FINALAS ALYTUJE: TAURĖ – VILNIAUS “ŽALGIRIUI”

Fotogaleroje dviejose nuotraukose matosi Anatolijaus Dubicko, 1966 m. Alytaus “Alyčio’ futbolo komandos žaidėjo, pažymėjimas. Su šiuo dokumentu jis sėkmingai pamatė finalą, vykusį 2018 metais Alytuje. Tolka yra Madrido senbūvis, kartu augo ir brendo su Albertu “Šekspyru” Antanavičium, Romu Elsneriu, Virgilijum Beiša, Stasiu “Klaipėda” Kerėža, Alvydu Petkevičium, Dzilbum, Laima Elsneriene-Antanavičiūte, Mindaugu “Fantomasu” Pilkoniu ir kitais garbingais pietinio Alytaus rajono frylenderiais. O postas apie svarbų 2018 metų futbolo įvykį

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Futbolo sezonas eina į pabaigą. Ruduo, metas skaičiuoti “viščiukus”. Paskutinę rugsėjo dieną, saulėtą sekmadienį, centriniame miesto stadione alytiškiai svetingai priėmė Lietuvos futbolo federacijos taurės finalinių rungtynių dalyvius. Dėl LFF tradicinės taurės varžėsi Vilniaus “Žalgirio” ir Kauno “Stumbro” futbolininkai.

 

Finalas Alytuje 2018: taurė – Vilniaus “Žalgiriui”

dfgfg

Anatolijus Dubickas – Alytaus futbolo veteranas

Kauno žaidėjai pernai kėlė šį trofėjų viršų. Alytaus “Dainavos” vienuolikei pritrūko vieno žingsnio, kad savų žiūrovų akivaizdoje mestų iššūkį svečiams iš sostinės. Kaip pamename, pusfinalyje dzūkai buvo priversti pripažinti kauniečių pranašumą. Tad šįkart vietos futbolo mėgėjai, “Dainavos” ir “Alyčio” veteranai, “Dzūkų tankų” fanai, besidomintys futbolu glūkoidai galėjo atsipūsti ir išlikti neutralūs. Tačiau įtampos, bekompromisės kovos, gražių momentų aikštėje netrūko. O tribūnose “Dzūkų tankų” fanus sėkmingai pakeitė Pietų IV aistruoliai iš Vilniaus, kuriems daug teigiamų emocijų suteikė žalgiriečiai. Po jų pergalės tribūna paskendo žaliai baltuose dūmuose. Aidėjo pergalingos skanduotės, o “Žalgirio” futbolininkai dėkojo ištikimiems savo gerbėjams, susilieję su jais į darnų vyrišką chorą. Po to liko maloniausia procedūra – iš Alytaus miesto mero Vytauto Grigaravičiaus ir LFF prezidento Tomo Danilevičiaus rankų priimti gražuolę taurę, iššauti šampaną bei be pozos, džiugiai prieš foto objektyvus reikšti savo emocijas.

Atsakingų varžybų fotogalera. Autorius Vytautas Stanevičius

 

Dvikova su Laiku. Pašnekesys su Algirdu Žemaičiu (atnaujinta 2017.08.25)

Šio rašinio priešistorė – netikėtas telefono skambutis iš Alytaus. Skambino man futbolo veteranas Algirdas Žemaitis,  tik ką laikraštyje „Alytaus naujienos“ perskaitęs, kad DFK „Dainava“ iniciatyva pagerbti darbą Alytaus  sporto ir rekreacijos centre (SRC) baigę treneriai Remigijus Klimavičius ir Petras Simanavičius. Jaunystėje žaidę: Remigijus – ilgus metus auksinėje „Dainavos“, Kauno „Atleto“, Simno, o Petras – „Alyčio“, Alytaus „Bangos“, „Poringės“ bei taip pat ir Simno komandose.Pats Algirdas su Petru buvo komandos draugais „Bangos“ ir „Poringės“ vienuolikėse. A. Žemaitis, baigęs Kauno politechnikos institutą (KPI), pradėjo dirbti Alytaus šiluminiuose tinkluose, kuriuose visada buvo mylimas sportas, ypač tinklinis. Gal dėl to Algirdas liko ištikimas savo vienintelei darbovietei, kurioje dažnas „sirgo“ ir futbolu.
Vyutautas Stanevičius

