Šuolis Graikijoje

baneris-new-year

ŠUOLIS

Vytas Galbuogis su sūnum Domu, Tarzanijos entuziastais, kartu su RopeJumping Lietuva asociacijos ekstremalais šį rudenį lankėsi Zakintos saloje Graikijoje ir šokinėjo nuo uolų į jūrą. Atrodo, kas čia tokio, tačiau, stebint šuolį trumpame filme, pradedi suprasti, jog ryžtis tokiam judesiui ne kiekvienam lemta. Vytas prisipažino, jog jau stovėjo ant šuolio platformos, tačiau paskutinę akimirką nusprendė likusį gyvenimo tarpsnį nugyventi ramiai,  nedarant staigių posūkių. Prisipažinsiu ir aš, kai montavau šuolio sceną – šiurpuliukas nubėgo. Va, taip.

Šuolis Graikijoje || Garažų klipai 2016

KARINĖ ORO BAZĖ

Vytas su komanda, grįžami namo, tiesiog ant Kroatijos- Bosnijos sienos, rado karinę oro pajėgų bazę. Šniukštinėjo ir ieškojo MIG‘ų, bet nerado.

Statyba Željavoje, kodiniu pavadinimu “Objekat 505“, pradėjo 1948 metais ir buvo baigta 1968 metais. Jugoslavams tai kainavo apie 6 milijardus dolerių ir buvo  vienas iš didžiausių ir brangiausių karinių statybos projektų Europoje. Aerodromą po žeme galima lyginti su  nepaskandinamu lėktuvnešiu jūroje, tačiau  NATO be ypatingų pastangų įvedė tvarką Jugoslavijoje 1999 metais, nes iš požemių nepakilo nė vienas jugų lėktuvas. Tai įrodo, jog karo doktrinos, sukurtos žmonių betononėmis smegenimis niekur neveda. Šiandien karo baigtį gali lemti technologinių smegenų turintys vaikinai iš Silicio slėnio Kalifornijoje ir rusų hakeriai.

zeljava_oro-baze

Reklama

Dusios saga: atsuktas laikas. PENKTA DIENA

dUSIOS-SAGA-HEADER

 

Tai PENKTOJI dalis. Ankstesnes galite rasti čia:
Dusios saga: atsuktas laikas. PIRMA DIENA
Dusios saga: atsuktas laikas. ANTRA DIENA
Dusios saga: atsuktas laikas. TREČIA DIENA  
Dusios saga: atsuktas laikas. KETVIRTA DIENA 
 Sukame laiką atgal, tiesiai į 1971. O rubrika SENOS NAUJIENOS apims 1955 – 1982 laikotarpį. Nuotraukos savyje turi daugiau info negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jas reikia ne tik žiūrėti, bet ir skaityti. Gero studijavimo.

<<<Penkta diena. Antradienis, 13 liepos. 1971

Atsikėliau anksčiausiai – nesimiega. Daug pastangų įdėjau prikeldamas numirusius kolegas. Nusimaudėm. Dangus biskį debesuotas, bet bangos be spaso. Kai pavalgėm bajoriško valgio – kiaušų su bulvėm, chebra sulindo į palapinės miegamąjį ir vėl sumigo. Taip pasireiškė pirmi aptingimo požymiai. Nedaug žmonių liko prie ežero. Nuotaikų periversijos. Truputėlį pasikeitė oras. Ką tik jautėsi kaifas prie ežero ir staiga apninka mintis, kad geriau sėdėt savo faterhause. Šmikius agitavau nusimaudyti. Jokio efekto. Sugalvojom važiuoti ėdalo. Metėm morskoj, išpuolė man. Buvau Meteliuose. Mažumą nervino samokatas. Grįžęs nusimaudžiau. Tie šmikiai nesimaudė – atseit, šalta. Mižai. Po to ir mane apėmė apsnūdimas.

