Lietuvai 100. Juozas Bulvičius –mano senelis

BIRUTĖ GAUČIENĖ Lietuvos valstybingumo 100-mečio proga  deklamuoja savo eilėraštį ir sveikina visus teisingus žmones su svarbia Lietuvai švente. Linki kantrybės ir išminties. Valio!

 

Kai tapome NATO ir ES nariais, glūkzauras Virgilijus Beiša 2004 metais Dzilbui sakė: dabar aš ramus, visa kita sutvarkoma. Dzilbus: aš taip džiaugiuosi šiais dviem, be galo svarbiais įvykiais ir, Virgi, visiškai sutinku su Tavimi, tačiau tiems “kitiems“ reikalams, manau,  sutvarkyti prireiks 50 metų, lygiai tiek, kiek buvome okupuoti. Tiek metų prireiks, kol tauta atstatys savo mentalitetą, o piliečio moralinės nuostatos priartės prie  prieškarinės smetoninės Lietuvos lygmens. 2040 metais neliks Lietuvoje vatnykų, runkelių, Kremliaus trolių, uspaschininkų ir paksininkų. Kai tokių nebus, niekas nerinks įvairių šustauskų ar gražulių. Tauta pasveiks.  Sveika tauta rinks teisingai mąstančius politikus, sugebančius vairuoti kraštą link giluminių europinių vertybių. Šiandien turime Laisvę ir Nepriklausomybę – tai, ką privalu  saugoti ir branginti, bet “kiti“ reikaliukai dar plaukioja vėjyje. Iki apsivalymo liko 22 metai. Būkime kantrūs, sumanūs ir susikaupę. 

Vasario 16-toji – tinkama proga prisiminti prieškario Lietuvos garbingus žmones. Besikapstydamas po savo genealoginio medžio archyvus, Dzilbus randa straipsnį apie savo senelį, jį pažinojusio amžininko rašytą.

VLADAS  ŽEMAITIS

Tuomet gyvenau Vilniaus gatvės galugatvyje, netoli išvaizdaus Bulvičių namo. Juozas Bulvičius – Lietuvos knygnešys, Tėvynei nusipelnęs, labai nuoširdus. Nors ir labai turtingas, valdė Simanėliškių dvarą, turėjo, kiek pamenu, gal net pagrindinį akcijų paketą Marijampolės cukraus fabrike, tačiau mėgdavo bendrauti su paprastais ir neturtingais žmonėmis. Dažnai sakydavo žmogų ne plunksnos puošia, bet darbai, santūrumas, meilė artimui. Bulvičiai buvo religingi žmonės. Kalėdodami Vilniaus gatvėje kunigai visuomet Bulvičynėje vakarieniaudavo. Jo žmona labai dažnai mane pakviesdavo tai gatvę nušluoti, tai kokį darbą atlikti. Už paslaugas dosniai atsilygindavo. Tačiau labiausiai stebindavo Bulvičiaus maudymasis eketėje. Netoli Bulvičių daržo tekėjo vandeningas Vilkaujos upelis, šiandien grioveliu tapęs. Anuomet pilnas gilynių. Kunigai, dalį upelio aptvėrę aklina tvora, maudyklę įsirengė. Bulvičius, palikęs ant ledo kailinius, nuogas panirdavo į prakirstą eketę. Joje maudydavosi. Smalsius vaikus net šiurpas krėsdavo. O turtuolis, nekreipdamas į juos dėmesio, lėtai eketėje maudydavosi. Tada nesupratau, kodėl toks turtingas žmogus, kurio namuose buvo vonia, drąsiai lysdavo į ledinį vandenį. Tiktai vėliau sužinojau – jo širdelė negalavo…

Bulvičius mėgo humorą. Retkarčiais, su kairiųjų pažiūrų kaimynais, gyvenančiais Vilniaus gatvėje, juokais pasiginčydavo: kaimyne, kiek žinau, esi buvęs Rusijoje. Kovojai raudonųjų pusėje. Aš – kaptalistas, nepykstu. Tavo vienoki įsitikinimai, mano kitoki. Tiktai kvailiai dėl politikos pykstasi, juk visi esame lietuviai… Jam atsakydavo: tave pirmajį nušaučiau, jeigu tarybų valdžia sugrižtų [turima galvoje 1917-1919 metai – gluk.pastaba]. Bulvičius kvatodavo: netikiu, jog šautum. Esi neblogas kaimynas…

