Skirta Vilniaus glūkoidams Lietuvos 100-mečio proga

Vilnius – Lietuvos sostinė, neseniai šventė savo gimtadienį. Čia prieš 100 metų buvo paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė. Daugelio iš mūsų Vilniuje prabėgo gražiausi studentiški metai, kai kas jame surado savo meilę, o kai kas iš glukoidų jame pasiliko gyventi, kurti, dirbti…

Musu kraštietė, neseniai debiutavusi glukoiduose, Birutė Gaučienė eilemis atskleidžia senojo Vilniaus grožį…

Vilniaus glukoidams skirtas naujo žanro kūrinėlis – eiliuotas gidas Vilniaus svečiams, į kurį savo širdį eilėmis sudėjo Birutė Gaučienė, Vytautas „San Simnas“ Stanevičius dekoravo nuotraukomis ir visa tai sumiksavo Garažų Klipai

MŪSŲ VILNIUS || Birutė Gaučienė || Vytautas „San Simnas“ Stanevičius || Garažų Klipai 2018

Juozas Jonkus ir Aisčiai

Ką tik atsisveikinome su ilgamečiu Alytaus Ryšių Mazgo vadovu JUOZU JONKUMI (1928 – 2018). Šias pareigas jis ėjo dar sovietmečiu, o 1970 metais, dirbant atsakingose pareigose, toleruoti savo aplinkoje 18 – 20 metų jaunuolius, grojančius maištingą, Alytuje dar negirdėtą muziką buvo rizikinga. Gal todėl ir grupės pavadinimas “Aisčiai” kėgėbistų buvo suspenduotas. Bet po Juozo Jonkaus sparneliu, pašto patalpose vis tiek vykdavo repeticijos su tikrais instrumentais. Įstaigos vadovui palaiminus, buvo nupirktos vokiška Elgita elektrinė gitara, dar čekų Jolana ir bulgariška bass gitara Orfėjus, Trowa būgnai, bulgariška mikrofoninė aparatūra ir kiti aksesuarai. Tada tokie dalykai muzikantams buvo didelis turtas, be kurio tu būtum buvęs niekas.

Prisiminkime šį puikų žmogų ir dėl jo neeilinių asmeninių savybių ir gebėjimų. Tai jis išugdė savo sūnuje profesionalų elektrotechnikos-elektronikos profį. Viktoras Aisčiuose grojo bass gitara, kartu buvo nepakeičiamas specialistas garso stiprinimo aparatūros priežiūros, gedimų šalinimo ir novatoriškų idėjų realizavimo srityje.

Aisčiai numirė 2015 metais po koncerto Miesto Sode, kuriame dar buvo galima įžvelgti Aisčių dvasią. Juozas Jonkus pergyveno savo kūdikį pora metų ilgėliau. Tokia istorija.

Glūkoidų vardu, velionio žmoną, sūnų Viktorą su  žmona Jule, anūkes Aistę ir Agnę su šeimomis užjaučiame ir liūdime kartu su jumis.

 

 

Kaunas 1968. Kęstučio gatvė, Aštunti rūmai. SU naujaisiais 2018

Ruduo. Būsimasis tapytojas, tada jau Stepo Žuko koledžo baigiamojo kurso studentas Alvydas Petkevičius, taigi  jau pakankamai apsitrynęs Kaune,  nusprendė “pritrenkti Kaunu” savo geriausią draugą Dzilbų, tada pirmakursį Kauno Politechnikos instituto fuksą. Abu mėgo bitlus, rolingus, Beach Boys ir Monkees. Alytuje abu eidavo į mašinų gamyklos klube rengiamus šokius. Ten kiečiausias gabalas buvo “My Baby Baby Balla Balla”, kurio visi laukdavo pačioje vakarėlio pabaigoje. Tada visa salė šokdavo supuvusio kapitalistinio pasaulio vulgarų šokį, vadinamą šeiku. Visa kita, kas buvo grojama ištisą vakarą, entuziazmo nekėlė. Taigi, dėl muzikos viskas buvo aišku. O Kaune, Aštuntuose

Ruduo. Kaunas 1968, Kęstučio gatvė, Aštunti rūmai arba KPI Mašinų gamybos fakas. Prie įėjimo minia jaunimo. Prie paradinių durų beveik grumtynės. Įleidžia tik su studentų pažymėjimais. Bilietą, kad čia patekti, reikia nusipirkti prieš dieną, apribojimų į vakarėlį begalė, bet Centro, Senamiesčio, Žaliakalnio chebrantams, jų panelėms daromos protekcijos. Blatas, pažintys, nelegalus patekimas pro kiemo duris ar langus – visi keliai veda į salę, kurioje vyksta išskirtinis Kauno jaunimo šokių vakaras. Jei nepatekai čia šeštadienio vakarą, suvok, jog nepatekai niekur. Jau lipant laiptais girdisi Woolly Bully. Ir groja gyvai, ne iš spidolos ”per” Liuksemburgo radiją. Kūnu nubėga šiurpuliukai. Salėje tik prožektoriai raižo tamsą. Muzikantai praneša: kviečia merginos. Pasigirsta All I Have To Do Is Dream, Everly Brothers 1958 metų gabalas, gyvai, ne per spidolą.  Dzilbų, dar neatsikvošėjusį nuo startinio įspūdžio, išsiveda šokti pana su šukuosena, tokia kaip bitlų žmonų ar draugių…


