Apie šunis

Šuns dienos proga Garažų Klipai parengė jums filmuką ir į jį sukrovė 30 metų bendravimo patirtį su šunimi. Keletas patarimų ir pastebėjimų gali jums praversti ir tai būtų švietėjiška šio filmuko prasmė.

Balandžio 24-ąją pasaulyje minima Šuns diena. Šie, visa širdimi savo šeimininkui atsidavę keturkojai, ne veltui tapo geriausio žmogaus draugo sinonimu. Tad, jei neturi draugų ar tiesiog nenori su niekuo bendrauti – įsigyk šunėką. Realybėje visi turime su kuo bendrauti ir turime gerų draugų, tarp kurių būna ir labai gerų ir šiaip sau. Bet jei nori turėti TIKRĄ draugą – įsigyk šunį. Jie neveidmainiauja ir nesimaivo, kartais neklauso, nes jo nemokei to nedaryti. Niekada tavęs nebara ir, dažniausiai, su tavo sprendimais nuolankiai sutinka, jei tu to jį mokei. Šuns glostymas padeda nusiraminti, mažina kraujospūdį. Kai sunku, gali ir paverkti jam kaklą apsikabinęs (apsikabinusi). Kai kurių veislių šunys gins ir apgins jus bet kuriuo atveju, kiti užspęs šernus, kad medžiotojui beliks tik nuspadinėti 16 kalbro Simson sistemos šautuvo gaiduką. Treti bus šeimos žaisliukai ir skambučiai.

Nuotrauka iš mūsų Fotogalerijos Savaitės foto

O kiek unikalių savybių jie turi. Pavyzdžiui, tiek dešrelę ar duonos gabalėlį gavę šunys jaučiasi vienodai laimingi. Šunims svarbiausia šeimininko rodomas dėmesys ir meilė.
Jei sutikę nedraugišką keturkojį išsigąsite, situacija tik pablogės. Gyvūnai baimę atpažįsta ne tik iš žmogaus kūno kalbos, bet ir gali ją užuosti. Kai išsigandęs žmogus, pats to nesuvokdamas, automatiškai stresuoja ir išskiria prakaito molekules, akimirksniu išsiskiria baimės bei streso hormonai. Šuns uoslė 10 000 kartų jautresnė negu žmogaus, todėl jis be vargo juos užuodžia. Šunys girdi maždaug keturis kartus geriau nei žmonės, o klausos galimybių diapazonas ženkliai viršija žmogaus galimybes, pavyzdžiui The Beatles dainoje „A Day in the Life“ yra įrašytas švilpavimas, kurį gali girdėti tik šunys. Tai ultragarsas. Nors kalbama, kad šunys neskiria spalvų, tai tik dalinė tiesa. Šunys mato geltoną ir mėlyną spalvas. Taigi Photoshopu jiems dirbti būtų sudėtinga.
Kai kur šunys netgi specialiai mokomi atpažinti ligas, nors tai nėra oficialiai pripažintas diagnostikos metodas. Dažniausiai jie mokomi iš anksto atpažinti epilepsijos priepuolį, o jei pastebite, kad gyvūnas įkyriai uostinėja jūsų apgamą, vertėtų jį išsitirti.
Šuns dienos proga Garažų Klipai parengė jums filmuką ir į jį sukrovė 30 metų bendravimo patirtį su šunimi. Keletas patarimų ir pastebėjimų gali jums praversti ir tai būtų švietėjiška šio filmuko prasmė. Rasite ką svarbu nuveikti pirmaisiais šuniuko gyvenimo metais. Arba sužinoti, jog geriausi ir nemokami dresiruotojai yra YouTube kanaluose: Richard Heinz “The Miami Dog Whisperer“, Training Positive, Cesar Millan’s Dog Nation.
Ar žinote, jog šunų veislės skirstomos į šešias grupes dėl jų gebėjimo suvokti ko iš jų prašo žmogus. Pavyzdžiui pirmos kategorijos šunys supranta komandas, jas pakartojus 3-5 kartus. O šeštokai tai padaro, pakartojus komandas 80 – 90 kartų arba neišmoksta jų niekada. Tai sako geriausi pasaulio dresūros specai. Jei jau renkatės šuns veislę, gerai pagalvokite. Atminkite, jog yra veislės, kai šuo gali būti šuniškai protingas, bet jūsų niekada negins, dar užėjusiam neprašytam svečiui parodys kur padėti jūsų žmonos natūralių perlų karoliai. Atminkite, jog yra veislių, kuriems, dėl prastų gebėjimų mokytis, jūs tapsite patarnautojais ir jų įnorių tenkintojais. Tačiau ko tik žmogus nepadaro dėl savo numylėtinių. Čia jau ribos nenubrėžtos.
Jei glūkoidų skaitytojai atsiųstų savo keturkojų draugų nuotraukas, padarytume fotogalerą “MŪSŲ KETURKOJAI“. Ir visiškai nesvarbu ar jie šiame ar jau aname pasaulyje. Pamenu, pavyzdžiui,  Viktoras su Jule turėjo puikią bokserę Deirą ar Rasa šarpėjų Kanį. Svarbu, kad jūs juos labai mėgote, o jie mylėjo jus. Šiųskite fotkes!!!

