Trys akcentai. Ir visi verti dėmesio

# PIRMAS FAKTAS

Pirmaisiais atkurtos Nepriklausomos Lietuvois metais du glūkoidai: Kęstas Beiša kartu su   Augustu, tada dar vaiku, Vilniuje nugriovė žalingiausios pasaulio istorijoje dvasinio ir fizinio genocido sąntvarkos teoretiko ir kūrėjo Lenino paminklą. Nuotraukoje juos abu ir matome Lukiškių aikštėje po darbo. Tada Kęstas dirbo ekskavatorininku. Šiandien vairuoja trekus po Europą. Kęstai ir Augustai, jums sveikinimai LT Nepriklausomybės proga.

 

# ANTRASIS FAKTAS

Rusijos interneto kanalas, kurio, matyt, niekaip neveikia Putino ruporai, palygino dviejų miestų pasiekimus laikotarpyje nuo Kovo 11-osios Lietuvoje ar Gorbačiovo laikų Rusijoje iki dabar. Lygino Rusijos miestą Maskvos srityje su, o kaip miela, su Alytumi… Abu panašaus dydžio. Tokie palyginimai ir kai tai daro patys rusai, kelia pasitikėjimą didžiąja kaimyne  todėl, kad atsiranda nuoširdžių spindulėlių, turinčių objektyvumo požymių. Jei tokių rusų ten būtų 80%, o ne 20%, kaip yra dabar, šiandien išnyktų daugybė prieštarų su šia tauta. Tačiau šiandien Rusija, tai Bangla Desh su raketomis ir pavojinga ideologija aplinkiniams. Žiūrėkite filmuką. Nesuprantantys rusiškai, skaitykite titrus angliškai.

# TREČIAS FAKTAS

Ir dar. Kovo 11-osios proga linkime valdžiai vykdyti pažadus. Svarbiausias: nuimti smulkiam verslui idiotiškus mokesčius, taxas turi būti bent toks, kaip pas britus. Sumažinti ministerijų darbuotojų skaičių. Šlapiu skuduru, jei nėra kitų metodų, išvalyti ministerijas nuo jas  aplipusių parazitinių įmonių, įstaigų, asociacijų, komisijų, tarnybų ir kito brudo. O gal jie TAI padarys?..

Albertas “Šekspyras” Antanavičius eiliuota forma primina Lietuvos istorijos tarpsnį. Eilėraščio pabaiga  optimistinė. To, turbūt, visi norime. Skaitykite ir kaifuokite. Arba nekęskite, piktinkitės ir emigruokite į Maskvos sritį.

SLIBINAS
(Kovas,11)

Senų senų senovėje,
Kai dar nebuvo pragaro,
Kai laimę rėčkom plovėme
Kaip auksą – rytą vakarą,

Kone iš pačio Sibiro
Apžergęs kūjį-pjautuvą
Užpuolė šalį slibinas –
Toks valkata su šautuvu;

Kankino, trėmė, kalino,
O mes tikėjom, vylėmės,
Kad susitelkus galima
Pargriaut tą išsigimėlį.

Ir vieną sykį, vasarą,
Po viesulo, po prievartos
Įsisiūbavo Sąjūdis –
Kaip kokios penkios Lietuvos;

Tas Sąjūdis tą slibiną
Pagriebęs tarsi plūdurą
Apliejo šikną žibalu
Ir padegė kaip skudurą!

Ak, fejerverkais džiaugėsi
Ir Latvija, ir Estija – – –
Ak, dar ir šiandien raitosi
Tas slibinas kaip bestija

Ir klykia – ar iš skausmo, ar
Bejėgiškumo slibinas:
– Jėgų mažai, vergų mažai,
O toks bekraštis Sibiras – – –

Teklykia – man negaila jo:
Mažiau kariaus – mažiau sugriaus,
Negers, neplėšikaus, nevogs, –
Žiūrėk, ir dirbt dorai pramoks – – –
– – –
Ak, gal po šimtmečio kada
Koks šviežias slibinas suruoš
Ir Slibinijoj dorą šventę –
Bus visko: juoko ir spalvų,
Koldūnų ir beržų sulos
Gražių žmonių, gerų kalbų,
Dainų ir šokių, ir… tylos…

Ak, gal po šimtmečio kada
Sukvietęs slibinas į šventę
Vaišins kaimynus arbata,
O ne švinu – kaip šiandien – – –

V., 91-170212

 

 # BONUS FAKTAS
dshfgdjhfsdgj
 Lietuvai – 27 metai || Fiji – 4 mėnesiai || Garažų Klipai 2017
Reklama

Partijos, mažiausiai kenkiančios Lietuvai

Glūkoiduose politikuojame retai: kai renkame Prezidentą, Seimą ar apžvelgiame savivaldybių rinkimus. Vaikai suvokia pasaulį nuoširdžiai ir savo kalba. Vaizdelis iš glūkoidų pasaulio. Vidmos sūnus keturmetisTomukas, kažkada nuvežtas prie Baltijos, konstatavo: tėte, žiūrėk kokia didelė krūva vandens. Arba tokio pat amžiaus Aidukas, pamatęs lojantį keturkojį, sakė: šuo išskėtė galvą. Jei mes, suaugėliai, išmoktume kandidatų į valdžią pažadų tiradas lyginti su jų nuveiktais darbais, taip kaip vaikai sugeba pažinti ir apibūdinti savo pasaulį, į valdžią prasmuktų ženkliai mažiau blogio. Tik reikia atjungti emocijas, simpatijas-antipatijas, aktyvuoti analitinį mąstymą ir pirmyn.

Už ką balsuosime, provincialiai slepiame nuo draugų, bendradarbių ir tuo skiriamės nuo amerikiečių. Ši anketa yra anoniminė, todėl galite drąsiai balsuoti už jums patinkančią partiją. Antras tikslas: sužinoti, koks kontingentas lankosi glūkoidų puslapyje, kokias politines kryptis atstovauja ir tai yra įdomu mums patiems. Drąsiai spauskite šalia jums patinkančios partijos, toliau: apačioje paspauskite VOTE (balsuoju). Jei norite pamatyti rezultatus, spauskite View Results (pamatyti rezultatus). Sėkmės.

Opozicija

Taigi, kurios partijos mažiausiai kenksmingos Lietuvai? Viena iš keleto –  Liberalų Sąjūdis, bet misteris Šimtas Tūkstančių prisitapšnojo, kaip kažkada Kremliaus garbintojas R. Paksas ar beveik 10 metų teisėsaugą maustęs V. Uspaskichas su savo sėbrais. Iki aferos, buvo patikimiausių Lietuvai partijų sąraše, bet mes, rinkėjai, kaip kokie krepšinio treneriai juos turime pasodinti ant atsarginių suolelio ir iki pat varžybų pabaigos. Kad pamąstytų, jog tarnauti reikia Lietuvai, o ne kažkokiam koncernui. Tiesiog: draugas-ne draugas – lipk iš grūšios. Paprastame gyvenime taip elgtis būtų nesąžininga: reikia mokėti suprasti, atjausti ir atleisti. Politikoje – jokių nuolaidų. Kitaip liksime Europos autsaideriais neribotą laiką. Liberalų sąjūdis iki to nelemto įvykio buvo viena iš mažiausiai Lietuvai kenkiančių partijų.

Konservatorių dalia paskutinį dešimtmetį – vadovauti paradui tada, kai sunkiausia. Tai krizė Rusijoje, tai pasaulinė. Ir priimti nepopuliarius sprendimus, ko niekas nemėgsta. Ketveri metai opozicijoje juos pakeitė iš vidaus. Jauni žmonės po truputėlį perima valdžią, ir tai partiją daro atviresnę naujovėm, pažangai ir suteikia veiklumo. Viena iš mažiausiai galinčių pakenkti Lietuvai partija. Be to, jos nariai ir rėmėjai tikrai neišeitų su gėlėmis pasitikti rusų tankų, jei taip įvyktų.

Pozicija

Pokrizinis laikotarpis socdemams buvo palankus snūduriuoti: ekonomika ir be jų (tik netrukdykite) palengva atsigavo.  Įrodė, jog valdyti procesus telefoninės teisės formomis nepamiršta. Tai jie sėkmingai taikė dar sovietmečiu. Taigi, šiais laikais Druskininkų meras skambina draugeliui ministrui, būk geras, „pakraipyk“ tą įstatymą, kad galėčiau čia dvarelį įteisinti ir daryk greitai … Jie turėtų rausti iš gėdos, laikydami savo gretose tokį ministrą, kuris dar būdamas sveikatos šefu, pripirko brangios chirurginės įrangos, kurios naudojimas išskirtinai ribotas. Arba pripirkti kūno temperatūros matavimo termometrų su Farenheito skale. Išskirtinis debilumas. Šiandien Juozas Olekas, tik jau vadovaujantis ministerijai, kuri rūpinasi mūsų saugumu, sugeba pripirkti žiauriai brangių šaukštų ir šakučių. Viešųjų pirkimų nerašyta taisyklė sako: 8 – 10 % sandėrio vertės atitenka derybų partneriui. „Taisyklė“ pamąstymui. Šis ponas atsakomybės neprisiima. Tai tas pats, kaip prikakoti prie kaimyno durų, paspausti skambutį ir dar paprašyti popieriuko. Tai įžūlumo viršūnė. Panašiai elgiasi ir V. Baltraitienė, J. Milius (abu Darbo partija). Tačiau socdemai turi gražų, sektiną pavyzdį. Kai kažkada V. Andriukaičiui buvo mestas  šešėlis, jis sustabdė, atsisakė visų valstybinių įgaliojimų iki bus išsiaiškinta, kas čia vyksta. Šurmuliui nurimus, jis, pakelta galva, grįžo į darbą.

Socdemams vadovaujant,  ekonominiai migrantai iš Lietuvos kaip važiavo taip ir važiuoja. Dabar pradėjo važiuoti ne koks Džono Smito batų užtrauktukų fabrikėlis, o gigantai: Coca cola, Estrella, bankai. Tai jau katastrofa. Kaip tada suprasti migreną keliančias rinkimines maldas: pritraukti investicijas, sudaryti sąlygas verslui??? Airija atsisakė 13 milijardų eurų mokesčių, kad pritraukti pasaulinį investuotoją į savo šalį, Lietuvoje sąlygos verčia jau esančius dingti ir įsikurti šalyse, kur ekonominis mąstymas ir matymas nesutrikę.

Jauniems verslininkams ir aplamai mažiesiems kybo dilema: vegetuoju ir bankrutuoju ARBA rizikuoju ir apgaudinėju. Sąlygos kurti jaunam verslą, apgailėtinos. Čia siaubingi mokesčiai smulkiam verslui. Kai viską sudedi, gauni rezultatą, sakantį jog turi atiduoti daugiau nei 50 proc savo. Už ką mokėti atlyginimus, už ką investuoti???  Tokia mokesčių sistema. Ir šiame fone socdemas A. Sysas 20 metų suokia apie progresinius mokesčius. Jis nori skalpuoti kelis šimtus daug uždirbančių žmonių, atseit, taip švedai daro. Šiam politiniam spekuliantui norisi pasakyti, jog pirma reikia sukurti gėrį ir tik tada jį parceliuoti. Giliai įsiminė epizodas Švedijoje 1994 metais, kai ten lankiausi  darbo reikalais. Sėdžiu su kolega kauniečiu Vytu naktinbaryje Noršiopinge ir, jau gerokai po vidurnakčio, greta atsisėda šeima, išsikalbam. Jie tik ką parskrido iš kito Pasaulio krašto ir užėjo vėlyvos vakarienės. Tai vienas tų švedų, kuris dėl jau švediško Syso progresinių mokesčių buvo priverstas savo arabų grynakraujų, andalūzų, fryzų žirgų veisimo  fermas iškelti į Pietų Afrikos Respubliką. Jis net sakė, galiu atsinešti didelę skrybėlę, bet netilps praeiti pro šio baro duris – tokia ji didelė.  Ši didelė skrybėlė, tai aliuzija į mokesčio dydį, kuris netelpa į ekonominio padorumo kontekstą. Per rinkimus laikykitės nuošaliau nuo įvairių sysų, kurie propoguoja progresinius mokesčius. Atminkite, jog mūsų turtingieji JAU DABAR moka tokius mokesčius, apie kuriuos didžioji dauguma tautiečių ir sapnuose neišvys. Verdiktas socdemams: nei kenkia nei padeda.

Dar viena pozicijos partija, atvirai antieuropinė, prorusiška, prisitapšnojus iki ausų – Tvarkos ir Teisingumo. Kuo greičiau ši partija išnyks iš politinio horizonto, tuo lengviau kvėpuosime. Politinio zombio vadovaujama partija per ketverius metus nieko apčiuopiamo nenuveikę, nebent nepaliaujamai save garsinanti korupcijos skandalais „Pirk dramblį“,  „Praktiškus žmones renkasi „Norfa“. Laikykitės šūvio atstumu atokiau nuo šios partijos.

Rinkėjai

Mes, rinkėjai galime atverti ar uždaryti kelią besiveržiantiems į Seimą. Elkimės, pavyzdžiui, taip: jei pasirinksite socdemus, neduokite nė vieno taško tokiam ponui A. Olekui. Už “nuopelnus“, kuriuos jau žinote. Jei balsuosite už konservatorius, drąsiai stumkite į sąrašo priekį Andrių Jučą. Tai energijos ir pažangių minčių pilnas jaunas gabus žmogus. Jei pasirinksite darbiečius – dabartinis jų vadas V. Mazuronis turi būti būti pirmuoju. To vertas dėl kelių priežasčių: pabėgo iš skandalais prisotintos Tvarkos ir Teisingumo partijos, nes protingi, mąstantys ir galintys dirbti tautos labui ten ir neturėtų likti. Kai dirbo Aplinkosaugos ministru, blykstelėjo veiklumu ir kompetencija.