The Beatles Indijoje su žmonom ir draugėm pas transcendentinės meditacijos specą Maharishi Mahesh Yogi. 1968. Tokias šukuosenas tada turėjo 9 iš 10 Kauno panelių

Gal atsirastų pažinojusių tuos aštuntų rūmų muzikantus? Drumeris buvo ypatingo entuziazmo kupinas, beveik kaip Keith Moon iš The Who. Dar dainavo pana (būtent tą, jau minėtą Everly Brothers gabaliuką – All I Have To Do Is Dream). Kitais metais juos čia pakeitė Vaizbūnai, vėliau Dainiai, Liutauras Čepreckas, Gintarėliai, etc.

Dzilbus – All I Have To Do Is Dream || Garažų klipai 2017

Garažų klipų studijoje, ruošiant malkas Naujametinės nakties barbekiu, kilo mintis prisiminti aštuntus ir sukurti šia tema video roliką. Klipe vaidina pana, dabar moteris, kuri tada visad būdavo ten, kur grodavo Gintarėliai, Gėlės, Nuogi Ant Slenksčio, Dainiai ar Vaizbūnai.  Todėl aprašytas vakarėlis aštuntuose ir šis klipas TURI GLAUDŲ RYŠĮ. Audio ir video pagaminta su iPhono apsais GarageBand ir iMovie. Teko net P. Makartnėjaus bosu pagroti, o priedainyje paspaudyti Hammondo vargonų klavišus. Gyvai – vokalas ir akustinė gitara – įrašyta telefono mikrofonu. Jokių gamybinių-komercinių išlaidų. 

Nors klipe sniego nerasite, vis tik, glūkoidų tinklapis skiria jį šv. Kalėdų progai ir Naujųjų 2018 sutikimui. Gražiausių žiemos švenčių proga, sveikiname visus mūsų bendraminčius, draugus, tinklapio skaitytojus, rėmėjus ir jų šeimas. Gyvenkime draugiškai, sveikai ir dvasingai. To ir linkime Naujaisiais 2018 metais. 

Nuoširdžiai dėkojame parėmusiems glūkoidų tinklapį. Jau nupirkome temą (99,65 € metams), kurią dabar galime modifikuoti ir pritaikyti patogesniam naršymui. Darbai palengva vyksta. Apsilankykite galerijoje [MENIU/GALERIJA/MŪSŲ FILMOTEKA]. Visiškai naujas puslapis – Mūsų Filmoteka, susidedanti iš: KELIONĖS, SONGAI, GLŪKOIDAI, ĮVAIROVĖ.  Ten rasite 10 metų tinklapyje publikuotus filmukus apie glūkoidų sueigas, keliones, mūsų dainas, klipus, pačius įvairiausius nutikimus, susitikimus per dešimtmetį ir ne tik. Visi šie vaizdo įrodymai buvo išsimėtę 486 glūkoidų tinklapyje paskelbtuose rašiniuose ir  YouTubo, Vimeo, Dailymotion platybėse. Dabar jie (dar ne visi, bet bus) vienoje vietoje. Prie kiekvieno filmuko yra linkas į postą, jus sugražins atgal. Kad nuolatos suktumėtės mūsų almanacho GLŪKOIDAI istorijos rate. Jūsų patogumui.

MŪSŲ RĖMĖJAI:

Virgius Beiša – 100 €
Valdas Labukas – 5 €
Diana Stanevičienė – 10 €
Edmundas Gegužis – 100 USD
Alvydas Petkevičius – 2 
Shmuel Tatz – 100 USD
Vytautas Matulevičius – 10 €
Vytautas Galbuogis – 5 €
Rasa Juodišienė – 100 €
Laimutė Unguraitienė – 10 €
Zenonas Langaitis – 10 €

Kodėl tai darome – skaitykite : GLŪKOIDŲ TINKLAPIUI 10 METŲ. REZIUME. Rėmimo lėšas naudosime absoliučiai skaidriai ir skelbsime viešai.

Nepamirškite gruodžio 31 dieną pirmoje dienos pusėje apsilankyti prie Glūko. Ta proga, pažiūrėkite filmukią apie vieną tokių, žieminių susitikimų. Tai vyko 2014 metais gruodžio 31.

