Vinilas: mistinė garso kokybė [Fizika 2/4]

Fizika

Primenu: garsai, įrašomi į vinilinę plokštelę (būtent tada, senais laikais), vadinami analoginiais. Jie apima visą garso skleidžiamą dažnių diapazoną, ženkliai platesnį nei žmogus gali girdėti. Skaitmena (šie laikai), taip pat apima visą garso skleidžiamą dažnių diapazoną, bet kai įrašomas kompaktinis diskas, elgiamasi racionaliai: tuos garsus, kurių žmogus negirdi, tiesiog “išpjauna’’ – jų nelieka. Logika čia tokia: kodėl reikėtų klausyti garsų, kurių negirdi? Taigi pliusų vienai ar kitai pusei nerasta. Čia apie garso dažnius.

IMG_0183
Tada visa įrašų studijos technika buvo analoginė. Ar atsirastų kažkas, galintis patvirtinti, kad tuometiniai mikrofonai, juostiniai studijiniai magnetofonai, miksavimo pultai ir kita įrašų gaminimo įranga buvo geresnės kokybės nei šuolaikinės skaitmeninės įrašų studijos? Neatsiras, nes niekas nenorėtų pasirodyti kvailiu. Net Andriaus Abromavičiaus “Studio A3” Alytuje esanti studija kokybe pranoktų 1965 anglų Parlophone ar amerikiečių Capitol.
Kai vinilinė plokštelė sukasi ant grotuvo ir kai tonarmas artėja prie centro, jos linijinis greitis mažėja (kampinis lieka pastovus – 33 apsisukimai per minutę). Taigi, atkuriant vinilą, garso kokybė kinta blogio kryptimi. Palyginimui, CD grotuvas kompaktą suka nuo 200 aps/min iš krašto ir 500 aps/min artėjant prie kompakto centro. Dar: plokštelę reikia atidžiai prižiūrėti, nes dėl kiekvienos dulkelės nukenčia garso švarumas, o, laikui bėgant, traškesiai neišvengiami. Patefonas turi variklį, perdavimo sistemą, kad išgauti maksimalų sukimosi stabilumą ir atkūrimo tikslumą kuriami be proto brangūs įrenginiai. Pigiau kainuos padėvėtas Rolls Roycas. O jei klausai kad ir senąjį tikrą vinilą, bet per antikvaro aparatūrą: AS35 kolonėles, prieštvaninį stipriaką ir patefoną, reikėtų nepraleisti progos patylėti apie vinilinio garso kokybinius pranašumus. Senieji melomanai prisimena, kai tik tonarmas paliečia plokštelę, pasigirsta žemas gaudesys. Jis lydi viso grojimo metu, tik muzika užgožia jį ir todėl buvome įpratę nekreipti dėmesio. Tai dar vienas minusas. Tiksliau – vieni minusai.

Pradžia:

>> Vinilas: mistinė garso kokybė [Fiziologija 1/4]

(dar bus 2 tęsiniai)

LAIKO TĖKMĖS ATSPINDYS. Johnui Lennonui atminti

Iš glūkoidų tinklapio archyvo. Tai  LINOS ir INGOS žinutė iš Niderlandų, atsiųsta 2009 metais. Data nesvarbu, nes tai išliks aktualu mažiausiai 1000 metų.  Dar ir šiandien ištikimi The Beatles gerbėjai negali atleisti Yoko dėl grupės iširimo. Nereikia būti kategoriškiems – priežastys gilesnės. John Lennon ir Yoko Ono buvo (yra) asmenybės, kurių mintys, elgesys ir darbai neįtiko konservatyviai daugumai. Juk ir šiandien kasdieniniame gyvenime pastebime kaip pilkieji visažiniai reaguoja į bankrutavusių tradicijų laužytojus. Prisiminkim JOHN LENNON (9 Spalis 1940 – 8 Gruodis 1980) 

LINA IR INGA
Glūkoidės, Nyderlandai, 2009 pavasaris

yoko1Šią savaitę sukanka 40 metų  kai John Lennon ir Yoko Ono savo povestuvinės kelionės metu apsilankė Amsterdame. Hilton-Hotel  902  kambaryje jie paskelbė aštuonias dienas trukusią akciją  prieš karą pasaulyje ir ypatingai prieš tuo metu vykusį karą Vietname. Deja, iki šiol vyksta karai, kurių  niekas nepajėgia sustabdyti.
Prisiminkim tuos ypatingus laikus  kartu su John ir Yoko.

