Netenkame vis daugiau benraminčių. LIONGINAS LEŠČINSKAS

Netekome dar vieno hipių kartos šviesaus atminimo draugo LIONGINO LEŠČINSKO (1949 Kaunas, Lietuva – 2019 Chicago, Illinois, USA). Tai Kauno Company melomanas, Romo Kalantos amžininkas, hipių kultūros ikonografas, puikus draugas. Gyveno Čikagoje, planavo grįžti į Lietuvą.

company_title


„Tada dėl pasipriešinimo to vidinio buvo įdomu. Būtinai reikėjo išmokti anglų kalbą. „Bitlai” dainuoja, reikia žinot. Kristupas iš tų glušilkų užrašinėdavo dainas. Klausinėjam, kaip tu tą supratai, kaip tu tą? Nors visi turėjom telefonus, bet slapčia susirinkdavom, kad jokia informacija nepraeitų. Naktimis sėdi, klausai „Golos Ameriki”(…) „60–70 proc. anglų kalbos nežinojo, bet muzika, ritmai, viršelis celofanuotas, išvaizda tų žmonių. Jautėsi ta laisvė, o (…) tau sako – su kliošais negalima, į šokius neįleisim, – tai dar labiau norisi” (Aleksandras).

1967-aisiais džinsus Kaune buvo sunku įsigyti net undergroundo rinkose. Be to, jie brangiai kainuodavo, apie 50–70 rublių. Tai buvo kitiems vos ne visas atlyginimas. Pasak Visvaldo, „Lee”, „Wrangler”, „Levi Strauss” [vadino „Strausais”, „Vranglioriais”] firmų džinsus jie nusipirkdavo iš žmonių, kurie gaudavo siuntinius iš užsienio.

„Plaukai mokykloje buvo nesuderinama. Vienintelė paguoda atostogos, per kurias stengiesi nesikirpt, kad vasaros pabaigoj jau plaukai būtų normalūs (…). Mano tėvai toleravo tuos plaukus, vis sakydavo: „Tik tu mokykis, mokykis”. O Aleksandrui dar buvo paprasčiau. Jo plaukai ilgi buvo. Jis sako: „Kai mokytojai priekaištauja, kad plaukai, aš jiems rodau Gogolį, Turgenevą – visi plaukuoti”. Jis pirmas pradėjo ilgesnius [nešioti], už ausų, paskui net po kalnierium pakišdavo” (Kristupas).

Pirmoji Aleksandro su Kristupu mokyklos laikais sukurta grupė vadinosi „Chairs”. Pavadinimas sugalvotas su potekste. „C” nubraukus lieka „hair” – plaukai, o šiaip – taburetės… (Aleksandras). Grupės turėjo savo gerbėjus. Aleksandras pasakojo apie anšlagus. „Darai koncertą patalpoje, kur telpa 6 žmonės. Jeigu ateina 9 – jau anšlagas”.

Pasak Visvaldo, jis įsivaizdavo, kad hipis yra „labai laisva asmenybė, labai laisvas žmogus”. Jeigu gali toks būti, yra labai žavu, „ypač gyvenant sistemoj, kai tau gali nukirpt plaukus, kada žinai, jog gali būti labai pažemintas – bet kuriuo metu. O pats suvoki, kad čia nieko blogo” (Visvaldas).

Visvaldas prisiminė, kaip viename roboksiuke susitiko su Mudriu Tenisonu ir siūlė jam interpretuoti pantomimos teatre tuo metu garsią roko operą „Hairs”. Tačiau 70-ųjų Kauno teatre to nebuvo įmanoma įgyvendinti. Miesto sode buvo daug diskutuojama apie kūrybą, bandoma suvokti draudimų priežastis.

Priėmimui į ratą turėjo pritarti kompanijos neoficialūs lyderiai. Vienas iš tokių buvo Visvaldas. Pasak jo, į Company nekviesdavo tų, kurie galėdavo ją sukompromituoti, „kurie keikiasi, turi prastą praeitį, išėję iš kompanijos chuliganavoja” (Visvaldas).

