Vinilas: mistinė garso kokybė [Komercija 3/4]

Komercija

Gerai, kad niekada nekilo mintis kliedėti apie vinilinio  garso išskirtinius privalumus (būtent garso, apie emocinius vinilo teikiamus viražus turiu tik geriausias patirtis, o apie tai 4-toje rašinio dalyje), nors jais žavėjausi nuo 1967 iki 1990. Giminės Kanadoje, USA, Venesueloje, Kolumbijoje ištisus dešimtmečius siuntė vinilinius LP (Long Play album). Tie diskai buvo orginalūs, didžioji dauguma iškepti analoginio garso virtuvėse. Pavyzdys suvokimui, kas yra tikras orginalus vinilinis diskas. Jei tu turi 1973 metų kovo 23 dieną Harvest firmos su serijos numeriu:  1E 064 o 05249 išleistą Pink Floyd vinilinį albumą “Dark Side Of The Moon”, tai tu laimingas melomanas – tu turi TIKRĄ vinilinį diską. Tikėtina, jog jis traška, bet šiuo atveju, tai nėra svarbiausia. Jei šį Pink Floyd vinilo diską šiandien išleido NoName firma kur nors Pietryčių Kinijoje, garso šaltiniu pasirinkus piratinį mp3 196 kbps kokybės įrašą, tai toks diskas yra totalus feikas su skaitmeniniu įrašu, įrašytu į plastmasės gabalą.

Kad būtų aiškiau, pasiklaukite pats savęs – ar į rimtą priėmimą eitumėte su Armani kostiumu, pirktu Gariūnuose už  viskio butelio kainą? Gal pirktumėte Rolex laikrodį už 15 eurų. Man tokį siūlė Kanaruose už 35, nusiderėjau iki 15, bet vis tiek nepirkau. Jūs neperkate žmonai perlų karolių, kurie pagaminti iš polietileno? Turtingi ir protingi tarpsta kvailių sąskaita. Tai aksioma. Reikia jums vinilo? Prikepsim. Tad kolekcionuoti falšyvus vinilo gabalus gal vis tik nėra rimtas užsiėmimas? Dar vienas geras pavyzdys: VolksWagen koncerno viceprezidento viešas atsakymas spaudos konferencijoje. Jo klausė, kodėl į mažo litražo automobilius montuojate dyzelinius variklius. Jis atsakė, mes suprantame, jog tai nerimta, bet pirkėjas to reikalauja. Pagavote mintį? PIRKĖJUI REIKIA. Prigaminsim. 

Visa tai neliečia šakninių vinilą produkuojančių firmų, kurios šiandien remasterina senuosius orginalius įrašus ir taip tenkina vinilo gerbėjų poreikius. Tai yra toks pats gėris garso kokybės prasme, kaip ir CD ar kiti lossless (FLAC, WAV, kiti) garso įrašų formatai, tik klausyti jų skleidžiamą kokybišką garsą reikia didesnių investicijų nei CD aparatūrai. Jūsų valia rinktis. Ketvirtoje dalyje sužinosite, kodėl dalis samoningų piliečių vinilui teikia pirmumą, nors dažniausiai tai nesusiję su garso kokybe.

Melomanų galera::

Pradžia::

>>  Vinilas: mistinė garso kokybė [Fiziologija 1/4]

>>  Vinilas: mistinė garso kokybė [Fizika 2/4]

(dar bus 1 tęsinys)

Reklama

Vinilas: mistinė garso kokybė [Fizika 2/4]

Fizika

Primenu: garsai, įrašomi į vinilinę plokštelę (būtent tada, senais laikais), vadinami analoginiais. Jie apima visą garso skleidžiamą dažnių diapazoną, ženkliai platesnį nei žmogus gali girdėti. Skaitmena (šie laikai), taip pat apima visą garso skleidžiamą dažnių diapazoną, bet kai įrašomas kompaktinis diskas, elgiamasi racionaliai: tuos garsus, kurių žmogus negirdi, tiesiog “išpjauna’’ – jų nelieka. Logika čia tokia: kodėl reikėtų klausyti garsų, kurių negirdi? Taigi pliusų vienai ar kitai pusei nerasta. Čia apie garso dažnius.

IMG_0183
Tada visa įrašų studijos technika buvo analoginė. Ar atsirastų kažkas, galintis patvirtinti, kad tuometiniai mikrofonai, juostiniai studijiniai magnetofonai, miksavimo pultai ir kita įrašų gaminimo įranga buvo geresnės kokybės nei šuolaikinės skaitmeninės įrašų studijos? Neatsiras, nes niekas nenorėtų pasirodyti kvailiu. Net Andriaus Abromavičiaus “Studio A3” Alytuje esanti studija kokybe pranoktų 1965 anglų Parlophone ar amerikiečių Capitol.
Kai vinilinė plokštelė sukasi ant grotuvo ir kai tonarmas artėja prie centro, jos linijinis greitis mažėja (kampinis lieka pastovus – 33 apsisukimai per minutę). Taigi, atkuriant vinilą, garso kokybė kinta blogio kryptimi. Palyginimui, CD grotuvas kompaktą suka nuo 200 aps/min iš krašto ir 500 aps/min artėjant prie kompakto centro. Dar: plokštelę reikia atidžiai prižiūrėti, nes dėl kiekvienos dulkelės nukenčia garso švarumas, o, laikui bėgant, traškesiai neišvengiami. Patefonas turi variklį, perdavimo sistemą, kad išgauti maksimalų sukimosi stabilumą ir atkūrimo tikslumą kuriami be proto brangūs įrenginiai. Pigiau kainuos padėvėtas Rolls Roycas. O jei klausai kad ir senąjį tikrą vinilą, bet per antikvaro aparatūrą: AS35 kolonėles, prieštvaninį stipriaką ir patefoną, reikėtų nepraleisti progos patylėti apie vinilinio garso kokybinius pranašumus. Senieji melomanai prisimena, kai tik tonarmas paliečia plokštelę, pasigirsta žemas gaudesys. Jis lydi viso grojimo metu, tik muzika užgožia jį ir todėl buvome įpratę nekreipti dėmesio. Tai dar vienas minusas. Tiksliau – vieni minusai.

Pradžia:

>> Vinilas: mistinė garso kokybė [Fiziologija 1/4]

(dar bus 2 tęsiniai)

Vinilas: mistinė garso kokybė [Fiziologija 1/4]

Vinilas atgimsta, tiksliau, jau atgimė. Ir nereikia toli dairytis. Vien tik glūkoidų tarpe: Igoris jau dešimtmetį kaupia istorinius LP. Donatas, lygiagrečiai savo fonotekai, surado keletą nepamirštamų vinilinių LP. O Edmundas Gegužis netgi turi internetinę vinilo parduotuvę. Būtinai apsilankykite, čia tikrai rasite tai ko ieškote. Vinilas tarp jaunimo: glūkoidų filmotekoje fiksuota, kai Liudo Ramanausko sūnus domisi ir perka Emerson Lake & Palmer – Works.

Mintis parašyti šį postą gali driokstelti tik tada, kai perskaitai tokią “išmintį”: liaudies išmintis byloja – muzikos mėgėjai klausosi muzikos, audiofilai – triukšmo pauzėse.

Pirma mintis – melomanai tokie tūpi, jog į garso kokybę jiems nusispjauti. Plastmasiniai traškesiai garso take yra tokie patrauklūs, jog dėl šios “unikalios” savybės vinilas ir atgimė. Yra dar keletas teiginių su sparneliais: kompaktinių diskų garsas kažkoks nenatūralus, netikras. Cha-Cha-cha …

 

Tačiau šio posto tikslas nėra užsiimti pseudoteiginių devalvavimu, o pabandyti pasiaiškinti apie garsą, kartu ir vinilą, keturiais pjūviais: fiziologiniu, fizikiniu, komerciniu ir emociniu.

Fiziologija.

Žmogaus ausis girdi garsus, kurie prasideda nuo 20 Hz žemiems dažniams ir siekia 20 000 Hz – aukštiems. Ir ne daugiau ir ne mažiau. Ką girdite jūs, atrasite praklausę šį įrašą. Atvirauju, kai perklausiau, supratau, kad girdžiu nuo 40Hz iki 12000 Hz. O jūs? Pastabėlė: kad testas būtų panašus į tiesą ir jei neturite po ranka High End aparatų, pakaks telefono su ausinukėmis.

Nepamirškime, jog aukščiausius (20000 Hz) šio diapazono garsus girdi tik vaikai, paaugliai, dar jauni žmonės.

(dar bus 3 tęsiniai)

Trys šventės viename

Kai Igoris pakvietė susitikti Valentino dienos proga ir paklausė ar tokią švenčiu, klausimas tikrai vertė pamąstyti. Ar ši graži, nepikta šventė jau įaugo į tautiečio sąmonę? Gal dar tik skinasi kelią į mūsų širdis. Štai Vasario 16, Nepriklausomybės diena mieste, turinčiame bent 60 tūkstančių gyventojų, minima prie Angelo. Susirinko keli šimtai miestiečių. Vietinio teatro aktoriai puikiai interpretavo J. Marcinkevičių, keli miesto valdžios kreipiniai į tautą, himnas, minkštas vasario oras prasmingai nuteikė negausų būrį dalyvių. Belieka džiaugtis, kad yra neabejingų vienintelei garbingai, Lietuvos valstybę įtvirtinusiai dienai. Galima turėti įvairias politines pažiūras ar visai jų neturėti, bet ši šventė galėtų būti svarbesnė bent jau už įvairių kaziukų muges. Prie Angelo matėme Petrą Visocką, Vytautą “Stygą“ Palubinską, Žūsiną iš Kurorto, Algirdą Žemaitį su žmona, Joną Kudirką su žmona Onute ir kitus garbingus miesto piliečius. Visų neišvardinsi.

ContactSheet-001

Sulaukėme nusiskundimų, kaip atversti daugiau foto. Paprastas patarimas: paspaudus ant koliažo viršuje, atsivers nemokama foto talpinimo svetainė kartu su pirmąja nuotrauka. Dešinėje pastebėsite sekančios nuotraukos išblukusią miniatiūrą. Ant jos pele ir reikia “klikinti“. Mokytis niekada nevėlu.

Grįžkime prie Igorio pasiūlymo susitikti Valentino dieną. Dzilbaus iClaud‘o kalendorius praneša, jog sekanti diena – Igorio gimtadienis, o dar sekanti – Vasario 16. Viskas viename. Tos senos LP (Long Play Albums), kai patenka į rankas, džiugina ir verčia prisiminti laikus, kai vinilas buvo gyvenimo būdas, vienijęs pažangius bendraminčius, leidusius laiką paskendus muzikinėse diskusijose ir vertinimuose. Igoris vėl palengva kaupia kolekciją. Dzilbus niekaip negalėjo atgaminti atmintyje to fakto, kad Crosby Stills Nash and Young “Déjà Vu“ disko viršelio faktūra buvo gruoblėta. Na tai dar nieko. Edmundas Braždys (jo ir brolio Šmito nikas: Ilgieji Peiliai) priminė tų laikų nuogus faktus, atnešė pundelį raritetinių foto, kurias netrukus paskelbsime glūkoiduose. Laima ir Jurga tauškė apie šeimos vertybes, politiką ir vyrus, kurie visada turi kažkokių užslėptų ir moterims neįtinkančių savybių. Tačiau diskusijos vyko rimtyje ir susikaupus. Išvada, dėl kurios sutapo visų nuomonė: vyras be moters, o moteris be vyro yra šlamštas. Tai užuomina į ES kliedesius apie tai, kas sudaro šeimą, lyg dešimtis tūkstančių metų tai būtų buvę neaišku.

