POLAS IR LINDA… ant sparnų

VYTAUTAS STANEVIČIUS                                                                               AUDRIUS JANECKA                                                                               

 

 

 

Prieš 50 metų ir du mėnesius viso pasaulio laikraščių antraštės tiesiog rėkė antraštėmis: „Veda paskutinis bitlas.“ Tas paskutinis – Polas Makartnis. Jo išrinktoji – fotografė Linda Eastman. Deja, auksinių vestuvių nepavyko atšvęsti. Praėjus 29 metams, 1998 m. balandžio 17 d. Linda po sunkios ligos iškeliavo Anapilin.
Po to Polas vedė dar du kartus. Su antrąja žmona, buvusiu modeliu Heather Mills, po audringų skyrybų išsiskyrė 2008 metais. Beje, kalbėdamas apie antrąją savo santuoką, Polas sakė, jog velionė Linda pritartų šiam pasirinkimui, nes jos su Heather esą labai panašios ne tik išore, bet ir dvasios stiprybe. Pirmoji stengėsi padėti gyvūnams, antroji – žmonėms. Kaip ten būtų, – didelis klaustukas. 26 metais už Polą jaunesnė Heather, įsiplieskus nesantaikai savo vyrą viešai netgi vadino „senu pirdžiumi“. 17 metų už legendinį bitlą jaunesnė Nancy Shevell 2011 metais tapo jo trečiąja žmona.

1969 metų kovo 12 diena įeis į istoriją kaip “tragiška“ įsimylėjusioms Bitlų gerbėjoms.
Šlapią rytą Londone paskutinis Bitlų viengungis, 26-erių metų Paul McCartney vedė 27-erių metų Linda Eastman. “Lietus tiko tai dienai, nes vis tiek šaligatvis būtų buvęs šlapias šalia Marylebone santuokos rūmų nuo ašarų tų merginų, kurios slapta vylėsi tapti Mrs. McCartney“, –- rašė The Guardian reporteris.
Nors planuota santuokų ceremonija turėjo būti slapta, santuokų rūmų laiptai buvo apgulti minios žiūrovų ir reporterių. Viskas prasidėjo viena valanda vėliau, nes Polo brolis Mike McGear, kuris buvo pabrolys vestuvėse, vėlavo dėl sugedusio traukinio, kuris važiavo iš Birmingemo į Londoną. McGear ir Bitlų asistentė Mal Evans buvo santuokos liudininkai. Prie poros prisijungė Heather, Lindos 6-ių metu duktė iš pirmos santuokos, kuri buvo pamerge vestuvėse.

