DVI “DAINAVOS” (atnaujinta 21 rugs. 2018)

VYTAUTAS STANEVIČIUS

imageFutbolas grįžta į glūkoidus. Ir tai byloja apie platų glūkoidų interesų spektrą. Čia jaukiai įsikūrę rokeriai, melomanai, muzikai, kompozitoriai, poetai, režisieriai, dailininkai, skulptoriai, medikai, keliautojai, hipiai, pankai… Galima vardinti ir vardinti. Vienu žodžiu – GLŪKOIDAI. Ir tai yra puiku.

Šįkart pakalbėsime apie futbolą, dvi Alytaus “Dainavas”- čempionšką ir naująją, kuri dar nenuskynė čempionų laurų, bet šiame sezone neblogai sublizgėjo Lietuvos futbolo federacijos taurės turnyre, iškopdama į pusfinalį.

Pradėkime nuo linksmosios dalies, t. y. nuo senosios – legendinės “Dainavos” komandos draugų susitikimo. Šie veteranai, turėdami savo gretose tokį šaunų organizatorių ir visokių “vibiegų” pramanytoją Vytą Malinauską – Watą, jo paskatinti, daug negalvoję, susibėgo pas jį į namus prisiminti senas kovų dienas futbolo aikštėje. Juolab, kad Alytuje viešėjo trumpam iš Anglijos sugrįžęs Romas Dumbliauskas – Dumblė (beje, Dzilbaus suolo draugas mokykliniais laikais). Ne, Romas Anglijoje futbolininko kontrakto nepasirašė ir tikriausiai gyvena kiek kukliau nei futbolininkas milijonierius, bet mena milijoną džiugių akimirkų, praleistų su “Dainavos” komandos draugais ir nesiskundžia savo senjorišku statusu. Kaip Watas sakė: “milijonų neturim, bet žarstom”. Laikas šiems vyrukams pabalino smilkinius, praretino bitliškas šukuosenas, bet neatėmė akių žvilgesio, kalbant apie jo didenybę FUTBOLĄ.  Kalbėta apie kurioziškus įvarčius vos ne iš aikštės vidurio, apie nuotykius išvykose, apie tai, kas dabar kokioje svorio kategorijoje, o čia nepralenkiamas Romas Elsneris su savo + 100, atsivežęs užkandžiui… arbūzą, taip patikusį Watui. Tyliai užsiminta, bet garsiai pakvatota ir apie tai, kas lieka tik draugų rate (kažin? ☺). Daug kas geru žodžiu paminėtas, o jeigu ir pašposinta, tai be sarkazmo – vyriškai, linksmai ir atvirai… Šie vyručiai žodžio kišenėje neieško. Gaila, bet aplinkybės sutrukdė pasisvečiuoti kai kuriems lauktiems draugams, tačiau jie prisiminti tą vakarą ir turėjo žagsėti ☺ Prisiminti ir tie, kurie jau niekada nebus kartu, o pasimatysime tik TEN.

Įsismarkavus vakarui, kai kurių kolegų paprašyta telefonu pasiaiškinti, kodėl jie ne kartu. Pavyzdžiui, Šekspyras turėjo geležinį alibi – žvejojo kažkur… Svėdasuose. Nežinia, ką jis pripasakojo Tolikui Dubickui pagavęs, nes tas nepatikėjęs sakė, kad kitą dieną perskambins ir pasitikslins, ar šis “ribokas” nepamelavo apie laimikį. Šekspyras dar tik žvejojo, o pas Watą kompanija smaguriavo skanią, kvapnią dūmu ir dar šiltą rūkytą žuvį – sterką, pagautą Simno ežere Aurimo Vilkinio. Kiek pavėlavęs atriedėjo savo Toyota minėtas Romas Elsneris. Draugai nepyko, priežastis daugiau nei pateisinama – teko būti rungtynių komisaru Marijampolėje. O va, Romas Radivonas, papriekaištavęs Dumblei, kad neskambino apie trumpą sugrįžimą, kiek pabendravęs su bičiuliais, pats anksčiausiai “nusiplovė”. Bet užtat atsirado linksmai nusiteikęs Jonelis Eidukevičius su gitara. Jis, kaip ir pridera, gyvenant Wato kaimynystėje, “atskubėjo” paskutinis. Gi Juozas Aleksierius nevėlavo kaip ir žaisdamas gynybos grandyje. Dar daugiau, jis puikiai atrodė, kaip iš kokio LIDLO reklamos… Nors “po teisybei” ir Elsneris atrodė kaip iš holivudinio atviruko ☺ Kas žino, gal turėsime puikų aktorių neeilinio mafijozo rolei.

