Lietuvai 100. Juozas Bulvičius –mano senelis

BIRUTĖ GAUČIENĖ Lietuvos valstybingumo 100-mečio proga  deklamuoja savo eilėraštį ir sveikina visus teisingus žmones su svarbia Lietuvai švente. Linki kantrybės ir išminties. Valio!

 

Kai tapome NATO ir ES nariais, glūkzauras Virgilijus Beiša 2004 metais Dzilbui sakė: dabar aš ramus, visa kita sutvarkoma. Dzilbus: aš taip džiaugiuosi šiais dviem, be galo svarbiais įvykiais ir, Virgi, visiškai sutinku su Tavimi, tačiau tiems “kitiems” reikalams, manau,  sutvarkyti prireiks 50 metų, lygiai tiek, kiek buvome okupuoti. Tiek metų prireiks, kol tauta atstatys savo mentalitetą, o piliečio moralinės nuostatos priartės prie  prieškarinės smetoninės Lietuvos lygmens. 2040 metais neliks Lietuvoje vatnykų, runkelių, Kremliaus trolių, uspaschininkų ir paksininkų. Kai tokių nebus, niekas nerinks įvairių šustauskų ar gražulių. Tauta pasveiks.  Sveika tauta rinks teisingai mąstančius politikus, sugebančius vairuoti kraštą link giluminių europinių vertybių. Šiandien turime Laisvę ir Nepriklausomybę – tai, ką privalu  saugoti ir branginti, bet “kiti” reikaliukai dar plaukioja vėjyje. Iki apsivalymo liko 22 metai. Būkime kantrūs, sumanūs ir susikaupę. 

Vasario 16-toji – tinkama proga prisiminti prieškario Lietuvos garbingus žmones. Besikapstydamas po savo genealoginio medžio archyvus, Dzilbus randa straipsnį apie savo senelį, jį pažinojusio amžininko rašytą.

VLADAS  ŽEMAITIS

Tuomet gyvenau Vilniaus gatvės galugatvyje, netoli išvaizdaus Bulvičių namo. Juozas Bulvičius – Lietuvos knygnešys, Tėvynei nusipelnęs, labai nuoširdus. Nors ir labai turtingas, valdė Simanėliškių dvarą, turėjo, kiek pamenu, gal net pagrindinį akcijų paketą Marijampolės cukraus fabrike, tačiau mėgdavo bendrauti su paprastais ir neturtingais žmonėmis. Dažnai sakydavo žmogų ne plunksnos puošia, bet darbai, santūrumas, meilė artimui. Bulvičiai buvo religingi žmonės. Kalėdodami Vilniaus gatvėje kunigai visuomet Bulvičynėje vakarieniaudavo. Jo žmona labai dažnai mane pakviesdavo tai gatvę nušluoti, tai kokį darbą atlikti. Už paslaugas dosniai atsilygindavo. Tačiau labiausiai stebindavo Bulvičiaus maudymasis eketėje. Netoli Bulvičių daržo tekėjo vandeningas Vilkaujos upelis, šiandien grioveliu tapęs. Anuomet pilnas gilynių. Kunigai, dalį upelio aptvėrę aklina tvora, maudyklę įsirengė. Bulvičius, palikęs ant ledo kailinius, nuogas panirdavo į prakirstą eketę. Joje maudydavosi. Smalsius vaikus net šiurpas krėsdavo. O turtuolis, nekreipdamas į juos dėmesio, lėtai eketėje maudydavosi. Tada nesupratau, kodėl toks turtingas žmogus, kurio namuose buvo vonia, drąsiai lysdavo į ledinį vandenį. Tiktai vėliau sužinojau – jo širdelė negalavo…

Bulvičius mėgo humorą. Retkarčiais, su kairiųjų pažiūrų kaimynais, gyvenančiais Vilniaus gatvėje, juokais pasiginčydavo: kaimyne, kiek žinau, esi buvęs Rusijoje. Kovojai raudonųjų pusėje. Aš – kaptalistas, nepykstu. Tavo vienoki įsitikinimai, mano kitoki. Tiktai kvailiai dėl politikos pykstasi, juk visi esame lietuviai… Jam atsakydavo: tave pirmajį nušaučiau, jeigu tarybų valdžia sugrižtų [turima galvoje 1917-1919 metai – gluk.pastaba]. Bulvičius kvatodavo: netikiu, jog šautum. Esi neblogas kaimynas…

