Hipių laikų muzikantai. Padėkite atpažinti

Ką tik gavome ZENONO LANGAIČIO laišką su POVILO GIRDENIO  prašymu atpažinti nuotraukose esančius jaunus žmones

Labai prašyčiau prisimenančių arba žinančių pakomentuoti tris nuotraukas, kurių skaitmenines kopijas gavau iš asmeninių kolekcijų ir savininkai tikslesnės informacijos nežino:

↑  Pirmoji pavadinta “Džyzos chebra“ ir panašu, kad languotais marškiniais be instrumento Aleksandras Jegorovas-Džyza (1952-2014), o kiti muzikantai, pasirodymo vieta ir laikas nežinomi.

 

↑ Skaitmeninis antros nuotraukos vaizdas pavadintas “GRUPĖ“. Nei vieta, nei laikas, nei žmonių vardai-pavardės nežinomi.

 

↑ Trečia pavadinta “Gatvės muzikantai“, nei vieta, nei laikas, nei joje esantys žmonės nežinomi.

Daugiau glūkoiduose šia tema:

REVOLIUCIJA NO 9. KAUNAS 1970
KAUNO HIPIAI: MAŽOJI IŠPAŽINTIS
FOTOPARODA: HIPSTERIAI SU MOTOBAIKAIS ARBA “NERAMŪS KELIAUTOJAI”

Rimas Burokas: aš liksiu Jums sutrešę rėmai …

RASA PETKEVIČIENĖ

Gal prieš penketą metų Giedrės bibliotekoje man teko išgyventi retrospektyvų „susitikimą“ su Rimu Buroku. Pateikiu Jums spontanišką to įvykio aprašymą. Jis gimė tuoj pat po „susitikimo“, o vakarai „pas Giedrę“ (taip dažnai mes juos vadinam) – išskirtinis reiškinys Alytaus kultūriniame gyvenime, kaip, beje, visa jos pačios ir jos vadovaujamos bibliotekos veikla. Čia tvyro sunkiai paaiškinama kultūrinės laisvės atmosfera, čia niekuomet ant galų pirštelių nešokinėjama prieš pakviestą vakaro „žvaigždę“, čia vieni kitus šaukia vardais, čia kiekvienas kultūrai neabejingas žmogus gali pasijusti „labiau namie“. Ir vis dėlto jautriausia atmosfera apgaubia tuos vakarus, kuriuose po ilgų kelionių į gimtąjį miestą sugrįžta (kažkodėl dažniausiai pas Giedrę) šio miesto pagimdyti, išauginti, iš šio miesto išėję poetai ar kiti įžymieji ir mylimieji. Atklysta jie miglotais tiltais, o kartu su jais, lyg grįžtančios gervės, nutupia ir buvusios dienos. Mes susirenkam, juntam švelnų jų buvimą ir mielai šypsomės vieni kitiems… Galbūt tai, Rimo žodžiais tariant, „tik liūdnokas amžinybės žaidimas“. Galbūt…

Rimo Buroko aš nepažinojau taip artimai, jog galėčiau prisiminti gyvenimo įvykius, susijusius su juo . Mes tik buvom vieno laiko vaikai, buvom truputį pažįstami, tas truputis – tai keli prasilenkimai. Aš nebuvau patekusi į šio efemeriškos išvaizdos, elegantiško , grakštaus, juodų melancholiškų akių gražuolio magijos lauką. Vienintelis labiausiai man įsiminęs bruožas – aristokratiškumas. Paviršutiniškai bendrauti su Rimu buvo lengva ir įdomu, net žaisminga, bet visuomet intuicija kuždėdavo, jog prisiartinus pernelyg arti šis žmogus skaudžiai žeistų. Žeistų panašiai kaip žeidžia Džimis Morisonas, Jackas Kerouacas, Williamas Blake‘as ar Andrejus Tarkovskis, Julio Cortazaras. Žeidžia jis ir dabar. Savo poezija ir savo likimu.
Skaitai Rimo eiles ir jauti, jog jos – tai abipusis poeto ir tavo vienatvės produktas. (Gal dėl to taip sunku buvo klausytis viešai skaitomų jo eilių). Skaitai ir suvoki, jog jis nieko nedaro tyčia. Labiau rašo tai, ko netenka. Paprasčiausia rašo tai, ką jaučia, ką galvoja, ką mano suprantąs. Vidinės laisvės momentai, kai protas atviras, o siela palikta klajoti, truputį apsvaigusi ir sumišusi… Taigi tikroji poezija nieko neišsako, ji tik atveria galimybes, atidaro visas duris… Į mirtį – taip pat. Nes gyvenimas žeidžia labiau nei mirtis. Mirties akimirką skausmas baigiasi, taigi – poetas manė, jog mirtis yra jo draugė – – – O gal jis koketavo? Gal turėjo relišerį, bet labai giliai? Atrodo Aidas Marčėnas yra sakęs, jog kiekvienas įvykęs eilėraštis – svarbi mirties proceso repeticija, nedidelis svarbiausio mūsų gyvenimo įvykio modelis. Turintis visą seką – neigimą, priešinimąsi, kančią, skausmą, susitaikymą, euforiją, nusivylimą. Rašydamas geras poetas numiršta. Tačiau kad ir kaip ten bebūtų, net pati sąžiningiausia poeto kelionė, palyginti su tikruoju mirštančiųjų išėjimu, visada tik karikatūra… Gali būti, kad jis žaidžia. Gali būti…

