Lietuvai 100. Juozas Bulvičius –mano senelis

BIRUTĖ GAUČIENĖ Lietuvos valstybingumo 100-mečio proga  deklamuoja savo eilėraštį ir sveikina visus teisingus žmones su svarbia Lietuvai švente. Linki kantrybės ir išminties. Valio!

 

Kai tapome NATO ir ES nariais, glūkzauras Virgilijus Beiša 2004 metais Dzilbui sakė: dabar aš ramus, visa kita sutvarkoma. Dzilbus: aš taip džiaugiuosi šiais dviem, be galo svarbiais įvykiais ir, Virgi, visiškai sutinku su Tavimi, tačiau tiems “kitiems“ reikalams, manau,  sutvarkyti prireiks 50 metų, lygiai tiek, kiek buvome okupuoti. Tiek metų prireiks, kol tauta atstatys savo mentalitetą, o piliečio moralinės nuostatos priartės prie  prieškarinės smetoninės Lietuvos lygmens. 2040 metais neliks Lietuvoje vatnykų, runkelių, Kremliaus trolių, uspaschininkų ir paksininkų. Kai tokių nebus, niekas nerinks įvairių šustauskų ar gražulių. Tauta pasveiks.  Sveika tauta rinks teisingai mąstančius politikus, sugebančius vairuoti kraštą link giluminių europinių vertybių. Šiandien turime Laisvę ir Nepriklausomybę – tai, ką privalu  saugoti ir branginti, bet “kiti“ reikaliukai dar plaukioja vėjyje. Iki apsivalymo liko 22 metai. Būkime kantrūs, sumanūs ir susikaupę. 

Vasario 16-toji – tinkama proga prisiminti prieškario Lietuvos garbingus žmones. Besikapstydamas po savo genealoginio medžio archyvus, Dzilbus randa straipsnį apie savo senelį, jį pažinojusio amžininko rašytą.

VLADAS  ŽEMAITIS

Tuomet gyvenau Vilniaus gatvės galugatvyje, netoli išvaizdaus Bulvičių namo. Juozas Bulvičius – Lietuvos knygnešys, Tėvynei nusipelnęs, labai nuoširdus. Nors ir labai turtingas, valdė Simanėliškių dvarą, turėjo, kiek pamenu, gal net pagrindinį akcijų paketą Marijampolės cukraus fabrike, tačiau mėgdavo bendrauti su paprastais ir neturtingais žmonėmis. Dažnai sakydavo žmogų ne plunksnos puošia, bet darbai, santūrumas, meilė artimui. Bulvičiai buvo religingi žmonės. Kalėdodami Vilniaus gatvėje kunigai visuomet Bulvičynėje vakarieniaudavo. Jo žmona labai dažnai mane pakviesdavo tai gatvę nušluoti, tai kokį darbą atlikti. Už paslaugas dosniai atsilygindavo. Tačiau labiausiai stebindavo Bulvičiaus maudymasis eketėje. Netoli Bulvičių daržo tekėjo vandeningas Vilkaujos upelis, šiandien grioveliu tapęs. Anuomet pilnas gilynių. Kunigai, dalį upelio aptvėrę aklina tvora, maudyklę įsirengė. Bulvičius, palikęs ant ledo kailinius, nuogas panirdavo į prakirstą eketę. Joje maudydavosi. Smalsius vaikus net šiurpas krėsdavo. O turtuolis, nekreipdamas į juos dėmesio, lėtai eketėje maudydavosi. Tada nesupratau, kodėl toks turtingas žmogus, kurio namuose buvo vonia, drąsiai lysdavo į ledinį vandenį. Tiktai vėliau sužinojau – jo širdelė negalavo…

Bulvičius mėgo humorą. Retkarčiais, su kairiųjų pažiūrų kaimynais, gyvenančiais Vilniaus gatvėje, juokais pasiginčydavo: kaimyne, kiek žinau, esi buvęs Rusijoje. Kovojai raudonųjų pusėje. Aš – kaptalistas, nepykstu. Tavo vienoki įsitikinimai, mano kitoki. Tiktai kvailiai dėl politikos pykstasi, juk visi esame lietuviai… Jam atsakydavo: tave pirmajį nušaučiau, jeigu tarybų valdžia sugrižtų [turima galvoje 1917-1919 metai – gluk.pastaba]. Bulvičius kvatodavo: netikiu, jog šautum. Esi neblogas kaimynas…

Kuomet rusai užėmė Vilnių, vėliau jį sugrąžino Lietuvai, Bulvičius nujautė: “Negerai viskas klostosi. Rusai ne gera valia Lietuvai “padovanojo“ sostinę“. Pergyveno. Rūpesčiai dar labiau alino nesveiką širdį. Vilniaus gatvės gyventojai vis rečiau matydavo buvusi knygnešį. Bulvičius mirė okupacijos išvakarėse, dar laisvoje Lietuvoje… Buvęs Lietuvos knygnešys vertas šviesaus atminimo. Vikaviškio ar gretimų rajonų žmonės, kurie geriau pažinojo Bulvičių, galėtų parašyti “Sūduvos kraštui“. Jo dukros, kiek teko girdėti, pasitraukė į Ameriką. Sūnus, tarnavęs Lietuvos kariuomenėje, nespėjo i Vakarus pasitraukti. Retkarčiais aplankydamas tėviškės sodą, stabteliu ties nugriautu Bulvičių namu. Net pamatai baigiami išardyti…

 

Dzilbaus seneliai, mama, dėdės ir tetos arba visa Bulvičių  šeima 1938.  Vilkaviškis. Iš Kauno atostogų parvykusios studentės: Gražina (būsima Dzilbaus mama gydytoja-odontologė) ir būsima pedagogė Birutė (vėliau: tremtis Sibire, 1967 emigravo į Kanadą),  Kęstutis – Paryžiaus Sorbonos universiteto absolventas, Kauno Pieno centro direktorius –  po karo pasitraukė į Kolumbiją, karo aviacijos kapitonas Albinas – žuvo pirmomis karo dienomis, palaidotas Kauno Panemunės kapinėse, generalinio štabo majoras Vytautas – vėliau raudonųjų “išlaisvintojų“ nukankintas ir Gorkio kalėjime sušaudytas, jaunėlės: Danutė (emigravo į Kanadą) ir Aldona (visą laiką gyveno Kaune, Dainos gatvėje, pažinojo “Gintarėlius“, nes dirbo jų mokyklos bibliotekoje). Centre –  Suvalkijos ūkininkų sąjungos pirmininkas, knygnešys JUOZAS BULVIČIUS su žmona Konstancija. Po trejų metų iš Rytų atsibastę raudonieji vandalai  sujaukė šios laimingos šeimos gyvenimą.

Daugiau Vasario 16-tosios  temų glūkoiduose:
> DATOS IR ŽMONĖS (apie majorą Vytautą Bulvičių išsamiai)
> TERMINAI IR LIKIMAI (VISKAS LABAI PAPRASTA)  (rasite kaip menami Dzilbaus draugai jį vadino komunistu)

 

Skirta Vilniaus glūkoidams Lietuvos 100-mečio proga

Vilnius – Lietuvos sostinė, neseniai šventė savo gimtadienį. Čia prieš 100 metų buvo paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė. Daugelio iš mūsų Vilniuje prabėgo gražiausi studentiški metai, kai kas jame surado savo meilę, o kai kas iš glukoidų jame pasiliko gyventi, kurti, dirbti…

Musu kraštietė, neseniai debiutavusi glukoiduose, Birutė Gaučienė eilemis atskleidžia senojo Vilniaus grožį…

Vilniaus glukoidams skirtas naujo žanro kūrinėlis – eiliuotas gidas Vilniaus svečiams, į kurį savo širdį eilėmis sudėjo Birutė Gaučienė, Vytautas „San Simnas“ Stanevičius dekoravo nuotraukomis ir visa tai sumiksavo Garažų Klipai

MŪSŲ VILNIUS || Birutė Gaučienė || Vytautas „San Simnas“ Stanevičius || Garažų Klipai 2018

Juozas Jonkus ir Aisčiai

Ką tik atsisveikinome su ilgamečiu Alytaus Ryšių Mazgo vadovu JUOZU JONKUMI (1928 – 2018). Šias pareigas jis ėjo dar sovietmečiu, o 1970 metais, dirbant atsakingose pareigose, toleruoti savo aplinkoje 18 – 20 metų jaunuolius, grojančius maištingą, Alytuje dar negirdėtą muziką buvo rizikinga. Gal todėl ir grupės pavadinimas “Aisčiai” kėgėbistų buvo suspenduotas. Bet po Juozo Jonkaus sparneliu, pašto patalpose vis tiek vykdavo repeticijos su tikrais instrumentais. Įstaigos vadovui palaiminus, buvo nupirktos vokiška Elgita elektrinė gitara, dar čekų Jolana ir bulgariška bass gitara Orfėjus, Trowa būgnai, bulgariška mikrofoninė aparatūra ir kiti aksesuarai. Tada tokie dalykai muzikantams buvo didelis turtas, be kurio tu būtum buvęs niekas.

Prisiminkime šį puikų žmogų ir dėl jo neeilinių asmeninių savybių ir gebėjimų. Tai jis išugdė savo sūnuje profesionalų elektrotechnikos-elektronikos profį. Viktoras Aisčiuose grojo bass gitara, kartu buvo nepakeičiamas specialistas garso stiprinimo aparatūros priežiūros, gedimų šalinimo ir novatoriškų idėjų realizavimo srityje.

Aisčiai numirė 2015 metais po koncerto Miesto Sode, kuriame dar buvo galima įžvelgti Aisčių dvasią. Juozas Jonkus pergyveno savo kūdikį pora metų ilgėliau. Tokia istorija.

Glūkoidų vardu, velionio žmoną, sūnų Viktorą su  žmona Jule, anūkes Aistę ir Agnę su šeimomis užjaučiame ir liūdime kartu su jumis.

 

 

Metai, kai neturime KERTUKŲ įkūrėjo Vydmanto Juronio

Kauno halė 1968. Rugsėjo pirmąją Kauno politechnikos instituto Mechanikos fako  fuksai (dabartiniai glukoidai) Vidukas, Vidma, Kapitonas ir Dzilbus, iš susižavėjimo spindinčiais veidais, stebi kai į sceną, užsimaukšlinę ant galvų baltus perukus, įbėga “Kertukai“ ir koncertą pradeda bičboisų gabalu Barabara Ann. Dvasinio pakilimo pikas ir įspūdžio ataka prilygsta šių metų Red Hot Chili Peppers ar Lenny Kravitz pasirodymams Kauno Arenoje. Reikia nepamiršti, jog tai buvo laikai, kai karaliavo sovietmečio pseudomuzikinis stilius, vadinamas tarybine estrada. Prieš  metus, 2012 gruodžio 13 dieną mirė “Kertukų“ grupės narys Vydmantas Juronis. Žiniasklaida tylėjo. Albertas “Šekspyras“ Antanavičius pažinojo, bendravo su Kertukų gitaristu. Tada jis pirmasis glūkoidams ir pranešė apie LT roko istorijos figūros (ne pėstininko) praradimą

 

juronis“Kertukai“ – legendinė 60-ųjų Kauno bigbyto grupė ir Lietuvos roko pirmeiviai. Aktyvi veikla 1966-1971. Susikūrė 1966 Kauno Politechnikos institute. Tais laikais oficialiai vadinosi KPI “vokaliniu-instrumentiniu ansambliu“. Dauguma grupės narių buvo KPI studentai. Pradžioje daugiausia grojo studentiškuose šokiuose. Šiame etape grupės veikloje dalyvavo ir vokalistė Janina Miščiukaitė. 1968 grupė laimėjo “Gintarinės triūbos“ prizą Kauno festivalyje “Muzikinis pavasaris“ ir išsiveržė į plačiąją sceną. Šis įvykis lėmė tai, kad “Kertukai“ tapo bene pirmuoju gitariniu kolektyvu Lietuvoje, apie kurį negalėjo nutylėti ir sovietinė Lietuvos spauda, radijas ir net televizija. Tai smarkiai išpopuliarino grupę. Vien per 1968-uosius metus “Kertukai“ turėjo daugiau nei šimtą koncertų visoje Lietuvoje, ir visur salės lūžo nuo klausytojų antplūdžio. Jų atliekamos dainos “Mes ne Bitlai“, “Lopšinė“ tapo tuometinės jaunimo kartos “hitais“. Vėlesniais metais “Kertukai“ ir toliau sėkmingai koncertavo tiek Lietuvoje, tiek ir už jos ribų. 1969-taisiais įrašė muzikinį takelį lietuviškam kino filmui “Ave Vita“. 1971 metais daugumai narių baigus mokslus – grupė išsiskirstė.

kertukai_cr

Albertas Antanavičius su Vydmantu Juroniu Vilniuje

“Kertukų“grupės įkūrėjas – Vydmantas Juronis (gitara/vokalas), kuris rašė muziką ir tekstus visoms originalioms grupės dainoms. Oficialus grupės lyderis buvo Gediminas Jurgilas (elektrovargonai). Kiti: Saulius Lukošius – vokalas/ guitar, Feliksas Tulčinas – bass gitara, Alius Tatarskis – būgnai. Taip pat dalyvavo Simas Taršys ir Gražina Akstinaitė (vokalas)

Vydmantas Juronis domėjosi ezoterizmu. Tai žinios, laikomos vertingomis žmogaus dvasinei raidai, nors ne visad pagrįstos moksline įžvalga, kartais mokslininkų vadinamos pseudomokslu. Domėjosi ikikrikščioniškais lietuvių tikėjimais. Muzika lydėjo nuolat: dalyvavo bardų žygyje per Lietuvą, darbas iki pensijos buvo susijęs su garsais – talkinant kriminalistams, iššifruojant audio įrašus ar bendradarbiaujant su garso įrašų firmoms. Vydmantą Juronį palaužė sunki liga.