Taigi principas toks: prisitapšnojusiems neskiriate nė vieno taško, gabius, jaunus, rišliai kalbančius, perspektyvius – į sąrašo viršų. Venkite tuščiai švaistyti SAVO balsus už mikroskopines, vieno tikslo, vieno žmogelio darinius, pasivadinusius partijomis. Vėl pavyzdys: Antikorupcinė koalicija. Taip, mes visi mūru prieš korupciją, bet, pardon, tuo užsiima STT, prokuratūra ir įžvalgūs piliečiai. Arba Ostapas Benderis, kitaip A. Zuokas. Tipažas žmogaus, kuris, būdamas valdžioje sugeba ir tautai ir sau vienodai sėkmingai priveikti. Tiesiog aferų genijus, tą įvertino teismai. Vėl labai aktyviai ir išmaniai meilinasi lengvatikiams.

L. Balsio aplinkosaugininkai. Juk ir arkliui aišku, jog planetos tarša ir žmogaus kvailumas yra dvi didžiausios grėsmės žmonijai. Bet dėl to kurti partiją? Tokios partijėlės yra bedantės ir neįgalios ir rinkimų sąraše tokių bent dešimt-dvylika. Joms tiesiog neeikvokite laiko, jos niekada nieko nenuveikė, tik drumstė vandenėlį ir bandė į save fokusuoti JŪSŲ dėmasį. Tiesiog demokratijos apraiška ir nieko daugiau.

Mėgstantys eksperimentuoti, basuos už ateivius iš kaimo arba R. Karbauskio valstiečius. Tik būkite atsargūs, prisiminkite šoumenų partiją, Šustausko fenomeną, į nežinią nugrimzdusią A. Paulausko Naująją Sąjungą (Nusipelnėme gyventi geriau) ar kitas, jau dūlančias politiniame kapinyne. Ramūno biznio planą reikėtų vertinti rezervuotai ir nepamiršti, jog staiga „ant šakių“ iškeltas veikėjas, prabėgus trumpam laikui, jį palaikiusius rinkėjus nuvilia.

Kaip ir pašalintojo prezidento ar violetinės tetos atveju – atsiras naujo vado ieškanti kvailių minia ir sena viltis, kad kažkas kitas pasirūpins jų duona ir žaidimais. Būkite toje minioje, bet nepasiduokite tos minios įtakai. Taip sakė Seneka.

Eikite ir balsuokite! Taip sako glūkoidai.

 

Pokemonai Nidoje

“Būna laikas, kai vasara baigias“. Taip 1971 dainavo Jonavos panelių grupsas “Eglutės“. Taip dainavo “Nemuno“ restorane 1972 metais “Aisčiai“

Pokemonai Nidoje || Garažų klipai [ Nidos padalinys] 11:34

Kodėl Nidoje gerai? Saugu, neerzina idiotiška gatvės muzika kaip Palangoje, ramybė, gamtos unikumas ir žmonės. Taip, būtent žmonės. Čia virkaujančių apie blogą gyvenimą ar blogą valdžią, migrantus ar emigrantus neišgirsi. Anokia čia paslaptis, kad  runkelinis mąstymas dar bujoja: valdžia turi duoti šlapiankos ir atlyginimą kaip Vokietijoj. Tokiems atsakyti derėtų taip: kai gaminsi kažką panašaus į BMW ar Siemens produktus, sukursi Skype, kaip estai, kai Intel ar nVidia atidarys čia linijas procesoriams rinkti, kai suvoksi, kad savimi turi rūpintis pats – kaip Amerikoje, kur socializmo mažiausia, tada ir gausi tą taip trokštamą atlyginimą ir kitus bonusus. Reikėtų atminti, jog  socializmas žaloja žmogaus prigimtį ir gimdo runkelizmą. Tuoj bus rinkimai, tad rinkite jaunas, progresyvaus mąstymo personas, išmokite atskirti miglos pūtėjus nuo tų, kurie dar GALI kažką nuveikti jūsų labui.

Grįžtam šį Nidą. Taigi varguolių čia nerasta, juos filtruoja aukštos būsto ir paslaugų kainos. Virgiaus Rima, grįžusi iš Riminio (Italija), sakė: ten tiesiog ore tvyro pinigų kvapas. Nidoje dar taip nėra, bet tendencijos rodo, kad ateityje taip būti gali.

Kad čia nesirenka varguoliai, rodo toks epizodas. Kaimynų kotedžo atžala, pamačiusi mano iPhone klausia ar jis su S raide. Sakau taip ir dar 32 Gb talpos yra. Jis informuoja, jog pas jį taip pat su “S“ raide ir 64 Gb. Atžalai tik 10 metų. Nidoje tai joks stebuklas. Stebina, kai menamą respektabilaus piliečio įvaizdį turintis pilietis išsitraukia savo androidą, deda ant stalo ir sako, jog jis yra labai geras. Arba nesako, bet taip galvoja. Tačiau kai išgirsti sakant, jog Apple produktai yra aukščiausios kategorijos, bet jų neperku tik todėl, kadangi jie man žiauriai brangūs, tokią personą privalu gerbti už elementarių tiesų suvokimą ir atvirai sąžiningą nuomonės sakymą.

Kad nesirenka varguoliai, rodo ir naujų prašmatnių auto paradas. Toli ir eiti nereikia, kotedžo kiemelyje, kuriame gyvenau, antikvarinių senelių, tokių kaip mano Audi A4, nerasta. Čia stovi land cruiseriai, iksinės BMW, mersai su S raide, audinės su Q raide ar paskutinės konfiguracijos kadilakas. Įdomi detalė: Glūko susirinkime vienas mūsų visų draugas džiūgavo įsitaisęs šaraną. Šį modelį prieš 10 metų labai buvo pamėgę krūtais save laikantys valstietiškos kilmės džigitai. Kartais pajusdavau save skenuojantį autobrendus Nidos gatvėse. Rezultatas – šaranais čia nejudama.

Ir aplamai čia kitokia Lietuva dar ir todėl, jog visai pagrįstai, nors ir nejučiomis, pradedi savęs klausti: tai čia lietuvių ar vokiečių daugiau. Girdisi ir olandų, rusų, italų, prancūzų, suomių ir net rumunų kalbos. Nida vakarėja, gerai kad nerytėja, nors rusai čia perka būstus ir palieka Nidai eurų. Bet jie vieninteliai vaikšto dviračių takais. Kai susiduri su tokia situacija kasdien ir kelis kartus, imi manyti, jog šioje Rytų šalyje nėra dviračių takų, aišku ir taisyklių. Bet būkime objektyvūs ir savikritiški: kukliame provincijos miestelyje, vaikštančių dviračių taku, išvysi nuolat ir gausiai. Bet Nidoje tvarka kaip Olandijoje. Tai dar viena Nidos  išskirtinė detalė. Prisipažinsiu, jog kartą pasielgiau kaip rytietis: einant žvaigždėtą naktį iš Bo Hause, po dorados druskoje ir poros merfio nė nepajutau, jog žingsniuoju dviračių taku. Donatas paklausė: gal jums dviratį pavogė? Bet tai buvo tik vieną kartą, be to, atsipalaidavus ir diskutuojant apie Kuršių Nerijos smėlynų naudą  feldmaršalo Ervino Riomelio tankų armijai, kuri, prieš vykstant į Sacharą, čia treniravosi 1940 metais.

Kažkodėl niekas nepavogė dviračio.  Homosovietikus recidyvai išlenda. Čia apie save. Dėl blogų įžvalgų. O buvo taip. Kartą išvažiavau dviračiu pasižvalgyti į žmones ir miestelį. Po visų patirčių, užsuku į krautuvę Amstel alaus nusipirkti. Tą, kurį spėjau pamėgti Niderlanduose 2000 metais, kur mėnesį gilinausi kaip ES sprendžiamos aplinkosaugos problemos. Pasistatau dviratį, o prirakinimo inventoriaus tai neturiu. Dviratis ne mano, dar kainuoja tiek kiek mano Audi. Nejauku. Bet piktadarių neatsirado. O ir neturėjo, nes Džiuzės brolis Gedas neatmenamais laikais metė ‘‘dviratinę‘‘ veiklą ir tapo fotografu profiu. Kai išsiruoši į Vaickrugo kopą ir reikia kopti 64 metrus aukščiau jūros lygio, dviračius dažnas palieka miško take, kopos papėdėje už 1,5 km. Tie dviračiai stovi nerakinti tris-keturias valandas ir niekam neužkliūna. Tada suvoki, jog visi LT graibštukai išvykę į Žydrąjį Krantą kur šiurpina dorus prancūzus, rekvizuodami jų jūrinių katerių hondas ar sudzuki. O čia Nida. Bet svarbiausias veiksnys – praėję 25 metai po azijinio režimo subyrėjimo, kuriame vogimas buvo ir dorybė ir prestižas.

Čia ir muzika kitokia. Tiksliau kitokia nei visoje LT. Tai Neringos FM. Ne kiekvienam lemta suvokti kas čia grojama, bet prisimenant Valiaus Chlevicko pastebėjimą dar 1977 grojant su Aisčiais Nemuno kabake, o jis tada sakė, jog publiką reikia auklėti (ištrauka iš rašinio  „Vienos dienos kronika (3): RESTORANAS“)

Vieną gražų vakarą gitaristas ir solistas Valentinas Chlevickas pasakė:  publiką reikia auklėti!  Valius – vilnietis, grojęs su K. Antanėliu, kitais žinomais muzmenais. Nors gyvename kukliame provincijos miestelyje, nederėtų apsiriboti tik pigia „populiarščina“, kodėl nepagroti bliuzo, jazzrock‘o ar tuometinių pasaulinių popso galiūnų gabaliukų. Atsirado abejojančių – publika šnairuos, nebus užsakymų. Laikas parodė, kad George Benson ar Boney M, Stevie Wonder ar Santana, bitlai ar rollingų „Jumpin‘ Jack Flash“ publikos kotiruojami  taip pat puikiai, kaip ir polivaika, ypač studentų, kurie, sugrįžę savaitgaliui į gimtą miestą, mielai ledo vakarus „Nemune“ (citatos pabaiga).

Ką veikti, jei atvykai? Mokytis valdyti 4 m2 aitvarą, lankyti muziejus, irkluoti plaustą, važiuoti dviračiu ar longbordu arba lošti (!). Preiloje islošiau tris porcijas ledų, Nidoje penkias. Kai tryse suvalgėm 9 porcijas, nuo iškviapamo oro, taip atvėso, jog Nidos pliaže lengvai pasnigo. Dar vakarais žiūrėti Spilbergą ar Tarantiną. Galima plaukti laivu iki Juodkrantės ir grįžti dviračiu. Įspūdžių pakankamai. Oras ir vanduo 20˚C ir 1,5 m aukščio bangos. Čia be komentarų. Galima gaudyti pokemonus. Kai liepos 16 dieną Apple parduotuvė startavo Pokemon Go Lietuvoje, jau kitą dieną pradėjom gaudyti tuos įvairiai zirziančius, kibirkščiuojančius padarus. Nauda ta, jog geimas tave verčia vaikščioti, suprask, judėti. Tik reikia tai daryti atidžiai ir atsargiai: neužminti ant kokio nors fordo ar nenulipti nuo tilto.

Paskaičiuojam, kiek monetų dviems poilsiautojams derėtų išleisti. Degalai – 50€, keltas –12€, ekomokestis – 20€. Jei atplauksi savo kateriu, jachta ar atskrisi cesnos tipo lėktuvėliu (yra mini aerodromas su vienu kilimo-nusileidimo taku), gal įvažiavimo mokesčio mokėti nereikės. Tiksliai nežinau. Toliau:  pastogė, jei 10 dienų – 800 €, 2-3 kartus ieškai gurmaniškų nuotykių BO Hause – 100 €, dviračiai, jei neturi savo, nors 4 dienos 45€, maistas 100€, pora pasiplaukiojimų laivu – 54€, kita – 100€ ir turime 1280€ (arba 4420  Lt) Palyginimui pamenu paskutinę išvyką į Kiprą: kelionė, būstas ir pramogos – 600€. Jums rinktis.

Ši žinutė skirta Nidos svečiui, turinčiam tikslą optimaliai patirti Nidos aurą. Arba, suvalgius šią info,  atidėti vizitą ir palaukti, kai išaušus valandai X, valdžia jau visiems DUOS atlyginimą – tokį kaip Vokietijoje. O tada jau vykti.

Pažiūrėkite filmuką, jis 72 kartus įdomesnis nei šis rašinys.

Glūkas 2016 arba mes 35-tą kartą drauge

Karšta kaip Mirties Slėnyje Kalifornijoje, tik čia yra vandens ir krūva draugų, draugių, bendražygių ar šiaip smalsuolių. Jubiliejų ir atmintinų datų griūtis: prieš 45 metus Jimas Morrisonas atsisveikina su Pasauliu, Agnės gimtadienis, glūkoidams 35, glūkzaurams 65.

Staigmena: iš USA atvyko Gedas „Gizela“ Manerskas ir surengė su broliu Kęstu show. Pusvalandį skaipinome su Norvegijoje įtemptai besidarbuojančiu Sigitu “Kefu“ Kizala.  Apgailestavo, kad negali dalyvauti. Prisipylė arbatos stikliuką ir sveikino visus susirinkėlius. Vilius „Striptizas“ Vaicekauskas apiplaukė ežerą ir taip pelnė garbės glūkoido vardą. Taip jis įrodė, jog žmogus turi judėti, o judesiai privalo stiprinti sveikatą. Pavyzdžiui, lėtas žingsniavimas  tarp lovos ir šaldytuvo gali sveikatai kenkti. Alytaus „Dainavos“ futbolo vetaranai, Lietuvos futbolo čempionai Jonas Eidukevičius (Liubos brolis) ir Vytas „Watas“ Malinauskas Lietuvos TOK prezidentei Dainai Gudzinevičiūtei padainavo dainelę apie begalinį sportinį troškulį nugalėti.

