Kaip suderinti biurokratų įpročius ir kultūrininkų pasiekimus

Ką tik nu­šur­mu­lia­vo mies­to šven­tė, iš­kil­min­gai pa­gerb­ti Aly­tui nu­si­pel­nę žmo­nės, iš­da­ly­tos kul­tū­ros pre­mi­jos, tei­kia­mos nuo 1991 me­tų. Gau­sia­me lau­re­a­tų bū­ry­je – daug gar­bių kul­tū­ros, me­no žmo­nių. Nors ir kiek po­strin­gau­tu­me apie at­si­tik­ti­nu­mo ar lai­min­go ap­lin­ky­bių su­ta­pi­mo as­pek­tus pa­na­šiuo­se ap­do­va­no­ji­muo­se, R.Pet­ke­vi­čie­nės šia­me bū­ry­je nė­ra.
O bu­vo taip: prieš ket­ve­rius me­tus, 2010-ųjų bir­že­lio 2 die­ną, Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bė­je su­si­rin­ko kul­tū­ros pre­mi­jų at­ran­kos ko­mi­si­ja. At­plė­šė vo­kus, juo­se ra­do pre­mi­joms siū­lo­mų kan­di­da­tų var­dus. Ta­čiau vie­nas iš tų siū­ly­mų bu­vo įdė­tas į ne­už­kli­juo­tą vo­ką. Nors sa­vi­val­dy­bės pri­ima­ma­ja­me jis pa­lik­tas re­gist­ruo­ti li­kus sa­vai­tei iki nu­ma­ty­to ter­mi­no, ta­čiau nie­kas ne­pa­ste­bė­jo klai­dos (ar­ba ne­pa­si­var­gi­no siū­ly­mo au­to­riams pri­min­ti, kad at­si­neš­tų kli­jų). Šia­me vo­ke Jur­gio Kun­či­no bib­lio­te­kos ko­lek­ty­vas kul­tū­ros pre­mi­jai tei­kė R.Pet­ke­vi­čie­nės kan­di­da­tū­rą – už jos kraš­to­ty­ri­nę veik­lą ir uni­ka­lias Aly­taus me­di­ci­nos is­to­ri­jos ato­dan­gas. Kan­di­da­tū­ra bu­vo at­mes­ta, nes biu­ro­kratams svar­biau pa­si­ro­dė ne­už­kli­juo­tas vo­kas (da­bar nuo­sta­tai jau lei­džia teik­ti siū­ly­mus be vo­kų). Taip Ra­sa ir iš­ėjo ana­pi­lin – be kul­tū­ros pre­mi­jos, bet su di­de­le mei­le ir pa­gar­ba vi­sų, su­pra­tu­sių jos dar­bo ver­tę. 

Ištrauka iš Saulės PINKEVIČIENĖS straipsnio “Alytaus maujienose“, 2014 birželio 21 d., šeštadienis

Kaip 2010 metais vietinės reikšmės biurokratai sunaikino Rasai Petkevičienei galimybę pretenduoti miesto kultūros premijai gauti. Apie tai Aldona Marcinkevičienė  atsiuntė žinutę su prierašu: manau, kad būtina su  mūsiškiais pasidalinti šia nuoroda.

Tai Saulės Pinkevičienės straipsnis apie Rasos Petkevičienės, mūsų (glūkoidų) korespondentės, komentatorės, karštų diskusijų dalyvės nuopelnus Stasio Kudirkos ligoninės istorinių faktų  paieškose, dėlionėse, susisteminime ir įprasminime. Tai ir miesto istorijos dalis. Nesinori giliau analizuoti straipsnį, jis tiesiog puikus ir vertas skaityti visiems apsilankiusiems mūsų svetainėje.

rasa_petkev

Glūkoidai didžiuojasi, jog iš jų tarpo renkami arba išrenkami žmonės, įnešę svarų indėlį miesto kultūrai puoselėti. Tai ir minėta šviesuolė Rasa Petkevičienė, o šiais metais tokią premiją pelnytai gavo Albertas “Šekspyras“ Antanavičius. Mes galime paiūlyti rimtus pretendentus metų ar visų laikų poeto ar prozininko vardui prisegti. Galime pretenduoti labiausiai pažengusio visų laikų gydytojo-mokslininko ar rock’o muzikos propagavimo laureto vardui  iškovoti. Jūs, tikriausiai, neabejojate, jog savo tarpe turime garsiausią miesto dailininką ir ne vieną. O dar  fotograndai… Net geriausio miesto žvejo karūnai turime bent tris (Viktoras J., Albertas S., Juozas M.) kandidatus.

