Pamąstymai apie bendrąsias sąvokas

FB4C18F0-15E0-4D39-A8F1-07488CF4F240

Tęsiame Alytaus temas. Rasos Petkevičienės straipsnio „Gyvenimo manai, filai ir fanai“ komentatoriai užsiminė apie globalizaciją ir kiek ji gali įtakoti Alytų. Globalizacija ir sovietizacija gražiai rimuojasi. Tiesa? Gal yra daugiau panašumų? O gal daugiau skirtumų? Jei globalizacija dabar laikoma kaip neišvengiama pasaulio vystymosi raidos forma, tai sovietizacija jau parodė visą savo išsigimimą. Straipsnio pabaigoje Rasa siūlo šią temą panagrinėti.

RASA PETKEVIČIENĖ

Dėl p. Vytauto pradėtos aktualios diskusijos apie „globalizacijos“ reikalą, neišturėjau ir aš. Praėjus sovietizacijos kataklizmui, norim tą pripažinti ar ne, mes susirgome, anot L. Donskio, „kultūrine mažakraujyste“, kuri reiškia ne žinių neturėjimą, jų nesupratimą, ne paprastą analfabetizmą, o vertinimo kriterijų išnykimą. Todėl labai dažnai apibendrindami, pavadindami procesus tam tikrais, niekuo neįpareigojančiais vardais (aš juos vadinu burtažodžiais),o iš tikrųjų, prisidengdami tam tikromis klišėmis, mes slepiamės nuo atsakomybės. Šią sąžinės manipuliaciją labai gražiai perprato dar aname šimtmetyje rašytojas Michailas Bulgakovas, savo romano „Šuns širdis“ personažo profesoriaus Preobraženskio klausimu: „Čto takoje „razrucha“? Driachlaja starucha?“. Taigi, kas yra globalizacija? Kažkada, persiskaičius aibę kultūros teoretikų (Spenglerį, A. Veberį, M. Veberį, L. Mumfordą, o padedant Ortegai y Gasetui, atradau masinės sąmonės šaltinio aprašymą, jauseną, kurią ypač įžvalgiai apibūdino šis masės žmogaus fenomeno ekspertas, nusakydamas ją kaip išorinį reiškinį, kuris tiesiog bado akis, yra lengvai pastebimas, bet sunkiai perkandamas. Jį Ortega y Gasetas vadina grūstimi, arba perpildymu: „Miestai prikimšti žmonių. Namai pilni gyventojų. Viešbučiai atvykėlių, traukiniai – keleivių, kavinės – lankytojų, gatvės ir bulvarai – praeivių…“ Pasaulis – didelis kaimas, perpildytas žmonių, praradusių dvasinės priklausomybės jauseną, dėl to negalinčių rasti sau vietos.

Mūsų gimtoji vieta (vėl grįžtu prie Alytaus), turi būti mūsų pačių atpažinta ir kultūriškai įvardinta, nes visų pirma ji yra mūsų pačių patirties reiškinys bei jos laukas. O šis įvardijimas prasideda dialogu su savuoju miestu… Neturėkime iliuzijos, jog tai lengvas procesas. Šio dialogo pradžia, man asmeniškai, buvo nykus, sukriačiantis patyrimas. 2001- jų metų nykų lapkričio vakarą ėjau į namus iš kompiuterijos kursų, įprastu keliu, pro buvusią „Laputės“ parduotuvėlę, lopšelio-darželio sodą. Paprastai šiame kelio ruože (dabar jis apšviestas gana jaukia šviesa),visuomet jausdavaus nejaukiai, bet tąsyk čia tvyrojo nenusakomai baugus pasikeitimas: vietoje žiojėjančios tamsos, išvydau erdvę, apšviestą baltos šaltos šviesos. Darželio sodo pievelėje gulėjo krepšelis chrizantemų, šalia jo degė gedulinga žvakelė. Tai buvo priminimas klaikaus įvykio, kai kažkas baisus, sudrąskė merginą, einančią į namus po darbo, po jos pačios namų langais… Netikėtai iš pasąmonės išniro kažkada nugrimzdęs posmas: „ Jei kas miršta dabar, kur nors, be priežasties miršta kur nors žiūri į mane…“ Tai austrų poetas R. M. Rilke, o man girdėjosi žudomos mergaitė klyksmas, kuris greit išnyko, – lyg užduso beorėje Dievo erdvėje…

Man reikėjo atsidurti absoliutaus susvetimėjimo būsenoje, kad pradėčiau dialogą su savuoju miestu. Kaip tik (kaip viskas susiję) tuo laikotarpiu buvau „susirgusi“ Alytaus ligoninės istorija ir dariau ‚kraštotyrinius žygius“, tyrinėdama senosios ligoninės projekto autoriaus ir jos statytojo, žymaus ir vienintelio tarpukario Alytaus architekto Stasio Taškūno gyvenimą. Atradau jo dukrą, Aureliją Taškūnaitę-Lekevičienę, įrašiau į diktofoną pokalbį jos Tėvo statytame name, jos namuose. Lai byloja šis pokalbis (jis autentiškas, nepakeistas tik sutrumpintas):

R. P. Gal galėtumėt papasakot apie savo namus?
A. T. Šis namas buvo statytas 1937 metais, o 1938 m. jame apsigyvenome.

R. P. Tėvelis jį projektavo ir statė?
A. T. Tėvelis pirmiausia nupirko sklypą iš to meto burmistro. Iš viso pirko 25 arus. Tėvas ėmė paskolą iš banko, nors buvo jau dirbęs 15 metų, bet neturėjo pakankamaipinigų tokiam pirkimui. Pradėjo statybas. Projektavo, aišku, viską pats. Baigė šitą namą statyti 1937 metais, o įsikėlėme – 1938. Įsikėlę pagyvenome du metus.1940 m.kai atėjo sovietai, saugumo viršininkui labiausiai patiko mūsų namas, nes jis buvo modernus. Viskas buvo – centralinis šildymas, vietinis vandentiekis, vietinė kanalizacija. Viskas buvo – vonia, du tualetai… viskas… Tėvą pirmiausia išmetė iš darbo, kad nedirbtų Alytuj.., o mus iškeldino visai iš šito namo į du mažus kambarėlius su tamsia virtuve Basanavičiaus gatvėje. Šitą tai aš atsimenu… Šitą tai dar atsimenu. Tėvą pačiu pirmu vežimu, 1941 m. birželio 14 d. išvežė. Kadangi neturėjome jokio pragyvenimo šaltinio, mama išėjo dirbti į sanatoriją. Ten, nuo atvežtų rusų belaisvių, užsikrėtė dėmėtaja šiltine ir po pusės metų, 1942 m. sausio 6 d. mirė… Mes likom trys našlaičiai, nė vieno giminaičio, nė vieno. Vyriausiai seseriai buvo 13 metų, broliui – 10, man- 6…

Nuotraukos iš Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninės bibliotekos kraštotyros fondo; gauta iš architekto Stasio Taškūno dukters Aurelijos Taškūnaitės -Lekevičienės

R. P. : Ar iš vaikystės su tėveliais prisimenate dar kokių momentų?
A. T.: Iš tėvelio tai prisimenu tą momentą, kai man pirko suknelę… Yra dar ta suknelė… Man turėjo sueiti penki metukai. Tai kaip tikrai „damai“ tėtis leido pačiai išsirinkti medžiagą. Aš išsirinkau raudoną su baltom smulkutėm penkiakampėm žvaigždutėm… Ir pasiuvo taip, kaip aš norėjau, – trumpom rankovėm, kliošinę ir su diržu… Dar prisimenu, kai tėtis mane vežė dviračiu per Angelo aikštę, pasisodinęs priekyje ant rėmo, o aikštė buvo grįsta akmenimis… Prisimenu Mamytės laidotuves… gerai prisimenu… Tada aš sirgau gelta, gulėjau šitam pačiam kambary. Žinau , kad geltą visiems tada užnešiau, brolis labai sunkiai sirgo… Kai mama mirė… Ji mirė čia – sanatorijoj, kur dirbo. Ten ją ir pašarvojo, mažam tokiam namely. Mane nuvedė ten, parodė, tai man atrodė, kad mama miega, ir kai jos rankos taip sudėtos, rodos, tuoj pakels jas, rodos jos jau kyla kyla…
R. P.: Prašom pasakyt, ar su tėčiu koks nors ryšys buvo iš tremties?
A. T.: Nieko. Tik atsimenu, kai mama gavo laišką, atsimenu sėdėjo prie siuvimo mašinos… Tas vaizdas man liko… Perskaitė laišką, užsikniaubė…“

Taigi, mielieji, jei kas miršta dabar be priežasties miršta kažkur, žiūri į mus… Tokios patirtys „sveikatina“ mus ir neleidžia įsijausti į „Šuns širdies“ veikėjo Poligrafo Poligrafovyčiaus Šarikovo žodžius: “A gde že ja chačevatsa budu“ ( „ o kur aš maitinsiuosi“) arba „vsie gospoda v Pariže“…

O dėl specifinės globalizacijos atmainos – sovietizacijos – galima pakalbėti tęsiant diskusiją; tam turime laiko- iki Miesto dienos (birželio 15).

