Oro balionas. “Skurdas” ant delno

Pirmieji pavykę skrydžiai žmonijos istorijoje buvo atlikti paprastu karšto oro balionu. Pirmąjį aprašytą tokį balioną sukūrė portugalų šventikas, kuris 1709 pakilo nuo žemės. Prancūzai broliai Jozefas ir Etienas Montgolfierai 1783 sukūrė 30 pėdų skersmens kupolą ir laikė jį virš ugnies tol, kol jis prisipildė dūmų ir pakilo nuo žemės paviršiaus.

Džimo Morrisono sala. Tokį pavadinimą jai suteikė Kolia Kuznecovas, Sigitas “Kefyras“ Kizala ir Dzilbus ten 1972-jų vasarą , nuplaukę Kolkos kateriu

Fantastinis nuotykių romanas „Paslaptingoji sala“ – vienas labiausiai skaitytojų pamėgtų Žiulio Verno romanų. Kai skaitėme šią knygą, buvome paaugliai ir skraidūnų nuotykiai mus tiesiog užbūrė. Pietiečių maišto metu palikę gimtąją šalį keturi šiauriečiai JAV pilietinio karo dalyviai išskridę, berods, iš Pensilvanijos, atsiduria saloje, Ramiojo vandenyno pietvakariuose. Ž. Vernas išmaniai aprašė oreivių nuotykius tada nuostabiai žaliuojančioje, pilnoje paslapčių saloje. Šiandien tai tik kadaise vulkano išsprogdintos, taigi šis faktas su knygoje minimu vulkano išsiveržimu saloje turiniu – nesikerta. Salos liekanos šiandien vadinasi Marijos-Terezos rifu.

KOPĖČIOS Į DANGŲ || GARAŽŲ KLIPAI 2019

Šiandien paskraidyti karšto oro balionu gali kiekvienas, net ir skurstantis pensininkas. Apie skurdą Lietuvoje pastaruoju metu visi ruporai nenuilstamai pučia karštą orą į tautiečių galvas. Skraidant, kad ir virš kuklaus provincijos miestelio Alytaus, matai daugybę naujų privačių namų rajonų su dar naujesniais namais, išpuoselėtais kiemais. Sena tiesa – iš aukščiau geriau matosi. O ir ant žemės: atsinaujinusios gatvės, nauji šaligatviai, dviračių takai, dvi atgimusios žmogui Dailidės. Atsisėskite ant sofutės ir pažiūrėkite į Zenono Bulgakovo miesto detalių fotopalyginimus TADA ir DABAR. Ar gali skurstantys sukurti tokius kontrastingus pasikeitimus miesto veide???

Pasiskraidymai oro balionu kadaise buvo aristokratų pramoga. Todėl šiandien stengiamasi išlaikyti tradicijas ir po sėkmingo skrydžio visiems dalyviams suteikti grafų titulus. Dar patrinti kaktą žeme, suvilgyta šampanu, tiksliau putojančiu vynu ir padegti plaukų sruogą ir nedelsiant gesinti tuo pačiu putokšliu. Nepakartojamo skrydžio vaizdeliai Garažų Klipų vaizdo kūrinėlyje.

Reklama

Glūkas 2019. Gretos auga

Po trumpos pertraukos čia vėl Birutė ir Vytautas Balynai. Tai žmonės, su kuriais bendrauti nepaprastai paprasta. O ir naudinga, pokalbiuose pleti akiratį, retkarčiais sužinai tai, apie ką net nebuvai girdėjęs. Vytas anais laikais grojo „Kaukuose“ kartu su Romu Stankevičium ir Vytu Pisaravičium. Gitarą vis dar paima, tad nepasikuklino padainuoti pora songų (kartu su Birute). Respektas.

Kęstas Beiša ir Gytis Dabrega – vairuotojai-profiai, maišantys Europą skersai išilgai. Gytis, paklaustas, ką veikia kai nevairuoja, pasakė: gaunu tris laisvas savaites.  Pirmą maloniai ilsiuosi, antrą – apsiprantu su poilsiu, o trečią jau mintyse važiuoju.

Pevėsuojant LT vėlevėlei ant automobilio, į aikštelę įsuka Algis Adomaitis su žmona ir amerikiečiais anūkais. Glūko vaikai su jais bendrauja anglų kalba ir taip tobulina komunikavimo įgūdžius.

Vytas San Simnas Stanevičius savo apsilankymu ir fotofiksacijomis praturtino Garažų Klipų vaizdo kūrinėlį apie susitikimą.

 

Šeštadienį pasigedome Rimvydo „Viduko“ Aglinsko, paskambinome: sako „ant Himno“ būsiu. Ir atvyko. Tikras glūkoidas. Respektas. Papidoma info Vidukui: sekmadienį čia buvo ir su mumis bendravo Šančių magnato Arvydo M. sesuo su vyru,  kurie prie Glūko, kaip ir mes lankosi dešimtmečiais.

Kai kažkieno mašinoje pasklido Alberto „Šekspyro“ Antanavičiaus daina, pirma mintis: o kur Šekspyras. Šį kartą susitrejinti jam nepavyko. Tiek vietų vienu metu aplankyti neįmanoma. Nors sekmadienį, grįždamas iš Pietryčių Lietuvos, domėjosi ar dar liko kas prie Glūko. Važiavo tai pro šalį. Deje, paskutinieji išvyko pavakare.

Savo atvykimu glūkoidus nudžiugino olimpinės čempionės: Vida Vencienė, iškovojusi aukso ir bronzos medalius 1988 m. žiemos olimpinėse žaidynėse Kanadoje ir Daina Gudzinevičiūtė  –  2000 m. Sidnėjaus olimpiados aukso medalio laimėtoja. 2012 m. išrinkta Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidente. 2018 m. tapo pirmąja atstove iš Lietuvos Tarptautiniame olimpiniame komitete. Daina pasidalino įžvalgomis apie neracionalius valdžiažmogių veiksmus, sukėlusius nesklandumus LT olimpinio sporto pasaulyje.

Kad sportas nekenkia sveikatai, įrodė Donatas, atvažiavęs nuo Alytaus iki Glūko dviračiu. Rezultatas: 1 valanda ir 40 minučių. Tikslo siekti olimpinių aukštumų neturėjo, bet sportinės kilmės adrenalino pakako.

Jonas Kudirka su žmona Onute čia ne pirmą kartą. Jonas važiuoja į Kopenhagą žiūrėti Metallica, pergyveno, kad tuo pačiu laiku konceruos ir John Fogerty, o susidvejinti nepavyks.

Gyvūnų pasaulis. Rasos 3 mėnesių ispanų vandens veislės šunelis atliko šuolį nuo liepto į ežerą. Pats įvykis svarbus dar ir kita prasme. Tai signalas žmogeliams, amžinai keiksnojantiems gyvenimą: BAIK VERKŠLENTI & DARYK.

