Metai, kai neturime KERTUKŲ įkūrėjo Vydmanto Juronio

Kauno halė 1968. Rugsėjo pirmąją Kauno politechnikos instituto Mechanikos fako  fuksai (dabartiniai glukoidai) Vidukas, Vidma, Kapitonas ir Dzilbus, iš susižavėjimo spindinčiais veidais, stebi kai į sceną, užsimaukšlinę ant galvų baltus perukus, įbėga “Kertukai“ ir koncertą pradeda bičboisų gabalu Barabara Ann. Dvasinio pakilimo pikas ir įspūdžio ataka prilygsta šių metų Red Hot Chili Peppers ar Lenny Kravitz pasirodymams Kauno Arenoje. Reikia nepamiršti, jog tai buvo laikai, kai karaliavo sovietmečio pseudomuzikinis stilius, vadinamas tarybine estrada. Prieš  metus, 2012 gruodžio 13 dieną mirė “Kertukų“ grupės narys Vydmantas Juronis. Žiniasklaida tylėjo. Albertas “Šekspyras“ Antanavičius pažinojo, bendravo su Kertukų gitaristu. Tada jis pirmasis glūkoidams ir pranešė apie LT roko istorijos figūros (ne pėstininko) praradimą

 

juronis“Kertukai“ – legendinė 60-ųjų Kauno bigbyto grupė ir Lietuvos roko pirmeiviai. Aktyvi veikla 1966-1971. Susikūrė 1966 Kauno Politechnikos institute. Tais laikais oficialiai vadinosi KPI “vokaliniu-instrumentiniu ansambliu“. Dauguma grupės narių buvo KPI studentai. Pradžioje daugiausia grojo studentiškuose šokiuose. Šiame etape grupės veikloje dalyvavo ir vokalistė Janina Miščiukaitė. 1968 grupė laimėjo “Gintarinės triūbos“ prizą Kauno festivalyje “Muzikinis pavasaris“ ir išsiveržė į plačiąją sceną. Šis įvykis lėmė tai, kad “Kertukai“ tapo bene pirmuoju gitariniu kolektyvu Lietuvoje, apie kurį negalėjo nutylėti ir sovietinė Lietuvos spauda, radijas ir net televizija. Tai smarkiai išpopuliarino grupę. Vien per 1968-uosius metus “Kertukai“ turėjo daugiau nei šimtą koncertų visoje Lietuvoje, ir visur salės lūžo nuo klausytojų antplūdžio. Jų atliekamos dainos “Mes ne Bitlai“, “Lopšinė“ tapo tuometinės jaunimo kartos “hitais“. Vėlesniais metais “Kertukai“ ir toliau sėkmingai koncertavo tiek Lietuvoje, tiek ir už jos ribų. 1969-taisiais įrašė muzikinį takelį lietuviškam kino filmui “Ave Vita“. 1971 metais daugumai narių baigus mokslus – grupė išsiskirstė.

kertukai_cr

Albertas Antanavičius su Vydmantu Juroniu Vilniuje

“Kertukų“grupės įkūrėjas – Vydmantas Juronis (gitara/vokalas), kuris rašė muziką ir tekstus visoms originalioms grupės dainoms. Oficialus grupės lyderis buvo Gediminas Jurgilas (elektrovargonai). Kiti: Saulius Lukošius – vokalas/ guitar, Feliksas Tulčinas – bass gitara, Alius Tatarskis – būgnai. Taip pat dalyvavo Simas Taršys ir Gražina Akstinaitė (vokalas)

Vydmantas Juronis domėjosi ezoterizmu. Tai žinios, laikomos vertingomis žmogaus dvasinei raidai, nors ne visad pagrįstos moksline įžvalga, kartais mokslininkų vadinamos pseudomokslu. Domėjosi ikikrikščioniškais lietuvių tikėjimais. Muzika lydėjo nuolat: dalyvavo bardų žygyje per Lietuvą, darbas iki pensijos buvo susijęs su garsais – talkinant kriminalistams, iššifruojant audio įrašus ar bendradarbiaujant su garso įrašų firmoms. Vydmantą Juronį palaužė sunki liga.

Lietuva neteko vieno rocko muzikos pradininko, nepasukusio pigios muzikos produkavimo keliu. Gal todėl šiandien turime Andrių Mamontovą, Bix, Raigardą Tautkų, Happyendless, Jurgą Šeduikytę, Garbanotą Bosistą ir daug kitų, kurie po 20 metų Nepriklausomybės įrodė, jog sovietmečio muzikinei stagnacijai atėjo galas.