Lietuva neteko vieno rocko muzikos pradininko, nepasukusio pigios muzikos produkavimo keliu. Gal todėl šiandien turime Andrių Mamontovą, Bix, Raigardą Tautkų, Happyendless, Jurgą Šeduikytę, Garbanotą Bosistą ir daug kitų, kurie po 20 metų Nepriklausomybės įrodė, jog sovietmečio muzikinei stagnacijai atėjo galas.

 

 

Kreta – Europos civilizacijos lopšys

Graikijos sala Kreta maždaug lygiai nutolusi nuo žemyninės Europos (Graikijos) Šiaurėje ir Afrikos (Libijos) Pietuose ir du kart tiek nuo Azijos (Sirijos) Rytuose. Ilgis 260 km, beveik kaip per Lietuvą, o plotis tiek, kiek nuo kuklaus provincijos miestelio Pietų Lietuvoje iki Kauno. Dažnai sakoma – čia Europos kraštas. Bet kretiečiai sako: čia Europos pradžia ir štai kodėl.

Kreta – Europos tėvynė || Garažų Klipai 2017

Seniai seniai, 2500 metų iki Kristaus pasirodymo Nazarete, Dzeusas, pasivertęs buliumi nuplaukė į Finikiją – žydų ir arabų proproproprotėvynę ir pamatė dailią panelę vardu Europa, pakrantėje skinančią gėles. Pasiūlė jodinėjimo paslaugą ir jūra parsigabeno ją į Kretą. Jiems gimė trys vaikai, vienas buvo Minas. Štai čia nusitrina riba tarp mitų ir tiesos. Suklesti Minų dinastija arba pirmasis Europoje civilizacijos lopšys. Kretiečiai sako: kai pas mus jau buvo valstybė su visais valdžios atributais, graikai dar medžiuose gyveno. Kai išgirsti taip sakant, pagalvoji, o ką TADA veikė mūsų protautiečiai? Kaip sakė Alvydas Petkevičius, mūsų istorija buvo medinė, todėl supuvo. Mūro pilis Gedimino kalne pastatyta prieš 600 metų. Mes čia, Kretoje knaisiojomės po 4000 metų istorią. To pakanka, kad vertėtų aplankyti šią salą.

Kurie geriau gyvena? Mes ar jie? Ogi panašiai. Jei kalbėsim tik apie kainas – viskas šiek tiek brangiau negu Graikijoje (ir Lietuvoje), nes, išskyrus avieną, ožkieną ir alyvuoges, visus produktus į salą reikia atplukdyti ar atskraidinti.

Reikia nepamiršti, jog graikai mokesčių politikoje iki krizės norėjo būti gudresni už kitas eurosąjungos nares. Kasos kvitas? Kai  paprašiau kasos čekio Rodo saloje 2005 metais, nustebusi pardavėjo povyza tiesiog rėkė –  tik kvaileliai juos duoda. O kam jis? Tada buvo taip, bet,  patikėkite, šiandien kvitą gauni net turguje ir beveik visais atvejais. Bet mokesčiai išaugo žiauriai, pavyzdžiui, tėvas gąsdina neklaužadą sūnų: jei būsi negeras, užrašysiu tau namą (suprask: su visais mokesčiais).

Iš serijos “nežinia kada žmogui gana”: jiems 800 eurų pensininkui – labai negarbingi pinigai. Koks Lietuvoje vidutinis pensininko atlyginimas?

 

Saloje gyvena dori žmonės. Kalėjime sėdi albanai, o kaime kartais parduotuvėje rasite raštelį: imkite ką reikia, pinigus palikite ant prekystalio. Ką saloje veikia vietiniai? 90 % gyventojų – aptarnauja turistus. Kiti gano ožkas ir avis, dar spaudžia superkokybišką alyvuogių aliejų,  valdo, moko, tarnauja. Ožkos ir avys kalnuose ganosi pačios, tik biologiniu laikrodžiu vadovaujasi ir namo grįžta, kai pieną reikia atiduoti. Gyvuliukai nuolat sportuoja, laipiodami kalnų šlaitais ir maitinasi ypač ekologiškai. Kad aiškiau būtų, palyginkite karvę, tvarte gulinėjančią ir nuolat harmonus rijančią. Kaime kepa šašlyką “Antikristo” iš avienos. Priešais ugnį 45 minutes, apsuka kepsnį kita puse ir procesas tęsiasi dar 45 minutes. Arba teko matyti visą varškės gamybos procesą kalnuose pas piemenį Joaną. Ir ragauti. Ryte pamelžia avis ir ožkas, pieną sumaišo sąntykiu: 30%  avies -70% ožkos, pašildo iki 70⁰ C, prideda citrinos rūgšties, išmaišo.

Pirmieji salos svečiai, kuriuos šiandien vadiname turistais, buvo vokiečiai prieš 230 metų. Vėliau hipiai, apie 1969 metus,  pietinėje salos dalyje esančiame Matalos kaimelyje su keletu namelių, davė impulsą turizmo suklestėjimui. Dabar birželio mėnesį čia suvažiuoja brolių ir seserų iš viso pasaulio, nes čia koncertuoja legendinės grupės už dyką. Pavyzdžiui, šias metais grojo Scorpions. Gal pavažiuojam į Matalą 2018-tais? Birželio mėnesį. Tik bus labai karšta.

Žemė čia dreba, tik ne katastrofiškai. Tik kaimyninė Santorino sala buvo nuniokiota antikiniais laikais. Todėl  7 aukštų namas – limitas.

Išsilavinę kretiečiai emigruoja į  Didžiąją Britaniją, USA, Kanadą, Prancūziją. Ten jau susiformavę graikų diasporos. Taigi, protingos šalys ima jau gatavus specialistus, nes parengti tokius – brangu.

 

Apie gidus. Nemėgstame tų gidų, nes galima viską sužinoti Wikipedijoje ar kituose išmaniuose šaltiniuose, taip šiek tiek sutaupyti ir išlikti nepriklausomu keliautoju. Tačiau šį kartą sutikome gidę, kuri nušvito tokia aura, jog neparašyti apie tai čia ir dabar, būtų didis nusidėjimas. Ši moteris sugeba įtaigiai pasakoti, galėtų dirbti Vatikane ar vaidinti teatre, Jungtinėse Tautose ar vesti Talk Show kartu su Oprah Winfrey. Kai jos klausai, atrodo, jog skaitai Financial Times ir National Geographic kartu sudėjus. Pagrindinis jos darbas – salos sostinės Herakliono universitete dėstyti filologiją ir istoriją, o gide dirba iš pašaukimo. Išdrįsau ją pakalbinti ir paprašyti kartu nusifotografuoti “ant vizitkės iki pusės”, kaip pasakytų mūsiškis istorikas Arvydas “Shmitas” Braždys.

Tiek žinių iš Europos KRAŠTO arba PRADŽIOS. Tai lemia požiūrio vektorius.

Ko nėra tekste, rasite filmuke.

Glūkoidų tinklapiui 10 metų. Reziume.

 

Po glūkoidų meeto 2007 Donatui kilo mintis-klausimas: o kodėl neturėti savo tinklapio? WordPress platforma tada (gal ir dabar) buvo pažangiausia pasaulyje, tad glūkoidai ten prieglobstį (free) ir gavo. Pradžioje bandėme surasti ir paskelbti  pirmųjų (1981 – 2006) susitikimų prie Glūko nuotraukas. Būtent nuotraukas, nes video reportažą turėjome tik po 11 metų.  Vytas “Styga“ Palubinskas, jau tada, buvo pažangus vaikinas ir savo Panasonic kamera 1992 padarė pirmąjį judančių paveikslų srautą apie glukoidus, o dar negimusi garažų studija sumontavo ypatingai neprofesionalų, klaikios kokybės, tačiau mielą prisiminti filmuką.

Glūkas 1992. Kamera – Vytautas Styga Palubinskas || Montažas – Dzilbus

Dešimtmečio proga tinklapio vizualizacijas atnaujinome, labiau pritaikėme mobiliems įrenginiams.  Prisipažinkite,  jei jau pramogaujate virtualioje aplinkoje,  kur praleidžiate daugiau laiko:  PC ar telefone?  Pasikeitimas telefonams ir planšetėms: komentarai, top straipsnių sąrašas, autoriai, savaitės foto, archyvai ir kiti tinklapio atributai –  visa tai  rasite MENU paklikinę MOBILIEMS. Naujovė. Mūsų filmukai, reportažai, muzika ir dainos patogiai sugrupuoti ir sudėti vienoje vietoje. Rasite meniu punkte: MŪSŲ FILMOTEKA. Dar daug darbo lieka padaryti, kad viskas rastų savo vietą, o Jūs galėtumėte patogiai naršyti.

Kad Jūs galėtumėte patogiai naršyti ir praėjus 10 metų, kilo pagunda wordpress’e nupirkti planą Premium, kurio kaina metams 86 GBP arba 90 €. Atrastume daug galimybių gerinti tinklapio techninę kokybę ir išvaizdą, nuolatos jį tobulinti.   Gali būti, jog atsirastų pasiturintis sponsorius ir sušelptų visą sumą, bet būtų ženkliai puikiau, jei mes VISI solidariai paaukotume po 1 – 5 (ar kiek kas gali) eurus.  Sąskaita SEB banke: LT16 7044 0600 0193 4572. Gintautas Unguraitis. Su prierašu: parama glūkoidų tinklapiui.

Ką mes rašėm? Temos pačios įvairiausios: Romo Kalantos Kaunas ir Alytus, kuriame gyveno tik šakniniai alytiškiai, melomanijos pradžia ir Aisčių grupė, pokalbiai apie muziką, o apie vestuvinę – įsiplieskė ypač karštos diskusijos (Donatas Juodišius „Apie muziką“ 2008). Renginių pas Giedrę bibliotekoje apžvalgos, kur renkasi meno žmonės save pristatyti ir kitus savo kūryba padžiuginti. Kelionių aprašymai ir filmai: Almantas Bendoraitis – apie Indiją, Vytautas Galbuogis – Kanada, Airija, Vytas Watas Malinauskas – USA, Virginija Balčiuvienė – Tunisas, Dzilbus – pusė Europos ir USA. Čia speciali padėka Virgiui Lepeškai, kelionės sumanytojui ir organizatoriui. Jei ne jis, šešių rašinių ir šešių  filmuką apie nuotykius Amerikoje nebūtų.

Kai tik tautiečiai bando rinkti protingą valdžią (Prezidentą, Seimą ar vietinės reikšmės valdžiažmogius), į tokius rinkimus visad įkalame vinutę, taip išsakydami nuomonę. Taigi apolitiški neesame. Laikomės principo: netapatink Lietuvą su Lietuvos valdžia, o nuomones toleruojame pačias įvairiausias, tačiau  diskutuojame aršiai.

STATISTIKA, SAVIGYRA IR PADĖKOS

Per dešimtmetį mes visi parašėme 468 straipsnius, 2405 komentarus, sukūrėme 128 filmukus, publikavome tūkstantį foto. Fotogalerijose įamžinome miesto muzikantus, melomanus, Kauno hipiakų komūną, Vilniaus alytiškių klubą, Zenono Bulgakovo sausio įvykius.

Už gerybinę veiklą 2015 metais tinklapio adminai  gavo miestiečių dovaną –  keramikės Ilonos Kalibatienės statulėlę “Angelas“.

Tinklpio peržiūrų metuose vidurkis – 45 000, mėnesio – svyravo tarp 3 500 ir 5 000 ir kasdien vidutiniškai – 150.  Nors dešimtmečio proga pasiekti tikslo  – pusės milijono peržiūrų neplanavome, bet skaičius 440 000 yra pakankamas. Žinant, jog esame labai labai maži.

