Apie šunis

Šuns dienos proga Garažų Klipai parengė jums filmuką ir į jį sukrovė 30 metų bendravimo patirtį su šunimi. Keletas patarimų ir pastebėjimų gali jums praversti ir tai būtų švietėjiška šio filmuko prasmė.

Balandžio 24-ąją pasaulyje minima Šuns diena. Šie, visa širdimi savo šeimininkui atsidavę keturkojai, ne veltui tapo geriausio žmogaus draugo sinonimu. Tad, jei neturi draugų ar tiesiog nenori su niekuo bendrauti – įsigyk šunėką. Realybėje visi turime su kuo bendrauti ir turime gerų draugų, tarp kurių būna ir labai gerų ir šiaip sau. Bet jei nori turėti TIKRĄ draugą – įsigyk šunį. Jie neveidmainiauja ir nesimaivo, kartais neklauso, nes jo nemokei to nedaryti. Niekada tavęs nebara ir, dažniausiai, su tavo sprendimais nuolankiai sutinka, jei tu to jį mokei. Šuns glostymas padeda nusiraminti, mažina kraujospūdį. Kai sunku, gali ir paverkti jam kaklą apsikabinęs (apsikabinusi). Kai kurių veislių šunys gins ir apgins jus bet kuriuo atveju, kiti užspęs šernus, kad medžiotojui beliks tik nuspadinėti 16 kalbro Simson sistemos šautuvo gaiduką. Treti bus šeimos žaisliukai ir skambučiai.

Nuotrauka iš mūsų Fotogalerijos Savaitės foto

O kiek unikalių savybių jie turi. Pavyzdžiui, tiek dešrelę ar duonos gabalėlį gavę šunys jaučiasi vienodai laimingi. Šunims svarbiausia šeimininko rodomas dėmesys ir meilė.
Jei sutikę nedraugišką keturkojį išsigąsite, situacija tik pablogės. Gyvūnai baimę atpažįsta ne tik iš žmogaus kūno kalbos, bet ir gali ją užuosti. Kai išsigandęs žmogus, pats to nesuvokdamas, automatiškai stresuoja ir išskiria prakaito molekules, akimirksniu išsiskiria baimės bei streso hormonai. Šuns uoslė 10 000 kartų jautresnė negu žmogaus, todėl jis be vargo juos užuodžia. Šunys girdi maždaug keturis kartus geriau nei žmonės, o klausos galimybių diapazonas ženkliai viršija žmogaus galimybes, pavyzdžiui The Beatles dainoje „A Day in the Life“ yra įrašytas švilpavimas, kurį gali girdėti tik šunys. Tai ultragarsas. Nors kalbama, kad šunys neskiria spalvų, tai tik dalinė tiesa. Šunys mato geltoną ir mėlyną spalvas. Taigi Photoshopu jiems dirbti būtų sudėtinga.
Kai kur šunys netgi specialiai mokomi atpažinti ligas, nors tai nėra oficialiai pripažintas diagnostikos metodas. Dažniausiai jie mokomi iš anksto atpažinti epilepsijos priepuolį, o jei pastebite, kad gyvūnas įkyriai uostinėja jūsų apgamą, vertėtų jį išsitirti.
Šuns dienos proga Garažų Klipai parengė jums filmuką ir į jį sukrovė 30 metų bendravimo patirtį su šunimi. Keletas patarimų ir pastebėjimų gali jums praversti ir tai būtų švietėjiška šio filmuko prasmė. Rasite ką svarbu nuveikti pirmaisiais šuniuko gyvenimo metais. Arba sužinoti, jog geriausi ir nemokami dresiruotojai yra YouTube kanaluose: Richard Heinz “The Miami Dog Whisperer“, Training Positive, Cesar Millan’s Dog Nation.
Ar žinote, jog šunų veislės skirstomos į šešias grupes dėl jų gebėjimo suvokti ko iš jų prašo žmogus. Pavyzdžiui pirmos kategorijos šunys supranta komandas, jas pakartojus 3-5 kartus. O šeštokai tai padaro, pakartojus komandas 80 – 90 kartų arba neišmoksta jų niekada. Tai sako geriausi pasaulio dresūros specai. Jei jau renkatės šuns veislę, gerai pagalvokite. Atminkite, jog yra veislės, kai šuo gali būti šuniškai protingas, bet jūsų niekada negins, dar užėjusiam neprašytam svečiui parodys kur padėti jūsų žmonos natūralių perlų karoliai. Atminkite, jog yra veislių, kuriems, dėl prastų gebėjimų mokytis, jūs tapsite patarnautojais ir jų įnorių tenkintojais. Tačiau ko tik žmogus nepadaro dėl savo numylėtinių. Čia jau ribos nenubrėžtos.
Jei glūkoidų skaitytojai atsiųstų savo keturkojų draugų nuotraukas, padarytume fotogalerą “MŪSŲ KETURKOJAI“. Ir visiškai nesvarbu ar jie šiame ar jau aname pasaulyje. Pamenu, pavyzdžiui,  Viktoras su Jule turėjo puikią bokserę Deirą ar Rasa šarpėjų Kanį. Svarbu, kad jūs juos labai mėgote, o jie mylėjo jus. Šiųskite fotkes!!!

