DAUGIAVAIKĖ BITLŲ ŠEIMA

Audrius kruopščiai, tarsi viščiukus, suskaičiavo Bitlų palikuonis. Šis sąrašas ne toks ir
trumpas ir, suprantama, ne galutinis. Tačiau šiai dienai jų tiek… Poste pažiūrėkite, kaip Dave Grohl (exNirvana) kartu su Jeff Lyne (ex ELO) interpretuoja bitlų Hey Bulldog. Dvigubai svarbu tai, jog jų klausosi Paul McCartney ir Ringo Starr.

VYTAUTAS STANEVIČIUS                                                                               AUDRIUS JANECKA                                                                               

fghfghfghfg
fghdfghdfgdfg
fdghdhghfgh
hjfhjhj

Vietoje prologo, vaizdelis iš Lukiškių aikštės Vilniuje su smėliniu Johnu Lennonu

 

Vytautas “San Simnas“ Stanevičius su MARGARITA STARKEVIČIŪTE, buvusia europarlamentare, žymia finasų analitike (šios garbingos ledi laukiame Glūko meete 2019), o mums svarbu, jog ji buvo viena  pradininkių diskotekų bumo 70- aisias metais. Vilniuje tais laikais viršūnėje buvo Rimo Vizbaro diskoteka, kurioje Bitlai sulaukdavo išskirtinio dėmesio. Vyko universiteto Aktų salėje, vėliau VISI IV rūmuose, o dar vėliau studentų kavinėje Saulėtekio alėjoje, “Visytėje“ ten ji uždegančiai vedė kartu su dabartiniu fizinių mokslų daktaru, profesorium ir Fizikos fakulteto dekanu (2007-2017m.) Vytautu Balevičiumi “Čigonu“. Tada Vytas gerai leido laiką ir turėjo malonumą matyti vidinį, užkulisinį diskotekos gyvenimą. Ir be galo svarbu: ten susipažino ir su savo būsima žmona Diana.

John Lennon vaikai.
1. Julian Lennon – vienintelis vaikas iš John Lennon ir Cynthia Powell santuokos. John Charles Julian Jules Lennon gimė 1963 metų balandžio 8 dieną ir yra vyriausias iš visų Bitlų vaikų. Vardą gavo savo senelės, iš tėvo pusės, garbei. Jo krikštatėvis – Bitlų menedžeris Brian Epštein. Po savo “atsiradimo“ šiame pasaulyje, jis įkvėpė Bitlus parašyti dainas Lucy in the Sky with Diamonds, Good Night ir Hey Jude. Pastaroji daina originaliai vadinosi Hey Jules, bet Paul McCartney, kad būtų lengviau dainuoti, pakeitė žodį į Jude.
Būdamas 11-os metų amžiaus jis sugrojo būgnais dainoje Ya-Ya savo tėvo soliniame albume Walls and Bridges. Šiuo metu Julian yra menininkas, muzikantas ir fotografas. Yra išleidęs 6 solo albumus; 12 kartų bendradarbiavo studijoje kaip kviestinis muzikantas, įrašant albumus kitiems muzikantams; epizodiškai suvaidino 5-iuose filmuose; sukūrė 1 dokumentinį filmą; parašė 3 knygas vaikams; išleido knygą apie The Beatles muzikantams priklausančius daiktus, kurie parduodami aukcionuose. 2007 metais įkūrė White Feather (Balta plunksna) Foundation labdaros organizaciją, kuri padeda spręsti aplinkosaugos problemas bei vykdo humanitarines misijas 3-iojo pasaulio šalyse. Julian niekada nebuvo vedęs ir neturi vaikų.
2. Sean Taro Ono Lennon gimė 1975 metais spalio 9 dieną. Jo krikštatėvis yra dainininkas Elton John. Po savo atsiradimo šiame pasaulyje, jis įkvėpė John Lennon parašyti dainą
Beautiful Boy savo solo albumui Double Fantacy. Būdamas 6-ių metų įgarsino mamos solo albumą Season of Glass kuriame pasakoja pasaką. Šiuo metu Sean yra muzikantas, prodiuseris, kompozitorius. Yra išleidęs 3 solo albumus; 7-iems filmams sukūrė garso takelius; prodiusavo 16 muzikinių albumų; 12 kartų epizodiškai pasirodė filmuose; 20 kartų bendradarbiavo studijoje kaip kviestinis muzikantas, įrašant albumus kitiems muzikantams. Šiuo metu Sean gyvena su drauge, vaikų neturi.
3. Kyoko Chan Cox gimė 1963 metais rugpjūčio 8 dieną. Tai Yoko Ono ir amerikiečių filmų prodiuserio bei menų rėmėjo Anthony Cox vaikas. Po Lennon’o santuokos su Yoko, jis tapo patėviu jaunajai Kyoko. Po jų vedybų Cox pogrobė savo dukrą ir užaugino religinėje sektoje The Living World Fellowship, duodamas jai vardą Ruth Holman. Nors Lennon jos neaugino, ji priskiriama prie Bitlų vaikų. Nuo 1997 metų ji pradėjo bendrauti su savo motina Yoko. Šiuo metu ji yra mokyklos mokytoja ir augina 2 vaikus.

Dave Grohl ir  Jeff Lyne – Hey Bulldog

Paul McCartney vaikai.

1. Heather McCartney gimė 1962 metais gruodžio 31 dieną. Po motinos mirties 1998 metais ir po biologinio tėvo savižudybės 2000 metais, ji pripažįsta, kad Paul yra tikrasis jos tėvas.
Šiuo metu ji yra menininkė, fotografė, keramikė. Netekėjusi, vaikų neturi.
2. Mary McCartney gimė 1969 metais rugpjūčio 28 dieną. Šiuo metu ji fotografė; yra išleidusi 3 kulinarines knygas. Ištekėjusi antrą kartą, augina 4 vaikus.
3. Stella McCartney gimė 1971 metais rugsėjo 13 dieną. Ji yra mados dizainerė. Ištekėjusi, augina 4 vaikus.
4. James McCartney gimė 1977 metais rugsėjo 12 dieną. Šiuo metu jis yra muzikantas, išleidęs 2 solo albumus; 3 kartus bendradarbiavo studijoje, įrašant savo tėvų albumus.
Savo šeimos ir vaikų neturi.
5. Beatrice McCartney gimė 2003 metais spalio 28 dieną iš santuokos su Heather Mills (Paul antroji zmona). Šiuo metu ji domisi jūros biologija.
6. Arlen Blakeman gimė 1992 metais. Jis yra Nancy Shevell (dabartinė Paul žmona) sūnus iš jos pirmosios santuokos. Po motinos vestuvių, jis metė mokslus koledže ir dabar jo
darbas – rodytis viešumoje kartu su tėvais. Dėl to bulvarinė spauda jį vadina laimingiausias pasaulyje vaikas. Įdomus pastebėjimas: pirmosios Paul žmonos Lindos Eastman motina buvo Lenkijos žydė. Dabartinės žmonos Nancy seneliai iš motinos pusės yra Lenkijos žydai.

George Harrison vaikai.
Su pirmąja žmona Pattie Boyd (1966–1977 m.) vaikų nesusilaukė. Po vedybų su Olivia Arias, 1978 metais rugpjūčio 1 dieną, George susilaukė sūnaus. Sužavėtas indų filosofijos,
sūnui vardą davė pagal indų muzikinę skalę: dha yra 6-oji, ni – 7-oji natos. Šiuo metu Dhani Harrison yra muzikantas, išleidęs 1 solo albumą; 4 kartus bendradarbiavo studijoje kaip kviestinis muzikantas, įrašant albumus kitiems muzikantams. Išsiskyręs, vaiku neturi.

Ringo Starr vaikai.
1. Zak Starkey gimė 1965 metais rugsėjo 13 dieną. Tą pačią dieną buvo išleistas hitas Yesterday. Šiuo metu jis yra muzikantas – būgnininkas, 24 kartus bendradarbiavęs studijoje kaip kviestinis muzikantas, įrašant albumus kitiems muzikantams. Vedęs, 1985 metais rugsėjo 7 dieną susilaukė dukters Tatia, kuri yra pirmoji Bitlų anūkė. Šiuo metu ji yra muzikantė (boso gitara), naudojanti muzikinį pseudonimą Veronica Avant. 2016 metais rugpjūčio 14 dieną ji susilaukė sūnaus Stone Zakamo Low. Tai pirmasis Bitlų provaikaitis.
2. Jason Starkey gimė 1967 metų rugpjūčio 19 dieną. Muzikantas – bembačius fotografas, koncertinių turų menedžeris. Vedęs, turi 4 vaikus. Jason – vienintelis iš visų Bitlų vaikų, nepriekaištingai saugantis savo reputaciją, niekada nėra papuolęs į jokį skandalą ar geltonos spaudos akiratį.
3. Lee Starkey gimė 1970 metais lapkričio 1 dieną. Šiuo metu ji yra mados dizainerė, makiažo specialistė. Ištekėjusi, turi 3 vaikus. 1981 metais Ringo vedė Barbara Bach (James Bond merginą filme The Spy Who Loved Me. Jos tėvas – Austrijos žydas, motina airė. Abu su Ringo vaikų neturi, bet Barbara turi 2 vaikus iš pirmosios santuokos su italų verslininku.
4. Francesca Gregorini gimė 1968 metais rugpjūčio 7 dieną. Ji yra filmų režisierė, rašytoja. Vaikų neturi, gyvena poroje su kita moterimi.
5. Giani Gregorini gimė 1972 metais. Verslininkas. Šiuo metu Bitlų šeimoje yra 17 atžalų, tarp jų – viena anūkė ir vienas proanūkis. Obuolys nuo obels netoli rieda, didžioji dauguma savo gyvenimą susiejo su menais, nors savo tėvų ir įtėvių šlovės niekada nepasieks. O ir ar reikia?

Parengta pagal Wikipedia, Ultimate Classic Rock ir CheatSheet.

Reklama

PASKUTINIS BITLŲ KONCERTAS ARBA THE BEATLES FOREVER!

VYTAUTAS STANEVIČIUS                                                                               AUDRIUS JANECKA                                                                               

 

 

 

Buvo laikas, kai visiems atrodė, kad Bitlų koncertai tęsis amžinai, bus nauji filmai, naujos dainos,
nauji kūrybiniai projektai. Tačiau viskas baigiasi, net pačios gražiausios pasakos. Jei Liverpulio
ketveriukės iškilimą galima vadinti fenomenaliu, tai pabaiga, kad ir kaip bebūtų liūdna, tokia banali.
Niekam nebūtų šovusi mintis, kad Lenonas ir Makartnis pyksis dėl smulkmenų, grauš kits kitą bei
pasiduos pavydui. Deja, grupės gyvavimo pabaigą lydėjo finansinės rietenos, nesusipratimai ir
chaosas.
Kokios priežastys sąlygojo jų iširimą? Kas pirmas paliko Bitlus? Klausimas atviras. Jie net patys
nežinojo. Polas kaltino likusią trijulę, šie – Polą. Moterys čia irgi suvaidino ne paskutinį vaidmenį.
Kaipgi be jų. Bitlai nustojo būti Bitlais, kai nutraukė savo koncertinę veiklą dar 1966 metais. Tai jau
buvo ne ta „chebrytė“, kuomet Džonas ir Polas, keliaudami, įsitaisę ant autobuso galinės sėdynės
galėjo brazdinti gitara, kurdami naują „gabalą“, vertą pakilti į topų viršūnes. Vėliau sekę įvykiai
nepadėjo grupės ryšių tvirtumui. 1967 metais rugpjūčio 27 d. randamas miręs vadybininkas
Brajenas Epšteinas. Be koncertų darbas įrašų studijoje virto rutina. Nebuvo tos kibirkšties ir
emocijų, nebuvo gyvo bendravimo su publika. Kiekvienas gyveno savame pasaulyje. Jie atitolo.
Džonas išsiskyrė su Sintija ir svaigo Joko keruose, kuri darė didžiulę įtaką ne tik jo asmeniniam,
bet ir kūrybiniam gyvenimui. Polas pavargo nuo Džono griežtumo, cinizmo. Jam reikėjo palaikymo
bet kurioje situacijoje ir tuomet atsirado Linda. Džordžas paniro į indų kultūrą. Nutraukus koncertinę veiklą Ringo reiškė didžiulį nepasitenkinimą. Darbas įrašų studijoje jį slėgė, jis prarado net tą savo, tegu kiek ir menkesnę nei kitų grupės narių, rolę. Viskas rutuliojosi link neišvengiamo iširimo.

