Ar mėgstate protingas ir orginaliai mąstančias moteris? 

Ar mėgstate protingas ir orginaliai mąstančias moteris?  Atsakymų, tur būt, turėtume visą įvairovę. Turime pasiūlymą kaifuoti, žiūrint Nijolės Oželytės pokalbį su Andrium Tapinu. Ponia Nijolė, Vilniaus hipiakų Zitos Kelmickaitės, Vytauto Kernagio ir kitų Beno chebrytės bendraamžė, o daugelyje požiūrio į mus supančius reiškinius – ir bendramintė. Pokalbyje tiek temų, jog smegenys raibsta, nors pašnekesio trukmė – nepilna valanda. Dabar rinkimų metas, nesvetima ir ši tema, tik Nijolės pamąstymai kartais pranoksta subtiliausius politologų vertinimus Skanaus pasižiūrėjimo. Nenusivilsite ir respektas Laisvės TV.

„SVAJONĖS YRA KALĖJIMAS. NETURĖKIT SVAJONIŲ” – NIJOLĖ OŽELYTĖ || LAIKYKITĖS TEN POKALBIAI

Prezidento rinkimai apnuogino labai svarbų tautiečio virsmą – jis įrodė, jog, metams bėgant, tampa vis mažiau vatnykas, mažiau daržovė, jam vis rečiau atrodo, jog prie ruso buvo geriau, jis tiesiog išmaniai atrinko tikrai tinkamus kandidatus Prezidento kėdei: Ingridą Šimonytę ir Gitaną Nausėdą. Ir tuo pat metu politinį šiūkšlynėlį “praturtino” koloradiniu Tomaševskiu, Jėzum Kristum-Nevykėliu Juozaičiu, pakelės dilgėlių gyvūnu Puidoku ir politiniu migrantu Puteikiu.

———–

Tauta teikia vilčių, jog teisingai atrinks ir LT atstovus Europarlamentui. Siaurame glukoidų ratelyje, plepant apie šį bei tą, pastebėjome visuomeninio rinkimų komiteto “Lemiamas Šuolis” (sąrašas # 6) lyderį Paulių Kunčiną. Beje, jis mūsų poeto Jurgio Kunčino sūnus, mokslus krimtęs Danijoje ir Jungtinėje Karalystėje (Oksforde). Šis politikos, ekonomikos ir filosofijos žinovas, besivystančių ekonomikos rinkų analitikas. Nors ir jaunas (duokime šansą jauniems ir gabiems) didelė tikimybė, jog Lietuvai atstovaus tinkamai. Nepamirškime ir konservatorių (sąrašas # 5), kurie 100 % neparduos ir neišduos pamatinių mūsų valstybės principų ten – Briuselyje. Tauta, nebalsuok už Kremliaus projektą R. Paksą ir koloradinį V. Tomaševskį ir manipuliatorių mokesčiais ir kvailių paieškos specialistą-populistą V. Uspaskichą.

Atsižvelkite į praeitos kadencijos mūsų deleguotų atstovų nuveiktus darbus, lankomumą, tai irgi palengvins jūsų apsisprendimą prie balsadėžės.

 

Reklama

POLAS IR LINDA… ant sparnų

VYTAUTAS STANEVIČIUS                                                                               AUDRIUS JANECKA                                                                               

 

 

 

Prieš 50 metų ir du mėnesius viso pasaulio laikraščių antraštės tiesiog rėkė antraštėmis: „Veda paskutinis bitlas.“ Tas paskutinis – Polas Makartnis. Jo išrinktoji – fotografė Linda Eastman. Deja, auksinių vestuvių nepavyko atšvęsti. Praėjus 29 metams, 1998 m. balandžio 17 d. Linda po sunkios ligos iškeliavo Anapilin.
Po to Polas vedė dar du kartus. Su antrąja žmona, buvusiu modeliu Heather Mills, po audringų skyrybų išsiskyrė 2008 metais. Beje, kalbėdamas apie antrąją savo santuoką, Polas sakė, jog velionė Linda pritartų šiam pasirinkimui, nes jos su Heather esą labai panašios ne tik išore, bet ir dvasios stiprybe. Pirmoji stengėsi padėti gyvūnams, antroji – žmonėms. Kaip ten būtų, – didelis klaustukas. 26 metais už Polą jaunesnė Heather, įsiplieskus nesantaikai savo vyrą viešai netgi vadino „senu pirdžiumi“. 17 metų už legendinį bitlą jaunesnė Nancy Shevell 2011 metais tapo jo trečiąja žmona.