Dabar nusikelkime į jaukų Alytaus stadioną, kuriame LFF taurės pusfinalio rungtynes žaidė šiandieninė Alytaus „Dainava“ su Kauno „Stumbru“. Kauniečiai yra aukštesnio rango komanda nei alytiškiai. Vasarą jie gan sėkmingai žaidė preliminarinėse Europos taurės varžybose, o dabar žengia trečioje „A“ lygos pirmenybių vietoje. „Dainava“ Lietuvos 1 lygos pirmenybėse – penkta. Ir jau patekimas į pusfinalį yra nemenkas jaunos Alytaus komandos pasiekimas. Saulėtas oras, daug futbolo mėgėjų bei aktyvi „Dzūkų tankų“ fanų parama tribūnose leido tikėtis sėkmingo alytiškių žaidimo. Suprantama, kad ir „Dainavos“ veteranai buvo stadione, tik šįkart tarp žiūrovų, kurių tarpe buvo galima išvysti ir glūkoidą Joną Kudirką su savo ištikima bendražyge ir supratingąja gyvenimo meile. Rungtyniaujant netrūko emocijų nei aikštėje, nei tribūnose. Bet jei pats neįmuši, varžovai nesnaus ir stengsis pasinaudoti tavo klaidomis. Tad nors nagus graužk iš apmaudo, kaip ta simpatiška žiūrovė tribūnose, kad kamuolys nelindo į varžovų vartus. Nepadėjo nei jos kerintys apžavai, nei San Simno burtai su kamuoliu už Kauno „Stumbro“ vartų ☺ Nepasinaudota istoriniu šansu iškopti į finalą, kuris įvyks rugsėjo 30 d., ne kur kitur, o čia, Alytuje. Pralaimėta stipresniam varžovui. Paprašius šių rungtynių komisaro Romo Elsnerio pakomentuoti susitikimo baigtį, jis buvo diplomatiškas: „rezultatas galėjo būti didesnis ir mažesnis…“, pagalvojęs akimirką dar pajuokavo, „pirmiausia reikia apsiginti, o varžovai įsimuš į savo vartus patys“ ☺

Kitas legendinės „Dainavos“ veteranas Kęstutis Giedraitis buvo lakoniškas ir tarsi norėdamas perfrazuoti  režisieriaus Gajaus Ričio filmo „Lok, šauk arba stauk“ pavadinimą, tarstelėjo: „lėk, spirk, išsiimk…“ Labai paprasta.

Dauguma sirgalių po rungtynių skirstėsi nesubjurusios nuotaikos ir dėkojo saviškiams žaidėjams už norą pasiekti pergalę.

Reziumė, vaizdų nestokojo nei dieną prieš rungtynes, nei rungtynių metu aikštėje bei tribūnose..

Fotogalera: auksinė ‘DAINAVA’ pas Watą

 

 

 

 

Alytus: futbolas atgimsta || Foto Vytautas Stanevičius || Garažų klipai 2018

ALYTAUS FUTBOLAS: ilgas ir vingiuotas kelias (2 DALIS)

Tęsiame seriją rašinių apie Alytaus futbolą. Padėka Sigitui Petravičiui, Laimučiui Urbanavičiui, Broniui Matažinskui, Vytautui Matulevičiui už pastebėjimus. Jie labai svarbūs, nes papildo Vytauto „San Simno“ Stanevičiaus  ambicingą užmanymą aprašyti futbolo žingsnius Alytuje. Vienam tai padaryti žiauriai sudėtinga ir, nors Vytas jau nuveikė titanišką darbą, Jūs savo komentarais-papildymais padėsite jam. Taip visi kartu pasieksime gražų tikslą su pretanzija į Alytaus mikrowikifutbolpediją.

