Trys akcentai. Ir visi verti dėmesio

# PIRMAS FAKTAS

Pirmaisiais atkurtos Nepriklausomos Lietuvois metais du glūkoidai: Kęstas Beiša kartu su   Augustu, tada dar vaiku, Vilniuje nugriovė žalingiausios pasaulio istorijoje dvasinio ir fizinio genocido sąntvarkos teoretiko ir kūrėjo Lenino paminklą. Nuotraukoje juos abu ir matome Lukiškių aikštėje po darbo. Tada Kęstas dirbo ekskavatorininku. Šiandien vairuoja trekus po Europą. Kęstai ir Augustai, jums sveikinimai LT Nepriklausomybės proga.

 

# ANTRASIS FAKTAS

Rusijos interneto kanalas, kurio, matyt, niekaip neveikia Putino ruporai, palygino dviejų miestų pasiekimus laikotarpyje nuo Kovo 11-osios Lietuvoje ar Gorbačiovo laikų Rusijoje iki dabar. Lygino Rusijos miestą Maskvos srityje su, o kaip miela, su Alytumi… Abu panašaus dydžio. Tokie palyginimai ir kai tai daro patys rusai, kelia pasitikėjimą didžiąja kaimyne  todėl, kad atsiranda nuoširdžių spindulėlių, turinčių objektyvumo požymių. Jei tokių rusų ten būtų 80%, o ne 20%, kaip yra dabar, šiandien išnyktų daugybė prieštarų su šia tauta. Tačiau šiandien Rusija, tai Bangla Desh su raketomis ir pavojinga ideologija aplinkiniams. Žiūrėkite filmuką. Nesuprantantys rusiškai, skaitykite titrus angliškai.

# TREČIAS FAKTAS

Ir dar. Kovo 11-osios proga linkime valdžiai vykdyti pažadus. Svarbiausias: nuimti smulkiam verslui idiotiškus mokesčius, taxas turi būti bent toks, kaip pas britus. Sumažinti ministerijų darbuotojų skaičių. Šlapiu skuduru, jei nėra kitų metodų, išvalyti ministerijas nuo jas  aplipusių parazitinių įmonių, įstaigų, asociacijų, komisijų, tarnybų ir kito brudo. O gal jie TAI padarys?..

Albertas “Šekspyras” Antanavičius eiliuota forma primina Lietuvos istorijos tarpsnį. Eilėraščio pabaiga  optimistinė. To, turbūt, visi norime. Skaitykite ir kaifuokite. Arba nekęskite, piktinkitės ir emigruokite į Maskvos sritį.

SLIBINAS
(Kovas,11)

Senų senų senovėje,
Kai dar nebuvo pragaro,
Kai laimę rėčkom plovėme
Kaip auksą – rytą vakarą,

Kone iš pačio Sibiro
Apžergęs kūjį-pjautuvą
Užpuolė šalį slibinas –
Toks valkata su šautuvu;

Kankino, trėmė, kalino,
O mes tikėjom, vylėmės,
Kad susitelkus galima
Pargriaut tą išsigimėlį.

Ir vieną sykį, vasarą,
Po viesulo, po prievartos
Įsisiūbavo Sąjūdis –
Kaip kokios penkios Lietuvos;

Tas Sąjūdis tą slibiną
Pagriebęs tarsi plūdurą
Apliejo šikną žibalu
Ir padegė kaip skudurą!

Ak, fejerverkais džiaugėsi
Ir Latvija, ir Estija – – –
Ak, dar ir šiandien raitosi
Tas slibinas kaip bestija

Ir klykia – ar iš skausmo, ar
Bejėgiškumo slibinas:
– Jėgų mažai, vergų mažai,
O toks bekraštis Sibiras – – –

Teklykia – man negaila jo:
Mažiau kariaus – mažiau sugriaus,
Negers, neplėšikaus, nevogs, –
Žiūrėk, ir dirbt dorai pramoks – – –
– – –
Ak, gal po šimtmečio kada
Koks šviežias slibinas suruoš
Ir Slibinijoj dorą šventę –
Bus visko: juoko ir spalvų,
Koldūnų ir beržų sulos
Gražių žmonių, gerų kalbų,
Dainų ir šokių, ir… tylos…

Ak, gal po šimtmečio kada
Sukvietęs slibinas į šventę
Vaišins kaimynus arbata,
O ne švinu – kaip šiandien – – –

V., 91-170212

 

 # BONUS FAKTAS
dshfgdjhfsdgj
 Lietuvai – 27 metai || Fiji – 4 mėnesiai || Garažų Klipai 2017
Reklama

Apie Prezidento rinkimus 2014 – glaustai

Jeigu politinės temos glūkoidų portale nevyrauja, dar nereiškia, jog čia visi praradę orentaciją ir kaidžioja TV, spaudos skleidžiamos beribės informacijos srautuose, neturėdami nei supratimo nei nuomonės. Pakalbėkim kuo dabartiniai pretendentai į Lietuvos Prezidento pareigybę blogi.