VYTAUTAS STANEVIČIUS

„Ak! Laike, tu net prigulęs
Mūsų ginamus vartus apšaudai“ – Dzūkų Šekspyras

Nevyniodamas žodžių į vatą, Algirdas ir sako: „Vytai, glūkoidai perbėgo per Alytaus futbolo istorijos tarpsnius, o gyvoji istorija tęsias ir tęsias. Rodos, neseniai patys žaidėm aikštėje, o štai mūsų komandos draugai jau ne tik kad patys nežais, bet baigia ir trenerių karjeras, perduoda estafetę kitiems. O kiek dar nepapasakotų nutikimų, „bajerių“, nesusipratimų iš mūsų gyvenimo futbolo aikštėje ir jos užkulisiuose. Galiu kai kuo pasidalyti, važiuok pas mane, šį bei tą ir aš prisiminiau, o kai ką ir giliai giliai radau“.

Jau kitą dieną Algirdas mane pasitiko prie savo jaukių namų vartelių Alytaus Kurorte, norėdamas pasidalinti, tariant Alberto Antanavičiaus Šekspyro žodžiais, „gerais dalykais“. Sakė, kad Tais Laikais, savaitgaliais iš čia vienu metu galėjo klausytis, ką ir kaip „Cveko“ – Romo Vaitkevičius „chebra“ groja Sodo „plaščiadkėje“ir kaip  Dzilbus– Gintas Unguraitis su kompanija virkdo gitaras „Nemuno“ restorane. Įspėjo, kad labai neįsijausčiau spragsėdamas foto aparatu, nes keletą įdomių retro fotografijų radęs ir noriai pasidalytų su glūkoidais. Įsitaisėm jaukioje pavėsinėje medžių paunksmėje ir taip buvo gera sugrįžt į mūsų jaunystės laiką, prisimint draugus, o atsiminimus apie futbolą, studijas paįvairinti pajuokavimais apie neblėstančias jaunystės šėliones, kurios atrodė lyg ir ne mūsų buvo palydovės. Bet gardus juokas iš mūsų pačių krėstų „bajerių“ liudijo, kad viskas įvyko su mumis.

Dvi sąmokslo pusės

Viena tokia istorija, kurią Algirdas papasakojo iš savo ankstyvojo futbolininko karjeros periodo, tai neužmirštamos treniruočių pobūdžio rungtynės Alytaus kariniame dalinyje. Būdamas jaunuolis, gynė Alytaus „Bangos“ komandos, sėkmingai žaidusios Kapsuko (dabar Marijampolės) zonos pirmenybėse, spalvas. „Kartą susirinkus į treniruotę, treneris Antanas Bytautas pasakė, kad skubiai keliautume į karinį dalinį, kur žaisime su jų komanda, besiruošiančia Pabaltijo karinės apygardos pirmenybėms, kontrolines rungtynes. Kariškiai rimtai ruošėsi šiam susitikimui, gerai paruošė aikštę, kurią apgulė nesuskaitoma gausybė uniformuotų jų komandos ginklanešių, kartojančių karingas skanduotes, jomis keldami saviškių kovinę dvasią, tarsi ragindami mus nušluoti nuo žalios aikštės žolės (gal prieš rungtynes ją dar ir padažė?  Jausmas – tarsi filme „Trečias kėlinys“, kuriame priminta Kijevo „Dinamo“ futbolininkų dvikova karo metais su Vermachto futbolininkais. Skirtingai nei filmo siužete, mums viskas baigėsi laimingai ir linksmai. Alytaus desantininkai meistriškumu mums aiškiai neprilygo, išskyrus vieną žaidėją, kurį, kaip sakė A. Bytautas, paimtų į savo komandą. Rungtynės ėjo į pabaigą, o kareiviai sunkiai surengdavo rimtesnius antpuolius prieš mūsų vartus, tad ką bekalbėti apie triuškinančio ir sauso rezultato sušvelninimą. Artėjant rungtynėms į pabaigą, netikėtai treneris pradėjo gestikuliuoti ir šaukti (kareiviai vis tiek nesuprato), kad reikia būtinai įvarčio į… mūsų vartus. Būtinai! Didelių pastangų dėka pavyko surežisuoti „pendelį“ (11 m. baudinį). Vartininkas Romas Radivonas su širdgėla atsispyrė pagundai ištiesti ranką ir atremti nevykusį smūgį (koks vartininkas norėtų, kad jo tvirtovė būtų pramušta) … visa „laimė“ kamuolys rado kelią į tinklą. Finalinis švilpukas, rungtynes triuškinančiai, bet ne sausai prieš desantininkus laimėjo „Banga“. Klausiam trenerio, “ką tas praleistas įvartis lemia?“. „Eikit praustis, rinksimės dalinio valgykloje, vaišins žirnių koše“. Gi, kaip sakė Algis, jau ne košė galvoje, o kur dingo jo gražuolė ir didžiulė firminė sportinė „tašė“, kurią nupirko tėtis? Treneris nuramino, kad viskas tvarkoje. „Palengvėjo, kai ją pamačiau valgykloje po stalu, kažkodėl baisiai išsipūtusią, tarsi būtų prikimšta granatų. Iš jos buvo traukiami „Alyčio“ butelius, o jų turinys vogčiomis buvo pilamas į didžiulius kareiviškus aliumininius puodelius, kad nematytų kareiviai“. Kaip Algis liudijo, treneris kaip jaunėliui jam neleido gerti tų obuolių „sulčių“. O košė tikrai buvo skani. Visiems atsipalaidavus paaiškėjo, kodėl taip svarbu buvo „sušlapinti“ R. Radivono vartus. Kareivius treniravo alytiškių senas, geras pažįstamas butrimoniškis Viktoras Kiseliovas ir jis su karinio dalinio „zampotilu“ susilažino, kad aikštėje situacija nėra tokia beviltiška ir įvartį kareiviai tikrai įmuš. Rungtynių pabaigoje taip ir įvyko.V. Kiseliovas lažybas laimėjo ir už tai neliko skolingas „sąmokslininkams“.

