Ar mėgstate protingas ir orginaliai mąstančias moteris? 

Ar mėgstate protingas ir orginaliai mąstančias moteris?  Atsakymų, tur būt, turėtume visą įvairovę. Turime pasiūlymą kaifuoti, žiūrint Nijolės Oželytės pokalbį su Andrium Tapinu. Ponia Nijolė, Vilniaus hipiakų Zitos Kelmickaitės, Vytauto Kernagio ir kitų Beno chebrytės bendraamžė, o daugelyje požiūrio į mus supančius reiškinius – ir bendramintė. Pokalbyje tiek temų, jog smegenys raibsta, nors pašnekesio trukmė – nepilna valanda. Dabar rinkimų metas, nesvetima ir ši tema, tik Nijolės pamąstymai kartais pranoksta subtiliausius politologų vertinimus Skanaus pasižiūrėjimo. Nenusivilsite ir respektas Laisvės TV.

„SVAJONĖS YRA KALĖJIMAS. NETURĖKIT SVAJONIŲ” – NIJOLĖ OŽELYTĖ || LAIKYKITĖS TEN POKALBIAI

Prezidento rinkimai apnuogino labai svarbų tautiečio virsmą – jis įrodė, jog, metams bėgant, tampa vis mažiau vatnykas, mažiau daržovė, jam vis rečiau atrodo, jog prie ruso buvo geriau, jis tiesiog išmaniai atrinko tikrai tinkamus kandidatus Prezidento kėdei: Ingridą Šimonytę ir Gitaną Nausėdą. Ir tuo pat metu politinį šiūkšlynėlį “praturtino” koloradiniu Tomaševskiu, Jėzum Kristum-Nevykėliu Juozaičiu, pakelės dilgėlių gyvūnu Puidoku ir politiniu migrantu Puteikiu.

———–

Tauta teikia vilčių, jog teisingai atrinks ir LT atstovus Europarlamentui. Siaurame glukoidų ratelyje, plepant apie šį bei tą, pastebėjome visuomeninio rinkimų komiteto “Lemiamas Šuolis” (sąrašas # 6) lyderį Paulių Kunčiną. Beje, jis mūsų poeto Jurgio Kunčino sūnus, mokslus krimtęs Danijoje ir Jungtinėje Karalystėje (Oksforde). Šis politikos, ekonomikos ir filosofijos žinovas, besivystančių ekonomikos rinkų analitikas. Nors ir jaunas (duokime šansą jauniems ir gabiems) didelė tikimybė, jog Lietuvai atstovaus tinkamai. Nepamirškime ir konservatorių (sąrašas # 5), kurie 100 % neparduos ir neišduos pamatinių mūsų valstybės principų ten – Briuselyje. Tauta, nebalsuok už Kremliaus projektą R. Paksą ir koloradinį V. Tomaševskį ir manipuliatorių mokesčiais ir kvailių paieškos specialistą-populistą V. Uspaskichą.

Atsižvelkite į praeitos kadencijos mūsų deleguotų atstovų nuveiktus darbus, lankomumą, tai irgi palengvins jūsų apsisprendimą prie balsadėžės.

 

Reklama

Back in us… back in us… back in U.S.S.R

Artėjant rinkimams į Seimą, politikos tema neaplenks ir mūsų tinklapio. Prieš penkiolika ar daugiau metų Alvydo Petkevičiaus studijoje vykusių pokalbių sesijos metu, drįsau švelniai reikšti nepasitenkinimą Juozo Erlicko lietrytyje spausdinamais klasiškais straipsniais apie Lietuvos kasdienybę. Na, sakau, negalima apie jauną nepriklausomą valstybę taip rašyti. Tada Alvydas atsakė, kad tik stipri ir nepriklausoma tauta gali leisti pasišaipyti iš savęs, nepadarydama žalos nei savo įvaizdžiui nei autoritetui ir tai yra stiprybės požymis. Atsakymas tikslus ir teisingas. Šiandien, kai negatyvios informacijos apie kraštą pilna visur, o pozityvą surasti neapsakomai sunku, nejučiomis pradedi galvoti, kad gyvename blogoje valstybėje. Ar tikrai taip? A. Čekuolis savo TV laidoje sakė, kad dabar ir ateityje netgi vidutinybės negali tikėtis gero gyvenimo. Konkurencija didžiulė ir tikrai nemažės. Visiems niekada nebuvo vienodai gera ir nebus. Graiko minimalios pajamos apie 2500 Lt, bet jie velniškai nepatenkinti. Amerikoje 1 litro benzino kaina tik truputį daugiau negu 2 litai, bet jie pikti, nes ji pakilo dar keliais centais. O kiek varguolių Indijoje, bet jų karma sako – laimė ne tai, kad  gyvenu brazilkoje, bet kad jaučiuosi laimingas. Aišku, susitapatinti su aplinka ir nesiekti geriau – nėra tiesus kelias į gerovę, bent jau mums europiečiams. Tačiau nuolat, jau du dešimtmečius save įkalinti psichologinėje transo būsenoje – viskas blogai arba labai blogai – tai jau ligos požymis. Vytas savo rašinyje su sarkazmo ir ironijos doze dar įlies negatyvo į visuotinį informacijos srautą ir tai dar vienas mūsų neprikausomo krašto privalumas – reikšti savo nuomonę atvirai ir viešai. 

