OLIMPINIS ČEMPIONAS V. CHOMIČIUS PRISTATO KNYGĄ Alytaus futbolas nuo… iki…

 

VYTAUTAS STANEVIČIUS

image

OLIMPINIS ČEMPIONAS V. CHOMIČIUS PRISTATO KNYGĄ…
ALYTAUS FUTBOLAS nuo… iki… ir sveikina visus ALYTAUS, SIMNO gerus žmones bei GLŪKOIDUS su artėjančiomis šventėmis… Būkit sveiki, sportiški, mylimi, laimingi…

Tarp 20 autorių ir aš, dėka rašinių apie Alytaus futbolą, kuriuos pirmiausiai perskaitė glūkoidai. Kaip pastebėjo Dzilbus: “The Long And Winding Road“ – taip dainavo bitlai 1970. Po penkerių metų Alytaus “Dainavos“ vyrukai iškovojo Lietuvos futbolo auksą. Vingiuotu keliu eina Alytaus futbolas. Su pergalėmis ir nuopuoliais. Apie tai penki akcentai, penki straipsniai.“ Kaip šie straipsniai rado kelią į knygą? Knygos sudarytoją Darių Babijoną ant „kelio užvedė“ Albertas – Šekspyras, o aš labai nesispyriojęs su šia mintimi patraukiau pakeliui.
Alytaus centre, kavinėje, sklaidau tik ką išleistą, dar dažais kvepiančią knygą ALYTAUS FUTBOLAS nuo… iki… Įsigilinęs į nuotraukas nekreipiu dėmesio, kas šalia dedasi, bet išgirstu balsą, kažkam už kaimyninio staliuko tariantį: “Nuo Simno aš, bet dabar gyvenu Kaune“. Pasidarė “cekava“. Atitraukęs akis nuo knygos išvystu sportiškos išvaizdos vyruką. Akimirką nesusigaudžiau, kas čia toks, lyg matytas. Dar po sekundės supratau, jog tai VALDEMARAS CHOMIČIUS, legendinis Kauno “Žalgirio“ krepšininkas. Klestelėjo netoliese, užsisakęs kavos ir pyrago, įniko į savo “mobiliaką“. VALDAS nejuokavo. Taip, jo tėtis kilęs iš SIMNO. Gyveno name netoli buvusios geležinkelio stoties. Vėliau išsikėlė į Kauną ir dažnai parvažiuodavo į gimtinę. Atsiveždavo jis savo gražuoliu juodu ZIM’u ir mažąjį VALDĄ. Tai va, kaip malonu, kad olimpinis čempionas V. CHOMIČIUS taip paprastai prisistatė… ,, nuo SIMNO aš“… dviem moterims, gurkšnojančioms kavą.
Dar po keleto minučių bendravome jau abu. Pasikapstėm Simno vaikystės laikų istorijose, taip pat metui, kai būdamas studentu, uždarbiavau Vilniaus sporto rūmų bare, o jis žaidė Kauno „Žalgiryje“. Šį bei tą prisiminė iš rinktinės išvykos į Ameriką. Pasmalsavo, kokią knygą skaitau. Pavartė, o pamatęs, kad knygoje yra skyrelis “Futbolas populiaresnis už… krepšinį?!“ tik šelmiškai mirktelėjo, nenorėdamas ginčytis. Staigiai sumečiau, kad tą knygą jam padovanosiu. Pasidomėjęs Simno dabartimi, padėkojęs bei palinkėjęs gražių švenčių tarė, kad kai tik turės laiko, susipažins su SIMNO ir ALYTAUS futbolo istorija, negi tiesa, kad futbolas čia populiaresnis už krepšinį. Valdas šiuo klausimu turi savo nuomonę, o kiek vėliau prie Alytaus kalėdinės eglutės sutikta AUSTĖJA, kuriai tądien sukako aštuoniolika, prisipažino, jog nors ir per pertraukėles šoko krepšininkų palaikymo komandoje, nuo šiol labiau mėgs futbolą. Labai gera proga patikėti drąsiu jaunos mergaitės prisipažinimu. Džiaugiuosi, kad pavyko sudominti futbolu naująją jo gerbėją. Kuo daugiau dailiosios lyties atstovių stebės futbolininkų veiksmus aikštėje tuo labiau kils jų pastangos ir reitingai kovoje dėl pergalės.
ALYTAUS FUTBOLAS nuo… iki… supažindina su ALYTAUS, SIMNO, VEISIEJŲ futbolo istorija, Lietuvos čempionais “Dainavos“ futbolininkais, jų treneriu JONU KUBILEVIČIUMI ir kitomis Alytaus futbolo legendomis. 287 puslapių knygoje gausu fotografijų, faktų, statistikos, pašmaikštavimų, šaržų ir kitų įdomybių. 35 puslapiai skirti glūkoido Vytauto Stanevičiaus rašinių ciklui.
Knygą galima nusipirkti ALYTUJE, S. DARIAUS ir S. GIRĖNO g. 1, ALYTAUS TURIZMO INFORMACIJOS CENTRE.
Tai puiki Kalėdinė dovana futbolo mėgėjui ir jaunam, ir brandžiam…