romenas-su-draugeTTT-lina-dusianaujas-plastas

Išvažiavo kaimynai, likome vieni, bent artimiausioje aplinkoje. Gerai, kad sugalvojome kurti naujus gabalus. Šekspyras sugalvojo tekstus apie mūsų koloniją,  o aš su Viduku – muziką. Kol Šekspyras turgavojo su kaimiečiais dėl maisto produktų, spėjom surepetuoti ir naujas šlageris buvo iškeptas. Dar su Viduku užsivedėm ir padarėm Gintarėlių, Beatles, Czerwone Gitary, Animals, Christie, Creedence Clearwater Revival gabaliukus ir sudėjom į naują plastą. Nuotaika vėl pasidarė apynormalė. Mat man vis lenda mintis ar iš mūsų šios laukinių stovyklos liks koks nors YPAČ prisiminimas. Dabar taip neatrodo. Nors abejoju, negi visa kas čia vyksta yra  taip kasdieniška, jog ir prisiminti nebus ką.

Atlikom  bajorišką valgymo apeigą. Užsidarėm langus, nes vėjas suįžulėjo. Maloniai pasėdėjom palatkėje labai jaukioje aplinkoje. Pirmas vakaras be silpnų narkotikų, kaip Kefyras sakytų: gamza yra gerai, išskyrus 5-ias cigaretes. Labai anksti patraukė ant miego. Šekspyras suskiedė neblogą anekdotą, po kurio mes pusę milijono sekundžių žviegėm.

 

SENOS NAUJIENOS

MENAS.  Suvokti meną, jei neturi prigimtinių pradų, gali būti sudėtinga. Situacija, kuri atvėrė takoskyrą tarp  šulerio darbo, kičo ir šedevro.  Kaunas, Mechanikos fako bendrabutis, 1971. Nors sekmadienis, rytas, studentai turėtų ilsėtis, tačiau Rimvydas „Žebžetas“ Vaitiškis ir Dzilbus, išsiėmę kambario langus, pakišę stalines lempas po stiklu, kopijuoja degančius mašinų detalių kursinius projektus.

kestas-zebze-fantomas)

Apie 11 valandą prasiveria durys. Įeina kambariokas Kęstas Paplauskas, sako, buvau talkučkėje. Na, ir..? Klausiam. Štai –  paveikslas, bet tai toks mėšliukas, pirkau tik iš gailesčio tam dažytojui. Išvyniojo: trys gulbės plaukioja baloje. Kęstas pakabina KŪRINĮ nišoje prie durų, iš sakvojažo ištraukia tris šipučkės ir sako: šaudysim kamščiais į gulbes. Tas, kuris pataikys, laikysime, jog suprato kas yra turgaus menas ir kas yra Velaskesas. Kas pataikė, kas ne – sunku prisiminti, tačiau šios švietėjiškos Kęsto pastangos nenuėjo veltui. Sauką ar Petkevičių visi atskiriam nuo pažengusio gulbių tapytojo ar susireikšminusio akvarelių liejiko. Gorbulskį nuo Stivo Wonderio taip pat …

SANDORIS. Žavėtis naujovėm – nenuodėmė. Ar labai stebėsimės, kai šaldytuve įsiūtas čipsas užsakys Maximoje dešros, varškės ar alaus? Kažin. Kas buvo stebuklas 1974? Tada melomanui stereo ausinės prilygo Armstrongo pasivaikščiojimui Mėnulio dulkėse. Nes sterevų ausinių tiesiog nebuvo. Valius Stadulis visad pasižymėjo novatoriaus savybėmis, pašarintomis su verslumu.

