Tikras muzikantas, tikras garsas, tikra muzika

 

 

“Pušies“ kavinė, kurioje prieš 50 metų rinkdavosi kiečiausias jaunimas iš Kriaušiaus ir Kurorto, Centro ir Madrido, šiandien atvėrė vartelius dainininkui ir gitaristui iš Jungtinių Valstijų ADAMUI “BOMB“ BRENNERIUI. Atlikėjui 56 metai, kūrybinė biografija tiek turtinga, jog čia reikėtų išsiplėsti iki begalybės. Geriau skaitykite Wikipedijoje arba čia.

ADAM BOMB in Alytus 2019 || Garažų Klipai 2019

Akcentas – grojo kartu su: Aerosmith, AC/DC, Alice Cooper, Foreigner, Guns‘n‘Roses, Billy Idol, Kiss, Metallica, Gary Moore, Rod Stewart, Chuck Berry. Tokio žinomumo grupsai į pagalbą tikrai nepasikvies bet ką, todėl Adamui Bomb nuolat tekdavo talkinti garsenybėms studijoje, įrašant albumus ar kartu važiuoti į pasaulinį turne. Be to, jis pats su savo grupe surengęs nesuskaičiuojamą turų skaičių Valstijose, U.K. ir kituose kraštuose. O dabar dar ir kukliame provincijos miestelyje. Kai Alvydas Jegelevičius persiuntė Dariaus Babijono mailą su prašymu paskelbti glūkoidų tinklapyje apie vakarėlį “Pušyje“, manėme, jog tai fakenews, tiesiog protu neįkandamas įvykis ir įvykti negalėsiantis niekaip. Bet jis įvyko. Ir dar: Adamas, pradėdamas pasirodymą, paskelbė, jog šis koncertas, tai dovana Alytaus roko 50-mečiui. Ir tai tiesa: 1969 metų rudenį su  pirmaisiais  viešais  pasirodymais startavo Aisčiai.

 

Pasaulinio lygio gitaristas ir nevisai pilna kavinė. Gal reklamos buvo mažai, ar tai tik kuklaus provincijos miestelio kuklumo apraiška. Kai miesto valdžia miesto šventei už dešimtis tūkstančių eurų samdo atlikėjus grojančius visišką niekalą, čia įėjimas kainuoja €2, o pats Adamas vaikšto tarp stalelių ir siūlo loterijos kuponus už €1, kuriais galima laimėti jo įvaizdžio atributiką: T-shirts, kepuraitę ar kompaktinį diską. Kas gali būti paprasčiau ir dar absurdiškai pigiai.

Klubinės muzikos privalumas, jog gali sėdėti, stovėti ar jaustis dinamiškoje pozoje visiškai šalia atlikėjo. Jei esi brazdinęs gitarą, tave hipnotizuotų gitatisto pirštų bėgionės po gitaros ladus ir stygas. Tai nepakartojami įspūdžiai, kurių nepatirsi Wemblio stadijone būdamas minioje, kad ir kokio legendinio atlikėjo koncertą stebėtum.

Adamo Bomb Brennerio pasirodymas – puiki ir dėkinga proga-seminaras viems Alytaus muzikantams, bandantiems ar imituojantiems roko muziką, jauniesiem gitaristams ir veteranams. Kavinėje juos galima buvo skaičiuoti vienos rankos pirštais.

Labai priminė žinomo USA, Izraelyje kineziterapeuto Samuelio Taco (Shmuel Tatz), beje Aisčių grupės 1969 metų dalyvio vizitą Alytuje 2014 metais. Tada jis dalinosi savo ilgamete patirtimi ir seminaro metu pajuokavo, jog prie salės durų galėjo būriuotis visi miesto kinezioterapijos specai. Deje, tokių atėjo vienetai.

Atlikėjui ant scenos talkino du jauni vyrukai: bosistas ir drumeris, abu iš Lenkijos ir sugrojo nepriekaištingai.

Padėka Dariui Babijonui už kažkokiu nesvokiamu būdu priprašiusį atvykti pasaulinio lygio atlikėją į Alytų. Padėka Andriui Abromavičiui už teisingą garsą. Žiūrovų ir klausytojų tarpe miela buvo matyti melomanus: Joną Kudirką su žmona Onute, Valdą Labuką, Vladą “Kapitoną“ Dimavičių su Vale ir būrelį supratingo jaunimo.

Renginys įvertintas 4 pušies šakelėm. Excellent įverinimui pritrūko masiškumo.

Reklama

VISŲ LAIKŲ TOPAS. MES IŠRINKOME!

Šis paveikslėlis neturi alt atributo; jo failo pavadinimas yra plakatas-top-hitai-tumb1.jpg

Graži dovana glūkoidų tinklapio dešimtmečiui. Tai ne Bilboard ar Pakartot playlistas, o Jūsų sudarytas ir išrinktas dešimtukas. Aktyvumu nepasižymėjom, nors kvietėm visus, visais įmanomais būdais prisijungti. Vieni pažiūrėjo iš debesų: kokią nesamonę jie čia sugalvojo, kiti neįkando anglų kalbos, nors jau beveik trys dešimtmečiai Nepriklausomybės turime.  Tie, kurie nuoširdžiai TO norėjo, rado 101 būdą TAI padaryti. Pavyzdžiui, mūsų gerbiamas tapytojas Alvydas Petkevičius (mokėsi prancūzų kalbą) atnešė sąrašą su pavadinimais ir sutartinėm stigmom. Bet visi supratome kas Alvydui patinka  Respektas. Kai kurie kiti taip ir liko pažadukais. Matyt amžiaus našta kamuoja ar kitos negalios. O mūsų ir taip kas metai lieka vis mažiau. Tikra katastrofa. Gerai, kad po truputį jungiasi jaunimas – glūzaurų  pamaina. 

