VISŲ LAIKŲ TOPAS. MES IŠRINKOME!

Šis paveikslėlis neturi alt atributo; jo failo pavadinimas yra plakatas-top-hitai-tumb1.jpg

Graži dovana glūkoidų tinklapio dešimtmečiui. Tai ne Bilboard ar Pakartot playlistas, o Jūsų sudarytas ir išrinktas dešimtukas. Aktyvumu nepasižymėjom, nors kvietėm visus, visais įmanomais būdais prisijungti. Vieni pažiūrėjo iš debesų: kokią nesamonę jie čia sugalvojo, kiti neįkando anglų kalbos, nors jau beveik trys dešimtmečiai Nepriklausomybės turime.  Tie, kurie nuoširdžiai TO norėjo, rado 101 būdą TAI padaryti. Pavyzdžiui, mūsų gerbiamas tapytojas Alvydas Petkevičius (mokėsi prancūzų kalbą) atnešė sąrašą su pavadinimais ir sutartinėm stigmom. Bet visi supratome kas Alvydui patinka  Respektas. Kai kurie kiti taip ir liko pažadukais. Matyt amžiaus našta kamuoja ar kitos negalios. O mūsų ir taip kas metai lieka vis mažiau. Tikra katastrofa. Gerai, kad po truputį jungiasi jaunimas – glūzaurų  pamaina. 

Tikslai buvo daugiaprasmiai: #1 pasidalinti savo mėgstamais kūriniais su kolegomis melomanais ir glūkoidų visuomene, kad žinotume kas ką mėgsta. #2 netikėtai atrasti kūrinį, kurio anksčiau nežinojai. Jei kolegai jis patinka, tai natūraliai klausi savęs: kodėl jam patinka – reikia susirasti Spotify, Deezer ar Youtube ir būtinai paklausyti. O jei tai atradimas!? Buvo ir fenomenalių nuomonių sutapimų. Pavyzdžiui Dzilbus balsavo už beveik visą Igorio sąrašą. Štai kaip kartais nutinka.
#3. išrinkti visų laikų top 10. Tai ir padarėm

Gražu, kad  mėgstamų kūrinių sąrašuose įtraukėte ir lietuviškus. Tik labai mažai. Negi nieko tokio įsimenančiai vertingo nesukūrėme nuo 1918 metų?? Lietuviški kūriniai išsirikiavo taip::

Hiperbolė – Vandens Ženklai (21), Kertukai – Lopšinė (14), Jurga Šeduikytė – Nebijok (13), Danutė Neimontaitė – Vėjas Man Pasakė ​(10), Virgilijus Noreika – Švelnumas (10), Ovidijus Vyšniauskas – Mažyte mano (10), Laimis Vilkončius – Laivas (8), Kertukai – Jei turėčiau aš kapeikų maišą (8), Albertas Antanavičius – Aš lauksiu tavęs Simne (7). Aisčiai – Arielkytė  (7). Mantas – Čiuožki (4), Happyendless – Power Forever (3)

O čia, tai, ką rinkote JŪS. Galutinis rezultatas neskundžiamas ir todėl galioja::
[paspaudę ant kūrinio, galėsite perklausyti. Galioja tik pirmam dešimtukui]

11. Beatles – Hey Jude (44)
12. Pink Floyd – Shine On You Crazy Diamond (40)
13. Christie – Yellow River (39)
14. Boston – More Than A Feeling (39)
15. Led Zeppelin – Whole Lotta love (38)
16. The Beatles – Yesterday (37)
17, Uriah Heep – July Morninig (36)
18, T.Rex – Children Of The Revoliution (36)
19, Jimi Hendrix – Hey Joe (35)
20, AC/DC – Highway To Hell (35)
21, Neil Young – Old Man (33)
22, Pink Floyd – Wish You Were Here (32)
23, The Beatles – A Day in a Life (28)
24, Queen – We Will Rock You (28)​
25, Pink Floyd – Another Brick In The Wall (27)

Reklama

Vinilas: mistinė garso kokybė [Fizika 2/4]

