ALYTUS TARPUKARIO ISTORIJA. PIKANTIŠKAI IR ŠMAIKŠČIAI

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Tris dienas Vilniuje šurmuliavo tradicinė, jau dvidešimtoji knygų mugė su aibe pasiūlymų smalsuoliams skaitytojams ir iš to duoną valgantiems plunksnos broliams, įvairių menų mėgėjams bei profesionalams.
Kaip ir ankstesnės, ši džiugino lankytojų gausa. Tarp jų malonu buvo sutikti studijų laikų draugus, iš matymo pažįstamus žmones, gerai nusiteikusius bukinistus (senų knygų pirkėjus ir pardavėjus), senų knygų žinovus. Smagu, kad mugėje knyga drauge su muzika, kad šioje bendraminčių šventėje ir vaikas, ir senjoras pamiršo apie laiką, – jaunieji užsižaidę savo erdvėse, vyresnieji – susitikimuose bei diskusijose su rašytojais, poetais, menininkais. Nieko nestebino, kad koks nors lankytojas patogiai įsitaisęs, tarsi jogas, sėmė į save išmintį, klausydamasis autoritetingų pranešėjų. Muzikos salės vaizdelis buvo spalvingesnis dėl tolerancijos koncertų metu ant grindų prigulusiems žiūrovams. Pabandyk ištverti tokį maratoną nuo ryto iki vėlaus vakaro

KNYGŲ MUGĖ PAGAL GLŪKOIDUS || Vytautas Stanevičius @ Garažų Klipai || 2019

Susipažinęs su mugės renginių programa, riebiai pabraukiau Alytaus kraštotyros muziejaus renginį, kuriame Birutė Malaškevičiūtė pristatė savo knygą „Kasdieniai nutikimai tarpukario Alytuje.“
Kiekvieno miesto istorija savita, turtinga ir įdomi, o kad ji keltų smalsumą kiekvienam miesto gyventojui ar svečiui, tenka pasirinkti tik tinkamą pasakojimo būdą. Galima pasakoti dokumentuotą versiją, pažeriant daugybę faktų, pasigiriant praeities pasiekimais, įžymybėmis, miesto pastatais, tačiau šią versiją papildžius kasdienybės istorija, kasdieniais nutikimais, ji virsta įtaigiu, intriguojamu ir įdomiu pasakojimu. Pasakojant Alytaus tarpukario istoriją, kasdieniai nutikimai – būtinybė.
Leidinį pristatyti padėjo Vida Grišmanauskienė ir Audronė Jakunskienė. Į knygos pristatymą susirinkę klausytojai negailėjo komplimentų, klausimų autorei, šmaikščiai ir vaizdingai pasakojusiai apie tarpukario Alytų. Alytaus muziejininkai džiaugiasi galėję pasigirti nuveiktais darbais ir parodyti juos platesniam skaitytojų ratui, tarp kurių buvo ir du glūkoidai Vytautai – politologas Dumbliauskas ir aš, atsargos istorikas, šio straipsnio autorius.
Šiek tiek apie šią knygą, kuriai rasti vietos privalo alytiškiai savo bibliotekėlėse.
