Miesto širdies reinkarnacija

Linas Jakštonis su draugais vykdo svarbų alytiškiams darbą: įpučia dvasią Miesto Sodo palaipsninei reinkarnacijai. Jis taiso praeities žmonių-vandalų padarytas žaizdas, kurių širdyse miestui vietos nebuvo. Gal jie nebuvo alytiškiai? Tikriniai? Buvo tik Alytaus gyventojai. Gali būti, tai ir lėmė sprendimą nugriauti ploščiadkę ir Grybą.  Alytiškiai ir Alytaus gyventojai –  susivienykim ir kartu balsuokime už Miesto Sodo ateitį

Treileris “ATGIMSTA IŠ PELENŲ” || Garažų Klipai 2018

Alytiški, turi istorinį šansą jau 2019 metais atkurti Miesto sode koncertinę erdvę, kurią prieš du dešimtmečius sunaikino valdžios vandalai, ir kiekvieną savaitgalį mėgautis muzikos, teatro, kino vakarais ir kitais renginiais.
Balsuok su šeima, draugais, bendradarbiais:
* birželio 15 – 17 d. miesto šventės metu tam skirtose vietose;
* birželio 15 – liepos 6. Internete http://www.alytus.lt ir Alytaus miesto savivaldybėje.
Daugiau informacijos:
* http://www.facebook.com/alytausmiestosodas/
* http://www.facebook.com/AlytausSenamiescioBendruomene/
* http://www.alytus.lt

Istorinės Alytaus vietos nepasimiršta: Miesto sodas 2

VILMANTĖ PETRUSEVIČIENĖ

Sveikinu visus Gūkoidus su Naujaisiais Metais. Asociacija “Matučio namai” dėkoja už Jūsų palaikymą ir pastangas gelbstint Matučio namą muziejų. Pastatą galiausiai įsigijo miesto savivaldybė, o raktai įteikti muziejui. Taigi galime vieni kitus pasveikinti su kultūriniu laimėjimu Alytaus miestui ir lengviau atsipūsti.Istorinės Alytaus vietos neturi pasimiršti. Siūlau Jūsų tinklalapiui rašinio apie Miesto sodą ištrauką. Manau, kad tai būtų įdomu iš Alytaus kilusiems ir dar prie jo prisirišusiems skaitytojams. Visas straipsnis publikuotas paskutiniame dzūkų kultūros žurnalo “Dainava” numeryje

Darbuotojai

Iki 1973 metų miesto sodas priklausė rajono kultūros namams ir oficialiai vadinosi Kultūros ir poilsio parku. Jį sudarė miesto sodas ir parkelis prie karuselės. Sodininkui Stasiui Marcinkevičiui talkino du sargai ir dvi valytojos. Darbuotojus pasirinkdavo pats sodininkas pagal paprastą kriterijų – myli žmogus parką ar ne. Nors atlyginimus darbuotojai gaudavo nedidelius, prižiūrėti parką jiems buvo garbės reikalas. Kurį laiką parko valytoja dirbo liaudies menininkė Julija Baranauskienė. Be kitų darbų ji turėjo neįprastą rūpestį: prižiūrėti gyvąjį kalendorių. Tuomet Kaune ir kitur buvo madingi gėlynų kalendoriai. Nuo mados stengėsi neatsilikti ir Alytaus miesto sodas. Parko pakrašty, prie kultūros namų, iš sedumų buvo sudėlioti skaičiai: metai, mėnuo ir diena. Kad kalendorius kasdien rodytų teisingą datą, J. Baranauskienė kas rytą persodindavo dienos skaičiaus sedumą. O kad parkas atitiktų laiko dvasią, greta  kalendoriaus gėlėmis buvo išsodintas šūkis „Menas – liaudžiai“…

Lankytojai

Miesto sode virė savitas gyvenimas. Alytiškiai parko takeliais skubėdavo į darbą, parduotuvę ar turgelį, grįždavo į namus. Perlėkti takeliais dviračiu buvo nevalia: rizikuodavai patekti į miesto satyrinį stendą. Žmonės, sėdėdami ant parko suolelių, klausydavosi raminančio fontano čiurlenimo, paukštelių čiulbėjimo, voveraites akimis ganydavo. Taip būdavo darbo dienomis. Savaitgaliais lankytojų pagausėdavo. Sekmadienio popietę miestelėnai ateidavo su pažįstamais pasišnekučiuoti, pučiamųjų orkestro maršų paklausyti, kitų pažiūrėti, save parodyti. Vasaros estrada dieną viliodavo koncertais, vakare šokiais. Į juos plūsdavo jaunimas iš viso miesto. Šokių aikštelė aptverta aukšta metalinio tinklo tvora, apaugusi vijokliais. Šalia veikė paviljonas, „Grybu“ vadinamas: stogas, medinės grindys ir staliukai. Tarp staliukų – pušų kamienai. Prie bufetininkės langelio nusiperki limonado, saldumynų ar alaus, nešiesi prie staliuko. Atsisėdi žaliuojančių pušų apsupty, plepi su draugu arba žiopsai į aukštyn šaunančias vandens sroves. Visko čia pakako: ir kultūros, ir poilsio.