Kuo reikėjo būti, kad patekti į kompaniją? Pasak Visvaldo, „turėjai turėti tam tikrą intelekto, erudicijos lygį, turėjai nebūti kriminalistas, chuliganas. (…) Turėjai turėt kilnumo, būti civilizuotas, džentelmenas”.

„Tai buvo savotiškas laiko prastūmimas. Man tai buvo faina, kad aš galėjau galvot. Galėjau girdėt ką jie mąsto. Gretint su tuo, ką aš mąstau” (Visvaldas).

„Įsijungi garsiai muziką, užsidegi žvakes. Panelės virdavo kavą, rūkydavom, šokdavom, voliodavomės ant grindų. Jokių narkotikų. Vienas guli ant grindų, žiūri į lubas, mąsto sau, tyli. Nebuvo jokių kompleksų, viskas dingdavo. Mes pasijusdavom labai laisvi ir švarūs [toje aplinkoje]. Tai labai traukė, turėjo labai daug reikšmės (…) Žmonėms reikia savų religijų” (Visvaldas).

„Jis iš pradžių pasakė, kad „turim duomenų, kad tu užrašei užrašą „Laisvę Čekoslovakijai”. Ištirta buvo, kad dažais iš tavo sandėlio. „Iš mano sandėlio, – sakau, – daug kas dažų ima”.(…) Tada mes jau su Aleksandru rašydavom (Kristupas)

„Mes ėjome ne prieš, mes ėjome labiau šalikelėje, atsiribodami, gyvendami sau, ieškodami galimybių surasti vienas kitą, kad sukurti savo bendravimą iš savo muzikos bei simbolių. Reikėjo vieno – kad netrukdytų tai daryti” (Aleksandras).

Į klausimą, ar išnyko hipių judėjimo dvasia atsakytume – ne. Pasak respondentų, tai buvo romantiškas, gražus ir humaniškas laikotarpis. Jaunystės romantizmas „pradedant pačia ideologija, baigiant muzika išlieka ilgam”. Daugelis iš jų ir dabar tuo gyvena, nors seniai užsiima kita veikla.

Tai ištraukos iš Egidijos Ramanauskaitės  studijos “Jaunimo kultūrinė rezistencija sovietmečiu: hipių kultūrinės idėjos Lietuvoje“. Tai Kauno istorijos metraščio sudėtinė dalis. Skaitytojai  pasijus lyg laiko mašina nukeliavę į tą laikmetį ir patirs tikrą katarsį. Tokios išsamios studijos apie dalies jaunimo patirtus dalykus neperskaityti tiesiog negalima. Tiems, kuriuos ši tema gal ir nelabai domina, vertėtų bent susipažinti su unikaliu reiškiniu sovietinėje Lietuvoje. Jaunimui straipsnis padės atrasti  tėvelių ar senelių nutylėtas gyvenimo detales.   Amžinai tarybiniams skaityti net nerekomenduojama –  jų stora oda tiesiog netoleruos tokio “skaitalo“. Kai straipsnio autorė buvo atvykusi rinkti info į Alytų, Igoris Riabovas ir Liudas Ramanauskas papasakojo keletą epizodų iš alytiškių hipiavimo periodo. Taip, atspėjote, Liudas tai tas FM99 frontmenas, kurio balsą išgirdus, visada galima tikėtis, kad laidoje skambės teisinga muzika ir lydės profesionalūs komentarai. Pastebėsite, straipsnyje kalbama apie kauniečius, nors panašūs dalykai virė visoje Lietuvoje. Taip pat iš naujo atrasite  Igorio vaikystės draugą ir bendražygį – Aleksandrą “Džizą“ Jegorovą, glūkoiduose publikuoto bliuzmenų sešeno dalyvį.