Tūlam glūkoidui tūrėtų būti įdomu susipažinti su gimtojo miesto – Alytaus – tarpukario istorija. Alytiškė muziejininkė Birutė Malaškevičiūtė, remdamasi 1918–1940 m. Lietuvos periodine spauda, parašė knygą „Kasdieniai nutikimai tarpukario Alytuje“. Kaip knygos pratarmėje rašo pati autorė, „ši knyga – bandymas ne rimtai žvilgtelėti į tarpukario Alytaus kasdienį, savaip žavingą gyvenimą, kad skaitytojas galėtų ir nusišypsoti, ir nustebti ar net pyktelėti.“
Jei knygoje rastume vien sausus faktus, ji tikriausiai būtų skirta tik profesionalams istorikams. Tačiau Birutė nutarė atspindėti tarpukario alytiškių gyvenimą įtaigiau. Faktai tampa patrauklesni bei labiau įsimenami, kai pasakojama apie pikantiškus nutikimus miestelėnams bei jų svečiams. Kuriozines situacijos atskleidžiamos šmaikščiai ir su nemenka humoro doze. Juolab, kad knygos personažai ne šventieji, o šiam nuodėmingame pasaulyje „griešijantys“ dzūkai. Dažnai minimas laikotarpis yra idealizuojamas, bet ir tada Alytuje buvo savų „pijokėlių“, „razbajnykų“, sukčių, vagišių. Jei buvo šie, tai kaip galėjo nebūti ir laisvo elgesio merginų. Buvo, kaip gi be jų. Tačiau „kovojant“ su prostitucija, policija, „plaštakių“ šantažuotojai kartais perlenkdavo lazdą ir nukentėdavo niekuo nekaltos merginos, netgi nekaltos mergaitės. Įdomu, kad šiame kontekste pagarsėjo ir Simnas, kur apie policijos savivalę aprašė netgi to meto respublikinė spauda. Šios gyvenimiškos istorijos labai dažnai būna įdomesnės nei oficialios versijos. Kad ir kaip „cekava“ skaityti apie to meto išdaigas, bet jos neužgožia ir solidžių to meto miesto gyvenimo įvykių.
B. Malaškevičiūtė supažindina su garsiojo Zimavičienės mūro bei jo šeimininkų istorija, atskleidžia Alytaus Laisvės angelo paminklo pastatymo datos paslaptį, karininko Antano Juozapavičiaus gelžbetoninio tilto atidarymo šventę 1937m. Plačiai mini 1929 m. verslininkų brolių Cvilingų pastatytą žemės ūkio mašinų fabriką „Ūkmaš“ (kartais vadinama „Ūkmašina“). Atskiri skyreliai skirti vieniems gražiausių tuo metu Lietuvoje Alytaus pašto rūmams, miesto autobusų stočiai, geležinkeliui, miesto turgui. Nepamirštas ir Alytaus miesto kultūrinis gyvenimas, švietimas, pramogos, pirmojo Alytaus kino teatro istorija bei Alytaus Kurortas. Sportinio gyvenimo pėdsakų, deja, neaptinkame, bet plačiai aprašoma pirmoji Lietuvoje masinė kelionė baidarėmis, kuri startavo Alytuje 1934 m. liepos 7 d.
250 psl. knygoje gausu karikatūrų iš to meto spaudos, nuotraukų iš Alytaus kraštotyros muziejaus rinkinių bei žmonių asmeninių albumų, dokumentų, atvirukų, piešinių, įdomybių…