Visus šunų mylėtojus ir jų keturkojus sveikiname su Tarptautine ŠUNS diena. Linkime puikių tarpusavio sąntykių ir malonių akimirkų, praleistų kartu.

Jūs turite šunį! You have a dog! || Garažų klipai pristato 2018

Trys muškietininkai ir d’Artanjanas

Tie vyrukai, bando susitapatinti su Diuma romanų herojais. Mat vaikystėje skaitė Tris muškietininkus, Po 20-ties metų ir Vikontas de Braželonas. Perfrazavus sau paliankiu rakursu: Nuotykinga jaunystė, Brandus vidurinis amžius ir Reziumė arba dabartis. Kai klevai leidžia paragauti savo sulčių, o Vidzgiris pražysta mėlynai, jie susiburia ant “Linijos kalno“, “Lankutėse“ ar “Po girininku“ ir postringauja įvairiausiom temom. Prisimena Miesto sodo laikus ir Kriaušiaus panas, Pink Floydų “See Emily Cry“ ir kažkur pradingusias Nemuno ežges.

Mikroreportažas iš susitikimo::
Glūkzaurai Vidzgiryje 2018 || Garažų Klipai pristato 2018

„Žalgirio“ Velykų dovana

VYTAUTAS STANEVIČIUS


Didįjį penktadienį pasiekta pergalė Kaune, kai „Žalgiris“ 85:73 nugalėjo Maskvos CSKA, pagimdė spontanišką norą pasidalinti su glūkoidais geromis priešvelykinėmis nuotaikomis. Puikus mūsų krepšininkų žaidimas padovanojo Lietuvos žmonėms reikšmingą pergalę prieš principinį varžovą. „Žalgirio“ krepšininkai ne tik sustabdė Raudonąją Armiją, bet ir pranoko raudonarmiečius“, – taip sakė šių rungtynių komentatorius Vaidas Čeponis. Vyresnės kartos glūkoidai pamena žūtbūtinę kovą su kariškiais, prieš šiek tiek daugiau nei tris dešimtmečius, legendinėje Kauno halėje bei Maskvos teritorijoje, kai grožėjomės Arvydo Sabonio intelektu krepšinio aikštelėje bei pasiaukojamu ir aukšto lygio žaidimu visos tuometinės „Žalgirio“ komandos. Tos dvikovos žadino tautinę savimonę, telkė Lietuvos žmones bendram tikslui ir pergalei ne tik krepšinio aikštelėje. Šių kovų reikšmės lyginti negalima, bet kiekvienas lietuvių laimėjimas tarsi balzamas ant vis dar sopančios širdies.
Nors ir Didysis penktadienis, esu susikaupęs, bet kai kuriuos linksmus perliukus iš tų rungtynių komentatorių darbo noriu priminti ir kiek pajuokauti, nes Velykos šiais metais balandžio 1-ąją, o geranoriškas pajuokavimas gal pralinksmins ir Jus.

