Lietuvai 100. Juozas Bulvičius –mano senelis

BIRUTĖ GAUČIENĖ Lietuvos valstybingumo 100-mečio proga  deklamuoja savo eilėraštį ir sveikina visus teisingus žmones su svarbia Lietuvai švente. Linki kantrybės ir išminties. Valio!

 

Kai tapome NATO ir ES nariais, glūkzauras Virgilijus Beiša 2004 metais Dzilbui sakė: dabar aš ramus, visa kita sutvarkoma. Dzilbus: aš taip džiaugiuosi šiais dviem, be galo svarbiais įvykiais ir, Virgi, visiškai sutinku su Tavimi, tačiau tiems “kitiems“ reikalams, manau,  sutvarkyti prireiks 50 metų, lygiai tiek, kiek buvome okupuoti. Tiek metų prireiks, kol tauta atstatys savo mentalitetą, o piliečio moralinės nuostatos priartės prie  prieškarinės smetoninės Lietuvos lygmens. 2040 metais neliks Lietuvoje vatnykų, runkelių, Kremliaus trolių, uspaschininkų ir paksininkų. Kai tokių nebus, niekas nerinks įvairių šustauskų ar gražulių. Tauta pasveiks.  Sveika tauta rinks teisingai mąstančius politikus, sugebančius vairuoti kraštą link giluminių europinių vertybių. Šiandien turime Laisvę ir Nepriklausomybę – tai, ką privalu  saugoti ir branginti, bet “kiti“ reikaliukai dar plaukioja vėjyje. Iki apsivalymo liko 22 metai. Būkime kantrūs, sumanūs ir susikaupę. 

Vasario 16-toji – tinkama proga prisiminti prieškario Lietuvos garbingus žmones. Besikapstydamas po savo genealoginio medžio archyvus, Dzilbus randa straipsnį apie savo senelį, jį pažinojusio amžininko rašytą.

VLADAS  ŽEMAITIS

Tuomet gyvenau Vilniaus gatvės galugatvyje, netoli išvaizdaus Bulvičių namo. Juozas Bulvičius – Lietuvos knygnešys, Tėvynei nusipelnęs, labai nuoširdus. Nors ir labai turtingas, valdė Simanėliškių dvarą, turėjo, kiek pamenu, gal net pagrindinį akcijų paketą Marijampolės cukraus fabrike, tačiau mėgdavo bendrauti su paprastais ir neturtingais žmonėmis. Dažnai sakydavo žmogų ne plunksnos puošia, bet darbai, santūrumas, meilė artimui. Bulvičiai buvo religingi žmonės. Kalėdodami Vilniaus gatvėje kunigai visuomet Bulvičynėje vakarieniaudavo. Jo žmona labai dažnai mane pakviesdavo tai gatvę nušluoti, tai kokį darbą atlikti. Už paslaugas dosniai atsilygindavo. Tačiau labiausiai stebindavo Bulvičiaus maudymasis eketėje. Netoli Bulvičių daržo tekėjo vandeningas Vilkaujos upelis, šiandien grioveliu tapęs. Anuomet pilnas gilynių. Kunigai, dalį upelio aptvėrę aklina tvora, maudyklę įsirengė. Bulvičius, palikęs ant ledo kailinius, nuogas panirdavo į prakirstą eketę. Joje maudydavosi. Smalsius vaikus net šiurpas krėsdavo. O turtuolis, nekreipdamas į juos dėmesio, lėtai eketėje maudydavosi. Tada nesupratau, kodėl toks turtingas žmogus, kurio namuose buvo vonia, drąsiai lysdavo į ledinį vandenį. Tiktai vėliau sužinojau – jo širdelė negalavo…

Bulvičius mėgo humorą. Retkarčiais, su kairiųjų pažiūrų kaimynais, gyvenančiais Vilniaus gatvėje, juokais pasiginčydavo: kaimyne, kiek žinau, esi buvęs Rusijoje. Kovojai raudonųjų pusėje. Aš – kaptalistas, nepykstu. Tavo vienoki įsitikinimai, mano kitoki. Tiktai kvailiai dėl politikos pykstasi, juk visi esame lietuviai… Jam atsakydavo: tave pirmajį nušaučiau, jeigu tarybų valdžia sugrižtų [turima galvoje 1917-1919 metai – gluk.pastaba]. Bulvičius kvatodavo: netikiu, jog šautum. Esi neblogas kaimynas…

Kuomet rusai užėmė Vilnių, vėliau jį sugrąžino Lietuvai, Bulvičius nujautė: “Negerai viskas klostosi. Rusai ne gera valia Lietuvai “padovanojo“ sostinę“. Pergyveno. Rūpesčiai dar labiau alino nesveiką širdį. Vilniaus gatvės gyventojai vis rečiau matydavo buvusi knygnešį. Bulvičius mirė okupacijos išvakarėse, dar laisvoje Lietuvoje… Buvęs Lietuvos knygnešys vertas šviesaus atminimo. Vikaviškio ar gretimų rajonų žmonės, kurie geriau pažinojo Bulvičių, galėtų parašyti “Sūduvos kraštui“. Jo dukros, kiek teko girdėti, pasitraukė į Ameriką. Sūnus, tarnavęs Lietuvos kariuomenėje, nespėjo i Vakarus pasitraukti. Retkarčiais aplankydamas tėviškės sodą, stabteliu ties nugriautu Bulvičių namu. Net pamatai baigiami išardyti…

 

Dzilbaus seneliai, mama, dėdės ir tetos arba visa Bulvičių  šeima 1938.  Vilkaviškis. Iš Kauno atostogų parvykusios studentės: Gražina (būsima Dzilbaus mama gydytoja-odontologė) ir būsima pedagogė Birutė (vėliau: tremtis Sibire, 1967 emigravo į Kanadą),  Kęstutis – Paryžiaus Sorbonos universiteto absolventas, Kauno Pieno centro direktorius –  po karo pasitraukė į Kolumbiją, karo aviacijos kapitonas Albinas – žuvo pirmomis karo dienomis, palaidotas Kauno Panemunės kapinėse, generalinio štabo majoras Vytautas – vėliau raudonųjų “išlaisvintojų“ nukankintas ir Gorkio kalėjime sušaudytas, jaunėlės: Danutė (emigravo į Kanadą) ir Aldona (visą laiką gyveno Kaune, Dainos gatvėje, pažinojo “Gintarėlius“, nes dirbo jų mokyklos bibliotekoje). Centre –  Suvalkijos ūkininkų sąjungos pirmininkas, knygnešys JUOZAS BULVIČIUS su žmona Konstancija. Po trejų metų iš Rytų atsibastę raudonieji vandalai  sujaukė šios laimingos šeimos gyvenimą.

Daugiau Vasario 16-tosios  temų glūkoiduose:
> DATOS IR ŽMONĖS (apie majorą Vytautą Bulvičių išsamiai)
> TERMINAI IR LIKIMAI (VISKAS LABAI PAPRASTA)  (rasite kaip menami Dzilbaus draugai jį vadino komunistu)

 

Ugnės ir Co vanilinis vinilas

Kas gali pasakyti, kad glūkoidai miega. Tai rodo Ugnės Antanavičiūtės sėkmė Danijoje. Priminsime, jog Ugnė – vienturtė Alberto “Šekspyro“ Antanavičiaus dukra

ALEKSANDRA KERIENĖ

Esame labai laimingi, pristatydami Jums dar vieną mūsų leidybinės kompanijos BMR Label išleistą vinilinę plokštelę!!! Įrašas atliktas su nuostabiais Trio Claviola muzikantais Ugne Antanavičiūte, Vytautautu Giedraičiu, Jurgiu Juozapaičiu Danijos sostinėje Kopenhagoje – Karališkos Akademijos įrašų studijoje.
Plokštelės gamyba padaryta Berlyne – Emil Berliner Studios. O pasidžiaugti kartu šiuo meno kūriniu kvečiame Vilniuje, šių metų knygų mugėje!

