Rolandas “atkasė“ dar vieną istorinę foto

Aštuntas ano amžiaus dešimtmetis. Vieta: panašu, jog tai kultūrkės vidiniame kieme. Viršuje: Valdas “Vatufkė“ Ogijenko – drumsai, Rolandas Daučiūnas – gitara. Apačioje – Robertas Balkauskas ir Gedas “Gizela“ Manerskas. Gedas 2016 vasarą specialiai atvyko iš USA ir sudalyvavo glukoidų sueigoje, padainavo ir pagrojo. Šaunuolis! Nuotrauką atsiuntė Rolandas Daučiūnas. Dėkojame. Taip vis pasipildo Alytaus MUZMENŲ GALERIJA – mūsų istorija.

Reklama

Verta prisiminti. Dar vienas muzikos kolektyvas-jubiliatas

 Po AISČIŲ sukelto furoro, miesto muzikinėje padangėje įsižiebė naujas šviesulys: Romo Stankevičiaus grupė, kurios įkūrimo jubiliejus – 40-metis sparčiai artėja. Apie tai išsamiai ir su dėmesiu rašo grupės dalyvis Vytautas Pavilonis (Barzda)

VYTAUTAS  PAVILONIS

Pavilonis vyt

Terminas “vokalinis-instrumentinis ansamblis“, atsirado apie 1960 metus, remiantis populiaria sovietinės ir Vakarų muzikos jaunimo banga. Būtent tada pradėjo formuotis muzikinės grupės, norinčios tapti Vakarų roko grupių pavyzdžiu savarankišku analogu (žinoma, pakoreguota pagal ideologija). Dėl ideologinių sumetimų/priežasčių, tais laikais, vadintis roko grupėmis nebuvo leista (roko muzika buvo paskelbta “pūvančių Vakarų kultūros produktas“). Todėl šioms grupėms, iš „ aukščiau “, buvo sukurtas pavadinimas – “vokalinis – instrumentinis ansamblis“ arba sutrumpintai – VIA. VIA buvo kuriami prie įvairių profsąjunginių kultūros institucijų: filharmonijoje, koncertinėse asociacijose. Be profesionalių kolektyvų, tuo pačiu laikotarpiu meno saviveiklos pagrindu kūrėsi VIA ansambliai ir pramonės įmonėse, globojamų vietinės valdžios ir profsąjungų. Tokios įmonės turėdavo pranašumą socialistinio darbo lenktynių rezultatams ir galimybę būti apdovanota socialistinio darbo spartuolio vėliava.

Tipinis VIA sudarė 6-10 ar daugiau žmonių, paprastai sudėtyje buvo keletas vokalistų ir multiinstrumentalistų su kolektyvo muzikos ir meno vadovu priešakyje. Dauguma muzikantų buvo profesionalai, nebūtinai su muzikiniu išsilavinimu (dokumentu), turintys nemažą muzikavimo patirtį, ir pakankamą lygį. Tuo labiau, kad racionaliai grojant vis naujus kūrinius, kiekviena repeticija arba koncertas papildo muzikantų meistriškumo bagažą.
VIA naudojami muzikos instrumentai atitiko tradicinių pop ir roko grupių rinkinį: elektrines, boso ir ritmo gitaros, garso spalvų ir tembro keitimo priedai, būgnai, įvairių tipų elektroniniai klavišiniai instrumentai, elektriniai vargonai ir sintezatoriai, garso stiprinimo įranga. Be šio rinkinio, kaip taisyklė, save gerbiantis ansamblis turėjo pučiamųjų instrumentų sekciją kūrinių improvizavimui, kontrapunktams ir replikoms įterpti, pavyzdžiui du trimitai, saksofonas (fleita) ir trombonas, įvairius liaudies instrumentus, barškučius, traškučius. Tinkamus, geresnės kokybės muzikos instrumentus įsigyti buvo pakankamai sunku, visi pirkimai vykdavo Maskvai palaiminus. Geriausiu atveju instrumentai/aparatūra būdavo vengrų, čeko slovakų, rytų vokiečių arba rusiški. Todėl buvo vargo derinant juos muzikavimo eigoje, ypač pučiamuosius. Trūkstamus komponentus gamindavome patys savo pirmaeilio darbo įmonėse arba per pažintis. Kartą, Telšiuose, po „Žemaitijos taurė“ laureatų koncerto, užkulisiuose vienas kolega, dabar neprisimenu kokio ansamblio, pasiteiravo, – kaip mes su tokiais „kibirais“ sugebame išgauti muziką ir laimėti?