DALIA GRYBAUSKAITĖ

Tipinis pokalbis su Dalios Grybauskaitės nemėgėju: žinai, netekėjus, turime eiti už šeimą. Tarkime – minusas. Dar nuomonė: žinai,  jau sovietmečio griūties metais rašė dizertaciją apie sovietų sistemos privalumus ir kažką veikė Leningrade, odabar apie tai tyli.  Tarkime – minusas. Kai klausi: kas dar blogai, pamatai gilią mintį bandantį išspausti pašnekovo veidą, bet nieko aiškaus jau neišgirsti.

ZIGMANTAS BALČYTIS

Kas blogo. Ogi blogai, kad nieko gero. Jei socdemai būtų racionalūs, būtų siūlę premierministro Algirdo  Butkevičiaus kandidatūrą. Dabar, kai krizės nėra, palanku puikuotis gerėjančiais reikalais valstybėje. Išorinius efektus mėgstančius tautiečius tai būtų galėję užburti ir A. Butkevičiui būtų teikę realų šansą.

ARTŪRAS PAULAUSKAS

Šis kandidatas, vienas iš nedaugelio, kuris moka kalbėti. Jis niekad nesikarščiuoja, kalba argumentų kalba, kuriuos apdairiai dėlioja taip, kad nelabai nuovokus pilietis klauso išsižiojęs ir linkčioja galva. Politikas turi pakankamą patirtį, tik čigoniškas gyvenimo būdas  – nuolatinė migracija po partijas-partijėles, kaip dūšia be vietos, iššifruoja elementarų  bruožą: eisiu su tais, su kuriais man gerai ir visai nesvarbu kas tie pakeleiviai. Toks,  tapęs Tautos vadu, gali tą tautą nuvesti ten, kur Artūrui atrodys geriau. Kai visos partijos jį atsijojo, prieglobstį rado V. Uspaskicho darinyje, turinčiame penktosios kolonos požymių. Tai neseniai teigė Prezidentė. Ir be šių teiginių, pastabūs ir nepraradę atminties, nepamiršo suvirintojo staigaus išvykimo į Maskvą pas šeimininkus ir prašyti ten prieglobsčio. Nes Lietuvoje prokurorai jį ir kompaniją užspaudė dėl išgaravusių partijos pinigų. Darbo partiečių delegacija, kaip 1940 Komunizmo Saulės prašytojai, vyksta į metropoliją Maskvon užtarti ir gelbėti savo komisaro. Ta proga, nepamiršdami “pavaryti“ ant Lietuvos nemažai mėšlo. Šuo turi auksinę savybę, kad ir kiek prisilakstęs, grįš pas šeimininką. Ir nesvarbu, atlikęs užduotį ar pavojaus akimirkoje. Nepamirškime, kad kandidatas į Prezidentus A. Paulauskas priklauso būtent šiai partijai, nežinia kokiems tikslams sukurtoje ir kokią misiją čia Lietuvoje vykdančią. Atsargus ir apdairus pilietis turėtų bent mylios atstumu laikytis atokiau nuo šios partijos ir jos kandidato-migranto Artūro Paulausko.

prezidentai-2

KITI KANDIDATAI

Kalbant šachmatų terminais, apie figūras jau pakalbėjome, o apie pėstininkus geriau patylėti, nes tai tik įneš painiavą. Arba kalbėti trumpai. Jau vien kandidatų gausa rodo, jog kas netingi, tas kandidatuoja. Ir tai yra gerai,  nes tai ir yra  demokratija.

‘‘Ekologas‘‘  LINAS BALSYS, kol dirbo D. Grybauskaitės komandoje, pasižymėjo racionaliu mąstymu  ‘‘per prievartą‘‘, bet kai jį iš prezidentūros išspyrė, tapo ir arkliui aiškių tiesų skleidimo virtuozu. Lyg nežinotume, kad reikia naudoti saulę, vėją ar žilvičius deginti ir taip  gauti energiją, nesusijusią su naftos produktais. Žino net septynmetis Pijus. Taip pigiai L. Balsiui įjoti į Daukanto aikštę tauta tiesiog neleis.

Žiauriai Konstitucija “nubaudė“  ROLANDĄ PAKSĄ. Jis vis dar populiarus. Bet tada reikėjo elgtis adekvačiai ir saugoti Prezidento garbę. Dabartiniai bandymai reanimuotis primena nuotykius politikos zombyne. O štai tvarkietis Valentinas Mazuronis parodė, kad tuščiažodžiavimą esant opozicijoje, jau pozicijoje galima keisti rimtų darbų atlikimu Aplinkos ministerijoje.  Ir jam sekasi. Galėjo būti tinkamo prezidento bruožų turintis kandidatas. Gal dar ne šį kartą.

KAS LIKO?

Kas liko, tai dėl Miko. Nieko neliko. VOLDEMARAS TOMAŠEVSKIS, ir nebūdamas prezidentu, jau spėjo apdergti Lietuvą Europarlamente. Ką jis atstovautų būdamas Lietuvos Prezidentu? Geriau nespėlioti. Ostapas Benderis arba ARTŪRAS ZUOKAS visais atžvigiais geriau, lyginant su likusiais nepaminėtais. Tais, kurie nieko ryškaus Lietuvai nenuveikė. Tiesiog išlindo iš dilgėlių ir sušuko: norime būti Prezidentu.

Tai ką rinksime?