Bet Rimo žaidimai liūdnesni nei įprasta, nes mirti jis išėjo tikrai , šis gražuolis aristokratas, su savimi pasiėmęs vienintelį daiktą – J. Cortazaro „Žaidžiame klases“, – knygą apie sunkias kelio į vidinę laisvę paieškas, – beje, prieš tai įkalintas Lukiškėse dėl to, jog buvo laisvas. Išėjo jaunas, vos sulaukęs 26 – erių, savo arisrokratiška laikysena gyvenime ir mirtyje pasipriešinęs ano meto marazmui – pastangoms paversti asmenybę „visuomeniniu gyvuliu“, – išsaugojęs savo egzistavimo privatumą, individualumą, unikalumą ir atskirumo pojūtį. Savo gyvenimu ir likimu, kaip gyvu priekaištu, perspėjo mus, bet paliko senti ir sulaukti laikų, kai visuotinės gerovės rėmėjai, masių viešpačiai, istorinės būtinybės skelbėjai nervinsis, susidūrę su menu, nes jo nemėgsta apskritai, ypač literatūros ir būtent poezijos, nes, Josifo Brodskio žodžiais tariant, „ menas įrašo tašką tašką ir kablelį (točka točka zapetaja…) su minusu, paversdamas kiekvieną nuliuką tegul ir ne visuomet patraukliu, bet žmogišku snukučiu, kuriuo jau sunkiau manipuliuoti. Išėjo palikęs mus lemčiai: „dirbk, pirk ir mirk“. O gal dar yra pasirinkimas?

„There are things known; there are things unknown; in between there are doors…“ (Williamas Blake‘ as)

Trys Rimo eilėraščiai

Galerijoje 101 – aštuntojo dešimtmečio Lietuvos baikerių fotografijos

Moteris šėlstančioje jūroje išgelbsti anūkėles, bet pati kranto jau nepasiekia. Skaitant tai, nuvilnija jaudulys iki pat sielos gelmių. JAI dedikuota ši Romo Požerskio foto paroda. Verta aplankyti glūkoidų fotogaleroje anksčiau publikuotus Zenono Langaičio (Kaunas) reportažus apie HIPIUS ir BAIKERIUS

ZENONAS LANGAITIS

zenon2

Spalio 30 d., 18 val, VDU Menų galerija 101 (Muitinės g. 7, Kaunas) kviečia į Romualdo Požerskio fotografijų parodos Neramūs keliautojai atidarymą ir to paties pavadinimo knygos pristatymą. Renginyje dalyvaus parodos autorius R. Požerskis ir knygos sudarytojas Tomas Pabedinskas.

XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje Romualdas Požerskis, po kelerių metų įsiliejęs į žymiausių Lietuvos fotografų gretas, dar buvo Kauno politechnikos instituto studentas ir savo jaunystės dienas leido su grupele bendraminčių, vienijami aistros motociklams, kelionėms ir laisvės idėjoms. 1971–1975 m. R. Požerskis, jo bendramokslis Virgis Lankas, pusbrolis Petras Pocius ir Zenonas Langaitis motociklais keliavo po Lietuvą, kartais išsirengdavo ir į tolimesnes keliones, pavyzdžiui, Taliną. Jaunieji motociklininkai tuomet savęs nesiejo nei su baikerių judėjimu, nei su Kaune gyvavusia hipių bendruomene. Tačiau kelionės, laisvė, kartais romantiška, o kartais dramatiška patirtis kelyje buvo neišvengiamai susiję su tuomete alternatyvia Vakarų kultūra ir jos maištinga dvasia. Romualdas su bičiuliais klausėsi The Doors, Led Zeppelin ar Black Sabbath, skaitė Jacką Kerouacą, patys siuvosi motociklininkų striukes su „kutosais“, plačius džinsus ir… svajojo apie laisvą Lietuvą, be politinių, ideologinių suvaržymų, be asmens laisvės apribojimų.