Virgius Lepeška visad laukiamas. Šį kartą Virgis priminė įvykį, kurį dėl senaties termino (tai vyko 1974 metais) galima paviešinti. Du Kauno Politechnikos Instituto studentai Romėnas ir Dzilbus penktadienį iš Kauno autobusu grįžta į faterlandą. Autobuse randa piniginę su 35 rubliais. Nerūpestingas pinigų savininkas neatsirado. Galėjo pasidalinti per pusę. Bet ne. Vakare nuėjo į „Nemuno“ restoraną (Dzilbus ten po paskaitų važinėdavo groti) ir ten nupirko dėžę punšo. Vaišino visus iš eilės, nes tie visi: muzikantai ir „Nemuno“  lankytojai  buvo savi ir tobulai supratingi. Visi maloniai ragavo ir gyvai dalijosi patarimais, ką su tokia „krūva“ pinigų būtų buvę galima nuveikti.

GLŪKAS 2019 || Garažų Klipai 2019 || Trukmė 00:17:28

 

Agnė, po trumpos pertraukos atvyko čia su sūneliu Tauru ir sutuoktiniu Andrium. Mažylis Tauras su tėčiu Andriumi čia pirmą kartą. Linkime, jog tokie apsilankymai taptų tradicija. Vlado „Kapitono“ Dimavičiaus draugė Valė  glūkinėjo su savo sūnumi ir šeima. Jie taip pat čia svečiai. Linkime to paties, kaip ir Agnės šeimai – tapkite glūkoidais ir nepraleiskite susirinkimų. Reikia paminėti, jog 1 1/2 metų Vėjas, Loretos ir Aido sūnus oficialiai čia taip pat pirmą kartą. Ir tikrai ne paskutinį.

Glūkzaurai: Virgilijus Beiša ir Gintautas „Dzilbus“ Unguraitis „atsivežė“ pilną savo genčių sąstatą. Tai ypatingai retas atvejis. Virgiaus palydą sudarė žmona Rima, vaikai su šeimomis ir sutuoktinių tėvais, viso 13 peronų. Dzilbaus: žmona Laima, abu (retas atvejis) vaikai su šeimomis – 9-ios personos.

 

Apie orus.  Peršasi išvada, jog orų  prognozavimo tarnybų ir apsų geriau nebūtų iš viso. Tai, retkarčiais tik įneša porciją chaoso ir dezinformacijos. Gerai, kad glūkoidų savimonė pakankamai tvari ir manipuliavimams nepasiduoda. Pakako saulės ir šilumos, lengvai pakrapnojo naktį į sekmadienį, tačiau naktinių pokalbių klubo dalyvių tai neįtakojo.

Šį kartą valstybinė Mindaugo diena sutapo su glūkoidų sambūrio data – dviguba šventė!

Šeštadienio popietę Agnė surengė koncertą. Dzilbus su Rasa talkino. Jie negrojo ir nedainavo jau keletą metų, tik pusvalandį repetavo prieš pasirodymą. Atrodo, publika tai suprato ir tai patvirtino aplodismentais. Koncerto metu prisiminėm glūkoidą-veteraną Viktorą Jonkų, kurio netekome sausio mėnesį. Julei ypatingi nelengva, kai šalia nėra Viktoro. Ir dar prie Glūko, kur abu neišsikiriamai čia kelis dešimtmečius dalyvavo.

Laiko judesiai tiesiog nepstebimai spartūs. 2021 ateis greituoju būdu. Kas tada įvyks?

Tada ir patirsim. Tik reikia sulaukti!

Padėka visiems prisidėjusiems foto-video medžiaga. Gaila, darant filmą nepavyko susisiektis su Ilona ir Artūru. Filmo garso takeliui Mykolo repas būtų tiesiog nepakeičiamas.

Fotogaleriją rasite čia:

Aisčiams 50. Filmas-koncertas prie Dailidės. 2019

Šį kartą, minint „Aisčių“ 50-metį, glūkoidų korespondentai Juozas Muzikevičius ir Vytautas San Simnas Stanevičius dėl labai rimtų priežasčių nukrypo nuo kurso ir nedalyvavo renginyje prie Dailidės, todėl likome be tikslių, intriguojančių ir kokybiškų nuotraukų. Tik atsitiktinumas lėmė, jog koncertas buvo nufilmintas. Tai padarė Aidas, sugebėjęs pačiu laiku sugrįšti iš Lenkijos, kur dalyvavo panašiuose šventiniuose renginiuose. Dar Laima ir Vytas Galbuogis „pašaudė telefonais“ ir tokiu būdu Garažų Klipams padėjo kažką tokio sumontuoti ir pateikti vartotojui.
Filmas-koncertas skirtas tiems, kurie negalėjo pamatyti ir išgirsti ar tiesiog nežinojo, jog išmirštanti senelių grupė „Aisčiai“ dar kvėpsi.

AISČIAMS 50. Dailidė 2019 || Garažų Klipai 2019

Albertui “Šekspyrui“ Antanavičiui – 65

Dar, atrodo, neseniai Duobėje su Romėnu ir Dzilbum ežges gaudė (1972), su Mince stebėjo kaip dega žmogaus išskirtos dujos (1976), su Aisčiais Žuvinte (restorane) dainavo “O, meile“(1982), vėliau brandžiai kūrė savas dainas apie glūkoidams labai artimus dalykus: gimtą miestą ir partizanus, Dubicko kalną ir žolės žalumą, draugus ir brolį Antaną. Gavo valstybinius apdovanojimus už kūrybą.  Yra draugų mylimas, vertinamas ir nejučia sulaukė 65-to gimtadienio.

SU GIMTADIENIU, ALBERTAI. LINKIME SAUGOTI SVEIKATĄ. TIK DVASIOS IR KŪNO STIPRYBIŲ TENDEMAS SUDARYS GALIMYBĘ TAVO DRAUGAMS, ŽMONAI IR DUKRAI DŽIAUGTIS TAVO DAINOMIS IR TAVO ESYBE ATEITYJE. NEPAMIRŠK, JOG GLŪKOIDAI VISADA IR VISUR SU TAVIMI

 

O “Garažų Klipai“ ir Vytas “San Simnas“ Stanevičius sukurpė atmintinus Tavo veiklos epizodus ir tikisi, jog Tau patiks.

O kolega Vytas “San Simnas“ Stanevičius Tau net eilėraštį sukūrė. Pasidžiaukime visi!

BALTOSIOS ROŽĖS RITERIS

Birželis – vasaros pradžia.
Žaliuoja, žydi Dzūkija.
Ir jau nuo pat pirmos dienos
Sulaukiame žinios geros.

Ne paslaptis, kad dieną šią
Šekspyras gimė, gaila ne Simne.
Nedzingė, Mergalaukis ir būtinai Alytus
Bandys įrodyt, kad jis ten darytas.

Nereikia nieko mums įrodinėt,
Tereikia Bytautą paklausinėt.
Nors Albertas ir nežaidė „Realè“,
Bet pėdsaką paliko „Madridè“.

O Alberto dūšia kaip tikro dzūko
Dosni, plati ir atvira tokia.
Jūs tik dainų jo paklausykit,
Kurias dainuoja pritariant septinstyge.

Beklausant pradeda spurdėt širdis
Ne tik gražuolei iš Lelijų gatvės,
Kuri jau pasiruošus jį sutikt
Alytuj vėl prie pašto šeštą.