Viršelio dailininkė:: Rūta Dumalakaitė || Viršelio dizainas:: Irmantas Savulionis || Teksto autorė:: Lina Navickaitė-Martinelli || Baltic Mobile Recordings

FOTO: žinių portalas Respublika.lt

LIETUVA – TAI JĖGA. PANKAI NEMIRĖ

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Artėjant istorinei datai, Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, šventiniai renginiai įgauna vis didesnį pagreitį. Tautiečiai įsitraukia į įvairias iniciatyvas, projektus, renginius, skirtus išskirtiniam mūsų atkurtos valstybės gyvavimo jubiliejui. Prisimenami seni ir, rodos, tik vakar buvę įvykiai, kurių dalyviais bei liudininkais buvome mes patys.
Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka parengė įspūdingą kino filmų ir renginių programą. Čia pirmosiomis vasario dienomis vyko dokumentinio muzikinio filmo „Lietuva – tai jėga“ premjera.
„Lietuva – tai jėga“ – pilno metražo dokumentinis filmas, kuriame pasakojama apie 1984–1992 metų neformalaus jaunimo gyvenimą ir istorinius įvykius Lietuvoje: disidentų mitingus, KGB persekiojimą, pankroką, protesto koncertus. Apie tai liudija roko muzikantai. Dokumentiniame filme skamba grupių „Genocidas Raudonajam Interventui“, „WC“, „Už Tėvynę“, „Hidroelektra“, „Foje“ dainos. Pagrindinis filmo herojus – Vikintas Darius Šimanskas-Varveklis, jau penkiolika metų gyvenantis Londone. 1983 metais jis sudegino savo komjaunuolio bilietą, buvo įskųstas ir atsidūrė KGB. 1984 metais planavo pabėgimą į Vakarus. Vėl buvo įskųstas. 1986 metais jis sukūrė pankroko grupę „WC“. Įsisiūbavus „perestroikai“, Varveklis dalyvavo daugybėje istorinių mitingų, roko muzikos festivalių ir buvo tikras sovietų valdžios priešas, ryškus Vilniaus jaunimo lyderis. 1988 metais Vikintas Darius Šimanskas sukūrė naują roko grupę, kuri vadinosi „Genocidas Raudonajam Interventui“, ir nemažai koncertavo. Filme „Lietuva – tai jėga“ papasakota istorija baigiasi 1991 m. sausio 13-ąją, kai Vikintas Darius Šimanskas atsidūrė Gedimino pilyje, kur kartu su savo tėvu Romualdu Šimansku ir kitais savanoriais šauliais saugojo trispalvę – Lietuvos nepriklausomybės simbolį. Filmo režisierius – Vincas Grigas.

Filmo premjera pritraukė didelę auditoriją žiūrovų, juolab, kad joje dalyvavo Lietuvos pankų tėvu vadinamas Nėrius Pečiūra-Atsuktuvas, grojęs žinomoje pankroko grupėje „Už Tėvynę“. Jo ir
bendraminčių aktyvi veikla aštuoniasdešimtųjų metų antroje pusėje, įnešusi į pankroko sceną didžiulį indėlį yra ir Lietuvos pankroko aukso amžius. N. Pečiūros-Atsuktuvo iniciatyva pradėti organizuoti pankroko festivaliai iš gilaus pogrindžio ištraukė niekam nežinomas grupes. Filmo premjeros vakare Nėrius dėkojo žmonėms, pasidalinusiems archyvine medžiaga, be kurios nebūtų įgyvendintas sumanymas.

Susirinkusieji – įvairaus amžiaus publika, kuri smalsavo sužinoti maištingo pankiško gyvenimo užkulisius, o jame, be pasipriešinimo okupaciniam režimui, netrūko ir ryškių atspalvių, kurie būdingi jaunosios kartos saviraiškai, ypač pankams. Suprantama, kad ne visi jaunystės laikais propagavo pankišką gyvenimo būdą. Iš „laukinių Vakarų“ srauniai tekėjo ir į savo verpetus suko įvairios muzikinės bei kultūrinio gyvenimo srovės. Tačiau pankų grupės bei jų skelbiamos idėjos, anot N. Pečiūros, labai tiko tais permainų laikais, žlungant Sovietų Sąjungai. Filme skamba maištinga lietuviško pankroko muzika, kurią reikėjo perrašyti, nes originalūs to laikmečio įrašai, pasak Nėriaus, „supuvo“. Faktai ir įvykiai kino juostoje pasakojami nuosekliai. Istorinė medžiaga susisteminta. Po peržiūros salėje pasigirdo entuziastingų balsų, raginančių įtraukti kino filmą „Lietuva – tai jėga“ į mokymo programas mokyklose.
Dabar N. Pečiūra – vedęs, jo antra pusė – Daiva. Kaip pats sakė, „žmoną siunčia Dievas“. Neliko firminės skiauterės, savaime suprantama, socializavęsis, mėgstantis bendrauti. Išlikęs toks pats lieknas, energingas, žodžio kišenėje neieškantis veikėjas, tarsi gimęs scenai. Jo prisiminimai, šmaikštūs pasakojimai ir komentarai apie pankišką gyvenimo būdą, muzikavimus, pankroko festivalius, filmo kūrimą sulaukė aplodismentų, juoko ir žingeidžių klausimų…
Šis premjerinis filmas, kaip minėjo N. Pečiūra, ko gero, oficialiai nebus demonstruojamas Lietuvos kino teatruose. Tai ne komercinis projektas ir žiūrovai „Lietuva – tai jėga“ galės matyti tik
specialiuose pristatymo renginiuose. Dar kartą Vilniuje filmas bus rodomas kovo 24 dieną, Kaune – balandžio 7 d., o kiek vėliau gal ir Klaipėdoje. Trečioji premjera Vilniuje įvyks 2018 metų rugpjūčio  mėnesio pabaigoje, kai į sostinėje vyksiantį festivalio „Vilnius Punk’88“ trisdešimtmetį iš Londono atvyks lietuviško pankroko legenda Vikintas Darius Šimanskas-Varveklis.
Dokumentinis muzikinis filmas „Lietuva – tai jėga“ – daugiau nei valanda svaiginančio laisvės troškimo.

Skirta Vilniaus glūkoidams Lietuvos 100-mečio proga

Vilnius – Lietuvos sostinė, neseniai šventė savo gimtadienį. Čia prieš 100 metų buvo paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė. Daugelio iš mūsų Vilniuje prabėgo gražiausi studentiški metai, kai kas jame surado savo meilę, o kai kas iš glukoidų jame pasiliko gyventi, kurti, dirbti…

Musu kraštietė, neseniai debiutavusi glukoiduose, Birutė Gaučienė eilemis atskleidžia senojo Vilniaus grožį…

Vilniaus glukoidams skirtas naujo žanro kūrinėlis – eiliuotas gidas Vilniaus svečiams, į kurį savo širdį eilėmis sudėjo Birutė Gaučienė, Vytautas „San Simnas“ Stanevičius dekoravo nuotraukomis ir visa tai sumiksavo Garažų Klipai

MŪSŲ VILNIUS || Birutė Gaučienė || Vytautas „San Simnas“ Stanevičius || Garažų Klipai 2018

„MOZAIKA“ KITAIP ARBA GLŪKOIDŲ DESANTAS GRIGIŠKĖSE

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Viduržiemis. Sausis. Beveik visur balta, juoda. Tik ne Vytauto Matulevičiaus „Mozaikoje“, sudėliotoje šiltomis, pastelinėmis, taip derančiomis viena su kita poezijos spalvų eilėmis…
Grigiškių kultūros centre, nors ir sausį, įvyko šiltas antros poeto knygos sutikimas. Beveik prieš du mėnesius mūsų kraštietis, glūkoidas, poetas Vytautas Matulevičius su savo naujiena – poezijos rinkiniu „Mozaika“ apsilankė Alytaus kraštotyros muziejuje, pradžiuginęs savo kūryba Dzūkijos sostinės poezijos mylėtojus. Šįkart panašus ir kitoks renginys vyko Vilniaus pašonėje, Grigiškėse. Neatsitiktinai. Čia, Grigiškėse, buvęs alytiškis (širdyje alytiškiu ir pasilikęs) su žmona Maryte įsikūręs, čia jų namai. Šių namų durys, kaip ir poeto siela, atviros glūkoidams, tad „griekas“ mums su Šekspyru nepasisvečiuoti pas neišdidų, šiltą žmogų, dar kartą pasiklausyti jo skambančių eilių. Šekspyras į svečius eina tik su gitara. Juolab, kad buvo kviestas pasidalyti savo kūrybos perliukais.