Kreta – Europos civilizacijos lopšys

Graikijos sala Kreta maždaug lygiai nutolusi nuo žemyninės Europos (Graikijos) Šiaurėje ir Afrikos (Libijos) Pietuose ir du kart tiek nuo Azijos (Sirijos) Rytuose. Ilgis 260 km, beveik kaip per Lietuvą, o plotis tiek, kiek nuo kuklaus provincijos miestelio Pietų Lietuvoje iki Kauno. Dažnai sakoma – čia Europos kraštas. Bet kretiečiai sako: čia Europos pradžia ir štai kodėl.

Kreta – Europos tėvynė || Garažų Klipai 2017

Seniai seniai, 2500 metų iki Kristaus pasirodymo Nazarete, Dzeusas, pasivertęs buliumi nuplaukė į Finikiją – žydų ir arabų proproproprotėvynę ir pamatė dailią panelę vardu Europa, pakrantėje skinančią gėles. Pasiūlė jodinėjimo paslaugą ir jūra parsigabeno ją į Kretą. Jiems gimė trys vaikai, vienas buvo Minas. Štai čia nusitrina riba tarp mitų ir tiesos. Suklesti Minų dinastija arba pirmasis Europoje civilizacijos lopšys. Kretiečiai sako: kai pas mus jau buvo valstybė su visais valdžios atributais, graikai dar medžiuose gyveno. Kai išgirsti taip sakant, pagalvoji, o ką TADA veikė mūsų protautiečiai? Kaip sakė Alvydas Petkevičius, mūsų istorija buvo medinė, todėl supuvo. Mūro pilis Gedimino kalne pastatyta prieš 600 metų. Mes čia, Kretoje knaisiojomės po 4000 metų istorią. To pakanka, kad vertėtų aplankyti šią salą.

Kurie geriau gyvena? Mes ar jie? Ogi panašiai. Jei kalbėsim tik apie kainas – viskas šiek tiek brangiau negu Graikijoje (ir Lietuvoje), nes, išskyrus avieną, ožkieną ir alyvuoges, visus produktus į salą reikia atplukdyti ar atskraidinti.

Reikia nepamiršti, jog graikai mokesčių politikoje iki krizės norėjo būti gudresni už kitas eurosąjungos nares. Kasos kvitas? Kai  paprašiau kasos čekio Rodo saloje 2005 metais, nustebusi pardavėjo povyza tiesiog rėkė –  tik kvaileliai juos duoda. O kam jis? Tada buvo taip, bet,  patikėkite, šiandien kvitą gauni net turguje ir beveik visais atvejais. Bet mokesčiai išaugo žiauriai, pavyzdžiui, tėvas gąsdina neklaužadą sūnų: jei būsi negeras, užrašysiu tau namą (suprask: su visais mokesčiais).

Iš serijos “nežinia kada žmogui gana”: jiems 800 eurų pensininkui – labai negarbingi pinigai. Koks Lietuvoje vidutinis pensininko atlyginimas?

 

Saloje gyvena dori žmonės. Kalėjime sėdi albanai, o kaime kartais parduotuvėje rasite raštelį: imkite ką reikia, pinigus palikite ant prekystalio. Ką saloje veikia vietiniai? 90 % gyventojų – aptarnauja turistus. Kiti gano ožkas ir avis, dar spaudžia superkokybišką alyvuogių aliejų,  valdo, moko, tarnauja. Ožkos ir avys kalnuose ganosi pačios, tik biologiniu laikrodžiu vadovaujasi ir namo grįžta, kai pieną reikia atiduoti. Gyvuliukai nuolat sportuoja, laipiodami kalnų šlaitais ir maitinasi ypač ekologiškai. Kad aiškiau būtų, palyginkite karvę, tvarte gulinėjančią ir nuolat harmonus rijančią. Kaime kepa šašlyką “Antikristo” iš avienos. Priešais ugnį 45 minutes, apsuka kepsnį kita puse ir procesas tęsiasi dar 45 minutes. Arba teko matyti visą varškės gamybos procesą kalnuose pas piemenį Joaną. Ir ragauti. Ryte pamelžia avis ir ožkas, pieną sumaišo sąntykiu: 30%  avies -70% ožkos, pašildo iki 70⁰ C, prideda citrinos rūgšties, išmaišo.

Pirmieji salos svečiai, kuriuos šiandien vadiname turistais, buvo vokiečiai prieš 230 metų. Vėliau hipiai, apie 1969 metus,  pietinėje salos dalyje esančiame Matalos kaimelyje su keletu namelių, davė impulsą turizmo suklestėjimui. Dabar birželio mėnesį čia suvažiuoja brolių ir seserų iš viso pasaulio, nes čia koncertuoja legendinės grupės už dyką. Pavyzdžiui, šias metais grojo Scorpions. Gal pavažiuojam į Matalą 2018-tais? Birželio mėnesį. Tik bus labai karšta.

Žemė čia dreba, tik ne katastrofiškai. Tik kaimyninė Santorino sala buvo nuniokiota antikiniais laikais. Todėl  7 aukštų namas – limitas.