Reklama

OLIMPINIS ČEMPIONAS V. CHOMIČIUS PRISTATO KNYGĄ Alytaus futbolas nuo… iki…

 

VYTAUTAS STANEVIČIUS

image

OLIMPINIS ČEMPIONAS V. CHOMIČIUS PRISTATO KNYGĄ…
ALYTAUS FUTBOLAS nuo… iki… ir sveikina visus ALYTAUS, SIMNO gerus žmones bei GLŪKOIDUS su artėjančiomis šventėmis… Būkit sveiki, sportiški, mylimi, laimingi…

Tarp 20 autorių ir aš, dėka rašinių apie Alytaus futbolą, kuriuos pirmiausiai perskaitė glūkoidai. Kaip pastebėjo Dzilbus: “The Long And Winding Road“ – taip dainavo bitlai 1970. Po penkerių metų Alytaus “Dainavos“ vyrukai iškovojo Lietuvos futbolo auksą. Vingiuotu keliu eina Alytaus futbolas. Su pergalėmis ir nuopuoliais. Apie tai penki akcentai, penki straipsniai.“ Kaip šie straipsniai rado kelią į knygą? Knygos sudarytoją Darių Babijoną ant „kelio užvedė“ Albertas – Šekspyras, o aš labai nesispyriojęs su šia mintimi patraukiau pakeliui.
Alytaus centre, kavinėje, sklaidau tik ką išleistą, dar dažais kvepiančią knygą ALYTAUS FUTBOLAS nuo… iki… Įsigilinęs į nuotraukas nekreipiu dėmesio, kas šalia dedasi, bet išgirstu balsą, kažkam už kaimyninio staliuko tariantį: “Nuo Simno aš, bet dabar gyvenu Kaune“. Pasidarė “cekava“. Atitraukęs akis nuo knygos išvystu sportiškos išvaizdos vyruką. Akimirką nesusigaudžiau, kas čia toks, lyg matytas. Dar po sekundės supratau, jog tai VALDEMARAS CHOMIČIUS, legendinis Kauno “Žalgirio“ krepšininkas. Klestelėjo netoliese, užsisakęs kavos ir pyrago, įniko į savo “mobiliaką“. VALDAS nejuokavo. Taip, jo tėtis kilęs iš SIMNO. Gyveno name netoli buvusios geležinkelio stoties. Vėliau išsikėlė į Kauną ir dažnai parvažiuodavo į gimtinę. Atsiveždavo jis savo gražuoliu juodu ZIM’u ir mažąjį VALDĄ. Tai va, kaip malonu, kad olimpinis čempionas V. CHOMIČIUS taip paprastai prisistatė… ,, nuo SIMNO aš“… dviem moterims, gurkšnojančioms kavą.
Dar po keleto minučių bendravome jau abu. Pasikapstėm Simno vaikystės laikų istorijose, taip pat metui, kai būdamas studentu, uždarbiavau Vilniaus sporto rūmų bare, o jis žaidė Kauno „Žalgiryje“. Šį bei tą prisiminė iš rinktinės išvykos į Ameriką. Pasmalsavo, kokią knygą skaitau. Pavartė, o pamatęs, kad knygoje yra skyrelis “Futbolas populiaresnis už… krepšinį?!“ tik šelmiškai mirktelėjo, nenorėdamas ginčytis. Staigiai sumečiau, kad tą knygą jam padovanosiu. Pasidomėjęs Simno dabartimi, padėkojęs bei palinkėjęs gražių švenčių tarė, kad kai tik turės laiko, susipažins su SIMNO ir ALYTAUS futbolo istorija, negi tiesa, kad futbolas čia populiaresnis už krepšinį. Valdas šiuo klausimu turi savo nuomonę, o kiek vėliau prie Alytaus kalėdinės eglutės sutikta AUSTĖJA, kuriai tądien sukako aštuoniolika, prisipažino, jog nors ir per pertraukėles šoko krepšininkų palaikymo komandoje, nuo šiol labiau mėgs futbolą. Labai gera proga patikėti drąsiu jaunos mergaitės prisipažinimu. Džiaugiuosi, kad pavyko sudominti futbolu naująją jo gerbėją. Kuo daugiau dailiosios lyties atstovių stebės futbolininkų veiksmus aikštėje tuo labiau kils jų pastangos ir reitingai kovoje dėl pergalės.
ALYTAUS FUTBOLAS nuo… iki… supažindina su ALYTAUS, SIMNO, VEISIEJŲ futbolo istorija, Lietuvos čempionais “Dainavos“ futbolininkais, jų treneriu JONU KUBILEVIČIUMI ir kitomis Alytaus futbolo legendomis. 287 puslapių knygoje gausu fotografijų, faktų, statistikos, pašmaikštavimų, šaržų ir kitų įdomybių. 35 puslapiai skirti glūkoido Vytauto Stanevičiaus rašinių ciklui.
Knygą galima nusipirkti ALYTUJE, S. DARIAUS ir S. GIRĖNO g. 1, ALYTAUS TURIZMO INFORMACIJOS CENTRE.
Tai puiki Kalėdinė dovana futbolo mėgėjui ir jaunam, ir brandžiam…

Fotogalera:: Knyga apie Alytaus futbolą

SALDŽIOS IR SVAIGIOS ŠLOVĖS MINUTĖS

VYTAUTAS STANEVIČIUS

image

Futbolas grįžta į glūkoidus. Ir tai byloja apie platų glūkoidų interesų spektrą. Čia jaukiai įsikūrę rokeriai, melomanai, muzikai, kompozitoriai, poetai, režisieriai, dailininkai, skulptoriai, medikai, keliautojai, hipiai, pankai… Galima vardinti ir vardinti. Vienu žodžiu – GLŪKOIDAI. Ir tai yra puiku.

