LIETUVA – TAI JĖGA. PANKAI NEMIRĖ

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Artėjant istorinei datai, Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, šventiniai renginiai įgauna vis didesnį pagreitį. Tautiečiai įsitraukia į įvairias iniciatyvas, projektus, renginius, skirtus išskirtiniam mūsų atkurtos valstybės gyvavimo jubiliejui. Prisimenami seni ir, rodos, tik vakar buvę įvykiai, kurių dalyviais bei liudininkais buvome mes patys.
Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka parengė įspūdingą kino filmų ir renginių programą. Čia pirmosiomis vasario dienomis vyko dokumentinio muzikinio filmo „Lietuva – tai jėga“ premjera.
„Lietuva – tai jėga“ – pilno metražo dokumentinis filmas, kuriame pasakojama apie 1984–1992 metų neformalaus jaunimo gyvenimą ir istorinius įvykius Lietuvoje: disidentų mitingus, KGB persekiojimą, pankroką, protesto koncertus. Apie tai liudija roko muzikantai. Dokumentiniame filme skamba grupių „Genocidas Raudonajam Interventui“, „WC“, „Už Tėvynę“, „Hidroelektra“, „Foje“ dainos. Pagrindinis filmo herojus – Vikintas Darius Šimanskas-Varveklis, jau penkiolika metų gyvenantis Londone. 1983 metais jis sudegino savo komjaunuolio bilietą, buvo įskųstas ir atsidūrė KGB. 1984 metais planavo pabėgimą į Vakarus. Vėl buvo įskųstas. 1986 metais jis sukūrė pankroko grupę „WC“. Įsisiūbavus „perestroikai“, Varveklis dalyvavo daugybėje istorinių mitingų, roko muzikos festivalių ir buvo tikras sovietų valdžios priešas, ryškus Vilniaus jaunimo lyderis. 1988 metais Vikintas Darius Šimanskas sukūrė naują roko grupę, kuri vadinosi „Genocidas Raudonajam Interventui“, ir nemažai koncertavo. Filme „Lietuva – tai jėga“ papasakota istorija baigiasi 1991 m. sausio 13-ąją, kai Vikintas Darius Šimanskas atsidūrė Gedimino pilyje, kur kartu su savo tėvu Romualdu Šimansku ir kitais savanoriais šauliais saugojo trispalvę – Lietuvos nepriklausomybės simbolį. Filmo režisierius – Vincas Grigas.

Filmo premjera pritraukė didelę auditoriją žiūrovų, juolab, kad joje dalyvavo Lietuvos pankų tėvu vadinamas Nėrius Pečiūra-Atsuktuvas, grojęs žinomoje pankroko grupėje „Už Tėvynę“. Jo ir
bendraminčių aktyvi veikla aštuoniasdešimtųjų metų antroje pusėje, įnešusi į pankroko sceną didžiulį indėlį yra ir Lietuvos pankroko aukso amžius. N. Pečiūros-Atsuktuvo iniciatyva pradėti organizuoti pankroko festivaliai iš gilaus pogrindžio ištraukė niekam nežinomas grupes. Filmo premjeros vakare Nėrius dėkojo žmonėms, pasidalinusiems archyvine medžiaga, be kurios nebūtų įgyvendintas sumanymas.

Susirinkusieji – įvairaus amžiaus publika, kuri smalsavo sužinoti maištingo pankiško gyvenimo užkulisius, o jame, be pasipriešinimo okupaciniam režimui, netrūko ir ryškių atspalvių, kurie būdingi jaunosios kartos saviraiškai, ypač pankams. Suprantama, kad ne visi jaunystės laikais propagavo pankišką gyvenimo būdą. Iš „laukinių Vakarų“ srauniai tekėjo ir į savo verpetus suko įvairios muzikinės bei kultūrinio gyvenimo srovės. Tačiau pankų grupės bei jų skelbiamos idėjos, anot N. Pečiūros, labai tiko tais permainų laikais, žlungant Sovietų Sąjungai. Filme skamba maištinga lietuviško pankroko muzika, kurią reikėjo perrašyti, nes originalūs to laikmečio įrašai, pasak Nėriaus, „supuvo“. Faktai ir įvykiai kino juostoje pasakojami nuosekliai. Istorinė medžiaga susisteminta. Po peržiūros salėje pasigirdo entuziastingų balsų, raginančių įtraukti kino filmą „Lietuva – tai jėga“ į mokymo programas mokyklose.
Dabar N. Pečiūra – vedęs, jo antra pusė – Daiva. Kaip pats sakė, „žmoną siunčia Dievas“. Neliko firminės skiauterės, savaime suprantama, socializavęsis, mėgstantis bendrauti. Išlikęs toks pats lieknas, energingas, žodžio kišenėje neieškantis veikėjas, tarsi gimęs scenai. Jo prisiminimai, šmaikštūs pasakojimai ir komentarai apie pankišką gyvenimo būdą, muzikavimus, pankroko festivalius, filmo kūrimą sulaukė aplodismentų, juoko ir žingeidžių klausimų…
Šis premjerinis filmas, kaip minėjo N. Pečiūra, ko gero, oficialiai nebus demonstruojamas Lietuvos kino teatruose. Tai ne komercinis projektas ir žiūrovai „Lietuva – tai jėga“ galės matyti tik
specialiuose pristatymo renginiuose. Dar kartą Vilniuje filmas bus rodomas kovo 24 dieną, Kaune – balandžio 7 d., o kiek vėliau gal ir Klaipėdoje. Trečioji premjera Vilniuje įvyks 2018 metų rugpjūčio  mėnesio pabaigoje, kai į sostinėje vyksiantį festivalio „Vilnius Punk’88“ trisdešimtmetį iš Londono atvyks lietuviško pankroko legenda Vikintas Darius Šimanskas-Varveklis.
Dokumentinis muzikinis filmas „Lietuva – tai jėga“ – daugiau nei valanda svaiginančio laisvės troškimo.

„MOZAIKA“ KITAIP ARBA GLŪKOIDŲ DESANTAS GRIGIŠKĖSE

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Viduržiemis. Sausis. Beveik visur balta, juoda. Tik ne Vytauto Matulevičiaus „Mozaikoje“, sudėliotoje šiltomis, pastelinėmis, taip derančiomis viena su kita poezijos spalvų eilėmis…
Grigiškių kultūros centre, nors ir sausį, įvyko šiltas antros poeto knygos sutikimas. Beveik prieš du mėnesius mūsų kraštietis, glūkoidas, poetas Vytautas Matulevičius su savo naujiena – poezijos rinkiniu „Mozaika“ apsilankė Alytaus kraštotyros muziejuje, pradžiuginęs savo kūryba Dzūkijos sostinės poezijos mylėtojus. Šįkart panašus ir kitoks renginys vyko Vilniaus pašonėje, Grigiškėse. Neatsitiktinai. Čia, Grigiškėse, buvęs alytiškis (širdyje alytiškiu ir pasilikęs) su žmona Maryte įsikūręs, čia jų namai. Šių namų durys, kaip ir poeto siela, atviros glūkoidams, tad „griekas“ mums su Šekspyru nepasisvečiuoti pas neišdidų, šiltą žmogų, dar kartą pasiklausyti jo skambančių eilių. Šekspyras į svečius eina tik su gitara. Juolab, kad buvo kviestas pasidalyti savo kūrybos perliukais.

 

Manote, dviems poetams ankšta „po saule“? Tada klystate. Čia atsirado vietos ir trečiam – Juozui Žitkauskui, taip pat dzūkui, kuris dirigavo šiam renginiui. Kaip sekėsi apipavidalinti savo buvusio lietuvių kalbos mokytojo poezijos knygą papasakojo jos dizaineris, Vytauto mokinys Šarūnas Mazaliauskas. Nepašykštėjo Vytautui gražių žodžių jo pusbrolis, iš Alytaus kilęs architektas Jonas Anuškevičius, atvykęs į renginį su žmona Danute, taip pat dzūke, alytiške. Po pono Jono žodžiais drąsiai galėjo pasirašyti ir poeto mokytojavimo laikų kolegė Grigiškių „Šviesos“ vidurinėje mokykloje, biologijos mokytoja bei Vytauto buvusios auklėtinės, atvykusios išgirsti iškalbingojo poeto. Šioje mokykloje jos krikštatėvis (pasiūlė „Šviesos“ vardą) Vytautas Matulevičius jaunąją kartą lietuvių kalbos mokė 14 metų. Posmai keitė posmus, netikėčiausi klausimai sulaukė atsakymų, kalboms ir prisiminimams vos užteko laiko. Tarp posmų griežė smuikai, švelniai gitarą, o tuo pačiu ir Vytauto Matulevičiaus poezijos mylėtojų širdis, virkdė Šekspyras. Poezija su muzika tą vakarą valdė Grigiškes. Kaip gi kitaip, jei kūrybingiems dzūkams net ir ilgi žiemos vakarai tampa trumpais…
Glūkoidų desantas įvykdęs savo misiją sėkmingai, kad nenoriai evakavosi iš Grigiškių…

Susitikimo foto galerija. Foto: V. Stanevičius

 

Šešiasdešimt septyni aplink Dusią, neskaitant šuns

Gyvenimas nestovi vietoje, keliaujam per jį ir mes. Kelius renkamės patys, likimas taip pat turi savo pasiūlymų. Turiu mažą simbolinę svajonę su dukra pėsčiomis iš Vilniaus parkeliauti į Simną. Šįkart ji man pasiūlė papėdinti gražiomis Dusios ežero apylinkėmis. Šis pasivaikščiojimas kiek nuramino sąžinės graužatį, kad vis neįveikiu aplinkybių ir vis dar nepajudu iš Vilniaus Alytaus-Simno kryptimi. Ačiū dukrai Monikai, kad ji suprato mano neramią dūšią ir drauge tą šeštadienį, merkiant lietui, kulniavo kartu. Tu tą jausmą supranti, suprantu Tave ir aš, kai matau ir klausau jus duetu dainuojant su Taviške dukra Rasa…
(ištrauka iš laiško bendražygiui)

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Spalio 14, šeštadienį, grupė entuziastų, nebodami darganoto oro, pėsčiomis patraukėme aplink Dusios ežerą. Šį žygį organizavo Metelių regioninis parkas. Tai antras analogiškas žygis šį rudenį. Rugsėjo paskutinį šeštadienį vyko pirmasis, į kurį nepateko visi norintieji (dalyvavo apie 100 žygeivių). Regioninio parko renginių organizatorius Artūras Pečkys greit rado išeitį ir pakvietė visus, kurie neturėjo galimybės dalyvauti pirmajame susiėjime, atvykti į Metelius specialiai jiems suorganizuotame antrajame pėsčiųjų žygyje aplink Dzūkijos jūrą – Dusią.

 

Šį kartą norinčių susipažinti su vaizdingomis Dusios pakrantėmis, miškeliais ir kalvomis buvo kiek mažiau, nes jau iš pat ryto merkė įkyrus lietus, Dusios bangas ginė stiprus vėjas. Mums žygiuojantiems šie gamtos purkštavimai entuziazmo neatbaidė. Aišku, gaila, vaizdą ribojo rūkas, dėl to fotografijos atminčiai ir nukentėjo. Startavome 67 optimistai + šuo. Pakalbinęs dalyvius sužinojau, kad tai daugiausiai entuziastai iš Dzūkijos, Suvalkijos, Vilniaus. Simnui atstovavau aš ir dukra Monika (kaip kitaip, jei tėvo gimtinė – Simnas).

Visi šlapi, nuvargę, bet kupini įspūdžių ir finišavome. Norintieji galėjo desertui ir plaukti nedideliu laivu per Dusią.

Dar žygiuojant pėsčiomis, pakeliui sutikome keletą impozantiškų dviratininkų, atkakliai minančių pedalus keliu Simnas – Meteliai. Pasilabinę juos pakalbinome. Sužinojome, kad tai svečiai iš Kanados, o jų kelionės maršrutas driekiasi iš Norvegijos į Budapeštą. Baltas pavydo jausmas sumišo su nuostaba. Vyriausias iš jų tikriausiai įkopė į aštuntą dešimtį (jei Dievas duos, rezervų dar turiu), o jaunėlis galėjo būti apie 16. Palinkėję laimingo kelio nupėdinome į priešingą pusę, bet mano ir dukros mintys, svajonės skriejo ta pačia kryptimi kartu su jais. Kas žino, gal čia ir gimė būsimų maršrutų dėlionė. Suprantama, didelėms kelionėms reikia rimtai ruoštis, spontaniškai veikti – šiukštu. Su glūkoidu Stasiu „Klaipėda“ Kerėža šia tema šnekėjom vasarą prie Glūko. Jis tai turėjo kuo pasidalinti!

