Pamąstymai apie bendrąsias sąvokas

FB4C18F0-15E0-4D39-A8F1-07488CF4F240

Tęsiame Alytaus temas. Rasos Petkevičienės straipsnio „Gyvenimo manai, filai ir fanai“ komentatoriai užsiminė apie globalizaciją ir kiek ji gali įtakoti Alytų. Globalizacija ir sovietizacija gražiai rimuojasi. Tiesa? Gal yra daugiau panašumų? O gal daugiau skirtumų? Jei globalizacija dabar laikoma kaip neišvengiama pasaulio vystymosi raidos forma, tai sovietizacija jau parodė visą savo išsigimimą. Straipsnio pabaigoje Rasa siūlo šią temą panagrinėti.

RASA PETKEVIČIENĖ

Dėl p. Vytauto pradėtos aktualios diskusijos apie „globalizacijos“ reikalą, neišturėjau ir aš. Praėjus sovietizacijos kataklizmui, norim tą pripažinti ar ne, mes susirgome, anot L. Donskio, „kultūrine mažakraujyste“, kuri reiškia ne žinių neturėjimą, jų nesupratimą, ne paprastą analfabetizmą, o vertinimo kriterijų išnykimą. Todėl labai dažnai apibendrindami, pavadindami procesus tam tikrais, niekuo neįpareigojančiais vardais (aš juos vadinu burtažodžiais),o iš tikrųjų, prisidengdami tam tikromis klišėmis, mes slepiamės nuo atsakomybės. Šią sąžinės manipuliaciją labai gražiai perprato dar aname šimtmetyje rašytojas Michailas Bulgakovas, savo romano „Šuns širdis“ personažo profesoriaus Preobraženskio klausimu: „Čto takoje „razrucha“? Driachlaja starucha?“. Taigi, kas yra globalizacija? Kažkada, persiskaičius aibę kultūros teoretikų (Spenglerį, A. Veberį, M. Veberį, L. Mumfordą, o padedant Ortegai y Gasetui, atradau masinės sąmonės šaltinio aprašymą, jauseną, kurią ypač įžvalgiai apibūdino šis masės žmogaus fenomeno ekspertas, nusakydamas ją kaip išorinį reiškinį, kuris tiesiog bado akis, yra lengvai pastebimas, bet sunkiai perkandamas. Jį Ortega y Gasetas vadina grūstimi, arba perpildymu: „Miestai prikimšti žmonių. Namai pilni gyventojų. Viešbučiai atvykėlių, traukiniai – keleivių, kavinės – lankytojų, gatvės ir bulvarai – praeivių…“ Pasaulis – didelis kaimas, perpildytas žmonių, praradusių dvasinės priklausomybės jauseną, dėl to negalinčių rasti sau vietos.

Mūsų gimtoji vieta (vėl grįžtu prie Alytaus), turi būti mūsų pačių atpažinta ir kultūriškai įvardinta, nes visų pirma ji yra mūsų pačių patirties reiškinys bei jos laukas. O šis įvardijimas prasideda dialogu su savuoju miestu… Neturėkime iliuzijos, jog tai lengvas procesas. Šio dialogo pradžia, man asmeniškai, buvo nykus, sukriačiantis patyrimas. 2001- jų metų nykų lapkričio vakarą ėjau į namus iš kompiuterijos kursų, įprastu keliu, pro buvusią „Laputės“ parduotuvėlę, lopšelio-darželio sodą. Paprastai šiame kelio ruože (dabar jis apšviestas gana jaukia šviesa),visuomet jausdavaus nejaukiai, bet tąsyk čia tvyrojo nenusakomai baugus pasikeitimas: vietoje žiojėjančios tamsos, išvydau erdvę, apšviestą baltos šaltos šviesos. Darželio sodo pievelėje gulėjo krepšelis chrizantemų, šalia jo degė gedulinga žvakelė. Tai buvo priminimas klaikaus įvykio, kai kažkas baisus, sudrąskė merginą, einančią į namus po darbo, po jos pačios namų langais… Netikėtai iš pasąmonės išniro kažkada nugrimzdęs posmas: „ Jei kas miršta dabar, kur nors, be priežasties miršta kur nors žiūri į mane…“ Tai austrų poetas R. M. Rilke, o man girdėjosi žudomos mergaitė klyksmas, kuris greit išnyko, – lyg užduso beorėje Dievo erdvėje…