Išsilavinę kretiečiai emigruoja į  Didžiąją Britaniją, USA, Kanadą, Prancūziją. Ten jau susiformavę graikų diasporos. Taigi, protingos šalys ima jau gatavus specialistus, nes parengti tokius – brangu.

 

Apie gidus. Nemėgstame tų gidų, nes galima viską sužinoti Wikipedijoje ar kituose išmaniuose šaltiniuose, taip šiek tiek sutaupyti ir išlikti nepriklausomu keliautoju. Tačiau šį kartą sutikome gidę, kuri nušvito tokia aura, jog neparašyti apie tai čia ir dabar, būtų didis nusidėjimas. Ši moteris sugeba įtaigiai pasakoti, galėtų dirbti Vatikane ar vaidinti teatre, Jungtinėse Tautose ar vesti Talk Show kartu su Oprah Winfrey. Kai jos klausai, atrodo, jog skaitai Financial Times ir National Geographic kartu sudėjus. Pagrindinis jos darbas – salos sostinės Herakliono universitete dėstyti filologiją ir istoriją, o gide dirba iš pašaukimo. Išdrįsau ją pakalbinti ir paprašyti kartu nusifotografuoti “ant vizitkės iki pusės”, kaip pasakytų mūsiškis istorikas Arvydas “Shmitas” Braždys.

Tiek žinių iš Europos KRAŠTO arba PRADŽIOS. Tai lemia požiūrio vektorius.

Ko nėra tekste, rasite filmuke.

Roko senjorų vakaras. Angelai ir pušies šakelės

 

 

Rugsėjo 2 dieną Miesto Sode vyko Roko Senjorų vakaras, skirtas muzikanto, dainininko Vladimiro Bondarevo – Žoros atminimui ir senų draugų ir draugių susitikimui. Grojo Alytaus Aisčiai su aisčiu Romualdu Stankevičium priešakyje.

Renginys subūrė 3 kartus mažiau dalyvių, lyginant su 2015 metų Aisčių koncertu. Tada ploščiatkė nesutalpino savyje visų, nes atvyko senieji alytiškiai ne tik iš Kurorto, Centro ar Kriaušiaus, be ir iš Vilniaus, Kauno, USA, Norvegijos, Airjos ir Anglijos. Gal nyki reklama “pasitarnavo“, nes informacijos skvarbą iliustruoja epizodas, kai Dzilbus jau movėsi batus eiti į Miesto Sodą, suskambo telefonas. Šakninis Aisčių bosistas Viktoras Jonkus sakė, jog gaudant podleščikus, Kobra minėjo, jog kažkoks renginys Žorkos atminimui vyks, tik nežino kur ir kada. Štai taip. Kai sužinojo kur ir kada, Viktoras dar paklausė: ar galima truputį pavėluoti. Na, nebūtų Vycka. Julė į renginį atėjo šlapiais plaukais – ką tik iš baseino. O kiek dar būtų susirinkę, jei būtų žinoję…  Šiais metais organizatoriai glūkoidų net į informacinius rėmėjus neįtraukė. Palyginimui 2015 mūsų tinklapis Aisčių atgimimo po 45 metų koncertui padarė krūvą virtualių proklamacijų ir istorinių rašinių apie grupę.

AISČIAI sugrįžta
AISČIAI: atgimė visiems laikams
AISČIŲ KONCERTAS 2015. “Tik neišsibėgiokit, jūsų gerbėjai ir gerbėjos dar neišmirė“

Tie kurie atėjo, vis klausė Dzilbaus, kodėl negroji, o kodėl nedainuoja grupės siela –  Alvydas Jegelevičiaus, o kur drumeris ir dainininkas Vacys Kazlauskas – Septynios Arklio Jėgos?? Mes tai SENŲ Aisčių gabalų atėjome paklausyti.  Nedainavo, negrojo, gali būti, kad skurdžiam  biudžetui dar dvi burnos būtų nepakeliama našta, todėl Aisčių pirmeivių ir nekvietė. Bet laikas eina, viskas kinta ir dabartinė grupė parodė, jog groja profesionaliai. Pūtikai skambėjo kaip Blood Sweat and Tears ar Chicago, ritmo grupė be priekištų. Respektas jauniesiems gitaristams. Pasitaikė ir jovaliuko, bet tai studentiško įpročio: viską išmokti paskutinę naktį prieš egzameną pasekmė. Maloniai nustebino solistės kai kurie vokaliniai epizodai, pavyzdžiui, Tinos Turner daina privertė suklusti, o senas Aisčių Manfred Man topinis songas nuvylė nykiu vokalu, nors interpteracija superinė. Keletą dainų padainavo Albertas Šekspytas Antanavičius ir jam, kaip visada, pasisekė penyti publikos palankumą.