Keletas nekokybiškų foto jūsų peržiūrai. Vienoje jų matysite legendinio  bulgariško sausvynio tuščią butelį Gamza, kuris darė įtaką hipiuojančiam jaunimui 1971 metais. Tai reliktas, kurį Igoris išsaugojo. Kokie jie tada buvo “nesugedę“. Vieno tokio užtekdavo bent dešimčiai filosofuojančių personų visam kelių valandų vakarėliui. Matysite ir Igorio buto kampelį su melomaniškais atributais ir laisvų žmonių vėliava.

Tai tiek šį kartą. Keletas trigubos šventės akimirkų

Blusų turgus ar melomanų reinkarnacija

Informacija primiršusiems: vinilo diskai (LP, SP, EP) karaliavo nuo neatmenamų laikų ir kompaktinių diskų (CD) buvo nužudyti apie devyniasdešimtus praėjusio amžiaus metus.

Ne visi buvo tokie kvaili kaip Dzilbus, kuris savo kolekciją tada pardavė kaip tarą nuo alaus. Šiandien vinilo atgimimo požymių viešoje erdvėje galima aptikti net kukliame provincijos miestelyje. Tai nė iš tolo neprimena Valakamių žiede (Vilnius) ar kitur vykusių fiestų, bet atmintį maloniai kutena. Tik įžengęs į blusų turgelį prie Žalios mokyklos, pirmu taikiniu sutinki Liudą Ramanauską (Radijas FM99), besirengiantį pirkti dovaną draugui – vinilo diską – suvoki, kad grįžai laike į praeitį ir nesinaudodoji jokiomis futuristinėmis laiko mašinomis. Pardavėjas – jaunesnės kartos melomanas Jonas “Bosas“ Kazlauskas, dar grojęs bass gitara grupėje Pessimus, paslaugiai ir profesionaliai išdėsto reikalo esmę.

Blusu turgus_v.1.mp4_snapshot_01.43_[2013.05.06_10.16.25] Blusu mundzius blusu zorka Blusu hipie

Dar vienas akcentas, tai Žorka, prekiaujantis senienomis ir apspistas viso pulko vertintojų, komentatorių ir šiaip maloniai nusiteikusių žioplių. Pasimatome su Mindaugu “Mince“ Kastecku. Mindaugas, gal nebuvo tas melomanas ar bent meniškos prigimties vyrukas, bet jį žinojo visi nuo Kurorto iki Putinų kaimo. Tiesiog dėl jo šilto bendravimo stiliaus kitaip ir būti negalėjo. Čia buvo ir Zenonas Gramackas muzmenas-veteranas (rasite Muzmenų galerijoje), o stalo teniso, tikėtina, daugeliui dar ir šiandien įkrėstų. Gerai pjaudavo “iš bekinto“.

Igoris atvežė bagažinę vinilo. Bet dar svarbesnis įvykis nutiko, kai mūsų melomanas-veteranas sugebėjo nupirkti už kelis litus knygą-istoriją apie hipių judėjimą. Beje, knygos vertė minimum10 kartų didesnė, o egzempliorius turgelyje tik vienas ir vieninteis. Todėl nenuostabu, kad Liudas Ramanauskas ir Dzilbus pirmieji užsisakė prenumeratą pasiskaitymui. Aišku tik po to, kai Igoris išsamiai išstudijuos visas detales ir niuansus.

Glūkoiduose visi matėme filmą “Diagnozė:  gėlių vaikai“, kurį nespalvota, begarse video kamera 1971 nufilmavo Rimvydas “Vidukas“ Aglinskas (Kaunas), o “Garažų klipai“ sumontavo. Šis filmas ir dabar yra tarp labiausiai žiūrimų glūkoidų tinklapio filmų. Gal todėl, kad jame dalyvauja ne tik keli alytiškiai, bet ir Kauno, Vilniaus ir Panevėžio free love, life ‘n’ rock jaunimas. Bet grįžkime prie Angelo į blusturgį. Staiga iš preities išnyra Edmundas “Mundžius“ Braždys, sėdėtojas ant akmenų Vytauto-Basanavičiaus gatvių susikirtime Palangoje 1971 metais, o po Romo Kalantos laidotuvių, 1972 botanikos parke brutaliai išvaikytos hipiuojančio jaunimo akcijos dalyvis.

Apie viską iš eilės žiūrėkite trumpame filme, kurį, paaukojęs 7 valandas savo laisvalaikio, parengė, sumontavo, dar parašė, įkėlė ten kur reikia Jums nuolankus šio tinklapio prižiūrėtojas Dzilbus.

Filmo žiūrėtojams Vokietijoje – pasinaudokite Vimeo svetaine.

hd_ico Melomanai-veteranai linki harmoningų decibelų 10:29 || Kamera ir montažas – Dzilbus

Brangiausių vinilinių plokštelių dešimtukas garso įrašų istorijoje

IGORIS RIABOVAS

Atsiliepdamas į Ginto nuogąstavimus dėl Glūkoidų svetainės recesijos, atsakingai pareiškiu: visą žiemą mano mūza (ar rašymo šišas) tūnojo kažkur šiltoj vietoj, idant nenušaltų gležnų sparnelių. Rašalas rašiklyje sudžiūvo, mano smegenys paniro į somnolenciją it koks barsukas, tad daryti staigius proto judesius nesinorėjo. Bet pasirodžius pavasariškai saulutei, visai prie ausies sušiureno gležni sparneliai, pradėjo kaltis žolė ir aš, praskiedęs rašalą „rašalu“, sėdau kurpti šį opusą.

„Vinyl is back!“, „Vinyl records revival“ – tokiom ir panašiom antraštėm pastaruoju metu mirga Britanijos laikraščiai. Mes ne kartą bandėm įsigilinti į šio fenomeno esmę ir pasiaiškinti, „kas ta meile yr“. Pavyko ar ne, kitas klausimas, tačiau jei kuris nors iš mūsų skaitytojų pajuto kažkur iš vidaus kylantį norą įsilieti į vinilo maniakų gretas – šis straipsnis jums.

Pradžioje šiek tiek statistikos: pagal vienos didžiausių JAV tyrimo kompanijų „Nielsen Sound Scan“ atliktą tyrimą, vien Amerikoje per pastaruosius 3 metus buvo parduota daugiau kaip du milijonai vinilinių plokštelių. Tai duomenys iš prekybos tinklų, o kur prekyba tarp kolekcionierių? Manau, dar kokį milijoną diskų reiktų pridėti, jau nekalbant apie prekybą Internete visame pasaulyje. Aišku, jog vinilas negali konkuruoti su kitais formatais – tai gan siaura niša, maždaug pora procentų nuo kitų formatų pardavimų. Panašu į tai, jog greitai sudalyvausime CD pakasynose ir muzika egzistuos „ūkanos“, “galaktikos“, “visatos“ ar kito pavadinimo formate – skaitmeninėje audiobibliotekoje, tolimame serveryje, kur bus saugoma visa per amžius sukurta muzika ir už nedidelį mokestį bus galima parsisiųsti viską, ko tik širdis geidžia. Vinilas gi liks kaip audiofilinis formatas naminiams pasiklausymams ir jo savininko ego pakėlimui.

Rimti žinovai išrinko 10 rečiausių ir brangiausių visų laikų vinilinių plokštelių ir pradedantysis „vinilofanas“ turi išmokti jų pavadinimus atmintinai- ką gali žinoti, gal kokiam „blusaturgy“ jam nusišypsos fortūna…

Pačią aukščiausią reitingo poziciją užima diskas, susijęs su “Bitlų” istorija. Apskritai visa, kas priklauso jų kūrybai, turi didelę vertę, ypač plokštelės, mat jos daugiausiai ir kolekcionuojamos. Visi puikiai žino „Bitlų“ istoriją, tad ilgai pasakoti, kas tokie „Quarrymen“, nebūtina. Trumpai tariant, tai buvo mokyklos draugų grupė, iš kurios vėliau ir išsilukšteno legendinė ketveriukė. Savo pirmą plokštelę „The Quarrymen“ įrašė 1958-jų liepos 14 dieną tuo metu vienintelėje jų mieste įrašų studijoje tūlo Persio Filipso, jos savininko, namuose. „Chebrai“ teko atsisakyti įprastos pintos elio ir susimesti studijos nuomai: visas malonumas vaikinams kainavo juokingus 17 šilingų ir 6 pensus (kam įdomu kiek tai yra, pasidomėkit, koks tada buvo valiutos kursas). Buvo įrašyti du kūriniai: Badžio Holio dainos „That‘ll Be The Day“ koveris  ir savos kūrybos daina „In Spite Of All The Danger“, beje, vienintelė daina, kurią sukūrė Polas Makartnis kartu su Džordžu Harisonu. Jauni muzikantai pradžioje norėjo įrašyti instrumentinę versiją, o vėliau vokalą, tačiau tapo aišku, kad pinigų dviems įrašams jiems neužteks, tad teko viską įrašyti vienu kartu, gyvai. Kūrinys, kuris buvo šiek tiek repetuotas, buvo Badžio Holio daina. Ją sėkmingai įrašius, Polas pareiškė, jog nori sugroti naują dainą, kurios kiti ansamblio nariai dar negirdėjo. Pastarieji pareiškė protestą ir reikalavo repeticijos, tačiau įsikišo studijos savininkas, sakydamas, kad „už šiuos pinigus jūs negalit čia stypsoti visa dieną“ ir įrašymo sesiją teko pradėti. Lenonas tik spėjo pasakyti kitiems grupės nariams Lovui ir Hentoniui:“ Jūs tik grokite paskui mus!“- ir įrašas prasidėjo.

Vaikinai susitarė, kad kiekvienas grupės narys galės plokštelės klausytis ne ilgiau kaip savaitę. Paskutinis, pas kurį liko plokštelė, buvo Džonas Lovas ir liko… 25-iems metams, mat netrukus driokstelėjo „bitlomanija“ ir buvę draugai tapo labai garsūs ir reikšmingi, tad ko gero ir pamiršo apie tą mokyklos laikų nuotykį. 1981 metais Džonas Lovas pasiūlė plokštelę aukcionui, tačiau parduoti nespėjo – ją perpirko Polas Makartnis ir tais pačiais metais padarė 50 disko kopijų, kurias išdovanojo draugams ir giminaičiams. 1995 metais skaitmeninė dainos „In Spite Of All The Danger“ versija įėjo į „Bitlų“ antologiją ir nustojo būti mitu – dabar jos galėjo pasiklausyti visi.

Šis singlas pripažintas pačia brangiausia plokštele, o 2004 metais autoritetingas žurnalas „The Record Collector“, kuris atlieka retų vinilų monitoringą, nustatė šio singlo vertę – kaip minimum $155.000. Vėliau ši kaina pakilo iki 200 tūkstančių “žalių”, tačiau ji yra santykinė ir neturi sąryšio su rinkos realijomis: diskas yra vienetinis ir vis dar priklauso serui Polui Makartniui. Ir žinot, jis man sakė, kad jo neparduos… Beje, kiekviena iš 50 Polo autorizuotų kopijų kainuoja nuo $15.000.