Apie Rasą sakitykite čia::

Visas Saulės PINKEVIČIENĖS straipsnis Alytaus Naujienose, 2014. Birželio 21 d., šeštadienis.

 

Reklama

NETEKTIS

baras_zalias

rasa_petk5

Netekome
Netekome

RASOS PETKEVIČIENĖS
(1953 – 2013)

nuolatinės mūsų tinklapio korespondentės, intelektualios mąstytojos, gražios vidumi ir išore, lietuvybės ir demokratijos puoselėtojos, visad principingos svarbiuose  gyvenimiškuose pastebėjimuose ar vertinimuose.

ę ir Aušrą, vyrą dailininką Alvydą Petkevičių ir artimuosius

Nuoširdžiai užjaučiame dukras: Birutę ir Aušrą, vyrą dailininką Alvydą Petkevičių ir artimuosius

baras_zalias

Rasos Petkevičienės straipsniai glūkoiduose

Plačiau apie Rasą Petkevičienę  “Alytaus Naujienose“

rasa-sode

Raselė
Rasos P. atminimui

Sidabro voratinkliai
dangų apjuosia
ir Nemuno kilpą

Ar telpa gyvenimas
kilpoj, kai dviese
ar telpa

Kai skausmas saldus
skyla, dalijas
erškėčiais ir rožėm

Baltuoja žiedais ir
meilę lelijom
užrašo

Ir plakas sparneliais
bitės, drugeliai
dūzgia ir siaučia

Ir krinta raselė į
žiedo taurelę
ramiau čia
————

Sidabro voratinkliai
supasi vėjy
raselės byra

Ant mūsų gyvenimų
mūsų akių – šviesios
tyros

2013 06 05-07, Vilnius – Alytus
(autorius gerai žinomas glūkoidams, tačiau pageidavo likti nežinomu)

Labai asmeniškas Tėvynės skaudėjimas

“Gintai, siunčiu Tau vieną tekstą. Jį rašiau Lietuvos Nepriklausomybės 20-mečiui. Gal jis kartais įneš aiškumo, kodėl ir kas mus kartais “bado“ Glūkoidų debatuose. Mūsų skirtingos nepažintos patirtys verčia mus atsidurti skirtingose barikadų pusėse. Priedo dar pridedu (dėl autentikos) mūsų šeimos relikviją  – Močiutės laišką nuo Laptevų – Rasa“