Ansamblis Vynas aKoncertinį repertuarą sudarė daugiausia dainos, parašytos profesionalių kompozitorių ir poetų (t.y. kompozitorių ir rašytojų sąjungos narių), kruopščiai prižiūrima, kad nepatektų ko nors ideologiškai kenksmingo iš „supuvusių Vakarų“ arba vietinių rezistentų kūryba. Pirmoje 1980 metų dešimtmečio pusėje egzistavo net normatyvas: ne mažiau kaip 80% nuo VIA repertuaro turėjo būti “sovietinių kompozitorių dainos“ ir aranžuotės liaudies dainų temomis. Repertuaras privalėjo būti tvirtinamas miesto kultūros skyriuje. Reikia pažymėti, kad būtent VIA suformavo ir parengė pop ir roko muzikos kryptį. Tačiau, kaip sakoma – kiek galvų, tiek nuomonių. Dainų tekstai turėjo būti patriotiniai ir kariniais – patriotiniais motyvais, meilės lyrika (“platonizuotoje“ versijoje), privalėjo vyrauti grynai sovietiniai darbo romantikos motyvai, dainos aktualiomis temomis (pavyzdžiui, BAM statybai). Iš esmės dainos, ryškiai teigiamo krūvio, šlovinančios sovietinį gyvenimo būdą, tekstai apie laimę, džiaugsmą, darbo pasiekimus ir karinius žygdarbius. Teko R. Stankevičiui labai pasukti galvą, kad ansamblio repertuaras įtilptų į tuos rėmus, tuo pačiu būtų patrauklus rezistuojančiai prieš santvarką publikai. Panašu, Jam tai sekėsi daryti neblogai, nes, atrodo iš beviltiškos dainuškos instrumentuodavo labai solidų kūrinį su džiazo-roko elementais, neįtikėtinai įkomponuotais iš JAV grupės „Chicago“ muzikavimo stiliaus.

Apie Romualdą Stankevičių galima rašyti labai daug. Tačiau neišsiplečiant, – tai akivaizdžiai Dievo dovaną (charizmą) muzikavimui, kūrybai gavęs, labai jautrus, suprantantis, nuoširdus aplinkiniams ir korektiškas žmogus. Puikus aranžuotojas, kūrinio partijas (sekvenciją) sudėliodavo taip, kad skambėjimas būtų solidus anksčiau negirdėtas. Vokaliniam – instrumentiniam ansambliui didelę įtaką turėjo Lietuvos valstybinės filharmonijos ansamblis „Nerija“, vadovaujama Romualdo Bieliausko.
Taip pat buvo skiriamas nemažas dėmesys muzikantų sceninei estetikai/aprangai. Kostiumus kūrė ir siuvo profesionalių siuvyklų modeliuotojai atsižvelgiant į VIA kolektyvo narių pageidavimus. Elgesio norma, artistiškumas scenoje taip pat turėjo didelę svarbą VIA pasirodymui. Ypač dalyvaujant patriotinės dainos konkursuose. Judėjimas scenoje turėjo būti ribotas, šukuosenos – tvarkingos be išsišokimų. Už nuopelnus meno saviveiklai, kolektyvo vadovo teikimu, kultūros skyrius suteikdavo nusipelniusiems meno saviveiklos žymūno vardą, įteikdavo ženklelį ir pažymėjimą.
Ansamblis Vynas bTaigi, visą šį „užtaisą“ panoro turėti Alytaus vyno gamyklos vadovybė ir profsąjunga.
Grįžtant į 1975 metus svarbu pažymėti keletą detalių. Tų metų vasarą atostogų metu, atsitiktinai sutikau Palangos paplūdimyje besivoliojantį smėlyje Romualdą Stankevičių. Tuo metu Jis buvo Lietuvos valstybinės filharmonijos (LVF) VIA „Estradinės Melodijos“ boso gitaros virtuozu, vakarais koncertavo Palangos vasaros estradoje. Mudviem bendraujant kalba visą laiką sukosi apie muziką. Romas sakė, kad linkęs atsisakyti garbės groti LVF ansamblyje „Estradinės Melodijos“ (vadovas Juozas Tiškus), tikslu suburti alytiškius muzikantus rimtam muzikavimui Alytuje.
Savo žodį Romualdas ištesėjo jau 1976 metais rudenį. Atsisveikino su J. Tiškumi ir prasidėjo medžiagos ant rėmo tempimas būsimam vyno gamyklos VIA paveikslui Alytuje. Sekantis žingsnis – muzikantų ir dainininkų parinkimas.
Pradžiai Romualdas pats sėdo prie vargonų, pasitelkė gitarų valdytojus Kęstutį Manerską (ir vokalas), Liudą Bulkevičių (solinė gitara), Romą Muliuolį (boso gitara ir vokalas), būgnininką Vaclovą Kazlauską (taip pat dainuojantį solinius kūrinius). Tai vadinosi ritmo grupė. Dirbo intensyviai ir kryptingai, kad galėtų prisijungti vokalistai – Tatjana Baranauskienė, Romutė Skumanaitė, Danutė Mitrulevičiūtė. Vėliau atėjo eilė surinkti pūtikus – Algimantas Jasionis (sax, fleita, vokalas), Liudas Vaitkus (trombonas), Rimas Žukauskas (pavaduojantis trombonas), Edmundas Insoda (trimitas), Vytautas Pavilonis (trimitas, vokalas). Garso reguliavimui – aparatūros derinimui operuoti buvo pakviestas Vilius Čyžius.