Algirdas tęsia: kiek kitokio pobūdžio sąmokslas, susijęs su Alytaus „Banga“, įvyko tų pačių 1975 metų rudenį. Šis su liūdna pabaiga.

Nuotraukoje priekyje klūpo: Petras Simanavičius, Džervus, Stasys, Eugenijus Juodaitis, Algis Žiūkas, Edvardas Miknius, Vacius Sinkevičius, a.a. Algis Laukaitis. Stovi iš kairės: pirmųjų trijų neprisimename, Jonas Naruševičius (Vania),  Henrikas Aleksa, Romas Radivonas, Romas Dunderis, Algirdas Žemaitis, Romas Lydeka, a.a.Kazlauskas

„Banga“ tais metais užtikrintai laimėjo Kapsuko zonos futbolo pirmenybes. Kad patektų į „A“ klasę, dar reikėjo Telšiuose išsiaiškinti 4 zonų nugalėtojų turnyre (futbolininkų vadinamoje „pulkoje“), kas to vertas.

Centre – jaunasis „Bangos“ komandos kapitonas A. Žemaitis, antras iš kairės – alytiškis, rungtynių šoninis teisėjas Algis Zaviliauskas, o pirmas iš dešinės – „Bangos“ komandos vartininkas Valacka

Kaip Algirdas teigia, jie buvo pranašesni už savo varžovus, bet nematomos jėgos visais įmanomais ir neįmanomais būdais trukdė jiems įrodyti savo pranašumą, pakilti pakopa aukščiau ir ateinančiame sezone, jau žaidžiant vienoje lygoje su Alytaus „Dainava“, būti jos konkurente. Su teisėjų pagalba (aiškiai ne tik jų) Telšių „Impulsas“ buvo užtemptas į pirmą vietą. Kažkas labai nenorėjo „derbių“ tarp dviejų Alytaus komandų, o ir dar būtų neaišku, ką jų metu labiau palaikytų Alytaus futbolo mėgėjai, čempionišką „Dainavą“, ar vien tik gimtinėje – Alytuje išaugusiais žaidėjais sukomplektuotą Alytaus „Bangą“…

Alytus turėjo čempionus „Dainavą“, bet prarado „Bangą“, kuri jau kilo ir būtų vilnijusi į Lietuvos futbolą „devintąja banga“, juk Dzūkijos sostinė futbolo talentus moka ugdyti…