Fizika

Primenu: garsai, įrašomi į vinilinę plokštelę (būtent tada, senais laikais), vadinami analoginiais. Jie apima visą garso skleidžiamą dažnių diapazoną, ženkliai platesnį nei žmogus gali girdėti. Skaitmena (šie laikai), taip pat apima visą garso skleidžiamą dažnių diapazoną, bet kai įrašomas kompaktinis diskas, elgiamasi racionaliai: tuos garsus, kurių žmogus negirdi, tiesiog “išpjauna’’ – jų nelieka. Logika čia tokia: kodėl reikėtų klausyti garsų, kurių negirdi? Taigi pliusų vienai ar kitai pusei nerasta. Čia apie garso dažnius.

IMG_0183
Tada visa įrašų studijos technika buvo analoginė. Ar atsirastų kažkas, galintis patvirtinti, kad tuometiniai mikrofonai, juostiniai studijiniai magnetofonai, miksavimo pultai ir kita įrašų gaminimo įranga buvo geresnės kokybės nei šuolaikinės skaitmeninės įrašų studijos? Neatsiras, nes niekas nenorėtų pasirodyti kvailiu. Net Andriaus Abromavičiaus “Studio A3” Alytuje esanti studija kokybe pranoktų 1965 anglų Parlophone ar amerikiečių Capitol.
Kai vinilinė plokštelė sukasi ant grotuvo ir kai tonarmas artėja prie centro, jos linijinis greitis mažėja (kampinis lieka pastovus – 33 apsisukimai per minutę). Taigi, atkuriant vinilą, garso kokybė kinta blogio kryptimi. Palyginimui, CD grotuvas kompaktą suka nuo 200 aps/min iš krašto ir 500 aps/min artėjant prie kompakto centro. Dar: plokštelę reikia atidžiai prižiūrėti, nes dėl kiekvienos dulkelės nukenčia garso švarumas, o, laikui bėgant, traškesiai neišvengiami. Patefonas turi variklį, perdavimo sistemą, kad išgauti maksimalų sukimosi stabilumą ir atkūrimo tikslumą kuriami be proto brangūs įrenginiai. Pigiau kainuos padėvėtas Rolls Roycas. O jei klausai kad ir senąjį tikrą vinilą, bet per antikvaro aparatūrą: AS35 kolonėles, prieštvaninį stipriaką ir patefoną, reikėtų nepraleisti progos patylėti apie vinilinio garso kokybinius pranašumus. Senieji melomanai prisimena, kai tik tonarmas paliečia plokštelę, pasigirsta žemas gaudesys. Jis lydi viso grojimo metu, tik muzika užgožia jį ir todėl buvome įpratę nekreipti dėmesio. Tai dar vienas minusas. Tiksliau – vieni minusai.

Pradžia:

>> Vinilas: mistinė garso kokybė [Fiziologija 1/4]

(dar bus 2 tęsiniai)

Vinilas: mistinė garso kokybė [Fiziologija 1/4]

Vinilas atgimsta, tiksliau, jau atgimė. Ir nereikia toli dairytis. Vien tik glūkoidų tarpe: Igoris jau dešimtmetį kaupia istorinius LP. Donatas, lygiagrečiai savo fonotekai, surado keletą nepamirštamų vinilinių LP. O Edmundas Gegužis netgi turi internetinę vinilo parduotuvę. Būtinai apsilankykite, čia tikrai rasite tai ko ieškote. Vinilas tarp jaunimo: glūkoidų filmotekoje fiksuota, kai Liudo Ramanausko sūnus domisi ir perka Emerson Lake & Palmer – Works.

Mintis parašyti šį postą gali driokstelti tik tada, kai perskaitai tokią “išmintį”: liaudies išmintis byloja – muzikos mėgėjai klausosi muzikos, audiofilai – triukšmo pauzėse.