Kaunietis Kristupas Petkūnas padarė titanišką darbą – surinko iš bendražygių archyvų krūvą nuotraukų, kurias sudėjo į DVD . Glūkoidai padarė to disko screenshotus truputėlį remasterino ir patalpino galerijoje. Glūkoidai nuoširdžiai dėkoja kauniečiams už suteiktą galimybę bent virtualiai sugrįžti į septintą-aštuntą dešimtmetį, vėl pamatyti mielas personas,   iš naujo prisiminti kaip pas Rimą įrašinėjo Uriah Heep – Salisbury, Deep Purple – In Rock, prisiminti, kaip pas Lesčių namuose aptarinėjo LP mainų reikalus. O viena glukoidė vardu Laima , pamačiusi Džizos nuotrauką, prisipažino, kad šis vaikinas tada ją palydėjo iš šokių vakarėlio, vykusio Automatikos fake (Kauno politechnikos institutas). Tik nepamena kas tada grojo: Raganiai ar Nuogi ant Slenksčio.

FLOWER POWER WILL NEVER DIE

galera_company

 

Jaunimo kultûrinë
rezistencija sovietmeèiu:
hipiø kultûrinës idëjos
Lietuvoje
Reklama

Atsisveikinimas su DŽYZA

Mirė ilgametis LRT darbuotojas, antisovietinio pasipriešinimo dalyvis Aleksandras Jegorovas, daugelio pažįstamas kaip „Džyza“. Laisvę muzikoje ir gyvenime labiausiai vertinęs žurnalistas gimė 1952 m. rugsėjo 6 dieną Kaune. Po R. Kalantos susideginimo dalyvavo protesto akcijose, buvo persekiojamas KGB. Aldona Marcinkevičienė pirmoji pranešė glūkoidams apie Aleksandro “Džyzos“ Jegorovo netektį. Tai Igorio jaunystės Kauno laikų geras draugas. Tai Kristupo Petkūno ir kitų Kauno hipiakų iš Company bendražygis ir idėjų pakeleivis (brothers and sisters, are you ready). Romo Kalantos amžininkas, amžinasis hipis, muzikantas, buvęs kaunietis, o dabar vilnietis. Dar miela detalė prisiminti: tai jis glūkoidę Laimą po “Nuogų ant Slenksčio“ atgroto šokių vakarėlio Automatikos fake (Kauno Politechnikos Institutas – dabar KTU) 1973 palydėjo namo ir elgėsi kaip tikras džentelmenas…

dzyza

Keletas Džyzos minčių, išsaklytų pokalbiuose su žurnalistais
Su Kristupu Petkūnu likome tikri draugai. Labai kukliu, bet dvasingu žmogumi. Buvo toks posakis – neturėk 100 rublių, bet turėk 100
draugų (Kristupas Petkūnas, Kauno Company 1968 – 1973- glūkoidų pastaba).

Nors esu Lietuvos patriotas, žinau, kad už patriotizmą niekas pinigų nemokėjo ir nemokės. O jaunam žmogui reikia gyventi. Jei Lietuvos kultūros ministerija menininkams finansavimą nurėžia, tai išaugs ne kultūros, bet picų karta.

Žinoma, kas darytų gera, jei nebūtų blogio? Abu dalykai susiję. Tik gaila, kad ne už tai kovojome. Mes praradome sveikatą, o kai kas – sąžinę. Per šias „kalantines“ Kaune susirinko politikai gedulingais veidais ir pradėjo savo monologus skaityti iš lapų. Jei žmogus nuoširdžiai kalba, jis neskaito iš lapo. Esu gavęs Sausio 13-osios medalį. Norėčiau pasielgti kaip Džonas Lenonas. Jis protestuodamas atidavė savo apdovanojimą karalienei.