„Gaidžio“ pokštai „varė iš proto“ trenerį A. Bytautą

 Bendraujant su Algirdu smagiai pasijuokėme iš Lietuvos „Vilties“ futbolo rinktinės (17-18 metų), kurią treniravo A. Bytautas ir Vilniaus „Žalgirio“ meistrų treniruočių pobūdžio rungtynių epizodo. Šioje rinktinėje kaip visada būdavo daug Alytaus talentų, tai ir vartininkas Algis Seilius (deja, žuvęs), ir techniškas, kūrybingas gynėjas Romas Vidžiūnas – „Gaidys“ (taip draugų vadintas, nes staigiai sukinėjo galvą, o ką?… futbolo aikštėje tai privalumas), ir kiti.

Alytiškis vartininkas a.a. Algis Seilius, žaidęs ne tik Lietuvos 18-mečių rinktinėje, bet ir buvęs kandidatu į Tarybų Sąjungos jaunių rinktinę

Alytaus jauniai: antroje eilėje pirmas iš kairės – treneris A. Bytautas, trečias – A. Žemaitis, ketvirtas – Aivaras Vyšniauskas (neseniai buvęs Alytaus futbolo federacijos prezidentu, jaunystėje 100 m distanciją nubėgdavęs per 11 sek.), šeštas – A. Makštutis, paskutinis – Alytaus sporto mokyklos direktorius Algimantas Grauželis

Romas buvo ne tik talentingas, imlus, bet ir neprognozuojamas, dėl ko „varė iš proto“ trenerį. Ir štai dėl ko. Per rungtynes su bendraamžiais, žaisdamas centro gynėjo pozicijoje, atėmęs kamuolį iš varžovų ar gaudavęs jį iš savo vartininko kontratakai, kartais, užėjus įkvėpimui, apeidavo po 2-3 varžovų žaidėjus prie savo baudos aikštelės ir tarsi to būtų negana, sugebėdavo grįžti atgal ir dar kartą jau „per klyną“ (tarp kojų) prakišdavo kamuolį savo aukai. Tokio žaidimo epizodą jis ir pademonstravo tose rungtynėse su meistrais. Perėmęs kamuolį, skirtą Lietuvos futbolo legendai tiek gerąja tiek ir atvirkštine prasme Vytautui Dirmeikiui, jis šiam ir prakišo žaidimo įrankį tarp kojų (arba „klyną“) prieš pat A. Seiliaus ginamus vartus, baudos aikštelėje, vietoje to, kad sužaidęs paprasčiau, išspirtų jį į kampinį ar toliau nuo vartų. Čia neišlaikė aikštėje nusikvatoję ne tik žalgiriečiai, bet ir treneris A. Bytautas, bet tuoj pat prapliupo pykčiu Romui už “avantiūrą”.

Išsaugoti Šekspyro posmai

„Geri dalykai“, taip dviem žodžiais Albertas Antanavičius Šekspyras mėgsta įvardinti jam patinkančius reiškinius, procesus, įvykius ar materialius daiktus. Tikrai „gerais dalykais“ su mumis pasidalino Algirdas. Giliai stalčiuje surado net Šekspyro posmus su autografais, kuriuos šis, beakomponuodamas sau gitara, dainavo prieš 16 metų. Šių eilių  autorius dabar net pats nerastų nei savo stalčiuose, nei galvoje, gal tik širdyje. „Geri dalykai“ nemirtingi…

Alberto eilėraštis, stebūklingai išlikęs Algirdo kultūrinio sluoksnio saugykloje.

ALYTAUS FUTBOLAS: ilgas ir vingiuotas kelias (5 DALIS)

Perliukų šūsnis, kurį savo internetinėje TV paskleidė Andrius Tapinas apie šiandieninio Lietuvos futbolo peripetijas – tai naujas filmo “Krikštatėvis” scenarijus, adaptuotas Lietuvai. Tai,  ką Vytautas Stanevičius čia, glūkoiduose pasakoja apie Alytaus ir aplinkinių miestelių futbolą – tikra futbolinė romantika. Šiandien 5-ta dalis. 