 

Šiandien, bendraminčių būryje kartu su dukra įveikęs šį 25-27 km maršrutą aplink Dusią, esu laimingas. Beje, mane į šią kelionę su lietumi įtraukė dukra. Ji tokiuose sambūriuose ne naujokė.

Foto galera apie kelionę pėsčiomis

 

 

 

 

_______________________________________________________________________

Vienos nuotraukos istorija. „Bunda rokas“ 2017

Paskutinė rugsėjo savaitė ir spalio pradžia stebina gimtadienių gausa. Maestro Alvydas, apie kurį šis postas, Laima, Rasa, Ilona, Myklolas, Domas. Visiems linkėjimai sėkmės Jūsų asmeniniams siekiams pildytis. Ir sveikatos. Gera kūno būsena netrukdys gyventi tobulą gyvenimą. Su būsimu gimtadieniu, netrukus ateisiančiu į šį pasaulį, avansu sveikimame Vėją. Bus dar vienas glukoidžiukas!

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Turi dar parako maestro, roko veteranas Alvydas Jegelevičius. Kad trenkė, tai trenkė Bundoriuose, esančiuose Alytaus pašonėje, Nemuno kilpų regioninio parko teritorijoje, rugpjūčio 12 dieną vykusiame originaliame tikro garso koncerte „Bunda rokas“, sau į akompanimentą pasitelkęs nei daug, nei mažai – gamtos stichiją su liūtimi, žaibais ir siautėjančiu vėju. Nuaidėjus pirmiesiems maestro akordams, tą pačią akimirką buvo nurautas scenos stogas. Į tai „Aisčių“ ekslyderis sureagavo tardamas frazę: „ką aš gi čia darau?!“, bet nepasimetė ir su savo ištikimu ginklu – gitara vos spėjo laiku pasitraukti nuo scenos, kad netrukus, nurimus audrai gyvas ir sveikas vėl tęstų savo pasirodymą. Organizatoriai greit rado išeitį – ekspromtu surentė naują sceną šalia esančiame kluone bei stebuklingu būdu, didelių pastangų dėka sugebėjo išsaugoti gamtos stichijos nepažeistą aparatūrą.

Ši nuotrauka, kurioje maestro Alvydas Jegelevičius (stovi dešinėje) su simniškiu muzikantu, šviesos bei garso operatoriumi Jonu Kazakevičiumi, mena tą audringą laiką, dabar jau atrodantį kaip nuotykį trečiajame iš eilės „Bunda rokas“ gyvo garso koncerte, kuris subūrė alytiškius roko atlikėjus iš Airijos, Anglijos, Lietuvos, Australijos bei muzikos mylėtojus ir klausytojus iš Dzūkijos.

Dvikova su Laiku. Pašnekesys su Algirdu Žemaičiu (atnaujinta 2017.08.25)

Šio rašinio priešistorė – netikėtas telefono skambutis iš Alytaus. Skambino man futbolo veteranas Algirdas Žemaitis,  tik ką laikraštyje „Alytaus naujienos“ perskaitęs, kad DFK „Dainava“ iniciatyva pagerbti darbą Alytaus  sporto ir rekreacijos centre (SRC) baigę treneriai Remigijus Klimavičius ir Petras Simanavičius. Jaunystėje žaidę: Remigijus – ilgus metus auksinėje „Dainavos“, Kauno „Atleto“, Simno, o Petras – „Alyčio“, Alytaus „Bangos“, „Poringės“ bei taip pat ir Simno komandose.Pats Algirdas su Petru buvo komandos draugais „Bangos“ ir „Poringės“ vienuolikėse. A. Žemaitis, baigęs Kauno politechnikos institutą (KPI), pradėjo dirbti Alytaus šiluminiuose tinkluose, kuriuose visada buvo mylimas sportas, ypač tinklinis. Gal dėl to Algirdas liko ištikimas savo vienintelei darbovietei, kurioje dažnas „sirgo“ ir futbolu.
Vyutautas Stanevičius

VYTAUTAS STANEVIČIUS

„Ak! Laike, tu net prigulęs
Mūsų ginamus vartus apšaudai“ – Dzūkų Šekspyras

Nevyniodamas žodžių į vatą, Algirdas ir sako: „Vytai, glūkoidai perbėgo per Alytaus futbolo istorijos tarpsnius, o gyvoji istorija tęsias ir tęsias. Rodos, neseniai patys žaidėm aikštėje, o štai mūsų komandos draugai jau ne tik kad patys nežais, bet baigia ir trenerių karjeras, perduoda estafetę kitiems. O kiek dar nepapasakotų nutikimų, „bajerių“, nesusipratimų iš mūsų gyvenimo futbolo aikštėje ir jos užkulisiuose. Galiu kai kuo pasidalyti, važiuok pas mane, šį bei tą ir aš prisiminiau, o kai ką ir giliai giliai radau“.

Jau kitą dieną Algirdas mane pasitiko prie savo jaukių namų vartelių Alytaus Kurorte, norėdamas pasidalinti, tariant Alberto Antanavičiaus Šekspyro žodžiais, „gerais dalykais“. Sakė, kad Tais Laikais, savaitgaliais iš čia vienu metu galėjo klausytis, ką ir kaip „Cveko“ – Romo Vaitkevičius „chebra“ groja Sodo „plaščiadkėje“ir kaip  Dzilbus– Gintas Unguraitis su kompanija virkdo gitaras „Nemuno“ restorane. Įspėjo, kad labai neįsijausčiau spragsėdamas foto aparatu, nes keletą įdomių retro fotografijų radęs ir noriai pasidalytų su glūkoidais. Įsitaisėm jaukioje pavėsinėje medžių paunksmėje ir taip buvo gera sugrįžt į mūsų jaunystės laiką, prisimint draugus, o atsiminimus apie futbolą, studijas paįvairinti pajuokavimais apie neblėstančias jaunystės šėliones, kurios atrodė lyg ir ne mūsų buvo palydovės. Bet gardus juokas iš mūsų pačių krėstų „bajerių“ liudijo, kad viskas įvyko su mumis.

Dvi sąmokslo pusės

Viena tokia istorija, kurią Algirdas papasakojo iš savo ankstyvojo futbolininko karjeros periodo, tai neužmirštamos treniruočių pobūdžio rungtynės Alytaus kariniame dalinyje. Būdamas jaunuolis, gynė Alytaus „Bangos“ komandos, sėkmingai žaidusios Kapsuko (dabar Marijampolės) zonos pirmenybėse, spalvas. „Kartą susirinkus į treniruotę, treneris Antanas Bytautas pasakė, kad skubiai keliautume į karinį dalinį, kur žaisime su jų komanda, besiruošiančia Pabaltijo karinės apygardos pirmenybėms, kontrolines rungtynes. Kariškiai rimtai ruošėsi šiam susitikimui, gerai paruošė aikštę, kurią apgulė nesuskaitoma gausybė uniformuotų jų komandos ginklanešių, kartojančių karingas skanduotes, jomis keldami saviškių kovinę dvasią, tarsi ragindami mus nušluoti nuo žalios aikštės žolės (gal prieš rungtynes ją dar ir padažė?  Jausmas – tarsi filme „Trečias kėlinys“, kuriame priminta Kijevo „Dinamo“ futbolininkų dvikova karo metais su Vermachto futbolininkais. Skirtingai nei filmo siužete, mums viskas baigėsi laimingai ir linksmai. Alytaus desantininkai meistriškumu mums aiškiai neprilygo, išskyrus vieną žaidėją, kurį, kaip sakė A. Bytautas, paimtų į savo komandą. Rungtynės ėjo į pabaigą, o kareiviai sunkiai surengdavo rimtesnius antpuolius prieš mūsų vartus, tad ką bekalbėti apie triuškinančio ir sauso rezultato sušvelninimą. Artėjant rungtynėms į pabaigą, netikėtai treneris pradėjo gestikuliuoti ir šaukti (kareiviai vis tiek nesuprato), kad reikia būtinai įvarčio į… mūsų vartus. Būtinai! Didelių pastangų dėka pavyko surežisuoti „pendelį“ (11 m. baudinį). Vartininkas Romas Radivonas su širdgėla atsispyrė pagundai ištiesti ranką ir atremti nevykusį smūgį (koks vartininkas norėtų, kad jo tvirtovė būtų pramušta) … visa „laimė“ kamuolys rado kelią į tinklą. Finalinis švilpukas, rungtynes triuškinančiai, bet ne sausai prieš desantininkus laimėjo „Banga“. Klausiam trenerio, “ką tas praleistas įvartis lemia?“. „Eikit praustis, rinksimės dalinio valgykloje, vaišins žirnių koše“. Gi, kaip sakė Algis, jau ne košė galvoje, o kur dingo jo gražuolė ir didžiulė firminė sportinė „tašė“, kurią nupirko tėtis? Treneris nuramino, kad viskas tvarkoje. „Palengvėjo, kai ją pamačiau valgykloje po stalu, kažkodėl baisiai išsipūtusią, tarsi būtų prikimšta granatų. Iš jos buvo traukiami „Alyčio“ butelius, o jų turinys vogčiomis buvo pilamas į didžiulius kareiviškus aliumininius puodelius, kad nematytų kareiviai“. Kaip Algis liudijo, treneris kaip jaunėliui jam neleido gerti tų obuolių „sulčių“. O košė tikrai buvo skani. Visiems atsipalaidavus paaiškėjo, kodėl taip svarbu buvo „sušlapinti“ R. Radivono vartus. Kareivius treniravo alytiškių senas, geras pažįstamas butrimoniškis Viktoras Kiseliovas ir jis su karinio dalinio „zampotilu“ susilažino, kad aikštėje situacija nėra tokia beviltiška ir įvartį kareiviai tikrai įmuš. Rungtynių pabaigoje taip ir įvyko.V. Kiseliovas lažybas laimėjo ir už tai neliko skolingas „sąmokslininkams“.

Algirdas tęsia: kiek kitokio pobūdžio sąmokslas, susijęs su Alytaus „Banga“, įvyko tų pačių 1975 metų rudenį. Šis su liūdna pabaiga.

Nuotraukoje priekyje klūpo: Petras Simanavičius, Džervus, Stasys, Eugenijus Juodaitis, Algis Žiūkas, Edvardas Miknius, Vacius Sinkevičius, a.a. Algis Laukaitis. Stovi iš kairės: pirmųjų trijų neprisimename, Jonas Naruševičius (Vania),  Henrikas Aleksa, Romas Radivonas, Romas Dunderis, Algirdas Žemaitis, Romas Lydeka, a.a.Kazlauskas

„Banga“ tais metais užtikrintai laimėjo Kapsuko zonos futbolo pirmenybes. Kad patektų į „A“ klasę, dar reikėjo Telšiuose išsiaiškinti 4 zonų nugalėtojų turnyre (futbolininkų vadinamoje „pulkoje“), kas to vertas.

Centre – jaunasis „Bangos“ komandos kapitonas A. Žemaitis, antras iš kairės – alytiškis, rungtynių šoninis teisėjas Algis Zaviliauskas, o pirmas iš dešinės – „Bangos“ komandos vartininkas Valacka

Kaip Algirdas teigia, jie buvo pranašesni už savo varžovus, bet nematomos jėgos visais įmanomais ir neįmanomais būdais trukdė jiems įrodyti savo pranašumą, pakilti pakopa aukščiau ir ateinančiame sezone, jau žaidžiant vienoje lygoje su Alytaus „Dainava“, būti jos konkurente. Su teisėjų pagalba (aiškiai ne tik jų) Telšių „Impulsas“ buvo užtemptas į pirmą vietą. Kažkas labai nenorėjo „derbių“ tarp dviejų Alytaus komandų, o ir dar būtų neaišku, ką jų metu labiau palaikytų Alytaus futbolo mėgėjai, čempionišką „Dainavą“, ar vien tik gimtinėje – Alytuje išaugusiais žaidėjais sukomplektuotą Alytaus „Bangą“…

Alytus turėjo čempionus „Dainavą“, bet prarado „Bangą“, kuri jau kilo ir būtų vilnijusi į Lietuvos futbolą „devintąja banga“, juk Dzūkijos sostinė futbolo talentus moka ugdyti…

„Gaidžio“ pokštai „varė iš proto“ trenerį A. Bytautą

 Bendraujant su Algirdu smagiai pasijuokėme iš Lietuvos „Vilties“ futbolo rinktinės (17-18 metų), kurią treniravo A. Bytautas ir Vilniaus „Žalgirio“ meistrų treniruočių pobūdžio rungtynių epizodo. Šioje rinktinėje kaip visada būdavo daug Alytaus talentų, tai ir vartininkas Algis Seilius (deja, žuvęs), ir techniškas, kūrybingas gynėjas Romas Vidžiūnas – „Gaidys“ (taip draugų vadintas, nes staigiai sukinėjo galvą, o ką?… futbolo aikštėje tai privalumas), ir kiti.

