London calling

IGORIS RIABOVAS

igoris_gluk

Pirmąjį Igorio reportažą apie Londoną skaitykite čia. Šioje, antroje  dalyje Igoris atskleidžia vietas, susijusias su melomanams brangioms asmenybėmis. Estradinių melodijų ir Nelly Paltinienės gerbėjai čia neras nieko impozantiško, nes hipių kartos muzikinių rezistentų ir sovietinės estrados gerbėjų požiūris, suvokimas apie tikrasias muzikos vertybes kardinaliai skiriasi. 

Londonas tai tokia vieta, į kurią žmogus važiuoja tam, kad grįžtų liūdnesnis ir šiek tiek išmintingesnis.

Ši mano pasakojimo dalis smarkiai kontrastuos su pirmąja. Ji bus nostalgiška. Rokenrolinė mūza šį kartą įdėjo man į ranką plunksną su minoriniu nostalgijos rašalu.
Nuostabiausi gyvenimo momentai atsitinka netikėtai. Galbūt kurią nors akimirką ir pagalvodavai: „Kaip būtu gerai nuvykti ten…arba ten…“, bet greitai tokios mintys pasimiršta… bet lieka tūnoti pasąmonės kamputyje iki to laiko, kai norai staiga realizuojasi. Tada pagalvoji: „Blemba, taigi aš apie tai kadaise svajojau!”. Mano svajonė materializavosi po 47 metų… Kita svajonė, man nedavusi ramiai gyventi 69-ais praeito amžiaus metais – pabėgti į Ameriką, į Vudstoko festivalį. Šita mintis mirė, kaip ir pats festivalis… O į Londoną aš nuvykau, nors pats Londonas per tuos ilgus metus smarkiai pasikeitė…
Visas mano bagažas tilpo krepšyje ir užrašų knygelėje: nesu akropolių, ozų ir kitokių maximų maniakas, tad prieš kelionę dieną paskyriau, sudarydamas mane dominančių vietų sąrašėlį. Kaip tikriausiai supratot, šios vietos yra rokenrolinės. Pirmiausia pasidomėjau Barnsu – tai Londono rajonas, kuriame ruošiausi apsistoti. Pasirodo, jame savo laiku gyveno daug garsių rašytojų, aktorių ir politikų. Šią plačią sritį nutariau palikti menotyrininkams ir istorikams. Bet jame gyveno trys „Queen‘ai“: Brian May, Roger Taylor ir Freddie Mercury. Rodžeris Teiloras kadais gyveno toje pačioje gatvėje, kurioje rengiausi apsistoti. Dar Barnse yra garsi Olympic studija, kurioje įrašinėjo Rolingai, Bitlai, Džimis Hendriksas, „Led Zeppelin“ ir kiti žinomi muzikantai. Rinkdamas informaciją, sužinojau, kad šiame rajone 1977 metais autokatastrofoje žuvo „T.Rex“ lyderis Markas Bolanas, jo žūties vietoje yra memorialas.
Kitas įdomias man vietas planavau taip, kad kuo daugiau pamatyčiau, kuo mažiau pritrinčiau nuospaudų ir kuo mažiau išleisčiau svarukų. Nesu Seimo kelnių trynėjas, sponsorių su storom piniginėm neturiu (jau ko neišmokau gyvenime, tai prašyt pinigų ir juos skolintis), priėjimo prie eurosojuzo fondų ir projektų neturiu, todėl reikėjo visas išlaidas apskaičiuoti ir dar palikti truputį vinilų pirkimui. Supratęs, kad per dvylika vaikščiojimo dienų gali grėsti kojų amputacija, daug įdomių vietų teko sudėti (ateičiai) į kitą svajonių kuparėlį ir nustumti po lova. Tiesa, mano redaktorė ir gyvenimo ramstis nuramino ir pažadėjo išvyką pafinansuoti, duok jai Dieve sveikatos! Nepasakosiu, kaip teko su ne visai adekvačiais keleiviais skristi į Londoną – kas skrido pigiais Ryanair reisais, puikiai žino, ką turiu minty. Svarbiausia- aš skrendu į miestą, apie kurį tiek daug girdėjau ir svajojau.
Pirmą dieną nutarėm aplankyti vietas, kurios susiję su „Queen“ ir, žinoma, nuvykti į Marko Bolano memorialą. Barnsas – lyginant su Londono triukšmingu centru- stebina ramybe ir provincialumu. Nors lauke purškė lietutis, drąsiai iškeliavom, žinodami, kad per dieną oras gali keistis kas valandą.

Pirmoji mūsų piligriminio žygio vieta buvo namas, kuriame gyveno grupės gražuolis, visų Londono merginų numylėtinis, būgnininkas Rodžeris Teiloras. Tikslaus adreso nežinojom, tik turėjom gatvės pavadinimą ir internete rastą seną to namo nuotrauką. Aišku, per tiek metų namo išvaizda dažnai keitėsi , tad pasitelkę Šerioko Holmso dedukcinius metodus pagal architektūrines detales radom tą vietą, čia ir įsiamžinom.


Namas, kuriame gyveno Roger Taylor

Toliau patraukėm link St. Osmunds bažnyčios, kur 1976-jų gegužės 29 dieną „šliūbą“ ėmė „Queen“ gitaristas Brajanas Mejus ir jo išrinktoji Chrissie Mullen.


Saint Osmund Church
Įsiamžinom ir pasukom į Suffolk Road gatvę, kur 80-siais gyveno Brajanas. Čia savo SKAT‘o kario sugebėjimais sublizgėjo mano neįkainojama redaktorė: aš tikrai būčiau pasiklydęs gatvelių raizgalynėj, bet jos pėdsekio talentas mus atvedė ten, kur reikia. Pasižadėjau, kad tuo pačiu jai atsilyginsiu rudenį, jeigu ji pasiklys grybaudama Dzūkijos miškuose… Tvarkingas namelis niekuo nesiskyrė nuo kaimyninių, nieks mūsų neaplojo, tad padarę foto sesiją, nužygiavom iki Ferry Road gatvės, kur kadaise kambarį nuomojosi „Queen“ balsas ir siela Fredis Merkuris.


54 Suffolk Road
Vaikščiodami siauromis gatvelėmis, bandėm pajusti to laikotarpio atmosferą ir vis atrodė, kad štai iš už kampo pasirodys išstypęs Brajanas, šalia- kažką karštai pasakojantis Fredis, o iš paskos Rodžeris su Džonu. „Kur jie taip skuba?“,- pagalvojau lydėdamas juos žvilgsniu…


40 Ferry Road
„Einam, parodysiu, kur jie repetuodavo“,- mane į realybę sugrąžino puikioji redaktorė. Namas, prie kurio atžygiavom, smarkiai skyrėsi savo architektūra nuo aplinkinių: iš kiemo pusės namas it kregždžių lizdais aplipdytas nedidelėmis lodžijomis, o į rūsį, kur buvo įrengta studija, veda atskiras įėjimas, kurį aš ir nufotografavau. „Dabar rūsy namo šeimininkai įsirengė barą“,- papasakojo visažinė redaktorė.


Čia repetuodavo būsimieji “Queen”
Kupini teigiamų emocijų, tęsėm kelionę. Kaip ir tikėjomės, „purškalas“, staigiai perėjęs į gūsingą lietų, netrukus baigėsi ir išlindo nedrąsi saulutė. Sekanti vieta – viena garsiausių tų laikų Londone įrašų studijų- Olympic, kurioje įrašinėjo mano idolai – Bitlai, Džimis Hendriksas, Rolingai, Led Zeppelin, „Deep Purple“.


Bene pirmieji į studiją Olympic įžengė „The Rolling Stones“, kurie nuo 1966 iki 1972 čia įrašė pirmus šešis albumus. Džimis Hendriksas čia įrašinėjo albumus „Are You Experienced?“, „Axis: Bold As Love“, o dauguma trekų albumui „Electric Ladyland“ taip pat buvo įrašyta čia. Grupė „Procol Harum“ Olympic‘ą drebino savo mega-hitu „A Whiter Shade Of Pale“. Čia Queen‘ai įrašė dalį kultinio „A Night At The Opera“ albumo, čia gimė ir garsiausia Led Zeppelin visų laikų daina „Stairway To Heaven“. Šioje studijoje dirbo praktiškai visos žinomiausios to laikmečio britų grupės ir artistai, kurie turėjo milžinišką įtaką roko muzikos raidai. Bandžiau suskaičiuoti, kiek jų buvo – gavosi virš 120 atlikėjų. Nėra ką lyginti su „Abbey Road“ studija, kuri išgarsėjo Bitlų ir tos garsiosios sankryžos dėka.


Olympic inžinierius Dikas Svetenhemas šiai studijai sukonstravo pirmąjį pasaulyje profesionalų tranzistorinį mikšerinį pultą; ten buvo įrengtas pirmasis Anglijoje 4-ių takelių magnetofonas. 70-jų vidury Mikas Džageris dalyvavo kuriant ir įrenginėjant naują studijos dizainą. Vėliau architektas Robertsonas Grantas papildė (tvirtinama, kad pirmą kartą pasaulyje) studijos įrangą revoliucinėm naujovėm: specialūs mechanizmai akimirksniu galėjo pakeisti patalpos akustiką, įrašant roko muziką ar simfoninį orkestrą.


