Lietuvai 100. Juozas Bulvičius –mano senelis

BIRUTĖ GAUČIENĖ Lietuvos valstybingumo 100-mečio proga  deklamuoja savo eilėraštį ir sveikina visus teisingus žmones su svarbia Lietuvai švente. Linki kantrybės ir išminties. Valio!

 

Kai tapome NATO ir ES nariais, glūkzauras Virgilijus Beiša 2004 metais Dzilbui sakė: dabar aš ramus, visa kita sutvarkoma. Dzilbus: aš taip džiaugiuosi šiais dviem, be galo svarbiais įvykiais ir, Virgi, visiškai sutinku su Tavimi, tačiau tiems “kitiems” reikalams, manau,  sutvarkyti prireiks 50 metų, lygiai tiek, kiek buvome okupuoti. Tiek metų prireiks, kol tauta atstatys savo mentalitetą, o piliečio moralinės nuostatos priartės prie  prieškarinės smetoninės Lietuvos lygmens. 2040 metais neliks Lietuvoje vatnykų, runkelių, Kremliaus trolių, uspaschininkų ir paksininkų. Kai tokių nebus, niekas nerinks įvairių šustauskų ar gražulių. Tauta pasveiks.  Sveika tauta rinks teisingai mąstančius politikus, sugebančius vairuoti kraštą link giluminių europinių vertybių. Šiandien turime Laisvę ir Nepriklausomybę – tai, ką privalu  saugoti ir branginti, bet “kiti” reikaliukai dar plaukioja vėjyje. Iki apsivalymo liko 22 metai. Būkime kantrūs, sumanūs ir susikaupę. 

Vasario 16-toji – tinkama proga prisiminti prieškario Lietuvos garbingus žmones. Besikapstydamas po savo genealoginio medžio archyvus, Dzilbus randa straipsnį apie savo senelį, jį pažinojusio amžininko rašytą.

VLADAS  ŽEMAITIS

Tuomet gyvenau Vilniaus gatvės galugatvyje, netoli išvaizdaus Bulvičių namo. Juozas Bulvičius – Lietuvos knygnešys, Tėvynei nusipelnęs, labai nuoširdus. Nors ir labai turtingas, valdė Simanėliškių dvarą, turėjo, kiek pamenu, gal net pagrindinį akcijų paketą Marijampolės cukraus fabrike, tačiau mėgdavo bendrauti su paprastais ir neturtingais žmonėmis. Dažnai sakydavo žmogų ne plunksnos puošia, bet darbai, santūrumas, meilė artimui. Bulvičiai buvo religingi žmonės. Kalėdodami Vilniaus gatvėje kunigai visuomet Bulvičynėje vakarieniaudavo. Jo žmona labai dažnai mane pakviesdavo tai gatvę nušluoti, tai kokį darbą atlikti. Už paslaugas dosniai atsilygindavo. Tačiau labiausiai stebindavo Bulvičiaus maudymasis eketėje. Netoli Bulvičių daržo tekėjo vandeningas Vilkaujos upelis, šiandien grioveliu tapęs. Anuomet pilnas gilynių. Kunigai, dalį upelio aptvėrę aklina tvora, maudyklę įsirengė. Bulvičius, palikęs ant ledo kailinius, nuogas panirdavo į prakirstą eketę. Joje maudydavosi. Smalsius vaikus net šiurpas krėsdavo. O turtuolis, nekreipdamas į juos dėmesio, lėtai eketėje maudydavosi. Tada nesupratau, kodėl toks turtingas žmogus, kurio namuose buvo vonia, drąsiai lysdavo į ledinį vandenį. Tiktai vėliau sužinojau – jo širdelė negalavo…

Bulvičius mėgo humorą. Retkarčiais, su kairiųjų pažiūrų kaimynais, gyvenančiais Vilniaus gatvėje, juokais pasiginčydavo: kaimyne, kiek žinau, esi buvęs Rusijoje. Kovojai raudonųjų pusėje. Aš – kaptalistas, nepykstu. Tavo vienoki įsitikinimai, mano kitoki. Tiktai kvailiai dėl politikos pykstasi, juk visi esame lietuviai… Jam atsakydavo: tave pirmajį nušaučiau, jeigu tarybų valdžia sugrižtų [turima galvoje 1917-1919 metai – gluk.pastaba]. Bulvičius kvatodavo: netikiu, jog šautum. Esi neblogas kaimynas…