Alytiškis vartininkas a.a. Algis Seilius, žaidęs ne tik Lietuvos 18-mečių rinktinėje, bet ir buvęs kandidatu į Tarybų Sąjungos jaunių rinktinę

Alytaus jauniai: antroje eilėje pirmas iš kairės – treneris A. Bytautas, trečias – A. Žemaitis, ketvirtas – Aivaras Vyšniauskas (neseniai buvęs Alytaus futbolo federacijos prezidentu, jaunystėje 100 m distanciją nubėgdavęs per 11 sek.), šeštas – A. Makštutis, paskutinis – Alytaus sporto mokyklos direktorius Algimantas Grauželis

Romas buvo ne tik talentingas, imlus, bet ir neprognozuojamas, dėl ko „varė iš proto“ trenerį. Ir štai dėl ko. Per rungtynes su bendraamžiais, žaisdamas centro gynėjo pozicijoje, atėmęs kamuolį iš varžovų ar gaudavęs jį iš savo vartininko kontratakai, kartais, užėjus įkvėpimui, apeidavo po 2-3 varžovų žaidėjus prie savo baudos aikštelės ir tarsi to būtų negana, sugebėdavo grįžti atgal ir dar kartą jau „per klyną“ (tarp kojų) prakišdavo kamuolį savo aukai. Tokio žaidimo epizodą jis ir pademonstravo tose rungtynėse su meistrais. Perėmęs kamuolį, skirtą Lietuvos futbolo legendai tiek gerąja tiek ir atvirkštine prasme Vytautui Dirmeikiui, jis šiam ir prakišo žaidimo įrankį tarp kojų (arba „klyną“) prieš pat A. Seiliaus ginamus vartus, baudos aikštelėje, vietoje to, kad sužaidęs paprasčiau, išspirtų jį į kampinį ar toliau nuo vartų. Čia neišlaikė aikštėje nusikvatoję ne tik žalgiriečiai, bet ir treneris A. Bytautas, bet tuoj pat prapliupo pykčiu Romui už “avantiūrą“.

Išsaugoti Šekspyro posmai

„Geri dalykai“, taip dviem žodžiais Albertas Antanavičius Šekspyras mėgsta įvardinti jam patinkančius reiškinius, procesus, įvykius ar materialius daiktus. Tikrai „gerais dalykais“ su mumis pasidalino Algirdas. Giliai stalčiuje surado net Šekspyro posmus su autografais, kuriuos šis, beakomponuodamas sau gitara, dainavo prieš 16 metų. Šių eilių  autorius dabar net pats nerastų nei savo stalčiuose, nei galvoje, gal tik širdyje. „Geri dalykai“ nemirtingi…

Alberto eilėraštis, stebūklingai išlikęs Algirdo kultūrinio sluoksnio saugykloje.

Dvidešimt ir viena Vabalų Vudstoko vasara

Nebūtina skristi į Ibizą. Hipiškai išpaišytų vabaliukų yra ir Lietuvoje. Klipe “Vabalų himnas“ matysite visą plejadą personų – žinomų plačiai ir dar sužibėsiančių ateityje. Juos visus jungia nuolatinis status quo santykyje su legendiniu volkswagenu BEETLE. Susipažinkite: Darius Užkuraitis (muzikologas), Vabalų klubo prezidentas Arūnas Stepulis, Indrė Burlinskaitė – iš Alytaus kilęs modelis, 2009 metų Mis Lietuva rinkimuose pelniusi Mis Publika titulą, “Olialia mergaitės“ projekto žvaigždė, Vaida Kisieliūtė – jos kolegė, spindėjusi Olialia projekte (nuotraukose su Indre), dainų autorius ir atlikėjas Albertas Antanavičius, kelionių į Ukrainą organizatorius Vytenis Ališauskas iš Kauno, orginalus žmogus alytiškis eksseimūnas Antanas Nedzinskas, dainos autorius ir atlikėjas Germanas Skoris su idėjos autorium Marium Daukšiu ir jo žaviąja antrąja puse Auguste, vabalinių idėjų generatorius Sigitas Mikolaitis, Vabalų klubo veteranas, iškalbingasis vabalinių aukcionų vedėjas Ričardas bei dalykiškasis Erdvilas Ališauskas, aštuoniasdešimtųjų metų Vilniaus “Žalgirio“ futbolo komandos lyderis Stanislovas Danisevičius, vairuojantis oranžinį Vabalą, latvė Inta – geria kavą, sėdėdama margaspalviam vabale, vabalų apžvalgos sumanytojas Vytautas Stanevičius, Danas Babenskas – išmoningasis konstruktorius, techninių idėjų įgyvendintojas! Šoka ant Vabalo. Ir kiti vabalistai

Vabalų himnas || Germanas Skoris || Garažų Klipai 2017

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Startuoja vasara, o su ja kartu ir Vabalai. Ne, tai ne kenkėjai, atvirkščiai – mieli, tarsi žaisliniai automobiliukai, draugiškai „pravardžiuojami“ Vabalais. Volkswagen Kaefer (Vabalas) – žmogaus, pakeitusio automobilizmo istoriją, Ferdinando Porsche kūrinys, kuris tebežavi ir XXI amžiaus auto gerbėjus. Turbūt neįmanoma surasti pasaulio šalies, kuri neturėtų savo Vabalų klubo, vienijančio šio kultinio automobilio fanus. Nesunku suprasti, kodėl…

Per daugiau nei šešis dešimtmečius (iki 2003 metų) virš 21 milijono Volkswagen vabalų nuriedėjo nuo konvejerių. F. Porsche jį kūrė kaip liaudies automobilį Adolfo Hitlerio nurodymu. Karo metais dėl suprantamų priežasčių jis kiek pakeitęs savo išvaizdą taip pat buvo „mobilizuotas“ į Vermachto gretas.

Po karo Volkswagen Vabalas tapo tuo, kuo jis garsus ir dabar, „įgavęs dvasią“. Daugeliui žmonių Vakarų pasaulyje tai buvo pirmasis automobilis, kuriam iki šiol jaučiama nostalgija ir sentimentai. Neįprastos kėbulo formos traukte traukia akį ir šiuolaikiniam žmogui. Tais laikais tai buvo ekonomiška (kuro sąnaudos 7 litrai), pigi transporto priemonė. Kai kas jį įvertino ir kaip patį seksualiausią automobilį. Nežinia kas paskaičiavo, bet yra nuomonė, kad Vabale buvo pradėta daugiausia vaikų iš visų kada nors buvusių ir esančių transporto priemonių. Sutikime, sunku ginčytis su šiais tyrėjais.

Netgi tarp šių legendų ypatingą vietą užima autobusiukai VW Bus T 1. Puikus dizainas, optimaliai išnaudota erdvė – tai tik pora komplimentų šiam gražuoliui, kuris tapo hipių judėjimo pakilimo kultiniu automobiliu ir savo seksualumu nenusileido Volkswagen Vabalui bei glaudžiai asocijuojasi su Vudstoku.

Lietuvoje taip pat yra šios legendos gerbėjų, susibūrusių į Lietuvos Vabalų klubą, gyvuojantį nuo 1996 metų. Dideliems šių retro automobilių entuziastams Arūnui Stepuliui ir Sigitui Mikolaičiui pavyko įkūnyti savo svajonę. Klubas savo veiklą pradėjo Vilniuje, Smetonos gatvėje, „Respublikos“ redakcijos kavinėje „Už Tave“.

Tai vieta, kur aš dirbau, o į darbą atvažiuodavau baltu Vabalu, kurį įsigijau iš Alvydo Jegelevičiaus AlviJago. Šis baltas į akis krentantis automobiliukas tarnavo ir reklamos tikslais, parodydamas kelią, kur būtent labiausiai laukiami svečiai ir, kad būtent čia jie turės gerą laiką. Beje, tai pirmas baras Lietuvoje, kuriame atsirado karaoke. Čia tarp laukiamiausių svečių buvo Albertas Antanavičius Šekspyras ir vienas iš „Kertukų“ lyderių Vydmantas (Vidas) Juronis, kaimynystėje turėjęs garso įrašų studiją. Įdomi, dažniausiai nuolatinė publika čia mėgo leisti laiką. O žurnalistų, prokurorų (greta buvo Generalinė prokuratūra) ir margaspalvės kūrybinės bohemos čia niekada nestigo, nes buvo laikas, kai aš savo bare galėjau įpilti į skolą ar šiaip be niekur nieko geram prieteliui pakelti kūrybinę dvasią.

Tokioje dainingoje, draugiškoje aplinkoje vabalistai rado prieglobstį. Ten kilo geriausios idėjos, kelionių planai, mintis, kad reikalinga visus šių automobilių fanus vienijanti šventė. Iš ten ir pajudėjo pirmosios šventinės kolonos, skelbdamos vasaros sezono atidarymą. Pradžioje buvom 5-7 ekipažai. Praėjus dviems dešimtmečiams vabalistų ratas ženkliai prasiplėtė. Oficialių klubo narių skaičius peršoko pusšimtį. Maršrutai pasiekė šiauriausią Europos tašką Nordkapp, o pietuose – Ukrainos Juodosios jūros pakrantę. Dalyvaujama įvairiose šventėse, vykstama ir į Lenkijos, Latvijos kolegų vabalistų renginius. Šie su atsakomaisiais vizitais buvoja pas mus. Labai geri kontaktai su bliuzmenais iš The Road Band, Senas kuinas, kurie mielai akomponuoja Vabalų „gyvo garso“ pasirodymuose.

Be abejo, kad toks Vabalo numeris labiau patiktų Albertui Antanavičiui – Šekspyrui

Iš Alytaus kilęs modelis Indrė Burlinskaitė – kuklesnė nei Šekspyras, jai tiek daug A raidžių ant numerio nereiktų, užtektų ir poros gražių, bet didelių NULIŲ.

Sezono atidarymo šventės tapo tarptautinėmis ir vyko įvairiose Lietuvos vietose. Dėl jų, tarsi dėl olimpinių žaidynių, teko pasivaržyti būsimiems organizatoriams, kad kuo svetingiau priimtų legendinius volkswagenus bei jų šeimininkus supažindintų su patraukliausiomis ir ypatingomis savo krašto vietomis, o šie niekada nelikdavo skolingi, garantuodami puikų ir išskirtinį reginį to krašto žmonėms. Spalvingos automobilių kolonos riedėjo Trakų, Smalininkų, Anykščių, Kurtuvėnų (prie Šiaulių), Radviliškio, Jiezno, Molėtų ir kitomis apylinkėmis. Jose sulaukėme braliukų iš Latvijos, kaimynų iš Lenkijos. Čia lankėsi Estijos, Baltarusijos, Ukrainos, Sankt Peterburgo vabalistai. Buvo maskviečiai, netgi kroatai. Lietuvoje tvirtos vabalistų pozicijos Radviliškyje, Kaune, Tauragėje, Vilniuje.

 

Sena kaip vabalai svajonė – padaryti legendinių automobilių šventę Dzūkijoje, kur nors apie Simną, prie Dusios ar Giluičio ežero. Šiais metais realiai buvo svarstytas šis variantas, bet nukonkuravo Gelgaudiškis, esantis gražioje Nemuno pakrantėje, kuris svetingai priėmė šventės dalyvius.