Pirma mintis – melomanai tokie tūpi, jog į garso kokybę jiems nusispjauti. Plastmasiniai traškesiai garso take yra tokie patrauklūs, jog dėl šios “unikalios” savybės vinilas ir atgimė. Yra dar keletas teiginių su sparneliais: kompaktinių diskų garsas kažkoks nenatūralus, netikras. Cha-Cha-cha …

 

Tačiau šio posto tikslas nėra užsiimti pseudoteiginių devalvavimu, o pabandyti pasiaiškinti apie garsą, kartu ir vinilą, keturiais pjūviais: fiziologiniu, fizikiniu, komerciniu ir emociniu.

Fiziologija.

Žmogaus ausis girdi garsus, kurie prasideda nuo 20 Hz žemiems dažniams ir siekia 20 000 Hz – aukštiems. Ir ne daugiau ir ne mažiau. Ką girdite jūs, atrasite praklausę šį įrašą. Atvirauju, kai perklausiau, supratau, kad girdžiu nuo 40Hz iki 12000 Hz. O jūs? Pastabėlė: kad testas būtų panašus į tiesą ir jei neturite po ranka High End aparatų, pakaks telefono su ausinukėmis.

Nepamirškime, jog aukščiausius (20000 Hz) šio diapazono garsus girdi tik vaikai, paaugliai, dar jauni žmonės.

(dar bus 3 tęsiniai)

Dailininkai sugrįžta

Kai pietinėje miesto dalyje, į ramią gatvelę įvažiavo dviratininkas, Dzilbus pagalvojo – kažkur matytas  ir dar ant TIKRO dviračio. “Laba diena. Norėjau paprašyti vandens atsigerti“. Paprastai taip kreipiasi tik didi keliautojai. Tokie kaip Marko Polo ar Antanas Poška. Apie tai vėliau. Dzilbaus smegenų laikrodis atsisuka atgal 35 metus ir atpažįsta Stasį “Klaipėdą“ Kerėžą (Madridas), vieną tų, kuriuos mieste 1975 ir vėliau vadino dailininkais. Tada kukliame provincijos miestelyje pūtė vėjelis iš Vakarų. Vokiečių-austrų kompanija statė Skydinių namų kombinatą. Bendravimas su jų darbininkais ir inžinieriais vakarais kavinėse, restoranuose ir betarpiškai parodė, kad tie vyrukai yra ženkliai įdomesni visomis prasmėmis nei tipiškas sovietinis produktas. Vyko kultūriniai mainai: plaukė vinilas į vietinių melomanų kolekcijas, apsukrūs vyrukai: Alvydas “Žydas“ Miliauskas (Ana Pusė arba Alytus I), Jonas Buzas (Kurortas), kiti darbavosi barterinių mainų srityje, tuometinis “Aisčių“ vadovas Romualdas Stankevičius gavo dovanų 12-stygę švedišką elektrinę gitarą. Pikti liežuviai plakė, jog tie vaikinai  į Vakarų Vokietiją, Austriją išsivežė visas miesto pasakų namelių mergaites, tačiau tokie teiginiai gali būti nepagrįstai sutirštinti. „Išsivežtos“ panelės galėjo buvo tyrai pamilusios du objektus: arba  vakariečius-skydinių statytojus arba vakarietišką gyvenimo būdą, nors pastarasis  joms dar buvo terra incognita.

kerezaAlytaus mėsos kombinate darbavosi  keturi šaunūs dailininkai (taip jų darbo knygelės sakė): Alvydas Petkevičius, Stasys Kerėža, Eugenijus Vnarauskas, Vygantas Skrodenis. Kaip ir kitose stambesnėse įmonėse buvo samdomi žmonės, sugebantys meniškai apipavidalinti įmonės informacinius stendus ar kurti didžiulius plakatus, užrašus: “šlovė didžiąjam spaliui“ ar “dvidešimtkažkuriam komunistų partijos suvažiavimui“, “penkmetį per keturis metus“ ar “šlovė socialistinio darbo didvyriams“. Tokie ir panašūs propagandiniai žaidimai turėjo tautą vesti į šviesų komunistinį rytojų. Tačiau tų kūrinių kūrėjai absoliučiai netikėjo savo kūrinių kūrybinėms nuostatoms ir laikė tai totaliu absurdu. O ir patys, vietoj to, kad siekti tapti socialistinio darbo didvyriais, valandų valandas diskutavo filosofinėmis temomis, aptarinėjo Salvadoro Dali revoliucijas ir  klausė Deep Purple per Eugenijaus Vnarausko iš vakariečių įsigytą Telefunken radiolą su fiksuota Radio Luxembourg stotimi ar garsiai skaitė “Vieną Ivano Denisovičiaus dieną“ pagal A. Solženiciną. Toje kompanijoje buvo dar vienas aktyvistas stalius Jonas Prabulis, buvęs tremtinys, kalėjęs dar 1940 dėl antikomunistinės veiklos ir vokiečių išlaisvintas 1941 metais, vėliau, sugrįžus “išvaduotojams“,  15 metų vergavo gulage Vorkutoje. Jonas sakydavo, kad tai kas rašoma A. Solženicino knygoje yra tik muliažas to ką teko jam pačiam patirti.