“Blind Faith” eina į Olympic studios
2012 metais Olympic‘e pagerbti ir palydėti į „pensiją“ garsiausią Anglijos studiją susirinko žymūs muzikantai, inžinieriai, prodiuseriai, dirbę ten nuo 1966 iki 1987 metų,. Buvo surengta ekskursija po buvusią studiją, kurioje jau prasidėjo griovimo darbai. Susitikimo pabaigoje visi sudainavo ir įrašė Rolingų dainą, labai tinkančią tokiai progai – „You Can‘t Always Get What You Want“. Taip liūdnai pasibaigė šios unikalios įrašų studijos istorija… Dabar buvusios studijos ramybę dieną ir naktį saugo Birdman‘as, stebintis gatvę nuo stogo, mat vietoj studijos čia įrengtas kino teatras ir kavinė. Beje, tabloidai rašė, kad paskutiniu metu studijos archyvuose smarkiai padirbėjo „Led Zeppelin“ gitaristas Džimis Peidžas, ieškodamas retų grupės įrašų. Deja, nepavyko įeiti į vidinį kiemą ir ten viską iššniukštinėti (gal ten yra įėjimas į paslaptingus studijos archyvus?)…


Olympic studijas dabar saugoja Birdman
Kaip tik tuo metu paskambino mūsų gidė Londone Gabi, tad nutipenom jos pasitikti į Barnso traukinių stotį, iš kur visai netoli buvo ir kelionės kulminacija – Marko Bolano memorialas. Ir čia vėl sublizgėjo mano puikioji redaktorė: bandėm vadovautis su GPS pagalba, bet kadangi aukštos išmaniojo „mobiliako“ technologijos rodė kelią visai priešinga kryptim, gerb. redaktorė ėmėsi iniciatyvos ir naudodamasi paprastu žemėlapiu atvedė mus į tą vietą, kur autokatastrofoje žuvo glam-rock‘o žvaigždė ir „T.Rex“ lyderis Markas Bolanas.


Marko Bolano memorialas
Medis, į kurį trenkėsi Marko draugės Glorijos Džons vairuojamas Mini 1275GT, yra prie pat gatvės, o į memorialą galima patekti tik per parką. Ką mes ir padarėm. Nepasakosiu apie šią tragediją, jį yra aprašyta Marko biografijose. Pasižiūrėkit nuotraukas – jos papasakoja viską. Nors šalia judri gatvė, bet šioje vietoje pajutau ypatingą aurą ir pradėjau šnabždėt: „Well you can tear a plane/ In the falling rain/ I drive a Rolls Royce/ ‘Cos it‘s good for my voice/ But you won‘t fool the children of the revolutuon…“. Su redaktore paskaitėm fanų iš viso pasaulio užrašus, pameditavom, pakalbėjom apie gyvenimo trapumą ir patraukėm link pabo. Juk proga.

crop cropp_cr

 

Pirmą kartą gyvenime atsidūriau tikram anglų pabe, nors tas, į kurį užsukom, smarkiai skyrėsi nuo tų „myž…ių“, kurias teko pamatyti „tikrų anglų“ rajonuose. Didžiausia problema iškilo renkantis alų, bet paslaugus barmenas (pabmenas?) maloniai pasiūlė paragauti bet kurią rūšį. Paragavęs tris, pagaliau išsirinkau draugiškiausią mano gomuriui. Kadangi buvom trise, paragavom, kas kokį išsirinko. Skonio neatsimenu, ko gero kalti buvo įspūdžiai, kuriuos patyriau per prabėgusią parą, staiga atsidūręs Londone…

Galvojau apie rytdieną – mūsų laukė Abbey Road Crossing, garsiausia roko muzikos istorijoje perėja, visų pasaulio melomanų Meka…

P.S. Eidami iš pabo ant bažnyčios tvoros pastebėjom roko operos plakatą.


Rokas gyvas! Long Live Rock’n’Roll!

Marko Bolano memorialas

 

 

Reklama

Atsisveikinimas su DŽYZA

Mirė ilgametis LRT darbuotojas, antisovietinio pasipriešinimo dalyvis Aleksandras Jegorovas, daugelio pažįstamas kaip „Džyza“. Laisvę muzikoje ir gyvenime labiausiai vertinęs žurnalistas gimė 1952 m. rugsėjo 6 dieną Kaune. Po R. Kalantos susideginimo dalyvavo protesto akcijose, buvo persekiojamas KGB. Aldona Marcinkevičienė pirmoji pranešė glūkoidams apie Aleksandro “Džyzos“ Jegorovo netektį. Tai Igorio jaunystės Kauno laikų geras draugas. Tai Kristupo Petkūno ir kitų Kauno hipiakų iš Company bendražygis ir idėjų pakeleivis (brothers and sisters, are you ready). Romo Kalantos amžininkas, amžinasis hipis, muzikantas, buvęs kaunietis, o dabar vilnietis. Dar miela detalė prisiminti: tai jis glūkoidę Laimą po “Nuogų ant Slenksčio“ atgroto šokių vakarėlio Automatikos fake (Kauno Politechnikos Institutas – dabar KTU) 1973 palydėjo namo ir elgėsi kaip tikras džentelmenas…

dzyza

Keletas Džyzos minčių, išsaklytų pokalbiuose su žurnalistais
Su Kristupu Petkūnu likome tikri draugai. Labai kukliu, bet dvasingu žmogumi. Buvo toks posakis – neturėk 100 rublių, bet turėk 100
draugų (Kristupas Petkūnas, Kauno Company 1968 – 1973- glūkoidų pastaba).

Nors esu Lietuvos patriotas, žinau, kad už patriotizmą niekas pinigų nemokėjo ir nemokės. O jaunam žmogui reikia gyventi. Jei Lietuvos kultūros ministerija menininkams finansavimą nurėžia, tai išaugs ne kultūros, bet picų karta.

Žinoma, kas darytų gera, jei nebūtų blogio? Abu dalykai susiję. Tik gaila, kad ne už tai kovojome. Mes praradome sveikatą, o kai kas – sąžinę. Per šias „kalantines“ Kaune susirinko politikai gedulingais veidais ir pradėjo savo monologus skaityti iš lapų. Jei žmogus nuoširdžiai kalba, jis neskaito iš lapo. Esu gavęs Sausio 13-osios medalį. Norėčiau pasielgti kaip Džonas Lenonas. Jis protestuodamas atidavė savo apdovanojimą karalienei.

Kuo ši karta skiriasi nuo mūsų kartos? Žiaurumu. Ir naujų technologijų išprievartauta smegenine. Kaip atrodys ateityje 16-18 metų žmogus? Su motociklo šalmu, kuriame įmontuotas garsiakalbis. Iš priekio – belaidžio ryšio išmanusis mobilusis telefonas. Dar priekyje – ekranas, o kitoje pusėje „vidiakai“…

Skirtingų kartų klausimas visada buvo aktualus žmonijai, bet ypač istorinių virsmų laikais. Kuo skiriasi hipiavusi sovietinės Lietuvos jaunuolių karta nuo dabartinės kartos, jaunuoliškai įnikusios į „feisbukus“ ir „jutiubus“? Kuo ši karta pranašesnė? Ar žmonės, prarandantys bendruomenės jausmą, gali būti laimingi?

company_dzyza

Arkadijus Vinokuras, dar vienas nemarios kartos Kauno Company hipis-intelektualas apie Džyzą (šaltinis: LRT)
Prieš išeidamas Džyza, jau negalėdamas kalbėti, perdavė savo antrajai pusei (tapusiai jo užuovėja nuo negailestingos tikrovės) laikrodį. Amžinybėje mat laikas nebeegzistuoja. Jis reikalingas tik mums, kad nepamirštume, jog vis dar esame mirtingi.

Nesiilsėk ramybėje, mielas mano drauge, nes ten, danguje, susitiksi su visais mūsų anos epochos nepakartojamais veikėjais. Jok lyg
Don Kichotas ant savo Seno Kuino, prisidėjęs prie lūpų armonikėlę!

Jok, skleisdamas bliuzo garsus, ir angelai dainuos ir juoksis kartu su Tavimi. Nepamiršim Tavęs, Džyza, tu hipiškasis kaunietiškasis Kristau! Žinok, mes, Tavo Company ir tūkstančiai Tave regėjusių, girdėjusių, Tave pažinusių, plosime tik Tave prisiminę!

