Alvydas Petkevičius ir menas stebinti

Dar anais laikais, kai koncertų salėse karaliavo įvairios estradinės melodijos ar nemuno žiburiai ir kiti panašūs ansambliai, “Aisčių“ bosistas Viktoras Jonkus tokių koncertų nelankė. Bet Viktoras nuvažiavo į Vilnių klausyti Bonnie Tyler. Kai grįžo, sakė: dabar galiu vėl 5 metus neiti į koncertą, tiek mane įkrovė. Alvydas Petkevičius tapybos PARODA įvairių parodėlių fone įkrovė ilgam. Po 15 metų pertraukos pasirodyti šviesoje – teisingas sprendimas

Na susirinks 15 artimiausių mano draugų ir tai gerai, sakė Alvydas. Į parodos atidarymą Giedrės bibliotekoje susirinko keliariopai daugiau. Čia buvo ir kolegos: Kostas Poškus, Benjaminas Jenčius, Arvydas Švirmickas, Valentinas Butanavičius, rašytoja Irena Buivydaitė-Kupčinskienė, architektas Robertas Šiūša su žmona, ilgamete menininkų kalvės Žaliojoje mokykloje vadove, fotomeistrai Zenonas Bulgakovas ir Vytautas Stanionis, dar Alvydą sveikino dvi simpatiškos ponios iš savivaldybės, kurios kalbėjo nevaldiškai, o rišliai ir nuoširdžiai, dalyvavo kiti, žinomi ir nelabai, žmonės, kuriuos Juozo “Kamo“ Kaminsko  leksika įvardintų štai taip – “susirinko visas kuklaus provincijos miestelio žiedas“. Kompozitorius-prozininkas-poetas Alvydas A. Jegelevičius padžiazavo.  Architektas Algirdas Mainelis nėra didis oficialių renginių fanas, todėl į atidarymą atsiuntė savo žmoną Jadvygą. Gražu. Beje, Alvydo speciali padėka Algirdui, kuris išvakarėse daug prisidėjo rengiant šią parodą ir interviu FM99. Kaip Liudas Ramanauskas kalbino Alvydą Petkevičių ir Algirdą Mainelį,  girdėsite filmo apie parodos atidarymą garso takelyje.

Jei japonai susidomėjo Alvydo tapyba, kodėl neturėtų ja žavėtis vietiniai meno gerbėjai, žinovai ar prijaučiantys. Jokia paslaptis, kad menininkai žiauriai nemėgsta kritikos savo adresu. Net jei tai daroma racionaliai ir argumentuotai. Alvydui tai negresia. Jį galima pagąsdinti tik tuo, kad tu neesi modernistas, kurių šiandien tiek, kiek šiūkšlių po tropinės liūties drumzliname upės vandenyje. Dar galima pranašauti, jog tavo drobės nekabos Guggenheime. Ir muzikoje Leonard Cohen niekas nelygina su Slayer.  Bet ta statinė filosofija, subtilus žaismas spalvomis ir šviesa, nepriekaištinga technika, kritikai sunkiai pasiduoda.

K ū r i n i o   v e r t ė

Pakalbėkim apie žemiškus dalykus. Kodėl vienų kūrėjų darbus perka, kitų nelabai. Kodėl Suomijos ambasada perka Alvydą, o ne kitą kuklaus provincijos miestelio kūrėją? Kodėl vienas dailininkas “išgyvena“ iš kūrybos, o kitas visą gyvenimą įrodinėja savo genialumą, bet taip ir iškeliauja nesuprastas. Gal aplinka kalta? Kad būtum pastebėtas, šiandien veikia daugybė mechanizmų: parodos, reklama, susitikimai, bienalės, masmedia laidos, plenerai. Bet kartais užtenka kartą per 15 metų kažką parodyti ir pačiam pasirodyti.

Tai kas yra meno kūrinio vertė, kas ją sudaro? Žiauriai subtilus klausimas. Nors šia tema rasite kalną informacijos, bet,  kad tai suvokti, būtina IQ turėti nemažiau 100. Bandome atsakyti, pasitelkus labiau įkandamus palyginimus iš kasdieninio įvairių reiškinių ar tiesiog daiktų vertinimo pavyzdžių. Kai kurie būdai gali pasirodyti labai sterotipiniai, bet bendram suvokimui tai nekenks.