Visiškai nekeista, kad nuolatinis dailininkų svečias buvo Dzilbus, tada tik iškeptas jaunas inžinierius ir darbavosi  konstruktorių biure, vakarais grojo su Aisčiais kabake. Ir dar vienas ypatingai mėgiamas tos kompanijos žmogus –Voldemaras Tompsonas, dirbęs tiekimo skyriuje. Jam jau tada buvo arti 60-ties ir dvigubas amžiaus skirtumas visiškai netrukdė, atvirkščiai Voldemaras jangsteriams pasakojo apie “buržuazinę“ Lietuvą, o ir kitos temos buvo glaudžiai susiję: hipiai ir pacifizmas, smetoninės Lietuvos išmanūs anekdotai ir dabartiniai riebūs rusiški, kas geriau, juk juoką kelia tie ir anie. Voldemaras elgėsi ir atrodė kaip tikras inteligentas, taisyklingi veido bruožai, siauri ūseliai po nosimi, nepakartojamos formos subtiliai išlankstyta beretė ir, pro primerktas mėlynas akis, nuolatinė ironiška šypsenėlė veide. Kartais diskusijų metu jis kelis kart prisistatydavo: esu norvego ir lietuvės sūnus, todėl manau taip ir anaip… Jegu kompanijoje, kažkuris iš jaunųjų suregzdavo rišlų ir prasmingą sakinį, Voldemaras Tomsonas nedelsiant tai įvertindavo: tu kalbi kaip jaunas Dievas. Ši frazė iš Voldemaro lūpų būdavo didi paskata jauniesiems nekalbėti kvailų banalybių.

Kur šiandien šie rašinio herojai? Voldemaras Tompsonas, Jonas Prabulis ir Vygantas Skrodenis jau Anapilyje.