Atviras laiškas Igoriui

Vytautas Pavilonis daug prisidėjęs prie vyresnės kartos muzmenų Alytuje veiklos, šį kartą išsako savo pilietines pažiūras į masinę isteriją – kaip Lietuvoje blogai, kas už to slypi ir kiek mes patys pažeidžiami, kurdami savo asmeninę pasulėžiūrą. Vis prisimenu 1990 metus ir vėliau, kai Vyt. Lansbergis buvo viskuo kaltas. Tiesiog kaltas ir taškas. Praėjo 20 metų ir net politiniai oponentai apie profesorių atsiliepia pagarbiai. Šiandien ši dainelė vėl topuose, tik priedainis kitas: viskuo kaltas Kubilius. Arba Europos Sąjunga. Jei ne Europos pinigai šiuo sunkmečiu, Lietuvai būtų ne krizė, o krachas. Bet skaitykite Vyto straipsnį, kurį jis pavadino atviru laišku Igoriui. Lai diskusija tęsiasi. Linkime daug korektiškų komentarų.

V. VYTAUTAS PAVILONIS

“Propaganda šiuolaikiniai “visuomenės performuotajai“ naudoja diegdami savas doktrinas ir neigdami visas kitas. Sėkmingiausiai veikia apleliuojant į neapykantą, ekonominius sunkumus (krizes). Ji yra bet kokio sąžiningo švietimo ir informacijos antitezė. Kad galėtų kuo efektyviau veikti, jai reikia „cenzūros“. Apie tai rašo savo komentare „Jurga“. Informacinėje erdvėje propaganda mobilizuoja visas priemones – internetą, spausdintas, žodines, menines ir vizualines (priklausomai nuo populiarumo) – maksimaliai efektyviai skelbia savo “tiesas“.

„Mes gyvenam stebuklingoj šaly. Visas pasaulis mums pavydi! Tai mes eksportuojam į Baltarusiją demokratiją, o importuojam pigų benziną. Tai mūsų politikai spjauna į Rusijos pusę, smagiai užsitraukdami kontrabandinę cigaretę iš Kaliningrado,“ – rašo Igoris. Kas tie mes..?

Taip manipuliuojama auditorijos pripažįstamais dalykais, kad juos galima būtų panaudoti saviems tikslams (transfuzija). Šiuo atveju turime ne pavienius ligonius, o visą visuomenę, kuriai bandoma įkalti kaip taisyklę, ištrinant visą kitą svarbią šalies informaciją (ypač – istorinę, įvadą). Naiviai mąstant, gali būti, kad ponas Igoris nežino, kad apmulkinti ar “idealistiniai“ socialistėliai iš darbo žmonių ar studentų yra tik “patrankų maistas“, tik prieš kapitalistus nuolat burnojančios marionetės — lėlės, šokdinamos tarptautinių didžturčių ir gudragalvių iš regnum.ru. Pirmieji “didžiojo melo“ pradininkai buvo bolševikai. Leninas, remdamasis Plechanovu, skyrė valdžioje esančius propagandininkus, kurie kūrė strategiją, ir žemesnio lygio agitatorius, kurie ją įgyvendindavo. Naciai irgi greit išmoko šio “agitpropo“, kurią naudojo pagal penkias taisykles:

1. Supaprastinimo taisykle: visus duomenis supaprastinti iki gero ir blogo, draugo ir priešo antitezės.

2. Sudarkymo taisykle: diskredituoti opoziciją atviru šmeižtu ir parodijomis.

3. Transfuzijos taisykle: taip manipuliuoti auditorijos pripažįstamais dalykais, kad juos galima būtų panaudoti saviems tikslams.

4. Vieningumo taisykle: savo požiūrį pateikti taip, kad atrodytu jog tai visu teisingai mąstančių žmonių nuomonė, abejojančius spausti pakeisti nuomonę, apeliuojant į žymių žmonių pasisakymus, naudojant visuomenės spaudimą ir panaudojant “psichologini užterštumą“.

5. Orkestravimo taisykle: begalinis to paties kartojimas visokiais variantais, įvairiais deriniais ir įvairiomis žiniasklaidos priemonėmis.

Stabilioje ir klestinčioje visuomenėje ganėtinai sunku paveikti masių psichiką, informacinių karų organizatoriams telieka vienas kelias: jei šalyje nėra chaoso, vadinasi, jį reikia sukelti. Komunistų forumuose bei naujienų portalų komentaruose dažnai Lietuva yra juodinama. Viso šito galima ir nepastebėti, tačiau į tai galima pažvelgti iš kitos pusės. Šovinistas rusofilas ar komunistas (be tautybės) tvirtai sakys: kaltas V. Landsbergis. Taškas. Ne kalti Rusijos imperijos veiksmai, ne kalti komunizmo-socializmo ekonomikos nepasisekimai. Nepavykęs eksperimentas su gyvais ir jau nebegyvais žmonėmis. Kaltas tik Landsbergis ir Lietuvos žmonių siekis būti šeimininkais savo šalyje. Mano manymu, taip yra pabėgama nuo rusiškojo imperializmo ir socializmo trūkumų, bandant juos maskuoti Lietuvos nepasiekimais. Rytų specialiosios tarnybos, agitpropo specialistai tai vertina, kaip didžiausią laimėjimą Lietuvoje.