Ansamblis VynasaŠiuos surinktus į vieną kolektyvą žmones jungė viena, galinga jungtis, – jie buvo bendraminčiai. Nuoširdžiai dirbo vardan bendro tikslo – muzikuoti taip, kaip dar niekas iki tol Alytuje to nedarė.
Visi muzikantai buvo įdarbinti, tais laikais tradicines pareigas: kai kurie dirbo ryšininkais automatinėje telefono stotyje pilnu etatu, kiti (pūtikai į vamzdžius) buvo įforminti šaltkalviais arba santechnikais antraeilėms pareigoms (pusei etato). Taigi, hobi, pamaitintas atlyginimu davė puikių rezultatų. Ansamblio vyrai ir moterys iš tiesų uoliai vykdė vadovo Romualdo nurodymus, todėl meistriškumas augo tarsi ant mielių.

Buvo ir juokučių. Pavyzdžiui, kai mane oficialiai priėmė į darbą, ir tapau pilnateisiu įmonės nariu. Gitaros burtininkas, dar nuo miesto parko estrados laikų, Liudas Bulkevičius, jau „patyręs“ vyno gamyklos darbuotojas sutiko supažindinti su produkcijos gamybos technologiniu procesu ir asortimentu. Man nematant dėl viso pikto įsidėjo stiklinę į chalato kišenę ir mudu išvykome. Kontroliniame punkte budintis, patikrinęs tik ką mano vardu išrašytą leidimą šelmiškai nusišypsojo. Panašu, jis iš karto suprato kuo tai baigsis. Matyt, toks, besidomintis vyno gamybos technologijomis buvau ne primas. Grįždamas nustebau, pasirodė, kad budinčių jau buvo du. Po viso šito vengiau vaikščioti tuo maršrutu, nes tai galėjo rimtai pakenkti karjerai.
Koncertų/pasirodymų skaičius vis augo. Vyrai iš savęs šaipėsi esantys ir juodadarbiai krovikai.

VynasTurimą aparatūrą, aprangą ir instrumentus reikėjo nunešti pakrovimui į autobusą žemyn iš ketvirto aukšto, o grįžus po koncerto (pirmą, antrą valandą nakties) viską tvarkingai užnešti atgal, nepaisant nuovargio. Išstudijavome visų tuometinių markių autobusus, – kaip patogiai ir saugiai pakrauti savo inventorių, kad dar ir patiems liktų vietos. Palankiausias iš jų mums buvo, kaimo daržinę primenantis, LIAZ markės autobusas. To meto vokalo ir instrumentų įgarsinimo aparatūra, įvairūs stovai būgnų sąstatui ir mikrofonams buvo griozdiški ir sunkūs, o vokiškius elektrinius vargonus „Vermona“ vyrai pavadino sofa – lova. Buvo griežtai priskirti atsakingi asmenys už tam tikros aparatūros pakrovimą ir iškrovimą. Pvz. pūtikai buvo atsakingi už vokalo įgarsinimo aparatūrą ir savo instrumentus.
Zemaitijos TaurePo keleto respublikinių ir tarptautinių konkursų ansamblis tapo žinomu ne tik Alytuje ir apylinkėse, vadovas nuosekliai rūpinosi, ieškojo naujovių, bandė įtraukti naujų muzikantų ir vokalistų. Ansamblyje debiutavo, puikiai grojantis gitara Valentinas Chlevickas, pagal profesiją architektas – širdyje bliuzmenas, turėjęs nemažą patirtį muzikuojant sostinėje su kompozitoriumi, architektu, dailininku Kęstučiu Antanėliu. O trimitininką E. Insodą pakeitė Juozas Korsakas. Tačiau muzikantų branduolys liko tas pats.
Ansamblio muzikantai turėjo ir neoficialų kampelį (apie 18 kv/m, įskaitant laiptus ir lengvą WC), vadinamą „Studio 2“ – diskusijų ringą. Talpinanti devynis klubo narius, o kartai jų tilpdavo ir daugiau. Čia, neskubantys namo, norintys giliau ir atviriau pakalbėti, prie taurelės mėgstamo gėrimo (galima buvo išsivirti arbatos), 2.20 metrų žemiau Alytaus lygio, aptarinėdavo koncertus, diskutuodavo apie muzikos raidą lokaliai ir pasaulyje.

