…O kas Jus praminė „Šekspyru“?

VYTAUTAS STANEVIČIUS

PIRMAS ĮVYKIS

Įsibėgėja visų ilgai lauktoji, bet taip greit pralekianti žalioji vasara. „Lenktyniauju“ ir aš su ja. Kol finišo juostelės nematyti, stengiuosi palaikyti tempą. Vasaros pasiūlyta sparta, jau nuo pat starto aukšta, tačiau laikausi žingsnis žingsnin, kaip ir „senais gerais laikais“. Renginys veja renginį. Koncertai, parodos, gimtadieniai, šventės, kelionės, atlaidai, susitikimai… Tačiau laukiamiausias įvykis (man) šią vasarą… pasaulio futbolo čempionatas. Rašau tai drąsiai, gal net per drąsiai, bet toks esu ne vienas ir pritariančių čia, glūkoiduose, taip pat netrūks. Komentaruose pasiruošęs išklausyti kiekvieną, o dar geriau – prie Glūko.
Taip, taip, susitikimas prie Glūko liepos pirmą savaitgalį irgi turi savo reikšmingą ir nepajudinamą vietą glūkoidų reitinguose. Pirmas liepos savaitgalis – susitikimas prie GLŪKO ir TAŠKAS. GLŪKOIDUI – ŠVENTA.
Šiandien dar tik birželis, kuris jau pasiūlė ir vykdo savo programą. Prieš keletą dienų vykęs glūkoido Jegelės poezijos knygos „Eilės iš eilės“ pristatymas buvo tarsi pirmasis ratas šioje vasariškoje karuselėje. Jau visai nedaug beliko ir iki Alytaus miesto gimtadienio…

Jaunųjų muzikantų forumo fotoreportažą, autorius Vytautas “San Simnas“ Stanevičius, rasite fotogaleroje :

Tarp šių glūkoidams svarbių įvykių įsipaišė kuklus, bet labai šiltas ir malonus pasimatymas Alytaus muzikos mokykloje. Alytiškiai muzikos pedagogai pakvietė į svečius „Šekspyrą“ (Albertą Antanavičių) į ten prasidėjusią jaunųjų muzikantų vasaros stovyklą. Patyręs bardas puikiai žinojo, kas domina mažuosius, kad bendravimas virstų švente. Tam pasitarnavo ir puikiai parengtas repertuaras. Vaikučiai, jų pedagogai su svečiu, jaukiai įsitaisę ant šalia mokyklos žaliuojančios pievelės, negailėjo vienas kitam abipusių katučių, nors dainavo tik vienas iš jų – „Šekspyras“. Neatsispyrė jo balso ir dainų žodžių magijai pro šalį Kurorto gatve ėjusios moterys, stabtelėjusios, kaip joms atrodė, trumpam, bet taip ir išklausiusios viską nuo pradžių iki paskutinio akordo. Juk viskas iš širdies į širdį. Pauzėse tarp dainų svečias neturėjo atokvėpio, nes žingeidūs vaikai beklausinėdami stengėsi sužinoti viską apie šį įdomų dėdę. Vienos pertraukėlės metu linksma trimitininkė leido man pasijusti laimingu Louis Armstrongu, parodžiusi, kaip reikia pūsti „dūdą“ ir man pasaulis tapo nuostabus.

 

Tada ir pastebėjau šiame nuostabiame Alytaus gamtos kampelyje tarp žiūrovų (o gal jis mane, trimito „virtuozą“, pamatė anksčiau) dar vieną dėdę – glūkoidą Algirdą Žemaitį, juolab, kad jo namai „rubežiuojasi“ su muzikos mokykla. Linksmai bei gražiai gyvena Algirdas. Linksma bei gražu buvo ir man, pamačius ant balto popieriaus lapo vaikų nupieštus glūkoidus: maestro Alvydą A. Jegelevičių, „Šekspyrą“ bei kitus Alytui ir muzikos mokyklai nusipelniusius muzikus. Kaip ir dera menininkams, jų portretai smagiai plevėsavo vėjuje tarsi pabrėždami laisvą, nevaržomą menininko prigimtį.