Suprantama, jog Lietuvoje esame labiausia pastebimi. Tai sudaro 96% visų peržiūrų. Antra šalis pagal peržiūras –  Jungtinės Valstijos. Toliau rikiuojasi: Didžioji Britanija, Vokietija, Norvegija, Rusija, Nyderlandai, Airija, Švedija, Lenkija, etc.

Fotoreportažus siuntė Vilniaus alytiškis Eugenijus Vnarauskas, o Vytautas San Simnas Stanevičius net specialiai nuvyko į Liverpulį (“Mūsų piligrimasi Cavern klube“) ir Maltą, kad ten dalyvautų bitliškuose renginiuose ir potyrius įamžintų puikiose fotografijose, kurias vėliau publikuotų glūkoiduose. O kažkada buvo net konkursas, kas padarys geriausią foto. Rinkome ir išrinkome.  Pageidavimas nuotraukoms, Jūsų siunčiamoms mūsų tinklapiui, buvo toks: venkite tik internetinių šiūkšlių, nes tik jūsų orginalios nuotraukėlės (tokios dažnai atsiduria “Savaitės foto“ lange) priduos žavesio glūkoidų tinklapiui. Toks principas taikomas ir tinklapiui: tai, ką MES PATYS nuveikėme, sukūrėme, patyrėme, sumąstėme – rasite glūkoiduose. Tai mūsų dainos, eilėraščiai, knygos, kompaktai, tapyba, pagautos žuvys, muzikiniai pokalbiai, glūkoidų susibūrimai, aplankytos šalys, mintys, komentarai ir amžinas mokymasis korektiškai diskutuoti.

Mūsų korespondentai, parašę staripsnius ar atsiuntę medijos, pateikę idėjas, virtusias kūnu ar kitaip prisidėję: Agnė Dabregaitė, Aidas Unguraitis, Algirdas Žemaitis, Almantas ir Laima Bendoraičiai, Albertas Antanavičius, Aldona Marcinkevičienė, Algirdas Verbauskas, Alvydas A. Jegelevičius, Alvydas Petkevicius, Donatas Juodišius, Edmundas Gegužis, Giedrė Bulgakovienė, Igoris Riabovas,  Janna Riabova, Juozas Muzikevičius, Kristupas Petkūnas, Kęstutis Beiša, Laima Unguraitienė, Laimutis Urbanavičius, Lina Andreikenaitė, Rimvydas Aglinskas, Rasa Juodišienė, Rasa Petkevičienė, Stasys Kerėža, Virgilijus Beiša, Vilmantė Petrusevičienė, Vytautas Galbuogis, Vytautas Palubinskas, Vytautas Pavilonis, Valentinas Stadulis, Vidminas Grabauskas, Vytautas Malinauskas, Vytautas Stanionis, Vytautas Stanevičius, Ugnė Antanavičiūtė, Zenonas Langaitis. Ką jie čia nuveikė, galite surasti kategorijų ir autorių debesėlyje.

Tačiau išskirti (“vertus paminėti“)  keletą autorių privalu. Rasa Petkevičienė savo straipsniuose palietė giluminius žmogaus sielos vingius. Vytautas Pavilonis laiku ir subtiliai rašė apie smegenų plovimą  “Pagaminta Kremliuje“ priemonėmis ir Šveicarijos armiją. Padėka Albertui Šekspyrui Antanavičiui  už nuolatinį, nenutrūkstamą dėmesį, idėjas, pagalbą, rašinius ir dainas. Kitas atvejis. Būdavo – glūkoidams stigdavo minčių, susidaro nemaloni pauzė. Atrodo lyg niekas nevyktų. Juk bileką ar bileko nerašysi, tada vakuumą užpildė Vytautas Galbuogis serija savo patirčių Kanadoje ir Airijoje. Kad daugiau tokių supratingų bendraminčių. Pasirodo yra.  Tai Vytautas San Simnas Stanevičius. Puikūs jo straipsniai apie Alytaus futbolo istoriją pagyvina tinklapį šiais metais. Piligriminė Igorio Riabovo kelionė Britanijoje Jimi Hendrix, Mark Bolan (T.Rex), Kinks ir kitų MŪSŲ grupių pėdsakais – geras rašinys ir  puiki dovana glūkoidų melomanams. Kadangi Dzilbaus rašiniai apie seną Alytų “Vienos dienos kronika“ ir 1971 nuotykius su Šekspyru ir Viduku sulaukė dėmesio, juos taip pat gal derėtų įtraukti į “vertus paminėti“.

Glūkoidų tinklapio administratoriai dzilbus ir juodo arba Gintautas Unguraitis ir Donatas Juodišius

Dėkojame Alvydui Jegelevičiui už straipsnius ir dainas, savo poezijos ir prozos pristatymus tinklapyje, Algirdui Žemaičiui už idėjas, Viktorui Jonkui už lydekas, Agnei Dabregaitei už dainas ir rašinius, Rasai Juodišienei už Nirvana klubą, Aidui Unguraičiui ir Valentinui Staduliui už reportažus iš rockfestivalių, Sauliui Jegelevičiui už klipus ir klasikinę gitarą, maestro Algirdui Verbauskui už gyvo garso koncertus prie Glūko, glūkoidų grupei “3 Generations“ už gyvą garsą prie Glūko, Aldonai Marcinkevičienei už Miesto Sodą ir “Kūrikus“, Kristupui Petkūnui už Kauno Company, Vilmantei Petrusevičienei už Anzelmą Matutį, Rimgaudui Drumžliui už rašinį apie Aisčius, Giedrei Bulgakovienei už Sausio 13-os reportažą, Zenonui Langaičiui už baikerius, hipius ir senuosius radio imtuvus, Kęstui Beišai už Lenino paminklo nugriovimą Lukiškių aikštėje, Virgilijui Beišai už archyvines glūkoidų foto,  Juozui Muzikevičiui už Korg tembrus ir fotoreportažus, Valentinui Chlevickui už Tehass grupę, Antanui Grambai už poeziją,  visiems komentuotojams ir tik skaitančiams.

Jubiliejaus proga norime paprašyti Agnės Jonkutės “paskolinti“ ką nors iš jos vojažų po Jungtinius Arabų Emiratus ar Kiniją. Juk Agnė ten buvo ne taip kaip daugumai įprasta (pasitrinti Turkijos ar Bulgarijos viešbučiuose), o su savo meno darbų parodomis. Robertas Šiūša kruizino  laivu po Europą. Robertai, kaip ten buvo, kas tas kruizinis laivas. Mūsiškiai, manome, tokiais dar neplaukiojo. Gal išskyrus Alvydą Petkevičių, seniai seniai, dar prie Brežnevo, apiplaukė Europą. Stasys Kerėža važiuoja per Europą dviračiu, o dabar dar ir pėsčias per Ispaniją eina. Stasy, atsiųsk glukoidams savo nuotykių puokštę, juk tai veža neblogiau už Doors ar Blood Rock.

Iki naujų susitikimų.

Tinklapio administatoriai pagarbiai ir su dėmesiu: dzilbus ir juodo

 

Trys akcentai. Ir visi verti dėmesio

# PIRMAS FAKTAS

Pirmaisiais atkurtos Nepriklausomos Lietuvois metais du glūkoidai: Kęstas Beiša kartu su   Augustu, tada dar vaiku, Vilniuje nugriovė žalingiausios pasaulio istorijoje dvasinio ir fizinio genocido sąntvarkos teoretiko ir kūrėjo Lenino paminklą. Nuotraukoje juos abu ir matome Lukiškių aikštėje po darbo. Tada Kęstas dirbo ekskavatorininku. Šiandien vairuoja trekus po Europą. Kęstai ir Augustai, jums sveikinimai LT Nepriklausomybės proga.

 

# ANTRASIS FAKTAS

Rusijos interneto kanalas, kurio, matyt, niekaip neveikia Putino ruporai, palygino dviejų miestų pasiekimus laikotarpyje nuo Kovo 11-osios Lietuvoje ar Gorbačiovo laikų Rusijoje iki dabar. Lygino Rusijos miestą Maskvos srityje su, o kaip miela, su Alytumi… Abu panašaus dydžio. Tokie palyginimai ir kai tai daro patys rusai, kelia pasitikėjimą didžiąja kaimyne  todėl, kad atsiranda nuoširdžių spindulėlių, turinčių objektyvumo požymių. Jei tokių rusų ten būtų 80%, o ne 20%, kaip yra dabar, šiandien išnyktų daugybė prieštarų su šia tauta. Tačiau šiandien Rusija, tai Bangla Desh su raketomis ir pavojinga ideologija aplinkiniams. Žiūrėkite filmuką. Nesuprantantys rusiškai, skaitykite titrus angliškai.

# TREČIAS FAKTAS

Ir dar. Kovo 11-osios proga linkime valdžiai vykdyti pažadus. Svarbiausias: nuimti smulkiam verslui idiotiškus mokesčius, taxas turi būti bent toks, kaip pas britus. Sumažinti ministerijų darbuotojų skaičių. Šlapiu skuduru, jei nėra kitų metodų, išvalyti ministerijas nuo jas  aplipusių parazitinių įmonių, įstaigų, asociacijų, komisijų, tarnybų ir kito brudo. O gal jie TAI padarys?..

Albertas “Šekspyras” Antanavičius eiliuota forma primina Lietuvos istorijos tarpsnį. Eilėraščio pabaiga  optimistinė. To, turbūt, visi norime. Skaitykite ir kaifuokite. Arba nekęskite, piktinkitės ir emigruokite į Maskvos sritį.

SLIBINAS
(Kovas,11)

Senų senų senovėje,
Kai dar nebuvo pragaro,
Kai laimę rėčkom plovėme
Kaip auksą – rytą vakarą,

Kone iš pačio Sibiro
Apžergęs kūjį-pjautuvą
Užpuolė šalį slibinas –
Toks valkata su šautuvu;

Kankino, trėmė, kalino,
O mes tikėjom, vylėmės,
Kad susitelkus galima
Pargriaut tą išsigimėlį.

Ir vieną sykį, vasarą,
Po viesulo, po prievartos
Įsisiūbavo Sąjūdis –
Kaip kokios penkios Lietuvos;

Tas Sąjūdis tą slibiną
Pagriebęs tarsi plūdurą
Apliejo šikną žibalu
Ir padegė kaip skudurą!

Ak, fejerverkais džiaugėsi
Ir Latvija, ir Estija – – –
Ak, dar ir šiandien raitosi
Tas slibinas kaip bestija

Ir klykia – ar iš skausmo, ar
Bejėgiškumo slibinas:
– Jėgų mažai, vergų mažai,
O toks bekraštis Sibiras – – –

Teklykia – man negaila jo:
Mažiau kariaus – mažiau sugriaus,
Negers, neplėšikaus, nevogs, –
Žiūrėk, ir dirbt dorai pramoks – – –
– – –
Ak, gal po šimtmečio kada
Koks šviežias slibinas suruoš
Ir Slibinijoj dorą šventę –
Bus visko: juoko ir spalvų,
Koldūnų ir beržų sulos
Gražių žmonių, gerų kalbų,
Dainų ir šokių, ir… tylos…

Ak, gal po šimtmečio kada
Sukvietęs slibinas į šventę
Vaišins kaimynus arbata,
O ne švinu – kaip šiandien – – –

V., 91-170212

 

 # BONUS FAKTAS
dshfgdjhfsdgj
 Lietuvai – 27 metai || Fiji – 4 mėnesiai || Garažų Klipai 2017

Partijos, mažiausiai kenkiančios Lietuvai

Glūkoiduose politikuojame retai: kai renkame Prezidentą, Seimą ar apžvelgiame savivaldybių rinkimus. Vaikai suvokia pasaulį nuoširdžiai ir savo kalba. Vaizdelis iš glūkoidų pasaulio. Vidmos sūnus keturmetisTomukas, kažkada nuvežtas prie Baltijos, konstatavo: tėte, žiūrėk kokia didelė krūva vandens. Arba tokio pat amžiaus Aidukas, pamatęs lojantį keturkojį, sakė: šuo išskėtė galvą. Jei mes, suaugėliai, išmoktume kandidatų į valdžią pažadų tiradas lyginti su jų nuveiktais darbais, taip kaip vaikai sugeba pažinti ir apibūdinti savo pasaulį, į valdžią prasmuktų ženkliai mažiau blogio. Tik reikia atjungti emocijas, simpatijas-antipatijas, aktyvuoti analitinį mąstymą ir pirmyn.

Už ką balsuosime, provincialiai slepiame nuo draugų, bendradarbių ir tuo skiriamės nuo amerikiečių. Ši anketa yra anoniminė, todėl galite drąsiai balsuoti už jums patinkančią partiją. Antras tikslas: sužinoti, koks kontingentas lankosi glūkoidų puslapyje, kokias politines kryptis atstovauja ir tai yra įdomu mums patiems. Drąsiai spauskite šalia jums patinkančios partijos, toliau: apačioje paspauskite VOTE (balsuoju). Jei norite pamatyti rezultatus, spauskite View Results (pamatyti rezultatus). Sėkmės.