Ant dzūkų žemės mylimos
Albertas gimė poetu,
Dabar dar tapo riteriu šauniu
Bei mano Alytaus Garbės piliečiu iškiliu.

Baltosios rožės riteris šaunus,
Jo ginklas – kardas toks aštrus.
Skelbiu gerbėjom jo visom,
Kad apipiltų rožėm kvepiančiom…

2019.05.30 San Simnas

 

Kodėl jie atėjo paminėti Romo Kalantos žūtį?

Respektas dviems piliečiams, padėjusiems realizuoti šį postą ir montuoti filmuką:
– Juozui Muzikevičiui (Alytus), už dvi labai reikalingas foto filmui,
– Kristupui Petkūnui (Kaunas), už Kauno Company foto albumą

 

Šalia nugriauto Kunčinų namo, ten kur vaikystę leido Romas Kalanta, Vytas Dumbliauskas glūkoidų politologas, Rička “Žakas“ Žukauskas, dar mokykloje mušęs būgnus su būsimais Aisčiais: Viktoru ir Dzilbum, šia gyveno Alvydas Jegelevičius  ir kiti Kurorto miestiečiai, vyko ypač kuklus Romo Kalantos žūties minėjimas (1972 – 2018). Smalsumą kėlė mintis – kiek piliečių čia atėjo vedini supratimo, jog Romas Kalanta buvo vienas iš nedaugelio istorijoje laisvės šauklių Lietuvai.

Dalyvavo: simpatiškos fotografės kartu su miesto įvykių viešintoju feisbuke Juozu Muzikevičium. Nikonai, canonai ir pentaksai fiksavo akimirkas be perstojo, tik kur ta info vėliau pasidėjo. Čia klaustukas (anot Juozo). Buvo savivaldybės organizatoriai ir jų kviesti dainuotojai, muzikantai ir vienas pasakotojas apie 1972 metų gegužės įvykius Kaune. Dar buvo garso operatorius ir samdytas pranešėjas. Klausimas, kiek piliečių čia atėjo vedini supratimo, jog Romas Kalanta buvo vienas iš nedaugelio istorijoje laisvės šauklių Lietuvai, tampa pragmatišku.

Ogi, buvo šauliai-veteranai, buvo Vytas Watas Malinauskas, Vytas Galbuogis, Romas Stankevičius, keletas jaunų ir pagyvenusių piliečių. Tariant trumpai, sąmoningai čia atėjusių, buvo apverktinai nedidelis skaičiukas. Tokia realybė. Vertinant apskritai, renginys pavyko, svarbiausi kampai buvo pagauti. Renginį vertiname TRIMIS pušies šakelėmis.  Nežinojusiems apie ar negalėjusiems atvykti į renginį, Garažų Klipai sumontavo filmuką.

Romas Kalanta 2018 || Garažų Klipai 2018

Tikras muzikantas, tikras garsas, tikra muzika

 

 

“Pušies“ kavinė, kurioje prieš 50 metų rinkdavosi kiečiausias jaunimas iš Kriaušiaus ir Kurorto, Centro ir Madrido, šiandien atvėrė vartelius dainininkui ir gitaristui iš Jungtinių Valstijų ADAMUI “BOMB“ BRENNERIUI. Atlikėjui 56 metai, kūrybinė biografija tiek turtinga, jog čia reikėtų išsiplėsti iki begalybės. Geriau skaitykite Wikipedijoje arba čia.

ADAM BOMB in Alytus 2019 || Garažų Klipai 2019

Akcentas – grojo kartu su: Aerosmith, AC/DC, Alice Cooper, Foreigner, Guns‘n‘Roses, Billy Idol, Kiss, Metallica, Gary Moore, Rod Stewart, Chuck Berry. Tokio žinomumo grupsai į pagalbą tikrai nepasikvies bet ką, todėl Adamui Bomb nuolat tekdavo talkinti garsenybėms studijoje, įrašant albumus ar kartu važiuoti į pasaulinį turne. Be to, jis pats su savo grupe surengęs nesuskaičiuojamą turų skaičių Valstijose, U.K. ir kituose kraštuose. O dabar dar ir kukliame provincijos miestelyje. Kai Alvydas Jegelevičius persiuntė Dariaus Babijono mailą su prašymu paskelbti glūkoidų tinklapyje apie vakarėlį “Pušyje“, manėme, jog tai fakenews, tiesiog protu neįkandamas įvykis ir įvykti negalėsiantis niekaip. Bet jis įvyko. Ir dar: Adamas, pradėdamas pasirodymą, paskelbė, jog šis koncertas, tai dovana Alytaus roko 50-mečiui. Ir tai tiesa: 1969 metų rudenį su  pirmaisiais  viešais  pasirodymais startavo Aisčiai.

 

Pasaulinio lygio gitaristas ir nevisai pilna kavinė. Gal reklamos buvo mažai, ar tai tik kuklaus provincijos miestelio kuklumo apraiška. Kai miesto valdžia miesto šventei už dešimtis tūkstančių eurų samdo atlikėjus grojančius visišką niekalą, čia įėjimas kainuoja €2, o pats Adamas vaikšto tarp stalelių ir siūlo loterijos kuponus už €1, kuriais galima laimėti jo įvaizdžio atributiką: T-shirts, kepuraitę ar kompaktinį diską. Kas gali būti paprasčiau ir dar absurdiškai pigiai.

Klubinės muzikos privalumas, jog gali sėdėti, stovėti ar jaustis dinamiškoje pozoje visiškai šalia atlikėjo. Jei esi brazdinęs gitarą, tave hipnotizuotų gitatisto pirštų bėgionės po gitaros ladus ir stygas. Tai nepakartojami įspūdžiai, kurių nepatirsi Wemblio stadijone būdamas minioje, kad ir kokio legendinio atlikėjo koncertą stebėtum.

Adamo Bomb Brennerio pasirodymas – puiki ir dėkinga proga-seminaras viems Alytaus muzikantams, bandantiems ar imituojantiems roko muziką, jauniesiem gitaristams ir veteranams. Kavinėje juos galima buvo skaičiuoti vienos rankos pirštais.

Labai priminė žinomo USA, Izraelyje kineziterapeuto Samuelio Taco (Shmuel Tatz), beje Aisčių grupės 1969 metų dalyvio vizitą Alytuje 2014 metais. Tada jis dalinosi savo ilgamete patirtimi ir seminaro metu pajuokavo, jog prie salės durų galėjo būriuotis visi miesto kinezioterapijos specai. Deje, tokių atėjo vienetai.

Atlikėjui ant scenos talkino du jauni vyrukai: bosistas ir drumeris, abu iš Lenkijos ir sugrojo nepriekaištingai.

Padėka Dariui Babijonui už kažkokiu nesvokiamu būdu priprašiusį atvykti pasaulinio lygio atlikėją į Alytų. Padėka Andriui Abromavičiui už teisingą garsą. Žiūrovų ir klausytojų tarpe miela buvo matyti melomanus: Joną Kudirką su žmona Onute, Valdą Labuką, Vladą “Kapitoną“ Dimavičių su Vale ir būrelį supratingo jaunimo.

