Kipras: gal čia iškelti savo versliuką? ​

Kaip naudoti laiką 3 kartus racionaliau nei įprasta. Jei registruoti savo UAB, tai gal Kipre? Du klausimėliai, kilę ne pirmą kartą svečiuojantis labiausiai į Rytus nutolusioje ES valstybėje-saloje. Iš glūkoidų gyvenimo
Nors tavo UAB Lietuvoje, tu skrendi į Kiprą. Iš čia mėnesį vadovauji savo firmai Lietuvoje, nuolatos leidi laiką su savo šeima, maudaisi laukiniuose pliažuose, valgai kleftiko ar mezę. Dar išsinuomuotuose apartamentuose priimi savaitei atvykusius svečius iš Lietuvos. Kaip tai įmanoma. Aidas tai įrodė sau ir aplinkai, jog darbas ir poilsis viename – suderinami reikaliukai ir jokio antagonizmo.

Gera proga lyginti Kipro sąlygas verslauti su LT. Ypač kai kalba pakrypsta apie mūsų mažuosius ir jaunuosius biznierius. Lietuvoje 99 % jaunų ir pradedančių verslininkų niekad nestartuoja su mintimi kaip apgauti valstybę. Diena po dienos jie suvokia, jog valdžia iš jų tyčiojasi. Tada ir gimsta idėjos, kaip išgyventi. Kodėl taip?
Kipre pritaikyta daugybė britiškų įstatymų, pradedant teisės klišėmis ir baigiant mokesčių niuansais. Lyginkime: Lietuvoje PVM jauną verslininką pradeda smaugti (čia apie paslaugas) nuo 45 tūkst. eurų apyvartos. Kipre – nuo 80 tūkst. eurų. Laisviau kvėpuoti leista ilgiau ir taip įsitvirtinti rinkoje kiek paprasčiau. Kitas, akis, ausis ir mintis badantis pavyzdys: jaunas pradedantis verslininkas labai nori pasamdyti darbuotoją ir jam mokėti 1000 € atlyginimą. Toks darbuotojas Lietuvoje jam kainuos 1725 €. Britanijoje ar Kipre – 1200 €. NoComment.
fgdfgfdg
cg
Pakaks apie mokesčius. Kiti momentai linksmesni.
Pasivažinėjimai. Išsinuomuoji forduką mėnesiui, atsidarai duris, o vairo tai nėra – jis dešinėje ir važiuoji kaire kelio puse. Be mašinos čia bus tiesiog nepatogu ir neįdomu. Aido važinėjimo patirtis U.K. labai praverčia, o jis čia, Kipre trečią kartą ir visada su nuomuota auto. Prieš keletą metų buvo paskyręs Loretai pasimatymą Kipre, bet nesutarė kuriame aerouoste. Tada Aidas, išsinuomavęs mašiną apvažiavo ir turkų sektorių, Larnakos ir Nikozijos aerouostus, buvo aerouoste-vaiduoklyje. Ten jį sustabdė NATO karo policija. Uždavė klausimų. Atvažiavau draugės pasitikti. Norai gražūs, tik čia nuo 1972 metų lėktuvai nei kyla nei leidžiasi. Nepagalvokite, jog Loreta kiprietė. Ji tada, šiose Viduržemio šalyse pagal studentų mainų programą atliko praktiką.
Tik įsėdus į mašiną pasigirsta: ”Welcome to Sunshine Radio” ir iš karto startuoja rolingų Satisfaction, vėliau The Who – Pinball Wizard, dar vėliau Summer in the City su Lovin’ Spoonful. Aidas juokauja: į Lietuvą grįšiu, kai ten atsiras panaši stotis. Nors LT yra radiostotis M1+, bet jie brūžina ’80 metų popsą. Vyrukui 32, turėtų žavėtis sintetine muzika, bet mąsto kaip hipeicas, lenda į roko ištakas ir mėgsta laiko įvertintas grupes.
Apima pojūtis, jog atvykai į tą šalį, kurioje viskas tau. Peyia miestelyje apie 15 km į vakarus nuo Pafoso aplinka absoliučiai britiška. Čia jie gyvena gana kompaktiškai, turi savo kotedžus, vilas. Čia Aidas pas britą ir išsinuomavo mėnesiui dalį namo. Vietos jam su šeima ir svečiams – pakankamai. Ir išplanavimas niekuo neprimena lietuviškų žmogidžių. Kieme dar baseinas, skirtas, būtent, tau.
Apie viską, ko nėra tekste, yra filme ir išsamiai. Šį kartą filmas apie nuotykius Kipre turi privatumo požymių, todėl glūkoidų tinklapyje jo nebus (tik treileriukas). Jei kils pagunda pamatyti tą, anot Šekspyro, kiprijotišką filmą – užbėkite į Garažų Klipų headquoterius, kartu pažiūrėsim, paragausim stiklelį kavos, pabendrausim.
fgdfgdfg
Aido Kipras 2018. Traileris || Garažų Klipai 2018