Kuomet rusai užėmė Vilnių, vėliau jį sugrąžino Lietuvai, Bulvičius nujautė: “Negerai viskas klostosi. Rusai ne gera valia Lietuvai “padovanojo” sostinę”. Pergyveno. Rūpesčiai dar labiau alino nesveiką širdį. Vilniaus gatvės gyventojai vis rečiau matydavo buvusi knygnešį. Bulvičius mirė okupacijos išvakarėse, dar laisvoje Lietuvoje… Buvęs Lietuvos knygnešys vertas šviesaus atminimo. Vikaviškio ar gretimų rajonų žmonės, kurie geriau pažinojo Bulvičių, galėtų parašyti “Sūduvos kraštui”. Jo dukros, kiek teko girdėti, pasitraukė į Ameriką. Sūnus, tarnavęs Lietuvos kariuomenėje, nespėjo i Vakarus pasitraukti. Retkarčiais aplankydamas tėviškės sodą, stabteliu ties nugriautu Bulvičių namu. Net pamatai baigiami išardyti…

 

Dzilbaus seneliai, mama, dėdės ir tetos arba visa Bulvičių  šeima 1938.  Vilkaviškis. Iš Kauno atostogų parvykusios studentės: Gražina (būsima Dzilbaus mama gydytoja-odontologė) ir būsima pedagogė Birutė (vėliau: tremtis Sibire, 1967 emigravo į Kanadą),  Kęstutis – Paryžiaus Sorbonos universiteto absolventas, Kauno Pieno centro direktorius –  po karo pasitraukė į Kolumbiją, karo aviacijos kapitonas Albinas – žuvo pirmomis karo dienomis, palaidotas Kauno Panemunės kapinėse, generalinio štabo majoras Vytautas – vėliau raudonųjų “išlaisvintojų” nukankintas ir Gorkio kalėjime sušaudytas, jaunėlės: Danutė (emigravo į Kanadą) ir Aldona (visą laiką gyveno Kaune, Dainos gatvėje, pažinojo “Gintarėlius”, nes dirbo jų mokyklos bibliotekoje). Centre –  Suvalkijos ūkininkų sąjungos pirmininkas, knygnešys JUOZAS BULVIČIUS su žmona Konstancija. Po trejų metų iš Rytų atsibastę raudonieji vandalai  sujaukė šios laimingos šeimos gyvenimą.

Daugiau Vasario 16-tosios  temų glūkoiduose:
> DATOS IR ŽMONĖS (apie majorą Vytautą Bulvičių išsamiai)
> TERMINAI IR LIKIMAI (VISKAS LABAI PAPRASTA)  (rasite kaip menami Dzilbaus draugai jį vadino komunistu)

 

Žemės per daug? Žemės per maža!

Primygtinai siūlau paskaityti šį straipsnį. Jį parašė 1991 metais mano dėdė Kęstutis Bulvičius. Prieš karą jis vadovavo Kauno “Pieno Centrui”. Raudoniesiems užplūdus Lietuvą, emigravo į Kolumbiją, ten vadovavo Niutibaros viešbučių tinklui Medelin mieste. Jau pensininkas persikraustė gyventi į Ispaniją Tarragonos miestelį Katalonijoje. Baigęs Paryžiaus Sorbonos universitetą, propogavo sveiką gyvenimo būdą, sovietmečiu gausiai rėmė mūsų šeimą siuntiniais iš užjūrio. Dėdė Kęstutis rašo apie savo tėvą, mano senelį Juozą Bulvičių (1876 – 1943), Suvalkijos ūkininkų sąjungos pirmininką, turėjusį ir nuomavusį daug žemės. Tai toks suvalkietiškas Karbauskis, tik buvo tikras žaliasis, nes važinėjo su brička, nors Kauno autokrautuvėje galėjo nusipirkti Daimler su 4 l darbinio tūrio varikliu.
Vasario 16-tosios proga šis straipsnis gali būti aktualus. Gero pasiskaitymo