Kaip visada viskas vyksta sklandžiai ir pagal pačių eksprontu suregztą eklektišką scenarijų.

Rašyti galima daug ir nuobodžiai. Geriau žiūrėkite Garžų Studijoje pagamintą filmuką. Ten rasite pagrindinius susirinkimo akcentus: detales, sveikinimus su pašmaikštavimais, Viliaus midimaratonas, koncertų trupiniai. Žiūrėkite ir prisiminkite. Žiūrėkite ir mąstykite, jog tokių susibūrimų kasmet lieka vienu mažiau.

Glūkoidai Forever !!

Glukas 35 [2016] || Garažų Klipai pristato 2016

Dusios saga: atsuktas laikas. ŠEŠTA DIENA

dUSIOS-SAGA-HEADER

 

Tai ŠEŠTOJI dalis. Ankstesnes galite rasti čia:
Dusios saga: atsuktas laikas. PIRMA DIENA
Dusios saga: atsuktas laikas. ANTRA DIENA
Dusios saga: atsuktas laikas. TREČIA DIENA  
Dusios saga: atsuktas laikas. KETVIRTA DIENA  
Dusios saga: atsuktas laikas. PENKTA DIENA  

Sukame laiką atgal, tiesiai į 1971. O rubrika SENOS NAUJIENOS apims 1955 – 1982 laikotarpį. Nuotraukos savyje turi daugiau info negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jas reikia ne tik žiūrėti, bet ir skaityti. Gero studijavimo.

<<< ŠEŠTA DIENA Trečiadienis, 14 liepos. 1971

Miegojau ypač. Naktį lijo, vėjas, truputį šalom. Ryte jau neliko tradicijos – nusimaudyti. Pusryčiavome kaimiečių pusfabrikačiais. Dviguba keistenybė: nors norisi važiuoti namo ir žinai, kad taip ir įvyks, o prie ežero tuščia, nekoks oras, vistiek nesinori palikti ežero. Visą rytą lošėm karasinkę. Teko prisiminti, kol prisiminiau, likau paskutinis.

TTT dusia panorama 2015

Vėliau užėjo cinkas sureguliuoti samokatą. Kažką panašaus ir padarėm, bet sankaba vis tiek nekorektiškai veikia. Truputį išlindo saulė. Vidas organizavo maudymosi seansą. Tokiai akcijai reikėjo prisiversti. Sušukau kažkokį delaverų genties šūkį ir atsidūriau ežere. Šekspyras tik priėjo prie vandens. Vis tik buvo faina pasinerti vandenin, išsiskalbėm galvas. Nors Vidukas mėgdavo kartoti: kam čia praustis, vis tiek paskui susipurvinsi, buvo higieniškiausias bičas.

Staiga pasigirdo motociklo burzgimas. Buvome tuo reiškiniu labai nudžiuginti – arvažiavo Alvis su Vycka. Atvžė cigarečių, ir tai mažumėlę paveikė teigiamai.  Alvis šiandien vakare pakvietė visus į Nemuno restoraną, nes rytoj išvažiuoja į Palangą. Paprašiau Vyckos benzino. Davė.  Įdomiausia, kad tada, važiuojant naktį namo, Alvydas buvo pora kartų užmigęs ir vos nenukrito nuo motociklo.

Vėl lošėm kortomis. Vėl likau outsaideris.

(čia dienoraštis nutrūksta)

SENOS NAUJIENOS

TRIO. Šiandien kur spijausi, ten kavinė ir tai yra gerai. Gali rinktis pagal įvairius kriterijus: jaukumą, valgių repertuarą ar lankytojų kontingentą.  Apie 1972 Alytuje buvo du restoranai, dvi kavinės ir pora girdyklų alumi.

 

Jaunimui tai nebuvo pati demokratiškiausia aplinka laisviau bendrauti, todėl gražią vasaros pavakarę Romėnas, Virgis Lepeška ir Dzilbus, nusipirkę sename gastronome gamzos vyno butelį, eina už sporcelės į miškelį, susiranda jaukią pakrūmę pušyne ir kalbasi apie muziką. Viena temų –  kuo bitlai buvo unikalūs. Jie sutaria, jog Johno Lennono ir Paul McCartnėjaus vokalo kvartos intervalas Ticket To Ride dainoje skambėjo ypač neįprastai po saldaus šešto dešimtmečio dominavimo. Kad pajusti daugiabalsio vokalo žavesį, Dzilbus bendraminčiams dar bando tai pademonstruoti gyvuoju (live!) būdu. Pasirenka nežinomo autoriaus tekstą: „stikliukėli, stikleli, mano drauguži“,  ekspromtu sukuria melodiją (sol-sol-sol-la-sol-si-si-sol-do) ir visi trys, trimis balsais, atsakingai stengiasi  įšgauti tinkamą skambesį. Kai bulgariškas sausvynis baigėsi, jų vokalas skambėjo skaidriai ir be disonansų. Beveik kaip Bee Gees.

PUOTA.  Kaunas 1972. Pasakoja Šekspyras: „papasakosiu vieną trumpą teisybę. Sėdim ryte su Dzilbum dviese jo Vydūno alėjos bendrabučio kambarėly ir aš bjauriu kaip balana peiliu džirinu buvusios kiaulės decimetrinį odos gabaliuką – reik valgyti ir dalintis, vadinasi, – į dvi dalis. Kaip perkūnas iš Kipro Petrausko gatvės pro duris įsprogsta Romėnas. Ištiesia ranką, tokią ploną, panašią į kaulą, pasisveikina. Lašinio skūrą pradėjau dalinti į tris dalis: Romai, valgysi. Ne, sako,  aš jau visą cibulio galvą šiandien suėdžiau – tai buvo JO žodis“.

zydra

FUTBOLAS. Kaunas 1972. Paprastai studentiškų pinigų tada beveik nebuvo arba visai nebuvo. Dzilbus turėjo elektrotechnikos skolą, nes labai nemėgo rytais keltis į paskaitas, kurios prasideda 9:30. Kirvis Jasinskas skalpavo tokius be gailesčio. Pasekmė: egzo neišlaikė, stipendijos tą semestrą negavo. Šekspyras buvo laikinai nutraukę studijas Vilniaus Universitete, slapstėsi nuo tarnystės sovietų armijoje ir rezidavo pas Dzilbų Vydūno alėjoje, pas Romėną K. Petrausko gatvėje ar pas Viduką Šančiuose. Stipendijos ar kitų išmokų taip pat neturėjo.  Juos abu dažnai kamuodavo mintis, kur prasimanyti resursų smulkioms pramogoms, o kartais net iškildavo grėsmė jų sveikatai dėl neprivalgymo. Pseudomedicinos proto bokštai teigia, jog badas išgydo net vėžį. Tačiau tada jie vėžiu nesirgo ir labai norėjo valgyti. Metodai, šių problemų sprendimui,  ne visada atitiko bendrus visuomeninių sąntykių kanonus, tad  ir oriai pasielgti ne visad pavykdavo. Pavyzdžiui,  sėdi Šekspyras pas Dzilbų KPI bendrabučio kambaryje ir jau 5 minutes žiūri pro langą. Tai jam ypač nebūdinga.  Abu tyli, bet pilvai burzgia pas abu. Žinai, sako Šekspyras, turiu mintį, tik ją reikia paversti vakariene, nors dar pusryčių nevalgėm. Matai tuos vaikus, kurie bendrabučio  kieme futbolą žaidžia. Mes pasiūlom jiems sužaisti draugišką mačą, bet su sąlyga: jei laimim, jie bėga namo ir atneša iš savo tėvų  mums kažko užkrimsti. Šekspyras, patyręs futbolistas, trenerio Antano Bytauto auklėtinis strategavo taip: tu eini į vartus, o aš juos mikliai apžaidžiu. Viskas taip ir įvyko. Mes nugalėjom, o vaikai sąžiningai atnešė iš namų daktariškos dešros, batoną ir agurkų. Nugalėtojai nedelsdami vakarieniavo čia pat, atsisėdę ant vejos. Tą dieną jiems tai buvo pusryčiai, pietūs ir vakarienė – viskas viename.

Broliukai

KALTĖ.  Balta mokykla prie stadiono. 1959 metai. Į trečiokų klasę įeina pasimetęs pirmokėlis, lydimas savo mokytojos Kirlienės. Taip, tai Valentino Kirlio, vieno geriausių visų laikų Alytaus teatrinės veiklos režisieriaus, aktoriaus, scenaristo  žmona. Ji sako: štai mano auklėtinį Donatėlį Tarcijoną nuskriudė kažkuris jūsų klasės mokinys. Donatėlis pasižiūrės ir pirštu parodys skriaudiką. Trečiokų mokytoja Šapalienė visiems liepė atsistoti. Tada visi buvo su mėlynom uniformom, visi plikai kirpti, taigi, tiesiog klonai. Dzilbus, tada dar buvo vadinamas savo vardu –  Gintu,  nujautė pramogėlę. Jis žinojo, kas Donatui pripylė už apykaklės arbatos, todėl nedvejodamas laukė momento, kada piktadarys bus įvardintas ir viešai pasmerktas. Ir Donatėlis parodė … į Gintą. Nedelsiant buvo priimtas verdiktas. Mokytoja Kirlienė po pamokų palydės Donatą iki namų, kartu eis ir blogietis Gintas, kuris privalės atsiprašyti nelaimėlio tėvų už savo prastą poelgį. Gintas, beveik pro ašaras, Donato mamai sakė taip: „Donato tikrai neskriaudžiau, bet labai atsiprašau, nes mokytoja TAIP liepė“. Ši istorija įdomi tik tuo, jog devynmetis susiduria su teisingumu akis į akį ir pajunta, jog pasaulyje ne viskas yra taip, kaip rašoma Brolių Grimų pasakose. Tokios supratimo apie teisingumą treniruotės yra ypač naudingos, kai susiduri su panašia būkle vėliau. Grūdinimas būtinas ne tik fizinis, bet ir dvasinis-psichologinis. Tada gyvenimas teka lengviau, prasmingiau, be streso ir nuosėdų.

atsiprasymas-gintas

 

7-klase-chemijos-pamoka

viesbutis-Dzukija74_cr

sieruke-vidukas-kefas-zuvau(galas)
copyright-2016

 

Dusios saga: atsuktas laikas. KETVIRTA DIENA

dUSIOS-SAGA-HEADER

 

Tai KETVITRTOJI dalis. Ankstesnes galite rasti čia:
Dusios saga: atsuktas laikas. PIRMA DIENA
Dusios saga: atsuktas laikas. ANTRA DIENA
Dusios saga: atsuktas laikas. TREČIA DIENA  
 Sukame laiką atgal, tiesiai į 1971. O rubrika SENOS NAUJIENOS apims 1955 – 1982 laikotarpį. Nuotraukos savyje turi daugiau info negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jas reikia ne tik žiūrėti, bet ir skaityti. Gero studijavimo.

<<< KETVIRTA DIENA. Pirmadienis, 12 liepos. 1971

Šiandien mano gimimo diena, taigi Šekspyras su Viduku, tik pabudę, dar sulipusiomis akimis, spaudė ranką ir sveikino. Kaip įprasta, padarėm rytinį apsimaudymą. Idėja sakė, jog šiandien turėtų atvažiuoti svečių. Laukėm Kapitono, nes jis kažką žadėjo, jog pirmadienį prisistatys. Gimimo dieną švęsti gal geriau kažkur kabake ir su triukšmeliais, bet kaliau sau į galvą, kad  dabartinėmis sąlygomis prisiminimas liks gilesnis.

Prieš pietus jawa atvažiavo Vycka su Alvi Jago. Pakėlėm bokalus su putokšliu – juk šiandian mano gimimo diena. Gerai, kad atplaukė žvejai, su šviežia žuvimi. Šekspyras už pora stiklinių vyno suderėjo ešerių krūvelę, bet sugebėjo dar dvigubai tiek, žvejams nematant, iš jų valties į žilvičio krūmą sumesti. Taigi užteko visai dienai ir dviem į priekį. Vėliau sužinojome, jog liepos 12 – kažkokia žvejų diena.

BAIKERIAITTT AlviJago

Diena pasitaikė super gera, net perkaršta. Reikalus taisė nedidelis vėjelis. Chebra maudėsi, žuvavo, valgė keptą ešerį. Mūsų, jau senbūvių, tikslas buvo užlaikyti Alvį ir Vycką per naktį. Šekspyras su Vycka nuvažiavo į Seirijus vinco. Vėl maudynės. Su Vycka ant matracų nuplaukėm toli į ežerą. Keista, bet sušalau. Šio, vieno didžiausio Lietuvos ežero viduryje klimatas keičiasi, tad vėsa stebėtis gal nederėtų. Su Vycka buvome nuvažiavę ir į Simną cigarų, alaus. Vakare laužas, žuvienė, karšti ginčai apie Gintarėlius ir apie pop ir rok muziką aplamai.

Jau sutemus Vycka, Alvis ir Šekspyras nuėjo ieškoti nuotykių ežero pakrantėje, o tiksliau, moteriškos lyties atstovių. Man su Vidu atsibodo jų laukti, nutarėm ieškoti pačių nuotykių ieškotojų. Paėję gerą gabalą, radom juos koncertuojančius kažkokiems klajojantiems po Lietuvą moksleiviams, taigi prisijungėm ir mes su Viduku. Po pasisekusio performanso, norėjom tai pakartoti kapsukiečių stovyklai, bet tik liežuvius paleidom. Alvydas suvalkietiškai: „Gerai, kad aš tavė-ė-ės nepažįstu“. Šekspyras: „Atleiskit, kad neužpykom“.  Grįžę dar atgaivinom laužą ir pasėdėjom prie stalo. Atkalbinėjom abu dėl važaivimo ir siūlėm pasilikti. Bet Vycka su Alviu užsispyrė ir, mažumėlę apdusę, išvažaivo. Pažadėjo ryt ryte mus pažadinti. Na, na.