 

Prieš 50 metų, 1969 m. sausio 30 d., įvyko paskutinis Bitlų koncertas. Ir ne bet kur, o ant pastato
stogo, kuriame buvo įsikūrusi jų įrašų kompanija Apple Corps, adresu 3 Savile Row,
Londone, kaip kviestinis muzikantas, grojo klavišininkas Billy Preston. Koncertas truko 42 minutes,
jo metu buvo atliktos 5 dainos, iš kurių 3 buvo pergrotos po kelis kartus, nepavykus dubliams. Kol
garso inžinierius keitė magnetines įrašų juostas, Bitlai improvizuodami spėjo sugroti „God Save the
Queen“. Viskas buvo filmuojama ir vaizdo medžiaga buvo panaudota dokumentiniame filme „Let It
Be“, išėjusiame 1970 metais.

Pasak autoritetingiausio Bitlų biografo Mark Lewisohn, niekas tiksliai nežino, kam šovė į galvą
mintis surengti koncertą ant namo stogo. Klavišininkas Billy Preston, kurį George Harrison
pasikvietė groti kartu, kad grupė susikoncentruotų ties grojimu, o ne tarpusavio vaidams bei
muštynėms, teigė, jog idėja groti ant stogo priklauso John’ui Lennon’ui. Apple Corps direktorius
Ken Mansfield teigia, jog tai filmo režisieriaus Michael Lindsay – Hogg idėja. Įrašų inžinierius Glyn
Johns savo autobiografinėje knygoje autorystę groti ant stogo prisiima sau. Tačiau daugelis teigia,
jog groti ant stogo buvo Ringo Starr pasiūlymas.
Po daugiau kaip 2 metų pertraukos, Bitlų koncertas turėjo būti ypatingoje vietoje. Vietoj pradinės
minties koncertuoti Londono Palladium ar Roundhouso teatruose, nustelbė idėjos groti Sacharos
dykumoje, Gizos piramidžių papėdėje, kruiziniame laive Queen Elizabeth 2, ar 2.000 metų senumo
romėnų amfiteatre Tunise. Nieko konkrečiai nebuvo sutarta, tad nuspręsta groti ant stogo.
Pati idėja groti ant stogo priklauso amerikiečių roko grupei Jefferson Airplane. Jie tai padarė keletu
mėnesių anksčiau – 1968 m. gruodžio 7 d., kai New York mieste užsiropštė ant Shuyler Hotel
viešbučio stogo. Jie tespėjo atlikti vieną dainą „The House at Pooneil Corners“, kai atvykusi policija
liepė nutraukti koncertą, pagrasinusi areštu už nesankcionuotą koncertą, neturint tam leidimo ir
triukšmo kėlimą. Neaišku, ar šis koncertas turėjo tiesioginės įtakos Bitlams, bet bičiulystės su šia
grupe jie nevengė.

Bitlų koncertą filmavo 5 kameros įvairiais kampais, plius buvo išdėstyta slaptų kamerų ant kitų
pastatų stogų bei gatvėje, kad būtų galima stebėti žmonių reakciją ir emocijas. Likus iki koncerto
keletui minučių, Bitlų muzikantai susitelkė laiptų viršuje esančiame mažame vestibiulyje. Buvo labai
šalta. George Harrison nenorėjo to daryti. Ringo Starr pradėjo kalbėti, kad nemato prasmės. Tada
John Lennon pasakė: „Ai, velniop, na gi padarome tai“.
Oro temperatūra buvo vos 7,5’C šilumos. Pūtė ledinis vėjas ir lietaus grėsmė buvo reali. Dėl
kylančio rūko buvo atsisakyta idėjos filmuoti koncertą iš malūnsparnio. Kai Bitlai pradėjo groti, iš
pradžių aplinkiniuose pastatuose kilo nustebimas, nes daugelis darbuotojų buvo pradėję savo pietų
pertraukėles. Žinia apie tai pasklido žaibo greitumu ir minios žmonių pradėjo rinktis gatvėje bei ant
aplinkinių namų stogų.
Sąlygos groti rokenrolą nebuvo idealios. „Mano plaštakos per daug sustingusios groti akordus“, –
pertraukėlėse tarp dainų bumbėjo J. Lennon. Apple Corps vadovas pastoviai palaikė cigaretės
degimą, kad George Harrison galėtų pasišildyti pirštų galiukus. Kad būtų šilčiau, John buvo
pasiskolinęs is Yoko Ono kailinį paltą. Ringo Starr dėvėjo savo žmonos Maureen raudoną lietpaltį.
Šalti vėjo gūsiai kėlė problemų jautriems studijiniams mikrofonams, būgnų bei gitarų stiprintuvams.
Siekiant sumažinti foninį triukšmą, garso režisierius Alan Parson buvo nusiųstas nupirkti moteriškų
pėdkelnių. „Aš įėjau į moteriškų rūbų skyrių ir pasakiau, kad man reikia trijų porų pėdkelnių,
nesvarbu kokio dydžio. Jie pagalvojo, kad aš esu banko plėšikas ar transvestitas“.
Šis paskutinis koncertas buvo pirmas kartas po 1966 m. rugpjūčio 29 d. koncerto San Francisco
Candlestick Park’e. Tik šiame (stogo) koncerte Bitlai pakeitė tradicinį muzikantų išsidėstymą
scenoje: Lennon stovėjo centre, o jam iš kairės Harrison, kuris grojo Fender gamintojo dovanota
gitara The Telecaster, pagaminta iš raudonmedžio. Tai buvo pirmas atvejis muzikos istorijoje, kai
muzikantas grojo ne serijinės gamybos gitara, o specialiai jam pagaminta, rankų darbo gitara.
Šiandien tai vadinama Signature Guitar, kai gitara pagaminama konkrečiam gitaristui pildant jo
norus ir pageidavimus.
John Lennon visada turėjo problemų atsimenant tekstą, tad Apple darbuotojas tupėjo po filmavimo
kamera ir laikė rankose popierių lapus su dainų tekstu. Vis gi ir čia Lennon sugebėjo sudainuoti į
netaktą dainoje „Don’t Let Me Down“, dainuodamas savo išgalvotus žodžius.
Netoliese esanti policijos nuovada, tik per lanko strėles šūvį, adresu 27 Savile Row, į tai žiūrėjo
palankiai ir jokių priemonių nesiėmė. Kylantis triukšmas, besiformuojantis transporto kamštis ir
aplinkinių parduotuvių savininkų telefoniniai skambučiai privertė susirūpinti saugumu ir veikti. Iš
pradžių policija paskambino į įrašų kompaniją ir pareikalavo nutraukti koncertą. To neatsitikus, po
10-ies minučių pareigūnai jau stovėjo prie kompanijos durų. Iš pradžių niekas nenorėjo jų įleisti, bet
pagrasinus areštu, policininkai pateko ant stogo viršaus, leido pabaigti grojamą dainą ir tada
pareikalavo nutraukti koncertą.

Namas, ant kurio stogo koncertavo Bitlai, pastatytas 1735 metais. Bėgant metams, jis pakeitė daug savininkų. Vienu metu jis buvo nupirktas lordo Nelsono savo meilužei Lady Hamilton. 1968 m. jį nusipirko Bitlai ir iki 1976 metų čia buvo Apple įrašų studija. 2012 metais pastatą nusipirko Abercrombie&Fitch ir dabar čia yra vaikiškų rūbų parduotuvė.
2009 m. liepos 15 d. Paul McCartney surengė netikėtą mini koncertą Manhattan’e, New York’e, ant
Ed Sullivan Theatre teatro stogo, kur jis filmavosi laidoje Late Show With David Letterman. Žinia
greitai sklido iš lūpų į lūpas ir per Twitter, tad atvykusi policija užblokavo aplinkinių gatvių kampus,
kad susirinkę fanai galėtų ramiai, saugiai ir netrukdomi pasiklausyti koncerto.
2019 metų balandžio mėnesį Londono valdžia pakabino ant buvusio Apple Corp pastato atminimo
lentą, minint Bitlų 50-ies metų koncerto ant stogo jubiliejų.

Parengta pagal Standart, Wikipedia, Telegraph ir Rolling Stones.

P.S. Praėjo 50 metų, o Bitlų dainos, išlaikę laiko išbandymus, tebedžiugina naujas jų gerbėjų
kartas.
The Beatles forever!

POLAS IR LINDA… ant sparnų

VYTAUTAS STANEVIČIUS                                                                               AUDRIUS JANECKA                                                                               

 

 

 

Prieš 50 metų ir du mėnesius viso pasaulio laikraščių antraštės tiesiog rėkė antraštėmis: „Veda paskutinis bitlas.“ Tas paskutinis – Polas Makartnis. Jo išrinktoji – fotografė Linda Eastman. Deja, auksinių vestuvių nepavyko atšvęsti. Praėjus 29 metams, 1998 m. balandžio 17 d. Linda po sunkios ligos iškeliavo Anapilin.
Po to Polas vedė dar du kartus. Su antrąja žmona, buvusiu modeliu Heather Mills, po audringų skyrybų išsiskyrė 2008 metais. Beje, kalbėdamas apie antrąją savo santuoką, Polas sakė, jog velionė Linda pritartų šiam pasirinkimui, nes jos su Heather esą labai panašios ne tik išore, bet ir dvasios stiprybe. Pirmoji stengėsi padėti gyvūnams, antroji – žmonėms. Kaip ten būtų, – didelis klaustukas. 26 metais už Polą jaunesnė Heather, įsiplieskus nesantaikai savo vyrą viešai netgi vadino „senu pirdžiumi“. 17 metų už legendinį bitlą jaunesnė Nancy Shevell 2011 metais tapo jo trečiąja žmona.

1969 metų kovo 12 diena įeis į istoriją kaip “tragiška“ įsimylėjusioms Bitlų gerbėjoms.
Šlapią rytą Londone paskutinis Bitlų viengungis, 26-erių metų Paul McCartney vedė 27-erių metų Linda Eastman. “Lietus tiko tai dienai, nes vis tiek šaligatvis būtų buvęs šlapias šalia Marylebone santuokos rūmų nuo ašarų tų merginų, kurios slapta vylėsi tapti Mrs. McCartney“, –- rašė The Guardian reporteris.
Nors planuota santuokų ceremonija turėjo būti slapta, santuokų rūmų laiptai buvo apgulti minios žiūrovų ir reporterių. Viskas prasidėjo viena valanda vėliau, nes Polo brolis Mike McGear, kuris buvo pabrolys vestuvėse, vėlavo dėl sugedusio traukinio, kuris važiavo iš Birmingemo į Londoną. McGear ir Bitlų asistentė Mal Evans buvo santuokos liudininkai. Prie poros prisijungė Heather, Lindos 6-ių metu duktė iš pirmos santuokos, kuri buvo pamerge vestuvėse.