VYTAUTAS STANEVIČIUS

„Melioratorius“ tampa… „Peletrūnu“
Septyniasdešimtųjų-aštuoniasdešimtųjų metų sandūroje Simno futbolininkams, kaip ir prieš dešimtmetį, vėl pagalbos ranką ištiesė Alytaus melioracijos statybos valdyba, kurios vadovu buvo Albinas Jonynas. Futbolo komanda tapo „Melioratoriumi“, o jai vadovavo simniškiai Algis Radzevičius, o kiek vėliau – Stepas Cibulskas, kurį pakeitė futbolo veteranas, buvęs Kėdainių reprezentacinės komandos žaidėjas ir Kauno KKI absolventas Juozas Augutavičius (vos prieš savaitę iškeliavęs Anapilin).

Nuotraukoje Simno futbolo veteranai: iš kairės Juozas Augutavičius, Lionius Astrauskas ir Vytautas Stanevičius.
Savo zonos pirmenybėse simniškiai skynė pergales. Vis tik 1979 metais N. Akmenėje, keturių Lietuvos zonų nugalėtojų turnyre, pasistiprinusi Alytaus veteranais – Kęstučiu Giedraičiu ir Justinu Miliausku, Simno komanda liko už laimingųjų borto ir neperėjo į aukštesnę lygą.
Po keleto metų, Simne įsteigus sporto mokyklą, jos direktoriumi buvo alytiškis, praeityje „Dainavoje“ žaidęs Vidas Vaičius, treneriu ir vartininku – dar vienas Alytaus futbolo auklėtinis P. Filonovas (deja, jau miręs). Simno komandos marškinėlius vilkėjo ir kitas buvęs „Dainavos“ futbolininkas Algis Vyšniauskas. Simnui išplaukus į tarptautinius vandenis (rungtyniavo Lenkijoje), „Melioratoriaus“ komanda savo gretose turėjo stiprų ramstį Vytautą Malinauską Watą, kuriam ir trauma netrukdė kovoti už Dzūkijos krašto garbę dvikovoje su lenkais. Geri laikai buvo, kai jie su Remigijum Klimavičium, Gražulių skardžiabalsiu Vytautu Didžiuliu (ypač gerai žinomu čempioniškos „Dainavos“ futbolininkams), tik dar pradedančiu trenerio karjerą Gedeminu Jarmalavičiumi, futbolininkais Vitu Jenecka, Romu Radzevičiumi, Antanu Kavaliausku, Romu Žebrausku ir kitais traukė „Ant kalno mūrai…“ Nepamanykit, kad dalyvavo chorų karuose, bet po įnirtingų kovų žaliojoje vejoje, grįžtant namo, daina – geriausias relaksas.


Nuotraukoje: Senasis Simno stadionas iki atnaujinimo
Aštuoniasdešimtaisiais prie Simno futbolo vairo buvo Gedeminas Jarmalavičius ir alytiškis Aivaras Vyšniauskas, buvęs Alytaus apskrities futbolo federacijos vadovas. Šie vyrukai turėjo parako. Pakrikus „Melioratoriui“ subūrė „Peletrūną“, kuris sėkmingai žaidė Lietuvos pirmenybių antroje pagal pajėgumą lygoje bei „Tiesos“ taurės turnyre, mesdamas iššūkį netgi Panevėžio „Ekranui“, Lietuvos čempionato prizininkui. Įdomu, kad būdamas moksleiviu Gedas nepatekdavo į Simno komandos gretas. Tačiau noras ir entuziazmas nuverčia kalnus. Studijavo Vilniaus pedagoginiame institute, godžiai sėmė žinias, tobulino meistriškumą, pradėjo žaisti Vilniaus „Šviesoje“. Tapo treneriu, treniravo ne tik Simne bei Alytuje. Kas gali pasigirti, kad dirbo treneriu ir JAV… Gedeminas gali – treniravo išeivių iš Lietuvos futbolo komandą „Lituanica“. Tėvynėje pasiekė gražių laimėjimų su Marijampolės „Sūduva“, iškovodamas Lietuvos čempionato bronzą bei treniravo įvairių miestų komandas, žaidusias aukščiausioje lygoje. Pernai jo treniruojamas, kažkada buvęs Simno varžovas, Kazlų Rūdos „Šilas“ įgijo teisę varžytis su stipriausiomis Lietuvos komandomis.
Atsigręžėme ir pažiūrėjome į Alytaus futbolą praėjusiame amžiuje. Lai atleidžia tie, kurie nebuvo paminėti. Akivaizdu, kad nerašyta apie Alytaus „Poringę“ aštuoniasdešimtųjų metų Lietuvos čempionato dalyvę. Bet čia galbūt ateičiai. Gaila, netekom Romo Trubnikovo, jis tai pažertų informacijos.
Kažkam muzika, kažkam poezija, kažkam dailė, kažkam sportas suteikia gyvenimo pilnatvės, spalvų. Gyvenimas kupinas netikėtumų, progų, pasiūlymų. Jame sėkmė ir nesėkmė visada pasiruošusios sumaišyti įvykių eigą bei mus pamokyti. Jos vienodos egzaminatorės. Mums kiekvienam jų pamokos naudingos, tik reik pasidaryti išvadas, kad sėkmė neapsuktų galvos, o nesėkmė nepalaužtų. Futbole – kaip ir gyvenime, tik gyvenimas reiklesnis. Bet juk ir futbolas dalis mūsų gyvenimo…

