PASKUTINIS BITLŲ KONCERTAS ARBA THE BEATLES FOREVER!

VYTAUTAS STANEVIČIUS                                                                               AUDRIUS JANECKA                                                                               

 

 

 

Buvo laikas, kai visiems atrodė, kad Bitlų koncertai tęsis amžinai, bus nauji filmai, naujos dainos,
nauji kūrybiniai projektai. Tačiau viskas baigiasi, net pačios gražiausios pasakos. Jei Liverpulio
ketveriukės iškilimą galima vadinti fenomenaliu, tai pabaiga, kad ir kaip bebūtų liūdna, tokia banali.
Niekam nebūtų šovusi mintis, kad Lenonas ir Makartnis pyksis dėl smulkmenų, grauš kits kitą bei
pasiduos pavydui. Deja, grupės gyvavimo pabaigą lydėjo finansinės rietenos, nesusipratimai ir
chaosas.
Kokios priežastys sąlygojo jų iširimą? Kas pirmas paliko Bitlus? Klausimas atviras. Jie net patys
nežinojo. Polas kaltino likusią trijulę, šie – Polą. Moterys čia irgi suvaidino ne paskutinį vaidmenį.
Kaipgi be jų. Bitlai nustojo būti Bitlais, kai nutraukė savo koncertinę veiklą dar 1966 metais. Tai jau
buvo ne ta „chebrytė“, kuomet Džonas ir Polas, keliaudami, įsitaisę ant autobuso galinės sėdynės
galėjo brazdinti gitara, kurdami naują „gabalą“, vertą pakilti į topų viršūnes. Vėliau sekę įvykiai
nepadėjo grupės ryšių tvirtumui. 1967 metais rugpjūčio 27 d. randamas miręs vadybininkas
Brajenas Epšteinas. Be koncertų darbas įrašų studijoje virto rutina. Nebuvo tos kibirkšties ir
emocijų, nebuvo gyvo bendravimo su publika. Kiekvienas gyveno savame pasaulyje. Jie atitolo.
Džonas išsiskyrė su Sintija ir svaigo Joko keruose, kuri darė didžiulę įtaką ne tik jo asmeniniam,
bet ir kūrybiniam gyvenimui. Polas pavargo nuo Džono griežtumo, cinizmo. Jam reikėjo palaikymo
bet kurioje situacijoje ir tuomet atsirado Linda. Džordžas paniro į indų kultūrą. Nutraukus koncertinę veiklą Ringo reiškė didžiulį nepasitenkinimą. Darbas įrašų studijoje jį slėgė, jis prarado net tą savo, tegu kiek ir menkesnę nei kitų grupės narių, rolę. Viskas rutuliojosi link neišvengiamo iširimo.

 

Prieš 50 metų, 1969 m. sausio 30 d., įvyko paskutinis Bitlų koncertas. Ir ne bet kur, o ant pastato
stogo, kuriame buvo įsikūrusi jų įrašų kompanija Apple Corps, adresu 3 Savile Row,
Londone, kaip kviestinis muzikantas, grojo klavišininkas Billy Preston. Koncertas truko 42 minutes,
jo metu buvo atliktos 5 dainos, iš kurių 3 buvo pergrotos po kelis kartus, nepavykus dubliams. Kol
garso inžinierius keitė magnetines įrašų juostas, Bitlai improvizuodami spėjo sugroti „God Save the
Queen“. Viskas buvo filmuojama ir vaizdo medžiaga buvo panaudota dokumentiniame filme „Let It
Be“, išėjusiame 1970 metais.