Kartą metuose, pirmą gruodžio savaitgalį, Alytus pakviečia vakaronei jaunystėje jį garsinusius alytiškius sportininkus. Pagerbiami sporto žmonės – veteranai, padėkojama, palinkima sveikatos ir stiprybės. Greit bėga laikas, rodos visai neseniai su bendraamžiais rungtyniavai bėgimo takelyje, žaliojoje futbolo vejoje, rankinio, tinklinio ar krepšinio aikštelėje, kėlei virš galvos rekordinę štangą ar spaudei varžovą ant menčių, galbūt “sodinai” kulkas į dešimtuką, o šiandien jau gerinami Tavo rekordai, kyla naujos žvaigždutės. O Tu tik palinguoji galva ir pagalvoji: kad man tokios sąlygos, kad aš galėčiau žaisti šiuose Alytaus sporto rūmuose, stadione. Nors ne viskas sportininkų treniruočių kokybei padaryta ir dabar. Laikai pasikeitė, pasikeitė požiūris į sportą, bet, ko gero, veteranams atrodo, kad jie labiau ir nesavanaudiškiau jį mylėjo. Dėl to Alytus turėjo futbolo čempionę “Dainavą”, dėl jos ir surinkdavo tūkstančius aistruolių senutis miesto centrinis stadionas. O kur dar šaunuoliai Alytaus plento dviratininkai, Albino Šukaičio tinklininkai ir “Kooperatininko” tinklininkės. Prisimenam ėjimo takelyje sporto meistrą Kąstytį Pavilonį, kuris „mandrai“ kraipydamas užpakalį taip greit žingsniavo, kad jo nepavydavo dažnas bėgdamas. Nepamirštas ir amžinai jaunas mūsų atmintyje išliko Donatas Tarcijonas, smagiai, tarsi žiogas šuoliuojantis per barjerus, „nešdamasis“ į finišą, pakeliui gerindamas rekordus. Alytaus Kurorte gyvenusi šešiasdešimtųjų greitakojė gazelė Marytė Marcinkevičiūtė tapo sąjunginės moksleivių spartakiados prizininke. Dabar ji gerbiama sporto žurnalistė. Iki šiol ausyse skamba Antano Jasionio „Jaškos“ ir jo komandos draugų kalamos „vinys“ į sporto mokyklos senutėlės salės tinklinio aikštelės grindis. Alytus išaugino ir olimpiečių: parolimpietį disko metiką Algirdą Tatulį bei ėjikę Brigitą Virbalytę ir sprinterį Rytį Sakalauską, o krepšininkas Tomas Pačėsas 1996 m. Atlantos olimpinėse žaidynėse, gindamas Lietuvos garbę, laimėjo bronzos medalį. Pasiilgstam mes Jūsų. Kai ką dar turim laimės pamatyti nors retai, nors labai retai, o kiti, jau mus stebi iš aukštai šiose gyvenimo lenktynėse, kuriose taip nesinori perkirsti finišo liniją. Gyvenimo trasoje, kuri kupina kliūčių, skubėkime lėtai, kad dar ilgai būtume joje, o finišo juostelė artėtų kuo lėčiau.


Gruodžio 7 d. žiema trumpam nubalino Alytų. Tiesa, ne rogėmis tą vakarą į Alytaus teatro salę skubėjo sporto veteranai – jubiliatai. Džiugu buvo pasimatyti, paspausti dešinę vienas kitam, žila barzda pakutenti tų laikų sporto gracijų skruostus, pabendrauti, išgirsti linkėjimus, pajuokauti.
Juokų nestigo ir juos savo adresu geraširdiškai priėmė futbolininkai, paprastai patys žodžio kišenėje neieškantys. Visai šiai smagiai nuotaikai impulsą davė nepamainomi vakaro vedėjai eksrankininkas, nepasipūtęs ir betarpiškas radijo stoties FM 99 savininkas Liudas Ramanauskas ir elegantiškas šelmis, iki šiol nepasunkėjęs lengvaatletis Kąstytis Pavilonis. Jam futbolo bendruomenė padovanojo tik ką išleistą, dar dažai kvepiančią, Alytaus futbolo istoriją. Joje pasinaudota ir rašiniais Alytaus futbolo tematika, skelbtais pirmiausiai glūkoiduose. Tikėsimės, kad glūkoidai bus nepamiršti ir turės šį gražų leidinį, juolab, kad šiomis dienomis vyko jo pristatymas visuomenei.
Vienas po kito į sceną kilo iškilmių kaltininkai atsiimti dovanėlių ir dėmesio porciją iš kolegų sportininkų. Užtikrintai, tarsi futbolo aikštėje, scenoje jautėsi buvęs Lietuvos moksleivių futbolo rinktinės narys Albertas Antanavičius Šekspyras, o jo dainos, lyg juvelyrinis „pasas“, atakuojant varžovų vartus, pasiekdavo sporto veteranų širdis.
Buvo ir nepatogių klausimų valdžios žmonėms: kada Alytus turės patalpas sporto muziejui? Pasveikinti sporto veteranų atvykusi Alytaus vicemerė Valė Gibienė nesijautė svetima sportiškoje aplinkoje. Būdama gracinga, tarsi meninės gimnastikos atstovė, ji į klausimą atsakė nuoširdžiai kerinčia šypsena, kuria susirinkusieji vyrai buvo nuginkluoti. Ką reiškia tikėti gražios moters šypsena?
Šypsenų nestigo ir po iškilmingos dalies. Vakaras persikėlė į teatro kavinę. Smagu buvo regėti šioje šventėje draugišką glūkoidą Virgilijų Beišą – medicinos mokslų daktarą, rimtą vyrą, puikų chirurgą.