Naujieji laikai

Nuotraukoje: Jaunieji Simno futbolininkai su treneriu Juozu Bagdanavičiumi savo triumfo akimirkomis
Šiuo metu labai sėkmingai Simne darbuojasi alytiškis treneris Juozas Bagdanavičius, kurio treniruojami jaunieji Simno gimnazijos futbolininkai iškovoja net respublikinės reikšmės trofėjus, įveikdami vaikus iš kur kas didesnių rajono centrų ir miestų. Įsimintinas Simnui ir jo vaikams įvykis 2011 metais, kai jauniesiems simniškiams už jų pergales respublikinėse varžybose buvo suteikta garbė į aikštę palydėti tuometinius pasaulio čempionus, Ispanijos rinktinės žvaigždes, rungtynėms su Lietuva.

Nuotrauka viršuje: Simno gimnazijos stadionas su dirbtinės vejos danga
Žemiau: Bekompromisė dvikova atnaujintame Simno miesto stadione
Dabar Simne yra du stadionai, vienas su dirbtine danga, kitas – rekonstruotas natūralios žolės. Beje, kai beveik prieš tris dešimtmečius senajame Alytaus miesto stadione keitė aikštės dangą, Alytaus reprezentantai pasitikdavo savo varžovus Simne, o kiekvienos rungtynės simniškiams – tai šventė. Paradoksas, pagėrėjus sąlygoms suaugusiųjų komandos pasiekimai suprastėjo. Viską valdo pinigai. Deja, sportą taip pat. Pagrindinė Simno komanda net ir prie savo kuklių, tačiau Simnui reikšmingų pasiekimų nepriartėja, o Alytaus reprezentantus nuo čempionų titulo skiria praraja…

Nuotraukoje: 2010 metų rugsėjis. Viskas paruošta atnaujinto Alytaus stadiono atidarymui
Gražuolio rekonstruoto stadiono tribūnos Dzūkijos sostinėje rungtynių metu – pustuštės. Jose matomi tik beribę meilę saviškiams demonstruojantys „Dzūkų tankų“ fanai. Tačiau gražia švente su pilnomis žiūrovų tribūnomis tapo 2013 metų Europos futbolo devyniolikamečių čempionato grupės rungtynės, kurios buvo patikėtos surengti Alytui.

Atnaujintas Alytaus gražuolis stadionas. A. Žerdeckos (Lenkija) foto
Norisi baigti optimistine gaida, nes Alytaus berniukai mėgsta šį žaidimą, o vietiniai treneriai (buvę A. Bytauto auklėtiniai) iš dzūkų vaikų išaugina žaidėjus, atstovaujančius Lietuvos rinktinei. Jei šiandien prasčiau, nereiškia, kad šio periodo nepakeis palankesni futbolui laikai…
Viliamės, kad legendinis treneris J. Kubilevičius gal bus ir neteisus, sakydamas, jog Alytui naujųjų čempionų reiks laukti dar 100 metų.
Post scriptum.
Laikas greit bėga. Nuo 1975 metų jau prabėgo 42 metai. Negi, kol sulauksim naujųjų čempionų, liko „tik“… 58?
Pasistenkim išgyventi