Labiau nesiplėsdamas kviečiu pabuvoti su vabalistais jų šventėse, užsikrėsti ten skleidžiama pakilia nuotaika, o kitą metą pamatyti ir išgirsti zyziančią įvairiaspalvę, 100 ekipažų legendinių Volkswagen vabalų koloną, šmirinėjančią mielomis Alytaus apylinkėmis su pypsinčiais linksmais signalais – atsaku į vietos gyventojų sveikinimus.

Kuo gi ne Vudstokas?

Vabalų šventės šėlionė

———————————————–

VW Beetle galerija. Tai ne tik 2009-tieji.

ALYTAUS FUTBOLAS: ilgas ir vingiuotas kelias (5 DALIS)

Perliukų šūsnis, kurį savo internetinėje TV paskleidė Andrius Tapinas apie šiandieninio Lietuvos futbolo peripetijas – tai naujas filmo “Krikštatėvis“ scenarijus, adaptuotas Lietuvai. Tai,  ką Vytautas Stanevičius čia, glūkoiduose pasakoja apie Alytaus ir aplinkinių miestelių futbolą – tikra futbolinė romantika. Šiandien 5-ta dalis. 

VYTAUTAS STANEVIČIUS

„Melioratorius“ tampa… „Peletrūnu“
Septyniasdešimtųjų-aštuoniasdešimtųjų metų sandūroje Simno futbolininkams, kaip ir prieš dešimtmetį, vėl pagalbos ranką ištiesė Alytaus melioracijos statybos valdyba, kurios vadovu buvo Albinas Jonynas. Futbolo komanda tapo „Melioratoriumi“, o jai vadovavo simniškiai Algis Radzevičius, o kiek vėliau – Stepas Cibulskas, kurį pakeitė futbolo veteranas, buvęs Kėdainių reprezentacinės komandos žaidėjas ir Kauno KKI absolventas Juozas Augutavičius (vos prieš savaitę iškeliavęs Anapilin).

Nuotraukoje Simno futbolo veteranai: iš kairės Juozas Augutavičius, Lionius Astrauskas ir Vytautas Stanevičius.
Savo zonos pirmenybėse simniškiai skynė pergales. Vis tik 1979 metais N. Akmenėje, keturių Lietuvos zonų nugalėtojų turnyre, pasistiprinusi Alytaus veteranais – Kęstučiu Giedraičiu ir Justinu Miliausku, Simno komanda liko už laimingųjų borto ir neperėjo į aukštesnę lygą.
Po keleto metų, Simne įsteigus sporto mokyklą, jos direktoriumi buvo alytiškis, praeityje „Dainavoje“ žaidęs Vidas Vaičius, treneriu ir vartininku – dar vienas Alytaus futbolo auklėtinis P. Filonovas (deja, jau miręs). Simno komandos marškinėlius vilkėjo ir kitas buvęs „Dainavos“ futbolininkas Algis Vyšniauskas. Simnui išplaukus į tarptautinius vandenis (rungtyniavo Lenkijoje), „Melioratoriaus“ komanda savo gretose turėjo stiprų ramstį Vytautą Malinauską Watą, kuriam ir trauma netrukdė kovoti už Dzūkijos krašto garbę dvikovoje su lenkais. Geri laikai buvo, kai jie su Remigijum Klimavičium, Gražulių skardžiabalsiu Vytautu Didžiuliu (ypač gerai žinomu čempioniškos „Dainavos“ futbolininkams), tik dar pradedančiu trenerio karjerą Gedeminu Jarmalavičiumi, futbolininkais Vitu Jenecka, Romu Radzevičiumi, Antanu Kavaliausku, Romu Žebrausku ir kitais traukė „Ant kalno mūrai…“ Nepamanykit, kad dalyvavo chorų karuose, bet po įnirtingų kovų žaliojoje vejoje, grįžtant namo, daina – geriausias relaksas.


Nuotraukoje: Senasis Simno stadionas iki atnaujinimo
Aštuoniasdešimtaisiais prie Simno futbolo vairo buvo Gedeminas Jarmalavičius ir alytiškis Aivaras Vyšniauskas, buvęs Alytaus apskrities futbolo federacijos vadovas. Šie vyrukai turėjo parako. Pakrikus „Melioratoriui“ subūrė „Peletrūną“, kuris sėkmingai žaidė Lietuvos pirmenybių antroje pagal pajėgumą lygoje bei „Tiesos“ taurės turnyre, mesdamas iššūkį netgi Panevėžio „Ekranui“, Lietuvos čempionato prizininkui. Įdomu, kad būdamas moksleiviu Gedas nepatekdavo į Simno komandos gretas. Tačiau noras ir entuziazmas nuverčia kalnus. Studijavo Vilniaus pedagoginiame institute, godžiai sėmė žinias, tobulino meistriškumą, pradėjo žaisti Vilniaus „Šviesoje“. Tapo treneriu, treniravo ne tik Simne bei Alytuje. Kas gali pasigirti, kad dirbo treneriu ir JAV… Gedeminas gali – treniravo išeivių iš Lietuvos futbolo komandą „Lituanica“. Tėvynėje pasiekė gražių laimėjimų su Marijampolės „Sūduva“, iškovodamas Lietuvos čempionato bronzą bei treniravo įvairių miestų komandas, žaidusias aukščiausioje lygoje. Pernai jo treniruojamas, kažkada buvęs Simno varžovas, Kazlų Rūdos „Šilas“ įgijo teisę varžytis su stipriausiomis Lietuvos komandomis.
Atsigręžėme ir pažiūrėjome į Alytaus futbolą praėjusiame amžiuje. Lai atleidžia tie, kurie nebuvo paminėti. Akivaizdu, kad nerašyta apie Alytaus „Poringę“ aštuoniasdešimtųjų metų Lietuvos čempionato dalyvę. Bet čia galbūt ateičiai. Gaila, netekom Romo Trubnikovo, jis tai pažertų informacijos.
Kažkam muzika, kažkam poezija, kažkam dailė, kažkam sportas suteikia gyvenimo pilnatvės, spalvų. Gyvenimas kupinas netikėtumų, progų, pasiūlymų. Jame sėkmė ir nesėkmė visada pasiruošusios sumaišyti įvykių eigą bei mus pamokyti. Jos vienodos egzaminatorės. Mums kiekvienam jų pamokos naudingos, tik reik pasidaryti išvadas, kad sėkmė neapsuktų galvos, o nesėkmė nepalaužtų. Futbole – kaip ir gyvenime, tik gyvenimas reiklesnis. Bet juk ir futbolas dalis mūsų gyvenimo…

Naujieji laikai

Nuotraukoje: Jaunieji Simno futbolininkai su treneriu Juozu Bagdanavičiumi savo triumfo akimirkomis
Šiuo metu labai sėkmingai Simne darbuojasi alytiškis treneris Juozas Bagdanavičius, kurio treniruojami jaunieji Simno gimnazijos futbolininkai iškovoja net respublikinės reikšmės trofėjus, įveikdami vaikus iš kur kas didesnių rajono centrų ir miestų. Įsimintinas Simnui ir jo vaikams įvykis 2011 metais, kai jauniesiems simniškiams už jų pergales respublikinėse varžybose buvo suteikta garbė į aikštę palydėti tuometinius pasaulio čempionus, Ispanijos rinktinės žvaigždes, rungtynėms su Lietuva.

Nuotrauka viršuje: Simno gimnazijos stadionas su dirbtinės vejos danga
Žemiau: Bekompromisė dvikova atnaujintame Simno miesto stadione
Dabar Simne yra du stadionai, vienas su dirbtine danga, kitas – rekonstruotas natūralios žolės. Beje, kai beveik prieš tris dešimtmečius senajame Alytaus miesto stadione keitė aikštės dangą, Alytaus reprezentantai pasitikdavo savo varžovus Simne, o kiekvienos rungtynės simniškiams – tai šventė. Paradoksas, pagėrėjus sąlygoms suaugusiųjų komandos pasiekimai suprastėjo. Viską valdo pinigai. Deja, sportą taip pat. Pagrindinė Simno komanda net ir prie savo kuklių, tačiau Simnui reikšmingų pasiekimų nepriartėja, o Alytaus reprezentantus nuo čempionų titulo skiria praraja…

Nuotraukoje: 2010 metų rugsėjis. Viskas paruošta atnaujinto Alytaus stadiono atidarymui
Gražuolio rekonstruoto stadiono tribūnos Dzūkijos sostinėje rungtynių metu – pustuštės. Jose matomi tik beribę meilę saviškiams demonstruojantys „Dzūkų tankų“ fanai. Tačiau gražia švente su pilnomis žiūrovų tribūnomis tapo 2013 metų Europos futbolo devyniolikamečių čempionato grupės rungtynės, kurios buvo patikėtos surengti Alytui.

Atnaujintas Alytaus gražuolis stadionas. A. Žerdeckos (Lenkija) foto
Norisi baigti optimistine gaida, nes Alytaus berniukai mėgsta šį žaidimą, o vietiniai treneriai (buvę A. Bytauto auklėtiniai) iš dzūkų vaikų išaugina žaidėjus, atstovaujančius Lietuvos rinktinei. Jei šiandien prasčiau, nereiškia, kad šio periodo nepakeis palankesni futbolui laikai…
Viliamės, kad legendinis treneris J. Kubilevičius gal bus ir neteisus, sakydamas, jog Alytui naujųjų čempionų reiks laukti dar 100 metų.
Post scriptum.
Laikas greit bėga. Nuo 1975 metų jau prabėgo 42 metai. Negi, kol sulauksim naujųjų čempionų, liko „tik“… 58?
Pasistenkim išgyventi

Daugiau apie Alytaus futbolą::
>> ALYTAUS FUTBOLAS: ilgas ir vingiuotas kelias (1 DALIS)
>> ALYTAUS FUTBOLAS: ilgas ir vingiuotas kelias (2 DALIS)
>> ALYTAUS FUTBOLAS: ilgas ir vingiuotas kelias (3 DALIS)
>> ALYTAUS FUTBOLAS: ilgas ir vingiuotas kelias (4 DALIS)

Fotogalerija. ALYTAUS FUTBOLAS (papildyta)

ALYTAUS FUTBOLAS: ilgas ir vingiuotas kelias (3 DALIS)

Trečioji dalis apie Alytaus futbolą ir įsimintinus įvykius. Ši dalis paįvairinta Alberto “Šekspyro“ Antanavičiaus daina, skirta vakų futbolo puoselėtojui ir treneriui ANTANUI BYTAUTUI. Garažų klipų studija, neatsiklausus Alberto, sumontavo filmuką iš Vytauto Stenevičiaus surinkto nuotraukų archyvo ir tiki, jog Albertas nepriešaraus.

Futbolas – mūsų likimas (treneriui A. Bytautui) || Muzika & žodžiai:: Albertas “Šekspyras“ Antanavičius || Garažų Klipai

https://youtu.be/b LTziyk1K3E

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Pušynas“ – vaikų futbolo komanda
Didžioji dauguma „Dainavos“ komandos-čempionės žaidėjų buvo alytiškiai ir čia pradėjo mokytis futbolo paslapčių. Dzūkijos sostinės vaikų futbolas buvo bene stipriausias Lietuvoje praėjusio amžiaus paskutiniais dešimtmečiais, o vaikų futbolo komandos „Pušynas“ vardas į miesto ir Lietuvos futbolo istoriją įrašytas tokio pat ryškumo raidėmis kaip ir „Dainavos“. Dzūkeliai savo pergalėmis garsino miestą ne tik gimtinėje, bet ir sąjunginėse „Odinio kamuolio“ varžybose, atstovaudami Lietuvos jaunučių ir jaunių rinktinėms.
Iš Užvenčio kilęs Kauno KKI absolventas Antanas Bytautas 1966 metais atvyko į Alytų. Čia tapo puikiu ir gerbiamu treneriu, ugdydamas iš Alytaus berniukų puikius futbolininkus… Visas būrys jo auklėtinių žaidė Lietuvos rinktinėse: pradžioje – moksleivių, vėliau – darbščiausieji ir gabiausieji – suaugusiųjų.