Renginys įvertintas 4 pušies šakelėm. Excellent įverinimui pritrūko masiškumo.

Glūkzaurai iš Madrido Linijos kalne

Kiekvieną pavasarį, Vidzgirio botaniniame draustinyje susirenka keletas glūkzaurų. Čia jie praleido vaikystę-paauglystę. Čia Dzilbus ir Alvydas Petkevičius1966, klausydami Liuksemburgo radiją svarstė – tai kurie geresni: rolingai ar bitlai.  Virgis Beiša, apie 1968, slidinėdamas Petrovo kalnuose kartu su Viktoru Reinikovu, ėjo sniege ieškoti Viktoro pamestų dantų. Taip prisakė odontologas, į kurį jie kreipėsi pagalbos,  kai po nesėkmingo nusileidimo stačiu šlaitu, Viktorui slidžių lazda išrovė keletą priekinių. Čia Antanas Ga-Ga Antanavičius su Dzilbum apkase lošė šachmatais, o Albertas Šekspyras Antanavičius su Romėnu (Romu Zdanavičium), Dzilbum ir Virgium Lepeška pavasariais gaudė ežges (kai jų dar buvo)  su meškere, kurioje  bent 4 kabliukai pririšti.

Rimvydo “Viduko“ Aglinsko foto

Šiandien (matysite filme) jie ramiai nepraeina pro turnyką (skersinį, prisitraukimams atlikti ir prikaltą prie dviejų šalia augančių medžių). Tai akivaizdus įrodymas,  kad paslaptingiausia sąvoka visatoje – laikas –  nestovi vietoje. Susitikimas  sutapo su  Aisčių drumerio ir vokalisto Vaclovo Kazlausko (1948-2019) laidotuvėms ir  po keleto valandų jau  rinkomės ant Linijos kalno Vidzgiryje. Nepamiršom ir Viktoro Jonkaus (1950-2019), Aisčių bosisto, kurio netekome metų pradžioje. Liūdni reikaliukai pradėjo lankytis miesto muzmenų pasaulyje. Kad ir kaip bemąstytum – ši objektyvi realybė neaplenks nė vieno.

GLŪKZAURAI IŠ MADRIDO 2019 ||  Garažų Klipai || 2019

Viktorui 69. Būtų sukakę

VIKTORAS. ATMINK || Garažų Klipai 2018

Kefas, Kolka, Vikcius. Tai mūsų draugai.  Nepamirškime

“Sveiki visi, kas pažinojote Nikolajų Kuznecovą (Kolką), noriu pranešti liūdną žinią, šiandien geras draugas ir mano tėvas mirė 2019 – 01-15. Tai buvo ypatingas žmogus“. Tokią žinutę-komentarą pamatėme mūsų tinklapyje. Ne visiems pavyko atsisveikinti su Kolka, todėl čia ir dabar prisiminkime šį mūsiškį ir ryškų jo ir mūsų gyvenimo periodą tada, tolimais 1970- 1974.
Nikolajus Kuznecovas buvo pagrindinis ir vienintelis Jim Morrison Memory Club

free pop rock loveaksesuarų gamintojas: žalvariniai ženkliukai visiems klubo nariams, kuriuose kiekvieną raidelę reikėjo padaryti atskirai, juvelyriškai. Kolka pagamino ir pagarbos ženklą – nerūdijančio plieno lakšte suvirinimo aparatu “išgraviruotu” tekstu – FREE LIFE  LOVE POP, kurį padovanojome kauniečių roko grupei Gintarėliai. Šį veiksmą milicija įvertino smurtu prieš hipiuojantį miesto jaunimą. Nikolajus daug metų dirbo siuvimo fabrike. Ten vykdė pramoninių siuvimo mašinų techninį aptarnavimą, prikeldavo sudėtingus įrenginius naujam gyvenimui, net tada, kai verdiktas būdavo: nurašyti į metalo kaužą. Tai buvo žmogus auksinėmis rankomis, puikus šeimos tėvas ir patikimas draugas.

 

Kartu prisiminkime ir amžinai buvusį kelyje (pagal J. Keruaką) Sigitą Kizalą (Kefą), Kolkos gerą draugą. Šiems dviems vyrukams atminti Garažų Klipai ekspromtu pagamino trumpą filmuką apie hipiakus šiandien. Tiems, kurie keliauja po Pietų Europos salas, filmo epizodai prisimins matytus vaizdelius. O gal tai sužadins mintį patraukti į hipių irštvą San Franciske… Judėk kol gali!

hd_ico  HIPIAKAI (NEMIRĖ) || Garažų Klipai 2019

Sausio pabaigoje netekome dar vieno Aisčių muzikanto – Viktoro Jonkaus. Viktoras daug metų sirgo reta liga, bet gyveno kaip visi: gaudė lydekas, remontavo PC ar kitą su elektra-elektronika susijusią įrangą, gyveno internetinės prekybos svetainėse. Nepraleido glukoidų susibūrimų, kepė išskirtinio skonio duoną, kuria nuolat vaišindavo draugus. Įsiminė, kai prieš pat Naujuosius mane aplankė Viktoras su Jule ir įteikė tos skaniosios kepalą, kurią galiu valgyti ir be nieko. Taip, atrodo, Viktoras anksčiau nedarė. Dabar užsuko minutei, lyg amžiams atsisveikinti norėdamas. Sakiau, pabūkite. Ne, sako, dar reikia kelis TOKIUS aplankyti.
Viktoro durys neužsidarė keletą pastarųjų dešimtmečių. Pataisyk, sureguliuok tą ar aną, radiją ar televizorių (sovietiniai dažnai gesdavo), o 21-me amžiuje kompą ar kokį nors modernų divaisą. Viskas, jam prisilietus, startuodavo naujam gyvenimui. Kai patenki pas gydytoją, jis klausia: kuo skundžiatės? Ir pradedi pasakoti kur diegia, peršti, gelia. Tada išgirsti, jog sergi tuo ar anuo ir reikės to ar kito, kad pasveiktum. Gan ilgas pažinimo procesas. O Vikcius įrangos ligas nustatydavo taip: pamenu, gal apie 1980 skambinu jam, žinai, ta mano spalvota Raduga kažkaip kartais neįsijugia, kartais vaizdas dingsta, o dabar ekrane tik sniegas. Kas galėtų būti? Viktoras kantriai išklauso, patyli ir sako: TAI GAL SUGEDO. Reta žmogaus savybė: kalbėti mažai, pasakyti viską ir lakoniškai. Tą jis atlikdavo nepriekaištingai. Be to, kalbėdavo be užuominų. Už tai mes jį mylėjom. Ir už nuoširdumą.
O kiek pas Viktorą žvejų lankėsi pagalbos ar patarimo dėl meškerių ir tų visokių voblerių. Jis buvo prisiekęs žvejys ir suprato principą: darbas sutvertas žmonėms, kurie nemoka žuvauti.  Jei sustreikuodavo automašinos elektrinė dalis, o serviso specai nuleido rankas – Viktoras gedimą rasdavo.