Laimutis po neesančiu grybu prekiavo kolumbietiška kava. Linas Jakštonis pasakė daug tiesos apie Aisčius ir renginio prasmę.  Juozas Muzikevičius paparacino su nikonu. Kai pamatai žmogų su ekskliusyviniu fotoaparatu, vis pamnai –  šis vyrukas dirba National Geographic žurnalui. Juozas šiam žurnalui nedirba, bet sėkmingai medžiojo išnykstančius senuosius alytiškius ir tai jam puikiai pavyko. Dar leido pasinaudoti nuotraukomis, kurias sudėjome į foto galerą. Čia rasite ir kitų glukoidų užfiksuotų foto taikinių.

 

 

 

 

 

 

 

Kai iPhone 6S ir vėlesni modeliai suteikė galimybę daryti Live Photo nuotraukas, garažų klipai, naudodmi tokias foto, padarė ekspermentinį klipuką. Live Photo atrodo kaip įprasti *.jpeg failai, tačiau savyje turi 1 – 2 sekundžių vaizdo ir garso informaciją. Nemokami konvereriai kokybę nužudo, bet žiūrėkite. Gal patiks?

Į renginį atėjo Henrikas Šyvokas – miesto senatorius, Igoris Riabovas – nenuilstantis spidolinių laikų rock apžvalgininkas, melomanai: Jonas Kudirka, Algirdas Žemaitis, Miesto Sodo pirmoji ponia Aldona Marcinkevičienė, istorikas Arvydas Šmitas Braždys, dviračių sporto entuziastė kurortietė Dalia, akvarelininkas Benas Jenčius, koncertmeisteris Viktoras Ščetilnikovas, mokytoja Rita Ališauskienė, londonietis, vis daugiau laiko gyvenantis LT, Vladas Kapitonas Dimavičius, ėjimo sporto pradininkas Kastytis Pavilonis, LT futbolo čemionas Vytas Watas Malinauskas, airiškų reportažų autorius glūkoiduose autorius Vytas Galbuogis, daug pasipuošusių pagyvenusių ponių, vis provokuojančių atsiminti ar tai ta, kurią matei 1968 metais ploščiatkės šokių vakare ir kiti, jau sunkiai įvardijami.

Kai nusipelnę alytiečiai už gerybinę veiklą pradėjo gauti dovanų keramikės Ilonos Kalibatienės statulėlę Angelas (tokių jau įteikta devynios, 2015 gavo ir glukoidai, o šiame renginyje – mūsų Albertas Šekspyras Antanavičius ir įmonės Asociacija Matučio Namai vadovas Vilmantė Petrusevičienė), glukoidai nutarė renginius, kuriuose dalyvauja, vertinti PUŠIES ŠAKELĖMIS – nuo vienos iki penkių. Kriterijai: organizaciniai reikaliukai, dvasingumas, palyginimas su panašiais renginiais, kokybė įvairiomis prasmėmis, išliekamoji vertė, masiškumas, atsiliepimai ir begalė kitų niuansų. Šis renginys gauna TRIS PUŠIES ŠAKELES. Džiaukimės ir paplokime.

Iki naujų susitikimų Miesto Sode!

 

 

Glūkas No 36 – 2017

Filmas “Glūkas 36. 2017“ || Garažų Klipai 2017 || Filmino:: Laima, Donatas, Agnė, Dzilbus

Ar oras gali būti kliūtimi susitikti kartą metuose? Tokį klausimą gavo kone kiekvienas. Virgis Lepeška atsakė apibendrindinta visų nuomone: aš čia atvažiavau ne saulės voniose maudytis, o susitikti su draugais. “Sunku būtų paneigti“ – atsakytų a.a. Juozas “Bunka“ Petraitis. Kas norėjo – tas atvyko. Vasariškas oras Lietuvoje retas svečiais, tačiau Glūke saulė, + 20 C, vanduo ežere ne toks kaip Seišelių salose bet maudynėms tinkamas.

Nekalbant apie tuos, kurie čia jau 36 metai iš eilės, dar atvyko Stasys Kerėža (vilnietis iš Alytaus Madrido) – didysis keliauninkas dviračiu, išmaišęs kone visą Europą ir gabalėlį Azijos, Vytas “San Simnas“ Stanevičius (vilnietis iš Simno) su WV Beetl’u. Viduko Onutė, trumpam grįžusi iš Vokietijos, čia surado krūvą žemuogių. Vytas Dumbliauskas, mūsų politologas, pradžiugino prisiminimais iš 1975 metų. Jis ekspromtu padainavo keletą to laikmečio gabaliukų. Tą įsimintiną naktį iš šeštadienio į sekmadienį, glūkzauro Virgiaus ir Rimos anūkas Mykolas repavo savo kūrinius ir tai buvo netikėtumo bomba visiems. Agnė, mūsų kiečiausia vokalistė, šventė savo gimtadienį kažkur kitur, bet Dzilbus su Rasa jos nepamiršo ir pasveikino ją čia, prie Glūko jos pačios ne kartą atliktu gabaliuku. Šekspyras, nors buvo pasamdytas koncertuoti kitame Lietuvos geotaške, jau apie 5 valandą po pietų, Laimutė – jo sesė, jį teleportavo čia. Tai įrodymu grįstas poelgis, jog, jei tikrai nori, visad randi būdą pabūti su bendraminčiais. Ir atvirkščiai: galima rasti 101 priežastį kaip to nedaryti. Albertas atliko visą savo songų rečitalį, dar įnešė daug šurmulio savo šekspyriška dvasia ir pastabiais komentais.