Virgis, būdamas moksleiviu, lankė mokytojo Kazimiero Svetiko kulkinio šaudymo sekciją. Kaip jis atskleidė, dar studijuodamas mediciną, pirmame kurse bandė nušauti du zuikius – medicinos studijas Vilniaus universitete ir sportą. Tačiau, kai prieš egzaminų sesiją reikėjo vykti į varžybas ir komandos vadovai padrąsino, sakydami, kad važiuotų, o egzaminuose jie pagelbės, įžvalgus „fuksas“ padėkojęs atsisakė, supratęs, kad šautuvą teks kabinti ant sienos. Vadovavosi lotyniška sentencija – „aut bene, aut nihil“ („arba gerai, arba nieko“). Anksti užbaigęs sportinę karjerą nesigailėjo, visą save atidavęs medicinai. Štai tik pora atsiliepimų apie jį, kaip asmenybę, nepaprastą žmogų, daktarą, kuriuos parašė žmonės, patekę į didelę bėdą:
„Dydis zmogus, tikras medikas, malonus, rupestingas, didziausia padeka, “tokie zmones laiko pasauli“.
„DAKTARE, labai Jums ačiū už šiandien mano mamai labai profesionaliai atliktą sudėtingą skydliaukės operaciją. Jūs gyvenate labai prasmingą gyvenimą.
Linkiu niekada nepavargti. Tokie ŽMONĖS gelbėja likusią Lietuvą…
Telaimina Dievas Jus ir Jūsų šeimą.“

Gera, kad mes esame šalia tokio doro, inteligentiško ir kuklaus žmogaus.
Nepaminėti dar vieno glūkoido Vyto Malinausko Wato – būtų didžiausias nesusipratimas, o ir neįmanoma dėl jo puikiai išpildytos garsios arijos iš operos „Esmeralda“ linksmojoje vakaro dalyje. Po šio tradicinio atlikimo daugelis nerado ramybės… Iki šiol arija tebeskamba mano ausyse… Tad buvo galima pamanyti, kad Watas metė rimtą išūkį trio el Fuego. Watui bis!


Vakaras buvo smagus…

Periūrėkite daugiau vakaro foto. Autorius: Vytas SanSimnas Stanevičius

VALANDA SU DŽONU LENONU

The Beatles teisingos muzikos suvokimo prasme glūkoidų asmenybėms paliko neišdildomą, gilų ir negrįžtamą spaudą. Prisiminkime Džoną Lenoną ir pažiūrėkime youtubinį filmuką. Taip siūlo Vytas SanSimnas Stanevičius. Tad įsipilame Kolumbijos Andų priekalnėse išaugintos kavos, sėdame prie TV ar iPado ir nugrimstame į nostalgiškus prisiminimus apie bitlų lyderį. Kad suprasti ir atminti kokios personos neteko muzikos pasaulis 1980 gruodžio 8 dieną

Prabėgo jau 38 metai, kai tragišką 1980 m. gruodžio 8 d. pamišėlis Džono Lenono gerbėjas Deividas Čepmenas paleido penkis šūvius į savo dievuką, prieš tai pašaukdamas jį vardu. Keturios kulkos, deja, buvo taiklios. Pasikėsinimo priežastis – žudikas jautė pyktį, kad jo garbinamas Dž. Lenonas tapo kitokiu. Atskubėję medikai dar bandė gelbėti Džoną, bet 23 val. 15 min. konstatuota, kad “Bitlų” lyderis mirė. Jam buvo 40 metų. Pasikėsinimas įvyko prie prabangių Dž. Lenono namų, Niujorke, Džonui išėjus iš jų su savo žmona Joko Ono. Tądien, likus kelioms valandoms iki tragedijos, Dž. Lenonas pasirašė autografą ant savo albumo 25-erių metų žudikui D. Čepmenui. Šis buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos.
Dabar Niujorko Centriniame parke apie Lenoną primena braškių laukai (Strawberry Fields) ir mozaika “Imagine”. Daina “Imagine” (tokiu pačiu vardu pavadintas ir albumas) – visų kovotojų už taiką įkvėpėja, parašyta Vietnamo karo metais.
Dž. Lenonas liko visos epochos simboliu tais maištingais, jaunimo pasipriešinimo karui laikais.
Glūkoidai kviečia bendraminčius į “Namų kino teatrą”, jaukiai įsitaisius, pasižiūrėti kino filmą, kaip 1971-aisiais metais buvo kuriamas albumas “Imagine”. Šiame filme “reikalų turėjo” ir Lenono draugas, avangardinio kino pradininkas, lietuvis Jonas Mekas, kuris garsiajai Džono Lenono ir Joko Ono porai padėjo įžengti į avangardinio kino pasaulį.