Gūdūs sovietų okupacijos laikai, 1970-ieji… KGB-istai kaip velnias kryžiaus bijojo laisvo, bebaimio juoko. O jis, Džyza, juoktis mokėjo.
Besiplaikstančiais ilgiausiais plaukais žingsniuodavo Laisvės alėja taip atkreipdamas praeivių, milicininkų, draugovininkų ir jaunimo dėmesį. Gimęs Kauno senamiesčio širdyje prieš 63 metus…

Ne, prieš 45 metus, nes tada jis pasirodė lyg iškritęs iš kito pasaulio, to, iki kurio buvo skaičiuojami sovietiniai šviesmečiai. Koks ten buvo jo gatvės pavadinimas? The Love street (The Doors grupės hitas “Love Street“ – glūkoidų pastaba). Taip didžiulėmis raidėmis ant sienos ir buvo parašyta.

Džyza savo greitakalbe, pilna anglicizmų, ironiška kalba ir išvaizda iškrisdavo iš konteksto. Visiškai kaip ir dabar: kitoks, kitokios
hipiškos vertybės, vienas paskutiniųjų hipių dinozaurų, niekaip nesugebančių prisitaikyti prie normalumo.

Daugiau glūkoiduose ::

Revoliucija No 9. Kaunas 1970 [balandžio 8, 2012]
〉 Kauno hipiai: mažoji išpažintis [gegužės 22, 2009]
Prisimenant klavišininką Robertą Griškevičių [lapkričio 29, 2007]
Romo Kalantos deglas (kartojama) [gegužės 14, 2013]
galera_company

 

Trys šventės viename

Kai Igoris pakvietė susitikti Valentino dienos proga ir paklausė ar tokią švenčiu, klausimas tikrai vertė pamąstyti. Ar ši graži, nepikta šventė jau įaugo į tautiečio sąmonę? Gal dar tik skinasi kelią į mūsų širdis. Štai Vasario 16, Nepriklausomybės diena mieste, turinčiame bent 60 tūkstančių gyventojų, minima prie Angelo. Susirinko keli šimtai miestiečių. Vietinio teatro aktoriai puikiai interpretavo J. Marcinkevičių, keli miesto valdžios kreipiniai į tautą, himnas, minkštas vasario oras prasmingai nuteikė negausų būrį dalyvių. Belieka džiaugtis, kad yra neabejingų vienintelei garbingai, Lietuvos valstybę įtvirtinusiai dienai. Galima turėti įvairias politines pažiūras ar visai jų neturėti, bet ši šventė galėtų būti svarbesnė bent jau už įvairių kaziukų muges. Prie Angelo matėme Petrą Visocką, Vytautą “Stygą“ Palubinską, Žūsiną iš Kurorto, Algirdą Žemaitį su žmona, Joną Kudirką su žmona Onute ir kitus garbingus miesto piliečius. Visų neišvardinsi.

ContactSheet-001

Sulaukėme nusiskundimų, kaip atversti daugiau foto. Paprastas patarimas: paspaudus ant koliažo viršuje, atsivers nemokama foto talpinimo svetainė kartu su pirmąja nuotrauka. Dešinėje pastebėsite sekančios nuotraukos išblukusią miniatiūrą. Ant jos pele ir reikia “klikinti“. Mokytis niekada nevėlu.

Grįžkime prie Igorio pasiūlymo susitikti Valentino dieną. Dzilbaus iClaud‘o kalendorius praneša, jog sekanti diena – Igorio gimtadienis, o dar sekanti – Vasario 16. Viskas viename. Tos senos LP (Long Play Albums), kai patenka į rankas, džiugina ir verčia prisiminti laikus, kai vinilas buvo gyvenimo būdas, vienijęs pažangius bendraminčius, leidusius laiką paskendus muzikinėse diskusijose ir vertinimuose. Igoris vėl palengva kaupia kolekciją. Dzilbus niekaip negalėjo atgaminti atmintyje to fakto, kad Crosby Stills Nash and Young “Déjà Vu“ disko viršelio faktūra buvo gruoblėta. Na tai dar nieko. Edmundas Braždys (jo ir brolio Šmito nikas: Ilgieji Peiliai) priminė tų laikų nuogus faktus, atnešė pundelį raritetinių foto, kurias netrukus paskelbsime glūkoiduose. Laima ir Jurga tauškė apie šeimos vertybes, politiką ir vyrus, kurie visada turi kažkokių užslėptų ir moterims neįtinkančių savybių. Tačiau diskusijos vyko rimtyje ir susikaupus. Išvada, dėl kurios sutapo visų nuomonė: vyras be moters, o moteris be vyro yra šlamštas. Tai užuomina į ES kliedesius apie tai, kas sudaro šeimą, lyg dešimtis tūkstančių metų tai būtų buvę neaišku.

Keletas nekokybiškų foto jūsų peržiūrai. Vienoje jų matysite legendinio  bulgariško sausvynio tuščią butelį Gamza, kuris darė įtaką hipiuojančiam jaunimui 1971 metais. Tai reliktas, kurį Igoris išsaugojo. Kokie jie tada buvo “nesugedę“. Vieno tokio užtekdavo bent dešimčiai filosofuojančių personų visam kelių valandų vakarėliui. Matysite ir Igorio buto kampelį su melomaniškais atributais ir laisvų žmonių vėliava.

Tai tiek šį kartą. Keletas trigubos šventės akimirkų

Blusų turgus ar melomanų reinkarnacija

Informacija primiršusiems: vinilo diskai (LP, SP, EP) karaliavo nuo neatmenamų laikų ir kompaktinių diskų (CD) buvo nužudyti apie devyniasdešimtus praėjusio amžiaus metus.

Ne visi buvo tokie kvaili kaip Dzilbus, kuris savo kolekciją tada pardavė kaip tarą nuo alaus. Šiandien vinilo atgimimo požymių viešoje erdvėje galima aptikti net kukliame provincijos miestelyje. Tai nė iš tolo neprimena Valakamių žiede (Vilnius) ar kitur vykusių fiestų, bet atmintį maloniai kutena. Tik įžengęs į blusų turgelį prie Žalios mokyklos, pirmu taikiniu sutinki Liudą Ramanauską (Radijas FM99), besirengiantį pirkti dovaną draugui – vinilo diską – suvoki, kad grįžai laike į praeitį ir nesinaudodoji jokiomis futuristinėmis laiko mašinomis. Pardavėjas – jaunesnės kartos melomanas Jonas “Bosas“ Kazlauskas, dar grojęs bass gitara grupėje Pessimus, paslaugiai ir profesionaliai išdėsto reikalo esmę.

Blusu turgus_v.1.mp4_snapshot_01.43_[2013.05.06_10.16.25] Blusu mundzius blusu zorka Blusu hipie

Dar vienas akcentas, tai Žorka, prekiaujantis senienomis ir apspistas viso pulko vertintojų, komentatorių ir šiaip maloniai nusiteikusių žioplių. Pasimatome su Mindaugu “Mince“ Kastecku. Mindaugas, gal nebuvo tas melomanas ar bent meniškos prigimties vyrukas, bet jį žinojo visi nuo Kurorto iki Putinų kaimo. Tiesiog dėl jo šilto bendravimo stiliaus kitaip ir būti negalėjo. Čia buvo ir Zenonas Gramackas muzmenas-veteranas (rasite Muzmenų galerijoje), o stalo teniso, tikėtina, daugeliui dar ir šiandien įkrėstų. Gerai pjaudavo “iš bekinto“.

Igoris atvežė bagažinę vinilo. Bet dar svarbesnis įvykis nutiko, kai mūsų melomanas-veteranas sugebėjo nupirkti už kelis litus knygą-istoriją apie hipių judėjimą. Beje, knygos vertė minimum10 kartų didesnė, o egzempliorius turgelyje tik vienas ir vieninteis. Todėl nenuostabu, kad Liudas Ramanauskas ir Dzilbus pirmieji užsisakė prenumeratą pasiskaitymui. Aišku tik po to, kai Igoris išsamiai išstudijuos visas detales ir niuansus.

Glūkoiduose visi matėme filmą “Diagnozė:  gėlių vaikai“, kurį nespalvota, begarse video kamera 1971 nufilmavo Rimvydas “Vidukas“ Aglinskas (Kaunas), o “Garažų klipai“ sumontavo. Šis filmas ir dabar yra tarp labiausiai žiūrimų glūkoidų tinklapio filmų. Gal todėl, kad jame dalyvauja ne tik keli alytiškiai, bet ir Kauno, Vilniaus ir Panevėžio free love, life ‘n’ rock jaunimas. Bet grįžkime prie Angelo į blusturgį. Staiga iš preities išnyra Edmundas “Mundžius“ Braždys, sėdėtojas ant akmenų Vytauto-Basanavičiaus gatvių susikirtime Palangoje 1971 metais, o po Romo Kalantos laidotuvių, 1972 botanikos parke brutaliai išvaikytos hipiuojančio jaunimo akcijos dalyvis.

Apie viską iš eilės žiūrėkite trumpame filme, kurį, paaukojęs 7 valandas savo laisvalaikio, parengė, sumontavo, dar parašė, įkėlė ten kur reikia Jums nuolankus šio tinklapio prižiūrėtojas Dzilbus.