Pora susitiko 1967 metu gegužės mėnesį Bag O’Nails klube, kur grojo Georgie Fame. Fotografė Linda su redakcijos užduotimi viešėjo Londone. Praeinant pro staliuką, už kurio sėdėjo Paul, jis užkalbino ją. Draugiškai pasišnekėjo ir išsiskyrė. Po 4 dienų jie vėl susitiko Brian Epstein bute, kur buvo suorganizuotas vakarėlis ką tik išleisto albumo “Sgt. Pepper’s Lonely Hearts Club Band“ išleidimo proga. Čia užsimezgusi draugystė po dviejų metų virto abiejų santuoka, kuri truko 29 metus.
Bitlų muzikantų vestuvėse nebuvo. “Aš tiksliai neatsimenu, kviečiau bitlų muzikantus į savo vestuves, ar ne. Kodėl ne? Esu šunsnukis, bent jau aš taip apie save manau. Galbūt dėl to, kad grupė buvo ties iširimo riba. Buvome vienas kitam atsibodę. Mes jau nebuvome “chebra“.
Visa santuokos ceremonija užtruko 4 valandas. Pora tik su policijos pagalba prasiskynė kelią iki limuzino pro klykiančių merginų minią. Dalis merginų, dainuojančių bitlų dainas, bandė neleisti atidaryti mašinos durų. Kitos, stovėdamos priekyje, bandė neleisti mašinai pajudėti. Policininkai kaip buldozeriai nustūmė merginas, ir McCartney’iai nuvažiavo tolyn atlikti bažnytinės ceremonijos.
Po savaitės, 1969 metų kovo 20 dieną, John Lennon vedė Yoko Ono. Ir kai 1970 metų balandžio 10 dieną Paul McCartney viešai pareiškė išeinantis iš grupės, tuo oficialiai baigiant  Bitlu egzistavimą, abi moterys spaudoje buvo apipiltos purvu, kaltinant grupės sugriovimu.
Abiejų meilės romaną McCartney įamžino dainose “The Lovely Linda“, “Man He Was Lonely“ ir “Maybe I’am Amazed“. Bet Linda prisiminė, kad ji, kaip mūza, įkvėpė McCartney parašyti dainą Bitlams “Two of Us“. “Norėdami pabėgti nuo nuolatinio žmonių ir spaudos dėmesio, mes tiesiog sėsdavome į automobilį ir nuvažiuodavome kažkur už Londono, tiesiog išnykdavome. Važiuodavome nekreipdami dėmesio į kelio ženklus ir nuorodas, ir sustoję kur nors periferijoje prabūdavome neribotą laiką. Vienos iš tokių kelionių metu aš vaikštinėjau viena po miškelį Londono apylinkėse, o Paul, likęs mašinoje, pradėjo rašyti dainą “Two of Us“. Ši daina – apie mus, išvažiavusius kažkur ir būnant tik dviese.
Linda Eastman gimė 1941 metais rugsėjo 24 dieną New York mieste, žydų šeimoje. Jos tėvas buvo žydas iš Lenkijos, motina – Vokietijos žydė. 1962 metais ištekėjo už Melville See Jr. ir susilaukė dukros. 1965 metais porai išsiskyrus, ji tapo muzikinių įžymybių fotografe, taip susipažindama su Paul McCartney.
Jie abu susilaukė 3-jų vaikų: Mary (g.1969 m.), Stella (g.1971 m.) ir James (g.1977 m.). Po vestuvių dukrą Heather iš pirmosios santuokos, McCartney oficialiai įdukrino. Lindos įtakotas 1971 metais Paul tapo vegetaru.
1971–1981 metais abu grojo grupėje Wings. Iširus grupei, ji tęsė savo veiklą kaip fotografė ir gyvūnų teisių aktyvistė, PETA narė. 1984 metais Barbadose ji buvo sulaikyta už marichuanos laikymą. 1997 metais ji gavo Lady titulą, kai Paul McCartney Britų karalienės buvo įšventintas į riterius.
1995 metais jai buvo diagnozuotas krūties vėžys, ir 1998 metais, balandžio 17 dieną ji mirė, būdama 56 metų amžiaus. Jos kūnas buvo kremuotas šeimos rančoje Tucson, Arizona, JAV. Pelenai buvo išbarstyti šeimos fermoje Anglijoje, Sussex grafystėje.
“Ji buvo mano mergina“, – pasakė McCartney per laidotuvių ceremoniją. “Aš netekau savo draugės“.

Parengta pagal Ultimate Classic Rock.

YELLOW SUBMARINE KŪRĖJAS IŠKELIAVO AMŽINYBĖN

VYTAUTAS STANEVIČIUS                                                                               AUDRIUS JANECKA                                                                               

 

 

 

Kovo 26 d. mirė povandeninio laivo Yellow Submarine sumanytojas, konstruktorius ir statytojas Artūras Džonsonas (Arthur Johnson), kurio geltonasis povandeninis laivas ir dabar, drauge su Bitlais, plaukioja ir nardo beribėse mūsų (ir ne tik mūsų, bet jau ir anūkų) svajų bei fantazijų gelmėse…
Beveik prieš 51 metus, 1968 m. liepos 17 d., Londono paviljone “Piccadilly Circus“ įvyko trečiojo filmo “Beatles“ premjera, animacinė, “Geltonas povandeninis laivas“. Tais metais Bitlai vengė viešumo ir net nedalyvavo filmo kūrime. Didžiąją laiko dalį jie praleido Indijoje, Himalajų prieškalnių ašrame, globojami guru Maharishi Mahesho, kur bandė perprasti transcedentinės meditacijos pamokas ir įrašė “White Album“.
Kuomet dėl filmo premjeros pasirodė Bitlai, jų gerbėjai blokavo gatves ir paralyžiavo Londono eismo laviną. Tai buvo vienas iš paskutinių milžiniškų viešų “Beatlemania“ parodymų Anglijoje.
Bitlai, vykdydami sutartinius įsipareigojimus, pasirodė animacinių filmų kūrime, kuriuos jie įgyvendino su “United Artists“. Su kompanija pasirašė sutartį trims filmams: “Hard Days Night“ (1964 m.), taip pat “Help!“ (1965 m.). Tačiau vis dar liko skola – trečiajam.
Filmo „Yellow Submarine“ animacinė funkcija buvo laikoma idealia. Toks sprendimo būdas leido sėkmingai įvykdyti sutartį. Bitlai nenorėjo veltis į šią kino avantiūrą, bet juos slėgė sudėtinga to meto situacija. Tai tragiška jų vadybininko Brajeno Epšteino mirtis, finansiniai sunkumai, kuriuos sukėlė biznio taisyklių neišmanymas, nori nenori vertė spręsti šią problemą. Sukurtas multfilmas visus padarė laikinai laimingais.
1969 metų sausį Bitlai Didžiojoje Britanijoje išleido savo dešimtąjį studijinį albumą „Yellow Submarine“ su šešiomis dainomis, kuris yra ir bendravardžio nuotaikingo animacinio filmo garso takelis.
Daugiau apie talentingą britų inžinierių Arthur Johnson, kurio geltonas povandeninis laivas dalyvavo Bitlų filmo pristatyme, atsiuntė Audrius.
2019 metu kovo 26 dieną Grimsby mieste (Anglija) mirė Arthur Johnson, kuris dėl pomėgio išradinėti atsidūrė dėmesio centre, petis į petį su Bitlais. 1968 metais Arthur Johnson, visiškai nežinodamas apie Bitlų filmą, savo namų galiniame sode sukonstravo vienvietį povandeninį laivą. Vieninteliai dažai, kuriuos rado garaže, buvo geltoni. Laivas svėrė pusė tonos. Arthur pavadino ji Resurgam, lotyniskai “vel“. Vietinis laikraštis Grimsby Telegraph aprašė apie šį submariną ir jis atsidūrė dėmesio centre.


Kai United Artist (Bitlų įrašų kompanija) apie tai perskaitė, jie panoro, kad jis reklamuotų filmą. 1968 metų liepos 17 dieną submarinas buvo vežamas Londono gatvėmis, su vienu iš “blue meanies“, kurie buvo muzikos nemėgstantys personažai Bitlų filme “Yellow Submarine“. Priekyje jo senoviniu Rolls Royce važiavo Bitlų muzikantai. Submarinas buvo pastatytas priešais Piccadilly Circus teatrą, kuriame vyko pasaulinė “Yellow Submarine“ filmo premjera. Arthur su žmona Paula dalyvavo premjeroje ir po to vykusiame vakarėlyje The Royal Lancaster Hotel viešbutyje.
Paula prisimena: “Jis sukonstravo submariną iš metalo laužo, ir tada atsirado ši daina. Taip jau sutapo. Submarinas buvo vežamas Oxford gatve. Bitlai negalėjo kartu važiuoti su submarinu dėl draudimo kontrakto subtilybių, tačiau jie buvo apsirengę kaip Blue Meanies.
Buvo susirinkusios tenai visos žvaigždės: Keith Richards (Rolling Stones), The Who, Status Quo, Mary Hopkins ir Tony Blackburn. Mes su vyru stovėjome šalia Bitlų. Bet aš dėl jų nesukau galvos, nebuvau jų gerbėja. Aš labiau domėjausi PJ Proby (amerikiečių dainų kūrėjas ir atlikėjas)“.
Buvęs gvardietis, jaunystėje Arthur mėgo sunkumų kilnojimą ir kultūrizmą. Vėliau tapo patyrusiu naru povandenininku, kurio darbas buvo prižiūrėti ir taisyti povandeninius vamzdžius bei montuoti naftos platformų povandenines dalis.
Savo talento dėka Arthur prisijungė prie kompanijos Norvegijoje, gaminusios vienviečius submarinus. Vėliau, ieškojo galimybių pratęsti šį verslą Amerikoje. Likimo ironija – visą gyvenimą būdamas šviesaus ir blaivaus proto, paskutinį savo dešimtmetį žmogus kovojo su Alzhaimerio liga, tačiau mirties priežastis buvo vėžys. Jis mirė būdamas 80-ies metų. Su žmona kartu išgyveno 58 metus. Arthur paliko 5 vaikus, 8 anūkus ir 4 proanūkius.
Balandžio 15 dieną įvyko laidotuvės – jo pelenai buvo išbarstyti į jūrą šalia Humber Mounth Yacht Club klubo, pagerbiant jo talentą ir meilę jūrų inžinerijai. Ceremonijos metu skambėjo Bitlų “Yellow Submarine“ daina, Mario Lanzos “I will walk with God“ ir himnas “To be a piligrim“. Visi laidotuvių dalyviai privalėjo dėvėti kažką geltoną, šitaip pagerbiant talentingą išradėją, kurio sukonstruotas povandeninis aparatas reklamavo Bitlų filmą “Yellow Submarine“.
Dabar submarinas stovi po atviru dangumi Penny Lane gatvėje, Liverpool pietinėje dalyje.
Parengta pagal: Peter Craig, GrimsbyLive.

BITLAI ir FUTBOLAS. DETALUS TYRIMAS.

