„Žalgirio“ Velykų dovana

VYTAUTAS STANEVIČIUS


Didįjį penktadienį pasiekta pergalė Kaune, kai „Žalgiris“ 85:73 nugalėjo Maskvos CSKA, pagimdė spontanišką norą pasidalinti su glūkoidais geromis priešvelykinėmis nuotaikomis. Puikus mūsų krepšininkų žaidimas padovanojo Lietuvos žmonėms reikšmingą pergalę prieš principinį varžovą. „Žalgirio“ krepšininkai ne tik sustabdė Raudonąją Armiją, bet ir pranoko raudonarmiečius“, – taip sakė šių rungtynių komentatorius Vaidas Čeponis. Vyresnės kartos glūkoidai pamena žūtbūtinę kovą su kariškiais, prieš šiek tiek daugiau nei tris dešimtmečius, legendinėje Kauno halėje bei Maskvos teritorijoje, kai grožėjomės Arvydo Sabonio intelektu krepšinio aikštelėje bei pasiaukojamu ir aukšto lygio žaidimu visos tuometinės „Žalgirio“ komandos. Tos dvikovos žadino tautinę savimonę, telkė Lietuvos žmones bendram tikslui ir pergalei ne tik krepšinio aikštelėje. Šių kovų reikšmės lyginti negalima, bet kiekvienas lietuvių laimėjimas tarsi balzamas ant vis dar sopančios širdies.
Nors ir Didysis penktadienis, esu susikaupęs, bet kai kuriuos linksmus perliukus iš tų rungtynių komentatorių darbo noriu priminti ir kiek pajuokauti, nes Velykos šiais metais balandžio 1-ąją, o geranoriškas pajuokavimas gal pralinksmins ir Jus.

 

Tas pats komentatorius Vaidas Čeponis, pagautas žalgiriečių kovingumo pasidžiaugė: „Žalgiriečiai prieš Velykas rodo tvirtus kiaušus“.
Kitam epizode, kai Artūras Milaknis įmetė tritaškį ir padidino skirtumą iki 77:62, Vaidas švystelėjo frazę: „Pyst ir trajakas“. Vėliau pagyrė ir Antaną Kavaliauską: „Kavaliauskas vyras šiandien“, o pačioje pabaigoje tarė kolegai Ryčiui Vyšniauskui: „Nežinau, kaip tu švęsi šiandien, aš tai prisigersiu bealkoholinio alaus, gaila pasnikas šiandien – negalima suvalgyti mėsos“.
Nuo savęs palinkėsiu Vaido žodžiais, tartais atsisveikinant su žiūrovais: „Visiems linksmų Velykų, tvirtų kiaušinių“.
Būnam geranoriški ir supratingi…

LIETUVA – TAI JĖGA. PANKAI NEMIRĖ

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Artėjant istorinei datai, Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, šventiniai renginiai įgauna vis didesnį pagreitį. Tautiečiai įsitraukia į įvairias iniciatyvas, projektus, renginius, skirtus išskirtiniam mūsų atkurtos valstybės gyvavimo jubiliejui. Prisimenami seni ir, rodos, tik vakar buvę įvykiai, kurių dalyviais bei liudininkais buvome mes patys.
Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka parengė įspūdingą kino filmų ir renginių programą. Čia pirmosiomis vasario dienomis vyko dokumentinio muzikinio filmo „Lietuva – tai jėga“ premjera.
„Lietuva – tai jėga“ – pilno metražo dokumentinis filmas, kuriame pasakojama apie 1984–1992 metų neformalaus jaunimo gyvenimą ir istorinius įvykius Lietuvoje: disidentų mitingus, KGB persekiojimą, pankroką, protesto koncertus. Apie tai liudija roko muzikantai. Dokumentiniame filme skamba grupių „Genocidas Raudonajam Interventui“, „WC“, „Už Tėvynę“, „Hidroelektra“, „Foje“ dainos. Pagrindinis filmo herojus – Vikintas Darius Šimanskas-Varveklis, jau penkiolika metų gyvenantis Londone. 1983 metais jis sudegino savo komjaunuolio bilietą, buvo įskųstas ir atsidūrė KGB. 1984 metais planavo pabėgimą į Vakarus. Vėl buvo įskųstas. 1986 metais jis sukūrė pankroko grupę „WC“. Įsisiūbavus „perestroikai“, Varveklis dalyvavo daugybėje istorinių mitingų, roko muzikos festivalių ir buvo tikras sovietų valdžios priešas, ryškus Vilniaus jaunimo lyderis. 1988 metais Vikintas Darius Šimanskas sukūrė naują roko grupę, kuri vadinosi „Genocidas Raudonajam Interventui“, ir nemažai koncertavo. Filme „Lietuva – tai jėga“ papasakota istorija baigiasi 1991 m. sausio 13-ąją, kai Vikintas Darius Šimanskas atsidūrė Gedimino pilyje, kur kartu su savo tėvu Romualdu Šimansku ir kitais savanoriais šauliais saugojo trispalvę – Lietuvos nepriklausomybės simbolį. Filmo režisierius – Vincas Grigas.