Pora susitiko 1967 metu gegužės mėnesį Bag O’Nails klube, kur grojo Georgie Fame. Fotografė Linda su redakcijos užduotimi viešėjo Londone. Praeinant pro staliuką, už kurio sėdėjo Paul, jis užkalbino ją. Draugiškai pasišnekėjo ir išsiskyrė. Po 4 dienų jie vėl susitiko Brian Epstein bute, kur buvo suorganizuotas vakarėlis ką tik išleisto albumo “Sgt. Pepper’s Lonely Hearts Club Band“ išleidimo proga. Čia užsimezgusi draugystė po dviejų metų virto abiejų santuoka, kuri truko 29 metus.
Bitlų muzikantų vestuvėse nebuvo. “Aš tiksliai neatsimenu, kviečiau bitlų muzikantus į savo vestuves, ar ne. Kodėl ne? Esu šunsnukis, bent jau aš taip apie save manau. Galbūt dėl to, kad grupė buvo ties iširimo riba. Buvome vienas kitam atsibodę. Mes jau nebuvome “chebra“.
Visa santuokos ceremonija užtruko 4 valandas. Pora tik su policijos pagalba prasiskynė kelią iki limuzino pro klykiančių merginų minią. Dalis merginų, dainuojančių bitlų dainas, bandė neleisti atidaryti mašinos durų. Kitos, stovėdamos priekyje, bandė neleisti mašinai pajudėti. Policininkai kaip buldozeriai nustūmė merginas, ir McCartney’iai nuvažiavo tolyn atlikti bažnytinės ceremonijos.
Po savaitės, 1969 metų kovo 20 dieną, John Lennon vedė Yoko Ono. Ir kai 1970 metų balandžio 10 dieną Paul McCartney viešai pareiškė išeinantis iš grupės, tuo oficialiai baigiant  Bitlu egzistavimą, abi moterys spaudoje buvo apipiltos purvu, kaltinant grupės sugriovimu.
Abiejų meilės romaną McCartney įamžino dainose “The Lovely Linda“, “Man He Was Lonely“ ir “Maybe I’am Amazed“. Bet Linda prisiminė, kad ji, kaip mūza, įkvėpė McCartney parašyti dainą Bitlams “Two of Us“. “Norėdami pabėgti nuo nuolatinio žmonių ir spaudos dėmesio, mes tiesiog sėsdavome į automobilį ir nuvažiuodavome kažkur už Londono, tiesiog išnykdavome. Važiuodavome nekreipdami dėmesio į kelio ženklus ir nuorodas, ir sustoję kur nors periferijoje prabūdavome neribotą laiką. Vienos iš tokių kelionių metu aš vaikštinėjau viena po miškelį Londono apylinkėse, o Paul, likęs mašinoje, pradėjo rašyti dainą “Two of Us“. Ši daina – apie mus, išvažiavusius kažkur ir būnant tik dviese.
Linda Eastman gimė 1941 metais rugsėjo 24 dieną New York mieste, žydų šeimoje. Jos tėvas buvo žydas iš Lenkijos, motina – Vokietijos žydė. 1962 metais ištekėjo už Melville See Jr. ir susilaukė dukros. 1965 metais porai išsiskyrus, ji tapo muzikinių įžymybių fotografe, taip susipažindama su Paul McCartney.
Jie abu susilaukė 3-jų vaikų: Mary (g.1969 m.), Stella (g.1971 m.) ir James (g.1977 m.). Po vestuvių dukrą Heather iš pirmosios santuokos, McCartney oficialiai įdukrino. Lindos įtakotas 1971 metais Paul tapo vegetaru.
1971–1981 metais abu grojo grupėje Wings. Iširus grupei, ji tęsė savo veiklą kaip fotografė ir gyvūnų teisių aktyvistė, PETA narė. 1984 metais Barbadose ji buvo sulaikyta už marichuanos laikymą. 1997 metais ji gavo Lady titulą, kai Paul McCartney Britų karalienės buvo įšventintas į riterius.
1995 metais jai buvo diagnozuotas krūties vėžys, ir 1998 metais, balandžio 17 dieną ji mirė, būdama 56 metų amžiaus. Jos kūnas buvo kremuotas šeimos rančoje Tucson, Arizona, JAV. Pelenai buvo išbarstyti šeimos fermoje Anglijoje, Sussex grafystėje.
“Ji buvo mano mergina“, – pasakė McCartney per laidotuvių ceremoniją. “Aš netekau savo draugės“.

Parengta pagal Ultimate Classic Rock.

Reklama

YELLOW SUBMARINE KŪRĖJAS IŠKELIAVO AMŽINYBĖN

VYTAUTAS STANEVIČIUS                                                                               AUDRIUS JANECKA                                                                               

 

 

 

Kovo 26 d. mirė povandeninio laivo Yellow Submarine sumanytojas, konstruktorius ir statytojas Artūras Džonsonas (Arthur Johnson), kurio geltonasis povandeninis laivas ir dabar, drauge su Bitlais, plaukioja ir nardo beribėse mūsų (ir ne tik mūsų, bet jau ir anūkų) svajų bei fantazijų gelmėse…
Beveik prieš 51 metus, 1968 m. liepos 17 d., Londono paviljone “Piccadilly Circus“ įvyko trečiojo filmo “Beatles“ premjera, animacinė, “Geltonas povandeninis laivas“. Tais metais Bitlai vengė viešumo ir net nedalyvavo filmo kūrime. Didžiąją laiko dalį jie praleido Indijoje, Himalajų prieškalnių ašrame, globojami guru Maharishi Mahesho, kur bandė perprasti transcedentinės meditacijos pamokas ir įrašė “White Album“.
Kuomet dėl filmo premjeros pasirodė Bitlai, jų gerbėjai blokavo gatves ir paralyžiavo Londono eismo laviną. Tai buvo vienas iš paskutinių milžiniškų viešų “Beatlemania“ parodymų Anglijoje.
Bitlai, vykdydami sutartinius įsipareigojimus, pasirodė animacinių filmų kūrime, kuriuos jie įgyvendino su “United Artists“. Su kompanija pasirašė sutartį trims filmams: “Hard Days Night“ (1964 m.), taip pat “Help!“ (1965 m.). Tačiau vis dar liko skola – trečiajam.
Filmo „Yellow Submarine“ animacinė funkcija buvo laikoma idealia. Toks sprendimo būdas leido sėkmingai įvykdyti sutartį. Bitlai nenorėjo veltis į šią kino avantiūrą, bet juos slėgė sudėtinga to meto situacija. Tai tragiška jų vadybininko Brajeno Epšteino mirtis, finansiniai sunkumai, kuriuos sukėlė biznio taisyklių neišmanymas, nori nenori vertė spręsti šią problemą. Sukurtas multfilmas visus padarė laikinai laimingais.
1969 metų sausį Bitlai Didžiojoje Britanijoje išleido savo dešimtąjį studijinį albumą „Yellow Submarine“ su šešiomis dainomis, kuris yra ir bendravardžio nuotaikingo animacinio filmo garso takelis.
Daugiau apie talentingą britų inžinierių Arthur Johnson, kurio geltonas povandeninis laivas dalyvavo Bitlų filmo pristatyme, atsiuntė Audrius.
2019 metu kovo 26 dieną Grimsby mieste (Anglija) mirė Arthur Johnson, kuris dėl pomėgio išradinėti atsidūrė dėmesio centre, petis į petį su Bitlais. 1968 metais Arthur Johnson, visiškai nežinodamas apie Bitlų filmą, savo namų galiniame sode sukonstravo vienvietį povandeninį laivą. Vieninteliai dažai, kuriuos rado garaže, buvo geltoni. Laivas svėrė pusė tonos. Arthur pavadino ji Resurgam, lotyniskai “vel“. Vietinis laikraštis Grimsby Telegraph aprašė apie šį submariną ir jis atsidūrė dėmesio centre.