1980-ųjų gruodžio 8 dieną Džonas vienam iš gerbėjų pasirašė ant savo naujojo albumo viršelio. Prabėgus penkioms valandoms, šis gerbėjas, laikydamas plokštelę po pažastim, nušovė Džoną prie įėjimo į „Dakotą“, kurioje jis gyveno. Plokštelę nusikaltimo vietoje rado kažkoks džentelmenas ir ji tapo vienu iš įkalčiu, įrodančiu Marko Čepmeno kaltę – ant voko liko jo pirštų atspaudai. Pasibaigus teismo procesui, plokštelė su prokuroro padėkos laišku buvo grąžinta tam pačiam džentelmenui. Šis ponas, beje, „Bitlų“ fanas, ilgus 19 metų kovojo su nenumaldomu noru parduoti šį diską ir pagaliau 1999 metais merkantilinis interesas paėmė viršų: tarpininkaujant firmai „Moments in time“, kuri prekiauja žinomų žmonių autografais, plokštelė buvo parduota anoniminiam pirkėjui už $150.000  ir tai yra oficiali šio rariteto kaina.

Prieš keletą metų plokštelė vėl pasirodė viešumoje: ta pati kompanija paskelbė, jog savininkas pasiruošęs perleisti ją už „simboline“ kainą – $600.000 . Komplekte su albumu buvo savininko asmenybės patvirtinimas, prokuroro padėkos laiškas, policijos ataskaitos ir ekspertizės išvados, įrodančios, jog pirštų atspaudai ant voko yra Čepmeno. Deja, pirkėjo su didele pinigine ir dar didesne meile „Bitlams“ neatsirado…

Daugelis iš mūsų, užsikrėtusių kolekcionavimo bacila, turėjo savo kolekcijoje šį albumą. Aš turėjau jų kelis ir net neįtariau, kad mano rankose galbūt užslėptas lobis… Šio albumo istorija labai idomi, taigi apie viską iš eilės.

Šią retą kompiliaciją įšleido kompanija “Capitol Records” 1966 metais ir ji buvo skirta tik Kanados ir JAV rinkoms. Čia buvo sudėtos dainos iš albumų “Help!“, „Rubber Soul“ bei „Revolver“ ir atrodytų, jog nieko čia nuostabaus nėra, tačiau garsi ir reta ji tapo dėl savo šokiruojančio viršelio ir kolekcionierių buvo pavadinta „butcher cover“. Nuotrauką, kurioje „Bitlai“ pavaizduoti laikantys rankose mėsos gabalus ir ketvirčiuotas lėles, padarė fotografas Robertas Vitekeris art-projektui „Somnambulo kelionė“.

Viso buvo pagaminta 750 tūkstančių egzempliorių ir „Capitol Records“ jau išsiuntė pirmas tiražo siuntas diskžokėjams, žurnalistams ir kai kurioms parduotuvėms, tačiau reakcija į albumo viršelį buvo labai negatyvi, tad visas tiražas buvo atšauktas ir grąžintas atgal. Naikinti virš pusės milijono plokštelių kompanija nedrįso ir buvo priimtas saliamoniškas sprendimas: ant skandalingo viršelio užklijuoti kitą nuotrauką. Taigi po šios operacijos eilinis „Bitlų“ albumas patapo vienu rečiausių ir geidžiamiausių albumų kolekcionierių tarpe.

Labiausiai vertinamas yra „first state covers“ egzempliorius su originaliu viršeliu, tačiau aukščiausias pilotažas – dar neišpakuota plokštelė, ir tokių po saule tikrai yra. 1966 metais tuometinis „Capitol Records“ prezidentas Alanas Livingstonas išsaugojo visą dėžę dar neišpakuotų diskų, o 1987 jo sūnus pasiūlė aukcionui 12 vienetų iš tos dėžės.

Toliau seka „second state covers“ – plokštelės su užklijuotu kita nuotrauka viršeliu ir, kaip nebūtų keista, tokių išliko ne tiek daug, kaip tikėtasi. Kuomet pasklido kalbos apie „Bitlų“ albumą su „mėsininko“ viršeliu, Amerikoje prasidėjo viršelių „nuklijavimo“ isterija! Pamenat panašią istoriją su „Abbey Road“ albumu? Įvairiom cheminėm (ir ne) priemonėm trynėm viršelį ir patį diską, tikėdamiesi surasti ypatingus ženklus, įrodančius Polo Makartnio mirtį? Kaip nekeista, nei iš vieno, atlikusio tokią operaciją, nesužinojau, koks buvo tolimesnis plokštelės likimas. O Amerika nebūtų Amerika, jeigu po panašių inkvizitoriškų manipuliacijų išmestų sugadintą diską: ten po „nuklijavimo“ akcijų plokštelės buvo ypatingai paklausios! Žinoma, sumos nebuvo kosminės, bet jeigu kaina prasideda nuo kažin kiek tūkstančių „dolcų“, tai ką žinau…Šios plokštelės taip pat buvo klasifikuotos, gavo „third state covers“ statusą ir buvo vertinamos pagal tai, kokia operacija buvo įvykdyta: apdorotos garais su siaura horizontalia klijavimo juostele buvo brangesnes už tas, ant kurių buvo išmėginti laužtuvas ir replės.

Dar viena originalaus albumo, kuris buvo uždraustas pardavinėti, vėliau po kastracijos buvo grąžintas į rinką, istorija. O buvo taip: “Columbia Records” (keista, bet ši firma figūruoja daugelyje panašių istorijų- gal joje dirbo KGB rezervistai??) sustabdė viso tiražo realizavimą ir pareikalavo, kad Bobas Dilanas neįtrauktų į albumą dainos “Talkin’ John Birch Paranoid Blues” ir parašytų kitą. Dainoje, kurioje pasakojama apie komunistų medžiotoją, buvo žodžiai: “Mes sutinkam su Hitlerio pažiūromis, nors jis ir išžudė 6 milijonus žydų / Na ir kas, kad jis fašistas – pagaliau juk ne komunistas”. Šią dainą Bobas turėjo atlikti garsiame Edo Salivano šou,  tačiau firmos juristai pareiškė, kad už šio kūrinio atlikimą gręsia teisminis ieškinys; “John Birch Society”, realiai egzistuojanti organizacija, įkurta kovai su komunistais 1958 metais ir turinti savo skyrius 50 valstijų, tad iš jų pusės galima susilaukti antisemitiniu išpuolių. Būtent juristų įsikišimas lėmė, jog į galutinę albumo versiją nebuvo įtrauktos dar trys dainos- “Let Me Die In My Footsteps”, “Rocks & Gravel” ir “Gamblin’ Willie’s Dead Man’s Hand”- ir jų vietoje Dilanas parašė naujas,  kurios ir papildė galutinį albumo meniu.

Nepaisant to, jog originalus albumas buvo uždraustas, kai kurios kopijos visgi įšvydo dienos šviesą ir dabar laikomos rečiausiomis ir brangiausiomis šio puikaus muzikanto diskografijoje. Šio albumo mono versijos 90-aisiais buvo parduotos už 12.000 doleriu, bet jeigu jūsų kolekcijoje užsigulėjo stereo albumas, savo sąskaitą galite papildyti 40.000 dolerių.

Šį plokštelė- puikus pavyzdys, ką galima rasti “blusaturgy”: Monrealio gyventojas Vorenas Hilas šį deimantą pirko turguje už…75 centus. Ant disko ranka buvo parašyta “The Velvet Underground / Mr-N-Dolph / 4-25-66”. Manding, šis laimingasis buvo arba visiškas profanas, arba velniškai gudrus kolekcionierius, už 75 centus pirkęs…25 tūkstančius “žalių”. Vėliau paaiškėjo, kad tai yra debiutinio grupės “Velvet Underground” albumo originalas, o užrašas padarytas ranka iššifruojamas taip: misteris Normanas Dolfas. Misteris M.N.Dolfas- buvęs “Columbia Records” darbuotojas, kuris 1966 metais padėjo Endi Vorholui, grupės prodiuseriui, rasti pinigų niekam nežinomos grupės įrašui. Hilui į rankas pakliuvo taip vadinamas acetatas – aliumininis diskas, padengtas nitroceliuliozes laku, kuriame daromas įrašas iš magnetinės juostos. Tai yra tarpinis variantas gaminant vinilinę plokštelę, faktiškai- tarnybinė medžiaga garso režisieriams: šių diskų klausomasi, norint įsitikinti, jog viskas skamba gerai, tembras normalus ir garso lygis nešokinėja. Po to, kai įvedamos reikalingos korekcijos, gaminamas “master disc”, o jau nuo jo “pjaustomas” visas tiražas.

Acetatai yra vienetinis gaminys ir perklausyti jį galima vos keletą kartų: jie greitai susidėvi.

Unikalus šis diskas yra tuo, kad jame dainos šiek tiek skiriasi nuo vėliau išleisto albumo. Aukcionas eBay, kuriame Hilas išstatė šį diską, pasibaigė ties $151 401 , tačiau asmuo, laimėjęs aukcioną, atsisakė mokėti. Pakartotinam aukcione diskas buvo parduotas už 25.200 dolerių.

Savo devinto albumo dizainą “Bitlai” patikėjo dailininkui-konceptualistui Ričardui Hamiltonui, kuris 1966 metais kuravo daug triukšmo sukėlusią Marselio Diušano retrospektvą “Tate Modern” galerijoje Londone. Hamiltono dizainas buvo pakankamai konceptualus, ypač jeigu lyginsim jį su prieš tai įšėjusiu prašmatniai apiformintu “Sgt.Peppers Lonely Hearts Club Band” albumu. Šis gi buvo labai kuklus – baltame viršelyje buvo išspausta užrašas“The Beatles”. Visas fokusas buvo tame, kad kiekvienas vokas turėjo savo serijinį numerį apatiniame dešiniame kampe, tarsi tai būtų limituotas leidimas ir pagal Hamiltono idėją “tai sukeldavo ironišką situaciją – numeruotas albumo leidimas, kurio tiražas buvo maždaug penki milijonai”.

Tačiau šis grafinis sprendimas turėjo neplanuotą šalutinį efektą: kiekvienas kolekcionierius, pasižiūrėjęs į viršelį, gali įvertinti, kiek retas yra egzempliorius, kurį jis laiko rankose. Aritmetika labai paprasta: leidinys tuo vertingesnis, kuo mažesnis skaičius voko apatiniame kampe. Be abejo, kalba eina apie pirmą 1968-jų leidinį, o ne 1973, 1982 ir 1995 metais perleistus albumus. Pavyzdžiui, albumas turintis numerį 0050000 gali kainuoti $150 – 300 , na, o pirmos dešimt kopijų sieks 10 tūkstančių svarų sterlingų.

Visa bėda tame, kad nuostabusis Internetas per vėlai atsirado, tad tais laikais, kai per rankas perėjo tikrai ne vienas “Baltasis albumas”, niekas net nepagalvojo apie kukliai kamputyje išspaustą numerėlį…gal kuris iš mūsų ir laikė savo rankose albumą, kur buvo įšspausta daug nulių ir tik keli skaičiai?…

Istorija, susijusi su šiuo singlu, įrašytu 1977 metais, tokia pat spalvinga, kaip ir patys “Sex Pistols”, pradedant jų nepavykusiu koncertu, kurį po Vestminsterio rūmu langais jie bandė surengti, taip paminėdami karalienės gimtadienį. Kuomet “Sex Pistols” bandė atlikti “God Save The Queen”, visi, kas dalyvavo šiame mini – koncerte, buvo suimti. Po kiek laiko singlas pradėjo kopti į čartų viršūnes, tačiau britų “Glavlitas” laiku susigriebė ir singlą uždraudė transliuoti per radiją ir TV.