Visus šunų mylėtojus ir jų keturkojus sveikiname su Tarptautine ŠUNS diena. Linkime puikių tarpusavio sąntykių ir malonių akimirkų, praleistų kartu.

Jūs turite šunį! You have a dog! || Garažų klipai pristato 2018

Trys muškietininkai ir d’Artanjanas

Tie vyrukai, bando susitapatinti su Diuma romanų herojais. Mat vaikystėje skaitė Tris muškietininkus, Po 20-ties metų ir Vikontas de Braželonas. Perfrazavus sau paliankiu rakursu: Nuotykinga jaunystė, Brandus vidurinis amžius ir Reziumė arba dabartis. Kai klevai leidžia paragauti savo sulčių, o Vidzgiris pražysta mėlynai, jie susiburia ant “Linijos kalno“, “Lankutėse“ ar “Po girininku“ ir postringauja įvairiausiom temom. Prisimena Miesto sodo laikus ir Kriaušiaus panas, Pink Floydų “See Emily Cry“ ir kažkur pradingusias Nemuno ežges.

Mikroreportažas iš susitikimo::
Glūkzaurai Vidzgiryje 2018 || Garažų Klipai pristato 2018

Lietuvai 100. Juozas Bulvičius –mano senelis

BIRUTĖ GAUČIENĖ Lietuvos valstybingumo 100-mečio proga  deklamuoja savo eilėraštį ir sveikina visus teisingus žmones su svarbia Lietuvai švente. Linki kantrybės ir išminties. Valio!

 

Kai tapome NATO ir ES nariais, glūkzauras Virgilijus Beiša 2004 metais Dzilbui sakė: dabar aš ramus, visa kita sutvarkoma. Dzilbus: aš taip džiaugiuosi šiais dviem, be galo svarbiais įvykiais ir, Virgi, visiškai sutinku su Tavimi, tačiau tiems “kitiems“ reikalams, manau,  sutvarkyti prireiks 50 metų, lygiai tiek, kiek buvome okupuoti. Tiek metų prireiks, kol tauta atstatys savo mentalitetą, o piliečio moralinės nuostatos priartės prie  prieškarinės smetoninės Lietuvos lygmens. 2040 metais neliks Lietuvoje vatnykų, runkelių, Kremliaus trolių, uspaschininkų ir paksininkų. Kai tokių nebus, niekas nerinks įvairių šustauskų ar gražulių. Tauta pasveiks.  Sveika tauta rinks teisingai mąstančius politikus, sugebančius vairuoti kraštą link giluminių europinių vertybių. Šiandien turime Laisvę ir Nepriklausomybę – tai, ką privalu  saugoti ir branginti, bet “kiti“ reikaliukai dar plaukioja vėjyje. Iki apsivalymo liko 22 metai. Būkime kantrūs, sumanūs ir susikaupę. 