2016 apžvalga glūkoidiškai

baneris-new-year
>> Agnė Jonkute Kinijoje ir Jungtiniuose Arabų Emiratuose tobulina meninius įgūdžius.
Robertas Šiūša kruizina ne tik po Viduržemio jūrą, bet ir Atlanto vandenyne po Ispanijos ir Portugalijos užjūrio teritorijas. Neseniai ropinėjo ant Didžiosios kinų sienos ir žvalgėsi po Arabijos pusiasalį iš aukščiausio Arabų Emiratų dangoraižio. Robertas su Laima paneigia nusistovėjusią nuomonę, jog tik vakariečių senjorai keliauja ir pramogauja. Yra ir kita tiesos pusė. Mūsuose nekeliauja tas senjoras, kuris gyvenime nieko neuždirbo, nes nedirbo arba dirbo prastai, yra lūzeris, nubas ir nuolatos virkavo: kalta valdžia ir aplinka.

einant-pieno
Vertingos Igorio kelionės į Londoną, kurių vienas pagrindinių tikslų aplankyti, pažinti, prisiminti vietas, susijusias su didžiaisiais rockmuzikos korifėjais, gyvaisiais ir jau išėjusiaiais: Jimi Hendrix ar The Beatles, Mark Bolan (T.Rex) ar Pink Floyd. Savo DinoRock tinklapio straipsnių serijoje London Calling, Igoris išsamiai aprašo savo potyrius ir atradimus.
O Sigitas „Kefas“ Kizala jau 25 metai keliauja po Žemės planetą, į Tėvynę sugrįžta tik per didžiąsiais šventes ar į glūkoidų meetą. Štai taip.

Virgis Lepeška Naujuosius pasitiks Tailande, o Virgius Beiša Kanaruose. Kai žiemos Lietuvoje darosi panašios į subtropikų platumų, gal geresnė mintis būtų važiuoti sutikti Naujuosius į Laplandiją. Senjorai, keliaukite, pažinkite savo planetą, nes gyvenimas tuoj pasibaigs ir liks tik balandos ant kapo.

>> Protų mūšis. Grupelė glūkoidų dalyvauja protų mūšiuose, jie vyksta Charlie Pizza picerijoje. Ten užsisakai 3 kartus brangesnę picą nei Italijoje ir atsakinėji į suktus klausimus. Tai ne tai, ką matote TV ekranuose, kai užduodamas klausimas ir 3-4 galimi atsakymai. Juk, net nežinant atsakymo, tikimybė atspėti siekia 25-33 %. O čia nėra  jokių išankstinių atsakymų. Čia  reikia žinių, supergreito mąstymo, intelekto ir bent metų patirties panašiame renginyje. Turnyrinėje lentelėje mes neblizgame, bet dalyvauti įdomu.

protai

 

>> Agnei Dabregaitei linkime 2017 užlipti tą lemiamą laiptelį, siekiant Auksinio balso. Agne, tu verta būti tarp geriausiųjų. Sporte paprasčiau. Padarei šuolį į tolį, kostiumuoti teisėjai rulete išmatavo tavo šuolį ir sako: tu geriausia, tu čempionė, nes nušokai toliausia iš visų. Meno konkursuose nėra rulečių. Gerai, jei ruletės vaidmenį atlieka kompetentingi specai. Jei ta komisija susideda iš mėšliuką kuriančių, pažintis ir protekcijas toleruojančių susireikšminusių  “žinovų” – objektyvumu tokie šou-konkursėliai nekvepia. Tačiau tikri dalykai anksčiau ar vėliau nustelbia o-lia-lia kultūros konvejeriu štampuojamas popierines gėles. Agne, tu padarysi tai, kad visa Lietuva savo atmintin ilgam įkorporuos tavo atlikimo manierą ir balsą. To ir linkime.

agne-sabonis-npr

 

>>  2007 Donatas  Glūko meete pasakė, jog paprasčiau komunikuoti visiems tarpusavyje, kai naudojiesi webu. Kaip tarėm taip padarėm ir 2017 glūkoidų tinklapiui jau sukaks 10 metų (metukų?). Apžvalgą parengsime vėliau. Jei turite idėjų kaip gerinti tinklapį – laukiame – jūsų pasiūlymai aukso vertės.

>> Palinkėjimai. Įprasta linkėti laimės, sveikatos, pinigų. Būtent linkėti pinigų yra neišmintinga ir nenuoširdu. Ir štai kodėl. Pinigų visi turi, vieni mažiau, kiti daugiau. Ir laimę sieti su pinigais reikia labai atsargiai, nes supratimas, kada gana dar negimė.  Pavyzdžiui, graikų pensininkui €800 žiauriai mažai, italui,  kai jų  minimumas –  € 1200 – tikra pragaištis, o Lufthansos lakūnas, gaunantis € 15000 streikuoja. Reikia nepamiršti, kai R. Reiganas New Yorke pasiūlė benamiams, besiruošiančių nakvoti gatvėje ant ventiliacinių grotelių (ten šilčiau), eitį benamių namus, šie atsakė, jog eiti niekur nenori,  tai TOKS  gyvenimo būdas, kuris  juos tenkina.