Fotogalera:: Knyga apie Alytaus futbolą

Reklama

SALDŽIOS IR SVAIGIOS ŠLOVĖS MINUTĖS

VYTAUTAS STANEVIČIUS

image

Futbolas grįžta į glūkoidus. Ir tai byloja apie platų glūkoidų interesų spektrą. Čia jaukiai įsikūrę rokeriai, melomanai, muzikai, kompozitoriai, poetai, režisieriai, dailininkai, skulptoriai, medikai, keliautojai, hipiai, pankai… Galima vardinti ir vardinti. Vienu žodžiu – GLŪKOIDAI. Ir tai yra puiku.

Kartą metuose, pirmą gruodžio savaitgalį, Alytus pakviečia vakaronei jaunystėje jį garsinusius alytiškius sportininkus. Pagerbiami sporto žmonės – veteranai, padėkojama, palinkima sveikatos ir stiprybės. Greit bėga laikas, rodos visai neseniai su bendraamžiais rungtyniavai bėgimo takelyje, žaliojoje futbolo vejoje, rankinio, tinklinio ar krepšinio aikštelėje, kėlei virš galvos rekordinę štangą ar spaudei varžovą ant menčių, galbūt “sodinai” kulkas į dešimtuką, o šiandien jau gerinami Tavo rekordai, kyla naujos žvaigždutės. O Tu tik palinguoji galva ir pagalvoji: kad man tokios sąlygos, kad aš galėčiau žaisti šiuose Alytaus sporto rūmuose, stadione. Nors ne viskas sportininkų treniruočių kokybei padaryta ir dabar. Laikai pasikeitė, pasikeitė požiūris į sportą, bet, ko gero, veteranams atrodo, kad jie labiau ir nesavanaudiškiau jį mylėjo. Dėl to Alytus turėjo futbolo čempionę “Dainavą”, dėl jos ir surinkdavo tūkstančius aistruolių senutis miesto centrinis stadionas. O kur dar šaunuoliai Alytaus plento dviratininkai, Albino Šukaičio tinklininkai ir “Kooperatininko” tinklininkės. Prisimenam ėjimo takelyje sporto meistrą Kąstytį Pavilonį, kuris „mandrai“ kraipydamas užpakalį taip greit žingsniavo, kad jo nepavydavo dažnas bėgdamas. Nepamirštas ir amžinai jaunas mūsų atmintyje išliko Donatas Tarcijonas, smagiai, tarsi žiogas šuoliuojantis per barjerus, „nešdamasis“ į finišą, pakeliui gerindamas rekordus. Alytaus Kurorte gyvenusi šešiasdešimtųjų greitakojė gazelė Marytė Marcinkevičiūtė tapo sąjunginės moksleivių spartakiados prizininke. Dabar ji gerbiama sporto žurnalistė. Iki šiol ausyse skamba Antano Jasionio „Jaškos“ ir jo komandos draugų kalamos „vinys“ į sporto mokyklos senutėlės salės tinklinio aikštelės grindis. Alytus išaugino ir olimpiečių: parolimpietį disko metiką Algirdą Tatulį bei ėjikę Brigitą Virbalytę ir sprinterį Rytį Sakalauską, o krepšininkas Tomas Pačėsas 1996 m. Atlantos olimpinėse žaidynėse, gindamas Lietuvos garbę, laimėjo bronzos medalį. Pasiilgstam mes Jūsų. Kai ką dar turim laimės pamatyti nors retai, nors labai retai, o kiti, jau mus stebi iš aukštai šiose gyvenimo lenktynėse, kuriose taip nesinori perkirsti finišo liniją. Gyvenimo trasoje, kuri kupina kliūčių, skubėkime lėtai, kad dar ilgai būtume joje, o finišo juostelė artėtų kuo lėčiau.