Kuomet rusai užėmė Vilnių, vėliau jį sugrąžino Lietuvai, Bulvičius nujautė: “Negerai viskas klostosi. Rusai ne gera valia Lietuvai “padovanojo“ sostinę“. Pergyveno. Rūpesčiai dar labiau alino nesveiką širdį. Vilniaus gatvės gyventojai vis rečiau matydavo buvusi knygnešį. Bulvičius mirė okupacijos išvakarėse, dar laisvoje Lietuvoje… Buvęs Lietuvos knygnešys vertas šviesaus atminimo. Vikaviškio ar gretimų rajonų žmonės, kurie geriau pažinojo Bulvičių, galėtų parašyti “Sūduvos kraštui“. Jo dukros, kiek teko girdėti, pasitraukė į Ameriką. Sūnus, tarnavęs Lietuvos kariuomenėje, nespėjo i Vakarus pasitraukti. Retkarčiais aplankydamas tėviškės sodą, stabteliu ties nugriautu Bulvičių namu. Net pamatai baigiami išardyti…

 

Dzilbaus seneliai, mama, dėdės ir tetos arba visa Bulvičių  šeima 1938.  Vilkaviškis. Iš Kauno atostogų parvykusios studentės: Gražina (būsima Dzilbaus mama gydytoja-odontologė) ir būsima pedagogė Birutė (vėliau: tremtis Sibire, 1967 emigravo į Kanadą),  Kęstutis – Paryžiaus Sorbonos universiteto absolventas, Kauno Pieno centro direktorius –  po karo pasitraukė į Kolumbiją, karo aviacijos kapitonas Albinas – žuvo pirmomis karo dienomis, palaidotas Kauno Panemunės kapinėse, generalinio štabo majoras Vytautas – vėliau raudonųjų “išlaisvintojų“ nukankintas ir Gorkio kalėjime sušaudytas, jaunėlės: Danutė (emigravo į Kanadą) ir Aldona (visą laiką gyveno Kaune, Dainos gatvėje, pažinojo “Gintarėlius“, nes dirbo jų mokyklos bibliotekoje). Centre –  Suvalkijos ūkininkų sąjungos pirmininkas, knygnešys JUOZAS BULVIČIUS su žmona Konstancija. Po trejų metų iš Rytų atsibastę raudonieji vandalai  sujaukė šios laimingos šeimos gyvenimą.

Daugiau Vasario 16-tosios  temų glūkoiduose:
> DATOS IR ŽMONĖS (apie majorą Vytautą Bulvičių išsamiai)
> TERMINAI IR LIKIMAI (VISKAS LABAI PAPRASTA)  (rasite kaip menami Dzilbaus draugai jį vadino komunistu)

 

Žemės per daug? Žemės per maža!

Primygtinai siūlau paskaityti šį straipsnį. Jį parašė 1991 metais mano dėdė Kęstutis Bulvičius. Prieš karą jis vadovavo Kauno “Pieno Centrui“. Raudoniesiems užplūdus Lietuvą, emigravo į Kolumbiją, ten vadovavo Niutibaros viešbučių tinklui Medelin mieste. Jau pensininkas persikraustė gyventi į Ispaniją Tarragonos miestelį Katalonijoje. Baigęs Paryžiaus Sorbonos universitetą, propogavo sveiką gyvenimo būdą, sovietmečiu gausiai rėmė mūsų šeimą siuntiniais iš užjūrio. Dėdė Kęstutis rašo apie savo tėvą, mano senelį Juozą Bulvičių (1876 – 1943), Suvalkijos ūkininkų sąjungos pirmininką, turėjusį ir nuomavusį daug žemės. Tai toks suvalkietiškas Karbauskis, tik buvo tikras žaliasis, nes važinėjo su brička, nors Kauno autokrautuvėje galėjo nusipirkti Daimler su 4 l darbinio tūrio varikliu.
Vasario 16-tosios proga šis straipsnis gali būti aktualus. Gero pasiskaitymo