Kuo ši karta skiriasi nuo mūsų kartos? Žiaurumu. Ir naujų technologijų išprievartauta smegenine. Kaip atrodys ateityje 16-18 metų žmogus? Su motociklo šalmu, kuriame įmontuotas garsiakalbis. Iš priekio – belaidžio ryšio išmanusis mobilusis telefonas. Dar priekyje – ekranas, o kitoje pusėje „vidiakai“…

Skirtingų kartų klausimas visada buvo aktualus žmonijai, bet ypač istorinių virsmų laikais. Kuo skiriasi hipiavusi sovietinės Lietuvos jaunuolių karta nuo dabartinės kartos, jaunuoliškai įnikusios į „feisbukus“ ir „jutiubus“? Kuo ši karta pranašesnė? Ar žmonės, prarandantys bendruomenės jausmą, gali būti laimingi?

company_dzyza

Arkadijus Vinokuras, dar vienas nemarios kartos Kauno Company hipis-intelektualas apie Džyzą (šaltinis: LRT)
Prieš išeidamas Džyza, jau negalėdamas kalbėti, perdavė savo antrajai pusei (tapusiai jo užuovėja nuo negailestingos tikrovės) laikrodį. Amžinybėje mat laikas nebeegzistuoja. Jis reikalingas tik mums, kad nepamirštume, jog vis dar esame mirtingi.

Nesiilsėk ramybėje, mielas mano drauge, nes ten, danguje, susitiksi su visais mūsų anos epochos nepakartojamais veikėjais. Jok lyg
Don Kichotas ant savo Seno Kuino, prisidėjęs prie lūpų armonikėlę!

Jok, skleisdamas bliuzo garsus, ir angelai dainuos ir juoksis kartu su Tavimi. Nepamiršim Tavęs, Džyza, tu hipiškasis kaunietiškasis Kristau! Žinok, mes, Tavo Company ir tūkstančiai Tave regėjusių, girdėjusių, Tave pažinusių, plosime tik Tave prisiminę!

Gūdūs sovietų okupacijos laikai, 1970-ieji… KGB-istai kaip velnias kryžiaus bijojo laisvo, bebaimio juoko. O jis, Džyza, juoktis mokėjo.
Besiplaikstančiais ilgiausiais plaukais žingsniuodavo Laisvės alėja taip atkreipdamas praeivių, milicininkų, draugovininkų ir jaunimo dėmesį. Gimęs Kauno senamiesčio širdyje prieš 63 metus…

Ne, prieš 45 metus, nes tada jis pasirodė lyg iškritęs iš kito pasaulio, to, iki kurio buvo skaičiuojami sovietiniai šviesmečiai. Koks ten buvo jo gatvės pavadinimas? The Love street (The Doors grupės hitas “Love Street“ – glūkoidų pastaba). Taip didžiulėmis raidėmis ant sienos ir buvo parašyta.

Džyza savo greitakalbe, pilna anglicizmų, ironiška kalba ir išvaizda iškrisdavo iš konteksto. Visiškai kaip ir dabar: kitoks, kitokios
hipiškos vertybės, vienas paskutiniųjų hipių dinozaurų, niekaip nesugebančių prisitaikyti prie normalumo.

Daugiau glūkoiduose ::

Revoliucija No 9. Kaunas 1970 [balandžio 8, 2012]
〉 Kauno hipiai: mažoji išpažintis [gegužės 22, 2009]
Prisimenant klavišininką Robertą Griškevičių [lapkričio 29, 2007]
Romo Kalantos deglas (kartojama) [gegužės 14, 2013]
galera_company

 

Kauno hipiai: mažoji išpažintis

company_title


„Tada dėl pasipriešinimo to vidinio buvo įdomu. Būtinai reikėjo išmokti anglų kalbą. „Bitlai” dainuoja, reikia žinot. Kristupas iš tų glušilkų užrašinėdavo dainas. Klausinėjam, kaip tu tą supratai, kaip tu tą? Nors visi turėjom telefonus, bet slapčia susirinkdavom, kad jokia informacija nepraeitų. Naktimis sėdi, klausai „Golos Ameriki”(…) „60–70 proc. anglų kalbos nežinojo, bet muzika, ritmai, viršelis celofanuotas, išvaizda tų žmonių. Jautėsi ta laisvė, o (…) tau sako – su kliošais negalima, į šokius neįleisim, – tai dar labiau norisi” (Aleksandras).