12

Šiandien visos auto yra trijų rūšių: geros, labai geros ir brangios. Kokio brendo auto važinėjate, ar teikiate pirmumą, tarkime, BMW, Audi, Mercedes, Lexus? Jei taip – norite išsiskirti iš minios, tai ir prestižas, o ir mašinytės yra labai geros.  Apie brangias, pavyzdžiui Bugatti Veyron, kurios vienas varžtas ratui prisukti kainuoja 147 litus, lyg ir neverta kalbėti, nors Pablo Picaso drobių ar automobilio Bugatti kainos šiurpina vienodai. Štai čia ir išsikristalizuoja elementari tiesa. Tikras menas nesidėvi ir jo vertė laikui bėgant nemažėja, o tas Bugatti kažkada virs metalo laužu. Tačiau tai liečia tik TIKRĄ meną sukurtą TIKRO kūrėjo. Jei toks neesi, būsi pastebėtas tik savo kieme, net kaimynas nesužinos apie tavo apgailėtiną hobby.

Ar Alvydas brangus? Kaip jis pats pasakojo, kartais ateina žmogus, sunkiau besiverčiantis, bet su troškimu turėti jo darbą. Ir parduoda už pusdykę. Būna ir priešingai. Dar tik Nepriklausomybei išaušus apie 1993 – 1995, kai į Lietuvą iš Marso atskrido multimilionierių sluoksnis, jie pirkdavo Alvydo paveikslus, mokėdami už juos brangiai ir labai brangiai. O jei tiksliai reziumuoti, tai sumokėdavo nei brangiai nei pigiai, o tiek, kiek drobės realiai buvo tada vertos. Kita įdomi detalė. Alvydą dažnai tokie pirkėjai prašydavo parinkti tinkamą vietą jų būste paveikslui kabinti. Kartais (ne visad) nuvykus, pajusdavo beskonę erdvę, apstatytą kičiniais baldais, dažnai ir klaikiai išplanuotą, bet alsuojančią dideliais ir labai dideliais pinigais. Taigi dar viena tiesa: už pinigus skonio nenusipirksi. Kaip ir prestižo. Prisimenate F. Draizerio romane “Finansininkas“ aprašytą situaciją, kai milijonierių klubas niekaip į savo gretas nenori įsileisti kolegos milijonieriaus vien dėl to, kad pastarasis susikrovė savo kapitalą, kai iš Smith & Wesson sistemos revolverio nupylė keturis konkurentus. Dailininkas savo reputaciją puoselėja tik savo talento dėka. Kalbant apie meną, reputacijos sąvoka plačiaja prasme čia netinka. Kai Van Gogas nusipjovė ausį, jo reputacijai tai nepakenkė, jis ir liko genijum.

Į t a k a

Jei ne tie du mano guru, nebūčiau dabar tuo, kuo esu – sako Alvydas prisimindamas Joną Unguraitį, baigusį teisės ir ekonomikos mokslus dar smetoninėje Lietuvoje, prieš ateinant bolševikams, jaunuolis jau dirbo ministro referentu. Kaip pats sakydavo – buvau viršūnių pakalnėje. Bet atėjo raudonoji tamsa ir viskas apsivertė aukštyn kojomis. Atrodytų, ką gali rasti bendra penkiolikmetis aštuntokas ir ir jau solidaus amžiaus anos Lietuvos inteligentas.

Pasakoja Alvydas: kai pamačiau pas Joną Unguraitį namuose tiek knygų, albumų, žurnalų – netekau žado. “Švyturio“ žurnalo ketvirtame puslapyje būdavo tapybos darbų reprodukcijų, kurios mane ir užbūrė. Šiandien gal išsiskirtų mūsų požiūris į F. Dostojevskį, nes man tada aiškino, jog šiuo rašytoju žavėtis galima tik KAIP jis rašo, o ne KĄ rašo. Matydamas mano tvirtą apsisprendimą įvaldyti teptuką, Jonas Unguraitis džiaugėsi, bet santūriai – menininko kelias slidus, nors, kaip vėliau pats prisipažino – jau tada šventai tikėjau, kad tas vaikis pasieks savo! Jis vis man sakydavo, užeik ir klausk, ir klausk… O temos, temos: menas ir astronomija, istorija ir valios stiprinimas…