KĘSTUTIS  BULVIČIUS

kestutis-bulv

Po tiekos metų su savo fabrikų gaminiais negalime pasirodyti Vakarų kraštuose dėl menkos jų kokybės. Tačiau yra šalininkų, kurie norėtų industrializaciją dar daugiau praplėsti ir mano, kad, sudarydami su užsienio firmomis mišrias bendroves, galėtume gaminti geros kokybės prekes, sumažinti bedarbių ir atkusti ekonomiškai. Idėja labai patraukli.
Kurti mišrias bendroves — normalu. Ypač jų pastebima didelėse valstybėse, kur yra plati vidaus rinka ir reikalingos žaliavos. Nors kartais jų yra ir mažuose kraštuose, kur yra pigus pragyvenimas, maži mokesčiai ir pigi darbo jėga, — pavyzdžiui, Taivanyje, Pietų Korėjoje. Dideli ultramoderniški fabrikai iš ten siunčia savo puikius gaminius į labiausiai industrializuotus pasaulio kraštus.
Be gerųjų ypatybių, mišrios bendrovės turi vieną, bet labai didelį minusą: jos iščiulpia iš krašto užsienio valiutą. Savo uždarbį pasiima ta valiuta. Technologiją, specialistų, jei reikia, žaliavų iš užsienio taip pat gaunama tik už tvirtą valiutą. Jei rinka yra tik vidaus, ne eksportui skirta, šis tvirtos valiutos siurblys pridarytų krašto valiutai daug žalos. Būtų tikras finansinis nukraujavimas. Stambios mišrios bendrovės būtų tiktai tada pateisinamos, jei jos didžiausią dalį savo produkcijos parduotų užsieniui už tvirtą valiutą. Tačiau nereikia turėti vilčių, kad jų atsirastų mūsų krašte, nes, krypstant į Vakarų ekonomiką, pas mus sąlygos pasikeis: pragyvenimas pabrangs, mokesčiai padidės, ir pigios darbo jėgos nebus.
Mišrių bendrovių steigimas ir veikimas turi būti kruopščiai paruošto įstatymo nustatytas, siekiant apsisaugoti nuo galimos žalos mūsų finansams.

Kartais spauda parašo, kad Nepriklausomoj Lietuvoj ūkininkai blogai gyveno, jų ūkiai būdavo parduodami iš varžytynių už skolas. Tai savanaudiškai iškraipytos žinios, nes visuos kraštuos pasitaiko girtuoklių ūkininkų, kurie ir savo ūkį „prageria“, kai yra per dideli tinginiai arba iš viso nesugeba ūkio tvarkyti. Bet tai išimtys, bent taip buvo anksčiau Lietuvoje. Kad Nepriklausomoj Lietuvoj Žemės ūkis sparčiai kilo ir aukštos kokybės gaminiai galėjo užkariauti savo pozicijas pasaulinėse rinkose, sykiu ir nepaprastai išlepintoj Anglijoj, yra nuopelnas ne tų ūkininkų, kurių ūkiai buvo parduoti iš varžytynių, jie, kartoju, sudarė išimtis. Nekalbėdamas apie girtuoklius, kurie nei ūkiuose, nei fabrikuose ir niekur kitur negali turėti pasisekimo, noriu pateikti tiktai vieną iš daugybės pavyzdžių, iš kurio matyti, ką gali žemė duoti. Anais laikais visi dideli dvarai buvo valstybiniai. Privatūs asmenys juos išsinuomodavo. Nuomotojai turėdavo mokėti valstybei sutartą nuomą. Galėjo auginti, ką norėjo, pelnas ir, žinoma, galimas nuostolis teko nuomotojui.