Reklama

Dramblys. Žmonės legendos

Jei bulvarinio popso žurnale „Žmonės. Legendos“ legendomis laikomi iš baudžiauninkų kilę, prichvatizacijos metu pralobę, loviniu (I Love You) keliu prasimušę į viršų ir dažnai įdomūs tik patys sau, tai niekam nenusidėsime savo puslapyje legenda pavadindami savo bendraamžį, Kriaušiaus vaiką Joną “Dramblį” Dambrauską. Jis savo kartoje tapo tikra legenda, kurią prieš metus aplankė Albertas “Šekspyras” Antanavičius koncertinių gastrolių metu po  pietvakarių Lietuvą. Albertas pasakoja: koncerte bisas, ovacijos ir šiame fone pasigirsta išskirtinis nepainiojamas su niekuo balsas:  “Šekspyre, pavaryk dar!” Ogi Dramblys.

Jonas “Dramblys” Dambrauskas gyvena ir gydosi Veisiejų globos namuose, jį remia sesuo iš Australijos. Šiais metais jį aplankė Alvydas Jegelevičius. Alvydas rašo: “Pasitiko, pavaišino, priminė išėjusius. Gražiai pakalbėjo, parodė jaunystės nuotraukas su išėjusiais ir esamais amžininkais, tų laikų liudininkais… Pabuvom, patylėjom kartu…”

Alvydas pridėjo pora susitikimo nuotraukų.

 

Gimę 1949 Alytaus klasiokai iš Pirmos vidurinės mokyklos. Iš kairės: Jonas Dambrauskas-Dramblys, Zina Stumbraitė-Ivanauskienė (Ivano žmona) ir Alvydas Jegelevičius.

Veisieju globos namai. Legendinis mūsų kartos alytiškis Jonas Dambrauskas – Dramblys savo kambaryje 2017 09 20

Adrenaliną generuojantis tiltas – jau greitai

Apie 2008-uosius Alytaus miesto tėvams kilo mintis pastatyti pėsčiųjų ir dviratininkų tiltą per Nemuną, kuris bus 240.53 m ilgo, 6.2 m pločio ir apie 35 m aukščio. Apie tai rašo tinklapyje Olita-Orany. Būtinai paskaitykite. Ten viskas tvarkingai sudėliota, jog patiks bet kokio išsilavinimo, pomėgių skaitytojui. Šį tinklapį glūkoidai priskiria prie kategorijos VERTA APLANKYTI. Nuo šiol nuoroda į jį puikuosis šoniniame meniu. Tikimės, kad Olita-Orany atsilygins tuo pačiu, nesugadindami nepriekaištingo savo tinklapio dizaino.

Vienas minusas. Jau bestatant tiltą, Dzilbus prarado galimybę atlikti tradicinį ritualą, tačiau, kaip jis pats sakė, šio inžinerinės minties stebūklo siūlomi privalumai su kaupu kompensuos tą adrenalino kiekį, kuris išsiskirdavo kasmet besiropščiant ant kesono…
Skaityti nuosekliai toliau…

kesonas_new

2014. Glūkoidai rekomenduoja susitikti

Kas yra kelios paskutinės senų metų dienos. Tai mieli pokalbiai telefonu su Igoriu apie wordpress.com tinklapio redagavimo ypatumus arba Alvydo Petkevičiaus bandymai filosofuoti kiek linksmesne gaidele. Algirdo Žemaičio pasiūlymas nueiti į šventinį “Svajonės“ koncertą, kuriame groja jo dukra Rūta. Linkėjimai Rūtai pasveikti, nes Algis ir pats būtų nuėjęs į šį koncertą, jei Rūta dalyvautų šventiniame renginyje. Alvydas A. Jegelevičius sunerimo, kad jo paties gaminta ir atsiųsta glūkoidams nuotrauka pateko į frontpage. Alvydai, Tu ten woodoo. Po peržiūrėto filmo “47 Roninai“ (apie tai kiek vėliau), kitokios išvados net nesiperša ir tariame sau, kad Alvydas, apsėstas gerųjų dvasių, visiems pranašauja 2014 metais ženklaus gyvenimo kokybės gerėjimo.

Virgius Lepeška, vienas giliausių savo mąstymu glūkoidų tarpe, džiūgavo, kad šv. Kalėdų proga susirinko visi šeimos nariai. Pasidalijus info, toks pats jausmas apniko ir Dzilbų, todėl jie abu ir sako: kad visada, visiems, jaukioje erdvėje pasisektų suburti VISUS šeimos narius, įskaitant vaikus ir moteris (čia pagal Rable) Kūčių ir šv. Kalėdų proga.

santaka

Kai mūsų korespondentas Vytas Galbuogis sako, kad šiokia-tokia graužatis jį kamuoja todėl, kad šiais – senaisiais metais mažai prisidėjo prie tinklapio palaikymo komandos, belieka jam atsakyti taip: Vytai, kad kiekvienas glūkoidas prisidėtų nors 1/10 dalį to, ką nuveikei Tu, turėtume dažnesnių pasiskaitymų ir progų pabendrauti.

Vytas “Styga“ Palubinskas audžia mintį suburti veteranų muzmenų būrelį, kuris užsiimtų undergraudine muzikine veikla ir po tam tikro laiko tarpo, išsprogdintų rock bombą arba bent iš parakinio pykšteltų.

Kapitonas jau Lietuvoje, bus prie Glūko paskutinę šių metų dieną. Dėl susitikimo domėjosi pora kartų.  Prieš pora metų Kapitonas atvažiavo prie Glūko pavėlavęs savaitę. Taip nutinka, kai neskaitai glūkoidų “organo“ ir svarbi info nuplaukia kažkur šalia.

IMG_7383

Vieną iš gausybės šventinių dienų galima praleisi labai japoniškai. Tik reikia nuvažiuoti į Kauną, pavakarieniauti viename iš senamiesčio suši restoranėlių, nueiti į Forum Cinemas, pamatyti  3D filmą  “47 Roninai“ su popcornais ir alumi. Po fakto  Donatas prisimena, jog savo kolekcijoje turi sakės ir japoniško roko. Tą vėlų vakarą klausėm ir matėm The Ukulele Orchestra Of Great Britain. Tiesiog kopinkit šį pavadinimą ir pastinkit į YouTubo paiešką. Tikimės komentarų. Japoniško pramogavimo metu kalbamės su Viduku – Šančių magnatu. Vidas palinkėjo visai komunai sveikatos ir gerų dienų artėjančiais 2014. Visa ta japonizacija, aišku, yra gyvenimo popsas, bet šventės tam ir sutvertos, kad net didžiausi verksniai išspautų kuklią šypsenėlę.