VYTAUTAS GALBUOGIS

Greit prašvilpė 22 nepriklausomos Lietuvos metai. Jau mažumą apvargęs galvos procesorius iš atminties ištraukė seną Bitlų dainą „Back in U.S.S.R.“ Juos į “Ten“ neįleido, mes sėkmingai iš “Ten“ pabėgom. Tik dabar galva nepajėgia sudėstyti visų pliusų ir minusų. Žinoma atgal tikrai negrįšime, o kokios perspektyvos, nelabai aišku tam tautos patriotui. Jaunimas kartais pašiepia: iškovojot mums laisvę laisvai emigruoti. Lyg ir kaltas pradedi jaustis, kad daugybė mūsų sūnų ir dukterų mus palieka. O mes kaip ir nesuvokiam nuo ko mes dabar priklausomi. Nuo rusiškų dujų, ar nuo visiško savo verslo ryklių chamizmo ir įžūlumo. Žmogeliukai vis porina: va prie sovietų buvo geriau. Politika toks dalykas. Tautos mama važiuoja į Briuselį sužinoti, kokia bedarbystė tarp jos vaikų, grįžus tėvui galvos “prapūtimą“ padaro ir toliau visi pečiais trauko – kaip čia?, kaip čia? Joo… ir mano patrioto makaulė nesuvokia, kas darosi Lietuvoj. Einu keist “motininę plokštę“, gal pradės geriau veikti.

Valio, prašviesėjo. Nulekiu į Armėniją, užlipu ant Ararato kalno: oi, kaip gerai iš toli ir dar nuo kalno, Lietuva matosi. Viskas, padarysiu Lietuvą laimingą. Pristatysiu vėjo jėgainių, saules kolektorių, jaunimą aprūpinsiu darbu, šildysimės vietiniu biokuru, pasistengsiu pramušti dvi atomines elektrinukes vietoj vienos, tada elektra du kart pigiau kainuos, kur du stos visados daugiau padarys. Nulipęs nuo kalno supratau, kaip labai noriu patekti į įmonę “Seimas“ ir įsigyti specialybę – seimeris. Amerikiečiai visą gyvenimą apie kažką svajoja, o aš tik dvi dešimtis metų. Jei išrinktumėt mane, pasižadu sąžiningai sėdėti – kad ir keletą kadencijų, pirmais metais net kanceliarinių prekių nereikalaučiau, dar nuo vaikų mokslų daug pieštukų mėtosi. Nieko jums rinkėjai blogo nedaryčiau, o ir gero – taip pat. Svarbiausia vertybė – sąžinė. Balsuočiau sąžiningai: kas lieps, už ką ir svarbu už kiek. O balsus atidavusiam piliečiui būtina priminti, jog turim naikintuvų eskadrilę , galingą policiją, vis prašančią batų, vandens patrankų. Žioptelsi per daug – čiurkšt į burnytę šalto vandenėlio ir ramu.

Dabar apie kultūrą ir muziką. Tautiečiai-ruoškimės didžiausiai ir mėgstamiausiai šalies šventei. Brazilai turi super sambo karnavalą. Mes priešrinkiminį kadrilio šokio festivalį, super renginys. Galės dalyvauti ištisos šeimos, bilietai bus dalinami nemokamai. Kas beliko tautai, tik brangstantys kiaušiniai, kuriais per festivalį nepasimėtysi.

Tegyvuoja glūkoidai, nuo Glūko tiesiai į festivalį.