 

Manote, dviems poetams ankšta „po saule“? Tada klystate. Čia atsirado vietos ir trečiam – Juozui Žitkauskui, taip pat dzūkui, kuris dirigavo šiam renginiui. Kaip sekėsi apipavidalinti savo buvusio lietuvių kalbos mokytojo poezijos knygą papasakojo jos dizaineris, Vytauto mokinys Šarūnas Mazaliauskas. Nepašykštėjo Vytautui gražių žodžių jo pusbrolis, iš Alytaus kilęs architektas Jonas Anuškevičius, atvykęs į renginį su žmona Danute, taip pat dzūke, alytiške. Po pono Jono žodžiais drąsiai galėjo pasirašyti ir poeto mokytojavimo laikų kolegė Grigiškių „Šviesos“ vidurinėje mokykloje, biologijos mokytoja bei Vytauto buvusios auklėtinės, atvykusios išgirsti iškalbingojo poeto. Šioje mokykloje jos krikštatėvis (pasiūlė „Šviesos“ vardą) Vytautas Matulevičius jaunąją kartą lietuvių kalbos mokė 14 metų. Posmai keitė posmus, netikėčiausi klausimai sulaukė atsakymų, kalboms ir prisiminimams vos užteko laiko. Tarp posmų griežė smuikai, švelniai gitarą, o tuo pačiu ir Vytauto Matulevičiaus poezijos mylėtojų širdis, virkdė Šekspyras. Poezija su muzika tą vakarą valdė Grigiškes. Kaip gi kitaip, jei kūrybingiems dzūkams net ir ilgi žiemos vakarai tampa trumpais…
Glūkoidų desantas įvykdęs savo misiją sėkmingai, kad nenoriai evakavosi iš Grigiškių…

Susitikimo foto galerija. Foto: V. Stanevičius

 

Juozas Jonkus ir Aisčiai

Ką tik atsisveikinome su ilgamečiu Alytaus Ryšių Mazgo vadovu JUOZU JONKUMI (1928 – 2018). Šias pareigas jis ėjo dar sovietmečiu, o 1970 metais, dirbant atsakingose pareigose, toleruoti savo aplinkoje 18 – 20 metų jaunuolius, grojančius maištingą, Alytuje dar negirdėtą muziką buvo rizikinga. Gal todėl ir grupės pavadinimas “Aisčiai” kėgėbistų buvo suspenduotas. Bet po Juozo Jonkaus sparneliu, pašto patalpose vis tiek vykdavo repeticijos su tikrais instrumentais. Įstaigos vadovui palaiminus, buvo nupirktos vokiška Elgita elektrinė gitara, dar čekų Jolana ir bulgariška bass gitara Orfėjus, Trowa būgnai, bulgariška mikrofoninė aparatūra ir kiti aksesuarai. Tada tokie dalykai muzikantams buvo didelis turtas, be kurio tu būtum buvęs niekas.

Prisiminkime šį puikų žmogų ir dėl jo neeilinių asmeninių savybių ir gebėjimų. Tai jis išugdė savo sūnuje profesionalų elektrotechnikos-elektronikos profį. Viktoras Aisčiuose grojo bass gitara, kartu buvo nepakeičiamas specialistas garso stiprinimo aparatūros priežiūros, gedimų šalinimo ir novatoriškų idėjų realizavimo srityje.

Aisčiai numirė 2015 metais po koncerto Miesto Sode, kuriame dar buvo galima įžvelgti Aisčių dvasią. Juozas Jonkus pergyveno savo kūdikį pora metų ilgėliau. Tokia istorija.

Glūkoidų vardu, velionio žmoną, sūnų Viktorą su  žmona Jule, anūkes Aistę ir Agnę su šeimomis užjaučiame ir liūdime kartu su jumis.

 

 

Kaunas 1968. Kęstučio gatvė, Aštunti rūmai. SU naujaisiais 2018

Ruduo. Būsimasis tapytojas, tada jau Stepo Žuko koledžo baigiamojo kurso studentas Alvydas Petkevičius, taigi  jau pakankamai apsitrynęs Kaune,  nusprendė “pritrenkti Kaunu” savo geriausią draugą Dzilbų, tada pirmakursį Kauno Politechnikos instituto fuksą. Abu mėgo bitlus, rolingus, Beach Boys ir Monkees. Alytuje abu eidavo į mašinų gamyklos klube rengiamus šokius. Ten kiečiausias gabalas buvo “My Baby Baby Balla Balla”, kurio visi laukdavo pačioje vakarėlio pabaigoje. Tada visa salė šokdavo supuvusio kapitalistinio pasaulio vulgarų šokį, vadinamą šeiku. Visa kita, kas buvo grojama ištisą vakarą, entuziazmo nekėlė. Taigi, dėl muzikos viskas buvo aišku. O Kaune, Aštuntuose

Ruduo. Kaunas 1968, Kęstučio gatvė, Aštunti rūmai arba KPI Mašinų gamybos fakas. Prie įėjimo minia jaunimo. Prie paradinių durų beveik grumtynės. Įleidžia tik su studentų pažymėjimais. Bilietą, kad čia patekti, reikia nusipirkti prieš dieną, apribojimų į vakarėlį begalė, bet Centro, Senamiesčio, Žaliakalnio chebrantams, jų panelėms daromos protekcijos. Blatas, pažintys, nelegalus patekimas pro kiemo duris ar langus – visi keliai veda į salę, kurioje vyksta išskirtinis Kauno jaunimo šokių vakaras. Jei nepatekai čia šeštadienio vakarą, suvok, jog nepatekai niekur. Jau lipant laiptais girdisi Woolly Bully. Ir groja gyvai, ne iš spidolos ”per” Liuksemburgo radiją. Kūnu nubėga šiurpuliukai. Salėje tik prožektoriai raižo tamsą. Muzikantai praneša: kviečia merginos. Pasigirsta All I Have To Do Is Dream, Everly Brothers 1958 metų gabalas, gyvai, ne per spidolą.  Dzilbų, dar neatsikvošėjusį nuo startinio įspūdžio, išsiveda šokti pana su šukuosena, tokia kaip bitlų žmonų ar draugių…


The Beatles Indijoje su žmonom ir draugėm pas transcendentinės meditacijos specą Maharishi Mahesh Yogi. 1968. Tokias šukuosenas tada turėjo 9 iš 10 Kauno panelių

Gal atsirastų pažinojusių tuos aštuntų rūmų muzikantus? Drumeris buvo ypatingo entuziazmo kupinas, beveik kaip Keith Moon iš The Who. Dar dainavo pana (būtent tą, jau minėtą Everly Brothers gabaliuką – All I Have To Do Is Dream). Kitais metais juos čia pakeitė Vaizbūnai, vėliau Dainiai, Liutauras Čepreckas, Gintarėliai, etc.