Filmo premjera pritraukė didelę auditoriją žiūrovų, juolab, kad joje dalyvavo Lietuvos pankų tėvu vadinamas Nėrius Pečiūra-Atsuktuvas, grojęs žinomoje pankroko grupėje „Už Tėvynę“. Jo ir
bendraminčių aktyvi veikla aštuoniasdešimtųjų metų antroje pusėje, įnešusi į pankroko sceną didžiulį indėlį yra ir Lietuvos pankroko aukso amžius. N. Pečiūros-Atsuktuvo iniciatyva pradėti organizuoti pankroko festivaliai iš gilaus pogrindžio ištraukė niekam nežinomas grupes. Filmo premjeros vakare Nėrius dėkojo žmonėms, pasidalinusiems archyvine medžiaga, be kurios nebūtų įgyvendintas sumanymas.

Susirinkusieji – įvairaus amžiaus publika, kuri smalsavo sužinoti maištingo pankiško gyvenimo užkulisius, o jame, be pasipriešinimo okupaciniam režimui, netrūko ir ryškių atspalvių, kurie būdingi jaunosios kartos saviraiškai, ypač pankams. Suprantama, kad ne visi jaunystės laikais propagavo pankišką gyvenimo būdą. Iš „laukinių Vakarų“ srauniai tekėjo ir į savo verpetus suko įvairios muzikinės bei kultūrinio gyvenimo srovės. Tačiau pankų grupės bei jų skelbiamos idėjos, anot N. Pečiūros, labai tiko tais permainų laikais, žlungant Sovietų Sąjungai. Filme skamba maištinga lietuviško pankroko muzika, kurią reikėjo perrašyti, nes originalūs to laikmečio įrašai, pasak Nėriaus, „supuvo“. Faktai ir įvykiai kino juostoje pasakojami nuosekliai. Istorinė medžiaga susisteminta. Po peržiūros salėje pasigirdo entuziastingų balsų, raginančių įtraukti kino filmą „Lietuva – tai jėga“ į mokymo programas mokyklose.
Dabar N. Pečiūra – vedęs, jo antra pusė – Daiva. Kaip pats sakė, „žmoną siunčia Dievas“. Neliko firminės skiauterės, savaime suprantama, socializavęsis, mėgstantis bendrauti. Išlikęs toks pats lieknas, energingas, žodžio kišenėje neieškantis veikėjas, tarsi gimęs scenai. Jo prisiminimai, šmaikštūs pasakojimai ir komentarai apie pankišką gyvenimo būdą, muzikavimus, pankroko festivalius, filmo kūrimą sulaukė aplodismentų, juoko ir žingeidžių klausimų…
Šis premjerinis filmas, kaip minėjo N. Pečiūra, ko gero, oficialiai nebus demonstruojamas Lietuvos kino teatruose. Tai ne komercinis projektas ir žiūrovai „Lietuva – tai jėga“ galės matyti tik
specialiuose pristatymo renginiuose. Dar kartą Vilniuje filmas bus rodomas kovo 24 dieną, Kaune – balandžio 7 d., o kiek vėliau gal ir Klaipėdoje. Trečioji premjera Vilniuje įvyks 2018 metų rugpjūčio  mėnesio pabaigoje, kai į sostinėje vyksiantį festivalio „Vilnius Punk’88“ trisdešimtmetį iš Londono atvyks lietuviško pankroko legenda Vikintas Darius Šimanskas-Varveklis.
Dokumentinis muzikinis filmas „Lietuva – tai jėga“ – daugiau nei valanda svaiginančio laisvės troškimo.

„MOZAIKA“ KITAIP ARBA GLŪKOIDŲ DESANTAS GRIGIŠKĖSE

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Viduržiemis. Sausis. Beveik visur balta, juoda. Tik ne Vytauto Matulevičiaus „Mozaikoje“, sudėliotoje šiltomis, pastelinėmis, taip derančiomis viena su kita poezijos spalvų eilėmis…
Grigiškių kultūros centre, nors ir sausį, įvyko šiltas antros poeto knygos sutikimas. Beveik prieš du mėnesius mūsų kraštietis, glūkoidas, poetas Vytautas Matulevičius su savo naujiena – poezijos rinkiniu „Mozaika“ apsilankė Alytaus kraštotyros muziejuje, pradžiuginęs savo kūryba Dzūkijos sostinės poezijos mylėtojus. Šįkart panašus ir kitoks renginys vyko Vilniaus pašonėje, Grigiškėse. Neatsitiktinai. Čia, Grigiškėse, buvęs alytiškis (širdyje alytiškiu ir pasilikęs) su žmona Maryte įsikūręs, čia jų namai. Šių namų durys, kaip ir poeto siela, atviros glūkoidams, tad „griekas“ mums su Šekspyru nepasisvečiuoti pas neišdidų, šiltą žmogų, dar kartą pasiklausyti jo skambančių eilių. Šekspyras į svečius eina tik su gitara. Juolab, kad buvo kviestas pasidalyti savo kūrybos perliukais.