Naujaisiais 2017 linkime savo siekius paversti realybe, dirbantiems – neprarasti darbo, nenutukti ir nesuliesėti iki klipatos, jei  pagal B. Sruogą. Gilinkite žinias ir savo dvasinį pasaulį ir net nepajusite, jog tapote turtingi kūnu ir siela.

Amerikos atradimai: Rytinė pakrantė (4 dalis). Philadelphia

Francis Ford Coppola, garsus kino režisierius ir scenaristas jau prieš 20 metų įsigijo teisę statyti filmą pagal J. Kerouako romaną ”Kelyje”. Šiais metais jis tą ir daro

Vien įspūdžiais gyvas nebūsi ir kai paskaitai užrašą prie restoranėlio Sandwiche, MA  ”Mes galime nukariauti pasaulį, bet ne su tuščiu pilvu”, supranti, kad valgymas yra ne buržuazinė atgyvena, o būtinybė. Išbandėme vietnamiečių, tailandiečių, korėjiečių, kinų, etiopų, amerikiečių ir turkų virtuvių įmantrybes. Kainos vilnietiškos, tik virėjai, kepėjai, lėkščių turinio dizaineriai ir padavėjai yra tikri profiai su šimtametėm tradicijom, pavyzdžiui pirmasis kinų restoranas atvėrė duris Philadelphijoje 1880 metais. Jei Lietuvoje kinų restoraną atidaro koks kazachas iš Karagandos, tai tiek kinų siena ir kvepia. Washingtone teko lankytis restoranėlyje, kurį pamėgę Jungtinių Valstijų svarbios ar žymios personos: George Bush su žmona, Madeleine Albright, Clint Eastwood, Condoleezza Rice daugybė kitų. Šių VIP nuotraukų galerija kabo ant sienos einant į WC. Tai etiopiško maisto ir valgymo įpročių testavimo vieta, kai žirnių duonos minkštu paplotėliu rankomis griebi lėkštės turinį ir kiši į burną. Maisto davinius vienija vienas bendras požymis – porcijos DIDELĖS arba LABAI DIDELĖS – būdinga visoms virtuvėms. Tai galioja ir namams, mašinoms, miesto erdvėms. Jei šaligatvis, tai pločio kaip mūsų gatvė, jei gatvė, tai kaip greitkelis Vilnius – Klaipėda. Šis pastebėjimas labiau tiktų Philadelphijai ar Washingtono reprezentacinėms erdvėms.

Kai drabužių, avalynės kitų niekučių kainos ir pasirinkimo galimybės verčia pasiturinčius Vakarų Europos piliečius į lėktuvų triumus sukišti krūvą papildomai apmokestinto bagažo, nekeista, jog ir Lietuvos moterys čia atranda Klondaiką. Nusipirkus kokią drapanėlę, gali dvi savaites staipytis prieš veidrodį ar draugių apsuptyje, norint įsitikinti, kad tu atrodai puikiai. Jei drabužis nepatiko –  neši atgal. Verta čia pirkti veidrodinius Nikon ar Apple kompiuterius – mokėsite juntamai pigiau. Benzino litras kainuoja 1,90 Lt, dyzkuras šiek tiek brangiau. Už kelius moki 2 – 8 dolerius. Greitkelis pigiau, tunelis brangiau.

Jungtinės Valstijos laikoma gerovės šalimi, tačiau lyginant su Skandinavijos šalimis, socializmo čia mažai,  kukli socialinė apsauga. Dirba moteris su tokiu pilviuku, jog, atrodo, čia ir pagimdys. Atostogos tiek motinoms, tiek aplamai – trumpos. Gal todėl stiprus savininko jausmas, atsakomybė už savo pasirinktus metodus išlikti ir nesitikint, kad valdžia (blogas Kubilius, blogas Landsbergis – tik ne aš pats) atneš laimę ant padėkliuko. Be to jie niekada nepatyrė rimto karo savo teritorijoje ir neturėjo vyresnio brolio, kuris nuolat stengėsi dagnat i pričinit dobro.

Ketvirtame filme matysite highwayjų link gražuolės Philadelphijos, kur 1776 m. liepos 4 dieną 13 kolonijų atstovai  paskelbė Nepriklausomybės Deklaraciją, autorius – Tomas Jeffersonas, kuris vėliau tapo trečiuoju JAV prezidentu. Virgis supažindina su vietnamiškų patiekalų subtilybėmis, dar kompanija, naktį išėjusi iš tavernos, gatvėje bando sudainuoti B. Spingsteeno dainą ”In The Streets of Philadelphia” ir taip šiurpina praeivius (gal tai aštriadančiai lietuviai, tik be beisbolo lazdų)  ir kitas detales. Filme yra slengo: San Simnas, Los Alytus, kurio autorystę buvome priskyrę Shekspyrui, tačiau Albertas paaiškino, jog šių ”perliukų” išradėjas yra Vytautas Stanevičius.