Dzilbus – All I Have To Do Is Dream || Garažų klipai 2017

Garažų klipų studijoje, ruošiant malkas Naujametinės nakties barbekiu, kilo mintis prisiminti aštuntus ir sukurti šia tema video roliką. Klipe vaidina pana, dabar moteris, kuri tada visad būdavo ten, kur grodavo Gintarėliai, Gėlės, Nuogi Ant Slenksčio, Dainiai ar Vaizbūnai.  Todėl aprašytas vakarėlis aštuntuose ir šis klipas TURI GLAUDŲ RYŠĮ. Audio ir video pagaminta su iPhono apsais GarageBand ir iMovie. Teko net P. Makartnėjaus bosu pagroti, o priedainyje paspaudyti Hammondo vargonų klavišus. Gyvai – vokalas ir akustinė gitara – įrašyta telefono mikrofonu. Jokių gamybinių-komercinių išlaidų. 

Nors klipe sniego nerasite, vis tik, glūkoidų tinklapis skiria jį šv. Kalėdų progai ir Naujųjų 2018 sutikimui. Gražiausių žiemos švenčių proga, sveikiname visus mūsų bendraminčius, draugus, tinklapio skaitytojus, rėmėjus ir jų šeimas. Gyvenkime draugiškai, sveikai ir dvasingai. To ir linkime Naujaisiais 2018 metais. 

Nuoširdžiai dėkojame parėmusiems glūkoidų tinklapį. Jau nupirkome temą (99,65 € metams), kurią dabar galime modifikuoti ir pritaikyti patogesniam naršymui. Darbai palengva vyksta. Apsilankykite galerijoje [MENIU/GALERIJA/MŪSŲ FILMOTEKA]. Visiškai naujas puslapis – Mūsų Filmoteka, susidedanti iš: KELIONĖS, SONGAI, GLŪKOIDAI, ĮVAIROVĖ.  Ten rasite 10 metų tinklapyje publikuotus filmukus apie glūkoidų sueigas, keliones, mūsų dainas, klipus, pačius įvairiausius nutikimus, susitikimus per dešimtmetį ir ne tik. Visi šie vaizdo įrodymai buvo išsimėtę 486 glūkoidų tinklapyje paskelbtuose rašiniuose ir  YouTubo, Vimeo, Dailymotion platybėse. Dabar jie (dar ne visi, bet bus) vienoje vietoje. Prie kiekvieno filmuko yra linkas į postą, jus sugražins atgal. Kad nuolatos suktumėtės mūsų almanacho GLŪKOIDAI istorijos rate. Jūsų patogumui.

MŪSŲ RĖMĖJAI:

Virgius Beiša – 100 €
Valdas Labukas – 5 €
Diana Stanevičienė – 10 €
Edmundas Gegužis – 100 USD
Alvydas Petkevičius – 2 
Shmuel Tatz – 100 USD
Vytautas Matulevičius – 10 €
Vytautas Galbuogis – 5 €
Rasa Juodišienė – 100 €
Laimutė Unguraitienė – 10 €
Zenonas Langaitis – 10 €

Kodėl tai darome – skaitykite : GLŪKOIDŲ TINKLAPIUI 10 METŲ. REZIUME. Rėmimo lėšas naudosime absoliučiai skaidriai ir skelbsime viešai.

Nepamirškite gruodžio 31 dieną pirmoje dienos pusėje apsilankyti prie Glūko. Ta proga, pažiūrėkite filmukią apie vieną tokių, žieminių susitikimų. Tai vyko 2014 metais gruodžio 31.

Metai, kai neturime KERTUKŲ įkūrėjo Vydmanto Juronio

Kauno halė 1968. Rugsėjo pirmąją Kauno politechnikos instituto Mechanikos fako  fuksai (dabartiniai glukoidai) Vidukas, Vidma, Kapitonas ir Dzilbus, iš susižavėjimo spindinčiais veidais, stebi kai į sceną, užsimaukšlinę ant galvų baltus perukus, įbėga “Kertukai“ ir koncertą pradeda bičboisų gabalu Barabara Ann. Dvasinio pakilimo pikas ir įspūdžio ataka prilygsta šių metų Red Hot Chili Peppers ar Lenny Kravitz pasirodymams Kauno Arenoje. Reikia nepamiršti, jog tai buvo laikai, kai karaliavo sovietmečio pseudomuzikinis stilius, vadinamas tarybine estrada. Prieš  metus, 2012 gruodžio 13 dieną mirė “Kertukų“ grupės narys Vydmantas Juronis. Žiniasklaida tylėjo. Albertas “Šekspyras“ Antanavičius pažinojo, bendravo su Kertukų gitaristu. Tada jis pirmasis glūkoidams ir pranešė apie LT roko istorijos figūros (ne pėstininko) praradimą

 

juronis“Kertukai“ – legendinė 60-ųjų Kauno bigbyto grupė ir Lietuvos roko pirmeiviai. Aktyvi veikla 1966-1971. Susikūrė 1966 Kauno Politechnikos institute. Tais laikais oficialiai vadinosi KPI “vokaliniu-instrumentiniu ansambliu“. Dauguma grupės narių buvo KPI studentai. Pradžioje daugiausia grojo studentiškuose šokiuose. Šiame etape grupės veikloje dalyvavo ir vokalistė Janina Miščiukaitė. 1968 grupė laimėjo “Gintarinės triūbos“ prizą Kauno festivalyje “Muzikinis pavasaris“ ir išsiveržė į plačiąją sceną. Šis įvykis lėmė tai, kad “Kertukai“ tapo bene pirmuoju gitariniu kolektyvu Lietuvoje, apie kurį negalėjo nutylėti ir sovietinė Lietuvos spauda, radijas ir net televizija. Tai smarkiai išpopuliarino grupę. Vien per 1968-uosius metus “Kertukai“ turėjo daugiau nei šimtą koncertų visoje Lietuvoje, ir visur salės lūžo nuo klausytojų antplūdžio. Jų atliekamos dainos “Mes ne Bitlai“, “Lopšinė“ tapo tuometinės jaunimo kartos “hitais“. Vėlesniais metais “Kertukai“ ir toliau sėkmingai koncertavo tiek Lietuvoje, tiek ir už jos ribų. 1969-taisiais įrašė muzikinį takelį lietuviškam kino filmui “Ave Vita“. 1971 metais daugumai narių baigus mokslus – grupė išsiskirstė.

kertukai_cr

Albertas Antanavičius su Vydmantu Juroniu Vilniuje

“Kertukų“grupės įkūrėjas – Vydmantas Juronis (gitara/vokalas), kuris rašė muziką ir tekstus visoms originalioms grupės dainoms. Oficialus grupės lyderis buvo Gediminas Jurgilas (elektrovargonai). Kiti: Saulius Lukošius – vokalas/ guitar, Feliksas Tulčinas – bass gitara, Alius Tatarskis – būgnai. Taip pat dalyvavo Simas Taršys ir Gražina Akstinaitė (vokalas)

Vydmantas Juronis domėjosi ezoterizmu. Tai žinios, laikomos vertingomis žmogaus dvasinei raidai, nors ne visad pagrįstos moksline įžvalga, kartais mokslininkų vadinamos pseudomokslu. Domėjosi ikikrikščioniškais lietuvių tikėjimais. Muzika lydėjo nuolat: dalyvavo bardų žygyje per Lietuvą, darbas iki pensijos buvo susijęs su garsais – talkinant kriminalistams, iššifruojant audio įrašus ar bendradarbiaujant su garso įrašų firmoms. Vydmantą Juronį palaužė sunki liga.

Lietuva neteko vieno rocko muzikos pradininko, nepasukusio pigios muzikos produkavimo keliu. Gal todėl šiandien turime Andrių Mamontovą, Bix, Raigardą Tautkų, Happyendless, Jurgą Šeduikytę, Garbanotą Bosistą ir daug kitų, kurie po 20 metų Nepriklausomybės įrodė, jog sovietmečio muzikinei stagnacijai atėjo galas.