 

Manote, dviems poetams ankšta „po saule“? Tada klystate. Čia atsirado vietos ir trečiam – Juozui Žitkauskui, taip pat dzūkui, kuris dirigavo šiam renginiui. Kaip sekėsi apipavidalinti savo buvusio lietuvių kalbos mokytojo poezijos knygą papasakojo jos dizaineris, Vytauto mokinys Šarūnas Mazaliauskas. Nepašykštėjo Vytautui gražių žodžių jo pusbrolis, iš Alytaus kilęs architektas Jonas Anuškevičius, atvykęs į renginį su žmona Danute, taip pat dzūke, alytiške. Po pono Jono žodžiais drąsiai galėjo pasirašyti ir poeto mokytojavimo laikų kolegė Grigiškių „Šviesos“ vidurinėje mokykloje, biologijos mokytoja bei Vytauto buvusios auklėtinės, atvykusios išgirsti iškalbingojo poeto. Šioje mokykloje jos krikštatėvis (pasiūlė „Šviesos“ vardą) Vytautas Matulevičius jaunąją kartą lietuvių kalbos mokė 14 metų. Posmai keitė posmus, netikėčiausi klausimai sulaukė atsakymų, kalboms ir prisiminimams vos užteko laiko. Tarp posmų griežė smuikai, švelniai gitarą, o tuo pačiu ir Vytauto Matulevičiaus poezijos mylėtojų širdis, virkdė Šekspyras. Poezija su muzika tą vakarą valdė Grigiškes. Kaip gi kitaip, jei kūrybingiems dzūkams net ir ilgi žiemos vakarai tampa trumpais…
Glūkoidų desantas įvykdęs savo misiją sėkmingai, kad nenoriai evakavosi iš Grigiškių…

Susitikimo foto galerija. Foto: V. Stanevičius

 

Šešiasdešimt septyni aplink Dusią, neskaitant šuns

Gyvenimas nestovi vietoje, keliaujam per jį ir mes. Kelius renkamės patys, likimas taip pat turi savo pasiūlymų. Turiu mažą simbolinę svajonę su dukra pėsčiomis iš Vilniaus parkeliauti į Simną. Šįkart ji man pasiūlė papėdinti gražiomis Dusios ežero apylinkėmis. Šis pasivaikščiojimas kiek nuramino sąžinės graužatį, kad vis neįveikiu aplinkybių ir vis dar nepajudu iš Vilniaus Alytaus-Simno kryptimi. Ačiū dukrai Monikai, kad ji suprato mano neramią dūšią ir drauge tą šeštadienį, merkiant lietui, kulniavo kartu. Tu tą jausmą supranti, suprantu Tave ir aš, kai matau ir klausau jus duetu dainuojant su Taviške dukra Rasa…
(ištrauka iš laiško bendražygiui)

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Spalio 14, šeštadienį, grupė entuziastų, nebodami darganoto oro, pėsčiomis patraukėme aplink Dusios ežerą. Šį žygį organizavo Metelių regioninis parkas. Tai antras analogiškas žygis šį rudenį. Rugsėjo paskutinį šeštadienį vyko pirmasis, į kurį nepateko visi norintieji (dalyvavo apie 100 žygeivių). Regioninio parko renginių organizatorius Artūras Pečkys greit rado išeitį ir pakvietė visus, kurie neturėjo galimybės dalyvauti pirmajame susiėjime, atvykti į Metelius specialiai jiems suorganizuotame antrajame pėsčiųjų žygyje aplink Dzūkijos jūrą – Dusią.

 

Šį kartą norinčių susipažinti su vaizdingomis Dusios pakrantėmis, miškeliais ir kalvomis buvo kiek mažiau, nes jau iš pat ryto merkė įkyrus lietus, Dusios bangas ginė stiprus vėjas. Mums žygiuojantiems šie gamtos purkštavimai entuziazmo neatbaidė. Aišku, gaila, vaizdą ribojo rūkas, dėl to fotografijos atminčiai ir nukentėjo. Startavome 67 optimistai + šuo. Pakalbinęs dalyvius sužinojau, kad tai daugiausiai entuziastai iš Dzūkijos, Suvalkijos, Vilniaus. Simnui atstovavau aš ir dukra Monika (kaip kitaip, jei tėvo gimtinė – Simnas).

Visi šlapi, nuvargę, bet kupini įspūdžių ir finišavome. Norintieji galėjo desertui ir plaukti nedideliu laivu per Dusią.

Dar žygiuojant pėsčiomis, pakeliui sutikome keletą impozantiškų dviratininkų, atkakliai minančių pedalus keliu Simnas – Meteliai. Pasilabinę juos pakalbinome. Sužinojome, kad tai svečiai iš Kanados, o jų kelionės maršrutas driekiasi iš Norvegijos į Budapeštą. Baltas pavydo jausmas sumišo su nuostaba. Vyriausias iš jų tikriausiai įkopė į aštuntą dešimtį (jei Dievas duos, rezervų dar turiu), o jaunėlis galėjo būti apie 16. Palinkėję laimingo kelio nupėdinome į priešingą pusę, bet mano ir dukros mintys, svajonės skriejo ta pačia kryptimi kartu su jais. Kas žino, gal čia ir gimė būsimų maršrutų dėlionė. Suprantama, didelėms kelionėms reikia rimtai ruoštis, spontaniškai veikti – šiukštu. Su glūkoidu Stasiu „Klaipėda“ Kerėža šia tema šnekėjom vasarą prie Glūko. Jis tai turėjo kuo pasidalinti!