Pasak autoritetingiausio Bitlų biografo Mark Lewisohn, niekas tiksliai nežino, kam šovė į galvą
mintis surengti koncertą ant namo stogo. Klavišininkas Billy Preston, kurį George Harrison
pasikvietė groti kartu, kad grupė susikoncentruotų ties grojimu, o ne tarpusavio vaidams bei
muštynėms, teigė, jog idėja groti ant stogo priklauso John’ui Lennon’ui. Apple Corps direktorius
Ken Mansfield teigia, jog tai filmo režisieriaus Michael Lindsay – Hogg idėja. Įrašų inžinierius Glyn
Johns savo autobiografinėje knygoje autorystę groti ant stogo prisiima sau. Tačiau daugelis teigia,
jog groti ant stogo buvo Ringo Starr pasiūlymas.
Po daugiau kaip 2 metų pertraukos, Bitlų koncertas turėjo būti ypatingoje vietoje. Vietoj pradinės
minties koncertuoti Londono Palladium ar Roundhouso teatruose, nustelbė idėjos groti Sacharos
dykumoje, Gizos piramidžių papėdėje, kruiziniame laive Queen Elizabeth 2, ar 2.000 metų senumo
romėnų amfiteatre Tunise. Nieko konkrečiai nebuvo sutarta, tad nuspręsta groti ant stogo.
Pati idėja groti ant stogo priklauso amerikiečių roko grupei Jefferson Airplane. Jie tai padarė keletu
mėnesių anksčiau – 1968 m. gruodžio 7 d., kai New York mieste užsiropštė ant Shuyler Hotel
viešbučio stogo. Jie tespėjo atlikti vieną dainą „The House at Pooneil Corners“, kai atvykusi policija
liepė nutraukti koncertą, pagrasinusi areštu už nesankcionuotą koncertą, neturint tam leidimo ir
triukšmo kėlimą. Neaišku, ar šis koncertas turėjo tiesioginės įtakos Bitlams, bet bičiulystės su šia
grupe jie nevengė.

Bitlų koncertą filmavo 5 kameros įvairiais kampais, plius buvo išdėstyta slaptų kamerų ant kitų
pastatų stogų bei gatvėje, kad būtų galima stebėti žmonių reakciją ir emocijas. Likus iki koncerto
keletui minučių, Bitlų muzikantai susitelkė laiptų viršuje esančiame mažame vestibiulyje. Buvo labai
šalta. George Harrison nenorėjo to daryti. Ringo Starr pradėjo kalbėti, kad nemato prasmės. Tada
John Lennon pasakė: „Ai, velniop, na gi padarome tai“.
Oro temperatūra buvo vos 7,5’C šilumos. Pūtė ledinis vėjas ir lietaus grėsmė buvo reali. Dėl
kylančio rūko buvo atsisakyta idėjos filmuoti koncertą iš malūnsparnio. Kai Bitlai pradėjo groti, iš
pradžių aplinkiniuose pastatuose kilo nustebimas, nes daugelis darbuotojų buvo pradėję savo pietų
pertraukėles. Žinia apie tai pasklido žaibo greitumu ir minios žmonių pradėjo rinktis gatvėje bei ant
aplinkinių namų stogų.
Sąlygos groti rokenrolą nebuvo idealios. „Mano plaštakos per daug sustingusios groti akordus“, –
pertraukėlėse tarp dainų bumbėjo J. Lennon. Apple Corps vadovas pastoviai palaikė cigaretės
degimą, kad George Harrison galėtų pasišildyti pirštų galiukus. Kad būtų šilčiau, John buvo
pasiskolinęs is Yoko Ono kailinį paltą. Ringo Starr dėvėjo savo žmonos Maureen raudoną lietpaltį.
Šalti vėjo gūsiai kėlė problemų jautriems studijiniams mikrofonams, būgnų bei gitarų stiprintuvams.
Siekiant sumažinti foninį triukšmą, garso režisierius Alan Parson buvo nusiųstas nupirkti moteriškų
pėdkelnių. „Aš įėjau į moteriškų rūbų skyrių ir pasakiau, kad man reikia trijų porų pėdkelnių,
nesvarbu kokio dydžio. Jie pagalvojo, kad aš esu banko plėšikas ar transvestitas“.
Šis paskutinis koncertas buvo pirmas kartas po 1966 m. rugpjūčio 29 d. koncerto San Francisco
Candlestick Park’e. Tik šiame (stogo) koncerte Bitlai pakeitė tradicinį muzikantų išsidėstymą
scenoje: Lennon stovėjo centre, o jam iš kairės Harrison, kuris grojo Fender gamintojo dovanota
gitara The Telecaster, pagaminta iš raudonmedžio. Tai buvo pirmas atvejis muzikos istorijoje, kai
muzikantas grojo ne serijinės gamybos gitara, o specialiai jam pagaminta, rankų darbo gitara.
Šiandien tai vadinama Signature Guitar, kai gitara pagaminama konkrečiam gitaristui pildant jo
norus ir pageidavimus.
John Lennon visada turėjo problemų atsimenant tekstą, tad Apple darbuotojas tupėjo po filmavimo
kamera ir laikė rankose popierių lapus su dainų tekstu. Vis gi ir čia Lennon sugebėjo sudainuoti į
netaktą dainoje „Don’t Let Me Down“, dainuodamas savo išgalvotus žodžius.
Netoliese esanti policijos nuovada, tik per lanko strėles šūvį, adresu 27 Savile Row, į tai žiūrėjo
palankiai ir jokių priemonių nesiėmė. Kylantis triukšmas, besiformuojantis transporto kamštis ir
aplinkinių parduotuvių savininkų telefoniniai skambučiai privertė susirūpinti saugumu ir veikti. Iš
pradžių policija paskambino į įrašų kompaniją ir pareikalavo nutraukti koncertą. To neatsitikus, po
10-ies minučių pareigūnai jau stovėjo prie kompanijos durų. Iš pradžių niekas nenorėjo jų įleisti, bet
pagrasinus areštu, policininkai pateko ant stogo viršaus, leido pabaigti grojamą dainą ir tada
pareikalavo nutraukti koncertą.