Kelionės žemėlapis

(bus daugiau)

Ankstesni rašiniai:

Amerikos atradimai: Rytinė pakrantė (1 dalis)
Amerikos atradimai: Rytinė pakrantė (2 dalis)
Amerikos atradimai: Rytinė pakrantė (3 dalis)

Kamera ir montažas – Dzilbus    ||     Trukmė   14:13

Amerikos atradimai: Rytinė pakrantė (2 dalis)

Virgis Dzilbui: išleisti pinigai greitai pasimiršta, bet įspūdžiai ir patirtis išlieka ilgam arba iki galo

Atvykimas į JAV turi savų niuansų. Nors jau turi patvirtinimą internetu, jog esi doras, pasienio pareigūnas paprašo palikti abiejų rankų pirštų antspaudus, klausia atvykimo tikslo, kiek laiko  būsi šalyje, kur lankysiesi, kur dirbi ir, tik sklandžiai atsakius į klausimus, gauni šypseną, spaudą pase ir geros kelionės palinkėjimą. Šeimą su dviem vaikais, prieš mus laukiančią tokio palaiminimo, ilgai ir nuobodžiai kankino, tačiau po pareigūno šypsenos jų veidai čia pat nušvito, jie net buvo pasirengę sušokti savo nacionalinį šokį. Olandų muitininkai ir pasieniečiai Amsterdame taip iškrato, kad amerikiečiai, reikia manyti, pasitiki kolegų europiečių darbu, todėl šių nuobodžių procedūrų jau netaikė.  Tačiau norint patekti į laivą, plaukiantį į Laisvės statulos salą, būsi kelis kartus kruopščiai patikrintas: išplaukiant, atplaukus, patenkant į teritoriją, kurioje didingai stovi Laisvė, ir prieš lipant į statulos terasą.

 

Viešumas. Rinkimai. Kaip Lietuvoje būtų traktuojamas pilietis, kuris prie savo namo tvoros ar kieme pritvirtintų lentelę su užrašu: balsuoju už Andrių Kubilių, kandidatą į Seimo narius ar panašiai. Žinant, kad Lietuvoje niekas net po balsavimo atvirai nelinkęs pasisakyti ir draugų būrelyje už ką jis balsavo, tai Amerikoje tai įprasta padaryti jau prieš rinkimus ir viešai. Tai požymis demokratijos, kuri šalyje veikia realiai ir skirtumas, kai demokratijos suvokimas yra tik dūmai kepant dešreles.

Portlande 17-to amžiaus statinių mieste, uoste ir žvejų citadelėje, lobsterių valgymo centre nutarėme sudalyvauti aukcione, perkant ką tik iš vandenyno parplukdytą žuvį. Mums tai buvo tik žaidimas ir stebėjimas kaip tai vyksta. Šį kartą laimikis buvo menkas, todėl ir dalyvių buvo tik keletas, tačiau pabendrauti su pirkėjais pavyko. Lobsterių, tiksliau omarų valgymas Portlande yra privaloma pilvo pramoga, kuriai Virgis suteikė siurprizo sąvoką ir jam pasisekė taip užtikrintai nustebinti kolegas klajoklius, kaip užtikrintai lietuviai laimėjo prieš turkus krepšinį.

Uraganas Erlas, kilęs Karibų jūroje, įnešė šurmulio amerikiečių gyvenime. Jie pratę  prie stichijos siautėjimų vandenyne, bet Katrinai nusiaubus   New Orlean ir  apylinkes 2005 metais, amerikiečius verčia būti budriais. Žinių laidos per TV pradedamos būtent nuo Erlo elgesio analizės. Kai laidoje parodė, jog kai kurie Rytinės pakrantės pliažai paaukštėjo 6 pėdų smėlio sluoksniu, Virgis bandė tai susieti su pliažo smėlio dingimu po eilinės audros Palangoje ir, gal būt, paprašyti kompensacijos iš amerikiečių. Dar pareiškė viltį, jog tai, galbūt, pavyktų išspręsti sklandžiau, negu gauti kompensaciją iš Rusijos už priverstinio komunizmo eksporto į Lietuvą pasekmes.

Filmukuose vyrauja motyvas kai kompanija sėdi Philadelphijos tavernoje, gurkšnoja Sam Adams alų, klauso Kerousco laikų bliuzus ”Bad Wiskey” ir ”Drunken Woman”, prisimena, kaip Igoris apsako bliuzą: sėdi senas juodaodis ant laiptelių, keikia gyvenimą, nes paliko žmona, nėra baksų krekui ir, anot, Alytaus tinklininko Algio Kyguolio –  o dėl užporydienos vis tiek baugu. Virgis reziumuoja: čia tikras nenulaižytas baras.  Antrame filme –  nuotykiai Portlande (Maino valstija). Girdėsite kelio pokalbius ir matysite vaizdus kelyje link White Mountains (New Hamshiro valstija), santechninės naujienos iš motelio kalnuose, pramogų parko atrakcijos, privačios teritorijos, į kurias keliauninkai išdrįso kišti nosis, greito maisto taškai kelyje ir kitos detalės.