KĘSTUTIS  BULVIČIUS

kestutis-bulv

Po tiekos metų su savo fabrikų gaminiais negalime pasirodyti Vakarų kraštuose dėl menkos jų kokybės. Tačiau yra šalininkų, kurie norėtų industrializaciją dar daugiau praplėsti ir mano, kad, sudarydami su užsienio firmomis mišrias bendroves, galėtume gaminti geros kokybės prekes, sumažinti bedarbių ir atkusti ekonomiškai. Idėja labai patraukli.
Kurti mišrias bendroves — normalu. Ypač jų pastebima didelėse valstybėse, kur yra plati vidaus rinka ir reikalingos žaliavos. Nors kartais jų yra ir mažuose kraštuose, kur yra pigus pragyvenimas, maži mokesčiai ir pigi darbo jėga, — pavyzdžiui, Taivanyje, Pietų Korėjoje. Dideli ultramoderniški fabrikai iš ten siunčia savo puikius gaminius į labiausiai industrializuotus pasaulio kraštus.
Be gerųjų ypatybių, mišrios bendrovės turi vieną, bet labai didelį minusą: jos iščiulpia iš krašto užsienio valiutą. Savo uždarbį pasiima ta valiuta. Technologiją, specialistų, jei reikia, žaliavų iš užsienio taip pat gaunama tik už tvirtą valiutą. Jei rinka yra tik vidaus, ne eksportui skirta, šis tvirtos valiutos siurblys pridarytų krašto valiutai daug žalos. Būtų tikras finansinis nukraujavimas. Stambios mišrios bendrovės būtų tiktai tada pateisinamos, jei jos didžiausią dalį savo produkcijos parduotų užsieniui už tvirtą valiutą. Tačiau nereikia turėti vilčių, kad jų atsirastų mūsų krašte, nes, krypstant į Vakarų ekonomiką, pas mus sąlygos pasikeis: pragyvenimas pabrangs, mokesčiai padidės, ir pigios darbo jėgos nebus.
Mišrių bendrovių steigimas ir veikimas turi būti kruopščiai paruošto įstatymo nustatytas, siekiant apsisaugoti nuo galimos žalos mūsų finansams.

Kartais spauda parašo, kad Nepriklausomoj Lietuvoj ūkininkai blogai gyveno, jų ūkiai būdavo parduodami iš varžytynių už skolas. Tai savanaudiškai iškraipytos žinios, nes visuos kraštuos pasitaiko girtuoklių ūkininkų, kurie ir savo ūkį „prageria”, kai yra per dideli tinginiai arba iš viso nesugeba ūkio tvarkyti. Bet tai išimtys, bent taip buvo anksčiau Lietuvoje. Kad Nepriklausomoj Lietuvoj Žemės ūkis sparčiai kilo ir aukštos kokybės gaminiai galėjo užkariauti savo pozicijas pasaulinėse rinkose, sykiu ir nepaprastai išlepintoj Anglijoj, yra nuopelnas ne tų ūkininkų, kurių ūkiai buvo parduoti iš varžytynių, jie, kartoju, sudarė išimtis. Nekalbėdamas apie girtuoklius, kurie nei ūkiuose, nei fabrikuose ir niekur kitur negali turėti pasisekimo, noriu pateikti tiktai vieną iš daugybės pavyzdžių, iš kurio matyti, ką gali žemė duoti. Anais laikais visi dideli dvarai buvo valstybiniai. Privatūs asmenys juos išsinuomodavo. Nuomotojai turėdavo mokėti valstybei sutartą nuomą. Galėjo auginti, ką norėjo, pelnas ir, žinoma, galimas nuostolis teko nuomotojui.