Namas, ant kurio stogo koncertavo Bitlai, pastatytas 1735 metais. Bėgant metams, jis pakeitė daug savininkų. Vienu metu jis buvo nupirktas lordo Nelsono savo meilužei Lady Hamilton. 1968 m. jį nusipirko Bitlai ir iki 1976 metų čia buvo Apple įrašų studija. 2012 metais pastatą nusipirko Abercrombie&Fitch ir dabar čia yra vaikiškų rūbų parduotuvė.
2009 m. liepos 15 d. Paul McCartney surengė netikėtą mini koncertą Manhattan’e, New York’e, ant
Ed Sullivan Theatre teatro stogo, kur jis filmavosi laidoje Late Show With David Letterman. Žinia
greitai sklido iš lūpų į lūpas ir per Twitter, tad atvykusi policija užblokavo aplinkinių gatvių kampus,
kad susirinkę fanai galėtų ramiai, saugiai ir netrukdomi pasiklausyti koncerto.
2019 metų balandžio mėnesį Londono valdžia pakabino ant buvusio Apple Corp pastato atminimo
lentą, minint Bitlų 50-ies metų koncerto ant stogo jubiliejų.

Parengta pagal Standart, Wikipedia, Telegraph ir Rolling Stones.

P.S. Praėjo 50 metų, o Bitlų dainos, išlaikę laiko išbandymus, tebedžiugina naujas jų gerbėjų
kartas.
The Beatles forever!

Reklama

POLAS IR LINDA… ant sparnų

VYTAUTAS STANEVIČIUS                                                                               AUDRIUS JANECKA                                                                               

 

 

 

Prieš 50 metų ir du mėnesius viso pasaulio laikraščių antraštės tiesiog rėkė antraštėmis: „Veda paskutinis bitlas.“ Tas paskutinis – Polas Makartnis. Jo išrinktoji – fotografė Linda Eastman. Deja, auksinių vestuvių nepavyko atšvęsti. Praėjus 29 metams, 1998 m. balandžio 17 d. Linda po sunkios ligos iškeliavo Anapilin.
Po to Polas vedė dar du kartus. Su antrąja žmona, buvusiu modeliu Heather Mills, po audringų skyrybų išsiskyrė 2008 metais. Beje, kalbėdamas apie antrąją savo santuoką, Polas sakė, jog velionė Linda pritartų šiam pasirinkimui, nes jos su Heather esą labai panašios ne tik išore, bet ir dvasios stiprybe. Pirmoji stengėsi padėti gyvūnams, antroji – žmonėms. Kaip ten būtų, – didelis klaustukas. 26 metais už Polą jaunesnė Heather, įsiplieskus nesantaikai savo vyrą viešai netgi vadino „senu pirdžiumi“. 17 metų už legendinį bitlą jaunesnė Nancy Shevell 2011 metais tapo jo trečiąja žmona.