Kuomet rusai užėmė Vilnių, vėliau jį sugrąžino Lietuvai, Bulvičius nujautė: “Negerai viskas klostosi. Rusai ne gera valia Lietuvai “padovanojo” sostinę”. Pergyveno. Rūpesčiai dar labiau alino nesveiką širdį. Vilniaus gatvės gyventojai vis rečiau matydavo buvusi knygnešį. Bulvičius mirė okupacijos išvakarėse, dar laisvoje Lietuvoje… Buvęs Lietuvos knygnešys vertas šviesaus atminimo. Vikaviškio ar gretimų rajonų žmonės, kurie geriau pažinojo Bulvičių, galėtų parašyti “Sūduvos kraštui”. Jo dukros, kiek teko girdėti, pasitraukė į Ameriką. Sūnus, tarnavęs Lietuvos kariuomenėje, nespėjo i Vakarus pasitraukti. Retkarčiais aplankydamas tėviškės sodą, stabteliu ties nugriautu Bulvičių namu. Net pamatai baigiami išardyti…

 

Dzilbaus seneliai, mama, dėdės ir tetos arba visa Bulvičių  šeima 1938.  Vilkaviškis. Iš Kauno atostogų parvykusios studentės: Gražina (būsima Dzilbaus mama gydytoja-odontologė) ir būsima pedagogė Birutė (vėliau: tremtis Sibire, 1967 emigravo į Kanadą),  Kęstutis – Paryžiaus Sorbonos universiteto absolventas, Kauno Pieno centro direktorius –  po karo pasitraukė į Kolumbiją, karo aviacijos kapitonas Albinas – žuvo pirmomis karo dienomis, palaidotas Kauno Panemunės kapinėse, generalinio štabo majoras Vytautas – vėliau raudonųjų “išlaisvintojų” nukankintas ir Gorkio kalėjime sušaudytas, jaunėlės: Danutė (emigravo į Kanadą) ir Aldona (visą laiką gyveno Kaune, Dainos gatvėje, pažinojo “Gintarėlius”, nes dirbo jų mokyklos bibliotekoje). Centre –  Suvalkijos ūkininkų sąjungos pirmininkas, knygnešys JUOZAS BULVIČIUS su žmona Konstancija. Po trejų metų iš Rytų atsibastę raudonieji vandalai  sujaukė šios laimingos šeimos gyvenimą.

Daugiau Vasario 16-tosios  temų glūkoiduose:
> DATOS IR ŽMONĖS (apie majorą Vytautą Bulvičių išsamiai)
> TERMINAI IR LIKIMAI (VISKAS LABAI PAPRASTA)  (rasite kaip menami Dzilbaus draugai jį vadino komunistu)

 

Datos ir žmonės

Jei 1990 m. kovo 11 diena svarbi tautai, tai 1918 m. vasario 16 d. yra kertinė data Lietuvos valstybei. 1940 dar vienas taškas laike, kai komunistinis rusų režimas aneksuoja mūsų žemes. Su gėlemis juos pasitinka penktoji kolona. Kiek tokių išeitų į gatves pasitikti Putino divizijų, jei miegosime toliau? Vasario 16-tosios proga papasakosiu apie savo dėdę VYTAUTĄ BULVIČIŲ. Šaltiniai: mamos, tetos pasakojimai, knygos – Stasys Knezys. Lietuvos kariuomenės naikinimas (1940 m. birželio 15 d.–1941 m.), Gediminas Zemlickas. Lietuvos Laikinoji vyriausybė

Sukilimo idėjos šalininkai Vilniuje apie 1940 m. rudenį susibūrė į organizaciją, pasivadinusia Lietuvai išlaisvinti komitetu. Komitetą sudarė daugiausia jaunesnieji karininkai, bet nemažai buvo ir universiteto dėstytojų, mokytojų ir kitų profesijų atstovų. Pagrindinis komiteto organizatorius – generalinio štabo majoras VYTAUTAS BULVIČIUS. Nors sukilimas kilo spontaniškai, išnaudojant susiklosčiusias aplinkybes, bet Lietuvos Laikinoji vyriausybė pogrindyje buvo sudaryta anksčiau ir patvirtinta 1941 m. balandžio 22 d. Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) Vilniaus ir Kauno štabo.