RASA PETKEVIČIENĖ

rasa_petkNesu aktyvi patriotinių akcijų dalyvė, nebuvau ir atkakli Tėvynės laisvės gynėja ar tos laisvės puoselėtoja. Bet yra dienų Lietuvos laike, kai širdyje aštriai jaučiu geluonį, o visa esybe – nusileidusį „skausmo slenkstį“. Iš kur kyla šis skausmas – sunku nuspėti, nes dažniausiai jis savaiminis, spontaniškas. Nors būna atvejų, kai išprovokuojamas „laiko aktualijų“ ar visiškai asmeniškų netikėtų kasdienybės aplinkybių.
Štai jau prasidėjo trečias atkurtos laisvės dešimtmetis – apie 8 tūkstančiai tavo dienų už laisvę apsisprendusioje Tėvynėje. Visokių tų dienų būta, bet prisiminimas, jog gyveni šalyje, oriai pareiškusioje „aš Esu ir Būsiu“, ir paskelbusioje tai ją niekine laikiusiam pasauliui, tave motyvuoja gyventi produktyvų ir kūrybingą gyvenimą, puoselėjant naujus orius santykius, vaduojantis iš sistemos tau primestos baimės, prievartaujančios atlikti šios sistemos sraigtelio funkcijas. Bet štai išsiritulioja tam tikra laiko „aktualija“ ir ne savo valia esi įmetamas į balą: „yra kaip yra“. Tuomet pajunti, kaip tavo gyveniman įsiveržia ir jį užlieja vergystės laiko atsinaujinimas, savotiškas recidyvas. Gerai visiems pažįstama „Gyvulių ūkio“ situacija. Tu esi įstumiamas į terpę, kur „visi lygūs, bet yra lygesnių“. A priori. Arba, sakykim, tavim, lyg kokiu kamuoliuku ima svaidytis sena bolševikinė nuostata: tu už „jį“ – tuomet tu prieš mane. Tokia situacija tave glumina, žeidžia ir žemina, nes esi pasiruošęs gyventi normalų normalių žmonių bendruomenės gyvenimą, kur bus leista išsiskleisti tavo dienų kūrybiškumui, įvykdant savo profesinę pareigą, išliekant laisvu ir nežeminamu žmogumi. Tu to tikiesi, kol nepajunti , jog „didysis brolis stebi tave“ ir „kiekvienas tavo sukeltas garsas bus išgirstas, o kiekvienas judesys – pamatytas“. O jei tu bandai nepastebėti pasikeitusios situacijos ir toliau išlikti laisvas ir orus, tuomet esi sustabdomas veidmainišku, gana subtiliu, bet labai aiškiu galios demonstravimu: „segtuvas viską gali – SEGTUVAS čia karalius.“ Ir visi tavo norai dirbti ne tik savo naudai, bet ir bendram interesui, nomenklatūrine kalba, tave paneigiant, pažeminant ir „sudirbant“ yra nukanalizuojami į situaciją, kurią dar Arkadijus Raikinas, genialusis sovietinės sistemos kritikas – pasityčiotojas, yra pavadinęs vieno savo herojaus lūpomis:“ Lieschospromdrovnet“ . Būtų juokinga, jei nebūtų beviltiška. Nes SEGTUVE teisine kalba užkoduota tokia „teisybė“: KARAS – TAI TAIKA; LAIVĖ – TAI VERGIJA; NEŽINOJIMAS – TAI JĖGA. Aš nujaučiu, kodėl taip reikalinga šitokia manipuliacija, bet nesuprantu KAM.
Netikėtai širdy pajuntu geluonį, o kartu su juo ir prisiminimą, jog jau virš 7 tūkstančių dienų gyvenu laisvei apsisprendusios Tėvynės laike ir tuo esu išgelbėjama nuo dvasinio regreso, taip pat išvaduojama iš Gyvulių ūkio gardo. Kad vėl atsiverčiau laisvei ir … pažeidžiamumui bei (žinau tai) – atsinaujinančiam skausmui.
Taigi, pabėgusi nuo „Gyvulių ūkio“ jausenos, norėdama išsivaduoti nuo paskutinių baimės ir pažeminimo likučių, pasiimu knygą apie pašvęstąjį gyvenimą:Vaclovas Aliulis MIC. „Vieno žąsiaganio istorija.“ – Aidai, 2007., turėdama viltį, jog autentiškas gražaus gyvenimo liudijimas mane išblaškys ir suteiks vilties. Perskaičius keletą puslapių, 12 – ąjame skaitau pastraipą, kurioje Autorius pasakoja apie savo giminę: „Pagal dėdės šeimą galima parašyti mūsų Lietuvos XX a. pirmos pusės istoriją. 1941 m. žentas Martynas Abramavičius, mokytojas, areštuotas ir prie Laptevų jūros sušalęs, tik Monika Abramavičienė-Kuncaitė (mano puseserė) su vaikais ištremta į Sibirą, iš ten neįtikimai pabėgusi( vyriausias jos brolis, mokytojas Albinas atsiuntė pinigų, ir už juos pavyko baržos dugne parplaukti į Obės aukštupį)“… Pastraipa, kaip pastraipa – daug tokių atsiminimų knygose. Bet … Tas minėtas Martynas Abramavičius – yra mano senelis, o Monika Abramavičienė – mano močiutė. Tėvynės likimas priartėja tokiu mastu, jog pradeda tekėti mano krauju. Susksta.
Esu priversta vėl sugrįžti prie visagalio SEGTUVO, dabar jau netekusio galių, bet nulėmusio likimus:

gulag_sepia2

NUTARIMAS

(dėl iškeldinimo)
Alytus

Aš , Lietuvos TSR NVSK Sekretoriato Vyr. oper. įgal. Valst. saug. leitinantas Kariagin, peržiūrėjęs gautą medžiagą apie šeimą buv. fašistinės Tautininkų organizacijos apygardos skyriaus pirmininko Abramavičiaus Martyno, Simano sūnaus, areštuoto Lietuvos TSR NVSK organų 1941 metais, susidedančią iš 5 asmenų)
NUSTAČIAU:
Abramavičius Martynas, Simano sūnus, gimęs 1895 metais, areštuotas kaip buv. fašistinės Tautininkų organizacijos apygardos skyriaus pirmininkas, vykdęs kovą prieš darbininkų judėjimą Lietuvoje, ir kad jo šeima, susidedanti:

1) žmona – Abramavičienė Monika, gimusi 1902 m., namų šeimininkė;
2) duktė – Abramavičiūtė Birutė, gimusi 1921 m., moksleivė;
3) sūnus – Abramavičius Algimantas, gimęs 1928 m., moksleivis;
4) sūnus – Abramavičius Arvydas, gimęs 1932m., moksleivis
5) sūnus – Abramavičius Audrius, gimęs 1940 m.
yra socialiai pavojinga.

DERĖTŲ:
Areštuotą Abramavičių Martyną, Simano sūnų ir jo šeimą, susidedančią iš 5 asmenų, kaip socialiai pavojingą iškeldinti už Lietuvos TSR ribų.
Įgaliotinis Liet. TSR NVSK sekretoriato Valst. saug. leit. Kariagin

SUTINKU: Viršininkas Alytaus Valsčiaus NVSK sk. Valst. saug. jaun. leit. Judin.“
(Tekstas verstas iš rusų kalbos)
Ir“ iškeldino“. Prie Laptevų jūros, Lenos žiočių, į „paseliniją“ Bykov Mys. Per atsitiktinumą liko tik mano mama, Martyno ir Monikos Abramavičių duktė Birutė Abramavičiūtė – Muraškienė. Suėminmo metu ji buvo jau ne moksleivė, o studijavo Dotnuvoje. Likusi slapstėsi, vėliau grįžo į Ūdriją, kad išsaugotų tėvo namus.
Teisus kunigas Vaclovas Aliulis, – mano senelių likimas visiškai sutapo su tuomečiu Tėvynės likimu. Jei aprašytum jų gyvenimą bet kokiu žanru, išeitų nepakartojamas literatūros kūrinys
ar autentiškas tam tikro Lietuvos likiminio momento liudijimas. Bet tai jau ne mano jėgom. Tačiau vieną dalyką, jaučiu, privalau padaryti. Pasiųsti Tau, mielas Skaitytojau, Tėvynės laisvės vartotojau, sutramdytą Jos aimaną, vienu iš sunkiausių Jai momentų, perduotą mano Močiutės laišku, rašytu savo dukrai, mano mamai:

Bykov-Mis 1945.X.25.

„Mano Miela Birute!

Nesulaukdama ilgai nuo Tavęs jokios žinios, rašau Tau ketvirtą laišką. Nuo Tavęs iki šiolei gauta tik du laiškai. Vienas man ir antras Algučiui ir pinigų 500 rublių. Aš nežinau, ar Tu nerašei, ar aš jų negalėjau gauti, neramu kaip negaunu nuo Tavęs jokios žinelės, visokios baisios mintys mane kankina, visaip prigalvoju, manau, gal kokių nelaimių ištiko Tave ar šeimą, kada šiuo laiku taip blogumo netrūksta. Apie savo gyvenimą rašiau Tau anksčiau ir dabar maža daug tas pats, tik Algutis anksčiau dirbo, o dabar išėjo į mokyklą. Ir mokosi šeštoj klasėj. Pirmiaus irgi norėjo mokytis, bet negalėjo, reikėjo padėt man duoną uždirbti. Dabar kai gavome nuo Jūsų pagalbos gal šiaip taip praleisim žiemą. Vasarą vėl eis dirbti, nes žiema čia bloga ir dirbi visą laiką ant lauko. Nors šiais metais su drabužiais tai geriau aprūpino. Aš irgi gavau leidimą nusipirkti veltinius ir kitus drabužius. Tas viskas daug kainavo, bet vistik nupirkau. Kiekvienais metais kartą gauname nusipirkti iš maisto naujieną. Bulvių ir daržovių šį mėnesį irgi gavau savo šeimai 26 klg. bulvių ir po ½ klg. džiovintų morkų ir kopūstų. Už viską sumokėjau 100 rb. Tas viskas mums šiaurėje didelis skanėsys. Šią vasarą tikėjomės iš čia išvažiuoti, įvairūs gandai ir kalbos ėjo pakol ušalo. Dabar jau viskas nurimo, nes jau mėnesis laiko kai čia prasidėjo žiema ir visi kastik gali išėjo žvejoti. Mano Algis su Arvydu irgi pasistatė du tinklu dėl savęs ir šiandiena jau parnešė 12 štukų kandiovkų.