Juk „virkaujantys“ patys nieko nepadarė, kad būtų geriau Lietuvoje. Tik keikė Lietuvos valdžią bei Lietuvą kaip tokią šalį, jos laisvę ir kitus dalykus. Neva tai nereikalingi dalykai. Tik Rusija gali būti laisva ir stipri, kitiems tai kažkodėl nebūtina. Toje pačioje Rusijoje kaltina Jelciną, bet ne komunistus. Lietuvoje kaltina Landsbergį, bet ne komunistus. Po to tuos pačius komunistus renka į valdžią ir vėl kaltina Landsbergį-konservatorius, dabar dar A.Kubilių.

Klausimas: ar rusofilai bei sovietofilai yra pavojingi valstybei? Nes savo veiksmais sudaro galimybes degradacijai. Be to tūkstančiai sovietinių ruskelių tapo tiesiog ruskeliais, kuriems ta laisvė ir nepriklausomybė kaip šuniui penkta koja. Jiems nereikėjo nei laisvės, nei nepriklausomybės, tik socializmo (pašalpų), balalaikų, rusiškų dainų bei vodkės. Tenka tik apgailestauti, kuomet žmonės kritikuoja ne objektyviai tą patį Landsbergį, bet tik kaip idėją, kaip laisvės simbolį. Tie patys žmonės nekritikuoja Brazausko, ji išrenka netgi keltis kartus, tie patys žmonės nekritikuoja Rusijos, jos veiklos, buvusias kolonijas energetinių resursų kainų išbandymais. Man tokie žmonės primena tuos pačius ruskelius savo šalyje, kuomet miegodami ir laukdami kažko, prisišaukia problemų – nusikaltėliai valdžioje daro bet ką, o žmonės apačioje maitinasi kaulais ir pažadais. Ar ne tas pats Lietuvoje? Juk ne tam tiek metų ugdė sovietinius žmones – kiek iš jų tapo lietuviais, o kiek ir liko tais pačiais sovietiniais žmonėmis? Kiek iš jų tapo rusofilais, Rusijos draugais? Jie nesieja ir nesies save su Lietuva, su Europa, su Europos Sąjunga bei NATO. Jiems JAV ir liks priešas (nors mielai naudojasi kapitalistų sukurtais produktais), o kartu ir Lietuvos politikai, kovoję už laisvės idėją.

Mes galime išimti Landsbergį iš istorijos, bet laisvė vis tiek būtų atėjusi. Nes griuvo, imperija (superderžava) krachą patyrė iš vidaus, be jokio šūvio iš NATO. Tik klausimas: ką tada kaltintų rusofilai ir sovietofilai? Vis tiek rastų atpirkimo ožį, kam suversti visas problemas. Galbūt tai būtų Kovo 11 dienos nepriklausomybės idėjos šalininkai? Galbūt nacionalistai lietuviai? Kuriems Rusija ne motina. Manau, kad tam tikras sluoksnis gyventojų yra pavojingi dėl to, kad jie niekada netaps normaliais piliečiais. Jie iki gyvenimo pabaigos liks rusofilais -mankurtais, kovojančiais su Lietuvos valstybės politikais (dešiniaisiais).

Kaip rodo įvykiai Gruzijoje, pagrindinis mūsų dienų europiečio ir mūsų dienų ruso mentaliteto skirtumas yra tai, kad pirmasis išdidžiai jaučiasi save identifikuodamas su vidutiniu piliečiu, nepamiršdamas nacionalinio pasididžiavimo. Tačiau kas tai yra “prancūziškas išdidumas“ arba “vokiškas išdidumas“. Iki 1945 metų vokiečiai didžiavosi, kad teutonų batai galėjo trypti Amsterdamo ir Briuselio gatves. Prancūzai didžiavosi savo Afrikos ir Azijos kolonijomis, o britai – imperija, kurioje niekada nenusileidžia saulė.

Bet XX amžiaus 6-ąjį ir 7-ąjį dešimtmetį šiuolaikinės Europos valstybės ėmė suprasti, kad nacionalinis pasididžiavimas kyla ne iš svetimos šalies okupacijos, bet iš kūrybinio dinamiškumo, sugebėjimo sukurti klestinčią visuomenę kuo didesniam skaičiui savo piliečių nacionalinėje teritorijoje. Kai kas gali prieštarauti, kad kai kurios socialinės programos, pavyzdžiui, Prancūzijos atostogų politika, Vokietijos darbo įstatymai arba Švedijos sveikatos apsaugos sistema, nuėjo kiek per toli, tačiau niekas negali paneigti, kad tose valstybėse didžioji dalis žmonių yra patenkinta gyvenimu ir neturi noro veržtis į kaimynų šalį dėl “nacionalinio pasididžiavimo“. Tačiau net XXI amžiuje to negalima pasakyt apie Rusiją, kurioje ir toliau nacionalinis pasididžiavimas siejamas su brutaliu dominavimu gretimose valstybėse. Jis pasireiškia ir rusų kareivių žygiavimu per Gruziją, ir kiek subtilesne forma Ukrainoje, Baltarusijoje kuriai ėmus atvirai flirtuoti su Vakarais, Rusija griebėsi energetinės politikos, šantažo. Aktyvuodama visokio plauko rezervistus, įtakos agentėlius.