VYTAUTAS STANEVIČIUS                                                                               AUDRIUS JANECKA                                                                               

 

 

Šis projektas gimė bendradarbiaujant Vytautui ir “freelanceriui“ Audriui (Simno legionierius Airijoje). Kūrybinė veikla skirta glūkoidams. Kalbant futbolo terminais, Audrius atliko rezultatyvų “pasą“,  o Vytautas jį nukreipė ten, kur šis projektas turėjo atsirasti. Tikimės, kad laimės glūkoidų komanda.
Pabandysiu suvesti draugėn, atrodo, du neįmanomus reiškinius – Bitlus ir futbolą. Ar Bitlai domėjosi futbolu? Į šį klausimą jau kelis dešimtmečius neturėjau atsakymo. Mintijau, bet juk jie britai, o šiems, didžiai daugumai, futbolo virusas į jų kraują patenka su motinos pienu. Tačiau ir britas britui nelygu. Fantazavau, ginčijausi su savimi ir draugu, o atsakymo kaip nebuvo, taip nebuvo. Dėl tų pačių Bitlų pamėgau Liverpulio miestą ir, žinoma, futbolo komandą FC Liverpool.
Šiek tiek futbolo istorijos. Žaidimas, panašus į futbolą, žaidžiamas nuo neatmenamų laikų. Šiuolaikinio futbolo istorija skaičiuojama nuo 1863 m. Kaip žinia, anglai pirmieji suvienodino futbolo taisykles, nes iki tol vos ne kiekvienas kaimas žaidė pagal savas. Jie nusprendė, kiek komandoje turi būti žaidėjų, uždraudė žaidėjams (išskyrus vartininką) griebti kamuolį rankomis, atskyrė futbolą nuo regbio ir t. t. Tuo pačiu metu buvo įkurta ir Anglijos futbolo federacija. Futbolo žaidimas įgavo kiekvienam futbolo mėgėjui žinomus kontūrus.

Seniausiu futbolo klubu pasaulyje laikomas Anglijos Šefildo miesto „Sheffield football club“, įkurtas 1857 metais. Mano favoritas FC Liverpool įsikūrė 1892 m. Yra Liverpulyje ir dar viena puiki komanda – Everton FC. Beje, ši net anksčiau įkurta – 1878 m. Iki konkurento atsiradimo Everton FC žaidė „Anfield“ stadione, pastatytame 1884 m., tame pačiame, kuriame dabar šeimininkauja vokiečio Jurgeno Kloppo treniruojamas FC Liverpool. Kodėl taip atsitiko? Priežastis banali – nesutarimai dėl nuomos mokesčio, tarp tuomečio Everton FC prezidento (jis buvo miesto meru bei stadiono savininku) ir klubo direktorių tarybos. Konfliktas išaugo iki tokio lygio, kad įvyko skyrybos: taryba perėmė Evertono klubą į savo rankas ir pradėjo žaisti Goodison Park stadione. „Anfield“ stadiono šeimininkas ir buvęs Everton FC prezidentas liko be žaidėjų. Stadionas yra, komandos nėra. Tačiau meras nepasimetė ir įkūrė naują komandą. Naujai įkurtam FC Liverpool užteko vienų metų, kad prasimuštų į aukščiausią Anglijos futbolo divizioną. Per savo ilgą istoriją raudonieji (marškinėlių spalva) FC Liverpool patyrė ir nuopuolių, ir pakilimų. 18 kartų laimėjo Anglijos čempionatą, 5 kartus buvo stipriausias Europoje, iškovojo gausybę įvairių titulų, taurių, bet jau 3 dešimtmečius, nuo 1990 m., negali laimėti Anglijos čempionų vardo. Paskutinį kartą stipriausiu Europoje tapo 2005 m., laimėdamas UEFA Čempionų lygą. Beje, tais pačiais metais, gindami šį titulą, Liverpulio futbolininkai žaidė Kaune su FBK Kaunu. Lietuvos atstovai, kad ir pralaimėjo, bet rezultatas 1:3 – gan garbingas. Tas rungtynes stebėjau Kauno sporto kombinato stadione. Šį sezoną raudonieji labai sėkmingai žaidžia visais frontais, bet kada laimės Anglijos Premier lygą, žino tik ponas Dievas. Manoma, kad jų sirgaliai patys geriausi pasaulyje. Futbolo klubas FC Liverpool ir jų sirgaliai verti vieni kitų, jie yra viena didelė šeima! Deja, aš „Anfield” stadione rungtynių nemačiau, bet kai lankiausi Liverpulyje, pašmirinėjau po stadiono tribūnomis esančiomis erdvėmis, firminėje klubo parduotuvėje nupirkau anūkei raudoną futbolo kamuolį, ant kurio puikavosi klubo emblema.
Tiesiog nuodėmė būtų nepabuvoti mėlynųjų arenoje – Goodison park, kai atstumas tarp dviejų nesutaikomų priešų stovyklų tik 765 metrai.
Everton FC yra 8 kartus tapę Anglijos čempionais bei laimėję daug taurių turnyrų. Šiemet kol kas sekasi prasčiau, jie stiprūs vidutiniokai Anglijos futbole.
O dabar pakapstysime giliau, ar Bitlai domėjosi futbolu? Glūkoidų naujasis draugas, mano žemietis iš Simno, šiuo metu gyvenantis Airijoje, Audrius Janecka operatyviai atsiliepė į užuominą apie Bitlus ir futbolą. Vienu klaviatūros klavišo paspaudimu išgydė nuo viruso, kuris graužė mane dešimtmečius. Ačiū jam už puikų darbą, kurį atliko pasidomėjęs britų informacijos kanaluose, tokiuose kaip The Guardian bei kituose.

Fotogalera. Vytautas “San Simnas“ Stanevičius lankėsi Liverpulyje ir fiksavo patrauklius futbolo fanams momentus

 

 

 

 

Paskaitykime, ką gi atsiuntė Audrius…

Laikydamiesi politinio korektiškumo the Beatles niekada viešai nedemonstravo simpatijų savo miesto klubams, nenorėdami sukiršinti ir atstumti fanų.
The Beatles filme Yellow Submarin, “Eleanor Rigby“ scenoje yra užuomina į futbolą, gal būt Merseyside derbis, nes rodoma žaidžiant 2 komandas, kurios vieni marškinėliai mėlyni, o kitos raudoni.

Tačiau tikėtina, kad Paul McCartney yra slaptas evertonietis, nes vieną kartą yra pastebėtas tribūnose per 1968 metu FA Cup finalą tarp West Brom ir Everton.
Jis yra pareiškęs, kad “kaip liverpulietis, aš myliu abi miesto komandas, bet jei kas prispaustų ginklą prie mano kaktos – tada aš tikras mėlynasis“.
“Čia yra sandėris: mano tėvas yra gimęs Evertone, mano šeima oficialiai yra evertoniečiai, tad jei kas liečia miesto derbį, aš turėčiau palaikyti Everton“ „ teigė McCartney radijo stočiai “Radio Merseyside“.
“Kartą po koncerto Wembley Arenoje aš sutikau Kenny Dalglish (Liverpool žaidejas) ir draugiškai pasikalbėjome. Ir žinai ką? Aš nusprendžiau palaikyti abi miesto komandas, nes tai Liverpool, ir manęs nedomina katalikų – protestantų kivirčai“.
“Jos abi yra geros komandos, bet prispaustas prie sienos – aš esu evertonietis.
McCartney brolis Mike McGiear yra absoliutus raudonasis. Filmuojant savo grupės The Scaffolds promo filmą “Thank you very much“, jis nusifilmavo stovintis priekyje sausakimšo Spion Kop ir dainuojantis klubo himną.

 

Pasak the Beatles istoriko Ray O’Brien, John Lennon niekada nebuvo futbolo ar aplamai sporto gerbėjas. Jo tėvas buvo Liverpool gerbėjas, ir jo prašymu John įtraukė buvusio Liverpool žvaigždės Albert Stubbins atvaizdą į Sgt. Pepper albumo viršelį, kur jis buvo vienintelis futbolininkas iš minios žmonių. Jis stovi šalia Marlene Dietriech peties.
Kito eks Liverpool žaidėjo Sir. Matt Busby, kuris 5 metus praleido „Anfield“ stadione prieš tampant Manchester United treneriu, vardas paminėtas Lennon’o the Beatles dainoje “Dig it“.

Nei John Lennon, nei George Harrison niekada nėra buvę stadione žiūrėti futbolo varžybų, George Harrison sūnus Dhani yra karštas raudonųjų fanas ir pastovus „Anfield“ žiūrovas.
George Harrison iš visų the Beatles mažiausiai domėjosi sportu aplamai arba buvo labai užsislaptinęs futbolo gerbėjas, nes siekiant išvengti nepageidaujamų klausimų, yra pareiškęs: “Liverpulyje yra 3 komandos ir aš palaikau vieną iš jų“.

Kurioziška, bet Ringo Starr yra Arsenal fanas. Jo patėvis buvo iš Londono ir pasiimdavo įsūnį į visas klubo rungtynes, tiek išvykoje, tiek namuose. Tačiau Ringo Starr augo, žinodamas apie raudonuosius ir abu jo sūnūs turi nuolatinius bilietus į „Anfield“ stadioną.

Pats aiškiausias įrodymas tarp the Beatles ir futbolo yra jų telegrama Liverpool treneriui Bill Shankly 1965 metais su palinkėjimu raudoniesiems sėkmės artėjančiame FA Cup finale. Ši telegrama yra pakabinta Shankley Hotel viešbučio foje Liverpulyje, kurioje rašoma: “Visokeriopos sėkmės, vaikinai. Mes jus žiurėsime per TV. John, Paul, George ir Ringo“.

P.S. Paskutinė pastraipa paglostė širdį, visgi vyrukai – FC Liverpool gerbėjai

ALYTUS TARPUKARIO ISTORIJA. PIKANTIŠKAI IR ŠMAIKŠČIAI

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Tris dienas Vilniuje šurmuliavo tradicinė, jau dvidešimtoji knygų mugė su aibe pasiūlymų smalsuoliams skaitytojams ir iš to duoną valgantiems plunksnos broliams, įvairių menų mėgėjams bei profesionalams.
Kaip ir ankstesnės, ši džiugino lankytojų gausa. Tarp jų malonu buvo sutikti studijų laikų draugus, iš matymo pažįstamus žmones, gerai nusiteikusius bukinistus (senų knygų pirkėjus ir pardavėjus), senų knygų žinovus. Smagu, kad mugėje knyga drauge su muzika, kad šioje bendraminčių šventėje ir vaikas, ir senjoras pamiršo apie laiką, – jaunieji užsižaidę savo erdvėse, vyresnieji – susitikimuose bei diskusijose su rašytojais, poetais, menininkais. Nieko nestebino, kad koks nors lankytojas patogiai įsitaisęs, tarsi jogas, sėmė į save išmintį, klausydamasis autoritetingų pranešėjų. Muzikos salės vaizdelis buvo spalvingesnis dėl tolerancijos koncertų metu ant grindų prigulusiems žiūrovams. Pabandyk ištverti tokį maratoną nuo ryto iki vėlaus vakaro