Filmo žiūrėtojams Vokietijoje – pasinaudokite Vimeo svetaine.

hd_ico Melomanai-veteranai linki harmoningų decibelų 10:29 || Kamera ir montažas – Dzilbus

Kovo 11-ta su pašnekesiais apie muziką

Su Igoriu ir Jurga tradiciškai susitinkame prie Angelo Vasario 16. Sausio pradžioje Vidzgirio miško kalnų slidinėjimo trąsų entuziastei Laimai vienas nesėkmingas nusileidimas kainavo beveik 6 savaičių ribotą judėjimą ir dar su įtvaru ant kelio sąnario. Taigi, visi kartu šiais metais Nepriklausomybės šventę pasitikome tik Kovo 11, kuri taip pat brangi širdžiai kaip ir Vasario 16-toji.

Kalba sukosi ne tik apie Lietuvos pažangą ar nuopuolius, bet ir visų melomanų išskirtines temas: vinilą, garso kokybę. Nebuvome iki galo įsitikinę, ar šiandienos kūryba dar įneša revoliucinių pokyčių rocko muzikoje ar jau prieitas liepto galas ir belieka tik klausyti, kad ir  Bloodrock. Šios grupės gabaliuko “Jessica“ (1971) perklausa nuotraukoje žemiau. Igoris pagyrė garso kokybę. Dzilbus pasinaudojo proga pakartoti 100 kartų jo jau išsakytą dogmą: jei nori gero skambesio, kolonėlėms negalima gailėti monetų.

kovo11_igoris

Nepamiršome ir glūkoidų melomanų, juos vardinome ir “apkalbėjome“. Tai Albertas “Kobra“ Sakalnikas, Genius Vnarauskas, Valius Stadulis, Alvydas “Žydas” Miliauskas, Algirdas Žemaitis, Valdas Labukas, Liudas Ramanauskas, Almantas Bendoraitis, Gintas Baubonis, Donatas Juodišius, Romas Bražinskas, Antanas Bardzilauskas, Dangiras, Dainius Vaivada, Daivis Sirūnas ir kiti. Atskirai kalbėjome apie Jono Kudirkos  potraukį žiūrėti ir klausytis pasaulinio garso grupių koncertus. Apie Edmundą Gegužį, su kurio Igoris jau senokai skaipina ir dalijasi vinilo naujienomis. Tai dar vienas pavyzdys, kaip glūkoidų tinklapis suburia  fanus: vienas Jungtinėse Valstijose, kitas čia, tarp mūsų. Edmundo Gegužio tinklapio nuorodą rasite meniu dešinėje “Edo vinilas“  (“Verta aplankyti“ ). Vinilo (ir ne tik) fanai ras reliktinių LP, kitų vertingų muzikinių produktų, visa tai galima ir nusipirkti, mokant teisingą kainą. Tai ne 50 rublių už diską, kaip buvo anais gūdžiais laikais. Kreipiamės į Edmundą. Jei būsi Lietuvoje  liepos pradžioje, kviečiame apsilankyti prie Glūko. Rimvydas “Vidukas“ Aglinskas (Kaunas), manome, taip pat bus patenkintas, suradęs galimybę pasimatyti ir pabendrauti su vaikystės draugu.

Igoris, kuris nerimsta neparašęs apie pop-rock-jazz ištakas, atskleidė nedidelę, bet reikšmingą paslaptį. Jis turi savo tinklapį, kuriame  ir gyvena. Dzilbų, kuris niekad nepraleidžia progos pasisemti istorijos trupinių apie Beatles, labai sudomino rašinys apie J. Lennono žmonos Cynthia prisiminimus iš Hamburgo laikotarpio apie 1960, kai šaunioji ketveriukė grojo šio Vokietijos didmiesčio kabakuose. Igorio tinklapio nuorodą rasite meniu dešinėje “Igorio DinoRockas“ ( „Glūkoidai internete“). Dauguma straipsnių parinkta pagal webo šaltinius, tačiau, žinant Igorio potraukį spaudyti keyboardo klavišius, ypač tada, kai liejasi eilutės apie rocką –  tikimės sulaukti ir originalių rašinių. Įdomiausius publikuosime glūkoiduose.

Visiems melomanams linkime ausiai taip malonaus prisiminti plokštelių traškesio, greitų ir gilių žemų dažnių ir daugiau bendrauti tarpusavyje

Nuomonės. Viešai cenzūruota tiesa

Igoris, atsiliepdamas į Vytauto Galbuogio rašinį „Back in us… back in us… back in U.S.S.R“, pateikė sąrašą postulatų apie mūsų krašto ypatumus. Rašinio autorius paprašė vertinti tai su tam tikra humoro doze. Kadangi dalis pastebėjimų yra diskutuotini, todėl pabandėme prie kiekvieno teiginio pridėti komentarus, kuriuos skaitytojas, manome, dar kartą pakomentuos. Su tam tikra humoro doze. Tai panašu į cenzūrą. Viešą cenzūrą, bet tik todėl, kad nebūtų viskas „į vienus vartus“

IGORIS RIABOVAS

Mes gyvenam stebuklingoj šaly. Visas pasaulis mums pavydi! Tai mes eksportuojam į Baltarusiją demokratiją, o importuojam pigų benziną. Tai mūsų politikai spjauna į Rusijos pusę, smagiai užsitraukdami kontrabandinę cigaretę iš Kaliningrado. Tai mūsų moksleiviai ir studentai mūru stoja už lietuvybę, nesugebėdami pacituoti bent eilutės iš Donelaičio. Tai mūsų patriotai patys patriotiškiausi, ypač tuo metu, kai išsikrauna lagaminus ispanijose, airijose, anglijose ir kitose amerikose.

Mes mylim savo šalį,

– todėl, kad tik mes, uždirbdami 600 litų, už butą mokam 800. (Snoro banko bankrotas parodė, jog dalis pensininkų prašė sugražinti dešimtis tūkstančių litų, ne visi uždirba tik 600 Lt, tie kurie turi motyvuotą tikslą uždirbti daugiau, dažnai ir uždirba daugiau)

– todėl, kad atostogos Palangoje brangesnės nei Turkijoj. (Šventa tiesa)

– todėl, kad tik pas mus alus pigesnis už duoną, o kiaušiniai brangesni už mėsą. (Tik nebranginkime alaus – žlugs valstybė. Jaroslavo Hašeko knygos herojus Šveikas seniai tą įrodė. Kiaušinius reikėtų pirkti ten, kur pigiau juos parduoda. Danai važiuoja į Vokietiją pirkti alaus, suomiai į Estiją – vodkės)

– todėl, kad tik pas mus kalinius maitina geriau už pensininkus. (Pasitaiko turtingų kalinių ir vargšų pensininkų. Net jei tektų prasčiau maitintis už kalinį, vis tik geriau rinktis gyventi laisvėje)

– todėl, kad tik pas mus baigęs mokslus iškart registruojiesi darbo biržoj. (Nereikia baigti tokių mokslų, kad atsidurtum bedarbių biržoje. Rinkis informacinių technologijų sritį, tiksliąją mechaniką, lazerius ar kitą techninę specialybę, kurios reikia šiandien arba reikės po 10 metų. Žinomas ne vienas atvejis, kai paskutinio kurso studentai  priimami nuolatiniam darbui. Šiandien darbdavys baigusiojo paklausia: ar mokėjai už mokslą ar valstybė finansavo. Jei mokėjai – į darbą nebūsi priimtas, nes stipendijos negavai todėl, kad buvai tingus, taigi anoks ir specialistas esi)

– todėl, kad tik pas mus pica į namus atvažiuoja greičiau už „greitąją“. (Liūdna, bet pasitaiko)

– todėl, kad tik pas mus už pavogtą vištą duoda 3 metus, o už žmogžudystę – 5 lygtinai, o su nusikaltėliais kovoja atleisdami policininkus. (Be komentarų)

– todėl, kad tik pas mus saugiausiai guli tai, kas privirinta ar užbetonuota. (Be komentarų)

– todėl, kad tik mes turim būti pranašais, ir žinoti, kada susirgsim, kad laiku užsirašytume pas gydytoją. (Be komentarų)

– todėl, kad tik pas mus gali pamatyti tvorą, dalinančią ežerą pusiau. (Jeigu negalima susitarti dėl nuosavybės ribų, tenka statyti tvorą. Bet ir valstybių sienos dažnai padalina upes, ežerus ir tai įprasta visame pasaulyje)

– todėl, kad tik mes išeinam pasigrožėti, kaip linksmai pleška kaimyno namas. (Stereotipas prikergtas lietuvių tautai. Teko matyti, kai degant namui visi aplinkiniai, kaimynai puolė padėti, rizikuodami savo sveikata ir gyvybe. Jei kalbėtume apie abejingumą ir pavydą – būtume truputėlį arčiau tiesos)

– todėl, kad mes „durnių ir vagių nacija, nes dirbam už mažiau kaip 5000 litų“(Sunku suvokti šį teiginį. Be komentarų)