Parodoje ir naujojoje knygoje pristatomos fotografijos šiandien atrodo kaip ano meto jaunosios kartos gyvenimo, idealų ir bendros politinės situacijos metafora. Jos pasakoja apie asmeninės bei politinės laisvės siekį sovietmečiu, neramioje XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Tokia nuotraukų interpretacija dabar gimsta dėl laiko nuotolio, tuometinio istorinio konteksto žinojimo, atvaizdo „perkėlimo“ iš asmeninio albumo į knygą, pagaliau – dėl „prigimtinio“ fotografijos gebėjimo kasdienio gyvenimo akimirką paversti iškalbingu apibendrinimu. Tačiau paroda suteiks retą progą fotografijas padengusius interpretacijų sluoksnius vieną po kito nuvalyti, kad būtų galima pajausti po jais išlikusią „gyvą“ akimirką ir estetinių taisyklių nesuvaržytą jos įamžinimą nuotraukose, kurios anuomet buvo skirtos tik fotografijų herojų asmeniniam archyvui. Betarpišką santykį su fotografijose įamžintu laikotarpiu padės atrasti kartu su fotografijomis eksponuojamas R. Požerskio jaunystės dienoraštis, mėgėjiški filmai ir fotografo bendražygių asmeniniai nuotraukų abumai.

Parodą galima aplankyti nuo spalio 30 d. iki lapkričio 21 d.

VDU Menų galerijos 101 (Muitinės g. 7, Kaunas) darbo laikas: I-V 11:00-17:00.

Baikeriai dvare || Garažų klipai || 2017

Fotoparoda: hipsteriai su motobaikais arba “NERAMŪS KELIAUTOJAI”

Zenonas Langaitis, hipių laikų baikeris, atsiuntė mielą širdžiai info apie Romualdo Požerskio fotoparodą “Neramūs keliautojai”. Zenonas dar anksčiau glukoidams buvo pasiuntęs istorinių foto iš  Romo Kalantos laikotarpio: 1968 – 1974. Galite pasižiūrėti čia. Tai žmonės, kurie gyveno laisva idėja, roku, harlėjais. Tai pati šviesiausia sovietmečio jaunimo grupuotė. Dar vasara, keliaujate po Lietuvą. Puiki proga aplankyti parodą. Ieškokote taip: autostrados 122 kilometre nuo Vilniaus ir 188 nuo Klaipėdos yra ženklai, vedantys į dvarą. Kauno r. Babtų sen., Žemaitkiemio 10. Vietovės koordinatės: 55.066033,23.79128.

Birželio 15 dieną, Babtyno / Žemaitkiemio dvare vyko Romualdo Požerskio parodos „Neramūs keliautojai” atidarymas. Publikai pristatyta darbų serija – visiškai nebūdinga gerai pažįstamoms ir ikoninėmis laikomoms fotografo nuotraukoms. Veikiau tai galimybė susipažinti su išskirtine menininko biografija ir to laikmečio dvasia.

„Noras parodyti šiuos darbus kilo visai atsitiktinai”, – teigia vienas parodos iniciatorių, menotyrininkas Tomas Pabedinskas. 1971–1975 metais R. Požerskis kartu su keliais kitais studentais savo draugais vasaras praleido motociklais keliaudami po Lietuvos, Latvijos bei Estijos kraštus. Dienoraštinis fotografijos pasakojimas puikiai atsiskleidžia ir atidarymo metu: susirinkę nuotraukų herojai prisimena visas laisvės ir maišto, sumišusių su jaunyste, istorijas, kurios taip naiviai ir netiesiogiai, tačiau tvirtai atsiremia į nepriklausomos Lietuvos troškimą.

Odinės iš Amerikos atsisiųstos ar pačių pasisiųtos striukės, garinti džinsai, tuo metu klausoma „Led Zeppelin” ar „Pink Floyd” muzika, prieštaravo tuometinei ideologijai ir buvo laikoma maišto simboliais. Dar daugiau, po Kalantos tragedijos, sustiprėjus laisvės apribojimams, keliautojai neišvengė ir kuriozų: štai kartą, patekus į eismo įvykį motociklininkas negalėjo net ligoninėje nusiimti šalmo, mat turėjo ilgus garbanotus plaukus, kas reiškė, jog jei tokią šukuoseną būtų pamatę sovietai, jam būtų atimtos teisės.

Serija atgyja ne tik dėl pasakojamų istorijų, pati ekspozicija tarsi pratęsia „Neramių keliautojų” dvasią. Šalia nuotraukų galima apžiūrėti ir visą jau antikvariniais laikomų motociklų kolekciją, o už dvaro esantys laukai tarsi sustiprina tą laisvės troškulį.