Apie  “47 Roninai“. Beje, filmas puikus. Turi fantasy bruožų, Japoniją su samurajų garbės kodeksu, budizmo užuomazgas (demonai), 3D efektus,  Keaną Reevsą ir gausų jo  kolegų-aktorių japonų būrį. Visa tai paliko puikų įspūdį. Taip ir peršasi parašyti – “glūkoidai rekomenduoja“.

IMG_7380

Galioja ir kitas variantas, gruodžio 31 dieną gausaus sniego nenumatoma, todėl prie Glūko atvažiuoti gali ir tie kurie neturi TIKRŲ džipų, parketinių džipų ar Audi quattro. Atvažiuoti galima net su Renault, Peugeot, Seat, FIAT ir kitais aparatais, pažymėtais hipiškom ikonom.

Prie ruso buvo geriau: PARDUOTUVĖS (1)

Ivanas Jakovlevičius mėgo dėvėti dryžuotas kelnes. Bet sykį, tiesa, niekur nebuvo galima gauti dryžuotų kelnių. Ivanas Jakovlevičius ir “Leningradodiežd“ buvo, ir universalinėje, ir prekybos kieme, ir pasaže. Netgi i Ochtą nusitrenkė, bet niekur dryžuotų kelnių nerado. O senosios Ivanas Jakovlevičius kelnės taip susidėvėjo, kad buvo nebeįmanoma jų apsimauti. Ivanas Jakovlevičius lopė jas keletą kartų, bet galiausiai ir tai nepadėjo. Ivanas Jakovlevičius vėl apėjo visas parduotuves ir vėl neradęs dryžuotų kelnių pagaliau nusprendė nusipirkti languotas. Bet languotu kelnių niekur nebuvo. Tuomet Ivanas Jakovlevičius nusprendė nusipirkti pilkas kelnes, bet pilkų niekur nerado. Niekur nebuvo ir juodu kelnių, tinkančiu Ivano Jakovlevičiaus ūgiui. Tuomet Ivanas Jakovlevičius ėjo pirkti mėlynų kelnių, bet kol ieškojo, visur dingo ir mėlynos ir rudos. Ir štai Ivanas Jakovlevičiui teko pirkti žalias kelnes su geltonais taškučiais. Parduotuvėje Ivanas Jakovlevičius pasirodė, jog kelnės ne itin ryškios spalvos ir geltoni taškučiai visai nerėžia akies. Bet grįžęs namo, Ivanas Jakovlevičius pastebėjo, kad viena klešnė tarsi kilnaus atspalvio, užtat kita tiesiog melsvai žalsva, o geltoni taškeliai švieste šviečia. Ivanas Jakovlevičius pabandė išversti kelnes, bet kitoje pusėje abi kiškos kėsinosi pereiti į geltoną spalvą su žaliais žirniais ir atrodė tikrai linksmai …

Pakalbėkime apie parduotuves. Kada buvo geriau pirkti: prie sovietų ar dabar? Labai tiesmukiškas klausimas. Beje, išsireiškimas „prie sovietų“ rečiau naudojamas. Kasdieninėje kalboje dažniau išgirsi – „prie ruso“. Kai išgirsti sakant, kad prie ruso buvo geriau, nejučiomis pradedi lyginti, pavyzdžiui, kas vis tik geriau: negauti reikalingos prekės ar nesugebėti išsirinkti iš sunkiai suvokiamos jų gausos. Prisiminkime, kai mėsos skyriuje rasdavai tik taip vadinamus subproduktus, riebios kiaulienos nusipirksi (arba ne) pagal taloną (jei jį gausi).  Suomiškus batus, tirpią kavą ar vengrų marinuotus žirnelius  teisę pirkti turėjo tik aukštosios kastos atstovai: komunistinio rytojaus kūrėjų vadai, vadukai ir prie jų “pragmatiškai“ prisišlieję. Ir net ne parduotuvėje, bet specialiuose taškuose, skirtuose tuometiniams valdžiažmogiams apsitarnauti. Tiesa, puikios šviežios mėsos gabalą gali parūpinti mėsos kombinato išpjaustymo cecho asai, kurortiečiai Jonas V. ar Kazys B. Nelegalu, bet patogu. Buvo totalūs deficito laikai.

Šiandien parduotuvių lentynos užkrautos prekėmis iki lubų ir pastabūs sako, jog tai modifikuoti, su E, kinų ar no name gamybos ir dar begalę kitokių blogybių turintys gaminiai.  Nebus modifikuoto produkto –  iš bado išmirs Afrikos tautos. Taip teigia kai kurie aplinkosaugos specialistai ir demografai. Bet kodėl mūsų parduotuvėse tokio “afrikietiško“ maisto nuolat gausėja?

Kainos. Prie ruso už prekę, tą deficitinę, mokėdavai kartais  kelis kartus brangiau nei ji kainuoja. Dabar reklama, lankstinukai, maldauja apsilankyti parduotuvėje ir pirkti pigiau.  O dabartinės  nuolaidų siautulio  pagundos? Vis daugiau atsiranda piliečių, turinčių narkotinės pirkimo priklausomybės požymių. Dažnai perkame net nesusimastydami reikia-nereikia.

Nepamirškime apie galimybę   šiandien  laisvai nusipirkti aukščiausios kokybės prekę pasinaudojus internetinėmis eBay, amazon.com ar kitomis patikimomis parduotuvėmis. Sėdi namie prie kompo ir renkiesi, nereikia naudotis infošaltiniu VBS (viena boba sakė), dar gauni 3D vaizdą, išmatavimus, technines charakteristikas, naudotojo instrukciją, pirkėjų ar net ekspertų patarimus. Patogu ir pigiau nei realioje parduotuvėje.

„Prie ruso“ parduotuvių buvo ženkliai mažiau, o ir jų turinys apverktinas.

Šiandien prekybos centrų tiek priviso, kad naujų statyba pradėjo kirstis su miestiečių interesais. Vienu aspektu tai patogu, kad jų daug ir visur, nors, pavyzdžiui, RIMI Pulko gatvėje iš šešių kasos takelių dirba du arba vienas. Pirkėjui gerai, galima greitai ir patogiai apsipirkti. Strategija prekybos centrų statyboje sako: statyk miesto pakraščiuose,  toliau nuo miesto centro, miesto centrą ir prieigas palik mažiesiems, jiems irgi reikia vietos po saule, todėl šiandien vienareikšmiai galima teigti, kad Akropolis sunaikino Laisvės alėjos žavesį Kaune.

Miestų valdžios atstovai dažnai elgiasi kaip nebrandūs oportunistai, dalija leidimus ar tarpininkauja statant naujus supershopus. Toks sprendimas pastatyti dar vieną RIMI Alytuje, liūdina Statybininkų gatvės gyventojus, kurie šalia savo daugiaukščių ir pėsčiųjų tako turi pačių išpuoselėtą lopinėlį tikros gamtos, sidabrines egles, veją ir mielus jiems patiems ir jų vaikams prisiminimus. Apie tai trumpame filme papasakos Vytautas Galbuogis,  rašinių po Airiją mūsų tinklapiui  autorius, baldų dekupažo meistras ir to rajono gyventojas. Filme yra ir LNK TV reportažo “24 valandos“ fragmentas.

Tiems, kuriems “Senukai“  išdygo po langais, gali pasidalyti „įspūdžiais“ apie triukšmą ankstų rytą, sudegusio automobilinio kuro kvapą ir panašius dalykus, kurie miegamąjam miesto rajone virto tikrais svetimkūniais. Juk tas, anot Jurgio Kunčino, žmogidžių gyventojas  visą gyvenimą priverstas suktis karuselėje: žmogidė – sodas – garažas. Neatimkime jiems galimybės turėti gamtos lopinėlio tiesiai po langais, jiems tai tikra atgaiva. Net New Jorke, Wall streeto rajone, tarp dangų remiančių statinių pasodinti medžiai, pastatyti suoleliai ir stalai, kad klerkai, kramsnodami savo užkandžius darbo pertraukėlės metu,  pajustų iliuziją lyg  gamtoje būtų …

Kaip manote, kas lemia sprendimus bet kur statyti prekybos centrus. Tai jau visiškai panašu į anais laikais priimtą sprendimą išgriauti centrinės Alytaus miesto aikštės šiaurinę dalį. Vandalizmas dėl neišmanymo ar vardan pinigų?