 

 

Kreta – Europos civilizacijos lopšys

Graikijos sala Kreta maždaug lygiai nutolusi nuo žemyninės Europos (Graikijos) Šiaurėje ir Afrikos (Libijos) Pietuose ir du kart tiek nuo Azijos (Sirijos) Rytuose. Ilgis 260 km, beveik kaip per Lietuvą, o plotis tiek, kiek nuo kuklaus provincijos miestelio Pietų Lietuvoje iki Kauno. Dažnai sakoma – čia Europos kraštas. Bet kretiečiai sako: čia Europos pradžia ir štai kodėl.

Kreta – Europos tėvynė || Garažų Klipai 2017

Seniai seniai, 2500 metų iki Kristaus pasirodymo Nazarete, Dzeusas, pasivertęs buliumi nuplaukė į Finikiją – žydų ir arabų proproproprotėvynę ir pamatė dailią panelę vardu Europa, pakrantėje skinančią gėles. Pasiūlė jodinėjimo paslaugą ir jūra parsigabeno ją į Kretą. Jiems gimė trys vaikai, vienas buvo Minas. Štai čia nusitrina riba tarp mitų ir tiesos. Suklesti Minų dinastija arba pirmasis Europoje civilizacijos lopšys. Kretiečiai sako: kai pas mus jau buvo valstybė su visais valdžios atributais, graikai dar medžiuose gyveno. Kai išgirsti taip sakant, pagalvoji, o ką TADA veikė mūsų protautiečiai? Kaip sakė Alvydas Petkevičius, mūsų istorija buvo medinė, todėl supuvo. Mūro pilis Gedimino kalne pastatyta prieš 600 metų. Mes čia, Kretoje knaisiojomės po 4000 metų istorią. To pakanka, kad vertėtų aplankyti šią salą.

Kurie geriau gyvena? Mes ar jie? Ogi panašiai. Jei kalbėsim tik apie kainas – viskas šiek tiek brangiau negu Graikijoje (ir Lietuvoje), nes, išskyrus avieną, ožkieną ir alyvuoges, visus produktus į salą reikia atplukdyti ar atskraidinti.

Reikia nepamiršti, jog graikai mokesčių politikoje iki krizės norėjo būti gudresni už kitas eurosąjungos nares. Kasos kvitas? Kai  paprašiau kasos čekio Rodo saloje 2005 metais, nustebusi pardavėjo povyza tiesiog rėkė –  tik kvaileliai juos duoda. O kam jis? Tada buvo taip, bet,  patikėkite, šiandien kvitą gauni net turguje ir beveik visais atvejais. Bet mokesčiai išaugo žiauriai, pavyzdžiui, tėvas gąsdina neklaužadą sūnų: jei būsi negeras, užrašysiu tau namą (suprask: su visais mokesčiais).

Iš serijos “nežinia kada žmogui gana”: jiems 800 eurų pensininkui – labai negarbingi pinigai. Koks Lietuvoje vidutinis pensininko atlyginimas?

 

Saloje gyvena dori žmonės. Kalėjime sėdi albanai, o kaime kartais parduotuvėje rasite raštelį: imkite ką reikia, pinigus palikite ant prekystalio. Ką saloje veikia vietiniai? 90 % gyventojų – aptarnauja turistus. Kiti gano ožkas ir avis, dar spaudžia superkokybišką alyvuogių aliejų,  valdo, moko, tarnauja. Ožkos ir avys kalnuose ganosi pačios, tik biologiniu laikrodžiu vadovaujasi ir namo grįžta, kai pieną reikia atiduoti. Gyvuliukai nuolat sportuoja, laipiodami kalnų šlaitais ir maitinasi ypač ekologiškai. Kad aiškiau būtų, palyginkite karvę, tvarte gulinėjančią ir nuolat harmonus rijančią. Kaime kepa šašlyką “Antikristo” iš avienos. Priešais ugnį 45 minutes, apsuka kepsnį kita puse ir procesas tęsiasi dar 45 minutes. Arba teko matyti visą varškės gamybos procesą kalnuose pas piemenį Joaną. Ir ragauti. Ryte pamelžia avis ir ožkas, pieną sumaišo sąntykiu: 30%  avies -70% ožkos, pašildo iki 70⁰ C, prideda citrinos rūgšties, išmaišo.

Pirmieji salos svečiai, kuriuos šiandien vadiname turistais, buvo vokiečiai prieš 230 metų. Vėliau hipiai, apie 1969 metus,  pietinėje salos dalyje esančiame Matalos kaimelyje su keletu namelių, davė impulsą turizmo suklestėjimui. Dabar birželio mėnesį čia suvažiuoja brolių ir seserų iš viso pasaulio, nes čia koncertuoja legendinės grupės už dyką. Pavyzdžiui, šias metais grojo Scorpions. Gal pavažiuojam į Matalą 2018-tais? Birželio mėnesį. Tik bus labai karšta.

Žemė čia dreba, tik ne katastrofiškai. Tik kaimyninė Santorino sala buvo nuniokiota antikiniais laikais. Todėl  7 aukštų namas – limitas.

Išsilavinę kretiečiai emigruoja į  Didžiąją Britaniją, USA, Kanadą, Prancūziją. Ten jau susiformavę graikų diasporos. Taigi, protingos šalys ima jau gatavus specialistus, nes parengti tokius – brangu.

 

Apie gidus. Nemėgstame tų gidų, nes galima viską sužinoti Wikipedijoje ar kituose išmaniuose šaltiniuose, taip šiek tiek sutaupyti ir išlikti nepriklausomu keliautoju. Tačiau šį kartą sutikome gidę, kuri nušvito tokia aura, jog neparašyti apie tai čia ir dabar, būtų didis nusidėjimas. Ši moteris sugeba įtaigiai pasakoti, galėtų dirbti Vatikane ar vaidinti teatre, Jungtinėse Tautose ar vesti Talk Show kartu su Oprah Winfrey. Kai jos klausai, atrodo, jog skaitai Financial Times ir National Geographic kartu sudėjus. Pagrindinis jos darbas – salos sostinės Herakliono universitete dėstyti filologiją ir istoriją, o gide dirba iš pašaukimo. Išdrįsau ją pakalbinti ir paprašyti kartu nusifotografuoti “ant vizitkės iki pusės”, kaip pasakytų mūsiškis istorikas Arvydas “Shmitas” Braždys.

Tiek žinių iš Europos KRAŠTO arba PRADŽIOS. Tai lemia požiūrio vektorius.

Ko nėra tekste, rasite filmuke.

Vyto Matulevičiaus knyga – “Mozaika”. Kvietimas

 

Vytautas Matulevičius, poeto Anzelmo Matučio sūnus parašė ir išleido eilėraščių knygelę “Mozaika”. Ta knygelė plona, bet koncentruota giliais pamąstymais ir net poezijos nemėgėjams gali rastis patraukli. Būtent tada, kai liečia prisiminimus apie, anot Rasos Petkevičienės – muzikinius rezistentus, čia Vytas sako: aš pasiilgau seno gero roko…. Gera poezijos knyga, be debesėlių ir feisbukinių kačiukų. Imkite ir skaitykite. Vienu skaitymo prisėdimu ji įsiskverbs į mūsų jaunystės dieneles ir dar giliai.  Glūkoidai rekomenduoja

Asociacija „Matučio namai“ ir autorius maloniai kviečia į Vytauto Matulevičiaus poezijos knygos pristatymą, kuris įvyks gruodžio 2 d., šeštadienį, 12 val. Alytaus kraštotyros muziejuje.

 

Glūkoidų tinklapiui 10 metų. Reziume.