 

Tas pats komentatorius Vaidas Čeponis, pagautas žalgiriečių kovingumo pasidžiaugė: „Žalgiriečiai prieš Velykas rodo tvirtus kiaušus“.
Kitam epizode, kai Artūras Milaknis įmetė tritaškį ir padidino skirtumą iki 77:62, Vaidas švystelėjo frazę: „Pyst ir trajakas“. Vėliau pagyrė ir Antaną Kavaliauską: „Kavaliauskas vyras šiandien“, o pačioje pabaigoje tarė kolegai Ryčiui Vyšniauskui: „Nežinau, kaip tu švęsi šiandien, aš tai prisigersiu bealkoholinio alaus, gaila pasnikas šiandien – negalima suvalgyti mėsos“.
Nuo savęs palinkėsiu Vaido žodžiais, tartais atsisveikinant su žiūrovais: „Visiems linksmų Velykų, tvirtų kiaušinių“.
Būnam geranoriški ir supratingi…

Kovo 8. Kas tai?

Šį straipsnį paskelbėme prieš metus – 2017. Kadangi kartojimas yra mokslų motina,  tai pakartoti šį postą, įstabios šventės proga, nebus kenksminga.

Pasidavę inercijai, Kovo 8-ąją minime ir švenčiame, nes dar sovietinė propaganda įkalė į galvas, jog tai moters lygybės, dorybės ir žavesio šventė. 1857 kovo mėnesį  Niujorko Žemutinio Ist Saido rajono tekstilės fabriko darbuotojai, dauguma moterys išėjo į gatves, siekdami sutrumpinti darbo laiką ir pagerinti darbo sąlygas. Lygiagrečiai šiam įvykiui 1857 metų kovo 8 dieną Niujorko prostitutės išėjo į gatves ir savo pyktį nukreipė uosto ir miesto valdžiai. Mat pastarieji  jūreiviams vėluoja sumokėti atlyginimus. Šias demonstracijas išvaikė policija. Panašios akcijos pasikartojo Paryžiuje 1894 metais, 1896 kovo 8 d.  Čikagoje, o 1909 vėl Niujorke.

Pasulinės revoliucijos organizatorės ir propagandistės Klara Cetkin ir Roza Liuksemburg ĮŽVALGIAI pasinaudojo šiais pasikartojančiais įvykiais ir  gana sėkmingai įkorporporavo moteris į pasaulinę komunizmo statybą. Jos  panašias moterų eitynes suorganizavo 1910 metais Vokietijoje, o 1911 kovo 8-ją paskelbė moterų kovos už laisvę, lygybę ir kitų patrauklių sąvokų tarptautine diena. Tačiau nemažai istorikų mini ir kitą, religinę  šventės kilmės teoriją, pasak kurios, moterų socialisčių judėjimo istoriją Klara Cetkin ketino susieti su savosios, žydų tautos istorija, o, tiksliau, su persų karaliaus Kserkso žmona Estera.

Jau gerokai vėliau, sovietmečiu buvo nuspręsta, kad apie prostituciją kalbėti nedera, bet moterų demonstracijas reikia paversti savo ideologijai naudingais faktais, tarnaujančiais tarybinės moters įvaizdžio kūrimui. Tai ir padarė.

Tarptautinė moters diena pripažinta ir Jungtinių Tautų Organizacijos, o pasaulyje švenčia ją šalys, kuriose komunizmas buvo kuriamas arba ir dabar viena ar kita forma egzistuoja. Žemėlapyje matote spalvas. Kuo raudonesnė, tuo labiau švenčiama. Tik neaišku kodėl. Ar dėl raudonos ideologijos, kuri niekaip neišgaruoja ar nuo raudonų rožių, kurias  šiuose kraštuose moterims įteikia vyrai.  Žemėlapyje dar galite pastebėti, jog civilizuoti Vakarai laikosi santūriai. O Lietuvoje tai nėra Valstybinė šventė, tik atmintina diena.