Vasario 16-toji – tinkama proga prisiminti prieškario Lietuvos garbingus žmones. Besikapstydamas po savo genealoginio medžio archyvus, Dzilbus randa straipsnį apie savo senelį, jį pažinojusio amžininko rašytą.

VLADAS  ŽEMAITIS

Tuomet gyvenau Vilniaus gatvės galugatvyje, netoli išvaizdaus Bulvičių namo. Juozas Bulvičius – Lietuvos knygnešys, Tėvynei nusipelnęs, labai nuoširdus. Nors ir labai turtingas, valdė Simanėliškių dvarą, turėjo, kiek pamenu, gal net pagrindinį akcijų paketą Marijampolės cukraus fabrike, tačiau mėgdavo bendrauti su paprastais ir neturtingais žmonėmis. Dažnai sakydavo žmogų ne plunksnos puošia, bet darbai, santūrumas, meilė artimui. Bulvičiai buvo religingi žmonės. Kalėdodami Vilniaus gatvėje kunigai visuomet Bulvičynėje vakarieniaudavo. Jo žmona labai dažnai mane pakviesdavo tai gatvę nušluoti, tai kokį darbą atlikti. Už paslaugas dosniai atsilygindavo. Tačiau labiausiai stebindavo Bulvičiaus maudymasis eketėje. Netoli Bulvičių daržo tekėjo vandeningas Vilkaujos upelis, šiandien grioveliu tapęs. Anuomet pilnas gilynių. Kunigai, dalį upelio aptvėrę aklina tvora, maudyklę įsirengė. Bulvičius, palikęs ant ledo kailinius, nuogas panirdavo į prakirstą eketę. Joje maudydavosi. Smalsius vaikus net šiurpas krėsdavo. O turtuolis, nekreipdamas į juos dėmesio, lėtai eketėje maudydavosi. Tada nesupratau, kodėl toks turtingas žmogus, kurio namuose buvo vonia, drąsiai lysdavo į ledinį vandenį. Tiktai vėliau sužinojau – jo širdelė negalavo…

Bulvičius mėgo humorą. Retkarčiais, su kairiųjų pažiūrų kaimynais, gyvenančiais Vilniaus gatvėje, juokais pasiginčydavo: kaimyne, kiek žinau, esi buvęs Rusijoje. Kovojai raudonųjų pusėje. Aš – kaptalistas, nepykstu. Tavo vienoki įsitikinimai, mano kitoki. Tiktai kvailiai dėl politikos pykstasi, juk visi esame lietuviai… Jam atsakydavo: tave pirmajį nušaučiau, jeigu tarybų valdžia sugrižtų [turima galvoje 1917-1919 metai – gluk.pastaba]. Bulvičius kvatodavo: netikiu, jog šautum. Esi neblogas kaimynas…

Kuomet rusai užėmė Vilnių, vėliau jį sugrąžino Lietuvai, Bulvičius nujautė: “Negerai viskas klostosi. Rusai ne gera valia Lietuvai “padovanojo“ sostinę“. Pergyveno. Rūpesčiai dar labiau alino nesveiką širdį. Vilniaus gatvės gyventojai vis rečiau matydavo buvusi knygnešį. Bulvičius mirė okupacijos išvakarėse, dar laisvoje Lietuvoje… Buvęs Lietuvos knygnešys vertas šviesaus atminimo. Vikaviškio ar gretimų rajonų žmonės, kurie geriau pažinojo Bulvičių, galėtų parašyti “Sūduvos kraštui“. Jo dukros, kiek teko girdėti, pasitraukė į Ameriką. Sūnus, tarnavęs Lietuvos kariuomenėje, nespėjo i Vakarus pasitraukti. Retkarčiais aplankydamas tėviškės sodą, stabteliu ties nugriautu Bulvičių namu. Net pamatai baigiami išardyti…