Ar Rusija kada nors vykdė savo įsipareigojimus/sutartis? Komentarai internetiniuose portaluose, kuomet puolama motulė Rusija turi kitokią nuomonę. Jie mano, kad kalta Lietuva ir jos gyventojai nukentėję nuo Rusijos imperijos teroro yra paprasčiausi niekšai, jei prašo žalos atlyginimo. Jei tave ar tavo šeimą vežė į Sibirą – tu pats kaltas. Jei tave Sausio 13 dieną traiškė rusų tankas – tu pats kaltas. Žinoma, galima pagalvoti, jog tai Lietuvos Seimo provokacijos: suprask, žmogau motulė Rusija niekada neatlygins niekam žalos. Provokuoja vargšę ir skurdžią šalį… Tuo tarpu motulės Rusijos garbintojai nerimsta ir visada išlieka ištikimi Imperijai. Tai tarsi mažyčiai Imperijos vienetukai, kurie sudaro tą bendrą pilką masę, kurią jau daugiau nei 400 metų kontroliuoja iš Kremliaus. Jei kaltas – tai bet kas, tik ne Rusijos imperija. Kažkada matai Sovietų Rusija ne okupavo, bet aneksavo Lietuvą. Tebūnie, nors ir pati Lietuva “pasiprašė”. Tačiau esmė čia slypi kitur. Turim akivaizdžius faktus – buvo 50 metų kuriamas “komunizmas”. Nepavyko – ką padarysi. Milijonai liko be darbų, milijonai sužlugdytų žmonių. Kas kaltas? Niekas arba Landsbergis su konservatoriais. Sausio 13 d. važinėjo rusų-sovietiniai tankai ir šaudė žmones Vilniuje. Kas kaltas? Niekas arba pati Lietuva su konservatoriais.

Tuo ir skiriasi Rusijos garbintojai nuo Vakarų Europos piliečių. Pastariesiems rūpi žmogaus teisės, jiems svarbu, kad būtų europietiška tvarka ir kokybė gyvenime. Rusijos imperijoje svarbu yra imperija, o žmogus – niekingas vienetas, sudarantis tą jau anksčiau minėtą pilką masę. Bet kodėl taip žmonės komentaruose gina savo motulę Rusiją? Todėl, kad šiems žmonėms Lietuva, Estija, Latvija niekada netapo Tėvynėmis. Tėvynė buvo, yra ir išliks Rusijos imperija. Kurios nusikaltimai negali būti įvertinti. Tarp garbintojų juk daug praradusių viltį savo šalimi, nemokančių valdyti padėties, galvojančių, kad kažkas kitas turi pasirūpinti ateitimi, tik ne jie patys (išugdytas kazarminis mąstymas). Tai atviri rusofilai, garbinantys Rusijos imperiją.

Keista, kuomet užsimini apie žmogaus teises, kad Sausio 13 d. nukentėję žmonės turėjo savo teises, savo gyvenimus, kodėl taip aršiai sutinkamas pasipriešinimas? Nes Imperija mokė 400 metų ir išmokė vergus nemaištauti, ginti savo motiną Rusiją. Tu negali būti jai kritiškas, blogas. Turi aukotis dėl caro, Stalino, Putino ar dar kokio bandito. Garbintojas yra aklai fanatiškas, kaip ir religiniai fanatikai Pakistane, Afganistane, kurie sprogdinasi, kad tik sužalotų kitus. Taip ir Lietuvoje gyvenantys Rusijos imperijos garbintojai darys bet ką, kad tik Rusijos prestižas ir garbė būtų apginti. Jei gali nutylėti apie padarytus nusikaltimus – nutylėk. Neerzink motulės Rusijos.

Suprask, kad dujas ir nafta tu gauni tik iš malonės. Jie pamiršta, kad viskas, net ir nafta bei dujos, yra perkama už Rusijai arachi reikalingus dolerius. Daugiau nieko ta šalis negali pasiūlyti pasaulinei rinkai. Neperkamos tik vertybės ir žmogaus teisės bei laisvės. Rusijos imperija neprisiima savo padarytų nusikaltimų, nepavykusių eksperimentų su žmonėmis, žudynių, trėmimų. Savus žmones milijonais žudė, kitus irgi, bet kaltų nebūna ir nebus.