1967-aisiais džinsus Kaune buvo sunku įsigyti net undergroundo rinkose. Be to, jie brangiai kainuodavo, apie 50–70 rublių. Tai buvo kitiems vos ne visas atlyginimas. Pasak Visvaldo, „Lee”, „Wrangler”, „Levi Strauss” [vadino „Strausais”, „Vranglioriais”] firmų džinsus jie nusipirkdavo iš žmonių, kurie gaudavo siuntinius iš užsienio.

„Plaukai mokykloje buvo nesuderinama. Vienintelė paguoda atostogos, per kurias stengiesi nesikirpt, kad vasaros pabaigoj jau plaukai būtų normalūs (…). Mano tėvai toleravo tuos plaukus, vis sakydavo: „Tik tu mokykis, mokykis”. O Aleksandrui dar buvo paprasčiau. Jo plaukai ilgi buvo. Jis sako: „Kai mokytojai priekaištauja, kad plaukai, aš jiems rodau Gogolį, Turgenevą – visi plaukuoti”. Jis pirmas pradėjo ilgesnius [nešioti], už ausų, paskui net po kalnierium pakišdavo” (Kristupas).

Pirmoji Aleksandro su Kristupu mokyklos laikais sukurta grupė vadinosi „Chairs”. Pavadinimas sugalvotas su potekste. „C” nubraukus lieka „hair” – plaukai, o šiaip – taburetės… (Aleksandras). Grupės turėjo savo gerbėjus. Aleksandras pasakojo apie anšlagus. „Darai koncertą patalpoje, kur telpa 6 žmonės. Jeigu ateina 9 – jau anšlagas”.

Pasak Visvaldo, jis įsivaizdavo, kad hipis yra „labai laisva asmenybė, labai laisvas žmogus”. Jeigu gali toks būti, yra labai žavu, „ypač gyvenant sistemoj, kai tau gali nukirpt plaukus, kada žinai, jog gali būti labai pažemintas – bet kuriuo metu. O pats suvoki, kad čia nieko blogo” (Visvaldas).

Visvaldas prisiminė, kaip viename roboksiuke susitiko su Mudriu Tenisonu ir siūlė jam interpretuoti pantomimos teatre tuo metu garsią roko operą „Hairs”. Tačiau 70-ųjų Kauno teatre to nebuvo įmanoma įgyvendinti. Miesto sode buvo daug diskutuojama apie kūrybą, bandoma suvokti draudimų priežastis.

Priėmimui į ratą turėjo pritarti kompanijos neoficialūs lyderiai. Vienas iš tokių buvo Visvaldas. Pasak jo, į Company nekviesdavo tų, kurie galėdavo ją sukompromituoti, „kurie keikiasi, turi prastą praeitį, išėję iš kompanijos chuliganavoja” (Visvaldas).

Kuo reikėjo būti, kad patekti į kompaniją? Pasak Visvaldo, „turėjai turėti tam tikrą intelekto, erudicijos lygį, turėjai nebūti kriminalistas, chuliganas. (…) Turėjai turėt kilnumo, būti civilizuotas, džentelmenas”.

„Tai buvo savotiškas laiko prastūmimas. Man tai buvo faina, kad aš galėjau galvot. Galėjau girdėt ką jie mąsto. Gretint su tuo, ką aš mąstau” (Visvaldas).

„Įsijungi garsiai muziką, užsidegi žvakes. Panelės virdavo kavą, rūkydavom, šokdavom, voliodavomės ant grindų. Jokių narkotikų. Vienas guli ant grindų, žiūri į lubas, mąsto sau, tyli. Nebuvo jokių kompleksų, viskas dingdavo. Mes pasijusdavom labai laisvi ir švarūs [toje aplinkoje]. Tai labai traukė, turėjo labai daug reikšmės (…) Žmonėms reikia savų religijų” (Visvaldas).

