Referendumas – brangiai kainuojantis pigus triukas. Dviguba pilietybė: gėris ar blogis

Ar teko girdėti, jog referendumo dėl dvigubos pilietybės nušvietimo klausimais yra skirta apie 230 tūkstančių  eurų? Ar teko girdėti informacijos srautą už šiuos pinigus, padedantį tautiečiui apsispręsti kaip  referendume balsuoti:  UŽ ar PRIEŠ? Man ne, bet teko pabuvoti viename diskusijų klube, kuriame lietuvių Britanijoje bendruomenės vadovė šia tema emocingai grindė dvigubos pilietybės būtinumą. Pavyzdžiui, ten gyvenantys lietuviai moko savo vaikus kalbėti lietuviškai. Jie organizuoja tarpusavio susibūrimus, žiūri LT televiziją, siunčia pinigėlius varguoliams Lietuvoje ir atveža savo dantis gydymui. Arba, jei turėtų ir britų pilietybę, verslauti būtų paprasčiau. Bet balsuoja mūsų rinkimuose apverktinai mažas procentas mūsų tautiečių-išeivių, nes jiems į namus niekas neatneša biuletenių.

 

Zebrų banda nelipa į Kilimandžarą, o sodrios žolės ieško savanoje. Tai ką kalbėti apie žmogų?! Tai ir yra laisvė apsispręsti kur ir kaip geriau. Vilniuje ar Londone, Biržuose ar Lutone. Dažnas tos laimės neranda nei Airijoj nei Lietuvoj, nes yra visiškas neišmanėlis, tinginys ir  lūzeris. Arba kita istorija: dirbu juodai 10 metų be atostogų, užsidirbau trims namams, bet jaučiuosi kaip tremtyje. Žmogau, dirbtum TAIP ir TIEK Lietuvoje kaip dirbi Jungtinėje Karalystėje, tavo supratimas apie „laimę“ netėvynėje pasikeistų.  Vis tik, laisvė apsispręsti kur geriau – pamatinė vertybė, visa kita – tik spekuliacijos. Tame tarpe ir dvigubos pilietybės draudimas.

Dviguba pilietybė vienu aspektu gali turėti naudą su minuso ženklu. Pavyzdžiui,  prieškaryje lenkai su dviguba pilietybe valstybei būtų tokia pati grėsmė, kaip Antrosios Nepriklausomybės pradžioje dvigubos pilietybės suteikimas rusams. Padniestrė, Gruzija, Donbasas, Krymas įrodė, jog šis saugiklis pilnai pasiteisino. Šiandien tai daugiau politinės higienos reikalas, nors niekas negali paneigti, jog rusai ir prorusiškai nusiteikę ir turėsiantys dvigubą pilietybę nepaprašys Motinos Rusijos juos ginti nuo Lansbergio ir nesvarbu nuo kurio: senelio ar anūko. Šiandien esame NATO nariai, todėl tikimybė būti užpultiems ir neginamiems – sumažėjus. Bet ne iki nulio.

Suteikti galimybę turėti dvigubą pilietybę mūsų tautiečiams ir jų vaikams, išvykusiems laimės ieškoti svetur – geras sprendimas, tik būtina turėti aiškias taisykles UŽ KĄ, KAM ir KOKIU ATVEJU tokią dovaną įteikti. Neesant šių taisyklių, pats balsavimo faktas UŽ ar PRIEŠ yra pigus triukas, paremtas emocijomis.

Kalbant apie šį referendumą, laiko šiek tiek dar yra, gal tokios nuostatos-taisyklės bus parengtos ir priimtos, kurios ir atsakys į klausimus: UŽ KĄ, KAM ir KOKIU ATVEJU,  o tada eikite ir balsuokite. Jei to nebus padaryta, geriau tokiame referendume nedalyvauti.

Kartu paspėliokite, kur pasidės 230 tūkstančių eurų, skirtų jūsų švietimui referendumo klausimais. Gal jums suteiks žinių, kuria ranka mesti balsavimo lapą į balsadėžę: kaire ar dešine?

Reklama

Liaudiški prisiminimai apie Alytų

Kad visi turime ką prisiminti – niekas neabejoja. Taigi, nalauk: rašyk, įkalbėk mp3 ir atsiųsk ar ateik į “Garažų Klipų“ studiją ir gyvai papasakok. Kitaip liks tik balandos ant kapo