Zymunas Gintarine Triuba 78 Auditorijoje buvo net „budinti“ gitara ir akordeonas, demonstraciniam reikalui esant. Galima buvo rūkyti (veikė ventiliacija, šildymas, vandentiekis ir nuotekos), ir net nusikeikti (pritrūkus argumentų). „Studio 2“ turėjo savo himną – Marlene Dietrich atliekamos dainos interpretaciją – „Wenn die Soldaten”: – Wenn die Soldaten Durch die Stadt marschieren, Öffnen die Mädchen Fenster und die Türen… Antroje dalyje himans pasibaigdavo žodžiais – “Glory, Glory, Hallelujah“… Tačiau dainos žodžiai buvo sukoreguoti, kai studijoje apsilankė Jurgis Kunčinas. Jis mokėjo vokiečių kalbą puikiai, įskaitant bavarų tarmę ir net slengą. Bunkerio tipo „Studio 2“ sienos apsaugodavo nuo kitų profesijų ir pomėgių žmonių ausis, nes diskusijų įkarštyje visko pasitaikydavo. „Studio 2“ buvo apsilankę ir garbūs svečiai (kompozitoriai, kultūros veikėjai) iš Lietuvos ir užsienio (Rusijos), tuo pačiu tikslu – aptarti prie taurelės arbatos. Filmavimo grupė iš Maskvos, kūrusi reportažą apie medvilnės kombinato kultūros rūmų veiklą centrinei sovietų TV, niekaip negalėjo suprasti, kad „Studio 2“ – tai privati valda. Jie sakė, kad ir pas juos Maskvoje yra kažkas panašaus, – užeiga centriniame bulvare…

Medvilnes VIA a1980 metai VIA buvo ypač reikšmingi, kai vyno gamyklos vadovybė nusprendė, kad ansamblį įmonei išlaikyti per didelė, nemažai kainuojanti prabanga. Laimei, tuo pačiu metu ėjo į pabaigą Alytaus medvilnės kombinato kultūros rūmų statybos pabaiga. Partijos ir profsąjungų sprendimu, kultūros rūmai, vadovaujami direktoriaus Vytauto Viskačkos (buvusį Kauno statybos tresto estradinio orkestro vadovą – saksofonininką), privalėjo knibždėti meno saviveiklos kolektyvais. Mūsų ansambliui visa tai labai tiko. Erdvios patalpos ansambliui buvo numatytos antrame aukšte. Kol vyko kultūros rūmų baigiamieji apdailos darbai glaudėmės laikinai mums skirtoje patalpoje. Akustinės garso savybės laikiname būste buvo siaubingos, tačiau dirbome toliau. Netinkamos sąlygos taip pat praplečia bendrą supratimą apie muzikos garsų sklidimą, kitu atveju nesugebėsime skirti gero nuo blogo.

Nelaimė. Būgnininkas Vaclovas Kazlauskas stipriai susižalojo ranką. Likome be pagrindinio ansamblio mušeikos, todėl vadovui skubiai teko ieškoti, kas galėtų pakeisti Vaclovą. Buvo pasirinktas Dainius Prusevičius, vėliau Supranavičius. Prie ansamblio prisijungė patyręs estrados vilkas, Vladimiras Bondarevas, žinomas slapyvardžiu „Žora“, Engelbert Humperdinck (tikrasis vardas Arnold George Dorsey) stiliaus dainų atlikėjas. Panašu, ir pravardę buvo gavęs nuo vardo – George (Žorž ☺), tiksliai nežinau. Tuo pačiu metu garso reguliatoriumi (operatoriumi) tapo Vytautas Kaupinis, daugelį metų muzikavęs kartu su jau minėtu V. Bondarevu. Taip pat koncertų konferansjė – Vytautas Kunčinas, skelbė ir aiškino žiūrovams programą, trumpai supažindindavo su atlikėjais, kūrinių autoriais, suskeldavo anekdotų, kol atsikvėps muzikantai.

Medvilnes VIAEpizodiškai vokaliniame – instrumentiniame ansamblyje grojo: saksofoninikas Rimantas Jočys (vėliau perėmęs kapelos „Dzūkija“ vairą), trimitininkas Bronius Plikionis, klavišininkas – akordeonistas Algimantas Jazbutis, saksofoninikas Kazimieras Jucys. Ir teatleidžia man tie, kurių čia nepaminėjau. Paprasčiausiai, dienoraščio nerašiau, o po tiek daug metų, labai pakeitusių gyvenimą ir įpročius Lietuvoje, kartu išblunka ir detalės. Daugelis mano minėtų žmonių senai paliko šį pasaulį.
Kviečiu diskusijai.