Taip pat šiuo metu yra ruošiamas „Neramių keliautojų” serija grįstas albumas, kuriame bus galima rasti ir nuotraukų, papildančių R. Požerskio dienoraščio

iškarpas. Rudenį vyksiančiame knygos pristatyme bus galima plačiau susipažinti su knygos sudarytojų – R. Požerskio ir T. Pabedinsko – motociklininkų serijos vertinimu ir interpretacijomis bei darkart pajusti septinto dešimtmečio maištininkų dvasią.

Paroda veiks iki spalio 30 d.

Info šaltinis:  alfa.lt

Zenono Langaičio glūkoidams dovanotos fotosesijos apie  hipišką Palangą ir baikerių pažintines keliones ir nuotykius

Dusios saga: atsuktas laikas. PIRMA DIENA

dUSIOS-SAGA-HEADER

 

Saga, tai skandinaviškas terminas ir reiškia padavimą, sakmę ar pasakojimą su enciklopedinių požymių turinčiomis vertybėmis. Dar SAGA tai kanadiečių grupsas, kurios geriausių gabalų kompiliaciją, Igoriui tarpininkaujant, Dzilbus rekordino iš Daivio Sirūno, jau tada, po LT revoliucijos, sukaupusio ne tik roko klasiką, bet ir 1965-1975 undergraundą orginaliose CD versijose. Galima tik paspėlioti, ką jis turi šiandien.
Rašyti dienoraštį – jokia prabanga ar išskirtinumas, panašiau į marazmą. Jei viena persona 1971 metais nebūtų nusipirkus knygyne blonknotą už 40 kapeikų, šio posto nebūtų.
Vardai, nikai, pavardės naudojami rašinyje, priklauso realiems asmenims, kai kurie šiandien – jau asmenybės. Kai kurių nėra gyvų. Tai laikotarpis, prisotintas nereikšmingų, bet giliai įsirėžusių į atmintį įvykių gausa.
Leksika, tokia, kurią naudojo dauguma, net ir priešakinis jaunimo būrys – studentai. Yra kaunietiško slengo ir kitokių šiandien primirštų ar nežinomų kalbos elementų. Dienoraščio tekstus šiandien būtų gaima išgražinti, tačiau tada jūs nepajusite to laikmečio dvasios, jaunimo autentiškų pokalbių niuansų. Literatūros kritikams, pasigalandus dantukus, gera proga pigiai pasireikšti. Bet mums tai nėra svarbu. Svarbu atsukti laiką atgal, tiesiai į 1971. O rubrika SENOS NAUJIENOS apims 1955 – 1982 laikotarpį. Nuotraukos savyje turi daugiau info negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jas reikia ne tik žiūrėti, bet ir skaityti. Gero studijavimo.

<<< PIRMA DIENA. Penktadienis, 9 liepos 1971

Baigėsi sesija, prasidėjo studentų atostogos. Viduko tėvas su moskviaku atvežė mus prie Dusios, taip tariant, pailsėti. Nuo Kauno šurmulio, šturmu paimtos sesijos, panų ir kasdienybės. Atvažiavom į vakarą, nes prieš tai reikėjo užsukti pas mane į Alytų paimti kai kurių daiktų, o aš būtinai norėjau papildyti chebrą nors Šekspyru. Buvau užsukęs pas jį į namus, bet neradau. Įpareigojau jo mamą niekur nešleisti jo ryte iš namų, nes žadėjau užsukti iš Dusios į Alytų ir pasiimti jį. Pavargom kol ištiesėm palapinę.

TTT-Dusia_74 Čia buvo prisistatę turistai iš Leningrado, kurie fotografavo  tą palapinę visais rakursais ir vis gyrė – vot eto to palatka. Du kambariai su dugnu, trečias – garažas, zapas netilptų, bet dėl jawos ar poros samokatų, vietos pakaktų. Viduko tėvai Kauno inteligentai turėjo kažkur blatą, tad gauti lenkišką Sopot 5 palapinę pastangų įdėti nereikėjo. Kaunas yra Kaunas. Kai ji pagaliau atsistojo ant kojų, mums užėjo noras būti prie ežero žymiai ilgiau nei planavome. Žiūrėsim, kaip bus ištikrųjų. Jautėmės svečiais, nes palapinių buvo pristatyta gera pusė milijono. Veikti lyg ir nebuvo ką, bet nauja aplinka, Viduko nešiojamas magas skleidė bitlų diskelį Abbey Road ir psichiką veikė teigiamai.