Tikslai buvo daugiaprasmiai: #1 pasidalinti savo mėgstamais kūriniais su kolegomis melomanais ir glūkoidų visuomene, kad žinotume kas ką mėgsta. #2 netikėtai atrasti kūrinį, kurio anksčiau nežinojai. Jei kolegai jis patinka, tai natūraliai klausi savęs: kodėl jam patinka – reikia susirasti Spotify, Deezer ar Youtube ir būtinai paklausyti. O jei tai atradimas!? Buvo ir fenomenalių nuomonių sutapimų. Pavyzdžiui Dzilbus balsavo už beveik visą Igorio sąrašą. Štai kaip kartais nutinka.
#3. išrinkti visų laikų top 10. Tai ir padarėm

Gražu, kad  mėgstamų kūrinių sąrašuose įtraukėte ir lietuviškus. Tik labai mažai. Negi nieko tokio įsimenančiai vertingo nesukūrėme nuo 1918 metų?? Lietuviški kūriniai išsirikiavo taip::

Hiperbolė – Vandens Ženklai (21), Kertukai – Lopšinė (14), Jurga Šeduikytė – Nebijok (13), Danutė Neimontaitė – Vėjas Man Pasakė ​(10), Virgilijus Noreika – Švelnumas (10), Ovidijus Vyšniauskas – Mažyte mano (10), Laimis Vilkončius – Laivas (8), Kertukai – Jei turėčiau aš kapeikų maišą (8), Albertas Antanavičius – Aš lauksiu tavęs Simne (7). Aisčiai – Arielkytė  (7). Mantas – Čiuožki (4), Happyendless – Power Forever (3)

O čia, tai, ką rinkote JŪS. Galutinis rezultatas neskundžiamas ir todėl galioja::
[paspaudę ant kūrinio, galėsite perklausyti. Galioja tik pirmam dešimtukui]

11. Beatles – Hey Jude (44)
12. Pink Floyd – Shine On You Crazy Diamond (40)
13. Christie – Yellow River (39)
14. Boston – More Than A Feeling (39)
15. Led Zeppelin – Whole Lotta love (38)
16. The Beatles – Yesterday (37)
17, Uriah Heep – July Morninig (36)
18, T.Rex – Children Of The Revoliution (36)
19, Jimi Hendrix – Hey Joe (35)
20, AC/DC – Highway To Hell (35)
21, Neil Young – Old Man (33)
22, Pink Floyd – Wish You Were Here (32)
23, The Beatles – A Day in a Life (28)
24, Queen – We Will Rock You (28)​
25, Pink Floyd – Another Brick In The Wall (27)

Vinilas: mistinė garso kokybė [Fizika 2/4]

Fizika

Primenu: garsai, įrašomi į vinilinę plokštelę (būtent tada, senais laikais), vadinami analoginiais. Jie apima visą garso skleidžiamą dažnių diapazoną, ženkliai platesnį nei žmogus gali girdėti. Skaitmena (šie laikai), taip pat apima visą garso skleidžiamą dažnių diapazoną, bet kai įrašomas kompaktinis diskas, elgiamasi racionaliai: tuos garsus, kurių žmogus negirdi, tiesiog “išpjauna’’ – jų nelieka. Logika čia tokia: kodėl reikėtų klausyti garsų, kurių negirdi? Taigi pliusų vienai ar kitai pusei nerasta. Čia apie garso dažnius.

IMG_0183
Tada visa įrašų studijos technika buvo analoginė. Ar atsirastų kažkas, galintis patvirtinti, kad tuometiniai mikrofonai, juostiniai studijiniai magnetofonai, miksavimo pultai ir kita įrašų gaminimo įranga buvo geresnės kokybės nei šuolaikinės skaitmeninės įrašų studijos? Neatsiras, nes niekas nenorėtų pasirodyti kvailiu. Net Andriaus Abromavičiaus “Studio A3” Alytuje esanti studija kokybe pranoktų 1965 anglų Parlophone ar amerikiečių Capitol.
Kai vinilinė plokštelė sukasi ant grotuvo ir kai tonarmas artėja prie centro, jos linijinis greitis mažėja (kampinis lieka pastovus – 33 apsisukimai per minutę). Taigi, atkuriant vinilą, garso kokybė kinta blogio kryptimi. Palyginimui, CD grotuvas kompaktą suka nuo 200 aps/min iš krašto ir 500 aps/min artėjant prie kompakto centro. Dar: plokštelę reikia atidžiai prižiūrėti, nes dėl kiekvienos dulkelės nukenčia garso švarumas, o, laikui bėgant, traškesiai neišvengiami. Patefonas turi variklį, perdavimo sistemą, kad išgauti maksimalų sukimosi stabilumą ir atkūrimo tikslumą kuriami be proto brangūs įrenginiai. Pigiau kainuos padėvėtas Rolls Roycas. O jei klausai kad ir senąjį tikrą vinilą, bet per antikvaro aparatūrą: AS35 kolonėles, prieštvaninį stipriaką ir patefoną, reikėtų nepraleisti progos patylėti apie vinilinio garso kokybinius pranašumus. Senieji melomanai prisimena, kai tik tonarmas paliečia plokštelę, pasigirsta žemas gaudesys. Jis lydi viso grojimo metu, tik muzika užgožia jį ir todėl buvome įpratę nekreipti dėmesio. Tai dar vienas minusas. Tiksliau – vieni minusai.

Pradžia:

>> Vinilas: mistinė garso kokybė [Fiziologija 1/4]

(dar bus 2 tęsiniai)

Vinilas: mistinė garso kokybė [Fiziologija 1/4]

Vinilas atgimsta, tiksliau, jau atgimė. Ir nereikia toli dairytis. Vien tik glūkoidų tarpe: Igoris jau dešimtmetį kaupia istorinius LP. Donatas, lygiagrečiai savo fonotekai, surado keletą nepamirštamų vinilinių LP. O Edmundas Gegužis netgi turi internetinę vinilo parduotuvę. Būtinai apsilankykite, čia tikrai rasite tai ko ieškote. Vinilas tarp jaunimo: glūkoidų filmotekoje fiksuota, kai Liudo Ramanausko sūnus domisi ir perka Emerson Lake & Palmer – Works.

Mintis parašyti šį postą gali driokstelti tik tada, kai perskaitai tokią “išmintį”: liaudies išmintis byloja – muzikos mėgėjai klausosi muzikos, audiofilai – triukšmo pauzėse.

Pirma mintis – melomanai tokie tūpi, jog į garso kokybę jiems nusispjauti. Plastmasiniai traškesiai garso take yra tokie patrauklūs, jog dėl šios “unikalios” savybės vinilas ir atgimė. Yra dar keletas teiginių su sparneliais: kompaktinių diskų garsas kažkoks nenatūralus, netikras. Cha-Cha-cha …

 

Tačiau šio posto tikslas nėra užsiimti pseudoteiginių devalvavimu, o pabandyti pasiaiškinti apie garsą, kartu ir vinilą, keturiais pjūviais: fiziologiniu, fizikiniu, komerciniu ir emociniu.