Nepaisant to, ilgainiui daina tapo visų laiku pankų himnu. Nedidelį singlo tiražą spėjo atspausdinti kompanija A&M, tačiau matydami, koks skandalas kilo, firmos bosai nutraukė kontraktą su “Sex Pistols”. Šis singlas tapo pagrindiniu masalu kolekcionieriams Anglijoje, o kuomet žurnalas “Record Collector’s Rare Record Guide” paskelbė jo kainą – 5000 svarų, jis tapo paieškos objektu visame pasaulyje. 2006 metais viena šio tiražo plokštelė buvo parduota aukcione už 12.675 svarų sterlingų.

Šis singlas su pripažintu visų laikų geriausiu roko kūriniu, buvo sumanytas kaip tipiškas korporatyvinis suvenyras ir išleistas 200 vienetų tiražu, pažymint prestižini karalienės apdovanojimą “Queen’s Award To Industry For Export Achievement”. Šis apdovanojimas buvo skirtas firmai EMI Records už nuopelnus parduodant britų muzikantų įrašus užsienyje. Visi puikiai žinom, jog tuo metu visame pasaulyje (atleiskit už kalambūrą) karaliavo “Karalienė” ir jos plokštelės buvo įšparduodamos žaibišku greičiu visur, kur EMI turėjo savo atstovybes. Taigi firmos valdžia sugalvojo išleisti šį singlą kaip dovaną ir ne bet kokią, o spalvotą ir dar su įvairiais “pričindalais”. Pagal sumanymą diskas turėjo būti purpurinis, kadangi ši spalva yra grupės tradicinė, tačiau per skubėjimą, vietoj purpurinės gavosi mėlyna. Jo gamyba, palyginus su paprastu singlu, buvo ganėtinai brangi, bet tuo metu firmoje vyravo maždaug “jei baliavot, tai baliavot” nuotaikos ir į išlaidas niekas nekreipė dėmesio. O skirtumas tarp gamybos kaštų buvo tikrai pastebimas: jei paprasto singlo gamybos savikaina buvo 50 pensų, tai “mėlynasis” ”kaštavo” 4-5 svarus.

Visas šventinis tiražas buvo išdalintas firmos darbuotojams ir svečiams per baliuką, skirtą šiam įvykiui. Kartu su disku buvo dovanojami proginiai bokalai ir šaliai su firmos simbolika. Dabar toks “džentelmeno rinkinys” įkainuotas 5000 svarų, tačiau šalia šio oficialaus rinkinio esti dar vienas – nesunumeruoti ir be voko diskai (matomai, buvusio Alytaus mėsos kombinato sindromu sirgo ir kai kurie EMI gamybininkai). Manoma, jog tai yra testiniai diskai ir anglai vis dar suka galvas, kaip jie atsidūrė kolekcionierių rankose. (Tegul paklausia manęs, aš “vaizdžiai” paaiškinsiu.) Taigi, šiuos “nešikiškus” (nuo žodžio “nešti”, “išnešti”, “nucibrinti”) egzempliorius galima įsigyti už “varguoliškus” 500-600 svarų.

Atskira tarp vinilų kolekcionierių yra „soundtrack“ arba muzikos filmams medžiotojų kasta, o labiausiai jų tarpe vertinamos yra „auksinių“ 1940 – 1960 metų plokštelės su Holivudo filmų muzika. Pačia vertingiausia ir rečiausia pripažinta plokštelė su filmo „Keino sukilimas“ garso takeliu. Jame vaidino garsiausias to laikmečio aktorius Hemfris Bogartas. Vertinga ši plokštelė tuo, jog po išleidimo (įprasta retų diskų istorija) visas tiražas buvo įšimtas iš prekybos dėl autorinių teisių pažeidimo. Atvirai pasakius, ši plokštelė tūlo klausytojo nesujaudintų: tai yra mono įrašas su daugybe dialogų iš filmo, tarp kurių vos girdisi Makso Štainerio muzika. Manoma, kad draudimą parduoti inicijavo rašytojas Hermanas Vukas, pagal kurio knygą buvo parašytas scenarijus. Jis atsiuntė grasinantį laišką firmos RCA vadovybei, pasipiktinęs tuo, kad diske labai daug citatų iš filmo ir jis buvo labiau panašus į audioknygą, kuriai sutikimo publikuoti jis nedavė. Rašytojas pagrasino, jog neduos leidimo kitų savo knygų ekranizavimui, jeigu šios plokštelės tiražas nebus išimtas iš prekybos. Reti, iki mūsų dienų išlikę plokštelės egzemplioriai kainuoja iki 7 tūkstančių dolerių ir jeigu kada į paviršių iškiltų idealios kondicijos diskas, dileriai pasiruošę už ją pakloti 40.000 dolerių.

60-ųjų pabaigoje Britanijos rinkoje sunku buvo rasti singlo formato plokštelę su meniškai apipavidalintu viršeliu – paprastai tokia produkcija buvo pakuojama į popierinius, beveidžius vokus. Leidybinės kompanijos manė, jog į šią produkciją neverta investuoti daug pinigų – tai buvo reikšmingas, tačiau trumpalaikis produktas, kurį plebsas ir taip suvalgys. Todėl kai 1996 metais kolekcionierių tarpe atsirado Deivido Bovi ( arba Boui kaip taria anglai, bet gink Dieve ne Deivido Buvi, kaip dažnai jį vadina kai kurių radijo stočių ir TV vedėjai) dainos “Space Oddity” singlas su spalvotų viršeliu, daugelis pamanė, kad tai puikiai padaryta klastotė. Tačiau muzikanto biografas Maršalas Džarmanas surado žmogų, kuris 60-jų pabaigoje dirbo firmos Philips olandų filiale ir kuris paaiškino, kad tai buvo nedidelis eksperimentinis singlo tiražas, kurį firma išleido britų rinkai. Diskas buvo įrašytas stereo formatu, kas tais laikais buvo pakankamai retas reiškinys. Be to, jis buvo įkvėptas kosminės tematikos ir turėjo daug įvairių garso efektų, kas irgi buvo didelė inovacija. Buvo panaudotas ir marketingo triukas: plokštelės išleidimas turėjo sutapti su amerikiečių astronautų išsilaipinimu Mėnulyje.

Kodėl šios plokštelės nepapuolė į plačiają prekybą ir kur dingo iki šių dienų, lieka nepaaiškinamu faktu. Žinoma tiktai, kad pasaulyje yra tik keli šio disko egzemplioriai.

Ir pabaigai paprastas testas: šioje plokšteleje įrašyta arija iš Modesto Musorgskio operos “Borisas Godunovas”, kurią atlieka garsusis bosas Fiodoras Šaliapinas. Plokštelė išleista 1927 metais. Atspėkit jos kainą.

Parengta pagal žurnalą “Forbes” 

Plastmasių karai. Antras epizodas: nauja viltis

Igoris pasitelkia ekspertų išvadas, tai palengvins diskusijos dalyviams priimti verdiktą

IGORIS RIABOVAS

UVERTIŪRA

Matydamas, jog savo pastebėjimais apie vinilą užkabinau jautrią temą, ir žmonių, ne iš nuogirdų žinančius apie vinilines plokšteles ir kompaktus, susidomėjimą, nutariau parašyti šį traktatą ir supažindinti su tikrų profių nuomonėmis ir išvadomis.

Daugelis mūsų per savo gyvenimą turėjom ne vieną (sorry už rusicizmą) „vertuškę“ (liet.-grotuvas). Aš pirmą kartą susipažinau su šiuo technikos stebuklu būdamas bene šešerių, tačiau niekada prieš tai ir vėliau, jau būdamas melomanu su stažu, nesidomėjau šių aparatų technine puse. Visi tie hercai, decibelai ir vatai sukeldavo man nepilnavertiškumo kompleksą. Kai manęs kartais klausia, ar besidomėdamas muzika neišmokau groti kokiu instrumentu, paprastai atsakau, jog moku groti tik „ant nervų“ (svetimų). Taigi, jeigu kalbėsim apie audio techniką, esu visiškas profanas.Todėl pasiknisau savo archyvuose, kuriuose yra šiek tiek užsienio leidinių šia tema, ir bandysiu kiek įmanoma trumpiau ir paprasta kalba jums atpasakoti apie kompaktus, vinilus ir su kuo jie valgomi. Nesiruošiu būti ekspertu, nors šiais laikais tai įprasta: šoumenai „vairuoja“ valstybę, verslo atstovai (dažniausiai smulkaus) vadina save direktoriais ir prezidentais, o „profkių“ absolventai sugeba dirbti „seimerių“ patarėjais bei politologais… Aš temoku uždėti diską, nuleisti ant jo adatą ir nustatyti garsą.

Taigi pristatau jums apžvalgą tema: „Plastmasių karai. Antras epizodas: Nauja viltis“. Atsiprašau, kad nenurodau šaltinių ir autorių- medžiaga parinkta iš įvairių metų įvairių leidinių ir ne visada autorius buvo nurodomas. Viskas, kas bus parašyta žemiau, „gruzins“ smegenis, iškels daug klausimų, bet tik tuo atveju, jeigu nežinai, kaip gaminami, tiražuojami ir remasteruojami vinilai, taigi nuo šio aspekto ir pradėsim.

Vos ne roko akmens amžiuje, arba priešskaitmeninėje epochoje, iš įrašų studijos, kurioje ką tik baigė įrašinėti naują albumą „Bitlai“, pasiuntinukas veždavo magnetinę juostą su įrašo originalu į gamyklą. Tokią juostą buvo įprasta vadinti master-tape. Gamykloje iš magnetofono garsas buvo nukreipiamas į stebuklingą prietaisą, kurio adata išpjaudavo takelius minkštame diske (jį vadindavo vaškiniu). Panaudojus galvanoplastines operacijas, buvo gaminamas metalinis atspaudas arba matrica, nuo kurios ir buvo daroma svarbiausia kopija –motininė matrica. Jos pagrindu iškepdavo daugybę matricų – „agentų Smitų“, kurios buvo siunčiamos į gamyklas bei kitas šalis. Iš šių matricų ir štampuodavo vinilinių diskų tiražus. Tai buvo idealus variantas, bet vėliau kapitalistai paskaičiavo, jog vaikyti konteinerius su matricomis po visą planetą yra nerentabilu, todėl į gamyklas siusdavo master-tape kopiją. Vietiniai inžinieriai pagamindavo kitas motinines ir tiražines matricas, kas jokiu būdu negerino garso kokybės. Vėliau vėl buvo paskaičiuota, jog ilgai saugoti „motinines matricas“ neapsimoka, todėl, jeigu reikėdavo išleisti papildomą tiražą, naujos matricos buvo gaminamos iš naujo, dažniausiai nenaudojant originalios master-tape. Dėl šios priežasties kolekcionierių tarpe vertinami pirmi tiražai ir kuo plokštelės numeris mažesnis, tuo ji brangesnė. Akivaizdu, kad ji ir skamba geriausiai.

90-ųjų pradžioje, kuomet elektroninė technika padarė milžinišką žingsnį į priekį, pradėta naudoti DMM (Direct Metal Mastering) technologija, kuomet signalas buvo pernešamas tiesiai į metalinį diską. Nuo ko gi priklauso vinilo kokybė? Yra pora milijonu faktorių – kai išeisiu į pensiją ir bus daug laisvo laiko, galėsiu juos visus išvardinti, tačiau kai kuriuos verta paminėti dabar:

#1. Atkūrimo greitis – 45 apsisukimų vinilai turi didelę persvarą prieš besisukančius 33 apsisukimų greičiu;
# 2. Tarpai tarp takelių – kuo platesni, tuo geriau.
# 3. Disko masė – storesni yra kokybiškesni.