TTT zasinas-jule

SENOS NAUJIENOS

NATAŠA.  Norint suvokti apie ką čia bus rašoma, rekomenduojame paskaityti  čia,  dar pažiūrėti unikalų filmuką apie studentų su hipiakišku atspalviu nuotykius 1971 Palangoje. akmenysBūtent tada ir ten filmo herojai sutiko simpatišką, kaip vėliau paaiškėjo, dar ir smalsią, draugišką panelę vardu Nataša, kuri juos kelias dienas atidžiai stebėjo, bet kartą, įsidrąsinusi priėjo prie kompanijos ir panoro susipažinti. Nataša, Maskvos Lunačarskio teatro menų instituto studentė prisipažino: Palangoje pirmą kartą, labai norėjo pamatyti Pribaltiką, nes pas juos kalba, kad čia daug kas kitaip, o Talinas – visiški Vakarai. O jūs tokie ir pasirodėt. Lietuviškai nesuprantu, bet kai išgirstu jūsų kalboje angliškus žodžius, pasidarė įdomu. Tada tie mūsiškiai dėvėjo dailininko Alvydo Petkevičiaus sukurtus Emerson, Lake & Palmer T-Shirts, petkevicius-eraspidolų nuolat sklido Ten Years After, The Who ar Mountain muzika, elgėsi jie kiek išaukiančiai, kalbėdami apie muziką, aišku, įterpdavo kokį nors dainos ar grupės pavadinimą: The Doors, Waiting For The Sun ar Whole Lotta Love.t shirts

augis-mundaius-dzilbus-vidzEugenijus “Augis“ Morozas, kuris jau tada filmavo ir svajojo tapti kino operatorium, pirmasis pasišovė apšviesti Natašą neįtikimais ir neįsivaizduojamais įvykiais. Nors pasakojo labai rimta veido veido išraiška apie Lietuvą, bet  tokias nesąmones ir tik mūsų kikenimai būsimąjai aktorei galėjo kelti abejones ar Augis kalba rimtai. Neatsiliko ir Dzilbus: jis jai sakė, jog Kaune, Laisvės alėjoje važinėja konkės (vien pavadinimas „Laisvės alėja“ Natašai darė įspūdį), o 1968 metais inkognito į Kauną buvo atvažiavę Animalsai ir surengė nedidelį koncertą Tulpės kavinėje. Romėnas, Vidukas, Raimundas Banionis, Vidma, Benas iš Panevėžio skiedė ženkliai santūriau. Ištisą savaitę Nataša buvo kartu. Rytais į palapinę vaikinams atnešdavo batončikų s iziumom ir pienu, kartu ėjo į pliažą, ant tilto kartu 31,6 metro trumosiomis bangomis, per SPIDOLĄ klausė Radio Prahą –  ascoltato alone trasmissione in lungo italiano, vakare – šachmatinėje. Dar dalyvaudavo afterparty, ten vyravo pokalbiai apie kiną ir muziką, pramoko kelis žodžius lietuviškai. Visi kalbino atvažiuoti į Kauną, čia ji pamatys ir pajus tai, ką jai čia pripasakojom. Tiesiog niekas netikėjo, kad ji galėtų atvažiuoti.

Bet atvažiavo. Ruduo, lietus, virš senamiesčio smogas. Trolike girti. Čigonai brome siūlo: batukai, bitlovkės… Vaizdelis prastas. Jautėmės dar prasčiau. Atpirko Karo muziejus, Kauno pilis, Perkūno namai ir šiltas priėmimas. Nataša hipsteriams padovanojo Zolotoje Runo bloką. KPI bendrabutyje Vydūno alėjoje kvapnaus tabako aromatas sklido per visus keturis aukštus… Reziume: niekada, net juokaudamas, nekalbėk nesąmonių.

Alvydo Jegelevičiaus komentaras po filmo „Diagnozė: gėlių vaikai“ pristatymo glūkoiduose.


Apie kino operatorių, scenaristą, fotografą Eugenijų Morozą. Stilingas, bohemiškas menininkas… Jis baigė Maskvos kino univerą. Dirbo LTV. Susipažinom Panevėžy. Iš Maskvos parsivežė gražią žmoną-sibiriačką. Moteris kaip nulieta – modelis – “ne tas žodis”. Ne vaikščiojo, bet plasnojo, deja… Vieną dieną „x“ išskrido iš TV bendrabučio 8-o aukšto (Skroblų gatvėj)… Gaila, labai gaila.
Su Augiu esam sukūrę keletą kino novelių trumpametražiniam  k/f. Dažnai kalbėdavom apie tuos gėlių laikus, bendrus pažįstamus.
Laisvoje LT Augis įsisuko į verslą. Apdegė, pateko į Pravieniškes, ten rodė kiną “bratanam”. Kai išėjo (prieš kokius 5 metus) Vilniaus TV kartu susukom keletą reportažų, reklaminių klipų, dar su Obuoliu mane nufilmavo…
Turėjo gerą ir ištikimą draugę Chicagoje. Abu užsukdavo į “Markus ir Co”, kur aš jau 10 m jazz’uoju. Taigi – greit ir išlėkė paskui ją.
Tiek trumpai apie Augį.

