Prisiminimų serialas pagal Vytautą Galbuogį (5)

Glūkoidų tinklapio skaitytojas Kęstutis Valaitis iš Klivlando (Ohio), gyvenantis JAV jau 60 metų, po glūkoidų klajonių po Ameriką reportažų, parašė į mūsų paštą (ištrauka iš laiško): “Atsimenu, kad minėjai, jog Amerikos gyventojai gana draugiški – tuo pat metu čia buvo trumpas aprašymas Amerikos laikraštyje apie nemandagiausius JAV miestus. Matau, kad Tu beveik visus nemandagiausius ir aplankei. Taigi, nemandagiausi JAV miestai: 1. Los Angeles, 2. New York, 3. Philadelphia, 4. Miami, 5. Washington, 6. Boston. Tai jeigu manei, kad Tavo aplankyti 4 miestai buvo gana draugiški, tai visus kitus reikėtų laikyti labai labai draugiškais. Taip, yra skirtumų, draugiškiausi gal Pietų pusėje, vidutiniai viduryje, ir mažiausiai draugiški Šiaurės Rytuose, ten kur ir buvote. Aišku, beveik viskas skiriasi nuo vieno krašto iki kito, žmonės, architektūra, klimatas, aplinka, etc.“

VYTAUTAS GALBUOGIS

Niagaros krioklys ir žiguliukai Kanadoje

Aplankius Niagaros krioklį, tampu daug ramesnis. Jau šį tą rimto pamačiau Kanadoje taip pat Ameriką kitoje upės pusėje, ko daugiau reikia sovietinukui, nors taip norėjosi nutopinti per tiltą Amerikos pačiupinėt, vis to adrenalino trūksta. Teta neleido, aišku ten nieko baisaus, ne taip, kaip Kapčiamiesčio miške per arti lenkų sienos nugrybavau-nušaut norėjo, čia tai buvo rimta, na bet čia kitoks gyvenimas. Kaip pats vaikštai tarp tiek turistų ir net iš Alytaus, tai kojom žemės nejauti, tur būt didžiausi įspūdžiai jau patirti.      Toliau tyrinėju tą kitonišką gyvenimą. Kad nebūčiau išnaudotojas, parestauruoju giminaičiams baldelius, reikia kažkuo geru už rūpestį atsilyginti, be to,  stojo Kanadoje baisi šiluma iki 35 laipsnių, ne ką nuveiksi lauke. Pasitaikius progai, važiuojam pramogaut. Aplankom seną 1882 m. vandens siurblinę, lėktuvų muziejų. Užsukam į mašinų pardavimo saloną (giminaitis ten buvo dirbęs), netikėtai laiptais nusileidžia toks storuliukas, pradeda šneką su mano giminaičiu, esu pristatomas, kaip iš Lietuvos, pasispaudom rankytėm. Prašom pažiūrinėkit, pasėdėkit, jei norit, ir mosteli ranka į tą pusę, kur mano akys jau seniai “privirę“ buvo. Aišku aš neatrodžiau panašus į  tokį, kurie perka tokias  mašinas. Laikykitės…..Vytas sėda už…..LAMBORGHINI DIABLO vairo, o šalia dar  FERRARI laukia. Klausimėlis. Kaip atrodė mano snukutis, ar galėtumėt įsivaizduoti? Gerai, kad niekas nefofkino ir nefilmavo. Tiesa, dar šalia mažos tikros kopijos. Jei tėvelis perka, o sūnelis rėkia ir spardosi, tai jam tokią pačią mažytę mašinytę nuperka, po parką ar kiemą pavarinėt. Na ir “prisivairavau“ daugiau domėtis jau nebuvo prasmės, o dar išsiaiškinau, kad su milijonierium bendravau. Prisimenu, mieste matęs žiguliuką 2103, tokį papuvusį, tai užklausiau giminaičio, koks čia