Atgarsiai po FM99 radio laidos apie Romą “Cveką“ Vaitkevičių

Kai buvo rengiama FM99 radio laida apie muzmeną Romą “Cveką“ Vaitkevičių, niekam nešovė mintis pasikviesti Vytautą “Stygą“ Palubinską, kuris betarpiškai, ne vienus metus bendravo su laidos herojais. Taigi, dalis svarbios informacijos nepasiekė klausytojų. Gražu, kai “Kūrikus“ pažinoję parašo į glūkoidus. Dėkojame Algirdui Verbauskui – “Kūrikų“ grupės nariui, Aldonai Marcinkevičienei, Juozui Muzikevičiui, Alvydui A. Jegelevičiui, Vladimirui “Žorai“ Bondarevui už komentarus, kuriais jie sėkmingai užpildo informacijos  spragas apie grupsą. Padėkos žodį tariame ir Vytautui, kad atsiliepė.

Keistesnių žodžių žodynėlis. Cveko bendraamžiams jo neprireiks, tačiau jaunimas straipsnyje naudojamų terminų neras niekur.
Fulė – futbolo kamuolys Bulka – XX amžiaus žymus Alytaus gitaristas Liudas Bulkevičius
Kelpša / Gruodelka – aukštesnės muzikos mokyklos (koledžai), pavadintos žinomų lietuvių kompozitorių pavardėmis
Polė – Kauno Politechnikos Institutas, dabar Kauno Technologijos Universitetas
Pajalnykas – lituoklis Aparaturščikas – garso aparatūros reguliuotojas ir taisytojas
Čmilskis – Ričardas Čmieliauskas, “Kūrikų“ grupės narys Klepas – pianinas

VYTAUTAS PALUBINSKAS

stygaGluk (čia pasisveikinimas), muzmenai, menininkai, rašinėtojai, kūrikai ( nuo žodžio kurti), futbolistai ir visi prijaučiantys Glūkoidams ir Glūkoidų respublikai… Ilgai tylėjau, bet FM99 radijo laida apie šviesios atminties Romą Vaitkevičių „Cveka-Degtuką“ pažadino šiltus prisiminimus, kuriais norėčiau pasidalinti, nes betarpiškai teko bendrauti su visa ta chebryte. Kai dabartiniai muzmenai, vaikomi A. Bytauto, gainiojo „fulę“ ar bandė savo jėgas rankinio aikštelėje, mes su Liudu „Bulka“ draskėmės tinklinio aikštelėje. „Cvekas“ futbolo vartuose… savaime suprantama nepamiršdami ir muzikos. Gaila, kad patirta trauma, atsitrenkus į futbolo vartų virpstą, uždarė Romui vartus į didįjį futbolą, bet dideliam džiaugsmui uždarė vartus ir į sovietinę armiją… Vėliau po „Cveko“ ir „Bulkiaus“ didžiųjų stojimų į „polę“, įvykdžius operaciją „nokautas“, nuo sovietinės kariuomenės buvo išgelbėtas ir “Bulkius“. Nepavykus įstoti į „polę“, „Cveko“ ir „Bulkiaus“ galvose gimė idėja mokytis muzikos aukštesnėje muzikos mokykloje „Kelpšoje“ ar „Gruodelkoje“, jau nepamenu kurioje.

_titras_kurikai_1972_irasas

Todėl abu aktyviai pradėjo mokytis groti „klepu“… Metais 1972, vienos repeticijos metu (repeticija vyko „kulturkės“ antrame aukšte), iš salės pasigirdo klasikinės muzikos “klepo“ akordai. Jonas Ptakauskas puolė slėpti „repeticijos skystį“, sakydamas, kad atėjo Jonas Pavilonis (tuo metu vadovavo Alytaus kultūros namų vokaliniam instrumentiniam ansambliui „Kūrikams“), „Čmilskis“ griebė „pajalnyką“, nes buvo ne tik bosistas, bet ir „aparatūrščikas“. Visus nuramino ramus „Bulkiaus“ balsas: „ramiai – suparalyžuotom rankom klasiką gali groti tik „Cvekas“… repeticija tęsėsi toliau… Galėčiau daug pasakoti apie „Cveko“ ir „Bulkiaus“ asmenybes, atskirai apie Juos kalbėti sunku … abu neišskiriami draugai, muzikantai, filosofai, talentai, žmonės iš didžiosios raidės su savo sunkiais ir skaudžiais likimais… Su jais abiem teko ir groti ir ginčytis įvairiausiom temom, saloje žaisti futbolą ir net žvejoti daug metų… Tiksliau nuo 1968 metų… Jei kam įdomu: bosinę gitarą paėmiau į rankas 1969 metais, pirmasis mokytojas – šviesios atminties Romas Muliuolis. Visus gerbiantis „Styga“ P.S. …jei kas darysit kokią istorinę laidą apie Alytaus muzikantus (ir ne tik apie muzikantus) apsidairykit aplinkui. Gal dar kas ką žino įdomaus…