 

Šiandien, bendraminčių būryje kartu su dukra įveikęs šį 25-27 km maršrutą aplink Dusią, esu laimingas. Beje, mane į šią kelionę su lietumi įtraukė dukra. Ji tokiuose sambūriuose ne naujokė.

Foto galera apie kelionę pėsčiomis

 

 

 

 

_______________________________________________________________________

Vienos nuotraukos istorija. „Bunda rokas“ 2017

Paskutinė rugsėjo savaitė ir spalio pradžia stebina gimtadienių gausa. Maestro Alvydas, apie kurį šis postas, Laima, Rasa, Ilona, Myklolas, Domas. Visiems linkėjimai sėkmės Jūsų asmeniniams siekiams pildytis. Ir sveikatos. Gera kūno būsena netrukdys gyventi tobulą gyvenimą. Su būsimu gimtadieniu, netrukus ateisiančiu į šį pasaulį, avansu sveikimame Vėją. Bus dar vienas glukoidžiukas!

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Turi dar parako maestro, roko veteranas Alvydas Jegelevičius. Kad trenkė, tai trenkė Bundoriuose, esančiuose Alytaus pašonėje, Nemuno kilpų regioninio parko teritorijoje, rugpjūčio 12 dieną vykusiame originaliame tikro garso koncerte „Bunda rokas“, sau į akompanimentą pasitelkęs nei daug, nei mažai – gamtos stichiją su liūtimi, žaibais ir siautėjančiu vėju. Nuaidėjus pirmiesiems maestro akordams, tą pačią akimirką buvo nurautas scenos stogas. Į tai „Aisčių“ ekslyderis sureagavo tardamas frazę: „ką aš gi čia darau?!“, bet nepasimetė ir su savo ištikimu ginklu – gitara vos spėjo laiku pasitraukti nuo scenos, kad netrukus, nurimus audrai gyvas ir sveikas vėl tęstų savo pasirodymą. Organizatoriai greit rado išeitį – ekspromtu surentė naują sceną šalia esančiame kluone bei stebuklingu būdu, didelių pastangų dėka sugebėjo išsaugoti gamtos stichijos nepažeistą aparatūrą.

Ši nuotrauka, kurioje maestro Alvydas Jegelevičius (stovi dešinėje) su simniškiu muzikantu, šviesos bei garso operatoriumi Jonu Kazakevičiumi, mena tą audringą laiką, dabar jau atrodantį kaip nuotykį trečiajame iš eilės „Bunda rokas“ gyvo garso koncerte, kuris subūrė alytiškius roko atlikėjus iš Airijos, Anglijos, Lietuvos, Australijos bei muzikos mylėtojus ir klausytojus iš Dzūkijos.

Dvikova su Laiku. Pašnekesys su Algirdu Žemaičiu (atnaujinta 2017.08.25)

Šio rašinio priešistorė – netikėtas telefono skambutis iš Alytaus. Skambino man futbolo veteranas Algirdas Žemaitis,  tik ką laikraštyje „Alytaus naujienos“ perskaitęs, kad DFK „Dainava“ iniciatyva pagerbti darbą Alytaus  sporto ir rekreacijos centre (SRC) baigę treneriai Remigijus Klimavičius ir Petras Simanavičius. Jaunystėje žaidę: Remigijus – ilgus metus auksinėje „Dainavos“, Kauno „Atleto“, Simno, o Petras – „Alyčio“, Alytaus „Bangos“, „Poringės“ bei taip pat ir Simno komandose.Pats Algirdas su Petru buvo komandos draugais „Bangos“ ir „Poringės“ vienuolikėse. A. Žemaitis, baigęs Kauno politechnikos institutą (KPI), pradėjo dirbti Alytaus šiluminiuose tinkluose, kuriuose visada buvo mylimas sportas, ypač tinklinis. Gal dėl to Algirdas liko ištikimas savo vienintelei darbovietei, kurioje dažnas „sirgo“ ir futbolu.
Vyutautas Stanevičius

VYTAUTAS STANEVIČIUS

„Ak! Laike, tu net prigulęs
Mūsų ginamus vartus apšaudai“ – Dzūkų Šekspyras

Nevyniodamas žodžių į vatą, Algirdas ir sako: „Vytai, glūkoidai perbėgo per Alytaus futbolo istorijos tarpsnius, o gyvoji istorija tęsias ir tęsias. Rodos, neseniai patys žaidėm aikštėje, o štai mūsų komandos draugai jau ne tik kad patys nežais, bet baigia ir trenerių karjeras, perduoda estafetę kitiems. O kiek dar nepapasakotų nutikimų, „bajerių“, nesusipratimų iš mūsų gyvenimo futbolo aikštėje ir jos užkulisiuose. Galiu kai kuo pasidalyti, važiuok pas mane, šį bei tą ir aš prisiminiau, o kai ką ir giliai giliai radau“.