VYTAUTAS STANEVIČIUS

„Dainavos“ kelias į viršūnę

„Dainava“ greit kopė į Lietuvos futbolo aukštumas. Pakrikus „Alyčiui“ stipriausi Alytaus futbolininkai tapo J. Kubilevičiaus auklėtiniais. Komanda stiprinosi savo gretas ir patyrusiais „legionieriais“ iš Kauno, Suvalkijos. Debiutavo vietiniai jauniai Rimas Pisaravičius, Romas Elsneris. Perspektyvūs buvo Antanas Makštutis, Aurelijus Vilkinis, Algis Žemaitis, Romas Vidžiūnas. Treneris iš vietinių bei kviestinių žaidėjų padarė tvirtą kolektyvą, kurie sugebėjo „Dainavoje“ atskleisti stipriausias savo savybes, pajungdami jas komandiniams interesams. Nenuostabu, juk pats alytiškis J. Kubilevičius buvo didelis autoritetas žaidėjams. 1953 metais tapo Lietuvos moksleivių čempionu. Vėliau, studijuodamas LŽŪA Miškų fakultete, pats puikiai žaidė tuomet stiprioje Kauno „Limos“ komandoje, tapdamas Lietuvos čempionu ir dukart „Tiesos“ taurės laimėtoju. Iš gausios šeimos kilęs treneris žinojo darbo kainą, būdamas geras psichologas mokėjo nuteikti auklėtinius, kad sunkios treniruotės netaptų rutina. Tai atsakas tiems skeptikams, kurie kalbėjo, jog kas čia tokio su tokiais stipriais žaidėjais skinti pergales. Komanda sudėtingas organizmas, kad sklandžiai funkcionuotų reikalingos gilios žinios, nuojauta, tikėjimas auklėtiniais, tėviška jų globa. Visa tai buvo J. Kubilevičiaus širdyje ir galvoje.
1970 metais debiutas aukščiausioje lygoje ir 6 vieta. Po metų žingsnelis atgal – septinti, o jau 1972 m. pirmą kartą iškovota bronza (tarp medalininkų ir simniškis Remigijus Klimavičius), kurios „Dainava“ neatidavė niekam ir po metų (joje žaidė kitas Simno atstovas Algis Tamulynas „Agemunė“). J. Kubilevičiaus auklėtiniai subrendo didesnėms pergalėms ir tarsi to patvirtinimas bei ambicijų pademonstravimas – lygiosiomis 1:1 sužaistos draugiškos rungtynės su Vilniaus „Žalgirio“ meistrais. 1975 metais komanda užkopė į Lietuvos futbolo viršūnę, padovanodama Alytui kol kas vienintelį čempionų titulą. Tų laikų Lietuvos čempionai negalėjo atstovauti gimtam kraštui Europos čempionų taurės turnyre dėl mums visiems žinomų priežasčių. Tad Watas su komandos draugais neturėjo galimybės išbėgti į Europos stadionų žaliąją veją. Norint suvokti šio neeilinio Alytui pasiekimo reikšmę norom nenorom tenka prisiminti trenerio J. Kubilevičius vienam susitikime pasakytus žodžius, jog jis netikįs, kad per artimiausius 100 metų alytiškiai kada nors vėl taps Lietuvos čempionais. Auksą iškovojo su šiais žaidėjais: buvusiais vilkaviškiečiais komandos kapitonu Antanu Janušaičiu ir vartininku Sigitu Krapavičiumi „Sigara“, alytiškiais aikštės žaidėjais kibiu ir kietu gynėju Juozu Aleksieriumi „Aleksu“, technišku, landžiu puolėju Algiu Eidukevičiumi „Liuba“, aikštės vidurio valdovu, tarsi kokiu Bakenbaueriu, Romu Dumbliausku „Dumble“, jaunuoju Romu Elsneriu „Blondinu“, ramiu, patikimu centru gynyboje ekskauniečiu Kęstučiu Giedraičiu „Giedra“, lieknu, tačiau tvirtu ir ištvermingu krašto gynėju iš Alytaus, šeimyninės futbolo dinastijos pradininku Vytautu Grudzinsku „Grudze“, „legionieriumi“ dešiniuoju saugu Algiu Jurgutavičiumi, alytiškiais Stasiu Kazlausku, Juozu Laurinavičiumi „Lauru“, judriu, technišku, universaliu gynėju Vytautu Malinausku „Watu“, suvalkiečiu, bet Alytuje labai pritapusiu „bombardyriumi“, tarsi tų laikų koks Gerdas Miuleris pas vokiečius, Justinu Miliausku „Timu“ (vėliau tapo puikiu futbolo teisėju), kraštiniu saugu Algimantu Mateika, Vincu Plikaičiu. Beldės į čempionų komandos duris Jonas Eidukevičius “Jonelis”, Antanas Makštutis, Algis Balčiūnas “Balčė” ir kiti jauni žaidėjai. Vėliau jiems tos durys plačiai atsivėrė. „Senesnieji“, buvęs simniškis R. Klimavičius, R. Pisaravičius išvyko studijuoti į Kauno kūno kultūros institutą, Ernestas Marcinkevičius „Ernius“ į Vilniaus inžinerinį statybos institutą pas buvusį alytiškį „Inžinerijos“ trenerį J. Muliolį. Pirmieji du grįžo po studijų į Alytų. Vėliau į Alytų iš Kybartų persikėlė ir jų studijų bei „Atleto“ komandos draugas Kybartų futbolininkų Kochanauskų dinastijos atstovas Rimvydas.
Dar noriu sugrįžt prie „Dainavos“ gynėjo Wato. Tais laikais tarp futbolo mėgėjų buvo populiarus toks jumoristinis ketureilis:
„turėjo gynėjas puolėjo gyslelę,
o tokio gynėjo likimas baisus,
jis keturis priešo puolėjus apėjo
ir kirto į savo vartus“