Futbolo treneris ANTANAS BYTAUTAS

Kiti, baigę futbolininko karjerą, nepakabino „bucų“ ant „cveko“, o nuėjo trenerio pėdomis, tapdami vaikų futbolo treneriais: Remigijus Klimavičius, Antanas Makštutis, Rimas Pisaravičius (deja, jau mus palikęs amžinai)… Laikas nenumaldomai bėga ir jau trys mano klasės draugo R. Klimavičiaus sūnūs: Remigijus, Robertas ir Šarūnas taip pat patraukė pramintu tėčio keliu bei padeda jauniesiems futbolininkams tobulėti. Auga ir šakojasi žemaičio A. Bytauto pasodintas futbolo medis Dzūkijoje. Galima sakyti, kad A. Bytautas yra Alytaus vaikų futbolo tėvas, o Dzūkijos dainiaus Alberto Antanavičiaus – ir krikštatėvis. Mat jis davė gabiam futbolininkui, bet neramios ir poetiškos sielos vaikiui „Šekspyro“ pravardę visai to nenorėdamas. Kad Albertas rašo ir eiles, treneriui pašnibždėjo jo auklėtiniai vaikai. „Tai rašai, kaip koks Šekspyras“, – mąsliai ir nuoširdžiai tarstelėjo treneris, jusdamas giminingą maištingo jaunojo futbolininko sielą. Juk ir pačiam A. Bytautui giliai širdyje tūnojo meilė dainai, poezijai. Žodis kaip paukštis – išlėkė, o vaikai yra vaikai, pasigavo ir štai Alytus turi savo „Šekspyrą“. Kupinas jėgų „Šekspyras“ nestokojo pasitikėjimo savimi ir manė, kad jis „visus aploš atrodo viena koja“. Auklėtiniui skirdamas didelį dėmesį jį lenkė tarsi medį, kol šis buvo jaunas ir lankstus, puoselėjo, kad per daug „nesišakotų“, o savo gyvybingumą ir energiją nukreiptų reikiama linkme ne tik futbolo aikštėje. Mokyklos laikais Albertas žaidė Lietuvos moksleivių rinktinėje. Vaikystės ir jaunystės pomėgį futbolui išsaugojo iki šiol.

Abertas “Šekspyras“ Antanavičius su žmona Janina. Mokyklos laikais Albertas žaidė Lietuvos futbolo moksleivių rinktinėje

Poezija ir daina jam jau daugiau nei pomėgis. Šia Dievo dovana Alytaus „Šekspyras“ dosniai dalijasi su kraštiečiais savojoje dainuojamoje poezijoje, apdainuodamas Dainavos krašto išvaikščiotas vietas bei dzūkų godas. Neliko skolingas Albertas už duotą „antrąjį vardą“, sukurdamas eiles apie Alytaus futbolą, kurias įkėlė į smagią dainą ir dedikavo savo pirmajam treneriui.
Dar vienas glūkoidas V. Malinauskas-Watas taip pat „perėjo per A. Bytauto rankas“. Gaila, kad vaikai treneriui nepašnibždėjo, jog Watas gražiai dainuoja, tai šiandien matyt, Alytus turėtų ne „Watą“, o „Karuzą“, galbūt „Robertino Loreti“ ar „Kiprą Petrauską“. Mano pirmas susitikimas su Watu įvyko 1967 metų vasarą, kai atostogavau pas pusbrolį Albiną Stanaitį, gyvenusį Liepų gatvėje. Greta Liepų ir Medelyno gatvių sankryžos, dulkėjusioje dykynėje, gatvės vaikai žaidėm futbolą. Buvo toje kompanijoje ir Wato jaunesnis brolis Romas „Molis“ (Bytauto auklėtinis), Jeronimas Palukaitis „Siera“, Sipavičiukai – Bronius su Vyga, mano pusbrolis Albinas (trumpai lankė pas Bytautą) bei kiti savamoksliai „pylkės“ spardytojai. Pasirodė už mus pora metelių vyresnis Watas su tikru odiniu kamuoliu. Pažongliravo galva, kojomis., pamušė petimi… Meistras, ką besakysi. Paskirstė mus į komandas. Žaidžiam. Jis su broliu vienoj komandoj, aš buvau kitoj. Koks džiaugsmas, kai Watui mus „maustant“ man pavyko padarius beveik „špagatą“ iš jo vieną kartą atimti tą tikrą odinį futbolo kamuolį. Į tai iš virtuozo išgirdau tik trumpą „Ooo…“, reiškusį nuostabą. Ko gero, tai buvo pirmas komplimentas man skirtas už futbolą. Žinojau, kad jis „tikras futbolistas“, žaidė už Lietuvos moksleivių rinktinę. Jaučiau pagarbą ir, ką čia slėpti, baltą pavydą. Beje, kaimynystėje, Liepų gatvėje, gyveno ir dar du „tikri futbolistai“ – broliai Žukauskai Benas ir Arnoldas „Aninė“. Šie „buvo metuose“, jau bernai.

Glūkoidai: Vytas “Watas“ Malinauskas ir smuikininkas Algirdas Verbauskas Alytaus stadione apie 1973.

Nuo vaikystės pažinojau ir auksinės „Dainavos“ puikų žaidėją, gynybos ramstį ir atakų organizatorių Romą Dumbliauską „Dumblę“. Tik ta pažintis savotiška, aš jį pažinojau, jis manęs ne. Romas tada mokėsi Simno internatinėje mokykloje (nepainioti su dabar tem esama pagalbine internatine mokykla), aš – Simno vidurinėje. Man buvo 11 ar 12 metų, o jis pora metelių vyresnis… Žiema Simne. Ji tada būdavo tikra, sniego į valias ir skatino draugystę su slidėmis ar pačiūžomis. Pamenu, kaip mažasis Romas su slidėmis nutrūktgalviškai leisdavosi nuo Simno šventoriaus kalno pro siaurus vartelius tvirtoje akmeninėje bažnyčios tvoroje, o įsibėgėjęs smagiai šokdavo nuo iš sniego supilto tramplino. Nepaisant mažo ūgio buvo sportiškas ir judrus. Dar iki armijos pradėjo žaisti už „Alytį“. Kaip sakė Watas: „Grįžo iš kariuomenės ir mes jo nepažinom. Ūgtelėjęs kone 10 cm, sustiprėjęs fiziškai, o puikus kamuolio valdymas ir koordinacija niekur neprapuolę“. Suprantama, „Dainavai“ toks žaidėjas, ir dar alytiškis, labai ir labai tiko.
Grįžtant į mūsų kartos moksleiviškus laikus, pasakysiu, kad tuomet Simno internate gabių vaikų netrūko nei mokslui, nei muzikai, nei sportui. Anksčiau populiarus bardas, country muzikos Lietuvoje pradininkas Gintautas Babravičius-Simas, „Dainavos“ saugas, KKI absolventas Remigijus Klimavičius iki 9 klasės, kaip ir „Dumblė“, mokslus ir gyvenimo pradžiamokslį krimto Simne. Labai kieti buvo Simno internato jaunieji šaškininkai tarp respublikos mokyklų laimėję pirmąją vietą iki 14 metų amžiaus vaikų grupėje. Tarp jų buvo Vytautas Krutulis. Jis vėliau šaškes ir šachmatus iškeitė į futbolą. Buvo judrus, nors ir moksliukas. Tačiau mokslų nekeitė į nieką, jie buvo pirmiausia, o futbolui irgi radosi sava vieta. Puikus loginis mąstymas jam labai padėjo kaip futbolininkui žaisti gynybos grandyje, skaityti galimus įvykius aikštėje keletu ėjimų į priekį. Tą pastebėjęs A. Bytautas pradėjo Vytautą, jau besimokiusį Simno vidurinėje mokykloje, ir kitus Simno berniukus: R. Klimavičių, Alvydą Verbicką, Valdą Stagniūną, Romą Blaževičių kviesti žaisti už Alytaus sporto mokyklą. Jie pateisino trenerio lūkesčius, o trys pastarieji su „Dainavos“ jaunučių komanda tapo Lietuvos čempionais.
A. Bytauto vaikams futbolas nesibaigdavo niekad. Gainiojo jie kamuolį ir per treniruotes, ir po jų. Moksleiviškų vasaros atostogų metu vyko gatvių turnyrai, atskleisdami naujus talentus, kurie žaidė komandose su skambiais „Spartako“, „Lokomotyvo“ ir kitais pavadinimais. Skiriami buvo ir individualūs prizai geriausiems kiekvienos pozicijos žaidėjams. Atėjus rudeniui – vėl treniruotės ir varžybos. Tokioje aplinkoje augo ir glūkoidas, tikras dzūkas, pavarde Žemaitis, vardu Algis, kurį tikras žemaitis A. Bytautas taip pat mokė gyvenimo ir futbolo abėcėlės. Norint išvardinti visus gabiausius trenerio A. Bytauto auklėtinius būtų galima sukurti specialų kalendorių, kuriame kiekvienai datai ar abėcėlės raidei rastumėme tinkamą vietą jo mokiniui vietą.

[Trečios dalies pabaiga. Bus daugiau]

Fotogalerija. ALYTAUS FUTBOLAS (papildyta)

ALYTAUS FUTBOLAS: ilgas ir vingiuotas kelias (2 DALIS)

Tęsiame seriją rašinių apie Alytaus futbolą. Padėka Sigitui Petravičiui, Laimučiui Urbanavičiui, Broniui Matažinskui, Vytautui Matulevičiui už pastebėjimus. Jie labai svarbūs, nes papildo Vytauto „San Simno“ Stanevičiaus  ambicingą užmanymą aprašyti futbolo žingsnius Alytuje. Vienam tai padaryti žiauriai sudėtinga ir, nors Vytas jau nuveikė titanišką darbą, Jūs savo komentarais-papildymais padėsite jam. Taip visi kartu pasieksime gražų tikslą su pretanzija į Alytaus mikrowikifutbolpediją.