Valius-pas-save-namuose-197pas-shmitaceska

Kai tik Dzilbus apsilankė su krūvele diskų jo stilingame dviaukštyje Melninkaitės ir Vilniaus gatvių susikirtime, Valius iš stalčiaus ištraukė tankisto ausines ir pasiūlė jas išbandyti. Puikiai suprasdamas, kad koks nors monofoninis, senas rolingų ar animalsų diskas jokio efekto neduos, jis UŽDĖJO Pink Floyd – Dark Side Of The Moon ir ne bet ką, o Money. Jei nesunku, pabandykite įsivaizduoti besiklausančio Dzilbaus veidą, kuriame atsispindėjo susižavėjimo, kvailos šypsenos ir transo miksas.  Į tokį vaizdelį Valius reaguoja nedelsiant ir teikia pasiūlymą: keičiam į Neil Young – After Gold Rush? Kai jie taip ir padarė, vėliau vietos melomanai sakė: Valius “išmaudė“ Dzilbų. Jų argumentas: tokias ausines galima už kelis rublius įsigyti iš sovietinės armijos praporščiko, o, va, Neil Youngas, tai 40 mažiausia … Tačiau tiesa ta, jog sandoris buvo legimityvus ir abiems pusėms kėlė satisfakciją. Tai ir yra svarbiausia. Kiek vėliau, pablatum galima parduotuvėje gauti rusiškas stereo ausines. Apie 1980 Eugenijus Vnarauskas iš kažkur iškniso KOSS ausines ir tai buvo super . O šiandien Donatas pademonstravo SENNHEISER firmos gaminį, o tai jau prilygsta kelionei į Marsą …  Kaip viskas šiame pasaulyje reliatyvu.

CISTERNA.  Baigę koncertinius turne, karjerą Aisčiai tęsė grodami Nemuno restorane. Po grojimo, namo eiti tekdavo jau naktį. Iki kepyklos šviesoforo, gatvės dar apšviestos, toliau Madride  – tamsa. Iš tos tamsos išnyra siluetas, gan agresyviai ir tiesiai eina į Dzilbų. Nors ekscesų tada būdavo retai, vis tik pirmos mintys: neparodyti, jog išsigandai ir, jei čia tik tas vienas, susitvarkyti pačiam. Negi bėgsi pas Šekspyro brolį Antaną „Žąsiną“ Antanavičių pagalbos prašyti.

Daiva_ir_Rasa

Artėdamas siluetas pradeda kalbėti: gerk, sako, jei išgersi, dar atnešiu. Ir tiesia kibirą, sklidiną kažko skysto. Lyg ir vanduo. Bet kažkas tą vandenį pavertė vynu. Taip, tai buvo tikriausias vynas, kurį futbolo trenerio Antano  Bytauto auklėtinis, Lietuvos futbolo čempionas Romas Elsneris dalino naktiniams praeiviams. Labai pasigedome Franko Sinatros ir jo gabaliuko „Strangers in the Night“. Romas ir dabar ištikimas futbolo sportui, tiesa, dabar jis šios srities funkcionierius, tikras profis ir vyno kibirais nenešioja.

Kad Romas tokia neįprasta forma pavaišino Dzilbų, stebėtis nederėtų, nes pasisemti kibirą-kitą vyno galėjo bet kuris, žinantis, jog  po glūkzauro Virgiaus namų langais, geležinkelio atšakoje ant bėgių, prie žibalo krautuvėlės stovėjo 60 m3 cisternos su vynu iš Moldavijos. Tiesiog atsidarai liuką ir semi. Žaliava vyno gamyklai, kurią ten  technologiškai pagerindavo, išpilstydavo į butelius, užlipindavo skirtingas etiketes ir tiekė į gastronomus neišrankiai tarybinei liaudžiai.

[skaitalas turi tęsinį]

copyright-2016

 

PROMO. Dusios saga: atsuktas laikas

dUSIOS-SAGA-HEADER

 

Tuoj pasirodys rašinys “Dusios saga: atsuktas laikas“. Tai 1971 metais studentų Viduko, Dzilbaus ir Šekspyro nuotykių dienoraštis, kuris netyčia atsirado po 45 metų. Toks pageltęs, lyg kepenų ciroze būtų sirgęs. Šešios dienos prie Dusios. Visiems įvykiams galioja senaties terminas.

