Vinilas: mistinė garso kokybė [Fiziologija 1/4]

Vinilas atgimsta, tiksliau, jau atgimė. Ir nereikia toli dairytis. Vien tik glūkoidų tarpe: Igoris jau dešimtmetį kaupia istorinius LP. Donatas, lygiagrečiai savo fonotekai, surado keletą nepamirštamų vinilinių LP. O Edmundas Gegužis netgi turi internetinę vinilo parduotuvę. Būtinai apsilankykite, čia tikrai rasite tai ko ieškote. Vinilas tarp jaunimo: glūkoidų filmotekoje fiksuota, kai Liudo Ramanausko sūnus domisi ir perka Emerson Lake & Palmer – Works.

Mintis parašyti šį postą gali driokstelti tik tada, kai perskaitai tokią “išmintį”: liaudies išmintis byloja – muzikos mėgėjai klausosi muzikos, audiofilai – triukšmo pauzėse.

Pirma mintis – melomanai tokie tūpi, jog į garso kokybę jiems nusispjauti. Plastmasiniai traškesiai garso take yra tokie patrauklūs, jog dėl šios “unikalios” savybės vinilas ir atgimė. Yra dar keletas teiginių su sparneliais: kompaktinių diskų garsas kažkoks nenatūralus, netikras. Cha-Cha-cha …

 

Tačiau šio posto tikslas nėra užsiimti pseudoteiginių devalvavimu, o pabandyti pasiaiškinti apie garsą, kartu ir vinilą, keturiais pjūviais: fiziologiniu, fizikiniu, komerciniu ir emociniu.

Fiziologija.

Žmogaus ausis girdi garsus, kurie prasideda nuo 20 Hz žemiems dažniams ir siekia 20 000 Hz – aukštiems. Ir ne daugiau ir ne mažiau. Ką girdite jūs, atrasite praklausę šį įrašą. Atvirauju, kai perklausiau, supratau, kad girdžiu nuo 40Hz iki 12000 Hz. O jūs? Pastabėlė: kad testas būtų panašus į tiesą ir jei neturite po ranka High End aparatų, pakaks telefono su ausinukėmis.

Nepamirškime, jog aukščiausius (20000 Hz) šio diapazono garsus girdi tik vaikai, paaugliai, dar jauni žmonės.

(dar bus 3 tęsiniai)

Reklama

Apie popsą ir ne popsą

Taip sutapo, kad tą pačią diena Dzilbus prisiminė vestuvininkus, o aš už įdomaus pokalbio užkliuvau. Kadangi šiame pokalbyje, mano manymu, labai teisingai išdėliotos mintys, sakau, reikia ir glūkoidams parodyti. Taigi autoriui leidus, pokalbis apie popsą ir ne popsą Lietuvoje ir Vakarų pasaulyje.

Šarūnas Bulota

mountainrock.lt

Popmuzika, popsas, populiarioji, komercinė muzika – šios sąvokos taip dažnai, įvairiai ir plačiai visų vartojamos šiandien, kad dažnai sunku ir suprasti ką jomis iš tiesų norima pasakyti, kokia joms suteikiama reikšmė. Todėl jos tampa tuščiais, nieko iš esmės nepasakančiais ir nereiškiančiais nuvalkiotais žodžiais.

Pavyzdžiui, paniekinamai visą „Pūko“ produkciją popsu vadinantys žmonės patys vertina „ne popsinius“ Žvagulį, Mamontovą ar bitlus. Paskutiniu popsu vadindami visą TV rodomą muzikinę produkciją, jaunuoliai išdidžiai pareiškia negalintys pakęsti tokios masėms skirtos muzikos, todėl klauso „nekomercinės“ grupės „Linkin Park“ įrašus.

Popmuzika, arba popsas, yra 1950-aisiais ritmenbliuzo, rokenrolo pagrindu susiformavęs muzikinis žanras, nuolat besikeičiantis, tačiau vis tik turintis savo išskirtinius bruožus. Kaip ir bet kuriame kitame žanre, jame galima rasti ir daug išmoningai, skoningai, grakščiai sukurtų kūrinių,  ir daug priešingų pavyzdžių. Todėl popsas vargu ar yra pats tinkamiausias žodis apibrėžti muzikos „pigumą“, žemą estetinę vertę.