1969 metų kovo 12 diena įeis į istoriją kaip “tragiška“ įsimylėjusioms Bitlų gerbėjoms.
Šlapią rytą Londone paskutinis Bitlų viengungis, 26-erių metų Paul McCartney vedė 27-erių metų Linda Eastman. “Lietus tiko tai dienai, nes vis tiek šaligatvis būtų buvęs šlapias šalia Marylebone santuokos rūmų nuo ašarų tų merginų, kurios slapta vylėsi tapti Mrs. McCartney“, –- rašė The Guardian reporteris.
Nors planuota santuokų ceremonija turėjo būti slapta, santuokų rūmų laiptai buvo apgulti minios žiūrovų ir reporterių. Viskas prasidėjo viena valanda vėliau, nes Polo brolis Mike McGear, kuris buvo pabrolys vestuvėse, vėlavo dėl sugedusio traukinio, kuris važiavo iš Birmingemo į Londoną. McGear ir Bitlų asistentė Mal Evans buvo santuokos liudininkai. Prie poros prisijungė Heather, Lindos 6-ių metu duktė iš pirmos santuokos, kuri buvo pamerge vestuvėse.

Pora susitiko 1967 metu gegužės mėnesį Bag O’Nails klube, kur grojo Georgie Fame. Fotografė Linda su redakcijos užduotimi viešėjo Londone. Praeinant pro staliuką, už kurio sėdėjo Paul, jis užkalbino ją. Draugiškai pasišnekėjo ir išsiskyrė. Po 4 dienų jie vėl susitiko Brian Epstein bute, kur buvo suorganizuotas vakarėlis ką tik išleisto albumo “Sgt. Pepper’s Lonely Hearts Club Band“ išleidimo proga. Čia užsimezgusi draugystė po dviejų metų virto abiejų santuoka, kuri truko 29 metus.
Bitlų muzikantų vestuvėse nebuvo. “Aš tiksliai neatsimenu, kviečiau bitlų muzikantus į savo vestuves, ar ne. Kodėl ne? Esu šunsnukis, bent jau aš taip apie save manau. Galbūt dėl to, kad grupė buvo ties iširimo riba. Buvome vienas kitam atsibodę. Mes jau nebuvome “chebra“.
Visa santuokos ceremonija užtruko 4 valandas. Pora tik su policijos pagalba prasiskynė kelią iki limuzino pro klykiančių merginų minią. Dalis merginų, dainuojančių bitlų dainas, bandė neleisti atidaryti mašinos durų. Kitos, stovėdamos priekyje, bandė neleisti mašinai pajudėti. Policininkai kaip buldozeriai nustūmė merginas, ir McCartney’iai nuvažiavo tolyn atlikti bažnytinės ceremonijos.
Po savaitės, 1969 metų kovo 20 dieną, John Lennon vedė Yoko Ono. Ir kai 1970 metų balandžio 10 dieną Paul McCartney viešai pareiškė išeinantis iš grupės, tuo oficialiai baigiant  Bitlu egzistavimą, abi moterys spaudoje buvo apipiltos purvu, kaltinant grupės sugriovimu.
Abiejų meilės romaną McCartney įamžino dainose “The Lovely Linda“, “Man He Was Lonely“ ir “Maybe I’am Amazed“. Bet Linda prisiminė, kad ji, kaip mūza, įkvėpė McCartney parašyti dainą Bitlams “Two of Us“. “Norėdami pabėgti nuo nuolatinio žmonių ir spaudos dėmesio, mes tiesiog sėsdavome į automobilį ir nuvažiuodavome kažkur už Londono, tiesiog išnykdavome. Važiuodavome nekreipdami dėmesio į kelio ženklus ir nuorodas, ir sustoję kur nors periferijoje prabūdavome neribotą laiką. Vienos iš tokių kelionių metu aš vaikštinėjau viena po miškelį Londono apylinkėse, o Paul, likęs mašinoje, pradėjo rašyti dainą “Two of Us“. Ši daina – apie mus, išvažiavusius kažkur ir būnant tik dviese.
Linda Eastman gimė 1941 metais rugsėjo 24 dieną New York mieste, žydų šeimoje. Jos tėvas buvo žydas iš Lenkijos, motina – Vokietijos žydė. 1962 metais ištekėjo už Melville See Jr. ir susilaukė dukros. 1965 metais porai išsiskyrus, ji tapo muzikinių įžymybių fotografe, taip susipažindama su Paul McCartney.
Jie abu susilaukė 3-jų vaikų: Mary (g.1969 m.), Stella (g.1971 m.) ir James (g.1977 m.). Po vestuvių dukrą Heather iš pirmosios santuokos, McCartney oficialiai įdukrino. Lindos įtakotas 1971 metais Paul tapo vegetaru.
1971–1981 metais abu grojo grupėje Wings. Iširus grupei, ji tęsė savo veiklą kaip fotografė ir gyvūnų teisių aktyvistė, PETA narė. 1984 metais Barbadose ji buvo sulaikyta už marichuanos laikymą. 1997 metais ji gavo Lady titulą, kai Paul McCartney Britų karalienės buvo įšventintas į riterius.
1995 metais jai buvo diagnozuotas krūties vėžys, ir 1998 metais, balandžio 17 dieną ji mirė, būdama 56 metų amžiaus. Jos kūnas buvo kremuotas šeimos rančoje Tucson, Arizona, JAV. Pelenai buvo išbarstyti šeimos fermoje Anglijoje, Sussex grafystėje.
“Ji buvo mano mergina“, – pasakė McCartney per laidotuvių ceremoniją. “Aš netekau savo draugės“.