Fotogalera “Kūrikai 1972“ – Aldonos Marcinkevičienės ir Algirdo Verbausko fotoarchyvai

galera_picassa-2013-KURIKAI

Vienos dienos kronika (3): RESTORANAS

Septintame dešimtmetyje alytiškius „Nemuno“ restorane linksmino Kęstas Pilvelis, Zenonas Bulgakovas, Žora Bondarevas, Vytautas Kaupinis, Juozas Navickas, Silvestras Seilius, Juzė Cegelskas, kiti. Jų įnašas į Alytaus subkultūrą nevienareikšmis. Nuo 1970 metų juos pakeitė jaunesni kolegos – “Aisčių“ muzikantai …

Galvos skausmo kur aštuntą dešimtmetį Alytuje praleisti savaitgalio vakarą nebuvo, nes nebuvo ir pasirinkimo. Tie laikai, kai miesto inteligentai vesdavosi savo atžalas į kultūrnamį žiūrėti Valentino Kirlio vaidintą Herkų Mantą jau buvo praėję.  „Nemuno “ restorane publika susirinkdavo iki devintos vakaro, nebent tai būtų uždaras užsakytas vakarėlis ir jau aštuntą šveicorius pro stiklines duris įtaigiai mojuoja ranka neigiamus ženklus, nepalikdamas vilties patekti į vidų. Tik ne muzikantams. Nors, kai naujai priimtas į darbą durų viršininkas karjieros pradžioje dar neatpažindavo etatinių muzmenų, Vacys pravesdavo jam supažindinimo procedūrą: esu Vaclovas Kazlauskas – septynios arklio jėgos, muzikantas, o čia mano kovos draugai – Vycka ir Dzilbus. Šį kartą atleidžiu, bet ryt vakare vartelius atkelk laiku ir plačiai.

restoran_maket
Restorane baro tada dar nebuvo, bet tik įėjus, pirmame aukšte, šalia rūbinės buvo toks bufetas, kuriame  ant kuolų sėdėjo pusamžiai vyrai, įvairiomis dingstimis atitrūkę nuo žmonų, darė po šimtą. Ramus, melancholiškas vaizdelis, staiga bufetininkė, pamačiusi pro lango stiklą  žmogelį, visiems lankytojams praneša: ana, vėl ateina tas, kur po pusantro litro ant galvos pakelia ir negriūna … Taip tiesiai ir be užuolankų visiems ir pasakė. Jau neprisiminsime to čempiono vardo, kuris nustebino net ilgametę patirtį miesto girdyklose sukaupusią bufetininkę, matyt, jis galėjo būti vertas Jurgio Žukausko vario dirbinio – apdovanojimo. Taip, kaip Petras I „apdovanodavo“ girtuoklius.

Salėje keli staliukai jau užimti: Aninė, Petras Visockas, ponas Kaminskas įsitaisę po balkonu, kampe. Tai vyriška kompanija, ir jie čia atėjo tiesiog praleisti laiką, vėliau gal kils kitų minčių. Jie jaučiasi laisvai, kalba garsiai ir tai šiek tiek disonuoja su vis dar ramia restorano aplinka. Ant stalo – tradicinis repertuaras už 10 rublių: burbuliukas su moonshainu, ąsotis gaivos ir nerealaus dydžio karbonadai, kurie niekaip nesutelpa į dviejų delnų dydžio lėkštę. Dar žalieji žirneliai, kurių parduotuvėje nenusipirksi, nebent būtum kompartijos ar kitos išrinktųjų kastos narys. Būtinai fri-bulvytės, kurias visi labai mėgo. Ir kažkodėl kelios juodos duonos riekelės.

Ant pakylos sėdi dvi porelės, apsirengę tvarkingai, vaikinukai mandagiai patarnauja mergytėms –  jie „kietuoliai“, nes į restoraną atsivedė panas. Keturi stalai ant pakylos sustumti į krūvą,  pagražinti baltomis medžiaginėmis servietėlėmis, nukrauti šaltais užkandžiais – kažkas švęs gimtadienį. Juozas Kašėta, kiti padavėjai trina rankas – bus nedarbinių pajamų. Muzikantai taip pat įžiūri neapmokestintą pelną – gali tekti groti iki antros nakties, o jubiliatai taip mėgsta būti pasveikinti viešai, skiriant gražiausius linkėjimus per mikrofoną. Kartais sveikinimų susikaupdavo tiek daug, jog pasimetę muzikantai, tarkime,  Antosę, mininčią gimtadienį, pasveikino sėkmingai laimėjus skyrybų bylą ir taip sukėlė aršų jubiliatės nepasitenkinimą. Tada stalo įgaliotinis, priėjęs prie scenos, atvirai priekaištauja muzikantams. Vacys, pasitelkęs įgimtą gražbilystę, surezgia tokį impozantišką sveikinimą,  po kurio visi lieka patenkinti ir nesusipratimą jau traktuoja kaip linksmą pokštą.