 

Po glūkoidų meeto 2007 Donatui kilo mintis-klausimas: o kodėl neturėti savo tinklapio? WordPress platforma tada (gal ir dabar) buvo pažangiausia pasaulyje, tad glūkoidai ten prieglobstį (free) ir gavo. Pradžioje bandėme surasti ir paskelbti  pirmųjų (1981 – 2006) susitikimų prie Glūko nuotraukas. Būtent nuotraukas, nes video reportažą turėjome tik po 11 metų.  Vytas “Styga“ Palubinskas, jau tada, buvo pažangus vaikinas ir savo Panasonic kamera 1992 padarė pirmąjį judančių paveikslų srautą apie glukoidus, o dar negimusi garažų studija sumontavo ypatingai neprofesionalų, klaikios kokybės, tačiau mielą prisiminti filmuką.

Glūkas 1992. Kamera – Vytautas Styga Palubinskas || Montažas – Dzilbus

Dešimtmečio proga tinklapio vizualizacijas atnaujinome, labiau pritaikėme mobiliems įrenginiams.  Prisipažinkite,  jei jau pramogaujate virtualioje aplinkoje,  kur praleidžiate daugiau laiko:  PC ar telefone?  Pasikeitimas telefonams ir planšetėms: komentarai, top straipsnių sąrašas, autoriai, savaitės foto, archyvai ir kiti tinklapio atributai –  visa tai  rasite MENU paklikinę MOBILIEMS. Naujovė. Mūsų filmukai, reportažai, muzika ir dainos patogiai sugrupuoti ir sudėti vienoje vietoje. Rasite meniu punkte: MŪSŲ FILMOTEKA. Dar daug darbo lieka padaryti, kad viskas rastų savo vietą, o Jūs galėtumėte patogiai naršyti.

Kad Jūs galėtumėte patogiai naršyti ir praėjus 10 metų, kilo pagunda wordpress’e nupirkti planą Premium, kurio kaina metams 86 GBP arba 90 €. Atrastume daug galimybių gerinti tinklapio techninę kokybę ir išvaizdą, nuolatos jį tobulinti.   Gali būti, jog atsirastų pasiturintis sponsorius ir sušelptų visą sumą, bet būtų ženkliai puikiau, jei mes VISI solidariai paaukotume po 1 – 5 (ar kiek kas gali) eurus.  Sąskaita SEB banke: LT16 7044 0600 0193 4572. Gintautas Unguraitis. Su prierašu: parama glūkoidų tinklapiui.

Ką mes rašėm? Temos pačios įvairiausios: Romo Kalantos Kaunas ir Alytus, kuriame gyveno tik šakniniai alytiškiai, melomanijos pradžia ir Aisčių grupė, pokalbiai apie muziką, o apie vestuvinę – įsiplieskė ypač karštos diskusijos (Donatas Juodišius „Apie muziką“ 2008). Renginių pas Giedrę bibliotekoje apžvalgos, kur renkasi meno žmonės save pristatyti ir kitus savo kūryba padžiuginti. Kelionių aprašymai ir filmai: Almantas Bendoraitis – apie Indiją, Vytautas Galbuogis – Kanada, Airija, Vytas Watas Malinauskas – USA, Virginija Balčiuvienė – Tunisas, Dzilbus – pusė Europos ir USA. Čia speciali padėka Virgiui Lepeškai, kelionės sumanytojui ir organizatoriui. Jei ne jis, šešių rašinių ir šešių  filmuką apie nuotykius Amerikoje nebūtų.

Kai tik tautiečiai bando rinkti protingą valdžią (Prezidentą, Seimą ar vietinės reikšmės valdžiažmogius), į tokius rinkimus visad įkalame vinutę, taip išsakydami nuomonę. Taigi apolitiški neesame. Laikomės principo: netapatink Lietuvą su Lietuvos valdžia, o nuomones toleruojame pačias įvairiausias, tačiau  diskutuojame aršiai.

STATISTIKA, SAVIGYRA IR PADĖKOS

Per dešimtmetį mes visi parašėme 468 straipsnius, 2405 komentarus, sukūrėme 128 filmukus, publikavome tūkstantį foto. Fotogalerijose įamžinome miesto muzikantus, melomanus, Kauno hipiakų komūną, Vilniaus alytiškių klubą, Zenono Bulgakovo sausio įvykius.

Už gerybinę veiklą 2015 metais tinklapio adminai  gavo miestiečių dovaną –  keramikės Ilonos Kalibatienės statulėlę “Angelas“.

Tinklpio peržiūrų metuose vidurkis – 45 000, mėnesio – svyravo tarp 3 500 ir 5 000 ir kasdien vidutiniškai – 150.  Nors dešimtmečio proga pasiekti tikslo  – pusės milijono peržiūrų neplanavome, bet skaičius 440 000 yra pakankamas. Žinant, jog esame labai labai maži.

Suprantama, jog Lietuvoje esame labiausia pastebimi. Tai sudaro 96% visų peržiūrų. Antra šalis pagal peržiūras –  Jungtinės Valstijos. Toliau rikiuojasi: Didžioji Britanija, Vokietija, Norvegija, Rusija, Nyderlandai, Airija, Švedija, Lenkija, etc.

Fotoreportažus siuntė Vilniaus alytiškis Eugenijus Vnarauskas, o Vytautas San Simnas Stanevičius net specialiai nuvyko į Liverpulį (“Mūsų piligrimasi Cavern klube“) ir Maltą, kad ten dalyvautų bitliškuose renginiuose ir potyrius įamžintų puikiose fotografijose, kurias vėliau publikuotų glūkoiduose. O kažkada buvo net konkursas, kas padarys geriausią foto. Rinkome ir išrinkome.  Pageidavimas nuotraukoms, Jūsų siunčiamoms mūsų tinklapiui, buvo toks: venkite tik internetinių šiūkšlių, nes tik jūsų orginalios nuotraukėlės (tokios dažnai atsiduria “Savaitės foto“ lange) priduos žavesio glūkoidų tinklapiui. Toks principas taikomas ir tinklapiui: tai, ką MES PATYS nuveikėme, sukūrėme, patyrėme, sumąstėme – rasite glūkoiduose. Tai mūsų dainos, eilėraščiai, knygos, kompaktai, tapyba, pagautos žuvys, muzikiniai pokalbiai, glūkoidų susibūrimai, aplankytos šalys, mintys, komentarai ir amžinas mokymasis korektiškai diskutuoti.

Mūsų korespondentai, parašę staripsnius ar atsiuntę medijos, pateikę idėjas, virtusias kūnu ar kitaip prisidėję: Agnė Dabregaitė, Aidas Unguraitis, Algirdas Žemaitis, Almantas ir Laima Bendoraičiai, Albertas Antanavičius, Aldona Marcinkevičienė, Algirdas Verbauskas, Alvydas A. Jegelevičius, Alvydas Petkevicius, Donatas Juodišius, Edmundas Gegužis, Giedrė Bulgakovienė, Igoris Riabovas,  Janna Riabova, Juozas Muzikevičius, Kristupas Petkūnas, Kęstutis Beiša, Laima Unguraitienė, Laimutis Urbanavičius, Lina Andreikenaitė, Rimvydas Aglinskas, Rasa Juodišienė, Rasa Petkevičienė, Stasys Kerėža, Virgilijus Beiša, Vilmantė Petrusevičienė, Vytautas Galbuogis, Vytautas Palubinskas, Vytautas Pavilonis, Valentinas Stadulis, Vidminas Grabauskas, Vytautas Malinauskas, Vytautas Stanionis, Vytautas Stanevičius, Ugnė Antanavičiūtė, Zenonas Langaitis. Ką jie čia nuveikė, galite surasti kategorijų ir autorių debesėlyje.