KNYGŲ MUGĖ PAGAL GLŪKOIDUS || Vytautas Stanevičius @ Garažų Klipai || 2019

Susipažinęs su mugės renginių programa, riebiai pabraukiau Alytaus kraštotyros muziejaus renginį, kuriame Birutė Malaškevičiūtė pristatė savo knygą „Kasdieniai nutikimai tarpukario Alytuje.“
Kiekvieno miesto istorija savita, turtinga ir įdomi, o kad ji keltų smalsumą kiekvienam miesto gyventojui ar svečiui, tenka pasirinkti tik tinkamą pasakojimo būdą. Galima pasakoti dokumentuotą versiją, pažeriant daugybę faktų, pasigiriant praeities pasiekimais, įžymybėmis, miesto pastatais, tačiau šią versiją papildžius kasdienybės istorija, kasdieniais nutikimais, ji virsta įtaigiu, intriguojamu ir įdomiu pasakojimu. Pasakojant Alytaus tarpukario istoriją, kasdieniai nutikimai – būtinybė.
Leidinį pristatyti padėjo Vida Grišmanauskienė ir Audronė Jakunskienė. Į knygos pristatymą susirinkę klausytojai negailėjo komplimentų, klausimų autorei, šmaikščiai ir vaizdingai pasakojusiai apie tarpukario Alytų. Alytaus muziejininkai džiaugiasi galėję pasigirti nuveiktais darbais ir parodyti juos platesniam skaitytojų ratui, tarp kurių buvo ir du glūkoidai Vytautai – politologas Dumbliauskas ir aš, atsargos istorikas, šio straipsnio autorius.
Šiek tiek apie šią knygą, kuriai rasti vietos privalo alytiškiai savo bibliotekėlėse.
Tūlam glūkoidui tūrėtų būti įdomu susipažinti su gimtojo miesto – Alytaus – tarpukario istorija. Alytiškė muziejininkė Birutė Malaškevičiūtė, remdamasi 1918–1940 m. Lietuvos periodine spauda, parašė knygą „Kasdieniai nutikimai tarpukario Alytuje“. Kaip knygos pratarmėje rašo pati autorė, „ši knyga – bandymas ne rimtai žvilgtelėti į tarpukario Alytaus kasdienį, savaip žavingą gyvenimą, kad skaitytojas galėtų ir nusišypsoti, ir nustebti ar net pyktelėti.“
Jei knygoje rastume vien sausus faktus, ji tikriausiai būtų skirta tik profesionalams istorikams. Tačiau Birutė nutarė atspindėti tarpukario alytiškių gyvenimą įtaigiau. Faktai tampa patrauklesni bei labiau įsimenami, kai pasakojama apie pikantiškus nutikimus miestelėnams bei jų svečiams. Kuriozines situacijos atskleidžiamos šmaikščiai ir su nemenka humoro doze. Juolab, kad knygos personažai ne šventieji, o šiam nuodėmingame pasaulyje „griešijantys“ dzūkai. Dažnai minimas laikotarpis yra idealizuojamas, bet ir tada Alytuje buvo savų „pijokėlių“, „razbajnykų“, sukčių, vagišių. Jei buvo šie, tai kaip galėjo nebūti ir laisvo elgesio merginų. Buvo, kaip gi be jų. Tačiau „kovojant“ su prostitucija, policija, „plaštakių“ šantažuotojai kartais perlenkdavo lazdą ir nukentėdavo niekuo nekaltos merginos, netgi nekaltos mergaitės. Įdomu, kad šiame kontekste pagarsėjo ir Simnas, kur apie policijos savivalę aprašė netgi to meto respublikinė spauda. Šios gyvenimiškos istorijos labai dažnai būna įdomesnės nei oficialios versijos. Kad ir kaip „cekava“ skaityti apie to meto išdaigas, bet jos neužgožia ir solidžių to meto miesto gyvenimo įvykių.
B. Malaškevičiūtė supažindina su garsiojo Zimavičienės mūro bei jo šeimininkų istorija, atskleidžia Alytaus Laisvės angelo paminklo pastatymo datos paslaptį, karininko Antano Juozapavičiaus gelžbetoninio tilto atidarymo šventę 1937m. Plačiai mini 1929 m. verslininkų brolių Cvilingų pastatytą žemės ūkio mašinų fabriką „Ūkmaš“ (kartais vadinama „Ūkmašina“). Atskiri skyreliai skirti vieniems gražiausių tuo metu Lietuvoje Alytaus pašto rūmams, miesto autobusų stočiai, geležinkeliui, miesto turgui. Nepamirštas ir Alytaus miesto kultūrinis gyvenimas, švietimas, pramogos, pirmojo Alytaus kino teatro istorija bei Alytaus Kurortas. Sportinio gyvenimo pėdsakų, deja, neaptinkame, bet plačiai aprašoma pirmoji Lietuvoje masinė kelionė baidarėmis, kuri startavo Alytuje 1934 m. liepos 7 d.
250 psl. knygoje gausu karikatūrų iš to meto spaudos, nuotraukų iš Alytaus kraštotyros muziejaus rinkinių bei žmonių asmeninių albumų, dokumentų, atvirukų, piešinių, įdomybių…

VISŲ LAIKŲ TOPAS. MES IŠRINKOME!

Šis paveikslėlis neturi alt atributo; jo failo pavadinimas yra plakatas-top-hitai-tumb1.jpg

Graži dovana glūkoidų tinklapio dešimtmečiui. Tai ne Bilboard ar Pakartot playlistas, o Jūsų sudarytas ir išrinktas dešimtukas. Aktyvumu nepasižymėjom, nors kvietėm visus, visais įmanomais būdais prisijungti. Vieni pažiūrėjo iš debesų: kokią nesamonę jie čia sugalvojo, kiti neįkando anglų kalbos, nors jau beveik trys dešimtmečiai Nepriklausomybės turime.  Tie, kurie nuoširdžiai TO norėjo, rado 101 būdą TAI padaryti. Pavyzdžiui, mūsų gerbiamas tapytojas Alvydas Petkevičius (mokėsi prancūzų kalbą) atnešė sąrašą su pavadinimais ir sutartinėm stigmom. Bet visi supratome kas Alvydui patinka  Respektas. Kai kurie kiti taip ir liko pažadukais. Matyt amžiaus našta kamuoja ar kitos negalios. O mūsų ir taip kas metai lieka vis mažiau. Tikra katastrofa. Gerai, kad po truputį jungiasi jaunimas – glūzaurų  pamaina. 

Tikslai buvo daugiaprasmiai: #1 pasidalinti savo mėgstamais kūriniais su kolegomis melomanais ir glūkoidų visuomene, kad žinotume kas ką mėgsta. #2 netikėtai atrasti kūrinį, kurio anksčiau nežinojai. Jei kolegai jis patinka, tai natūraliai klausi savęs: kodėl jam patinka – reikia susirasti Spotify, Deezer ar Youtube ir būtinai paklausyti. O jei tai atradimas!? Buvo ir fenomenalių nuomonių sutapimų. Pavyzdžiui Dzilbus balsavo už beveik visą Igorio sąrašą. Štai kaip kartais nutinka.
#3. išrinkti visų laikų top 10. Tai ir padarėm

Gražu, kad  mėgstamų kūrinių sąrašuose įtraukėte ir lietuviškus. Tik labai mažai. Negi nieko tokio įsimenančiai vertingo nesukūrėme nuo 1918 metų?? Lietuviški kūriniai išsirikiavo taip::

Hiperbolė – Vandens Ženklai (21), Kertukai – Lopšinė (14), Jurga Šeduikytė – Nebijok (13), Danutė Neimontaitė – Vėjas Man Pasakė ​(10), Virgilijus Noreika – Švelnumas (10), Ovidijus Vyšniauskas – Mažyte mano (10), Laimis Vilkončius – Laivas (8), Kertukai – Jei turėčiau aš kapeikų maišą (8), Albertas Antanavičius – Aš lauksiu tavęs Simne (7). Aisčiai – Arielkytė  (7). Mantas – Čiuožki (4), Happyendless – Power Forever (3)

O čia, tai, ką rinkote JŪS. Galutinis rezultatas neskundžiamas ir todėl galioja::
[paspaudę ant kūrinio, galėsite perklausyti. Galioja tik pirmam dešimtukui]

11. Beatles – Hey Jude (44)
12. Pink Floyd – Shine On You Crazy Diamond (40)
13. Christie – Yellow River (39)
14. Boston – More Than A Feeling (39)
15. Led Zeppelin – Whole Lotta love (38)
16. The Beatles – Yesterday (37)
17, Uriah Heep – July Morninig (36)
18, T.Rex – Children Of The Revoliution (36)
19, Jimi Hendrix – Hey Joe (35)
20, AC/DC – Highway To Hell (35)
21, Neil Young – Old Man (33)
22, Pink Floyd – Wish You Were Here (32)
23, The Beatles – A Day in a Life (28)
24, Queen – We Will Rock You (28)​
25, Pink Floyd – Another Brick In The Wall (27)

Apie šunis

Šuns dienos proga Garažų Klipai parengė jums filmuką ir į jį sukrovė 30 metų bendravimo patirtį su šunimi. Keletas patarimų ir pastebėjimų gali jums praversti ir tai būtų švietėjiška šio filmuko prasmė.

Balandžio 24-ąją pasaulyje minima Šuns diena. Šie, visa širdimi savo šeimininkui atsidavę keturkojai, ne veltui tapo geriausio žmogaus draugo sinonimu. Tad, jei neturi draugų ar tiesiog nenori su niekuo bendrauti – įsigyk šunėką. Realybėje visi turime su kuo bendrauti ir turime gerų draugų, tarp kurių būna ir labai gerų ir šiaip sau. Bet jei nori turėti TIKRĄ draugą – įsigyk šunį. Jie neveidmainiauja ir nesimaivo, kartais neklauso, nes jo nemokei to nedaryti. Niekada tavęs nebara ir, dažniausiai, su tavo sprendimais nuolankiai sutinka, jei tu to jį mokei. Šuns glostymas padeda nusiraminti, mažina kraujospūdį. Kai sunku, gali ir paverkti jam kaklą apsikabinęs (apsikabinusi). Kai kurių veislių šunys gins ir apgins jus bet kuriuo atveju, kiti užspęs šernus, kad medžiotojui beliks tik nuspadinėti 16 kalbro Simson sistemos šautuvo gaiduką. Treti bus šeimos žaisliukai ir skambučiai.

Nuotrauka iš mūsų Fotogalerijos Savaitės foto

O kiek unikalių savybių jie turi. Pavyzdžiui, tiek dešrelę ar duonos gabalėlį gavę šunys jaučiasi vienodai laimingi. Šunims svarbiausia šeimininko rodomas dėmesys ir meilė.
Jei sutikę nedraugišką keturkojį išsigąsite, situacija tik pablogės. Gyvūnai baimę atpažįsta ne tik iš žmogaus kūno kalbos, bet ir gali ją užuosti. Kai išsigandęs žmogus, pats to nesuvokdamas, automatiškai stresuoja ir išskiria prakaito molekules, akimirksniu išsiskiria baimės bei streso hormonai. Šuns uoslė 10 000 kartų jautresnė negu žmogaus, todėl jis be vargo juos užuodžia. Šunys girdi maždaug keturis kartus geriau nei žmonės, o klausos galimybių diapazonas ženkliai viršija žmogaus galimybes, pavyzdžiui The Beatles dainoje „A Day in the Life“ yra įrašytas švilpavimas, kurį gali girdėti tik šunys. Tai ultragarsas. Nors kalbama, kad šunys neskiria spalvų, tai tik dalinė tiesa. Šunys mato geltoną ir mėlyną spalvas. Taigi Photoshopu jiems dirbti būtų sudėtinga.
Kai kur šunys netgi specialiai mokomi atpažinti ligas, nors tai nėra oficialiai pripažintas diagnostikos metodas. Dažniausiai jie mokomi iš anksto atpažinti epilepsijos priepuolį, o jei pastebite, kad gyvūnas įkyriai uostinėja jūsų apgamą, vertėtų jį išsitirti.
Šuns dienos proga Garažų Klipai parengė jums filmuką ir į jį sukrovė 30 metų bendravimo patirtį su šunimi. Keletas patarimų ir pastebėjimų gali jums praversti ir tai būtų švietėjiška šio filmuko prasmė. Rasite ką svarbu nuveikti pirmaisiais šuniuko gyvenimo metais. Arba sužinoti, jog geriausi ir nemokami dresiruotojai yra YouTube kanaluose: Richard Heinz “The Miami Dog Whisperer“, Training Positive, Cesar Millan’s Dog Nation.
Ar žinote, jog šunų veislės skirstomos į šešias grupes dėl jų gebėjimo suvokti ko iš jų prašo žmogus. Pavyzdžiui pirmos kategorijos šunys supranta komandas, jas pakartojus 3-5 kartus. O šeštokai tai padaro, pakartojus komandas 80 – 90 kartų arba neišmoksta jų niekada. Tai sako geriausi pasaulio dresūros specai. Jei jau renkatės šuns veislę, gerai pagalvokite. Atminkite, jog yra veislės, kai šuo gali būti šuniškai protingas, bet jūsų niekada negins, dar užėjusiam neprašytam svečiui parodys kur padėti jūsų žmonos natūralių perlų karoliai. Atminkite, jog yra veislių, kuriems, dėl prastų gebėjimų mokytis, jūs tapsite patarnautojais ir jų įnorių tenkintojais. Tačiau ko tik žmogus nepadaro dėl savo numylėtinių. Čia jau ribos nenubrėžtos.
Jei glūkoidų skaitytojai atsiųstų savo keturkojų draugų nuotraukas, padarytume fotogalerą “MŪSŲ KETURKOJAI“. Ir visiškai nesvarbu ar jie šiame ar jau aname pasaulyje. Pamenu, pavyzdžiui,  Viktoras su Jule turėjo puikią bokserę Deirą ar Rasa šarpėjų Kanį. Svarbu, kad jūs juos labai mėgote, o jie mylėjo jus. Šiųskite fotkes!!!