Opozicija

Taigi, kurios partijos mažiausiai kenksmingos Lietuvai? Viena iš keleto –  Liberalų Sąjūdis, bet misteris Šimtas Tūkstančių prisitapšnojo, kaip kažkada Kremliaus garbintojas R. Paksas ar beveik 10 metų teisėsaugą maustęs V. Uspaskichas su savo sėbrais. Iki aferos, buvo patikimiausių Lietuvai partijų sąraše, bet mes, rinkėjai, kaip kokie krepšinio treneriai juos turime pasodinti ant atsarginių suolelio ir iki pat varžybų pabaigos. Kad pamąstytų, jog tarnauti reikia Lietuvai, o ne kažkokiam koncernui. Tiesiog: draugas-ne draugas – lipk iš grūšios. Paprastame gyvenime taip elgtis būtų nesąžininga: reikia mokėti suprasti, atjausti ir atleisti. Politikoje – jokių nuolaidų. Kitaip liksime Europos autsaideriais neribotą laiką. Liberalų sąjūdis iki to nelemto įvykio buvo viena iš mažiausiai Lietuvai kenkiančių partijų.

Konservatorių dalia paskutinį dešimtmetį – vadovauti paradui tada, kai sunkiausia. Tai krizė Rusijoje, tai pasaulinė. Ir priimti nepopuliarius sprendimus, ko niekas nemėgsta. Ketveri metai opozicijoje juos pakeitė iš vidaus. Jauni žmonės po truputėlį perima valdžią, ir tai partiją daro atviresnę naujovėm, pažangai ir suteikia veiklumo. Viena iš mažiausiai galinčių pakenkti Lietuvai partija. Be to, jos nariai ir rėmėjai tikrai neišeitų su gėlėmis pasitikti rusų tankų, jei taip įvyktų.

Pozicija

Pokrizinis laikotarpis socdemams buvo palankus snūduriuoti: ekonomika ir be jų (tik netrukdykite) palengva atsigavo.  Įrodė, jog valdyti procesus telefoninės teisės formomis nepamiršta. Tai jie sėkmingai taikė dar sovietmečiu. Taigi, šiais laikais Druskininkų meras skambina draugeliui ministrui, būk geras, „pakraipyk“ tą įstatymą, kad galėčiau čia dvarelį įteisinti ir daryk greitai … Jie turėtų rausti iš gėdos, laikydami savo gretose tokį ministrą, kuris dar būdamas sveikatos šefu, pripirko brangios chirurginės įrangos, kurios naudojimas išskirtinai ribotas. Arba pripirkti kūno temperatūros matavimo termometrų su Farenheito skale. Išskirtinis debilumas. Šiandien Juozas Olekas, tik jau vadovaujantis ministerijai, kuri rūpinasi mūsų saugumu, sugeba pripirkti žiauriai brangių šaukštų ir šakučių. Viešųjų pirkimų nerašyta taisyklė sako: 8 – 10 % sandėrio vertės atitenka derybų partneriui. „Taisyklė“ pamąstymui. Šis ponas atsakomybės neprisiima. Tai tas pats, kaip prikakoti prie kaimyno durų, paspausti skambutį ir dar paprašyti popieriuko. Tai įžūlumo viršūnė. Panašiai elgiasi ir V. Baltraitienė, J. Milius (abu Darbo partija). Tačiau socdemai turi gražų, sektiną pavyzdį. Kai kažkada V. Andriukaičiui buvo mestas  šešėlis, jis sustabdė, atsisakė visų valstybinių įgaliojimų iki bus išsiaiškinta, kas čia vyksta. Šurmuliui nurimus, jis, pakelta galva, grįžo į darbą.

Socdemams vadovaujant,  ekonominiai migrantai iš Lietuvos kaip važiavo taip ir važiuoja. Dabar pradėjo važiuoti ne koks Džono Smito batų užtrauktukų fabrikėlis, o gigantai: Coca cola, Estrella, bankai. Tai jau katastrofa. Kaip tada suprasti migreną keliančias rinkimines maldas: pritraukti investicijas, sudaryti sąlygas verslui??? Airija atsisakė 13 milijardų eurų mokesčių, kad pritraukti pasaulinį investuotoją į savo šalį, Lietuvoje sąlygos verčia jau esančius dingti ir įsikurti šalyse, kur ekonominis mąstymas ir matymas nesutrikę.

Jauniems verslininkams ir aplamai mažiesiems kybo dilema: vegetuoju ir bankrutuoju ARBA rizikuoju ir apgaudinėju. Sąlygos kurti jaunam verslą, apgailėtinos. Čia siaubingi mokesčiai smulkiam verslui. Kai viską sudedi, gauni rezultatą, sakantį jog turi atiduoti daugiau nei 50 proc savo. Už ką mokėti atlyginimus, už ką investuoti???  Tokia mokesčių sistema. Ir šiame fone socdemas A. Sysas 20 metų suokia apie progresinius mokesčius. Jis nori skalpuoti kelis šimtus daug uždirbančių žmonių, atseit, taip švedai daro. Šiam politiniam spekuliantui norisi pasakyti, jog pirma reikia sukurti gėrį ir tik tada jį parceliuoti. Giliai įsiminė epizodas Švedijoje 1994 metais, kai ten lankiausi  darbo reikalais. Sėdžiu su kolega kauniečiu Vytu naktinbaryje Noršiopinge ir, jau gerokai po vidurnakčio, greta atsisėda šeima, išsikalbam. Jie tik ką parskrido iš kito Pasaulio krašto ir užėjo vėlyvos vakarienės. Tai vienas tų švedų, kuris dėl jau švediško Syso progresinių mokesčių buvo priverstas savo arabų grynakraujų, andalūzų, fryzų žirgų veisimo  fermas iškelti į Pietų Afrikos Respubliką. Jis net sakė, galiu atsinešti didelę skrybėlę, bet netilps praeiti pro šio baro duris – tokia ji didelė.  Ši didelė skrybėlė, tai aliuzija į mokesčio dydį, kuris netelpa į ekonominio padorumo kontekstą. Per rinkimus laikykitės nuošaliau nuo įvairių sysų, kurie propoguoja progresinius mokesčius. Atminkite, jog mūsų turtingieji JAU DABAR moka tokius mokesčius, apie kuriuos didžioji dauguma tautiečių ir sapnuose neišvys. Verdiktas socdemams: nei kenkia nei padeda.

Dar viena pozicijos partija, atvirai antieuropinė, prorusiška, prisitapšnojus iki ausų – Tvarkos ir Teisingumo. Kuo greičiau ši partija išnyks iš politinio horizonto, tuo lengviau kvėpuosime. Politinio zombio vadovaujama partija per ketverius metus nieko apčiuopiamo nenuveikę, nebent nepaliaujamai save garsinanti korupcijos skandalais „Pirk dramblį“,  „Praktiškus žmones renkasi „Norfa“. Laikykitės šūvio atstumu atokiau nuo šios partijos.

Rinkėjai

Mes, rinkėjai galime atverti ar uždaryti kelią besiveržiantiems į Seimą. Elkimės, pavyzdžiui, taip: jei pasirinksite socdemus, neduokite nė vieno taško tokiam ponui A. Olekui. Už “nuopelnus“, kuriuos jau žinote. Jei balsuosite už konservatorius, drąsiai stumkite į sąrašo priekį Andrių Jučą. Tai energijos ir pažangių minčių pilnas jaunas gabus žmogus. Jei pasirinksite darbiečius – dabartinis jų vadas V. Mazuronis turi būti būti pirmuoju. To vertas dėl kelių priežasčių: pabėgo iš skandalais prisotintos Tvarkos ir Teisingumo partijos, nes protingi, mąstantys ir galintys dirbti tautos labui ten ir neturėtų likti. Kai dirbo Aplinkosaugos ministru, blykstelėjo veiklumu ir kompetencija.

Taigi principas toks: prisitapšnojusiems neskiriate nė vieno taško, gabius, jaunus, rišliai kalbančius, perspektyvius – į sąrašo viršų. Venkite tuščiai švaistyti SAVO balsus už mikroskopines, vieno tikslo, vieno žmogelio darinius, pasivadinusius partijomis. Vėl pavyzdys: Antikorupcinė koalicija. Taip, mes visi mūru prieš korupciją, bet, pardon, tuo užsiima STT, prokuratūra ir įžvalgūs piliečiai. Arba Ostapas Benderis, kitaip A. Zuokas. Tipažas žmogaus, kuris, būdamas valdžioje sugeba ir tautai ir sau vienodai sėkmingai priveikti. Tiesiog aferų genijus, tą įvertino teismai. Vėl labai aktyviai ir išmaniai meilinasi lengvatikiams.

L. Balsio aplinkosaugininkai. Juk ir arkliui aišku, jog planetos tarša ir žmogaus kvailumas yra dvi didžiausios grėsmės žmonijai. Bet dėl to kurti partiją? Tokios partijėlės yra bedantės ir neįgalios ir rinkimų sąraše tokių bent dešimt-dvylika. Joms tiesiog neeikvokite laiko, jos niekada nieko nenuveikė, tik drumstė vandenėlį ir bandė į save fokusuoti JŪSŲ dėmasį. Tiesiog demokratijos apraiška ir nieko daugiau.

Mėgstantys eksperimentuoti, basuos už ateivius iš kaimo arba R. Karbauskio valstiečius. Tik būkite atsargūs, prisiminkite šoumenų partiją, Šustausko fenomeną, į nežinią nugrimzdusią A. Paulausko Naująją Sąjungą (Nusipelnėme gyventi geriau) ar kitas, jau dūlančias politiniame kapinyne. Ramūno biznio planą reikėtų vertinti rezervuotai ir nepamiršti, jog staiga „ant šakių“ iškeltas veikėjas, prabėgus trumpam laikui, jį palaikiusius rinkėjus nuvilia.

Kaip ir pašalintojo prezidento ar violetinės tetos atveju – atsiras naujo vado ieškanti kvailių minia ir sena viltis, kad kažkas kitas pasirūpins jų duona ir žaidimais. Būkite toje minioje, bet nepasiduokite tos minios įtakai. Taip sakė Seneka.

Eikite ir balsuokite! Taip sako glūkoidai.

 

Pokemonai Nidoje

“Būna laikas, kai vasara baigias“. Taip 1971 dainavo Jonavos panelių grupsas “Eglutės“. Taip dainavo “Nemuno“ restorane 1972 metais “Aisčiai“

Pokemonai Nidoje || Garažų klipai [ Nidos padalinys] 11:34

Kodėl Nidoje gerai? Saugu, neerzina idiotiška gatvės muzika kaip Palangoje, ramybė, gamtos unikumas ir žmonės. Taip, būtent žmonės. Čia virkaujančių apie blogą gyvenimą ar blogą valdžią, migrantus ar emigrantus neišgirsi. Anokia čia paslaptis, kad  runkelinis mąstymas dar bujoja: valdžia turi duoti šlapiankos ir atlyginimą kaip Vokietijoj. Tokiems atsakyti derėtų taip: kai gaminsi kažką panašaus į BMW ar Siemens produktus, sukursi Skype, kaip estai, kai Intel ar nVidia atidarys čia linijas procesoriams rinkti, kai suvoksi, kad savimi turi rūpintis pats – kaip Amerikoje, kur socializmo mažiausia, tada ir gausi tą taip trokštamą atlyginimą ir kitus bonusus. Reikėtų atminti, jog  socializmas žaloja žmogaus prigimtį ir gimdo runkelizmą. Tuoj bus rinkimai, tad rinkite jaunas, progresyvaus mąstymo personas, išmokite atskirti miglos pūtėjus nuo tų, kurie dar GALI kažką nuveikti jūsų labui.

Grįžtam šį Nidą. Taigi varguolių čia nerasta, juos filtruoja aukštos būsto ir paslaugų kainos. Virgiaus Rima, grįžusi iš Riminio (Italija), sakė: ten tiesiog ore tvyro pinigų kvapas. Nidoje dar taip nėra, bet tendencijos rodo, kad ateityje taip būti gali.

Kad čia nesirenka varguoliai, rodo toks epizodas. Kaimynų kotedžo atžala, pamačiusi mano iPhone klausia ar jis su S raide. Sakau taip ir dar 32 Gb talpos yra. Jis informuoja, jog pas jį taip pat su “S“ raide ir 64 Gb. Atžalai tik 10 metų. Nidoje tai joks stebuklas. Stebina, kai menamą respektabilaus piliečio įvaizdį turintis pilietis išsitraukia savo androidą, deda ant stalo ir sako, jog jis yra labai geras. Arba nesako, bet taip galvoja. Tačiau kai išgirsti sakant, jog Apple produktai yra aukščiausios kategorijos, bet jų neperku tik todėl, kadangi jie man žiauriai brangūs, tokią personą privalu gerbti už elementarių tiesų suvokimą ir atvirai sąžiningą nuomonės sakymą.