„Jis iš pradžių pasakė, kad „turim duomenų, kad tu užrašei užrašą „Laisvę Čekoslovakijai”. Ištirta buvo, kad dažais iš tavo sandėlio. „Iš mano sandėlio, – sakau, – daug kas dažų ima”.(…) Tada mes jau su Aleksandru rašydavom (Kristupas)

„Mes ėjome ne prieš, mes ėjome labiau šalikelėje, atsiribodami, gyvendami sau, ieškodami galimybių surasti vienas kitą, kad sukurti savo bendravimą iš savo muzikos bei simbolių. Reikėjo vieno – kad netrukdytų tai daryti” (Aleksandras).

Į klausimą, ar išnyko hipių judėjimo dvasia atsakytume – ne. Pasak respondentų, tai buvo romantiškas, gražus ir humaniškas laikotarpis. Jaunystės romantizmas „pradedant pačia ideologija, baigiant muzika išlieka ilgam”. Daugelis iš jų ir dabar tuo gyvena, nors seniai užsiima kita veikla.

Tai ištraukos iš Egidijos Ramanauskaitės  studijos “Jaunimo kultūrinė rezistencija sovietmečiu: hipių kultūrinės idėjos Lietuvoje“. Jeigu suintrigavo – skaitykite visą straipsnį. Tai Kauno istorijos metraščio sudėtinė dalis. Skaitytojai  pasijus lyg laiko mašina nukeliavę į tą laikmetį ir patirs tikrą katarsį. Tokios išsamios studijos apie dalies jaunimo patirtus dalykus neperskaityti tiesiog negalima. Tiems, kuriuos ši tema gal ir nelabai domina, vertėtų bent susipažinti su unikaliu reiškiniu sovietinėje Lietuvoje. Jaunimui straipsnis padės atrasti  tėvelių ar senelių nutylėtas gyvenimo detales.   Amžinai tarybiniams skaityti net nerekomenduojama –  jų stora oda tiesiog netoleruos tokio “skaitalo“. Kai straipsnio autorė buvo atvykusi rinkti info į Alytų, Igoris Riabovas ir Liudas Ramanauskas papasakojo keletą epizodų iš alytiškių hipiavimo periodo. Taip, atspėjote, Liudas tai tas FM99 frontmenas, kurio balsą išgirdus, visada galima tikėtis, kad laidoje skambės teisinga muzika ir lydės profesionalūs komentarai. Pastebėsite, straipsnyje kalbama apie kauniečius, nors panašūs dalykai virė visoje Lietuvoje. Taip pat iš naujo atrasite  Igorio vaikystės draugą ir bendražygį – Aleksandrą “Džizą“ Jegorovą, glūkoiduose publikuoto bliuzmenų sešeno dalyvį.

Kaunietis Kristupas Petkūnas padarė titanišką darbą – surinko iš bendražygių archyvų krūvą nuotraukų, kurias sudėjo į DVD . Glūkoidai padarė to disko screenshotus truputėlį remasterino ir patalpino galerijoje. Glūkoidai nuoširdžiai dėkoja kauniečiams už suteiktą galimybę bent virtualiai sugrįžti į septintą-aštuntą dešimtmetį, vėl pamatyti mielas personas,   iš naujo prisiminti kaip pas Rimą įrašinėjo Uriah Heep – Salisbury, Deep Purple – In Rock, prisiminti, kaip pas Lesčių namuose aptarinėjo LP mainų reikalus. O viena glukoidė, pamačiusi Džizos nuotrauką, prisipažino, kad šis vaikinas tada ją palydėjo iš šokių vakarėlio, vykusio Automatikos fake (Kauno politechnikos institutas). Tik nepamena kas tada grojo: Raganiai ar Nuogi ant Slenksčio.

FLOWER POWER WILL NEVER DIE

galera_company

 

Jaunimo kultûrinë
rezistencija sovietmeèiu:
hipiø kultûrinës idëjos
Lietuvoje