Watas nors humorą ir mėgsta, priešingai šiam lyriniam nukrypimui, kirsdavo į varžovų vartus ir neretai įmušdavo įvarčius, kurie buvo reikalingi kelyje į auksą. Kaip jį apibūdino savo knygoje „Alytaus sportas“ žymi Lietuvos sporto žurnalistė, buvusi alytiškė Marytė Marcinkevičiūtė, tai „gynėjas, kuriam patinka mušti įvarčius“. Kad jis tą moka daryti įrodė ir vėliau žaisdamas „Poringėje“, vieną sezoną tapdamas rezultatyviausiu žaidėju nors žaidė gynėjo pozicijoje.
Be abejonės, J. Kubilevičius dirbo kantriai siekdamas tikslo. Komanda savo kilimą pradėjo iš žemiausios Lietuvos čempionato lygos 1967 metais. Naujai suburta komanda vadinosi „Statybininku“. Greit buvo pervadinta į „Dainavą“. Alytaus futbolo veteranas ir „Dainavos“ kūrėjas J. Kubilevičius su bendraminčiais didelės diplomatijos, entuziazmo dėka šia idėja uždegė Alytaus statybos tresto vadovą Kazimirą Šimčiką, profsąjungų lyderį Vytautą Daniškevičių. Čempionų titulai savaime neateina, čia ne loterija, bet fortūna, kurie nebodami sunkumų atkakliai treniruojasi galų gale nusišypso. Čempionai žino kiek pastangų reikėjo, kad užsitarnautų jos palankumą. Prie pergalės prisidėjo ir Alytaus sirgaliai gausiai ateidavę palaikyti mylimos komandos bei dideli futbolo entuziastai, Alytaus futbolo simboliai a. a. Romas Zaviliauskas „Zavilė“ į rungtynes oriai ateidavęs su laikraštuku rankoje kartu su broliu a. a. Algiu. Šis nevengė atsakingų futbolo teisėjo pareigų. Šiltu žodžiu norisi paminėt didelį futbolo mylėtoją Alytaus rajoninio laikraščio redaktorių a.a. Stanislovą Pleskų, neapleisdavusį nei vienų „Dainavos“ rungtynių bei prieš keletą savaičių, deja, amžiams iškeliavusį Alytaus futbolo metraštininką Romą Trubnikovą. Prisidėjo visi, paminėti ir nepaminėti herojai, eiliniai mėgėjai, visi kas svajojo apie Alytaus futbolo pergales, mylėjo šį žaidimą, nes meilė bei entuziazmas verčia kalnus ir padeda svajonėms išsipildyti. Čempioniška sėkla buvo gaji! Tais metais gimė Žydrūnas Grudzinskas, „Dainavos“ gynėjo Vytauto sūnus. Tėvo pavyzdžiu tapo futbolininku, gynė Lietuvos garbę rinktinėje. Dabar yra futbolo mokyklos Vilniuje direktorius ir pats brandina jaunuosius talentus bei per televiziją labai kvalifikuotai komentuoja futbolo rungtynes iš įvairių pasaulio stadionų, deja… sėdėdamas studijoje. Klausant jo malonaus balso tembro, manau net moteris nenorės perjungti kanalo, bei nejučiom susirgs futbolu…