bulvicius-juozasPavyzdingų ūkininkų buvo daug, ir, apskritai, Lietuvos ūkininkai patiekdavo rinkai geros kokybės produktus. Vilkaviškio apylinkėje buvo pagarsėję Gustaičių, Grigaičių, Žemaičių ir daug kitų pavyzdingų ūkių. O visoje Lietuvoje jų buvo galybės. Jų būta didesnių, vidutinių ir mažų su gražiai įdirbtais laukais, daržais, dažnai ir sodais, gėlių darželiais. Kiemuose lakstydavo vištos ir kalakutai, o tvenkinyje ar upelyje nardydavo antys ir žąsys. Mūsų paukštieną labai brangindavo Vakarų kraštai, ypač Vokietija Ir Anglija. Dabar paukščiai, užaugę laisvam ore (ne sausakimšam tvarte) ir maitinti natūraliais lesalais iš savo ūkio derliaus, turėtų pasisekimą užsienyje, kaip ir anksčiau. Reikėtų tiktai labiau tuo susidomėti ir padėti naujakuriams įsikurdinti.
J. Bulvičiaus pavyzdį iškėliau ne dėl to, kad mus sieja artimi giminystės ryšiai. Šiuo pavyzdžiu tiktai norėjau atkreipti dėmesį, ypač buvusių ūkininkų vaikų, kurie numato atsidurti ar jau atsidūrė sunkioj padėtyje (be darbo), kad apsispręstų ir ieškotų ateities žemės ūkyje, iš kurio yra kilę. Nebūtina ir didesnių mokslų, kaip rodo J. Bulvičiaus pavyzdys: dėl tėvo mirties jis turėjo nutraukti mokymąsi.
Ne vien dideli ūkiai privačiose rankose duoda gerą uždarbį. Pradėti galima, ir net patariama, be didelių užmojų. Studijuodamas Danijoj, pirmąsias vasaros atostogas 1931 metais praleidau tenai, mažame — 7 ha — ūkelyje atsidėjęs daržininkystei. Be didesnio kapitalo, be didelių įrengimų, be didelių išlaidų. Gyvulių, paukščių, triušių užteko ne tik savo šeimai, likdavo ir pardavimui. Visa kita skirta daržininkystei ir jos pertekliaus pardavimui. Labai gerą pelną duodavo uogos (braškės, vyšnios, slyvos] ir medus, kurie rinkoje buvo brangūs. Namelis buvo nedidelis, bet salone — patiestas kilimas, prie sienos — pianinas, kampe — lentyna su knygomis. Seimininkas rūkė, bet negėrė, tačiau pietums ir vakarienei butelio alaus ant stalo nestigdavo.

Yra mažų kraštų, kurie, neturėdami savo žaliavų (geležies, žibalo, anglių, chemikalų ir kt.), sukūrė industriją, pagarsėjusią visame pasaulyje. Bet daug dešimtmečių praėjo, kol jie tai pasiekė, ir mes jų pėdomis, manau, neturėtume sekti. Mes galime savo gerovę pakelti daug greičiau ir be stambesnės užsienių pagalbos. Privalome išnaudoti tas žaliavas, kurias turime, Ir patyrimą, kuris dar ne visiškai yra išnykęs. Tai — žemės ūkis. Jo gaminių paklausa visuomet buvo nemaža, o ateityje bus dar didesnė. Žmonėms išmaitinti reikia daugiau maisto produktų. Pagerinus jų kokybę, galima turėti puikų pragyvenimo šaltinį.
Prisibijom, kad nebus norinčių žemę dirbti. Gal jų nėra šiuo metu. Tačiau tai nereiškia, kad jų negali būti. Bus daug bedarbių, tarp jų — buvusių ūkininkų vaikų. Reikia sužadinti jų jausmus, jiems išaiškinti, kaip darbuotis daržininkystėje, sodininkystėje, bitininkystėje, kaip auginti paukščius, prižiūrėti triušius ir t. f. Manau, susidomėjimas žemės ūkiu pakiltų, ir žemės gal net pristigtų. Tačiau tai nebūtų tragedija, nes kolchozai ir panašūs stambūs ūkiai, kurie trąšoms vartoja chemikalus, ilgainiui turės išnykti. Mūsų mažas kraštas negalės pakęsti, kad žemė būtų nuodijama chemikalais, o gaunami produktai — blogos kokybės.
Atsimindami, kad mūsų pagrindinis verslas buvo ir bus žemės ūkis, turime nepagailėti pastangų, kad kiekvienas gabaliukas žemės būtų įdirbtas. Ilgainiui žemės trūkumas mums pasidarys didele ir sunkiai įveikiama bėda. Dabar jau turime imtis priemonių, kad dirbamos žemės plotai nemažėtų.
Ispanija
„ŠVYTURYS“ 1991-20