Kai jau pasirengiau studijoms į Kauną, kuriame mano globėjas prieš II Pasulinį karą gyveno ir dirbo, jis man nubraižė detalų planą su kaligrafiškais užrašais, kaip iš stoties nueiti iki St. Žuko koledžo senamiestyje. Gali įsivazduoti, 15 metų vaikinukas, vienoje rankoje portfelis, kitoje planas ir eina 5 kilometrus svetimame mieste. Bet tikslus planas tiksliai ir nuvedė.  Kai pamačiau technikumo pastatą – kolonos, o viduje piešiniai kabo tokie, kad pagalvojau, reikia grįžti atgal į Alytų. Čia ne man. Bet viskas po truputį pajudėjo… Gaila neišsaugojau to plano. Šiandien įrėminčiau ir pasikabinčiau namie ant sienos. Juk tai mano kelio simbolis.

Na o antrasis guru man dėstė prancūzų kalbą, 1938–1939 m. stažavosi Prancūzijoje, Nansì ir Bezansono universitetuose Vaclovas Šiugždinis. Tai vertėjas, poetas, pedagogas, eruditas – viskas viename. Nepaprastai gyvas su smailu liežuviu, mandagus. Kai tik jis pasirodydavo technikume, tuojau apspisdavo kolegos dėstytojai ir studentai. Tai jis išmokė pažinti daugybę tiesų ir žavėjo kaip asmenybė.

Lankykitės parodoje, ji veiks iki birželio 11 dienos. Nepavydėkite talento tam vyrukui iš Madrido. Tiesiog gėrėkitės jo darbais.

copyright-2015-geras-

 

 

 

Alvydo Petkevičiaus darbų parodos atidarymas. 2015 || FM99 ir Garažų Klipai Pristato

 

Reklama

Blusturgio 2015 kalendorius

Atšilo, atėjo pavasaris ir blusų turgus vėl kukliai alsuoja prie Žalios mokyklos Dariaus-Girėno gatvėje. Kad turguje perkama-parduodama – jokios nuostabos. Čia galima sutikti kito sukirpimo žmones, ne tuos kurie turguje perka Xuančžou priemiesčio garaže pagamintus Adidas sportbačius, o piliečius,  besidominčius miesto gyvenimu ar sužinoti, koks likimas ištiko miesto šviesuolį ar Alytaus gangsterį. Rekomenduojama pasidairyti ar, dar geriau, kažką nupirkti pas Igorį: istorinio vinilo porciją, CD ar patvirtinti (paneigti) gandą, jog mirė Uriah Heep vargonistas Ken Hensley. Nuraminsime nežinančius – gyvas ir aktyvus Hammondo vargonų spaudytojas.

Linas Jakštonis agitavo senuosius alytiškius apsilankyti vasarą Miesto Sode “Aisčių“ koncerte. Ta pačia proga Laima ir Alvydas Petkevičius barė Dzilbų, kuris jau mėnuo nelanko grupės repeticijų. Pastarasis bandė teisintis, negalintis greitai įvykdyti kolegų muzikantų reikalavimo: įsigyti Fender Stratocaster gitarą su Marshall Stanmore Soundbox’u. Nebent kolegos sušvelnintų reikalavimus.

Čia išvysi Aldoną Marcinkevičienę turinčią nuomonę ir idėjas miesto gyvenimui gražinti.

blusturgis2

Prie antikvarinių knygų gali sutikti Liudą Ramanauską su savo atžalomis, besidominčiais bukinizmu. Anksčiau vienas broliukų pirko Emerson Lake  and Palmer vinilinį diską. Trumpai apie šeimas. Nenorine Liudą statyti į vitriną, tiesiog pasinaudoti gražiu pavyzdžiu būtų naudingas pavyzdys toms šeimoms, kurios dar nepradėjo savo mažamečių dominti tik pinigais, coca colla ir pramogomis wonderlende.  Visims miela, kai šeimose užauga vaikai, žinantys ko norės vėliau, tarkime, būti šoferiu, kaip Elvis Preslis ar žaisti futbolą, kaip Rodas Stewartas. Tokios pažintinės mažamečių kelionės, kad ir po blusturgį, tikrai įneš į vaiko sąmonę teisingą pradą.

Paminėjome pinigus. Žorka gal papildė savo numizmato kolekciją kokia graikų drachma ar Izraelio šekeliu. Gal dar ir filatelistai išlys į jaukią 200 jardų gatvės atkarpą prie Miesto sodo.