Gruodžio 7 d. žiema trumpam nubalino Alytų. Tiesa, ne rogėmis tą vakarą į Alytaus teatro salę skubėjo sporto veteranai – jubiliatai. Džiugu buvo pasimatyti, paspausti dešinę vienas kitam, žila barzda pakutenti tų laikų sporto gracijų skruostus, pabendrauti, išgirsti linkėjimus, pajuokauti.
Juokų nestigo ir juos savo adresu geraširdiškai priėmė futbolininkai, paprastai patys žodžio kišenėje neieškantys. Visai šiai smagiai nuotaikai impulsą davė nepamainomi vakaro vedėjai eksrankininkas, nepasipūtęs ir betarpiškas radijo stoties FM 99 savininkas Liudas Ramanauskas ir elegantiškas šelmis, iki šiol nepasunkėjęs lengvaatletis Kąstytis Pavilonis. Jam futbolo bendruomenė padovanojo tik ką išleistą, dar dažai kvepiančią, Alytaus futbolo istoriją. Joje pasinaudota ir rašiniais Alytaus futbolo tematika, skelbtais pirmiausiai glūkoiduose. Tikėsimės, kad glūkoidai bus nepamiršti ir turės šį gražų leidinį, juolab, kad šiomis dienomis vyko jo pristatymas visuomenei.
Vienas po kito į sceną kilo iškilmių kaltininkai atsiimti dovanėlių ir dėmesio porciją iš kolegų sportininkų. Užtikrintai, tarsi futbolo aikštėje, scenoje jautėsi buvęs Lietuvos moksleivių futbolo rinktinės narys Albertas Antanavičius Šekspyras, o jo dainos, lyg juvelyrinis „pasas“, atakuojant varžovų vartus, pasiekdavo sporto veteranų širdis.
Buvo ir nepatogių klausimų valdžios žmonėms: kada Alytus turės patalpas sporto muziejui? Pasveikinti sporto veteranų atvykusi Alytaus vicemerė Valė Gibienė nesijautė svetima sportiškoje aplinkoje. Būdama gracinga, tarsi meninės gimnastikos atstovė, ji į klausimą atsakė nuoširdžiai kerinčia šypsena, kuria susirinkusieji vyrai buvo nuginkluoti. Ką reiškia tikėti gražios moters šypsena?
Šypsenų nestigo ir po iškilmingos dalies. Vakaras persikėlė į teatro kavinę. Smagu buvo regėti šioje šventėje draugišką glūkoidą Virgilijų Beišą – medicinos mokslų daktarą, rimtą vyrą, puikų chirurgą.

Virgis, būdamas moksleiviu, lankė mokytojo Kazimiero Svetiko kulkinio šaudymo sekciją. Kaip jis atskleidė, dar studijuodamas mediciną, pirmame kurse bandė nušauti du zuikius – medicinos studijas Vilniaus universitete ir sportą. Tačiau, kai prieš egzaminų sesiją reikėjo vykti į varžybas ir komandos vadovai padrąsino, sakydami, kad važiuotų, o egzaminuose jie pagelbės, įžvalgus „fuksas“ padėkojęs atsisakė, supratęs, kad šautuvą teks kabinti ant sienos. Vadovavosi lotyniška sentencija – „aut bene, aut nihil“ („arba gerai, arba nieko“). Anksti užbaigęs sportinę karjerą nesigailėjo, visą save atidavęs medicinai. Štai tik pora atsiliepimų apie jį, kaip asmenybę, nepaprastą žmogų, daktarą, kuriuos parašė žmonės, patekę į didelę bėdą:
„Dydis zmogus, tikras medikas, malonus, rupestingas, didziausia padeka, “tokie zmones laiko pasauli“.
„DAKTARE, labai Jums ačiū už šiandien mano mamai labai profesionaliai atliktą sudėtingą skydliaukės operaciją. Jūs gyvenate labai prasmingą gyvenimą.
Linkiu niekada nepavargti. Tokie ŽMONĖS gelbėja likusią Lietuvą…
Telaimina Dievas Jus ir Jūsų šeimą.“

Gera, kad mes esame šalia tokio doro, inteligentiško ir kuklaus žmogaus.
Nepaminėti dar vieno glūkoido Vyto Malinausko Wato – būtų didžiausias nesusipratimas, o ir neįmanoma dėl jo puikiai išpildytos garsios arijos iš operos „Esmeralda“ linksmojoje vakaro dalyje. Po šio tradicinio atlikimo daugelis nerado ramybės… Iki šiol arija tebeskamba mano ausyse… Tad buvo galima pamanyti, kad Watas metė rimtą išūkį trio el Fuego. Watui bis!