[Antros dalies pabaiga. Bus daugiau]

Fotogalerija. ALYTAUS FUTBOLAS

ALYTAUS FUTBOLAS: ilgas ir vingiuotas kelias (1 DALIS)

“The Long And Winding Road” – taip dainavo bitlai 1970. Po penkerių metų Alytaus “Dainavos” vyrukai iškovojo Lietuvos futbolo auksą. Vingiuotu keliu eina Alytaus futbolas. Su pergalėm ir nuopuoliais. Apie tai penki akcentai, penki straipsniai.

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Futbolas populiaresnis už… krepšinį?

Tarp glūkoidų yra gražaus balso savininkas Vytas Malinauskas “Watas“. Šiame draugų sambūryje visi žino, kad jis žaidė čempioniškoje 1975–ųjų metų Alytaus „Dainavoje“. Kaip pats sakė, grįždami namo po rungtynių svečiuose, visa komanda tradiciškai traukė „Dainavos“ himną, kuriuo palaikydavo komandinę dvasią ir tapdavo vėl vieningi tarsi kumštis. Balsingi vyrai mėgo lietuviškas melodijas, pamėgdžiojo „Bitlus“, kartodavo ir „Aisčių“ „gabalus“, taip atsipalaiduodami ir nusimesdami neseniai žaistų rungtynių įtampą. Tas vieningumas, draugiškumas išliko ir iki šiol. Po tiek prabėgusių metų komandos draugai kasmet Naujųjų išvakarėse prie buvusio „Žuvinto“ restorano renkasi į susitikimą pasidalinti gyvenimo džiaugsmais bei rūpesčiais. Tad nutariau glūkoidus supažindinti su Wato jaunystės laikų Alytaus futbolo istorijos momentais. Juk tuo metu be „Aisčių“, Alytus galėjo didžiuotis ir „Dainava“. Simnas – Dzūkijos sostinės pašonėje. Futbolo klimato atšilimas Alytuje paskatino ir Simno futbolo „želmenėlių“ subujojimą. Tai matydami, Alytaus futbolo specialistai juos prijaukindavo savo žaliojoje vejoje, nors joje, aišku, gražiausiai ir tankiausiai žaliavo pačių alytiškių pasodinti bei puoselėti „daigeliai“. Ne vienas simniškis išbėgdavo į žaliąją futbolo veją vilkėdamas reprezentacinės Alytaus vienuolikės sportinius marškinėlius. Jaunoji futbolininkų pamaina iš Simno taip pat nelikdavo nepastebėta Alytaus sporto mokyklos guru Antano Bytauto. Savo ruožtu, alytiškių futbolininkų pavardes buvo galima rasti Simno, dar dažniau, Butrimonių komandų rungtynių protokoluose. Be abejo, alytiškiai gynė įvairiu laiku mieste egzistavusių komandų: „Kooperatininko“, „Ūkmašinos“, „Poringės“, „Snaigės“ ir garsiojo bei taip Alytaus futbolo mėgėjų mylėto „Alyčio“ garbę. Vartininkas Lionginas Kuprys ir Jonas Kubilevičius Alytaus stadione. Čia gražiai matosi užrašas ant krūtinės – “Dainava”. Alytaus stadionas. J. Kubilevičiaus fotoarchyvas Jonas Kubilevičius smūgiuoja kamuolį. Kokia ekspresija! Jonas atstovauja Kauno “Limą” (darome