Parengta pagal Ultimate Classic Rock.

YELLOW SUBMARINE KŪRĖJAS IŠKELIAVO AMŽINYBĖN

VYTAUTAS STANEVIČIUS                                                                               AUDRIUS JANECKA                                                                               

 

 

 

Kovo 26 d. mirė povandeninio laivo Yellow Submarine sumanytojas, konstruktorius ir statytojas Artūras Džonsonas (Arthur Johnson), kurio geltonasis povandeninis laivas ir dabar, drauge su Bitlais, plaukioja ir nardo beribėse mūsų (ir ne tik mūsų, bet jau ir anūkų) svajų bei fantazijų gelmėse…
Beveik prieš 51 metus, 1968 m. liepos 17 d., Londono paviljone “Piccadilly Circus“ įvyko trečiojo filmo “Beatles“ premjera, animacinė, “Geltonas povandeninis laivas“. Tais metais Bitlai vengė viešumo ir net nedalyvavo filmo kūrime. Didžiąją laiko dalį jie praleido Indijoje, Himalajų prieškalnių ašrame, globojami guru Maharishi Mahesho, kur bandė perprasti transcedentinės meditacijos pamokas ir įrašė “White Album“.
Kuomet dėl filmo premjeros pasirodė Bitlai, jų gerbėjai blokavo gatves ir paralyžiavo Londono eismo laviną. Tai buvo vienas iš paskutinių milžiniškų viešų “Beatlemania“ parodymų Anglijoje.
Bitlai, vykdydami sutartinius įsipareigojimus, pasirodė animacinių filmų kūrime, kuriuos jie įgyvendino su “United Artists“. Su kompanija pasirašė sutartį trims filmams: “Hard Days Night“ (1964 m.), taip pat “Help!“ (1965 m.). Tačiau vis dar liko skola – trečiajam.
Filmo „Yellow Submarine“ animacinė funkcija buvo laikoma idealia. Toks sprendimo būdas leido sėkmingai įvykdyti sutartį. Bitlai nenorėjo veltis į šią kino avantiūrą, bet juos slėgė sudėtinga to meto situacija. Tai tragiška jų vadybininko Brajeno Epšteino mirtis, finansiniai sunkumai, kuriuos sukėlė biznio taisyklių neišmanymas, nori nenori vertė spręsti šią problemą. Sukurtas multfilmas visus padarė laikinai laimingais.
1969 metų sausį Bitlai Didžiojoje Britanijoje išleido savo dešimtąjį studijinį albumą „Yellow Submarine“ su šešiomis dainomis, kuris yra ir bendravardžio nuotaikingo animacinio filmo garso takelis.
Daugiau apie talentingą britų inžinierių Arthur Johnson, kurio geltonas povandeninis laivas dalyvavo Bitlų filmo pristatyme, atsiuntė Audrius.
2019 metu kovo 26 dieną Grimsby mieste (Anglija) mirė Arthur Johnson, kuris dėl pomėgio išradinėti atsidūrė dėmesio centre, petis į petį su Bitlais. 1968 metais Arthur Johnson, visiškai nežinodamas apie Bitlų filmą, savo namų galiniame sode sukonstravo vienvietį povandeninį laivą. Vieninteliai dažai, kuriuos rado garaže, buvo geltoni. Laivas svėrė pusė tonos. Arthur pavadino ji Resurgam, lotyniskai “vel“. Vietinis laikraštis Grimsby Telegraph aprašė apie šį submariną ir jis atsidūrė dėmesio centre.