– todėl, kad tik pas mus milijonieriumi tampama per naktį. (Ne tik pas mus. Rusijoje per naktį tampama milijardieriumi)

– todėl, kad tik pas mus „remtiniai“ gauna 350 litų, o tūlo „uabo“ bosas- 350.000 litų. (Jeigu privati firma užėmė teisingą poziciją rinkoje, gali uždirbti ir daugiau. Blogai, kai eilinis tos firmos darbuotojas teuždirba minimumą ir dar vokelyje)

– todėl, kad tik pas mus kanceliarinės prekės kainuoja tūkstančius. (Be komentarų)

– todėl, kad tik pas mus patys gražiausi fejerverkai ir surūdiję „vamzdecai“. ( … )

– todėl, kad tik pas mus valstybė išlaiko skurstančius bedarbius avižinėm kruopom, o bedarbiai ir visi kiti savo mokesčiais statys atominę. (Be komentarų)

– todėl, kad tik pas mus pensininkė per naktį prisilašina 4 kibirus vandens „našaru“. (Negražu vogti vandenį, tačiau skurstančiai pensininkei – atleistina)

– todėl, kad tik pas mus kiemsargiais gali dirbti tik mokantys kinų, suomių ir genties „ubu-ubu“ kalbas. (Galima pridurti, jog šiandien nekonkurencingų specialybių –  vadybininkų, ekonomistų, teisininkų diplomais pasirūpinę universitetų absolventai taip pat turi galimybę atlikti kiemo švarinimo darbus. Visi juk negali būti astronautais)

– todėl, kad tik pas mus vonioje išsimaudo visa šeima, o vandenį įšpilame į klozeto bakelį. (Taupumas visada puošia žmogų. Tik ar higienos poreikiai nenukenčia. Indai maudosi Gange ir taip apvalo ne tik kūną, bet ir dvasią)

– todėl, kad tik mes kojas valomės į kilimėlį, padėtą prie kaimyno durų. (Tikras vandalizmo aktas prie kaimyno durų. Kokia gėda!!)

– todėl, kad tik pas mus „akcijinė“ prekė su 90% nuolaida nėra pati pigiausia. (Be komentarų)

– todėl, kad tik pas mus mūsų problemos labiausiai rūpi skustagalviams, kurie visada tavęs paklaus: “Turi problemų???“. (Tai jau praeitis. Dabar tai įteisinama kreivais įstatymais, poįstatyminiais aktais ir kitais dokumentais)

– todėl pusė Lietuvos gyventojų gyvena skurde, o kita puse – Londone ar Dubline. (Reikėtų patikslinti kas yra skurdas ir su kuria kita šalimi Lietuvą lyginti)

Sąrašą galite tęsti…

Brangiausių vinilinių plokštelių dešimtukas garso įrašų istorijoje

IGORIS RIABOVAS

Atsiliepdamas į Ginto nuogąstavimus dėl Glūkoidų svetainės recesijos, atsakingai pareiškiu: visą žiemą mano mūza (ar rašymo šišas) tūnojo kažkur šiltoj vietoj, idant nenušaltų gležnų sparnelių. Rašalas rašiklyje sudžiūvo, mano smegenys paniro į somnolenciją it koks barsukas, tad daryti staigius proto judesius nesinorėjo. Bet pasirodžius pavasariškai saulutei, visai prie ausies sušiureno gležni sparneliai, pradėjo kaltis žolė ir aš, praskiedęs rašalą „rašalu“, sėdau kurpti šį opusą.

„Vinyl is back!“, „Vinyl records revival“ – tokiom ir panašiom antraštėm pastaruoju metu mirga Britanijos laikraščiai. Mes ne kartą bandėm įsigilinti į šio fenomeno esmę ir pasiaiškinti, „kas ta meile yr“. Pavyko ar ne, kitas klausimas, tačiau jei kuris nors iš mūsų skaitytojų pajuto kažkur iš vidaus kylantį norą įsilieti į vinilo maniakų gretas – šis straipsnis jums.

Pradžioje šiek tiek statistikos: pagal vienos didžiausių JAV tyrimo kompanijų „Nielsen Sound Scan“ atliktą tyrimą, vien Amerikoje per pastaruosius 3 metus buvo parduota daugiau kaip du milijonai vinilinių plokštelių. Tai duomenys iš prekybos tinklų, o kur prekyba tarp kolekcionierių? Manau, dar kokį milijoną diskų reiktų pridėti, jau nekalbant apie prekybą Internete visame pasaulyje. Aišku, jog vinilas negali konkuruoti su kitais formatais – tai gan siaura niša, maždaug pora procentų nuo kitų formatų pardavimų. Panašu į tai, jog greitai sudalyvausime CD pakasynose ir muzika egzistuos „ūkanos“, “galaktikos“, “visatos“ ar kito pavadinimo formate – skaitmeninėje audiobibliotekoje, tolimame serveryje, kur bus saugoma visa per amžius sukurta muzika ir už nedidelį mokestį bus galima parsisiųsti viską, ko tik širdis geidžia. Vinilas gi liks kaip audiofilinis formatas naminiams pasiklausymams ir jo savininko ego pakėlimui.

Rimti žinovai išrinko 10 rečiausių ir brangiausių visų laikų vinilinių plokštelių ir pradedantysis „vinilofanas“ turi išmokti jų pavadinimus atmintinai- ką gali žinoti, gal kokiam „blusaturgy“ jam nusišypsos fortūna…

Pačią aukščiausią reitingo poziciją užima diskas, susijęs su “Bitlų” istorija. Apskritai visa, kas priklauso jų kūrybai, turi didelę vertę, ypač plokštelės, mat jos daugiausiai ir kolekcionuojamos. Visi puikiai žino „Bitlų“ istoriją, tad ilgai pasakoti, kas tokie „Quarrymen“, nebūtina. Trumpai tariant, tai buvo mokyklos draugų grupė, iš kurios vėliau ir išsilukšteno legendinė ketveriukė. Savo pirmą plokštelę „The Quarrymen“ įrašė 1958-jų liepos 14 dieną tuo metu vienintelėje jų mieste įrašų studijoje tūlo Persio Filipso, jos savininko, namuose. „Chebrai“ teko atsisakyti įprastos pintos elio ir susimesti studijos nuomai: visas malonumas vaikinams kainavo juokingus 17 šilingų ir 6 pensus (kam įdomu kiek tai yra, pasidomėkit, koks tada buvo valiutos kursas). Buvo įrašyti du kūriniai: Badžio Holio dainos „That‘ll Be The Day“ koveris  ir savos kūrybos daina „In Spite Of All The Danger“, beje, vienintelė daina, kurią sukūrė Polas Makartnis kartu su Džordžu Harisonu. Jauni muzikantai pradžioje norėjo įrašyti instrumentinę versiją, o vėliau vokalą, tačiau tapo aišku, kad pinigų dviems įrašams jiems neužteks, tad teko viską įrašyti vienu kartu, gyvai. Kūrinys, kuris buvo šiek tiek repetuotas, buvo Badžio Holio daina. Ją sėkmingai įrašius, Polas pareiškė, jog nori sugroti naują dainą, kurios kiti ansamblio nariai dar negirdėjo. Pastarieji pareiškė protestą ir reikalavo repeticijos, tačiau įsikišo studijos savininkas, sakydamas, kad „už šiuos pinigus jūs negalit čia stypsoti visa dieną“ ir įrašymo sesiją teko pradėti. Lenonas tik spėjo pasakyti kitiems grupės nariams Lovui ir Hentoniui:“ Jūs tik grokite paskui mus!“- ir įrašas prasidėjo.

Vaikinai susitarė, kad kiekvienas grupės narys galės plokštelės klausytis ne ilgiau kaip savaitę. Paskutinis, pas kurį liko plokštelė, buvo Džonas Lovas ir liko… 25-iems metams, mat netrukus driokstelėjo „bitlomanija“ ir buvę draugai tapo labai garsūs ir reikšmingi, tad ko gero ir pamiršo apie tą mokyklos laikų nuotykį. 1981 metais Džonas Lovas pasiūlė plokštelę aukcionui, tačiau parduoti nespėjo – ją perpirko Polas Makartnis ir tais pačiais metais padarė 50 disko kopijų, kurias išdovanojo draugams ir giminaičiams. 1995 metais skaitmeninė dainos „In Spite Of All The Danger“ versija įėjo į „Bitlų“ antologiją ir nustojo būti mitu – dabar jos galėjo pasiklausyti visi.

Šis singlas pripažintas pačia brangiausia plokštele, o 2004 metais autoritetingas žurnalas „The Record Collector“, kuris atlieka retų vinilų monitoringą, nustatė šio singlo vertę – kaip minimum $155.000. Vėliau ši kaina pakilo iki 200 tūkstančių “žalių”, tačiau ji yra santykinė ir neturi sąryšio su rinkos realijomis: diskas yra vienetinis ir vis dar priklauso serui Polui Makartniui. Ir žinot, jis man sakė, kad jo neparduos… Beje, kiekviena iš 50 Polo autorizuotų kopijų kainuoja nuo $15.000.