Apie vizitą Šekspyras eksprontu sukūrė kupletą, kuriam greitai padarėm muzikinį apipavidalinimą. Labai sutirštinti ir neatitinkantys tiesos vaizdeliai čia apdainuojami, bet mums patiko.

Čia fragmentas:
… aš nepamenu daugiau
Tik žinau, kad Vikcius Alvį
Išvežė „trūpu“ paskiau.
Pribudau ryte duobėj aš,
Šalta krečia drebulys.
Žiūriu Dzilbus šalia tako
Dilgėlėse begulįs.
Aš ieškojau palapinės
Šalta liepos naktimis.
Antai stalą apkabinęs,
Vidas kalė dantimis …

SENOS NAUJIENOS

KLASIFIKACIJA.  Atskirti  kuris   kaimietis ir kuris chebrantas lakmuso popierėliu pasitarnavo elementaraus klausimas. Tai ką, tu nežinai Santanos ar Rollingų? Juozas „Šulė“ Šuliauskas dar aiškiau sakė: tai ką, tu ŠULĖS nepažįsti?! Tai ką iš vis su tavimi kalbėti.

sule-pliazas_cr

Palangoje vasaros mėnesiais nuolat vyko Panevėžio, Kauno, Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių grupuočių konfliktėliai. Ten Šulė pateko tarp girnų, bet išsisuko nuo gavimo į skūrą: pasakė, kad iš Alytaus. A, iš to miesto, kurime visi neturi vardų. Laisvas.

GINTARĖLIAI.  Reikia nepamiršti, jog “Gintarėliai“ Kaune, o “Gėlių Vaikai“ su Stasiu Daugirdu Vilniuje buvo jėga. 1971 kultūrkėje koncertavo “Gintarėliai“. Kefyras, Burokas, Styga, Šulė, Vytas Balynas po koncerto įteikė Eimiui dovaną: nerūdijančio plieno lakštą, kuriame Kolka suvirinimo aparatu išvirino tekstą – FREE LIFE LOVE POP. Šio “pakabuko“ skersmuo – 40 cm. Po koncerto milicija jau laukė prie išėjimo. Kai kurie roko gerbėjai milicijos buvo sumušti. Kefas buvo greitas ir nelabai įsiutęs, todėl paspruko. Vėliau jais domėjosi KGB. Kolka buvo pagaminęs du tokius ženklus. Kitas atiteko “Aisčiams“.

gintarai

 

kolkapop-club

 

free-life-love

Šio ženklo dublikatas apie 40 metų išgulėjo po žeme – dengė kiemo dušo įrenginio nuotekų surinkimo šulinėlį. Atsitiktinai surastas 2016 metais. Saugomas garbingoje vietoje.

Kolka, atrodo, ir šiandien gyvena prie tilto, priešingoje pirčiai gatvės pusėje. Reikėtų jį aplankyti ir paspausti ranką.

Nepamirškime ir kito jo darbo: Jim Morrison Memory Pop Club ženkliukų. Gal dar kas turite išsaugoję tokį?

Daugiau šia tema ir smulkiau::

Jim Morrison’s Memory Pop Club

SKONIS. Vienuoliktoje klasėje Dzilbus pas Virgį namuose, jo pamokų ruošimo kambaryje, aiškinasi suvokimą apie moterišką grožį. Dzilbui grožio etlonas buvo lenkų aktorė Polia Raksa, o Virgis įrodinėjo, jog Raksa tai tiesiog klasika, o paslapties, egzotikos ir tikro grožio reikia ieškoti Karibų jūros baseine. Dar ir nuotrauką iš Przyjaciółkos žurnalo išsikirpo ir po stiklu ant stalo pasidėjo.

Raksa-done

Tačiau gyvenime tiems vaikinams viskas susiklostė priešingai:  Virgis pasirinko Raksą, vardu Rima, o Dzilbus – Laimą su Karibų prieskoniu.

[skaitalas turi tęsinį]

copyright-2016

Dusios saga: atsuktas laikas.TREČIA DIENA

dUSIOS-SAGA-HEADER

Tai TREČIA dalis rašinio “Dusios saga: atsuktas laikas. Vardai, nikai, pavardės naudojami rašinyje, priklauso realiems asmenims, kai kurie šiandien – jau asmenybės. Kai kurių nėra gyvų. Tai laikotarpis, prisotintas nereikšmingų, bet giliai įsirėžusių į atmintį įvykių gausa.
Dienoraščio tekstus šiandien būtų galima išgražinti, tačiau tada jūs nepajusite to laikmečio dvasios, jaunimo autentiškų pokalbių niuansų. Svarbu atsukti laiką atgal, tiesiai į 1971. O rubrika SENOS NAUJIENOS apims 1955 – 1982 laikotarpį. Nuotraukos savyje turi daugiau info negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jas reikia ne tik žiūrėti, bet ir skaityti. Gero studijavimo.

<<< TREČIA DIENASekmadienis, 11 liepos. 1971

Kai atsikėlėm, danguje nebuvo nei vieno debesėlio ir, kas šlykščiausia – nepučia vėjas, galima iškepti be riebalų. Be spaso nusimaudėm. Pakrovėm akumuliatorius baltymais, krakmolu ir juoda kava, kaitinomės. Nors ir baisiai karšta buvo, sugalvojom palošti kortomis. Maudėmės milijoną kartų.

Prie Šumausko vilos pirmą kartą iš arti apžiūrėjom čaiką ir Šumauską, [nežinantiems: prabangiausias sovietmečio limuzinas, kuriuo važinėdavo komunistų šulai; Šumauskas – LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas]  kuris, apsirengęs šeimyniškais trusikais iki kelių, keista balta kepure, storas, prisikrovė spiningų ir su lydinčia svita išplaukė  šiaurės pusėn.

TTT-gintas-44a

Pykau ant saulės, kad nė trupučio nenudegina. Į vakarą Vidukas su Šekspyru nusprendė, kad man su samokatu labai vertėtų nuvažiuoti į Seirijus. Nuvažiavau, buvau užėjęs pas brolį, bet neradau. Užpirkau parduotuvėje putojančio, kavos, duonos. Vakare su palapinės kaimynų vaikais vienuolikamečiu Gintaru ir šešiamete Aušrele suorganizavom laužą. Jų tėvams atrodėm padorūs, gal todėl netrukdė savo mažamečiams bendrauti su mumis. Mes lengvai kaifavom ir, kaip įprasta, koncertavom. Netikėtai išniro Viščius, KPI studentas, mažumėlę įkalęs, ir, sutikęs mus, labai nudžiugo. Pasišauna suorganizuoti vakarienę. Jau sutemus, nusigauna į Metelių ančių fermą ir vieną gyvį iš ten „pasiskolina“. Kepėm ant laužo, buvo tamsu, neiškepė, valgėme tokį tysalą, bet kai  nori valgyti – neproblema.  Tarp dantų labai girgždėjo smėlis.  Nuo pirmos valandos nakties bandžiau užrašyti į Viduko magą Radio Liuksemburg topus, bet, atrodo, ant T. Rex – Get It On užmigau.

SENOS NAUJIENOS

PINTA. 1971. Antro kurso KPI studentai Vidukas, Vidma, Remis Baliulevičius, Lionka Gembickas ir Dzilbus paskaitų metu sėdi Apynėlyje Šančiuose. Visi grynakraujai kauniečiai, išskyrus Dzilbų, kurį Lionka klausia: Gintai, valgysi natoteniją? Šis pasimeta, o kas ta natotenija, gal gėlė, o pasirodyti, kad nežino – nenori, todėl sako: gėlių aš nevalgau, geriau žuvies užsakykim. Nugriaudi griausmingas kvarteto juokas. Prieina padavėja. Dzilbus sako: prašau penkias pintas. Dabar sumišimas padavėjos veide, nes tokio termino ji nežinojo,  o kolegos studentai taip pat demonstruoja nesusupratimą ir sako: nereikia, mes žuvies jau užsakėm. Rezultatas 1:1

sanciu-magnatai

Dzilbus jau mokykloje domėjosi nesisteminiais mato vienetais, todėl jau tada žinojo, jog anglosaksų kraštuose alų geria pintomis, bet į zoologiją  žiūrėjo pro pirštus, todėl nesuprato, jog sterkinė nototenija yra žuvis, o dar šaltai rūkyta – superdelikatesas prie alaus.  Plonai papjaustyta spindėjo visomis vaivorykštės spalvomis …

PANA.  Dar tada, kai Alytuje visi visus pažinojo, naujo veido atsiradimas buvo įvykis.  Šokiai vykdavo ploščiadkėje, Centro panos puikiai išmanė apie Kurorto berniukus, o Madrido blatniakai bent iš matymo pažinojo Kriaušiaus gražuoles. Visi žino, kas su kuo draugauja. Jokios rutinos, jokių netikėtumų. Sukrėtimai prasidėjo tada, kai mieste pasirodė pana-paslaptis, niekad anksčiau nematyta, graikiškų bruožų, puikaus sudėjimo, subtiliai apsirengus, labai trumpais plaukais ir su apvaliais auskarais ausyse. Susidomėjimas naujiena tapo tokiu grandioziniu, jog kai kurie vaikinukai nevalingai primiršo net SAVO panas, su kuriomis jau ne vieną mėnesį draugavo. Aršiausia konkurencija vyko tarp Alvydo, Alvydo ir Alberto. Alda vieną vakarą iš ploščiadkės leisdavosi palydima vieno, kitą – kito gerbėjo. Trečią  – trečio.  Kad patekti į jos išsinuomuotą kambarėlį Miško gatvėje Madride, palydovams kartais tekdavo ir stogais palaipioti. Kaip netikėtai ji atsirado, taip paslaptingai ir išnyko.

2016-01-16 11.07.09

Liko tik vieno jos gerbėjo piešinys. Kas ją nupiešė, nežinome. Aldos portretas saugomas pas Dzilbų. Kaip piešinys pateko čia – jis neprisimena …

STOGAS. Vaiknamiai buvo įsikūrę P. Cvirkos ir J. Basanavičiaus gatvių kampe. Šalia Romo Kalantos, Vyto Dumbliausko, brolių Jurgio, Algio ir Vytauto Kunčinų namų. Pirmoje vidurinėje mokykloje (baltoje, prie stadiono) 1 – 4 klasėse  mokėsi bent 10 –12 vaiknamio vaikų, po karo ir kitų negandų likę našlaičiais ir be artimųjų. Tai įgūdžius, bet kokiom sąlygom išlikti, įsisavinę vaikai. Visi jie buvo vyresni 1-4 metais už klasiokus-miesto vaikus ir fiziškai stipresni. Vytas Žalkauskas – pats neramiausiais iš visų, jau rūkė, todėl mokytoja Šapalienė, kai pasakojo apie dujas, lengvesnes už orą, paprašė Žalkausko (4 klasėje, žr. foto), kad, nuėjęs į lauko WC, pripūstų cigarečių dūmų į balioną ir taip pademonstruotų bendraklasiams fizikos reiškinius. Tie vaikai buvo amžinai alkani. Leonas Vainutis (žr. foto),  buvo Dzilbaus suolo draugas ir „stogas”. Kiekvienas, kuris vaiknamių vaikui atnešdavo tėvų įdėtą buterbrodą ir atiduodavo, buvo apsaugotas nuo visų skriaudėjų. „Stogai“ iš vaikų namų duodavo į liūlį visiems buterbrodų nešikų skriaudėjams iš eilės. Tokios taisyklės vyravo mokykloje ir niekas dėl to nesuko galvos.

balta-mokykla-4-klase

pirmunaiDar vaiknamio bernaičiai padėdavo žiemą laimėti sniego karus prieš rusiukus, jų mokykla tik tvora prie lauko tualetų ribojosi su Pirma vidurine. Kartais sniego karas virsdavo kumščių karu ir sniegas nusidažydavo raudonai.

Patirtis persiduoda metams bėgant. Tie skriaudžiamieji jau 6-toje klasėje patys ėmė skriauti kitus. Jonas Pangonis iš Nemuno gatvės, ateityje tapsiantis LR seimo nariu, gerai sprendė algebros uždavinius, bet namų darbų klasiokui Vladui Tkačiovui nusirašyti neduodavo. Tada Vladas su suolo draugu Dzilbumi pririšo Joną prie pušies, augusios šalia karuselės, Žaliosios mokyklos (arklidės) teritorijoje.

Jonai, mes Tavęs nuoširdžiai atsiprašome, kad ir po 53 metų, ir tikimės, jog mums atleisi. Juk pririštas pabuvai tik 5 minutes, o vėliau Vladas, Tau padedant,  dvejetų iš algebros jau negaudavo.

[skaitalas turi tęsinį]

copyright-2016

Dusios saga: atsuktas laikas. ANTRA DIENA

dUSIOS-SAGA-HEADER

 

Saga, tai skandinaviškas terminas ir reiškia padavimą, sakmę ar pasakojimą su enciklopedinių požymių turinčiomis vertybėmis. Dar SAGA tai kanadiečių grupsas, kurios geriausių gabalų kompiliaciją, Igoriui tarpininkaujant, Dzilbus rekordino iš Daivio Sirūno, jau tada, po LT revoliucijos, sukaupusio ne tik roko klasiką, bet ir 1965-1975 undergraundą orginaliose CD versijose. Galima tik paspėlioti, ką jis turi šiandien.
Rašyti dienoraštį – jokia prabanga ar išskirtinumas, panašiau į marazmą. Jei viena persona 1971 metais nebūtų nusipirkus knygyne blonknotą už 40 kapeikų, šio posto nebūtų.
Vardai, nikai, pavardės naudojami rašinyje, priklauso realiems asmenims, kai kurie šiandien – jau asmenybės. Kai kurių nėra gyvų. Tai laikotarpis, prisotintas nereikšmingų, bet giliai įsirėžusių į atmintį įvykių gausa.
Leksika, tokia, kurią naudojo dauguma, net ir priešakinis jaunimo būrys – studentai. Yra kaunietiško slengo ir kitokių šiandien primirštų ar nežinomų kalbos elementų. Dienoraščio tekstus šiandien būtų galima išgražinti, tačiau tada jūs nepajusite to laikmečio dvasios, jaunimo autentiškų pokalbių niuansų. Literatūros kritikams, pasigalandus dantukus, gera proga pigiai pasireikšti. Bet mums tai nėra svarbu. Svarbu atsukti laiką atgal, tiesiai į 1971. O rubrika SENOS NAUJIENOS apims 1955 – 1982 laikotarpį. Nuotraukos savyje turi daugiau info negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jas reikia ne tik žiūrėti, bet ir skaityti. Gero studijavimo.