Pensininkų suoliukas

Kalbant apie pastovius lankytojus, privalu prisiminti pensininkų grupelę, kuri vėliau išaugo į parko tarybą. Tai buvo prieškario Alytaus inteligentai, susitikti, pasikalbėti į miesto sodą ateidavę kasdien. Netgi savo vietą turėjo – pensininkų suoliuką. Šiek tiek ilgesnį už kitus, nuo kultūros namų į aikštę įžengus antrą kairėje pusėje. Ir jeigu toje vietoje sodo darbininkai pavasarį pastatydavo trumpesnį suoliuką, pensininkų atstovai pareikalaudavo savojo. Šie garbūs miestelėnai, dideli gamtos mylėtojai, jautėsi parko šeimininkais ir prižiūrėdavo tvarką. Jeigu koks išdykėlis vaikis pabandydavo rožę nuskinti ar šiukšlę į fontano baseiną įmesti, užtekdavo tik kam nors nuo pensininkų suoliuko pagrūmoti. Arba lazdos kriukiu už apykaklės timptelėti. Neklaužada tuoj sprukdavo šalin. Ypač pensininkai pasitarnaudavo antradieniais, kai sodininkas turėjo poilsio dieną. Tada jie budėdavo sustiprintom pajėgom. Dabar pasakytume – pilietinės visuomenės pavyzdys.Pirmasis iš pensininkų rytais į parką ateidavo buvęs pašto viršininkas Kasparavičius. Jis ir buvo parko tarybos pirmininkas. Įdienojus rinkdavosi ir kiti: vaistininkas Anzelmas Burokas, mokytojai Kazimieras Klimavičius, Motiejus Ražanskas, vargonininkas Švenčionis ir kiti. Į šią draugiją patekdavo tik išsilavinę, nepriekaištingos reputacijos žmonės. Jų nuomonės visada būdavo paisoma sprendžiant įvairius miesto sodo reikalus.Pensininkai į parką ateidavo neskubėdami, įsitaisydavo ant suoliuko ilgesniam laikui. Vieni išeidavo, kiti ateidavo. O štai mokytojas K. Klimavičius užbėgdavo po keletą kartų per dieną, bet trumpam. Gyveno jis Margio gatvėje, tad kur beeitų – parkas jam visada pakeliui. Tuo labiau, kad ir pačiam labai rūpėdavo bendraminčių diskusijose sudalyvauti. Atskuba jis, būdavo, iš namų tuo įstrižu taku nuo Birutės gatvės tokiu šviesiu lietpaltuku vilkėdamas, klest trumpam ant suoliuko, portfeliuką šalia pasideda. Įsiterpia į pensininkų pokalbį, tik staiga už portfeliuko ir vėl bėgte. Pašnekovai stabdo: „Kazimierai, pasėdėk”. O jis: “Palaukit, palaukit…” Ir skuba į turgelį. Į tokį mažytį kitapus Komjaunimo aikštės. Ten nuperka žmonos prisakytų produktų ir vėl grįžta. Prisėda, bet neilgam. Matosi, kad norisi jam su visais pabūt, bet rūpi žmonai pirkinius parnešti, kitus nurodytus darbus atlikti. S. Marcinkevičius prisiminė, kaip kartą mokytojas K. Klimavičius į parką atsinešęs sūrį ir prašęs paukšteliams ar voverėms sušerti. Pasiguodė, kad sūris per rūgštus pasitaikęs, „kad jį kvaraba“, tai žmonai negalįs tokio parnešti. Ėjo metai, parko tarybos gretos retėjo. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje pensininkų suoliukas liko tuščias… Ir jau pavasariui atėjus nebuvo kam patikrinti, ar į vietą pastatytas ilgasis suoliukas. O dar po dešimtmečio mažai kas beprisiminė, kad parke prie fontano stovėjęs pensininkų suoliukas.

Parkas, parkas… baltas rūkas,

Nušarmoję smilkiniai.

Pušys su baltais perukais – Viskas buvo taip seniai! (J. Kunčinas)

Ištrauka straipsnio, publikuojamo Dzūkų kultūros žurnale DAINAVA. 2010 Nr. 1.

Daugiau apie miesto sodą glūkoiduose