laiskas1laiskas2

Šios žuvys panašios kaip pas jus silkės. Šiuo laiku materijalė padėtis pagerėjo. Aš dabar gyvenu geriau negu anksčiau, nereikia taip vargti ir drebėti dėl duonos kasnio. Ačiū Dievui esame sotūs ir Jums visiems ką mus sušelpėte. Bet atskirtai vienai nuo savųjų ir artimųjų tolimam krašte jaučiuosi atskirta nuo pasaulio. Niekas man nemiela, be galo ilgiuosi Tavęs, savųjų, savo brangaus ir mielo man gimtojo kraštelio. Neturiu nieko artimo, kas mane suprastų, užjaustų. Tas kuris su manimi ilgėjosi, mane ramino, padėjo vargą vargti, jau treti metai kaip guli ledų kalnelyj. Tik jis vienas mane suprato užjautė, tai Tavo, Birutėle, Tėvelis. Kada laikas leidžia atlankau tą brangų mūsų šeimai kapą, pasiskundžiu savo skausmus ir vargus. Bet jis jau manęs nesuramina, nepadeda, guli sau ramiai užbaigęs šios žemės vargingą kelionę. 1946 m. 4 sausio sueis trys metai, kaip Tėtė mirė.
Neužmiršk, Dukrele tą dieną už jį mirusį atminti. Parašyki, Birutėle, man daugiau apie save, kaip Tu gyveni, Tavo šeimynėlė, sūnukas sveikas auga. Koks derlius šiais metais buvo vaisių sode ir ar buvo. Kiek turite gyvulių, bendrai daugiau apie viską, kaip gyvena mano kaimynai ir pažįstami, man viskas labai įdomu. Dėdei Mikui jau senai laišką parašiau, o nuo jo dar negavau, kodėl jis neparašo. Aš taip labai esu visų pasiilgus, tegul man visi rašo ko daugiausia. Būtinai Birutėle prisiųski savo su šeima fotografiją.

Bučiuojame Tave, Tavęs pasiilgę
Tavo mama ir broliukai

Geriausių linkėjimų mano Mamutei.”

copyright-2013

Medžioklė rojaus slėny, arba Poezijos skaitymas išskridus jos Paukštei

RASA PETKEVIČIENĖ

Ant plastmasinės neskoningai juodai pilkšvos knygos pakylėlės –  „ Vėjas rugiuos“. (Strielkūnas J. Vėjas rugiuos, V.: Vaga, 1971). Šia, mažo formato , kuklia, skaitytojų  nualinta ir per stebuklą po senosios bibliotekos potvynių išlikusia knygele, į 2010 metų „Poezijos pavasarį“ sugrįžta  poetas Jonas Strielkūnas. Netrukus Jis prabils savo gero bičiulio, nepakeičiamo poetų palydovo, Juozo Šalkausko balsu, nuo netekties dar ypač jautriu:

Nenuskriauski to atviro vakaro,

Baltą žydintį medį išsaugok.

Toks didžiulis geltonas saulėlydis

Už nutilusių girių išaugo—

O čionai jau pabunda šikšnosparniai –

Pusė paukščio ir pusė pelės.

Kas gi, kas juos, tuos apšmeižtus angelus,

Šiltą vasaros naktį mylės?

O ir mūsų troškimų praėjusių

Gal jau niekas daugiau neskaičiuos.

Bet vis vien mes rašysim eilėraščius

Apie laimę ir saulę kviečiuos…

Mažutėlė grupė žmonių, iš širdies būtinybės susirinkusių į nedidelę bibliotekėlę, laukia šventės ir svečių. Per žydintį, kažkada daktaro Stasio Kudirkos sodintą ir puoselėtą ligoninės sodą  juos atlydi 46 – oji Poezijos pavasario paukštė. Pirmose susitikimo akimirkose esam sutrikę. Keletas akimirkų svetimumo, atskirties ir sumaišties: mūsų – mažai, svečiams gali pasirodyti, jog yra nepakankamai laukiami. Bet jie pajunta kažką kitą – ir mažutė grupelė, susirinkusi iš širdies būtinybės, yra apdovanojama neįtikėtinom patirtim.