Man reikėjo atsidurti absoliutaus susvetimėjimo būsenoje, kad pradėčiau dialogą su savuoju miestu. Kaip tik (kaip viskas susiję) tuo laikotarpiu buvau „susirgusi“ Alytaus ligoninės istorija ir dariau ‚kraštotyrinius žygius“, tyrinėdama senosios ligoninės projekto autoriaus ir jos statytojo, žymaus ir vienintelio tarpukario Alytaus architekto Stasio Taškūno gyvenimą. Atradau jo dukrą, Aureliją Taškūnaitę-Lekevičienę, įrašiau į diktofoną pokalbį jos Tėvo statytame name, jos namuose. Lai byloja šis pokalbis (jis autentiškas, nepakeistas tik sutrumpintas):

R. P. Gal galėtumėt papasakot apie savo namus?
A. T. Šis namas buvo statytas 1937 metais, o 1938 m. jame apsigyvenome.

R. P. Tėvelis jį projektavo ir statė?
A. T. Tėvelis pirmiausia nupirko sklypą iš to meto burmistro. Iš viso pirko 25 arus. Tėvas ėmė paskolą iš banko, nors buvo jau dirbęs 15 metų, bet neturėjo pakankamaipinigų tokiam pirkimui. Pradėjo statybas. Projektavo, aišku, viską pats. Baigė šitą namą statyti 1937 metais, o įsikėlėme – 1938. Įsikėlę pagyvenome du metus.1940 m.kai atėjo sovietai, saugumo viršininkui labiausiai patiko mūsų namas, nes jis buvo modernus. Viskas buvo – centralinis šildymas, vietinis vandentiekis, vietinė kanalizacija. Viskas buvo – vonia, du tualetai… viskas… Tėvą pirmiausia išmetė iš darbo, kad nedirbtų Alytuj.., o mus iškeldino visai iš šito namo į du mažus kambarėlius su tamsia virtuve Basanavičiaus gatvėje. Šitą tai aš atsimenu… Šitą tai dar atsimenu. Tėvą pačiu pirmu vežimu, 1941 m. birželio 14 d. išvežė. Kadangi neturėjome jokio pragyvenimo šaltinio, mama išėjo dirbti į sanatoriją. Ten, nuo atvežtų rusų belaisvių, užsikrėtė dėmėtaja šiltine ir po pusės metų, 1942 m. sausio 6 d. mirė… Mes likom trys našlaičiai, nė vieno giminaičio, nė vieno. Vyriausiai seseriai buvo 13 metų, broliui – 10, man- 6…

Nuotraukos iš Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninės bibliotekos kraštotyros fondo; gauta iš architekto Stasio Taškūno dukters Aurelijos Taškūnaitės -Lekevičienės