Vakaras buvo smagus…

Periūrėkite daugiau vakaro foto. Autorius: Vytas SanSimnas Stanevičius

VALANDA SU DŽONU LENONU

The Beatles teisingos muzikos suvokimo prasme glūkoidų asmenybėms paliko neišdildomą, gilų ir negrįžtamą spaudą. Prisiminkime Džoną Lenoną ir pažiūrėkime youtubinį filmuką. Taip siūlo Vytas SanSimnas Stanevičius. Tad įsipilame Kolumbijos Andų priekalnėse išaugintos kavos, sėdame prie TV ar iPado ir nugrimstame į nostalgiškus prisiminimus apie bitlų lyderį. Kad suprasti ir atminti kokios personos neteko muzikos pasaulis 1980 gruodžio 8 dieną

Prabėgo jau 38 metai, kai tragišką 1980 m. gruodžio 8 d. pamišėlis Džono Lenono gerbėjas Deividas Čepmenas paleido penkis šūvius į savo dievuką, prieš tai pašaukdamas jį vardu. Keturios kulkos, deja, buvo taiklios. Pasikėsinimo priežastis – žudikas jautė pyktį, kad jo garbinamas Dž. Lenonas tapo kitokiu. Atskubėję medikai dar bandė gelbėti Džoną, bet 23 val. 15 min. konstatuota, kad “Bitlų” lyderis mirė. Jam buvo 40 metų. Pasikėsinimas įvyko prie prabangių Dž. Lenono namų, Niujorke, Džonui išėjus iš jų su savo žmona Joko Ono. Tądien, likus kelioms valandoms iki tragedijos, Dž. Lenonas pasirašė autografą ant savo albumo 25-erių metų žudikui D. Čepmenui. Šis buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos.
Dabar Niujorko Centriniame parke apie Lenoną primena braškių laukai (Strawberry Fields) ir mozaika “Imagine”. Daina “Imagine” (tokiu pačiu vardu pavadintas ir albumas) – visų kovotojų už taiką įkvėpėja, parašyta Vietnamo karo metais.
Dž. Lenonas liko visos epochos simboliu tais maištingais, jaunimo pasipriešinimo karui laikais.
Glūkoidai kviečia bendraminčius į “Namų kino teatrą”, jaukiai įsitaisius, pasižiūrėti kino filmą, kaip 1971-aisiais metais buvo kuriamas albumas “Imagine”. Šiame filme “reikalų turėjo” ir Lenono draugas, avangardinio kino pradininkas, lietuvis Jonas Mekas, kuris garsiajai Džono Lenono ir Joko Ono porai padėjo įžengti į avangardinio kino pasaulį.

Taip buvo kuriamas albumas IMAGINE

 

 

FINALAS ALYTUJE: TAURĖ – VILNIAUS “ŽALGIRIUI”

Fotogaleroje dviejose nuotraukose matosi Anatolijaus Dubicko, 1966 m. Alytaus “Alyčio’ futbolo komandos žaidėjo, pažymėjimas. Su šiuo dokumentu jis sėkmingai pamatė finalą, vykusį 2018 metais Alytuje. Tolka yra Madrido senbūvis, kartu augo ir brendo su Albertu “Šekspyru“ Antanavičium, Romu Elsneriu, Virgilijum Beiša, Stasiu “Klaipėda“ Kerėža, Alvydu Petkevičium, Dzilbum, Laima Elsneriene-Antanavičiūte, Mindaugu “Fantomasu“ Pilkoniu ir kitais garbingais pietinio Alytaus rajono frylenderiais. O postas apie svarbų 2018 metų futbolo įvykį

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Futbolo sezonas eina į pabaigą. Ruduo, metas skaičiuoti “viščiukus”. Paskutinę rugsėjo dieną, saulėtą sekmadienį, centriniame miesto stadione alytiškiai svetingai priėmė Lietuvos futbolo federacijos taurės finalinių rungtynių dalyvius. Dėl LFF tradicinės taurės varžėsi Vilniaus “Žalgirio” ir Kauno “Stumbro” futbolininkai.