Scenoje ant pakylos pianinas, vokiški elektrovargonai, būgnai, stiprintuvai,  gitaros. Mikrofoninės kolonėlės pririštos prie salės kolonų. Šiandien šioje scenoje prekiaujama labai prasto skonio šviestuvais. Viktoras – bosistas-garso operatorius-elektrotechnikas (viskas viename) dar patikrina ar teisingai ir patikimai sujungti aparatai. Vacys, tvarkydamas  būgnus, sėsdamas ant kėdės, kurios viena koja grindų skylėje, neišlaiko pusiausvyros ir su visu komplektu nuvirsta. Pustuštė salė paploja. Vacys nusilenkia į tris puses, tuo parodydamas, jog nieko neįvyko, o jei tai įvykis, tai jis nereikšmingas. Romas Stankevičius – grupės siela ir  drausmingiausias iš visų, tyliai sunerimsta: gal mūsų bembačius atėjo švediško alaus paragavęs. Na neragavo  tada to švediško ir ne tai svarbu. Tokį brendą „užpatentavo“ Vacys, išmokęs restorano bufetininkę tetą Mašą  ruošti žigulinio alaus ir 50 gramų degtinės mix’ą. Ir aplamai „švediški“ nutikimai  nebuvo toleruojami, nes kenkė muzmenų įvaizdžiui ir komandiniam darbui.

Vakaro metu  Vaclovo Kazlausko atliekamos S. Povilaičio, kitų estradininkų dainos buvo labai populiarios ir  mėgstamos tuometinės publikos. Grojant tokius gabaliukus įtikti lankytojams didelių pastangų neprireikdavo ir  Vacys savo pasirodymą ištempdavo iki keturių-penkių non-stop šlageriukų su triukšmingu anšlagu. Vieną gražų vakarą gitaristas ir solistas Valius Chlevickas pasakė:  publiką reikia auklėti!  Valius – vilnietis, grojęs su K. Antanėliu, kitais žinomais muzmenais. Nors gyvename kukliame provincijos miestelyje, nederėtų apsiriboti tik pigia „populiarščina“, kodėl nepagroti bliuzo, jazzrock‘o ar tuometinių pasaulinių popso galiūnų gabaliukų. Atsirado abejojančių – publika šnairuos, nebus užsakymų. Laikas parodė, kad George Benson ar Boney M, Stevie Wonder ar Santana, bitlai ar rollingų „Jumpin‘ Jack Flash“ publikos kotiruojami  taip pat puikiai, kaip ir polivaika, ypač studentų, kurie sugrįžę savaitgaliui į gimtą miestą, mielai ledo vakarus „Nemune“. Šiandien televizininkai tokių idėjų nepropoguoja. Tai kas vertinga, sukišta į Lietuvos TV2, kitaip tariant, į gilų stalčių, o mėšliuką pateikia vitrinose. Be studentų, muzikos vertintojais dar buvo tuometinių skydinių (ENSK) statytojai – Zukerman AG firmos darbuotojai Stefanas, Peteris, Maksas, Diteris. Tai jie užsisakydavo patį pirmą staliuką po palme, prie pat scenos ir linksmai leisdavo vakarus, sakydami – tik pas jus girdime tokią muziką, kokią mėgstame ir įpratę klausyti Vakaruose.  Jų stalelį puošė ir  grupės solistė Dalia Meisnerytė, kurios galingu balsu atliekama It’s Five o’clock (Remis Roussos) kėlė pelnytas ovacijas. Leonido Brežnevo laikmečiu šie austrų ir vokiečių vaikinai suteikė techninę pagalbą vietiniams melomanams  ir muzikantams, parduodami ar dovanodami dvylikastygę gitarą, stereo ausines ar kitą, vietiniams neįkandamą equipmentą. Jais naudojosi ir verslo pionieriai – iškaulydavo iš vakariečių naudotus marškinius, batus ir parduodavo juos amžino deficito kamuojamiems miestelėnams. Pikti liežuviai plakė, jog tie vaikinai  į Vakarų Vokietiją, Austriją išsivežė visas miesto „k“, tačiau tokie teiginiai prasilenkia su objektyviais pasvarstymais. Didžioji dauguma „išsivežtų“ panelių iš tikro buvo tyrai pamilusios arba vakariečius-skydinių statytojus arba vakarietišką gyvenimo būdą, nors pastarasis  joms dar buvo terra incognita.