Šilti linkėjimai iš pavasariškos Olandijos.

2017 metais Vytas ‘San Simnas’ Stanevičius savo Nikonu įamžino Džono Lenono hologramą lietuviškame peizaže.

AISČIAI sugrįžta

Apie 1970 metus vėlų vakarą po repeticijos Viktoras Jonkus, nešinas gitara ir drumeris Stasys ”Simas” Simanavičius eina tamsia gatve, šneka apie šį bei tą ir Viktoras, lyg tarp kitko, sako, kad mūsų grupė kažkaip vadintis turėtų. Simas, o jis buvo didelis lietuvybės išpažintojas ir labai kreivai žiūrintis į tautą, kuri nuolat stengėsi ‘‘dognat i pričinit dobro”, sako – bus AISČIAI. Iš karto gavęs Viktoro pritarimą, jie sekančią dieną tai pristatė kitiems grupės nariams. Taip gimė AISČIAI. Gražus lietuviškas, baltiškos kilmės pavadinimas. Po poros mėnesių, kai Viktoro ir Julės šeimoje šviesą išvydo jų pirmagimė, Viktoras davė jai Aistės vardą, taip įrodydamas, kokią svarbą grupė turi jų vertybių lentynoje. Aistė – gražus lietuviškas vardas, bet pati Aistė dar gražesnė ir už savo vardą. Anot Dzilbaus, tokios Lietuvoje tik kelios per šimtmetį gimsta.

Aisčiai 1969 – 2014 (treileris) || Garažų Klipai Pristato || 2014

Paradoksas, jog  apie savo atsikūrimą 2014 metais, jie patys  daugiau sužino iš gandų, pokalbių su pažįstamais ir net iš jaunimo, kuris dar ir gimęs tada nebuvo. Dar linksmiau,  jau sulaukė dviejų pasiūlymų koncertuoti ir, visai linksma – dalyvauti Elektrėnų bliuzmenų festivalyje. Tai jau viršijo visus realius ir menamus,  lakią vaizduotę turinčio subjekto, įsivaizdavimus.

O nuoga tiesa tokia, kad keletas pagyvenusių vaikinų susinešė keletą trofėjinių gitarų, įvairių flanžerių, boosterių, įsigijo Ludwig drumsus, ieško Hammond‘o vargonų ir jau kažką bando brazdinti.  Gal tai Aisčiai? Pasvarstykim kartu: Romas Stankevičius, vienas iš grupės lyderių  ir gimęs groti bass gitara, daug nuveikė, kad grupė Vilniuje LT ryšininkų apžiūroje 1973 laimėtų pirmąją vietą. Gintautas Dzilbus Unguraitis Aisčiuose su pertraukomis grojęs nuo 1970 iki 1982. Valentinas Chlevickas, rimtas gitaristas ir vokalistas, architektas, prie Aisčių prisijungė nuo 1976.  Romas Jurgelevičius užtikrintai atstovauja savo brolį, Valdą, pirmąjį Aisčių bosistą, jau iškeliavusį Anapilin. Tiesa Romas muša būgnus ir jam, atrodo, sekasi. Ir buvęs Aisčių gerbėjas, dabar pavyzdingai stengiasi pritapti prie veteranų – Vytautas ”Styga” Palubinskas. Jie laukia prisijungiant bene svarbiausios personos – Alvydo Jegelevičiaus. Tai jis, lyderiaudamas grupėje, 1971 pasiekia pirmą pergalę konkurse Vilniuje, nurungdamas tuometinius grandus vilniečius ”Gėlių vaikus” su Stasiu Daugirdu priešakyje. Toje pačioje salėje Vilniuje, ką Romas Stankevičius padarė pora metų vėliau. Vaclovas Kazlauskas, ilgametis grupės solistas ir būgnininkas taip pat artimiausiu laiku žada apsilankyti repeticijoje. Viktoras Jonkus taip pat turėtų pasirodyti proginiame koncerte ir suvirpinti dar orginalios Aisčių bosinės gitaros stygas. Viktoras ją išsaugojo, lyg žinodamas, jog dar gali prisireikti. Su Rimgaudu ”Bimbe” Drumžliu kol kas nepavyko susisiekti. Kitus prašome atsiliepti.

