TREČIA IR PASKUTINĖ DALIS arba “VIENOS DIENOS KRONIKA: RESTORANAS“. Septintame dešimtmetyje alytiškius „Nemuno“ restorane linksmino Kęstas Pilvelis, Zenonas Bulgakovas, Žora Bondarevas, Vytautas Kaupinis, Juozas Navickas, Silvestras Seilius, Juzė Cegelskas, kiti. Jų įnašas į Alytaus subkultūrą nevienareikšmis. Nuo 1970 metų juos pakeitė jaunesni kolegos – “Aisčių“ muzikantai …
Galvos skausmo kur aštuntą dešimtmetį Alytuje praleisti savaitgalio vakarą nebuvo, nes nebuvo ir pasirinkimo. Tie laikai, kai miesto inteligentai vesdavosi savo atžalas į kultūrnamį žiūrėti Valentino Kirlio vaidintą Herkų Mantą jau buvo praėję. „Nemuno “ restorane publika susirinkdavo iki devintos vakaro, nebent tai būtų uždaras užsakytas vakarėlis ir jau aštuntą šveicorius pro stiklines duris įtaigiai mojuoja ranka neigiamus ženklus, nepalikdamas vilties patekti į vidų. Tik ne muzikantams. Nors, kai naujai priimtas į darbą durų viršininkas karjieros pradžioje dar neatpažindavo etatinių muzmenų, Vacys pravesdavo jam supažindinimo procedūrą: esu Vaclovas Kazlauskas – septynios arklio jėgos, muzikantas, o čia mano kovos draugai – Vycka ir Dzilbus. Šį kartą atleidžiu, bet ryt vakare vartelius atkelk laiku ir plačiai.
Restorane baro tada dar nebuvo, bet tik įėjus, pirmame aukšte, šalia rūbinės buvo toks bufetas, kuriame ant kuolų sėdėjo pusamžiai vyrai, įvairiomis dingstimis atitrūkę nuo žmonų, darė po šimtą. Ramus, melancholiškas vaizdelis, staiga bufetininkė, pamačiusi pro lango stiklą žmogelį, visiems lankytojams praneša: ana, vėl ateina tas, kur po pusantro litro ant galvos pakelia ir negriūna … Taip tiesiai ir be užuolankų visiems ir pasakė. Jau neprisiminsime to čempiono vardo, kuris nustebino net ilgametę patirtį miesto girdyklose sukaupusią bufetininkę, matyt, jis galėjo būti vertas Jurgio Žukausko vario dirbinio – apdovanojimo. Taip, kaip Petras I „apdovanodavo“ girtuoklius.
Salėje keli staliukai jau užimti: Aninė, Petras Visockas, ponas Kaminskas įsitaisę po balkonu, kampe. Tai vyriška kompanija, ir jie čia atėjo tiesiog praleisti laiką, vėliau gal kils kitų minčių. Jie jaučiasi laisvai, kalba garsiai ir tai šiek tiek disonuoja su vis dar ramia restorano aplinka. Ant stalo – tradicinis repertuaras už 10 rublių: burbuliukas su moonshainu, ąsotis gaivos ir nerealaus dydžio karbonadai, kurie niekaip nesutelpa į dviejų delnų dydžio lėkštę. Dar žalieji žirneliai, kurių parduotuvėje nenusipirksi, nebent būtum kompartijos ar kitos išrinktųjų kastos narys. Būtinai fri-bulvytės, kurias visi labai mėgo. Ir kažkodėl kelios juodos duonos riekelės.
Ant pakylos sėdi dvi porelės, apsirengę tvarkingai, vaikinukai mandagiai patarnauja mergytėms – jie „kietuoliai“, nes į restoraną atsivedė panas. Keturi stalai ant pakylos sustumti į krūvą, pagražinti baltomis medžiaginėmis servietėlėmis, nukrauti šaltais užkandžiais – kažkas švęs gimtadienį. Juozas Kašėta, kiti padavėjai trina rankas – bus nedarbinių pajamų. Muzikantai taip pat įžiūri neapmokestintą pelną – gali tekti groti iki antros nakties, o jubiliatai taip mėgsta būti pasveikinti viešai, skiriant gražiausius linkėjimus per mikrofoną. Kartais sveikinimų susikaupdavo tiek daug, jog pasimetę muzikantai, tarkime, Antosę, mininčią gimtadienį, pasveikino sėkmingai laimėjus skyrybų bylą ir taip sukėlė aršų jubiliatės nepasitenkinimą. Tada stalo įgaliotinis, priėjęs prie scenos, atvirai priekaištauja muzikantams. Vacys, pasitelkęs įgimtą gražbilystę, surezgia tokį impozantišką sveikinimą, po kurio visi lieka patenkinti ir nesusipratimą jau traktuoja kaip linksmą pokštą.