VYTAUTAS GALBUOGIS

galbuogis_portretNetyčia iškrapščiau senų minčių.  Alytus maždaug apie 1972 m. Dauguma, manau, užmiršo šio miestelio statusą Lietuvos istorijoje. Alytus buvo žymus daug kuo, pravardėm ir žinoma muzika, neminėsiu tų, kurie tą muziką stūmė, mes ir taip puikiai juos žinom. Aišku,  nepamirštas ir hipizmo laikmetis. Alytus Lietuvoje buvo jėga. Palangoje tekdavo pagastroliuoti  tuo laiku, kai ten pasisakai, jog iš Alytaus – to pakakdavo, jog niekas nekabins. Nors vykdavo jaunimo karai tarp Kauno ir Vilniaus, Šiaulių ar Panevėžio. Neduok Dieve, kauniečiai sužinotų, kad alytiškį nuskriaudė. Toks buvo Alytus. Ir dar vienas įvykis, kuris prisidėjo prie miestelio išgarsėjimo. Turėjom tokį bendrabutį  buvusioje Jemeljanovo gatvėje (dabar Vilties g.). Jame tais laikais apgyvendindavo beskanvoinikus, kuriems kalėjimo laikas į pabaigą ar šiaip „geresnio“ elgesio.  Jie dirbdavo miesto statybose ir jautėsi miesto karaliais. Ir jie buvo nutarę, kad ir mūsų miesto meka – Ploščiadkė jų valdos. Nepavyko, tiuremščikai gerai gavo į kaulus nuo mūsų miestelio gynybinių pajėgų. Teko įsikišti milicijai, kad revanšo metu tiuremščikų visai alytiškiai neuždubasintų. Tai buvo totalus įvykis Lietuvoje, po kurio tie (ereliai) susitaikė su mintimi, jog šiame miestelyje jiem karaliauti nebus leidžiama. Miestelyje tapo ramu ir  ši žinia  Lietuvą greit apskriejo. Skaitytojau, gal  prisimeni daugiau pikantiškų detalių? Kai išknisit, pavarykit – žiniasklaidai reikia nuotykių.

Neseniai FB buvo įdėta mūsų pliažo nuotrauka, tai dar viena garsi miesto vieta su taip pat smagiu nuotykiu. Gyveno tais laikais M. Melninkaitės g-vėje (dabar Lelijų prie Savickų mūriuko, iš kurio dabar liko tik didelė duobė) tokie Masaičiai, kiek pamenu gydytojai, vaikus pažinojau. Miestelėnai maudosi, Nemuno vandenėliu džiaugiasi, gelbėjimo tarnyba dirba, gelbėtojas Juozukas Meškelevičius iš valtelės visus prižiūri. Maudosi ir Rička Masaitukas, nardo sau smagiai ir……staiga…neiškyla – dingo akyse. Pliaže panika, gelbėtojai laksto, narai ruošiasi. Apieško tą vietą, operacija trunka ilgai,  dar srovė savo darbą daro, visų nuotaika labai slogi. Tai buvo apie 12 valanda dienos. Ričkos taip ir nerado. Gaila. Mums gyviems liko saulė ir vanduo, turim tęsti gyvenimą toliau. Žaidžiam kortomis, deginamės, jau ir gera popietė atėjo, pakeliam su chebra akis į šešėlio pusę, visų lūpose ble… skenduolis Rička stovi, cepelinuotas lūpytes besišluostydamas. O tas keistuolis panėrė, iškilo prie tilto, parėjo namo ramiausiai pavalgė, numigo ir vėl atėjo, tai buvo šurmulio, bet Rička tapo garsiuoju nardytoju. Mes su chebra pas jį pasižmonėdavom, nes ten buvo tokių medicininių knygų apie sifilį ir žmones juo apimtus, tokius vaizdelius pamačius ir jaunam žmogeliui edukacinė programa greit pasiekdavo smegenis. Va taip.

pliazas-old2

Iš naujos eilutės. Daug Alytus turėjo ir turi įdomių žmonių, nevardinsiu – pasiskaitykit glūkoidų archyvus. Tik vieną manau užmiršom. Turėjom  tuomet Alytuje tokį tikrą rusą: tai buvo (vojenkomato-karinio komisariato) vadas  a.a. Dimitrijus Riabovas. Chebra, prisiminkim, kaip  tuo laiku į sovietų armiją rinkdavo. D. Riabovo labai ramus požiūris buvo į tai, lietuviškai pajuokaudavo ir vis su tokia žavia žmogiška šypsena. Nepuolė visokių varguolių rinkt. Tai buvo Rusas –  Žmogus iš didžiosios raidės. Dabar galiu parašyti, kad jis ir jo šeima nebuvo sutverta mylėti sovietinę sistemą. Dukrai, pasitaikius progai, pavyko tuo laiku palikti tą “rojaus šalį“. Todėl mes netekome Riabovo, jis privalėjo palikti vojenkomatą. Didelė pagarba D. Riabovui. Vėliau gavome naują vadą “tikrą lietuvį“ – Kazakevičių, kuris iškart gražiai išdidžiai rusiškai pareiškė: kto byl zdorovym, zdielaem bolnim ili naborot.  Galvokit ką norit.