Kai United Artist (Bitlų įrašų kompanija) apie tai perskaitė, jie panoro, kad jis reklamuotų filmą. 1968 metų liepos 17 dieną submarinas buvo vežamas Londono gatvėmis, su vienu iš “blue meanies“, kurie buvo muzikos nemėgstantys personažai Bitlų filme “Yellow Submarine“. Priekyje jo senoviniu Rolls Royce važiavo Bitlų muzikantai. Submarinas buvo pastatytas priešais Piccadilly Circus teatrą, kuriame vyko pasaulinė “Yellow Submarine“ filmo premjera. Arthur su žmona Paula dalyvavo premjeroje ir po to vykusiame vakarėlyje The Royal Lancaster Hotel viešbutyje.
Paula prisimena: “Jis sukonstravo submariną iš metalo laužo, ir tada atsirado ši daina. Taip jau sutapo. Submarinas buvo vežamas Oxford gatve. Bitlai negalėjo kartu važiuoti su submarinu dėl draudimo kontrakto subtilybių, tačiau jie buvo apsirengę kaip Blue Meanies.
Buvo susirinkusios tenai visos žvaigždės: Keith Richards (Rolling Stones), The Who, Status Quo, Mary Hopkins ir Tony Blackburn. Mes su vyru stovėjome šalia Bitlų. Bet aš dėl jų nesukau galvos, nebuvau jų gerbėja. Aš labiau domėjausi PJ Proby (amerikiečių dainų kūrėjas ir atlikėjas)“.
Buvęs gvardietis, jaunystėje Arthur mėgo sunkumų kilnojimą ir kultūrizmą. Vėliau tapo patyrusiu naru povandenininku, kurio darbas buvo prižiūrėti ir taisyti povandeninius vamzdžius bei montuoti naftos platformų povandenines dalis.
Savo talento dėka Arthur prisijungė prie kompanijos Norvegijoje, gaminusios vienviečius submarinus. Vėliau, ieškojo galimybių pratęsti šį verslą Amerikoje. Likimo ironija – visą gyvenimą būdamas šviesaus ir blaivaus proto, paskutinį savo dešimtmetį žmogus kovojo su Alzhaimerio liga, tačiau mirties priežastis buvo vėžys. Jis mirė būdamas 80-ies metų. Su žmona kartu išgyveno 58 metus. Arthur paliko 5 vaikus, 8 anūkus ir 4 proanūkius.
Balandžio 15 dieną įvyko laidotuvės – jo pelenai buvo išbarstyti į jūrą šalia Humber Mounth Yacht Club klubo, pagerbiant jo talentą ir meilę jūrų inžinerijai. Ceremonijos metu skambėjo Bitlų “Yellow Submarine“ daina, Mario Lanzos “I will walk with God“ ir himnas “To be a piligrim“. Visi laidotuvių dalyviai privalėjo dėvėti kažką geltoną, šitaip pagerbiant talentingą išradėją, kurio sukonstruotas povandeninis aparatas reklamavo Bitlų filmą “Yellow Submarine“.
Dabar submarinas stovi po atviru dangumi Penny Lane gatvėje, Liverpool pietinėje dalyje.
Parengta pagal: Peter Craig, GrimsbyLive.

BITLAI ir FUTBOLAS. DETALUS TYRIMAS.

VYTAUTAS STANEVIČIUS                                                                               AUDRIUS JANECKA                                                                               

 

 

Šis projektas gimė bendradarbiaujant Vytautui ir “freelanceriui“ Audriui (Simno legionierius Airijoje). Kūrybinė veikla skirta glūkoidams. Kalbant futbolo terminais, Audrius atliko rezultatyvų “pasą“,  o Vytautas jį nukreipė ten, kur šis projektas turėjo atsirasti. Tikimės, kad laimės glūkoidų komanda.
Pabandysiu suvesti draugėn, atrodo, du neįmanomus reiškinius – Bitlus ir futbolą. Ar Bitlai domėjosi futbolu? Į šį klausimą jau kelis dešimtmečius neturėjau atsakymo. Mintijau, bet juk jie britai, o šiems, didžiai daugumai, futbolo virusas į jų kraują patenka su motinos pienu. Tačiau ir britas britui nelygu. Fantazavau, ginčijausi su savimi ir draugu, o atsakymo kaip nebuvo, taip nebuvo. Dėl tų pačių Bitlų pamėgau Liverpulio miestą ir, žinoma, futbolo komandą FC Liverpool.
Šiek tiek futbolo istorijos. Žaidimas, panašus į futbolą, žaidžiamas nuo neatmenamų laikų. Šiuolaikinio futbolo istorija skaičiuojama nuo 1863 m. Kaip žinia, anglai pirmieji suvienodino futbolo taisykles, nes iki tol vos ne kiekvienas kaimas žaidė pagal savas. Jie nusprendė, kiek komandoje turi būti žaidėjų, uždraudė žaidėjams (išskyrus vartininką) griebti kamuolį rankomis, atskyrė futbolą nuo regbio ir t. t. Tuo pačiu metu buvo įkurta ir Anglijos futbolo federacija. Futbolo žaidimas įgavo kiekvienam futbolo mėgėjui žinomus kontūrus.