Nors šios šventės kilmė nėra krištolinė, įvykių kontekste atsispindėjo moterų kova už norą turėti vienodas teises su vyrais. Na, negalima mokėti mažesnio atlygio vien už tai, kad jos moterys ir daugybę kitų dalykų. Tačiau tokių švenčių fone gimsta feminizmas, transseksualų judėjimai, kiti, džiūstantys nuo dėmesio stokos individai ar jų grupės.

Švęsti ar nešvęsti kovo 8-ąją? Elkis taip, kaip tavo vidinis balsas liepia, bet nepamiršk minėti  MOTINOS dieną gegužės pirmąjį sekmadienį. Vyre, pasveikink tą dieną savo Moterį – ji tavo vaikų Mama. Vaikai, pasveikinkite, apkabinkite savo Mamą, padėkokite jai – ji jus pagimdė, užaugino. Jaunuoli, pasveikink savo panelę. Lai pajunta, jog yra mylima ir gerbiama, nors mama taps vėliau!!! Švęsk MOTINOS dieną!

Vytas „San Simnas“ Stanevičius Kovo 8-sios proga siunčia moterims sveikinimą:

Dėl Jūsų šiandien mes galime viską… Su Kovo 8-ąja, brangiosios.
Jūsų kačiukai

Lietuvai 100. Juozas Bulvičius –mano senelis

BIRUTĖ GAUČIENĖ Lietuvos valstybingumo 100-mečio proga  deklamuoja savo eilėraštį ir sveikina visus teisingus žmones su svarbia Lietuvai švente. Linki kantrybės ir išminties. Valio!

 

Kai tapome NATO ir ES nariais, glūkzauras Virgilijus Beiša 2004 metais Dzilbui sakė: dabar aš ramus, visa kita sutvarkoma. Dzilbus: aš taip džiaugiuosi šiais dviem, be galo svarbiais įvykiais ir, Virgi, visiškai sutinku su Tavimi, tačiau tiems “kitiems“ reikalams, manau,  sutvarkyti prireiks 50 metų, lygiai tiek, kiek buvome okupuoti. Tiek metų prireiks, kol tauta atstatys savo mentalitetą, o piliečio moralinės nuostatos priartės prie  prieškarinės smetoninės Lietuvos lygmens. 2040 metais neliks Lietuvoje vatnykų, runkelių, Kremliaus trolių, uspaschininkų ir paksininkų. Kai tokių nebus, niekas nerinks įvairių šustauskų ar gražulių. Tauta pasveiks.  Sveika tauta rinks teisingai mąstančius politikus, sugebančius vairuoti kraštą link giluminių europinių vertybių. Šiandien turime Laisvę ir Nepriklausomybę – tai, ką privalu  saugoti ir branginti, bet “kiti“ reikaliukai dar plaukioja vėjyje. Iki apsivalymo liko 22 metai. Būkime kantrūs, sumanūs ir susikaupę. 

Vasario 16-toji – tinkama proga prisiminti prieškario Lietuvos garbingus žmones. Besikapstydamas po savo genealoginio medžio archyvus, Dzilbus randa straipsnį apie savo senelį, jį pažinojusio amžininko rašytą.