 

Finalas Alytuje 2018: taurė – Vilniaus “Žalgiriui“

dfgfg

Anatolijus Dubickas – Alytaus futbolo veteranas

Kauno žaidėjai pernai kėlė šį trofėjų viršų. Alytaus “Dainavos” vienuolikei pritrūko vieno žingsnio, kad savų žiūrovų akivaizdoje mestų iššūkį svečiams iš sostinės. Kaip pamename, pusfinalyje dzūkai buvo priversti pripažinti kauniečių pranašumą. Tad šįkart vietos futbolo mėgėjai, “Dainavos” ir “Alyčio” veteranai, “Dzūkų tankų” fanai, besidomintys futbolu glūkoidai galėjo atsipūsti ir išlikti neutralūs. Tačiau įtampos, bekompromisės kovos, gražių momentų aikštėje netrūko. O tribūnose “Dzūkų tankų” fanus sėkmingai pakeitė Pietų IV aistruoliai iš Vilniaus, kuriems daug teigiamų emocijų suteikė žalgiriečiai. Po jų pergalės tribūna paskendo žaliai baltuose dūmuose. Aidėjo pergalingos skanduotės, o “Žalgirio” futbolininkai dėkojo ištikimiems savo gerbėjams, susilieję su jais į darnų vyrišką chorą. Po to liko maloniausia procedūra – iš Alytaus miesto mero Vytauto Grigaravičiaus ir LFF prezidento Tomo Danilevičiaus rankų priimti gražuolę taurę, iššauti šampaną bei be pozos, džiugiai prieš foto objektyvus reikšti savo emocijas.

Atsakingų varžybų fotogalera. Autorius Vytautas Stanevičius

 

DVI “DAINAVOS” (atnaujinta 21 rugs. 2018)

VYTAUTAS STANEVIČIUS

imageFutbolas grįžta į glūkoidus. Ir tai byloja apie platų glūkoidų interesų spektrą. Čia jaukiai įsikūrę rokeriai, melomanai, muzikai, kompozitoriai, poetai, režisieriai, dailininkai, skulptoriai, medikai, keliautojai, hipiai, pankai… Galima vardinti ir vardinti. Vienu žodžiu – GLŪKOIDAI. Ir tai yra puiku.

Šįkart pakalbėsime apie futbolą, dvi Alytaus “Dainavas”- čempionšką ir naująją, kuri dar nenuskynė čempionų laurų, bet šiame sezone neblogai sublizgėjo Lietuvos futbolo federacijos taurės turnyre, iškopdama į pusfinalį.

Pradėkime nuo linksmosios dalies, t. y. nuo senosios – legendinės “Dainavos” komandos draugų susitikimo. Šie veteranai, turėdami savo gretose tokį šaunų organizatorių ir visokių “vibiegų” pramanytoją Vytą Malinauską – Watą, jo paskatinti, daug negalvoję, susibėgo pas jį į namus prisiminti senas kovų dienas futbolo aikštėje. Juolab, kad Alytuje viešėjo trumpam iš Anglijos sugrįžęs Romas Dumbliauskas – Dumblė (beje, Dzilbaus suolo draugas mokykliniais laikais). Ne, Romas Anglijoje futbolininko kontrakto nepasirašė ir tikriausiai gyvena kiek kukliau nei futbolininkas milijonierius, bet mena milijoną džiugių akimirkų, praleistų su “Dainavos” komandos draugais ir nesiskundžia savo senjorišku statusu. Kaip Watas sakė: “milijonų neturim, bet žarstom”. Laikas šiems vyrukams pabalino smilkinius, praretino bitliškas šukuosenas, bet neatėmė akių žvilgesio, kalbant apie jo didenybę FUTBOLĄ.  Kalbėta apie kurioziškus įvarčius vos ne iš aikštės vidurio, apie nuotykius išvykose, apie tai, kas dabar kokioje svorio kategorijoje, o čia nepralenkiamas Romas Elsneris su savo + 100, atsivežęs užkandžiui… arbūzą, taip patikusį Watui. Tyliai užsiminta, bet garsiai pakvatota ir apie tai, kas lieka tik draugų rate (kažin? ☺). Daug kas geru žodžiu paminėtas, o jeigu ir pašposinta, tai be sarkazmo – vyriškai, linksmai ir atvirai… Šie vyručiai žodžio kišenėje neieško. Gaila, bet aplinkybės sutrukdė pasisvečiuoti kai kuriems lauktiems draugams, tačiau jie prisiminti tą vakarą ir turėjo žagsėti ☺ Prisiminti ir tie, kurie jau niekada nebus kartu, o pasimatysime tik TEN.