Aisčių geneologinis medis ir grupės narių aktyvios veiklos metai. Kai tik pastebėsite netikslumus ir komente tai parašysite, nedelsiant patikslinsime.

aisciu-GENeALOGIJA

 

Nuo 1969 iki 1974 Aisčiai koncertavo, dalyvavo konkursuose, vėliau susibūrė Nemuno restorane, o nuo 1978 – Žuvinto restorane. Publika sakydavo: jūs čia rengiate koncertus ir todėl mes nuolat čia. Daugiau apie šį laikotarpį skaitykite glūkoiduose. ”Nemune” vykdavo tikri koncertai ir publikos atsiliepimai buvo ypač palankūs. Vykdavo jam sesijos, kai grodavo visi buvę aisčiai, kolegos iš kitų grupių ir svečiai. Lygiagrečiai Viktoras ir Gintas grojo Statybos tresto vokaliniame-instrumentiniame Adolfo Juzumo vadovaujamame  ansamblyje (VIA) ir koncertinė veikla buvo ne mažiau aktyvi, nei Aisčių prieš keletą metų. Vacys grojo Romo vadovaujamuose Vyno gamyklos, vėliau Medvilnės kombinato VIA, kur dalyvavo konkursuose Lietuvoje ir nugalėdavo arba tapdavo prizininkais, daug koncertavo. Beje Romualdo Stankevičiaus vadovaujami muzmenai pasiekė visų laikų profesionaliausią muzikinį skambesį mūsų kukliame provicijos miestelyje. Bet apie tai turėtų būti atskira studija glukoiduose.

 

Istorinis Alvydo Jegelevičiaus dokumentas apie Aisčius, surašytas apie 1973 metus. Šį almanachą saugo Viktoras Jonkus, vienintelis iš Aisčių  nuėjęs kelią nuo grupės susikūrimo 1969 iki kolapso 1982.

Yra netikslumų, pavyzdžiui,  trečiame lape rašoma ”Valdui išėjus, į ans. atėjo gerai pažįstamas Gintas Unguraitis”. Beje, kai dokumento autorius dar tarnavo rekrūtuose, tai Gintas JAU grojo Aisčiuose kartu su Valdu (čia dvi foto, kurios tai patvirtina) ir jau vėliau, prisijungus Alvydui,  buvo liudininku bei dalyviu scenos, vykusios III pašto aukšte, kai Valdui teko palikti grupę.

aisciai-irodymas-0Visiška analogija kaip atsitiko su Sidu Barettu iš Pink Floyd. Ir priežastys panašios. Tik negalvokite, kad Aisčiai lyginasi su pinkais. Jiems iki Pink Floyd šešėlio tiek toli, kaip nuo čia iki Honkongo. Tačiau būkime kuklūs ir išdidūs – džiaukimės ką turėjome ir ką dar žadame nuveikti.

Istorija renkama po trupinį ir tikslinama, todėl šis procesas gali būti begalinis. Ateityje reikėtų analizuoti Aisčių grotą muziką, pavyzdžiui vertinant kas BLOGIAU: harmonizuotos Gorbulskio užstalės dainos ar užsienio grupių koverių grojimas. Gal veringiausi – savi gabalai?

Šiandien jie turi svajonę. Mielai pagrotų Lino Jakštonio autentiškai atstatytoje Miesto Sodo ploščiadkės scenoje, kurioje skambėtų porą Aisčių ankstyvųjų hitų, pora šiandieninių kūrinių, pora Alvydo Jegelevičiaus, gal maestro atgaivins kažkodėl primirštą songą ”Šeštadienį šeštą valandą”, pora Vaclovo Kazlausko anų laikų hitų. Ir koncerto siurprizas turėtų būti Alytaus veteranų veterano Vladimiro ”Žoros” Bondarevo pasirodymas. Akomponuotų Aisčiai.

Tokia ateities vizija.

Daugiau apie AISČIUS::

Klausykite FM99 apie roko pradmenis Alytuje
Žiniasklaida apie Aisčius
Aisčių istorijos fotogalerija
〉 Aisčiai: Rimgaudas Drumžlys prisimena
〉 Vienos dienos kronika (3): RESTORANAS
Vilniaus alytiškiu klubas ir Aisčiai
„Lietuvos roko pionieriai“ rašo apie „Aisčius“
 Apie Aisčius knygoje “Lietuvos rokas”
〉 Alytaus muzmenai 1960 – 1980. O kur Airija, Svaras 409?