Vygantas, taip pat kaip šiandien Stasys “Klaipėda“ Kerėža, galėjo atvažiuoti į ramią gatvelę   pietinėje miesto dalyje ir paprašyti atsigerti vandens. Vygantui viskas susiklostė kitaip. Dešimties metų būdamas sunkiai išgyveno tėvų skyrybas, vėliau paliko žmona, nes Vygis buvo išdykęs. Būnant Alvydo Petkevičiau mokiniu, jį graužė nesėkmingi bandymai tapyti. Dar prisiklausė Lucy in the Sky with Diamonds ir galutinai susipyko su gyvenimu.
Eugenijus Vnarauskas sėkmingai gyvena ir darbuojasi Vilniuje. Sritis ta pati. Glūkoidų fotokorespondentas, Glūko meetų dalyvis ir, aplamai, šaunuolis.
Alvydas Petkevičius, atsigavęs po pastaraisiais metais jį persekiojusių negandų, paskendęs prie molberto, panašu, kad pasieks produktyvumo viršūnę. Liepą aplankys glūkoidus nuolatiniame objekte, kad visi įtikėtų, kad jis gyvas ir niekur nežada dingti.
Stasys “Klaipėda“ Kerėža, gyvena Vilniuje,  tapo keliautoju dviratininku ir, jei mes čia, kukliame provincijos miestelyje, dviračių taku nuvažiuojame iki pylimo ar iki sanatorijos, tai Stasys važiuoja Prancūzijoje, Ispanijoje, Portugalijoje po 1000 – 2000 kilometrų, per dieną įveikdamas vidutiniškai 100 km. Dabar ruošiasi kelionei po Turkiją.
LAIMA: keliauji vienas, ar saugu?
STASYS: galą gauti, gali ir į Luksnėnus važiuodamas, bet svarbiausia kelionėje susipykti gali tik pats su savim. O taip nepasitaiko. Gal tik vakarais, kai jau lieka valanda iki miego, kiek liūdnoka, lyg norėtum pabendrauti su kažkuo. Vis gi keliauti vienam yra smagu.
DZIBUS: o šeima nemėgina prisijungti?
STASYS: Bretanėje (Prancūzija) važiavau su 12-mečiu sūnumi. Jam tai visai ne vaikiškas iššūkis, bet ištvėrė. Todėl dabar jaučiasi kaip tikras vyras. Tada vietiniai prancūzai labai stebėjosi, matydami mus tokioje kelionėje.
Pasakojo Stasys apie vienkartinius dviračius ir kitus keistus tokių kelionių aspektus. Žadėjo reportažą iš Turkijos. Linkime, kad džihadisto kalašnikovas nenukryptų  į mūsų šaunųjį keliauninką ir sėkmingai, nuotykių patyręs, grįžtų į LT ir atvažiuotų prie Glūko. Žadėjo tvirtai.

MUZIKOS-KLAUSYTOJAS

Stasys “Klaipėda“ Kerėža klauso Jean Michel Jarre – Oxygène. Tą vakarą visi pavargo nuo Uriah Heep ir nutarė pakeisti stilistiką. Švieselės kairėje-viršuje, tai radiola Estonija.
ALVYDAS PETKEVIČIUS “MUZIKOS KLAUSYTOJAS“ 1976

 

Jei sugrįžta į glūkoidų pasaulį Stasys, prieš metus sugrįžo Algirdas Adomaitis (Madridas) su šeima, Vytas Balynas (Centras) su Birute, kodėl negalėtų prisijungti ir Raimundas “Munka“ Augustėnas. Raimi, atvažiuok su žmona, vaikais ir anūkais. Gal proanūkių turi, juk buvai tada greitesnis už mus. Paskaitysim dar 1972 Šekspyro rašytą eilėraštį, kuriame posmelis ir tau skirtas. O kur dar Zenonas Langaitis, kuris visiems suprantamai išaiškintų kur dingo Telefunken, Maineliai, Šiūšai, Bulgakovai, Kauno Company veteranai ir kiti garbingi piliečiai… Liepą meete vietos visiems užteks. Tų, kurie nors kartą jau buvo ten –  net neminime, jūs būsite, nebent force majaure ištiktų…

Trys šventės viename

Kai Igoris pakvietė susitikti Valentino dienos proga ir paklausė ar tokią švenčiu, klausimas tikrai vertė pamąstyti. Ar ši graži, nepikta šventė jau įaugo į tautiečio sąmonę? Gal dar tik skinasi kelią į mūsų širdis. Štai Vasario 16, Nepriklausomybės diena mieste, turinčiame bent 60 tūkstančių gyventojų, minima prie Angelo. Susirinko keli šimtai miestiečių. Vietinio teatro aktoriai puikiai interpretavo J. Marcinkevičių, keli miesto valdžios kreipiniai į tautą, himnas, minkštas vasario oras prasmingai nuteikė negausų būrį dalyvių. Belieka džiaugtis, kad yra neabejingų vienintelei garbingai, Lietuvos valstybę įtvirtinusiai dienai. Galima turėti įvairias politines pažiūras ar visai jų neturėti, bet ši šventė galėtų būti svarbesnė bent jau už įvairių kaziukų muges. Prie Angelo matėme Petrą Visocką, Vytautą “Stygą“ Palubinską, Žūsiną iš Kurorto, Algirdą Žemaitį su žmona, Joną Kudirką su žmona Onute ir kitus garbingus miesto piliečius. Visų neišvardinsi.