Kamera ir montažas   Dzilbus + LNK TV laidos “24 valandos“ fragmentas 

Balos epopeja: prakeiksmus keičia pagyros

Dar bendruomeninėje santvarkoje vyravo schema: vienas gentainis gavo (sumedžiojo, rado, suveikė) BA, kitas panašiai įgijo BU, dar kitas – BY. Tačiau genties vadas tarė: BA-BU-BY ir pasiėme viską. Slenka tūkstantmečiai, žmogus netobulėja. Tobulėja technika, technologijos. Tobulėja gentainių (šiandien valstybės piliečių) apvogimo metodika, o manipuliacijos šioje srityje prilygsta nanotechnologijoms. Šunponis cypėje – ypatingai retas reiškinys – kaip žemės drebėjimas Punios girininkijoje. Sąžinės likučių dar nepraradę nusišauna, kiti eina į Europarlamentą . Klasika.

Apie 1959 metus pietinėje miesto dalyje kūrėsi mažų suomiškų individualių namelių kvartalas Sūduvos, Dainavos ir Skalvos gatvėse. Pusę šimtmečio telkšantis vandens telkinys gatvėje – neįkandamas riešutėlis miesto tėvams.

Trumpa ekskursija į sąvokų pasaulį. Baudžiavinėje santvarkoje tik neišmintingas ponas nesirūpino savo baudžiauninkų elementariais poreikiais. Kuo skiriasi ponas nuo šunponio? Valdžios ponas rūpinasi savo piliečiais, valdžios šunponis – niekada,  jam svarbu savi, giminaičių ar draugelių reikaliukai. Šioje gatvėje negyveno nė vienas valdžios žmogus, todėl gatvės likimas niekam ir nerūpėjo, išskyrus vietinius bėdžius. Naujieji miesto rajonai buvo išpuoselėti net kojų Alytuje nespėjus apšilti jų naujakuriams. Kai Sūduvos gatvę nuolat siaubė tvanas, dalis jų net gimę nebuvo ar gyveno aplinkiniuose kaimuose. Bet naujakurių tarpe buvo valdžios atstovai,  ten kur atstovai ten ir miesto prioritetai. Aksioma.

Dar sovietmečiu buhalteris J. Čelkys, auksarankis stalius A. Rakauskas, ekonomistas J. Unguraitis, kiti eiliniai gatvės gyventojai keletą kartų kreipėsi į tuometinę miesto valdžią pagalbos. Nesulaukė. Tyliai užgeso belaukdami. Trys kartos užaugo prie balos. Šventajame Rašte pasakyta „Belsk ir bus atidaryta“ ir tik einant 18-tiems Nepriklausomybės metams, po įnirtingo beldimo į miesto tėvų sąžinę, durys atsidarė. Rengiamas projektas, planuojami ir vykdomi darbai. Nepraėjo ir keletas mėnesių, kai moterys, eidamos į darbą jau nesiauna guminių aukštaaulių.  Gal tik vaikai nukabins nosį netekę „vandens parko“. Dėkojame miesto valdžiai už rūpestį, už šiuolaikinę gatvę su šaligatviais ir žalia veja, tiesiog fantastika. Vėliau – nereiškia niekada.

Išskirtinį dėmesį gatvės likimui rodė alytiškis, garbingas vyras Henrikas Šyvokas iš Kurorto. Gal todėl, kad tikras alytiškis ir todėl, kad jam svarbu harmoninga ir nuosekli miesto plėtra. O ir tuometinė miesto valdžia įrodė, jog Gordijaus mazgai perkertami, o neišgliaudomi riešutai skyla. Šaunuoliai.

Belieka konstatuoti, jog net eilinis pilietis nesinaudodamas pažintimis ir nenešdamas bakšišo, ištisus 50 metų kantriai darydamas pilietinius žygius, gali pasiekti tikslą. Panašu, jog Sizifas vartosi karste.
Niekada nesakykime, jog valdžiažmogiai tai tik vagys ir savanaudžiai. Yra ten padorių, sąžiningų, dirbančių,  neturinčių laiko ir galimybių plepėti prieš TV kameras  ar mėtytis pažadų kekėmis.  Pastarųjų apgailėtina mažuma ir ne jie valdo ar vadovauja.

Praktinis patarimas miestelėnams: belskite ir veikite!

Daugiau šia tema:

□ Reportažas iš balos

Jannai ir kitiems  Vokietijoje siūlome žiūrėti filmuką Dailymotion svetainėje, nes YouTub’as  blokavo šį videosiužetą (As a result, your video is blocked in these locations: Germany).

Kamera ir montažas – Dzilbus    ||     Trukmė   03:43

Zenonas Bulgakovas ir Alytus

Miesto fotometraštininkas gimė, gyvena ir dirba Alytuje, čia 1968 ir surengė pirmąją autorinę fotografijos parodą. Nuo 1970 metų Lietuvos fotografijos meno draugijos narys. Per tris kūrybinio darbo dešimtmečius fotomenininko darbų albume – Senojo Alytaus vaizdai ir žmonės, peizažai ir portretai, fotomontažai. Labiausiai jis vertinamas už montažus, peizažus, aktus.

Alytiškiams Zenonas Bulgakovas  labiau žinomas kaip žmogus su fotoaparatu. Tačiau Zenonas šeštame-septintame dešimtmetyje virkdė bosinę gitarą grodamas “Nemuno“ restorane. Glūkoiduose “Alytaus muzmenų“ fotogalerijoje turime to laikmečio foto su visa grupe. O kūrybos kelias prasidėjo nuo tapybos ir jai  paskutiniuoju kūrybos laikotarpiu jis visiškai atsidavė.

Alytaus Jurgio Kunčino  bibliotekoje Zenonas Bulgakovas ir salonas “Balta varna” pristatė tapybos parodą “Apie miestą su meile”. Čia rasime alytiškio širdžiai brangių vaizdų: peizažai, gatvės , statiniai. Tiltelis prie Žaliosios mokyklos – čia geografijos mokytoja L. Kunčinienė savo auklėtinius mokė kaip praktikoje nustatyti šlaito aukštį naudojant nivelyrą. Namai, kurių jau nėra arba išnyks iš miesto veido. Prisiminkime miesto aikštę, jos šiaurinės dalies likimą, kai statiniai “ekspertų“ buvo nurašyti į beverčių kategoriją.

Jūsų dėmesiui keletas tapybos darbų, pristatytų parodoje. Kviečiame aplankyti J. Kunčino biblioteką, pasigrožėti Zenono darbais. Galite nebrangiai jų įsigyti. Paroda dar veikia.

Vienos dienos kronika (2): MIESTO SODAS

Pirmoji dalis – “Pliažas“, čia – tęsinys, kuriame aprašomi miesto sodo XX amžiaus, septinto dešimtmečio lankytojų papročiai ir įpročiai. Visi aprašyti dalykai – neišgalvoti ir nepagražinti, gali būti, jog kai kas tiesiog pamiršta. Alytaus planas 1967 gali praversti skaitant, o atspausdinus, jį tiktų pasikabinti kad ir palėpėje, ten kur stovi nereikalingi, bet kažkodėl neišmetami daiktai.

aa

MIESTO SODAS

Pavakarė. Alvydas su Gintu ruošiasi eiti į miestą. Ant nuogo kūno velkasi T-Shirts, o ant viršaus dar bitlovkę. Kulturizmo pratimai neduoda greito efekto ir toks “užpildas“ vizualiai gali kompensuoti muskulatūros neprieauglį. Tada einant iš Madrido į miestą, pakeliui tekdavo sutikti bent 10 draugų, pasisveikinti su jais. Šiandien 10 kartų einant tuo pačiu maršrutu, pažįstamo veido gali ir nepamatyti.

