Vienos dienos kronika (2): MIESTO SODAS

Pirmoji dalis – “Pliažas“, čia – tęsinys, kuriame aprašomi miesto sodo XX amžiaus, septinto dešimtmečio lankytojų papročiai ir įpročiai. Visi aprašyti dalykai – neišgalvoti ir nepagražinti, gali būti, jog kai kas tiesiog pamiršta. Alytaus planas 1967 gali praversti skaitant, o atspausdinus, jį tiktų pasikabinti kad ir palėpėje, ten kur stovi nereikalingi, bet kažkodėl neišmetami daiktai.

aa

MIESTO SODAS

Pavakarė. Alvydas su Gintu ruošiasi eiti į miestą. Ant nuogo kūno velkasi T-Shirts, o ant viršaus dar bitlovkę. Kulturizmo pratimai neduoda greito efekto ir toks “užpildas“ vizualiai gali kompensuoti muskulatūros neprieauglį. Tada einant iš Madrido į miestą, pakeliui tekdavo sutikti bent 10 draugų, pasisveikinti su jais. Šiandien 10 kartų einant tuo pačiu maršrutu, pažįstamo veido gali ir nepamatyti.

Pakeliui, prie “Saulutės“ Virgius, tik prieš savaitę įvykdęs šaudymo kandidato į sporto meistrus reikalavimus, demonstruoja savo naują pneumatinį vokišką šautuvą ir siekia naujų aukštumų. Algis Adomaitis iš Madrido atsistoja 20 metrų atstumu nuo šaulio, įsikanda cigaretę ir sutinka, kad Virgius pataikys į ją. Dar kelia sąlygą: jei Virgius kliudys jo galvą, jam kandidatas į meistrus sumokės 10 rublių. Po akimirkos cigaretė pavirsta dulkėmis. Šekspyras būti taikiniu sutinka be draudiminių susitarimų, jis smilium ir nykščiu laikys penkių kapeikų monetą. Rezultatas tas pats, tik dulkių nėra. 2008 metų birželio pabaigoje Virgius apgailestavo, jog šernai neateina į pamėgtas vietas, gal jie nujaučia, kad glukzauras tiesiog niekada neprašauna pro šalį.

Jau centre išdygsta keistas seniokas. Mindaugas “Fantomas“ Pilkonis, šiandien lauko akmenis profesionaliai verčia architektūrinėm detalėm ir sėkmingai iš to valgo duoną. Fantomas pakeičia savo išvaizdą: skrybėlė, prilipinti ūsai su barzda, tamsus kostiumas, vienoje rankoje lazda lenktu galu, kitoje portfelis. Taip sėkmingai jis kvailino savo geriausius draugus, nes niekas jo neatpažino. Priėjęs prie seno gastronomo stovinčio būrelio saviškių ir galantiškai pasisveikinęs, klausia kur yra viešbutis. Kaip neparodysi kelio Alytuje dar nematytam prieškarinės Lietuvos inteligentui. Nebent kildavo klausimėlis ar senukas nori patekti į viešbutį ar į pasakų namelį – vietą, kur gyveno linksmos mergaitės.

Miesto sodas buvo traukos centras. Visai kaip dabar, tik tada ten dar buvo GRYBAS ir ploščiadkė, kurioje vykdavo šokių vakarėliai, vadinkim diskoteka, ir jokių DJ, tik gyva muzika. Vėliau šiuos akcentus, kalbant Rimo Buroko terminologija, nugriovė intelektualūs vandalai. Grojo čia maestro Jonas Pavilonis, Romas “Cviakas“ Vaitkevičius, Liudas “Bulka“ Bulkevičius, Vytautas “Styga“ Palubinskas, o iš rekrūtų rusų kariuomenėje trumpų atostogų grįžęs Alvydas A. Jegelevičius net sudainavo bitlų “Oh, Darling“ ir “Let It Be“. Tai buvo tikras furoras. Dar viena detalė: šokančiųjų ir stebėtojų buvo maždaug po lygiai. Pažiopsoti prie tvoros ateidavo ir vaikai be tėvelių ir tėveliai su mamytėm, akies krašteliu besistengiantys pamatyti kokią panelę pakabins jų sūnelis arba atidžiai stebėti kaip šokių aikštelėje auga jų dukrelės reitingas.