1980-ųjų gruodžio 8 dieną Džonas vienam iš gerbėjų pasirašė ant savo naujojo albumo viršelio. Prabėgus penkioms valandoms, šis gerbėjas, laikydamas plokštelę po pažastim, nušovė Džoną prie įėjimo į „Dakotą“, kurioje jis gyveno. Plokštelę nusikaltimo vietoje rado kažkoks džentelmenas ir ji tapo vienu iš įkalčiu, įrodančiu Marko Čepmeno kaltę – ant voko liko jo pirštų atspaudai. Pasibaigus teismo procesui, plokštelė su prokuroro padėkos laišku buvo grąžinta tam pačiam džentelmenui. Šis ponas, beje, „Bitlų“ fanas, ilgus 19 metų kovojo su nenumaldomu noru parduoti šį diską ir pagaliau 1999 metais merkantilinis interesas paėmė viršų: tarpininkaujant firmai „Moments in time“, kuri prekiauja žinomų žmonių autografais, plokštelė buvo parduota anoniminiam pirkėjui už $150.000  ir tai yra oficiali šio rariteto kaina.

Prieš keletą metų plokštelė vėl pasirodė viešumoje: ta pati kompanija paskelbė, jog savininkas pasiruošęs perleisti ją už „simboline“ kainą – $600.000 . Komplekte su albumu buvo savininko asmenybės patvirtinimas, prokuroro padėkos laiškas, policijos ataskaitos ir ekspertizės išvados, įrodančios, jog pirštų atspaudai ant voko yra Čepmeno. Deja, pirkėjo su didele pinigine ir dar didesne meile „Bitlams“ neatsirado…

Daugelis iš mūsų, užsikrėtusių kolekcionavimo bacila, turėjo savo kolekcijoje šį albumą. Aš turėjau jų kelis ir net neįtariau, kad mano rankose galbūt užslėptas lobis… Šio albumo istorija labai idomi, taigi apie viską iš eilės.

Šią retą kompiliaciją įšleido kompanija “Capitol Records” 1966 metais ir ji buvo skirta tik Kanados ir JAV rinkoms. Čia buvo sudėtos dainos iš albumų “Help!“, „Rubber Soul“ bei „Revolver“ ir atrodytų, jog nieko čia nuostabaus nėra, tačiau garsi ir reta ji tapo dėl savo šokiruojančio viršelio ir kolekcionierių buvo pavadinta „butcher cover“. Nuotrauką, kurioje „Bitlai“ pavaizduoti laikantys rankose mėsos gabalus ir ketvirčiuotas lėles, padarė fotografas Robertas Vitekeris art-projektui „Somnambulo kelionė“.

Viso buvo pagaminta 750 tūkstančių egzempliorių ir „Capitol Records“ jau išsiuntė pirmas tiražo siuntas diskžokėjams, žurnalistams ir kai kurioms parduotuvėms, tačiau reakcija į albumo viršelį buvo labai negatyvi, tad visas tiražas buvo atšauktas ir grąžintas atgal. Naikinti virš pusės milijono plokštelių kompanija nedrįso ir buvo priimtas saliamoniškas sprendimas: ant skandalingo viršelio užklijuoti kitą nuotrauką. Taigi po šios operacijos eilinis „Bitlų“ albumas patapo vienu rečiausių ir geidžiamiausių albumų kolekcionierių tarpe.

Labiausiai vertinamas yra „first state covers“ egzempliorius su originaliu viršeliu, tačiau aukščiausias pilotažas – dar neišpakuota plokštelė, ir tokių po saule tikrai yra. 1966 metais tuometinis „Capitol Records“ prezidentas Alanas Livingstonas išsaugojo visą dėžę dar neišpakuotų diskų, o 1987 jo sūnus pasiūlė aukcionui 12 vienetų iš tos dėžės.

Toliau seka „second state covers“ – plokštelės su užklijuotu kita nuotrauka viršeliu ir, kaip nebūtų keista, tokių išliko ne tiek daug, kaip tikėtasi. Kuomet pasklido kalbos apie „Bitlų“ albumą su „mėsininko“ viršeliu, Amerikoje prasidėjo viršelių „nuklijavimo“ isterija! Pamenat panašią istoriją su „Abbey Road“ albumu? Įvairiom cheminėm (ir ne) priemonėm trynėm viršelį ir patį diską, tikėdamiesi surasti ypatingus ženklus, įrodančius Polo Makartnio mirtį? Kaip nekeista, nei iš vieno, atlikusio tokią operaciją, nesužinojau, koks buvo tolimesnis plokštelės likimas. O Amerika nebūtų Amerika, jeigu po panašių inkvizitoriškų manipuliacijų išmestų sugadintą diską: ten po „nuklijavimo“ akcijų plokštelės buvo ypatingai paklausios! Žinoma, sumos nebuvo kosminės, bet jeigu kaina prasideda nuo kažin kiek tūkstančių „dolcų“, tai ką žinau…Šios plokštelės taip pat buvo klasifikuotos, gavo „third state covers“ statusą ir buvo vertinamos pagal tai, kokia operacija buvo įvykdyta: apdorotos garais su siaura horizontalia klijavimo juostele buvo brangesnes už tas, ant kurių buvo išmėginti laužtuvas ir replės.

Dar viena originalaus albumo, kuris buvo uždraustas pardavinėti, vėliau po kastracijos buvo grąžintas į rinką, istorija. O buvo taip: “Columbia Records” (keista, bet ši firma figūruoja daugelyje panašių istorijų- gal joje dirbo KGB rezervistai??) sustabdė viso tiražo realizavimą ir pareikalavo, kad Bobas Dilanas neįtrauktų į albumą dainos “Talkin’ John Birch Paranoid Blues” ir parašytų kitą. Dainoje, kurioje pasakojama apie komunistų medžiotoją, buvo žodžiai: “Mes sutinkam su Hitlerio pažiūromis, nors jis ir išžudė 6 milijonus žydų / Na ir kas, kad jis fašistas – pagaliau juk ne komunistas”. Šią dainą Bobas turėjo atlikti garsiame Edo Salivano šou,  tačiau firmos juristai pareiškė, kad už šio kūrinio atlikimą gręsia teisminis ieškinys; “John Birch Society”, realiai egzistuojanti organizacija, įkurta kovai su komunistais 1958 metais ir turinti savo skyrius 50 valstijų, tad iš jų pusės galima susilaukti antisemitiniu išpuolių. Būtent juristų įsikišimas lėmė, jog į galutinę albumo versiją nebuvo įtrauktos dar trys dainos- “Let Me Die In My Footsteps”, “Rocks & Gravel” ir “Gamblin’ Willie’s Dead Man’s Hand”- ir jų vietoje Dilanas parašė naujas,  kurios ir papildė galutinį albumo meniu.

Nepaisant to, jog originalus albumas buvo uždraustas, kai kurios kopijos visgi įšvydo dienos šviesą ir dabar laikomos rečiausiomis ir brangiausiomis šio puikaus muzikanto diskografijoje. Šio albumo mono versijos 90-aisiais buvo parduotos už 12.000 doleriu, bet jeigu jūsų kolekcijoje užsigulėjo stereo albumas, savo sąskaitą galite papildyti 40.000 dolerių.

Šį plokštelė- puikus pavyzdys, ką galima rasti “blusaturgy”: Monrealio gyventojas Vorenas Hilas šį deimantą pirko turguje už…75 centus. Ant disko ranka buvo parašyta “The Velvet Underground / Mr-N-Dolph / 4-25-66”. Manding, šis laimingasis buvo arba visiškas profanas, arba velniškai gudrus kolekcionierius, už 75 centus pirkęs…25 tūkstančius “žalių”. Vėliau paaiškėjo, kad tai yra debiutinio grupės “Velvet Underground” albumo originalas, o užrašas padarytas ranka iššifruojamas taip: misteris Normanas Dolfas. Misteris M.N.Dolfas- buvęs “Columbia Records” darbuotojas, kuris 1966 metais padėjo Endi Vorholui, grupės prodiuseriui, rasti pinigų niekam nežinomos grupės įrašui. Hilui į rankas pakliuvo taip vadinamas acetatas – aliumininis diskas, padengtas nitroceliuliozes laku, kuriame daromas įrašas iš magnetinės juostos. Tai yra tarpinis variantas gaminant vinilinę plokštelę, faktiškai- tarnybinė medžiaga garso režisieriams: šių diskų klausomasi, norint įsitikinti, jog viskas skamba gerai, tembras normalus ir garso lygis nešokinėja. Po to, kai įvedamos reikalingos korekcijos, gaminamas “master disc”, o jau nuo jo “pjaustomas” visas tiražas.

Acetatai yra vienetinis gaminys ir perklausyti jį galima vos keletą kartų: jie greitai susidėvi.