Visus šunų mylėtojus ir jų keturkojus sveikiname su Tarptautine ŠUNS diena. Linkime puikių tarpusavio sąntykių ir malonių akimirkų, praleistų kartu.

Jūs turite šunį! You have a dog! || Garažų klipai pristato 2018

Trys muškietininkai ir d’Artanjanas

Tie vyrukai, bando susitapatinti su Diuma romanų herojais. Mat vaikystėje skaitė Tris muškietininkus, Po 20-ties metų ir Vikontas de Braželonas. Perfrazavus sau paliankiu rakursu: Nuotykinga jaunystė, Brandus vidurinis amžius ir Reziumė arba dabartis. Kai klevai leidžia paragauti savo sulčių, o Vidzgiris pražysta mėlynai, jie susiburia ant “Linijos kalno“, “Lankutėse“ ar “Po girininku“ ir postringauja įvairiausiom temom. Prisimena Miesto sodo laikus ir Kriaušiaus panas, Pink Floydų “See Emily Cry“ ir kažkur pradingusias Nemuno ežges.

Mikroreportažas iš susitikimo::
Glūkzaurai Vidzgiryje 2018 || Garažų Klipai pristato 2018

Lietuvai 100. Juozas Bulvičius –mano senelis

BIRUTĖ GAUČIENĖ Lietuvos valstybingumo 100-mečio proga  deklamuoja savo eilėraštį ir sveikina visus teisingus žmones su svarbia Lietuvai švente. Linki kantrybės ir išminties. Valio!

 

Kai tapome NATO ir ES nariais, glūkzauras Virgilijus Beiša 2004 metais Dzilbui sakė: dabar aš ramus, visa kita sutvarkoma. Dzilbus: aš taip džiaugiuosi šiais dviem, be galo svarbiais įvykiais ir, Virgi, visiškai sutinku su Tavimi, tačiau tiems “kitiems“ reikalams, manau,  sutvarkyti prireiks 50 metų, lygiai tiek, kiek buvome okupuoti. Tiek metų prireiks, kol tauta atstatys savo mentalitetą, o piliečio moralinės nuostatos priartės prie  prieškarinės smetoninės Lietuvos lygmens. 2040 metais neliks Lietuvoje vatnykų, runkelių, Kremliaus trolių, uspaschininkų ir paksininkų. Kai tokių nebus, niekas nerinks įvairių šustauskų ar gražulių. Tauta pasveiks.  Sveika tauta rinks teisingai mąstančius politikus, sugebančius vairuoti kraštą link giluminių europinių vertybių. Šiandien turime Laisvę ir Nepriklausomybę – tai, ką privalu  saugoti ir branginti, bet “kiti“ reikaliukai dar plaukioja vėjyje. Iki apsivalymo liko 22 metai. Būkime kantrūs, sumanūs ir susikaupę. 

Vasario 16-toji – tinkama proga prisiminti prieškario Lietuvos garbingus žmones. Besikapstydamas po savo genealoginio medžio archyvus, Dzilbus randa straipsnį apie savo senelį, jį pažinojusio amžininko rašytą.

VLADAS  ŽEMAITIS

Tuomet gyvenau Vilniaus gatvės galugatvyje, netoli išvaizdaus Bulvičių namo. Juozas Bulvičius – Lietuvos knygnešys, Tėvynei nusipelnęs, labai nuoširdus. Nors ir labai turtingas, valdė Simanėliškių dvarą, turėjo, kiek pamenu, gal net pagrindinį akcijų paketą Marijampolės cukraus fabrike, tačiau mėgdavo bendrauti su paprastais ir neturtingais žmonėmis. Dažnai sakydavo žmogų ne plunksnos puošia, bet darbai, santūrumas, meilė artimui. Bulvičiai buvo religingi žmonės. Kalėdodami Vilniaus gatvėje kunigai visuomet Bulvičynėje vakarieniaudavo. Jo žmona labai dažnai mane pakviesdavo tai gatvę nušluoti, tai kokį darbą atlikti. Už paslaugas dosniai atsilygindavo. Tačiau labiausiai stebindavo Bulvičiaus maudymasis eketėje. Netoli Bulvičių daržo tekėjo vandeningas Vilkaujos upelis, šiandien grioveliu tapęs. Anuomet pilnas gilynių. Kunigai, dalį upelio aptvėrę aklina tvora, maudyklę įsirengė. Bulvičius, palikęs ant ledo kailinius, nuogas panirdavo į prakirstą eketę. Joje maudydavosi. Smalsius vaikus net šiurpas krėsdavo. O turtuolis, nekreipdamas į juos dėmesio, lėtai eketėje maudydavosi. Tada nesupratau, kodėl toks turtingas žmogus, kurio namuose buvo vonia, drąsiai lysdavo į ledinį vandenį. Tiktai vėliau sužinojau – jo širdelė negalavo…

Bulvičius mėgo humorą. Retkarčiais, su kairiųjų pažiūrų kaimynais, gyvenančiais Vilniaus gatvėje, juokais pasiginčydavo: kaimyne, kiek žinau, esi buvęs Rusijoje. Kovojai raudonųjų pusėje. Aš – kaptalistas, nepykstu. Tavo vienoki įsitikinimai, mano kitoki. Tiktai kvailiai dėl politikos pykstasi, juk visi esame lietuviai… Jam atsakydavo: tave pirmajį nušaučiau, jeigu tarybų valdžia sugrižtų [turima galvoje 1917-1919 metai – gluk.pastaba]. Bulvičius kvatodavo: netikiu, jog šautum. Esi neblogas kaimynas…

Kuomet rusai užėmė Vilnių, vėliau jį sugrąžino Lietuvai, Bulvičius nujautė: “Negerai viskas klostosi. Rusai ne gera valia Lietuvai “padovanojo“ sostinę“. Pergyveno. Rūpesčiai dar labiau alino nesveiką širdį. Vilniaus gatvės gyventojai vis rečiau matydavo buvusi knygnešį. Bulvičius mirė okupacijos išvakarėse, dar laisvoje Lietuvoje… Buvęs Lietuvos knygnešys vertas šviesaus atminimo. Vikaviškio ar gretimų rajonų žmonės, kurie geriau pažinojo Bulvičių, galėtų parašyti “Sūduvos kraštui“. Jo dukros, kiek teko girdėti, pasitraukė į Ameriką. Sūnus, tarnavęs Lietuvos kariuomenėje, nespėjo i Vakarus pasitraukti. Retkarčiais aplankydamas tėviškės sodą, stabteliu ties nugriautu Bulvičių namu. Net pamatai baigiami išardyti…

 

Dzilbaus seneliai, mama, dėdės ir tetos arba visa Bulvičių  šeima 1938.  Vilkaviškis. Iš Kauno atostogų parvykusios studentės: Gražina (būsima Dzilbaus mama gydytoja-odontologė) ir būsima pedagogė Birutė (vėliau: tremtis Sibire, 1967 emigravo į Kanadą),  Kęstutis – Paryžiaus Sorbonos universiteto absolventas, Kauno Pieno centro direktorius –  po karo pasitraukė į Kolumbiją, karo aviacijos kapitonas Albinas – žuvo pirmomis karo dienomis, palaidotas Kauno Panemunės kapinėse, generalinio štabo majoras Vytautas – vėliau raudonųjų “išlaisvintojų“ nukankintas ir Gorkio kalėjime sušaudytas, jaunėlės: Danutė (emigravo į Kanadą) ir Aldona (visą laiką gyveno Kaune, Dainos gatvėje, pažinojo “Gintarėlius“, nes dirbo jų mokyklos bibliotekoje). Centre –  Suvalkijos ūkininkų sąjungos pirmininkas, knygnešys JUOZAS BULVIČIUS su žmona Konstancija. Po trejų metų iš Rytų atsibastę raudonieji vandalai  sujaukė šios laimingos šeimos gyvenimą.

Daugiau Vasario 16-tosios  temų glūkoiduose:
> DATOS IR ŽMONĖS (apie majorą Vytautą Bulvičių išsamiai)
> TERMINAI IR LIKIMAI (VISKAS LABAI PAPRASTA)  (rasite kaip menami Dzilbaus draugai jį vadino komunistu)

 

Skirta Vilniaus glūkoidams Lietuvos 100-mečio proga

Vilnius – Lietuvos sostinė, neseniai šventė savo gimtadienį. Čia prieš 100 metų buvo paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė. Daugelio iš mūsų Vilniuje prabėgo gražiausi studentiški metai, kai kas jame surado savo meilę, o kai kas iš glukoidų jame pasiliko gyventi, kurti, dirbti…

Musu kraštietė, neseniai debiutavusi glukoiduose, Birutė Gaučienė eilemis atskleidžia senojo Vilniaus grožį…

Vilniaus glukoidams skirtas naujo žanro kūrinėlis – eiliuotas gidas Vilniaus svečiams, į kurį savo širdį eilėmis sudėjo Birutė Gaučienė, Vytautas „San Simnas“ Stanevičius dekoravo nuotraukomis ir visa tai sumiksavo Garažų Klipai

MŪSŲ VILNIUS || Birutė Gaučienė || Vytautas „San Simnas“ Stanevičius || Garažų Klipai 2018

Juozas Jonkus ir Aisčiai

Ką tik atsisveikinome su ilgamečiu Alytaus Ryšių Mazgo vadovu JUOZU JONKUMI (1928 – 2018). Šias pareigas jis ėjo dar sovietmečiu, o 1970 metais, dirbant atsakingose pareigose, toleruoti savo aplinkoje 18 – 20 metų jaunuolius, grojančius maištingą, Alytuje dar negirdėtą muziką buvo rizikinga. Gal todėl ir grupės pavadinimas “Aisčiai” kėgėbistų buvo suspenduotas. Bet po Juozo Jonkaus sparneliu, pašto patalpose vis tiek vykdavo repeticijos su tikrais instrumentais. Įstaigos vadovui palaiminus, buvo nupirktos vokiška Elgita elektrinė gitara, dar čekų Jolana ir bulgariška bass gitara Orfėjus, Trowa būgnai, bulgariška mikrofoninė aparatūra ir kiti aksesuarai. Tada tokie dalykai muzikantams buvo didelis turtas, be kurio tu būtum buvęs niekas.

Prisiminkime šį puikų žmogų ir dėl jo neeilinių asmeninių savybių ir gebėjimų. Tai jis išugdė savo sūnuje profesionalų elektrotechnikos-elektronikos profį. Viktoras Aisčiuose grojo bass gitara, kartu buvo nepakeičiamas specialistas garso stiprinimo aparatūros priežiūros, gedimų šalinimo ir novatoriškų idėjų realizavimo srityje.