Scenoje ant pakylos pianinas, vokiški elektrovargonai, būgnai, stiprintuvai, gitaros. Mikrofoninės kolonėlės pririštos prie salės kolonų. Šiandien šioje scenoje prekiaujama labai prasto skonio šviestuvais. Viktoras – bosistas-garso operatorius-elektrotechnikas (viskas viename) dar patikrina ar teisingai ir patikimai sujungti aparatai. Vacys, tvarkydamas būgnus, sėsdamas ant kėdės, kurios viena koja grindų skylėje, neišlaiko pusiausvyros ir su visu komplektu nuvirsta. Pustuštė salė paploja. Vacys nusilenkia į tris puses, tuo parodydamas, jog nieko neįvyko, o jei tai įvykis, tai jis nereikšmingas. Romas Stankevičius – grupės siela ir drausmingiausias iš visų, tyliai sunerimsta: gal mūsų bembačius atėjo švediško alaus paragavęs. Na neragavo tada to švediško ir ne tai svarbu. Tokį brendą „užpatentavo“ Vacys, išmokęs restorano bufetininkę tetą Mašą ruošti žigulinio alaus ir 50 gramų degtinės mix’ą. Ir aplamai „švediški“ nutikimai nebuvo toleruojami, nes kenkė muzmenų įvaizdžiui ir komandiniam darbui.
Vakaro metu Vaclovo Kazlausko atliekamos S. Povilaičio, kitų estradininkų dainos buvo labai populiarios ir mėgstamos tuometinės publikos. Grojant tokius gabaliukus įtikti lankytojams didelių pastangų neprireikdavo ir Vacys savo pasirodymą ištempdavo iki keturių-penkių non-stop šlageriukų su triukšmingu anšlagu. Vieną gražų vakarą gitaristas ir solistas Valius Chlevickas pasakė: publiką reikia auklėti! Valius – vilnietis, grojęs su K. Antanėliu, kitais žinomais muzmenais. Nors gyvename kukliame provincijos miestelyje, nederėtų apsiriboti tik pigia „populiarščina“, kodėl nepagroti bliuzo, jazzrock‘o ar tuometinių pasaulinių popso galiūnų gabaliukų. Atsirado abejojančių – publika šnairuos, nebus užsakymų. Dzilbus, jau tada nekentė bumčikų, todėl nuolat “prievartavo“ Dalią Meisnerytę ir Tatjaną Baranauskienę dainuoti vakarietiškus hitus. Ir tai joms sekėsi. Laikas parodė, kad George Benson ar Boney M, Stevie Wonder ar Santana, bitlai ar rollingų „Jumpin‘ Jack Flash“ publikos kotiruojami taip pat puikiai, kaip ir polivaika, ypač studentų, kurie sugrįžę savaitgaliui į gimtą miestą, mielai ledo vakarus „Nemune“. Šiandien televizininkai tokių idėjų nepropoguoja. Tai kas vertinga, sukišta į Lietuvos TV2, kitaip tariant, į gilų stalčių, o mėšliuką pateikia vitrinose. Be studentų, muzikos vertintojais dar buvo tuometinių skydinių (ENSK) statytojai – Zukerman AG firmos darbuotojai Stefanas, Peteris, Maksas, Diteris. Tai jie užsisakydavo patį pirmą staliuką po palme, prie pat scenos ir linksmai leisdavo vakarus, sakydami – tik pas jus girdime tokią muziką, kokią mėgstame ir įpratę klausyti Vakaruose. Jų stalelį puošė ir grupės solistė Dalia Meisnerytė, kurios galingu balsu atliekama It’s Five o’clock (Demis Roussos) kėlė pelnytas ovacijas. Leonido Brežnevo laikmečiu šie austrų ir vokiečių vaikinai suteikė techninę pagalbą vietiniams melomanams ir muzikantams, parduodami ar dovanodami dvylikastygę gitarą, stereo ausines ar kitą, vietiniams neįkandamą equipmentą. Jais naudojosi ir verslo pionieriai – iškaulydavo iš vakariečių naudotus marškinius, batus ir parduodavo juos amžino deficito kamuojamiems miestelėnams. Pikti liežuviai plakė, jog tie vaikinai į Vakarų Vokietiją, Austriją išsivežė visas miesto „k“, tačiau tokie teiginiai prasilenkia su objektyviais pasvarstymais. Didžioji dauguma „išsivežtų“ panelių iš tikro buvo tyrai pamilusios arba vakariečius-skydinių statytojus arba vakarietišką gyvenimo būdą, nors pastarasis joms dar buvo terra incognita.