Fiziologija.

Žmogaus ausis girdi garsus, kurie prasideda nuo 20 Hz žemiems dažniams ir siekia 20 000 Hz – aukštiems. Ir ne daugiau ir ne mažiau. Ką girdite jūs, atrasite praklausę šį įrašą. Atvirauju, kai perklausiau, supratau, kad girdžiu nuo 40Hz iki 12000 Hz. O jūs? Pastabėlė: kad testas būtų panašus į tiesą ir jei neturite po ranka High End aparatų, pakaks telefono su ausinukėmis.

Nepamirškime, jog aukščiausius (20000 Hz) šio diapazono garsus girdi tik vaikai, paaugliai, dar jauni žmonės.

(dar bus 3 tęsiniai)

Dailininkai sugrįžta

Kai pietinėje miesto dalyje, į ramią gatvelę įvažiavo dviratininkas, Dzilbus pagalvojo – kažkur matytas  ir dar ant TIKRO dviračio. “Laba diena. Norėjau paprašyti vandens atsigerti“. Paprastai taip kreipiasi tik didi keliautojai. Tokie kaip Marko Polo ar Antanas Poška. Apie tai vėliau. Dzilbaus smegenų laikrodis atsisuka atgal 35 metus ir atpažįsta Stasį “Klaipėdą“ Kerėžą (Madridas), vieną tų, kuriuos mieste 1975 ir vėliau vadino dailininkais. Tada kukliame provincijos miestelyje pūtė vėjelis iš Vakarų. Vokiečių-austrų kompanija statė Skydinių namų kombinatą. Bendravimas su jų darbininkais ir inžinieriais vakarais kavinėse, restoranuose ir betarpiškai parodė, kad tie vyrukai yra ženkliai įdomesni visomis prasmėmis nei tipiškas sovietinis produktas. Vyko kultūriniai mainai: plaukė vinilas į vietinių melomanų kolekcijas, apsukrūs vyrukai: Alvydas “Žydas“ Miliauskas (Ana Pusė arba Alytus I), Jonas Buzas (Kurortas), kiti darbavosi barterinių mainų srityje, tuometinis “Aisčių“ vadovas Romualdas Stankevičius gavo dovanų 12-stygę švedišką elektrinę gitarą. Pikti liežuviai plakė, jog tie vaikinai  į Vakarų Vokietiją, Austriją išsivežė visas miesto pasakų namelių mergaites, tačiau tokie teiginiai gali būti nepagrįstai sutirštinti. „Išsivežtos“ panelės galėjo buvo tyrai pamilusios du objektus: arba  vakariečius-skydinių statytojus arba vakarietišką gyvenimo būdą, nors pastarasis  joms dar buvo terra incognita.

kerezaAlytaus mėsos kombinate darbavosi  keturi šaunūs dailininkai (taip jų darbo knygelės sakė): Alvydas Petkevičius, Stasys Kerėža, Eugenijus Vnarauskas, Vygantas Skrodenis. Kaip ir kitose stambesnėse įmonėse buvo samdomi žmonės, sugebantys meniškai apipavidalinti įmonės informacinius stendus ar kurti didžiulius plakatus, užrašus: “šlovė didžiąjam spaliui“ ar “dvidešimtkažkuriam komunistų partijos suvažiavimui“, “penkmetį per keturis metus“ ar “šlovė socialistinio darbo didvyriams“. Tokie ir panašūs propagandiniai žaidimai turėjo tautą vesti į šviesų komunistinį rytojų. Tačiau tų kūrinių kūrėjai absoliučiai netikėjo savo kūrinių kūrybinėms nuostatoms ir laikė tai totaliu absurdu. O ir patys, vietoj to, kad siekti tapti socialistinio darbo didvyriais, valandų valandas diskutavo filosofinėmis temomis, aptarinėjo Salvadoro Dali revoliucijas ir  klausė Deep Purple per Eugenijaus Vnarausko iš vakariečių įsigytą Telefunken radiolą su fiksuota Radio Luxembourg stotimi ar garsiai skaitė “Vieną Ivano Denisovičiaus dieną“ pagal A. Solženiciną. Toje kompanijoje buvo dar vienas aktyvistas stalius Jonas Prabulis, buvęs tremtinys, kalėjęs dar 1940 dėl antikomunistinės veiklos ir vokiečių išlaisvintas 1941 metais, vėliau, sugrįžus “išvaduotojams“,  15 metų vergavo gulage Vorkutoje. Jonas sakydavo, kad tai kas rašoma A. Solženicino knygoje yra tik muliažas to ką teko jam pačiam patirti.

Visiškai nekeista, kad nuolatinis dailininkų svečias buvo Dzilbus, tada tik iškeptas jaunas inžinierius ir darbavosi  konstruktorių biure, vakarais grojo su Aisčiais kabake. Ir dar vienas ypatingai mėgiamas tos kompanijos žmogus –Voldemaras Tompsonas, dirbęs tiekimo skyriuje. Jam jau tada buvo arti 60-ties ir dvigubas amžiaus skirtumas visiškai netrukdė, atvirkščiai Voldemaras jangsteriams pasakojo apie “buržuazinę“ Lietuvą, o ir kitos temos buvo glaudžiai susiję: hipiai ir pacifizmas, smetoninės Lietuvos išmanūs anekdotai ir dabartiniai riebūs rusiški, kas geriau, juk juoką kelia tie ir anie. Voldemaras elgėsi ir atrodė kaip tikras inteligentas, taisyklingi veido bruožai, siauri ūseliai po nosimi, nepakartojamos formos subtiliai išlankstyta beretė ir, pro primerktas mėlynas akis, nuolatinė ironiška šypsenėlė veide. Kartais diskusijų metu jis kelis kart prisistatydavo: esu norvego ir lietuvės sūnus, todėl manau taip ir anaip… Jegu kompanijoje, kažkuris iš jaunųjų suregzdavo rišlų ir prasmingą sakinį, Voldemaras Tomsonas nedelsiant tai įvertindavo: tu kalbi kaip jaunas Dievas. Ši frazė iš Voldemaro lūpų būdavo didi paskata jauniesiems nekalbėti kvailų banalybių.

Kur šiandien šie rašinio herojai? Voldemaras Tompsonas, Jonas Prabulis ir Vygantas Skrodenis jau Anapilyje.