 

Dzilbaus seneliai, mama, dėdės ir tetos arba visa Bulvičių  šeima 1938.  Vilkaviškis. Iš Kauno atostogų parvykusios studentės: Gražina (būsima Dzilbaus mama gydytoja-odontologė) ir būsima pedagogė Birutė (vėliau: tremtis Sibire, 1967 emigravo į Kanadą),  Kęstutis – Paryžiaus Sorbonos universiteto absolventas, Kauno Pieno centro direktorius –  po karo pasitraukė į Kolumbiją, karo aviacijos kapitonas Albinas – žuvo pirmomis karo dienomis, palaidotas Kauno Panemunės kapinėse, generalinio štabo majoras Vytautas – vėliau raudonųjų “išlaisvintojų“ nukankintas ir Gorkio kalėjime sušaudytas, jaunėlės: Danutė (emigravo į Kanadą) ir Aldona (visą laiką gyveno Kaune, Dainos gatvėje, pažinojo “Gintarėlius“, nes dirbo jų mokyklos bibliotekoje). Centre –  Suvalkijos ūkininkų sąjungos pirmininkas, knygnešys JUOZAS BULVIČIUS su žmona Konstancija. Po trejų metų iš Rytų atsibastę raudonieji vandalai  sujaukė šios laimingos šeimos gyvenimą.

Daugiau Vasario 16-tosios  temų glūkoiduose:
> DATOS IR ŽMONĖS (apie majorą Vytautą Bulvičių išsamiai)
> TERMINAI IR LIKIMAI (VISKAS LABAI PAPRASTA)  (rasite kaip menami Dzilbaus draugai jį vadino komunistu)

 

Skirta Vilniaus glūkoidams Lietuvos 100-mečio proga

Vilnius – Lietuvos sostinė, neseniai šventė savo gimtadienį. Čia prieš 100 metų buvo paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė. Daugelio iš mūsų Vilniuje prabėgo gražiausi studentiški metai, kai kas jame surado savo meilę, o kai kas iš glukoidų jame pasiliko gyventi, kurti, dirbti…

Musu kraštietė, neseniai debiutavusi glukoiduose, Birutė Gaučienė eilemis atskleidžia senojo Vilniaus grožį…

Vilniaus glukoidams skirtas naujo žanro kūrinėlis – eiliuotas gidas Vilniaus svečiams, į kurį savo širdį eilėmis sudėjo Birutė Gaučienė, Vytautas „San Simnas“ Stanevičius dekoravo nuotraukomis ir visa tai sumiksavo Garažų Klipai

MŪSŲ VILNIUS || Birutė Gaučienė || Vytautas „San Simnas“ Stanevičius || Garažų Klipai 2018

Juozas Jonkus ir Aisčiai

Ką tik atsisveikinome su ilgamečiu Alytaus Ryšių Mazgo vadovu JUOZU JONKUMI (1928 – 2018). Šias pareigas jis ėjo dar sovietmečiu, o 1970 metais, dirbant atsakingose pareigose, toleruoti savo aplinkoje 18 – 20 metų jaunuolius, grojančius maištingą, Alytuje dar negirdėtą muziką buvo rizikinga. Gal todėl ir grupės pavadinimas “Aisčiai” kėgėbistų buvo suspenduotas. Bet po Juozo Jonkaus sparneliu, pašto patalpose vis tiek vykdavo repeticijos su tikrais instrumentais. Įstaigos vadovui palaiminus, buvo nupirktos vokiška Elgita elektrinė gitara, dar čekų Jolana ir bulgariška bass gitara Orfėjus, Trowa būgnai, bulgariška mikrofoninė aparatūra ir kiti aksesuarai. Tada tokie dalykai muzikantams buvo didelis turtas, be kurio tu būtum buvęs niekas.