Ales Razanau. Baltarusių poetas. Atsiskleidžia netikėtu ir nesitikėtu pasauliu: Паляванне у  райскай далiне.Vis pasikartojanti mažutė lotyniškoji „i“ tarp kalbos slėny vyraujančios tvirtuolės kirilicos. Tarsi įkyrus priekaištas mūsų giminystės ir kaimynystės užmarščiai. Vedžioja Jis mus po savosios, mums užkerėtos, kalbos slėnį.  Ne šiaip vedžioja –medžioklėn kviečia … Lyg žaltvyksle –kažkuo girdėtu, skambėtu… „Mova, belaruska mova“ –  išnyra iš pasąmonės rūkų… (Беларуская мова выкарыстоўваецца на тэрыторыі  дзяржавы Беларусь, а таксама суседніх дзяржаваў — Латвіі, Летувы, Польшчы) –

На панадворку сабакi: на ланцугу.

Яны адважныя – дакулъ дазваляе

ланцуг,

куслiвыя – дакуль дазваляе ланцуг,

брахлiвыя – дакуль дазвляе ланцуг,

i злуюцца яны на ланцуг таксама –

дакуль дазваляе ланцуг.

(Kiemuose šunys: pririšti prie grandinės.

Jie drąsūs – kiek leidžia

grandinė

pikti– kiek leidžia grandinė,

loja – kiek leidžia grandinė,

ir niršta jie ant grandinės taipgi –

kiek leidžia grandinė. ) – „ atburia“ žodį poeto vertėja literatūrologė, humanitarinių mokslų daktarė Alma Lapinskienė.

Medžioklė medžiokle, bet iš kerų sukelto apsvaigimo mus pažadina žodis „бажнiца“.

Jam nuskambėjus, už lango pasišiaušia Kudirkos sodas, ir žydinčių obelų viršūnėmis prisiartina „kažkas“, staiga virtęs netikėtu žaibu ir griaustinio trenksmu. Netikėtumą nuplauna skalsus, savo žydėjimą bebaigiančio, pavasario lietutis, o mūsų širdys toliau geria žodžius:

Маланка

Тады, калi я увайшоу у бажнiцу i,

зачынiушы дзверы, стау гутарыць з небам,

з неба раптоуна упала маланка i

раскалола бажнiцу надвое.

(Žaibas

Tada, kai aš įėjau į maldyklą ir,

uždaręs duris, ėmiau kalbėti su dangumi,

iš dangaus ūmai krito žaibas ir perskėlė

maldyklą pusiau.)“

Lietučiui nuščiuvus, o grupelei žmonių, susirinkusių iš širdies būtinybės, dar šiek tiek esant apsvaigus,  poetė Erika Drungytė jau siuntė savo poetinius linkėjimus tiems, kurių mes šaukiamės, jų globos viliamės, bet iki galo negalime įsitikinti ar tikrai jų yra:

„Jų profesija

jie negali ištrokšti daugiau
nei kiekvienas iš mūsų trokšta
jie negali nuleisti galvos
ir palikti mus be pusiausvyros
jie negali pavargti stebėti
kaip mes keičiamės metai iš metų
kokį rūbą nudėvim ir veidą
kiek palinkstam arčiau jų globos
jie rubuiliai garbaniai pilvūzai
arba orūs asketiškai tylūs
jie panėši į moteris tobulas
plikabambius mažylius o kartais
į rūstokus ir kirst pasirengusius
ilgaplaukius dailius jaunikaičius
jie dažniausiai vienas iš priekio
ir iš nugaros vienas dažniausiai
kad pridengtų kaip šarvas kūną
kad apgobtų kaip skydas dvasią
pasitaiko ir trečias kartais
atpažinti gali iš ramybės
jie negali tavęs apleisti
užsimiršti arba pasigerti
jie net poilsio nė minutėlės
jau tokia jų profesija – angelas“

Ligoninė. Biblioteka. Už lango nužydėjęs daktaro Kudirkos sodas.