Vygantas, taip pat kaip šiandien Stasys “Klaipėda“ Kerėža, galėjo atvažiuoti į ramią gatvelę   pietinėje miesto dalyje ir paprašyti atsigerti vandens. Vygantui viskas susiklostė kitaip. Dešimties metų būdamas sunkiai išgyveno tėvų skyrybas, vėliau paliko žmona, nes Vygis buvo išdykęs. Būnant Alvydo Petkevičiau mokiniu, jį graužė nesėkmingi bandymai tapyti. Dar prisiklausė Lucy in the Sky with Diamonds ir galutinai susipyko su gyvenimu.
Eugenijus Vnarauskas sėkmingai gyvena ir darbuojasi Vilniuje. Sritis ta pati. Glūkoidų fotokorespondentas, Glūko meetų dalyvis ir, aplamai, šaunuolis.
Alvydas Petkevičius, atsigavęs po pastaraisiais metais jį persekiojusių negandų, paskendęs prie molberto, panašu, kad pasieks produktyvumo viršūnę. Liepą aplankys glūkoidus nuolatiniame objekte, kad visi įtikėtų, kad jis gyvas ir niekur nežada dingti.
Stasys “Klaipėda“ Kerėža, gyvena Vilniuje,  tapo keliautoju dviratininku ir, jei mes čia, kukliame provincijos miestelyje, dviračių taku nuvažiuojame iki pylimo ar iki sanatorijos, tai Stasys važiuoja Prancūzijoje, Ispanijoje, Portugalijoje po 1000 – 2000 kilometrų, per dieną įveikdamas vidutiniškai 100 km. Dabar ruošiasi kelionei po Turkiją.
LAIMA: keliauji vienas, ar saugu?
STASYS: galą gauti, gali ir į Luksnėnus važiuodamas, bet svarbiausia kelionėje susipykti gali tik pats su savim. O taip nepasitaiko. Gal tik vakarais, kai jau lieka valanda iki miego, kiek liūdnoka, lyg norėtum pabendrauti su kažkuo. Vis gi keliauti vienam yra smagu.
DZIBUS: o šeima nemėgina prisijungti?
STASYS: Bretanėje (Prancūzija) važiavau su 12-mečiu sūnumi. Jam tai visai ne vaikiškas iššūkis, bet ištvėrė. Todėl dabar jaučiasi kaip tikras vyras. Tada vietiniai prancūzai labai stebėjosi, matydami mus tokioje kelionėje.
Pasakojo Stasys apie vienkartinius dviračius ir kitus keistus tokių kelionių aspektus. Žadėjo reportažą iš Turkijos. Linkime, kad džihadisto kalašnikovas nenukryptų  į mūsų šaunųjį keliauninką ir sėkmingai, nuotykių patyręs, grįžtų į LT ir atvažiuotų prie Glūko. Žadėjo tvirtai.

MUZIKOS-KLAUSYTOJAS

Stasys “Klaipėda“ Kerėža klauso Jean Michel Jarre – Oxygène. Tą vakarą visi pavargo nuo Uriah Heep ir nutarė pakeisti stilistiką. Švieselės kairėje-viršuje, tai radiola Estonija.
ALVYDAS PETKEVIČIUS “MUZIKOS KLAUSYTOJAS“ 1976

 

Jei sugrįžta į glūkoidų pasaulį Stasys, prieš metus sugrįžo Algirdas Adomaitis (Madridas) su šeima, Vytas Balynas (Centras) su Birute, kodėl negalėtų prisijungti ir Raimundas “Munka“ Augustėnas. Raimi, atvažiuok su žmona, vaikais ir anūkais. Gal proanūkių turi, juk buvai tada greitesnis už mus. Paskaitysim dar 1972 Šekspyro rašytą eilėraštį, kuriame posmelis ir tau skirtas. O kur dar Zenonas Langaitis, kuris visiems suprantamai išaiškintų kur dingo Telefunken, Maineliai, Šiūšai, Bulgakovai, Kauno Company veteranai ir kiti garbingi piliečiai… Liepą meete vietos visiems užteks. Tų, kurie nors kartą jau buvo ten –  net neminime, jūs būsite, nebent force majaure ištiktų…

Trys šventės viename

Kai Igoris pakvietė susitikti Valentino dienos proga ir paklausė ar tokią švenčiu, klausimas tikrai vertė pamąstyti. Ar ši graži, nepikta šventė jau įaugo į tautiečio sąmonę? Gal dar tik skinasi kelią į mūsų širdis. Štai Vasario 16, Nepriklausomybės diena mieste, turinčiame bent 60 tūkstančių gyventojų, minima prie Angelo. Susirinko keli šimtai miestiečių. Vietinio teatro aktoriai puikiai interpretavo J. Marcinkevičių, keli miesto valdžios kreipiniai į tautą, himnas, minkštas vasario oras prasmingai nuteikė negausų būrį dalyvių. Belieka džiaugtis, kad yra neabejingų vienintelei garbingai, Lietuvos valstybę įtvirtinusiai dienai. Galima turėti įvairias politines pažiūras ar visai jų neturėti, bet ši šventė galėtų būti svarbesnė bent jau už įvairių kaziukų muges. Prie Angelo matėme Petrą Visocką, Vytautą “Stygą“ Palubinską, Žūsiną iš Kurorto, Algirdą Žemaitį su žmona, Joną Kudirką su žmona Onute ir kitus garbingus miesto piliečius. Visų neišvardinsi.

ContactSheet-001

Sulaukėme nusiskundimų, kaip atversti daugiau foto. Paprastas patarimas: paspaudus ant koliažo viršuje, atsivers nemokama foto talpinimo svetainė kartu su pirmąja nuotrauka. Dešinėje pastebėsite sekančios nuotraukos išblukusią miniatiūrą. Ant jos pele ir reikia “klikinti“. Mokytis niekada nevėlu.