Apie aštuntą vakare, sodo prieigose jaučiasi pagyvėjimas. Po GRYBU taip pat. Besišypsanti bufetininkė pro langelį vikriai dalija limonadą, saldainius „Karakum“, drumstą žigulinį alų. Pagal blatą galima gauti kai ką stipresnio. Šiais laikais Lietuvoje pagal blatą galima gauti sklypą UNESCO saugomose teritorijose.

Tada čia rinkdavosi visi vietiniai iš Centro, Kurorto, Kriaušiaus, Madrido ar Suvalkų. Kartais kildavo muštynės, tema ta pati: vietiniai kala atėjūnus (dabar vadintume miesto svečiais). Šiandien tendencija gali išlikti – turkai, vietnamiečiai, kinai gali tapti pretekstu santykiams aiškintis. Labiau intrigavo kovos tarp panelių. Nusiauna batelį ir kala kulniuku konkurentei į galvą. Nesutarimų subjektais dažniausiai buvo Kriaušiaus berniukai.

Blatniausi vyrukai buvo iš Kriaušiaus: Kobra, Škalba, Kunė, Ožys, Aninė – jų ir kelnės buvo labiausiai platėjančios, nes turėjo savo kampe siuvėją, kuris kitų miesto rajonų stiliagas tiesiog ignoravo. Čempionas buvo Čarlis iš Kurorto, jo kelnių vėjare švytavo trys grandinėlės, kai kas teigia matęs net keturias šviečiančias lemputes. Kriaušius buvo turtingas ir gražiausiom miesto panelėm: Virga, Albina, Roma, Greta etc., o į mis Alytus titulą pretenduoti galėjo tik Dana Lydytė iš Kurorto. Nors Albertas “Kobra“ Sakalnykas nepamiršdavo abejojantiems priminti, jog gražesnių už jo Dalią Alytuje tiesiog nėra. Deja, oficialių mis paradų tada dar nebuvo, tad liko tik nuomonių įvairovė. Norinčių pakviesti gražuoles šokiui buvo pakankamai, bet ne visi turėjo kapeikų bilietui. Tad tie, nelabai pasiturintys, jau pritemus, apie pusę vienuoliktos, pradeda lipti per ploščiadkės tvorą. Lengviausia ją įveikti buvo galima kampe link Angelo arba prie pat scenos.

Dėmesio centre dvi ploščiadkės įžimybės: Juozas “Kamas“ Kaminskas ir Juozas “Bunka“ Petraitis, tada KPI (dabar KTU) penkto kurso studentai, besimokantys tik gerais ir labai gerais pažymiais. Abu ne mažiau kaip šešių pėdų ūgio ir su kostiumais – visai kaip Hollywood‘o grandai per oskarų įteikimą. Beje, vienas į kitą kreipdavosi “pone“, o jų leksika buvo išskirtinė. Pirmo Alytaus (anoj pusėj) bariuke p. Petraitis padavėją kalbino taip – “maloni ponia, prie alaus prašau pateikti ir lesalą“. Jie visiems darė į s p ū d į, o kai kuriems ir į t a k ą.

Bunka labai mėgo laukinius Afrikos gyvūnus. Grįždamas iš “Trijų mergelių“ kavinės Kaune, naktį iš zoologijos sodo “pasiskolino“ naujagimius liūtukus. Atnešė juos į 4-tą studentų bendrabutį Vydūno alėjoje, prižadino komendantę, kad kartu įsiamžintų nuotraukoje. Aišku, po akto, Juozas juos grąžino atgal, nes puikiai suvokė, jog tikroji “kačiukų“ vieta – pas mamą liūtę.