NEŠIKAS.   Ar sunku nešti iš Zimavičienės mūro Riga stereo 101aparatūrą 2 kilometrus iki namų vien dėl to, jog tai pirmasis sovietmečio aparatas ir vienas pirmųjų mieste. Labai nelengva. Tiuneris su patefonu pririštas prie pečių, rankose kolonėlės, žiema, slidu. Bet koks kaifas kai uždedi ką tik atsiūstą iš štatų Deep Purple – Fireball. Koks gilus staklių įsijungimo garsas, kurio startuoja gabalas Fireball. Nepasimirštamas įspūdis dar todėl, kad ant grindų sėdi Igoris, Kobra, Šmitas, Žana, Kefas, Romėnas …

Bet iki šio svarbaus  įvykio, įrašus downloadinti tekdavo pėsčiomis, spaudžiant – 20 ˚C. Tada pas Kobrą reikėjo eiti  iki Kurorto paskutinės gatvės, kur jauna šeima laikinai gyveno pas Dalios tėvus Žemaitės gatvėje. Rankoje nešiesi magnetofoną-priedėlį NOTA 101. Kai nupėdini, turi valandą laukti kol aparatas sušils iki kambario temperatūros,  darai įrašus. Dar nesiseka, nutrūko juosta, su Dalios nagų laku klijuojam. Po keleto valandų, jau sutemus ir  lašančia nosimi  parsirandi namo. Prikabini magą prie VEF-Spidolos ir  suskamba bitlų Seržantas Pipiras. Štai, atrodo, kiek nedaug reikia, kad tavo sielą užpiltų džiaugasmas, sumišęs su teisingos muzikos garsais.

kobra-su-dalia-prie-zuvinto

virgius  L senos foto kobra„KAUNIEČIAI“.  1969. Antanas “Jaška“ Jasionis, tinklininkas iš prigimties, metus pasimokęs Kauno Kūno Kultūros institute (KKI), vasaros atostogų grįžo į gimtą provincijos miestelį. Prie Nemuno restorano su draugais iš bačkos geria girą. „Kokia šy-y-y-lta gy-y-y-ra‘‘ – sako Antanas. Mundžius (broliai Ilgieji Peiliai) Kaune studijavo radiotechnikos mokslą, o po pamokų mėgdavo sukinėtis Laisvėj su centro chebryte. Kai pamato nuo Soboro pusės, pačiu alėjos viduriu artėjančius Kapitoną, Romėną ir Dzilbų, trumpam nusliūkina į artimiausią bromą, idant nereikėtų sveikintis su provincialais Kauno chebrantų akivaizdoje. Niekas ant Mundžiaus nepyko, nes kai kurie nuoširdžiai stengėsi atrodyti kauniečiais. Jei nepavykdavo, tai bent kalbėdami patampydavo balses.

[skaitalas turi tęsinį]

copyright-2016

Atsisveikinimas su DŽYZA

Mirė ilgametis LRT darbuotojas, antisovietinio pasipriešinimo dalyvis Aleksandras Jegorovas, daugelio pažįstamas kaip „Džyza“. Laisvę muzikoje ir gyvenime labiausiai vertinęs žurnalistas gimė 1952 m. rugsėjo 6 dieną Kaune. Po R. Kalantos susideginimo dalyvavo protesto akcijose, buvo persekiojamas KGB. Aldona Marcinkevičienė pirmoji pranešė glūkoidams apie Aleksandro “Džyzos“ Jegorovo netektį. Tai Igorio jaunystės Kauno laikų geras draugas. Tai Kristupo Petkūno ir kitų Kauno hipiakų iš Company bendražygis ir idėjų pakeleivis (brothers and sisters, are you ready). Romo Kalantos amžininkas, amžinasis hipis, muzikantas, buvęs kaunietis, o dabar vilnietis. Dar miela detalė prisiminti: tai jis glūkoidę Laimą po “Nuogų ant Slenksčio“ atgroto šokių vakarėlio Automatikos fake (Kauno Politechnikos Institutas – dabar KTU) 1973 palydėjo namo ir elgėsi kaip tikras džentelmenas…

dzyza

Keletas Džyzos minčių, išsaklytų pokalbiuose su žurnalistais
Su Kristupu Petkūnu likome tikri draugai. Labai kukliu, bet dvasingu žmogumi. Buvo toks posakis – neturėk 100 rublių, bet turėk 100
draugų (Kristupas Petkūnas, Kauno Company 1968 – 1973- glūkoidų pastaba).