(bus daugiau)

Ankstesni rašiniai šia tema:

□   Amerikos atradimai: Rytinė pakrantė (1 dalis)

Kamera ir montažas – Dzilbus    ||     Trukmė   14:51

Amerikos atradimai: Rytinė pakrantė (1 dalis)

2008 metai. Antroji Glūko susirinkimo diena. Pokalbiai paežerėje, plaukioja gulbių šeimynėlė, Deividas iš kavinės atneša keletą Corona alaus buteliukų, Virgius Lepeška sako Dzilbui: jei tu rimtai svajoji pamatyti Ameriką – važiuojam, šiandien keliauti yra easy, be to Jackas Kerouacas apsidžiaugtų sulaukęs savo knygos ”Kelyje” herojų pasekėjų. Taip tada gimė idėja, o 2010 metų vasaros pabaigoje jie jau Bostone, ten išsinuomuoja auto ir pradeda klajones po Rytinę pakrantę

Kerouaciškos idėjos buvo apnikę jų protus jau seniai, juk jie užaugo su Jimu Morrisonu, Janis Joplin, Jimi Hendrixu ir nors knygos ”Kelyje” herojai klausė pokario džazmenus, maukė alų, nuolat filosofavo, tai nesikirto su mintimi pajusti Ameriką ant ratų, besibastant 1970 metų rocko,  šiandien legendomis tapusių grupių muzikos fone. Visa tai ir sudarė kelionės šerdį. Kopijuoti ar plagijuoti romanų herojų nuotykius tikslo neturėjome, bet pajusti tą aurą – laikėme privalomu potyriu. Knygos ”Kelyje” veikėjai buvo amerikiečiai, todėl jau default turėjo žinoti savo šalies istoriją, o mūsų keliautojai manė, jog tokių žinių turi nepakankamai, todėl pradėti pažintį su Jungtinėmis Valstijomis nuo Naujosios Anglijos buvo  tinkamas pasirinkimas. Keli istoriniai faktai. 1626 m. olandų pirkliai nupirko iš indėnų salą Manahatta (dabartinis Manhetenas) ir ties Hadsono upe įkūrė miestą Naujasis Amsterdamas.  Britai 1630 metais įkuria koloniją dabartiniame Bostone, kuri vadinosi Massachusetts Bay. Švedų išeiviai įkuria Delavero koloniją. Laikui bėgant dėl kolonijų kovoti liko ambicingiausios galios: ispanai, prancūzai ir britai. Šiaurės rytinėje dalyje, kurią ir pradėjo atrasti mūsų keliautojai, vyko lemiami įvykiai: atsiskyrimo kovų pradžia nuo britų karūnos  1775-1783, Nepriklausomybės paskelbimas 1776 ir pilietinis karas 1861-1865. Aplankėm daugybę muziejų, kurių dauguma mokami, ten dirba pensininkai, puikiai išmanantys istoriją, vaizdžiai ją pasakojantys ir dažnai tą daro be atlyginimo. Informatyvūs, gausūs eksponatų, imponuojantys dydžiu Washingtono muziejai tarp Baltųjų Rūmų ir Kapitolijaus. Ten Istorija, Gamta, Erdvė, Indėnai ir visi išlaikomi valstybės, muziejų lankymas nemokamas. Nestebina, kai muziejuose prašoma neliesti eksponatų rankomis, tačiau yra ir tokių, kuriuose užrašai ”Please touch me” skatina  tai daryti. Tokie skirti vaikams. Skridusiems užsakomaisiais reisais į Turkiją ar Egiptą ir įsėdus transatlantiniam skrydžiui į Airbus 320 ar Boing 777 pajunti skirtumus: komfortą ir greitį. Tik 5,5 valandos tarp Amsterdamo ir Bostono, individualiai peržiūri ”Clash Of Titans” filmą, pažiūri The Beatles koncertą,  palydovinės navigacijos pagalba monitoriuje stebi lėktuvo buvimo vietą, matai jog už borto minus 60 C, skrendi 11 kilometrų aukštyje, greitis 1100 km /val. ir netikėtai pajunti, jog laineris jau leidžiasi.  Taigi Virgis buvo teisus – keliauti šiandien yra easy. Nuvykus, kelias dienas trečią valandą nakties junti, kad jau išsimiegojęs, o dieną trečią po pietų pradedi žiovauti. Derintis prie laiko juostų pokyčių nebuvo kada, viskas vyko sparčiai. Taksi veža į viešbutį. Paslaugos kaina nuo aerouosto iki svarbiausių viešbučių parašyta lape ant vairuotojo sėdynės atkaltės, taigi lupikauti iš užsieniečių kaip tai vyksta Vilniuje sudėtinga. Bostonas pasitiko lietumi, bet downtownas sužavėjo senos ir naujos architektūros mišiniu. Apankėme mokslo šventovę Harvardo universitetą – verslo elito kalvę. Bostone išsinuomavome Ford Escape, kurį po dviejų savaičių turėsime grąžinti New Jorke. Dvi savaitės ant ratų –  pakankamas laiko tarpas nuolat būti judesyje. Nepamainomas kelionės palydovas GPS navigatorius, be jo būtų kilę begalė smulkių problemų, todėl šį prietaisą pagarbiai vadinome Mis Garmin ir nuolankiai klausėme komandų. Kai tu on the road ir jau temsta ir esi  highwayjuje, ši lietuviškai kalbanti panelė nuvesdavo į motelį, vietnamo patiekalų virtuvę ar parduotuvę, kurioje prekiaujama Samuel Adams Boston Lager alumi. Bostone sutikome lietuvius studentus, kurie čia laikinai uždarbiauja, juos nufilmavome ir pakvietėme apsilankyti glūkoidų saite filmo pažiūrėti. Iš Bostono pasidavėme link Marbleheart, kur sustojome nakvynei name iš filmo ”Vienas Namuose”. Tai Bed & Breakfast moteliukas, kuriame namo šeimininkė kuria jaukią namų atmosferą, teiraujasi ar vakarieniavę ir nurodo mieste dar veikiančias užeigas. Viena jų, pasak šeimininkės labai awful (suprask baisi), bet maistas puikus. Nuvažiuojam – nieko baisaus, tiesiog rami atmosfera su žuvies patiekalais ir maloniu aptarnavimu. Viešbutėlio šeimininkė domisi iš kur mes ir kelia kainą, sako Amerikoje krizė, taigi teks mokėti 100 dolerių. Motelių, viešbučių kainos Rytinėje pakrantėje nuo 80 iki 110 dolerių, tačiau maloniai nustebino nakvynė pačiame Washingtono centre, kai geras viešbutis kainavo 110 dolerių. Amerikiečiai nemėgsta sėdėti ant uodegos ar aplenkti ir, užlindus į priekį, vilktis ištisas mylias panosėje. Norint persirikiuoti, visada paslaugūs, nors kai kur eismas super intensyvus. Kai įsimuši į dvylikos eismo juostų juostų greitkelį, kai ant back seato sėdi mūsų ištikimos pakeleivės Vitalija ir Laima ir kartu su Chicago dainuoja ”If You Leave Me Now”, kai Virgis prisimena tuos 1971 metus, kai kartu su Igoriu, Sigiu ”Kefu” Kizala, Arvydu ”Shmitu” Brazdžiu, Albertu ”Kobra” Sakalnyku klausydavom Uriah Heep, Crosby Stills Nash and Young ar The Doors, kai pro automobilio langus matai jūrą auto, tame tarpe ir amerikos kelių pasididžiavimą TRUCK, apima palaimingas įsitikinimas, jog tu tikrai esi Amerikoje –  čia ir dabar. Norint aprašyti visus įspūdžius išsamiai, reikia labai subtiliai valdyti plunksną, ir kai jauti, jog to trūksta, imiesi papildomų būdų informacijai perteikti, todėl glūkoidų garažų studijoje parengėme keletą filmų, kurie atspindės on the road dvasią ir niuansus. Filmuose  prisilaikoma įvykių chronologijos, rašiniuose to rasite mažiau. Šį kartą žiūrėkite pirmąją filmo ”Dzilbus atranda Ameriką” dalį ir 100 nuotraukų fotogaleriją. (bus daugiau) Kamera ir montažas Dzilbus ||     Trukmė 14:51