Daugiau glūkoiduose::

< Terminai ir likimai (viskas labai paprasta)
< Datos ir žmonės

Terminai ir likimai (viskas labai paprasta)

(ištraukos iš genealoginio medžio apie kito draugo dėdę ir tetą)
Dėdė Vytautas Bulvičius. Sukilimo idėjos šalininkai Vilniuje apie 1940 m. rudenį susibūrė į organizaciją, pasivadinusia Lietuvai išlaisvinti komitetu. Komitetą sudarė daugiausia jaunesnieji karininkai, bet nemažai buvo ir universiteto dėstytojų, mokytojų ir kitų profesijų atstovų. Pagrindinis komiteto organizatorius – gen. št. mjr. Vytautas Bulvičius.
Rengiantis sukilimui, štabo viršininkas gen. št. mjr. V. Bulvičius drauge su gen. št. kpt. Juozu Kiliumi buvo numatę sovietų įguloje Vilniuje esančių Lietuvos karių veiksmus prasidėjus Vokietijos–SSRS karui. Deja, 1941 m. pavasari NKGB susekė LAF’o Vilniaus štabą. Mjr. V. Bulvičius buvo suimtas naktį iš birželio 8-osios į 9-ąją. Prasidėjus karui, 1941 m. birželio 23 d. V. Bulvičius drauge su penkiolika LAF’o Vilniaus štabo organizatorių, sukaustyti grandinėmis, buvo sugrūsti į traukinį ir išvežti į Rusiją, Gorkio 1-ąjį kalėjimą. Po tardymų ir kankinimų lapkričio 26–27 d. įvykęs Maskvos karinės apygardos karo tribunolo teismas mjr. V. Bulvičių ir dar septynis jo bendražygius nuteisė sušaudyti. Kiti buvo nuteisti kalėti 7–20 metų.
Teta Birutė Strazdienė. Po karo dirbo švietimo skyriuje vaikų darželių tarnyboje Kaune. Kažkam įskundus, NKVD atliko kratą. Rado Lietuvos vėliavą, brolio Vytauto karininko paradinės uniformos diržą, keliasdešimt litų (prieškarinės nepriklausomos Lietuvos), kelis karo metų vokiškus žurnalus ir partizanų atsišaukimą, kurį gaudavo paskaityti. Tada gyveno Lietuvių gatvėje netoli Kauko laiptų, Kaune. Buvo išmesta į gatvę, nedavė darbo. 1946 metais sovietų NKVD suėmė ir nuteisė 5 metus kalėjimo ir 3,5 metų tremties. Iš Sibiro grįžo 1954 metais liepos 15 dieną. Gyveno Kaune, Dainos gatvėje, viename name su seserimi Aldona. Apie 1970 metus išvyko gyventi į Kanadą (Toronto) pas savo vyrą Jurgį.

SOCIALIAI SVETIMI ELEMENTAI

Šiandien Lietuvoje minima Gedulo ir vilties diena. 1941 m. birželio 14 d. pirmieji vagonai, prigrūsti Lietuvos gyventojų, pajudėjo Sibiro link. Pirmoji tremties banga to nesitikėjusiems žmonės buvo žiauriausia. Vyriausiojo sovietų budelio Lavrentijaus Berijos pavaduotojo V. Černyšovo išsiųstoje telegramoje trėmimų koordinatoriams I. Serovui ir V. Abakumovui nurodoma išvežti iš Lietuvos 21 114 žmonių, iš jų 7498 – į lagerius, o 13 616 – į tremtį. Ši direktyva buvo įvykdyta beveik tiksliai – 1941 metų birželio 14–18 dienomis į lagerius buvo išvežta 7,35 tūkst., į tremtį – 12,33 tūkstančiai tų, kuriuos sovietiniai okupantai vadino „socialiai svetimais elementais“. Štai čia ir sustokime. Vadino “socialiai svetimi elementai“.