Jau kitą dieną Algirdas mane pasitiko prie savo jaukių namų vartelių Alytaus Kurorte, norėdamas pasidalinti, tariant Alberto Antanavičiaus Šekspyro žodžiais, „gerais dalykais“. Sakė, kad Tais Laikais, savaitgaliais iš čia vienu metu galėjo klausytis, ką ir kaip „Cveko“ – Romo Vaitkevičius „chebra“ groja Sodo „plaščiadkėje“ir kaip  Dzilbus– Gintas Unguraitis su kompanija virkdo gitaras „Nemuno“ restorane. Įspėjo, kad labai neįsijausčiau spragsėdamas foto aparatu, nes keletą įdomių retro fotografijų radęs ir noriai pasidalytų su glūkoidais. Įsitaisėm jaukioje pavėsinėje medžių paunksmėje ir taip buvo gera sugrįžt į mūsų jaunystės laiką, prisimint draugus, o atsiminimus apie futbolą, studijas paįvairinti pajuokavimais apie neblėstančias jaunystės šėliones, kurios atrodė lyg ir ne mūsų buvo palydovės. Bet gardus juokas iš mūsų pačių krėstų „bajerių“ liudijo, kad viskas įvyko su mumis.

Dvi sąmokslo pusės

Viena tokia istorija, kurią Algirdas papasakojo iš savo ankstyvojo futbolininko karjeros periodo, tai neužmirštamos treniruočių pobūdžio rungtynės Alytaus kariniame dalinyje. Būdamas jaunuolis, gynė Alytaus „Bangos“ komandos, sėkmingai žaidusios Kapsuko (dabar Marijampolės) zonos pirmenybėse, spalvas. „Kartą susirinkus į treniruotę, treneris Antanas Bytautas pasakė, kad skubiai keliautume į karinį dalinį, kur žaisime su jų komanda, besiruošiančia Pabaltijo karinės apygardos pirmenybėms, kontrolines rungtynes. Kariškiai rimtai ruošėsi šiam susitikimui, gerai paruošė aikštę, kurią apgulė nesuskaitoma gausybė uniformuotų jų komandos ginklanešių, kartojančių karingas skanduotes, jomis keldami saviškių kovinę dvasią, tarsi ragindami mus nušluoti nuo žalios aikštės žolės (gal prieš rungtynes ją dar ir padažė?  Jausmas – tarsi filme „Trečias kėlinys“, kuriame priminta Kijevo „Dinamo“ futbolininkų dvikova karo metais su Vermachto futbolininkais. Skirtingai nei filmo siužete, mums viskas baigėsi laimingai ir linksmai. Alytaus desantininkai meistriškumu mums aiškiai neprilygo, išskyrus vieną žaidėją, kurį, kaip sakė A. Bytautas, paimtų į savo komandą. Rungtynės ėjo į pabaigą, o kareiviai sunkiai surengdavo rimtesnius antpuolius prieš mūsų vartus, tad ką bekalbėti apie triuškinančio ir sauso rezultato sušvelninimą. Artėjant rungtynėms į pabaigą, netikėtai treneris pradėjo gestikuliuoti ir šaukti (kareiviai vis tiek nesuprato), kad reikia būtinai įvarčio į… mūsų vartus. Būtinai! Didelių pastangų dėka pavyko surežisuoti „pendelį“ (11 m. baudinį). Vartininkas Romas Radivonas su širdgėla atsispyrė pagundai ištiesti ranką ir atremti nevykusį smūgį (koks vartininkas norėtų, kad jo tvirtovė būtų pramušta) … visa „laimė“ kamuolys rado kelią į tinklą. Finalinis švilpukas, rungtynes triuškinančiai, bet ne sausai prieš desantininkus laimėjo „Banga“. Klausiam trenerio, “ką tas praleistas įvartis lemia?“. „Eikit praustis, rinksimės dalinio valgykloje, vaišins žirnių koše“. Gi, kaip sakė Algis, jau ne košė galvoje, o kur dingo jo gražuolė ir didžiulė firminė sportinė „tašė“, kurią nupirko tėtis? Treneris nuramino, kad viskas tvarkoje. „Palengvėjo, kai ją pamačiau valgykloje po stalu, kažkodėl baisiai išsipūtusią, tarsi būtų prikimšta granatų. Iš jos buvo traukiami „Alyčio“ butelius, o jų turinys vogčiomis buvo pilamas į didžiulius kareiviškus aliumininius puodelius, kad nematytų kareiviai“. Kaip Algis liudijo, treneris kaip jaunėliui jam neleido gerti tų obuolių „sulčių“. O košė tikrai buvo skani. Visiems atsipalaidavus paaiškėjo, kodėl taip svarbu buvo „sušlapinti“ R. Radivono vartus. Kareivius treniravo alytiškių senas, geras pažįstamas butrimoniškis Viktoras Kiseliovas ir jis su karinio dalinio „zampotilu“ susilažino, kad aikštėje situacija nėra tokia beviltiška ir įvartį kareiviai tikrai įmuš. Rungtynių pabaigoje taip ir įvyko.V. Kiseliovas lažybas laimėjo ir už tai neliko skolingas „sąmokslininkams“.