Kartu su Algirdu klastingų vaikų klausimų dėka sužinojome šį tą naujo bei netikėto apie dar mažojo Alberto vaikystę. Kantri mergaitė iš „ketvirto suolo“, ilgai laukus savo eilės, nesivaržydama paklausė: „…O kas Jus praminė „Šekspyru?“ Sužinojome visą tiesą apie Albertą, o tas krikštatėvis – jo treneris Antanas Bytautas. Nemažas siurprizas mažiesiems alytiškiams, būsimiems scenų liūtams, buvo tai, kad jų svečias vaikystėje puikiai žaidė futbolą, mušė įvarčius ir gynė Lietuvos moksleivių futbolo rinktinės garbę.
Na, o mes to niekada nepamiršome. Tolimi ir rodos tokie artimi prisiminimai skatina norą dažniau matytis, bendrauti. Draugai iš vaikystės – dažniausiai visam gyvenimui.

 

 

ANTRAS ĮVYKIS

Jau kitą dieną Šekspyro sulaukė Simnas. Ten jis, charizmatiškoji sunkiojo metalo grupė iš Kauno THUNDERTALE bei vietos muzikantai grojo patriotiniame-sportiniame renginyje…. Čia ir Kastytis Pavilonis ir Liudas Ramanauskas, Šekspyras ir Simno jaunasis  (būsimasis) elitas

 

SVEČIUOSE PAS WATĄ

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Watas – šaunuolis! Mintyse gal ir ilgai brandino jaunystės draugų susitikimą Alytaus Kriaušiaus žemėse, o įgyvendino – staigiai, pasitaikius pirmai dėkingai progai. Į Wato kvietimą jo „laisvame plote“ Liepų gatvėje pavakaroti, pasidalinti dabarties džiaugsmais ir rūpesčiais bei iš širdies padainuoti susirinko futbolo komandai su atsarginiais prilygstantis nemandrų draugų skaičius. Svetingas šeimininkas buvo paruošęs nemažas sulčių atsargas šiai saulėtai gegužės dienai ir laukė didesnio svečių skaičiaus, deja, kai kam nepalankiai susiklostė aplinkybės. O gaila, čia laukta ir Wato buvusių „Dainavos“ futbolo komandos draugų, dviejų Romų – Dumbliausko ir Elsnerio, Remigijaus Klimavičiaus, Kriaušiaus senbuvio Laimučio Urbanavičiaus. Šekspyrui taip pat „darbo“ įrankiai ir gitara buvo paruošti.

gfgfdg
Tačiau buvo du iš “Aisčių“: Dzilbus, Viktoras su Jule, dar Kapitonas, Igoris, Jonelis Eidukevičius ir dar du Jonai – Verbauskas su Kudirka bei Vytautas Galbuogis, Bronius Matažinskas ir Vilius Vaicekauskas. O kur dar ir kai kurių antrosios pusės, tad Watui suktis prie sulčių „kranelio“ teko ne juokais. Tačiau jis pauzėse netgi vedė viktoriną iš „Dainavos“ futbolo komandos istorijos. Čia nepralenkiama buvo Valė, šalia savęs pasidėjusi du puikius prizus. Ne mažiau laimingas buvo ir Jonelis, su Igorio pagalba internetinėse platybėse atsekęs The Gun roko grupės kūrinį „The Sad Saga of the Boy and the Bee“, kurį mintyse niūniuodavo ir niūniuodavo, nesuprasdamas, koks čia „gabalas“ jam taip prikibo.
Na, o Dzilbus ir „bitlai“ – tarsi sinonimai. Už tai jis ką galėjo, tą ir padarė, daina „Yesterday“ nuskambėjo gyvai.
Šis Wato vakarėlis buvo smagi repeticija prieš susitikimą prie Glūko liepą su dar didesnėmis pajėgomis. Kad situacija būt artimesnė glūkoidų vasaros sąskrydžiams, trūko tik laužo Wato kieme ir palapinių ant žalios pievelės, bet šis scenarijus pasiliko Wato mintyse kitiems metams. Lai būna tai maža paslaptis…

Foto galera. Foto: Vytautas San Simnas Stanevičius

Filmo pristatymas Vilniaus alytiškiams įvyko. Fotogalera

Nenuilstančio glūkoidų fotoreporterio ir apžvalgininko Vytauto “San Simno“ Stanevičiaus fotoreportažas apie ARVYDO KINDERIO  vaidybinio – dokumentinio filmo “Labas rytas, Alytau!“ pristatymą Vilniaus alytiečiams, vykusį “Skalvijos“ kino teatre, gegužės 10 d Vilniuje.