Back in us… back in us… back in U.S.S.R

Artėjant rinkimams į Seimą, politikos tema neaplenks ir mūsų tinklapio. Prieš penkiolika ar daugiau metų Alvydo Petkevičiaus studijoje vykusių pokalbių sesijos metu, drįsau švelniai reikšti nepasitenkinimą Juozo Erlicko lietrytyje spausdinamais klasiškais straipsniais apie Lietuvos kasdienybę. Na, sakau, negalima apie jauną nepriklausomą valstybę taip rašyti. Tada Alvydas atsakė, kad tik stipri ir nepriklausoma tauta gali leisti pasišaipyti iš savęs, nepadarydama žalos nei savo įvaizdžiui nei autoritetui ir tai yra stiprybės požymis. Atsakymas tikslus ir teisingas. Šiandien, kai negatyvios informacijos apie kraštą pilna visur, o pozityvą surasti neapsakomai sunku, nejučiomis pradedi galvoti, kad gyvename blogoje valstybėje. Ar tikrai taip? A. Čekuolis savo TV laidoje sakė, kad dabar ir ateityje netgi vidutinybės negali tikėtis gero gyvenimo. Konkurencija didžiulė ir tikrai nemažės. Visiems niekada nebuvo vienodai gera ir nebus. Graiko minimalios pajamos apie 2500 Lt, bet jie velniškai nepatenkinti. Amerikoje 1 litro benzino kaina tik truputį daugiau negu 2 litai, bet jie pikti, nes ji pakilo dar keliais centais. O kiek varguolių Indijoje, bet jų karma sako – laimė ne tai, kad  gyvenu brazilkoje, bet kad jaučiuosi laimingas. Aišku, susitapatinti su aplinka ir nesiekti geriau – nėra tiesus kelias į gerovę, bent jau mums europiečiams. Tačiau nuolat, jau du dešimtmečius save įkalinti psichologinėje transo būsenoje – viskas blogai arba labai blogai – tai jau ligos požymis. Vytas savo rašinyje su sarkazmo ir ironijos doze dar įlies negatyvo į visuotinį informacijos srautą ir tai dar vienas mūsų neprikausomo krašto privalumas – reikšti savo nuomonę atvirai ir viešai. 

VYTAUTAS GALBUOGIS

Greit prašvilpė 22 nepriklausomos Lietuvos metai. Jau mažumą apvargęs galvos procesorius iš atminties ištraukė seną Bitlų dainą „Back in U.S.S.R.“ Juos į “Ten“ neįleido, mes sėkmingai iš “Ten“ pabėgom. Tik dabar galva nepajėgia sudėstyti visų pliusų ir minusų. Žinoma atgal tikrai negrįšime, o kokios perspektyvos, nelabai aišku tam tautos patriotui. Jaunimas kartais pašiepia: iškovojot mums laisvę laisvai emigruoti. Lyg ir kaltas pradedi jaustis, kad daugybė mūsų sūnų ir dukterų mus palieka. O mes kaip ir nesuvokiam nuo ko mes dabar priklausomi. Nuo rusiškų dujų, ar nuo visiško savo verslo ryklių chamizmo ir įžūlumo. Žmogeliukai vis porina: va prie sovietų buvo geriau. Politika toks dalykas. Tautos mama važiuoja į Briuselį sužinoti, kokia bedarbystė tarp jos vaikų, grįžus tėvui galvos “prapūtimą“ padaro ir toliau visi pečiais trauko – kaip čia?, kaip čia? Joo… ir mano patrioto makaulė nesuvokia, kas darosi Lietuvoj. Einu keist “motininę plokštę“, gal pradės geriau veikti.

Valio, prašviesėjo. Nulekiu į Armėniją, užlipu ant Ararato kalno: oi, kaip gerai iš toli ir dar nuo kalno, Lietuva matosi. Viskas, padarysiu Lietuvą laimingą. Pristatysiu vėjo jėgainių, saules kolektorių, jaunimą aprūpinsiu darbu, šildysimės vietiniu biokuru, pasistengsiu pramušti dvi atomines elektrinukes vietoj vienos, tada elektra du kart pigiau kainuos, kur du stos visados daugiau padarys. Nulipęs nuo kalno supratau, kaip labai noriu patekti į įmonę “Seimas“ ir įsigyti specialybę – seimeris. Amerikiečiai visą gyvenimą apie kažką svajoja, o aš tik dvi dešimtis metų. Jei išrinktumėt mane, pasižadu sąžiningai sėdėti – kad ir keletą kadencijų, pirmais metais net kanceliarinių prekių nereikalaučiau, dar nuo vaikų mokslų daug pieštukų mėtosi. Nieko jums rinkėjai blogo nedaryčiau, o ir gero – taip pat. Svarbiausia vertybė – sąžinė. Balsuočiau sąžiningai: kas lieps, už ką ir svarbu už kiek. O balsus atidavusiam piliečiui būtina priminti, jog turim naikintuvų eskadrilę , galingą policiją, vis prašančią batų, vandens patrankų. Žioptelsi per daug – čiurkšt į burnytę šalto vandenėlio ir ramu.

Dabar apie kultūrą ir muziką. Tautiečiai-ruoškimės didžiausiai ir mėgstamiausiai šalies šventei. Brazilai turi super sambo karnavalą. Mes priešrinkiminį kadrilio šokio festivalį, super renginys. Galės dalyvauti ištisos šeimos, bilietai bus dalinami nemokamai. Kas beliko tautai, tik brangstantys kiaušiniai, kuriais per festivalį nepasimėtysi.

Tegyvuoja glūkoidai, nuo Glūko tiesiai į festivalį.