gandras jį atnešė. Pasirodo sovietai turėjo savo šedevrų prekybos paviljoną. Vėliau dar mačiau braškių lauke vieną aštuntuką. Tai viso dvi, gal tiek ir pardavė-užsidarė. O kaina jų, kaip ir visų normalių mašinų. Aš ir klausiu, kaip čia tokia “kilkių dėžutė“ tiek įkainuota buvo, suprask – jei bus mažiau, visai niekas nežiūrės. Suprasi čia tą biznį. Aišku savo šalyje tas žiguliukas buvo turtas ir priskiriamas prie aštunto pasaulio stebuklo, juk naudotas brangesnis už naują. Važiuojam toliau. Mano prašymu stabteliame prie mašinų savartyno. Galybė mašinų, visai gerų, išmestų, kitos po preso glamonių jau pailgais blynais virtę, ir sudėtos viena ant kitos. Mes tuo laiku tokio elgesio su mašinom suprasti negalėjom. Vaizdelis buvo ašarą spaudžiantis. Viskas mašinas pamirštam. Apžiūrim šliuzus, kaip perkeliami laivai iš Eirio ežero į Ontario, įdomu. Ruošiamės link namų. Ir čia man siurprizėlis vidury baltos dienos. Užsiveda į tokią užeigėlę. Maloni prietemukė, prie baro keletas gražių mergikių nuotraukyčių. Toliau viduryje  didelis, apvalus stalas. Girsnojam alutį, dairausi po interjero detales, pasigirsta muzikėlė, atsisuku. O dievulėliau….. Prie alaus, vietoj užkandos ant stalo dvi mergikės “padėtos“nuogutėlės, drabužėlio su mikroskopu nerasi ir pradėjo šokt. Žiūriu ir nesusigaudau, tai gražu  ar ne. Kadangi jau buvau vedęs, didelio šoko nebuvo, visi tikri vyrai žino, kad moteris gražiausias pasaulio kūrinys ir reikia grožėtis, bet va viešoje erdvėje pirmą kart matau. Ir man tas visiškas nuogumas nelabai patiko, trūksta paslapties. Bet pagalvoju, gal reikia labai padėkoti tom žaviom būtybėm, kad jos išdrįsta nuogutėlės demonstruoti savo tobulybes. Stebiu, kaip vienas diedulis už papildomą mokestį turi teisę atsisėsti prie stalo krašto ir visai iš arti aiškintis žmogaus anatomiją. Gal ir gerai, o tai kitas vyras ir numirtų nepamatęs, to viso pasaulio grožio ar ne? Čia jau tos sistemos privalumas. Tai va ir aš pamačiau to “laisvo“ pasaulio  “laisvą programą“. Ta diena visai smagiai prašvilpė. Vakare dar buvau pavežiotas po naktinį Hamiltoną su giminaitės kabrioletu, smagu vėjas plaukus tik kedena, kas jų turi man labiau barzda pridulkėjo. Stabtelim prie lauko kavinukės, prisėdam, čia prie mūsų prišoka toks juodukas, glebėsčiuojasi su mano giminaičiu, pasirodo draugelis, vėliau ir aš supažindinamas, paspaudžiau ranką, ot tikrą negrą pačiupinėjau, nagi tame laike tikra egzotika buvo. Mums nuo mažens buvo kalama, kaip jų žmonėmis nelaiko, čia viskas O.K.  Pabaigai senas negražus tų laikų anekdotas. Maskva. Tautų draugystės universitete mokosi juodukas. Rašo mamai, kaip man čia gerai, visi žmogum laiko, niekas neskriaudžia. Mama atrašo, kaip mes visi džiaugiamės, kad tave žmogum laiko, tik tėtė, iš  džiaugsmo krisdamas iš medžio, net uodegą nusilaužė.