Tunisas koks jis yra

Sovietmečiu į Vakarus toliau Kybartų nenuvažiuosi, nebent būtum šviesaus komunistinio rytojaus propagandinio personalo vadukas ar, geriausiu atveju, darbštus sraigtelis. Laisvoje Lietuvoje durys atviros: už kordono gali dirbti ir ilsėtis, pajusti ir pažinti. Gyventi vieną kartą Žemės planetoje ir nebandyti ją pažinti – tai jau praradimas. Mūsų ištikima skaitytoja Virginija Balčiuvienė pažėrė žiupsnelį įspūdžių iš Tuniso. Pasidalinkime jais.

VIRGINIJA BALČIUVIENĖ

Artėjant gražiausiam gyvenimo jubiliejui, kai  proto jau turi, o jėgos dar neapleido, nusprendžiau sau pasidovanoti kelionę į Tunisą. Kelionių pardavimo agentūros darbuotojai nelabai žavėjosi mano pasirinkimu, nes kelionė (septynios nakvynės) nebuvo brangi, ji kainavo tik 750 Lt. Įsigijau kelialapį į Port el Kantaou kurortą Tunise. Savo pasirinkimu likau labai patenkinta, o šalimi tikrai susižavėjau. Oro temperatūra svyravo nuo 230 – 270 C, vandens – apie 180 C. Port el Kantaou labai gražus miestas, poilsiauja daugiausia prancūzai, vokiečiai, lenkai. Yra didelė prabangi jachtų prieplauka, kurioje apsistoja keliautojai iš Prancūzijos, Italijos, kitų šalių. Tunise lengvai galima susikalbėti anglų, prancūzų, lenkų kalbomis. Supranta ir rusiškai, nes jie be galo imlūs kalboms. Vaikai mokyklose pradeda mokytis literatūrine arabų kalba, jau nuo trečios klasės įvedama prancūzų kalba, vėliau anglų ir, baigiant mokyklą, būtina pasirinkti dar vieną užsienio kalbą.