Unikalus šis diskas yra tuo, kad jame dainos šiek tiek skiriasi nuo vėliau išleisto albumo. Aukcionas eBay, kuriame Hilas išstatė šį diską, pasibaigė ties $151 401 , tačiau asmuo, laimėjęs aukcioną, atsisakė mokėti. Pakartotinam aukcione diskas buvo parduotas už 25.200 dolerių.

Savo devinto albumo dizainą “Bitlai” patikėjo dailininkui-konceptualistui Ričardui Hamiltonui, kuris 1966 metais kuravo daug triukšmo sukėlusią Marselio Diušano retrospektvą “Tate Modern” galerijoje Londone. Hamiltono dizainas buvo pakankamai konceptualus, ypač jeigu lyginsim jį su prieš tai įšėjusiu prašmatniai apiformintu “Sgt.Peppers Lonely Hearts Club Band” albumu. Šis gi buvo labai kuklus – baltame viršelyje buvo išspausta užrašas“The Beatles”. Visas fokusas buvo tame, kad kiekvienas vokas turėjo savo serijinį numerį apatiniame dešiniame kampe, tarsi tai būtų limituotas leidimas ir pagal Hamiltono idėją “tai sukeldavo ironišką situaciją – numeruotas albumo leidimas, kurio tiražas buvo maždaug penki milijonai”.

Tačiau šis grafinis sprendimas turėjo neplanuotą šalutinį efektą: kiekvienas kolekcionierius, pasižiūrėjęs į viršelį, gali įvertinti, kiek retas yra egzempliorius, kurį jis laiko rankose. Aritmetika labai paprasta: leidinys tuo vertingesnis, kuo mažesnis skaičius voko apatiniame kampe. Be abejo, kalba eina apie pirmą 1968-jų leidinį, o ne 1973, 1982 ir 1995 metais perleistus albumus. Pavyzdžiui, albumas turintis numerį 0050000 gali kainuoti $150 – 300 , na, o pirmos dešimt kopijų sieks 10 tūkstančių svarų sterlingų.

Visa bėda tame, kad nuostabusis Internetas per vėlai atsirado, tad tais laikais, kai per rankas perėjo tikrai ne vienas “Baltasis albumas”, niekas net nepagalvojo apie kukliai kamputyje išspaustą numerėlį…gal kuris iš mūsų ir laikė savo rankose albumą, kur buvo įšspausta daug nulių ir tik keli skaičiai?…

Istorija, susijusi su šiuo singlu, įrašytu 1977 metais, tokia pat spalvinga, kaip ir patys “Sex Pistols”, pradedant jų nepavykusiu koncertu, kurį po Vestminsterio rūmu langais jie bandė surengti, taip paminėdami karalienės gimtadienį. Kuomet “Sex Pistols” bandė atlikti “God Save The Queen”, visi, kas dalyvavo šiame mini – koncerte, buvo suimti. Po kiek laiko singlas pradėjo kopti į čartų viršūnes, tačiau britų “Glavlitas” laiku susigriebė ir singlą uždraudė transliuoti per radiją ir TV.

Nepaisant to, ilgainiui daina tapo visų laiku pankų himnu. Nedidelį singlo tiražą spėjo atspausdinti kompanija A&M, tačiau matydami, koks skandalas kilo, firmos bosai nutraukė kontraktą su “Sex Pistols”. Šis singlas tapo pagrindiniu masalu kolekcionieriams Anglijoje, o kuomet žurnalas “Record Collector’s Rare Record Guide” paskelbė jo kainą – 5000 svarų, jis tapo paieškos objektu visame pasaulyje. 2006 metais viena šio tiražo plokštelė buvo parduota aukcione už 12.675 svarų sterlingų.

Šis singlas su pripažintu visų laikų geriausiu roko kūriniu, buvo sumanytas kaip tipiškas korporatyvinis suvenyras ir išleistas 200 vienetų tiražu, pažymint prestižini karalienės apdovanojimą “Queen’s Award To Industry For Export Achievement”. Šis apdovanojimas buvo skirtas firmai EMI Records už nuopelnus parduodant britų muzikantų įrašus užsienyje. Visi puikiai žinom, jog tuo metu visame pasaulyje (atleiskit už kalambūrą) karaliavo “Karalienė” ir jos plokštelės buvo įšparduodamos žaibišku greičiu visur, kur EMI turėjo savo atstovybes. Taigi firmos valdžia sugalvojo išleisti šį singlą kaip dovaną ir ne bet kokią, o spalvotą ir dar su įvairiais “pričindalais”. Pagal sumanymą diskas turėjo būti purpurinis, kadangi ši spalva yra grupės tradicinė, tačiau per skubėjimą, vietoj purpurinės gavosi mėlyna. Jo gamyba, palyginus su paprastu singlu, buvo ganėtinai brangi, bet tuo metu firmoje vyravo maždaug “jei baliavot, tai baliavot” nuotaikos ir į išlaidas niekas nekreipė dėmesio. O skirtumas tarp gamybos kaštų buvo tikrai pastebimas: jei paprasto singlo gamybos savikaina buvo 50 pensų, tai “mėlynasis” ”kaštavo” 4-5 svarus.

Visas šventinis tiražas buvo išdalintas firmos darbuotojams ir svečiams per baliuką, skirtą šiam įvykiui. Kartu su disku buvo dovanojami proginiai bokalai ir šaliai su firmos simbolika. Dabar toks “džentelmeno rinkinys” įkainuotas 5000 svarų, tačiau šalia šio oficialaus rinkinio esti dar vienas – nesunumeruoti ir be voko diskai (matomai, buvusio Alytaus mėsos kombinato sindromu sirgo ir kai kurie EMI gamybininkai). Manoma, jog tai yra testiniai diskai ir anglai vis dar suka galvas, kaip jie atsidūrė kolekcionierių rankose. (Tegul paklausia manęs, aš “vaizdžiai” paaiškinsiu.) Taigi, šiuos “nešikiškus” (nuo žodžio “nešti”, “išnešti”, “nucibrinti”) egzempliorius galima įsigyti už “varguoliškus” 500-600 svarų.

Atskira tarp vinilų kolekcionierių yra „soundtrack“ arba muzikos filmams medžiotojų kasta, o labiausiai jų tarpe vertinamos yra „auksinių“ 1940 – 1960 metų plokštelės su Holivudo filmų muzika. Pačia vertingiausia ir rečiausia pripažinta plokštelė su filmo „Keino sukilimas“ garso takeliu. Jame vaidino garsiausias to laikmečio aktorius Hemfris Bogartas. Vertinga ši plokštelė tuo, jog po išleidimo (įprasta retų diskų istorija) visas tiražas buvo įšimtas iš prekybos dėl autorinių teisių pažeidimo. Atvirai pasakius, ši plokštelė tūlo klausytojo nesujaudintų: tai yra mono įrašas su daugybe dialogų iš filmo, tarp kurių vos girdisi Makso Štainerio muzika. Manoma, kad draudimą parduoti inicijavo rašytojas Hermanas Vukas, pagal kurio knygą buvo parašytas scenarijus. Jis atsiuntė grasinantį laišką firmos RCA vadovybei, pasipiktinęs tuo, kad diske labai daug citatų iš filmo ir jis buvo labiau panašus į audioknygą, kuriai sutikimo publikuoti jis nedavė. Rašytojas pagrasino, jog neduos leidimo kitų savo knygų ekranizavimui, jeigu šios plokštelės tiražas nebus išimtas iš prekybos. Reti, iki mūsų dienų išlikę plokštelės egzemplioriai kainuoja iki 7 tūkstančių dolerių ir jeigu kada į paviršių iškiltų idealios kondicijos diskas, dileriai pasiruošę už ją pakloti 40.000 dolerių.

60-ųjų pabaigoje Britanijos rinkoje sunku buvo rasti singlo formato plokštelę su meniškai apipavidalintu viršeliu – paprastai tokia produkcija buvo pakuojama į popierinius, beveidžius vokus. Leidybinės kompanijos manė, jog į šią produkciją neverta investuoti daug pinigų – tai buvo reikšmingas, tačiau trumpalaikis produktas, kurį plebsas ir taip suvalgys. Todėl kai 1996 metais kolekcionierių tarpe atsirado Deivido Bovi ( arba Boui kaip taria anglai, bet gink Dieve ne Deivido Buvi, kaip dažnai jį vadina kai kurių radijo stočių ir TV vedėjai) dainos “Space Oddity” singlas su spalvotų viršeliu, daugelis pamanė, kad tai puikiai padaryta klastotė. Tačiau muzikanto biografas Maršalas Džarmanas surado žmogų, kuris 60-jų pabaigoje dirbo firmos Philips olandų filiale ir kuris paaiškino, kad tai buvo nedidelis eksperimentinis singlo tiražas, kurį firma išleido britų rinkai. Diskas buvo įrašytas stereo formatu, kas tais laikais buvo pakankamai retas reiškinys. Be to, jis buvo įkvėptas kosminės tematikos ir turėjo daug įvairių garso efektų, kas irgi buvo didelė inovacija. Buvo panaudotas ir marketingo triukas: plokštelės išleidimas turėjo sutapti su amerikiečių astronautų išsilaipinimu Mėnulyje.