Seniausiu futbolo klubu pasaulyje laikomas Anglijos Šefildo miesto „Sheffield football club“, įkurtas 1857 metais. Mano favoritas FC Liverpool įsikūrė 1892 m. Yra Liverpulyje ir dar viena puiki komanda – Everton FC. Beje, ši net anksčiau įkurta – 1878 m. Iki konkurento atsiradimo Everton FC žaidė „Anfield“ stadione, pastatytame 1884 m., tame pačiame, kuriame dabar šeimininkauja vokiečio Jurgeno Kloppo treniruojamas FC Liverpool. Kodėl taip atsitiko? Priežastis banali – nesutarimai dėl nuomos mokesčio, tarp tuomečio Everton FC prezidento (jis buvo miesto meru bei stadiono savininku) ir klubo direktorių tarybos. Konfliktas išaugo iki tokio lygio, kad įvyko skyrybos: taryba perėmė Evertono klubą į savo rankas ir pradėjo žaisti Goodison Park stadione. „Anfield“ stadiono šeimininkas ir buvęs Everton FC prezidentas liko be žaidėjų. Stadionas yra, komandos nėra. Tačiau meras nepasimetė ir įkūrė naują komandą. Naujai įkurtam FC Liverpool užteko vienų metų, kad prasimuštų į aukščiausią Anglijos futbolo divizioną. Per savo ilgą istoriją raudonieji (marškinėlių spalva) FC Liverpool patyrė ir nuopuolių, ir pakilimų. 18 kartų laimėjo Anglijos čempionatą, 5 kartus buvo stipriausias Europoje, iškovojo gausybę įvairių titulų, taurių, bet jau 3 dešimtmečius, nuo 1990 m., negali laimėti Anglijos čempionų vardo. Paskutinį kartą stipriausiu Europoje tapo 2005 m., laimėdamas UEFA Čempionų lygą. Beje, tais pačiais metais, gindami šį titulą, Liverpulio futbolininkai žaidė Kaune su FBK Kaunu. Lietuvos atstovai, kad ir pralaimėjo, bet rezultatas 1:3 – gan garbingas. Tas rungtynes stebėjau Kauno sporto kombinato stadione. Šį sezoną raudonieji labai sėkmingai žaidžia visais frontais, bet kada laimės Anglijos Premier lygą, žino tik ponas Dievas. Manoma, kad jų sirgaliai patys geriausi pasaulyje. Futbolo klubas FC Liverpool ir jų sirgaliai verti vieni kitų, jie yra viena didelė šeima! Deja, aš „Anfield” stadione rungtynių nemačiau, bet kai lankiausi Liverpulyje, pašmirinėjau po stadiono tribūnomis esančiomis erdvėmis, firminėje klubo parduotuvėje nupirkau anūkei raudoną futbolo kamuolį, ant kurio puikavosi klubo emblema.
Tiesiog nuodėmė būtų nepabuvoti mėlynųjų arenoje – Goodison park, kai atstumas tarp dviejų nesutaikomų priešų stovyklų tik 765 metrai.
Everton FC yra 8 kartus tapę Anglijos čempionais bei laimėję daug taurių turnyrų. Šiemet kol kas sekasi prasčiau, jie stiprūs vidutiniokai Anglijos futbole.
O dabar pakapstysime giliau, ar Bitlai domėjosi futbolu? Glūkoidų naujasis draugas, mano žemietis iš Simno, šiuo metu gyvenantis Airijoje, Audrius Janecka operatyviai atsiliepė į užuominą apie Bitlus ir futbolą. Vienu klaviatūros klavišo paspaudimu išgydė nuo viruso, kuris graužė mane dešimtmečius. Ačiū jam už puikų darbą, kurį atliko pasidomėjęs britų informacijos kanaluose, tokiuose kaip The Guardian bei kituose.