 

 

“Kertukai“ ir Vydmantas Juronis

Kauno halė 1968. Rugsėjo pirmąją Kauno politechnikos instituto Mechanikos fako  fuksai (dabartiniai glukoidai) Vidukas, Vidma, Kapitonas ir Dzilbus, iš susižavėjimo spindinčiais veidais, stebi kai į sceną, užsimaukšlinę ant galvų baltus perukus, įbėga “Kertukai“ ir koncertą pradeda bičboisų gabalu Barabara Ann. Dvasinio pakilimo pikas ir įspūdžio ataka prilygsta šių metų Red Hot Chili Peppers ar Lenny Kravitz pasirodymams Kauno Arenoje. Reikia nepamiršti, jog tai buvo laikai, kai karaliavo sovietmečio pseudomuzikinis stilius, vadinamas tarybine estrada. Žiniasklaida tyli. Dėkojame Albertui “Šekspyrui“ Antanavičiui, pranešusiam apie Vydmanto Juronio netektį.

2012 gruodžio 13 dieną mirė “Kertukų“ grupės narys Vydmantas Juronis.

juronis“Kertukai“ – legendinė 60-ųjų Kauno bigbyto grupė ir Lietuvos roko pirmeiviai. Aktyvi veikla 1966-1971. Susikūrė 1966 Kauno Politechnikos institute. Tais laikais oficialiai vadinosi KPI “vokaliniu-instrumentiniu ansambliu“. Dauguma grupės narių buvo KPI studentai. Pradžioje daugiausia grojo studentiškuose šokiuose. Šiame etape grupės veikloje dalyvavo ir vokalistė Janina Miščiukaitė. 1968 grupė laimėjo “Gintarinės triūbos“ prizą Kauno festivalyje “Muzikinis pavasaris“ ir išsiveržė į plačiąją sceną. Šis įvykis lėmė tai, kad “Kertukai“ tapo bene pirmuoju gitariniu kolektyvu Lietuvoje, apie kurį negalėjo nutylėti ir sovietinė Lietuvos spauda, radijas ir net televizija. Tai smarkiai išpopuliarino grupę. Vien per 1968-uosius metus “Kertukai“ turėjo daugiau nei šimtą koncertų visoje Lietuvoje, ir visur salės lūžo nuo klausytojų antplūdžio. Jų atliekamos dainos “Mes ne Bitlai“, “Lopšinė“ tapo tuometinės jaunimo kartos “hitais“. Vėlesniais metais “Kertukai“ ir toliau sėkmingai koncertavo tiek Lietuvoje, tiek ir už jos ribų. 1969-taisiais įrašė muzikinį takelį lietuviškam kino filmui “Ave Vita“. 1971 metais daugumai narių baigus mokslus – grupė išsiskirstė.

kertukai_cr“Kertukų“grupės įkūrėjas – Vydmantas Juronis (gitara/vokalas), kuris rašė muziką ir tekstus visoms originalioms grupės dainoms. Oficialus grupės lyderis buvo Gediminas Jurgilas (elektrovargonai). Kiti: Saulius Lukošius – vokalas/ guitar, Feliksas Tulčinas – bass gitara, Alius Tatarskis – būgnai. Taip pat dalyvavo Simas Taršys ir Gražina Akstinaitė (vokalas)

Vydmantas Juronis domėjosi ezoterizmu. Tai žinios, laikomos vertingomis žmogaus dvasinei raidai, nors ne visad pagrįstos moksline įžvalga, kartais mokslininkų vadinamos pseudomokslu. Domėjosi ikikrikščioniškais lietuvių tikėjimais. Muzika lydėjo nuolat: dalyvavo bardų žygyje per Lietuvą, darbas iki pensijos buvo susijęs su garsais – talkinant kriminalistams, iššifruojant audio įrašus ar bendradarbiaujant su garso įrašų firmoms. Vydmantą Juronį palaužė sunki liga.

Lietuva neteko vieno rocko muzikos pradininko, nepasukusio pigios muzikos produkavimo keliu. Gal todėl šiandien turime Andrių Mamontovą, Raigardą Tautkų, Happyendless, Jurgą Šeduikytę ir daug kitų, kurie po 20 metų Nepriklausomybės įrodė, jog sovietmečio muzikinei stagnacijai atėjo galas.