Priešpaskutinis šokis: kviečia merginos. Kaip imperatoriaus Trajano laikais, falanga mergaičių, žybsinčiom akutėm, dar nepradėjus muzikantams groti, pasistumdydamos tarpusavyje, pasiduoda link berniukų. Partnerius renkasi be klaidų. Taigi pakabinti panelę problemų nebuvo, galvos skausmą kėlė mintis į kurį miesto kampą ją reikės lydėti, todėl Kriaušiaus ar Centro panos buvo populiaresnės nei gyvenusios anoj pusėj (Pirmame Alytuje) ar prie sanatorijos. Nebent turėjo išskirtinių pomėgių ir tai buvo žinoma plačiam šokėjų ratui.

Alvydas paskaičiavo, jog panos pagal tuometinę vertybių skalę buvo tik šeštoje vietoje po muzikos, tapybos, body building‘o, E.M. Remarko ar Emilio Zolia ir pliažo. Įprotis sekmadienį grįžti namo laiku, keldavo mylimų tėvelių susižavėjimą. Nors tikroji priežastis buvo kita: pirmą valandą nakties Luxemburgo radijas pradeda transliuoti hitparadą. Tvankią naktį, svirpiant lietuviškom cikadom ir spidolom, vakaronė tęsiasi. Tą naktį jie pirmą kartą išgirdo Pink Floyd – “See Emily Play“, kartu taip prasidėjo šios britų grupės maršas per pasaulį. Tikimybė, kad šiandien net įvairių zvonkių gerbėjai žino kas yra “pinkai“ – išlieka.

________________________

Skaitantieji gali pasigesti tokių miesto rajonų kaip Dainava, Vidzgiris, Putinai. Veiksmas vyko tuo laiku, kai ŽMOGIDĖS Alytuje dar nebuvo statomos, vasarą dabartinėje jų vietoje žaliavo bulvių laukai.

P.S. Jei rašliava patiko, galėtų būti tęsiama …

□ Ankstesnės Alvydo ir Ginto patirtys

□ Pirma dalis – Vienos dienos kronika (1): PLIAŽAS

Reklama

Vienos dienos kronika (1): PLIAŽAS

Tai pirma dalis – apie miesto pliažą Lelijų gatvėje. Visi aprašyti dalykai – neišgalvoti ir nepagražinti, gali būti, jog kai kas tiesiog pamiršta. Alytaus planas 1967 gali praversti skaitant, o atspausdinus, jį tiktų pasikabinti kad ir palėpėje, ten kur stovi nereikalingi, bet kažkodėl neišmetami daiktai.

aa

PLIAŽAS

Vasarą temsta vėlai. Alvydas su Gintu, kurių namus skiria 100 metrų, jau gerokai pramokę Morzės abėcėlę, prožektorių pagalba tariasi ką veikti kitą dieną. Tada namie telefonų Šikučių prospekte dar niekas neturėjo. Gal rytoj eiti į Vokiečių pliažą ir ten pavyks vėl pamatyti kaip būsimoji Alytaus futbolo garsenybė Algimantas “Liuba“ Eidukevičius lipa į pušį. Liuba labai bijo šunų. Vienas toks – Šančių plokščiadančių veislės šunėkas atklydo prie atokaitoje gulinėjančių Vytauto “Smiliaus“ Kunčino, Žorkos, Algirdo Žemaičio, bet tik būsimo “Dainavos“ puolėjo nervai neišlaikė – jis kaip koks Borneo salos papuasas akimirksniu įsliuogė į storoką pušį. Ši istorija ėjo iš lūpų į lūpas ir vasaros pabaigoje jau buvo kalbama, jog Liuba iš pušies išlipo tik vakarop, kai pradėjo temti ir buvo tikras, jog teritorijoje tarp Žemaitės gatvės ir pylimo nėra nė vieno keturkojo. Aišku, tai smarkiai perdėta ir neatitinka tiesos.