R. P. : Ar iš vaikystės su tėveliais prisimenate dar kokių momentų?
A. T.: Iš tėvelio tai prisimenu tą momentą, kai man pirko suknelę… Yra dar ta suknelė… Man turėjo sueiti penki metukai. Tai kaip tikrai „damai“ tėtis leido pačiai išsirinkti medžiagą. Aš išsirinkau raudoną su baltom smulkutėm penkiakampėm žvaigždutėm… Ir pasiuvo taip, kaip aš norėjau, – trumpom rankovėm, kliošinę ir su diržu… Dar prisimenu, kai tėtis mane vežė dviračiu per Angelo aikštę, pasisodinęs priekyje ant rėmo, o aikštė buvo grįsta akmenimis… Prisimenu Mamytės laidotuves… gerai prisimenu… Tada aš sirgau gelta, gulėjau šitam pačiam kambary. Žinau , kad geltą visiems tada užnešiau, brolis labai sunkiai sirgo… Kai mama mirė… Ji mirė čia – sanatorijoj, kur dirbo. Ten ją ir pašarvojo, mažam tokiam namely. Mane nuvedė ten, parodė, tai man atrodė, kad mama miega, ir kai jos rankos taip sudėtos, rodos, tuoj pakels jas, rodos jos jau kyla kyla…
R. P.: Prašom pasakyt, ar su tėčiu koks nors ryšys buvo iš tremties?
A. T.: Nieko. Tik atsimenu, kai mama gavo laišką, atsimenu sėdėjo prie siuvimo mašinos… Tas vaizdas man liko… Perskaitė laišką, užsikniaubė…“

Taigi, mielieji, jei kas miršta dabar be priežasties miršta kažkur, žiūri į mus… Tokios patirtys „sveikatina“ mus ir neleidžia įsijausti į „Šuns širdies“ veikėjo Poligrafo Poligrafovyčiaus Šarikovo žodžius: “A gde že ja chačevatsa budu“ ( „ o kur aš maitinsiuosi“) arba „vsie gospoda v Pariže“…

O dėl specifinės globalizacijos atmainos – sovietizacijos – galima pakalbėti tęsiant diskusiją; tam turime laiko- iki Miesto dienos (birželio 15).

Reklama

Dramblys. Žmonės legendos

Jei bulvarinio popso žurnale „Žmonės. Legendos“ legendomis laikomi iš baudžiauninkų kilę, prichvatizacijos metu pralobę, loviniu (I Love You) keliu prasimušę į viršų ir dažnai įdomūs tik patys sau, tai niekam nenusidėsime savo puslapyje legenda pavadindami savo bendraamžį, Kriaušiaus vaiką Joną “Dramblį” Dambrauską. Jis savo kartoje tapo tikra legenda, kurią prieš metus aplankė Albertas “Šekspyras” Antanavičius koncertinių gastrolių metu po  pietvakarių Lietuvą. Albertas pasakoja: koncerte bisas, ovacijos ir šiame fone pasigirsta išskirtinis nepainiojamas su niekuo balsas:  “Šekspyre, pavaryk dar!” Ogi Dramblys.

Jonas “Dramblys” Dambrauskas gyvena ir gydosi Veisiejų globos namuose, jį remia sesuo iš Australijos. Šiais metais jį aplankė Alvydas Jegelevičius. Alvydas rašo: “Pasitiko, pavaišino, priminė išėjusius. Gražiai pakalbėjo, parodė jaunystės nuotraukas su išėjusiais ir esamais amžininkais, tų laikų liudininkais… Pabuvom, patylėjom kartu…”

Alvydas pridėjo pora susitikimo nuotraukų.

 

Gimę 1949 Alytaus klasiokai iš Pirmos vidurinės mokyklos. Iš kairės: Jonas Dambrauskas-Dramblys, Zina Stumbraitė-Ivanauskienė (Ivano žmona) ir Alvydas Jegelevičius.

Veisieju globos namai. Legendinis mūsų kartos alytiškis Jonas Dambrauskas – Dramblys savo kambaryje 2017 09 20

Adrenaliną generuojantis tiltas – jau greitai

Apie 2008-uosius Alytaus miesto tėvams kilo mintis pastatyti pėsčiųjų ir dviratininkų tiltą per Nemuną, kuris bus 240.53 m ilgo, 6.2 m pločio ir apie 35 m aukščio. Apie tai rašo tinklapyje Olita-Orany. Būtinai paskaitykite. Ten viskas tvarkingai sudėliota, jog patiks bet kokio išsilavinimo, pomėgių skaitytojui. Šį tinklapį glūkoidai priskiria prie kategorijos VERTA APLANKYTI. Nuo šiol nuoroda į jį puikuosis šoniniame meniu. Tikimės, kad Olita-Orany atsilygins tuo pačiu, nesugadindami nepriekaištingo savo tinklapio dizaino.