Laikinosios vyriausybės ministru pirmininku patvirtintas pulkininkas Kazys Škirpa (iš LAF štabo Berlyne, buvęs Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje). Krašto apsaugos ministru tapo generalinio štabo majoras VYTAUTAS BULVIČIUS, užsienio reikalų ministru – Rapolas Skipitis ( iš LAF štabo Berlyne), vidaus reikalų ministru – Vladas Nasevičius, švietimo ministru – prof. Juozas Ambrazevičius, finansų ministru – Jonas Matulionis, prekybos ministru – Vytautas Statkus, pramonės ministru – dr. inž. Adolfas Damušis, žemės ūkio ministru – prof. Balys Vitkus, socialinės apsaugos ministru – dr. Jonas Pajaujis, komunalinio ūkio ministru – inž. Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, susisiekimo ministru – Jonas Masiliūnas, valstybės kontrolieriumi – Jonas Vainauskas.

bulvicius vytautas

Rengiantis sukilimui, štabo viršininkas gen. št. mjr. V. BULVIČIUS drauge su gen. št. kpt. Juozu Kiliumi buvo numatę sovietų įguloje Vilniuje esančių Lietuvos karių veiksmus prasidėjus Vokietijos–SSRS karui. Deja, 1941 m. pavasari NKGB susekė LAF’o Vilniaus štabą. Mjr. V. BULVIČIUS buvo suimtas naktį iš birželio 8-osios į 9-ąją. Prasidėjus karui, 1941 m. birželio 23 d. V. BULVIČIUS drauge su penkiolika LAF’o Vilniaus štabo organizatorių, po kankinimų, sukaustyti grandinėmis, buvo sugrūsti į traukinį ir išvežti į Rusiją, Gorkio 1-ąjį kalėjimą. Lapkričio 26–27 d. įvykęs Maskvos karinės apygardos karo tribunolo teismas mjr. V. BULVIČIŲ ir dar septynis jo bendražygius nuteisė sušaudyti. Kiti buvo nuteisti kalėti 7–20 metų.

VYTAUTAS BULVIČIUS. Karo lakūnas. Gen. štab. majoras.
1908 – 1941

1908 05 05 Kunigiškių k., Bartininkų vis., Vilkaviškio aps., gimė Bulvičius Vytautas, žymaus knygnešio Juozo Bulvičiaus šeimoje. Baigė Vilkaviškio g-ją.
1927 09 07 baigęs Karo mokyklą (IX laid.) leitenanto laipsniu paskirtas į 9 pėst. pulką.
1928 09 25 perkeltas į Šarvuočių rinktinę.
1929 11 23 suteiktas vyr. leitenanto laipsnis.
1931 03 31 perkeltas į Karo mokyklą.
1933 11 23 suteiktas kapitono laipsnis.
1933 baigė Vytauto Didžiojo karininkų kursų Kulkosv. skyrių (I laid.).
1934 09 01 perkeltas į karo aviaciją, kur paskirtas 6 eskadrilės karo lakūnu.
1937 06 28 baigė Vytauto Didžiojo karininkų kursų Gen. štabo skyrių (II laid.) ir perkeltas į Kariuomenės štabą, paskirtas mokymo dalies karininku bataliono, vėliau – pulko vado padėjėjo teisėmis. VDU dėstė karinio rengimo kursą.
1937 09 08 suteiktas gen. štab. majoro laipsnis.
1939 parengė knygą „Karinis valstybės rengimas” Sovietų Sąjungai okupuojant Lietuvą tarnavo 1 pėst. pulke, ėjo 1 bataliono vado pareigas.
1940 07 17 komandiruotas Kariuomenės štabo I skyriaus viršininko žinion.
1940 09 24 likviduojant Lietuvos kariuomenę paskirtas RA 29 ŠTK 179 šaulių divizijos operacijų skyriaus viršininko padėjėju. Nuo pirmųjų sovietų okupacijos dienų aktyviai įsitraukė į pasipriešinimo kovą.
1940 rudens LAF Vilniaus štabo viršininkas. Palaikė ryšius su LAF štabu Vokietijoje, dalyvavo rengiant LLV sudėtį.
1941 06 13 suimtas.
1941 12 18 sušaudytas Gorkio kalėjime.
Žmona — Marija Danevičiūtė, dukros — Dalia ir Laima.
Apdovanotas:
DLK Gedimino 4 laipsnio ordinu (1938),
Lietuvos nepriklausomybės medaliu (1928),
Pirmojo laipsnio Vyčio kryžiumi (po mirties, 1997).