Gal susitikti su Koškinu? Užvakar ryte, nuvažiavus su samokatais prie pylimo, girdykloje „Gegutė“ jie sutiko Kaniūkų sargą Koškiną, ką tik grįžusį nuo tilto po tarnybos, visiškai blaivų ir be gitaros. Įvykis neordinarinis. Kokie rišlūs minčių srautai virto pirmąsias 15 minučių: kaip jis k a i r e ranka šaškėmis aplošė Lietuvos šaškių čempioną alytiškį Adomavičių ar apie turėtą balsą “liričeski tenor“, kuris pavirto į “barchatni bas“ po to, kai jį sumušė sūnus. Vėliau, Koškinui įkalus šimtgramį, jam prasidėjo “kelionė“. Visai kaip Jimo Morrisono hite “The Soft Parade“ , kai Jimis sako “this is the best part of a trip“ ir audiencija buvo baigta.

Taigi sekančią dieną geriau pradėti nuo dinaminių ir statinių kultūrizmo pratimų, nes Koškinas déjà-vu. Steve Reeves buvo dievas – vyriško kūno grožio etalonas, o miesto pliaže Vaclovas Kleponis buvo vietinis etalonas tuometiniam jaunimėliui. Taigi tikslas aiškus – per vasarą reikia užsiauginti muskulatūrą ir tapti vietiniais kietiakais.

10 valandą ryte pliažas dar tuščias, tik žilagalvis mokytojas pensininkas Narijauskas, jau išsimaudęs, lėtai kopia šlaitu namo. Oras bus toks kaip vakar: karšta ir tvanku. Kobra ir Leva (vėliau perėmęs antkapių kalinėtojo patirtį iš mokytojo Ipolito Kiaunės) jau sėdi prie gelbėjimo stoties. Spidolos antena ištraukta iki galo. 10 val. 10 minučių Libera Europa pradės roko apžvalgą. Beach Boys – “Good Vibration“ tada apžavėjo negirdėtais elektroniniais vojažais į nepažintą garsų pasaulį. Taigi šis gabalas – visų techno stiliaus išradėjų krikštatėvis. Dar po valandos pasirodo Vincas Kudirka, atsineša juostinį nešiojamą raudonos spalvos magą “Romantika“, maitinamą aštuoniomis apvaliomis batarkėmis, kurios leido išklausyti pora bitlų diskų. Pirkti naujų reikia eiti į krautuvę Zimavičienės mūre. Aišku, Vincą jau nuo seno gastronomo atlydėjo gausus būrys fanų, lyg dabartinį aštuoniolikmetį turintį apynaujį BMW. Tada Vincas atnešė vokiečių žurnalą “Bravo“, niekam anksčiau nematytą, kuriame buvo didelė Jimi Hendrix nuotrauka. Pamatyti Jimį ir dar spalvotą – jau savaime buvo topas.

Pliažas sparčiai pildosi. Ateina būriai vaikų, renkasi panelės, vis dairosi ar jos tikrai stebimos. Pasirodo tinklininkų plejada – Albino Šukaičio auklėtiniai: broliai Šyvokai, broliai Gustaičiai, Antanas “Jaška“ Jasionis, Rūta Kyguolytė, Algis “Bundzius“ Kyguolis. Susiformuoja bent pora ratukų, kiti muša bobą. Ypač nepageidaujami buvo nemokantys kamuolį pjauti iš riešo. Prie vandentraukės, po gluosniu kortomis ačko lošia Strielka, Kubė, Kazys ir Vytas Barauskai, Pupa (“atiduok tū-ū-ū-zą!!!“).

Lygiai trečią valandą po pietų visos pliažo spidolos nustatomos trumpų bangų 31 m diapazonu, gali pasijusti, lyg būtum Rimini. Radio Praha pradeda transliacijas italų kalba ir mielai pildo Italijos piliečių pageidavimus: skamba Adriano Celentano, Rita Pavone, Salvatore Adamo, Jani Morandi, Domeniko Modunjo. Labai mėgsta italai sveikinti savo artimuosius taip, kad girdėtų ir kaimynas ar bendradarbė visi ir visos fratelli ar soreli. Įpročiai tie patys kaip ir šiandieninių Lietuvos pageidavimų koncertų klausytojų ar užsakovų. Labai smagu išgirsti savo vardą ir pavardę per radiją. Dvasinis orgazmas pasiekiamas greitai ir paprastomis priemonėmis.