VYTAUTAS STANEVIČIUS

„Dainavos“ kelias į viršūnę

„Dainava“ greit kopė į Lietuvos futbolo aukštumas. Pakrikus „Alyčiui“ stipriausi Alytaus futbolininkai tapo J. Kubilevičiaus auklėtiniais. Komanda stiprinosi savo gretas ir patyrusiais „legionieriais“ iš Kauno, Suvalkijos. Debiutavo vietiniai jauniai Rimas Pisaravičius, Romas Elsneris. Perspektyvūs buvo Antanas Makštutis, Aurelijus Vilkinis, Algis Žemaitis, Romas Vidžiūnas. Treneris iš vietinių bei kviestinių žaidėjų padarė tvirtą kolektyvą, kurie sugebėjo „Dainavoje“ atskleisti stipriausias savo savybes, pajungdami jas komandiniams interesams. Nenuostabu, juk pats alytiškis J. Kubilevičius buvo didelis autoritetas žaidėjams. 1953 metais tapo Lietuvos moksleivių čempionu. Vėliau, studijuodamas LŽŪA Miškų fakultete, pats puikiai žaidė tuomet stiprioje Kauno „Limos“ komandoje, tapdamas Lietuvos čempionu ir dukart „Tiesos“ taurės laimėtoju. Iš gausios šeimos kilęs treneris žinojo darbo kainą, būdamas geras psichologas mokėjo nuteikti auklėtinius, kad sunkios treniruotės netaptų rutina. Tai atsakas tiems skeptikams, kurie kalbėjo, jog kas čia tokio su tokiais stipriais žaidėjais skinti pergales. Komanda sudėtingas organizmas, kad sklandžiai funkcionuotų reikalingos gilios žinios, nuojauta, tikėjimas auklėtiniais, tėviška jų globa. Visa tai buvo J. Kubilevičiaus širdyje ir galvoje.
1970 metais debiutas aukščiausioje lygoje ir 6 vieta. Po metų žingsnelis atgal – septinti, o jau 1972 m. pirmą kartą iškovota bronza (tarp medalininkų ir simniškis Remigijus Klimavičius), kurios „Dainava“ neatidavė niekam ir po metų (joje žaidė kitas Simno atstovas Algis Tamulynas „Agemunė“). J. Kubilevičiaus auklėtiniai subrendo didesnėms pergalėms ir tarsi to patvirtinimas bei ambicijų pademonstravimas – lygiosiomis 1:1 sužaistos draugiškos rungtynės su Vilniaus „Žalgirio“ meistrais. 1975 metais komanda užkopė į Lietuvos futbolo viršūnę, padovanodama Alytui kol kas vienintelį čempionų titulą. Tų laikų Lietuvos čempionai negalėjo atstovauti gimtam kraštui Europos čempionų taurės turnyre dėl mums visiems žinomų priežasčių. Tad Watas su komandos draugais neturėjo galimybės išbėgti į Europos stadionų žaliąją veją. Norint suvokti šio neeilinio Alytui pasiekimo reikšmę norom nenorom tenka prisiminti trenerio J. Kubilevičius vienam susitikime pasakytus žodžius, jog jis netikįs, kad per artimiausius 100 metų alytiškiai kada nors vėl taps Lietuvos čempionais. Auksą iškovojo su šiais žaidėjais: buvusiais vilkaviškiečiais komandos kapitonu Antanu Janušaičiu ir vartininku Sigitu Krapavičiumi „Sigara“, alytiškiais aikštės žaidėjais kibiu ir kietu gynėju Juozu Aleksieriumi „Aleksu“, technišku, landžiu puolėju Algiu Eidukevičiumi „Liuba“, aikštės vidurio valdovu, tarsi kokiu Bakenbaueriu, Romu Dumbliausku „Dumble“, jaunuoju Romu Elsneriu „Blondinu“, ramiu, patikimu centru gynyboje ekskauniečiu Kęstučiu Giedraičiu „Giedra“, lieknu, tačiau tvirtu ir ištvermingu krašto gynėju iš Alytaus, šeimyninės futbolo dinastijos pradininku Vytautu Grudzinsku „Grudze“, „legionieriumi“ dešiniuoju saugu Algiu Jurgutavičiumi, alytiškiais Stasiu Kazlausku, Juozu Laurinavičiumi „Lauru“, judriu, technišku, universaliu gynėju Vytautu Malinausku „Watu“, suvalkiečiu, bet Alytuje labai pritapusiu „bombardyriumi“, tarsi tų laikų koks Gerdas Miuleris pas vokiečius, Justinu Miliausku „Timu“ (vėliau tapo puikiu futbolo teisėju), kraštiniu saugu Algimantu Mateika, Vincu Plikaičiu. Beldės į čempionų komandos duris Jonas Eidukevičius “Jonelis“, Antanas Makštutis, Algis Balčiūnas “Balčė“ ir kiti jauni žaidėjai. Vėliau jiems tos durys plačiai atsivėrė. „Senesnieji“, buvęs simniškis R. Klimavičius, R. Pisaravičius išvyko studijuoti į Kauno kūno kultūros institutą, Ernestas Marcinkevičius „Ernius“ į Vilniaus inžinerinį statybos institutą pas buvusį alytiškį „Inžinerijos“ trenerį J. Muliolį. Pirmieji du grįžo po studijų į Alytų. Vėliau į Alytų iš Kybartų persikėlė ir jų studijų bei „Atleto“ komandos draugas Kybartų futbolininkų Kochanauskų dinastijos atstovas Rimvydas.
Dar noriu sugrįžt prie „Dainavos“ gynėjo Wato. Tais laikais tarp futbolo mėgėjų buvo populiarus toks jumoristinis ketureilis:
„turėjo gynėjas puolėjo gyslelę,
o tokio gynėjo likimas baisus,
jis keturis priešo puolėjus apėjo
ir kirto į savo vartus“


Watas nors humorą ir mėgsta, priešingai šiam lyriniam nukrypimui, kirsdavo į varžovų vartus ir neretai įmušdavo įvarčius, kurie buvo reikalingi kelyje į auksą. Kaip jį apibūdino savo knygoje „Alytaus sportas“ žymi Lietuvos sporto žurnalistė, buvusi alytiškė Marytė Marcinkevičiūtė, tai „gynėjas, kuriam patinka mušti įvarčius“. Kad jis tą moka daryti įrodė ir vėliau žaisdamas „Poringėje“, vieną sezoną tapdamas rezultatyviausiu žaidėju nors žaidė gynėjo pozicijoje.
Be abejonės, J. Kubilevičius dirbo kantriai siekdamas tikslo. Komanda savo kilimą pradėjo iš žemiausios Lietuvos čempionato lygos 1967 metais. Naujai suburta komanda vadinosi „Statybininku“. Greit buvo pervadinta į „Dainavą“. Alytaus futbolo veteranas ir „Dainavos“ kūrėjas J. Kubilevičius su bendraminčiais didelės diplomatijos, entuziazmo dėka šia idėja uždegė Alytaus statybos tresto vadovą Kazimirą Šimčiką, profsąjungų lyderį Vytautą Daniškevičių. Čempionų titulai savaime neateina, čia ne loterija, bet fortūna, kurie nebodami sunkumų atkakliai treniruojasi galų gale nusišypso. Čempionai žino kiek pastangų reikėjo, kad užsitarnautų jos palankumą. Prie pergalės prisidėjo ir Alytaus sirgaliai gausiai ateidavę palaikyti mylimos komandos bei dideli futbolo entuziastai, Alytaus futbolo simboliai a. a. Romas Zaviliauskas „Zavilė“ į rungtynes oriai ateidavęs su laikraštuku rankoje kartu su broliu a. a. Algiu. Šis nevengė atsakingų futbolo teisėjo pareigų. Šiltu žodžiu norisi paminėt didelį futbolo mylėtoją Alytaus rajoninio laikraščio redaktorių a.a. Stanislovą Pleskų, neapleisdavusį nei vienų „Dainavos“ rungtynių bei prieš keletą savaičių, deja, amžiams iškeliavusį Alytaus futbolo metraštininką Romą Trubnikovą. Prisidėjo visi, paminėti ir nepaminėti herojai, eiliniai mėgėjai, visi kas svajojo apie Alytaus futbolo pergales, mylėjo šį žaidimą, nes meilė bei entuziazmas verčia kalnus ir padeda svajonėms išsipildyti. Čempioniška sėkla buvo gaji! Tais metais gimė Žydrūnas Grudzinskas, „Dainavos“ gynėjo Vytauto sūnus. Tėvo pavyzdžiu tapo futbolininku, gynė Lietuvos garbę rinktinėje. Dabar yra futbolo mokyklos Vilniuje direktorius ir pats brandina jaunuosius talentus bei per televiziją labai kvalifikuotai komentuoja futbolo rungtynes iš įvairių pasaulio stadionų, deja… sėdėdamas studijoje. Klausant jo malonaus balso tembro, manau net moteris nenorės perjungti kanalo, bei nejučiom susirgs futbolu…

[Antros dalies pabaiga. Bus daugiau]

Fotogalerija. ALYTAUS FUTBOLAS

ALYTAUS FUTBOLAS: ilgas ir vingiuotas kelias (1 DALIS)

“The Long And Winding Road“ – taip dainavo bitlai 1970. Po penkerių metų Alytaus “Dainavos“ vyrukai iškovojo Lietuvos futbolo auksą. Vingiuotu keliu eina Alytaus futbolas. Su pergalėm ir nuopuoliais. Apie tai penki akcentai, penki straipsniai.

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Futbolas populiaresnis už… krepšinį?

Tarp glūkoidų yra gražaus balso savininkas Vytas Malinauskas “Watas“. Šiame draugų sambūryje visi žino, kad jis žaidė čempioniškoje 1975–ųjų metų Alytaus „Dainavoje“. Kaip pats sakė, grįždami namo po rungtynių svečiuose, visa komanda tradiciškai traukė „Dainavos“ himną, kuriuo palaikydavo komandinę dvasią ir tapdavo vėl vieningi tarsi kumštis. Balsingi vyrai mėgo lietuviškas melodijas, pamėgdžiojo „Bitlus“, kartodavo ir „Aisčių“ „gabalus“, taip atsipalaiduodami ir nusimesdami neseniai žaistų rungtynių įtampą. Tas vieningumas, draugiškumas išliko ir iki šiol. Po tiek prabėgusių metų komandos draugai kasmet Naujųjų išvakarėse prie buvusio „Žuvinto“ restorano renkasi į susitikimą pasidalinti gyvenimo džiaugsmais bei rūpesčiais. Tad nutariau glūkoidus supažindinti su Wato jaunystės laikų Alytaus futbolo istorijos momentais. Juk tuo metu be „Aisčių“, Alytus galėjo didžiuotis ir „Dainava“. Simnas – Dzūkijos sostinės pašonėje. Futbolo klimato atšilimas Alytuje paskatino ir Simno futbolo „želmenėlių“ subujojimą. Tai matydami, Alytaus futbolo specialistai juos prijaukindavo savo žaliojoje vejoje, nors joje, aišku, gražiausiai ir tankiausiai žaliavo pačių alytiškių pasodinti bei puoselėti „daigeliai“. Ne vienas simniškis išbėgdavo į žaliąją futbolo veją vilkėdamas reprezentacinės Alytaus vienuolikės sportinius marškinėlius. Jaunoji futbolininkų pamaina iš Simno taip pat nelikdavo nepastebėta Alytaus sporto mokyklos guru Antano Bytauto. Savo ruožtu, alytiškių futbolininkų pavardes buvo galima rasti Simno, dar dažniau, Butrimonių komandų rungtynių protokoluose. Be abejo, alytiškiai gynė įvairiu laiku mieste egzistavusių komandų: „Kooperatininko“, „Ūkmašinos“, „Poringės“, „Snaigės“ ir garsiojo bei taip Alytaus futbolo mėgėjų mylėto „Alyčio“ garbę. Vartininkas Lionginas Kuprys ir Jonas Kubilevičius Alytaus stadione. Čia gražiai matosi užrašas ant krūtinės – “Dainava“. Alytaus stadionas. J. Kubilevičiaus fotoarchyvas Jonas Kubilevičius smūgiuoja kamuolį. Kokia ekspresija! Jonas atstovauja Kauno “Limą“ (darome prielaidą).J. Kubilevičiaus fotoarchyvas Alytus, kaip ir visa Lietuva futbolą „atrado“ po Pirmojo pasaulinio karo, kuris ilgą laiką pas mus buvo populiaresnis už krepšinį. Pirmoji pažintis neužsitęsė. Kitu bandymu, 1931 metais žaidžiamos rungtynės su Kalvarija. Debiute pralaimėjimas 3:4. Antrose rungtynėse sutriuškinti Lazdijai 7:0.Tačiau oficialiai Alytaus futbolo istorija skaičiuojama nuo 1935 metų, kai buvo įkurta Šaulių sąjungos komanda „Dainava“. Dabar futbolo sezonas praktiškai tęsiasi visus metus. Per TV stebime Anglijos Premier lygos kovas, mėgaujamės Čempionų lygos atkrintamųjų varžybų šedevrais. Sulaukėme Lietuvos rinktinės pavasario egzaminų sesijos pasaulio čempionato atrankoje, kuomet stebint beveik šimtatūkstantinei auditorijai Vemblyje garbingai laikėme šį sunkų egzaminą, stengdamiesi paslėpti sisteminius mūsų futbolo trūkumus. Normalu, kad įsibėgėjant pavasariui, dažniau plaka futbolo aistruolių širdys, bunda viltys, gal ir vietiniam fronte bus permainų (kažin?), juk savi marškiniai arčiau kūno. Alytaus futbolo veteranams sugrįžta principingų kovų bei pergalių vaizdai. Taip ir gyvena miesto prie Nemuno futbolo mėgėjai prisiminimuose ir viltyse. Prisiminti jiems yra ką. Vieni, stebint tūkstančiams (nesuklydau) alytiškių, rodos, dar taip neseniai, vadovaujant šviesaus atminimo legendiniam treneriui Jonui Kubilevičiui, “Dainavos“ gretose 1975 metais nukalė čempionišką auksą. Kiti, buvo tos pergalės liudininkai ir įkvėpėjai.

Pėdsakai aikštėje

Tačiau ir iki tos reikšmingos komandinės pergalės Alytus turėjo savo numylėtinių, ryškių individualybių ir miesto futbolui ištikimų patriotų. Vienas jų, – Leonidas Dobrovolskis, tarp savęs sirgaliai paprastai jį vadino Lionka arba „Dobra“, geriausias savo futbolininko karjeros metais vos neperžengė Maskvos „Spartako“ komandos slenksčio, bet dažnas futbolininkų palydovas traumos jį prie šio slenksčio ir sustabdė. Kiek leido sveikata žaidė Alytuje ir tą darė puikiai nors traumos padariniai ribojo jo galimybes. Ne vienus metus buvo „Alyčio“ kapitonu, vėliau ir treneriu. Jo jaunesnysis brolis Nikolajus – Kolka „Dobra“ neprasčiau draugavo su odiniu kamuoliu. Kviestas į Vilniaus „Žalgirį“ ten neužsikabino, juk komandų senbuviai vargiai norėjo, kad atsirastų šalia perspektyvus konkurentas. Kiek vėliau Kolka tiems, kurie nepanoro matyt jo perspektyvų saldžiai atkeršijo namuose įvarčiu į „Žalgirio“ vartus per draugiškas rungtynes. Būdamas aukštesnio meistriškumo futbolininku nei komandos draugai, liko žaisti Alytuje.