Vienas minusas. Jau bestatant tiltą, Dzilbus prarado galimybę atlikti tradicinį ritualą, tačiau, kaip jis pats sakė, šio inžinerinės minties stebūklo siūlomi privalumai su kaupu kompensuos tą adrenalino kiekį, kuris išsiskirdavo kasmet besiropščiant ant kesono…
Skaityti nuosekliai toliau…

kesonas_new

2014. Glūkoidai rekomenduoja susitikti

Kas yra kelios paskutinės senų metų dienos. Tai mieli pokalbiai telefonu su Igoriu apie wordpress.com tinklapio redagavimo ypatumus arba Alvydo Petkevičiaus bandymai filosofuoti kiek linksmesne gaidele. Algirdo Žemaičio pasiūlymas nueiti į šventinį “Svajonės“ koncertą, kuriame groja jo dukra Rūta. Linkėjimai Rūtai pasveikti, nes Algis ir pats būtų nuėjęs į šį koncertą, jei Rūta dalyvautų šventiniame renginyje. Alvydas A. Jegelevičius sunerimo, kad jo paties gaminta ir atsiųsta glūkoidams nuotrauka pateko į frontpage. Alvydai, Tu ten woodoo. Po peržiūrėto filmo “47 Roninai“ (apie tai kiek vėliau), kitokios išvados net nesiperša ir tariame sau, kad Alvydas, apsėstas gerųjų dvasių, visiems pranašauja 2014 metais ženklaus gyvenimo kokybės gerėjimo.

Virgius Lepeška, vienas giliausių savo mąstymu glūkoidų tarpe, džiūgavo, kad šv. Kalėdų proga susirinko visi šeimos nariai. Pasidalijus info, toks pats jausmas apniko ir Dzilbų, todėl jie abu ir sako: kad visada, visiems, jaukioje erdvėje pasisektų suburti VISUS šeimos narius, įskaitant vaikus ir moteris (čia pagal Rable) Kūčių ir šv. Kalėdų proga.

santaka

Kai mūsų korespondentas Vytas Galbuogis sako, kad šiokia-tokia graužatis jį kamuoja todėl, kad šiais – senaisiais metais mažai prisidėjo prie tinklapio palaikymo komandos, belieka jam atsakyti taip: Vytai, kad kiekvienas glūkoidas prisidėtų nors 1/10 dalį to, ką nuveikei Tu, turėtume dažnesnių pasiskaitymų ir progų pabendrauti.

Vytas “Styga“ Palubinskas audžia mintį suburti veteranų muzmenų būrelį, kuris užsiimtų undergraudine muzikine veikla ir po tam tikro laiko tarpo, išsprogdintų rock bombą arba bent iš parakinio pykšteltų.

Kapitonas jau Lietuvoje, bus prie Glūko paskutinę šių metų dieną. Dėl susitikimo domėjosi pora kartų.  Prieš pora metų Kapitonas atvažiavo prie Glūko pavėlavęs savaitę. Taip nutinka, kai neskaitai glūkoidų “organo“ ir svarbi info nuplaukia kažkur šalia.

IMG_7383

Vieną iš gausybės šventinių dienų galima praleisi labai japoniškai. Tik reikia nuvažiuoti į Kauną, pavakarieniauti viename iš senamiesčio suši restoranėlių, nueiti į Forum Cinemas, pamatyti  3D filmą  “47 Roninai“ su popcornais ir alumi. Po fakto  Donatas prisimena, jog savo kolekcijoje turi sakės ir japoniško roko. Tą vėlų vakarą klausėm ir matėm The Ukulele Orchestra Of Great Britain. Tiesiog kopinkit šį pavadinimą ir pastinkit į YouTubo paiešką. Tikimės komentarų. Japoniško pramogavimo metu kalbamės su Viduku – Šančių magnatu. Vidas palinkėjo visai komunai sveikatos ir gerų dienų artėjančiais 2014. Visa ta japonizacija, aišku, yra gyvenimo popsas, bet šventės tam ir sutvertos, kad net didžiausi verksniai išspautų kuklią šypsenėlę.