prielaidą).J. Kubilevičiaus fotoarchyvas Alytus, kaip ir visa Lietuva futbolą „atrado“ po Pirmojo pasaulinio karo, kuris ilgą laiką pas mus buvo populiaresnis už krepšinį. Pirmoji pažintis neužsitęsė. Kitu bandymu, 1931 metais žaidžiamos rungtynės su Kalvarija. Debiute pralaimėjimas 3:4. Antrose rungtynėse sutriuškinti Lazdijai 7:0.Tačiau oficialiai Alytaus futbolo istorija skaičiuojama nuo 1935 metų, kai buvo įkurta Šaulių sąjungos komanda „Dainava“. Dabar futbolo sezonas praktiškai tęsiasi visus metus. Per TV stebime Anglijos Premier lygos kovas, mėgaujamės Čempionų lygos atkrintamųjų varžybų šedevrais. Sulaukėme Lietuvos rinktinės pavasario egzaminų sesijos pasaulio čempionato atrankoje, kuomet stebint beveik šimtatūkstantinei auditorijai Vemblyje garbingai laikėme šį sunkų egzaminą, stengdamiesi paslėpti sisteminius mūsų futbolo trūkumus. Normalu, kad įsibėgėjant pavasariui, dažniau plaka futbolo aistruolių širdys, bunda viltys, gal ir vietiniam fronte bus permainų (kažin?), juk savi marškiniai arčiau kūno. Alytaus futbolo veteranams sugrįžta principingų kovų bei pergalių vaizdai. Taip ir gyvena miesto prie Nemuno futbolo mėgėjai prisiminimuose ir viltyse. Prisiminti jiems yra ką. Vieni, stebint tūkstančiams (nesuklydau) alytiškių, rodos, dar taip neseniai, vadovaujant šviesaus atminimo legendiniam treneriui Jonui Kubilevičiui, “Dainavos” gretose 1975 metais nukalė čempionišką auksą. Kiti, buvo tos pergalės liudininkai ir įkvėpėjai.

Pėdsakai aikštėje

Tačiau ir iki tos reikšmingos komandinės pergalės Alytus turėjo savo numylėtinių, ryškių individualybių ir miesto futbolui ištikimų patriotų. Vienas jų, – Leonidas Dobrovolskis, tarp savęs sirgaliai paprastai jį vadino Lionka arba „Dobra“, geriausias savo futbolininko karjeros metais vos neperžengė Maskvos „Spartako“ komandos slenksčio, bet dažnas futbolininkų palydovas traumos jį prie šio slenksčio ir sustabdė. Kiek leido sveikata žaidė Alytuje ir tą darė puikiai nors traumos padariniai ribojo jo galimybes. Ne vienus metus buvo „Alyčio“ kapitonu, vėliau ir treneriu. Jo jaunesnysis brolis Nikolajus – Kolka „Dobra“ neprasčiau draugavo su odiniu kamuoliu. Kviestas į Vilniaus „Žalgirį“ ten neužsikabino, juk komandų senbuviai vargiai norėjo, kad atsirastų šalia perspektyvus konkurentas. Kiek vėliau Kolka tiems, kurie nepanoro matyt jo perspektyvų saldžiai atkeršijo namuose įvarčiu į „Žalgirio“ vartus per draugiškas rungtynes. Būdamas aukštesnio meistriškumo futbolininku nei komandos draugai, liko žaisti Alytuje.