<<< ANTRA DIENA. Šeštadienis, 10 liepos. 1971

Antroji diena – kelionių diena. Atsikeliu truputį po aštuonių ir, palikęs Vidą miegantį, kulniuoju į plentą. Darau pirmą klaidą. Vietoje to, kad eičiau į Metelių pusę, apie 2 km einu į Seirijus. Apsigalvoju ir pradedu eiti atgal. Praradau krūvą laiko ir į Alytų autobusu atvažiavau kiek vėliau. Ten radau Šekspyrą ir buvau priverstas išsprogdinti savo veizolus – pamačiau Fantomasą! Jis ką tik po armijos, norėjau jam papasakoti apie laisvą jaunimą, Deep Purple inRock ir kitus dalykus, kad jis iš nuostabos nors galvą pakraipytų. Nes ten – glubinkoj– kur tarnavo, dar tamsiau nei pas mus. Prisivažinėjau samokatu mieste pas chebrantus, kuriuos norėjau užverbuoti mūsų kompanijai prie ežero. Sunku ką nors rasti namie viduryje gražaus šeštadienio. Kviečiau pirmadienį atvažiuot net Benę, vis būtų įdomiau per mano gimimo dieną. Alviui palikau tik raštelį prie durų, nes jis pats nesiteikė būti namie. Per vargą nusigavau iki ežero, nes samokatas kokius 3 kartus sufalšyvino. Atvažiavę jau radau Šekspyrą. Įdomiausia buvo tai, kai jis papasakojo kaip surado Viduką: perėjau pakrante pirmyn-atgal, neradau geresnės palapinės, tai prisistačiau nuo Dzilbaus tos geriausios palapinės savininkui. Taip su Viduku ir ir susipažinom.

TTT-faksimale

TTT-SENOS-Dusia-1974

Atsisitktinai sutikome Žorką ir Silvą su jawomis. Kažkaip netyčia subendrinom ūpą apsinuodyti alkoholiu. Su Silva nuvažiavom į Seirijus ir sočiai apsipirkom. Dar ir maisto produktų. Vakare surengėm tokį koncertą su gitarom ir VEF‘u. Nedavėm miegoti, jei nevisam ežerui, tai pietų pusei – tikrai. Jei ne Silvos australopitekų šokis ir papuasų dainos – viskas būtų buvę per pusę ramiau.  Neramiems kaimynams Žorka dar pripylė kavos į jų palapinę ir viskas nurimo. Apsomino.

SENOS NAUJIENOS

KAMPAS. Maironio ir Lelijų (tada M. Melninkaitės) gatvių sąnkryža jungė daugybę skirtingų individų, kurių išskirtinius sugebėjimus sudėjus į vieną, turėtume supermenus ar betmenus. Vieni, sulipę į seną liepą šalia Ingelevičiaus namo, 1958 metais kakodavo ir žiūrėdavo ant kokio žioplio nusileis turinys. Vienas kakotojas dar ir dabar gyvena tame pačiame name aukščiau moesto pliažo prie Nemuno ir žuvauja, žuvauja, nes žuvys jo išlikimo šaltinis. Dzilbus 2000 jį paklausė: Česka, ką darai žiemą, kai Nemunas užšala? Sekė atsakymas: badauju. Čia skūrinę pilkę pradėjo spardyti, o vėliau tapo Lietuvos čempionais: Juozas Aleksierius, Algimantas “Liuba“ Eidukevičius, jo brolis Jonas. O ant kampo gyveno Virgius Lepeška, nepamainomas Morrison Memory Club kompanijos pasekėjas, identifikuojamas Crosby, Stills, Nash and Young gabalu – Almost Cut My Hair. Šiandien mokslininkas, verslininkas. Visa ką jis kalba ir daro – turi svorį ir prasmę. Arba maestro Algirdas Verbauskas. Ta pievelė ar pievukė, kaip tada visi vadino, kurioje virė futbolas, buvo priešais Algio namo langus. Mes penki prieš penkis bucinam, o Algis pjauna smuikelį, nes jo tėtė taip prisakė, kol neišmoksi TO etiudo, ant pievukės net nesvajok. Taigi futbolas buvo jėga. Nors Kurorto dalis: Lelijų-Maironio-Krėvės su Kriaušium lyg ir sugyveno, bet kurie viršesni, buvo bandyta išsiaiškinti ant pievukės Lelijų gatvėje, būtent ten, prie dabartinio maestro Algio Verbausko namo, sulošiant futbolo mačą. Organizatorius buvo išeivis iš Kurorto – Styga (Vitas Vilkelis-seklys Morka), emigravęs į  Užuolankos gatvę Kriaušiuje. Mačas neįvyko, gal Styga blogai organizavo, o gal Kriaušius išsigando mūsų komandoje žaidusių būsimų miesto žvaigždžių Algučio “Liubos“ Eidukevičiaus ir Juozo Aleksieriaus. Nors Kriaušius jau turėjo SAVO būsimą žvaigždę: Vytą “Watą“ Malinauską.

styga-aleksierius

 

Kita nepakartojama persona –Tadas Dambrauskas, kartais įvardijamas kaip Eglės Bučelytės vyras. Šešiamečiui kildavo noras užkasti gyvą kačiuką, o septintoje klasėje užspjauti mokykloje ant durų rankenos ir stebėti efektingas ekspermento dalyvių grimasas. Vėliau Tadas su Vilium “Striptizu“ Vaicekausku tapo sveikuoliais, maudėsi eketėje Nemune, Tadas lankė bokso treniruotes, vėliau tapo karštų karo zonų fotografu-profiu. Arba, priririštas prie lėktuvo sparno, filmavo Tėvynės Lietuvos landšaftą. Taigi, labai mėgo ekstrymą

gintas-53a-tadas

 

Šie keli apgailėtini faktai – niekingai menkos istorijos dalelės apie Maironio-Lelijų kampą.  Galėtų būti tik istorinio epo apie Kurortą fabula. Palikime tai ateičiai

KAMPAS 2. Vidurvasaryje pas Jasionius: Alvydą, Kazį ir Julę, į namelį ant Nemuno kranto,  visai  už Ingelevičiaus namo, iš Kauno į svečius atvažiuodavo poilsiauti sena žydė su balta sktybėlaite ir  anūkais, mūsų bendraamžiais Vania ir Jurka. Senoji tai darė dar prieš karą ir nostalgija ją vis ginė į Kurortą.

geleziunas

losejai

Garbios poilsiautojos anūkė Irka buvo vyresnė už mus ir atrodė super. Ji į pliažą neidavo, degindavosi saulėje 10 metrų nuo kranto, atsigulus ant didelio akmens šalia vandentraukės ar vodokačkės, kaip Žorka sakytų. Kai tik Irka ant akmens, ant kranto renkasi vyresnieji: Alba Dapkevičius, Barauskas vyresnysis, Bronka Mazaliauskas – Liubos pusbrolis, pats Alvydas Jasionis ir kiti kieti vyrukai. Kieti jie buvo tik  vaikigalių: Liubos, Narvydo, Ginto, Českos, Tado Dambrausko, Juozo Aleksieriaus akyse. O iš tikrųjų – šaunūs Kurorto bernai. Po klevu, su vaizdu į besideginančią liepos saulėje Irką, jie lošdavo ramsą. Kartais pamiršdavo kuriam eilė dalinti kortas, nes žvilgsnis nevalingai fiksavo 95-75-100 (cm) išmatavimų žiauriai patrauklų kūną, kuris kas 15 minučių keisdavo poziciją. O kas valandą Irka nusiropšdavo nuo akmens išsimaudyti. Tada visi nusdodavo lošti ir rūkydavo avrorą.

TEMA. Restorano “Nemunas“ laikais Jono Stingo [subordinacijos skatinami, pavardę pakeitėme. Reikšmė glūdi vienoje Europos kalboje – išsiverskite] pokalbiuose su draugais vyravo viena ir vienintelė tema, su kuria jis, tikėtina,  gulė ir kėlė. Štai tipinis pokalbis su Jonu, sutiktu mieste prie Zimavičienės mūro.
Dzilbus –     Sveikas Jonai, nematei Žąsino, ieškau nuo pat ryto?
Jonas – Mačiau, su Drambliu nuėjo link naujo gastronomo, bet, žinai, kokį vakar kadrą pakabinau, žinok, persik, o jau karšta… (kirtis ant antros „a“)
Dzilbus –     O tu juos kada matei?
Jonas – Ve, ką tik.
Dzilbus – Gerai, einu ieškot.
Jonas – Palauk, palauk, žinai, o užvakar Nemune užkaliau tokią blondinkę, žinok, o jau figūra. Žinotum kaip ji inkščia….
Jei turėsi kantrybės ir laiko, Jonas išklos tau visą tiesą apie bet kurią Alytaus paną IŠSAMIAI. Buvo tikras vietinės reikšmės SEKSenciklopas.

[skaitalas turi tęsinį]

copyright-2016

 

Prie Dubicko kalno, Vidzgiryje …

Prie Dubicko kalno, Vidzgiryje 2016 || Garažų Klipai Pristato 2016

Žiūrovams USA filmą įkėlėme į Dailymotion, nes šioje šalyje YouTube filmuką blokavo dėl Sonny and Cher – The Beat Goes On, mūsų Luxemburgo laikų superhito, kuris retkarčiais suskamba garso takelyje.

Tradicija yra gerai, jei jos laikomasi. Glūkoidų veteranas Virgilijus su Rima žino, jog pasigrožėti botaniniu Vidzgirio draustiniu, kai miško paklotas tampa mėlynu dėl milijono-kito žibučių žiedų, yra gerai. Nėra blogai ta proga pasimatyti su vienu-kitu paauglystės draugu-drauge, su kuriais čia patyrė begalę nuotykių ar bent nutikimų.

Šį kartą pasimatyme dalyvavo ir Mingaugas „Fantomasas“ Pilkionis, kuris sueigą praturtino atsiminimais, jau nugaravusiais į nežinią. Filme jis pasakoja apie savo klasę, kuri  gali pretenduoti į visų laikų Pirmosios vidurinės mokyklos klasę numero uno, kaip įdomiausią, orginaliausią savo veiklomis ir personalijomis. Vytautas Kunčinas, Danutė Daraškevičiūtė, Ričards Žakas Žukauskas, Rūta Kyguolytė, Jolanta Korevaitė, Vincas Kudirka, Vidas Pranevičius, Vytautas Stanionis, Vilius Strazdas, Kvasaitė, Viktoras Jonkus , Julė Pankevičiūtė,  Jonas Pangonis, Visvaldas Miklaševičius, Stasys Trakymas, Vilija Milašaitė, kiti. Tai tų laikų gydytojų, mokytojų, žurnalistų, fotografų, įmonių ar mokymo įstaigų vadovų vaikai arba tiesiog auksinis jaunimas. Romano žanras neaprėptų šios klasės išdaigų ir pasiekimų. Reikėtų epo.

Vidzgirio susitikimo dalyviai dar bandė prisiminti miško vietovardžius, kurie nenaudojami jokioje mokslinėje ar istorinėje miško studijoje. Todėl, kad tyrinėtojai labai nutolę nuo natūralių miško gyvenimo procesų ir yra tik kambariniai mokslininkai-biurokratai. Kas žino Bagną, Samynbalą, Pertrovo kalnus, vietoves prie Nemuno: „po žydų kalneliu“, „po giriniku“, Duobę, Lankutes. Gal žinote kur yra Dubicko kalnas Alytuje? Tikėtina, kad ne. Albertas “Šekspyras“ Antanavičius dainą šiam kalnui sukūrė. Premjera netrukus. Gal miesto sode biržely.

vidzgiris-2016

 

Dar dalyvavo arba nedalyvavo, bet domėjosi (ir kitos detalės):

Alvydas Petkevičius (dalyvavo) įvertino Fantomaso įgytą paveikslą. Smulkiau – filme.

Vakare apsilankė Vytautas Stanionis (dalyvavo), dar vienas iš Pirmos vidurinės legendinės klasės. Aptarėm galimybę bendradarbiauti.

Sigitas „Kefas“ Kizala savo gimtadienio proga grįžo iš Norvegijos ir sukvietė visus dar gyvus draugus į sekmadieniais neveikiančią Pušies kavinę. Trumpam užsuko į Vidzgirio štabą. Perklausėm 45 metus Sigito topuose pirmoje vietoje esantį Jethro Tull – Aqualung ir sutarėm aplankyti Trondheimą Norvegijoje. Kodėl ne hipių irštvas San Franciske ar Kristijanoj Kopenhagoje, o Norvegijoje, gal ir patys sunkiai atsakytume. Svarbu idėja, o jei dar prasminga …

Iš Londono skambino Igoris, kuris ten tyrinėja The Beatles ir Jimi Hendrix įspaudus britų sostinėje ir domėjosi Sigito laikinu LT telefono numeriu ir galimybe su juo susisiekti ir pranešti, jog į „Pušį“ neatvyks, nes randasi kažkur netoli Abbey Road Crossing Londone.