Apie  “47 Roninai“. Beje, filmas puikus. Turi fantasy bruožų, Japoniją su samurajų garbės kodeksu, budizmo užuomazgas (demonai), 3D efektus,  Keaną Reevsą ir gausų jo  kolegų-aktorių japonų būrį. Visa tai paliko puikų įspūdį. Taip ir peršasi parašyti – “glūkoidai rekomenduoja“.

IMG_7380

Galioja ir kitas variantas, gruodžio 31 dieną gausaus sniego nenumatoma, todėl prie Glūko atvažiuoti gali ir tie kurie neturi TIKRŲ džipų, parketinių džipų ar Audi quattro. Atvažiuoti galima net su Renault, Peugeot, Seat, FIAT ir kitais aparatais, pažymėtais hipiškom ikonom.

Prie ruso buvo geriau: PARDUOTUVĖS (1)

Ivanas Jakovlevičius mėgo dėvėti dryžuotas kelnes. Bet sykį, tiesa, niekur nebuvo galima gauti dryžuotų kelnių. Ivanas Jakovlevičius ir “Leningradodiežd“ buvo, ir universalinėje, ir prekybos kieme, ir pasaže. Netgi i Ochtą nusitrenkė, bet niekur dryžuotų kelnių nerado. O senosios Ivanas Jakovlevičius kelnės taip susidėvėjo, kad buvo nebeįmanoma jų apsimauti. Ivanas Jakovlevičius lopė jas keletą kartų, bet galiausiai ir tai nepadėjo. Ivanas Jakovlevičius vėl apėjo visas parduotuves ir vėl neradęs dryžuotų kelnių pagaliau nusprendė nusipirkti languotas. Bet languotu kelnių niekur nebuvo. Tuomet Ivanas Jakovlevičius nusprendė nusipirkti pilkas kelnes, bet pilkų niekur nerado. Niekur nebuvo ir juodu kelnių, tinkančiu Ivano Jakovlevičiaus ūgiui. Tuomet Ivanas Jakovlevičius ėjo pirkti mėlynų kelnių, bet kol ieškojo, visur dingo ir mėlynos ir rudos. Ir štai Ivanas Jakovlevičiui teko pirkti žalias kelnes su geltonais taškučiais. Parduotuvėje Ivanas Jakovlevičius pasirodė, jog kelnės ne itin ryškios spalvos ir geltoni taškučiai visai nerėžia akies. Bet grįžęs namo, Ivanas Jakovlevičius pastebėjo, kad viena klešnė tarsi kilnaus atspalvio, užtat kita tiesiog melsvai žalsva, o geltoni taškeliai švieste šviečia. Ivanas Jakovlevičius pabandė išversti kelnes, bet kitoje pusėje abi kiškos kėsinosi pereiti į geltoną spalvą su žaliais žirniais ir atrodė tikrai linksmai …