Tačiau išskirti (“vertus paminėti“)  keletą autorių privalu. Rasa Petkevičienė savo straipsniuose palietė giluminius žmogaus sielos vingius. Vytautas Pavilonis laiku ir subtiliai rašė apie smegenų plovimą  “Pagaminta Kremliuje“ priemonėmis ir Šveicarijos armiją. Padėka Albertui Šekspyrui Antanavičiui  už nuolatinį, nenutrūkstamą dėmesį, idėjas, pagalbą, rašinius ir dainas. Kitas atvejis. Būdavo – glūkoidams stigdavo minčių, susidaro nemaloni pauzė. Atrodo lyg niekas nevyktų. Juk bileką ar bileko nerašysi, tada vakuumą užpildė Vytautas Galbuogis serija savo patirčių Kanadoje ir Airijoje. Kad daugiau tokių supratingų bendraminčių. Pasirodo yra.  Tai Vytautas San Simnas Stanevičius. Puikūs jo straipsniai apie Alytaus futbolo istoriją pagyvina tinklapį šiais metais. Piligriminė Igorio Riabovo kelionė Britanijoje Jimi Hendrix, Mark Bolan (T.Rex), Kinks ir kitų MŪSŲ grupių pėdsakais – geras rašinys ir  puiki dovana glūkoidų melomanams. Kadangi Dzilbaus rašiniai apie seną Alytų “Vienos dienos kronika“ ir 1971 nuotykius su Šekspyru ir Viduku sulaukė dėmesio, juos taip pat gal derėtų įtraukti į “vertus paminėti“.

Glūkoidų tinklapio administratoriai dzilbus ir juodo arba Gintautas Unguraitis ir Donatas Juodišius

Dėkojame Alvydui Jegelevičiui už straipsnius ir dainas, savo poezijos ir prozos pristatymus tinklapyje, Algirdui Žemaičiui už idėjas, Viktorui Jonkui už lydekas, Agnei Dabregaitei už dainas ir rašinius, Rasai Juodišienei už Nirvana klubą, Aidui Unguraičiui ir Valentinui Staduliui už reportažus iš rockfestivalių, Sauliui Jegelevičiui už klipus ir klasikinę gitarą, maestro Algirdui Verbauskui už gyvo garso koncertus prie Glūko, glūkoidų grupei “3 Generations“ už gyvą garsą prie Glūko, Aldonai Marcinkevičienei už Miesto Sodą ir “Kūrikus“, Kristupui Petkūnui už Kauno Company, Vilmantei Petrusevičienei už Anzelmą Matutį, Rimgaudui Drumžliui už rašinį apie Aisčius, Giedrei Bulgakovienei už Sausio 13-os reportažą, Zenonui Langaičiui už baikerius, hipius ir senuosius radio imtuvus, Kęstui Beišai už Lenino paminklo nugriovimą Lukiškių aikštėje, Virgilijui Beišai už archyvines glūkoidų foto,  Juozui Muzikevičiui už Korg tembrus ir fotoreportažus, Valentinui Chlevickui už Tehass grupę, Antanui Grambai už poeziją,  visiems komentuotojams ir tik skaitančiams.

Jubiliejaus proga norime paprašyti Agnės Jonkutės “paskolinti“ ką nors iš jos vojažų po Jungtinius Arabų Emiratus ar Kiniją. Juk Agnė ten buvo ne taip kaip daugumai įprasta (pasitrinti Turkijos ar Bulgarijos viešbučiuose), o su savo meno darbų parodomis. Robertas Šiūša kruizino  laivu po Europą. Robertai, kaip ten buvo, kas tas kruizinis laivas. Mūsiškiai, manome, tokiais dar neplaukiojo. Gal išskyrus Alvydą Petkevičių, seniai seniai, dar prie Brežnevo, apiplaukė Europą. Stasys Kerėža važiuoja per Europą dviračiu, o dabar dar ir pėsčias per Ispaniją eina. Stasy, atsiųsk glukoidams savo nuotykių puokštę, juk tai veža neblogiau už Doors ar Blood Rock.

Iki naujų susitikimų.

Tinklapio administatoriai pagarbiai ir su dėmesiu: dzilbus ir juodo

 

Šešiasdešimt septyni aplink Dusią, neskaitant šuns

Gyvenimas nestovi vietoje, keliaujam per jį ir mes. Kelius renkamės patys, likimas taip pat turi savo pasiūlymų. Turiu mažą simbolinę svajonę su dukra pėsčiomis iš Vilniaus parkeliauti į Simną. Šįkart ji man pasiūlė papėdinti gražiomis Dusios ežero apylinkėmis. Šis pasivaikščiojimas kiek nuramino sąžinės graužatį, kad vis neįveikiu aplinkybių ir vis dar nepajudu iš Vilniaus Alytaus-Simno kryptimi. Ačiū dukrai Monikai, kad ji suprato mano neramią dūšią ir drauge tą šeštadienį, merkiant lietui, kulniavo kartu. Tu tą jausmą supranti, suprantu Tave ir aš, kai matau ir klausau jus duetu dainuojant su Taviške dukra Rasa…
(ištrauka iš laiško bendražygiui)

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Spalio 14, šeštadienį, grupė entuziastų, nebodami darganoto oro, pėsčiomis patraukėme aplink Dusios ežerą. Šį žygį organizavo Metelių regioninis parkas. Tai antras analogiškas žygis šį rudenį. Rugsėjo paskutinį šeštadienį vyko pirmasis, į kurį nepateko visi norintieji (dalyvavo apie 100 žygeivių). Regioninio parko renginių organizatorius Artūras Pečkys greit rado išeitį ir pakvietė visus, kurie neturėjo galimybės dalyvauti pirmajame susiėjime, atvykti į Metelius specialiai jiems suorganizuotame antrajame pėsčiųjų žygyje aplink Dzūkijos jūrą – Dusią.

 

Šį kartą norinčių susipažinti su vaizdingomis Dusios pakrantėmis, miškeliais ir kalvomis buvo kiek mažiau, nes jau iš pat ryto merkė įkyrus lietus, Dusios bangas ginė stiprus vėjas. Mums žygiuojantiems šie gamtos purkštavimai entuziazmo neatbaidė. Aišku, gaila, vaizdą ribojo rūkas, dėl to fotografijos atminčiai ir nukentėjo. Startavome 67 optimistai + šuo. Pakalbinęs dalyvius sužinojau, kad tai daugiausiai entuziastai iš Dzūkijos, Suvalkijos, Vilniaus. Simnui atstovavau aš ir dukra Monika (kaip kitaip, jei tėvo gimtinė – Simnas).

Visi šlapi, nuvargę, bet kupini įspūdžių ir finišavome. Norintieji galėjo desertui ir plaukti nedideliu laivu per Dusią.

Dar žygiuojant pėsčiomis, pakeliui sutikome keletą impozantiškų dviratininkų, atkakliai minančių pedalus keliu Simnas – Meteliai. Pasilabinę juos pakalbinome. Sužinojome, kad tai svečiai iš Kanados, o jų kelionės maršrutas driekiasi iš Norvegijos į Budapeštą. Baltas pavydo jausmas sumišo su nuostaba. Vyriausias iš jų tikriausiai įkopė į aštuntą dešimtį (jei Dievas duos, rezervų dar turiu), o jaunėlis galėjo būti apie 16. Palinkėję laimingo kelio nupėdinome į priešingą pusę, bet mano ir dukros mintys, svajonės skriejo ta pačia kryptimi kartu su jais. Kas žino, gal čia ir gimė būsimų maršrutų dėlionė. Suprantama, didelėms kelionėms reikia rimtai ruoštis, spontaniškai veikti – šiukštu. Su glūkoidu Stasiu „Klaipėda“ Kerėža šia tema šnekėjom vasarą prie Glūko. Jis tai turėjo kuo pasidalinti!

 

Šiandien, bendraminčių būryje kartu su dukra įveikęs šį 25-27 km maršrutą aplink Dusią, esu laimingas. Beje, mane į šią kelionę su lietumi įtraukė dukra. Ji tokiuose sambūriuose ne naujokė.