Būsimieji Lietuvos futbolo čempionai Alytaus “Dainava“. Šį kartą – bronziniai 1973.

Vaikystėje pats savo ausim girdėjau, kai po rungtynių, šone tribūnos pastatytoje metalinėje vandens prausykloje, skirtoje praustis šaltu vandeniu futbolininkams, vandens procedūras atliekant Kolkai, sirgaliai jo paklausė: „kodėl jis čia, o ne „Žalgiryje“? Šis, liedamas šaltą vandenį ant savęs, jau ruošėsi sirgaliams atsikirsti, bet vyresnysis brolis, besišypsodamas, atsakė už jį su jam būdingu šmaikštumu: „geriau kaime pirmam nei mieste paskutiniam“. Nei jis tam mieste būtų buvęs paskutinis, nei ką, bet į stipresnes Lietuvos komandas neperėjo, liko ištikimas Alytui. Senjoriško amžiaus futbolo mėgėjų atmintyje išliko ir įvairių kartų Alytaus žaidėjų: V. Čepulio, vartininko Jono Muliolio, J. Kubilevičiaus „Kubylos“, A. Balsiukevičiaus, Juozo Račkausko “Račkaus“, V. Ramanausko „Rainio“, brolių Verknių, vartininko Liongino Kuprio, Valentino Lubenickio – Valkos, Beno Žukausko jo brolio Arnoldo „Aninės“, Valdo Mikelionio “Makarono“, Juozo Zabitos, vartininko Vaitkevičius „Degtuko“ (Romo “Cveko“ Vaitkevičiaus vyresnysis brolis), Kazio Kazlausko „Kažos“, Romo Plauskos, Edmundo Platūkio, Vinco Prusko, Gintauto Šarakausko „Šaro“, Vytauto Atmanavičiaus „Atmos“, Stasio Armanavičiaus „Bočkos“ ir kitų žaidimas. Na, o iš Alytaus futbolo istorijoje buvusių puikių vartininkų galima surinkti visą simbolinę vienuolikę be kitų grandžių žaidėjų, tokia dosni šiais talentais smėlinga Dzūkijos žemė. Net Lietuvos žurnalistų futbolo rinktinės vartininkas Tautvydas Vencevičius (buvusio Lietuvos rinktinės saugo Donato Vencevičiaus brolis) kilęs iš Alytaus. Galime didžiuotis, vartininkų čia priaugo tarsi grybų ir ne bet kokių, o lyg grybų karalių – baravykų. Turbūt įsižeistų alytiškis jei paklaustumėte, ar žino Alytuje karjerą pradėjusius vartininkus Valdemarą Martinkėną (deja, tragiškai žuvęs), Gintarą Staučę, Žydrūną Karčemarską? Fantastika, ši trijulė iš Alytaus! Tegul neįsižeidžia, bet pakartosiu, tai įvairiu laiku buvę Lietuvos rinktinės vartininkai. Visi po du kartus buvo išrinkti geriausiais Lietuvos metų futbolininkais (šioje kategorijoje laureatu tapo ir alytiškis puolėjas Darvydas Šernas). Žydrūnas karjerą tęsia Turkijoje, o gindamas Lietuvos rinktinės vartus atrėmė tris 11 metrų baudinius. Valdemaras gynė ir Kijevo “Dinamo“, o Gintaras Maskvos “Spartako“ vartus. Šiuo metu G. Staučė dirba Rusijos futbolo rinktinės, besiruošiančios 2018 metų pasaulio čempionatui, trenerių štabe ir yra vartininkų treneris. Tai labai aukštas jo patyrimo įvertinimas. Vieną pikantišką epizodą turbūt vargiai prisimena ir Gintaras, kad, neturėdamas aštuoniolikos, aštuoniasdešimtųjų metų viduryje vienose rungtynėse stovėjo ir Simno komandos, tokiu egzotišku pavadinimu, „Peletrūnas“ vartų stačiakampyje. Kiekvienam laikmečiui savas herojus – šešiasdešimtųjų pradžios patikimas, bebaimis vartų sargas buvo Lionginas Kuprys. Kitas iš tų laikų, jaunystėje garsaus vartininko Jono Baužos konkurentas (abu žaidė Lietuvos moksleivių rinktinėje) simniškis Evaldas Dainauskas, gynęs Alytaus garbę, studijavęs Kauno kūno kultūros institute ir žaidęs “Atleto“ klube. Po studijų vietoj kareiviškų “čebatų“ avėjo Rygos ASK (armijos sporto klubo) “bucus“. Ten tapo Latvijos čempionu, kandidatu į sporto meistrus, o „privalgęs“ kareiviškos košės žaidė legendinėje Šiaulių “Elnio“ komandoje, buvo kviečiamas į Vilniaus “Žalgirį“, bet menisko trauma užkirto kelią tolesniam tobulėjimui. Dzūkijos trauka, namai jį vėl atvedė į “Alytį“. J. Kubilevičius stiprino “Dainavą“ ir kvietė į ją, bet Evaldas padėjo tašką savo sportinėje karjeroje. Kitas iš Simno pakviestas labai jaunas vartininkas Antanas Smaidžiūnas 1967 metų spalio 22 dieną, draugiškose rungtynėse su Vilniaus “Žalgirio“ meistrais, pakeitęs pagrindinį alytiškių vartų sargą šoklųjį J. Kiguolį “Zyzę“. Kaip išsireiškė alytiškis, „Zyzės“ žaidimo liudininkas Vytautas Matulevičius, „gerai vartus laikė vyrukas“ (jam pritariu). Pirmame kėlinyje „Zyzė“, antrame A. Smaidžiūnas su jaunatvišku įkarščiu gynė Alytaus reprezentacinės komandos vartus. Tą saulėtą rudens dieną mieste ažiotažas didžiulis, žiūrovų minios, tikra futbolo šventė. Kai alytiškis N. Dobrovolskis Kolka “nuginklavo“ meistrų vartininką M. Averbuchą, senasis Alytaus stadionas tokio gausmo dar nebuvo girdėjęs. Vis tik iki pertraukos rezultatas tapo lygus. Antrame kėlinyje fiziškai geriau pasiruošę sporto meistrai į Kolkos akibrokštą atsakė dar trimis taikliais smūgiais, palaužę dzūkų pasipriešinimą, įveikė Alytaus rinktinę nors progų nestokojo ir šeimininkai.  Pralaimėta garbingai labiau patyrusiems
meistrams, 1:4. Ne gėda, juk vilniečių gretose žaidė sporto meistrai

Nuotraukoje Vilniaus “Žalgirio“meistrų komanda.  Po varžybų su Alytaus rinktine 1967 m. Vytauto Malinausko fotoarchyvas

Michailas Averbuchas, Algirdas Žilinskas, Stasys Ramelis, Povilas Jegorovas, Romas Biliūnas, Kazimieras Čepas…. Akivaizdu, kad jau tada Alytus galėjo žaisti aukštesniu lygiu Lietuvos pirmenybėse, tačiau iki aukso dar buvo ilgas aštuonių metų kelias. Per tą laiką Alytaus vartus „pilniavojo“ daugiau ar mažiau talentingi bei savaip geri, bet per anksti Anapilin pakviesti Petras Filonovas “Filė“ („Filė“ žaidė ir Simne), Lietuvos moksleivių rinktinės vartininkai bei kandidatai į Tarybų Sąjungos jaunių rinktinę Algis Seilius ir žinoma, ne tik vartininkas, bet ir muzikantas, charizmatiškasis Romas Vaitkevičius “Cvekas“, kiek vėliau „Dainavoje“ įsitvirtino Romas Radivonas, po jo Bronislavas Geležiūnas (šiuo metu turi išsaugojęs gausią „Dainavos“ futbolo komandos relikvijų kolekciją).

Fotogalerija. ALYTAUS FUTBOLAS

Fiesta tęsiasi

Tai antroji  Vyto “San Simno“ Stanevičiaus rašinio apie futbolą dalis. Pirmoji: Fiesta (ne E. Hemingvėjaus)

VYTAUTAS STANEVIČIUS

…Artėjant prie stadiono įtampa augo, gal dėl raudonos spalvos vis ryškiau ir ryškiau nudažiusios būsimos dvikovos teritoritorijos prieigas. Mūsų žaliai geltonos salelės nepaskendo šioje raudonojoje jūroje. Ko gero būsiu nepopuliarus, bet man raudona spalva, simbolizuojanti energiją, veržlumą, jaunatviškumą, yra pati gražiausia. Tiesa, su amžiumi pradėjo patikt ir pilka, kaip ant mano galvos 🙂 Salamanka ne Madridas. Tad kokie jausmai užplūstų jei lietuviams tektų varžytis su pasaulio čempionais Madrido Santiago Bernabeu stadione, kuris talpina per 80 tūkst. aistruolių Tačiau ispanai savo rinktinės trenerio Visente del Bosgue garbei lietuvius priėmė jo gimtojoje Salamankoje. Stadionas, talpinantis apie 18 tūkst. žiūrovų buvo perpildytas, karštai, tarsi per koridą, palaikė veiksmo dalyvius, aišku, trokšdamas saviškių triumfo, o mūsų, lietuvių atžvilgiu nebuvo agresyvus net žvilgsniais, greičiau atvirkščiai, kartais paslaptingai daugiareikšmiais rudų ispanių akių. Matyt, labai pasitikėjo savo numylėtiniais iš kurių tikėjosi lengvos ir gracingos pergalės pasadoblio šokio žingsniu (koridą imituojantis šokis). Tribūnose agresijos mes jiems nekėlėme, o ir raudonspalviai buvo jie, o ne mes. Bet saviškius karštai palaikėme, kurie neatrodė raitų pikadorų sužeistais bulias, su įsmeigtomis į sprandą trimis banderilėmis (nors praleidom tris įvarčius), tad ispanų matadorai mūsų nepribaigė. Atvirkščiai, jiems Darvydas Šernas buvo tarsi agresyvus bulius, savo įvarčiu parodęs, kad mūsų taip lengvai nepaguldys. Vis tik pasaulio čempionai parodę savo klasę mus įveikė. Bet 1:3 – garbingas rezultatas, kaip ir mūsiškių priešprieša Salamankos “amfiteatre“.


Ispanai žvaigždyną turėjo aikštėje, o mes tribūnoje (teneįsižeidžia mūsų futbolinkai). Tai alytiškių, rinktinės žaidėjų antrosios pusės. Sandra Šernė – nemažiau ryški žvaigždė ir be pasaulio čempionės titulo, o savo kerinčia šypsena “nuginkluoja“ kiekvieną. Darvydui būti Sandros širdies čempionu – gyvenimo titulas ir, tarsi tai patvirtindamas, būtent jis po greitos kontratakos priešininkų teritorijoje “nudūrė“ pasaulio čempionų vartininką Ikerą Kasiljasą. Tas faktas nuotraukose ir jose matosi kaip mūsiškis rodo, kur perduoti jam kamuolį, gavęs tikslų perdavimą, kiek pasivaręs, smūgiuoja ir kamuolys spurda tinkle, o Darvydas (Nr. 10) sveikinams komandos draugų. Užvaldžius emocijoms (mačiau, kad bręsta įvartis) iš tribūnos nekažkaip ryškiai užfiksavau, o ir sirgaliai pašoko iš vietų, ribodami matomumą. Sutikčiau dar tokiems trims nevykusiems bandymams su rezultatyvia lietuvių atakų pabaiga. Tai ne mistika, o Darvydo ir komandos siekis būti garbingais žaidėjais. Tą įvertino ir ispanai.
Iškart po rungtynių, naktinis skrydis namo per visą Europą, šįkart kiek kitu kursu, virš naktinio Paryžiaus, spindinčio ir viliojančio milijonais švieselių. Jam tai taip nesunku padaryti, jei jau priviliojo pas save ir patį Ernestą Hemingvėjų, tai ką kalbėti apie mane… Manau vilioja ir jus…
Adios, amigos glūkoidai :)))

Pirmoji rašinio dalis::

Fiesta (ne E. Hemingvėjaus)

Fiesta (ne E. Hemingvėjaus)

Futbolo komandos: „Kooperatininkas“, „Alytis“, „Dainava“ – tai ta pati komanda, tik laikmetis kitas. Tikrieji vietinio futbolo žinovai pagarbiai prisimins Valentiną Lubenickį, Kolią ir Lionių Dobrovolskius, Vytautą „Watą“ Malinauską, Romą Dumbliauską, kitus, garsinusius Alytaus futbolą. Vytas „San Simnas“ Stanevičius ciklą apie futbolą pradeda nuo naujųjų laikų: LT rinktinės pasirodymo Ispanijoje 2010 metais, bet vėliau priartės prie Wato išpažinties apie tai, kaip jie tapo Lietuvos čempionais. Apie tai vėliau

VYTAUTAS STANEVIČIUS

san-simnas-stanevicius

Glūkoidų komandą pagerbt, sveiks, VALIO! Anksčiau toks buvo tradicinis futbolininkų pasveikinimas prieš varžybų pradžią. Tik netardavo “glūkoidų“, bet – “varžovų“. Kodėl taip sveikinuosi? Gal ne čia pakliuvau? Ne, esu ten, kur ir noriu būt, o jus visus noriu pakviest pakeist aplinką, atšviežint mintis, patirt naujų pojūčių. Tam į pagalbą kviečiu futbolą, juolab, kad šiandien startavo futbolo sezonas Lietuvoje.  Manau, jis ras čia, Glūkoiduose, vietos šalia muzikos, knygų, kelionių, juolab šie visi ingriedientai bus mano mišrainėje.