Skambino Jonas Kudirka iš neveikiančios Pušies kavinės prieigų ir švelniai keiksnojo Kefą

Skambino Algirdas Žemaitis ir nuogastavo dėl “nuskusto“ gamtovaizdžio prie naujojo Pylimo tilto-gražuolio.

Alvydas Jegelevičius šeštadienį intensyviai dirbo, todėl atvykti negalėjo. Džiaugėsi, kad susitinkam, dėkojo už kvietimą.

Kiek pavėluota padėka Alvydui “Žydui“ Miliauskui. Po ilgų hipiavimo metų USA, sugrįžęs Tėvynėn, Alvydas padovanojo glūkoidams kompaktą Toto IV ir kepuraitę su Grateful Dead logotipu. Dzilbus ja puikavosi prie Linijos kalno šiame susitikime.

Kaip mes švenčiam Vasario 16

Prie angelo mūsų meras Vytautas Grigaravičius primena 1918 metų įvykius,  taip pat įvardina  vietos žmones, savo įžvalgomis ir darbu prisidėjusius prie Nepriklausomybės įtvirtinimo. Gal pirmą kartą per 25 metus, miesto vadų kalba buvo trumpa, konkreti  be menkiaverčių kalbinių trafaretų tokia svarbia kraštui proga.

Su Vytu “Watu“ Malinausku apgailestaujame, jog mūsų bendraamžių tokiose sueigose vis rečiau galima pastebėti. Dar Žūsinas, visada pasitempęs, visada kažkodėl vienas, pasilabina. Pasigendame Algirdo Žemaičio, bet jaučiame, jog jis kažkur minioje. Miela buvo sutikti Laimą Elsnerienę, jei nežinote, tai Šekspyro sesutė. Igoris šiandien dirba, todėl pasimatyti neteko. Dar ieškojom Romo Požėros, tauraus žmogaus, kuris šio renginio nepraleistų niekada. Nors susitikti nepavyko, jis vėliau paskambino ir pasveikino visus su Nepriklausomybės diena.

IMG_4914

Viktorui Ščetilnikovui, dirigavusiam karo vamzdžių orkestrui, buvo išsakytas komplimentas už nepriekaištingai atliktą LT himną.

Knaipėje prie buvusio knygyno, kurį vandalai sovietmečiu nugriovė, kartu su Vytautu Paviloniu, mūsų tinklapio apžvalgininku ypač brandžiomis temomis ir Watu, prisimename miesto futbolo praeities detales ir Antaną “Žąsiną“ Antanavičių, Šekspyro brolį, futbolistą ir transporto darbuotoją, bet svarbiausia,  nepriekaištingą mūsų visų draugą. Prisimename ir  Aleksandrą Skačkovą, hipsterį, nepakartojamos ševeliūros savininką, puikų draugą, kuris mus paliko mus prieš Naujuosius. Pirmadienį LRT radijas priminė, jog poeto Algimanto Baltakio žodžiais sukurta begalė estrados songų. Ir Saška jo eilėms pritaikė savo dainą “Mažoji Legenda“. Kai Virgis Grigaitis, trumpam grįžęs iš Norvegijos, sudainavo Saškos dainą, Dzilbus jam pasakė, jog žino kitą versiją, kuri jam ženkliai labiau priimtina. Ir tai yra Alvydo Jegelevičiaus interpretacija su Marijos Magdelenos arijos fragmentu iš Jesus Christ Superstar rokoperos.

Jie dar kalbėjo apie sudėtingą žmogaus vidinį pasaulį, informacinių technologijų pasiekimus ir nuošidžiai stebėjosi tais, kurie  nuoširdžiai žavisi savimi, jog nieko apie tai neišmano.

Tiek momentų, kurie prabėgo per 2 valandas, minint Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo šventę.

KIPRAS (ne Petrauskas, o sala-valstybė)

Mūsų gerbiamas architektas Robertas Šiūša siūlė idėjas pamatyti pasaulio ir Indija buvo pirminis ir rimtas pasiūlymas patirtims gausinti. Vėliau lyg ir sutarėme dėl Portugalijos. Minčiai pritariau, bet tam tikros datos ir įvykiai trukdė prisijungti. Ten Robertas su Laima ir išvyko. O mes pasirinkome Kiprą

Kipras tai sala-valstybė Viduržemio jūros rytuose, piečiau Turkijos, visiškai šalia Sirijos, rusų karinės bazės Tartuse ir Egipto Pietuose. Jau 8000 metų prieš Kristų, lygiagrečiai su Egipto civilizacija, Kipre rasta įvairių įrankių, papuošalų, keramikos, ginklų. Smalsu žinoti, kas tuo metu vyko dabartinės Lietuvos teritorijoje. Ar mūsų multiproseneliai jau buvo nusileidę iš medžių? Jauna ta mūsų civilizacija, ambicijų daug,  vis dar lenkui lenkiškai savo pavardę neleidžiam rašyti. Rimtesni dalykai prasidėjo, kai 13 amžiuje prieš Kristų šią salą pradėjo apgyvendinti graikai. Kilo vėlyvojo Bronzos periodo gyvenvietės ir miestai. 750 – 480 metais PK šeimininkavo asirai. Nuo 480 prieš Kristų įsigali senovės graikai,  vėliau iki 330 po Kristaus –  romėnai. Po Trojos karo graikų kariai randa čia savo gyvenimo tikslą, Kipro valdovai remia Aleksandrą Makedonietį, romėnai statosi čia ištaigingas vilas su laidojimo nekropoliais. Po Romos imperijos padalijimo Kipras atitenka Bizantijai. Viduramžių Kryžiaus karai, krikščionybė įspaudžia savo pėdsaką: bažnyčios, katakombos, architektūra, būdinga tam laikmečiui. Kipras tai tiltas tarp Azijos, Afrikos ir Europos, panašiu atstumu nutolęs nuo šių žemynų ir jo vaidmuo per amžių amžius yra kryžkelė.  Visus masino, net ir Antonijus Kleopatrai dovanojo Kiprą, tik Oktavianas-Augustas greitai atstatė viską atgal.kipras2

1571 turkai salą įkorporuoja į Osmanų imperiją.  Po rusų-turkų-anglų karo, nuo1878 metų Kipre šeimininkauja britai iki pat Nepriklausomybės suteikimo 1960. Graikijos prezidentas Makarijus pasiuntė žinutę, jog Kipras galėtų tapti Graikijos dalimi. Turkai užbėgo laike į priekį ir 1974 metais aneksavo pusę salos. Taip yra ir šiandien. Situacija kaip du vandens lašai panaši į Ukrainos- Rusijos konfliktą. Ukrainiečiai pasiuntė žinutę, jog nori jungtis prie Europos Sąjungos, rusai užbėga laike į priekį ir aneksuoja Krymą.

Kodėl važiavome į Kiprą, o ne, pavyzdžiui, į Bulgariją. Penkioliktoji sovietų imerijos respublika įdomi tuo, jog ribojasi su Juodąja jūra. Teko girdėti, jog ten viešbučiuose turistai labai paslaugiai aptarnaujami. Bet stebėtis tuo lyg ir nevertėtų. Ar Hiltono viešbutyje Bostone ar bungale Maldyvų saloje, liokajai turi visur vyniotis, kad įtiktų svečiui ar bent nekenktų viešbučio įvaizdžiui. Leisti laiką viešbučių prisiusintuose baseinuose, tris kartus kaip pionierių stovykloje valgyti (kaip nevalgysi, jei viskas įskaičiuota) nustatytu laiku ir jaustis labai laimingu. Na, nedraudžiama tokia laimė. Na, ne taip turi būti. Svarbu tos šalies istorija, dabartis ir, svarbiausia, žmonės su kuriais bendrauti tiesiog būtina, aišku, jei tikrai nori pažinti šalį. Jei 80 % jų kalba angliškai, bendravimui barjero nelieka. Tik iš jų gali sužinoti daug vietinių paslapčių. Na kad ir apie valgį, kurį būtina paragauti. Restorane ėriuko šonkaulių su mėsos gabalu ir keptomis cielomis bulvėmis porcija kainuoja 18 €. Pasikalbėjus su vietiniais, sužinai, kad iš priekalnių į miesto pakraštį kartu su krosnimi atveža vietiniai avių augintojai ir šio nuostabaus skanėsto –  KLEFTIKO – porcija kainuoja 5 €. VERTA PIRKTI.

kipras1

Mokesčius čia surenka minimaliai. Stilius graikiškas. Jokių kasos čekių. Net UNESCO saugomame objekte – romėnų statinių iškastinėje aikštelėje, bilietas kainuoja 5 €, bet gauni bilietuką, kuriame parašyta –  2,5 €. Net solidžiame Pietų Afrikos stiliaus restorane, liokajus, atsiprašinėdamas, vietoje sąskaitos atnešė iPad’ą su suvalgytų egzotiškų valgių sąrašu, baksnoja į monitorių ir sako, kad vakarienė kainavo 22 €. Atsiprašinėdamas aiškina – sugedo printeris, taigi tik taip jis gali sąskaitą pateikti.

Kipras rusų oligarchų pinigų saugykla. Daug užrašų rusų kalba. Nustebino Pafoso pilies promenadoje restoranėlio kvieslys, kuris žvilgsniu nustato tautybę. Eina porelė vidutinio amžiaus žmogelių ir jis rusų kalba juos kviečia užeiti į jaukų kabakėlį paragauti jūrų kopūstų su moliuskais. Jie mandagiai rusų kalba atsisako. Kai to paties paklausė manęs su Laima, tik angliškai, suintrigavo. Nenorėjau tų jo kopūstų, bet sutikau užeiti išgerti gineso pintą su viena sąlyga: sakau jam – sakyk brolau, kaip tu sugebi atskirti kokios tautybės praeiviai čia vaikšto. Gyvasis skeneris sako: face, appearance, body language and experience of mine (maždaug: iš veido išraiškos, aprangos, manierų, na ir mano paties patirtis yra lemiamas veiksnys). Sakau, bet aš tai ne anglas, aš lietuvis. Aš tą supratau (at the glance), bet lietuviškai nemoku, nepasimetė skeneris.

kipras4

Nemokamas gidas — iPhone 5

Kai Rusija atsisakė šveicariško sūrio, austriško jogurto ir lietuviško sviesto, dabar 82.5 % riebumo sviestą perka iš Naujosios Zelandijos, jį maišo su palmių aliejumi ir šį tepalą parduoda čiabuviams. Teko girdėti pokalbį, kai jauna moteris rusė, kalbėdama su tėvynaine telefonu, gyrėsi kad prisipirko mocarelos sūrio, o jos dukrelė išgėrė visą litrą tikro (nastojaščevo) jogurto.

Rusų daug, bet anglų dar daugiau. Tai jiems buvusi kolonija, kurią valdė nuo1878 iki 1960 atėmę salą iš Turkų (Osmanų). Visi vietiniai kalba angliškai ir važinėja kaire kelio puse. Daug britiškų ar airiškų pabų, kuriuose laiką leidžia UK piliečiai – lyg namie būtų.

Ko galima įšmokti keliaujant. Pirma tai taupyti pinigus įvairių turų, tezturų ar novaturų sąskaita. Padariau elementarų eksperimentą. Yra tokia turizmo paslaugų firmelė “Kipriukas“. Pabendraujam, sakau reikia apartamentų su kičinerija (virtuvėle), kad patys barščių galėtume išsivirti. Siuntė vyrukas pasiūlymus visą savaitę, kantriai bendravau ir vis stebėjausi, kodėl jis siūlo 100-200 € brangiau, nei aš buvau per pusdienį suradęs. Taigi, elgesys, norint kažkur nusigauti, turėtų būti toks: visi turime telefonus,  parsisiunčiame apsus: Ryanair, Booking.com, dar TripAdvisor, panaršai 3-4 valandas ir pirmyn. Pasirenki vietą ten kur nori, o ne ką siūlo įvairųs turai. Gyvenome Panklitos Tourist Apartaments, kieme apelsinai auga ir visas paskendęs tropinėje augalijoje, mažas, jaukus, nėra tos suknistos prabangos, kuri kartais erzina ir šalia LIDL parduotuvės. Beje čia kipriečių duona PITA parduodama pigiausiai, kurią valgėm tris kartus per dieną ir kasdien. VERTA PIRKTI. Tai vienintelė ne kiprietiška parduotuvė mieste, todėl ir kainos čia beveik kaip Lietuvoje. Kai LIDL’as ateis į Lietuvą ir sąžiningai konkuruos su karteliniu-sindikatiniu konglameratu Maxima-Iki-Rimi, kainos turėtų nežymiai kristi.

PIRKTI

Duona PITA, kempinė MITA ir kepsnys KLEFTIKO

Labai svarbu prisiliesti prie istorijos. Helenistinis ir romėnų palikimas čia saugomas pagarbiai ir deramai. Pafoso miestas su apylinkėmis paskelbta UNESKO paveldo miestu. 2000 metų nekropoliai ar 1500 metų amžiaus katakombos palieka įspūdį. Plaukiojant Viduržemio jūra laivu, kurio dugnas skaidrus, matėme nuskendusį 12 metrų gylyje 19 amžiaus anglų karinį laivą, kurį nukovė ir nuleido dugnan turkų kranto artilerija. Dar po vandeniu matėme kempinių augimvietes, kurias šimtmečiais vietiniai renka iš dugno ir naudoja kūno higienos reikalams. VERTA PIRKTI, jei nepaisai  skelbiamo pavojus, kad jos nyksta ir po 50 -100 metų gali visai nelikti.

Kodėl dažnai miniu kainas. Ne todėl, kad jos buvo labai svarbios, bet todėl, kad skitytojas, gal būt, besirengiantis Kipran, turėtų vaizdelį nupieštą iš pirmų lūpų.