Labai svarbi yra vieta, iš kurios auga gamybininkų rankos! Gamyklos įranga. Ypatinga tiražo kokybės kontrolė gaminant didelį tiražą, matrica susidėvi ir vinilai štampuojami vis blogesnės kokybės, todėl kontrolieriai privalo stabdyti procesą ir pakeisti matricą. Arba pakarti kurį nors iš darbininkų.

Vinilo cheminė sudėtis ir masės grynumas.

Spalvoti arba picture disc ne tokie kokybiški ir greičiau dėvisi.

Ir akivaizdu, jog didelę įtaką kokybei turi vinilų saugojimas tavo kolekcijoje. Visiškai netinkama vieta sandėliuke arba po pagalve.

Tradiciškai geriausiais plokštelių gamintojais laikomi Britanija ir JAV. Antras ešelonas: Japonija, Olandija, Vokietija (VFR) ir sąrašo gale Kanada bei likusi Vakarų Europa. Pirmieji visas savo plokštelių gamyklas uždarė japonai, o prabėgus dešimtmečiui jų pavyzdžiu pasekė Europa ir Amerika.

Apie 2006-sius, kuomet ore pakvipo vinilų renesansu, kai kurie gamybiniai vienetai buvo atstatyti, ir dabar rinkoje daug vinilinių diskų, ant kuriu nerasi šalies gamintojos pavadinimo. Daugelis kolekcionerių mano, jog jie gaminami Čekijoje. Šie tiražai smarkiai skiriasi nuo “old school’inių” ir turi savo pliusų bei minusų: senais gerais laikais vinilus gamino iš antrinių žaliavų, dabar gi jie gaminami tik iš chemiškai švarios masės, gaminamos tik masyvios, sunkios plokštelės. Šiuolaikiniai tiražai nėra dideli, todėl nuo vienos matricos štampuojamas nedidelis kopijų skaičius.

Jeigu su pliusais viskas aišku, tai apie minusus galima būtų parašyti visą knygą. Jei kas gerai sumokėtų – tai ir dvi. Nemokamai parašysiu apie kai kuriuos jų:

#1. Sena, išėjusi į pensiją master-tape;
# 2. Juostos masteringas – pasitaiko ir neaiškios kilmės juostų;
# 3. Matrica nukopijuota iš CD (visiškai klinikinis atvejis!)
# 4. Ir dar velniažin kas…

21-ame amžiuje master-tape nėra kokybės garantas: jos susidėvi, išdžiūsta, jas suėda tarakonai. Geriausiu atveju tai būna vos ne kartu su mamutais amžiname įšale užkonservuota trečia kopija. Neretai šiuolaikinį vinilą puošia užrašas: „iš geriausiai išsilaikiusių šaltinių“, o tai gali reikšti, jog „geriausiai išsilaikęs šaltinis“ bus magnetinė kasetė, pirkta Zimbabvės turguje. Solidūs leidėjai dažnai garso įrašo šaltinį nurodo ant voko, arba voko viduje, todėl galima sužinoti masteringo autorių, leidimo datą ir pan. Deja, solidžių ir sąžiningų leidėjų ne tiek jau ir daug, gal šiek tiek daugiau, nei sąžiningų politikų. Gerą kokybę garantuoja tik specifiniai audiofiliniai leidiniai, tokie kaip Mobile Fidelity Sounds Lab arba Audio Fidelity.

Nenusibodo? Tada – attention! Programos vinis – vinilas prieš CD ekspertų akimis.

VINILAS PRIEŠ CD EKSPERTŲ AKIMIS.

Praeitame straipsnyje aš pernelyg aštriai užsipuoliau kompaktą ir dabar turiu pareigą atsiprašyti. Pabandykim prisikasti iki tiesos ne emociškai, o pasitelkus profių nuomonę. Paskutinius bene tris metus dažnai girdžiu, jog vinilas šimtą kartų geriau už CD. Kas iš tikrųjų yra keista, kad taip dažnai sako personažai, kurie ne tik kad vinilo, bet ir normalaus CD neturėjo rankose (kiniečių produktas nėra normalus CD). Melomano atviravimai, kai apkabindamas tave per petį išpila tau ant kelnių alaus bokalą su žodžiais: “Seni, vakar praklausiau „Black Sabbath – Paranoid“ kompakte ir vinile. Žemė ir dangus! Vinilas jėga! (atsiraugėjimas)“. Klausiu, koks vinilas, koks CD, kuris leidimas, ar testuotas ekspertų? Pasirodo, jog bičas naiviai sulygino penktą 1977m. olandų leidimą su trečiu remasteruotu egzemplioriumi. Galima sakyti, kad tai du visiškai skirtingi diskai, pvz. „Pink Floyd“ – „Dark Side Of The Moon“ turi net 11 oficialių remasteruotų CD versijų! Ką sakyti apie vinilinius variantus, kurių ir pats Liuciferis nesuskaičiuotų (jis man sakė, lyg bandė, bet greit atsibodo). Norint adekvačiai įvertinti vinilo ir CD akustinius sugebėjimus, turi būti vienodi skaitmeninis ir analoginis šaltiniai. Žurnalo „SOS“(Sound on Sound) rusiškoje versijoje radau įdomias schemas , kurios parodo su kokia technika reikia testuoti vinilą ir CD. Tai tipinės audio sistemos. Pirma schema paprastesnė, o kita jau su „pribambasais“ –naudojamų aparatų kaina turi būti maždaug vienoda ir to paties gamintojo. Paprastai žmonės šį testą atlieka namuose, turėdami kiniečių gamybos CD grotuvą už $300 ir vinilui skirta plejerį už $500, ir tarsi būtų Albertas Einšteinas, tik prisirijęs acid queen, su aplombu daro gilias ir išmintingas išvadas… Žurnalo „SOS“ ekspertas, atlikęs šį eksperimentą, naudojo CD grotuvą už 3700 LT ir vinilui skirta grotuvą už 3900 LT.  Fonokorektorius buvo lempinis, kas iš esmės keičia garso kokybę.

Buvo atrinkti šių žanrų diskai: džiazas, metalas, klasikinis rokas, pank rokas, indi rokas ir elektroninė muzika.

Klasikinis rokas: „Rolling Stones“ albumas „Between the buttons“. Tiek vinilas, tiek CD su šia užduotim susidorojo beveik vienodai- tik vinile ryškiau skambėjo bosai.

Metalas: Džonas Zornas ir „Painkiller“ albumas „Burried Secrets“ – metalo ir džiazo „fjužinas“, todėl šis testas atstojo ir džiazą, ir metalą. Skambėjimas buvo visiškai vienodas.

Pank rokas: iš tiesu pank rokas geriausiai tinka vinilui. Jeigu neaišku kodėl – tu ne pankas (besidomintiems galėsiu kada nors paaiškinti). Pankus atstovavo „Ramones“ su albumu „All the stuff and more vol.1“. CD buvo remasteruota 2001m. versija, o vinilas- 1977m. antras leidimas. Ekspertas pabrėžė, jog kompaktas skambėjo garsiai ir agresyviai, na, o vinilas buvo linksmesnis, piktesnis ir draiviškesnis, žodžiu, pankiškesnis.

Indi rokas: šiam stiliui atstovavo grupė „Pixies“ ir albumas „Surfer Rosa“. Abiejų formatų diskai buvo 1988 metų originalai, tačiau teste dalyvavo ir audiofilinis, mano jau minėtos firmos „Mobile Fidelity Sound Lab“ vinilas. Standartinis CD skambėjo išties tragiškai ir jo atsilikimas nuo kitų dviejų buvo milžiniškas. Vinilas skambėjo gyvai ir šiltai. O ką gi audiofilinis MFSL? Ekspertui pritrūko žodžių ir jis parašė trumpai- „Fantastika!!“. Šis vinilas ir tapo nugalėtoju.

Verdiktas buvo toks: vinilas ne visada nugali, tačiau jis turi šiltesnį skambėjimą, geresni bosai, bet jeigu įrašas labai intensyvus, juntamas blogas instrumentų pasiskirstymas. Daugeliu atvejų paprastas klausytojas net nepastebės skirtumo. Ekspertas pabrėžė, jog tam, kad CD pagal garso gyvumą ir bosus susilygintu su vinilu, CD plejeris turi kainuoti bent tris kartus brangiau už vinilinį grotuvą.

Testas buvo atliekamas su šiais aparatais:

vinilų grotuvas Pro-Ject 1 – Xpression III Classic Piano Black (3900LT)*
kartridžas Goldring 1012 Gx (770LT)
fonokorektorius Pro-Ject Tube Box II (1500LT)
CD grotuvas Cambridge Azur 740C (3700LT)
stiprintuvas C.E.C. Amp 5300 R (nuo 6800LT)
skaitmeninis plejeris (nuo 3000LT)
akustika Vandersteen 1C (4750LT)
konverteris ЦАП arba DAC (Digital to Analog Converter) nuo 1400LT
laidai XLO (400LT/ 1m)
laidai Nordost (500LT/ 1m)
*Kainos nurodytos litais pagal nustatytą lito ir dolerio kursą.

Ir pagaliau svarbiausias klausimas: ar gali senas vinilas konkuruoti su CD? Dažnai būna, kad CD nugali vinilą, bet nepamirškim vieno svarbaus šio klausimo aspekto – autentiškumo. Visi (tikiuosi) nori girdėti koks buvo garsas, o ne koks yra. Daugelis vinilinių albumų neišgyveno iki skaitmeninės eros, bet jie ir nebuvo tam skirti…

EPITAFIJA.

Vinilas tikrai nėra idealus – techniškai jo garsinis resursas yra mažesnis už CD. Kita vertus, norint pajusti visus CD niuansus, turi būti aukštos klasės aparatūra už žmonišką kainą. Vinilo resursas atsiskleidžia paprasčiau ir pigiau. Neabejotinai daug priklauso ir nuo pačio kompakto: po 90-ųjų Lietuvą užplūdo pigūs rusiški piratiniai CD. Kaip žinia, daugelis buvusių karo gamyklų Rusijoje buvo „prichvatizuotos“ ir jose atsirado nelegalūs kompaktų gamybos cechai. Ir štai sėdi koks neatsargiai padaręs „pochmielą“ praporščikas ir kepa kompaktus, kuriuose trūkdavo ištisų kompozicijų. Apie poligrafiją aš apskritai patylėsiu. Ar žinot, kokiam pavidale jie atkeliaudavo pas mus? Ant medinio baslio sumauta keli šimtai CD ir atskirai nuo jų- albumų viršeliai, kuriuos reikėdavo sukarpyti žirklėmis. Beje, popierius mažai kuo skyrėsi nuo tualetinio. Ir mes juos pirkdavom. O ką daryt? Kitokių dar nebuvo.

Jeigu kalbėsim apie grotuvus, čia irgi apstu niuansų: šiais laikais jie dažniausiai komplektuojami dalimis. Yra grotuvas, atskirai perkamas kartridžas su adata ir pagaliau fonokorektorius (geriausiai lempinis). Jeigu šeimos iždas neturi pakankamai aukso luitų, verta taupyti pasirenkant pigesnius (nebūtinai geros kokybės) variantus ir laukti, kada atvyks karavanai su auksu. Bet nepamirškit, kad aplink bujoja išmaniosios skaitmeninės technologijos (atskleisiu savo slaptą svajonę: laukiu kada atsiras išmanusis TV pultelis, kuris reaguotu į mano balsą, bo baigiu nutrinti pirštų galus) ir kompaktų visad bus daugiau, nei vinilų. Ir su tuo reikia susitaikyti.