 

„Žalgirio“ Velykų dovana

VYTAUTAS STANEVIČIUS


Didįjį penktadienį pasiekta pergalė Kaune, kai „Žalgiris“ 85:73 nugalėjo Maskvos CSKA, pagimdė spontanišką norą pasidalinti su glūkoidais geromis priešvelykinėmis nuotaikomis. Puikus mūsų krepšininkų žaidimas padovanojo Lietuvos žmonėms reikšmingą pergalę prieš principinį varžovą. „Žalgirio“ krepšininkai ne tik sustabdė Raudonąją Armiją, bet ir pranoko raudonarmiečius“, – taip sakė šių rungtynių komentatorius Vaidas Čeponis. Vyresnės kartos glūkoidai pamena žūtbūtinę kovą su kariškiais, prieš šiek tiek daugiau nei tris dešimtmečius, legendinėje Kauno halėje bei Maskvos teritorijoje, kai grožėjomės Arvydo Sabonio intelektu krepšinio aikštelėje bei pasiaukojamu ir aukšto lygio žaidimu visos tuometinės „Žalgirio“ komandos. Tos dvikovos žadino tautinę savimonę, telkė Lietuvos žmones bendram tikslui ir pergalei ne tik krepšinio aikštelėje. Šių kovų reikšmės lyginti negalima, bet kiekvienas lietuvių laimėjimas tarsi balzamas ant vis dar sopančios širdies.
Nors ir Didysis penktadienis, esu susikaupęs, bet kai kuriuos linksmus perliukus iš tų rungtynių komentatorių darbo noriu priminti ir kiek pajuokauti, nes Velykos šiais metais balandžio 1-ąją, o geranoriškas pajuokavimas gal pralinksmins ir Jus.

 

Tas pats komentatorius Vaidas Čeponis, pagautas žalgiriečių kovingumo pasidžiaugė: „Žalgiriečiai prieš Velykas rodo tvirtus kiaušus“.
Kitam epizode, kai Artūras Milaknis įmetė tritaškį ir padidino skirtumą iki 77:62, Vaidas švystelėjo frazę: „Pyst ir trajakas“. Vėliau pagyrė ir Antaną Kavaliauską: „Kavaliauskas vyras šiandien“, o pačioje pabaigoje tarė kolegai Ryčiui Vyšniauskui: „Nežinau, kaip tu švęsi šiandien, aš tai prisigersiu bealkoholinio alaus, gaila pasnikas šiandien – negalima suvalgyti mėsos“.
Nuo savęs palinkėsiu Vaido žodžiais, tartais atsisveikinant su žiūrovais: „Visiems linksmų Velykų, tvirtų kiaušinių“.
Būnam geranoriški ir supratingi…