Maudynės tokią dieną buvo tikra atgaiva. Nemuno vanduo, kai pasineri atmerktomis akimis, permatomas net prie vandentraukės akmenų, kur vaikų gausybė mėgo turkštis, jau nekalbant apie jo skaidrumą ant srovukės. Nuo vandentraukės akmenų Nemuną skersai pernerdavo Bronka Mazaliauskas ir Alba Dapkevičius, abu vietiniai, iš Kurorto. Ištroškusieji romantikos ar įspūdžių, Nemuno pakrante aukštyn gali nueiti iki trąšų sandėlio ar net Vokiečių pliažo ir pasileisti iki miesto pliažo. Jau už barono, pačiame vidury upės sutinki Nijolę Mitrulevičiūtę, besileidžiančią nuo technikumo, tada Lietuvos moksleivių lengvosios atletikos rinktinės narę. Taigi, pasitaikydavo drąsių panelių.

O didžiausia atrakcija – barža su sieliais. Kiekvienas save gerbiantis pliažo plaukikas būtinai turi priplaukti prie vidurupiu plukdomų surištų rąstų, užsiropšti ant jų ir ant galvos nušokti atgal į upę. Kai tokių plaukikų kokie septyniasdešimt trys, garlaivio kapitono padėjėjas su ilga kartimi nespėdavo visų vaikyti. Kyla įtarimas, jog tuometiniai Nemuno jūrininkai mielai pliažą būtų apiplaukę pro abi dailidkes, deja, tas kelias jau neatmenamais laikais buvo išdžiūvęs.

Alvydo ir Ginto skrandžiai pradeda mušti gongą, jie pro miškelį, sportcelę patraukia namo. Jų dar laukia vakaro vinis – MIESTO SODAS, kuriame susirinks jaunimo elitas – Kriaušiaus asai, pretendentės į mis Alytus, laukinių Afrikos gyvūnų gerbėjas Juozas “Bunka“ Petraitis, Fantomas ir kiti intriguojantys reiškiniai.

Pradžia ir tęsiniai:

□  Ankstesnės Alvydo ir Ginto patirtys

Vienos dienos kronika (2): MIESTO SODAS

Vienos dienos kronika (3): RESTORANAS

Pirmieji Alytaus melomanai. Kas jie? (vol.2)

Pirma šio straipsnio dalis: Pirmieji Alytaus melomanai. Kas jie? (vol.1)

LIUKSEMBURGO RADIJAS IR ,,SPIDOLOS“

Oficiali pop muzika jau šeštame-septintajame dešimtmetyje buvo vadinama tarybinės estrados terminu. Jau tada šie estradininkai stengdavosi pamėgdžioti Chicago ar Blood Sweat and Tears, tačiau atliekant B.Gorbulskį ar T.Makačiną tai virsdavo kažkokiu pseudostiliumi, kurį tiksliau gali apibūdinti tik specialistai-muzikologai. Tačiau ši estradinė kultūra buvo svetima daliai Alytaus jaunimo, jam reikėjo Mersey Sound. Apie 1964 m. Liuksemburgo radijas, vėliau Laisvoji Europa pasiekia Lietuvą savo muzikinėmis laidomis. Galingi sovietų radiotrigdžių generatoriai slopina šias stotis, todėl Beatles, Rolling Stones, Hollies, Move, Kinks, Troggs klausyti kartais tekdavo tik įjungus audio-auto-vaizduotę savo smegenyse. Broliai latviai pagamina „Spidolą“. Tai priemonė mobiliai klausyti muzikos, kurios sovietų ideologai ypač nepageidauja. Tai radio imtuvas, paprastai laikomas kairėje rankoje, jo korpusas atremtas į šonkaulius, antena ištraukta iki galo. Čia ir vėl melomanai330.jpgnepralenkiamas Albertas „Kobra“ Sakalnykas su savo „Spidola“, apsuptas būsimų melomanų miesto pliaže, ploščiatkėje, prie „Pušies“ kavinės ar Zimavičienės mūro, karštai diskutuodavo ar Move – Flowers in the Rain dar išsilaikys topuose iki savaitės galo. Liuksemburgo radijas naktį iš sekmadienio į pirmadienį transliuodavo pagal New Musical Express sudarytus hitų reitingus, todėl tokie veikėjai kaip Vincas Kudirka, Gintas Unguraitis pirmadienį į mokyklą ateidavo pavėlavę ir neišsimiegoję, bet pilni naujausios muzikinės informacijos, kuria mielai dalindavosi.