Algirdas tęsia: kiek kitokio pobūdžio sąmokslas, susijęs su Alytaus „Banga“, įvyko tų pačių 1975 metų rudenį. Šis su liūdna pabaiga.

Nuotraukoje priekyje klūpo: Petras Simanavičius, Džervus, Stasys, Eugenijus Juodaitis, Algis Žiūkas, Edvardas Miknius, Vacius Sinkevičius, a.a. Algis Laukaitis. Stovi iš kairės: pirmųjų trijų neprisimename, Jonas Naruševičius (Vania),  Henrikas Aleksa, Romas Radivonas, Romas Dunderis, Algirdas Žemaitis, Romas Lydeka, a.a.Kazlauskas

„Banga“ tais metais užtikrintai laimėjo Kapsuko zonos futbolo pirmenybes. Kad patektų į „A“ klasę, dar reikėjo Telšiuose išsiaiškinti 4 zonų nugalėtojų turnyre (futbolininkų vadinamoje „pulkoje“), kas to vertas.

Centre – jaunasis „Bangos“ komandos kapitonas A. Žemaitis, antras iš kairės – alytiškis, rungtynių šoninis teisėjas Algis Zaviliauskas, o pirmas iš dešinės – „Bangos“ komandos vartininkas Valacka

Kaip Algirdas teigia, jie buvo pranašesni už savo varžovus, bet nematomos jėgos visais įmanomais ir neįmanomais būdais trukdė jiems įrodyti savo pranašumą, pakilti pakopa aukščiau ir ateinančiame sezone, jau žaidžiant vienoje lygoje su Alytaus „Dainava“, būti jos konkurente. Su teisėjų pagalba (aiškiai ne tik jų) Telšių „Impulsas“ buvo užtemptas į pirmą vietą. Kažkas labai nenorėjo „derbių“ tarp dviejų Alytaus komandų, o ir dar būtų neaišku, ką jų metu labiau palaikytų Alytaus futbolo mėgėjai, čempionišką „Dainavą“, ar vien tik gimtinėje – Alytuje išaugusiais žaidėjais sukomplektuotą Alytaus „Bangą“…

Alytus turėjo čempionus „Dainavą“, bet prarado „Bangą“, kuri jau kilo ir būtų vilnijusi į Lietuvos futbolą „devintąja banga“, juk Dzūkijos sostinė futbolo talentus moka ugdyti…

„Gaidžio“ pokštai „varė iš proto“ trenerį A. Bytautą

 Bendraujant su Algirdu smagiai pasijuokėme iš Lietuvos „Vilties“ futbolo rinktinės (17-18 metų), kurią treniravo A. Bytautas ir Vilniaus „Žalgirio“ meistrų treniruočių pobūdžio rungtynių epizodo. Šioje rinktinėje kaip visada būdavo daug Alytaus talentų, tai ir vartininkas Algis Seilius (deja, žuvęs), ir techniškas, kūrybingas gynėjas Romas Vidžiūnas – „Gaidys“ (taip draugų vadintas, nes staigiai sukinėjo galvą, o ką?… futbolo aikštėje tai privalumas), ir kiti.

Alytiškis vartininkas a.a. Algis Seilius, žaidęs ne tik Lietuvos 18-mečių rinktinėje, bet ir buvęs kandidatu į Tarybų Sąjungos jaunių rinktinę

Alytaus jauniai: antroje eilėje pirmas iš kairės – treneris A. Bytautas, trečias – A. Žemaitis, ketvirtas – Aivaras Vyšniauskas (neseniai buvęs Alytaus futbolo federacijos prezidentu, jaunystėje 100 m distanciją nubėgdavęs per 11 sek.), šeštas – A. Makštutis, paskutinis – Alytaus sporto mokyklos direktorius Algimantas Grauželis

Romas buvo ne tik talentingas, imlus, bet ir neprognozuojamas, dėl ko „varė iš proto“ trenerį. Ir štai dėl ko. Per rungtynes su bendraamžiais, žaisdamas centro gynėjo pozicijoje, atėmęs kamuolį iš varžovų ar gaudavęs jį iš savo vartininko kontratakai, kartais, užėjus įkvėpimui, apeidavo po 2-3 varžovų žaidėjus prie savo baudos aikštelės ir tarsi to būtų negana, sugebėdavo grįžti atgal ir dar kartą jau „per klyną“ (tarp kojų) prakišdavo kamuolį savo aukai. Tokio žaidimo epizodą jis ir pademonstravo tose rungtynėse su meistrais. Perėmęs kamuolį, skirtą Lietuvos futbolo legendai tiek gerąja tiek ir atvirkštine prasme Vytautui Dirmeikiui, jis šiam ir prakišo žaidimo įrankį tarp kojų (arba „klyną“) prieš pat A. Seiliaus ginamus vartus, baudos aikštelėje, vietoje to, kad sužaidęs paprasčiau, išspirtų jį į kampinį ar toliau nuo vartų. Čia neišlaikė aikštėje nusikvatoję ne tik žalgiriečiai, bet ir treneris A. Bytautas, bet tuoj pat prapliupo pykčiu Romui už “avantiūrą“.