Dalis atvykusių atvažiavo su vaikais, kiti ir su anūkais. Trys kartos kartu. Kas gali būti gražiau ir mieliau? Rekomenduojame.

Skambino ir perdavė šiltus linkėjimus maestro Alvydas A. Jegelevičius. Agnė Jonkutė, atrodo, paežerės stoginėje pradėjo realizuoti savo naujausią meno kūrinį. Beje, Agnė atvažiavo čia su Aliaskos malamutu, kurį pasaugoti paprašė seneliai. Nepilnametei vokiečių aviganei, brunetei Fiji, tai teikė tam tikrų privalumų, nes didysis rogių šuo tapo jos žaidimų kompanjonu. Įvertinimo negavo pagal draugių rekomendacijas, Laimos iškeptas netikras zuikis, kuris neatsargiai buvo paliktas ant turistinio stalelio ir pateko į keturkojės brunetės skrandį. Algis “Vatikanas“ Vaitkevičius žavėjo savo arbata, kurią gėrėm 3 kartus per dieną. Aptariant aktualijas, pokalbiai, su Algiu, su Donatu ar glūkzauru Virgium buvo turiningi, prisodrinti netikėtais požiūrių rakursais.

Viktoras su Jule vaišino pačių kepta skaniausia Baltijos arealo duona ir nepamiršo atvežti Viktoro sugautą lydeką, įdarytą tik jiems patiems žinomais ingredientais ir todėl nepaprastai skanią.
Su šeimomis atvyko dvi ledi: Ilona ir Rasa – jos čia nuo 1981 metų. Tada joms buvo 5 metai. Pavyzdys jaunimui kaip puoselėti tradicijas.

Lietuvos londonietis Kapitonas nepagavo nei vienos žuvies, nes vėjas pūtė ne iš tos pusės, tačiau voveraičių pririnko pakankamą kiekį, kurio užteko visai bendrijai paragauti.
36-tas susibūrimas sutapo su Jimo Morrisono mirties 46-tomis metinėmis. Ta proga Didžiojo Rokmuzikos Sprogimo 1968 – 1974 atgarsius užtikrintai transliavo Donato Bang & Olufsen audio stebuklas, deja, akumuliatorius energija nebegalinė. Rytą Jimį transliavome jau per Kapitono planšetę.

Pokalbiai variavo nuo slavų genčių euroazijoje kilmės iki Verygos ekspermentinės antialkoholinės kampanijos ir svarstymų apie atostogas Seišelių salose, kurios gali pretenduoti į top lygį. Dar apie socializmą, kurio taip geidžia lūzeriai ir nagrinėjome naujausių undergraudinių knygų recenzijas.
Pažiūrėję Garažų Klipų sukurtą filmuką, virtualiai bendrausime su tais, kurie dėl objektyvių priežasčių atvykti negalėjo. Čia sudėjome viską, ką būtina parodyti. Tai susitikimo akimirkos, multimedija. Pastaroje filmo dalyje parodome visus atlikėjus po 20-30 sekundžių (kad labai neįkirėti).
Kaip teigia daugiamečiai stebėjimai, vasara prasideda po Glūko. Geros vasaros linkime visiems!!

Fotogalera “Glūkas 36. 2017

Kas ir kaip brangina Romo Kalantos atminimą

Nuo atmintinų įvykių Kaune praėjo 45 metai, vos ne pusė amžiaus. Mums – benraamžiams ir bendraminčiams, tai svarbi data ir verčia permąstyti vertybes, vardan kurių Romas paaukojo savo gyvybę. Romas Kalanta, Ronaldas Reiganas, Sąjūdis, visi jie, tik skirtingais būdais, išmontavo sovietinę santvarką ir tai yra svarbiausia.

Prisimename Romą Kalantą Alytuje ir Kaune || Garažų Klipai 2017

Alytuje GRUPELĖ piliečių, branginančių Romo Kalantos atminimą, susirinko Kurorte prie namo, kur Romas Kalanta gyveno iki 10 metų amžiaus. Į Romo laidotuves 1972 matais susirinko TŪKSTANTINĖS MINIOS. Gal tauta jau apsiprato su LAISVE? Visas renginys praėjo su derama pagarba Romui Kalantai. Kalbas lydėjo panelių grupės live! atliekamos dainos. Rimo Buroko eilės ypatingai derėjo prie pasisakančiųjų kalbų.  Įdomi detalė: tie, kurie čia viešai kalbėjo apie Romą, jo nepažinojo ir nedalyvavo 1972 metų įvykiuose arba ir gimę nebuvo. O tie, kurie pažinojo Romą ir  kurie visas tris dienas aktyviai dalyvavo gegužės įvykiuose, dar  gavę bananų nuo milicininkų, o antrą dieną ir nuo Panenunės desantininkų, vėliau tampyti KGB, stovėjo GRUPELĖJE piliečių ir karpė ausimis. Aišku, tai nesumenkino renginio svarbos ir gylio. LT kariai saliutavo šūviais iš M16, Romą Kalantą pagerbė tylos minute.