Fragmentas:

Truputį išlindo saulė. Vidas organizavo maudymosi seansą. Tokiai akcijai reikėjo prisiversti. Sušukau kažkokį delaverų genties šūkį ir atsidūriau ežere. Šekspyras tik priėjo prie vandens. Vis tik buvo faina pasimaudyti, išsiskalbėm galvas. Nors Vidukas mėgdavo kartoti: kam čia praustis, vis tiek paskui susipurvinsi, buvo higieniškiausias bičas. Staiga pasigirdo jawos burzgimas. Buvome tuo reiškiniu labai nudžiuginti – atvažiavo AlviJago su Vycka. Atvžė cigarečių, ir tai mažumėlę paveikė teigiamai.  Alvis šiandien vakare pakvietė visus į “Nemuno“ restoraną, nes rytoj išvažiuoja į Palangą.

Dienoraštis prisodrintas trumpais to laikmečio pastebėjimais, porą tokių įmetame čia:

KAMPAS…. pievukė, kaip tada visi vadino, kurioje virė futbolas, buvo priešais Algio namo langus. Mes penki prieš penkis bucinam, o Algis, tėvo verdiktu pjauna smuikelį –  kol neišmoksi TO etiudo, į pievukę net nesvajok. Dar Tadas Dambrauskas, kartais įvardinamas kaip Eglės Bučelytės vyras. Šešiamečiui kildavo noras užkasti žemėn gyvą kačiuką, o septintoje klasėje užspjauti mokykloje ant durų rankenos ir stebėti efektingas ekspermento dalyvių grimasas. Bet vėliau Tadas su Vilium Striptizu Vaicekausku …

SKONIS. Vienuoliktoje klasėje Dzilbus pas Virgį namuose, jo pamokų ruošimo kambaryje, aiškinasi suvokimą apie moterišką grožį. Dzilbui grožio etalonas buvo lenkų aktorė Polia Raksa, o Virgis įrodinėjo, jog Raksa tai tiesiog klasika, o paslapties, egzotikos ir tikro grožio reikia ieškoti Karibų jūros baseine. Dar ir nuotrauką iš Przyjaciółkos žurnalo išsikirpo ir ant stalo po stiklu  pasidėjo. Tačiau gyvenime tiems vaikinams viskas susiklostė priešingai:  Virgis pasirinko Raksą, vardu Rima, o Dzilbus – Laimą su Karibų prieskoniu.

Raksa-done

 

Dailininkai sugrįžta

Kai pietinėje miesto dalyje, į ramią gatvelę įvažiavo dviratininkas, Dzilbus pagalvojo – kažkur matytas  ir dar ant TIKRO dviračio. “Laba diena. Norėjau paprašyti vandens atsigerti“. Paprastai taip kreipiasi tik didi keliautojai. Tokie kaip Marko Polo ar Antanas Poška. Apie tai vėliau. Dzilbaus smegenų laikrodis atsisuka atgal 35 metus ir atpažįsta Stasį “Klaipėdą“ Kerėžą (Madridas), vieną tų, kuriuos mieste 1975 ir vėliau vadino dailininkais. Tada kukliame provincijos miestelyje pūtė vėjelis iš Vakarų. Vokiečių-austrų kompanija statė Skydinių namų kombinatą. Bendravimas su jų darbininkais ir inžinieriais vakarais kavinėse, restoranuose ir betarpiškai parodė, kad tie vyrukai yra ženkliai įdomesni visomis prasmėmis nei tipiškas sovietinis produktas. Vyko kultūriniai mainai: plaukė vinilas į vietinių melomanų kolekcijas, apsukrūs vyrukai: Alvydas “Žydas“ Miliauskas (Ana Pusė arba Alytus I), Jonas Buzas (Kurortas), kiti darbavosi barterinių mainų srityje, tuometinis “Aisčių“ vadovas Romualdas Stankevičius gavo dovanų 12-stygę švedišką elektrinę gitarą. Pikti liežuviai plakė, jog tie vaikinai  į Vakarų Vokietiją, Austriją išsivežė visas miesto pasakų namelių mergaites, tačiau tokie teiginiai gali būti nepagrįstai sutirštinti. „Išsivežtos“ panelės galėjo buvo tyrai pamilusios du objektus: arba  vakariečius-skydinių statytojus arba vakarietišką gyvenimo būdą, nors pastarasis  joms dar buvo terra incognita.