PS. o kas gali paneigti, gal po kažkiek metų, kažkas ištrauks dainą (….kalinka…kalinka…kalinka moja)

Saviplaka, saviraiška ir suvokimas pagal M. Heidegerį

We are we pretend to be, so we must be careful about what we pretend to be“
Kurt Vonnegut, „Mother Night“

Daugiau Rasos Petkevičienės straipsnių:

Pamąstymai apie bendrąsias sąvokas

Gyvenimo manai, filai ir fanai

Rimas Burokas: aš liksiu Jums sutrešę rėmai …

RASA PETKEVIČIENĖ

Glūkoidų komentarų erdvėje teisinga komentatorė p. Jurga, sustabdžiusi mūsų „begėdišką“ diskusiją pakvietimu pasidaryti  savo pačių introspekciją,  netikėtai nukreipė minčių srautą gana esminga linkme… Sakramentinės atgailos (išpažinties) lygyje introspekcijos nė nemanau daryti, tuo labiau prieš viešuosius asmenis, kuriems aš suteikiu mandatą, ( jei ne aš, tai mano kaimynė Onutė, ar sodo kaimynas Petras), t. y. atsakomybę daryti darbus, lemiančius mano vaikų ir vaikaičių ateitį. O kad jau taip buvome sustabdyti pamąstymui, tai norėčiau  pasidalinti mintimis  apie žmogiškąją savimonę plačiaja prasme.

Likviduodama paskutinius savosios bibliotekos persikraustymo padarinius, netikėtai, dėžėje, užrašu „ĮVAIRŪS“, suprask: įvairūs tekstai, straipsniai, jų kopijos…, atradau savo pačios prieš kokį ketvertą metų rašytą tekstą. Jame „išdėliotas“ ne mano autentiškas mintijimas, o kukli didžiojo vokiečių filosofo mąstymo savitumo apžvalga . Ji buvo rašyta gelbstint pirmakursį technikos un-to studentą, nuo, anot jo, „šitos nesąmonės“(klausimo filosofijos seminarui).  Tuomet rašiau tai, kankinama  pareigos išgelbėti studentėlį, bet šiandien, atradusi, pati su malonumu jį perskaičiau  ir net leidausi užvaldoma noro pasidalinti juo su Jumis. Manyčiau, tikslingesnė auditorija galėtų būti Gliūko senjorai, nes mūsų jaunėliams,  „savęs išsiilgusio gyvenimo sūnums ir dukterims“ , kaip ir minėtam studentui,  gali būti ankstoka tokia savižiūra ir savižina. Taigi:

Martynas Heidegeris. Būtis ir laikas.

Vieno pačių didžiausių dabarties mąstytojų, vokiečių filosofo Martyno Heidegerio,(1889-1976) mąstymo savitumas ir ypač nauji, savotiškai (beveik mistiškai) susikurti terminai daro jį itin sunkiai prieinamu autoriumi.

Savo filosofijoje Heidegeris siekė pagrįsti metafizikos galimybę, t. y. mokslą apie būtybės būtį. Savo filosofijos metafiziką  jis grindė ne pažinimu, o būtimi. Būtis Heidegeriui visuomet yra kurios nors būtybės būtis. Ir ta būtybės būtis yra žmogus, kaip būtį suprantanti būtybė. Nors Heidegeris priskiriamas egzistencialistams, bet ne egzistencija, o būtis yra pirmasis M. Heidegerio rūpestis.

Savo pirmajame ir didžiausiame veikale „Būtis ir laikas“ ( beje, šis veikalas ir inicijavo vadinamąjį egzistencializmą) M. Heidegeris klausia ir bando išvystyti atsakymą, kodėl žmogus užmiršta būtį ir atsiduria daiktiškumo, dviprasmybės žabangose. Filosofas, atsakydamas į šį klausimą, nagrinėja žmogaus kasdienės segzistencijos struktūrą, bei ją aprašinėja. Autorius neaprašinėja patirtinių žmogaus gyvenimo ir veiklos apraiškų, bet stengiasi prieiti prie esminio žmogaus būties branduolio. Šį branduolį jis vadina „čia-būtimi“. Tai buvimo pasaulyje filosofija.

Žmogus visuomet yra atvertas pasauliui. Jo  būtis visuomet yra buvimas pasaulyje. Heidegerio teigimu subjektas nėra duotas kaip „grynas subjektas“ be pasaulio. Lygiai taip pat nė vienas subjektas nėra betarpiškas kaip „duotas grynas“ be kitų. Žmogaus būtis visuomet yra nukreipta į … Pasak Heidegerio, žmogaus būtis yra tik „su-čia-būtis“. Žinoma, pirmiausia mes esame „čia“, bet būtinai esame dėl to, jog esame „su“.

Heidegeris taip pat nurodo kaip reiškiasi būtis pasaulyje. Jo teigimu, būtis pasaulyje – yra būtis su kitais, t. y. santykyje, susitikime. Dėl to, kad mes su kitais susitinkame čia ir dabar pasaulyje, ir todėl mes esame.

Beje, mes save surandame pasaulio aplinkoje ir tuose, kuriais mes rūpinamės. Aš esu, t. y. aš save suvokiu „čia“ tik rūpindamasis, kaip „ten“. Žmogaus būtis yra atsiverianti būtis, t. y. būtis „čia“ ir su „kitu“.

Pasaulis yra toks, kokį aš turiu su kitais. „Čia-būties pasaulis“ yra „su-pasaulis“. Taip Heidegeris pamažu atskleidžia, kokia yra pirmapradė egzistencijos sąranga ir sklaida. Egzistencinės struktūros, nulemiančios segzistenciją, yra – pasaulietiškumas ir buvimas drauge.