Kad nesirenka varguoliai, rodo ir naujų prašmatnių auto paradas. Toli ir eiti nereikia, kotedžo kiemelyje, kuriame gyvenau, antikvarinių senelių, tokių kaip mano Audi A4, nerasta. Čia stovi land cruiseriai, iksinės BMW, mersai su S raide, audinės su Q raide ar paskutinės konfiguracijos kadilakas. Įdomi detalė: Glūko susirinkime vienas mūsų visų draugas džiūgavo įsitaisęs šaraną. Šį modelį prieš 10 metų labai buvo pamėgę krūtais save laikantys valstietiškos kilmės džigitai. Kartais pajusdavau save skenuojantį autobrendus Nidos gatvėse. Rezultatas – šaranais čia nejudama.

Ir aplamai čia kitokia Lietuva dar ir todėl, jog visai pagrįstai, nors ir nejučiomis, pradedi savęs klausti: tai čia lietuvių ar vokiečių daugiau. Girdisi ir olandų, rusų, italų, prancūzų, suomių ir net rumunų kalbos. Nida vakarėja, gerai kad nerytėja, nors rusai čia perka būstus ir palieka Nidai eurų. Bet jie vieninteliai vaikšto dviračių takais. Kai susiduri su tokia situacija kasdien ir kelis kartus, imi manyti, jog šioje Rytų šalyje nėra dviračių takų, aišku ir taisyklių. Bet būkime objektyvūs ir savikritiški: kukliame provincijos miestelyje, vaikštančių dviračių taku, išvysi nuolat ir gausiai. Bet Nidoje tvarka kaip Olandijoje. Tai dar viena Nidos  išskirtinė detalė. Prisipažinsiu, jog kartą pasielgiau kaip rytietis: einant žvaigždėtą naktį iš Bo Hause, po dorados druskoje ir poros merfio nė nepajutau, jog žingsniuoju dviračių taku. Donatas paklausė: gal jums dviratį pavogė? Bet tai buvo tik vieną kartą, be to, atsipalaidavus ir diskutuojant apie Kuršių Nerijos smėlynų naudą  feldmaršalo Ervino Riomelio tankų armijai, kuri, prieš vykstant į Sacharą, čia treniravosi 1940 metais.

Kažkodėl niekas nepavogė dviračio.  Homosovietikus recidyvai išlenda. Čia apie save. Dėl blogų įžvalgų. O buvo taip. Kartą išvažiavau dviračiu pasižvalgyti į žmones ir miestelį. Po visų patirčių, užsuku į krautuvę Amstel alaus nusipirkti. Tą, kurį spėjau pamėgti Niderlanduose 2000 metais, kur mėnesį gilinausi kaip ES sprendžiamos aplinkosaugos problemos. Pasistatau dviratį, o prirakinimo inventoriaus tai neturiu. Dviratis ne mano, dar kainuoja tiek kiek mano Audi. Nejauku. Bet piktadarių neatsirado. O ir neturėjo, nes Džiuzės brolis Gedas neatmenamais laikais metė ‘‘dviratinę‘‘ veiklą ir tapo fotografu profiu. Kai išsiruoši į Vaickrugo kopą ir reikia kopti 64 metrus aukščiau jūros lygio, dviračius dažnas palieka miško take, kopos papėdėje už 1,5 km. Tie dviračiai stovi nerakinti tris-keturias valandas ir niekam neužkliūna. Tada suvoki, jog visi LT graibštukai išvykę į Žydrąjį Krantą kur šiurpina dorus prancūzus, rekvizuodami jų jūrinių katerių hondas ar sudzuki. O čia Nida. Bet svarbiausias veiksnys – praėję 25 metai po azijinio režimo subyrėjimo, kuriame vogimas buvo ir dorybė ir prestižas.

Čia ir muzika kitokia. Tiksliau kitokia nei visoje LT. Tai Neringos FM. Ne kiekvienam lemta suvokti kas čia grojama, bet prisimenant Valiaus Chlevicko pastebėjimą dar 1977 grojant su Aisčiais Nemuno kabake, o jis tada sakė, jog publiką reikia auklėti (ištrauka iš rašinio  „Vienos dienos kronika (3): RESTORANAS“)

Vieną gražų vakarą gitaristas ir solistas Valentinas Chlevickas pasakė:  publiką reikia auklėti!  Valius – vilnietis, grojęs su K. Antanėliu, kitais žinomais muzmenais. Nors gyvename kukliame provincijos miestelyje, nederėtų apsiriboti tik pigia „populiarščina“, kodėl nepagroti bliuzo, jazzrock‘o ar tuometinių pasaulinių popso galiūnų gabaliukų. Atsirado abejojančių – publika šnairuos, nebus užsakymų. Laikas parodė, kad George Benson ar Boney M, Stevie Wonder ar Santana, bitlai ar rollingų „Jumpin‘ Jack Flash“ publikos kotiruojami  taip pat puikiai, kaip ir polivaika, ypač studentų, kurie, sugrįžę savaitgaliui į gimtą miestą, mielai ledo vakarus „Nemune“ (citatos pabaiga).

Ką veikti, jei atvykai? Mokytis valdyti 4 m2 aitvarą, lankyti muziejus, irkluoti plaustą, važiuoti dviračiu ar longbordu arba lošti (!). Preiloje islošiau tris porcijas ledų, Nidoje penkias. Kai tryse suvalgėm 9 porcijas, nuo iškviapamo oro, taip atvėso, jog Nidos pliaže lengvai pasnigo. Dar vakarais žiūrėti Spilbergą ar Tarantiną. Galima plaukti laivu iki Juodkrantės ir grįžti dviračiu. Įspūdžių pakankamai. Oras ir vanduo 20˚C ir 1,5 m aukščio bangos. Čia be komentarų. Galima gaudyti pokemonus. Kai liepos 16 dieną Apple parduotuvė startavo Pokemon Go Lietuvoje, jau kitą dieną pradėjom gaudyti tuos įvairiai zirziančius, kibirkščiuojančius padarus. Nauda ta, jog geimas tave verčia vaikščioti, suprask, judėti. Tik reikia tai daryti atidžiai ir atsargiai: neužminti ant kokio nors fordo ar nenulipti nuo tilto.

Paskaičiuojam, kiek monetų dviems poilsiautojams derėtų išleisti. Degalai – 50€, keltas –12€, ekomokestis – 20€. Jei atplauksi savo kateriu, jachta ar atskrisi cesnos tipo lėktuvėliu (yra mini aerodromas su vienu kilimo-nusileidimo taku), gal įvažiavimo mokesčio mokėti nereikės. Tiksliai nežinau. Toliau:  pastogė, jei 10 dienų – 800 €, 2-3 kartus ieškai gurmaniškų nuotykių BO Hause – 100 €, dviračiai, jei neturi savo, nors 4 dienos 45€, maistas 100€, pora pasiplaukiojimų laivu – 54€, kita – 100€ ir turime 1280€ (arba 4420  Lt) Palyginimui pamenu paskutinę išvyką į Kiprą: kelionė, būstas ir pramogos – 600€. Jums rinktis.

Ši žinutė skirta Nidos svečiui, turinčiam tikslą optimaliai patirti Nidos aurą. Arba, suvalgius šią info,  atidėti vizitą ir palaukti, kai išaušus valandai X, valdžia jau visiems DUOS atlyginimą – tokį kaip Vokietijoje. O tada jau vykti.

Pažiūrėkite filmuką, jis 72 kartus įdomesnis nei šis rašinys.

Glūkas 2016 arba mes 35-tą kartą drauge

Karšta kaip Mirties Slėnyje Kalifornijoje, tik čia yra vandens ir krūva draugų, draugių, bendražygių ar šiaip smalsuolių. Jubiliejų ir atmintinų datų griūtis: prieš 45 metus Jimas Morrisonas atsisveikina su Pasauliu, Agnės gimtadienis, glūkoidams 35, glūkzaurams 65.

Staigmena: iš USA atvyko Gedas „Gizela“ Manerskas ir surengė su broliu Kęstu show. Pusvalandį skaipinome su Norvegijoje įtemptai besidarbuojančiu Sigitu “Kefu“ Kizala.  Apgailestavo, kad negali dalyvauti. Prisipylė arbatos stikliuką ir sveikino visus susirinkėlius. Vilius „Striptizas“ Vaicekauskas apiplaukė ežerą ir taip pelnė garbės glūkoido vardą. Taip jis įrodė, jog žmogus turi judėti, o judesiai privalo stiprinti sveikatą. Pavyzdžiui, lėtas žingsniavimas  tarp lovos ir šaldytuvo gali sveikatai kenkti. Alytaus „Dainavos“ futbolo vetaranai, Lietuvos futbolo čempionai Jonas Eidukevičius (Liubos brolis) ir Vytas „Watas“ Malinauskas Lietuvos TOK prezidentei Dainai Gudzinevičiūtei padainavo dainelę apie begalinį sportinį troškulį nugalėti.

Kaip visada viskas vyksta sklandžiai ir pagal pačių eksprontu suregztą eklektišką scenarijų.

Rašyti galima daug ir nuobodžiai. Geriau žiūrėkite Garžų Studijoje pagamintą filmuką. Ten rasite pagrindinius susirinkimo akcentus: detales, sveikinimus su pašmaikštavimais, Viliaus midimaratonas, koncertų trupiniai. Žiūrėkite ir prisiminkite. Žiūrėkite ir mąstykite, jog tokių susibūrimų kasmet lieka vienu mažiau.

Glūkoidai Forever !!

Glukas 35 [2016] || Garažų Klipai pristato 2016

Dusios saga: atsuktas laikas. ŠEŠTA DIENA

dUSIOS-SAGA-HEADER

 

Tai ŠEŠTOJI dalis. Ankstesnes galite rasti čia:
Dusios saga: atsuktas laikas. PIRMA DIENA
Dusios saga: atsuktas laikas. ANTRA DIENA
Dusios saga: atsuktas laikas. TREČIA DIENA  
Dusios saga: atsuktas laikas. KETVIRTA DIENA  
Dusios saga: atsuktas laikas. PENKTA DIENA  

Sukame laiką atgal, tiesiai į 1971. O rubrika SENOS NAUJIENOS apims 1955 – 1982 laikotarpį. Nuotraukos savyje turi daugiau info negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jas reikia ne tik žiūrėti, bet ir skaityti. Gero studijavimo.

<<< ŠEŠTA DIENA Trečiadienis, 14 liepos. 1971

Miegojau ypač. Naktį lijo, vėjas, truputį šalom. Ryte jau neliko tradicijos – nusimaudyti. Pusryčiavome kaimiečių pusfabrikačiais. Dviguba keistenybė: nors norisi važiuoti namo ir žinai, kad taip ir įvyks, o prie ežero tuščia, nekoks oras, vistiek nesinori palikti ežero. Visą rytą lošėm karasinkę. Teko prisiminti, kol prisiminiau, likau paskutinis.

TTT dusia panorama 2015

Vėliau užėjo cinkas sureguliuoti samokatą. Kažką panašaus ir padarėm, bet sankaba vis tiek nekorektiškai veikia. Truputį išlindo saulė. Vidas organizavo maudymosi seansą. Tokiai akcijai reikėjo prisiversti. Sušukau kažkokį delaverų genties šūkį ir atsidūriau ežere. Šekspyras tik priėjo prie vandens. Vis tik buvo faina pasinerti vandenin, išsiskalbėm galvas. Nors Vidukas mėgdavo kartoti: kam čia praustis, vis tiek paskui susipurvinsi, buvo higieniškiausias bičas.

Staiga pasigirdo motociklo burzgimas. Buvome tuo reiškiniu labai nudžiuginti – arvažiavo Alvis su Vycka. Atvžė cigarečių, ir tai mažumėlę paveikė teigiamai.  Alvis šiandien vakare pakvietė visus į Nemuno restoraną, nes rytoj išvažiuoja į Palangą. Paprašiau Vyckos benzino. Davė.  Įdomiausia, kad tada, važiuojant naktį namo, Alvydas buvo pora kartų užmigęs ir vos nenukrito nuo motociklo.

Vėl lošėm kortomis. Vėl likau outsaideris.

(čia dienoraštis nutrūksta)

SENOS NAUJIENOS

TRIO. Šiandien kur spijausi, ten kavinė ir tai yra gerai. Gali rinktis pagal įvairius kriterijus: jaukumą, valgių repertuarą ar lankytojų kontingentą.  Apie 1972 Alytuje buvo du restoranai, dvi kavinės ir pora girdyklų alumi.