LP KAINOS IR MAINAI

Giminių iš Vakarų siųsta plokštelė apmokestinama 5 rubliais, tačiau vidutinė kaina rinkoje buvo 50 rublių, nepamirškime jog broliškų šalių pilietis uždirbdavo 150 rb per mėnesį, taigi pomėgis brangus. Tarp melomanų vykdavo intensyvūs mainai. Lygiaverčių mainų pavyzdys: Faces – „A Nod is As Good As a Wink to a Blind Horse“ (neatplėštas) keičiamas į švelniai traškančius su truputį nušiurusiais vokais Janis Joplin „Pearl“ + Donovan „Greatest Hits“ + 10 rublių. Vėliau atsiranda viešos neoficialios keityklos, kurios sutraukia minią melomanų – viena svarbiausių Vilniuje prie Valakampių žiedo.

APARATŪRA

Ryga 101, pirmasis sovietijoje latvių gamybos stereo stebuklas. Vėliau – Simfonija su AC 35 kolonėlėmis, Estonija ir buvo pirmieji LP perklausos įrankiai. Skambesys? Lyginant su šiandieniniais AUDIO PHYSIC Scorpio kolonėlių skleidžiamais dažniais, tai buvo tik varganas šnaresys, tačiau tada tai buvo garso atgaminimo viršūnė. Jei klausant Led Zeppelin – Stairway to Heaven nešiurpsta oda ir žemus dažnius nejunti kepenimis, išvada dvejopa: arba bloga aparatūra arba tau reikia klausyti I.Valinskienę. Grotuvų galvutės sverdavo 5-7 gramus, galima suvokti koks tai multipjūklas (čia Igorio terminas) vinilui. Laikai keitėsi, Igoris parsiveža iš Vokietijos Dual, Algirdas Žemaitis iš Detroito Sharp. Dar vėliau pilni supermarketai neaiškios kilmės aparatų (no name), tačiau lygiagrečiai Kaune, Vilniuje atsiranda ir specializuoti audioshopai. Šiandieninius melomanus turėtų dominti Anglijos garažuose gaminami unikalūs aparatai. Pardavę du-tris naudotus automobilius, galėsite mėgautis superkokybišku garsu.
Artėjančių šv. Kalėdų ir Naujų metų proga Alytaus melomanams – senjorams ir jaunesniems linkime sproginėjančių roko purslų jūsų muzonuose, neužsidėti „arklio ausinių“, o klausyti stilių įvairovę, kuri šiandien itin gausi ir ten rasti grynuolių. Neabejojame, jog vienoje tonoje rasite vieną gramą genijų sukurtų hitų …

Trečia šio straipsnio dalis: Pirmieji Alytaus melomanai. Kas jie? (vol.3)

Stebuklingai išlikęs Radio Sweden muzikinės laido rusų kalba spidolinis įrašas

ico_soundas.gif Gurmanams: Lindisfarne – Lady Eleanor (1970) mp3 1,2 MB

Pirmieji Alytaus melomanai. Kas jie? (vol.1)

Mūsų besemeriuose ir martenuose tyška roko purslai, junk savo dėžes pilnu garsu (vrubi muzon na polnuju). Jack Allen, BBC laidų apie roką sesija rusų kalba, 1976