Daugiau Vyto Galbuogio rašinių glūkoiduose:

□ Prisiminimų serialas pagal Vytautą Galbuogį (1)
□ Prisiminimų serialas pagal Vytautą Galbuogį (2)
□ Prisiminimų serialas pagal Vytautą Galbuogį (3)
□ Prisiminimų serialas pagal Vytautą Galbuogį (4)
□ Airiški nutikimai pagal Vytą
□ Susipažinkite: nagingas baldžius

Reklama

Prisiminimų serialas pagal Vytautą Galbuogį (4)

Vytautas Galbuogis – senas mūsų pažįstamas, dar aštunto dešimtmečio pradžioje džiugino Alytaus melomanus Uriah Heep, Neil Young, Elton John vinilu. Nagingas ir kruopštus visų galų meistras, praktikavosi Švedijoje, Airijoje, Kanadoje. Patirtis užjūrio šalyje 1991 metais to laikmečio postsovietinio vyruko akimis gali pasirodyti įdomi šiandienos jaunimui, gimusiam jau Nepriklausomybės metais

VYTAUTAS GALBUOGIS

Mane apdraudė $ 200.000 sumele

Prabundu, iškart giliai kvėptelnu kapitalizmo prisotinto oro, išpučiu per nosį paskanauju – tiks. Mano pirma diena svečiuose. Iš namų dar nesu išleidžiamas. Esu “karantine“. Teta nieko neaiškina, prašo luktelti, nors labai jau norisi kažkur. Kitą dieną parnešė tokių popierėlių. Tai tavo draudimas, paaiškino, pasirodo mano “kailiuką su visa armatūra“ apdraudė  $ 200.000 sumele, sako dabar jau galėsi vaikščioti. Apsičiupinėju dar save, nepatikiu  brangumėliu… Mąstau – šitokie pinigai, š- i-
i -i-i-itokie pinigai, už sovietinę žmogystėlę. Na jei gatvėj “pritrintų“, tai būtų šeimai nebloga sumelė (na ir mintys – susigėdau). Lai moterys žino, kiek vyras kainuoja. Ale tai kiek jos kainuotų? Ten tai mechanizmas rimtesnis, gali dešimteriopai daugiau? Laikas parūkyt, gal normaliau pradėsiu galvot. Atsipalaiduoju. Turėjau atsivežęs cigarečių, geros buvo su filtru. Ir ką? Iš kart buvau “nukenksmintas“ ir instruktuotas. Buvo pasakyta, jei kur rūkysiu viešai ir praeis pro šalį policininkas, galiu būti supakuotas, tur būt tas dūmelis geru daiktu nekvepėjo. Paklausiau, išmečiau cigaretes, o ten kaina $7. Bandysiu prisitaikyti. Instruktažai išklausyti visi. Supratau, kad su manim pusbroliai negalės daug “tampytis“, visi dirba, teks su tetos vyresne draugija bendrauti. Viskas gerai, svarbu aš užsienyje ir gera teta. Sėdam į mašinikę, reikia svečią-mane apipirkti skanėstais. Patenku į rimtą parduotuvėlę. Kvapą užėmė, akys raibsta. Tuo laiku dūšelę turėjai labai pratinti prie tokių vaizdelių, kad “nenusitabaluotų“. Manęs klausia, ko aš norėčiau, ir niekaip negaliu pasakyti ko? Pasirodo noriu visko. Išlemenu ananaso, duriu pirštu į tą pusę. Jis vadinosi pine apple, po to bananų, apelsinų, apelsinų sulčių ir t.t. Vargas per pilvą ir norus ir saiko praradimą. Bandau aklimatizuotis, padauginu. Ir visi žinot, kuo baigėsi. Kai ruginuko padaugini, vienoks linksmumas, čia mažumėlę kitoks.