Aisčiai numirė 2015 metais po koncerto Miesto Sode, kuriame dar buvo galima įžvelgti Aisčių dvasią. Juozas Jonkus pergyveno savo kūdikį pora metų ilgėliau. Tokia istorija.

Glūkoidų vardu, velionio žmoną, sūnų Viktorą su  žmona Jule, anūkes Aistę ir Agnę su šeimomis užjaučiame ir liūdime kartu su jumis.

 

 

Metai, kai neturime KERTUKŲ įkūrėjo Vydmanto Juronio

Kauno halė 1968. Rugsėjo pirmąją Kauno politechnikos instituto Mechanikos fako  fuksai (dabartiniai glukoidai) Vidukas, Vidma, Kapitonas ir Dzilbus, iš susižavėjimo spindinčiais veidais, stebi kai į sceną, užsimaukšlinę ant galvų baltus perukus, įbėga “Kertukai“ ir koncertą pradeda bičboisų gabalu Barabara Ann. Dvasinio pakilimo pikas ir įspūdžio ataka prilygsta šių metų Red Hot Chili Peppers ar Lenny Kravitz pasirodymams Kauno Arenoje. Reikia nepamiršti, jog tai buvo laikai, kai karaliavo sovietmečio pseudomuzikinis stilius, vadinamas tarybine estrada. Prieš  metus, 2012 gruodžio 13 dieną mirė “Kertukų“ grupės narys Vydmantas Juronis. Žiniasklaida tylėjo. Albertas “Šekspyras“ Antanavičius pažinojo, bendravo su Kertukų gitaristu. Tada jis pirmasis glūkoidams ir pranešė apie LT roko istorijos figūros (ne pėstininko) praradimą

 

juronis“Kertukai“ – legendinė 60-ųjų Kauno bigbyto grupė ir Lietuvos roko pirmeiviai. Aktyvi veikla 1966-1971. Susikūrė 1966 Kauno Politechnikos institute. Tais laikais oficialiai vadinosi KPI “vokaliniu-instrumentiniu ansambliu“. Dauguma grupės narių buvo KPI studentai. Pradžioje daugiausia grojo studentiškuose šokiuose. Šiame etape grupės veikloje dalyvavo ir vokalistė Janina Miščiukaitė. 1968 grupė laimėjo “Gintarinės triūbos“ prizą Kauno festivalyje “Muzikinis pavasaris“ ir išsiveržė į plačiąją sceną. Šis įvykis lėmė tai, kad “Kertukai“ tapo bene pirmuoju gitariniu kolektyvu Lietuvoje, apie kurį negalėjo nutylėti ir sovietinė Lietuvos spauda, radijas ir net televizija. Tai smarkiai išpopuliarino grupę. Vien per 1968-uosius metus “Kertukai“ turėjo daugiau nei šimtą koncertų visoje Lietuvoje, ir visur salės lūžo nuo klausytojų antplūdžio. Jų atliekamos dainos “Mes ne Bitlai“, “Lopšinė“ tapo tuometinės jaunimo kartos “hitais“. Vėlesniais metais “Kertukai“ ir toliau sėkmingai koncertavo tiek Lietuvoje, tiek ir už jos ribų. 1969-taisiais įrašė muzikinį takelį lietuviškam kino filmui “Ave Vita“. 1971 metais daugumai narių baigus mokslus – grupė išsiskirstė.

kertukai_cr

Albertas Antanavičius su Vydmantu Juroniu Vilniuje

“Kertukų“grupės įkūrėjas – Vydmantas Juronis (gitara/vokalas), kuris rašė muziką ir tekstus visoms originalioms grupės dainoms. Oficialus grupės lyderis buvo Gediminas Jurgilas (elektrovargonai). Kiti: Saulius Lukošius – vokalas/ guitar, Feliksas Tulčinas – bass gitara, Alius Tatarskis – būgnai. Taip pat dalyvavo Simas Taršys ir Gražina Akstinaitė (vokalas)

Vydmantas Juronis domėjosi ezoterizmu. Tai žinios, laikomos vertingomis žmogaus dvasinei raidai, nors ne visad pagrįstos moksline įžvalga, kartais mokslininkų vadinamos pseudomokslu. Domėjosi ikikrikščioniškais lietuvių tikėjimais. Muzika lydėjo nuolat: dalyvavo bardų žygyje per Lietuvą, darbas iki pensijos buvo susijęs su garsais – talkinant kriminalistams, iššifruojant audio įrašus ar bendradarbiaujant su garso įrašų firmoms. Vydmantą Juronį palaužė sunki liga.

Lietuva neteko vieno rocko muzikos pradininko, nepasukusio pigios muzikos produkavimo keliu. Gal todėl šiandien turime Andrių Mamontovą, Bix, Raigardą Tautkų, Happyendless, Jurgą Šeduikytę, Garbanotą Bosistą ir daug kitų, kurie po 20 metų Nepriklausomybės įrodė, jog sovietmečio muzikinei stagnacijai atėjo galas.

 

 

Kreta – Europos civilizacijos lopšys

Graikijos sala Kreta maždaug lygiai nutolusi nuo žemyninės Europos (Graikijos) Šiaurėje ir Afrikos (Libijos) Pietuose ir du kart tiek nuo Azijos (Sirijos) Rytuose. Ilgis 260 km, beveik kaip per Lietuvą, o plotis tiek, kiek nuo kuklaus provincijos miestelio Pietų Lietuvoje iki Kauno. Dažnai sakoma – čia Europos kraštas. Bet kretiečiai sako: čia Europos pradžia ir štai kodėl.

Kreta – Europos tėvynė || Garažų Klipai 2017

Seniai seniai, 2500 metų iki Kristaus pasirodymo Nazarete, Dzeusas, pasivertęs buliumi nuplaukė į Finikiją – žydų ir arabų proproproprotėvynę ir pamatė dailią panelę vardu Europa, pakrantėje skinančią gėles. Pasiūlė jodinėjimo paslaugą ir jūra parsigabeno ją į Kretą. Jiems gimė trys vaikai, vienas buvo Minas. Štai čia nusitrina riba tarp mitų ir tiesos. Suklesti Minų dinastija arba pirmasis Europoje civilizacijos lopšys. Kretiečiai sako: kai pas mus jau buvo valstybė su visais valdžios atributais, graikai dar medžiuose gyveno. Kai išgirsti taip sakant, pagalvoji, o ką TADA veikė mūsų protautiečiai? Kaip sakė Alvydas Petkevičius, mūsų istorija buvo medinė, todėl supuvo. Mūro pilis Gedimino kalne pastatyta prieš 600 metų. Mes čia, Kretoje knaisiojomės po 4000 metų istorią. To pakanka, kad vertėtų aplankyti šią salą.

Kurie geriau gyvena? Mes ar jie? Ogi panašiai. Jei kalbėsim tik apie kainas – viskas šiek tiek brangiau negu Graikijoje (ir Lietuvoje), nes, išskyrus avieną, ožkieną ir alyvuoges, visus produktus į salą reikia atplukdyti ar atskraidinti.

Reikia nepamiršti, jog graikai mokesčių politikoje iki krizės norėjo būti gudresni už kitas eurosąjungos nares. Kasos kvitas? Kai  paprašiau kasos čekio Rodo saloje 2005 metais, nustebusi pardavėjo povyza tiesiog rėkė –  tik kvaileliai juos duoda. O kam jis? Tada buvo taip, bet,  patikėkite, šiandien kvitą gauni net turguje ir beveik visais atvejais. Bet mokesčiai išaugo žiauriai, pavyzdžiui, tėvas gąsdina neklaužadą sūnų: jei būsi negeras, užrašysiu tau namą (suprask: su visais mokesčiais).

Iš serijos “nežinia kada žmogui gana”: jiems 800 eurų pensininkui – labai negarbingi pinigai. Koks Lietuvoje vidutinis pensininko atlyginimas?

 

Saloje gyvena dori žmonės. Kalėjime sėdi albanai, o kaime kartais parduotuvėje rasite raštelį: imkite ką reikia, pinigus palikite ant prekystalio. Ką saloje veikia vietiniai? 90 % gyventojų – aptarnauja turistus. Kiti gano ožkas ir avis, dar spaudžia superkokybišką alyvuogių aliejų,  valdo, moko, tarnauja. Ožkos ir avys kalnuose ganosi pačios, tik biologiniu laikrodžiu vadovaujasi ir namo grįžta, kai pieną reikia atiduoti. Gyvuliukai nuolat sportuoja, laipiodami kalnų šlaitais ir maitinasi ypač ekologiškai. Kad aiškiau būtų, palyginkite karvę, tvarte gulinėjančią ir nuolat harmonus rijančią. Kaime kepa šašlyką “Antikristo” iš avienos. Priešais ugnį 45 minutes, apsuka kepsnį kita puse ir procesas tęsiasi dar 45 minutes. Arba teko matyti visą varškės gamybos procesą kalnuose pas piemenį Joaną. Ir ragauti. Ryte pamelžia avis ir ožkas, pieną sumaišo sąntykiu: 30%  avies -70% ožkos, pašildo iki 70⁰ C, prideda citrinos rūgšties, išmaišo.

Pirmieji salos svečiai, kuriuos šiandien vadiname turistais, buvo vokiečiai prieš 230 metų. Vėliau hipiai, apie 1969 metus,  pietinėje salos dalyje esančiame Matalos kaimelyje su keletu namelių, davė impulsą turizmo suklestėjimui. Dabar birželio mėnesį čia suvažiuoja brolių ir seserų iš viso pasaulio, nes čia koncertuoja legendinės grupės už dyką. Pavyzdžiui, šias metais grojo Scorpions. Gal pavažiuojam į Matalą 2018-tais? Birželio mėnesį. Tik bus labai karšta.

Žemė čia dreba, tik ne katastrofiškai. Tik kaimyninė Santorino sala buvo nuniokiota antikiniais laikais. Todėl  7 aukštų namas – limitas.

Išsilavinę kretiečiai emigruoja į  Didžiąją Britaniją, USA, Kanadą, Prancūziją. Ten jau susiformavę graikų diasporos. Taigi, protingos šalys ima jau gatavus specialistus, nes parengti tokius – brangu.

 

Apie gidus. Nemėgstame tų gidų, nes galima viską sužinoti Wikipedijoje ar kituose išmaniuose šaltiniuose, taip šiek tiek sutaupyti ir išlikti nepriklausomu keliautoju. Tačiau šį kartą sutikome gidę, kuri nušvito tokia aura, jog neparašyti apie tai čia ir dabar, būtų didis nusidėjimas. Ši moteris sugeba įtaigiai pasakoti, galėtų dirbti Vatikane ar vaidinti teatre, Jungtinėse Tautose ar vesti Talk Show kartu su Oprah Winfrey. Kai jos klausai, atrodo, jog skaitai Financial Times ir National Geographic kartu sudėjus. Pagrindinis jos darbas – salos sostinės Herakliono universitete dėstyti filologiją ir istoriją, o gide dirba iš pašaukimo. Išdrįsau ją pakalbinti ir paprašyti kartu nusifotografuoti “ant vizitkės iki pusės”, kaip pasakytų mūsiškis istorikas Arvydas “Shmitas” Braždys.

Tiek žinių iš Europos KRAŠTO arba PRADŽIOS. Tai lemia požiūrio vektorius.

Ko nėra tekste, rasite filmuke.

Glūkoidų tinklapiui 10 metų. Reziume.