VLADAS  ŽEMAITIS

Tuomet gyvenau Vilniaus gatvės galugatvyje, netoli išvaizdaus Bulvičių namo. Juozas Bulvičius – Lietuvos knygnešys, Tėvynei nusipelnęs, labai nuoširdus. Nors ir labai turtingas, valdė Simanėliškių dvarą, turėjo, kiek pamenu, gal net pagrindinį akcijų paketą Marijampolės cukraus fabrike, tačiau mėgdavo bendrauti su paprastais ir neturtingais žmonėmis. Dažnai sakydavo žmogų ne plunksnos puošia, bet darbai, santūrumas, meilė artimui. Bulvičiai buvo religingi žmonės. Kalėdodami Vilniaus gatvėje kunigai visuomet Bulvičynėje vakarieniaudavo. Jo žmona labai dažnai mane pakviesdavo tai gatvę nušluoti, tai kokį darbą atlikti. Už paslaugas dosniai atsilygindavo. Tačiau labiausiai stebindavo Bulvičiaus maudymasis eketėje. Netoli Bulvičių daržo tekėjo vandeningas Vilkaujos upelis, šiandien grioveliu tapęs. Anuomet pilnas gilynių. Kunigai, dalį upelio aptvėrę aklina tvora, maudyklę įsirengė. Bulvičius, palikęs ant ledo kailinius, nuogas panirdavo į prakirstą eketę. Joje maudydavosi. Smalsius vaikus net šiurpas krėsdavo. O turtuolis, nekreipdamas į juos dėmesio, lėtai eketėje maudydavosi. Tada nesupratau, kodėl toks turtingas žmogus, kurio namuose buvo vonia, drąsiai lysdavo į ledinį vandenį. Tiktai vėliau sužinojau – jo širdelė negalavo…

Bulvičius mėgo humorą. Retkarčiais, su kairiųjų pažiūrų kaimynais, gyvenančiais Vilniaus gatvėje, juokais pasiginčydavo: kaimyne, kiek žinau, esi buvęs Rusijoje. Kovojai raudonųjų pusėje. Aš – kaptalistas, nepykstu. Tavo vienoki įsitikinimai, mano kitoki. Tiktai kvailiai dėl politikos pykstasi, juk visi esame lietuviai… Jam atsakydavo: tave pirmajį nušaučiau, jeigu tarybų valdžia sugrižtų [turima galvoje 1917-1919 metai – gluk.pastaba]. Bulvičius kvatodavo: netikiu, jog šautum. Esi neblogas kaimynas…

Kuomet rusai užėmė Vilnių, vėliau jį sugrąžino Lietuvai, Bulvičius nujautė: “Negerai viskas klostosi. Rusai ne gera valia Lietuvai “padovanojo“ sostinę“. Pergyveno. Rūpesčiai dar labiau alino nesveiką širdį. Vilniaus gatvės gyventojai vis rečiau matydavo buvusi knygnešį. Bulvičius mirė okupacijos išvakarėse, dar laisvoje Lietuvoje… Buvęs Lietuvos knygnešys vertas šviesaus atminimo. Vikaviškio ar gretimų rajonų žmonės, kurie geriau pažinojo Bulvičių, galėtų parašyti “Sūduvos kraštui“. Jo dukros, kiek teko girdėti, pasitraukė į Ameriką. Sūnus, tarnavęs Lietuvos kariuomenėje, nespėjo i Vakarus pasitraukti. Retkarčiais aplankydamas tėviškės sodą, stabteliu ties nugriautu Bulvičių namu. Net pamatai baigiami išardyti…

 

Dzilbaus seneliai, mama, dėdės ir tetos arba visa Bulvičių  šeima 1938.  Vilkaviškis. Iš Kauno atostogų parvykusios studentės: Gražina (būsima Dzilbaus mama gydytoja-odontologė) ir būsima pedagogė Birutė (vėliau: tremtis Sibire, 1967 emigravo į Kanadą),  Kęstutis – Paryžiaus Sorbonos universiteto absolventas, Kauno Pieno centro direktorius –  po karo pasitraukė į Kolumbiją, karo aviacijos kapitonas Albinas – žuvo pirmomis karo dienomis, palaidotas Kauno Panemunės kapinėse, generalinio štabo majoras Vytautas – vėliau raudonųjų “išlaisvintojų“ nukankintas ir Gorkio kalėjime sušaudytas, jaunėlės: Danutė (emigravo į Kanadą) ir Aldona (visą laiką gyveno Kaune, Dainos gatvėje, pažinojo “Gintarėlius“, nes dirbo jų mokyklos bibliotekoje). Centre –  Suvalkijos ūkininkų sąjungos pirmininkas, knygnešys JUOZAS BULVIČIUS su žmona Konstancija. Po trejų metų iš Rytų atsibastę raudonieji vandalai  sujaukė šios laimingos šeimos gyvenimą.