Pirmas krikštas praėjo. Greit gaunu leidimą pasivaikščioti. Puolu per duris ir pirmyn. Kur einu, ten gražu visur tvarka nežinau, nei kur dairytis, nei kuo domėtis. Bandau iš savo kvartalo į miesto centrą nukeverzot. Iškart pagaunu šalies pulsą. Tokia ramybė, mandagumas “nesvietnas“. Šaligatviu eidamas sumaišai kryptis iš kurios pusės prasilenkti – baisus atsiprašinejimas, šypsena. Tipenu toliau. Per gatvę pereiti reikia, baugiai dairausi,  kaip kaimo katinas. Nors aš lyg ir moku, pažiūriu į kairę, dešinę ir bandau laimę, bet man baisoka koją kelti, o jie sustoja ir laukia, aš irgi – jie juokiasi – aš visas raudonas. Čia tai bent kultūra. Lietuvoje dar ilgai mus auklėjo, kol tauta pasidavė. Toliau einu  drąsiai į gatvę,  gali ir atbulas pereiti. Stebiu žmogystas, kokia ta rūšių įvairovė. Eilės tvarka-balti,  kaip mes, pilkesni, juosvi, visai juodi, rusvi, rudi, geltoni. Kaip geram baliuj egzotiškos mišrainės būna, pamaišyk su šakute, visko rasi. Akiai naujiena. “Permetu“ žvilgsnį į namus. Prieš akis toks melsvas stiklinis pastatas, protelis sunkiai nori patikėti, priverčiu. Jau mielojo “Nemuno“ restorano langai didžiuliai buvo, o čia visas stiklinis, tai bent… Nesijuokit. Gerai, kad dabar turit savo “Stiklinį“ mieste, tai nedyvas. Topinu per parduotuves, o grožis vidury: medžiai fontanai, reikia viską ir pačiupinėt, ot velnias – plastmasiniai žalumynai, gerai padaryti. Tik viename supermarkete augo tikras klevas, viduje per tris aukštus, ilgai aš jį tyrinėjau – efektinga. Ir vis einu, po namais, virš gatvių, iš vienos į kitą, esu visai įspūdžių “sutraiškytas“, kitaip ir būti negali (nelaisvėj gimęs, į laisvę atplukdytas), bet vis einu ir saulutė kartu. Susizgribau, laikas namo. Išlendu iš tų grožybių į gatvę ir prasidėjo, o kaip grįžti, nežinau “nusigrybavau dailiai“. Tos Dzilbaus Amerikos nuotykiuose minimos “Garmin mergelės“ kišenėj neturiu. Gerai ten jam su Virgium Lepeška Amerikoj buvo. Suk kairėn-dešinėn, apsisuk-perskaičiuoju, o man kas pasakys, eik tiesiausiu keliu ir greičiau namo. “Mobiliako“ nėra – toks laikmetis, gal teta jau nervų lašus baigia? Prisiminiau, kaip miške prie Mardasavo, su draugu buvom nusigrybavę ir saulę “pametę“, neprapuolėm tik baimės buvo daugiau. Neprapulsiu ir čia. Užmačiau vienam prekybos centre koridoriais dviračiu patruliuojantį policininką. Stabdau, prašau pagalbos. Man gerai “kertančiam“ angliškai, kantriai aiškino, aš ilgai ir kantriai linksėjau galva. Bandau eiti, neparveš gi manęs ant dviračio bagažnyko, o būtų gerai, jau buvau nusituristavęs. Dar penkis kart paklausinėjęs, grįžtu. Ir vėl pirma pasitinka lempa prie durų, pagalvojau, tuoj ir teta išeis su beisbolo lazda. Na, o tos lempos, kaip supratau, užsidega automatiškai, kaip ir durys darinėjasi – vieni stebuklai. Nėra ko juoktis. Vėliau Alytaus autobusų stotyje įrengė tokias. Moteriškutei priėjus, jos atsidarė, ji šlept ant kelių ir žegnojasi, aplinkiniai leipsta juoku. Man nejuokinga. Aš jau buvau prisijuokinęs TEN. Įeinu,  teta laukia, iš veido “išėjusi“, gal pagalvojo, kad aš tom draudimo paslaugom “pasinaudojau“. Kitą dieną gavau „namų areštą“. Pirmai dienai išties neblogai – “pakabinau“ kitoniško gyvenimo, būsiu ramesnis. Savaitgalio plane bažnyčia – galėsiu atgailauti.