Grįžkime prie Igorio pasiūlymo susitikti Valentino dieną. Dzilbaus iClaud‘o kalendorius praneša, jog sekanti diena – Igorio gimtadienis, o dar sekanti – Vasario 16. Viskas viename. Tos senos LP (Long Play Albums), kai patenka į rankas, džiugina ir verčia prisiminti laikus, kai vinilas buvo gyvenimo būdas, vienijęs pažangius bendraminčius, leidusius laiką paskendus muzikinėse diskusijose ir vertinimuose. Igoris vėl palengva kaupia kolekciją. Dzilbus niekaip negalėjo atgaminti atmintyje to fakto, kad Crosby Stills Nash and Young “Déjà Vu“ disko viršelio faktūra buvo gruoblėta. Na tai dar nieko. Edmundas Braždys (jo ir brolio Šmito nikas: Ilgieji Peiliai) priminė tų laikų nuogus faktus, atnešė pundelį raritetinių foto, kurias netrukus paskelbsime glūkoiduose. Laima ir Jurga tauškė apie šeimos vertybes, politiką ir vyrus, kurie visada turi kažkokių užslėptų ir moterims neįtinkančių savybių. Tačiau diskusijos vyko rimtyje ir susikaupus. Išvada, dėl kurios sutapo visų nuomonė: vyras be moters, o moteris be vyro yra šlamštas. Tai užuomina į ES kliedesius apie tai, kas sudaro šeimą, lyg dešimtis tūkstančių metų tai būtų buvę neaišku.

Keletas nekokybiškų foto jūsų peržiūrai. Vienoje jų matysite legendinio  bulgariško sausvynio tuščią butelį Gamza, kuris darė įtaką hipiuojančiam jaunimui 1971 metais. Tai reliktas, kurį Igoris išsaugojo. Kokie jie tada buvo “nesugedę“. Vieno tokio užtekdavo bent dešimčiai filosofuojančių personų visam kelių valandų vakarėliui. Matysite ir Igorio buto kampelį su melomaniškais atributais ir laisvų žmonių vėliava.

Tai tiek šį kartą. Keletas trigubos šventės akimirkų

Blusų turgus ar melomanų reinkarnacija

Informacija primiršusiems: vinilo diskai (LP, SP, EP) karaliavo nuo neatmenamų laikų ir kompaktinių diskų (CD) buvo nužudyti apie devyniasdešimtus praėjusio amžiaus metus.

Ne visi buvo tokie kvaili kaip Dzilbus, kuris savo kolekciją tada pardavė kaip tarą nuo alaus. Šiandien vinilo atgimimo požymių viešoje erdvėje galima aptikti net kukliame provincijos miestelyje. Tai nė iš tolo neprimena Valakamių žiede (Vilnius) ar kitur vykusių fiestų, bet atmintį maloniai kutena. Tik įžengęs į blusų turgelį prie Žalios mokyklos, pirmu taikiniu sutinki Liudą Ramanauską (Radijas FM99), besirengiantį pirkti dovaną draugui – vinilo diską – suvoki, kad grįžai laike į praeitį ir nesinaudodoji jokiomis futuristinėmis laiko mašinomis. Pardavėjas – jaunesnės kartos melomanas Jonas “Bosas“ Kazlauskas, dar grojęs bass gitara grupėje Pessimus, paslaugiai ir profesionaliai išdėsto reikalo esmę.

Blusu turgus_v.1.mp4_snapshot_01.43_[2013.05.06_10.16.25] Blusu mundzius blusu zorka Blusu hipie

Dar vienas akcentas, tai Žorka, prekiaujantis senienomis ir apspistas viso pulko vertintojų, komentatorių ir šiaip maloniai nusiteikusių žioplių. Pasimatome su Mindaugu “Mince“ Kastecku. Mindaugas, gal nebuvo tas melomanas ar bent meniškos prigimties vyrukas, bet jį žinojo visi nuo Kurorto iki Putinų kaimo. Tiesiog dėl jo šilto bendravimo stiliaus kitaip ir būti negalėjo. Čia buvo ir Zenonas Gramackas muzmenas-veteranas (rasite Muzmenų galerijoje), o stalo teniso, tikėtina, daugeliui dar ir šiandien įkrėstų. Gerai pjaudavo “iš bekinto“.

Igoris atvežė bagažinę vinilo. Bet dar svarbesnis įvykis nutiko, kai mūsų melomanas-veteranas sugebėjo nupirkti už kelis litus knygą-istoriją apie hipių judėjimą. Beje, knygos vertė minimum10 kartų didesnė, o egzempliorius turgelyje tik vienas ir vieninteis. Todėl nenuostabu, kad Liudas Ramanauskas ir Dzilbus pirmieji užsisakė prenumeratą pasiskaitymui. Aišku tik po to, kai Igoris išsamiai išstudijuos visas detales ir niuansus.

Glūkoiduose visi matėme filmą “Diagnozė:  gėlių vaikai“, kurį nespalvota, begarse video kamera 1971 nufilmavo Rimvydas “Vidukas“ Aglinskas (Kaunas), o “Garažų klipai“ sumontavo. Šis filmas ir dabar yra tarp labiausiai žiūrimų glūkoidų tinklapio filmų. Gal todėl, kad jame dalyvauja ne tik keli alytiškiai, bet ir Kauno, Vilniaus ir Panevėžio free love, life ‘n’ rock jaunimas. Bet grįžkime prie Angelo į blusturgį. Staiga iš preities išnyra Edmundas “Mundžius“ Braždys, sėdėtojas ant akmenų Vytauto-Basanavičiaus gatvių susikirtime Palangoje 1971 metais, o po Romo Kalantos laidotuvių, 1972 botanikos parke brutaliai išvaikytos hipiuojančio jaunimo akcijos dalyvis.

Apie viską iš eilės žiūrėkite trumpame filme, kurį, paaukojęs 7 valandas savo laisvalaikio, parengė, sumontavo, dar parašė, įkėlė ten kur reikia Jums nuolankus šio tinklapio prižiūrėtojas Dzilbus.

Filmo žiūrėtojams Vokietijoje – pasinaudokite Vimeo svetaine.

hd_ico Melomanai-veteranai linki harmoningų decibelų 10:29 || Kamera ir montažas – Dzilbus

INFO: papildymas Alytaus melomanų galerijoje

Jonas Kudirka maloniai nudžiugino atsiųsdamas Rimo Buroko nuotrauką iš ’’anų laikų’’. Jei jų susikauptų vis daugiau – turėtume atminimo dovaną Rimui paraleliniame pasaulyje. Daugiau apie R. Buroką Glūkoiduose.