Pakalbėkime apie parduotuves. Kada buvo geriau pirkti: prie sovietų ar dabar? Labai tiesmukiškas klausimas. Beje, išsireiškimas „prie sovietų“ rečiau naudojamas. Kasdieninėje kalboje dažniau išgirsi – „prie ruso“. Kai išgirsti sakant, kad prie ruso buvo geriau, nejučiomis pradedi lyginti, pavyzdžiui, kas vis tik geriau: negauti reikalingos prekės ar nesugebėti išsirinkti iš sunkiai suvokiamos jų gausos. Prisiminkime, kai mėsos skyriuje rasdavai tik taip vadinamus subproduktus, riebios kiaulienos nusipirksi (arba ne) pagal taloną (jei jį gausi).  Suomiškus batus, tirpią kavą ar vengrų marinuotus žirnelius  teisę pirkti turėjo tik aukštosios kastos atstovai: komunistinio rytojaus kūrėjų vadai, vadukai ir prie jų “pragmatiškai“ prisišlieję. Ir net ne parduotuvėje, bet specialiuose taškuose, skirtuose tuometiniams valdžiažmogiams apsitarnauti. Tiesa, puikios šviežios mėsos gabalą gali parūpinti mėsos kombinato išpjaustymo cecho asai, kurortiečiai Jonas V. ar Kazys B. Nelegalu, bet patogu. Buvo totalūs deficito laikai.

Šiandien parduotuvių lentynos užkrautos prekėmis iki lubų ir pastabūs sako, jog tai modifikuoti, su E, kinų ar no name gamybos ir dar begalę kitokių blogybių turintys gaminiai.  Nebus modifikuoto produkto –  iš bado išmirs Afrikos tautos. Taip teigia kai kurie aplinkosaugos specialistai ir demografai. Bet kodėl mūsų parduotuvėse tokio “afrikietiško“ maisto nuolat gausėja?

Kainos. Prie ruso už prekę, tą deficitinę, mokėdavai kartais  kelis kartus brangiau nei ji kainuoja. Dabar reklama, lankstinukai, maldauja apsilankyti parduotuvėje ir pirkti pigiau.  O dabartinės  nuolaidų siautulio  pagundos? Vis daugiau atsiranda piliečių, turinčių narkotinės pirkimo priklausomybės požymių. Dažnai perkame net nesusimastydami reikia-nereikia.

Nepamirškime apie galimybę   šiandien  laisvai nusipirkti aukščiausios kokybės prekę pasinaudojus internetinėmis eBay, amazon.com ar kitomis patikimomis parduotuvėmis. Sėdi namie prie kompo ir renkiesi, nereikia naudotis infošaltiniu VBS (viena boba sakė), dar gauni 3D vaizdą, išmatavimus, technines charakteristikas, naudotojo instrukciją, pirkėjų ar net ekspertų patarimus. Patogu ir pigiau nei realioje parduotuvėje.

„Prie ruso“ parduotuvių buvo ženkliai mažiau, o ir jų turinys apverktinas.

Šiandien prekybos centrų tiek priviso, kad naujų statyba pradėjo kirstis su miestiečių interesais. Vienu aspektu tai patogu, kad jų daug ir visur, nors, pavyzdžiui, RIMI Pulko gatvėje iš šešių kasos takelių dirba du arba vienas. Pirkėjui gerai, galima greitai ir patogiai apsipirkti. Strategija prekybos centrų statyboje sako: statyk miesto pakraščiuose,  toliau nuo miesto centro, miesto centrą ir prieigas palik mažiesiems, jiems irgi reikia vietos po saule, todėl šiandien vienareikšmiai galima teigti, kad Akropolis sunaikino Laisvės alėjos žavesį Kaune.

Miestų valdžios atstovai dažnai elgiasi kaip nebrandūs oportunistai, dalija leidimus ar tarpininkauja statant naujus supershopus. Toks sprendimas pastatyti dar vieną RIMI Alytuje, liūdina Statybininkų gatvės gyventojus, kurie šalia savo daugiaukščių ir pėsčiųjų tako turi pačių išpuoselėtą lopinėlį tikros gamtos, sidabrines egles, veją ir mielus jiems patiems ir jų vaikams prisiminimus. Apie tai trumpame filme papasakos Vytautas Galbuogis,  rašinių po Airiją mūsų tinklapiui  autorius, baldų dekupažo meistras ir to rajono gyventojas. Filme yra ir LNK TV reportažo “24 valandos“ fragmentas.