Apie pusę vienuolikos šokių aikštelę užplūsta nauji šokėjai. Pasisotinę deficitinio maisto, priragavę deficitinių gėrimų, pasirodo banketų salėje besilinksminantis miesto elitas: partorgai ir sandėlininkai, komjaunimo lyderiai ir prekybinių bazių vedėjai su damomis. Bufetininkė teta Maša pakužda muzikantams, jog banketinis elitas nesunaudos viso specialiai jų vakarėliui skirto deficitinio „Tauro“ alaus. Kitą dieną Viktoras ir Dzilbus, tik restoranui atkėlus vartelius, savo drauges Julę ir Laimą jau vaišina trupiniais nuo elito stalo. Dar viena žinutė apie muzikantų žmonas. Žinant įgimtą ir nenumaldomą moterų potraukį dalintis naujausia informacija, jos nusipelno ypatingos pagarbos, nes neplatino jokių žinių apie vyrų paklydimus, nukrypimus, paslydimus ar sriubos kepimą nei tarpusavyje, nei už muzmenų gildijos ribų. Gal todėl ir jų šeimos išliko užsigrūdinusios, patvarios ir ilgalaikės. Kaip joms tai pavykdavo – tai psichologų ir socialinių mokslų specialistų tyrinėjimo objektas.
Vėliau, kai po balkonu įrengė barą, ten retkarčiais prisišvartuodavo Jurgis Kunčinas. Dažnas darydavo jam reveransą – prisėda prie poeto ir persimeta keliais sakiniais apie šį bei tą. Pasėdėti po balkonu užklysdavo poetas Antanas Saulynas, architektai ir gydytojai, tapytojai ir mokytojai – baro inteligentija.
Dar vienas išskirtinis restorano eksterjero bruožas – lauko balkonas pagal visą salės perimetrą. Pertraukėlių tarp grojimo metu čia renkasi muzikantų draugai ir draugės, čia gimsta alternatyvus vakaro repertuaras, dalyviai – tai į svečius užklydęs Vytas Dumbliauskas, kuris, padedant broliams Gedui ir Kęstui Manerskams, padainuos kažką kernagiško. Iš sostinės nostalgijos gimtam Alytui ir savo kolegoms genamas Alvydas A. Jegelevičius publikai dar pristatys naują savo kūrybos „Nemunėlio dainą“, o nacionalinio simfoninio orkestro pažiba Algis Verbauskas smuiką pakeis į boso gitarą ir padžiazuos. Sueigos balkone kėlė galvos skausmą restorano administratoriui Algiui Norui, pareigingam ir budriam tvarkos prižiūrėtojui, be to Algis nuolat prikišdavo muzikantams dėl netvarkingos aprangos, todėl Viktoras prisegė jam kamerdinerio pravardę.
Baigiamasis vakaro akordas – tai vakarėlio metu kilusių nesutarimų išsiaiškinimas. Karate ar džiu-džitsu tada niekas nemokėjo, todėl boksas buvo ta sporto šaka, kuri idealiai tiko. Aikštėje prieš pat paradines restorano duris abiejų konfliktuojančių pusių atstovai atidžiai stebėjo, kad kovos vyktų garbingai ir pagal taisyklę – vienas prieš vieną. Šiandien nereta, kai visi muša vieną, o jau gulintį – dar ir pasimėgaujant.
Išsikviesti taksi galėjo tik turintys pažinčių dispečerinėje, nes norinčių važiuoti daug, taksi vienas-kitas. Šiandien nestebintų, jei konkuruojantys taksistai pasiimti klijentų įvažiuotų į pirmo aukšto foje.
Salė pamažu ištuštėja, kur nekur dar sėdi niekaip nesusitaikę su realybe lankytojai, o salės šviesų mirksėjimas primena, jog vakarėlis baigtas. Padavėjai skaičiuoja sudaužytas lėkštes ir stikliukus – reikia perduoti pamainą ir jų darbas pasibaigs gerokai po vidurnakčio.
Daugiau apie aną Alytų glūkoiduose:
□ Vienos dienos kronika (1): PLIAŽAS
□ Vienos dienos kronika (2): MIESTO SODAS