Daugiau Vasario 16-tosios  temų glūkoiduose:
> DATOS IR ŽMONĖS (apie majorą Vytautą Bulvičių išsamiai)
> TERMINAI IR LIKIMAI (VISKAS LABAI PAPRASTA)  (rasite kaip menami Dzilbaus draugai jį vadino komunistu)

 

LIETUVA – TAI JĖGA. PANKAI NEMIRĖ

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Artėjant istorinei datai, Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, šventiniai renginiai įgauna vis didesnį pagreitį. Tautiečiai įsitraukia į įvairias iniciatyvas, projektus, renginius, skirtus išskirtiniam mūsų atkurtos valstybės gyvavimo jubiliejui. Prisimenami seni ir, rodos, tik vakar buvę įvykiai, kurių dalyviais bei liudininkais buvome mes patys.
Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka parengė įspūdingą kino filmų ir renginių programą. Čia pirmosiomis vasario dienomis vyko dokumentinio muzikinio filmo „Lietuva – tai jėga“ premjera.
„Lietuva – tai jėga“ – pilno metražo dokumentinis filmas, kuriame pasakojama apie 1984–1992 metų neformalaus jaunimo gyvenimą ir istorinius įvykius Lietuvoje: disidentų mitingus, KGB persekiojimą, pankroką, protesto koncertus. Apie tai liudija roko muzikantai. Dokumentiniame filme skamba grupių „Genocidas Raudonajam Interventui“, „WC“, „Už Tėvynę“, „Hidroelektra“, „Foje“ dainos. Pagrindinis filmo herojus – Vikintas Darius Šimanskas-Varveklis, jau penkiolika metų gyvenantis Londone. 1983 metais jis sudegino savo komjaunuolio bilietą, buvo įskųstas ir atsidūrė KGB. 1984 metais planavo pabėgimą į Vakarus. Vėl buvo įskųstas. 1986 metais jis sukūrė pankroko grupę „WC“. Įsisiūbavus „perestroikai“, Varveklis dalyvavo daugybėje istorinių mitingų, roko muzikos festivalių ir buvo tikras sovietų valdžios priešas, ryškus Vilniaus jaunimo lyderis. 1988 metais Vikintas Darius Šimanskas sukūrė naują roko grupę, kuri vadinosi „Genocidas Raudonajam Interventui“, ir nemažai koncertavo. Filme „Lietuva – tai jėga“ papasakota istorija baigiasi 1991 m. sausio 13-ąją, kai Vikintas Darius Šimanskas atsidūrė Gedimino pilyje, kur kartu su savo tėvu Romualdu Šimansku ir kitais savanoriais šauliais saugojo trispalvę – Lietuvos nepriklausomybės simbolį. Filmo režisierius – Vincas Grigas.

Filmo premjera pritraukė didelę auditoriją žiūrovų, juolab, kad joje dalyvavo Lietuvos pankų tėvu vadinamas Nėrius Pečiūra-Atsuktuvas, grojęs žinomoje pankroko grupėje „Už Tėvynę“. Jo ir
bendraminčių aktyvi veikla aštuoniasdešimtųjų metų antroje pusėje, įnešusi į pankroko sceną didžiulį indėlį yra ir Lietuvos pankroko aukso amžius. N. Pečiūros-Atsuktuvo iniciatyva pradėti organizuoti pankroko festivaliai iš gilaus pogrindžio ištraukė niekam nežinomas grupes. Filmo premjeros vakare Nėrius dėkojo žmonėms, pasidalinusiems archyvine medžiaga, be kurios nebūtų įgyvendintas sumanymas.