 

Jaunimui tai nebuvo pati demokratiškiausia aplinka laisviau bendrauti, todėl gražią vasaros pavakarę Romėnas, Virgis Lepeška ir Dzilbus, nusipirkę sename gastronome gamzos vyno butelį, eina už sporcelės į miškelį, susiranda jaukią pakrūmę pušyne ir kalbasi apie muziką. Viena temų –  kuo bitlai buvo unikalūs. Jie sutaria, jog Johno Lennono ir Paul McCartnėjaus vokalo kvartos intervalas Ticket To Ride dainoje skambėjo ypač neįprastai po saldaus šešto dešimtmečio dominavimo. Kad pajusti daugiabalsio vokalo žavesį, Dzilbus bendraminčiams dar bando tai pademonstruoti gyvuoju (live!) būdu. Pasirenka nežinomo autoriaus tekstą: „stikliukėli, stikleli, mano drauguži“,  ekspromtu sukuria melodiją (sol-sol-sol-la-sol-si-si-sol-do) ir visi trys, trimis balsais, atsakingai stengiasi  įšgauti tinkamą skambesį. Kai bulgariškas sausvynis baigėsi, jų vokalas skambėjo skaidriai ir be disonansų. Beveik kaip Bee Gees.

PUOTA.  Kaunas 1972. Pasakoja Šekspyras: „papasakosiu vieną trumpą teisybę. Sėdim ryte su Dzilbum dviese jo Vydūno alėjos bendrabučio kambarėly ir aš bjauriu kaip balana peiliu džirinu buvusios kiaulės decimetrinį odos gabaliuką – reik valgyti ir dalintis, vadinasi, – į dvi dalis. Kaip perkūnas iš Kipro Petrausko gatvės pro duris įsprogsta Romėnas. Ištiesia ranką, tokią ploną, panašią į kaulą, pasisveikina. Lašinio skūrą pradėjau dalinti į tris dalis: Romai, valgysi. Ne, sako,  aš jau visą cibulio galvą šiandien suėdžiau – tai buvo JO žodis“.

zydra

FUTBOLAS. Kaunas 1972. Paprastai studentiškų pinigų tada beveik nebuvo arba visai nebuvo. Dzilbus turėjo elektrotechnikos skolą, nes labai nemėgo rytais keltis į paskaitas, kurios prasideda 9:30. Kirvis Jasinskas skalpavo tokius be gailesčio. Pasekmė: egzo neišlaikė, stipendijos tą semestrą negavo. Šekspyras buvo laikinai nutraukę studijas Vilniaus Universitete, slapstėsi nuo tarnystės sovietų armijoje ir rezidavo pas Dzilbų Vydūno alėjoje, pas Romėną K. Petrausko gatvėje ar pas Viduką Šančiuose. Stipendijos ar kitų išmokų taip pat neturėjo.  Juos abu dažnai kamuodavo mintis, kur prasimanyti resursų smulkioms pramogoms, o kartais net iškildavo grėsmė jų sveikatai dėl neprivalgymo. Pseudomedicinos proto bokštai teigia, jog badas išgydo net vėžį. Tačiau tada jie vėžiu nesirgo ir labai norėjo valgyti. Metodai, šių problemų sprendimui,  ne visada atitiko bendrus visuomeninių sąntykių kanonus, tad  ir oriai pasielgti ne visad pavykdavo. Pavyzdžiui,  sėdi Šekspyras pas Dzilbų KPI bendrabučio kambaryje ir jau 5 minutes žiūri pro langą. Tai jam ypač nebūdinga.  Abu tyli, bet pilvai burzgia pas abu. Žinai, sako Šekspyras, turiu mintį, tik ją reikia paversti vakariene, nors dar pusryčių nevalgėm. Matai tuos vaikus, kurie bendrabučio  kieme futbolą žaidžia. Mes pasiūlom jiems sužaisti draugišką mačą, bet su sąlyga: jei laimim, jie bėga namo ir atneša iš savo tėvų  mums kažko užkrimsti. Šekspyras, patyręs futbolistas, trenerio Antano Bytauto auklėtinis strategavo taip: tu eini į vartus, o aš juos mikliai apžaidžiu. Viskas taip ir įvyko. Mes nugalėjom, o vaikai sąžiningai atnešė iš namų daktariškos dešros, batoną ir agurkų. Nugalėtojai nedelsdami vakarieniavo čia pat, atsisėdę ant vejos. Tą dieną jiems tai buvo pusryčiai, pietūs ir vakarienė – viskas viename.

Broliukai

KALTĖ.  Balta mokykla prie stadiono. 1959 metai. Į trečiokų klasę įeina pasimetęs pirmokėlis, lydimas savo mokytojos Kirlienės. Taip, tai Valentino Kirlio, vieno geriausių visų laikų Alytaus teatrinės veiklos režisieriaus, aktoriaus, scenaristo  žmona. Ji sako: štai mano auklėtinį Donatėlį Tarcijoną nuskriudė kažkuris jūsų klasės mokinys. Donatėlis pasižiūrės ir pirštu parodys skriaudiką. Trečiokų mokytoja Šapalienė visiems liepė atsistoti. Tada visi buvo su mėlynom uniformom, visi plikai kirpti, taigi, tiesiog klonai. Dzilbus, tada dar buvo vadinamas savo vardu –  Gintu,  nujautė pramogėlę. Jis žinojo, kas Donatui pripylė už apykaklės arbatos, todėl nedvejodamas laukė momento, kada piktadarys bus įvardintas ir viešai pasmerktas. Ir Donatėlis parodė … į Gintą. Nedelsiant buvo priimtas verdiktas. Mokytoja Kirlienė po pamokų palydės Donatą iki namų, kartu eis ir blogietis Gintas, kuris privalės atsiprašyti nelaimėlio tėvų už savo prastą poelgį. Gintas, beveik pro ašaras, Donato mamai sakė taip: „Donato tikrai neskriaudžiau, bet labai atsiprašau, nes mokytoja TAIP liepė“. Ši istorija įdomi tik tuo, jog devynmetis susiduria su teisingumu akis į akį ir pajunta, jog pasaulyje ne viskas yra taip, kaip rašoma Brolių Grimų pasakose. Tokios supratimo apie teisingumą treniruotės yra ypač naudingos, kai susiduri su panašia būkle vėliau. Grūdinimas būtinas ne tik fizinis, bet ir dvasinis-psichologinis. Tada gyvenimas teka lengviau, prasmingiau, be streso ir nuosėdų.

atsiprasymas-gintas

 

7-klase-chemijos-pamoka

viesbutis-Dzukija74_cr

sieruke-vidukas-kefas-zuvau(galas)
copyright-2016

 

Dusios saga: atsuktas laikas. KETVIRTA DIENA

dUSIOS-SAGA-HEADER

 

Tai KETVITRTOJI dalis. Ankstesnes galite rasti čia:
Dusios saga: atsuktas laikas. PIRMA DIENA
Dusios saga: atsuktas laikas. ANTRA DIENA
Dusios saga: atsuktas laikas. TREČIA DIENA  
 Sukame laiką atgal, tiesiai į 1971. O rubrika SENOS NAUJIENOS apims 1955 – 1982 laikotarpį. Nuotraukos savyje turi daugiau info negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jas reikia ne tik žiūrėti, bet ir skaityti. Gero studijavimo.

<<< KETVIRTA DIENA. Pirmadienis, 12 liepos. 1971

Šiandien mano gimimo diena, taigi Šekspyras su Viduku, tik pabudę, dar sulipusiomis akimis, spaudė ranką ir sveikino. Kaip įprasta, padarėm rytinį apsimaudymą. Idėja sakė, jog šiandien turėtų atvažiuoti svečių. Laukėm Kapitono, nes jis kažką žadėjo, jog pirmadienį prisistatys. Gimimo dieną švęsti gal geriau kažkur kabake ir su triukšmeliais, bet kaliau sau į galvą, kad  dabartinėmis sąlygomis prisiminimas liks gilesnis.

Prieš pietus jawa atvažiavo Vycka su Alvi Jago. Pakėlėm bokalus su putokšliu – juk šiandian mano gimimo diena. Gerai, kad atplaukė žvejai, su šviežia žuvimi. Šekspyras už pora stiklinių vyno suderėjo ešerių krūvelę, bet sugebėjo dar dvigubai tiek, žvejams nematant, iš jų valties į žilvičio krūmą sumesti. Taigi užteko visai dienai ir dviem į priekį. Vėliau sužinojome, jog liepos 12 – kažkokia žvejų diena.

BAIKERIAITTT AlviJago

Diena pasitaikė super gera, net perkaršta. Reikalus taisė nedidelis vėjelis. Chebra maudėsi, žuvavo, valgė keptą ešerį. Mūsų, jau senbūvių, tikslas buvo užlaikyti Alvį ir Vycką per naktį. Šekspyras su Vycka nuvažiavo į Seirijus vinco. Vėl maudynės. Su Vycka ant matracų nuplaukėm toli į ežerą. Keista, bet sušalau. Šio, vieno didžiausio Lietuvos ežero viduryje klimatas keičiasi, tad vėsa stebėtis gal nederėtų. Su Vycka buvome nuvažiavę ir į Simną cigarų, alaus. Vakare laužas, žuvienė, karšti ginčai apie Gintarėlius ir apie pop ir rok muziką aplamai.

Jau sutemus Vycka, Alvis ir Šekspyras nuėjo ieškoti nuotykių ežero pakrantėje, o tiksliau, moteriškos lyties atstovių. Man su Vidu atsibodo jų laukti, nutarėm ieškoti pačių nuotykių ieškotojų. Paėję gerą gabalą, radom juos koncertuojančius kažkokiems klajojantiems po Lietuvą moksleiviams, taigi prisijungėm ir mes su Viduku. Po pasisekusio performanso, norėjom tai pakartoti kapsukiečių stovyklai, bet tik liežuvius paleidom. Alvydas suvalkietiškai: „Gerai, kad aš tavė-ė-ės nepažįstu“. Šekspyras: „Atleiskit, kad neužpykom“.  Grįžę dar atgaivinom laužą ir pasėdėjom prie stalo. Atkalbinėjom abu dėl važaivimo ir siūlėm pasilikti. Bet Vycka su Alviu užsispyrė ir, mažumėlę apdusę, išvažaivo. Pažadėjo ryt ryte mus pažadinti. Na, na.

Apie vizitą Šekspyras eksprontu sukūrė kupletą, kuriam greitai padarėm muzikinį apipavidalinimą. Labai sutirštinti ir neatitinkantys tiesos vaizdeliai čia apdainuojami, bet mums patiko.

Čia fragmentas:
… aš nepamenu daugiau
Tik žinau, kad Vikcius Alvį
Išvežė „trūpu“ paskiau.
Pribudau ryte duobėj aš,
Šalta krečia drebulys.
Žiūriu Dzilbus šalia tako
Dilgėlėse begulįs.
Aš ieškojau palapinės
Šalta liepos naktimis.
Antai stalą apkabinęs,
Vidas kalė dantimis …

SENOS NAUJIENOS

KLASIFIKACIJA.  Atskirti  kuris   kaimietis ir kuris chebrantas lakmuso popierėliu pasitarnavo elementaraus klausimas. Tai ką, tu nežinai Santanos ar Rollingų? Juozas „Šulė“ Šuliauskas dar aiškiau sakė: tai ką, tu ŠULĖS nepažįsti?! Tai ką iš vis su tavimi kalbėti.

sule-pliazas_cr

Palangoje vasaros mėnesiais nuolat vyko Panevėžio, Kauno, Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių grupuočių konfliktėliai. Ten Šulė pateko tarp girnų, bet išsisuko nuo gavimo į skūrą: pasakė, kad iš Alytaus. A, iš to miesto, kurime visi neturi vardų. Laisvas.

GINTARĖLIAI.  Reikia nepamiršti, jog “Gintarėliai“ Kaune, o “Gėlių Vaikai“ su Stasiu Daugirdu Vilniuje buvo jėga. 1971 kultūrkėje koncertavo “Gintarėliai“. Kefyras, Burokas, Styga, Šulė, Vytas Balynas po koncerto įteikė Eimiui dovaną: nerūdijančio plieno lakštą, kuriame Kolka suvirinimo aparatu išvirino tekstą – FREE LIFE LOVE POP. Šio “pakabuko“ skersmuo – 40 cm. Po koncerto milicija jau laukė prie išėjimo. Kai kurie roko gerbėjai milicijos buvo sumušti. Kefas buvo greitas ir nelabai įsiutęs, todėl paspruko. Vėliau jais domėjosi KGB. Kolka buvo pagaminęs du tokius ženklus. Kitas atiteko “Aisčiams“.

gintarai

 

kolkapop-club

 

free-life-love

Šio ženklo dublikatas apie 40 metų išgulėjo po žeme – dengė kiemo dušo įrenginio nuotekų surinkimo šulinėlį. Atsitiktinai surastas 2016 metais. Saugomas garbingoje vietoje.

Kolka, atrodo, ir šiandien gyvena prie tilto, priešingoje pirčiai gatvės pusėje. Reikėtų jį aplankyti ir paspausti ranką.