Būsimieji Lietuvos futbolo čempionai Alytaus “Dainava”. Šį kartą – bronziniai 1973.

Vaikystėje pats savo ausim girdėjau, kai po rungtynių, šone tribūnos pastatytoje metalinėje vandens prausykloje, skirtoje praustis šaltu vandeniu futbolininkams, vandens procedūras atliekant Kolkai, sirgaliai jo paklausė: „kodėl jis čia, o ne „Žalgiryje“? Šis, liedamas šaltą vandenį ant savęs, jau ruošėsi sirgaliams atsikirsti, bet vyresnysis brolis, besišypsodamas, atsakė už jį su jam būdingu šmaikštumu: „geriau kaime pirmam nei mieste paskutiniam“. Nei jis tam mieste būtų buvęs paskutinis, nei ką, bet į stipresnes Lietuvos komandas neperėjo, liko ištikimas Alytui. Senjoriško amžiaus futbolo mėgėjų atmintyje išliko ir įvairių kartų Alytaus žaidėjų: V. Čepulio, vartininko Jono Muliolio, J. Kubilevičiaus „Kubylos“, A. Balsiukevičiaus, Juozo Račkausko “Račkaus”, V. Ramanausko „Rainio“, brolių Verknių, vartininko Liongino Kuprio, Valentino Lubenickio – Valkos, Beno Žukausko jo brolio Arnoldo „Aninės“, Valdo Mikelionio “Makarono”, Juozo Zabitos, vartininko Vaitkevičius „Degtuko“ (Romo “Cveko” Vaitkevičiaus vyresnysis brolis), Kazio Kazlausko „Kažos“, Romo Plauskos, Edmundo Platūkio, Vinco Prusko, Gintauto Šarakausko „Šaro“, Vytauto Atmanavičiaus „Atmos“, Stasio Armanavičiaus „Bočkos“ ir kitų žaidimas. Na, o iš Alytaus futbolo istorijoje buvusių puikių vartininkų galima surinkti visą simbolinę vienuolikę be kitų grandžių žaidėjų, tokia dosni šiais talentais smėlinga Dzūkijos žemė. Net Lietuvos žurnalistų futbolo rinktinės vartininkas Tautvydas Vencevičius (buvusio Lietuvos rinktinės saugo Donato Vencevičiaus brolis) kilęs iš Alytaus. Galime didžiuotis, vartininkų čia priaugo tarsi grybų ir ne bet kokių, o lyg grybų karalių – baravykų. Turbūt įsižeistų alytiškis jei paklaustumėte, ar žino Alytuje karjerą pradėjusius vartininkus Valdemarą Martinkėną (deja, tragiškai žuvęs), Gintarą Staučę, Žydrūną Karčemarską? Fantastika, ši trijulė iš Alytaus! Tegul neįsižeidžia, bet pakartosiu, tai įvairiu laiku buvę Lietuvos rinktinės vartininkai. Visi po du kartus buvo išrinkti geriausiais Lietuvos metų futbolininkais (šioje kategorijoje laureatu tapo ir alytiškis puolėjas Darvydas Šernas). Žydrūnas karjerą tęsia Turkijoje, o gindamas Lietuvos rinktinės vartus atrėmė tris 11 metrų baudinius. Valdemaras gynė ir Kijevo “Dinamo”, o Gintaras Maskvos “Spartako” vartus. Šiuo metu G. Staučė dirba Rusijos futbolo rinktinės, besiruošiančios 2018 metų pasaulio čempionatui, trenerių štabe ir yra vartininkų treneris. Tai labai aukštas jo patyrimo įvertinimas. Vieną pikantišką epizodą turbūt vargiai prisimena ir Gintaras, kad, neturėdamas aštuoniolikos, aštuoniasdešimtųjų metų viduryje vienose rungtynėse stovėjo ir Simno komandos, tokiu egzotišku pavadinimu, „Peletrūnas“ vartų stačiakampyje. Kiekvienam laikmečiui savas herojus – šešiasdešimtųjų pradžios patikimas, bebaimis vartų sargas buvo Lionginas Kuprys. Kitas iš tų laikų, jaunystėje garsaus vartininko Jono Baužos konkurentas (abu žaidė Lietuvos moksleivių rinktinėje) simniškis Evaldas Dainauskas, gynęs Alytaus garbę, studijavęs Kauno kūno kultūros institute ir žaidęs “Atleto” klube. Po studijų vietoj kareiviškų “čebatų” avėjo Rygos ASK (armijos sporto klubo) “bucus”. Ten tapo Latvijos čempionu, kandidatu į sporto meistrus, o „privalgęs“ kareiviškos košės žaidė legendinėje Šiaulių “Elnio” komandoje, buvo kviečiamas į Vilniaus “Žalgirį”, bet menisko trauma užkirto kelią tolesniam tobulėjimui. Dzūkijos trauka, namai jį vėl atvedė į “Alytį”. J. Kubilevičius stiprino “Dainavą” ir kvietė į ją, bet Evaldas padėjo tašką savo sportinėje karjeroje. Kitas iš Simno pakviestas labai jaunas vartininkas Antanas Smaidžiūnas 1967 metų spalio 22 dieną, draugiškose rungtynėse su Vilniaus “Žalgirio” meistrais, pakeitęs pagrindinį alytiškių vartų sargą šoklųjį J. Kiguolį “Zyzę”. Kaip išsireiškė alytiškis, „Zyzės“ žaidimo liudininkas Vytautas Matulevičius, „gerai vartus laikė vyrukas“ (jam pritariu). Pirmame kėlinyje „Zyzė“, antrame A. Smaidžiūnas su jaunatvišku įkarščiu gynė Alytaus reprezentacinės komandos vartus. Tą saulėtą rudens dieną mieste ažiotažas didžiulis, žiūrovų minios, tikra futbolo šventė. Kai alytiškis N. Dobrovolskis Kolka “nuginklavo” meistrų vartininką M. Averbuchą, senasis Alytaus stadionas tokio gausmo dar nebuvo girdėjęs. Vis tik iki pertraukos rezultatas tapo lygus. Antrame kėlinyje fiziškai geriau pasiruošę sporto meistrai į Kolkos akibrokštą atsakė dar trimis taikliais smūgiais, palaužę dzūkų pasipriešinimą, įveikė Alytaus rinktinę nors progų nestokojo ir šeimininkai.  Pralaimėta garbingai labiau patyrusiems
meistrams, 1:4. Ne gėda, juk vilniečių gretose žaidė sporto meistrai