PS. o kas gali paneigti, gal po kažkiek metų, kažkas ištrauks dainą (….kalinka…kalinka…kalinka moja)

V. Kudirkos varpai ir rinkimai

ALVYDAS AUGUSTINAS JEGELEVIČIUS

Prisidėdamas prie Glūkoiduose  pradėto  priešrinkiminio pokalbio-diskusijos, kuri šiek tiek išsikraipė skilinėdama, keisdama spalvas ir formas ir dalindamasi į priešingus gabalus ir (galbūt) tuo atkreipdama į save dėmesį…

Tuo pačiu – baigdamas ir savo meniškas provokacijas, pokalbių-ginčų drumstimą, noriu primint ir atkreipt visų kalbėtojų-skaitytojų dėmesį į keliskart mano minimą raktą-himną… Ir nebe reikalo. Juk V. Kudirkos himno tekste užkoduotos visos nuorodos ir į Lietuvybę ir į Lietuvos Valstybę. Suprantu, kad dabar nemadingas patriotizmas…

TAČIAU – jei norim būt ir išlikt, manau verta atsigręžt į savo – lietuviškus mąstytojus. Ypač dabar – prieš rinkimus.

Šiandien nusipirkau 2008m.  9 nr. Mokslas ir Gyvenimas žrnl., ir – atradau  10 psl. Prof. Reginos Koženiauskienės straipsnį “Nevalia tylomis praeit pro V. Kudirką“. Taip pat minima ir šios autorės knyga apie V. Kudirką “Būkim šviesos ir tiesos vaikai”. Necituosiu čia nei autorės, nei V. Kudirkos –paskaitykit, būtinai paskaitykit. Šie 2008-ieji metai – skaitymo metai.

Apie rinkimus – linksmai

Filosofinis paradoksas – jis net nežino, kad nežino – nėra jau taip blogai – yra šansų dar sužinoti. Blogai kai žinai ir sąmoningai balsuoji už partijas, turinčias penktosios kolonos požymių. Šiuo požiūriu mūsų komentatorės Giedrės susirūpinimas “ … neatvėrus kelio į valdžią tiems, kurie jau kur kas moderniškesniais būdais pakartos 40 -ųjų situaciją“ įgauna prasmę. Tačiau laikas „nuimti gazą“. Glukoidų siela Albertas „Šekspyras“ Antanavičius tą ir daro. Jūsų dėmesiui jo straipsnis iš ‘‘Vakaro žinių“

ALBERTAS “ŠEKSPYRAS“ ANTANAVIČIUS

shekspyr.jpg

Egzaminas bus po savaitės

Koks lietuvis nėra azarto vergas!? Nors nesame pietiečiai (na, pvz., kaip pingvinai), bet mums lažintis, lošti kortomis, dėt akmeninius kiaušinius, lįsti nuogiems į šaltą vandenį ar tiesiog balotiruotis yra taip pat įdomu ir smaila kaip ir jiems. Skiriamės tik tuo, kad pingvinams adrenalinas išsiskiria kasdien po keletą kartų, o mums, lietuviams (visiems – urmu), – tik kartą per keletą metų, dažniausiai per ketverius. Balsuokime.Jei rinkėjas gali sau leisti vaikščioti įlindęs į panešiotą megztuką, gautą kaip palikimą iš dar anos Lietuvos laiku mirusio dieduko ar pirktą iš “naujausios Vakarų Europos drabužių siuntos“ parduotuvės, tai renkamasis (ne namų sąlygomis) – ne. Jei rinkėjas gali sau ir mums leisti pasakyti, ką mano apie save ir JUOS, tai renkamajam privalu TAI vadinti demokratija.

Renkamasis kenčia visą prieš rinkimus periodą didelius dvasios ir sąžinės skausmus, paskui cezariškai gimdo, kad tie skausmai ir tas gimdymas virstų elementariu pinigų maišu, – žinoma, jei sąlyga, kad JIS bus išrinktas – vienaskaita, dviskaita, daugiskaita, pagal sąrašą, burtais ar kitaip – bus išlaikyta. Iki kortų, šaškių ar dar įdomesnio žaidimo – virvės traukimo – pabaigos liko viso labo savaitė plius viena diena. Iki ateinančio penktadienio dar mes (o ir jie patys) galime klykti už savo dievukų sėkmę, o paskui – tik tykiai melstis.

Balsas vienas

Šiųmečiai spalio dvyliktosios rinkimai Seiman – kažkokie apsunkę, netikri. Anksčiau (prieš 4 m.) būdavo įžeidimų ir juokų būreliais, o dabar, jei ir pasitaiko vienas kitas politinių šonkauliukų traškinimas, tai ir tai – būtinai – lydimas lengvu paplekšnojimu per petį ar net bučiniu. Tikri politikos liūtai nagų neįtraukia ne tik per rinkėjų balsų medžioklę, bet ir visą gyvenimą.