Nepamirškime ir kito jo darbo: Jim Morrison Memory Pop Club ženkliukų. Gal dar kas turite išsaugoję tokį?

Daugiau šia tema ir smulkiau::

Jim Morrison’s Memory Pop Club

SKONIS. Vienuoliktoje klasėje Dzilbus pas Virgį namuose, jo pamokų ruošimo kambaryje, aiškinasi suvokimą apie moterišką grožį. Dzilbui grožio etlonas buvo lenkų aktorė Polia Raksa, o Virgis įrodinėjo, jog Raksa tai tiesiog klasika, o paslapties, egzotikos ir tikro grožio reikia ieškoti Karibų jūros baseine. Dar ir nuotrauką iš Przyjaciółkos žurnalo išsikirpo ir po stiklu ant stalo pasidėjo.

Raksa-done

Tačiau gyvenime tiems vaikinams viskas susiklostė priešingai:  Virgis pasirinko Raksą, vardu Rima, o Dzilbus – Laimą su Karibų prieskoniu.

[skaitalas turi tęsinį]

copyright-2016

Dusios saga: atsuktas laikas.TREČIA DIENA

dUSIOS-SAGA-HEADER

Tai TREČIA dalis rašinio “Dusios saga: atsuktas laikas. Vardai, nikai, pavardės naudojami rašinyje, priklauso realiems asmenims, kai kurie šiandien – jau asmenybės. Kai kurių nėra gyvų. Tai laikotarpis, prisotintas nereikšmingų, bet giliai įsirėžusių į atmintį įvykių gausa.
Dienoraščio tekstus šiandien būtų galima išgražinti, tačiau tada jūs nepajusite to laikmečio dvasios, jaunimo autentiškų pokalbių niuansų. Svarbu atsukti laiką atgal, tiesiai į 1971. O rubrika SENOS NAUJIENOS apims 1955 – 1982 laikotarpį. Nuotraukos savyje turi daugiau info negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jas reikia ne tik žiūrėti, bet ir skaityti. Gero studijavimo.

<<< TREČIA DIENASekmadienis, 11 liepos. 1971

Kai atsikėlėm, danguje nebuvo nei vieno debesėlio ir, kas šlykščiausia – nepučia vėjas, galima iškepti be riebalų. Be spaso nusimaudėm. Pakrovėm akumuliatorius baltymais, krakmolu ir juoda kava, kaitinomės. Nors ir baisiai karšta buvo, sugalvojom palošti kortomis. Maudėmės milijoną kartų.

Prie Šumausko vilos pirmą kartą iš arti apžiūrėjom čaiką ir Šumauską, [nežinantiems: prabangiausias sovietmečio limuzinas, kuriuo važinėdavo komunistų šulai; Šumauskas – LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas]  kuris, apsirengęs šeimyniškais trusikais iki kelių, keista balta kepure, storas, prisikrovė spiningų ir su lydinčia svita išplaukė  šiaurės pusėn.

TTT-gintas-44a

Pykau ant saulės, kad nė trupučio nenudegina. Į vakarą Vidukas su Šekspyru nusprendė, kad man su samokatu labai vertėtų nuvažiuoti į Seirijus. Nuvažiavau, buvau užėjęs pas brolį, bet neradau. Užpirkau parduotuvėje putojančio, kavos, duonos. Vakare su palapinės kaimynų vaikais vienuolikamečiu Gintaru ir šešiamete Aušrele suorganizavom laužą. Jų tėvams atrodėm padorūs, gal todėl netrukdė savo mažamečiams bendrauti su mumis. Mes lengvai kaifavom ir, kaip įprasta, koncertavom. Netikėtai išniro Viščius, KPI studentas, mažumėlę įkalęs, ir, sutikęs mus, labai nudžiugo. Pasišauna suorganizuoti vakarienę. Jau sutemus, nusigauna į Metelių ančių fermą ir vieną gyvį iš ten „pasiskolina“. Kepėm ant laužo, buvo tamsu, neiškepė, valgėme tokį tysalą, bet kai  nori valgyti – neproblema.  Tarp dantų labai girgždėjo smėlis.  Nuo pirmos valandos nakties bandžiau užrašyti į Viduko magą Radio Liuksemburg topus, bet, atrodo, ant T. Rex – Get It On užmigau.

SENOS NAUJIENOS

PINTA. 1971. Antro kurso KPI studentai Vidukas, Vidma, Remis Baliulevičius, Lionka Gembickas ir Dzilbus paskaitų metu sėdi Apynėlyje Šančiuose. Visi grynakraujai kauniečiai, išskyrus Dzilbų, kurį Lionka klausia: Gintai, valgysi natoteniją? Šis pasimeta, o kas ta natotenija, gal gėlė, o pasirodyti, kad nežino – nenori, todėl sako: gėlių aš nevalgau, geriau žuvies užsakykim. Nugriaudi griausmingas kvarteto juokas. Prieina padavėja. Dzilbus sako: prašau penkias pintas. Dabar sumišimas padavėjos veide, nes tokio termino ji nežinojo,  o kolegos studentai taip pat demonstruoja nesusupratimą ir sako: nereikia, mes žuvies jau užsakėm. Rezultatas 1:1

sanciu-magnatai

Dzilbus jau mokykloje domėjosi nesisteminiais mato vienetais, todėl jau tada žinojo, jog anglosaksų kraštuose alų geria pintomis, bet į zoologiją  žiūrėjo pro pirštus, todėl nesuprato, jog sterkinė nototenija yra žuvis, o dar šaltai rūkyta – superdelikatesas prie alaus.  Plonai papjaustyta spindėjo visomis vaivorykštės spalvomis …

PANA.  Dar tada, kai Alytuje visi visus pažinojo, naujo veido atsiradimas buvo įvykis.  Šokiai vykdavo ploščiadkėje, Centro panos puikiai išmanė apie Kurorto berniukus, o Madrido blatniakai bent iš matymo pažinojo Kriaušiaus gražuoles. Visi žino, kas su kuo draugauja. Jokios rutinos, jokių netikėtumų. Sukrėtimai prasidėjo tada, kai mieste pasirodė pana-paslaptis, niekad anksčiau nematyta, graikiškų bruožų, puikaus sudėjimo, subtiliai apsirengus, labai trumpais plaukais ir su apvaliais auskarais ausyse. Susidomėjimas naujiena tapo tokiu grandioziniu, jog kai kurie vaikinukai nevalingai primiršo net SAVO panas, su kuriomis jau ne vieną mėnesį draugavo. Aršiausia konkurencija vyko tarp Alvydo, Alvydo ir Alberto. Alda vieną vakarą iš ploščiadkės leisdavosi palydima vieno, kitą – kito gerbėjo. Trečią  – trečio.  Kad patekti į jos išsinuomuotą kambarėlį Miško gatvėje Madride, palydovams kartais tekdavo ir stogais palaipioti. Kaip netikėtai ji atsirado, taip paslaptingai ir išnyko.

2016-01-16 11.07.09

Liko tik vieno jos gerbėjo piešinys. Kas ją nupiešė, nežinome. Aldos portretas saugomas pas Dzilbų. Kaip piešinys pateko čia – jis neprisimena …

STOGAS. Vaiknamiai buvo įsikūrę P. Cvirkos ir J. Basanavičiaus gatvių kampe. Šalia Romo Kalantos, Vyto Dumbliausko, brolių Jurgio, Algio ir Vytauto Kunčinų namų. Pirmoje vidurinėje mokykloje (baltoje, prie stadiono) 1 – 4 klasėse  mokėsi bent 10 –12 vaiknamio vaikų, po karo ir kitų negandų likę našlaičiais ir be artimųjų. Tai įgūdžius, bet kokiom sąlygom išlikti, įsisavinę vaikai. Visi jie buvo vyresni 1-4 metais už klasiokus-miesto vaikus ir fiziškai stipresni. Vytas Žalkauskas – pats neramiausiais iš visų, jau rūkė, todėl mokytoja Šapalienė, kai pasakojo apie dujas, lengvesnes už orą, paprašė Žalkausko (4 klasėje, žr. foto), kad, nuėjęs į lauko WC, pripūstų cigarečių dūmų į balioną ir taip pademonstruotų bendraklasiams fizikos reiškinius. Tie vaikai buvo amžinai alkani. Leonas Vainutis (žr. foto),  buvo Dzilbaus suolo draugas ir „stogas”. Kiekvienas, kuris vaiknamių vaikui atnešdavo tėvų įdėtą buterbrodą ir atiduodavo, buvo apsaugotas nuo visų skriaudėjų. „Stogai“ iš vaikų namų duodavo į liūlį visiems buterbrodų nešikų skriaudėjams iš eilės. Tokios taisyklės vyravo mokykloje ir niekas dėl to nesuko galvos.

balta-mokykla-4-klase

pirmunaiDar vaiknamio bernaičiai padėdavo žiemą laimėti sniego karus prieš rusiukus, jų mokykla tik tvora prie lauko tualetų ribojosi su Pirma vidurine. Kartais sniego karas virsdavo kumščių karu ir sniegas nusidažydavo raudonai.

Patirtis persiduoda metams bėgant. Tie skriaudžiamieji jau 6-toje klasėje patys ėmė skriauti kitus. Jonas Pangonis iš Nemuno gatvės, ateityje tapsiantis LR seimo nariu, gerai sprendė algebros uždavinius, bet namų darbų klasiokui Vladui Tkačiovui nusirašyti neduodavo. Tada Vladas su suolo draugu Dzilbumi pririšo Joną prie pušies, augusios šalia karuselės, Žaliosios mokyklos (arklidės) teritorijoje.

Jonai, mes Tavęs nuoširdžiai atsiprašome, kad ir po 53 metų, ir tikimės, jog mums atleisi. Juk pririštas pabuvai tik 5 minutes, o vėliau Vladas, Tau padedant,  dvejetų iš algebros jau negaudavo.

[skaitalas turi tęsinį]

copyright-2016

Dusios saga: atsuktas laikas. ANTRA DIENA

dUSIOS-SAGA-HEADER

 

Saga, tai skandinaviškas terminas ir reiškia padavimą, sakmę ar pasakojimą su enciklopedinių požymių turinčiomis vertybėmis. Dar SAGA tai kanadiečių grupsas, kurios geriausių gabalų kompiliaciją, Igoriui tarpininkaujant, Dzilbus rekordino iš Daivio Sirūno, jau tada, po LT revoliucijos, sukaupusio ne tik roko klasiką, bet ir 1965-1975 undergraundą orginaliose CD versijose. Galima tik paspėlioti, ką jis turi šiandien.
Rašyti dienoraštį – jokia prabanga ar išskirtinumas, panašiau į marazmą. Jei viena persona 1971 metais nebūtų nusipirkus knygyne blonknotą už 40 kapeikų, šio posto nebūtų.
Vardai, nikai, pavardės naudojami rašinyje, priklauso realiems asmenims, kai kurie šiandien – jau asmenybės. Kai kurių nėra gyvų. Tai laikotarpis, prisotintas nereikšmingų, bet giliai įsirėžusių į atmintį įvykių gausa.
Leksika, tokia, kurią naudojo dauguma, net ir priešakinis jaunimo būrys – studentai. Yra kaunietiško slengo ir kitokių šiandien primirštų ar nežinomų kalbos elementų. Dienoraščio tekstus šiandien būtų galima išgražinti, tačiau tada jūs nepajusite to laikmečio dvasios, jaunimo autentiškų pokalbių niuansų. Literatūros kritikams, pasigalandus dantukus, gera proga pigiai pasireikšti. Bet mums tai nėra svarbu. Svarbu atsukti laiką atgal, tiesiai į 1971. O rubrika SENOS NAUJIENOS apims 1955 – 1982 laikotarpį. Nuotraukos savyje turi daugiau info negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jas reikia ne tik žiūrėti, bet ir skaityti. Gero studijavimo.

<<< ANTRA DIENA. Šeštadienis, 10 liepos. 1971

Antroji diena – kelionių diena. Atsikeliu truputį po aštuonių ir, palikęs Vidą miegantį, kulniuoju į plentą. Darau pirmą klaidą. Vietoje to, kad eičiau į Metelių pusę, apie 2 km einu į Seirijus. Apsigalvoju ir pradedu eiti atgal. Praradau krūvą laiko ir į Alytų autobusu atvažiavau kiek vėliau. Ten radau Šekspyrą ir buvau priverstas išsprogdinti savo veizolus – pamačiau Fantomasą! Jis ką tik po armijos, norėjau jam papasakoti apie laisvą jaunimą, Deep Purple inRock ir kitus dalykus, kad jis iš nuostabos nors galvą pakraipytų. Nes ten – glubinkoj– kur tarnavo, dar tamsiau nei pas mus. Prisivažinėjau samokatu mieste pas chebrantus, kuriuos norėjau užverbuoti mūsų kompanijai prie ežero. Sunku ką nors rasti namie viduryje gražaus šeštadienio. Kviečiau pirmadienį atvažiuot net Benę, vis būtų įdomiau per mano gimimo dieną. Alviui palikau tik raštelį prie durų, nes jis pats nesiteikė būti namie. Per vargą nusigavau iki ežero, nes samokatas kokius 3 kartus sufalšyvino. Atvažiavę jau radau Šekspyrą. Įdomiausia buvo tai, kai jis papasakojo kaip surado Viduką: perėjau pakrante pirmyn-atgal, neradau geresnės palapinės, tai prisistačiau nuo Dzilbaus tos geriausios palapinės savininkui. Taip su Viduku ir ir susipažinom.