Foto galera apie kelionę pėsčiomis

 

 

 

 

_______________________________________________________________________

Galerijoje 101 – aštuntojo dešimtmečio Lietuvos baikerių fotografijos

Moteris šėlstančioje jūroje išgelbsti anūkėles, bet pati kranto jau nepasiekia. Skaitant tai, nuvilnija jaudulys iki pat sielos gelmių. JAI dedikuota ši Romo Požerskio foto paroda. Verta aplankyti glūkoidų fotogaleroje anksčiau publikuotus Zenono Langaičio (Kaunas) reportažus apie HIPIUS ir BAIKERIUS

ZENONAS LANGAITIS

zenon2

Spalio 30 d., 18 val, VDU Menų galerija 101 (Muitinės g. 7, Kaunas) kviečia į Romualdo Požerskio fotografijų parodos Neramūs keliautojai atidarymą ir to paties pavadinimo knygos pristatymą. Renginyje dalyvaus parodos autorius R. Požerskis ir knygos sudarytojas Tomas Pabedinskas.

XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje Romualdas Požerskis, po kelerių metų įsiliejęs į žymiausių Lietuvos fotografų gretas, dar buvo Kauno politechnikos instituto studentas ir savo jaunystės dienas leido su grupele bendraminčių, vienijami aistros motociklams, kelionėms ir laisvės idėjoms. 1971–1975 m. R. Požerskis, jo bendramokslis Virgis Lankas, pusbrolis Petras Pocius ir Zenonas Langaitis motociklais keliavo po Lietuvą, kartais išsirengdavo ir į tolimesnes keliones, pavyzdžiui, Taliną. Jaunieji motociklininkai tuomet savęs nesiejo nei su baikerių judėjimu, nei su Kaune gyvavusia hipių bendruomene. Tačiau kelionės, laisvė, kartais romantiška, o kartais dramatiška patirtis kelyje buvo neišvengiamai susiję su tuomete alternatyvia Vakarų kultūra ir jos maištinga dvasia. Romualdas su bičiuliais klausėsi The Doors, Led Zeppelin ar Black Sabbath, skaitė Jacką Kerouacą, patys siuvosi motociklininkų striukes su „kutosais“, plačius džinsus ir… svajojo apie laisvą Lietuvą, be politinių, ideologinių suvaržymų, be asmens laisvės apribojimų.

Parodoje ir naujojoje knygoje pristatomos fotografijos šiandien atrodo kaip ano meto jaunosios kartos gyvenimo, idealų ir bendros politinės situacijos metafora. Jos pasakoja apie asmeninės bei politinės laisvės siekį sovietmečiu, neramioje XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Tokia nuotraukų interpretacija dabar gimsta dėl laiko nuotolio, tuometinio istorinio konteksto žinojimo, atvaizdo „perkėlimo“ iš asmeninio albumo į knygą, pagaliau – dėl „prigimtinio“ fotografijos gebėjimo kasdienio gyvenimo akimirką paversti iškalbingu apibendrinimu. Tačiau paroda suteiks retą progą fotografijas padengusius interpretacijų sluoksnius vieną po kito nuvalyti, kad būtų galima pajausti po jais išlikusią „gyvą“ akimirką ir estetinių taisyklių nesuvaržytą jos įamžinimą nuotraukose, kurios anuomet buvo skirtos tik fotografijų herojų asmeniniam archyvui. Betarpišką santykį su fotografijose įamžintu laikotarpiu padės atrasti kartu su fotografijomis eksponuojamas R. Požerskio jaunystės dienoraštis, mėgėjiški filmai ir fotografo bendražygių asmeniniai nuotraukų abumai.

Parodą galima aplankyti nuo spalio 30 d. iki lapkričio 21 d.

VDU Menų galerijos 101 (Muitinės g. 7, Kaunas) darbo laikas: I-V 11:00-17:00.

Baikeriai dvare || Garažų klipai || 2017

Maltos spalvos. Bitlai

“Prieš kelias valandas grįžau iš Maltos pasiblaškęs Tavo keliais.  O ten atsitiktinai pataikiau į anglų grupės atliekančios bitlų dainas vakarą. Spalio 9 d. Džono Lenono gimtadienis, gal įtrauksi jį į “spalio mėnesį gimusiems, prašom atsistot“ ratą… Jei pasistengsim, tai dar ir prisikels”. Tokią trumpą operatyvią info, prieš kelias dienas glūkoidams perdavė Vytautas San Simnas Stanevičius

John Lennon 77. Malta 2017 || Foto – Vytautas Stanevičius || Montažas – Garažų Klipai 2017

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Taip jau sutapo, kad antri metai iš eilės Lennono gimtadienį teko paminėti su labai aktyviais bitlomanais užsienyje, šįkart Maltoje.

Bevaikštinėjant krantine, pradžioje vos vos, vėliau stipriau ir stipriau vėjas, tarsi iš praeities, atnešdavo tokį mielą Bitlų dainų skambesį. Abejonių neliko, kažkur viename iš pakrantės barų jo lankytojai gyvai klausosi, o po kiekvienos dainos džiaugsmingai sveikina muzikantus, puikiai perteikiančius Bitlų dainų skambesį. Mano žingsnis vis spartėjo, bet kai ausis pagavo bitlišku variantu atliekamą dainą Dizzy Miss Lizzy, kojos jau pačios, tarsi kokio aštuoniolikamečio, nėšėsi tą kryptimi, iš kur sklido žodžiai:

You make me dizzy, miss Lizzy

The way you rock and roll…

Ir štai aš ten su tais šauniais Bitlų kraštiečiais iš Anglijos ir tais linksmai pakvaišusiais įvairiataučiais laimingaisiais, iš proto einančiais dėl jų atliekamos muzikos. Ėjau iš proto ir aš, oda pašiurpo žąsele ir buvau laimingas bei kartu norėjosi, kad tą akimirką su manimi būtų patys artimiausi mano žmonės…

Vienos nuotraukos istorija. „Bunda rokas“ 2017

Paskutinė rugsėjo savaitė ir spalio pradžia stebina gimtadienių gausa. Maestro Alvydas, apie kurį šis postas, Laima, Rasa, Ilona, Myklolas, Domas. Visiems linkėjimai sėkmės Jūsų asmeniniams siekiams pildytis. Ir sveikatos. Gera kūno būsena netrukdys gyventi tobulą gyvenimą. Su būsimu gimtadieniu, netrukus ateisiančiu į šį pasaulį, avansu sveikimame Vėją. Bus dar vienas glukoidžiukas!

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Turi dar parako maestro, roko veteranas Alvydas Jegelevičius. Kad trenkė, tai trenkė Bundoriuose, esančiuose Alytaus pašonėje, Nemuno kilpų regioninio parko teritorijoje, rugpjūčio 12 dieną vykusiame originaliame tikro garso koncerte „Bunda rokas“, sau į akompanimentą pasitelkęs nei daug, nei mažai – gamtos stichiją su liūtimi, žaibais ir siautėjančiu vėju. Nuaidėjus pirmiesiems maestro akordams, tą pačią akimirką buvo nurautas scenos stogas. Į tai „Aisčių“ ekslyderis sureagavo tardamas frazę: „ką aš gi čia darau?!“, bet nepasimetė ir su savo ištikimu ginklu – gitara vos spėjo laiku pasitraukti nuo scenos, kad netrukus, nurimus audrai gyvas ir sveikas vėl tęstų savo pasirodymą. Organizatoriai greit rado išeitį – ekspromtu surentė naują sceną šalia esančiame kluone bei stebuklingu būdu, didelių pastangų dėka sugebėjo išsaugoti gamtos stichijos nepažeistą aparatūrą.

Ši nuotrauka, kurioje maestro Alvydas Jegelevičius (stovi dešinėje) su simniškiu muzikantu, šviesos bei garso operatoriumi Jonu Kazakevičiumi, mena tą audringą laiką, dabar jau atrodantį kaip nuotykį trečiajame iš eilės „Bunda rokas“ gyvo garso koncerte, kuris subūrė alytiškius roko atlikėjus iš Airijos, Anglijos, Lietuvos, Australijos bei muzikos mylėtojus ir klausytojus iš Dzūkijos.