Išsaugoti Šekspyro posmai

„Geri dalykai“, taip dviem žodžiais Albertas Antanavičius Šekspyras mėgsta įvardinti jam patinkančius reiškinius, procesus, įvykius ar materialius daiktus. Tikrai „gerais dalykais“ su mumis pasidalino Algirdas. Giliai stalčiuje surado net Šekspyro posmus su autografais, kuriuos šis, beakomponuodamas sau gitara, dainavo prieš 16 metų. Šių eilių  autorius dabar net pats nerastų nei savo stalčiuose, nei galvoje, gal tik širdyje. „Geri dalykai“ nemirtingi…

Alberto eilėraštis, stebūklingai išlikęs Algirdo kultūrinio sluoksnio saugykloje.

Dvidešimt ir viena Vabalų Vudstoko vasara

Nebūtina skristi į Ibizą. Hipiškai išpaišytų vabaliukų yra ir Lietuvoje. Klipe “Vabalų himnas“ matysite visą plejadą personų – žinomų plačiai ir dar sužibėsiančių ateityje. Juos visus jungia nuolatinis status quo santykyje su legendiniu volkswagenu BEETLE. Susipažinkite: Darius Užkuraitis (muzikologas), Vabalų klubo prezidentas Arūnas Stepulis, Indrė Burlinskaitė – iš Alytaus kilęs modelis, 2009 metų Mis Lietuva rinkimuose pelniusi Mis Publika titulą, “Olialia mergaitės“ projekto žvaigždė, Vaida Kisieliūtė – jos kolegė, spindėjusi Olialia projekte (nuotraukose su Indre), dainų autorius ir atlikėjas Albertas Antanavičius, kelionių į Ukrainą organizatorius Vytenis Ališauskas iš Kauno, orginalus žmogus alytiškis eksseimūnas Antanas Nedzinskas, dainos autorius ir atlikėjas Germanas Skoris su idėjos autorium Marium Daukšiu ir jo žaviąja antrąja puse Auguste, vabalinių idėjų generatorius Sigitas Mikolaitis, Vabalų klubo veteranas, iškalbingasis vabalinių aukcionų vedėjas Ričardas bei dalykiškasis Erdvilas Ališauskas, aštuoniasdešimtųjų metų Vilniaus “Žalgirio“ futbolo komandos lyderis Stanislovas Danisevičius, vairuojantis oranžinį Vabalą, latvė Inta – geria kavą, sėdėdama margaspalviam vabale, vabalų apžvalgos sumanytojas Vytautas Stanevičius, Danas Babenskas – išmoningasis konstruktorius, techninių idėjų įgyvendintojas! Šoka ant Vabalo. Ir kiti vabalistai

Vabalų himnas || Germanas Skoris || Garažų Klipai 2017

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Startuoja vasara, o su ja kartu ir Vabalai. Ne, tai ne kenkėjai, atvirkščiai – mieli, tarsi žaisliniai automobiliukai, draugiškai „pravardžiuojami“ Vabalais. Volkswagen Kaefer (Vabalas) – žmogaus, pakeitusio automobilizmo istoriją, Ferdinando Porsche kūrinys, kuris tebežavi ir XXI amžiaus auto gerbėjus. Turbūt neįmanoma surasti pasaulio šalies, kuri neturėtų savo Vabalų klubo, vienijančio šio kultinio automobilio fanus. Nesunku suprasti, kodėl…

Per daugiau nei šešis dešimtmečius (iki 2003 metų) virš 21 milijono Volkswagen vabalų nuriedėjo nuo konvejerių. F. Porsche jį kūrė kaip liaudies automobilį Adolfo Hitlerio nurodymu. Karo metais dėl suprantamų priežasčių jis kiek pakeitęs savo išvaizdą taip pat buvo „mobilizuotas“ į Vermachto gretas.

Po karo Volkswagen Vabalas tapo tuo, kuo jis garsus ir dabar, „įgavęs dvasią“. Daugeliui žmonių Vakarų pasaulyje tai buvo pirmasis automobilis, kuriam iki šiol jaučiama nostalgija ir sentimentai. Neįprastos kėbulo formos traukte traukia akį ir šiuolaikiniam žmogui. Tais laikais tai buvo ekonomiška (kuro sąnaudos 7 litrai), pigi transporto priemonė. Kai kas jį įvertino ir kaip patį seksualiausią automobilį. Nežinia kas paskaičiavo, bet yra nuomonė, kad Vabale buvo pradėta daugiausia vaikų iš visų kada nors buvusių ir esančių transporto priemonių. Sutikime, sunku ginčytis su šiais tyrėjais.

Netgi tarp šių legendų ypatingą vietą užima autobusiukai VW Bus T 1. Puikus dizainas, optimaliai išnaudota erdvė – tai tik pora komplimentų šiam gražuoliui, kuris tapo hipių judėjimo pakilimo kultiniu automobiliu ir savo seksualumu nenusileido Volkswagen Vabalui bei glaudžiai asocijuojasi su Vudstoku.