Nors esu Lietuvos patriotas, žinau, kad už patriotizmą niekas pinigų nemokėjo ir nemokės. O jaunam žmogui reikia gyventi. Jei Lietuvos kultūros ministerija menininkams finansavimą nurėžia, tai išaugs ne kultūros, bet picų karta.

Žinoma, kas darytų gera, jei nebūtų blogio? Abu dalykai susiję. Tik gaila, kad ne už tai kovojome. Mes praradome sveikatą, o kai kas – sąžinę. Per šias „kalantines“ Kaune susirinko politikai gedulingais veidais ir pradėjo savo monologus skaityti iš lapų. Jei žmogus nuoširdžiai kalba, jis neskaito iš lapo. Esu gavęs Sausio 13-osios medalį. Norėčiau pasielgti kaip Džonas Lenonas. Jis protestuodamas atidavė savo apdovanojimą karalienei.

Kuo ši karta skiriasi nuo mūsų kartos? Žiaurumu. Ir naujų technologijų išprievartauta smegenine. Kaip atrodys ateityje 16-18 metų žmogus? Su motociklo šalmu, kuriame įmontuotas garsiakalbis. Iš priekio – belaidžio ryšio išmanusis mobilusis telefonas. Dar priekyje – ekranas, o kitoje pusėje „vidiakai“…

Skirtingų kartų klausimas visada buvo aktualus žmonijai, bet ypač istorinių virsmų laikais. Kuo skiriasi hipiavusi sovietinės Lietuvos jaunuolių karta nuo dabartinės kartos, jaunuoliškai įnikusios į „feisbukus“ ir „jutiubus“? Kuo ši karta pranašesnė? Ar žmonės, prarandantys bendruomenės jausmą, gali būti laimingi?

company_dzyza

Arkadijus Vinokuras, dar vienas nemarios kartos Kauno Company hipis-intelektualas apie Džyzą (šaltinis: LRT)
Prieš išeidamas Džyza, jau negalėdamas kalbėti, perdavė savo antrajai pusei (tapusiai jo užuovėja nuo negailestingos tikrovės) laikrodį. Amžinybėje mat laikas nebeegzistuoja. Jis reikalingas tik mums, kad nepamirštume, jog vis dar esame mirtingi.

Nesiilsėk ramybėje, mielas mano drauge, nes ten, danguje, susitiksi su visais mūsų anos epochos nepakartojamais veikėjais. Jok lyg
Don Kichotas ant savo Seno Kuino, prisidėjęs prie lūpų armonikėlę!

Jok, skleisdamas bliuzo garsus, ir angelai dainuos ir juoksis kartu su Tavimi. Nepamiršim Tavęs, Džyza, tu hipiškasis kaunietiškasis Kristau! Žinok, mes, Tavo Company ir tūkstančiai Tave regėjusių, girdėjusių, Tave pažinusių, plosime tik Tave prisiminę!

Gūdūs sovietų okupacijos laikai, 1970-ieji… KGB-istai kaip velnias kryžiaus bijojo laisvo, bebaimio juoko. O jis, Džyza, juoktis mokėjo.
Besiplaikstančiais ilgiausiais plaukais žingsniuodavo Laisvės alėja taip atkreipdamas praeivių, milicininkų, draugovininkų ir jaunimo dėmesį. Gimęs Kauno senamiesčio širdyje prieš 63 metus…

Ne, prieš 45 metus, nes tada jis pasirodė lyg iškritęs iš kito pasaulio, to, iki kurio buvo skaičiuojami sovietiniai šviesmečiai. Koks ten buvo jo gatvės pavadinimas? The Love street (The Doors grupės hitas “Love Street“ – glūkoidų pastaba). Taip didžiulėmis raidėmis ant sienos ir buvo parašyta.

Džyza savo greitakalbe, pilna anglicizmų, ironiška kalba ir išvaizda iškrisdavo iš konteksto. Visiškai kaip ir dabar: kitoks, kitokios
hipiškos vertybės, vienas paskutiniųjų hipių dinozaurų, niekaip nesugebančių prisitaikyti prie normalumo.

Daugiau glūkoiduose ::

Revoliucija No 9. Kaunas 1970 [balandžio 8, 2012]
〉 Kauno hipiai: mažoji išpažintis [gegužės 22, 2009]
Prisimenant klavišininką Robertą Griškevičių [lapkričio 29, 2007]
Romo Kalantos deglas (kartojama) [gegužės 14, 2013]
galera_company

 

Sesija #33 arba Glūkas 2014

Belieka dėkoti nežinomam orų orakului, užvežusiam teisingą orą į Kristaus amžiaus sulaukusį  glūkoidų susibūriavimą. Taigi, jei ir nieko reikšmingo nebūtų įvykę, reziumuoti galima, kad viskas vyko taip, kaip ir dera, tvyrant šiltam orui ir dar šiltesniems  apsidalijimais naujienomis tarp bendruomenės atstovų. Juk daugelis metus nesimatė, o dar naujų veidų pasipylė, taigi įvairaus lygio tauškėjimo buvo apsčiai.