Daugiau Vyto Galbuogio rašinių glūkoiduose:

□ Prisiminimų serialas pagal Vytautą Galbuogį (1)
□ Prisiminimų serialas pagal Vytautą Galbuogį (2)
□ Prisiminimų serialas pagal Vytautą Galbuogį (3)
□ Airiški nutikimai pagal Vytą
□ Susipažinkite: nagingas baldžius

Prisiminimų serialas pagal Vytautą Galbuogį (3)

Vieni sako, jog 50 metų patirti sovietinį gyvenimo būdą yra privalumas, lyginant su ištisus šimtmečius besitęsiančia ramia skandinavų ar amerikiečių būties tėkme.

VYTAUTAS GALBUOGIS

Supuvęs kapitalizmas pradeda stebinti

Būdamas “karceryje“ nutariau daugiau taip nevaikščioti, nes miestukas nemažas, apie pusė milijono gyventojų, neapžiosiu. “Pervirškinu“ visą pradinę informaciją, ką matė sovietinukas ir ką dar čia reikėtų pamatyti. Pirmiausia tai tos smulkmenos “prikala“ prie sienos, apie gilesnius kultūrinius sluoksnius dar negalvoji. Tai  pamatai smėlio dėžutes prie parduotuvės durų cigaretėm gesinti, kampai nuorūkų neužversti. Parduotuvėse viskas supjaustyta, žiopsai, kaip aparačiukas dešrytę plonom plotkelėm raiko. Pasidarai kokios nori kavos parduotuvėje ir vaikštai su puoduku ir mokėti nereikia. Ot tau ir supuvęs kapitalizmas. Jis  man pradėjo vis labiau kvepėti, ne vien kava, visais žmoniškais gerumais. Dabar moterys neskaito, praleiskit kelias eilutes. Kai produktai sudedami į maišelius ir į vežimėlį, dar parduotuvės darbuotojas nuveža prie mašinos – komentarų nėra. O maišelis tuo mūsų laiku  taip pat buvo “turtas“, kas kokį importavą turėdavo, per miestelį eidavo oriai. Na tos smulkmenos jau užkniso, bet svarbiausia aš žinau, kad Hamiltonas yra prie pat Niagaros krioklio ir mano nugara tiesiog jaučia jo šniokštimą. Jūs galit įsivaizduoti, kad pamatysiu Niagarą? Nė velnio, nebent jau skaitydami sugebėjot įlysti į mano kailį.

Vakaras. Atvažiuoja pusbrolis. Pirma pažintis. Teta buvo nutekėjusi už lietuvio, sugyveno tris vaikus, visi gerai kerta lietuviškai, tik keiktis nemoka taip kaip mes. Jų riebiausias- o šūdas, na bet čia ne trūkumas. Tik vyras, žaltys papuolė pageriantis, palošiantis, pravarė viską ir pats pasimirė. Bankas visus paleido ant pievos. Vėliau pro tą namą vis pravažiuodavom. Dabar mane vežasi kažkur pažinties užtvirtinti, gal namo neprapilsim. Užsukam alučio, prie baro trinkt, trinkt tokių nedidskų buteliukų po 0,33 l pametė, aš kaip kulturnas laukiu stiklinių, še tau – ubagai iš butelkos geria, bet man tas mandrumas patiko, buvau nuo vaikystės pratęs, pažintį užtvirtinom. Pažadėjo “suveikti“  filmavimo kamerą. Tai bus ką tautai parodyti. Filmavau kas pakliuvo po ranka. Vėliau Lietuvoje tiek žiūrėjom, kol juosta beveik nuplyšo. Taigi, šiek tiek pasialkoholinau, lyg ir mergelės rūpėti ima. Galvoju. Mano smegeninėje įkalta, kad tam blogam pasauly tik seksas  ir pornografija. Tikėjausi atvažiavęs rasiu tvoras visokiom nuogybėm nukabinėtas. Kiek perėjau ir nieko – apgavo komunistai. Topt į galvą, gi dar telavizija su 99 kanalais yra, ot čia tai sekso ir visokių to pasaulio “mandrybių“ bus, pasmalsausim. Nors tuo laiku buvau jau dviejų vaikų tėvas, anoks čia stebuklas, na bet… Vakare pradedu “eiti“ per kanalus, nykštys nutirpo –  ir špyga. Vėliau viską išsiaiškinu, kad nori bernelių-plikų mergelių pažiūrėt – išsipirk kanalą, viskas užkoduota – vėl apgavo komunistai. Pabandyk pas mus ką nors uždraust. Dėl to ir televizija tokia “faina“ pasidarė, jei dabar Lietuvoje per aukščiausius reitingus sugrabaliojusias TV neišgirsti tokių žodelių: papai, pautai – visai neįdomu, lyg ir norma tapo. Va dabar įkaliau tuos du “perliukus“ ir iškart rašinėlis įgavo “gyvybės“. Jaunesnis skaitytojas greit pasakys, gerai senis pavaro. Oi, nuklydau nuo Kanados. Užbaigsiu apie televiziją.  Ji man pasirodė tokia švelni-gėrio persunkta, be agresijos. Per tiek kanalų aš nieko neradau, kas labai veiktų neigiamai. Žinios yra žinios. Ekrane vinjetė, joje sovietų žemėlapis, kampe baisi išsižiojusi,  letenas išskėtusi raudona meška. Žinios iš Rytų, Vilnius, tanketės, paštas – neatlaikiau apsiverkiau. Tuo laiku, kur pasirodydavau, visur buvau gerbiamas, atrodė, kad visa Kanada žino Lietuvą. Ne taip, kai Juro “klausimėly“ tautiečiai porina, kad poetas Lukašenka “Metus“ parašė.