ContactSheet-001

Sulaukėme nusiskundimų, kaip atversti daugiau foto. Paprastas patarimas: paspaudus ant koliažo viršuje, atsivers nemokama foto talpinimo svetainė kartu su pirmąja nuotrauka. Dešinėje pastebėsite sekančios nuotraukos išblukusią miniatiūrą. Ant jos pele ir reikia “klikinti“. Mokytis niekada nevėlu.

Grįžkime prie Igorio pasiūlymo susitikti Valentino dieną. Dzilbaus iClaud‘o kalendorius praneša, jog sekanti diena – Igorio gimtadienis, o dar sekanti – Vasario 16. Viskas viename. Tos senos LP (Long Play Albums), kai patenka į rankas, džiugina ir verčia prisiminti laikus, kai vinilas buvo gyvenimo būdas, vienijęs pažangius bendraminčius, leidusius laiką paskendus muzikinėse diskusijose ir vertinimuose. Igoris vėl palengva kaupia kolekciją. Dzilbus niekaip negalėjo atgaminti atmintyje to fakto, kad Crosby Stills Nash and Young “Déjà Vu“ disko viršelio faktūra buvo gruoblėta. Na tai dar nieko. Edmundas Braždys (jo ir brolio Šmito nikas: Ilgieji Peiliai) priminė tų laikų nuogus faktus, atnešė pundelį raritetinių foto, kurias netrukus paskelbsime glūkoiduose. Laima ir Jurga tauškė apie šeimos vertybes, politiką ir vyrus, kurie visada turi kažkokių užslėptų ir moterims neįtinkančių savybių. Tačiau diskusijos vyko rimtyje ir susikaupus. Išvada, dėl kurios sutapo visų nuomonė: vyras be moters, o moteris be vyro yra šlamštas. Tai užuomina į ES kliedesius apie tai, kas sudaro šeimą, lyg dešimtis tūkstančių metų tai būtų buvę neaišku.

Keletas nekokybiškų foto jūsų peržiūrai. Vienoje jų matysite legendinio  bulgariško sausvynio tuščią butelį Gamza, kuris darė įtaką hipiuojančiam jaunimui 1971 metais. Tai reliktas, kurį Igoris išsaugojo. Kokie jie tada buvo “nesugedę“. Vieno tokio užtekdavo bent dešimčiai filosofuojančių personų visam kelių valandų vakarėliui. Matysite ir Igorio buto kampelį su melomaniškais atributais ir laisvų žmonių vėliava.

Tai tiek šį kartą. Keletas trigubos šventės akimirkų

Blusų turgus ar melomanų reinkarnacija

Informacija primiršusiems: vinilo diskai (LP, SP, EP) karaliavo nuo neatmenamų laikų ir kompaktinių diskų (CD) buvo nužudyti apie devyniasdešimtus praėjusio amžiaus metus.

Ne visi buvo tokie kvaili kaip Dzilbus, kuris savo kolekciją tada pardavė kaip tarą nuo alaus. Šiandien vinilo atgimimo požymių viešoje erdvėje galima aptikti net kukliame provincijos miestelyje. Tai nė iš tolo neprimena Valakamių žiede (Vilnius) ar kitur vykusių fiestų, bet atmintį maloniai kutena. Tik įžengęs į blusų turgelį prie Žalios mokyklos, pirmu taikiniu sutinki Liudą Ramanauską (Radijas FM99), besirengiantį pirkti dovaną draugui – vinilo diską – suvoki, kad grįžai laike į praeitį ir nesinaudodoji jokiomis futuristinėmis laiko mašinomis. Pardavėjas – jaunesnės kartos melomanas Jonas “Bosas“ Kazlauskas, dar grojęs bass gitara grupėje Pessimus, paslaugiai ir profesionaliai išdėsto reikalo esmę.