Prisiminkime šį puikų žmogų ir dėl jo neeilinių asmeninių savybių ir gebėjimų. Tai jis išugdė savo sūnuje profesionalų elektrotechnikos-elektronikos profį. Viktoras Aisčiuose grojo bass gitara, kartu buvo nepakeičiamas specialistas garso stiprinimo aparatūros priežiūros, gedimų šalinimo ir novatoriškų idėjų realizavimo srityje.

Aisčiai numirė 2015 metais po koncerto Miesto Sode, kuriame dar buvo galima įžvelgti Aisčių dvasią. Juozas Jonkus pergyveno savo kūdikį pora metų ilgėliau. Tokia istorija.

Glūkoidų vardu, velionio žmoną, sūnų Viktorą su  žmona Jule, anūkes Aistę ir Agnę su šeimomis užjaučiame ir liūdime kartu su jumis.

 

 

Metai, kai neturime KERTUKŲ įkūrėjo Vydmanto Juronio

Kauno halė 1968. Rugsėjo pirmąją Kauno politechnikos instituto Mechanikos fako  fuksai (dabartiniai glukoidai) Vidukas, Vidma, Kapitonas ir Dzilbus, iš susižavėjimo spindinčiais veidais, stebi kai į sceną, užsimaukšlinę ant galvų baltus perukus, įbėga “Kertukai“ ir koncertą pradeda bičboisų gabalu Barabara Ann. Dvasinio pakilimo pikas ir įspūdžio ataka prilygsta šių metų Red Hot Chili Peppers ar Lenny Kravitz pasirodymams Kauno Arenoje. Reikia nepamiršti, jog tai buvo laikai, kai karaliavo sovietmečio pseudomuzikinis stilius, vadinamas tarybine estrada. Prieš  metus, 2012 gruodžio 13 dieną mirė “Kertukų“ grupės narys Vydmantas Juronis. Žiniasklaida tylėjo. Albertas “Šekspyras“ Antanavičius pažinojo, bendravo su Kertukų gitaristu. Tada jis pirmasis glūkoidams ir pranešė apie LT roko istorijos figūros (ne pėstininko) praradimą

 

juronis“Kertukai“ – legendinė 60-ųjų Kauno bigbyto grupė ir Lietuvos roko pirmeiviai. Aktyvi veikla 1966-1971. Susikūrė 1966 Kauno Politechnikos institute. Tais laikais oficialiai vadinosi KPI “vokaliniu-instrumentiniu ansambliu“. Dauguma grupės narių buvo KPI studentai. Pradžioje daugiausia grojo studentiškuose šokiuose. Šiame etape grupės veikloje dalyvavo ir vokalistė Janina Miščiukaitė. 1968 grupė laimėjo “Gintarinės triūbos“ prizą Kauno festivalyje “Muzikinis pavasaris“ ir išsiveržė į plačiąją sceną. Šis įvykis lėmė tai, kad “Kertukai“ tapo bene pirmuoju gitariniu kolektyvu Lietuvoje, apie kurį negalėjo nutylėti ir sovietinė Lietuvos spauda, radijas ir net televizija. Tai smarkiai išpopuliarino grupę. Vien per 1968-uosius metus “Kertukai“ turėjo daugiau nei šimtą koncertų visoje Lietuvoje, ir visur salės lūžo nuo klausytojų antplūdžio. Jų atliekamos dainos “Mes ne Bitlai“, “Lopšinė“ tapo tuometinės jaunimo kartos “hitais“. Vėlesniais metais “Kertukai“ ir toliau sėkmingai koncertavo tiek Lietuvoje, tiek ir už jos ribų. 1969-taisiais įrašė muzikinį takelį lietuviškam kino filmui “Ave Vita“. 1971 metais daugumai narių baigus mokslus – grupė išsiskirstė.

kertukai_cr

Albertas Antanavičius su Vydmantu Juroniu Vilniuje

“Kertukų“grupės įkūrėjas – Vydmantas Juronis (gitara/vokalas), kuris rašė muziką ir tekstus visoms originalioms grupės dainoms. Oficialus grupės lyderis buvo Gediminas Jurgilas (elektrovargonai). Kiti: Saulius Lukošius – vokalas/ guitar, Feliksas Tulčinas – bass gitara, Alius Tatarskis – būgnai. Taip pat dalyvavo Simas Taršys ir Gražina Akstinaitė (vokalas)