LIETUVA – TAI JĖGA. PANKAI NEMIRĖ

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Artėjant istorinei datai, Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, šventiniai renginiai įgauna vis didesnį pagreitį. Tautiečiai įsitraukia į įvairias iniciatyvas, projektus, renginius, skirtus išskirtiniam mūsų atkurtos valstybės gyvavimo jubiliejui. Prisimenami seni ir, rodos, tik vakar buvę įvykiai, kurių dalyviais bei liudininkais buvome mes patys.
Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka parengė įspūdingą kino filmų ir renginių programą. Čia pirmosiomis vasario dienomis vyko dokumentinio muzikinio filmo „Lietuva – tai jėga“ premjera.
„Lietuva – tai jėga“ – pilno metražo dokumentinis filmas, kuriame pasakojama apie 1984–1992 metų neformalaus jaunimo gyvenimą ir istorinius įvykius Lietuvoje: disidentų mitingus, KGB persekiojimą, pankroką, protesto koncertus. Apie tai liudija roko muzikantai. Dokumentiniame filme skamba grupių „Genocidas Raudonajam Interventui“, „WC“, „Už Tėvynę“, „Hidroelektra“, „Foje“ dainos. Pagrindinis filmo herojus – Vikintas Darius Šimanskas-Varveklis, jau penkiolika metų gyvenantis Londone. 1983 metais jis sudegino savo komjaunuolio bilietą, buvo įskųstas ir atsidūrė KGB. 1984 metais planavo pabėgimą į Vakarus. Vėl buvo įskųstas. 1986 metais jis sukūrė pankroko grupę „WC“. Įsisiūbavus „perestroikai“, Varveklis dalyvavo daugybėje istorinių mitingų, roko muzikos festivalių ir buvo tikras sovietų valdžios priešas, ryškus Vilniaus jaunimo lyderis. 1988 metais Vikintas Darius Šimanskas sukūrė naują roko grupę, kuri vadinosi „Genocidas Raudonajam Interventui“, ir nemažai koncertavo. Filme „Lietuva – tai jėga“ papasakota istorija baigiasi 1991 m. sausio 13-ąją, kai Vikintas Darius Šimanskas atsidūrė Gedimino pilyje, kur kartu su savo tėvu Romualdu Šimansku ir kitais savanoriais šauliais saugojo trispalvę – Lietuvos nepriklausomybės simbolį. Filmo režisierius – Vincas Grigas.

Filmo premjera pritraukė didelę auditoriją žiūrovų, juolab, kad joje dalyvavo Lietuvos pankų tėvu vadinamas Nėrius Pečiūra-Atsuktuvas, grojęs žinomoje pankroko grupėje „Už Tėvynę“. Jo ir
bendraminčių aktyvi veikla aštuoniasdešimtųjų metų antroje pusėje, įnešusi į pankroko sceną didžiulį indėlį yra ir Lietuvos pankroko aukso amžius. N. Pečiūros-Atsuktuvo iniciatyva pradėti organizuoti pankroko festivaliai iš gilaus pogrindžio ištraukė niekam nežinomas grupes. Filmo premjeros vakare Nėrius dėkojo žmonėms, pasidalinusiems archyvine medžiaga, be kurios nebūtų įgyvendintas sumanymas.

Susirinkusieji – įvairaus amžiaus publika, kuri smalsavo sužinoti maištingo pankiško gyvenimo užkulisius, o jame, be pasipriešinimo okupaciniam režimui, netrūko ir ryškių atspalvių, kurie būdingi jaunosios kartos saviraiškai, ypač pankams. Suprantama, kad ne visi jaunystės laikais propagavo pankišką gyvenimo būdą. Iš „laukinių Vakarų“ srauniai tekėjo ir į savo verpetus suko įvairios muzikinės bei kultūrinio gyvenimo srovės. Tačiau pankų grupės bei jų skelbiamos idėjos, anot N. Pečiūros, labai tiko tais permainų laikais, žlungant Sovietų Sąjungai. Filme skamba maištinga lietuviško pankroko muzika, kurią reikėjo perrašyti, nes originalūs to laikmečio įrašai, pasak Nėriaus, „supuvo“. Faktai ir įvykiai kino juostoje pasakojami nuosekliai. Istorinė medžiaga susisteminta. Po peržiūros salėje pasigirdo entuziastingų balsų, raginančių įtraukti kino filmą „Lietuva – tai jėga“ į mokymo programas mokyklose.
Dabar N. Pečiūra – vedęs, jo antra pusė – Daiva. Kaip pats sakė, „žmoną siunčia Dievas“. Neliko firminės skiauterės, savaime suprantama, socializavęsis, mėgstantis bendrauti. Išlikęs toks pats lieknas, energingas, žodžio kišenėje neieškantis veikėjas, tarsi gimęs scenai. Jo prisiminimai, šmaikštūs pasakojimai ir komentarai apie pankišką gyvenimo būdą, muzikavimus, pankroko festivalius, filmo kūrimą sulaukė aplodismentų, juoko ir žingeidžių klausimų…
Šis premjerinis filmas, kaip minėjo N. Pečiūra, ko gero, oficialiai nebus demonstruojamas Lietuvos kino teatruose. Tai ne komercinis projektas ir žiūrovai „Lietuva – tai jėga“ galės matyti tik
specialiuose pristatymo renginiuose. Dar kartą Vilniuje filmas bus rodomas kovo 24 dieną, Kaune – balandžio 7 d., o kiek vėliau gal ir Klaipėdoje. Trečioji premjera Vilniuje įvyks 2018 metų rugpjūčio  mėnesio pabaigoje, kai į sostinėje vyksiantį festivalio „Vilnius Punk’88“ trisdešimtmetį iš Londono atvyks lietuviško pankroko legenda Vikintas Darius Šimanskas-Varveklis.
Dokumentinis muzikinis filmas „Lietuva – tai jėga“ – daugiau nei valanda svaiginančio laisvės troškimo.