Tiems, kuriems “Senukai“  išdygo po langais, gali pasidalyti „įspūdžiais“ apie triukšmą ankstų rytą, sudegusio automobilinio kuro kvapą ir panašius dalykus, kurie miegamąjam miesto rajone virto tikrais svetimkūniais. Juk tas, anot Jurgio Kunčino, žmogidžių gyventojas  visą gyvenimą priverstas suktis karuselėje: žmogidė – sodas – garažas. Neatimkime jiems galimybės turėti gamtos lopinėlio tiesiai po langais, jiems tai tikra atgaiva. Net New Jorke, Wall streeto rajone, tarp dangų remiančių statinių pasodinti medžiai, pastatyti suoleliai ir stalai, kad klerkai, kramsnodami savo užkandžius darbo pertraukėlės metu,  pajustų iliuziją lyg  gamtoje būtų …

Kaip manote, kas lemia sprendimus bet kur statyti prekybos centrus. Tai jau visiškai panašu į anais laikais priimtą sprendimą išgriauti centrinės Alytaus miesto aikštės šiaurinę dalį. Vandalizmas dėl neišmanymo ar vardan pinigų?

Kamera ir montažas   Dzilbus + LNK TV laidos “24 valandos“ fragmentas 

Balos epopeja: prakeiksmus keičia pagyros

Dar bendruomeninėje santvarkoje vyravo schema: vienas gentainis gavo (sumedžiojo, rado, suveikė) BA, kitas panašiai įgijo BU, dar kitas – BY. Tačiau genties vadas tarė: BA-BU-BY ir pasiėme viską. Slenka tūkstantmečiai, žmogus netobulėja. Tobulėja technika, technologijos. Tobulėja gentainių (šiandien valstybės piliečių) apvogimo metodika, o manipuliacijos šioje srityje prilygsta nanotechnologijoms. Šunponis cypėje – ypatingai retas reiškinys – kaip žemės drebėjimas Punios girininkijoje. Sąžinės likučių dar nepraradę nusišauna, kiti eina į Europarlamentą . Klasika.

Apie 1959 metus pietinėje miesto dalyje kūrėsi mažų suomiškų individualių namelių kvartalas Sūduvos, Dainavos ir Skalvos gatvėse. Pusę šimtmečio telkšantis vandens telkinys gatvėje – neįkandamas riešutėlis miesto tėvams.

Trumpa ekskursija į sąvokų pasaulį. Baudžiavinėje santvarkoje tik neišmintingas ponas nesirūpino savo baudžiauninkų elementariais poreikiais. Kuo skiriasi ponas nuo šunponio? Valdžios ponas rūpinasi savo piliečiais, valdžios šunponis – niekada,  jam svarbu savi, giminaičių ar draugelių reikaliukai. Šioje gatvėje negyveno nė vienas valdžios žmogus, todėl gatvės likimas niekam ir nerūpėjo, išskyrus vietinius bėdžius. Naujieji miesto rajonai buvo išpuoselėti net kojų Alytuje nespėjus apšilti jų naujakuriams. Kai Sūduvos gatvę nuolat siaubė tvanas, dalis jų net gimę nebuvo ar gyveno aplinkiniuose kaimuose. Bet naujakurių tarpe buvo valdžios atstovai,  ten kur atstovai ten ir miesto prioritetai. Aksioma.

Dar sovietmečiu buhalteris J. Čelkys, auksarankis stalius A. Rakauskas, ekonomistas J. Unguraitis, kiti eiliniai gatvės gyventojai keletą kartų kreipėsi į tuometinę miesto valdžią pagalbos. Nesulaukė. Tyliai užgeso belaukdami. Trys kartos užaugo prie balos. Šventajame Rašte pasakyta „Belsk ir bus atidaryta“ ir tik einant 18-tiems Nepriklausomybės metams, po įnirtingo beldimo į miesto tėvų sąžinę, durys atsidarė. Rengiamas projektas, planuojami ir vykdomi darbai. Nepraėjo ir keletas mėnesių, kai moterys, eidamos į darbą jau nesiauna guminių aukštaaulių.  Gal tik vaikai nukabins nosį netekę „vandens parko“. Dėkojame miesto valdžiai už rūpestį, už šiuolaikinę gatvę su šaligatviais ir žalia veja, tiesiog fantastika. Vėliau – nereiškia niekada.