Ypač šiandien, kai ribos tarp įvairių populiariosios muzikos (pastaroji nėra popso sinonimas, o reiškia tam tikru laikotarpiu populiarią bet kokio stiliaus muziką) žanrų nusitrynusios, o atsakyti kurios grupės ar atlikėjo kūryba vadintina komercine, o kurio ne, vargiai įmanoma. Prasmingiau kalbėti apie muzikos sukūrimo, skambesio, atlikimo kokybę, originalumą, skoningumą, gilumą, pernelyg akivaizdų pataikavimą masiniam klausytojui.

Apie trapią ribą tarp popso ir ne popso,  populiariąją muziką ir kultūrą bei jos situaciją Lietuvoje,  roko svetainė „MountainRock“ kalbėjosi su kultūros kritiku Jurijumi Dobriakovu.

MR: Kas yra popmuzika (popsas)?

J.D.: Žodis „popsas“, dažniausiai vartojamas kasdienėje kalboje, kultūros tyrinėjimo kontekste neturi ypatingos vertės, nes jo reikšmę didžiąja dalimi apibrėžia jam suteikiamas (negatyvus) emocinis krūvis.

Man labiau priimtina sąvoka „populiarioji muzika“. Populiariąją muziką aš suvokiu ne kaip atskirą žanrą, o kaip muzikinį platesnės populiariosios kultūros elementą. Savo ruožtu, pastaroji yra visa ta marga daugybė kultūros reiškinių ir simbolių, kurie yra prieinami ir suprantami daugiau mažiau visiems. Tačiau masiškumas nėra prastos kokybės sinonimas.

Populiarioji kultūra, kaip ji yra suvokiama Vakarų visuomenėje – tai Tarantino, „Pietų parkas“, Johnny’is Cashas, Björk, Warholas, „The Beatles“. Tačiau taip pat ir „Žvaigždžių karai“, Lady Gaga ir Justinas Bieberis.

Nevisada lengva nuspėti, kas ilgainiui taps populiariosios kultūros ar populiariosios muzikos dalimi, todėl sunku ir nubrėžti tikslią ribą. Galima tik pastebėti, kad reiškiniai, esantys populiariosios kultūros ar populiariosios muzikos lauke, dažniausiai yra gana hibridiniai, jie tarsi egzistuoja skirtingose sferose vienu metu. Todėl gryni klasikinės ir šiuolaikinės avangardinės muzikos, džiazo, sunkaus roko pavyzdžiai retai tampa populiariosios muzikos dalimi, nors pastaroji dažnai naudoja jų elementus.

Apskritai, ar konkretus muzikinis reiškinys gali būti priskirtas populiariosios muzikos (ir kultūros) kategorijai, galima spręsti pagal tai, kokią įtaką jis turi visos muzikinės kultūros raidai. Kokio nors lo-fi noize projekto įrašas tokią įtaką vargu ar daro, bet naujas „Radiohead“ albumas yra neabejotinai labai įtakingas. Lygiai tokią pat didelę įtaką kitiems žanrams ir visai populiariajai muzikai padarė džiazo legendos Herbie’o Hancocko 1973 m. albumas „Head Hunters“.

MR: Ne vieną dešimtmetį popso priešingybe buvo vadinamas rokas. Jei pirmasis reiškė jau sukurtų dalykų atkartojimą švelnesne, masėms lengviau suprantama forma, tai rokas simbolizavo novatoriškumą, idėjų originalumą, nuolatinį naujų muzikinių išraiškos priemonių, formų ieškojimą. Ar toks priešpastatymas vis dar aktualus ir šiandien?