Kai United Artist (Bitlų įrašų kompanija) apie tai perskaitė, jie panoro, kad jis reklamuotų filmą. 1968 metų liepos 17 dieną submarinas buvo vežamas Londono gatvėmis, su vienu iš “blue meanies“, kurie buvo muzikos nemėgstantys personažai Bitlų filme “Yellow Submarine“. Priekyje jo senoviniu Rolls Royce važiavo Bitlų muzikantai. Submarinas buvo pastatytas priešais Piccadilly Circus teatrą, kuriame vyko pasaulinė “Yellow Submarine“ filmo premjera. Arthur su žmona Paula dalyvavo premjeroje ir po to vykusiame vakarėlyje The Royal Lancaster Hotel viešbutyje.
Paula prisimena: “Jis sukonstravo submariną iš metalo laužo, ir tada atsirado ši daina. Taip jau sutapo. Submarinas buvo vežamas Oxford gatve. Bitlai negalėjo kartu važiuoti su submarinu dėl draudimo kontrakto subtilybių, tačiau jie buvo apsirengę kaip Blue Meanies.
Buvo susirinkusios tenai visos žvaigždės: Keith Richards (Rolling Stones), The Who, Status Quo, Mary Hopkins ir Tony Blackburn. Mes su vyru stovėjome šalia Bitlų. Bet aš dėl jų nesukau galvos, nebuvau jų gerbėja. Aš labiau domėjausi PJ Proby (amerikiečių dainų kūrėjas ir atlikėjas)“.
Buvęs gvardietis, jaunystėje Arthur mėgo sunkumų kilnojimą ir kultūrizmą. Vėliau tapo patyrusiu naru povandenininku, kurio darbas buvo prižiūrėti ir taisyti povandeninius vamzdžius bei montuoti naftos platformų povandenines dalis.
Savo talento dėka Arthur prisijungė prie kompanijos Norvegijoje, gaminusios vienviečius submarinus. Vėliau, ieškojo galimybių pratęsti šį verslą Amerikoje. Likimo ironija – visą gyvenimą būdamas šviesaus ir blaivaus proto, paskutinį savo dešimtmetį žmogus kovojo su Alzhaimerio liga, tačiau mirties priežastis buvo vėžys. Jis mirė būdamas 80-ies metų. Su žmona kartu išgyveno 58 metus. Arthur paliko 5 vaikus, 8 anūkus ir 4 proanūkius.
Balandžio 15 dieną įvyko laidotuvės – jo pelenai buvo išbarstyti į jūrą šalia Humber Mounth Yacht Club klubo, pagerbiant jo talentą ir meilę jūrų inžinerijai. Ceremonijos metu skambėjo Bitlų “Yellow Submarine“ daina, Mario Lanzos “I will walk with God“ ir himnas “To be a piligrim“. Visi laidotuvių dalyviai privalėjo dėvėti kažką geltoną, šitaip pagerbiant talentingą išradėją, kurio sukonstruotas povandeninis aparatas reklamavo Bitlų filmą “Yellow Submarine“.
Dabar submarinas stovi po atviru dangumi Penny Lane gatvėje, Liverpool pietinėje dalyje.
Parengta pagal: Peter Craig, GrimsbyLive.