kerezaAlytaus mėsos kombinate darbavosi  keturi šaunūs dailininkai (taip jų darbo knygelės sakė): Alvydas Petkevičius, Stasys Kerėža, Eugenijus Vnarauskas, Vygantas Skrodenis. Kaip ir kitose stambesnėse įmonėse buvo samdomi žmonės, sugebantys meniškai apipavidalinti įmonės informacinius stendus ar kurti didžiulius plakatus, užrašus: “šlovė didžiąjam spaliui“ ar “dvidešimtkažkuriam komunistų partijos suvažiavimui“, “penkmetį per keturis metus“ ar “šlovė socialistinio darbo didvyriams“. Tokie ir panašūs propagandiniai žaidimai turėjo tautą vesti į šviesų komunistinį rytojų. Tačiau tų kūrinių kūrėjai absoliučiai netikėjo savo kūrinių kūrybinėms nuostatoms ir laikė tai totaliu absurdu. O ir patys, vietoj to, kad siekti tapti socialistinio darbo didvyriais, valandų valandas diskutavo filosofinėmis temomis, aptarinėjo Salvadoro Dali revoliucijas ir  klausė Deep Purple per Eugenijaus Vnarausko iš vakariečių įsigytą Telefunken radiolą su fiksuota Radio Luxembourg stotimi ar garsiai skaitė “Vieną Ivano Denisovičiaus dieną“ pagal A. Solženiciną. Toje kompanijoje buvo dar vienas aktyvistas stalius Jonas Prabulis, buvęs tremtinys, kalėjęs dar 1940 dėl antikomunistinės veiklos ir vokiečių išlaisvintas 1941 metais, vėliau, sugrįžus “išvaduotojams“,  15 metų vergavo gulage Vorkutoje. Jonas sakydavo, kad tai kas rašoma A. Solženicino knygoje yra tik muliažas to ką teko jam pačiam patirti.

Visiškai nekeista, kad nuolatinis dailininkų svečias buvo Dzilbus, tada tik iškeptas jaunas inžinierius ir darbavosi  konstruktorių biure, vakarais grojo su Aisčiais kabake. Ir dar vienas ypatingai mėgiamas tos kompanijos žmogus –Voldemaras Tompsonas, dirbęs tiekimo skyriuje. Jam jau tada buvo arti 60-ties ir dvigubas amžiaus skirtumas visiškai netrukdė, atvirkščiai Voldemaras jangsteriams pasakojo apie “buržuazinę“ Lietuvą, o ir kitos temos buvo glaudžiai susiję: hipiai ir pacifizmas, smetoninės Lietuvos išmanūs anekdotai ir dabartiniai riebūs rusiški, kas geriau, juk juoką kelia tie ir anie. Voldemaras elgėsi ir atrodė kaip tikras inteligentas, taisyklingi veido bruožai, siauri ūseliai po nosimi, nepakartojamos formos subtiliai išlankstyta beretė ir, pro primerktas mėlynas akis, nuolatinė ironiška šypsenėlė veide. Kartais diskusijų metu jis kelis kart prisistatydavo: esu norvego ir lietuvės sūnus, todėl manau taip ir anaip… Jegu kompanijoje, kažkuris iš jaunųjų suregzdavo rišlų ir prasmingą sakinį, Voldemaras Tomsonas nedelsiant tai įvertindavo: tu kalbi kaip jaunas Dievas. Ši frazė iš Voldemaro lūpų būdavo didi paskata jauniesiems nekalbėti kvailų banalybių.

Kur šiandien šie rašinio herojai? Voldemaras Tompsonas, Jonas Prabulis ir Vygantas Skrodenis jau Anapilyje.