Kodėl šios plokštelės nepapuolė į plačiają prekybą ir kur dingo iki šių dienų, lieka nepaaiškinamu faktu. Žinoma tiktai, kad pasaulyje yra tik keli šio disko egzemplioriai.

Ir pabaigai paprastas testas: šioje plokšteleje įrašyta arija iš Modesto Musorgskio operos “Borisas Godunovas”, kurią atlieka garsusis bosas Fiodoras Šaliapinas. Plokštelė išleista 1927 metais. Atspėkit jos kainą.

Parengta pagal žurnalą “Forbes” 

(Not) Too Old To Rock‘n‘Roll…Too Young To Die


„Nesvarbu, kada aš mirsiu, svarbiausia tai, jog žinau kelią į pragarą…“ Angus Young (AC/DC)


bbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbvvvvvvvvvvvvvvvvvvvbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbbvvvvvvvvvvvIGORIS IGORIS RIABOVAS

Ar vis dar jautiesi jaunas? Viskas dėl muzikos, kurios kasdien klausaisi. Taigi išsiaiškinkim, kaip rokas padeda mums išlikti sveikiems ir pilno proto.

Bene prieš tris metus Amerikos „konservų“ partijos nariai pradėjo reikšt nepasitenkinimą dėl tarp vidutinio amžiaus vyrų atsiradusios tendencijos rengtis ir elgtis kaip 25-čiams. Atsakau- paranoja! Visą nugyventą amželį ir aš, ir mano draugai taip ir darėm! Ir kas, velniai rautų, norės savę laikyti „žmogumi amžiuje“? Kas nori bindzenti gyvenimo keliu it vaikščiojanti „Viagros“ reklama? Norintys- žingsnį pirmyn!! Nė vieno. Ko dar mūsų amžiaus vyrams laukti iš gyvenimo, išskyrus tokius viliojančius dalykus, kaip tavo etato naikinimas (ne)mylimame darbe, erektalinė disfunkcija ir urologo pirštas tavo prostatoje?

Galbūt už berniukiškų emocijų slypi daugiau nei mada? Prieš kelis metus viena Harvardo mokslininkė sugalvojo tokį eksperimentą: iš senelių prieglaudos „išsinuomojoo“ keletą šios įstaigos gyventojų ir apgyvendino apleistame vienuolyne. Ten kiek sugebėdama atkūrė  praeito amžiaus 50-jų pasaulį: muzika, TV laidos, rūbai, buitiniai prietaisai, žodžiu, visas tematinis „džiurasikas“. Eksperimento eigoje mokslininkė stebėjo, jog jos bandymo objektai, būdami šioje nostalgiškoje aplinkoje, tampa labiau motyvuoti (nekenčiu šito žodžio!) ir guvūs, negana to, daugelio individų savijauta gerėjo, kitaip tariant, jie jaunėjo. Kuomet eksperimentas pasibaigė, visi šie procesai pradėjo regresuoti.

Jeigu mokslininkai teisūs, tuomet karta, subrendusi praeito amžiaus 70-jų antroje pusėje apskritai turi „eiti ratais“ ir daryti salto atgal! „Aerosmith“, Bob Dylan, „Crosby, Stills, Nash & Young“, „Deep Purple“, „The Rolling Stones“, „AC/DC“- visi jie, kai aš rašau šias eilutes, važinėja po pasaulį ir taip pat, kaip ir prieš 30 metų, stato ant ausų stadioną po stadiono!

Roko nauda-ekonominė, socialinė ir pan.- ir šiandien dar yra ginčų objektas , tačiau vienas, du, penki reunion‘ai taptų svaria pensijine programa pagyvenusiems rokeriams. Praėjo tie laikai, kai ramią senatvę garantavo autoriniai honorarai už perleistus CD. Manau, priežastis to, kad senos komandos vis dar surenka klausytojų minias, slypi tame, jog daugelis jų roką groja kiečiau, nei triskart jaunesni muzikantai. Kas galėjo pagalvoti, kad „Rolingai“ ir „AC/DC“ ne tik išgyvens iki 2011, bet ir sugebės leisti albumus bei surinkti pilnas sales? Galima bet ką sakyti apie Polo Rodžerso ir „Queen“ aljansą, bet liežuvis neapsiverčia pasakyti, jog tai, ką jie šiandien groja – šlamštas. Kaip tada suprasti, jog dauguma šių žmonių vis dar kartu su mumis ir groja geriau, nei visuotinio roko pripažinimo ir suklestėjimo laikais? Žinoma, labai svarbu yra tai, jog su Betės Ford klinikos pagalba jie nulipo nuo adatų ir nugalėjo priklausomybę nuo įvairiu chemikalų, tačiau pagrindinė priežastis slypi jų muzikoje.

Man patinka įvairūs muzikos stiliai, bet didžiausią kaifą patiriu nuo garsaus gitarinio roko. Vadinkit ją hard roku, heavy metal, punk ar hardcore – esmė ne pavadinime, o tame, jog ji ne tik jaudina,  bet ir jaunina. Jeigu jaučiuosi prislėgtas, geras hard roko gabalas kelia nuotaiką ir keičia fizinį būvį, skatina endorfino ir testosterono protrūkį. Tai ne atsitiktinumas, kad šio pasaulio galingieji iš visų jėgų stengėsi uždrausti triukšmingą muziką. Platonas laisvu nuo filosofinių traktatų rašymo ir sekso su berniukais-vergais metu iškėlė mintį, jog muzika turi būti kontroliuojama valstybės. Viduramžiuose bažnyčia draudė naudoti tritonį, pavadindama jį „šėtono muzika“, o  prasikaltusiam muzikantui grėsė susitikimas su šventąja inkvizicija! Vargšai Richardas Vagneris ir Tonis Ajomis  būtų supuvę bažnytiniuose rūsiuose! Kolonizacijos epochoje vergvaldžiai draudė mušti būgnus, o sovietinės „socializmo priešų“ medžioklės laikais Dzilbus & Co turėjo derinti savo repertuarą „с вышестоящими органами“. Artimai pabendravus su šiais „organais“, Sibiras atrodė gana arti…Turintys valdžią „tovariščiai“ norėjo (ir nori) viską pajungti savo kontrolei – juk jie visada žinojo, kad galingoje muzikoje yra kažkas pavojingo…

Viskas paprasta: jeigu jūs didžiąją  gyvenimo dalį sėdit ant savo brangaus užpakalio (juk savas!) ir auginate hemorojų iki kokoso dydžio, valgote kas papuola, iki nuospaudų nutrinate pirštus, minkydami „vyrišką organą“ t.y. TV pultelį, jūsų kūnas reaguos adekvačiai: jis pradės tinti ir streikuoti, kol pagaliau visai subliukš. Jeigu jūs skaitysite geltoną spaudą ir reguliariai spoksositė į mėšlą, kurį jums bruka tautinė TV, tas pats likimas ištiks ir jūsų smegeninę. Ir jeigu jūs klausysite James Blunt ir Dido – jūs pradėsite regresuoti, kūnas pavirs kisieliumi, o senėjimo procesas greitės! Aš nesiūlau griežtos “Slayer” ar “Motorhead” dietos, tačiau tik įgimta roko muzikos jėga atskyrė rock‘n‘roll‘o kartą nuo tėvų kartos. Žodžiu, kasdien bent dvidešimt minučių, skambant „AC/DC“, šokinėkit po visą butą neskaičiuodami sudaužyto porceliano, darykit salto ir tapsit lieknesni, patirsit mažiau stresų ir daugiau žmonių norės su jumis užsiimti seksu! Tai tiesa – aš pats apie tai kažkur skaičiau.

Pasaulyje eina į pabaigą gamtiniai ištekliai, vietos planetoje mažėja, gresia globalinis atšilimas (ar atšalimas), čia dar Fukusima driokstelėjo – rimtų problemų pakanka. Tad eidamas į koncertą, už kurio bilietą sukišau 100 Lt , aš tikrai žinosiu, kad ten man niekas nespaus smegenų ir nepamokslaus, ir aš galėsiu netrukdomas kratyti plaukų likučius ir barstyti pleiskanas! Mano smegenys reikalauja laisvės, ir tai ne todėl, kad aš neskaičiau Sartro ar Hesse, o todėl, kad aš kiekvieną dieną skaitau prakeiktus laikraščius! Jūs sakysit- eskapistinės fantazijos? Ir dar kokios! Nes mūsų pasaulyje, kuris darosi vis labiau Dievo pamirštas, tik ir lieka svajonė kur nors pabėgti. Šis pasaulis ganėtinai nenormalus, kad jame nebūtų rock and roll‘o.

Ačiū ir labos nakties.

Daugiau Igorio Riabovo rašinių:

□ Gyvenimas ir mirtis: Džimis Morisonas ir Džonas Lenonas
□ Woodstock’o legenda Canned Heat Suvalkuose
□ Kas galėjo nurungti roko grandus?