Tetos Aldonos Kanienės-Bulvičiūtės atsiminimai apie 1991 metus apie brolį ir mano dėdę Vytautą Bulvičių ir savo seserį ir mano tetą Birutę Strazdienę:

Vytautas Bulvičius. Gimė 1908 metais. Penkiametis Bartninkuose (Vilkaviškio apskritis) jau ėjo į mokyklą. Majoras. 1941 spalio mėnesį rusai sušaudė prie Mogiliovo. Kitais duomenimis Gorkio (dabar Nižnij Novgorod) kalėjime.

Birutė Strazdienė. Po karo dirbo švietimo skyriuje vaikų darželių tarnyboje Kaune. Kažkam įskundus, NKVD atliko kratą. Rado Lietuvos vėliavą, brolio VYTAUTO BULVIČIAUS karininko paradinės uniformos diržą, keliasdešimt litų (prieškarinės nepriklausomos Lietuvos), kelis karo metų vokiškus žurnalus ir partizanų atsišaukimą, kurį gaudavo paskaityti. Tada gyveno Lietuvių gatvėje netoli Kauko laiptų. Buvo išmesta į gatvę, nedavė darbo.  1946 metais sovietų NKVD suėmė ir nuteisė 5 metus kalėjimo ir 3,5 metų tremties. Iš Sibiro grįžo 1954 metais liepos 15 dieną. Gyveno Kaune Dainos gatvėje, viename name su seserimi Aldona. Apie 1970 metus išvyko gyventi į Kanadą (Toronto) pas savo vyrą Jurgį.

Visiems, kuriems Lietuva ne tik arealas, kuriame kažkas duoda pinigų, linkime gražiai paminėti LT Nepriklausomybės dieną – Vasario 16.  

Terminai ir likimai (viskas labai paprasta)

(ištraukos iš genealoginio medžio apie kito draugo dėdę ir tetą)
Dėdė Vytautas Bulvičius. Sukilimo idėjos šalininkai Vilniuje apie 1940 m. rudenį susibūrė į organizaciją, pasivadinusia Lietuvai išlaisvinti komitetu. Komitetą sudarė daugiausia jaunesnieji karininkai, bet nemažai buvo ir universiteto dėstytojų, mokytojų ir kitų profesijų atstovų. Pagrindinis komiteto organizatorius – gen. št. mjr. Vytautas Bulvičius.
Rengiantis sukilimui, štabo viršininkas gen. št. mjr. V. Bulvičius drauge su gen. št. kpt. Juozu Kiliumi buvo numatę sovietų įguloje Vilniuje esančių Lietuvos karių veiksmus prasidėjus Vokietijos–SSRS karui. Deja, 1941 m. pavasari NKGB susekė LAF’o Vilniaus štabą. Mjr. V. Bulvičius buvo suimtas naktį iš birželio 8-osios į 9-ąją. Prasidėjus karui, 1941 m. birželio 23 d. V. Bulvičius drauge su penkiolika LAF’o Vilniaus štabo organizatorių, sukaustyti grandinėmis, buvo sugrūsti į traukinį ir išvežti į Rusiją, Gorkio 1-ąjį kalėjimą. Po tardymų ir kankinimų lapkričio 26–27 d. įvykęs Maskvos karinės apygardos karo tribunolo teismas mjr. V. Bulvičių ir dar septynis jo bendražygius nuteisė sušaudyti. Kiti buvo nuteisti kalėti 7–20 metų.
Teta Birutė Strazdienė. Po karo dirbo švietimo skyriuje vaikų darželių tarnyboje Kaune. Kažkam įskundus, NKVD atliko kratą. Rado Lietuvos vėliavą, brolio Vytauto karininko paradinės uniformos diržą, keliasdešimt litų (prieškarinės nepriklausomos Lietuvos), kelis karo metų vokiškus žurnalus ir partizanų atsišaukimą, kurį gaudavo paskaityti. Tada gyveno Lietuvių gatvėje netoli Kauko laiptų, Kaune. Buvo išmesta į gatvę, nedavė darbo. 1946 metais sovietų NKVD suėmė ir nuteisė 5 metus kalėjimo ir 3,5 metų tremties. Iš Sibiro grįžo 1954 metais liepos 15 dieną. Gyveno Kaune, Dainos gatvėje, viename name su seserimi Aldona. Apie 1970 metus išvyko gyventi į Kanadą (Toronto) pas savo vyrą Jurgį.