Nors… daug buvusių seimerių apskritai atsisako būti, kuo buvo. Šis Seimas buvo toks “rūpestingas“ tautai ir sau smagus, kad ne visi buvę bosai trokšta “pasirašyti“ dar kartą – galų gale tai nėra antrakartės vestuvės, o tik noras gyventi geriau. O kas gyvena ir taip gerai, gal net ant motociklo, tam nervų ir laiko švaistymas Seime atrodo visiškai bereikalingas, net šventvagiškas užsiėmimas.

Sakysite, taip nebūna? Būna! Vienusyk net pamaniau, kad ir aš “praeičiau į Seimą“, bet nesmagu televizijų muilo operose maudytis, tad nesusigundžiau kurti naujos partijos; o gal tiesiog mano ar valstybės galvoj trūko vienos kitos zvonkės. Ar kokio nors rinkimų minedo į nugarą. Ak, mia! (Mama – ar atvirkščiai.) Būkime. Be vargo, riaušių, bet su rinkimais. Balsuokime.

Balsas du

Šiųmečiai spalio dvyliktosios rinkimai Seiman visiškai išderino dabartinio Seimo darbą. Ypač pirmadieniais – dienomis, kai DAR susirenkama paplepėti ir ką nors pasiimti, t. y. priimti. Ką gi dabar pirmadieniais priima dabartiniai seimeriai? Posėdžių salėje – beveik nieko. Savo kabinetuose – svečius, kurie už JUOS; svečius, kurie gali padėti kovoti ir laimėti; svečius, kurie gamina patarimus, KAIP tą padaryti; svečius, kurie, jei jie laimės, taps ne tik visuomeniniais – kaip dabar, – bet ir neblogai mokamais infliacijos pažeistų mokesčių mokėtojų pinigais patarėjais.

Tik vieną šventą darbo dieną – pirmadienį – teturintiems parlamentarams neužtenka drąsos sulaukti darbo dienos pabaigos, nesvarbu kokie klausimai būtų svarstomi, bet po popiečio miego posėdžių salėje lieka mažiau seimerių, nei jų paprastai būna visos Lietuvos demokratinio ir voveruškinio parlamentarizmo sueigoje – Grybų šventėje. Seimeriai – dar kartą trokštantys tapti seimeriais – puikiai važiuoja net vienintelę šventą darbo dieną – pirmadienį – į savo rinkimų apygardas ar “sąrašus“ susitikti su tais, kurie juos keikė, o dabar rinks. Važiuoja – svetimomis mašinomis, valdišku benzinu varomomis ir dar valdiškesnių vairuotojų vairuojamomis.

Tai ko, tamsta mokytojau Česlovai, nori, kad klasė būtų pilna mokinių? Protingi vaikai pirmadieniais pamokas praleidžia. O kitom dienom ir taip nereikia eiti į mokyklą. (Taip nutarta.) Nebent negabiems. Kurie nieko nemoka, tik valdyti. Bet vis tiek balsuokime.

Balsas trys

Šiųmečiai spalio dvyliktosios rinkimai Seiman turi ir gana gražių priedėlių, – kad ir vieną: tauta klaus savęs – reikia ar nereikia pratęsti senosios AE darbą. Buvęs wiljamso konsultantas (atsimenam, kuo baigėsi) ir danų kiaulininkas (pakruojiškiai ir dabar žino, kaip ir kuo rajone “atsiduoda“), o dabar tik Vyriausybės atstovas, tituluojamas misteriu Išdaviku, sako – vėl(gi) padoriai – nekeldamas tono ir nedviprasmiškai: žmonės, referenduminkitės! Jei jūs pasakysite PRATĘSIMUI “taip“, šviesitės žvakėmis, jei pasakysite “ne“, grįšite prie balanos. Vienam besirūpinančiam šviesia tautos ateitimi piliečiui kažkaip išsprūdo klyktelėti apie el. lemputes ir kainas už TAI jau šiandien. Misteris Išdavikas visus peržegnojo ir pasakė: AA. Ar TOS raidės reiškia amžiną atilsį Ignalinos AE ir dar ganėtinai nedidelėms elektros kainoms, ar tik misterio Išdaviko inicialus, dar nepavyko išsiaiškinti.

Klausčiau: kodėl ir kam mus “dūrina“ NEGALIOJANČIAIS referendumais – Vyriausybė, misteris ir kt.? Klausčiau, bet ES sako: balsuokite dėl elektrinės kaip norite, bet gausite tai, ką… pasirašėte. Klausčiau, bet lietuviai azarto vaikai – tegu bando iš nevilties net išlošti. Būtinai balsuokime.

Ko vertos naujos partijos?