Sirijos, Afganistano, Irako pabėgėliai Kipro nesirenka, nors šalis ES narė. Jiems toli plaukti jūra. A. Merkel pasiuntė žinutę milijonams tikrų nelaimėlių ir tikrų avantiūristų, jog jos šalyje kuriamas gerbūvis visiems įsiveržėliams į Europą. Nėra argumentų daryti prielaidai, jog Angela Merkel yra dun-dun. Žinome, kaip tvarkosi arabų šeichai Saudo Arabijoje, Bahreine, Abu Dabyje, Džibutyje, Jungtiniuose Arabų Emiratuose ar Katare. Šių šalių piliečiai organizuoja, prižiūri savo šalių tvarką ir gerovę, mokosi Vakarų šalių universitetuose ir pramogauja. Jiems dirba ir aptarnauja įbėgėliai iš Pakistano, Bangla Dešo, Indijos, Afrikos šalių. Ir tokių ten 80 %. Visi patenkinti. Tikėtina, jog Vokietijos kanclerė, vadovaudamasi tokiu arabišku gerovės algoritmu yra įžvalgi ir taip įkūnys šviesią Vokietijos ateitį. Alytaus turgaus prieigose nuolat vaikšto tamsaus gymio peilių pardavėjas ir agresyviai juos siūlo praeiviams. Ateis diena, kai tas peilis bus rastas įsmigęs jums tarp 4 ir 5 šonkaulio. Tai bus tragedija. Kai toks peilis bus įsmeigtas į Europos stuburą, ištiks katastrofa. Link to einama. Senovės Romos imperijos sunykimo priežastys panašios nors ne tos pačios. Kipre galima tik pasigrožėti tos civilizacijos didybe ir užmojais. Kuo grožėsis turistai po 2000 metų Europoje, žino tik vėjas.

Kiprą pasirinkau, norėdamas neatsilikti nuo savo gentainių: Rasa su Donatu šį ankstyvą pavasarį lankėsi Pafose. Aidas gegužės mėnesį savo draugei paskyrė pasimatymą Kipro saloje, tik nesutarė kuriame aerouoste turėtų susitikti, nes abu ten vyko iš skirtingų šalių. Taigi vaikinas, išsinuomavęs auto, spėjo apvažiuoti Nikosijos, Larnakos ir Pafoso lėktuvų nusileidimo arealus ir taip surado Loretą. Taigi jaunimas skiria pasimatymus Kipre, o mes savo laiku –  tik prie pašto,  šeštą valandą ir tik kukliame provincijos miestelyje. Tada toliausiai nuvykti Vakarų kryptimi iš miestelio galima buvo iki Kybartų. Istorinis įvykis, kai trys draugės Giedrė, Laima ir Lina lankėsi Lenkijos liaudies respublikoje. Tokias indulgencijas draugų žmonoms dalijo Jonas Pangonis (eksseimūnas) ir Laimutis Urbanavičius (visuomenės veikėjas), tada dirbę atsakingose pareigose ir galėję priimti sprendimus ar tie išrinktieji nesuterš tarybinio turisto vardo. Kelionė į Lenkiją tuometinėje bendruomenėje atitiko šiandieninių Plutono nuotraukų iš arti efekto stipriui ir buvo traktuojama kaip įpatingas įvykis.

Kipras tai šalis, kurioje karšta vasara trunka 9 mėnesius, o  3 – šiltas pavasaris. Žiemos nerasta. Glukoidai rekomenduoja.

hd_ico

Kipras 2015 (ne Petrauskas, o sala-valstybė) || Garažų Klipai Pristato 2015 || Trukmė – 00:13:53

 

 

Haikingas ir debatai arba glūkzaurai 2015

Glūkzaurai 2015. Vidzgiris || Garažų Klipai Pristato || 2015

Kai miesto bendruomenė, įvardinta, kaip Senamiesčio, Ulonų, Kurorto ar dar kitaip,  suskilus ir pešasi dėl garbės, valdžios,  įtakos ir pinigų, Madrido veteranai ramiu žingsniu traukia į Vidzgirį ar prie Dailidės. Ir dėl visko daugmaž sutaria, net gyvendami atskiruose geografiniuose taškuose: Putinuose,  Vilniuje ar Šikučių prospekte. Tokie “emigrantų“ susibūrimai maždaug 72 kartus vertingesni visomis prasmėmis, negu miesto bendruomenių biurokratų nuožmios kovos dėl laimės po saule.

Kai žibučių mėlynė persipina su baltų žibučių šviesa (baltomis žibutėmis  vadindavome būdami dar vaikais, o iš tiktųjų tai plūkės) ,  pirmojo –  1981 metų meeto dalyviai renkasi Vidzgiryje. Prieš kultinį haikingą į Sustok Pasigrožėk #2, Virgis su Rima, lydimas gidės Laimos, vyksta prie Dailidės, kad vilniečiai įvertintų ES pinigų pagimdytą grožį, infrastruktūrą ir kardinalius pokyčius.

glukzaurai_keturi

Vėliau pro Vidzgirio vietas, kuriose prieš pusę amžiaus Alvydas Petkevičius rinkdavo baravykus (šiandien baravykas Vidzgiryje išskirtinis raritetas), patraukė link paskutinio ledynmečio suformuotų Nemuno šlaitų, kokius išvysite nebent Slovakijoje ir išsikepė baltų dešrelių, su mažiau nei kitų brendų gaminiuoe esančių chemikalų kiekiu. Kalbėjo apie prognozuojamus tautiečių veiksmus, galimo karo akivaizdoje. Spontaniška Laimos idėja pasiųsti 500 tūkstančių LT pensininkų jungtinį padalinį į fronto liniją, sulaukė santūraus pokalbio dalyvių pritarimo. Virgius suteikė bendrą vardiklį fiziologinei ir moralinei-patrijotinei piliečio būklei ir pasirinkimui: kas geriau, mirti lovoje insulto sužalotomis smegenimis, apkaišytam pampersais AR žūti apkase su medžiokliniu  Blaser D-99 vamzdžiu rankose. Neramu, kai nežinai  kiek ant Lietuvos vaikšto žmogėnų, kurie mąsto taip: man Putinas nepadarė nieko blogo, o Lietuva nedavė nieko gero. Jei tokių daug, 1940 metų scenarijus gali kartotis begalę kartų. Gal tai ir yra lietuvių tautos prakeikimas. Jie nuolat kalba apie emigracijas. Airijoje apie pusė tautos savu laiku emigravo, o šiandien kiti į juos imigruoja. Žydai emigracijoje išbuvo 2000 metų ir šiandien vieningi kaip niekad. Žmonės visais laikais kraustėsi iš vietos į vietą. Afrika laivais jau keletą metų plaukia į Europą. Geresnio gyvenimo ekonomine prasme  ieško. Kiek tragiškų likimų. Tai ženkliai blogesnė emigracijos forma nei tautiečio uždarbiavimai Norvegijoje. Bet tai visiškas NIEKALAS, palyginus su situacija, kuri formuojasi globalaus atšilimo fone. Jei tendencijos išsilaikys, po 100 metų prasidės tautų kraustymaisi jau ne dėl ekonominių problemų (kaimynas turi mersą, o aš tik suknistą renuką), bet dėl IŠLIKIMO. Dėl nepakeliamo karščio pusiaujo platumose, tarkim, milijardas Bangla Desh’o piliečių “emigruos“ šiauriau. Įdomu kaip tada putiniškos propogandos prifarširuotais smegenimis filosofuos LT pilietis.

glukzaurai_trys-vyrai

Dar kalbėjo apie: kas yra privati medicina? Pavyzdžiui, apie chirurgiją. Privatusis medikas pacientą “išmaniai“ pasirenka, tvirtai žinodamas, jog  operacijos baigtį beveik 100 %  lydės sėkmė. Visas kitos intervencijas, kurios yra supersudėtingos, atsakingos,  unikalios, kurių prognozė dažnai neaiški ar  su neišvengiamai lydinčiomis komplikacijomis ar net letalia baigtimi, atlieka tie tikrieji “juodadarbiai“: talentingi, sąžiningi ir atsidavę. Ir jų didžioji dauguma.

Miško gūdumoje jie kalbino dvi paneles ir bandė sužinoti, ką jos žino apie grupę “4 Plytos Iki Karuselės“. Apie tai ir kitas smulkmenas žiūrėkite filme.

panos

Su Igoriu jie aptarė džiazroko kryptį muzikoje. Tai vertingas stilius savo prigimtimi. Kalbant paprastai: sumaišius lygiomis porcijomis roką su džiazu gauname nepakartojamo įspūdžio muzikavimo stilių. Rasių maišymasis kelia panašias emocijas, pavyzdžiui, antros kartos mulatė Whitney Houston buvo žiauriai simpatiška ir patraukli, bet palyginus ir kalbant atskirai apie, tarkime, vyrą zulusą iš Kongo Liaudies Respublikos ar vyriškų bruožų skandinavę moterį, abiejų grožis ir išorinis patrauklumas bus santūresnis. Tad grynumas ne visad privalumas. Už tokias mintis, Gebelsas paleistų mus per kaminą.

Dar naujiena. Igoris trumpam išvyksta į Londoną aplankyti Jurgą. Jam linkime turiningai prasiblaškyti ir būtinai nusifotografuoti einant per Abbey Road zebra crossing. Jau turime Alvydo A. Jegelevičiaus nuotrauką čia. Igoris būtų antras? Kursime galeriją glukoiduose, tik reikia daugiau foto. Kal turite save įamžinę istorinėje sąnkryžoje?

glukzaurai_-beatles-abbeyro

 

AISČIAI sugrįžta

Apie 1970 metus vėlų vakarą po repeticijos Viktoras Jonkus, nešinas gitara ir drumeris Stasys “Simas“ Simanavičius eina tamsia gatve, šneka apie šį bei tą ir Viktoras, lyg tarp kitko, sako, kad mūsų grupė kažkaip vadintis turėtų. Simas, o jis buvo didelis lietuvybės išpažintojas ir labai kreivai žiūrintis į tautą, kuri nuolat stengėsi ‘‘dognat i pričinit dobro“, sako – bus AISČIAI. Iš karto gavęs Viktoro pritarimą, jie sekančią dieną tai pristatė kitiems grupės nariams. Taip gimė AISČIAI. Gražus lietuviškas, baltiškos kilmės pavadinimas. Po poros mėnesių, kai Viktoro ir Julės šeimoje šviesą išvydo jų pirmagimė, Viktoras davė jai Aistės vardą, taip įrodydamas, kokią svarbą grupė turi jų vertybių lentynoje. Aistė – gražus lietuviškas vardas, bet pati Aistė dar gražesnė ir už savo vardą. Anot Dzilbaus, tokios Lietuvoje tik kelios per šimtmetį gimsta.

Aisčiai 1969 – 2014 (treileris) || Garažų Klipai Pristato || 2014

Paradoksas, jog  apie savo atsikūrimą 2014 metais, jie patys  daugiau sužino iš gandų, pokalbių su pažįstamais ir net iš jaunimo, kuris dar ir gimęs tada nebuvo. Dar linksmiau,  jau sulaukė dviejų pasiūlymų koncertuoti ir, visai linksma – dalyvauti Elektrėnų bliuzmenų festivalyje. Tai jau viršijo visus realius ir menamus,  lakią vaizduotę turinčio subjekto, įsivaizdavimus.

O nuoga tiesa tokia, kad keletas pagyvenusių vaikinų susinešė keletą trofėjinių gitarų, įvairių flanžerių, boosterių, įsigijo Ludwig drumsus, ieško Hammond‘o vargonų ir jau kažką bando brazdinti.  Gal tai Aisčiai? Pasvarstykim kartu: Romas Stankevičius, vienas iš grupės lyderių  ir gimęs groti bass gitara, daug nuveikė, kad grupė Vilniuje LT ryšininkų apžiūroje 1973 laimėtų pirmąją vietą. Gintautas Dzilbus Unguraitis Aisčiuose su pertraukomis grojęs nuo 1970 iki 1982. Valentinas Chlevickas, rimtas gitaristas ir vokalistas, architektas, prie Aisčių prisijungė nuo 1976.  Romas Jurgelevičius užtikrintai atstovauja savo brolį, Valdą, pirmąjį Aisčių bosistą, jau iškeliavusį Anapilin. Tiesa Romas muša būgnus ir jam, atrodo, sekasi. Ir buvęs Aisčių gerbėjas, dabar pavyzdingai stengiasi pritapti prie veteranų – Vytautas “Styga“ Palubinskas. Jie laukia prisijungiant bene svarbiausios personos – Alvydo Jegelevičiaus. Tai jis, lyderiaudamas grupėje, 1971 pasiekia pirmą pergalę konkurse Vilniuje, nurungdamas tuometinius grandus vilniečius “Gėlių vaikus“ su Stasiu Daugirdu priešakyje. Toje pačioje salėje Vilniuje, ką Romas Stankevičius padarė pora metų vėliau. Vaclovas Kazlauskas, ilgametis grupės solistas ir būgnininkas taip pat artimiausiu laiku žada apsilankyti repeticijoje. Viktoras Jonkus taip pat turėtų pasirodyti proginiame koncerte ir suvirpinti dar orginalios Aisčių bosinės gitaros stygas. Viktoras ją išsaugojo, lyg žinodamas, jog dar gali prisireikti. Su Rimgaudu “Bimbe“ Drumžliu kol kas nepavyko susisiekti. Kitus prašome atsiliepti.