Galerija pasipildė ir Jono siųsta šių metų Status Quo koncerto Lietuvoje nuotrauka. Kadangi ne visi glūkoidų rokeriai lankėsi koncerte, būtų gera išgirsti atsiliepimus tų, kurie neprasnaudė svarbaus renginio. Komentaruose galite pasidalinti įspūdžiais, nebuvėliams labai smalsu. Ar Status Quo vis dar groja „status quo“ stiliuje ir jų rock‘as veža kaip ir anksčiau? Ar šiandien jie groją tą pat, ką ir 1974? Ar buvo Pictures Of Matchstick Men? Šis gabalas-vizitinė kortelė patalpinta ir mūsų puslapyje taip, kaip jie jį atliko 1968 metais, žiūrėkite: Atsisiusk / BeatClub / Status Quo – Pictures Of Matchstickmen.flv. arba YouTube

Melomanų galeriją su papidymais rasite čia.

Alytaus melomanų fotogalerija

Ne tik melomanų, bet visų, kuriems nesvetimas rock’as, bliuzas, jazzas ar šių srovių lydinys. Kai po Alytaus miesto šventės mūsų melomanas-veteranas Valius Stadulis atsiuntė keletą senų foto su vinilu, kilo mintis parengti galeriją apie tuos senuosius ir, gal būt, pirmuosius ilgai grojančių vinilinių plokštelių (LP – Long Play) rinkėjus.

Šalutinė tema – koncertai “tais laikais“, kai, anot Igorio, pėsti nueitume į Rygą ar Piterį jei atvažiuotų Deep Purple. Šiandien to daryti nereikia – jie pas mus visi ir dažnai senosios sudėties atvažiuoja ir tai jau įprasta. Tada tai buvo tik sapnas. Galerijoje yra 1989 metų foto, kai Alytaus pasiryžėliai važiuoja į Black Sabbath koncertą. Turime septynmečio – būsimo melomano ir vaikščiojančios rock’o enciklopedijos nuotrauką. Visi panašiai pradėjome …

Kviečiame prisijungti jaunimą, kuriems muzikos kolekcionavimas ne tik hobby, bet ir gyvenimo būdas. Jei visi prisidėsime savo archyvinėmis nuotraukomis ši galera gali pasirodyti įdomi, o gal net vertinga.  Galioja ir šie laikai, nes kas yra šiandien – rytoj jau istorija. Prierašuose po foto gali būti netikslumų, ten komentuose galite tikslinti. Wikipedios rašymas irgi panašiais principais vadovaujasi. Taigi, ką atsiūsite tą turėsime, tuo ir džiaugsimės.

Daugiau apie Alytaus melomanus:

Pirmieji Alytaus melomanai. Kas jie? (vol.1)

Pirmieji Alytaus melomanai. Kas jie? (vol.2)

Pirmieji Alytaus melomanai. Kas jie? (vol.3)

Pirmieji Alytaus melomanai. Kas jie? (vol.3)

Pradžia:
Pirmieji Alytaus melomanai. Kas jie? (vol.1)
Pirmieji Alytaus melomanai. Kas jie? (vol.2)

Mūsų besemeriuose ir martenuose tyška roko purslai, junk savo dėžes pilnu garsu (vrubi muzon na polnuju). Jack Allen, BBC radio laidų sesija soclagerio kraštams apie roką rusų kalba, 1976

1969 – 1980. Nerašytos pasitikėjimo taisyklės. Nepamirškime, jog apie 1970 metus vienintelė kokybiškos audio laikmenos forma buvo vinilas, kurio parduotuvėje nenusipirksi (nekalbu apie sovietinės estrados veikėjų plokšteles), be to reikėjo stropiai saugoti nuo mechaninio poveikio, nepamiršti, jog anglosaksų roko grupių muzika buvo ypač nepageidaujama jaunimo moralės sargams, nes jos suburdavo kitaip mąstančius, taip pat nemažai kainavo.
Melomanai filantropai? Taip, keičiantis įrašais ‚nuo disko‘ vienas kitam jokių pinigų nemokėdavo. Na, pavieniai atvejai būdavo, bet tai ne taisyklė. Iš Igorio gali parsitemti namo krūvą diskų ir be jokio mokesčio įsirašinėti. Apribojimas galėjo būti vienas: su kokia aparatūra dirbsi, jei grotuvo galvutė ‚multipjūklas‘, diskų gali ir negauti. Dar viena taisyklė ir reta išimtis: negalima perduoti pasiskolintų diskų trečiam asmeniui, tačiau, kai tas trečiasis kolega melomanas nuoširdžiai sako, kad mirs, jei šiandien neįsirašys Uriah Heep – Demonds and Wizards, belikdavo suteikti dviejų-trijų valandų limitą patenkinti jo ‚įgeidžiui‘.

Perrašinėjimo pasekmės. Įsivaizduokite, kai vinilinis Dark Side Of The Moon (Pink Floyd) perašomas dešimt kartų su Simfonija, dėl atsiradusio traškesio LP praranda vertę. Kam malonu, kai klausant ‚Time‘, akomponuoja traškesys, tokį diską išsikeisti bus galima nebent į nepriekaištingos kokybės Neil Daimond ar kažką panašaus. Alvydas ‚Žydas‘ Miliauskas ( dabar Bronx’e, N.Y. bare pilsto burboną ir, labai tikėtina, šiuo metu Glūkoiduose skaito apie savo racionalizacijas) įsigudrindavo traškančius diskus valyti spiritu, tačiau efektas po tokio apdirbimo buvo niekinis, nebent nuramindavai save įteigdamas, jog traška mažiau. Nauda tokia, jog nelieka pirštų atspaudų ir dulkių.
Dar apie pasitikėjimą. Kaune Petrašiūnuose pirmos pažinties metu melomanas tau parai paskolina krūvelę diskų ir šventai tiki, kad grąžinsi. Aišku, kitaip ir būti negalėjo.