Sekmadienis. Laikas į bažnyčią.  Suvažiuoja Hamiltono lietuviai, yra kur pabendrauti. Teta perreguliuoja man veidą, kad nebūtų toks perkankintas, aš tokį buvau pasiruošęs. Sako, jūs ten Lietuvoj bažnyčioj baisiai persigandę atrodot, kaip nesavi, o mes einam pasidžiaugti gyvenimu, pabendrauti. Pasidarau malonią fizionomiją ir pirmyn. Iš bažnyčios išėjus, einam į parapijos svetainę pasibendrauti. Taip lietuviai ir gyvena. Tai tiek. Vakare susitikimas su dar viena giminaite, nuotykiai tęsiasi. Jei atsibosiu, skaitytojai, sakykit- gana, sutarėm?

Daugiau Vyto Galbuogio rašinių glūkoiduose:

□ Prisiminimų serialas pagal Vytautą Galbuogį (1)
□ Prisiminimų serialas pagal Vytautą Galbuogį (2)
□ Airiški nutikimai pagal Vytą
□ Susipažinkite: nagingas baldžius

Antras filmas

Kamera Vytautas Galbuogis  ||   Montažas    Dzilbus

Prisiminimų serialas pagal Vytautą Galbuogį (2)

Šis filmukas 1991 metais  daugumą tautiečių, sugriovusių SIENĄ su Vakarais, nuoširdžiai stebintų viskuo, ko geležinė uždanga neleido matyti. Šiandien užsieniečius stebiname mes: krašto svečiai, pamatę mūsų MaXXXimas tik lemena iš nuostabos – oh yes, kokias dideles sekso krautuves jūs turite…