Teisus yra Donatas „Juodo“: kas geria alų, o kas klausosi Bethoveno. Jedem das Seine.

Daugiau mūsų autorių rašinių vinilo ir melomanų tema:

□  CD vs LP: pralaimėtas karas
□  Kauno susitikimai. 2011 spalis
□  Apie vinilą: populiariai ir specialistams
□ Vinilo fanai niekur nedingo
□  Melomanai renka visų laikų TOP 5
□  Alytaus melomanų fotogalerija
□  Pirmieji Alytaus melomanai. Kas jie? (vol.1)
□  Pirmieji Alytaus melomanai. Kas jie? (vol.2)
□  Pirmieji Alytaus melomanai. Kas jie? (vol.3) 
□  Jim Morrison’s Memory Pop Club

Kauno susitikimai. 2011 spalis

Vinilo tema paskatino aplankyti kauniečius. Glūkoidų susirinkimuose dažnai klausiama: o kodėl Valdo ir Dalios nematome, juk jie iki 1993 metų sąžiningai lankė susirinkimus? Taigi Valdas ir Dalia niekur nedingo, tik buvo gerai užsimaskavę. Mūsų vyriausybė iš šešėlio traukia milijardą litų, mes iš šešėlio ištraukėme Valdą ir Dalią. Filme pamatysite, jog abu sveiki ir pilni entuziazmo. Be to, Valdas pademonstravo krūvą niekada negrotų vinilinės muzikos diskų. Čia tai radinys.

Bekalbant su Šančių magnatais, paaiškėjo, jog Edmundas Gegužis, kuris maloniai parašo iš USA mūsų tinklapiui, gyveno Kaune, visai netoli Viduko namo. Jie pažįsta vienas kitą.

Kitas filmo epizodas papasakos apie Kauno vinilo veteraną Rimą Piligrimą iš Žaliakalnio. Kai lankaisi pas jį, nesvarbu ar 1971 ar 2011 metais, randi nekintančią melomanišką atmosferą, pradedant darbo kambariu ir baigiant Rimo filosofija.

Filme matysite anonsą ir pirmą naujo songo repeticiją, kurį šių metų gruodžio 31 ar 2012 liepos mėnesį padainuos glūkoidžių grupsas AGNĖ, ILONA, RASA. Dar Donatas išsakė keletą subalansuotų minčių apie vinilą ir kokybišką garsą. Filmo pabaigoje pateiksime įrodymus, jog kvailiems Dzilbaus poelgiams laikas įtakos nedaro.

Linkime 15 minučių apsilankyti Kaune pas jums  žinomas personas.

Kamera Dzilbus/Donatas/Laima  || Montažas Dzilbus

 

CD vs LP: pralaimėtas karas

Jei apie vinilą tai išsamiai. Šis Igorio rašinys, tai tęsinys, vystant Edmundo Gegužio mintis ankstesniame poste „Apie vinilą: populiariai ir specialistams“. Tiek audiofilų diskusijose apie garso aparatūros skambėjimo niuansus, tiek melomanų – kompaktinio disko ir vinilinio skambėjimo skirtumus, svarbu surasti takoskyrą tarp objektyvaus garso suvokimo ir religijos. Religiją nereikėtų suprasti tiesiogine prasme. Dėl garso kokybės, kai kalbama apie super kokybišką – net ir specialistų aplinkoje turėsime nuomonių įvairovę

IGORIS RIABOVAS

Džiaugiuosi, kad kompaktas prakišo. Taip jam ir reikia. Mes buvom apkvailinti: kompaktai tarsi iš metalo padaryti atrodė amžini. Labai greitai supratom – tai paprasto plastiko gabalas. Garso kokybę galėjo nulemti riebių pirštų atspaudas, o nuo smulkaus įbrėžimo šokinėdavo, praleisdamas ištisus fragmentus, arba žagsėdavo kaip užstrigęs robotas. Panaudojęs kelis nesudėtingus pirštų judesius, galėjai pasigaminti aibę kopijų, atimdamas iš jo nekaltybę ir išskirtinumą. Sutinku, audiofilai (išskirtinai švaraus garso apologetai) džiūgavo ir kaifavo nuo išgryninto garso. Tačiau pažvelkim tiesai į akis: visi tie „filai“ (kuo jie bebūtų)- tai taip vulgaru! Kompaktuose viskas buvo taip miniatiūriška, taip sterilu ir taip prieinama! Vien tas faktas, kad jie užleido savo pozicijas nematomam priešui – „pumpavimui“ iš interneto, daug ką pasako. Pažiūrėkit į bet kurio „supermarketo“ muzikos skyriaus lentynas: išskyrus DVD ir retos žemo lygio vietinės pop-produkcijos, nieko nerasi. Krachas! Žodžiu, kompaktai – šlamštas, kuriuos pražudė pelė ir klaviatūra ant darbo stalo.

O tuo tarpu tas, kurį jie bandė nugalėti, ne tik išgyveno, bet ir po truputį grįžta į savo vietą melomanų lentynose. Taip, jūs atspėjot – tai senas, geras draugas vinilas! Ar pamenat, kaip klausydavomės plokštelių? Uždedi ją ant guminio grotuvo disko, atsargiai nuleidi adatėlę ant juodo apskritimo, prieš tai nustatęs greitį…ir… Pamenat tą nuostabu elektrostatinį traškesiuką? It kepamas ant petelnios nugarinės šmotas. Ir tas mielas bėgančios takeliu adatos garsas. O po to garso sprogimas- toks gyvas ir šiltas, tarytum iš dinamikų išsiveržė tikra rokenrolinė vaivorykštė!.. Kas be ko – buvo ir dulkių, ir įbrėžimų, bet tai buvo lengvas priminimas, jog „Demons and Wizards“ jūs klausotės anaiptol ne pirmą ir netgi ne dešimtą kartą. Tiesa, kas dvidešimt minučių jums trumpam nutraukdavo malonumą ir reikėdavo apversti plokštelę… Neslėpsiu, kartais ir tonarmas elgdavosi it pasiutęs kojotas, lėkdamas į disko centrą, bet jo sutramdymui buvo naudojama izoliacija ir sovietinis metalinis rublis (neturint po ranka sidabrinio „dolco“), lipdomas ant galvutės. Tačiau visa kita buvo nepriekaištinga, ar ne? Vinilas buvo stangrus ir elastingas. Jeigu jo nekiši į orkaitę ir nedaužysi kūju (arba kaip mūsų bičiulis Žydas – nepjaustysi ant jo lašinių), jis galėjo atlaikyti visas jaunatviškos kasdienybės negandas, pradedant netikėtai išsiveržusiu skrandžio turiniu bei „Gamzos“ lašais ir baigiant sportbačių atspaudais ant blizgančio paviršiaus…(Jums taip nebuvo?? Netikiu!)

O prisimenat, kaip nuostabiai jie buvo apipavidalinti? Apie tai galima parašyti rimtą traktatą! Geriausi fotografai, dailininkai, dizaineriai su meile ir atsidavimu kurdavo plokštelių vokus, kiekvienas piešinys ar fotografija turėjo savo, kartais net užkoduotą, prasmę. Stormas Torgersonas, Endis Vorholas, Rodžeris Dinas, Maiklas Kuperis – be jų ir daugelio kitų „Pink Floyd“, „Yes“, „Rolling Stones“ etc. albumai būtų praradę daug savo emocinio potencialo. Pamenat „Bitlų“ garsujį „Seržantą Pipirą“? Viduje buvo posteris, kurį iškirpus galėjai pasigaminti ženkliuką – „blyną“. Arba „Jethro Tull“ albumas „Stand Up“, kurį atskleidus, Džonas Andersonas ir Co atsistodavo prieš tave. O skandalingas Džimio Hendrikso „Electric Ladyland“? Turiu jo „kastruotą“ CD kopiją… Neduokdie…

Gaila, bet per paskutinius du „fastfudo“ dešimtmečius vinilas buvo nustumtas giliai į spintą arba iškeliavo vingiuotais mainų-dovanų-pardavimų keliais ir mus pavergė fašistinis CD rėžimas. Tačiau dabar, kai šis bjaurus formatas agonizuoja, juodas vinilinis bičiulis lėtai įslenka į melomanų sąmonę ir garbingiausias kolekcijų vietas. Nesu pirmas, kas apie tai suprato – dar 1998 metais garbusis „New York Times“ raportavo apie vinilo sugrižimą. Vinilas tai kažkas realaus – jis jums garantuoja išskirtini melomano statusą, apie jus šnibždėsis vaikėzai – „Krūtas bičas!“, Antakalnio turgelyje jūs būsit ypatingai gerbiamas, jeigu po pažastim pasikišit „The Doors“ plokštelę. Nieko nėra nuostabaus tame, jog „atrasit“ kokią nors grupę MySpace, ar ne? Tai tik įrodo, kad mokate „guglinti“, bet tikras roko kareivis, būdamas „geroj“ Europoj (suprask, ne Lietuvoj), paskutinį euro grašį atiduos už vinilą, rastą nuošaliam „sekondhende“. Ten gali rasti tokius lobius, nuo kurių kaipmat nuneš stogą! Ir joks skaitmeninis „remasteruotas“ mp3 su 320 bitreitu niekada nebus jo vertas. Ir žinot kas už jo stovi? Žmonės. Ne avatarai, o žmonės su jų aistrom, prietarais ir keistais muzikiniais skoniais, kurių tarpe atrasit daug draugų. Ir malonumų. Ir dėmesio. Netgi moterų tarpe.

Reziumė. Ar išgelbės vinilas muzikos industriją? Ne, ji pasmerkta. Tačiau šitame šaltame, bedvasiame, technologiniame-virtualiame pasaulyje, kur draugai tik „nikai“ „geimerių“ forume, vinilas gali išgelbėti jūsų sielą ir vėl pasijusite žmogumi. Ištraukit į dienos šviesą voratinkliais apaugusias dėžes, gal jose rasit pamirštą vinilą? Jūsų grotuvas seniai jo laukia.

…Mane dažnai aplanko keistas sapnas: esu pas Dievo pavaduotoją kultūros reikalams. Anas rūsčiu veidu klausia: “Kur padėjai, niekadėjau, savo vinilų kolekciją?“. Ką jam atsakyt? Tyliu…

Daugiau Igorio Riabovo rašinių glūkoiduose:

□  (Not) Too Old To Rock‘n‘Roll…Too Young To Die
□  Gyvenimas ir mirtis: Džimis Morisonas ir Džonas Lenonas
□  Woodstock’o legenda Canned Heat Suvalkuose
□ Kas galėjo nurungti roko grandus?