Mitinge sužinojome, jog čia, pušyne, šalia namo, kur vaikystę leido Laisvės Šauklys, ateityje (tik kurioje ateityje, gal kai išmirs Romo bendraamžiai?) bus įrengtas skverelis, kuriame bus galima išgirsti brazdinančius gitaromis bitlus ir The Doors, Gintarėlius ir Kertukus. To žiauriai trūko šiandien.

Ekskursas į praeitį. Apie 1960 metus, šalia Jurgio, Algio ir Vyto Kunčinų namo, prie vaiknamių,  ant pievukės futbolą žaisdavo dešimtmečiai: Algimantas“Liuba“ Eidukevičius, Juozas Aleksierius, Gintautas „Dzilbus“ Unguraitis, Ričardas „Žakas“ Žukauskas, Vytautas „Smilius“ Kunčinas. Jaunesnieji: Romas Kalanta, „Paškė“,  Jonas Eidukevičius atidžiai stebėjo gatvių rungtynes ir,  kai kamuolys nuo netikslaus smūgio perlėkdavo J.Basanavičiaus gatvę ir atsidurdavo jau Dailidkės pusėje, jie su džiaugsmu bėgdavo iš paskos, jį surasdavo ir  ir grąžindavo į aikštelę. Tik taip jie turėjo progą prisiliesti prie Futbolo Kamuolio.

Kaune, hipių laikais Romas Kalanta nebuvo toks matomas, kaip centro Company hipiakai, bet juos visus vienijo Woodstockas ir Monterėjus, Jimi Hendrix ir  Janis Joplin. Ši muzika nešė laisvės dvelksmą į mūsų protus ir širdis. Romas tai išgyveno jautriai ir įvyko tai kas įvyko. Bent mūsų karta Romo neužmirš niekada.

Minėjime Kaune dalyvavo Rimvydas „Vidukas“ Aglinskas, padarė keletą foto, pafilmavo ir apie tai papasakojo.

RIMVYDAS AGLINSKAS

Renginys, kuris  vyksta kiekvieną pavasarį Kaune, vadinamas laisvo miesto laisvų žmonių koncertu ir sutampa Romo Kalantos 45-ių mirties metinių paminėjimu. Šiemet susirinko nemažai –  daugiausiai tų laikų žmonės – seni hipeicai, menininkai, profesoriai, šiaip kauniečiai, jaunimas. Daug senai matytų veidų, tik ne visad juos prisimeni, bet tvirtai žinai: tai jie, iš tų – atmintinų 1972-jų. Malonu bent žvilgsniais persimesti.

Kauno mero pavaduotojas pasveikino susirinkusiuosius, priminė, jog kertinis renginio tikslas, tai laisvė, padėjo gėlių ant R. Kalantos suoliuko. Po to mūsų hipių vardu kalbėjo  profesorius Mažeika. Pabrėžė, jog už laisvę reikia kovoti nuolat ir būti budriais. Prasidėjo koncertas. Buvo 5 grupės, keli pavieniai muzikantai, dar savo dainas atliko muzikantas čekas, dalyvavęs 1968 metais Prahos pavasaryje. Skambėjo Bobo Dilano, bitlų dainos. Buvo prisimintas ir paminėtas mūsų šviesuolis Leonidas Donskis, paleistos jo tais laikais įdainuotos bitlų dainos. Renginys vyko visą dieną nuo 7 iki 11 val. vakaro. Taigi visą dieną – nuo ryto iki vakaro. Sekmadienį dar vyko mitingas Romainiuose prie Romo Kalantos kapo.

Buvo miela ir įdomu prisiminti ir  pasimatyti su tikrais to laikmečio liudininkais, įvykių dalyviais, paklausyti progresuojančių jaunų grupių muzikos.