J.D.: Tos priešpriešos galbūt niekada nebuvo. Priešingai, rokenrolas ir ankstesnės jo formos – ypač ritmenbliuzas – kaip tik ir davė impulsą naujajai populiariosios muzikos bangai, nes tapo muzikinės kultūros demokratizacijos katalizatoriumi. Skirtingai nei akademinė klasikinė ir šiuolaikinė muzika ar džiazas, rokenrolas ir ritmenbliuzas kalbėjo labai plačiam žmonių ratui.

Be to, tie patys „The Beatles“ – neabejotinai populiariosios muzikos atstovai, į kuriuos „rimtos muzikos“ pasaulis žvelgė iš aukšto – buvo vieni iš pirmųjų muzikantų, pademonstravusių, kad masinio populiarumo sulaukusi grupė gali drąsiai eksperimentuoti ir pateikti aukščiausios kokybės novatorišką, konceptualią muziką (turiu galvoje pirmiausia jų albumą „Sgt. Pepper’s Lonely Hearts Club Band“), kad ji gali būti kultūriškai reikšminga.

Ši priešprieša Vakaruose, mano galva, neegzistuoja ir šiandien, nes pagrindinė tendencija šiandieninėje muzikinėje kultūroje yra eklektika. Kiekvienas naujas muzikinės krypties apibrėžimas pasensta per kelias savaites. Muzikantų tarpe yra netgi išpopuliarėjęs savotiškas žaidimas – nuolat neigti, kad groji tą ar aną, nors skambesyje aiškiai jaučiami konkretaus stiliaus elementai.

Pastebėjau ir kitą tendenciją – vis daugiau „alternatyvios “ scenos atstovų išleidžia albumus, kurių skambesio estetika yra akivaizdžiai pop, nors muzikiniai sprendimai yra anaiptol ne stereotipiniai ar primityvūs. Vienas naujausių pavyzdžių – PJ Harvey albumas „Let England Shake“.

MR: Muzikologai teigia, kad vienas ryškių popmuzikos bruožų – pasinaudoti kitų jau įgyvendintomis muzikinėmis idėjomis, o ne užsiimti kūrybinėmis, idėjinėmis, naujų vėjų paieškomis. Iš šio taško pažvelgus į Lietuvos populiariosios muzikos gyvenimą, turbūt galima teigti, kad beveik visą mūsų viešąją erdvę užvaldęs išimtinai popsas?

J.D.: Be abejo, populiariajai muzikai labiau būdinga įvairių muzikinių stilių ir įtakų sintezė. Muzikinės subkultūros į populiariosios muzikos teritoriją gali patekti tik adaptuota forma. Pavyzdžiui, daug žmonių puikiai pažįsta amerikietiškos freak folkmuzikos scenos atstovą Devendrą Banhartą, tačiau tuo pat metu mažai ką žino apie daugybę psichodelinio folko ir roko atlikėjų, iš kurių Banhartas neabejotinai sėmėsi įkvėpimo savo gana lengvai klausomoms kompozicijoms.

Arba kitas pavyzdys, Madonna gali pasamdyti savo naujo albumo prodiusavimui įdomų elektroninės muzikos kūrėją, ir klausytojai bei kritikai entuziastingai girs „naujovišką“ jos muzikos skambesį, tačiau nežinia ar atkreips dėmesį į to prodiuserio įrašus.

Bet net ir norint sukurti iš tokių „pasiskolintų“ elementų kažką „klausomo“, o gal net ir originalaus, reikia turėti idėjų, todėl nesakyčiau, kad populiarioji muzika yra absoliutus parazitas. Galima būtų išvardinti ne vieną populiariosios muzikos prodiuserį ar atlikėją, kuris sukūrė nuostabių įrašų.

Kalbant apie Lietuvą, manau, kad čia jau susiformavo pakankamai stipri atsvara lietuviškiems Lady Gaga ir Justino Bieberio analogams. Alina Orlova, „Suicide DJs“, atgimę „Empti“, Leonas Somovas ir Jazzu, „Freaks on Floor“ ir t.t. – tai akivaizdžiai ne „pogrindinė“ alternatyvi muzika, o normali populiarioji muzika vakarietiška prasme, kuri pritaiko alternatyvios muzikos srovių idėjas platesnei auditorijai.