Vydmantas Juronis domėjosi ezoterizmu. Tai žinios, laikomos vertingomis žmogaus dvasinei raidai, nors ne visad pagrįstos moksline įžvalga, kartais mokslininkų vadinamos pseudomokslu. Domėjosi ikikrikščioniškais lietuvių tikėjimais. Muzika lydėjo nuolat: dalyvavo bardų žygyje per Lietuvą, darbas iki pensijos buvo susijęs su garsais – talkinant kriminalistams, iššifruojant audio įrašus ar bendradarbiaujant su garso įrašų firmoms. Vydmantą Juronį palaužė sunki liga.

Lietuva neteko vieno rocko muzikos pradininko, nepasukusio pigios muzikos produkavimo keliu. Gal todėl šiandien turime Andrių Mamontovą, Bix, Raigardą Tautkų, Happyendless, Jurgą Šeduikytę, Garbanotą Bosistą ir daug kitų, kurie po 20 metų Nepriklausomybės įrodė, jog sovietmečio muzikinei stagnacijai atėjo galas.

 

 

Kreta – Europos civilizacijos lopšys

Graikijos sala Kreta maždaug lygiai nutolusi nuo žemyninės Europos (Graikijos) Šiaurėje ir Afrikos (Libijos) Pietuose ir du kart tiek nuo Azijos (Sirijos) Rytuose. Ilgis 260 km, beveik kaip per Lietuvą, o plotis tiek, kiek nuo kuklaus provincijos miestelio Pietų Lietuvoje iki Kauno. Dažnai sakoma – čia Europos kraštas. Bet kretiečiai sako: čia Europos pradžia ir štai kodėl.

Kreta – Europos tėvynė || Garažų Klipai 2017

Seniai seniai, 2500 metų iki Kristaus pasirodymo Nazarete, Dzeusas, pasivertęs buliumi nuplaukė į Finikiją – žydų ir arabų proproproprotėvynę ir pamatė dailią panelę vardu Europa, pakrantėje skinančią gėles. Pasiūlė jodinėjimo paslaugą ir jūra parsigabeno ją į Kretą. Jiems gimė trys vaikai, vienas buvo Minas. Štai čia nusitrina riba tarp mitų ir tiesos. Suklesti Minų dinastija arba pirmasis Europoje civilizacijos lopšys. Kretiečiai sako: kai pas mus jau buvo valstybė su visais valdžios atributais, graikai dar medžiuose gyveno. Kai išgirsti taip sakant, pagalvoji, o ką TADA veikė mūsų protautiečiai? Kaip sakė Alvydas Petkevičius, mūsų istorija buvo medinė, todėl supuvo. Mūro pilis Gedimino kalne pastatyta prieš 600 metų. Mes čia, Kretoje knaisiojomės po 4000 metų istorią. To pakanka, kad vertėtų aplankyti šią salą.

Kurie geriau gyvena? Mes ar jie? Ogi panašiai. Jei kalbėsim tik apie kainas – viskas šiek tiek brangiau negu Graikijoje (ir Lietuvoje), nes, išskyrus avieną, ožkieną ir alyvuoges, visus produktus į salą reikia atplukdyti ar atskraidinti.

Reikia nepamiršti, jog graikai mokesčių politikoje iki krizės norėjo būti gudresni už kitas eurosąjungos nares. Kasos kvitas? Kai  paprašiau kasos čekio Rodo saloje 2005 metais, nustebusi pardavėjo povyza tiesiog rėkė –  tik kvaileliai juos duoda. O kam jis? Tada buvo taip, bet,  patikėkite, šiandien kvitą gauni net turguje ir beveik visais atvejais. Bet mokesčiai išaugo žiauriai, pavyzdžiui, tėvas gąsdina neklaužadą sūnų: jei būsi negeras, užrašysiu tau namą (suprask: su visais mokesčiais).