Pakeliui, prie “Saulutės“ Virgius, tik prieš savaitę įvykdęs šaudymo kandidato į sporto meistrus reikalavimus, demonstruoja savo naują pneumatinį vokišką šautuvą ir siekia naujų aukštumų. Algis Adomaitis iš Madrido atsistoja 20 metrų atstumu nuo šaulio, įsikanda cigaretę ir sutinka, kad Virgius pataikys į ją. Dar kelia sąlygą: jei Virgius kliudys jo galvą, jam kandidatas į meistrus sumokės 10 rublių. Po akimirkos cigaretė pavirsta dulkėmis. Šekspyras būti taikiniu sutinka be draudiminių susitarimų, jis smilium ir nykščiu laikys penkių kapeikų monetą. Rezultatas tas pats, tik dulkių nėra. 2008 metų birželio pabaigoje Virgius apgailestavo, jog šernai neateina į pamėgtas vietas, gal jie nujaučia, kad glukzauras tiesiog niekada neprašauna pro šalį.

Jau centre išdygsta keistas seniokas. Mindaugas “Fantomas“ Pilkonis, šiandien lauko akmenis profesionaliai verčia architektūrinėm detalėm ir sėkmingai iš to valgo duoną. Fantomas pakeičia savo išvaizdą: skrybėlė, prilipinti ūsai su barzda, tamsus kostiumas, vienoje rankoje lazda lenktu galu, kitoje portfelis. Taip sėkmingai jis kvailino savo geriausius draugus, nes niekas jo neatpažino. Priėjęs prie seno gastronomo stovinčio būrelio saviškių ir galantiškai pasisveikinęs, klausia kur yra viešbutis. Kaip neparodysi kelio Alytuje dar nematytam prieškarinės Lietuvos inteligentui. Nebent kildavo klausimėlis ar senukas nori patekti į viešbutį ar į pasakų namelį – vietą, kur gyveno linksmos mergaitės.

Miesto sodas buvo traukos centras. Visai kaip dabar, tik tada ten dar buvo GRYBAS ir ploščiadkė, kurioje vykdavo šokių vakarėliai, vadinkim diskoteka, ir jokių DJ, tik gyva muzika. Vėliau šiuos akcentus, kalbant Rimo Buroko terminologija, nugriovė intelektualūs vandalai. Grojo čia maestro Jonas Pavilonis, Romas “Cviakas“ Vaitkevičius, Liudas “Bulka“ Bulkevičius, Vytautas “Styga“ Palubinskas, o iš rekrūtų rusų kariuomenėje trumpų atostogų grįžęs Alvydas A. Jegelevičius net sudainavo bitlų “Oh, Darling“ ir “Let It Be“. Tai buvo tikras furoras. Dar viena detalė: šokančiųjų ir stebėtojų buvo maždaug po lygiai. Pažiopsoti prie tvoros ateidavo ir vaikai be tėvelių ir tėveliai su mamytėm, akies krašteliu besistengiantys pamatyti kokią panelę pakabins jų sūnelis arba atidžiai stebėti kaip šokių aikštelėje auga jų dukrelės reitingas.

Apie aštuntą vakare, sodo prieigose jaučiasi pagyvėjimas. Po GRYBU taip pat. Besišypsanti bufetininkė pro langelį vikriai dalija limonadą, saldainius „Karakum“, drumstą žigulinį alų. Pagal blatą galima gauti kai ką stipresnio. Šiais laikais Lietuvoje pagal blatą galima gauti sklypą UNESCO saugomose teritorijose.

Tada čia rinkdavosi visi vietiniai iš Centro, Kurorto, Kriaušiaus, Madrido ar Suvalkų. Kartais kildavo muštynės, tema ta pati: vietiniai kala atėjūnus (dabar vadintume miesto svečiais). Šiandien tendencija gali išlikti – turkai, vietnamiečiai, kinai gali tapti pretekstu santykiams aiškintis. Labiau intrigavo kovos tarp panelių. Nusiauna batelį ir kala kulniuku konkurentei į galvą. Nesutarimų subjektais dažniausiai buvo Kriaušiaus berniukai.

Blatniausi vyrukai buvo iš Kriaušiaus: Kobra, Škalba, Kunė, Ožys, Aninė – jų ir kelnės buvo labiausiai platėjančios, nes turėjo savo kampe siuvėją, kuris kitų miesto rajonų stiliagas tiesiog ignoravo. Čempionas buvo Čarlis iš Kurorto, jo kelnių vėjare švytavo trys grandinėlės, kai kas teigia matęs net keturias šviečiančias lemputes. Kriaušius buvo turtingas ir gražiausiom miesto panelėm: Virga, Albina, Roma, Greta etc., o į mis Alytus titulą pretenduoti galėjo tik Dana Lydytė iš Kurorto. Nors Albertas “Kobra“ Sakalnykas nepamiršdavo abejojantiems priminti, jog gražesnių už jo Dalią Alytuje tiesiog nėra. Deja, oficialių mis paradų tada dar nebuvo, tad liko tik nuomonių įvairovė. Norinčių pakviesti gražuoles šokiui buvo pakankamai, bet ne visi turėjo kapeikų bilietui. Tad tie, nelabai pasiturintys, jau pritemus, apie pusę vienuoliktos, pradeda lipti per ploščiadkės tvorą. Lengviausia ją įveikti buvo galima kampe link Angelo arba prie pat scenos.

Dėmesio centre dvi ploščiadkės įžimybės: Juozas “Kamas“ Kaminskas ir Juozas “Bunka“ Petraitis, tada KPI (dabar KTU) penkto kurso studentai, besimokantys tik gerais ir labai gerais pažymiais. Abu ne mažiau kaip šešių pėdų ūgio ir su kostiumais – visai kaip Hollywood‘o grandai per oskarų įteikimą. Beje, vienas į kitą kreipdavosi “pone“, o jų leksika buvo išskirtinė. Pirmo Alytaus (anoj pusėj) bariuke p. Petraitis padavėją kalbino taip – “maloni ponia, prie alaus prašau pateikti ir lesalą“. Jie visiems darė į s p ū d į, o kai kuriems ir į t a k ą.

Bunka labai mėgo laukinius Afrikos gyvūnus. Grįždamas iš “Trijų mergelių“ kavinės Kaune, naktį iš zoologijos sodo “pasiskolino“ naujagimius liūtukus. Atnešė juos į 4-tą studentų bendrabutį Vydūno alėjoje, prižadino komendantę, kad kartu įsiamžintų nuotraukoje. Aišku, po akto, Juozas juos grąžino atgal, nes puikiai suvokė, jog tikroji “kačiukų“ vieta – pas mamą liūtę.

Priešpaskutinis šokis: kviečia merginos. Kaip imperatoriaus Trajano laikais, falanga mergaičių, žybsinčiom akutėm, dar nepradėjus muzikantams groti, pasistumdydamos tarpusavyje, pasiduoda link berniukų. Partnerius renkasi be klaidų. Taigi pakabinti panelę problemų nebuvo, galvos skausmą kėlė mintis į kurį miesto kampą ją reikės lydėti, todėl Kriaušiaus ar Centro panos buvo populiaresnės nei gyvenusios anoj pusėj (Pirmame Alytuje) ar prie sanatorijos. Nebent turėjo išskirtinių pomėgių ir tai buvo žinoma plačiam šokėjų ratui.

Alvydas paskaičiavo, jog panos pagal tuometinę vertybių skalę buvo tik šeštoje vietoje po muzikos, tapybos, body building‘o, E.M. Remarko ar Emilio Zolia ir pliažo. Įprotis sekmadienį grįžti namo laiku, keldavo mylimų tėvelių susižavėjimą. Nors tikroji priežastis buvo kita: pirmą valandą nakties Luxemburgo radijas pradeda transliuoti hitparadą. Tvankią naktį, svirpiant lietuviškom cikadom ir spidolom, vakaronė tęsiasi. Tą naktį jie pirmą kartą išgirdo Pink Floyd – “See Emily Play“, kartu taip prasidėjo šios britų grupės maršas per pasaulį. Tikimybė, kad šiandien net įvairių zvonkių gerbėjai žino kas yra “pinkai“ – išlieka.