Apie vinilą: populiariai ir specialistams

Šie metai, tai 40 metų sukaktis, kai Alytuje įsisuko vinilo fanų karuselė. Pas Igorį namų durys niekada nebuvo užvertos, bet ir sutalpinti visus norinčius buvo sudėtinga. Vilniaus gatvėje pas Romą “Cviaką“ Vaitkevičių vykdavo LP kopijavimas ar perašinėjimas iš juostos į juostą ant legendinio magnetofono Aidas 9M,  šį aparatą savo prisiminimuose nevengdavo paminėti ir Vytautas Kernagis. Visi panašiai pradėjome. Šia proga publikuojame pora Edmundo Gegužio laiškų glūkoidams. Paliečiama amžina melomanų diskusijų tema – kas geriau: vinilas ar CD. Daugiau apie Edmundą rasite poste “Vinilo fanai niekur nedingo“. Keletas įspūdžių iš siauros sausumos juostos, užbaigiančios Floridos pusiasalio pietinę dalį ir kuo tai susiję su vinilu. Skaitantiems pirmą kartą vinilo tema, maloniai paaiškiname, jog vinilu vadinama iki 1990 metų naudota analoginio garso įrašo laikmena arba tiesiog plokštelė dar vadinama Long Play Album (LP). Vėliau vinilą nukarūnavo skaitmeninis garso įrašas, platinamas Compact Disc (CD) formatu arba tiesiog kompaktas. Tik ar iš tikrųjų nukarūnavo?..

EDMUNDAS GEGUŽIS

KEY WEST
Key West su šeima aplankom jau trečią kartą, tai nėra labai ilga kelionė, turint omenyje, kad keliai geri, neapkrauti. Vidurdienį, išvažiavus iš Karolinos, ryte jau būni Salose.
Amerika labai graži, daug nuostabių vietų, kalnų (Colorado), lygumų (Oklahoma), dykumu ar pusdykumių (Nevada, Arizona, New Mexico). Esu pervažiavęs nuo Ramiojo iki Atlanto vandenyno kokius 8 kartus, ir vienas, ir su šeima. Kelionė užtrunka 2-3 paras, kelionės pradžioje jaudiniesi, kad sėkmingai pervažiuotum, o į pabaigą pavargsti, jau nebebūna įkvėpio geroms nuotraukoms.
Šiek tiek nuotraukų iš Floridos Key West miestelio, 100 myliu nuo Miami, link Kubos, saloje. Foto patalpintos galerijoje KELIONĖS. Čia gyveno Ernestas Hemingvėjus, labai puiki vieta. Beatles tai radau paveikslų galerijoje centrinėje miestelio gatvėje, gan įdomūs kolekciniai darbai. Bendrai miestelyje daug meno dirbinių su muzikantų portretais.

VINILAS
Kai dėl vinilo ar CD palyginimo garso kokybės atžvilgiu, mano nuomone, ir vienas, ir kitas formatas yra geri, jei klausai ant geros aparatūros ir CD išleisti geros kompanijos. Išleisti tokių kompanijų kaip MFSL ar Pony Canyon, skamba irgi gan natūraliai.

Aišku, vinilas irgi nelygus vinilui, Master Recordings ar japonų leidimai yra šiltesnio garso. Vinilo minusas yra, kad neteisingai sureguliuoto patefono naudojimas vinilą gadina, ir po to nekaip skamba ir ant gero aparato, jau nekalbant apie subraižymą ir užteršimą. Tokį albumą paklausęs žmogus susidaro nekokią nuomonę apie visą vinilą.
Praktiškai kiekvienas leidimas turi savus ypatumus. Priklauso, aišku, ir nuo studijos įrašo, kaip jis buvo padarytas. Tokios kompanijos, kaip Abbey Road Studios, kurioje rašė Beatles, Pink Floyd ir daug kitų gerų grupių, labai gerai skamba. Kompanijos, kurios spaudė, irgi turi savo efektą. Netgi tos pačios kompanijos tuo pačiu laiku leisti albumai šiek tiek skiriasi garse, nes gaminti skirtinguose fabrikuose. Turi didelės įtakos ir leidimo versija: pigi ar brangesnė.
Aš klausau ir CD, ir vinilą, ar laserdiskus, kurių garso takelis irgi gan neblogas. Žiūrint kolekcininko akimis, visada labiausiai vertinamas vinilas ir, aišku, pirmi leidimai, kai kurie dar skirstomi pagal eiliškumą, kada buvo išleisti: leidimo pradžioje ar gale. Vinilo kolekcionavimas yra užkrečiantis kaip ir kiekvienas hobis, tik dar vienas malonumas, kad gali ir klausyti.
Didžiausią skirtumą garso kokybėje duoda aparatūra, aišku, adata, tonearmas, laidai, pirminis stiprintuvas ir taip toliau, iki kolonėlių.
Kartais pilka ir neįdomi per radiją ar televizorių išgirsta muzika nuskamba visiškai skirtingais garsais, pasiklausius ją ant geros aparatūros.
Jei kam įdomu konkrečiau apie ką nors pakalbėt, galiu pasidalinti nuomone. Visada įdomu bendrauti su muzikos rinkėjais. Daugiausiai domiuosi progresyvine, psichodeline 1967-76 metų muzika.

Pasidairykime Edmundo internetiniame vinilo shope

Daugiau Edmundo Gegužio rašinių glūkoiduose:
□ Vinilo fanai niekur nedingo
Janna primena apie  idėjiškai “kenksmingą“ muziką:
Užsienio grupių ir atlikėjų sąrašas, kurių repertuare yra idėjiškai kenksmingų kūrinių

Alytaus melomanų fotogalerija

Ne tik melomanų, bet visų, kuriems nesvetimas rock’as, bliuzas, jazzas ar šių srovių lydinys. Kai po Alytaus miesto šventės mūsų melomanas-veteranas Valius Stadulis atsiuntė keletą senų foto su vinilu, kilo mintis parengti galeriją apie tuos senuosius ir, gal būt, pirmuosius ilgai grojančių vinilinių plokštelių (LP – Long Play) rinkėjus.

Šalutinė tema – koncertai “tais laikais“, kai, anot Igorio, pėsti nueitume į Rygą ar Piterį jei atvažiuotų Deep Purple. Šiandien to daryti nereikia – jie pas mus visi ir dažnai senosios sudėties atvažiuoja ir tai jau įprasta. Tada tai buvo tik sapnas. Galerijoje yra 1989 metų foto, kai Alytaus pasiryžėliai važiuoja į Black Sabbath koncertą. Turime septynmečio – būsimo melomano ir vaikščiojančios rock’o enciklopedijos nuotrauką. Visi panašiai pradėjome …

Kviečiame prisijungti jaunimą, kuriems muzikos kolekcionavimas ne tik hobby, bet ir gyvenimo būdas. Jei visi prisidėsime savo archyvinėmis nuotraukomis ši galera gali pasirodyti įdomi, o gal net vertinga.  Galioja ir šie laikai, nes kas yra šiandien – rytoj jau istorija. Prierašuose po foto gali būti netikslumų, ten komentuose galite tikslinti. Wikipedios rašymas irgi panašiais principais vadovaujasi. Taigi, ką atsiūsite tą turėsime, tuo ir džiaugsimės.

Daugiau apie Alytaus melomanus:

Pirmieji Alytaus melomanai. Kas jie? (vol.1)

Pirmieji Alytaus melomanai. Kas jie? (vol.2)

Pirmieji Alytaus melomanai. Kas jie? (vol.3)

Pirmieji Alytaus melomanai. Kas jie? (vol.3)

Pradžia:
Pirmieji Alytaus melomanai. Kas jie? (vol.1)
Pirmieji Alytaus melomanai. Kas jie? (vol.2)

Mūsų besemeriuose ir martenuose tyška roko purslai, junk savo dėžes pilnu garsu (vrubi muzon na polnuju). Jack Allen, BBC radio laidų sesija soclagerio kraštams apie roką rusų kalba, 1976

1969 – 1980. Nerašytos pasitikėjimo taisyklės. Nepamirškime, jog apie 1970 metus vienintelė kokybiškos audio laikmenos forma buvo vinilas, kurio parduotuvėje nenusipirksi (nekalbu apie sovietinės estrados veikėjų plokšteles), be to reikėjo stropiai saugoti nuo mechaninio poveikio, nepamiršti, jog anglosaksų roko grupių muzika buvo ypač nepageidaujama jaunimo moralės sargams, nes jos suburdavo kitaip mąstančius, taip pat nemažai kainavo.
Melomanai filantropai? Taip, keičiantis įrašais ‚nuo disko‘ vienas kitam jokių pinigų nemokėdavo. Na, pavieniai atvejai būdavo, bet tai ne taisyklė. Iš Igorio gali parsitemti namo krūvą diskų ir be jokio mokesčio įsirašinėti. Apribojimas galėjo būti vienas: su kokia aparatūra dirbsi, jei grotuvo galvutė ‚multipjūklas‘, diskų gali ir negauti. Dar viena taisyklė ir reta išimtis: negalima perduoti pasiskolintų diskų trečiam asmeniui, tačiau, kai tas trečiasis kolega melomanas nuoširdžiai sako, kad mirs, jei šiandien neįsirašys Uriah Heep – Demonds and Wizards, belikdavo suteikti dviejų-trijų valandų limitą patenkinti jo ‚įgeidžiui‘.

Perrašinėjimo pasekmės. Įsivaizduokite, kai vinilinis Dark Side Of The Moon (Pink Floyd) perašomas dešimt kartų su Simfonija, dėl atsiradusio traškesio LP praranda vertę. Kam malonu, kai klausant ‚Time‘, akomponuoja traškesys, tokį diską išsikeisti bus galima nebent į nepriekaištingos kokybės Neil Daimond ar kažką panašaus. Alvydas ‚Žydas‘ Miliauskas ( dabar Bronx’e, N.Y. bare pilsto burboną ir, labai tikėtina, šiuo metu Glūkoiduose skaito apie savo racionalizacijas) įsigudrindavo traškančius diskus valyti spiritu, tačiau efektas po tokio apdirbimo buvo niekinis, nebent nuramindavai save įteigdamas, jog traška mažiau. Nauda tokia, jog nelieka pirštų atspaudų ir dulkių.
Dar apie pasitikėjimą. Kaune Petrašiūnuose pirmos pažinties metu melomanas tau parai paskolina krūvelę diskų ir šventai tiki, kad grąžinsi. Aišku, kitaip ir būti negalėjo.