Kai paklausė žinomą ‚Aphrodites Child‘ vokalistą Demis Roussos ar nenorėtų „eiti“ į politiką Graikijoje, kur jį žino kiekvienas, garsenybė atsakė, jog tam reikia turėti du talentus: būti talentingas melagis ir gabus vagis. Deja, abiejų neturiu.

Kurias partijas rinkti: senas tradicines ar naujas, dažnai net nežinomais tikslais susikūrusias? Kiek prarasime brangaus laiko kai prie valstybės vairo stos nauja partija? Atėjus naujiesiems į valdžią, visas protas, energija ir laikas bus skiriama „pirmaeiliams“ reikalams: #1. Kaip įtaisyti gentainius: tetas, uošves, vaikus ar bendražygius į tinkamas vietas. #2. Sukurti korupcinius saitus. #3. Paruošti veiksmų planą kaip atidirbti rėmėjams už pilką finansinę paramą rinkimų kampanijos metu. #4. Išsiaiškinti kaip efektingai naudotis seimūno privelegijomis. #5. Sutvarkyti asmeninius, giminaičių ir draugų turto, slypų perkėlimo į aplinkosaugines zonas, verslo ir kitas paprastam mirtingajam sunkiai įkandamas problemas.

Šių „pirmeilių“ reikalų tvarkymui teks skirti bent metus-du,  vėliau galima pratintis spręsti valstybinius reikalus. Čia dar reikia išmokti imituoti darbą, kaip sukurti intrigą, kuri padės nukreipti visuomenės dėmesį nuo globalių problemų sprendimo link trečiaeilių detalių, visa tai palydint isteriškais užsakomos žiniasklaidos išvedžiojimais. Šioms plonybėms tobulai įvaldyti reikia laiko, todėl valstybės valdymui protas ir energija NEBUS skiriama mažiausiai dar vienerius metus, nekalbant apie patirtį ir išmanymą, kurie per dieną neatsiranda. Paskutiniais kadencijos metais dar vienas iššūkis – kaip išlikti Seime po rinkimų. Šiuo laikotarpiu prioritetinė partijų darbo kryptis tai totalus miglos pūtimas į tautiečių galvas kokie jie buvo įžvalgūs, neklystantys, tiek sukūrė gėrio ir tik TIE KITI trukdė , darė klaidas ir taip sužlugdė tautos gerovę.

Tradicinėms partijoms visa tai daryti nereikės arba beveik nereikės: viskas jau sukurta ir laiko valstybės reikalais rūpintis yra. Yra ir patirtis. Visa tai privalumai. Rezultatai priklausytų nuo politinės valios, kompetencijos ir doros.

Reikia nepamiršti ir bendros visų partijų savybės, kai dieną jų atstovai viešai deklaruoja savo skirtingas pozicijas, tačiau naktį dėl visko  susitaria, ypač kai padvelkia fondo grąža. Ši aplinkybė dažnai nužudo rinkėjo norą iš viso eiti ką nors rinkti. Reikia nepamiršti ir tai, kad po Nepriklausomybės atkūrimo susikūrė niekur neregistruotos dvi partijos: LIETUVOS TURTO TURĖTOJŲ ir LIETUVOS TURTO DALIJIMO STEBĖTOJŲ. Pirmieji – tai tuos kuriuos renkame, o antrieji – tai pirmųjų rinkėjai. Kol nėra kitaip, tol bus taip kaip yra.

R. Pakso deklaracijos siekti tvarkos rinkėjui buvo patrauklios, tačiau jį parklupdė „aplinka“ ir nesėkmingi atidirbinėjimai helikopterių remontininkui už paramą rinkimų metu. Startas nekoks.
Jeigu V. Uspaskichas su savo partijos kasa nesusitvarko legaliai, ar galima tikėtis kad toks vedlys dorai ir kompetentingai reguliuos valstybės pinigų srautus.
Arenoje pasirodė nauji veikėjai – tuštybės mugių organizavimo viešoje erdvėje korifėjai. O kiek dar partijėlių, kurias didžiosios  ant trumpo pavadėlio laiko. Taip ir norisi šūktelėti – saugokitės netikrų pranašų!

Deklaruojamos tradicinės kryptys Lietuvos politikoje trys: konservatyvi, liberali ir socialinė, kas joms atstovauja – žinome, nors dažnai jie patys pamiršta ką atstovauja, ką deklaruoja ir ką realiai daro. Tačiau rinkti reikėtų būtent šių krypčių partijas. Kurias? Supratimo ir skonio reikalas. Esminių pokyčių nebus, chaoso taip pat.

Šia pačia tema sveiko pilietinio mąstymo apraiškų galite rasti “Lietuvos Ryte“ Kristinos Sabaliauskaitės straipsnyje “Londonas: must the show go on?“