________________________

Skaitantieji gali pasigesti tokių miesto rajonų kaip Dainava, Vidzgiris, Putinai. Veiksmas vyko tuo laiku, kai ŽMOGIDĖS Alytuje dar nebuvo statomos, vasarą dabartinėje jų vietoje žaliavo bulvių laukai.

P.S. Jei rašliava patiko, galėtų būti tęsiama …

□ Ankstesnės Alvydo ir Ginto patirtys

□ Pirma dalis – Vienos dienos kronika (1): PLIAŽAS

Vienos dienos kronika (1): PLIAŽAS

Tai pirma dalis – apie miesto pliažą Lelijų gatvėje. Visi aprašyti dalykai – neišgalvoti ir nepagražinti, gali būti, jog kai kas tiesiog pamiršta. Alytaus planas 1967 gali praversti skaitant, o atspausdinus, jį tiktų pasikabinti kad ir palėpėje, ten kur stovi nereikalingi, bet kažkodėl neišmetami daiktai.

aa

PLIAŽAS

Vasarą temsta vėlai. Alvydas su Gintu, kurių namus skiria 100 metrų, jau gerokai pramokę Morzės abėcėlę, prožektorių pagalba tariasi ką veikti kitą dieną. Tada namie telefonų Šikučių prospekte dar niekas neturėjo. Gal rytoj eiti į Vokiečių pliažą ir ten pavyks vėl pamatyti kaip būsimoji Alytaus futbolo garsenybė Algimantas “Liuba“ Eidukevičius lipa į pušį. Liuba labai bijo šunų. Vienas toks – Šančių plokščiadančių veislės šunėkas atklydo prie atokaitoje gulinėjančių Vytauto “Smiliaus“ Kunčino, Žorkos, Algirdo Žemaičio, bet tik būsimo “Dainavos“ puolėjo nervai neišlaikė – jis kaip koks Borneo salos papuasas akimirksniu įsliuogė į storoką pušį. Ši istorija ėjo iš lūpų į lūpas ir vasaros pabaigoje jau buvo kalbama, jog Liuba iš pušies išlipo tik vakarop, kai pradėjo temti ir buvo tikras, jog teritorijoje tarp Žemaitės gatvės ir pylimo nėra nė vieno keturkojo. Aišku, tai smarkiai perdėta ir neatitinka tiesos.

Gal susitikti su Koškinu? Užvakar ryte, nuvažiavus su samokatais prie pylimo, girdykloje „Gegutė“ jie sutiko Kaniūkų sargą Koškiną, ką tik grįžusį nuo tilto po tarnybos, visiškai blaivų ir be gitaros. Įvykis neordinarinis. Kokie rišlūs minčių srautai virto pirmąsias 15 minučių: kaip jis k a i r e ranka šaškėmis aplošė Lietuvos šaškių čempioną alytiškį Adomavičių ar apie turėtą balsą “liričeski tenor“, kuris pavirto į “barchatni bas“ po to, kai jį sumušė sūnus. Vėliau, Koškinui įkalus šimtgramį, jam prasidėjo “kelionė“. Visai kaip Jimo Morrisono hite “The Soft Parade“ , kai Jimis sako “this is the best part of a trip“ ir audiencija buvo baigta.

Taigi sekančią dieną geriau pradėti nuo dinaminių ir statinių kultūrizmo pratimų, nes Koškinas déjà-vu. Steve Reeves buvo dievas – vyriško kūno grožio etalonas, o miesto pliaže Vaclovas Kleponis buvo vietinis etalonas tuometiniam jaunimėliui. Taigi tikslas aiškus – per vasarą reikia užsiauginti muskulatūrą ir tapti vietiniais kietiakais.

10 valandą ryte pliažas dar tuščias, tik žilagalvis mokytojas pensininkas Narijauskas, jau išsimaudęs, lėtai kopia šlaitu namo. Oras bus toks kaip vakar: karšta ir tvanku. Kobra ir Leva (vėliau perėmęs antkapių kalinėtojo patirtį iš mokytojo Ipolito Kiaunės) jau sėdi prie gelbėjimo stoties. Spidolos antena ištraukta iki galo. 10 val. 10 minučių Libera Europa pradės roko apžvalgą. Beach Boys – “Good Vibration“ tada apžavėjo negirdėtais elektroniniais vojažais į nepažintą garsų pasaulį. Taigi šis gabalas – visų techno stiliaus išradėjų krikštatėvis. Dar po valandos pasirodo Vincas Kudirka, atsineša juostinį nešiojamą raudonos spalvos magą “Romantika“, maitinamą aštuoniomis apvaliomis batarkėmis, kurios leido išklausyti pora bitlų diskų. Pirkti naujų reikia eiti į krautuvę Zimavičienės mūre. Aišku, Vincą jau nuo seno gastronomo atlydėjo gausus būrys fanų, lyg dabartinį aštuoniolikmetį turintį apynaujį BMW. Tada Vincas atnešė vokiečių žurnalą “Bravo“, niekam anksčiau nematytą, kuriame buvo didelė Jimi Hendrix nuotrauka. Pamatyti Jimį ir dar spalvotą – jau savaime buvo topas.

Pliažas sparčiai pildosi. Ateina būriai vaikų, renkasi panelės, vis dairosi ar jos tikrai stebimos. Pasirodo tinklininkų plejada – Albino Šukaičio auklėtiniai: broliai Šyvokai, broliai Gustaičiai, Antanas “Jaška“ Jasionis, Rūta Kyguolytė, Algis “Bundzius“ Kyguolis. Susiformuoja bent pora ratukų, kiti muša bobą. Ypač nepageidaujami buvo nemokantys kamuolį pjauti iš riešo. Prie vandentraukės, po gluosniu kortomis ačko lošia Strielka, Kubė, Kazys ir Vytas Barauskai, Pupa (“atiduok tū-ū-ū-zą!!!“).

Lygiai trečią valandą po pietų visos pliažo spidolos nustatomos trumpų bangų 31 m diapazonu, gali pasijusti, lyg būtum Rimini. Radio Praha pradeda transliacijas italų kalba ir mielai pildo Italijos piliečių pageidavimus: skamba Adriano Celentano, Rita Pavone, Salvatore Adamo, Jani Morandi, Domeniko Modunjo. Labai mėgsta italai sveikinti savo artimuosius taip, kad girdėtų ir kaimynas ar bendradarbė visi ir visos fratelli ar soreli. Įpročiai tie patys kaip ir šiandieninių Lietuvos pageidavimų koncertų klausytojų ar užsakovų. Labai smagu išgirsti savo vardą ir pavardę per radiją. Dvasinis orgazmas pasiekiamas greitai ir paprastomis priemonėmis.

Maudynės tokią dieną buvo tikra atgaiva. Nemuno vanduo, kai pasineri atmerktomis akimis, permatomas net prie vandentraukės akmenų, kur vaikų gausybė mėgo turkštis, jau nekalbant apie jo skaidrumą ant srovukės. Nuo vandentraukės akmenų Nemuną skersai pernerdavo Bronka Mazaliauskas ir Alba Dapkevičius, abu vietiniai, iš Kurorto. Ištroškusieji romantikos ar įspūdžių, Nemuno pakrante aukštyn gali nueiti iki trąšų sandėlio ar net Vokiečių pliažo ir pasileisti iki miesto pliažo. Jau už barono, pačiame vidury upės sutinki Nijolę Mitrulevičiūtę, besileidžiančią nuo technikumo, tada Lietuvos moksleivių lengvosios atletikos rinktinės narę. Taigi, pasitaikydavo drąsių panelių.

O didžiausia atrakcija – barža su sieliais. Kiekvienas save gerbiantis pliažo plaukikas būtinai turi priplaukti prie vidurupiu plukdomų surištų rąstų, užsiropšti ant jų ir ant galvos nušokti atgal į upę. Kai tokių plaukikų kokie septyniasdešimt trys, garlaivio kapitono padėjėjas su ilga kartimi nespėdavo visų vaikyti. Kyla įtarimas, jog tuometiniai Nemuno jūrininkai mielai pliažą būtų apiplaukę pro abi dailidkes, deja, tas kelias jau neatmenamais laikais buvo išdžiūvęs.