Iš serijos “nežinia kada žmogui gana”: jiems 800 eurų pensininkui – labai negarbingi pinigai. Koks Lietuvoje vidutinis pensininko atlyginimas?

 

Saloje gyvena dori žmonės. Kalėjime sėdi albanai, o kaime kartais parduotuvėje rasite raštelį: imkite ką reikia, pinigus palikite ant prekystalio. Ką saloje veikia vietiniai? 90 % gyventojų – aptarnauja turistus. Kiti gano ožkas ir avis, dar spaudžia superkokybišką alyvuogių aliejų,  valdo, moko, tarnauja. Ožkos ir avys kalnuose ganosi pačios, tik biologiniu laikrodžiu vadovaujasi ir namo grįžta, kai pieną reikia atiduoti. Gyvuliukai nuolat sportuoja, laipiodami kalnų šlaitais ir maitinasi ypač ekologiškai. Kad aiškiau būtų, palyginkite karvę, tvarte gulinėjančią ir nuolat harmonus rijančią. Kaime kepa šašlyką “Antikristo” iš avienos. Priešais ugnį 45 minutes, apsuka kepsnį kita puse ir procesas tęsiasi dar 45 minutes. Arba teko matyti visą varškės gamybos procesą kalnuose pas piemenį Joaną. Ir ragauti. Ryte pamelžia avis ir ožkas, pieną sumaišo sąntykiu: 30%  avies -70% ožkos, pašildo iki 70⁰ C, prideda citrinos rūgšties, išmaišo.

Pirmieji salos svečiai, kuriuos šiandien vadiname turistais, buvo vokiečiai prieš 230 metų. Vėliau hipiai, apie 1969 metus,  pietinėje salos dalyje esančiame Matalos kaimelyje su keletu namelių, davė impulsą turizmo suklestėjimui. Dabar birželio mėnesį čia suvažiuoja brolių ir seserų iš viso pasaulio, nes čia koncertuoja legendinės grupės už dyką. Pavyzdžiui, šias metais grojo Scorpions. Gal pavažiuojam į Matalą 2018-tais? Birželio mėnesį. Tik bus labai karšta.

Žemė čia dreba, tik ne katastrofiškai. Tik kaimyninė Santorino sala buvo nuniokiota antikiniais laikais. Todėl  7 aukštų namas – limitas.

Išsilavinę kretiečiai emigruoja į  Didžiąją Britaniją, USA, Kanadą, Prancūziją. Ten jau susiformavę graikų diasporos. Taigi, protingos šalys ima jau gatavus specialistus, nes parengti tokius – brangu.

 

Apie gidus. Nemėgstame tų gidų, nes galima viską sužinoti Wikipedijoje ar kituose išmaniuose šaltiniuose, taip šiek tiek sutaupyti ir išlikti nepriklausomu keliautoju. Tačiau šį kartą sutikome gidę, kuri nušvito tokia aura, jog neparašyti apie tai čia ir dabar, būtų didis nusidėjimas. Ši moteris sugeba įtaigiai pasakoti, galėtų dirbti Vatikane ar vaidinti teatre, Jungtinėse Tautose ar vesti Talk Show kartu su Oprah Winfrey. Kai jos klausai, atrodo, jog skaitai Financial Times ir National Geographic kartu sudėjus. Pagrindinis jos darbas – salos sostinės Herakliono universitete dėstyti filologiją ir istoriją, o gide dirba iš pašaukimo. Išdrįsau ją pakalbinti ir paprašyti kartu nusifotografuoti “ant vizitkės iki pusės”, kaip pasakytų mūsiškis istorikas Arvydas “Shmitas” Braždys.

Tiek žinių iš Europos KRAŠTO arba PRADŽIOS. Tai lemia požiūrio vektorius.

Ko nėra tekste, rasite filmuke.