1973 metais darant įrašus pas šiaulietį Česką Galkų, jis supažindina su vienu kiečiausių Šiaulių melomanų Jaška, dar sovietmečiu emigravusiu į Izraelį, kuris irgi sutinka duoti išsinešti nakčiai trisdešimt diskų perrašymui, nors matomės pirmą kartą. Gal Jašai imponavo laikiniems mainams paliktas The Hollies – He Ain‘t Heavy He‘s My Brother, kurį kitą dieną sugebėjo išsikaulinti pigiai nupirkti.
Tiesa, vienas ir vienintelis atvejis buvo, kai nerašytos melomanų taisyklės buvo ignoruotos. Jau XXI amžiuje Alytuje, Ligoninės gatvėje esančioje bibliotekoje dirbantis vyrukas, net gavus Igorio rekomendacijas, sutiko dienai duoti kopijuoti JAU compact disk (ne vinilą) Yes ( Fragile ir Close To The Edge), vėliau persigalvojo, motyvuodamas, jog galima CD sugadinti ir panašiai. Peršasi mintis, jog pasitikėjimo supratimas naujais laikais tarp melomanų deformavosi, nors teisingiau būtų manyti, jog šaukštas deguto medaus statinės NEPAGADINO.
1971 vasaros pabaiga, Kaunas, Ramonos įrašų studija buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate dabartiniame Savanorių prospekte. Sukasi 15 monofoninių astrų, kometų, jupiterių. Čia galima rasti šviežiausius diskus Kaune. Albertas ‚Kobra‘ už 60 rublių perka tik prieš savaitę pasirodžiusį The Who – Who‘s Next. Kai Alytuje kolegos sužinos šią naujieną, Alberto buto durys bus dažnai ir įkyriai varstomos ištisą mėnesį.
Dar apie Ramonos studiją. Vitrinoje, žvelgiančioje į gatvę, buvo išdėliota Carpenters – Close To You, T.Rex – Slider, Deep Purple – In Rock, David Bowie – The Rise and Fall of Ziggy Stardust and The Spiders From Mars, kiti LP. Kiek laiko taip eksponuoti diskus KGB leido? Ogi apie tris mėnesius. Nes tai galėjo pakenkti tarybinio jaunuolio savimonei ir pažiūroms. Vėliau panašios įrašų studijos sulindo į undergraundą.
Apie 1981 – 1986 metus Alytuje tokių studijų buvo Žmuidzinavičiaus, Naujojoje, Jonyno gatvėse, tačiau tai tik melomanijos, kaip reiškinio, parodija. Neliko nuoširdumo ir azarto. Įrašai mokami ir gauni tik kopiją iš juostos. Studijų ,savininkų‘ supratimas apie roką labai ribotas, bet puikus rinkodaroje. Jei sugebėjai nupirkti juostinį AKAI GX4000D, nors geriau AKAI GX747 (1800 – 3000 rublių) su stikloferitinėmis galvutėmis, pora kasetinių made in Japan , gali pradėti štampuoti įrašus. Vėliau atsiranda poreikis įvairiems aliukams, rusiškam popsui ir kitokiam surogatui. Tai glūkoiduose jau nagrinėta tema.
Dabar XXI amžiuje, kai muzikos laikmenos saugomos *.cda, *.mp3, *.aac, *.wav, melomano moralinė kategorija – pasitikėjimas kolega tampa tiesiog neaktuali, nes įrašai dėl kopijavimo nepradeda ,traškėti‘, jei netyčia ištrynei – parsisiųsi kitą. Čia pakvimpa piratavimu, kuris mums toks įprastas reiškinys, kad, tiesą sakant, visai nekvepia. Čia jau kita tema.

Pradžia:
Pirmieji Alytaus melomanai. Kas jie? (vol.1)
Pirmieji Alytaus melomanai. Kas jie? (vol.2)

Pirmieji Alytaus melomanai. Kas jie? (vol.2)

Pirma šio straipsnio dalis: Pirmieji Alytaus melomanai. Kas jie? (vol.1)

LIUKSEMBURGO RADIJAS IR ,,SPIDOLOS“

Oficiali pop muzika jau šeštame-septintajame dešimtmetyje buvo vadinama tarybinės estrados terminu. Jau tada šie estradininkai stengdavosi pamėgdžioti Chicago ar Blood Sweat and Tears, tačiau atliekant B.Gorbulskį ar T.Makačiną tai virsdavo kažkokiu pseudostiliumi, kurį tiksliau gali apibūdinti tik specialistai-muzikologai. Tačiau ši estradinė kultūra buvo svetima daliai Alytaus jaunimo, jam reikėjo Mersey Sound. Apie 1964 m. Liuksemburgo radijas, vėliau Laisvoji Europa pasiekia Lietuvą savo muzikinėmis laidomis. Galingi sovietų radiotrigdžių generatoriai slopina šias stotis, todėl Beatles, Rolling Stones, Hollies, Move, Kinks, Troggs klausyti kartais tekdavo tik įjungus audio-auto-vaizduotę savo smegenyse. Broliai latviai pagamina „Spidolą“. Tai priemonė mobiliai klausyti muzikos, kurios sovietų ideologai ypač nepageidauja. Tai radio imtuvas, paprastai laikomas kairėje rankoje, jo korpusas atremtas į šonkaulius, antena ištraukta iki galo. Čia ir vėl melomanai330.jpgnepralenkiamas Albertas „Kobra“ Sakalnykas su savo „Spidola“, apsuptas būsimų melomanų miesto pliaže, ploščiatkėje, prie „Pušies“ kavinės ar Zimavičienės mūro, karštai diskutuodavo ar Move – Flowers in the Rain dar išsilaikys topuose iki savaitės galo. Liuksemburgo radijas naktį iš sekmadienio į pirmadienį transliuodavo pagal New Musical Express sudarytus hitų reitingus, todėl tokie veikėjai kaip Vincas Kudirka, Gintas Unguraitis pirmadienį į mokyklą ateidavo pavėlavę ir neišsimiegoję, bet pilni naujausios muzikinės informacijos, kuria mielai dalindavosi.

LP KAINOS IR MAINAI

Giminių iš Vakarų siųsta plokštelė apmokestinama 5 rubliais, tačiau vidutinė kaina rinkoje buvo 50 rublių, nepamirškime jog broliškų šalių pilietis uždirbdavo 150 rb per mėnesį, taigi pomėgis brangus. Tarp melomanų vykdavo intensyvūs mainai. Lygiaverčių mainų pavyzdys: Faces – „A Nod is As Good As a Wink to a Blind Horse“ (neatplėštas) keičiamas į švelniai traškančius su truputį nušiurusiais vokais Janis Joplin „Pearl“ + Donovan „Greatest Hits“ + 10 rublių. Vėliau atsiranda viešos neoficialios keityklos, kurios sutraukia minią melomanų – viena svarbiausių Vilniuje prie Valakampių žiedo.