Alvydo ir Ginto skrandžiai pradeda mušti gongą, jie pro miškelį, sportcelę patraukia namo. Jų dar laukia vakaro vinis – MIESTO SODAS, kuriame susirinks jaunimo elitas – Kriaušiaus asai, pretendentės į mis Alytus, laukinių Afrikos gyvūnų gerbėjas Juozas “Bunka“ Petraitis, Fantomas ir kiti intriguojantys reiškiniai.

Pradžia ir tęsiniai:

□  Ankstesnės Alvydo ir Ginto patirtys

Vienos dienos kronika (2): MIESTO SODAS

Vienos dienos kronika (3): RESTORANAS

Alytaus miesto šventė 2008

GLŪKOIDAI: GYVAS GARSAS ALYTUJE

Birželio 14 d. (šeštadienį)15.30 val. Dailės mokyklos kolonada (S.Dariaus ir S. Girėno g. 25, Alytus) koncertas „Šaukštais po pietų“. Dalyvauja: Alvydas Augustinas Jegelevičius (Vilnius – Alytus), Darius Mileris Nojus (Dublinas – Alytus), Artūras Sikorskis (Alytus), ROKIS (Lenkija), Jonas Baltokas (Vilnius – Klaipėda), Darius Žvirblis (Klaipėda). Žiūrėkite skelbimą.

Šeštadienį, birželio 14 dieną 15.50 miesto sodo ploščiatkėje su savo kūrybos dainomis pasirodys dar vienas glūkoidas – Albertas „Šekspyras“ Antanavičius. Žiūrėkite skelbimą.

FG

FG

FG

FG

KELETAS ŠVENTĖS AKIMIRKŲ

Trukmė 2:48 

Reportažas iš balos


Nuo 1961 metų rausvi ir trispalviai miesto valdininkai niekaip nesuvokia savo prievolės tarnauti miestui. Įrengti vandens pramogas, tokias kaip Druskininkuose, Alytaus klerkai, sugebantys tik leidimus dalinti maximoms statyti, nepajėgs. Filmo tema – naturaliai susiformavusi atrakcija . Nesmarkus lietus lijo visą naktį. Tie, vaikščiojantys baloje, nėra teletabiai – tai jau trečioji karta, besinaudojanti miesto valdžios “dėmesiu“.

Trukmė 00:02:21

Gyvenimo manai, filai ir fanai

Sparnuota frazė, jog šiandien Alytuje rasti alytiškį yra sunkiau negu Amerikoje indėną, neturėtų žeisti alytiškių. Prasmė kita – ar tikrai šeimininkiškai ir su meile puoselėjamas miestas, ar maximų invazija išspręs automobilių stovėjimo problemas miegamuose rajonuose ir išgražins duobėtas, dulkėtas kai kuriuose miesto rajonuose pusei amžiaus užmirštas gatves. Gal aukščiausios būsto šildymo kainos Lietuvoje, taip pat gero ūkininkavimo “top rezultatas“. Kuo mielas ir mylimas gimtasis miestas – skaitykite Rasos Petkevičienės pastebėjimuose

RASA PETKEVIČIENĖ

Išsiskleidus ir pražydus visai Alytaus medžių įvairovei, nepaisant daugybės savojo ego pasipriešinimų, ėmiau prasprogau ir aš. Nežinau, kas man pasitarnavo „Višniavskio tepalu“, ( kaip žinia, jis tik padeda greičiau prasprogti, bet negydo), bijodama, jog daugelis dalykų nepradėtų „dvokti“, skubiai ėmiausi savigydos – pasikalbėjimo.
O kalbėtis noriu apie Alytų ir santykį su juo. Klausimų kyla daug. Ir filosofiškų (lai neįsižeidžia pragmatiškieji protai). Kas man yra ši erdvė? Koks jis ir ką man reiškia mano gimtasis miestas?. Ar pagal jį aš galiu atpažinti save ir būti atpažinta? Ar aš suvokiu savo miestą, kaip savo sielos tėvynę, tuo pačiu tapdama jos atradėja. Ar mano miestas tampa mano dvasinio gyvenimo forma, ar pasaulis yra ten, kur esu aš, mano „kūryba“, intelektualiniai „projektai“ ir idėjos; nes , jei pasaulis yra ten – kur manęs nėra, tai, deja, jau ne laisvo, o masinio žmogaus galvosena ir jausena.

Taigi, gimtasis miestas man visų pirma yra dvasinės priklausomybės forma; ir nesvarbu, kokiame pasaulio krašte bebūčiau, begyvenčiau, visur ir visada jausiuos alytiškė. Bet būna visaip. O tame „visaip“ gali visaip ir atsitikti, netgi baisiausia: kai tavo miestas tampa tik fizine buvimo vieta, tuo pačiu tavo dvasinė tėvynė – beprasme ir nužmoginta.

O kai jau „šitei“, tai tavo „miescelis“ tampa absoliučiai nesaugus nuo mūsų pačių ir mums patiems. Dėl baimės bei abejingumo, paruošiančių sąlygas įvairaus plauko piratukų siautėjimui, kurių laivas, užuodus grobį, netikėtai išnyra iš tamsos – paplėšikauja paplėšikauja – ir vėl išnyksta tamsoje. Dažnas taip pat ir „lapių vištidėje“ populiacijos pagausėjimas bei europietiškas kelnes užsimovusių įvairių strateguotojų bei „projektų“ darytojų radimasis. Ir vis tai – „tam“, „kažkokiam“ Alytui. O iš tikrųjų – tai jo grobstymas gabalėliais, idant patogiai įsitaisyčiau valdžioje, įtakų sferoje, nuosavam rezervate su aukšta tvora ir užrašu „piktas šuo“ (suprask: privati valda). Yra daug prasigyvenimo šaltinių žmogui, alytiškiui – taip pat…

Va, jeigu aš atsidurčiau įtakų sferon, tai projektus leisčiau „daryti“ tik gerai atpažintam – šitam Alytui. Šitam, kuriame gimė idėja sukurti gliukoidų judėjimą, šitam, kur gyvena Vidzgirio krašto „Mekas“ – Dzilbus, šiam, kur gimė ir gyveno , o dabar sugrįžta kartu su ataidinčiais „Karklais“ ar žuveliokų radimosi paaiškinimu Alvydas J. Šiam, kuriame „nuo amžių“ būna pastovi, kantri ir ištikima Alvydo P. Studija, amžinam gyvenimui tyliai prikelianti kuklius ir nebylius daiktus, Vidzgirio sniegus, Nemuno, jo šilų bei pušynų atodangas ar vieną kitą, širdį tirpdantį, rūkais apėjusį Alytaus kampelį. Šitam, į kurį akivaizdžiai ar neakivaizdžiai, bet su meile, ilgesiu ir paprastu teisumu iš senutės Europos sugrįžta Žana. Šitam, užauginusiam sostinei daktarą, nepaliaujamai kartojantį: „Alytus man – šventas dalykas“. Šitam, kuriame veikia Giedrės biblioteka su visom jos „baltom varnom“. Ir pagaliau šitam, kurio kasdienybės, švenčių bei permainų aktyvus dalyvis bei reiškėjas ryškus Alytaus veidas – Kolia bei anam, kuriame taip skausmingai, atviri ir pasitikėdami, savąsiais žaizdas liudijo Alytaus sužeistieji – Tafilius ir Vitas Tankistas. Anam, kuriame sporto reikalą nušviesdavo žymus futbolo ekspertas ir komentatorius Zavilė, kur Traktoristų gatve elegantiškai ir išdidžiai vaikščiodavo aristokratiškasis Kelmelis, kaskart vis užsukdamas proletarų grytelėsna papasakoti kaip ten – Paryžiuje… Tuo pačiu rasdamas progą priminti ir paaiškinti paikoms to meto neišmanėlėms, jog ryškiai raudonai dažytos lūpos yra vulgaru, neskoninga ir, pav., Paryžiuje to nepamatysi…

Tai tiek tos „koncepcijos“, Mielieji. Bet prieš darant projektus reikėtų įsisąmoninti, jog visa tai pirmiausia reikalinga mums:
# 1 Dėl savosios kultūrinės indentifikacijos, kad galėtume mąstyti savojo miesto ( o gal net savosios Tėvynės) kultūrinę lemtį.
# 2 Dėl to, kad būtume suprantami, o ne juokingi ir niekingi patys sau ir kitiems Europiniame kontekste: dėdamiesi didesniais anglais nei patys anglai, didesniais olandais, nei patys olandai, vienžo – didesniais europiečiais nei laisvosios Europos senbuviai.
Atpažinkime save, „nesisarmatykim“ savęs ir – „identifikuokimės“ .