Gatvėse žmonės mėgsta pabendrauti, užkalbina ne vien tik prekeiviai, bet ir laukiant autobuso, paplūdimyje. Mus dažniausiai palaikydavo kroatais, serbais ar lenkais (juk iš karto matosi, kad mes ne prancūzai …) Visi sutikti žmonės buvo paslaugūs, dažnas paprašydavo ir dinaro (2 Lt), jei negaudavo – nusišypsodavo ir nueidavo.

Neišdildomą įspūdį padarė dviejų dienų kelionė į Sacharos dykumą. Jos metu pamatėm kone visą šalį, nuvažiavom apie 1200 km. Didelį įspūdį ir nuostabą padarė berberų gyvenamieji namai – trogloditai. Berberai – vietiniai gyventojai, kurie bėgo nuo musulmonų invazijos ir jų skleidžiamo tikėjimo į šalies gilumą. Jie Matmatos klanuose išsikasdavo urvus ir juose gyveno. Tai prasidėjo maždaug prieš 600 metų iki šios dienos taip ir gyvena. Šalyje yra apie 2000 tokių trogloditų. Šiandien tokius gyventojus remia valstybė, nes Tunisas turistinė šalis ir trogloditai patenka į lankomų objektų sąrašą. Juose švaru, jauku, šeimininkai pavaišina stipria mėtų arbata su medumi ir jų pačių kepta duona. Gyventojai mielai fotografuojasi. Berberai augina datulines palmes, alyvmedžius, kupranugarius.

a

a

a

a

a


Tai inteligentiški gyvūnai, nors jų išvaizda prasta. Šis  gyvūnas, radęs dykumoje augalą niekados viso jo nesuėda, apskabo kraštelius ir palieka kitiems. Kupranugariai labai prisirišę prie šeimininkų. Jų nereikia ganyti, prižiūrėti, tiesiog paledžia į dykumą, ten jie prisiėda ir grįžta namo. Kupranugarių pagalba naudojasi ir kontrabandininkai: apkrauna tokį ‚dykumų laivą‘ prekėmis iš Alžyro, Libijos taip jis kerta sieną ir pareina pas šeimininką. Ir mes naudojomės jų pagalba – raiti jojome į Sacharą, kur pajutome neaprėpiamų smėlynų ir karščio alsavimą. Išvykos metu aplankėm kelias natūralias oazes, esančias Atlaso kalnų papėdėje ir vieną privačią dirbtinę oazę, Čia auginama daugybė augalų, pradedant pomidorais ir baigiant datulinėmis palmėmis, bananais, abrikosais, figomis.

Kaip ne keista – Tunisas gana civilizuota šalis. Tai kolonistų prancūzų palikimas ir įtaka. Įdomesni pastebėjimai: veikia 3 legalūs viešnamiai, yra moterų kalėjimas, vaikų namai. Šalyje uždrausta daugpatystė, mažai moterų dengia galvas skaromis ir tik važiuojant į šalies pietus jų daugėja. Moterys dirba visose srityse, vairuoja automobilius. Vos ne ant kiekvieno namo – satelitinė antena. Vyrai labai mėgsta žiūrėti serialus, vakarais juos aptaria kavinukėse su kaljano pypke. Dar išlikęs paprotys, kad vyras vesdamas moterį, turi turėti kur ją parsivesti (būstą), todėl santuokos vėlyvos.

Šalies šiaurėje daug vynuogynų. Tai prancūzų palikimas. Ir gamina nebrangų gana gerą vyną. ”Magon” butelis kainuoja 6800 TDT (apie 13,60 Lt). Alkoholio galima nusipirkti ”General magasen” parduotuvių tinkle. Populiari ir palmių degtinė (panaši į mūsų samanę) ir kainuoja apie 25 Lt.

Keliai Tunise geri. Visi turistiniai maršrutų keliai asfaltuoti, kelio nuorodos parašytos ir arabų ir prancūzų kalbomis. Gana populiaru išsinuomoti automobilį. Sutikome daug prancūzų, kurie nuomojasi džipus ir keliauja po šalį. Italai sugeba atsigabenti savo motociklus ir jais keliauja. Daug nuomos punktų. Domėjomės kainomis. Atsižvelgiant į automobilio markę, kainos svyruoja nuo 130 – 150 Lt parai.