Mūsų piligrimai The Cavern klube

Mūsų karta tiek susijus su bitlų fenomenu, jog niekaip neatsispiria pagundai aplankyti vietas, kurios istoriškai svarbios: pirmieji vieši bitlų koncertai Liverpulyje 1961 metais The Cavern scenoje. Būtent čia, spalio 9 dieną dalyvauja, mini Džono Lennono gimtadienį ir pramogauja glūkoidas Vytas Stanevičius, dar mums žinomas San Simno niku. Tai šviežia info, kurią Vytas kartu su puikiomis foto (padarė virš 1000) mums persiuntė, o Garažų Klipų studija sumontavo kažką panašaus į filmuką. Ot, kad tokį renginuką pas Giedrę bibliotekoje suorganizavus.
Dabar dėkinga proga priminti ir prisiminti, jog ir kiti mūsiškiai jau anksčiau atliko panašius ritualinius judesius. Pirmasis, apsilankęs Strawberry Fields aikštelėje Centriniame Parke Manhetene (New Jork, USA) buvo Sigitas “Kefyras“ Kizala. Vėliau tą padarė Dzilbus su Laima kartu su Virgium ir Vitalija, kiek vėliau – Alvydas Jegelevičius. Alvydas jau Londone perėjo zebru Abbey Road Crossing. Kiek vėliau tai pakartojo Igoris su Jurga, o Liudas Ramanauskas apsilankė visada neformalioje aplinkoje skendintį Džimo Morrisono kapą Paryžiuje. Tai buvusių muzikinių rezistentų, kaip kažkada mus su dalele ironijos pavadino Rasa Petkevičienė, piligriminės kryptys, kuriomis derėtų retkarčiais migruoti.
Reikia nepamiršti, jog Vidukas prieš 15 metų kalbino Dzilbų nuvažiuoti į Liverpulį. Vidai – dar nevėlu. Kapitonas pakvietė 2017 birželį aplankyti jį Londone ir sakė: kas čia yra? Pašoksim ir iki Liverpulio.
O dabar žodį ir vaizdus jums pristatys VYTAUTAS “SAN SIMNAS“ STANEVIČIUS

The Cavern Club. Džono Lennono gimtadienis  || Foto – Vytautas Stanevičius || Garažų Klipai 2016

VYTAUTAS STANEVIČIUS

san-simnas-stanevicius

Spalio viduryje turėjau galimybę lankytis Liverpulyje, o po to keliauti į Glazgą stebėti Lietuvos – Škotijos futbolininkų pasaulio čempionato atrankos rungtynių, kurios baigėsi taikiai – 1:1. Žinant mūsų futbolo dabartinę būklę, susitikimo baigtis nesugadino geros nuotaikos, kurią, kaip ir tikėjausi, įgijau jau kelionės pradžioje, vos nuskridęs į Liverpulį.

Tai geriausia vieta bitlomanui su savo svajone nutūpti ant žemės ir pasibastyti Bitlų miesto gatvėmis, apsilankyti The Cavern Club, kuriame jie pradėjo savo viešus pasirodymus, pasišildyti jų neblėstančios auros spinduliuose. Jau antrą kelionės dieną viename bare-suvenyrų parduotuvėje susipažinau su amerikiečių grupe The British Invasion iš Ohajo valstijos, atvykusia į Liverpulį koncertuoti. Kitas malonus siurprizas, kad su jais kartu buvo ir Amerikos lietuvė, Vudstoko laikų simpatiška šviesiaplaukė mergina, nepraradusi savo energetinio užtaiso ir dabar, vardu Audronė. Ji gimusi Amerikoje ir, kaip pati sakė, tėvai pokariu iš Šiaulių emigravo į Valstijas.

Tą patį vakarą mano naujieji pažįstami turėjo koncertuoti The Cavern Club. Suprantama, jie grojo The Beatles gabalus. Jų aprangos ir išoriniai bruožai buvo be galo panašūs į originalus. Viskas atitiko The Cavern Club dvasią ir susirinkusią įvairaus amžiaus publiką varė į ekstazę. Atsitiko tai, kas tuo metu geriausia galėjo atsitikti Liverpulyje, nebent būčiau gimęs dešimtmečiu anksčiau ir praėjusio amžiaus šeštame dešimtmetyje po raudonmūriais The Cavern Club skliautais siausčiau aidint originaliems The Beatles. Bet nevarau Dievo į medį ir neseniai džiuginusiais įspūdžiais noriu foto reportaže pasidalinti su savo kraštiečiais, kurių širdys daužosi The Beatles ritmu.

Daugiau Vyto Stanevičiaus pėdsakų glūkoiduose:

<  Vabalų paroda Lietuvoje