Aisčių geneologinis medis ir grupės narių aktyvios veiklos metai. Kai tik pastebėsite netikslumus ir komente tai parašysite, nedelsiant patikslinsime.

aisciu-GENeALOGIJA

 

Nuo 1969 iki 1974 Aisčiai koncertavo, dalyvavo konkursuose, vėliau susibūrė Nemuno restorane, o nuo 1978 – Žuvinto restorane. Publika sakydavo: jūs čia rengiate koncertus ir todėl mes nuolat čia. Daugiau apie šį laikotarpį skaitykite glūkoiduose. “Nemune“ vykdavo tikri koncertai ir publikos atsiliepimai buvo ypač palankūs. Vykdavo jam sesijos, kai grodavo visi buvę aisčiai, kolegos iš kitų grupių ir svečiai. Lygiagrečiai Viktoras ir Gintas grojo Statybos tresto vokaliniame-instrumentiniame Adolfo Juzumo vadovaujamame  ansamblyje (VIA) ir koncertinė veikla buvo ne mažiau aktyvi, nei Aisčių prieš keletą metų. Vacys grojo Romo vadovaujamuose Vyno gamyklos, vėliau Medvilnės kombinato VIA, kur dalyvavo konkursuose Lietuvoje ir nugalėdavo arba tapdavo prizininkais, daug koncertavo. Beje Romualdo Stankevičiaus vadovaujami muzmenai pasiekė visų laikų profesionaliausią muzikinį skambesį mūsų kukliame provicijos miestelyje. Bet apie tai turėtų būti atskira studija glukoiduose.

 

Istorinis Alvydo Jegelevičiaus dokumentas apie Aisčius, surašytas apie 1973 metus. Šį almanachą saugo Viktoras Jonkus, vienintelis iš Aisčių  nuėjęs kelią nuo grupės susikūrimo 1969 iki kolapso 1982.

Yra netikslumų, pavyzdžiui,  trečiame lape rašoma “Valdui išėjus, į ans. atėjo gerai pažįstamas Gintas Unguraitis“. Beje, kai dokumento autorius dar tarnavo rekrūtuose, tai Gintas JAU grojo Aisčiuose kartu su Valdu (čia dvi foto, kurios tai patvirtina) ir jau vėliau, prisijungus Alvydui,  buvo liudininku bei dalyviu scenos, vykusios III pašto aukšte, kai Valdui teko palikti grupę.

aisciai-irodymas-0Visiška analogija kaip atsitiko su Sidu Barettu iš Pink Floyd. Ir priežastys panašios. Tik negalvokite, kad Aisčiai lyginasi su pinkais. Jiems iki Pink Floyd šešėlio tiek toli, kaip nuo čia iki Honkongo. Tačiau būkime kuklūs ir išdidūs – džiaukimės ką turėjome ir ką dar žadame nuveikti.

Istorija renkama po trupinį ir tikslinama, todėl šis procesas gali būti begalinis. Ateityje reikėtų analizuoti Aisčių grotą muziką, pavyzdžiui vertinant kas BLOGIAU: harmonizuotos Gorbulskio užstalės dainos ar užsienio grupių koverių grojimas. Gal veringiausi – savi gabalai?

Šiandien jie turi svajonę. Mielai pagrotų Lino Jakštonio autentiškai atstatytoje Miesto Sodo ploščiadkės scenoje, kurioje skambėtų porą Aisčių ankstyvųjų hitų, pora šiandieninių kūrinių, pora Alvydo Jegelevičiaus, gal maestro atgaivins kažkodėl primirštą songą “Šeštadienį šeštą valandą“, pora Vaclovo Kazlausko anų laikų hitų. Ir koncerto siurprizas turėtų būti Alytaus veteranų veterano Vladimiro “Žoros“ Bondarevo pasirodymas. Akomponuotų Aisčiai.

Tokia ateities vizija.

Daugiau apie AISČIUS::

Klausykite FM99 apie roko pradmenis Alytuje
Žiniasklaida apie Aisčius
Aisčių istorijos fotogalerija
〉 Aisčiai: Rimgaudas Drumžlys prisimena
〉 Vienos dienos kronika (3): RESTORANAS
Vilniaus alytiškiu klubas ir Aisčiai
„Lietuvos roko pionieriai“ rašo apie „Aisčius“
 Apie Aisčius knygoje “Lietuvos rokas”
〉 Alytaus muzmenai 1960 – 1980. O kur Airija, Svaras 409?

Atsisveikinimas su DŽYZA

Mirė ilgametis LRT darbuotojas, antisovietinio pasipriešinimo dalyvis Aleksandras Jegorovas, daugelio pažįstamas kaip „Džyza“. Laisvę muzikoje ir gyvenime labiausiai vertinęs žurnalistas gimė 1952 m. rugsėjo 6 dieną Kaune. Po R. Kalantos susideginimo dalyvavo protesto akcijose, buvo persekiojamas KGB. Aldona Marcinkevičienė pirmoji pranešė glūkoidams apie Aleksandro “Džyzos“ Jegorovo netektį. Tai Igorio jaunystės Kauno laikų geras draugas. Tai Kristupo Petkūno ir kitų Kauno hipiakų iš Company bendražygis ir idėjų pakeleivis (brothers and sisters, are you ready). Romo Kalantos amžininkas, amžinasis hipis, muzikantas, buvęs kaunietis, o dabar vilnietis. Dar miela detalė prisiminti: tai jis glūkoidę Laimą po “Nuogų ant Slenksčio“ atgroto šokių vakarėlio Automatikos fake (Kauno Politechnikos Institutas – dabar KTU) 1973 palydėjo namo ir elgėsi kaip tikras džentelmenas…

dzyza

Keletas Džyzos minčių, išsaklytų pokalbiuose su žurnalistais
Su Kristupu Petkūnu likome tikri draugai. Labai kukliu, bet dvasingu žmogumi. Buvo toks posakis – neturėk 100 rublių, bet turėk 100
draugų (Kristupas Petkūnas, Kauno Company 1968 – 1973- glūkoidų pastaba).

Nors esu Lietuvos patriotas, žinau, kad už patriotizmą niekas pinigų nemokėjo ir nemokės. O jaunam žmogui reikia gyventi. Jei Lietuvos kultūros ministerija menininkams finansavimą nurėžia, tai išaugs ne kultūros, bet picų karta.

Žinoma, kas darytų gera, jei nebūtų blogio? Abu dalykai susiję. Tik gaila, kad ne už tai kovojome. Mes praradome sveikatą, o kai kas – sąžinę. Per šias „kalantines“ Kaune susirinko politikai gedulingais veidais ir pradėjo savo monologus skaityti iš lapų. Jei žmogus nuoširdžiai kalba, jis neskaito iš lapo. Esu gavęs Sausio 13-osios medalį. Norėčiau pasielgti kaip Džonas Lenonas. Jis protestuodamas atidavė savo apdovanojimą karalienei.

Kuo ši karta skiriasi nuo mūsų kartos? Žiaurumu. Ir naujų technologijų išprievartauta smegenine. Kaip atrodys ateityje 16-18 metų žmogus? Su motociklo šalmu, kuriame įmontuotas garsiakalbis. Iš priekio – belaidžio ryšio išmanusis mobilusis telefonas. Dar priekyje – ekranas, o kitoje pusėje „vidiakai“…

Skirtingų kartų klausimas visada buvo aktualus žmonijai, bet ypač istorinių virsmų laikais. Kuo skiriasi hipiavusi sovietinės Lietuvos jaunuolių karta nuo dabartinės kartos, jaunuoliškai įnikusios į „feisbukus“ ir „jutiubus“? Kuo ši karta pranašesnė? Ar žmonės, prarandantys bendruomenės jausmą, gali būti laimingi?

company_dzyza

Arkadijus Vinokuras, dar vienas nemarios kartos Kauno Company hipis-intelektualas apie Džyzą (šaltinis: LRT)
Prieš išeidamas Džyza, jau negalėdamas kalbėti, perdavė savo antrajai pusei (tapusiai jo užuovėja nuo negailestingos tikrovės) laikrodį. Amžinybėje mat laikas nebeegzistuoja. Jis reikalingas tik mums, kad nepamirštume, jog vis dar esame mirtingi.

Nesiilsėk ramybėje, mielas mano drauge, nes ten, danguje, susitiksi su visais mūsų anos epochos nepakartojamais veikėjais. Jok lyg
Don Kichotas ant savo Seno Kuino, prisidėjęs prie lūpų armonikėlę!

Jok, skleisdamas bliuzo garsus, ir angelai dainuos ir juoksis kartu su Tavimi. Nepamiršim Tavęs, Džyza, tu hipiškasis kaunietiškasis Kristau! Žinok, mes, Tavo Company ir tūkstančiai Tave regėjusių, girdėjusių, Tave pažinusių, plosime tik Tave prisiminę!

Gūdūs sovietų okupacijos laikai, 1970-ieji… KGB-istai kaip velnias kryžiaus bijojo laisvo, bebaimio juoko. O jis, Džyza, juoktis mokėjo.
Besiplaikstančiais ilgiausiais plaukais žingsniuodavo Laisvės alėja taip atkreipdamas praeivių, milicininkų, draugovininkų ir jaunimo dėmesį. Gimęs Kauno senamiesčio širdyje prieš 63 metus…

Ne, prieš 45 metus, nes tada jis pasirodė lyg iškritęs iš kito pasaulio, to, iki kurio buvo skaičiuojami sovietiniai šviesmečiai. Koks ten buvo jo gatvės pavadinimas? The Love street (The Doors grupės hitas “Love Street“ – glūkoidų pastaba). Taip didžiulėmis raidėmis ant sienos ir buvo parašyta.

Džyza savo greitakalbe, pilna anglicizmų, ironiška kalba ir išvaizda iškrisdavo iš konteksto. Visiškai kaip ir dabar: kitoks, kitokios
hipiškos vertybės, vienas paskutiniųjų hipių dinozaurų, niekaip nesugebančių prisitaikyti prie normalumo.

Daugiau glūkoiduose ::

Revoliucija No 9. Kaunas 1970 [balandžio 8, 2012]
〉 Kauno hipiai: mažoji išpažintis [gegužės 22, 2009]
Prisimenant klavišininką Robertą Griškevičių [lapkričio 29, 2007]
Romo Kalantos deglas (kartojama) [gegužės 14, 2013]
galera_company

 

Karas su “medikų“ klanu: kaip gyventi be vaistų

Knyga “Kūno derinimas: malonus gyvenimas be vaistų“ apie tai, kaip  išvengti naudoti vaistus su labai pragmatiška nuostata: kaip netenkinti farmacininkų ir terapeutų klaninių susitarimų kvailinti lengvatikius pacientus. Apie tai rašo ir vizualiai pristato Samuelis “Mulė“ Tacas

Seminaras seminarkėje | Montažas ir kamera – Dzilbus


Knygos autorius rekomenduoja įtariai žiūrėti į paslaugų gydytoją, kuris sako: štai jums receptas vaistams, jų galite įsigyti ten ir ten, jei nepadės, išrašysiu kitokių. Todėl svarbu išmokti gyventi be vaistų ir operacijų, laisvai judėti, būti geros nuotaikos. Jei judi netaisyklingai ar visai nejudi, natūralu, kad vieną gražią dieną prireiks chirurgo intervencijos ar lašelinės. Samuelis tiesiog pataria ir skatina žinoti, kaip padėti sau gyventi taip, kad vaistų neprireiktų. Glūkoidų specialistai vengia kraštutinių nuomonių apraiškų, todėl sako, kad kritinėse situacijose be vaistų ar operacijos neapseisime. Tačiau, jei laikysimės Samuelio Taco mokymo – tokių situacijų gali ir nebūti.

  mule_knyga-2

Daug ką mes darome netaisyklingai: veiksmai prabudus irgi turi teisingą seką, kurios dažnai nesilaikome, ne taip vaikštome, sėdime ar lipame laiptais. Daug ką žinome ir mokame nuo vaikystės, tai sėkmingai tėvų (jei išsilavinę ir inteligentai) įdiegta mūsų galvose, tačiau kai ką darome mechaniškai ir klaidingai.

Apie tai skaitykite knygoje “Kūno derinimas: malonus gyvenimas be vaistų“. Autorius: Samuelis Tacas, USA žinomas kaip Shmuel Tatz, savo kūno parametrų gerinimo studiją ”Body Tuning and Physical Therapy of Carnegie Hall” įsteigęs  prestižiniame New Yorko Columbus Circle (Manhatanas) rajone, netoli vietos, kurioje buvo nušautas šviesaus atminimo ”bitlas” John Lennon. Ten lankėsi keletas glūkoidų, apie tai rasite čia:

“Du iš Kurorto susitinka Didžiąjame Obuolyje“ – AlviJago vizitas pas Mulę [2012] 
“ Amerikos atradimai: Rytinė pakrantė (6 dalis). New York City“ – Dzilbus su kompanija pasiblaškymai Rytinėje pakrantėje  [2010]

Samuelio Taco susitikimas su besidominčiais sveikesniu gyvenimo būdu vyko Seminarkėje arba II vidurinėje mokykloje, dabar A. Ramanausko-Vanago mokyklos senojoje salėje, kur knygos autorius su klasiokais apie 1965 metus grodavo moksleiviškiems šokių vakarėliams.

mule_5

Antra vidurinė mokykla 1965. Iš dešinės – gitaristas Rudžianskas, V. Kaupinis, S. Tacas (akordeonas ir vieni pirmųjų Alytuje elektrovargonai, vis tik patys pirmieji, kaip sako Žorka Bondarevas, buvo ”kultūrkėj” ir vadinosi ”jonika”.), Zenonas Gramackas (būgnai), Petras Verbauskas, Algis Jasionis, Algis Kunčinas. Pirmas aranžuotes ir instrumentuotes rašė J. Karpavičius

tacu-namas_cr2

 

Tacų namas (buvęs) Birutės gatvėje

Susitikime dalyvavo Samuelio klasiokai:  Algirdas Kunčinas, Zenonas Gramackas, kiti, taip pat (būtinai) Romualdas Maksimavičius, Aisčių klavišininkas Rimgaudas “Bimbė“ Drumžlys, Jurgio Kunčino romanų fononis herojus Algis ”Bundzius” Kyguolis ir kiti senieji (tikriniai) alytiškiai.

Visos knygos buvo nupirktos per pirmąsias 15 minučių, todėl rytojaus dieną jų buvo atvežta dar keletas šimtų. Šiandien knyga “Kūno derinimas: malonus gyvenimas be vaistų“ Lietuvoje įsiveržus į perkamiausių TOP10 gretas.