Taip buvo kuriamas albumas IMAGINE

 

 

FINALAS ALYTUJE: TAURĖ – VILNIAUS “ŽALGIRIUI”

Fotogaleroje dviejose nuotraukose matosi Anatolijaus Dubicko, 1966 m. Alytaus “Alyčio’ futbolo komandos žaidėjo, pažymėjimas. Su šiuo dokumentu jis sėkmingai pamatė finalą, vykusį 2018 metais Alytuje. Tolka yra Madrido senbūvis, kartu augo ir brendo su Albertu “Šekspyru“ Antanavičium, Romu Elsneriu, Virgilijum Beiša, Stasiu “Klaipėda“ Kerėža, Alvydu Petkevičium, Dzilbum, Laima Elsneriene-Antanavičiūte, Mindaugu “Fantomasu“ Pilkoniu ir kitais garbingais pietinio Alytaus rajono frylenderiais. O postas apie svarbų 2018 metų futbolo įvykį

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Futbolo sezonas eina į pabaigą. Ruduo, metas skaičiuoti “viščiukus”. Paskutinę rugsėjo dieną, saulėtą sekmadienį, centriniame miesto stadione alytiškiai svetingai priėmė Lietuvos futbolo federacijos taurės finalinių rungtynių dalyvius. Dėl LFF tradicinės taurės varžėsi Vilniaus “Žalgirio” ir Kauno “Stumbro” futbolininkai.

 

Finalas Alytuje 2018: taurė – Vilniaus “Žalgiriui“

dfgfg

Anatolijus Dubickas – Alytaus futbolo veteranas

Kauno žaidėjai pernai kėlė šį trofėjų viršų. Alytaus “Dainavos” vienuolikei pritrūko vieno žingsnio, kad savų žiūrovų akivaizdoje mestų iššūkį svečiams iš sostinės. Kaip pamename, pusfinalyje dzūkai buvo priversti pripažinti kauniečių pranašumą. Tad šįkart vietos futbolo mėgėjai, “Dainavos” ir “Alyčio” veteranai, “Dzūkų tankų” fanai, besidomintys futbolu glūkoidai galėjo atsipūsti ir išlikti neutralūs. Tačiau įtampos, bekompromisės kovos, gražių momentų aikštėje netrūko. O tribūnose “Dzūkų tankų” fanus sėkmingai pakeitė Pietų IV aistruoliai iš Vilniaus, kuriems daug teigiamų emocijų suteikė žalgiriečiai. Po jų pergalės tribūna paskendo žaliai baltuose dūmuose. Aidėjo pergalingos skanduotės, o “Žalgirio” futbolininkai dėkojo ištikimiems savo gerbėjams, susilieję su jais į darnų vyrišką chorą. Po to liko maloniausia procedūra – iš Alytaus miesto mero Vytauto Grigaravičiaus ir LFF prezidento Tomo Danilevičiaus rankų priimti gražuolę taurę, iššauti šampaną bei be pozos, džiugiai prieš foto objektyvus reikšti savo emocijas.

Atsakingų varžybų fotogalera. Autorius Vytautas Stanevičius

 

DVI “DAINAVOS” (atnaujinta 21 rugs. 2018)

VYTAUTAS STANEVIČIUS

imageFutbolas grįžta į glūkoidus. Ir tai byloja apie platų glūkoidų interesų spektrą. Čia jaukiai įsikūrę rokeriai, melomanai, muzikai, kompozitoriai, poetai, režisieriai, dailininkai, skulptoriai, medikai, keliautojai, hipiai, pankai… Galima vardinti ir vardinti. Vienu žodžiu – GLŪKOIDAI. Ir tai yra puiku.

Šįkart pakalbėsime apie futbolą, dvi Alytaus “Dainavas”- čempionšką ir naująją, kuri dar nenuskynė čempionų laurų, bet šiame sezone neblogai sublizgėjo Lietuvos futbolo federacijos taurės turnyre, iškopdama į pusfinalį.