Ką tokia terminologija galėjo reikšti?

Sovietiniai išgamos, kuriuos tautos išdavikai 1940 metais, nuvykę į Maskvą, pasiprašė Lietuvon, suskirstė mūsų piliečius į 11 kategorijų. Septynios kategorijos apėmė su Lietuvos valstybės ir visuomeninių bei politinių organizacijų veikla susijusius Lietuvos piliečius ir jų šeimas: Lietuvos valstybės vadovus, politikus, vyriausybių narius, tarnautojus, policininkus, partijų vadovus ir aktyvistus, karininkus, šaulius, pedagogus, verslininkus, ūkininkus.

Likimas: jie buvo ištremti ir dauguma amžiams.

BANDITAI

Banditai ar partizanai. Vyresnieji puikiai prisimena terminą “banditai“. Okupanto propaganda taip vadino kovotojus (partizanus) už laisvą Lietuvą. O partizanauti į miškus šie garbingi vyrai ir moterys išėjo dėl įvairių priežasčių: vedini idėjos, norėdami išvengti tremtinio likimo ar tarnavimo sovietinėje armijoje, tikėdami amerikiečių pažadu jau netrukus pradėti karą su ateiviais iš Rytų.

Kad buvo ypatingai sunkus ir sudėtingas pokario laikotarpis ir įvykdavo visiškai nepateisinamų klaidų, pasibaigusių nekaltų žmonių žūtimi – nepaneigsi. Tačiau partizaninį karą prieš okupantus vadinti banditizmu, nors kiek save gerbiančiam tautiečiui neapsiverstų liežuvis.

Likimas: buvo išduoti okupanto tarnų, išgaudyti ir sušaudyti, nukankinti ar ištremti.

KOMUNISTAS

Vienas draugas pavadina “komunistu“ kitą draugą. Tas kitas draugas niekada nebuvo šlovingosios partijos narys, jo tėvas dirbo ministro referentu prieškarinės Lietuvos Žemės ūkio ministerijoje, o motina odontologė sėkmingai gydė dantis savo privačiame  kabinete. Dėdės – Lietuvos kariuomenės karininkai, vienas jų žvėriškai nukankintas Gorkio kalėjime. Senelis – Suvalkijos ūkininkų sąjungos pirmininkas. Net brolis, išlaikęs aukščiausiais balais stojamuosius egzaminus į Kauno Politechnikos Instituto Radiotechnikos fakultetą, buvo priverstas studijuoti pedagoginiame rusų kalbą. Tai bausmė liaudies priešo sūnui. Taip brolio charakteristikoje ir įvardinta: “liaudies priešo sūnus“.  Šio kito draugo giminės linijoje nebuvo nei vieno, kuris nebūtų vienaip ar kitaip nukentėjęs nuo sovietinio marazmo. Vien tremtiniai, sovietinio teroro aukos ir priverstiniai emigrantai.

Likimas: to kito draugo niekas nenužudė, neištrėmė, tik apšmeižė.

bulviciai

Viskas labai paprasta. Taigi, terminai yra svarbūs, todėl tolerantiškai-diplomatiškai jų glaistyti nederėtų. Juos visad verta IŠGRYNINTI viešai.

Prisimenant šiuos sunkius tautai išgyvenimus, Albertas “Šekspyras“ Antanavičius kalbasi su Liudu Ramanausku (radiostotis FM99). Albertas pasakoja apie savo dainą “Paskutinis laiškas“, kurią dedikuoja pokario partizanams ir glūkoidui Algirdui Žemaičiui, pasiūliusiam idėją atsirasti šiai puikiai dainai.

Partizanai. Montažas – Dzilbus