1969 metų kovo 12 diena įeis į istoriją kaip “tragiška“ įsimylėjusioms Bitlų gerbėjoms.
Šlapią rytą Londone paskutinis Bitlų viengungis, 26-erių metų Paul McCartney vedė 27-erių metų Linda Eastman. “Lietus tiko tai dienai, nes vis tiek šaligatvis būtų buvęs šlapias šalia Marylebone santuokos rūmų nuo ašarų tų merginų, kurios slapta vylėsi tapti Mrs. McCartney“, –- rašė The Guardian reporteris.
Nors planuota santuokų ceremonija turėjo būti slapta, santuokų rūmų laiptai buvo apgulti minios žiūrovų ir reporterių. Viskas prasidėjo viena valanda vėliau, nes Polo brolis Mike McGear, kuris buvo pabrolys vestuvėse, vėlavo dėl sugedusio traukinio, kuris važiavo iš Birmingemo į Londoną. McGear ir Bitlų asistentė Mal Evans buvo santuokos liudininkai. Prie poros prisijungė Heather, Lindos 6-ių metu duktė iš pirmos santuokos, kuri buvo pamerge vestuvėse.

Pora susitiko 1967 metu gegužės mėnesį Bag O’Nails klube, kur grojo Georgie Fame. Fotografė Linda su redakcijos užduotimi viešėjo Londone. Praeinant pro staliuką, už kurio sėdėjo Paul, jis užkalbino ją. Draugiškai pasišnekėjo ir išsiskyrė. Po 4 dienų jie vėl susitiko Brian Epstein bute, kur buvo suorganizuotas vakarėlis ką tik išleisto albumo “Sgt. Pepper’s Lonely Hearts Club Band“ išleidimo proga. Čia užsimezgusi draugystė po dviejų metų virto abiejų santuoka, kuri truko 29 metus.
Bitlų muzikantų vestuvėse nebuvo. “Aš tiksliai neatsimenu, kviečiau bitlų muzikantus į savo vestuves, ar ne. Kodėl ne? Esu šunsnukis, bent jau aš taip apie save manau. Galbūt dėl to, kad grupė buvo ties iširimo riba. Buvome vienas kitam atsibodę. Mes jau nebuvome “chebra“.
Visa santuokos ceremonija užtruko 4 valandas. Pora tik su policijos pagalba prasiskynė kelią iki limuzino pro klykiančių merginų minią. Dalis merginų, dainuojančių bitlų dainas, bandė neleisti atidaryti mašinos durų. Kitos, stovėdamos priekyje, bandė neleisti mašinai pajudėti. Policininkai kaip buldozeriai nustūmė merginas, ir McCartney’iai nuvažiavo tolyn atlikti bažnytinės ceremonijos.
Po savaitės, 1969 metų kovo 20 dieną, John Lennon vedė Yoko Ono. Ir kai 1970 metų balandžio 10 dieną Paul McCartney viešai pareiškė išeinantis iš grupės, tuo oficialiai baigiant  Bitlu egzistavimą, abi moterys spaudoje buvo apipiltos purvu, kaltinant grupės sugriovimu.
Abiejų meilės romaną McCartney įamžino dainose “The Lovely Linda“, “Man He Was Lonely“ ir “Maybe I’am Amazed“. Bet Linda prisiminė, kad ji, kaip mūza, įkvėpė McCartney parašyti dainą Bitlams “Two of Us“. “Norėdami pabėgti nuo nuolatinio žmonių ir spaudos dėmesio, mes tiesiog sėsdavome į automobilį ir nuvažiuodavome kažkur už Londono, tiesiog išnykdavome. Važiuodavome nekreipdami dėmesio į kelio ženklus ir nuorodas, ir sustoję kur nors periferijoje prabūdavome neribotą laiką. Vienos iš tokių kelionių metu aš vaikštinėjau viena po miškelį Londono apylinkėse, o Paul, likęs mašinoje, pradėjo rašyti dainą “Two of Us“. Ši daina – apie mus, išvažiavusius kažkur ir būnant tik dviese.
Linda Eastman gimė 1941 metais rugsėjo 24 dieną New York mieste, žydų šeimoje. Jos tėvas buvo žydas iš Lenkijos, motina – Vokietijos žydė. 1962 metais ištekėjo už Melville See Jr. ir susilaukė dukros. 1965 metais porai išsiskyrus, ji tapo muzikinių įžymybių fotografe, taip susipažindama su Paul McCartney.
Jie abu susilaukė 3-jų vaikų: Mary (g.1969 m.), Stella (g.1971 m.) ir James (g.1977 m.). Po vestuvių dukrą Heather iš pirmosios santuokos, McCartney oficialiai įdukrino. Lindos įtakotas 1971 metais Paul tapo vegetaru.
1971–1981 metais abu grojo grupėje Wings. Iširus grupei, ji tęsė savo veiklą kaip fotografė ir gyvūnų teisių aktyvistė, PETA narė. 1984 metais Barbadose ji buvo sulaikyta už marichuanos laikymą. 1997 metais ji gavo Lady titulą, kai Paul McCartney Britų karalienės buvo įšventintas į riterius.
1995 metais jai buvo diagnozuotas krūties vėžys, ir 1998 metais, balandžio 17 dieną ji mirė, būdama 56 metų amžiaus. Jos kūnas buvo kremuotas šeimos rančoje Tucson, Arizona, JAV. Pelenai buvo išbarstyti šeimos fermoje Anglijoje, Sussex grafystėje.
“Ji buvo mano mergina“, – pasakė McCartney per laidotuvių ceremoniją. “Aš netekau savo draugės“.