Daugiau skaitykite glūkoiduose::

>> Romo Kalantos deglas (kartojama)
>> Diagnozė: gėlių vaikai
>> ”Dėl mano mirties kalta tik santvarka…” – ALVYDAS AUGUSTINAS JEGELEVIČIUS

Glūkzaurai Vidzgiryje

Jau 12 metų glūkzaurai turi tradiciją pavasary susitikti Vidzgiryje: ant “Linijos kalno“ ar “sustok pasigrožėk No. 2“, “po girininku“ ar “po žydais“. Šį kartą susitikimo data sutapo su Alvydo Petkevičiaus dailės parodos atidarymu, todėl minirenginio dalyvių pagausėjo. Iš Kauno atvažiavo Vidukas, iš Vilniaus Šekspyras. Buvo kalbama apie Alvydo Petkevičiaus tapybą, moteris, žvejybą, politiką, teisingą muziką, ragatkių gaminimo istoriją ir taikymo sritį. Šekspyras rado bobaausių. Receptą, kaip juos paruošti ir skanauti, grybų radėjas tautai ir pasauliui  pasakoja trumpame filmuke. Dar vyrukai atrado reliktinį skersinį pamiškėje ir bandė atlikti seriją prisitraukimų. Deja, rankomis nepasiekė, nes per 50 metų skersinis pakilo 3 metrus į viršų. Apie viską papasakos filmukas.

Po to visi nuskubėjo į A. Petkevičiaus parodą, kur sutiko visą krūvą glūkoidų. Apie tai rašėme ir rodėme.

Glūkzaurai Vidzgiryje. 2017 || Garažų klipai pristato 2017

ALVYDO PETKEVIČIAUS tapybos parodos atidarymas įvyko

ALVYDO PETKEVIČIAUS tapybos parodos „Post Scriptum“ atidarymas vyko balandžio 19 dieną ir sutapo su dailininko gimtadieniu. Racionalu tokias progas sulieti į vieną datą. Pasigrožėti naujausiais kūriniais ir pasveikinti  dailininką gimtadieniu susirinko draugai, draugės, kolegos, artimieji, vaikystės draugai iš Madrido (nepainioti su Ispanijos sostine), taip pat iš Kauno ir Alytaus ir tolimesnių vietų. Giedrei Bulgakovienei ir jos komandai Alvydo draugai dėkoja už gražią prasmingą progą susitikti nekasdieniškoje aplinkoje.

Surengti tapybos parodą nėra paprasta. Teko būti liudininku ir padėjėju, todėl pradedi suprasti, kaip svarbu eksponuoti paveikslų grupes, kad jie susilietų stilistika ar noru išreikšti tą ar kitą mintį. Ir pavieniai kūriniai turi rasti salėje vietą: Algirdui Maineliui atminti ar kinoteatras „Taika“ turi įsikomponuoti į visumą.

Visas detales apie tapytoją ALVYDĄ PETKEVIČIŲ, parodą ir jos dalyvius rasite FM99 ir Garažų klipų bendrame darbe-filme.

A. Petkevičius. Tapybos paroda 2017 || FM99 ir Garažų Klipai || 2017

Nuoseklų dailininko Alvydo Petkevičiaus ir Liudo Ramanausko (FM99) pokalbį klausykite įrašuose.

>> Tarp kabučių – Tapytojas Alvydas Petkevičius. 1 dalis
>> Tarp kabučių – Tapytojas Alvydas Petkevičius. 2 dalis
>> Tarp kabučių – Tapytojas Alvydas Petkevičius. 3 dalis

Šuolis Graikijoje

baneris-new-year

ŠUOLIS

Vytas Galbuogis su sūnum Domu, Tarzanijos entuziastais, kartu su RopeJumping Lietuva asociacijos ekstremalais šį rudenį lankėsi Zakintos saloje Graikijoje ir šokinėjo nuo uolų į jūrą. Atrodo, kas čia tokio, tačiau, stebint šuolį trumpame filme, pradedi suprasti, jog ryžtis tokiam judesiui ne kiekvienam lemta. Vytas prisipažino, jog jau stovėjo ant šuolio platformos, tačiau paskutinę akimirką nusprendė likusį gyvenimo tarpsnį nugyventi ramiai,  nedarant staigių posūkių. Prisipažinsiu ir aš, kai montavau šuolio sceną – šiurpuliukas nubėgo. Va, taip.

Šuolis Graikijoje || Garažų klipai 2016

KARINĖ ORO BAZĖ

Vytas su komanda, grįžami namo, tiesiog ant Kroatijos- Bosnijos sienos, rado karinę oro pajėgų bazę. Šniukštinėjo ir ieškojo MIG‘ų, bet nerado.

Statyba Željavoje, kodiniu pavadinimu “Objekat 505“, pradėjo 1948 metais ir buvo baigta 1968 metais. Jugoslavams tai kainavo apie 6 milijardus dolerių ir buvo  vienas iš didžiausių ir brangiausių karinių statybos projektų Europoje. Aerodromą po žeme galima lyginti su  nepaskandinamu lėktuvnešiu jūroje, tačiau  NATO be ypatingų pastangų įvedė tvarką Jugoslavijoje 1999 metais, nes iš požemių nepakilo nė vienas jugų lėktuvas. Tai įrodo, jog karo doktrinos, sukurtos žmonių betononėmis smegenimis niekur neveda. Šiandien karo baigtį gali lemti technologinių smegenų turintys vaikinai iš Silicio slėnio Kalifornijoje ir rusų hakeriai.

zeljava_oro-baze