Prisegame Blusturgis 2015 kalendorių. Jis toks paprastas, aiškus, toks, kokį gavome. Tikras blusturgio eksponatas.

blusturgis_kalendorius

Blusų turgus ar melomanų reinkarnacija

Informacija primiršusiems: vinilo diskai (LP, SP, EP) karaliavo nuo neatmenamų laikų ir kompaktinių diskų (CD) buvo nužudyti apie devyniasdešimtus praėjusio amžiaus metus.

Ne visi buvo tokie kvaili kaip Dzilbus, kuris savo kolekciją tada pardavė kaip tarą nuo alaus. Šiandien vinilo atgimimo požymių viešoje erdvėje galima aptikti net kukliame provincijos miestelyje. Tai nė iš tolo neprimena Valakamių žiede (Vilnius) ar kitur vykusių fiestų, bet atmintį maloniai kutena. Tik įžengęs į blusų turgelį prie Žalios mokyklos, pirmu taikiniu sutinki Liudą Ramanauską (Radijas FM99), besirengiantį pirkti dovaną draugui – vinilo diską – suvoki, kad grįžai laike į praeitį ir nesinaudodoji jokiomis futuristinėmis laiko mašinomis. Pardavėjas – jaunesnės kartos melomanas Jonas “Bosas“ Kazlauskas, dar grojęs bass gitara grupėje Pessimus, paslaugiai ir profesionaliai išdėsto reikalo esmę.

Blusu turgus_v.1.mp4_snapshot_01.43_[2013.05.06_10.16.25] Blusu mundzius blusu zorka Blusu hipie

Dar vienas akcentas, tai Žorka, prekiaujantis senienomis ir apspistas viso pulko vertintojų, komentatorių ir šiaip maloniai nusiteikusių žioplių. Pasimatome su Mindaugu “Mince“ Kastecku. Mindaugas, gal nebuvo tas melomanas ar bent meniškos prigimties vyrukas, bet jį žinojo visi nuo Kurorto iki Putinų kaimo. Tiesiog dėl jo šilto bendravimo stiliaus kitaip ir būti negalėjo. Čia buvo ir Zenonas Gramackas muzmenas-veteranas (rasite Muzmenų galerijoje), o stalo teniso, tikėtina, daugeliui dar ir šiandien įkrėstų. Gerai pjaudavo “iš bekinto“.

Igoris atvežė bagažinę vinilo. Bet dar svarbesnis įvykis nutiko, kai mūsų melomanas-veteranas sugebėjo nupirkti už kelis litus knygą-istoriją apie hipių judėjimą. Beje, knygos vertė minimum10 kartų didesnė, o egzempliorius turgelyje tik vienas ir vieninteis. Todėl nenuostabu, kad Liudas Ramanauskas ir Dzilbus pirmieji užsisakė prenumeratą pasiskaitymui. Aišku tik po to, kai Igoris išsamiai išstudijuos visas detales ir niuansus.

Glūkoiduose visi matėme filmą “Diagnozė:  gėlių vaikai“, kurį nespalvota, begarse video kamera 1971 nufilmavo Rimvydas “Vidukas“ Aglinskas (Kaunas), o “Garažų klipai“ sumontavo. Šis filmas ir dabar yra tarp labiausiai žiūrimų glūkoidų tinklapio filmų. Gal todėl, kad jame dalyvauja ne tik keli alytiškiai, bet ir Kauno, Vilniaus ir Panevėžio free love, life ‘n’ rock jaunimas. Bet grįžkime prie Angelo į blusturgį. Staiga iš preities išnyra Edmundas “Mundžius“ Braždys, sėdėtojas ant akmenų Vytauto-Basanavičiaus gatvių susikirtime Palangoje 1971 metais, o po Romo Kalantos laidotuvių, 1972 botanikos parke brutaliai išvaikytos hipiuojančio jaunimo akcijos dalyvis.

Apie viską iš eilės žiūrėkite trumpame filme, kurį, paaukojęs 7 valandas savo laisvalaikio, parengė, sumontavo, dar parašė, įkėlė ten kur reikia Jums nuolankus šio tinklapio prižiūrėtojas Dzilbus.

Filmo žiūrėtojams Vokietijoje – pasinaudokite Vimeo svetaine.

hd_ico Melomanai-veteranai linki harmoningų decibelų 10:29 || Kamera ir montažas – Dzilbus