Kad nebūtų atmetimo reakcijos, porcijas, matyt, reiks dozuoti. Šiandien pateiksiu tik pusę didelės ir aštrokos ispanų patiekalo porcijos dalies. Ji nepasenus, nes kelionių įspūdžiai nesensta. Data – 2010 m. spalio mėn. 8 d., kai Lietuva žaidė 2012 metų Europos futbolo čempionato atrankos rungtynes su Ispanija, dvigubai už Alytų didesnėje ir labai gražioje Salamankoje, šalies vakaruose, netoli sienos su Portugalija. Jei rimtai, šis patiekalas buvo ne mūsų dantims ir skonio receptoriams, per aštrus, juk Ispanija tuo metu buvo pasaulio čempionė ir joje žaidė visas futbolininkų žvaigždynas. Pralaimėta 1:3, o garbės įvartį (rezultatas tapo 1:1) į pasaulio čempionų vartus įmušė alytiškis Darvydas Šernas. Be jo rinktinėje žaidė dar du alytiškiai: vartininkas Žydrūnas Karčemarskas, saugas Mindaugas Panka, o atsarginiu žaidėju liko Vytautas Lukša.

ispanija-san-simnas2ispanija-san-simnas1

Grupė žurnalistų, sirgalių ir šiaip prijaučiančių vykome į  kelionę pažiūrėt to susitikimo. Senokai tai buvo, bet prisimint malonu ir noriu ištraukt giliai pasislėpusias fotografijas. Be futbolo pamatėme ir tai, kas ko norėjo, reikėjo ar ieškojo. Pamojavę sparnais virš Vilniaus ir iš dangaus aukštybių apžvelgę senelį “Žalgirio“ stadioną, kuris jau dabar liko tik atmintyje, o statomas šalia Akropolio matyt tik ir liks neišsipildžiusiose svajonėse, pasukome į Pirėnus… Salamanka, kad ir nedidelė, bet jauki, patraukli bei labai maloni vieta tokiai trumpai išvykai. Apie 150 tūkstančių gyventojų turintis miestas gausus architektūrinių paminklų, studentijos… atsipūtusių žmonių. Ne toliau kaip trijų metrų atstumu mačiau pasaulio čempionato nugalėtojų taurę World cup, kuri buvo demonstruojama Salamankoje. Atrodo, ištiesi ranką ir prisiliesi, bet ne, ji buvo po neperšaunamu stiklu, visa švytinti auksu. Minios žmonių stovėjo porą valandų eilėje, bet juk ir aš pietietis, dzūkelis iš pietų Lietuvos, tai nesunkiai radau bendrą kalbą ir trumpam buvau prileistas draugiškų ispanų, kad negaiščiau brangaus kelionės laiko. O dar pakeliui į Ispaniją už lėktuvo lango jutau aukšiausios Europos viršukalnės Monblano, besistiebiančio pasiekti lėktuvo sparną, šaltą dvelksmą, kurį užfiksavau nuotraukoje.

Futbolo rungtynės tęsiasi 90 minučių. Simboliškai teikiu 90 nuotraukų peržiūrai. Nors tinklapyje matysite pačias įdomiausias. Čia tik pirma kelionės į futbolą dalis, įvykiai ir pažintinės akimirkos su Salamanka prieš rungtynes. Momentai iš stadiono – antroje (antra porcija) dalyje… Buen apetito!

Fotogalera “Futbolo fiesta Ispanijoje pagal San Simną. 2010“. Visų fotografijų autorius Vytautas STANEVIČIUS.

galera-simnas-ispanija

 

 

Meilė +

All You Need Is Love – taip dainavo bitliukai. Tais laikais, kai anglų kalbos dar nieks nežinojo, mūsų tėvai sakė: jiems tik lovos rūpi. Su Valentino diena! Šia proga Vytas “San Simnas“ Stanevičius parengė puikų fotoshow.

VYTAUTAS STANEVIČIUS

san-simnas-stanevicius

Šv. Valentino vakarą meilei negali būt abejingų… Pažiūrėkim į ją linksmai, šiuo atveju ir su jumoru, o mylėkim nuoširdžiai…

Be meilės, kaip be oro, ir ji yra visokia: karšta, tyra, švelni, aisringa, apgaulinga, keista, tikra ir netikra,,.
Lai būna ji amžina. Mylėkim vienas kitą ir būnam mylimi…

Prisiminimai apie Jurgį (linksmai)

Apie renginį kai kurie Jurgio draugai ir prijaučiantys sužinojo tik iš glūkoiduose psirodžiusio Vyto “San Simno“ Stanevičiaus reportažo. O gaila. Tačiau prisiminimus viešinti niekad nevėlu

 

VYTAUTAS STANEVIČIUS

san-simnas-staneviciusPraėjusio amžiaus aštuntojo ir devintojo dešimtmečių sandūroje poetas Jurgis Kunčinas mėgo vakaroti ne tik “Nemune“, bet kartais atklysdavo ir į Vilniaus “Neringos“ kavinę. Čia taip pat netrūkdavo išskirtinių asmenybių ir net tarp jų Jurgis šviesdavo.
Buvom trise – du poetai alytiškiai (pirmasis – Jurgis, o antrąjį, tuomet dar studentą, bet jau dirbusį šalia Rašytojų sąjungos, panorėję, labai tikėtina, įspėtumėt iš karto) ir aš, retsykiais poetiškos sielos, tačiau visuomet irgi dzūkas nuo dūšios. Smagiai “Neringoje“ lenkėm baltakę, šnekučiavomės, ir nors ji atrišo liežuvį ir man, bet esant šalia dviems poetams neturėjau šansų juo daugiau paplakti, teko labiau klausytis, negu pasakoti savo istorijas, nors buvau Istorijos fakulteto studentas. Dailiosios lyties atstovės vis dailėjo ir dailėjo, kol pagaliau kitokių “Neringoje“ neliko. Mums atrodė, kad tapome jų herojais, o tai mus šildė ir teikė vilčių pakelti dar aukščiau savo kartelę. Gerokai įšilus atėjo tylos metas, laikėme pauzę ir skęsdami ugniniame vandenyje visai netroškome, kad mus kas nors iš jo trauktų. Poetai tuo metu paniro į savas mintis, galbūt balnojo Pegasą ir net, nepaisant magnetinės aplinkos, gal prisiminė savas mūzas, o aš galvojau, kad gyvenimas yra gražus, o toliau bus dar gražiau…
Netikėtai Jurgis blausiu žvilgsniu įsistebeilijo į mane ir lėtai ištarė: “Bet koks gi tu gražus…“, antrą kartą pakartojo tą pačią frazę: “Bet koks gi tu “gražus“…“ Tik “gražus“ pasakė tokia intonacija, kad šiam apibūdinimui jau reikia kabučių. Kita jo frazė “…į velnią panašus“ viską sustatė į savo vietas…

arvydas-neringa

copyright-2017

Jurgiui Kunčinui 70

1975–1979 „Nemuno“ bare po balkonu užklysdavo, anot Juozo „Kamo“ Kaminsko, visas miesto žiedas: rašytojas ir poetas Jurgis Kunčinas, architektas Algirdas Mainelis, gyd. Griškevičius, poetas Antanas Saulynas, kiti kultūros, meno, sveikatos ar mokslo atstovai bei jų gerbėjai. Norint gauti išskirtinę teisę kalbėtis su Jurgiu Kunčinu, buvo privalu „pastatyti“ jam 100 g Maskvos ypatingosios ar stoličnajos. Tada Jurgiui atsiverdavo čakros: pasakojimai pačiomis įvairiausiomis temomis nenutrūkstamu srautu tiesiog liedavosi, šalia to, jis dar sugebėdavo išragauti ne tik savo, bet ir pašnekovo porciją. Niekas už tai nepyko. Nes tai buvo Jurgis.
Susitikime su poetu ir rašytoju Žaliojoje mokykloje (arklidėje), vienas Jurgio talento gerbėjas paklausė: tavo romanuose daugybė personažų germaniškos kilmės vardais. Ar tai reveransas galimam Vakarų skaitytojui, ar tai bandymas skverbtis į vokiečių, austrų, šveicarų, skandinavų ar britų širdis ir protus? Šis paklausimas disonavo su jau valandą trukusiomis liaupsėmis, taigi Jurgį švelniai suerzino. Jis atsakė tiesiai ir užtikrintai: mano kūrybai katalizatorių patekti į vakariečių širdis nereikia. Jei jau jie skaitys, tai tikrai ne dėl romano herojų vardų, bet dėl turinio, stiliaus ir dūšios, kurią ten įdėjau.

VYTAUTAS STANEVIČIUS

san-simnas-stanevicius

Visą praėjusią savaitę  Alytuje buvo minimas žymaus Lietuvos rašytojo, Alytaus Garbės piliečio Jurgio Kunčino jubiliejus, kuriam sausio 13 dieną būtų sukakę 70 metų. Pagrindiniai jubiliejaus renginiai vyko sausio 14 dieną.

Snieguotais žiemos keliais ir kelialiais į Alytaus Jurgio Kunčino viešąją biblioteką rinkosi jo artimieji, draugai, kūrybos bei talento gerbėjai, buvę pažįstami bei nepažįstami kraštiečiai, savaip paminėję jubiliejų. Rašytojo autobiografijos fragmentus pristatė teatro studijos “Apartė“ (rež. Arvydas Kinderis) aktoriai. Pranešimą apie rašytojo kūrybą skaitė viešnia iš Vilniaus dr. Audinga Peluritytė – Tikuišienė. Iš bibliotekos direktorės Giedrės Bulgakovienės, renginio svečiai išgirdo faktų ir įvykių apžvalgą, Alytus – J. Kunčinui. Alytiškiai ir vertėjai skaitė ištraukas iš jo kūrinių ne tik lietuvių, bet ir anglų, lenkų, švedų, rusų, vokiečių kalbomis.

Glūkoidas kompozitorius ir atlikėjas Alvydas Jegelevičius padainavo savo kūrybos dainą  “Vaikystės šviesa“ su visiems puikiai žinomais žodžiais, “Eik, vaike, eik, pasaulis liūdnas, bet puikus. Eik, vaike, eik, saulę nulydėk. Eik, vaike, eik, ir surask savus takus“… Šias eiles poetas J. Kunčinas skyrė antrajam savo sūnui Pauliui…

Kitas glūkoidas, Dzūkijos dainius Albertas Antanavičius susirinkusiems padainavo savo kūrybos dainų, nestokojančių meilės gimtajam rašytojo J. Kunčino miestui Alytui.

Šis rašytojo jubiliejaus paminėjimas tik įžanga į simbolinius J. Kunčino metus, per kuriuos nestokos jo atminimui skirtų renginių.