„Opus 3“ – gera vakarietiško lygio pop radijo stotis. Tik galbūt Lietuvos kultūrinės situacijos specifika lėmė, kad tokia muzika iš pradžių buvo pristatoma kaip kažkokia revoliucinė alternatyva blogam skoniui, nes čia iš tiesų dominuoja televiziniai muzikiniai realybės ir „talentų“ šou, kurie Vakaruose, regis, suvokiami kaip labiau kultūros paribio reiškinys, kuris tiesiog turi savo žiūrovą, bet nepretenduoja į ypatingą svorį žiniasklaidoje.

Lietuviškame „pogrindyje“ taip pat yra ko paklausyti, ir čia turiu pastebėti, kad stipri ir išvystyta muzikinių subkultūrų (sunkaus roko, metalo, postfolko, hiphopo, elektroninės muzikos) scena gali egzistuoti tik tuomet, kai egzistuoja ir sveika normalios populiariosios muzikos scena.

MR: Normalios popmuzikos vardą gadina kažkur muzikiniame užribyje esantys, tačiau viešojoje erdvėje matomi ir girdimi cicinai, purviniai, žvaguliai, rimiškiai ir kt. Popmuzika tarsi dalijasi į gerą/kokybišką ir blogą/esančią kažkur muzikiniame užribyje kūrybą?

J.D.: Manau, kad galima taip teigti, nors man dažnai norisi sukurti kokį nors kitą pavadinimą tiems užribio reiškiniams, arba apskritai niekaip jų nevadinti. Techniškai jie, be abejo, priklauso populiariosios muzikos sričiai ir, ko gero, visada egzistuos. Tačiau man atrodo, kad jie jau seniai prarado savo ankstesnes pozicijas, ir tariamas jų aktualumas yra tik dirbtinai palaikomas daugumos lietuviškų radijo stočių ir televizijos kanalų.

MR: Ar popmuzikos atlikėjų bandymai išvengti popso (nes jis asocijuojasi su prastu skoniu) etiketės ir prisidengti roko, gyvos muzikos ir pan. vėliava neįneša dar didesnės sumaišties klausytojams, kurie ir taip nelabai supranta kas gi yra tas pop ir ne pop?

J.D.: Problema yra tame, kad Lietuvoje klausimas „pop ar ne pop“ neišvengiamai turi vertybinį, beveik moralinį atspalvį, kas, savo ruožtu, liudija tai, jog yra dar daug neišspręstų klausimų pačioje kultūros sferoje, ir kad pastaroji yra dar gana ankstyvoje savo raidos stadijoje (nemažą įtaką tikriausiai turi ir šalies dydis). Apibūdinimas kažko kaip „pop“, daugiau pasako apie kalbančiojo ambicijas ir siekį sukurti atitinkamą įvaizdį, nei apie tikrąją dalykų padėtį.

Lietuvoje į „alternatyvos popsui“ vaidmenį pretenduoja daug įvairių žmonių – nuo A. Mamontovo ar „Skamp“ ir „Tabami“ narių (t.y., muzikantų, kurie patys iš esmės groja būtent populiariąją muziką ir niekaip negali būti priskirti jokiam „pogrindžiui“) iki klasikinės muzikos orkestrų dirigentų. Dažnai kalbama apie tai, kad klausytojui yra brukama pigi, žemos estetinės vertės produkcija (tiek rusiška, tiek lietuviška; apie vakarietišką kažkodėl kalbama retai).

Ši situacija man atrodo paradoksali. Įsivaizduokime, kad iš žmogaus galima kažkokiu būdu atimti galimybę klausytis primityvios muzikos. Ar tai reiškia, kad kitą dieną jis eis į filharmoniją ar į eksperimentinės garso poezijos koncertą? Nemanau. Man atrodo, kad Vakaruose įvairios muzikinės „konfesijos“ tiesiog gerai pažįsta savo auditoriją ir nemėgina jos padidinti įvairiais manifestais „prieš popsą“, o ir per daug nepergyvena, kad jis apskritai egzistuoja. Kiekvienam savo. Ten revoliucijos yra daromos muzikos skambesyje, o ne viešoje retorikoje.