Įsismarkavus vakarui, kai kurių kolegų paprašyta telefonu pasiaiškinti, kodėl jie ne kartu. Pavyzdžiui, Šekspyras turėjo geležinį alibi – žvejojo kažkur… Svėdasuose. Nežinia, ką jis pripasakojo Tolikui Dubickui pagavęs, nes tas nepatikėjęs sakė, kad kitą dieną perskambins ir pasitikslins, ar šis “ribokas” nepamelavo apie laimikį. Šekspyras dar tik žvejojo, o pas Watą kompanija smaguriavo skanią, kvapnią dūmu ir dar šiltą rūkytą žuvį – sterką, pagautą Simno ežere Aurimo Vilkinio. Kiek pavėlavęs atriedėjo savo Toyota minėtas Romas Elsneris. Draugai nepyko, priežastis daugiau nei pateisinama – teko būti rungtynių komisaru Marijampolėje. O va, Romas Radivonas, papriekaištavęs Dumblei, kad neskambino apie trumpą sugrįžimą, kiek pabendravęs su bičiuliais, pats anksčiausiai “nusiplovė”. Bet užtat atsirado linksmai nusiteikęs Jonelis Eidukevičius su gitara. Jis, kaip ir pridera, gyvenant Wato kaimynystėje, “atskubėjo” paskutinis. Gi Juozas Aleksierius nevėlavo kaip ir žaisdamas gynybos grandyje. Dar daugiau, jis puikiai atrodė, kaip iš kokio LIDLO reklamos… Nors “po teisybei” ir Elsneris atrodė kaip iš holivudinio atviruko ☺ Kas žino, gal turėsime puikų aktorių neeilinio mafijozo rolei.

Dabar nusikelkime į jaukų Alytaus stadioną, kuriame LFF taurės pusfinalio rungtynes žaidė šiandieninė Alytaus „Dainava“ su Kauno „Stumbru“. Kauniečiai yra aukštesnio rango komanda nei alytiškiai. Vasarą jie gan sėkmingai žaidė preliminarinėse Europos taurės varžybose, o dabar žengia trečioje „A“ lygos pirmenybių vietoje. „Dainava“ Lietuvos 1 lygos pirmenybėse – penkta. Ir jau patekimas į pusfinalį yra nemenkas jaunos Alytaus komandos pasiekimas. Saulėtas oras, daug futbolo mėgėjų bei aktyvi „Dzūkų tankų“ fanų parama tribūnose leido tikėtis sėkmingo alytiškių žaidimo. Suprantama, kad ir „Dainavos“ veteranai buvo stadione, tik šįkart tarp žiūrovų, kurių tarpe buvo galima išvysti ir glūkoidą Joną Kudirką su savo ištikima bendražyge ir supratingąja gyvenimo meile. Rungtyniaujant netrūko emocijų nei aikštėje, nei tribūnose. Bet jei pats neįmuši, varžovai nesnaus ir stengsis pasinaudoti tavo klaidomis. Tad nors nagus graužk iš apmaudo, kaip ta simpatiška žiūrovė tribūnose, kad kamuolys nelindo į varžovų vartus. Nepadėjo nei jos kerintys apžavai, nei San Simno burtai su kamuoliu už Kauno „Stumbro“ vartų ☺ Nepasinaudota istoriniu šansu iškopti į finalą, kuris įvyks rugsėjo 30 d., ne kur kitur, o čia, Alytuje. Pralaimėta stipresniam varžovui. Paprašius šių rungtynių komisaro Romo Elsnerio pakomentuoti susitikimo baigtį, jis buvo diplomatiškas: „rezultatas galėjo būti didesnis ir mažesnis…“, pagalvojęs akimirką dar pajuokavo, „pirmiausia reikia apsiginti, o varžovai įsimuš į savo vartus patys“ ☺

Kitas legendinės „Dainavos“ veteranas Kęstutis Giedraitis buvo lakoniškas ir tarsi norėdamas perfrazuoti  režisieriaus Gajaus Ričio filmo „Lok, šauk arba stauk“ pavadinimą, tarstelėjo: „lėk, spirk, išsiimk…“ Labai paprasta.

Dauguma sirgalių po rungtynių skirstėsi nesubjurusios nuotaikos ir dėkojo saviškiams žaidėjams už norą pasiekti pergalę.