Lietuvoje taip pat yra šios legendos gerbėjų, susibūrusių į Lietuvos Vabalų klubą, gyvuojantį nuo 1996 metų. Dideliems šių retro automobilių entuziastams Arūnui Stepuliui ir Sigitui Mikolaičiui pavyko įkūnyti savo svajonę. Klubas savo veiklą pradėjo Vilniuje, Smetonos gatvėje, „Respublikos“ redakcijos kavinėje „Už Tave“.

Tai vieta, kur aš dirbau, o į darbą atvažiuodavau baltu Vabalu, kurį įsigijau iš Alvydo Jegelevičiaus AlviJago. Šis baltas į akis krentantis automobiliukas tarnavo ir reklamos tikslais, parodydamas kelią, kur būtent labiausiai laukiami svečiai ir, kad būtent čia jie turės gerą laiką. Beje, tai pirmas baras Lietuvoje, kuriame atsirado karaoke. Čia tarp laukiamiausių svečių buvo Albertas Antanavičius Šekspyras ir vienas iš „Kertukų“ lyderių Vydmantas (Vidas) Juronis, kaimynystėje turėjęs garso įrašų studiją. Įdomi, dažniausiai nuolatinė publika čia mėgo leisti laiką. O žurnalistų, prokurorų (greta buvo Generalinė prokuratūra) ir margaspalvės kūrybinės bohemos čia niekada nestigo, nes buvo laikas, kai aš savo bare galėjau įpilti į skolą ar šiaip be niekur nieko geram prieteliui pakelti kūrybinę dvasią.

Tokioje dainingoje, draugiškoje aplinkoje vabalistai rado prieglobstį. Ten kilo geriausios idėjos, kelionių planai, mintis, kad reikalinga visus šių automobilių fanus vienijanti šventė. Iš ten ir pajudėjo pirmosios šventinės kolonos, skelbdamos vasaros sezono atidarymą. Pradžioje buvom 5-7 ekipažai. Praėjus dviems dešimtmečiams vabalistų ratas ženkliai prasiplėtė. Oficialių klubo narių skaičius peršoko pusšimtį. Maršrutai pasiekė šiauriausią Europos tašką Nordkapp, o pietuose – Ukrainos Juodosios jūros pakrantę. Dalyvaujama įvairiose šventėse, vykstama ir į Lenkijos, Latvijos kolegų vabalistų renginius. Šie su atsakomaisiais vizitais buvoja pas mus. Labai geri kontaktai su bliuzmenais iš The Road Band, Senas kuinas, kurie mielai akomponuoja Vabalų „gyvo garso“ pasirodymuose.

Be abejo, kad toks Vabalo numeris labiau patiktų Albertui Antanavičiui – Šekspyrui

Iš Alytaus kilęs modelis Indrė Burlinskaitė – kuklesnė nei Šekspyras, jai tiek daug A raidžių ant numerio nereiktų, užtektų ir poros gražių, bet didelių NULIŲ.

Sezono atidarymo šventės tapo tarptautinėmis ir vyko įvairiose Lietuvos vietose. Dėl jų, tarsi dėl olimpinių žaidynių, teko pasivaržyti būsimiems organizatoriams, kad kuo svetingiau priimtų legendinius volkswagenus bei jų šeimininkus supažindintų su patraukliausiomis ir ypatingomis savo krašto vietomis, o šie niekada nelikdavo skolingi, garantuodami puikų ir išskirtinį reginį to krašto žmonėms. Spalvingos automobilių kolonos riedėjo Trakų, Smalininkų, Anykščių, Kurtuvėnų (prie Šiaulių), Radviliškio, Jiezno, Molėtų ir kitomis apylinkėmis. Jose sulaukėme braliukų iš Latvijos, kaimynų iš Lenkijos. Čia lankėsi Estijos, Baltarusijos, Ukrainos, Sankt Peterburgo vabalistai. Buvo maskviečiai, netgi kroatai. Lietuvoje tvirtos vabalistų pozicijos Radviliškyje, Kaune, Tauragėje, Vilniuje.

 

Sena kaip vabalai svajonė – padaryti legendinių automobilių šventę Dzūkijoje, kur nors apie Simną, prie Dusios ar Giluičio ežero. Šiais metais realiai buvo svarstytas šis variantas, bet nukonkuravo Gelgaudiškis, esantis gražioje Nemuno pakrantėje, kuris svetingai priėmė šventės dalyvius.

Labiau nesiplėsdamas kviečiu pabuvoti su vabalistais jų šventėse, užsikrėsti ten skleidžiama pakilia nuotaika, o kitą metą pamatyti ir išgirsti zyziančią įvairiaspalvę, 100 ekipažų legendinių Volkswagen vabalų koloną, šmirinėjančią mielomis Alytaus apylinkėmis su pypsinčiais linksmais signalais – atsaku į vietos gyventojų sveikinimus.

Kuo gi ne Vudstokas?

Vabalų šventės šėlionė

———————————————–

VW Beetle galerija. Tai ne tik 2009-tieji.