Parengta pagal Ultimate Classic Rock.

Kodėl jie atėjo paminėti Romo Kalantos žūtį?

Respektas dviems piliečiams, padėjusiems realizuoti šį postą ir montuoti filmuką:
– Juozui Muzikevičiui (Alytus), už dvi labai reikalingas foto filmui,
– Kristupui Petkūnui (Kaunas), už Kauno Company foto albumą

 

Šalia nugriauto Kunčinų namo, ten kur vaikystę leido Romas Kalanta, Vytas Dumbliauskas glūkoidų politologas, Rička “Žakas“ Žukauskas, dar mokykloje mušęs būgnus su būsimais Aisčiais: Viktoru ir Dzilbum, šia gyveno Alvydas Jegelevičius  ir kiti Kurorto miestiečiai, vyko ypač kuklus Romo Kalantos žūties minėjimas (1972 – 2018). Smalsumą kėlė mintis – kiek piliečių čia atėjo vedini supratimo, jog Romas Kalanta buvo vienas iš nedaugelio istorijoje laisvės šauklių Lietuvai.

Dalyvavo: simpatiškos fotografės kartu su miesto įvykių viešintoju feisbuke Juozu Muzikevičium. Nikonai, canonai ir pentaksai fiksavo akimirkas be perstojo, tik kur ta info vėliau pasidėjo. Čia klaustukas (anot Juozo). Buvo savivaldybės organizatoriai ir jų kviesti dainuotojai, muzikantai ir vienas pasakotojas apie 1972 metų gegužės įvykius Kaune. Dar buvo garso operatorius ir samdytas pranešėjas. Klausimas, kiek piliečių čia atėjo vedini supratimo, jog Romas Kalanta buvo vienas iš nedaugelio istorijoje laisvės šauklių Lietuvai, tampa pragmatišku.

Ogi, buvo šauliai-veteranai, buvo Vytas Watas Malinauskas, Vytas Galbuogis, Romas Stankevičius, keletas jaunų ir pagyvenusių piliečių. Tariant trumpai, sąmoningai čia atėjusių, buvo apverktinai nedidelis skaičiukas. Tokia realybė. Vertinant apskritai, renginys pavyko, svarbiausi kampai buvo pagauti. Renginį vertiname TRIMIS pušies šakelėmis.  Nežinojusiems apie ar negalėjusiems atvykti į renginį, Garažų Klipai sumontavo filmuką.