TTT-faksimale

TTT-SENOS-Dusia-1974

Atsisitktinai sutikome Žorką ir Silvą su jawomis. Kažkaip netyčia subendrinom ūpą apsinuodyti alkoholiu. Su Silva nuvažiavom į Seirijus ir sočiai apsipirkom. Dar ir maisto produktų. Vakare surengėm tokį koncertą su gitarom ir VEF‘u. Nedavėm miegoti, jei nevisam ežerui, tai pietų pusei – tikrai. Jei ne Silvos australopitekų šokis ir papuasų dainos – viskas būtų buvę per pusę ramiau.  Neramiems kaimynams Žorka dar pripylė kavos į jų palapinę ir viskas nurimo. Apsomino.

SENOS NAUJIENOS

KAMPAS. Maironio ir Lelijų (tada M. Melninkaitės) gatvių sąnkryža jungė daugybę skirtingų individų, kurių išskirtinius sugebėjimus sudėjus į vieną, turėtume supermenus ar betmenus. Vieni, sulipę į seną liepą šalia Ingelevičiaus namo, 1958 metais kakodavo ir žiūrėdavo ant kokio žioplio nusileis turinys. Vienas kakotojas dar ir dabar gyvena tame pačiame name aukščiau moesto pliažo prie Nemuno ir žuvauja, žuvauja, nes žuvys jo išlikimo šaltinis. Dzilbus 2000 jį paklausė: Česka, ką darai žiemą, kai Nemunas užšala? Sekė atsakymas: badauju. Čia skūrinę pilkę pradėjo spardyti, o vėliau tapo Lietuvos čempionais: Juozas Aleksierius, Algimantas “Liuba“ Eidukevičius, jo brolis Jonas. O ant kampo gyveno Virgius Lepeška, nepamainomas Morrison Memory Club kompanijos pasekėjas, identifikuojamas Crosby, Stills, Nash and Young gabalu – Almost Cut My Hair. Šiandien mokslininkas, verslininkas. Visa ką jis kalba ir daro – turi svorį ir prasmę. Arba maestro Algirdas Verbauskas. Ta pievelė ar pievukė, kaip tada visi vadino, kurioje virė futbolas, buvo priešais Algio namo langus. Mes penki prieš penkis bucinam, o Algis pjauna smuikelį, nes jo tėtė taip prisakė, kol neišmoksi TO etiudo, ant pievukės net nesvajok. Taigi futbolas buvo jėga. Nors Kurorto dalis: Lelijų-Maironio-Krėvės su Kriaušium lyg ir sugyveno, bet kurie viršesni, buvo bandyta išsiaiškinti ant pievukės Lelijų gatvėje, būtent ten, prie dabartinio maestro Algio Verbausko namo, sulošiant futbolo mačą. Organizatorius buvo išeivis iš Kurorto – Styga (Vitas Vilkelis-seklys Morka), emigravęs į  Užuolankos gatvę Kriaušiuje. Mačas neįvyko, gal Styga blogai organizavo, o gal Kriaušius išsigando mūsų komandoje žaidusių būsimų miesto žvaigždžių Algučio “Liubos“ Eidukevičiaus ir Juozo Aleksieriaus. Nors Kriaušius jau turėjo SAVO būsimą žvaigždę: Vytą “Watą“ Malinauską.

styga-aleksierius

 

Kita nepakartojama persona –Tadas Dambrauskas, kartais įvardijamas kaip Eglės Bučelytės vyras. Šešiamečiui kildavo noras užkasti gyvą kačiuką, o septintoje klasėje užspjauti mokykloje ant durų rankenos ir stebėti efektingas ekspermento dalyvių grimasas. Vėliau Tadas su Vilium “Striptizu“ Vaicekausku tapo sveikuoliais, maudėsi eketėje Nemune, Tadas lankė bokso treniruotes, vėliau tapo karštų karo zonų fotografu-profiu. Arba, priririštas prie lėktuvo sparno, filmavo Tėvynės Lietuvos landšaftą. Taigi, labai mėgo ekstrymą

gintas-53a-tadas

 

Šie keli apgailėtini faktai – niekingai menkos istorijos dalelės apie Maironio-Lelijų kampą.  Galėtų būti tik istorinio epo apie Kurortą fabula. Palikime tai ateičiai

KAMPAS 2. Vidurvasaryje pas Jasionius: Alvydą, Kazį ir Julę, į namelį ant Nemuno kranto,  visai  už Ingelevičiaus namo, iš Kauno į svečius atvažiuodavo poilsiauti sena žydė su balta sktybėlaite ir  anūkais, mūsų bendraamžiais Vania ir Jurka. Senoji tai darė dar prieš karą ir nostalgija ją vis ginė į Kurortą.

geleziunas

losejai

Garbios poilsiautojos anūkė Irka buvo vyresnė už mus ir atrodė super. Ji į pliažą neidavo, degindavosi saulėje 10 metrų nuo kranto, atsigulus ant didelio akmens šalia vandentraukės ar vodokačkės, kaip Žorka sakytų. Kai tik Irka ant akmens, ant kranto renkasi vyresnieji: Alba Dapkevičius, Barauskas vyresnysis, Bronka Mazaliauskas – Liubos pusbrolis, pats Alvydas Jasionis ir kiti kieti vyrukai. Kieti jie buvo tik  vaikigalių: Liubos, Narvydo, Ginto, Českos, Tado Dambrausko, Juozo Aleksieriaus akyse. O iš tikrųjų – šaunūs Kurorto bernai. Po klevu, su vaizdu į besideginančią liepos saulėje Irką, jie lošdavo ramsą. Kartais pamiršdavo kuriam eilė dalinti kortas, nes žvilgsnis nevalingai fiksavo 95-75-100 (cm) išmatavimų žiauriai patrauklų kūną, kuris kas 15 minučių keisdavo poziciją. O kas valandą Irka nusiropšdavo nuo akmens išsimaudyti. Tada visi nusdodavo lošti ir rūkydavo avrorą.

TEMA. Restorano “Nemunas“ laikais Jono Stingo [subordinacijos skatinami, pavardę pakeitėme. Reikšmė glūdi vienoje Europos kalboje – išsiverskite] pokalbiuose su draugais vyravo viena ir vienintelė tema, su kuria jis, tikėtina,  gulė ir kėlė. Štai tipinis pokalbis su Jonu, sutiktu mieste prie Zimavičienės mūro.
Dzilbus –     Sveikas Jonai, nematei Žąsino, ieškau nuo pat ryto?
Jonas – Mačiau, su Drambliu nuėjo link naujo gastronomo, bet, žinai, kokį vakar kadrą pakabinau, žinok, persik, o jau karšta… (kirtis ant antros „a“)
Dzilbus –     O tu juos kada matei?
Jonas – Ve, ką tik.
Dzilbus – Gerai, einu ieškot.
Jonas – Palauk, palauk, žinai, o užvakar Nemune užkaliau tokią blondinkę, žinok, o jau figūra. Žinotum kaip ji inkščia….
Jei turėsi kantrybės ir laiko, Jonas išklos tau visą tiesą apie bet kurią Alytaus paną IŠSAMIAI. Buvo tikras vietinės reikšmės SEKSenciklopas.

[skaitalas turi tęsinį]

copyright-2016

 

Prie Dubicko kalno, Vidzgiryje …

Prie Dubicko kalno, Vidzgiryje 2016 || Garažų Klipai Pristato 2016

Žiūrovams USA filmą įkėlėme į Dailymotion, nes šioje šalyje YouTube filmuką blokavo dėl Sonny and Cher – The Beat Goes On, mūsų Luxemburgo laikų superhito, kuris retkarčiais suskamba garso takelyje.

Tradicija yra gerai, jei jos laikomasi. Glūkoidų veteranas Virgilijus su Rima žino, jog pasigrožėti botaniniu Vidzgirio draustiniu, kai miško paklotas tampa mėlynu dėl milijono-kito žibučių žiedų, yra gerai. Nėra blogai ta proga pasimatyti su vienu-kitu paauglystės draugu-drauge, su kuriais čia patyrė begalę nuotykių ar bent nutikimų.

Šį kartą pasimatyme dalyvavo ir Mingaugas „Fantomasas“ Pilkionis, kuris sueigą praturtino atsiminimais, jau nugaravusiais į nežinią. Filme jis pasakoja apie savo klasę, kuri  gali pretenduoti į visų laikų Pirmosios vidurinės mokyklos klasę numero uno, kaip įdomiausią, orginaliausią savo veiklomis ir personalijomis. Vytautas Kunčinas, Danutė Daraškevičiūtė, Ričards Žakas Žukauskas, Rūta Kyguolytė, Jolanta Korevaitė, Vincas Kudirka, Vidas Pranevičius, Vytautas Stanionis, Vilius Strazdas, Kvasaitė, Viktoras Jonkus , Julė Pankevičiūtė,  Jonas Pangonis, Visvaldas Miklaševičius, Stasys Trakymas, Vilija Milašaitė, kiti. Tai tų laikų gydytojų, mokytojų, žurnalistų, fotografų, įmonių ar mokymo įstaigų vadovų vaikai arba tiesiog auksinis jaunimas. Romano žanras neaprėptų šios klasės išdaigų ir pasiekimų. Reikėtų epo.

Vidzgirio susitikimo dalyviai dar bandė prisiminti miško vietovardžius, kurie nenaudojami jokioje mokslinėje ar istorinėje miško studijoje. Todėl, kad tyrinėtojai labai nutolę nuo natūralių miško gyvenimo procesų ir yra tik kambariniai mokslininkai-biurokratai. Kas žino Bagną, Samynbalą, Pertrovo kalnus, vietoves prie Nemuno: „po žydų kalneliu“, „po giriniku“, Duobę, Lankutes. Gal žinote kur yra Dubicko kalnas Alytuje? Tikėtina, kad ne. Albertas “Šekspyras“ Antanavičius dainą šiam kalnui sukūrė. Premjera netrukus. Gal miesto sode biržely.

vidzgiris-2016

 

Dar dalyvavo arba nedalyvavo, bet domėjosi (ir kitos detalės):

Alvydas Petkevičius (dalyvavo) įvertino Fantomaso įgytą paveikslą. Smulkiau – filme.

Vakare apsilankė Vytautas Stanionis (dalyvavo), dar vienas iš Pirmos vidurinės legendinės klasės. Aptarėm galimybę bendradarbiauti.

Sigitas „Kefas“ Kizala savo gimtadienio proga grįžo iš Norvegijos ir sukvietė visus dar gyvus draugus į sekmadieniais neveikiančią Pušies kavinę. Trumpam užsuko į Vidzgirio štabą. Perklausėm 45 metus Sigito topuose pirmoje vietoje esantį Jethro Tull – Aqualung ir sutarėm aplankyti Trondheimą Norvegijoje. Kodėl ne hipių irštvas San Franciske ar Kristijanoj Kopenhagoje, o Norvegijoje, gal ir patys sunkiai atsakytume. Svarbu idėja, o jei dar prasminga …

Iš Londono skambino Igoris, kuris ten tyrinėja The Beatles ir Jimi Hendrix įspaudus britų sostinėje ir domėjosi Sigito laikinu LT telefono numeriu ir galimybe su juo susisiekti ir pranešti, jog į „Pušį“ neatvyks, nes randasi kažkur netoli Abbey Road Crossing Londone.

Skambino Jonas Kudirka iš neveikiančios Pušies kavinės prieigų ir švelniai keiksnojo Kefą

Skambino Algirdas Žemaitis ir nuogastavo dėl “nuskusto“ gamtovaizdžio prie naujojo Pylimo tilto-gražuolio.

Alvydas Jegelevičius šeštadienį intensyviai dirbo, todėl atvykti negalėjo. Džiaugėsi, kad susitinkam, dėkojo už kvietimą.

Kiek pavėluota padėka Alvydui “Žydui“ Miliauskui. Po ilgų hipiavimo metų USA, sugrįžęs Tėvynėn, Alvydas padovanojo glūkoidams kompaktą Toto IV ir kepuraitę su Grateful Dead logotipu. Dzilbus ja puikavosi prie Linijos kalno šiame susitikime.