Pradėkime nuo linksmosios dalies, t. y. nuo senosios – legendinės “Dainavos” komandos draugų susitikimo. Šie veteranai, turėdami savo gretose tokį šaunų organizatorių ir visokių “vibiegų” pramanytoją Vytą Malinauską – Watą, jo paskatinti, daug negalvoję, susibėgo pas jį į namus prisiminti senas kovų dienas futbolo aikštėje. Juolab, kad Alytuje viešėjo trumpam iš Anglijos sugrįžęs Romas Dumbliauskas – Dumblė (beje, Dzilbaus suolo draugas mokykliniais laikais). Ne, Romas Anglijoje futbolininko kontrakto nepasirašė ir tikriausiai gyvena kiek kukliau nei futbolininkas milijonierius, bet mena milijoną džiugių akimirkų, praleistų su “Dainavos” komandos draugais ir nesiskundžia savo senjorišku statusu. Kaip Watas sakė: “milijonų neturim, bet žarstom”. Laikas šiems vyrukams pabalino smilkinius, praretino bitliškas šukuosenas, bet neatėmė akių žvilgesio, kalbant apie jo didenybę FUTBOLĄ.  Kalbėta apie kurioziškus įvarčius vos ne iš aikštės vidurio, apie nuotykius išvykose, apie tai, kas dabar kokioje svorio kategorijoje, o čia nepralenkiamas Romas Elsneris su savo + 100, atsivežęs užkandžiui… arbūzą, taip patikusį Watui. Tyliai užsiminta, bet garsiai pakvatota ir apie tai, kas lieka tik draugų rate (kažin? ☺). Daug kas geru žodžiu paminėtas, o jeigu ir pašposinta, tai be sarkazmo – vyriškai, linksmai ir atvirai… Šie vyručiai žodžio kišenėje neieško. Gaila, bet aplinkybės sutrukdė pasisvečiuoti kai kuriems lauktiems draugams, tačiau jie prisiminti tą vakarą ir turėjo žagsėti ☺ Prisiminti ir tie, kurie jau niekada nebus kartu, o pasimatysime tik TEN.

Įsismarkavus vakarui, kai kurių kolegų paprašyta telefonu pasiaiškinti, kodėl jie ne kartu. Pavyzdžiui, Šekspyras turėjo geležinį alibi – žvejojo kažkur… Svėdasuose. Nežinia, ką jis pripasakojo Tolikui Dubickui pagavęs, nes tas nepatikėjęs sakė, kad kitą dieną perskambins ir pasitikslins, ar šis “ribokas” nepamelavo apie laimikį. Šekspyras dar tik žvejojo, o pas Watą kompanija smaguriavo skanią, kvapnią dūmu ir dar šiltą rūkytą žuvį – sterką, pagautą Simno ežere Aurimo Vilkinio. Kiek pavėlavęs atriedėjo savo Toyota minėtas Romas Elsneris. Draugai nepyko, priežastis daugiau nei pateisinama – teko būti rungtynių komisaru Marijampolėje. O va, Romas Radivonas, papriekaištavęs Dumblei, kad neskambino apie trumpą sugrįžimą, kiek pabendravęs su bičiuliais, pats anksčiausiai “nusiplovė”. Bet užtat atsirado linksmai nusiteikęs Jonelis Eidukevičius su gitara. Jis, kaip ir pridera, gyvenant Wato kaimynystėje, “atskubėjo” paskutinis. Gi Juozas Aleksierius nevėlavo kaip ir žaisdamas gynybos grandyje. Dar daugiau, jis puikiai atrodė, kaip iš kokio LIDLO reklamos… Nors “po teisybei” ir Elsneris atrodė kaip iš holivudinio atviruko ☺ Kas žino, gal turėsime puikų aktorių neeilinio mafijozo rolei.

Dabar nusikelkime į jaukų Alytaus stadioną, kuriame LFF taurės pusfinalio rungtynes žaidė šiandieninė Alytaus „Dainava“ su Kauno „Stumbru“. Kauniečiai yra aukštesnio rango komanda nei alytiškiai. Vasarą jie gan sėkmingai žaidė preliminarinėse Europos taurės varžybose, o dabar žengia trečioje „A“ lygos pirmenybių vietoje. „Dainava“ Lietuvos 1 lygos pirmenybėse – penkta. Ir jau patekimas į pusfinalį yra nemenkas jaunos Alytaus komandos pasiekimas. Saulėtas oras, daug futbolo mėgėjų bei aktyvi „Dzūkų tankų“ fanų parama tribūnose leido tikėtis sėkmingo alytiškių žaidimo. Suprantama, kad ir „Dainavos“ veteranai buvo stadione, tik šįkart tarp žiūrovų, kurių tarpe buvo galima išvysti ir glūkoidą Joną Kudirką su savo ištikima bendražyge ir supratingąja gyvenimo meile. Rungtyniaujant netrūko emocijų nei aikštėje, nei tribūnose. Bet jei pats neįmuši, varžovai nesnaus ir stengsis pasinaudoti tavo klaidomis. Tad nors nagus graužk iš apmaudo, kaip ta simpatiška žiūrovė tribūnose, kad kamuolys nelindo į varžovų vartus. Nepadėjo nei jos kerintys apžavai, nei San Simno burtai su kamuoliu už Kauno „Stumbro“ vartų ☺ Nepasinaudota istoriniu šansu iškopti į finalą, kuris įvyks rugsėjo 30 d., ne kur kitur, o čia, Alytuje. Pralaimėta stipresniam varžovui. Paprašius šių rungtynių komisaro Romo Elsnerio pakomentuoti susitikimo baigtį, jis buvo diplomatiškas: „rezultatas galėjo būti didesnis ir mažesnis…“, pagalvojęs akimirką dar pajuokavo, „pirmiausia reikia apsiginti, o varžovai įsimuš į savo vartus patys“ ☺