Išskirtinį dėmesį gatvės likimui rodė alytiškis, garbingas vyras Henrikas Šyvokas iš Kurorto. Gal todėl, kad tikras alytiškis ir todėl, kad jam svarbu harmoninga ir nuosekli miesto plėtra. O ir tuometinė miesto valdžia įrodė, jog Gordijaus mazgai perkertami, o neišgliaudomi riešutai skyla. Šaunuoliai.

Belieka konstatuoti, jog net eilinis pilietis nesinaudodamas pažintimis ir nenešdamas bakšišo, ištisus 50 metų kantriai darydamas pilietinius žygius, gali pasiekti tikslą. Panašu, jog Sizifas vartosi karste.
Niekada nesakykime, jog valdžiažmogiai tai tik vagys ir savanaudžiai. Yra ten padorių, sąžiningų, dirbančių,  neturinčių laiko ir galimybių plepėti prieš TV kameras  ar mėtytis pažadų kekėmis.  Pastarųjų apgailėtina mažuma ir ne jie valdo ar vadovauja.

Praktinis patarimas miestelėnams: belskite ir veikite!

Daugiau šia tema:

□ Reportažas iš balos

Jannai ir kitiems  Vokietijoje siūlome žiūrėti filmuką Dailymotion svetainėje, nes YouTub’as  blokavo šį videosiužetą (As a result, your video is blocked in these locations: Germany).

Kamera ir montažas – Dzilbus    ||     Trukmė   03:43

Zenonas Bulgakovas ir Alytus

Miesto fotometraštininkas gimė, gyvena ir dirba Alytuje, čia 1968 ir surengė pirmąją autorinę fotografijos parodą. Nuo 1970 metų Lietuvos fotografijos meno draugijos narys. Per tris kūrybinio darbo dešimtmečius fotomenininko darbų albume – Senojo Alytaus vaizdai ir žmonės, peizažai ir portretai, fotomontažai. Labiausiai jis vertinamas už montažus, peizažus, aktus.

Alytiškiams Zenonas Bulgakovas  labiau žinomas kaip žmogus su fotoaparatu. Tačiau Zenonas šeštame-septintame dešimtmetyje virkdė bosinę gitarą grodamas “Nemuno“ restorane. Glūkoiduose “Alytaus muzmenų“ fotogalerijoje turime to laikmečio foto su visa grupe. O kūrybos kelias prasidėjo nuo tapybos ir jai  paskutiniuoju kūrybos laikotarpiu jis visiškai atsidavė.

Alytaus Jurgio Kunčino  bibliotekoje Zenonas Bulgakovas ir salonas “Balta varna” pristatė tapybos parodą “Apie miestą su meile”. Čia rasime alytiškio širdžiai brangių vaizdų: peizažai, gatvės , statiniai. Tiltelis prie Žaliosios mokyklos – čia geografijos mokytoja L. Kunčinienė savo auklėtinius mokė kaip praktikoje nustatyti šlaito aukštį naudojant nivelyrą. Namai, kurių jau nėra arba išnyks iš miesto veido. Prisiminkime miesto aikštę, jos šiaurinės dalies likimą, kai statiniai “ekspertų“ buvo nurašyti į beverčių kategoriją.

Jūsų dėmesiui keletas tapybos darbų, pristatytų parodoje. Kviečiame aplankyti J. Kunčino biblioteką, pasigrožėti Zenono darbais. Galite nebrangiai jų įsigyti. Paroda dar veikia.