„MOZAIKA“ KITAIP ARBA GLŪKOIDŲ DESANTAS GRIGIŠKĖSE

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Viduržiemis. Sausis. Beveik visur balta, juoda. Tik ne Vytauto Matulevičiaus „Mozaikoje“, sudėliotoje šiltomis, pastelinėmis, taip derančiomis viena su kita poezijos spalvų eilėmis…
Grigiškių kultūros centre, nors ir sausį, įvyko šiltas antros poeto knygos sutikimas. Beveik prieš du mėnesius mūsų kraštietis, glūkoidas, poetas Vytautas Matulevičius su savo naujiena – poezijos rinkiniu „Mozaika“ apsilankė Alytaus kraštotyros muziejuje, pradžiuginęs savo kūryba Dzūkijos sostinės poezijos mylėtojus. Šįkart panašus ir kitoks renginys vyko Vilniaus pašonėje, Grigiškėse. Neatsitiktinai. Čia, Grigiškėse, buvęs alytiškis (širdyje alytiškiu ir pasilikęs) su žmona Maryte įsikūręs, čia jų namai. Šių namų durys, kaip ir poeto siela, atviros glūkoidams, tad „griekas“ mums su Šekspyru nepasisvečiuoti pas neišdidų, šiltą žmogų, dar kartą pasiklausyti jo skambančių eilių. Šekspyras į svečius eina tik su gitara. Juolab, kad buvo kviestas pasidalyti savo kūrybos perliukais.

 

Manote, dviems poetams ankšta „po saule“? Tada klystate. Čia atsirado vietos ir trečiam – Juozui Žitkauskui, taip pat dzūkui, kuris dirigavo šiam renginiui. Kaip sekėsi apipavidalinti savo buvusio lietuvių kalbos mokytojo poezijos knygą papasakojo jos dizaineris, Vytauto mokinys Šarūnas Mazaliauskas. Nepašykštėjo Vytautui gražių žodžių jo pusbrolis, iš Alytaus kilęs architektas Jonas Anuškevičius, atvykęs į renginį su žmona Danute, taip pat dzūke, alytiške. Po pono Jono žodžiais drąsiai galėjo pasirašyti ir poeto mokytojavimo laikų kolegė Grigiškių „Šviesos“ vidurinėje mokykloje, biologijos mokytoja bei Vytauto buvusios auklėtinės, atvykusios išgirsti iškalbingojo poeto. Šioje mokykloje jos krikštatėvis (pasiūlė „Šviesos“ vardą) Vytautas Matulevičius jaunąją kartą lietuvių kalbos mokė 14 metų. Posmai keitė posmus, netikėčiausi klausimai sulaukė atsakymų, kalboms ir prisiminimams vos užteko laiko. Tarp posmų griežė smuikai, švelniai gitarą, o tuo pačiu ir Vytauto Matulevičiaus poezijos mylėtojų širdis, virkdė Šekspyras. Poezija su muzika tą vakarą valdė Grigiškes. Kaip gi kitaip, jei kūrybingiems dzūkams net ir ilgi žiemos vakarai tampa trumpais…
Glūkoidų desantas įvykdęs savo misiją sėkmingai, kad nenoriai evakavosi iš Grigiškių…

Susitikimo foto galerija. Foto: V. Stanevičius

 