Kitas legendinės „Dainavos“ veteranas Kęstutis Giedraitis buvo lakoniškas ir tarsi norėdamas perfrazuoti  režisieriaus Gajaus Ričio filmo „Lok, šauk arba stauk“ pavadinimą, tarstelėjo: „lėk, spirk, išsiimk…“ Labai paprasta.

Dauguma sirgalių po rungtynių skirstėsi nesubjurusios nuotaikos ir dėkojo saviškiams žaidėjams už norą pasiekti pergalę.

Reziumė, vaizdų nestokojo nei dieną prieš rungtynes, nei rungtynių metu aikštėje bei tribūnose..

Fotogalera: auksinė ‘DAINAVA’ pas Watą

 

 

 

 

Alytus: futbolas atgimsta || Foto Vytautas Stanevičius || Garažų klipai 2018

KELIAUJANTI POEZIJOS KNYGA

VYTAUTAS STANEVIČIUS

image

Kasdieninio gyvenimo rūpesčiai suirzusio pasaulio fone, mus jungiantis, nenumaldomai vedantis- genantis laikas ir vis dar svarbiais praeities ženklais kalbanti mūsų tėvynės žemė -įsiklausykim, išgirskim vardan tos – Alvydas Jegelevičius

Gražų rugsėjo pavakarį Lietuvos rašytojų sąjungoje gausiai rinkosi knygos ir poezijos bičiuliai. Čia vyko jau antrasis mūsų kraštiečio, glūkoido, kompozitoriaus, muzikanto, poeto, eseisto Alvydo Augustino Jegelevičiaus poezijos knygos  EILĖS IŠ EILĖS sutikimas. Pirmasis – biržely apie kurį taip pat rašė glūkoidai. Kuo jie panašūs ir kuo skyrėsi? Ir tada, ir dabar buvo daug poezijos, bet šįkart solenizantas labiau jaudinosi, gal, kad vakaro programą papildė savo kompozicijomis gitarai jo jaunėlis sūnus Saulius. Malonu buvo matyti dviejų Jegelevičių bendradarbiavimą. Sauliaus gitaros akordai ir kerintis jo balso skambesys puikiai derėjo kupinoje poezijos atmosferoje. Šiltais aplodismentais renginio svečiai apdovanojo aktorių Ramūną Abukevičių. Ypatinga vakaro viešnia – aktorė Gražina Urbonaitė, užvaldė publiką jausmingu, nuoširdžiu  Alvydo kūrybos skaitymu, už ką buvo apdovanota glėbiu raudonų rožių. Šioje poezijos šventėje dalyvavo poetas, literatūros kritikas Vainius Bakas, kuris pažymėjo, jog tai svarbus Dzūkijai ir Alytaus kraštui įvykis. Įsismarkavus kūrybiniam vakarui Alvydas padovanojo naujutėlaičių savo poezijos knygų EILĖS IŠ EILĖS su pageidavimu, kad perskaičius jos keliautų iš rankų į rankas.

Tie, kurie negalėjo kartu su Alvydu pasidžiaugti jo nauja poezijos knyga, spalio 12 dieną kviečiami į Punską. Tai puiki galimybė apsilankyti šiame lietuviškos žemės lopinėlyje ir atrasti tą nuostabų bendrumo jausmą, kartu klausant jausmingų, meile Lietuvos žemelei pulsuojančių eilių, apie kurias aktorė Gražina Urbonaitė pasakė “Tokio grožio neįmanoma blogai perskaityti…“ Telieka pritarti, eilės tiesiog užburia, žadina meilę Tėvynei, jos praeičiai, padeda subtiliau pažvelgti į mūsų tėviškės grožį. Jų
beklausydamas supranti, kiek daug ir nedaug tereikia žmogui mūsų žemelėje…

Kūrybinės sėkmės Tau, Alvydai, ir toliau dainuok meilę Tėvynei, kuri ataidėtų kiekvieno iš mūsų širdyse…