Reziumė, vaizdų nestokojo nei dieną prieš rungtynes, nei rungtynių metu aikštėje bei tribūnose..

Fotogalera: auksinė ‘DAINAVA’ pas Watą

 

 

 

 

Alytus: futbolas atgimsta || Foto Vytautas Stanevičius || Garažų klipai 2018

KELIAUJANTI POEZIJOS KNYGA

VYTAUTAS STANEVIČIUS

image

Kasdieninio gyvenimo rūpesčiai suirzusio pasaulio fone, mus jungiantis, nenumaldomai vedantis- genantis laikas ir vis dar svarbiais praeities ženklais kalbanti mūsų tėvynės žemė -įsiklausykim, išgirskim vardan tos – Alvydas Jegelevičius

Gražų rugsėjo pavakarį Lietuvos rašytojų sąjungoje gausiai rinkosi knygos ir poezijos bičiuliai. Čia vyko jau antrasis mūsų kraštiečio, glūkoido, kompozitoriaus, muzikanto, poeto, eseisto Alvydo Augustino Jegelevičiaus poezijos knygos  EILĖS IŠ EILĖS sutikimas. Pirmasis – biržely apie kurį taip pat rašė glūkoidai. Kuo jie panašūs ir kuo skyrėsi? Ir tada, ir dabar buvo daug poezijos, bet šįkart solenizantas labiau jaudinosi, gal, kad vakaro programą papildė savo kompozicijomis gitarai jo jaunėlis sūnus Saulius. Malonu buvo matyti dviejų Jegelevičių bendradarbiavimą. Sauliaus gitaros akordai ir kerintis jo balso skambesys puikiai derėjo kupinoje poezijos atmosferoje. Šiltais aplodismentais renginio svečiai apdovanojo aktorių Ramūną Abukevičių. Ypatinga vakaro viešnia – aktorė Gražina Urbonaitė, užvaldė publiką jausmingu, nuoširdžiu  Alvydo kūrybos skaitymu, už ką buvo apdovanota glėbiu raudonų rožių. Šioje poezijos šventėje dalyvavo poetas, literatūros kritikas Vainius Bakas, kuris pažymėjo, jog tai svarbus Dzūkijai ir Alytaus kraštui įvykis. Įsismarkavus kūrybiniam vakarui Alvydas padovanojo naujutėlaičių savo poezijos knygų EILĖS IŠ EILĖS su pageidavimu, kad perskaičius jos keliautų iš rankų į rankas.

Tie, kurie negalėjo kartu su Alvydu pasidžiaugti jo nauja poezijos knyga, spalio 12 dieną kviečiami į Punską. Tai puiki galimybė apsilankyti šiame lietuviškos žemės lopinėlyje ir atrasti tą nuostabų bendrumo jausmą, kartu klausant jausmingų, meile Lietuvos žemelei pulsuojančių eilių, apie kurias aktorė Gražina Urbonaitė pasakė “Tokio grožio neįmanoma blogai perskaityti…“ Telieka pritarti, eilės tiesiog užburia, žadina meilę Tėvynei, jos praeičiai, padeda subtiliau pažvelgti į mūsų tėviškės grožį. Jų
beklausydamas supranti, kiek daug ir nedaug tereikia žmogui mūsų žemelėje…

Kūrybinės sėkmės Tau, Alvydai, ir toliau dainuok meilę Tėvynei, kuri ataidėtų kiekvieno iš mūsų širdyse…

…O kas Jus praminė „Šekspyru“?

VYTAUTAS STANEVIČIUS

PIRMAS ĮVYKIS

Įsibėgėja visų ilgai lauktoji, bet taip greit pralekianti žalioji vasara. „Lenktyniauju“ ir aš su ja. Kol finišo juostelės nematyti, stengiuosi palaikyti tempą. Vasaros pasiūlyta sparta, jau nuo pat starto aukšta, tačiau laikausi žingsnis žingsnin, kaip ir „senais gerais laikais“. Renginys veja renginį. Koncertai, parodos, gimtadieniai, šventės, kelionės, atlaidai, susitikimai… Tačiau laukiamiausias įvykis (man) šią vasarą… pasaulio futbolo čempionatas. Rašau tai drąsiai, gal net per drąsiai, bet toks esu ne vienas ir pritariančių čia, glūkoiduose, taip pat netrūks. Komentaruose pasiruošęs išklausyti kiekvieną, o dar geriau – prie Glūko.
Taip, taip, susitikimas prie Glūko liepos pirmą savaitgalį irgi turi savo reikšmingą ir nepajudinamą vietą glūkoidų reitinguose. Pirmas liepos savaitgalis – susitikimas prie GLŪKO ir TAŠKAS. GLŪKOIDUI – ŠVENTA.
Šiandien dar tik birželis, kuris jau pasiūlė ir vykdo savo programą. Prieš keletą dienų vykęs glūkoido Jegelės poezijos knygos „Eilės iš eilės“ pristatymas buvo tarsi pirmasis ratas šioje vasariškoje karuselėje. Jau visai nedaug beliko ir iki Alytaus miesto gimtadienio…