Šešiasdešimt septyni aplink Dusią, neskaitant šuns

Gyvenimas nestovi vietoje, keliaujam per jį ir mes. Kelius renkamės patys, likimas taip pat turi savo pasiūlymų. Turiu mažą simbolinę svajonę su dukra pėsčiomis iš Vilniaus parkeliauti į Simną. Šįkart ji man pasiūlė papėdinti gražiomis Dusios ežero apylinkėmis. Šis pasivaikščiojimas kiek nuramino sąžinės graužatį, kad vis neįveikiu aplinkybių ir vis dar nepajudu iš Vilniaus Alytaus-Simno kryptimi. Ačiū dukrai Monikai, kad ji suprato mano neramią dūšią ir drauge tą šeštadienį, merkiant lietui, kulniavo kartu. Tu tą jausmą supranti, suprantu Tave ir aš, kai matau ir klausau jus duetu dainuojant su Taviške dukra Rasa…
(ištrauka iš laiško bendražygiui)

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Spalio 14, šeštadienį, grupė entuziastų, nebodami darganoto oro, pėsčiomis patraukėme aplink Dusios ežerą. Šį žygį organizavo Metelių regioninis parkas. Tai antras analogiškas žygis šį rudenį. Rugsėjo paskutinį šeštadienį vyko pirmasis, į kurį nepateko visi norintieji (dalyvavo apie 100 žygeivių). Regioninio parko renginių organizatorius Artūras Pečkys greit rado išeitį ir pakvietė visus, kurie neturėjo galimybės dalyvauti pirmajame susiėjime, atvykti į Metelius specialiai jiems suorganizuotame antrajame pėsčiųjų žygyje aplink Dzūkijos jūrą – Dusią.

 

Šį kartą norinčių susipažinti su vaizdingomis Dusios pakrantėmis, miškeliais ir kalvomis buvo kiek mažiau, nes jau iš pat ryto merkė įkyrus lietus, Dusios bangas ginė stiprus vėjas. Mums žygiuojantiems šie gamtos purkštavimai entuziazmo neatbaidė. Aišku, gaila, vaizdą ribojo rūkas, dėl to fotografijos atminčiai ir nukentėjo. Startavome 67 optimistai + šuo. Pakalbinęs dalyvius sužinojau, kad tai daugiausiai entuziastai iš Dzūkijos, Suvalkijos, Vilniaus. Simnui atstovavau aš ir dukra Monika (kaip kitaip, jei tėvo gimtinė – Simnas).

Visi šlapi, nuvargę, bet kupini įspūdžių ir finišavome. Norintieji galėjo desertui ir plaukti nedideliu laivu per Dusią.

Dar žygiuojant pėsčiomis, pakeliui sutikome keletą impozantiškų dviratininkų, atkakliai minančių pedalus keliu Simnas – Meteliai. Pasilabinę juos pakalbinome. Sužinojome, kad tai svečiai iš Kanados, o jų kelionės maršrutas driekiasi iš Norvegijos į Budapeštą. Baltas pavydo jausmas sumišo su nuostaba. Vyriausias iš jų tikriausiai įkopė į aštuntą dešimtį (jei Dievas duos, rezervų dar turiu), o jaunėlis galėjo būti apie 16. Palinkėję laimingo kelio nupėdinome į priešingą pusę, bet mano ir dukros mintys, svajonės skriejo ta pačia kryptimi kartu su jais. Kas žino, gal čia ir gimė būsimų maršrutų dėlionė. Suprantama, didelėms kelionėms reikia rimtai ruoštis, spontaniškai veikti – šiukštu. Su glūkoidu Stasiu „Klaipėda“ Kerėža šia tema šnekėjom vasarą prie Glūko. Jis tai turėjo kuo pasidalinti!

 

Šiandien, bendraminčių būryje kartu su dukra įveikęs šį 25-27 km maršrutą aplink Dusią, esu laimingas. Beje, mane į šią kelionę su lietumi įtraukė dukra. Ji tokiuose sambūriuose ne naujokė.

Foto galera apie kelionę pėsčiomis

 

 

 

 

_______________________________________________________________________