Romas Kalanta 2018 || Garažų Klipai 2018

Adam BOMB – Alytaus rokenrolo 50-mečio proga koncertuoja “Pušyje“

Gegužės 10-osios vakarą vienintelį Europos turo koncertą Lietuvoje (Alytuje) surengs roko muzikos legenda iš Niujorko (JAV) Adam BOMB su grupe.
1969 m. įvyko pirmas garsus alytiškių grupės „Aisčiai“ pasirodymas, nuo kurio ir turėtume skaičiuoti rokenrolo, roko (bigbyto) istoriją. Tuomet A. BOMB (Adam Brenner) buvo dar tik šešeri, tačiau per savo karjerą, pradėtą 1979-metais, jis sudalyvavo, sugrojo tiek, kad tam neužtenka vienos roko enciklopedijos. Adam muzikavo bendruose projektuose su „Aerosmith“, AC/DC, Alice Cooper, „Foreigner“, „Guns‘n‘Roses“, Billy Idol, „Kiss“, „Metallica“, Gary Moore, Rod Stewart muzikantais, yra koncertavęs su Chuck Berry ir daugeliu kitų pasaulinių muzikos garsenybių.
dfsdfsdfsdfsdfsdfsdf
Legendinis A. BOMB į Alytų penktadienį atvyksta savo grupe ir koncertą surengs legendinėje menininkų kavinėje PUŠIS. Durys atidaromos 20 valandą, numatoma koncerto pradžia – po 21 val.
 
Daugiau apie Adam BOMB – dokumente:

YELLOW SUBMARINE KŪRĖJAS IŠKELIAVO AMŽINYBĖN

VYTAUTAS STANEVIČIUS                                                                               AUDRIUS JANECKA                                                                               

 

 

 

Kovo 26 d. mirė povandeninio laivo Yellow Submarine sumanytojas, konstruktorius ir statytojas Artūras Džonsonas (Arthur Johnson), kurio geltonasis povandeninis laivas ir dabar, drauge su Bitlais, plaukioja ir nardo beribėse mūsų (ir ne tik mūsų, bet jau ir anūkų) svajų bei fantazijų gelmėse…
Beveik prieš 51 metus, 1968 m. liepos 17 d., Londono paviljone “Piccadilly Circus“ įvyko trečiojo filmo “Beatles“ premjera, animacinė, “Geltonas povandeninis laivas“. Tais metais Bitlai vengė viešumo ir net nedalyvavo filmo kūrime. Didžiąją laiko dalį jie praleido Indijoje, Himalajų prieškalnių ašrame, globojami guru Maharishi Mahesho, kur bandė perprasti transcedentinės meditacijos pamokas ir įrašė “White Album“.
Kuomet dėl filmo premjeros pasirodė Bitlai, jų gerbėjai blokavo gatves ir paralyžiavo Londono eismo laviną. Tai buvo vienas iš paskutinių milžiniškų viešų “Beatlemania“ parodymų Anglijoje.
Bitlai, vykdydami sutartinius įsipareigojimus, pasirodė animacinių filmų kūrime, kuriuos jie įgyvendino su “United Artists“. Su kompanija pasirašė sutartį trims filmams: “Hard Days Night“ (1964 m.), taip pat “Help!“ (1965 m.). Tačiau vis dar liko skola – trečiajam.
Filmo „Yellow Submarine“ animacinė funkcija buvo laikoma idealia. Toks sprendimo būdas leido sėkmingai įvykdyti sutartį. Bitlai nenorėjo veltis į šią kino avantiūrą, bet juos slėgė sudėtinga to meto situacija. Tai tragiška jų vadybininko Brajeno Epšteino mirtis, finansiniai sunkumai, kuriuos sukėlė biznio taisyklių neišmanymas, nori nenori vertė spręsti šią problemą. Sukurtas multfilmas visus padarė laikinai laimingais.
1969 metų sausį Bitlai Didžiojoje Britanijoje išleido savo dešimtąjį studijinį albumą „Yellow Submarine“ su šešiomis dainomis, kuris yra ir bendravardžio nuotaikingo animacinio filmo garso takelis.
Daugiau apie talentingą britų inžinierių Arthur Johnson, kurio geltonas povandeninis laivas dalyvavo Bitlų filmo pristatyme, atsiuntė Audrius.
2019 metu kovo 26 dieną Grimsby mieste (Anglija) mirė Arthur Johnson, kuris dėl pomėgio išradinėti atsidūrė dėmesio centre, petis į petį su Bitlais. 1968 metais Arthur Johnson, visiškai nežinodamas apie Bitlų filmą, savo namų galiniame sode sukonstravo vienvietį povandeninį laivą. Vieninteliai dažai, kuriuos rado garaže, buvo geltoni. Laivas svėrė pusė tonos. Arthur pavadino ji Resurgam, lotyniskai “vel“. Vietinis laikraštis Grimsby Telegraph aprašė apie šį submariną ir jis atsidūrė dėmesio centre.