Kai su Virgium bastėmės po USA, radome šį užrašą, dedikuotą prisiekusiems žvejams. Viktoras, būtent, toks ir buvo

Kruopštumą ir pažangias mintis technikos srityje paveldėjo iš savo tėvo. Tada, tolimais 1967, jo namuose buvo suvynioti pirmieji adapteriai elektros gitaroms. Jei tada Alytuje rasdavai neveikiantį telefoną-automatą, žinok ant kažkieno gitaros jau stovi adapteris. Tai jis pirmasis mieste sukonstravo reverberį, paprastai kalbant – aido efektą balsui. Jei šviesoforo stiklai mįslingai po nakties išgaravo, žinok, Aisčių muzikantai: Valdas Jurgelevičius, Rimgaudas Drumžlys ir Viktoras Jonkus sukonstravo pirmąjį mieste šviesos muzikos bloką, kurį pademonstravo Aisčių gerbėjams koncerte kultūrkėje, 1970 metų rudenį. Tai Viktoras su Simu grupei pasiūlė pavadinimą Aisčiai, kuriam kolegos pritarė. Uvertiūra: vėlų 1969 rudens vakarą, po repeticijos Viktoras Jonkus, nešinas gitara ir drumeris Stasys “Simas“ Simanavičius eina tamsia gatve, šneka apie šį bei tą ir Viktoras, lyg tarp kitko, sako, kad mūsų grupė kažkaip vadintis turėtų. Simas, o jis buvo didelis lietuvybės išpažintojas ir labai kreivai žiūrintis į tautą, kuri nuolat stengėsi ‘‘dognat i pričinit dobro“, sako – bus AISČIAI – bus įtvirtinta lietuvybė! Anokia paslaptis, Viktoras net savo dukrą Aiste pavadino. Grupės įvaizdžiui sustiprinti.

 

Dar vienas muzikinės karjeros epizodas. Apie 1975 buvo įprasta, grojant restorane Nemunas, dar grodavome miesto įmonių estradiniuose ansambliuose. Mums tai dar vienas atlyginimas. Tų imonių-įstaigų direktoriai laikė prestižu turėti estrados ar šokių, dramos ar dainų kolektyvus. Statybos tresto vadas K. Šimčikas protegavo ne tik estrados grupę, vadovaujamą Adolfo Juzumo, bet ir Alytaus futbolo rinktinę. Vikcius ir sako man: gal nori ateiti groti į trestą. Jis ten jau metai, kai grojo. Sakau, taigi ten žmonių netrūksta. Viktoras: jei ateisi, Juzumas išvys du vorus (taip vadino Joną Ptakauską ir dar vieną gitaritą – vardo jau nepamenu) – ir atsiras tos vietos. Taip ir buvo. Treste su Viktoru grojome, konceravome ir repetavome dar keturis metus, kol K. Šimčikas, pučian naujiems vėjams, nuleido globą ir pasiuntė mus į keturias puses. Ir futbolistus taip pat.

Viktoro namuose, Tvirtovės gatvėje, 1968 vienas pirmųjų mieste, jau stovėjo juostinis magnetofonas iš kurio sklido Jimi Hendrix. Šį Sietlo genijų Vikcius mėgo. Tada, sovietmečiu, jis niekada nesilankė vadinamųjų grandų (Estradinių melodijų, Nemuno žiburių, Nerijos ir kitų) koncertuose. O kam? Sakydavo. Geriau vieną gerą pamatyti. Ir važiuodavo į Vilnių ar Kauną pas Bonnie Tyler, Wishbone Ash ar Nazaret. Laidotuvių dieną Julė paprašė manęs įrašyti ką nors iš Carlos Santana. Pasirodo, šią muziką Viktoras nepaprastai mėgo. Mums,  artimiausiems draugams tai buvo lengvas šokas ir didelė staigmena-naujiena. Vėlyva naujiena. Nežinojome. Santaną visad mėgau ir aš, dabar namuose jis skamba dažnai.
Kovo 10 dieną Viktorui būtų 69. Sriubos kepimo ženklas. Išsireiškimas iš Viktoro terminologijos naujadarų aruodo.

 

Nepriklausomybės diena su nauju Šekspyro klipu ir intro rinkimams

Tai ne apie paminklą P. Cvirkai, ne apie kitus – vienokius ar kitokius, nes ir ant Petro, ir ant vienokių ar kitokių paminklų balandžiai… (š)dergia; tai – apie paminklą TĖVYNEI, kurios ŠIRDY atsiranda ir ugnija mūsų gyvybė… Taip Albertas “Šekspyras” Antanavičius pristato savo naujausią dainą, skirtą Nepriklausomybės dienai paminėti

ALBERTAS ”ŠEKSPYRAS” ANTANAVIČIUS – PAMINKLAS || garsas – Giedrius Balutis || vaizdas – Garažų Klipai 

Nepriklausomybės diena,  kitaip 1918 metų vasario 16 data mūsų tautai tiek svarbi, jog ją minėti ir švęsti tampa Padoraus Tautiečio prerogatyva. Toks pilietis suvokia: tą dieną priimti sprendimai Lietuvai –  gyvybiškai svarbūs. Svarbesnių ir reikšmingesnių tiesiog nėra. Nebent Žalgirio mūšis, kuris atvėrė galimybę Lietuvai kelis šimtmečius viena ar kita forma neišsitrinti iš politinio Europos žemėlapio.

Nebūtų Vasario 16 – nebūtų ir Kovo 11. Lietuvos teritorija būtų įkorporuota į šiaurės vakarų guberniją Rusijos valstybėje, geriausiu atveju taptų pusiau kolonija, kaip dabar Baltarusija. Bet tokia situacija labai džiugintų šiandieninius sovietmečio aborigenus, vis dar kliedinčius apie sugriautus kolūkius ar pramonę.

Į Vasario 16 ir į artėjančius rinkimus žvelkime Padoraus Tautiečio akimis. Kad žvelgti, būtina nupiešti vidinį Padoraus Tautiečio portretą. Požiūris į du svarbius Lietuvai aspektus. Pavyzdžiui, glūkzauras Virgius Beiša 2004 metais sako: dabar aš sąlyginai ramus – Lietuva NATO ir ES narė, o viduje palaipsniui susitvarkysime. Šiandien tai kertinis požiūris į mūsų valstybę aplamai. Nuo to reikėtų pradėti konstruoti savo suvokimą apie prezidentus, seimūnus, merus ir visą renkamą valdininkiją in corpore.

Toliau.  Padorus Tautietis niekada nebalsuos už  pakelės krūmuose tūnantį politinį narcizą, dažnai populistą ar tautos gelbėtoją (nuo ko?) Tačiau tokie, išdygę iš niekur, sugeba virtuoziškai manipuliuoti plebso jausmais. Paprastuomenė nesunkiai tam pasiduoda, ba: menko išsilavinimo, moka vieną (beveik) užsienio kalbą, todėl pasaulėžiūrą jiems labai sėkmingai formuoja Sankt Peterburgo trolių fabrikas. Jie šventai tiki, kad valdžia kelia atlyginimus, pensijas. Beje, apie pensijas: jas nekelia, o, atsižvelgiant į kainų lygį, tik bando indeksuoti ir dar nesėkmingai.