 

Po glūkoidų meeto 2007 Donatui kilo mintis-klausimas: o kodėl neturėti savo tinklapio? WordPress platforma tada (gal ir dabar) buvo pažangiausia pasaulyje, tad glūkoidai ten prieglobstį (free) ir gavo. Pradžioje bandėme surasti ir paskelbti  pirmųjų (1981 – 2006) susitikimų prie Glūko nuotraukas. Būtent nuotraukas, nes video reportažą turėjome tik po 11 metų.  Vytas “Styga“ Palubinskas, jau tada, buvo pažangus vaikinas ir savo Panasonic kamera 1992 padarė pirmąjį judančių paveikslų srautą apie glukoidus, o dar negimusi garažų studija sumontavo ypatingai neprofesionalų, klaikios kokybės, tačiau mielą prisiminti filmuką.

Glūkas 1992. Kamera – Vytautas Styga Palubinskas || Montažas – Dzilbus

Dešimtmečio proga tinklapio vizualizacijas atnaujinome, labiau pritaikėme mobiliems įrenginiams.  Prisipažinkite,  jei jau pramogaujate virtualioje aplinkoje,  kur praleidžiate daugiau laiko:  PC ar telefone?  Pasikeitimas telefonams ir planšetėms: komentarai, top straipsnių sąrašas, autoriai, savaitės foto, archyvai ir kiti tinklapio atributai –  visa tai  rasite MENU paklikinę MOBILIEMS. Naujovė. Mūsų filmukai, reportažai, muzika ir dainos patogiai sugrupuoti ir sudėti vienoje vietoje. Rasite meniu punkte: MŪSŲ FILMOTEKA. Dar daug darbo lieka padaryti, kad viskas rastų savo vietą, o Jūs galėtumėte patogiai naršyti.

Kad Jūs galėtumėte patogiai naršyti ir praėjus 10 metų, kilo pagunda wordpress’e nupirkti planą Premium, kurio kaina metams 86 GBP arba 90 €. Atrastume daug galimybių gerinti tinklapio techninę kokybę ir išvaizdą, nuolatos jį tobulinti.   Gali būti, jog atsirastų pasiturintis sponsorius ir sušelptų visą sumą, bet būtų ženkliai puikiau, jei mes VISI solidariai paaukotume po 1 – 5 (ar kiek kas gali) eurus.  Sąskaita SEB banke: LT16 7044 0600 0193 4572. Gintautas Unguraitis. Su prierašu: parama glūkoidų tinklapiui.

Ką mes rašėm? Temos pačios įvairiausios: Romo Kalantos Kaunas ir Alytus, kuriame gyveno tik šakniniai alytiškiai, melomanijos pradžia ir Aisčių grupė, pokalbiai apie muziką, o apie vestuvinę – įsiplieskė ypač karštos diskusijos (Donatas Juodišius „Apie muziką“ 2008). Renginių pas Giedrę bibliotekoje apžvalgos, kur renkasi meno žmonės save pristatyti ir kitus savo kūryba padžiuginti. Kelionių aprašymai ir filmai: Almantas Bendoraitis – apie Indiją, Vytautas Galbuogis – Kanada, Airija, Vytas Watas Malinauskas – USA, Virginija Balčiuvienė – Tunisas, Dzilbus – pusė Europos ir USA. Čia speciali padėka Virgiui Lepeškai, kelionės sumanytojui ir organizatoriui. Jei ne jis, šešių rašinių ir šešių  filmuką apie nuotykius Amerikoje nebūtų.

Kai tik tautiečiai bando rinkti protingą valdžią (Prezidentą, Seimą ar vietinės reikšmės valdžiažmogius), į tokius rinkimus visad įkalame vinutę, taip išsakydami nuomonę. Taigi apolitiški neesame. Laikomės principo: netapatink Lietuvą su Lietuvos valdžia, o nuomones toleruojame pačias įvairiausias, tačiau  diskutuojame aršiai.

STATISTIKA, SAVIGYRA IR PADĖKOS

Per dešimtmetį mes visi parašėme 468 straipsnius, 2405 komentarus, sukūrėme 128 filmukus, publikavome tūkstantį foto. Fotogalerijose įamžinome miesto muzikantus, melomanus, Kauno hipiakų komūną, Vilniaus alytiškių klubą, Zenono Bulgakovo sausio įvykius.

Už gerybinę veiklą 2015 metais tinklapio adminai  gavo miestiečių dovaną –  keramikės Ilonos Kalibatienės statulėlę “Angelas“.

Tinklpio peržiūrų metuose vidurkis – 45 000, mėnesio – svyravo tarp 3 500 ir 5 000 ir kasdien vidutiniškai – 150.  Nors dešimtmečio proga pasiekti tikslo  – pusės milijono peržiūrų neplanavome, bet skaičius 440 000 yra pakankamas. Žinant, jog esame labai labai maži.

Suprantama, jog Lietuvoje esame labiausia pastebimi. Tai sudaro 96% visų peržiūrų. Antra šalis pagal peržiūras –  Jungtinės Valstijos. Toliau rikiuojasi: Didžioji Britanija, Vokietija, Norvegija, Rusija, Nyderlandai, Airija, Švedija, Lenkija, etc.

Fotoreportažus siuntė Vilniaus alytiškis Eugenijus Vnarauskas, o Vytautas San Simnas Stanevičius net specialiai nuvyko į Liverpulį (“Mūsų piligrimasi Cavern klube“) ir Maltą, kad ten dalyvautų bitliškuose renginiuose ir potyrius įamžintų puikiose fotografijose, kurias vėliau publikuotų glūkoiduose. O kažkada buvo net konkursas, kas padarys geriausią foto. Rinkome ir išrinkome.  Pageidavimas nuotraukoms, Jūsų siunčiamoms mūsų tinklapiui, buvo toks: venkite tik internetinių šiūkšlių, nes tik jūsų orginalios nuotraukėlės (tokios dažnai atsiduria “Savaitės foto“ lange) priduos žavesio glūkoidų tinklapiui. Toks principas taikomas ir tinklapiui: tai, ką MES PATYS nuveikėme, sukūrėme, patyrėme, sumąstėme – rasite glūkoiduose. Tai mūsų dainos, eilėraščiai, knygos, kompaktai, tapyba, pagautos žuvys, muzikiniai pokalbiai, glūkoidų susibūrimai, aplankytos šalys, mintys, komentarai ir amžinas mokymasis korektiškai diskutuoti.

Mūsų korespondentai, parašę staripsnius ar atsiuntę medijos, pateikę idėjas, virtusias kūnu ar kitaip prisidėję: Agnė Dabregaitė, Aidas Unguraitis, Algirdas Žemaitis, Almantas ir Laima Bendoraičiai, Albertas Antanavičius, Aldona Marcinkevičienė, Algirdas Verbauskas, Alvydas A. Jegelevičius, Alvydas Petkevicius, Donatas Juodišius, Edmundas Gegužis, Giedrė Bulgakovienė, Igoris Riabovas,  Janna Riabova, Juozas Muzikevičius, Kristupas Petkūnas, Kęstutis Beiša, Laima Unguraitienė, Laimutis Urbanavičius, Lina Andreikenaitė, Rimvydas Aglinskas, Rasa Juodišienė, Rasa Petkevičienė, Stasys Kerėža, Virgilijus Beiša, Vilmantė Petrusevičienė, Vytautas Galbuogis, Vytautas Palubinskas, Vytautas Pavilonis, Valentinas Stadulis, Vidminas Grabauskas, Vytautas Malinauskas, Vytautas Stanionis, Vytautas Stanevičius, Ugnė Antanavičiūtė, Zenonas Langaitis. Ką jie čia nuveikė, galite surasti kategorijų ir autorių debesėlyje.

Tačiau išskirti (“vertus paminėti“)  keletą autorių privalu. Rasa Petkevičienė savo straipsniuose palietė giluminius žmogaus sielos vingius. Vytautas Pavilonis laiku ir subtiliai rašė apie smegenų plovimą  “Pagaminta Kremliuje“ priemonėmis ir Šveicarijos armiją. Padėka Albertui Šekspyrui Antanavičiui  už nuolatinį, nenutrūkstamą dėmesį, idėjas, pagalbą, rašinius ir dainas. Kitas atvejis. Būdavo – glūkoidams stigdavo minčių, susidaro nemaloni pauzė. Atrodo lyg niekas nevyktų. Juk bileką ar bileko nerašysi, tada vakuumą užpildė Vytautas Galbuogis serija savo patirčių Kanadoje ir Airijoje. Kad daugiau tokių supratingų bendraminčių. Pasirodo yra.  Tai Vytautas San Simnas Stanevičius. Puikūs jo straipsniai apie Alytaus futbolo istoriją pagyvina tinklapį šiais metais. Piligriminė Igorio Riabovo kelionė Britanijoje Jimi Hendrix, Mark Bolan (T.Rex), Kinks ir kitų MŪSŲ grupių pėdsakais – geras rašinys ir  puiki dovana glūkoidų melomanams. Kadangi Dzilbaus rašiniai apie seną Alytų “Vienos dienos kronika“ ir 1971 nuotykius su Šekspyru ir Viduku sulaukė dėmesio, juos taip pat gal derėtų įtraukti į “vertus paminėti“.

Glūkoidų tinklapio administratoriai dzilbus ir juodo arba Gintautas Unguraitis ir Donatas Juodišius

Dėkojame Alvydui Jegelevičiui už straipsnius ir dainas, savo poezijos ir prozos pristatymus tinklapyje, Algirdui Žemaičiui už idėjas, Viktorui Jonkui už lydekas, Agnei Dabregaitei už dainas ir rašinius, Rasai Juodišienei už Nirvana klubą, Aidui Unguraičiui ir Valentinui Staduliui už reportažus iš rockfestivalių, Sauliui Jegelevičiui už klipus ir klasikinę gitarą, maestro Algirdui Verbauskui už gyvo garso koncertus prie Glūko, glūkoidų grupei “3 Generations“ už gyvą garsą prie Glūko, Aldonai Marcinkevičienei už Miesto Sodą ir “Kūrikus“, Kristupui Petkūnui už Kauno Company, Vilmantei Petrusevičienei už Anzelmą Matutį, Rimgaudui Drumžliui už rašinį apie Aisčius, Giedrei Bulgakovienei už Sausio 13-os reportažą, Zenonui Langaičiui už baikerius, hipius ir senuosius radio imtuvus, Kęstui Beišai už Lenino paminklo nugriovimą Lukiškių aikštėje, Virgilijui Beišai už archyvines glūkoidų foto,  Juozui Muzikevičiui už Korg tembrus ir fotoreportažus, Valentinui Chlevickui už Tehass grupę, Antanui Grambai už poeziją,  visiems komentuotojams ir tik skaitančiams.

Jubiliejaus proga norime paprašyti Agnės Jonkutės “paskolinti“ ką nors iš jos vojažų po Jungtinius Arabų Emiratus ar Kiniją. Juk Agnė ten buvo ne taip kaip daugumai įprasta (pasitrinti Turkijos ar Bulgarijos viešbučiuose), o su savo meno darbų parodomis. Robertas Šiūša kruizino  laivu po Europą. Robertai, kaip ten buvo, kas tas kruizinis laivas. Mūsiškiai, manome, tokiais dar neplaukiojo. Gal išskyrus Alvydą Petkevičių, seniai seniai, dar prie Brežnevo, apiplaukė Europą. Stasys Kerėža važiuoja per Europą dviračiu, o dabar dar ir pėsčias per Ispaniją eina. Stasy, atsiųsk glukoidams savo nuotykių puokštę, juk tai veža neblogiau už Doors ar Blood Rock.

Iki naujų susitikimų.

Tinklapio administatoriai pagarbiai ir su dėmesiu: dzilbus ir juodo