Kai United Artist (Bitlų įrašų kompanija) apie tai perskaitė, jie panoro, kad jis reklamuotų filmą. 1968 metų liepos 17 dieną submarinas buvo vežamas Londono gatvėmis, su vienu iš “blue meanies“, kurie buvo muzikos nemėgstantys personažai Bitlų filme “Yellow Submarine“. Priekyje jo senoviniu Rolls Royce važiavo Bitlų muzikantai. Submarinas buvo pastatytas priešais Piccadilly Circus teatrą, kuriame vyko pasaulinė “Yellow Submarine“ filmo premjera. Arthur su žmona Paula dalyvavo premjeroje ir po to vykusiame vakarėlyje The Royal Lancaster Hotel viešbutyje.
Paula prisimena: “Jis sukonstravo submariną iš metalo laužo, ir tada atsirado ši daina. Taip jau sutapo. Submarinas buvo vežamas Oxford gatve. Bitlai negalėjo kartu važiuoti su submarinu dėl draudimo kontrakto subtilybių, tačiau jie buvo apsirengę kaip Blue Meanies.
Buvo susirinkusios tenai visos žvaigždės: Keith Richards (Rolling Stones), The Who, Status Quo, Mary Hopkins ir Tony Blackburn. Mes su vyru stovėjome šalia Bitlų. Bet aš dėl jų nesukau galvos, nebuvau jų gerbėja. Aš labiau domėjausi PJ Proby (amerikiečių dainų kūrėjas ir atlikėjas)“.
Buvęs gvardietis, jaunystėje Arthur mėgo sunkumų kilnojimą ir kultūrizmą. Vėliau tapo patyrusiu naru povandenininku, kurio darbas buvo prižiūrėti ir taisyti povandeninius vamzdžius bei montuoti naftos platformų povandenines dalis.
Savo talento dėka Arthur prisijungė prie kompanijos Norvegijoje, gaminusios vienviečius submarinus. Vėliau, ieškojo galimybių pratęsti šį verslą Amerikoje. Likimo ironija – visą gyvenimą būdamas šviesaus ir blaivaus proto, paskutinį savo dešimtmetį žmogus kovojo su Alzhaimerio liga, tačiau mirties priežastis buvo vėžys. Jis mirė būdamas 80-ies metų. Su žmona kartu išgyveno 58 metus. Arthur paliko 5 vaikus, 8 anūkus ir 4 proanūkius.
Balandžio 15 dieną įvyko laidotuvės – jo pelenai buvo išbarstyti į jūrą šalia Humber Mounth Yacht Club klubo, pagerbiant jo talentą ir meilę jūrų inžinerijai. Ceremonijos metu skambėjo Bitlų “Yellow Submarine“ daina, Mario Lanzos “I will walk with God“ ir himnas “To be a piligrim“. Visi laidotuvių dalyviai privalėjo dėvėti kažką geltoną, šitaip pagerbiant talentingą išradėją, kurio sukonstruotas povandeninis aparatas reklamavo Bitlų filmą “Yellow Submarine“.
Dabar submarinas stovi po atviru dangumi Penny Lane gatvėje, Liverpool pietinėje dalyje.
Parengta pagal: Peter Craig, GrimsbyLive.

Alvydas Alvydui

Alvydas Jegelevičius šį laiškelį glūkoidams parašė 2018-07-20, bet tada buvau toli nuo Tėvynės, be neto. Operatyviai įkelti į tinklapį nepavyko. Rašinį teko atidėti, nes ir Alvydų vardadieniai praėjo. Alvydui Petkevičiui balandžio 19 d. sukaks 69. Toks skaičius, kurio reikšmė, pagal mūsų jau iškeliavusį draugą Viktorą Jonkų, nusako “sriubos kepimą“. Jei 64 metai pagal bitlus yra branda, tai sriubos kepimo metai 69 turėtų sugrąžinti (realiai arba mintyse) į potencialią jaunystę. To tapytojui Alvydui Petkevičiui ir linkime. Dar kūrybinių ieškojimų, palaipsniui virstančių meno kūriniais, optimizmo ir geros pavasariškos nuotaikos.