restoran_crew

Apie pusę vienuolikos šokių aikštelę užplūsta nauji šokėjai. Pasisotinę deficitinio maisto, priragavę deficitinių gėrimų, pasirodo banketų salėje besilinksminantis miesto elitas: partorgai ir sandėlininkai, komjaunimo lyderiai ir prekybinių bazių vedėjai su damomis. Bufetininkė teta Maša pakužda muzikantams, jog banketinis elitas nesunaudos viso specialiai jų vakarėliui skirto deficitinio „Tauro“ alaus. Kitą dieną Viktoras ir Dzilbus, tik restoranui atkėlus vartelius, savo drauges Julę ir Laimą jau vaišina trupiniais nuo elito stalo. Dar viena žinutė apie muzikantų žmonas. Žinant įgimtą ir nenumaldomą moterų potraukį dalintis naujausia informacija, jos nusipelno ypatingos pagarbos, nes  neplatino jokių žinių apie vyrų paklydimus, nukrypimus, paslydimus ar sriubos kepimą nei tarpusavyje, nei už muzmenų gildijos ribų. Gal todėl ir jų šeimos išliko užsigrūdinusios, patvarios ir   ilgalaikės.  Kaip joms tai pavykdavo – tai psichologų ir  socialinių mokslų specialistų tyrinėjimo objektas.
Vėliau, kai po balkonu įrengė barą, ten retkarčiais prisišvartuodavo Jurgis Kunčinas.  Dažnas darydavo jam reveransą – prisėda prie poeto ir persimeta keliais sakiniais apie šį bei tą. Pasėdėti po balkonu užklysdavo poetas Antanas Saulynas, architektai ir gydytojai, tapytojai ir mokytojai  – baro inteligentija.

Dar vienas išskirtinis restorano eksterjero bruožas – lauko balkonas pagal visą salės perimetrą. Pertraukėlių tarp grojimo metu čia renkasi muzikantų draugai ir draugės, čia gimsta alternatyvus vakaro repertuaras, dalyviai – tai  į svečius užklydęs Vytas Dumbliauskas, kuris, padedant broliams Gedui ir  Kęstui Manerskams, padainuos kažką kernagiško. Iš sostinės nostalgijos gimtam Alytui ir savo kolegoms genamas Alvydas A. Jegelevičius publikai dar  pristatys naują savo kūrybos „Nemunėlio dainą“, o nacionalinio simfoninio orkestro pažiba Algis Verbauskas smuiką pakeis į boso gitarą ir padžiazuos. Sueigos balkone kėlė galvos skausmą restorano administratoriui Algiui Norui, pareigingam ir budriam tvarkos prižiūrėtojui, be to Algis nuolat prikišdavo muzikantams dėl netvarkingos aprangos, todėl Viktoras prisegė jam kamerdinerio pravardę.
Baigiamasis vakaro akordas – tai vakarėlio metu kilusių nesutarimų išsiaiškinimas. Karate ar džiu-džitsu tada niekas nemokėjo, todėl boksas buvo ta sporto šaka, kuri idealiai tiko. Aikštėje prieš pat paradines restorano duris abiejų konfliktuojančių pusių atstovai atidžiai stebėjo, kad kovos vyktų garbingai ir pagal taisyklę – vienas prieš vieną. Šiandien nereta, kai visi muša vieną, o jau gulintį – dar ir pasimėgaujant.

Išsikviesti taksi galėjo tik turintys pažinčių dispečerinėje, nes norinčių važiuoti daug, taksi vienas-kitas. Šiandien nestebintų, jei konkuruojantys taksistai pasiimti klijentų įvažiuotų į pirmo aukšto foje.

Salė pamažu ištuštėja, kur nekur dar sėdi niekaip nesusitaikę su realybe lankytojai, o salės šviesų mirksėjimas primena, jog vakarėlis baigtas. Padavėjai skaičiuoja sudaužytas lėkštes ir stikliukus – reikia perduoti pamainą ir jų darbas pasibaigs gerokai po vidurnakčio.

Daugiau apie aną Alytų glūkoiduose:

Vienos dienos kronika (1): PLIAŽAS
Vienos dienos kronika (2): MIESTO SODAS

copyright2009

INFO: papildyta “Alytaus muzmenai 1960 – 1985“ fotogalerija (atnaujinta 2008.09.08)

Juozas Muzikevičius atvertė dar vieną Alytaus muzikantų puslapį. Jo dėka fotogalerijoje “Alytaus muzmenai 1960 – 1985“ atsirado penkios 1978 – 1981metų fotografijos apie Mašinų gamyklos klube, Elektros tinkluose grojusius muzikantus: Meilutę ir Justiną Lukoševičius, Valdą Gramacką, V. Budraitį, A. Bačiušką, Juozą Meisnerį,  Valdą Bielskų, Smolskytę, kitus.

Galerija patalpinta čia

link214_muzmenai1.jpg

Melomanų ir Aisčių fotogalerijos papildytos (2008.09.08) Geniaus Vnarausko nuotraukomis. Genius surado Aisčių:  Viktoro su Simu 1969 metų spalio mėnesio foto. Ant būgnų matosi pirmasis grupės logotipas, Geniaus sukurtas, vėliau pakeistas į visiems pažįstamą.