DSC09498 DSC09518

Berods, Algirdui Verbauskui reikia dėkoti, kad surinko puokštę jaunųjų glūkoidžiukų, kurie, labai tikėtina, puoselės glūkoidiškus įpročius ir papročius. Glūkzauras Virgilijus Beiša paskelbė moratoriumą dar 7 metus čia rinktis. Suprantama tai labiau liečia glūkoidus, kuriems Grigaliaus kalendorius primena apie  realų galą, kuris neišvengiamai nutinka visiems. Pabaiga –  nieko romantiško, norint ją atitolinti, tiesiog turime saugoti save, savo artimuosius, draugus ir drauges ir elgtis pagal  naujausius protingo gyvenimo kanonus. Jeigu veteranams pavyks dar ir po 7 metų čia atvykti (atveš, atstums vežimėlyje) – toks įvykis bus traktuojamas, kaip neįprastai įmantrus gyvenimo pokštas.

webui_imagas

Kapitonas Londone dirba dangoraižių griovėjų komandoje. Jokia paslaptis, kad profesionalus griovėjas uždirba daugiau už statytoją. Viena sąlyga: dangoraižius reikia griauti  be trotilo. Penktadienį atvyko Alvydas Jegelevičius, tačiau mylimos tetos laidotuvės jam sutrukdė pabūti ilgiau. O kas čia atvažiavo pirmą kartą? Ogi Eugenijus Vnarauskas (Vilnius). Tai senas alytiškis visada buvo su hipiakais, roko muzika, fotografas, pirmojo “Aisčių“ logo sumanytojas ir  kitų meniškų atributų kūrėjas. Pirmą kartą mus aplankė Vytautas ir Birutė Balynai (Vilnius). Vytas senais laikais Alytuje grojo su Liudu “Bulka“ Bulkevičium, kitais kultūrkės muzmenais. Vytas vis  dar “prisodrintas“  bitlų ir Deep Purple. Birutė vėlų šeštadienio  vakarą, kai atvyko Vytas Galbuogis, paskleidė ypač naudingų žinių paketą apie verslo psichologiją, jaunų verslininkų problemas ir jų šalinimą. 2015 metais sukviesime čia prie Glūko daugiau verslaujančio glūkoidų jaunimo ir prašysime Birutės jiems sukalti į jų pilkąsias ląsteles žinių, nuo kurių dar nė vienam nepablogėjo savijauta.

hd_ico Glukas 2014  ||   Kamera ir montažas – Dzilbus 

Mūsų bardas Albertas Šekspyras Antanavičius, drausmingas glūkoidas, pasiskambino ir pranešė, jog šiais metais turi svarbų svarbaus bendražygio jubiliejų minėti ir todėl susirinkime nedalyvaus.  O kaip Glūkas be Šekspyro ir AlviJago? Kas mums padainuos apie Seminariją ar Nemunėlį? Maestro Algirdas Verbauskas taip pat tik pusdienį laiko skyrė bendravimui ir dar dieną. Dzilbui, Agnei ir Rasai teko imtis iniciatyvos, kad bent kažkokiais garsais vis tik Glūko oras būtų įsodrintas ir po pusvalandžio trukmės  repeticijos, vykusios  nuošaliai po pušimi, sudainavo keltą songų iš Aisčių, Gintarėlių, Kertukų taip pat nepamiršo ir pasulietiškų hitų. Apie tai šis filmukas.

hd_ico Glukas songai 2014  ||   Kamera – Donatas  ||  Montažas – Dzilbus 

Lygiagrečiai laike ir vietoje glūkoidų meetui, visiškai šalia link Lavyso ežero, vyko rocko pelkių festivalis SWAMPFEST2014. Taip, tai privatus ir mokamas renginys geriems draugams ir prijaučiantiems. Ten vakarais vykdavo Rasa, Donatas, Agnė J., Kapitonas, gal dar kažkas iš glūkoidų. Mūsiškių atsiliepimai sako, jog tai SUPER. Ypač amerikiečių grupsas pavarė šeštadienį. Dalyvavo grupės iš USA, Švedijos, LT, Lenkijos. Aplinka jauki. Dzilbus davė šiam renginiui “microwoodstocko“ niką.

hd_ico Swampfest 2014 2014  ||   Kamera – Donatas  ||  Montažas – Dzilbus 

Nuotraukos galerijoje

galera_2014-gluk