ALVYDAS A. JEGELEVIČIUS

Šįryt mane (primename: tai vyko 2018-07-20. Red. pastaba) su vardadieniu pasveikino klasės draugė, Ivano našlė Zina. Suspurdėjau iš netikėtumo, nes nebūčiau net ir žvilgterėjęs kalendoriun, nors čia ir mano motinos Česlovos vardadienis… Bet pagalvojau ir apie kitą, dar ir dar apie kitą Alvydą…

Taigi, turbūt nebus nekuklu, jei priminsiu, kad galima lengvai pasveikint su nelabai populiariu vardadieniu tapytoją Alvydą Petkevičių-Petkę ir ex alytiškį, kompozitorių, rašytoją Alvydą Jegelevičių-Jegelę, na ir kitus tos dienos vardus gražu paminėti, nes mes kasdieną švenčiame kažkokią šventą šventę, kurią reikia švęst ne šiaip sau, o nuo dūšios, kol nudūši, nutautėsi nuo tos švenčių lavinos, o tada tapsi tikras laisvos Lietuvos tapinas, kuriam nors sunku bus grįžt namo, bet tipensi iš paskutinių jėgų ir tavo šventė bus padaryta, va, kokia tikros šventės tiesa laisvoj Lietuvoj. Tai, aišku ne taisyklė. Čia, žinoma, špilka sau pačiam kaip rašė Markas Aurelijus, bet ir špilka iškreiptom tradicijom, kai velkamės maisto perteklius didžiausiais krepšiais ir šypsenas mieruojam pagal lizinginius džipozus – čia aš, čia tu, čia mes – viena xebra, kas dar ?.. Bet visada rytinė graužatis išduos tautišką nenuoširdumą… Atsikelsi, čirkštelsi po krūmu, nusispjausi, nusikeiksi trusiškai ir tyliai sau prisipažinsi – aš esu toks pats ir be viso šito shit’o…

 

Vaizdas, kurį Alvydas dovanoja Alvydui arba Jegelevičius ⇒ Petkevičiui arba kompozitorius-rašytojas ⇒ tapytojui arba draugas  ⇒ draugui

Čia netyčia ir mažas esė išėjo, bet svarbiausia, kad du minėti Alvydai dar kūdikystėje gyveno tam pačiam name pas stikliorių dėdę Šmagą (Jakubauską) Traktoristų gatvėje, šalia mūrinės parduotuvės ir tai yra čysta prauda, ot.

Visiem Jum – Geriausi linkėjimaAJ

Glūkzaurai iš Madrido Linijos kalne

Kiekvieną pavasarį, Vidzgirio botaniniame draustinyje susirenka keletas glūkzaurų. Čia jie praleido vaikystę-paauglystę. Čia Dzilbus ir Alvydas Petkevičius1966, klausydami Liuksemburgo radiją svarstė – tai kurie geresni: rolingai ar bitlai.  Virgis Beiša, apie 1968, slidinėdamas Petrovo kalnuose kartu su Viktoru Reinikovu, ėjo sniege ieškoti Viktoro pamestų dantų. Taip prisakė odontologas, į kurį jie kreipėsi pagalbos,  kai po nesėkmingo nusileidimo stačiu šlaitu, Viktorui slidžių lazda išrovė keletą priekinių. Čia Antanas Ga-Ga Antanavičius su Dzilbum apkase lošė šachmatais, o Albertas Šekspyras Antanavičius su Romėnu (Romu Zdanavičium), Dzilbum ir Virgium Lepeška pavasariais gaudė ežges (kai jų dar buvo)  su meškere, kurioje  bent 4 kabliukai pririšti.

Rimvydo “Viduko“ Aglinsko foto

Šiandien (matysite filme) jie ramiai nepraeina pro turnyką (skersinį, prisitraukimams atlikti ir prikaltą prie dviejų šalia augančių medžių). Tai akivaizdus įrodymas,  kad paslaptingiausia sąvoka visatoje – laikas –  nestovi vietoje. Susitikimas  sutapo su  Aisčių drumerio ir vokalisto Vaclovo Kazlausko (1948-2019) laidotuvėms ir  po keleto valandų jau  rinkomės ant Linijos kalno Vidzgiryje. Nepamiršom ir Viktoro Jonkaus (1950-2019), Aisčių bosisto, kurio netekome metų pradžioje. Liūdni reikaliukai pradėjo lankytis miesto muzmenų pasaulyje. Kad ir kaip bemąstytum – ši objektyvi realybė neaplenks nė vieno.

GLŪKZAURAI IŠ MADRIDO 2019 ||  Garažų Klipai || 2019