 

Kai Padorių Tautiečių kritinė masė viršys vidutinį rinkėjų skaičių, Lietuvos valdžiažmogių gretose niekada nematysite tokių “perliukų” kaip Šustauskas ar Gražulis, Paksas ar Uspaskich.

Padorus Tautietis atiduos pirmumą kompetencijai, ne partiškumui. Pavyzdys. Rokas Masiulis, Jaroslav Neverovič, Ingrida Šimonytė, Linas Linkevičius. Šie ministrai, buvę ir esami yra skirtingų partijų (ar nepartiečiai) atstovai, tačiau juos vienija vienas bruožas – kompentencija ir suvokimas tai ką daro.

Padorus Tautietis turi išsiugdęs kur kas jautresnes antenas valdžiažmogių manipuliacijoms su paprastuomene atpažinti. Pavyzdys. Premjeras išsikvietė parduotuvių viršininkus ir barėsi, kad maisto kainos per didelės. Matote, koks aš kietas. Bet nejučiomis parodo, kad dar ir bukas. Savybės kietas ir bukas nėra blogis ir tam tikrose pareigose gali praversti. Paspėliokime kokiose.

Tai tik įžanga rinkimams. O dabar minėkime ir švęskime Nepriklausomybės dieną. Ateikime prie Angelo, susitikime su bendraminčiais, išgerkime po pintą alaus, pažiūrėkime koncertą ar filmą. Pažiūrėkite naujausią Šekspyro klipą. Jis ten – posto viršuje. Dar aplankykite Garažų Klipus mūsų tinklapyje.

Sveikiname su Nepriklausomybės diena. Švęsk linksmai ir vilkis, jog  Lietuva išmoks demokratijos pamokas ir nepraras budrumo tarptautinėje sferoje, mažins valdininkų armiją, mokesčius ir draudimus.

PAUKŠČIŲ AKADEMIJA (4). ŠOKIAI. IRONIŠKAS NOVELIŲ APSAKYMAS

 

Tai atsitiko 197… vienoje Paukštukijos respublikoje. Asmenų (ir atlikėjų) vardai išgalvoti. Autorius tikisi, kad nebus įžeisti kai kurių žmonių nacionaliniai, seksualiniai ar kitokie jausmai. Žodžių, pažymėtų skaičiais, aiškinimai pateikiami žodynėlyje. 

 

KEISTAS KĘSTAS

Tada.

ŠOKIAI.

Paukštukės kedens plunksnas. Suks kuodus. Ir ne. Dažys. Nagus. Ir kitas galūnes. Lygins.Lygins. Sijonus. Ir pagaliau.

Prie langelio sumokės. Pusę slieko. Gaus bilietuką. Į rūsį. Ne vyno. Šokių.Salę. Prie durų stovės. Du (23) varnai. Liesi. Liesi. Žemi. Žemi. Cik- 195 cm. Cik – apie 100kg. Ramiai nuplėš bilietus. Mostels sparneliu. Užeik. Užeisi. O ten… Prie vienos sienos- paukštukės. Prie kitos- paukštukai. Vaizduos ramius. Taigi. Jie matys. Ir nematys. Vieni kitų. Lauks. Ant scenos pasirodys muzikantai. Plepės. Šimtmetį derins gitaras. Arba rūkys. (24)“ Kąstytį“. Arba (25) Tallin. Netyčia užgros. Kas dėsis… Paukštukų minia išsisklaidys. Per sekundę. O paukštukės? Jos lauks. Jos stovės.  Nuleidusios sparnus. Įbedusios akis į lubas. Žvilgsniu gręš. Skyles lubose. Džiaugsis tos. Kurias iškvies šokiui. Akys žiburiuos. Kaip prožektoriai.(26) ČTZ. Šypsenos kaip (27) ČČ.

Muzikantai gros. Kaip mokės. Subruzdimas. Gros tokį kūriniuką. (28) „Rock and Roll Music“. Paukštukų poros skrebins grindis. Tai čia bus vienas sujudimas. Antras- rimtesnis. Bus paskelbtos „merginų teisės“

 

Paukštukės čiups paukštukus. Kad atrodys šimtą. Ką ten šimtą? Tūkstantį metų nemačiusios paukštukų. Prisitrauks juos prie savo švelnių krūtinių. Paukštukai vos kvėpuoti galės.

Bus dar du sujudimai. Pirmas. Iš (29) Žvėryno pusės atskris. Vietinės reikšmės (30) maitvanagiai. Jie bandys aiškintis. Kurio snapelis kietesnis. Gražesnis. Aiškinsis trumpai. Iki pirmo kraujo. Tada atlinguos varnai. Tie- liesučiai. Tie trumpukai. Jie paims maitvanagius. Į savo sparnus. Įsiūbuos. Įsiūbuos. Ir minkštai nuleis. Pilvais matvanagius. Ant pievutės. Kaip (31) lunochodus . Mėnulyje. Gal koks skrajūnas paburbės. Skris ir leisis. Antrą kartą. Nusileidimas bus dar skausmingesnis. Trečio- nebus.

Antras sujudimas. Paskutinis šokis. Rūsys primins skruzdėlyną. Visi skubės. Lėks. Laimingiausi poromis išeis pro duris. Vienišiai kiūtins namo. Iki kito karto. Kitų šokių. 

Žodžių reikšmės
*23. Varnai- anksčiau vadino fizrukais. *24.“Kąstytis“-super lietuviškos cigaretės. Užmuša ne tik arklį. Ir lietuvį. *25. „Tallin“ – super estiškos cigaretės. Užmuša ne tik arklį. Ir estą. *26. ČTZ- Čeliabinsko Traktorių Zavodas- gamykla. *27. ČČ- Čarlis Čaplinas. Žemo ūgio . Didelis nebyliojo kino meistras. *28. Rock And Roll Music- mėgstamiausia laudies daina. Tais laikais. *29. Žvėrynas- toks Vilniaus rajonas. Jame seniai nėra žvėrių. Suvalgyti. *30. Maitvanagiai- asocialūs tipai, gyvenantys Žvėryne. *21. Lunochodas- SSSR monstras- mašina. Ropinėjo po Mėnulį.