Vygantas, taip pat kaip šiandien Stasys “Klaipėda“ Kerėža, galėjo atvažiuoti į ramią gatvelę   pietinėje miesto dalyje ir paprašyti atsigerti vandens. Vygantui viskas susiklostė kitaip. Dešimties metų būdamas sunkiai išgyveno tėvų skyrybas, vėliau paliko žmona, nes Vygis buvo išdykęs. Būnant Alvydo Petkevičiau mokiniu, jį graužė nesėkmingi bandymai tapyti. Dar prisiklausė Lucy in the Sky with Diamonds ir galutinai susipyko su gyvenimu.
Eugenijus Vnarauskas sėkmingai gyvena ir darbuojasi Vilniuje. Sritis ta pati. Glūkoidų fotokorespondentas, Glūko meetų dalyvis ir, aplamai, šaunuolis.
Alvydas Petkevičius, atsigavęs po pastaraisiais metais jį persekiojusių negandų, paskendęs prie molberto, panašu, kad pasieks produktyvumo viršūnę. Liepą aplankys glūkoidus nuolatiniame objekte, kad visi įtikėtų, kad jis gyvas ir niekur nežada dingti.
Stasys “Klaipėda“ Kerėža, gyvena Vilniuje,  tapo keliautoju dviratininku ir, jei mes čia, kukliame provincijos miestelyje, dviračių taku nuvažiuojame iki pylimo ar iki sanatorijos, tai Stasys važiuoja Prancūzijoje, Ispanijoje, Portugalijoje po 1000 – 2000 kilometrų, per dieną įveikdamas vidutiniškai 100 km. Dabar ruošiasi kelionei po Turkiją.
LAIMA: keliauji vienas, ar saugu?
STASYS: galą gauti, gali ir į Luksnėnus važiuodamas, bet svarbiausia kelionėje susipykti gali tik pats su savim. O taip nepasitaiko. Gal tik vakarais, kai jau lieka valanda iki miego, kiek liūdnoka, lyg norėtum pabendrauti su kažkuo. Vis gi keliauti vienam yra smagu.
DZIBUS: o šeima nemėgina prisijungti?
STASYS: Bretanėje (Prancūzija) važiavau su 12-mečiu sūnumi. Jam tai visai ne vaikiškas iššūkis, bet ištvėrė. Todėl dabar jaučiasi kaip tikras vyras. Tada vietiniai prancūzai labai stebėjosi, matydami mus tokioje kelionėje.
Pasakojo Stasys apie vienkartinius dviračius ir kitus keistus tokių kelionių aspektus. Žadėjo reportažą iš Turkijos. Linkime, kad džihadisto kalašnikovas nenukryptų  į mūsų šaunųjį keliauninką ir sėkmingai, nuotykių patyręs, grįžtų į LT ir atvažiuotų prie Glūko. Žadėjo tvirtai.

MUZIKOS-KLAUSYTOJAS

Stasys “Klaipėda“ Kerėža klauso Jean Michel Jarre – Oxygène. Tą vakarą visi pavargo nuo Uriah Heep ir nutarė pakeisti stilistiką. Švieselės kairėje-viršuje, tai radiola Estonija.
ALVYDAS PETKEVIČIUS “MUZIKOS KLAUSYTOJAS“ 1976

 

Jei sugrįžta į glūkoidų pasaulį Stasys, prieš metus sugrįžo Algirdas Adomaitis (Madridas) su šeima, Vytas Balynas (Centras) su Birute, kodėl negalėtų prisijungti ir Raimundas “Munka“ Augustėnas. Raimi, atvažiuok su žmona, vaikais ir anūkais. Gal proanūkių turi, juk buvai tada greitesnis už mus. Paskaitysim dar 1972 Šekspyro rašytą eilėraštį, kuriame posmelis ir tau skirtas. O kur dar Zenonas Langaitis, kuris visiems suprantamai išaiškintų kur dingo Telefunken, Maineliai, Šiūšai, Bulgakovai, Kauno Company veteranai ir kiti garbingi piliečiai… Liepą meete vietos visiems užteks. Tų, kurie nors kartą jau buvo ten –  net neminime, jūs būsite, nebent force majaure ištiktų…