bulvicius-juozasPavyzdingų ūkininkų buvo daug, ir, apskritai, Lietuvos ūkininkai patiekdavo rinkai geros kokybės produktus. Vilkaviškio apylinkėje buvo pagarsėję Gustaičių, Grigaičių, Žemaičių ir daug kitų pavyzdingų ūkių. O visoje Lietuvoje jų buvo galybės. Jų būta didesnių, vidutinių ir mažų su gražiai įdirbtais laukais, daržais, dažnai ir sodais, gėlių darželiais. Kiemuose lakstydavo vištos ir kalakutai, o tvenkinyje ar upelyje nardydavo antys ir žąsys. Mūsų paukštieną labai brangindavo Vakarų kraštai, ypač Vokietija Ir Anglija. Dabar paukščiai, užaugę laisvam ore (ne sausakimšam tvarte) ir maitinti natūraliais lesalais iš savo ūkio derliaus, turėtų pasisekimą užsienyje, kaip ir anksčiau. Reikėtų tiktai labiau tuo susidomėti ir padėti naujakuriams įsikurdinti.
J. Bulvičiaus pavyzdį iškėliau ne dėl to, kad mus sieja artimi giminystės ryšiai. Šiuo pavyzdžiu tiktai norėjau atkreipti dėmesį, ypač buvusių ūkininkų vaikų, kurie numato atsidurti ar jau atsidūrė sunkioj padėtyje (be darbo), kad apsispręstų ir ieškotų ateities žemės ūkyje, iš kurio yra kilę. Nebūtina ir didesnių mokslų, kaip rodo J. Bulvičiaus pavyzdys: dėl tėvo mirties jis turėjo nutraukti mokymąsi.
Ne vien dideli ūkiai privačiose rankose duoda gerą uždarbį. Pradėti galima, ir net patariama, be didelių užmojų. Studijuodamas Danijoj, pirmąsias vasaros atostogas 1931 metais praleidau tenai, mažame — 7 ha — ūkelyje atsidėjęs daržininkystei. Be didesnio kapitalo, be didelių įrengimų, be didelių išlaidų. Gyvulių, paukščių, triušių užteko ne tik savo šeimai, likdavo ir pardavimui. Visa kita skirta daržininkystei ir jos pertekliaus pardavimui. Labai gerą pelną duodavo uogos (braškės, vyšnios, slyvos] ir medus, kurie rinkoje buvo brangūs. Namelis buvo nedidelis, bet salone — patiestas kilimas, prie sienos — pianinas, kampe — lentyna su knygomis. Seimininkas rūkė, bet negėrė, tačiau pietums ir vakarienei butelio alaus ant stalo nestigdavo.

Yra mažų kraštų, kurie, neturėdami savo žaliavų (geležies, žibalo, anglių, chemikalų ir kt.), sukūrė industriją, pagarsėjusią visame pasaulyje. Bet daug dešimtmečių praėjo, kol jie tai pasiekė, ir mes jų pėdomis, manau, neturėtume sekti. Mes galime savo gerovę pakelti daug greičiau ir be stambesnės užsienių pagalbos. Privalome išnaudoti tas žaliavas, kurias turime, Ir patyrimą, kuris dar ne visiškai yra išnykęs. Tai — žemės ūkis. Jo gaminių paklausa visuomet buvo nemaža, o ateityje bus dar didesnė. Žmonėms išmaitinti reikia daugiau maisto produktų. Pagerinus jų kokybę, galima turėti puikų pragyvenimo šaltinį.
Prisibijom, kad nebus norinčių žemę dirbti. Gal jų nėra šiuo metu. Tačiau tai nereiškia, kad jų negali būti. Bus daug bedarbių, tarp jų — buvusių ūkininkų vaikų. Reikia sužadinti jų jausmus, jiems išaiškinti, kaip darbuotis daržininkystėje, sodininkystėje, bitininkystėje, kaip auginti paukščius, prižiūrėti triušius ir t. f. Manau, susidomėjimas žemės ūkiu pakiltų, ir žemės gal net pristigtų. Tačiau tai nebūtų tragedija, nes kolchozai ir panašūs stambūs ūkiai, kurie trąšoms vartoja chemikalus, ilgainiui turės išnykti. Mūsų mažas kraštas negalės pakęsti, kad žemė būtų nuodijama chemikalais, o gaunami produktai — blogos kokybės.
Atsimindami, kad mūsų pagrindinis verslas buvo ir bus žemės ūkis, turime nepagailėti pastangų, kad kiekvienas gabaliukas žemės būtų įdirbtas. Ilgainiui žemės trūkumas mums pasidarys didele ir sunkiai įveikiama bėda. Dabar jau turime imtis priemonių, kad dirbamos žemės plotai nemažėtų.
Ispanija
„ŠVYTURYS” 1991-20

Daugiau glūkoiduose::

< Terminai ir likimai (viskas labai paprasta)
< Datos ir žmonės