Ankstesnės dalys:

         > PAUKŠČIŲ AKADEMIJA (1). IRONIŠKAS NOVELIŲ APSAKYMAS. PIRMA DALIS 

         > PAUKŠČIŲ AKADEMIJA (2). IRONIŠKAS NOVELIŲ APSAKYMAS. ANTRA DALIS 

         > PAUKŠČIŲ AKADEMIJA (3). BULVIAKASIS. IRONIŠKAS NOVELIŲ APSAKYMAS 

MANO VISŲ LAIKŲ GERIAUSI HITAI

Realizuojam melomano Algirdo Žemaičio idėją – išrinkti visų laikų mėgiamiausią muzikinį kūrinį.
#1.  Dalyvauja visi kas tik nori. Sudaryk SAVO mėgstamiausių visų laikų dainų ar instrumentinių kūrinių bet kokio muzikinio žanro SĄRAŠĄ. Stenkis apsiriboti iki 20, bet tai ne taisyklė, surašyk 100. Jauskis laisvai. Šį sąrašą siunčiate GLŪKOIDŲ PAŠTAS

#2. Glūkoidų tinklapyje bus kiekvienam atsiuntusiam sukurtas apklausos lapas (pollas), kuriuos, visi čia apsilankiusieji (ir atsiuntusieji savo mėgstamus hitus ir šiaip smalsuoliai), matys ir uždės varnelę ant patikusio kūrinio. Pavyzdžiui, Jonas studijuoja Algio pollą. Aha, Algiui patinka Uriah Heep – July Morning. Jonas mąsto: bet ir man patinka. Tai ir deda varnelę. Tai bus įskaitinis taškas. Kūriniai, kurie Jonui neatrodo verti – juos palieka ramybėje. Ir taip Jonas peržiūri visų dalyvių atsiųstus sąrašus. Pradžioje jų bus keli, bet nuolat daugės. Kiek jų bus – priklausys nuo mūsų pačių. Kuo daugiau sąrašų, tuo objektyvesni rinkimai.
#3. Apie šv. Kalėdas suskaičiuosime mūsų pačių išrinktus VISŲ LAIKŲ LABIAUSIAI VERTINAMUS KŪRINIUS.
Tinklapio adminų laukia kruopštus ir labai daug laiko atimantis darbas, o jūsų – tik atsiųsti dainų sąrašą GLŪKOIDŲ PAŠTAS Paprasčiau nebūna!
Visa, kas čia vyksta matysite http://www.glukoidai.com po kelių dienų.

Vinilas: mistinė garso kokybė [Fiziologija 1/4]

Vinilas atgimsta, tiksliau, jau atgimė. Ir nereikia toli dairytis. Vien tik glūkoidų tarpe: Igoris jau dešimtmetį kaupia istorinius LP. Donatas, lygiagrečiai savo fonotekai, surado keletą nepamirštamų vinilinių LP. O Edmundas Gegužis netgi turi internetinę vinilo parduotuvę. Būtinai apsilankykite, čia tikrai rasite tai ko ieškote. Vinilas tarp jaunimo: glūkoidų filmotekoje fiksuota, kai Liudo Ramanausko sūnus domisi ir perka Emerson Lake & Palmer – Works.

Mintis parašyti šį postą gali driokstelti tik tada, kai perskaitai tokią “išmintį”: liaudies išmintis byloja – muzikos mėgėjai klausosi muzikos, audiofilai – triukšmo pauzėse.

Pirma mintis – melomanai tokie tūpi, jog į garso kokybę jiems nusispjauti. Plastmasiniai traškesiai garso take yra tokie patrauklūs, jog dėl šios “unikalios” savybės vinilas ir atgimė. Yra dar keletas teiginių su sparneliais: kompaktinių diskų garsas kažkoks nenatūralus, netikras. Cha-Cha-cha …

 

Tačiau šio posto tikslas nėra užsiimti pseudoteiginių devalvavimu, o pabandyti pasiaiškinti apie garsą, kartu ir vinilą, keturiais pjūviais: fiziologiniu, fizikiniu, komerciniu ir emociniu.

Fiziologija.

Žmogaus ausis girdi garsus, kurie prasideda nuo 20 Hz žemiems dažniams ir siekia 20 000 Hz – aukštiems. Ir ne daugiau ir ne mažiau. Ką girdite jūs, atrasite praklausę šį įrašą. Atvirauju, kai perklausiau, supratau, kad girdžiu nuo 40Hz iki 12000 Hz. O jūs? Pastabėlė: kad testas būtų panašus į tiesą ir jei neturite po ranka High End aparatų, pakaks telefono su ausinukėmis.

Nepamirškime, jog aukščiausius (20000 Hz) šio diapazono garsus girdi tik vaikai, paaugliai, dar jauni žmonės.

(dar bus 3 tęsiniai)

Glūko pasimatymai 2018

Čia jie renkasi TRISDEŠIMT SEPTINTĄ kartą. Šiais metais sulaukėm trijų svečių iš USA, devynių iš Alytaus, dvylikos iš Kauno ir penkiolikos iš Vilniaus. Visi, nuoširdžiai norėjusieji susitikti – atvyko. Po ilgesnės pertaukos apsilankė ir maestro Alvydas Jegelevičius.  Gedas, trumpam parvykęs iš USA atostogų, rado keletą valandų pabūti su saviškiais. Albertas “Šekspyras“ Antanavičius sudainavo keletą savo dainų. Draugų vertinimu: vienos dainos buvo gražios, kitos N-14.  Algis Adomaitis, Madrido senbūvis, gyvenantis Kaune vėl paežerėje su žmona, anūkais iš USA.  Visad malonu matyti čia politologą Vytautą Dumbliauską. Kalbantis su šiuo exKurorto, dabar Vilniaus piliečiu, gauni tam tikrą satisfakciją, nes Vytas sugeba mintis reikšti rišliai ir argumentuotai. Vyto idėja rudeniui: susitikti panašiame kontekste “Pušies“ kavinėje. Kaip? Dar dalyvavo Viktoras su Jule, jie čia sąžiningai lankosi vasarą-žiemą, Dzilbaus grupiokai Vladas “Kapitonas“ Dimavičius su Vale, Rimvydas “Vidukas“ Aglinskas ir Vidminas Grabauskas su Aušra. Pirmeivės Rasa su Ilona su savo vyrais Donatu ir Artūru ir gausia vaikučių palyda.

Ko nėra tekste, rasite Garažų Klipų filmuke ir fotogaleroje. Nepraleiskite progos sužinoti viską išsamiai.

Glūkas 2018||  Garažų Klipai

Glūkzauras Virgius, kad nepavėluoti pas glūkoidus, įžvalgiai suplanavo kelionę su anūku apie Baltijos jūrą ir sugrįžo į paskirties vietą pačiu laiku. Dzilbus su Laima, tik atskraidinti iš Kipro, beveik iš aerouosto skubėjo susitikti, bet skubėjo per lėtai, todėl paskirties vietą pasiekė tik šeštadienio vėlų rytą.

Mykolas (Virgiaus anūkas) pateikė staigmeną: sukūrė ir padainavo dainą, skirtą Glūkui ir glūkoidams. Ją rasite Garažų Klipų filmuke. Beje, tai jau trečioji daina, skirta mūsų susitikimams. Jos čia visos::

         ⊃ “GLŪKOMANIJA“. Tekstas&Muzika – Albertas “Šekspyras“ Antanavičius. Atlieka: Albertas “Šekspyras“ Antanavičius. 2008?
         ⊃ “1981 SONGAS“. Tekstas&Muzika – Dzilbus. Atlieka: Agnė, Rasa, Ilona ir Dzilbus. 2011
         ⊃ “GLŪKO KARTA“. Tekstas ir atlikimas – Mykolas Orintas. 2018

Vieni atvyksta, kiti išvyksta. Atsitiktinai, šeštadienį po pietų atėjo momentas, kai čia liko tik Virgius ir Dzilbus su antromis pusėmis ir visais palikuonimis. Tai  priminė 1981 metus. Tada pagyvenę jaunuoliai Virgis su Dzilbum ir savo žmonomis  Rima ir Laima, su savo dukrelėmis  Ilona ir Rasa šventė abiejų jaunų vyrų gimtadienius. Tie jauni vyrai tada net nenutuokė, jog šių dviejų, ne pirmus metus bendraujančių šeimų kuklus vakarojimas prie Glūko išsiplėtos į 37 metus besitesiantį bendraminčių suvažiavimą. Ir lai tai tęsiasi iki sekančio meteorito smūgio į Žemės paviršių.