APARATŪRA

Ryga 101, pirmasis sovietijoje latvių gamybos stereo stebuklas. Vėliau – Simfonija su AC 35 kolonėlėmis, Estonija ir buvo pirmieji LP perklausos įrankiai. Skambesys? Lyginant su šiandieniniais AUDIO PHYSIC Scorpio kolonėlių skleidžiamais dažniais, tai buvo tik varganas šnaresys, tačiau tada tai buvo garso atgaminimo viršūnė. Jei klausant Led Zeppelin – Stairway to Heaven nešiurpsta oda ir žemus dažnius nejunti kepenimis, išvada dvejopa: arba bloga aparatūra arba tau reikia klausyti I.Valinskienę. Grotuvų galvutės sverdavo 5-7 gramus, galima suvokti koks tai multipjūklas (čia Igorio terminas) vinilui. Laikai keitėsi, Igoris parsiveža iš Vokietijos Dual, Algirdas Žemaitis iš Detroito Sharp. Dar vėliau pilni supermarketai neaiškios kilmės aparatų (no name), tačiau lygiagrečiai Kaune, Vilniuje atsiranda ir specializuoti audioshopai. Šiandieninius melomanus turėtų dominti Anglijos garažuose gaminami unikalūs aparatai. Pardavę du-tris naudotus automobilius, galėsite mėgautis superkokybišku garsu.
Artėjančių šv. Kalėdų ir Naujų metų proga Alytaus melomanams – senjorams ir jaunesniems linkime sproginėjančių roko purslų jūsų muzonuose, neužsidėti „arklio ausinių“, o klausyti stilių įvairovę, kuri šiandien itin gausi ir ten rasti grynuolių. Neabejojame, jog vienoje tonoje rasite vieną gramą genijų sukurtų hitų …

Trečia šio straipsnio dalis: Pirmieji Alytaus melomanai. Kas jie? (vol.3)

Stebuklingai išlikęs Radio Sweden muzikinės laido rusų kalba spidolinis įrašas

ico_soundas.gif Gurmanams: Lindisfarne – Lady Eleanor (1970) mp3 1,2 MB

Pirmieji Alytaus melomanai. Kas jie? (vol.1)

Mūsų besemeriuose ir martenuose tyška roko purslai, junk savo dėžes pilnu garsu (vrubi muzon na polnuju). Jack Allen, BBC laidų apie roką sesija rusų kalba, 1976

1971-1972 metais Kaune „Kanklių“ kine buvo demonstruojamas rusų gamybos dokumentinis filmas „Manekenų fabrikas“. Kai kas jį žiūrėjo 5-15 kartų (Glūkoidai: Vidukas,Vidma, Kapitonas, Romėnas,
Dzilbus). Priežastis paprasta, ten 22 sekundas parodo The Beatles – Twist And Shout. Hipiuojančiam jaunimui sovietų valdžia buvo nustačiusi bado dietą matyti populiarias pasaulyje roko zana.jpggrupes, apie gyvą pasirodymą galima nebent susapnuoti. Tačiau vinilas prasiveržavo pro užkardas įvairiausiais būdais: kažkas sugebėdavo parsivežti iš Vakarų, kažkam giminės atsiųsdavo. Plito audio įrašai pagal nerašytas ir nesavanaudiškas taisykles: aš turiu Humble Pie II, gal gali duoti persirašyti Who‘s next (The Who). Alytuje pradininkai buvo Albertas Sakalnykas, Sigis Kizala, Gintas Unguraitis, vėliau apie 1969 pasirodo Igoris Riabovas, kurio įrašai pagal tuometinį supratimą ir technines galimybes buvo aukščiausios prabos („pirmas įrašas nuo disko“). Tokiu būdu savo kolekcijas kaupė Alvydas Petkevičius, Romas Zdanavičius (1952-1998), Valdas Jurgelevičius (1952-1974) buvęs „Aisčių“ pirmeivis. Vėliau pasirodo vėlesnės kartos melomanai: Genius Vnarauskas, Valius Stadulis, Alvydas “Žydas“ Miliauskas, Jonas Kudirka, Algirdas Žemaitis, Valdas Labukas, Liudas Ramanauskas, Almantas Bendoraitis, Gintas Baubonis, Romas Bražinskas (jo moto: tikras rokas baigėsi 1974 metais), Antanas Bardzilauskas iš Čižikų kaimo (vinilo fanas) , Dangiras, Dainius Vaivada, Daivis Sirūnas, kuris šiandien sukaupęs tiesiog grandiozinę CD ir DVD kolekciją, bet grįžkime atgal. Monofoniniai įrašai buvo tiražuojami lietuviškais magnetofonais „Aidas 9M “, kiečiausias buvo Albertas Sakalnykas, mat jam mama gimtadienio proga nupirko „Astra 205“. Vinilinės LP buvo kruopščiai prižiūrimos, valomos dulkelės, viršeliai apvilkti polietileno plėvele. Kai KGB pašto cenzoriai iš siuntinio nušvilpė Santana –Black Magic Woman viršelį, Alvydas Petkevičius tušu nupiešė taip, kaip įsivaizdavo jį klausydamas. Tai buvo džiunglių fone sėdintis kažkoks woodoo child ir mušantis bongus. Nors verk – viršelis neišliko. Būtinas atributas – storas sąsiuvinis, kuriame ranka kaligrafiškai įrašomas grupės pavadinimas, LP pavadinimas, trukmė, firma leidėja, išleidimo metai ir juostos numeris. Minisessions‘ai startuodavo parodant tokį sąsiuvinį kolegoms ir tik vėliau pereinama prie LP, juostų perklausos, debatų. Be Žanos (Janna Riabowa) neapseidavo, ko gero, joks session‘as, ji turėjo gerą skonį ir supratimą apie roko stilius, sroves, ją matote foto (1972, Aisčių repeticijų kambarys pašte) . Nuo 1977 metų gyvena Vokietijoje ir JMMP klubo narių nepamiršo! Glūkoidų adminai sveikina Žaną, apsireiškusią mūsų puslapiuose.

Free Life, Free Love, Free Rock, tokie žodžiai suvirinimo aparatu buvo išrašyti ant nerūdijančio plieno lakšto.Tokį 1974 metais Sigis „Kefas“ Kizala ir Rimas Burokas įteikė „Gintarėlių“ frontmenui Eimiui Švabui koncerto metu kultūrkėje nuo Morrison‘s Memory Pop Club narių. KGB jiems neatleido …

tęsinys