Maistas panašus į Viduržemio jūros šalių virtuvę: nėra labai aštrus, daug jūros gėrybių, daržovių. Jų nacionalinis patiekalas BRIKAS panašus į čebureką tik skanesnis. Kaina priklauso nuo įdaro: 4 – 8 Lt. Nebrangus vietinės gamybos alus – 300 ml – 4 Lt, kava 4-5 Lt. Daug jaukių kavinukių ypač Port el Kantaru kurorte. Įdomūs turgūs, kurie įsikūrę miestų mechinose (senamiesčiuose). Pardavėjai pirma paklausia iš kur esame, sužinoję šalį pasako, jog jis (prekeivis) ”no bandit” ir pasako kainą. Turint laiko ir garą nuotaiką, gali nusiderėti nuo 40 iki 5 dinarų. Pardavėjas dar paiūlys kavos arba ”cado” (dovanėlę). Tunisiečiai gana linksmi, nuotaikingi, nepikti.

Labai norėčiau dar daug ką aprašyti. Šalis tikrai graži, įdomi ir verta į ją nuvykti. Reikia paminėti,  jog rasite musulmonams būdingų šiukšlynų, elgetų, bet kelionės įspūdžius tai tik paįvairina. Savaip įdomūs atmatos kalnai, kitaip įspūdingas Atlaso kalnynas.

Patyrę keliautojai pataria važiuoti į Tunisą rudenį, kai jūra šilta, medžiai svyra nuo vaisių, o pas mus merkia rudens lietųs. Reikėtų vengti Ramadano, kurio metu šalyje būna šiokia tokia sumaištis – nedirba arba dirba trumpai valstybinės įstaigos, bankai, parduotuvės. Tunisiečiai nėra uolūs musulmonai, bet Ramadanas yra Ramadanas. Šiemet jis prasidės rugpjūčio viduryje ir tęsis visą mėnesį. Net mokslo metai prasideda tik praėjus šiam šventiniam mėnesiui.

Dar keletas foto ” Kelionių” galerijoje

Žiema Kanaruose

Tokie kontrasatai, kai Lietuvoje atšąla iki  −15 ºC, o salyne oras +25 ºC, vanduo Atlante +22 ºC, mums − šiauriečiams neįprasti. Kanarų salų orus įtakoja švelnūs pasatai nuo Azorų salyno ir Sacharos karštis, vandenyno srovės. Vasarą čia apie +30 ºC, o žiemą +24 ºC, taigi net tropiniam klimatui tai joks ekstrymas. Kylant į kalnus oras vėsta ir prie Teidės vulkano reikia šilčiau apsirengti − viso labo tik +9 ºC.
Amerikiečiai turi Havajus, europiečiai − Kanarus. Tai labiausiai lankomos vietos Žemėje. Priežastys panašios: puikus klimatas, veikiantys ugnikalniai, kalnų grožis. Dar pridėčiau, jog nėra įkyrių prašeivų kaip Egipte ar kitur pas arabus. Tiesa, gali prieiti juodas kaip smala afrikietis ir nedrąsiai pasiūlyti akinius nuo saulės arba Rolex‘ą. Vis tik čia jautiesi saugiai ir  europiečiu pagal visus parametrus.
Graikų mitai ir mokslininkų hipotezės sako, jog Kanarai, tai Atlantidos liekanos. Tai spėlionės, bet tikrai žinoma, jog XV a. pabaigoje, prieš išplaukiant į dar neatrastą (apie vikingus patyliu) Ameriką, K. Kolumbas lankėsi San Sebastiano uoste La Gomeros saloje.
Kanarų salas sudaro 13 salų, tarp jų septynios sąlyginai didelės − didžiausia Tenerifė. Sala maždaug užima 40×50 kilometrų plotą. Nuo 1978 metų salos turi autonomiją Ispanijos karalystėje, gal todėl muitų politika palanki pirkėjams. Nors čia nėra Mažeikių naftos perdirbimo įmonės, benzino litras (ir alaus puslitris) kainuoja 0,75 €. Nesikandžioja ir turistams svarbios kainos: automašinos nuoma parai kainuoja nuo 45 €, traukinukas lėtai apvežantis Adehe, Los Cristianos ir Las Americas − tik 9 €. Kelionė laivu į La Gomeros salą − 70 € vienam smalsuoliui. Lyg ir daugoka, bet tikrai verta tiek mokėti, sala nuostabaus grožio, laurų ir viržių medžių raizgalynė, saugoma UNESCO, čia neskatinama jokia veikla, išskyrus turistų apsilankymus, bananų, kitų tropinių vaisių auginimą.
Kelionių organizatoriai perspėjo tuos, kurie anksčiau mėgavosi tik Baltijos, Juodosios ar Viduržemio jūrų bangomis, turėtų būti atsargūs ir nejuokauti su Atlantu: potvyniai-atoslūgiai, bangų galia net ir ramią dieną čia atrodo rūsčiai, bet adrenalino akumuliuoji bent metams.  Tai pirma vieta į kurią vėl norisi sugrįžti. Kad ir gazpacho sriubos paragauti (matysite filmuke). Taip dar nebuvo.

Kamera: Dzilbus, Donatas  ||  Montažas  Dzilbus  ||  Trukmė  09:52