Tačiau filosofas pabrėžia, jog labai svarbu, kaip egzistencija sklaidžiasi, nes per tai būtis suranda arba tiksliau „Čia-būtis“ „save pačią“ suranda tame, ką ji daro, naudoja, ko ji laukia, ką saugo, t. y. tame aplinkiniame pasaulyje, kuriuo ji rūpinasi. Būtis esti apdairi, o ne šiaip sau“stoviniuojanti“. „Čia -būtį“ nulemia rūpesčio fenomenas. „Čia-būtis“ esmingai yra dėl kitų, t. y. „su būtis“. Pasaulietiškumas pirmiausia reiškiasi kasdieniu apsirūpinimu (pav., daiktais, kurie mums po ranka) ir rūpinimusi (žmonėmis, kurie yra su mumis). Rūpestis kaip apsirūpinimas ir rūpinimasis, visada jau žymi pačios žmogaus būties svarbą jam pačiam. Žmogus save suvokia ne tik kaip“duotą“, bet ir kaip“užduotą.“

Žmogaus būties įprasminimas priklauso nuo to, koks yra žmogus. Heidegeris kalba apie tai, kad žmogus dažniausiai yra „nupuolęs“ į beasmeniškumą, pilką kasdienišką buvimą pasaulyje, į būseną „taip daroma“. Tai nesavarankiškumo ir neautentiškumo būsena, kurią Heidegeris vadina „Man“. „Das Man“ – yra neutralusis buvimas; vidutinybė, viešas kasdienybės žmogus. Pagrindinis Das Man egzistencinis bruožas – vidutinybė. Das Man savo būtyje rūpinasi iš esmės tik savimi. Das Man visur yra kaip namie, tačiau yra taip, kad jis visada yra pabėgęs iš tos vietos, kur „čia-būtis“ turi ryžtis lemtingam apsisprendimui. Kadangi Das Man užbėga už akių bet kokiam sprendimui ir apsisprendimui, jis nuima nuo „čia-būties“ bet kokią atsakomybę. Negana to labai dažnai „čia-būtis“ pirmiausia pasineria ar yra panardinama į Das Man stichiją ir yra jos manipuliuojama. Ji yra ištremiama į Das Man viešumą (kasdienybę) šnekalais, smalsuliu, dviprasmybe.

Heidegeris teigia, jog šnekalai sukuria galimybę suprasti „viską“, neįsisavinus dalyko pirmapradiškai, t. y. esmiškai… Šnekalai, kurių gali griebtis kiekvienas ne tik atpalaiduoja nuo būtinybės siekti tikro supratimo, bet sukuria indefirentišką „suprantamumą“, kuriam nėra jokių paslapčių… (Aš žinau viską). Šnekalai yra nepagrįstas sakymas ir persakymas, kurio pakanka, kad esmė būtų paslėpta. Šnekalai yra vidutiniškos interpretacijos, kurios garantuoja „savaiminį suprantamumą“ ir „tikrumą“, o jų prieglobstyje žmogaus būtis pasislepia nuo netikrumo siaubo, o šiame siaube veši vis stiprėjantis šaknų praradimas.

Kitas fenomenas, kurio pagalba čia-būtis nupuola į das Man stichiją, yra smalsulys. Paprastai būtis pasaulyje panyra į rūpimą pasaulį. Esmiškai tai reikštų susirūpinusį žiūrėjimą, kad kas nors būtų suprasta, kad būtų laikomasi pažintos tiesos, rūpimasi atsidavimo pasauliui galimybėmis… Kitaip tariant, buvimą prie artimų dalykų.  Smalsulį gi galima apibūdinti kaip specifinį nebuvimą prie artimų dalykų. Smalsuliui būdingas nesibaigiantis nerimas ir sužadinimo būsena, kurią sukelia nuolatinis naujybės ieškojimas ir nuolatinė galimybė išsiblaškyti. Smalsuliui rūpi žinojimas tik paviršutiniško suvokimo pavidalu. Smalsulį apibūdina nebuvimas rūpimame pasaulyje ir išsiblaškymas naujose galimybėse. Tie du šio fenomeno bruožai pagrindžia esminę smalsulio savybę – benamiškumą.

Smalsulys, kuriam nėra nieko paslėpta, šnekalai, kuriems nėra nieko nesuprantama duoda tuo būdu esančiai čia-būčiai tariamai autentiško „gyvojo gyvenimo“ garantiją arba dviprasmybę. Kitaip tariant kasdienybę arba „čia-būties“  nuopolį.

Šiame būties nuopuolyje žmogus skleidžiasi pagrindo neturinčiame plevenime, atveria ir atsiveria viskam ir kam tik nori, atsidurdamas šaknų neturinčiame „visur“ ir „niekur“…

Literatūra:

Heidegeris M. Būtis ir laikas. // Heidegeris M. Rinktiniai raštai.- Vilnius: Mintis, 1992

Daugiau Rasos Petkevičienės straipsnių:

Pamąstymai apie bendrąsias sąvokas

Gyvenimo manai, filai ir fanai

Rimas Burokas: aš liksiu Jums sutrešę rėmai …