geleziunasKuo garsūs dabar? Tiltu: vadinamu į niekur. Nė velnio, į sodą “Nemunas“, aš gal vienintelis, kuris labiausiai to laukė. Po 48 metų svajonė išsipildė. Vertėjo laukt? Žalioji gatvė įgriuvo – išgarsėjom. Prie to dar truputis istorijos, miestą, turbūt, šėtonas užpuolė. Einate per tiltą  pėsčiųjų taku link sodų iki tako pasibaigiančio suoliukais. Šiaurės rytų pusėje, per šakas matote betoninę koloną,tai vandens “kytra“ nuleidimo sistema. Dešiniau klonyje dabar stovi du nauji namai – iki ten buvo ežeras. Dabar būtų taip: važiuojat ar einat pylimu, palei ežeriuką link sodų man teko tuo pasigrožėti. Gerai vyrai buvo sugalvoję. Tik neilgai džiaugėmės. Vasarą padarė, pavasarį ežero neliko. Vanduo užpyko dėl blogo darbo, išgriovė užtvanką ir pabėgo, palikęs betoninę nuolaidą istorijai. Matot šėtonas nepaleidžia Alytaus ir po 45 metų ima ir Žaliąją gatvę griauna, nesiseka Alytui. Tai su Rotušės aikšte vargstam: vis restauruojam, vieną “gražų “fontaną pakeičiam  kitu dar “gražesniu“. Man tas labai patinka: primena pionierių stovyklų lovius prausimuisi su eile kranų, čia taip pat kažką nostalgija užvaldė.  Ar žinote, kaip miesto žmogai juokauja, kai toks  kūrinys prie savivaldybes stovi: myžam ant visų. Visokių važiavimo žiedų pridaro, patiems striokas suima. Užtai kad mes mokyti…

Aš turiu gerų minčių, kaip Alytų išgarsinti. Aerodromo teritorijoje įrengti didžiausią pramogų parką Europoje, kiek darbo vietų galima sukurti, kiek išplauti europinių pinigų. Nuo tilto įrengti lyno vagonėlių kelią virš Nemuno iki Birštono ir atgal, keliauji su puodeliu kavos, koks kaifas. Tik nesakykit, kad diedas kvailėja. Aš tik svajonę turiu. Būtų gerai, kad Dzilbus mane kur įrašytų į istoriją ateinančioms kartoms.Tada visi žinos, jog tai tokio glūkoido Vytauto  Galbuogio idėja, o aš sau ramiai guliu po balandų apklotu. Kol dar žiema, apsidairykit, rūpesčius kasdieninius primiršę. Alytus turi Triumfo Arką, pridedu nuotrauką, greičiau rasite, nors turistai būna pastabesni.

triumfo_arka_alytusVienas draugas užsienietis labai susidomėjo. Paaiškinau, kad tai dar Napaleono laikų, o mes labai rūpinamės istorija: atstatinėjam pilis, senus dvarus, niekas neturi sunykti. Mums patinka Alytus ir mes juo rūpinamės, mes turim glūkoidus, pasidalinam-pasidžiaugiam, nelaukiam balandų ant kapo, geriau greito ir šilto pavasario.

 

Daugiau rašinių apie pliažą::

< Dusios saga: atsuktas laikas. ANTRA DIENA
< Vienos dienos kronika (1): PLIAŽAS

Stasio “Klaipėdos“ kelionės po Turkiją

Rašėme apie iš laiko ir erdvės išnirusį glūkoidą Stasį “Klaipėdą“ Kerėžą ir jo aistrą dviračiui. Stasys tęsi pažadą: info siunčia iš Turkijos free wi-fi zonų. Tai ką gavome – čia ir dabar. Tai tikras ekstrymas, tai ne kelionė į kolektyvinį sodą ar Egipto viešbutėlį

Balandžio 2 d.

Na va, jau kelinta diena keliauju, turbūt, po žieminio užsisėdėjimo netaip lengva išsijudinti, o dar lanšaftas žiauriai kalnuotas, lietutis vis papila, kas taip pat  nemalonu, o ir apgyvendintas kraštas tankiai, tad vietą palapinei rasti nepaprasta.  Kylant į kalnus toliau nuo jūros darosi šalta, o jei dar lietus, tai tikrai ne pyragai. Tenka ieškoti šilumos pajūryje, o ji kartais visai neprasta ir turkų draugijoje, o jie žmonės neblogi ir kuo toliau nuo kurortinių miestelių, tuo geresni. Kadangi nemažai kalnų, tai tenka ir pesčiomis paeiti, taigi į dieną 50 – 60 km, o šandien dar mažiau, nes buvo suplanuotas kempingas, kur ir dušas ir elektra ir netgi Wajus-Fajus. Tad kraunu akumuliatorius ir rytoj tolyn. Ir tepadeda man Alachas.

Balandžio 14 d.

Linkejimai is Turkijos! Traukiu link Gruzijos – gana, per daug sudėtingas landsaftas.

 

Daugiau::

Dailininkai sugrįžta