Nuotraukoje Vilniaus “Žalgirio”meistrų komanda.  Po varžybų su Alytaus rinktine 1967 m. Vytauto Malinausko fotoarchyvas

Michailas Averbuchas, Algirdas Žilinskas, Stasys Ramelis, Povilas Jegorovas, Romas Biliūnas, Kazimieras Čepas…. Akivaizdu, kad jau tada Alytus galėjo žaisti aukštesniu lygiu Lietuvos pirmenybėse, tačiau iki aukso dar buvo ilgas aštuonių metų kelias. Per tą laiką Alytaus vartus „pilniavojo“ daugiau ar mažiau talentingi bei savaip geri, bet per anksti Anapilin pakviesti Petras Filonovas “Filė” („Filė“ žaidė ir Simne), Lietuvos moksleivių rinktinės vartininkai bei kandidatai į Tarybų Sąjungos jaunių rinktinę Algis Seilius ir žinoma, ne tik vartininkas, bet ir muzikantas, charizmatiškasis Romas Vaitkevičius “Cvekas”, kiek vėliau „Dainavoje“ įsitvirtino Romas Radivonas, po jo Bronislavas Geležiūnas (šiuo metu turi išsaugojęs gausią „Dainavos“ futbolo komandos relikvijų kolekciją).

Fotogalerija. ALYTAUS FUTBOLAS