Fotogalera. Vytautas “San Simnas“ Stanevičius lankėsi Liverpulyje ir fiksavo patrauklius futbolo fanams momentus

 

 

 

 

Paskaitykime, ką gi atsiuntė Audrius…

Laikydamiesi politinio korektiškumo the Beatles niekada viešai nedemonstravo simpatijų savo miesto klubams, nenorėdami sukiršinti ir atstumti fanų.
The Beatles filme Yellow Submarin, “Eleanor Rigby“ scenoje yra užuomina į futbolą, gal būt Merseyside derbis, nes rodoma žaidžiant 2 komandas, kurios vieni marškinėliai mėlyni, o kitos raudoni.

Tačiau tikėtina, kad Paul McCartney yra slaptas evertonietis, nes vieną kartą yra pastebėtas tribūnose per 1968 metu FA Cup finalą tarp West Brom ir Everton.
Jis yra pareiškęs, kad “kaip liverpulietis, aš myliu abi miesto komandas, bet jei kas prispaustų ginklą prie mano kaktos – tada aš tikras mėlynasis“.
“Čia yra sandėris: mano tėvas yra gimęs Evertone, mano šeima oficialiai yra evertoniečiai, tad jei kas liečia miesto derbį, aš turėčiau palaikyti Everton“ „ teigė McCartney radijo stočiai “Radio Merseyside“.
“Kartą po koncerto Wembley Arenoje aš sutikau Kenny Dalglish (Liverpool žaidejas) ir draugiškai pasikalbėjome. Ir žinai ką? Aš nusprendžiau palaikyti abi miesto komandas, nes tai Liverpool, ir manęs nedomina katalikų – protestantų kivirčai“.
“Jos abi yra geros komandos, bet prispaustas prie sienos – aš esu evertonietis.
McCartney brolis Mike McGiear yra absoliutus raudonasis. Filmuojant savo grupės The Scaffolds promo filmą “Thank you very much“, jis nusifilmavo stovintis priekyje sausakimšo Spion Kop ir dainuojantis klubo himną.

 

Pasak the Beatles istoriko Ray O’Brien, John Lennon niekada nebuvo futbolo ar aplamai sporto gerbėjas. Jo tėvas buvo Liverpool gerbėjas, ir jo prašymu John įtraukė buvusio Liverpool žvaigždės Albert Stubbins atvaizdą į Sgt. Pepper albumo viršelį, kur jis buvo vienintelis futbolininkas iš minios žmonių. Jis stovi šalia Marlene Dietriech peties.
Kito eks Liverpool žaidėjo Sir. Matt Busby, kuris 5 metus praleido „Anfield“ stadione prieš tampant Manchester United treneriu, vardas paminėtas Lennon’o the Beatles dainoje “Dig it“.

Nei John Lennon, nei George Harrison niekada nėra buvę stadione žiūrėti futbolo varžybų, George Harrison sūnus Dhani yra karštas raudonųjų fanas ir pastovus „Anfield“ žiūrovas.
George Harrison iš visų the Beatles mažiausiai domėjosi sportu aplamai arba buvo labai užsislaptinęs futbolo gerbėjas, nes siekiant išvengti nepageidaujamų klausimų, yra pareiškęs: “Liverpulyje yra 3 komandos ir aš palaikau vieną iš jų“.

Kurioziška, bet Ringo Starr yra Arsenal fanas. Jo patėvis buvo iš Londono ir pasiimdavo įsūnį į visas klubo rungtynes, tiek išvykoje, tiek namuose. Tačiau Ringo Starr augo, žinodamas apie raudonuosius ir abu jo sūnūs turi nuolatinius bilietus į „Anfield“ stadioną.

Pats aiškiausias įrodymas tarp the Beatles ir futbolo yra jų telegrama Liverpool treneriui Bill Shankly 1965 metais su palinkėjimu raudoniesiems sėkmės artėjančiame FA Cup finale. Ši telegrama yra pakabinta Shankley Hotel viešbučio foje Liverpulyje, kurioje rašoma: “Visokeriopos sėkmės, vaikinai. Mes jus žiurėsime per TV. John, Paul, George ir Ringo“.

P.S. Paskutinė pastraipa paglostė širdį, visgi vyrukai – FC Liverpool gerbėjai