Susirinkusieji – įvairaus amžiaus publika, kuri smalsavo sužinoti maištingo pankiško gyvenimo užkulisius, o jame, be pasipriešinimo okupaciniam režimui, netrūko ir ryškių atspalvių, kurie būdingi jaunosios kartos saviraiškai, ypač pankams. Suprantama, kad ne visi jaunystės laikais propagavo pankišką gyvenimo būdą. Iš „laukinių Vakarų“ srauniai tekėjo ir į savo verpetus suko įvairios muzikinės bei kultūrinio gyvenimo srovės. Tačiau pankų grupės bei jų skelbiamos idėjos, anot N. Pečiūros, labai tiko tais permainų laikais, žlungant Sovietų Sąjungai. Filme skamba maištinga lietuviško pankroko muzika, kurią reikėjo perrašyti, nes originalūs to laikmečio įrašai, pasak Nėriaus, „supuvo“. Faktai ir įvykiai kino juostoje pasakojami nuosekliai. Istorinė medžiaga susisteminta. Po peržiūros salėje pasigirdo entuziastingų balsų, raginančių įtraukti kino filmą „Lietuva – tai jėga“ į mokymo programas mokyklose.
Dabar N. Pečiūra – vedęs, jo antra pusė – Daiva. Kaip pats sakė, „žmoną siunčia Dievas“. Neliko firminės skiauterės, savaime suprantama, socializavęsis, mėgstantis bendrauti. Išlikęs toks pats lieknas, energingas, žodžio kišenėje neieškantis veikėjas, tarsi gimęs scenai. Jo prisiminimai, šmaikštūs pasakojimai ir komentarai apie pankišką gyvenimo būdą, muzikavimus, pankroko festivalius, filmo kūrimą sulaukė aplodismentų, juoko ir žingeidžių klausimų…
Šis premjerinis filmas, kaip minėjo N. Pečiūra, ko gero, oficialiai nebus demonstruojamas Lietuvos kino teatruose. Tai ne komercinis projektas ir žiūrovai „Lietuva – tai jėga“ galės matyti tik
specialiuose pristatymo renginiuose. Dar kartą Vilniuje filmas bus rodomas kovo 24 dieną, Kaune – balandžio 7 d., o kiek vėliau gal ir Klaipėdoje. Trečioji premjera Vilniuje įvyks 2018 metų rugpjūčio  mėnesio pabaigoje, kai į sostinėje vyksiantį festivalio „Vilnius Punk’88“ trisdešimtmetį iš Londono atvyks lietuviško pankroko legenda Vikintas Darius Šimanskas-Varveklis.
Dokumentinis muzikinis filmas „Lietuva – tai jėga“ – daugiau nei valanda svaiginančio laisvės troškimo.

Skirta Vilniaus glūkoidams Lietuvos 100-mečio proga

Vilnius – Lietuvos sostinė, neseniai šventė savo gimtadienį. Čia prieš 100 metų buvo paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė. Daugelio iš mūsų Vilniuje prabėgo gražiausi studentiški metai, kai kas jame surado savo meilę, o kai kas iš glukoidų jame pasiliko gyventi, kurti, dirbti…

Musu kraštietė, neseniai debiutavusi glukoiduose, Birutė Gaučienė eilemis atskleidžia senojo Vilniaus grožį…

Vilniaus glukoidams skirtas naujo žanro kūrinėlis – eiliuotas gidas Vilniaus svečiams, į kurį savo širdį eilėmis sudėjo Birutė Gaučienė, Vytautas „San Simnas“ Stanevičius dekoravo nuotraukomis ir visa tai sumiksavo Garažų Klipai

MŪSŲ VILNIUS || Birutė Gaučienė || Vytautas „San Simnas“ Stanevičius || Garažų Klipai 2018