1973 metais darant įrašus pas šiaulietį Česką Galkų, jis supažindina su vienu kiečiausių Šiaulių melomanų Jaška, dar sovietmečiu emigravusiu į Izraelį, kuris irgi sutinka duoti išsinešti nakčiai trisdešimt diskų perrašymui, nors matomės pirmą kartą. Gal Jašai imponavo laikiniems mainams paliktas The Hollies – He Ain‘t Heavy He‘s My Brother, kurį kitą dieną sugebėjo išsikaulinti pigiai nupirkti.
Tiesa, vienas ir vienintelis atvejis buvo, kai nerašytos melomanų taisyklės buvo ignoruotos. Jau XXI amžiuje Alytuje, Ligoninės gatvėje esančioje bibliotekoje dirbantis vyrukas, net gavus Igorio rekomendacijas, sutiko dienai duoti kopijuoti JAU compact disk (ne vinilą) Yes ( Fragile ir Close To The Edge), vėliau persigalvojo, motyvuodamas, jog galima CD sugadinti ir panašiai. Peršasi mintis, jog pasitikėjimo supratimas naujais laikais tarp melomanų deformavosi, nors teisingiau būtų manyti, jog šaukštas deguto medaus statinės NEPAGADINO.
1971 vasaros pabaiga, Kaunas, Ramonos įrašų studija buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate dabartiniame Savanorių prospekte. Sukasi 15 monofoninių astrų, kometų, jupiterių. Čia galima rasti šviežiausius diskus Kaune. Albertas ‚Kobra‘ už 60 rublių perka tik prieš savaitę pasirodžiusį The Who – Who‘s Next. Kai Alytuje kolegos sužinos šią naujieną, Alberto buto durys bus dažnai ir įkyriai varstomos ištisą mėnesį.
Dar apie Ramonos studiją. Vitrinoje, žvelgiančioje į gatvę, buvo išdėliota Carpenters – Close To You, T.Rex – Slider, Deep Purple – In Rock, David Bowie – The Rise and Fall of Ziggy Stardust and The Spiders From Mars, kiti LP. Kiek laiko taip eksponuoti diskus KGB leido? Ogi apie tris mėnesius. Nes tai galėjo pakenkti tarybinio jaunuolio savimonei ir pažiūroms. Vėliau panašios įrašų studijos sulindo į undergraundą.
Apie 1981 – 1986 metus Alytuje tokių studijų buvo Žmuidzinavičiaus, Naujojoje, Jonyno gatvėse, tačiau tai tik melomanijos, kaip reiškinio, parodija. Neliko nuoširdumo ir azarto. Įrašai mokami ir gauni tik kopiją iš juostos. Studijų ,savininkų‘ supratimas apie roką labai ribotas, bet puikus rinkodaroje. Jei sugebėjai nupirkti juostinį AKAI GX4000D, nors geriau AKAI GX747 (1800 – 3000 rublių) su stikloferitinėmis galvutėmis, pora kasetinių made in Japan , gali pradėti štampuoti įrašus. Vėliau atsiranda poreikis įvairiems aliukams, rusiškam popsui ir kitokiam surogatui. Tai glūkoiduose jau nagrinėta tema.
Dabar XXI amžiuje, kai muzikos laikmenos saugomos *.cda, *.mp3, *.aac, *.wav, melomano moralinė kategorija – pasitikėjimas kolega tampa tiesiog neaktuali, nes įrašai dėl kopijavimo nepradeda ,traškėti‘, jei netyčia ištrynei – parsisiųsi kitą. Čia pakvimpa piratavimu, kuris mums toks įprastas reiškinys, kad, tiesą sakant, visai nekvepia. Čia jau kita tema.

Pradžia:
Pirmieji Alytaus melomanai. Kas jie? (vol.1)
Pirmieji Alytaus melomanai. Kas jie? (vol.2)

Pirmieji Alytaus melomanai. Kas jie? (vol.2)

Pirma šio straipsnio dalis: Pirmieji Alytaus melomanai. Kas jie? (vol.1)

LIUKSEMBURGO RADIJAS IR ,,SPIDOLOS“

Oficiali pop muzika jau šeštame-septintajame dešimtmetyje buvo vadinama tarybinės estrados terminu. Jau tada šie estradininkai stengdavosi pamėgdžioti Chicago ar Blood Sweat and Tears, tačiau atliekant B.Gorbulskį ar T.Makačiną tai virsdavo kažkokiu pseudostiliumi, kurį tiksliau gali apibūdinti tik specialistai-muzikologai. Tačiau ši estradinė kultūra buvo svetima daliai Alytaus jaunimo, jam reikėjo Mersey Sound. Apie 1964 m. Liuksemburgo radijas, vėliau Laisvoji Europa pasiekia Lietuvą savo muzikinėmis laidomis. Galingi sovietų radiotrigdžių generatoriai slopina šias stotis, todėl Beatles, Rolling Stones, Hollies, Move, Kinks, Troggs klausyti kartais tekdavo tik įjungus audio-auto-vaizduotę savo smegenyse. Broliai latviai pagamina „Spidolą“. Tai priemonė mobiliai klausyti muzikos, kurios sovietų ideologai ypač nepageidauja. Tai radio imtuvas, paprastai laikomas kairėje rankoje, jo korpusas atremtas į šonkaulius, antena ištraukta iki galo. Čia ir vėl melomanai330.jpgnepralenkiamas Albertas „Kobra“ Sakalnykas su savo „Spidola“, apsuptas būsimų melomanų miesto pliaže, ploščiatkėje, prie „Pušies“ kavinės ar Zimavičienės mūro, karštai diskutuodavo ar Move – Flowers in the Rain dar išsilaikys topuose iki savaitės galo. Liuksemburgo radijas naktį iš sekmadienio į pirmadienį transliuodavo pagal New Musical Express sudarytus hitų reitingus, todėl tokie veikėjai kaip Vincas Kudirka, Gintas Unguraitis pirmadienį į mokyklą ateidavo pavėlavę ir neišsimiegoję, bet pilni naujausios muzikinės informacijos, kuria mielai dalindavosi.

LP KAINOS IR MAINAI

Giminių iš Vakarų siųsta plokštelė apmokestinama 5 rubliais, tačiau vidutinė kaina rinkoje buvo 50 rublių, nepamirškime jog broliškų šalių pilietis uždirbdavo 150 rb per mėnesį, taigi pomėgis brangus. Tarp melomanų vykdavo intensyvūs mainai. Lygiaverčių mainų pavyzdys: Faces – „A Nod is As Good As a Wink to a Blind Horse“ (neatplėštas) keičiamas į švelniai traškančius su truputį nušiurusiais vokais Janis Joplin „Pearl“ + Donovan „Greatest Hits“ + 10 rublių. Vėliau atsiranda viešos neoficialios keityklos, kurios sutraukia minią melomanų – viena svarbiausių Vilniuje prie Valakampių žiedo.

APARATŪRA

Ryga 101, pirmasis sovietijoje latvių gamybos stereo stebuklas. Vėliau – Simfonija su AC 35 kolonėlėmis, Estonija ir buvo pirmieji LP perklausos įrankiai. Skambesys? Lyginant su šiandieniniais AUDIO PHYSIC Scorpio kolonėlių skleidžiamais dažniais, tai buvo tik varganas šnaresys, tačiau tada tai buvo garso atgaminimo viršūnė. Jei klausant Led Zeppelin – Stairway to Heaven nešiurpsta oda ir žemus dažnius nejunti kepenimis, išvada dvejopa: arba bloga aparatūra arba tau reikia klausyti I.Valinskienę. Grotuvų galvutės sverdavo 5-7 gramus, galima suvokti koks tai multipjūklas (čia Igorio terminas) vinilui. Laikai keitėsi, Igoris parsiveža iš Vokietijos Dual, Algirdas Žemaitis iš Detroito Sharp. Dar vėliau pilni supermarketai neaiškios kilmės aparatų (no name), tačiau lygiagrečiai Kaune, Vilniuje atsiranda ir specializuoti audioshopai. Šiandieninius melomanus turėtų dominti Anglijos garažuose gaminami unikalūs aparatai. Pardavę du-tris naudotus automobilius, galėsite mėgautis superkokybišku garsu.
Artėjančių šv. Kalėdų ir Naujų metų proga Alytaus melomanams – senjorams ir jaunesniems linkime sproginėjančių roko purslų jūsų muzonuose, neužsidėti „arklio ausinių“, o klausyti stilių įvairovę, kuri šiandien itin gausi ir ten rasti grynuolių. Neabejojame, jog vienoje tonoje rasite vieną gramą genijų sukurtų hitų …

Trečia šio straipsnio dalis: Pirmieji Alytaus melomanai. Kas jie? (vol.3)

Stebuklingai išlikęs Radio Sweden muzikinės laido rusų kalba spidolinis įrašas

ico_soundas.gif Gurmanams: Lindisfarne – Lady Eleanor (1970) mp3 1,2 MB

Pirmieji Alytaus melomanai. Kas jie? (vol.1)

Mūsų besemeriuose ir martenuose tyška roko purslai, junk savo dėžes pilnu garsu (vrubi muzon na polnuju). Jack Allen, BBC laidų apie roką sesija rusų kalba, 1976

1971-1972 metais Kaune „Kanklių“ kine buvo demonstruojamas rusų gamybos dokumentinis filmas „Manekenų fabrikas“. Kai kas jį žiūrėjo 5-15 kartų (Glūkoidai: Vidukas,Vidma, Kapitonas, Romėnas,
Dzilbus). Priežastis paprasta, ten 22 sekundas parodo The Beatles – Twist And Shout. Hipiuojančiam jaunimui sovietų valdžia buvo nustačiusi bado dietą matyti populiarias pasaulyje roko zana.jpggrupes, apie gyvą pasirodymą galima nebent susapnuoti. Tačiau vinilas prasiveržavo pro užkardas įvairiausiais būdais: kažkas sugebėdavo parsivežti iš Vakarų, kažkam giminės atsiųsdavo. Plito audio įrašai pagal nerašytas ir nesavanaudiškas taisykles: aš turiu Humble Pie II, gal gali duoti persirašyti Who‘s next (The Who). Alytuje pradininkai buvo Albertas Sakalnykas, Sigis Kizala, Gintas Unguraitis, vėliau apie 1969 pasirodo Igoris Riabovas, kurio įrašai pagal tuometinį supratimą ir technines galimybes buvo aukščiausios prabos („pirmas įrašas nuo disko“). Tokiu būdu savo kolekcijas kaupė Alvydas Petkevičius, Romas Zdanavičius (1952-1998), Valdas Jurgelevičius (1952-1974) buvęs „Aisčių“ pirmeivis. Vėliau pasirodo vėlesnės kartos melomanai: Genius Vnarauskas, Valius Stadulis, Alvydas “Žydas“ Miliauskas, Jonas Kudirka, Algirdas Žemaitis, Valdas Labukas, Liudas Ramanauskas, Almantas Bendoraitis, Gintas Baubonis, Romas Bražinskas (jo moto: tikras rokas baigėsi 1974 metais), Antanas Bardzilauskas iš Čižikų kaimo (vinilo fanas) , Dangiras, Dainius Vaivada, Daivis Sirūnas, kuris šiandien sukaupęs tiesiog grandiozinę CD ir DVD kolekciją, bet grįžkime atgal. Monofoniniai įrašai buvo tiražuojami lietuviškais magnetofonais „Aidas 9M “, kiečiausias buvo Albertas Sakalnykas, mat jam mama gimtadienio proga nupirko „Astra 205“. Vinilinės LP buvo kruopščiai prižiūrimos, valomos dulkelės, viršeliai apvilkti polietileno plėvele. Kai KGB pašto cenzoriai iš siuntinio nušvilpė Santana –Black Magic Woman viršelį, Alvydas Petkevičius tušu nupiešė taip, kaip įsivaizdavo jį klausydamas. Tai buvo džiunglių fone sėdintis kažkoks woodoo child ir mušantis bongus. Nors verk – viršelis neišliko. Būtinas atributas – storas sąsiuvinis, kuriame ranka kaligrafiškai įrašomas grupės pavadinimas, LP pavadinimas, trukmė, firma leidėja, išleidimo metai ir juostos numeris. Minisessions‘ai startuodavo parodant tokį sąsiuvinį kolegoms ir tik vėliau pereinama prie LP, juostų perklausos, debatų. Be Žanos (Janna Riabowa) neapseidavo, ko gero, joks session‘as, ji turėjo gerą skonį ir supratimą apie roko stilius, sroves, ją matote foto (1972, Aisčių repeticijų kambarys pašte) . Nuo 1977 metų gyvena Vokietijoje ir JMMP klubo narių nepamiršo! Glūkoidų adminai sveikina Žaną, apsireiškusią mūsų puslapiuose.

Free Life, Free Love, Free Rock, tokie žodžiai suvirinimo aparatu buvo išrašyti ant nerūdijančio plieno lakšto.Tokį 1974 metais Sigis „Kefas“ Kizala ir Rimas Burokas įteikė „Gintarėlių“ frontmenui Eimiui Švabui koncerto metu kultūrkėje nuo Morrison‘s Memory Pop Club narių. KGB jiems neatleido …

tęsinys