Alytuje kalnų medžiai?

Prisimenant kaip centrinėje miesto aikštėje buvo buldozeriais nušluota seniems alytiškiams mieli pastatai: muzikos mokykla su kampe buvusiu knygynu, kai šeštame dešimtmetyje pardavėjas moksleiviams sakydavo – canciuvinių nėla (suprask: sąsiuviniai jau išparduoti), tiras, valgykla, batų krautuvė. Ir liko merijos šešėlyje paslėpta beveidė aikštės dalis. Norisi tikėti, jog medžių iškirtimo ir naujų sodinimo akcija yra apgalvota, čia bent vienus kerta, kitus sodina. Palangoje irgi kilo šurmulys dėl J.Basanavičiaus gatvės kaštonų, kai viskas nurimo, šiandien matome gana neblogą rezultatą. Tačiau nuomonių šia tema gausybė ir dalis negatyvių. Janna taip pat ją turi ir dėsto savo pastebėjimuose.

JANNA RIABOVA-LEITL
dailininkė, Landau, Vokietija

Atvirai kalbant, aš nedažnai atvažiuoju į Alytų. Kaip nebūtų gaila, kiekvienąkart matau, kaip šis miestas keičiasi į blogąją pusę. Iš jaukaus, žalio miesto Alytus virsta miestu be veido ir struktūros, prigrūstą statinių be jokios architektūrinės minties, kartais netgi klaikių. Ne tik aš, bet ir mano bičiuliai vokiečiai, su kuriais svečiuojamės Alytuje, kiekvienos viešnagės metu užduodame sau klausimą: kas planuoja šį miestą ir išvis ar planuoja?
Viena iš dažniausiai mūsų lankomų ir mėgiamų vietų yra senasis miesto parkas. Koks šokas buvo vakar, kai pamačiau, jog gatvėje, vedančioje nuo centrinės miesto aikštės link Laisvės Angelo, ir pačioje aikštėje prie šios skulptūros pasidarbavo kirvis: iškirsti medžiai , gobę gatvę savo žaliais vainikais, aikštė atrodo nuoga ir plika.
Nereikia būti biologu ar gamtos mokslų žinovu, kad iš likusių kelmų suprastum, jog tie medžiai nebuvo pasenę, supuvę. Neatrodo, kad būtų trukdę ir eismui- juk toms liepoms apie 50 metų ir šitiek metų niekam netrukdė.

Galbūt, miesto valdžia pradėjo formuoti naująjį Alytaus veidą? “Liftingas” nūnai yra labai madingas mūsų visuomenėje ir ne tik damų tarpe, bet ir architektūroje, kai seniems mediniams namams įstato plastikinius langus, duris, aptaiso plastikiniais fasadais. Juk plastmasės nereikia dažyti , nereikia restauruoti. Taip ir su senais medžiais- užuot juos prižiūrėjus, paprasčiausia nuspręsta iškirsti, o vietoje jų pasodinti mažalapes liepas. Tai medžiai, kurie tikrai miesto valdžiai nekels rūpesčių, nes šios liepos turi mažą lapiją, taigi rudenį nereikės gatvių šluoti.

Deja, maža lapija nesaugos nei nuo dulkių, nei nuo saulės kaitros. Savivaldybės galvos pamiršta, kad lapuočiai vadinami miesto plaučiais. O Alytui, matant, kokiais mastais didėja transporto srautas, reikia kuo daugiau tokių “žaliųjų plaučių”. Deja, alytiškiams vietoj kuplių liepų bus prisodinta kalninių pušų. Gaila, kad Alytus neturi kalnų, bet tikiuosi, kad kitą kartą, kai atvažiuosiu čia pasisvečiuoti, miesto vidury naujai pasodintam pušynėlyje rasiu akmeninį Alpių kalnų landšaftą.
Dar pora žodžių apie liepą: šis medis daugelyje tautų nuo senovės laikomas meilės simboliu. Liepa buvo šventas keltų medis, taikos medis. Keltai sakė, kad kiekvienoj liepoj gyvena dievybė, ir tikėjo, kad tas, kuris nukirs liepą, bus labai nelaimingas.

Alytaus šypsenos ir grimasos

Daugiau šia tema:

Reportažas iš balos (2008.05.24)

Po metų-kitų švęsime 50 metų jubiliejų kai pietinėje Alytaus miesto dalyje, kuklių gatvelių sandūroje telkšo, anot glūkoido Vidmos sūnaus, didelė krūva vandens, kuri ir sausros metu puikiai matoma iš Pentagono palydovų. Užaugo trys kartos, kurios čia vaikystėje plukdė iš Vidzgirio pušies žievės išdrožtus ir popierinę burę turinčius laivelius. Jei pūsdavo palankus vėjas, regatos nugalėtojo brigas perplaukdavo balą per 5 minutes.

bala.jpg

Sezonas trukdavo devynis mėnesius kol bala užšaldavo. Tada vaikai važinėdavo ant šynelių arba ant užpakalio. Kitas malonus užsiėmimas, kai pavasarį iš trijų pusių gatvių viduriu subėgantys į balą upeliai virsdavo tokių laivelių slalomo trasomis. Nugali tas, kurio laivas pirmas pasiekia vandens saugyklą. Baksnojant lazda, buvo galima koreguoti tik to laivo plaukimo kryptį, kuris, pamiršęs tikslą, pasukdavo į apsemtą kaimyno daržą. Tokios taisyklės.

Šiandieninė kartos dešimtmečiai ne tokie romantiški, jie organizuoja baloje dviračių bulių kautynes arba stengiasi aptaškyti vienas kitą mėtomų akmenų purslais. Jei Quake3 deathmatch’e laimi surinkęs daugiausia fragų, tai čia laimėtojas privalo būti šlapias, bet būtinai neapsiverkęs. Ugdomos išlikimo, kovos už būvį savybės. Labai šiuolaikiška ir sukelia malonių emocijų. Gaila, bet suaugusieji to nevertina ir tyliai prakeikė buvusias ir esamas valdžias. Pastabūs sako, jog šiame rajone anais laikais negyveno komunistų partijos lyderiai, o Nepriklausomybės laikotarpyje miesto tėvai, todėl gatvių padėtis ir neturėjo gerėti.

sprendimas_janna.jpg

Klausimai:
#1 Kas kaltas, kad pusę amžiaus miestas neprižiūri savo gatvių: Landsbergis, DAX indekso kritimas Frankfurto akcijų rinkoje ar pernykštis kolorado vabalų antplūdis Balbieriškio bulvių laukuose?
#2 Gal galite išvardinti bent tris skirtumus tarp sovietmečio partinių bonzų ir dabartinių abonentinių šunponių įpročių, papročių ir mentaliteto
#3 (tik orakulams) kiek ateities generacijų dar galės naudotis landšafto įpatumais?

Būtų didelė netiesa sakyti, kad jie visi tokie. Dalis yra sąžiningi, pareigingi, įtakingi ir valstybiškai mąstantys, deja, jų mažuma. Jei būtų atvirkščiai, tokias problemas dešimtmečiais nereikėtų spręsti.

Daugiau šia tema:

Reportažas iš balos (2008.05.24)