Jaunųjų muzikantų forumo fotoreportažą, autorius Vytautas “San Simnas“ Stanevičius, rasite fotogaleroje :

Tarp šių glūkoidams svarbių įvykių įsipaišė kuklus, bet labai šiltas ir malonus pasimatymas Alytaus muzikos mokykloje. Alytiškiai muzikos pedagogai pakvietė į svečius „Šekspyrą“ (Albertą Antanavičių) į ten prasidėjusią jaunųjų muzikantų vasaros stovyklą. Patyręs bardas puikiai žinojo, kas domina mažuosius, kad bendravimas virstų švente. Tam pasitarnavo ir puikiai parengtas repertuaras. Vaikučiai, jų pedagogai su svečiu, jaukiai įsitaisę ant šalia mokyklos žaliuojančios pievelės, negailėjo vienas kitam abipusių katučių, nors dainavo tik vienas iš jų – „Šekspyras“. Neatsispyrė jo balso ir dainų žodžių magijai pro šalį Kurorto gatve ėjusios moterys, stabtelėjusios, kaip joms atrodė, trumpam, bet taip ir išklausiusios viską nuo pradžių iki paskutinio akordo. Juk viskas iš širdies į širdį. Pauzėse tarp dainų svečias neturėjo atokvėpio, nes žingeidūs vaikai beklausinėdami stengėsi sužinoti viską apie šį įdomų dėdę. Vienos pertraukėlės metu linksma trimitininkė leido man pasijusti laimingu Louis Armstrongu, parodžiusi, kaip reikia pūsti „dūdą“ ir man pasaulis tapo nuostabus.

 

Tada ir pastebėjau šiame nuostabiame Alytaus gamtos kampelyje tarp žiūrovų (o gal jis mane, trimito „virtuozą“, pamatė anksčiau) dar vieną dėdę – glūkoidą Algirdą Žemaitį, juolab, kad jo namai „rubežiuojasi“ su muzikos mokykla. Linksmai bei gražiai gyvena Algirdas. Linksma bei gražu buvo ir man, pamačius ant balto popieriaus lapo vaikų nupieštus glūkoidus: maestro Alvydą A. Jegelevičių, „Šekspyrą“ bei kitus Alytui ir muzikos mokyklai nusipelniusius muzikus. Kaip ir dera menininkams, jų portretai smagiai plevėsavo vėjuje tarsi pabrėždami laisvą, nevaržomą menininko prigimtį.

Kartu su Algirdu klastingų vaikų klausimų dėka sužinojome šį tą naujo bei netikėto apie dar mažojo Alberto vaikystę. Kantri mergaitė iš „ketvirto suolo“, ilgai laukus savo eilės, nesivaržydama paklausė: „…O kas Jus praminė „Šekspyru?“ Sužinojome visą tiesą apie Albertą, o tas krikštatėvis – jo treneris Antanas Bytautas. Nemažas siurprizas mažiesiems alytiškiams, būsimiems scenų liūtams, buvo tai, kad jų svečias vaikystėje puikiai žaidė futbolą, mušė įvarčius ir gynė Lietuvos moksleivių futbolo rinktinės garbę.
Na, o mes to niekada nepamiršome. Tolimi ir rodos tokie artimi prisiminimai skatina norą dažniau matytis, bendrauti. Draugai iš vaikystės – dažniausiai visam gyvenimui.

 

 

ANTRAS ĮVYKIS

Jau kitą dieną Šekspyro sulaukė Simnas. Ten jis, charizmatiškoji sunkiojo metalo grupė iš Kauno THUNDERTALE bei vietos muzikantai grojo patriotiniame-sportiniame renginyje…. Čia ir Kastytis Pavilonis ir Liudas Ramanauskas, Šekspyras ir Simno jaunasis  (būsimasis) elitas