VYTAUTAS GALBUOGIS

Jau Hamiltone

Po 9 valandų “plasnojimo“ lėktuvo ratai, paskui ir mano didžiuliai batai, paliečia kapitalistinę žemę. Welcome to Canada. Nusileidome Monrealyje. Kūnas ir protas dar savijautos nesuvokia, kur jis yra ir kas darosi. Per vargą įjungiu turisto “žioplio“ (čia gal kabučiu nereiktų, ane?) stebėjimo aparatūrą, bandysiu srėbti informaciją. Pradžia ne kokia. Turbūt nuovargis šiek tiek paveikė navigacijos ir sklandaus judėjimo sistemą. Užsižiopsojęs oro uosto grožybe ir vien angliškais užrašais, tai jau sovietinei akiai neįprasta, labai “nezgrėbnai“ vežimėliu trinkteliu moteriškei į užkulnį.Vajė, vajė baisiai, ne “fain“. Perkreipiu veidą iš skausmo ir sielvarto, kaip ponas Bynas, “sukalu“ trijų žodžių maldelę (sorry,sorrry,sorry…), gerai, kad jau truputį angliškai mokėjau, moterytė tik mielai nusišypsojo ir, manau, man atleido. Joo…. pirmas kapitalistinio pasaulio įspūdis ne toks jau ir baisus – su šypsena. Judam toliau. Turizmo agentūros rūpesčiu,visi buvom sugrupuoti ir sužymėti, kaip “kolchozo“ avys – pagal lankymosi kryptis, visiems “prikliopino“ skirtingus lipdukus. Autobusai jau laukė. Man reikėjo į Hamiltoną, tai dar apie 7 valandas autobusu keliauti.Visai gerai, dar daugiau pamatysiu. Čia ne per Ukrainos kukurūzų laukus važiuoti, aš  gi visai kitam pasaulio krašte. Čia jau užrašėlio “SLAVA KPSS“ nepamatysiu. O vis tik, tam homo sovietikus žmogeliui visą laiką taip ir norisi vis lyginti “ten“ ir “čia“. Ir prisiminiau garsią Arvydo (Šmito) užmušančią baigiamą mintį: ką čia šūdą bekalbėt. Sėdam į autobusiuką , o jis visai rimtas ne  Lazas ar Pazas, mūsų numylėtas.  Atėjo mergaičiukė tokia, atsisėdo prie vairo, o mes vairuotojo laukiam. Po kiek laiko durys užsidaro, sako – laba diena, važiuojam. Galvoju, kad čia vairuotojo duktė. Tokia “coliukė“ – apie 1,55 m ūgio,  smulkutė, buso vairas pusė jos dydžio ir dar mus veš, čia tai bent, lyg ir nejauku darosi. Prisiminiau, kad ir pas mus moterys turi lygias teises. Sėdi ir prie plentvolio vairo, dar laikraščiai su pasididžiavimu parašo, kad kažkur kolūkyje yra ir Marfa traktoristka. Valio ir pas juos  moterys neskriaudžiamos. Mano jautri siela apsiramina. Pradedu įspūdžiauti. Trauk perkūne, pirmas žiaurus išbandymas vyrams. Šitiek pro šalį skrieja mašinėlių ir visos viena už kitą mandresnės, dailesnės, o formų spalvų įvairovė. Mūsų akelės pripratę prie žiguliukų, maskviaus, zapo ir “prabangiosios“ Volgos, sunkiai tramdau jaudulį, toks buvo mūsų pasirinkimas. Toliau užgriebiu architektūrą. Namai tokie tamsoki, rudų plytų, su mūsų silikatinių plytų namais-baltais kaip gulbės,  sunku lyginti. Bandau priderinti akis prie jų stiliaus, visai gražu. Kiek pakeliavę, gaunam sumuštinių, vaisių. Ilga kelionė greit “permaitina“ neįprastais vaizdais, ima snaudulys, o ta coliukė visai šauniai draivina busą, galima ramiai snustelti. O, aš jau ir Hamiltone – 24 valanda vakaro. Atsisveikinam su coliuke-vairuotoja. Išskirstomi į mikriukus ir nutransportuojami giminėms į namus. Ant laiptų pasitinka šviesa, vėliau teta. Aš jau vietoje. Apie šviesą ir visą kitą vėliau. Laiko skirtumas traukia į lovą. Labanakt.

Daugiau Vyto Galbuogio rašinių glūkoiduose:

□ Prisiminimų serialas pagal Vytautą Galbuogį (1)
□ Airiški nutikimai pagal Vytą
□ Susipažinkite: nagingas baldžius

Kamera Vytautas Galbuogis  ||   Montažas    Dzilbus