Blusu turgus_v.1.mp4_snapshot_01.43_[2013.05.06_10.16.25] Blusu mundzius blusu zorka Blusu hipie

Dar vienas akcentas, tai Žorka, prekiaujantis senienomis ir apspistas viso pulko vertintojų, komentatorių ir šiaip maloniai nusiteikusių žioplių. Pasimatome su Mindaugu “Mince“ Kastecku. Mindaugas, gal nebuvo tas melomanas ar bent meniškos prigimties vyrukas, bet jį žinojo visi nuo Kurorto iki Putinų kaimo. Tiesiog dėl jo šilto bendravimo stiliaus kitaip ir būti negalėjo. Čia buvo ir Zenonas Gramackas muzmenas-veteranas (rasite Muzmenų galerijoje), o stalo teniso, tikėtina, daugeliui dar ir šiandien įkrėstų. Gerai pjaudavo “iš bekinto“.

Igoris atvežė bagažinę vinilo. Bet dar svarbesnis įvykis nutiko, kai mūsų melomanas-veteranas sugebėjo nupirkti už kelis litus knygą-istoriją apie hipių judėjimą. Beje, knygos vertė minimum10 kartų didesnė, o egzempliorius turgelyje tik vienas ir vieninteis. Todėl nenuostabu, kad Liudas Ramanauskas ir Dzilbus pirmieji užsisakė prenumeratą pasiskaitymui. Aišku tik po to, kai Igoris išsamiai išstudijuos visas detales ir niuansus.

Glūkoiduose visi matėme filmą “Diagnozė:  gėlių vaikai“, kurį nespalvota, begarse video kamera 1971 nufilmavo Rimvydas “Vidukas“ Aglinskas (Kaunas), o “Garažų klipai“ sumontavo. Šis filmas ir dabar yra tarp labiausiai žiūrimų glūkoidų tinklapio filmų. Gal todėl, kad jame dalyvauja ne tik keli alytiškiai, bet ir Kauno, Vilniaus ir Panevėžio free love, life ‘n’ rock jaunimas. Bet grįžkime prie Angelo į blusturgį. Staiga iš preities išnyra Edmundas “Mundžius“ Braždys, sėdėtojas ant akmenų Vytauto-Basanavičiaus gatvių susikirtime Palangoje 1971 metais, o po Romo Kalantos laidotuvių, 1972 botanikos parke brutaliai išvaikytos hipiuojančio jaunimo akcijos dalyvis.

Apie viską iš eilės žiūrėkite trumpame filme, kurį, paaukojęs 7 valandas savo laisvalaikio, parengė, sumontavo, dar parašė, įkėlė ten kur reikia Jums nuolankus šio tinklapio prižiūrėtojas Dzilbus.

Filmo žiūrėtojams Vokietijoje – pasinaudokite Vimeo svetaine.

hd_ico Melomanai-veteranai linki harmoningų decibelų 10:29 || Kamera ir montažas – Dzilbus

INFO: papildymas Alytaus melomanų galerijoje

Jonas Kudirka maloniai nudžiugino atsiųsdamas Rimo Buroko nuotrauką iš ’’anų laikų’’. Jei jų susikauptų vis daugiau – turėtume atminimo dovaną Rimui paraleliniame pasaulyje. Daugiau apie R. Buroką Glūkoiduose.

Galerija pasipildė ir Jono siųsta šių metų Status Quo koncerto Lietuvoje nuotrauka. Kadangi ne visi glūkoidų rokeriai lankėsi koncerte, būtų gera išgirsti atsiliepimus tų, kurie neprasnaudė svarbaus renginio. Komentaruose galite pasidalinti įspūdžiais, nebuvėliams labai smalsu. Ar Status Quo vis dar groja „status quo“ stiliuje ir jų rock‘as veža kaip ir anksčiau? Ar šiandien jie groją tą pat, ką ir 1974? Ar buvo Pictures Of Matchstick Men? Šis gabalas-vizitinė kortelė patalpinta ir mūsų puslapyje taip, kaip jie jį atliko 1968 metais, žiūrėkite: Atsisiusk / BeatClub / Status Quo – Pictures Of Matchstickmen.flv. arba YouTube

Melomanų galeriją su papidymais rasite čia.