1971-1972 metais Kaune „Kanklių“ kine buvo demonstruojamas rusų gamybos dokumentinis filmas „Manekenų fabrikas“. Kai kas jį žiūrėjo 5-15 kartų (Glūkoidai: Vidukas,Vidma, Kapitonas, Romėnas,
Dzilbus). Priežastis paprasta, ten 22 sekundas parodo The Beatles – Twist And Shout. Hipiuojančiam jaunimui sovietų valdžia buvo nustačiusi bado dietą matyti populiarias pasaulyje roko zana.jpggrupes, apie gyvą pasirodymą galima nebent susapnuoti. Tačiau vinilas prasiveržavo pro užkardas įvairiausiais būdais: kažkas sugebėdavo parsivežti iš Vakarų, kažkam giminės atsiųsdavo. Plito audio įrašai pagal nerašytas ir nesavanaudiškas taisykles: aš turiu Humble Pie II, gal gali duoti persirašyti Who‘s next (The Who). Alytuje pradininkai buvo Albertas Sakalnykas, Sigis Kizala, Gintas Unguraitis, vėliau apie 1969 pasirodo Igoris Riabovas, kurio įrašai pagal tuometinį supratimą ir technines galimybes buvo aukščiausios prabos („pirmas įrašas nuo disko“). Tokiu būdu savo kolekcijas kaupė Alvydas Petkevičius, Romas Zdanavičius (1952-1998), Valdas Jurgelevičius (1952-1974) buvęs „Aisčių“ pirmeivis. Vėliau pasirodo vėlesnės kartos melomanai: Genius Vnarauskas, Valius Stadulis, Alvydas “Žydas“ Miliauskas, Jonas Kudirka, Algirdas Žemaitis, Valdas Labukas, Liudas Ramanauskas, Almantas Bendoraitis, Gintas Baubonis, Romas Bražinskas (jo moto: tikras rokas baigėsi 1974 metais), Antanas Bardzilauskas iš Čižikų kaimo (vinilo fanas) , Dangiras, Dainius Vaivada, Daivis Sirūnas, kuris šiandien sukaupęs tiesiog grandiozinę CD ir DVD kolekciją, bet grįžkime atgal. Monofoniniai įrašai buvo tiražuojami lietuviškais magnetofonais „Aidas 9M “, kiečiausias buvo Albertas Sakalnykas, mat jam mama gimtadienio proga nupirko „Astra 205“. Vinilinės LP buvo kruopščiai prižiūrimos, valomos dulkelės, viršeliai apvilkti polietileno plėvele. Kai KGB pašto cenzoriai iš siuntinio nušvilpė Santana –Black Magic Woman viršelį, Alvydas Petkevičius tušu nupiešė taip, kaip įsivaizdavo jį klausydamas. Tai buvo džiunglių fone sėdintis kažkoks woodoo child ir mušantis bongus. Nors verk – viršelis neišliko. Būtinas atributas – storas sąsiuvinis, kuriame ranka kaligrafiškai įrašomas grupės pavadinimas, LP pavadinimas, trukmė, firma leidėja, išleidimo metai ir juostos numeris. Minisessions‘ai startuodavo parodant tokį sąsiuvinį kolegoms ir tik vėliau pereinama prie LP, juostų perklausos, debatų. Be Žanos (Janna Riabowa) neapseidavo, ko gero, joks session‘as, ji turėjo gerą skonį ir supratimą apie roko stilius, sroves, ją matote foto (1972, Aisčių repeticijų kambarys pašte) . Nuo 1977 metų gyvena Vokietijoje ir JMMP klubo narių nepamiršo! Glūkoidų adminai sveikina Žaną, apsireiškusią mūsų puslapiuose.

Free Life, Free Love, Free Rock, tokie žodžiai suvirinimo aparatu buvo išrašyti ant nerūdijančio plieno lakšto.Tokį 1974 metais Sigis „Kefas“ Kizala ir Rimas Burokas įteikė „Gintarėlių“ frontmenui Eimiui Švabui koncerto metu kultūrkėje nuo Morrison‘s Memory Pop Club narių. KGB jiems neatleido …

tęsinys