Lietuvoje yra paplitęs įprotis nuolat svarstyti: „Popsas ar nekomercija? Arthauzas ar holyvudinis šlamštas? Aukšta ar žema kultūra?“. Tuo tarpu tikslingiau būtų ieškoti atsakymo į visai kitus klausimus: Ar konkrečios muzikinės idėjos yra įdomios ir originalios? Kokia yra konkretaus muzikinio albumo ar atlikėjo reikšmė platesnės kultūros kontekste?.

Deja, Lietuvoje grupės, kurios skiria daug pastangų kovai su blogu muzikiniu skoniu, pačios dažnai pateikia muzikine prasme visiškai blankų ir antrinį produktą. Tuo tarpu kiti – tiek populiariosios, tiek alternatyviosios muzikos scenose – tiesiog nuosekliai ir atkakliai dirba, ir rezultatas yra atitinkamas.

Nuojauta: jų nepamėgs Radži gerbėjai

valiusch2Architektas, muzikantas, paveikslus tapantis Valentinas Chlevickas nerimsta, jo galva pilna idėjų. Anksčiau grojo su Kęstučiu Antanėliu, „Aisčiais“, Vyno gamyklos, Mašinų gamyklos, ENSK, Medvilnės kombinato, „Žuvinto“ ir „Nemuno“ muzmenais.  Žanrų krizės metu, kai medžiai sodinami šaknimis į viršų, bliuzas su funky elementais jo grupės repertuare nuskamba naujomis spalvomis. Tikimasi, jog šiais metais išeis pirmasis grupės TEHASS kompaktas, o visi techniniai darbai bus vykdomi ne Lietuvoje. Valius nujaučia, jog tai bus muzika, kurios nepamėgs Radži gerbėjai. Grupės sudėtis pastaruosius keletą metų kito ir šiandien ją sudaro jo studijų draugas architektas Kostas Gricius, groja boso gitara, kuria dainų tekstus, mokyklos jaunesnis kolega Averistas Poviliauskas, groja gitara, rašo tekstus dainoms, vokalas ir visada-visur grojantis drumeris Vladas Teluchinas.

Daugelį pažengusių ar garsių dailininkų, poetų, muzikantų įtakojo kitos garsenybės su savo idėjomis, stiliais, komponavimo savitumais. Šiandienines spinksules įtakoja kirpėjos, rūbų modeliuotojai, žiopčiojimo pagal fonogramą treneriai ir mitų kūrėjai viešoje erdvėje, o turinio taip ir nelieka.  TEHASS’o muzmenai mokosi iš  baltojo bliuzo tėvo John Mayall ir klasikinio rock‘o korifėjų.

Valius, anksčiau lankęs liepos susirinkimus prie Glūko, šiais metais pažadėjo neišsigąsti uodų ir atvažiuoti kartu su Birute, pasiėmęs savo Ibanez gitarą.

Klipe sumiksuota keletas kūrinių, atliktų repeticijos ir vakarėlio Grūzdžiuose (Šiaulių apskritis) per šv. Roko atlaidus metu. Čia kiekvienais metais jie numato prisistatyti draugams ir gerbėjams.
Valius padovanojo glūkoidams kelias  unikalias XX amžiaus Alytaus muzikinės veiklos foto su paskutiniais muzikantais-mohikanais, kurios žymi gyvo garso Alytaus restoranuose pabaigą.  Įdomi detalė:  “Žuvinte“ lankytojų kontingente tada  dominavo vietinės cosa nostra atstovai: “plikiai“, “tamošiai“, “baubliai“ ir, anot Valiaus, kiti  prie staliukų sėdėjo ausis suglaudę …

Dar 12 Valiaus dovanotų foto žiūrėkite Alytaus muzmenų galerijoje

Kamera Mantas ir draugai || Montažas   Dzilbus  ||  Trukmė  00:07:21

copyright2009