PADĖKOS: Dėkojame laiku atvykusiam Vytui “San Simnui“ Stanevičiui ir užfiksavusim reikiamus kadrus. Donatui – už įžūlios lapės, suėdusios glūkoidų vakarienę, nuotraukas ir judančius paveikslus. Jie įkomponuoti filmo pabaigoje.  Ir visiems kitiems, prisidėjusiems prie vaizdų kūrimo. Jei kažkas filmavote-fotografavote brolių Manerskų ir Šekspyro pasirodymus penktadienį, atsiųskite.

37-ojo glūkoidų meeto fotogalera::

Miesto širdies reinkarnacija

Linas Jakštonis su draugais vykdo svarbų alytiškiams darbą: įpučia dvasią Miesto Sodo palaipsninei reinkarnacijai. Jis taiso praeities žmonių-vandalų padarytas žaizdas, kurių širdyse miestui vietos nebuvo. Gal jie nebuvo alytiškiai? Tikriniai? Buvo tik Alytaus gyventojai. Gali būti, tai ir lėmė sprendimą nugriauti ploščiadkę ir Grybą.  Alytiškiai ir Alytaus gyventojai –  susivienykim ir kartu balsuokime už Miesto Sodo ateitį

Treileris “ATGIMSTA IŠ PELENŲ“ || Garažų Klipai 2018

Alytiški, turi istorinį šansą jau 2019 metais atkurti Miesto sode koncertinę erdvę, kurią prieš du dešimtmečius sunaikino valdžios vandalai, ir kiekvieną savaitgalį mėgautis muzikos, teatro, kino vakarais ir kitais renginiais.
Balsuok su šeima, draugais, bendradarbiais:
* birželio 15 – 17 d. miesto šventės metu tam skirtose vietose;
* birželio 15 – liepos 6. Internete http://www.alytus.lt ir Alytaus miesto savivaldybėje.
Daugiau informacijos:
* http://www.facebook.com/alytausmiestosodas/
* http://www.facebook.com/AlytausSenamiescioBendruomene/
* http://www.alytus.lt

EILĖS LIEJOSI LAISVAI

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Vilniuje, Žinijos draugijos Virtuvės klubą, birželio 6–osios, trečiadienio pavakarę užplūdo išalkę poezijos mylėtojai. Šio vakaro virtuvės šefui ALVYDUI AUGUSTINUI JEGELEVIČIUI nestigo nei dėmesio, nei pagyrų. Priežastis – septintosios jo poezijos knygos „EILĖS IŠ EILĖS“ sutiktuvės. Ją atspausdino Punsko „Aušros“ leidykla. Poezijos gurmanai turėjo unikalią galimybę „ragauti“ Alvydo „patiekalus“, kuriuos pateikė aktorius RAMŪNAS ABUKEVIČIUS, poetės Rita Makselytė, Neda Letukaitė bei jų plunksnos brolis Albinas Galinis. Ir visa tai fortepijonu akomponuojant pačiam maestro A. Jegelevičiui bei šmaikštaujant vakaro moderatoriui, „Naujosios Romuvos“ kultūros žurnalo vyr. redaktoriui Andriui Konickiui.
Gaila, bet poezijos vakare negalėjo dalyvauti naujosios A. Jegelevičiaus knygos „Eilės iš eilės“ redaktorius Vainius Bakas. Raštu dėkodamas „už galimybę prisiliesti prie poezijos, kuri suteikė daug gražių ir prasmingų vakarų“, redaktorius susirinkusiems padėjo ypatingai įsiklausyti į mūsų kraštiečio, „cikro“ dzūko talento dovaną. Toliau rašoma: „naujausioje Alvydo Augustino Jegelevičiaus – gerai žinomo kompozitoriaus, novelisto, poeto – knygoje „Eilės iš eilės“ iš tikrųjų chronologiškai publikuojami eilėraščiai, parašyti per pastarųjų šešerių metų laikotarpį (2011-2017 m.). Tekstuose autorius muzikaliai rikiuoja fonetinį skambesį. Rodos, pačios eilės plaukte plaukia iš ne sykį šioje knygoje apdainuotų Nemuno vilnių.
A. Jegelevičiaus poetikai šalia sąskambių ir metrinių formų būdingas gilus istorinis žvilgsnis. Eilėraščiai čia tartum sąmonės (ir savosios, ir tautinės-kolektyvinės) archeologija. Gausu archetipinės simbolikos, antropologiškos senųjų baltų genčių pajautos. Eilėraščiuose tarsi perkasami gausūs, tam tikrus savitus simbolius išlaikę istorijos klodai, mitopoetika. Kartu juntama ir topografiškai įvietinta poeto sąmonė, pasireiškianti ypatinga atida ir meile Dzūkijos kraštui. Čia į vienį susilydo protėvių ir dabartiniai pasaulio ataudai, paties poeto žodžiai tariant, „raktažodžiai, aidažodžiai, garsaraščiai“. Paprastų, šiuolaikinių žmonių pasaulis autoriui rūpi ne ką mažiau nei senasis, istorinis. Jų buitis paprasta, o kartu ir dvelkianti šiuolaikinio folkloro mitologija. Tai husqvarnų birbimas, kertantis andainykščius topolius ir kitokios paprastų žmonių „šnektavonės“. Eilėraščiuose gausu dzūkavimų, pašmaikštavimų, o kartais ir egzistencinio liūdesio dėl naikinamo senovės paveldo. A. Jegelevičiaus poetikoje įprasminamos įvairios istorinės temos nuo genetinės kultūros iki Romo Kalantos ir „gėlių vaikų“ atminimo, reflektuojama laisvė kaip gamtinė, kaip idėjinė, kokia ji gali būti žvelgiant per dabarties prizmę.
Autoriaus akiračiuose randasi įvairūs literatūriniai ženklai – dialogai su Faustu, kalbinama Gintaro Patacko poetika. Daugeliui eilėraščių būdingi leitmotyvai, rečitatyvai, primenantys liaudies dainas, kurias iš (pa)sąmonės, iš jautrios klausos, iš istorinių gelmių gaudimo užrašė tikras šiuolaikinis jotvingis – Alvydas Augustinas Jegelevičius.“

Alvydo Jegelevičiaus kūrybos sąvadas arba kūrybinis palikimas. Tai dar ne pabaiga. Laukiame daugiau …

Eilės liejosi laisvai || A. Jegelevičiaus knygos pristatymas || Garažų Klipai 2018