SOCIALIAI SVETIMI ELEMENTAI

Šiandien Lietuvoje minima Gedulo ir vilties diena. 1941 m. birželio 14 d. pirmieji vagonai, prigrūsti Lietuvos gyventojų, pajudėjo Sibiro link. Pirmoji tremties banga to nesitikėjusiems žmonės buvo žiauriausia. Vyriausiojo sovietų budelio Lavrentijaus Berijos pavaduotojo V. Černyšovo išsiųstoje telegramoje trėmimų koordinatoriams I. Serovui ir V. Abakumovui nurodoma išvežti iš Lietuvos 21 114 žmonių, iš jų 7498 – į lagerius, o 13 616 – į tremtį. Ši direktyva buvo įvykdyta beveik tiksliai – 1941 metų birželio 14–18 dienomis į lagerius buvo išvežta 7,35 tūkst., į tremtį – 12,33 tūkstančiai tų, kuriuos sovietiniai okupantai vadino „socialiai svetimais elementais“. Štai čia ir sustokime. Vadino ”socialiai svetimi elementai”.

Ką tokia terminologija galėjo reikšti?

Sovietiniai išgamos, kuriuos tautos išdavikai 1940 metais, nuvykę į Maskvą, pasiprašė Lietuvon, suskirstė mūsų piliečius į 11 kategorijų. Septynios kategorijos apėmė su Lietuvos valstybės ir visuomeninių bei politinių organizacijų veikla susijusius Lietuvos piliečius ir jų šeimas: Lietuvos valstybės vadovus, politikus, vyriausybių narius, tarnautojus, policininkus, partijų vadovus ir aktyvistus, karininkus, šaulius, pedagogus, verslininkus, ūkininkus.

Likimas: jie buvo ištremti ir dauguma amžiams.

BANDITAI

Banditai ar partizanai. Vyresnieji puikiai prisimena terminą ”banditai”. Okupanto propaganda taip vadino kovotojus (partizanus) už laisvą Lietuvą. O partizanauti į miškus šie garbingi vyrai ir moterys išėjo dėl įvairių priežasčių: vedini idėjos, norėdami išvengti tremtinio likimo ar tarnavimo sovietinėje armijoje, tikėdami amerikiečių pažadu jau netrukus pradėti karą su ateiviais iš Rytų.

Kad buvo ypatingai sunkus ir sudėtingas pokario laikotarpis ir įvykdavo visiškai nepateisinamų klaidų, pasibaigusių nekaltų žmonių žūtimi – nepaneigsi. Tačiau partizaninį karą prieš okupantus vadinti banditizmu, nors kiek save gerbiančiam tautiečiui neapsiverstų liežuvis.

Likimas: buvo išduoti okupanto tarnų, išgaudyti ir sušaudyti, nukankinti ar ištremti.

KOMUNISTAS

Vienas draugas pavadina ”komunistu” kitą draugą. Tas kitas draugas niekada nebuvo šlovingosios partijos narys, jo tėvas dirbo ministro referentu prieškarinės Lietuvos Žemės ūkio ministerijoje, o motina odontologė sėkmingai gydė dantis savo privačiame  kabinete. Dėdės – Lietuvos kariuomenės karininkai, vienas jų žvėriškai nukankintas Gorkio kalėjime. Senelis – Suvalkijos ūkininkų sąjungos pirmininkas. Net brolis, išlaikęs aukščiausiais balais stojamuosius egzaminus į Kauno Politechnikos Instituto Radiotechnikos fakultetą, buvo priverstas studijuoti pedagoginiame rusų kalbą. Tai bausmė liaudies priešo sūnui. Taip brolio charakteristikoje ir įvardinta: ”liaudies priešo sūnus”.  Šio kito draugo giminės linijoje nebuvo nei vieno, kuris nebūtų vienaip ar kitaip nukentėjęs nuo sovietinio marazmo. Vien tremtiniai, sovietinio teroro aukos ir priverstiniai emigrantai.

Likimas: to kito draugo niekas nenužudė, neištrėmė, tik apšmeižė.

bulviciai

Viskas labai paprasta. Taigi, terminai yra svarbūs, todėl tolerantiškai-diplomatiškai jų glaistyti nederėtų. Juos visad verta IŠGRYNINTI viešai.

Prisimenant šiuos sunkius tautai išgyvenimus, Albertas ”Šekspyras” Antanavičius kalbasi su Liudu Ramanausku (radiostotis FM99). Albertas pasakoja apie savo dainą ”Paskutinis laiškas”, kurią dedikuoja pokario partizanams ir glūkoidui Algirdui Žemaičiui, pasiūliusiam idėją atsirasti šiai puikiai dainai.

Partizanai. Montažas – Dzilbus