Daugiau apie Alytaus futbolą::
>> ALYTAUS FUTBOLAS: ilgas ir vingiuotas kelias (1 DALIS)
>> ALYTAUS FUTBOLAS: ilgas ir vingiuotas kelias (2 DALIS)
>> ALYTAUS FUTBOLAS: ilgas ir vingiuotas kelias (3 DALIS)
>> ALYTAUS FUTBOLAS: ilgas ir vingiuotas kelias (4 DALIS)

Fotogalerija. ALYTAUS FUTBOLAS (papildyta)

ALYTAUS FUTBOLAS: ilgas ir vingiuotas kelias (3 DALIS)

Trečioji dalis apie Alytaus futbolą ir įsimintinus įvykius. Ši dalis paįvairinta Alberto “Šekspyro” Antanavičiaus daina, skirta vakų futbolo puoselėtojui ir treneriui ANTANUI BYTAUTUI. Garažų klipų studija, neatsiklausus Alberto, sumontavo filmuką iš Vytauto Stenevičiaus surinkto nuotraukų archyvo ir tiki, jog Albertas nepriešaraus.

Futbolas – mūsų likimas (treneriui A. Bytautui) || Muzika & žodžiai:: Albertas “Šekspyras” Antanavičius || Garažų Klipai

https://youtu.be/b LTziyk1K3E

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Pušynas“ – vaikų futbolo komanda
Didžioji dauguma „Dainavos“ komandos-čempionės žaidėjų buvo alytiškiai ir čia pradėjo mokytis futbolo paslapčių. Dzūkijos sostinės vaikų futbolas buvo bene stipriausias Lietuvoje praėjusio amžiaus paskutiniais dešimtmečiais, o vaikų futbolo komandos „Pušynas“ vardas į miesto ir Lietuvos futbolo istoriją įrašytas tokio pat ryškumo raidėmis kaip ir „Dainavos“. Dzūkeliai savo pergalėmis garsino miestą ne tik gimtinėje, bet ir sąjunginėse „Odinio kamuolio“ varžybose, atstovaudami Lietuvos jaunučių ir jaunių rinktinėms.
Iš Užvenčio kilęs Kauno KKI absolventas Antanas Bytautas 1966 metais atvyko į Alytų. Čia tapo puikiu ir gerbiamu treneriu, ugdydamas iš Alytaus berniukų puikius futbolininkus… Visas būrys jo auklėtinių žaidė Lietuvos rinktinėse: pradžioje – moksleivių, vėliau – darbščiausieji ir gabiausieji – suaugusiųjų.

Futbolo treneris ANTANAS BYTAUTAS

Kiti, baigę futbolininko karjerą, nepakabino „bucų“ ant „cveko“, o nuėjo trenerio pėdomis, tapdami vaikų futbolo treneriais: Remigijus Klimavičius, Antanas Makštutis, Rimas Pisaravičius (deja, jau mus palikęs amžinai)… Laikas nenumaldomai bėga ir jau trys mano klasės draugo R. Klimavičiaus sūnūs: Remigijus, Robertas ir Šarūnas taip pat patraukė pramintu tėčio keliu bei padeda jauniesiems futbolininkams tobulėti. Auga ir šakojasi žemaičio A. Bytauto pasodintas futbolo medis Dzūkijoje. Galima sakyti, kad A. Bytautas yra Alytaus vaikų futbolo tėvas, o Dzūkijos dainiaus Alberto Antanavičiaus – ir krikštatėvis. Mat jis davė gabiam futbolininkui, bet neramios ir poetiškos sielos vaikiui „Šekspyro“ pravardę visai to nenorėdamas. Kad Albertas rašo ir eiles, treneriui pašnibždėjo jo auklėtiniai vaikai. „Tai rašai, kaip koks Šekspyras“, – mąsliai ir nuoširdžiai tarstelėjo treneris, jusdamas giminingą maištingo jaunojo futbolininko sielą. Juk ir pačiam A. Bytautui giliai širdyje tūnojo meilė dainai, poezijai. Žodis kaip paukštis – išlėkė, o vaikai yra vaikai, pasigavo ir štai Alytus turi savo „Šekspyrą“. Kupinas jėgų „Šekspyras“ nestokojo pasitikėjimo savimi ir manė, kad jis „visus aploš atrodo viena koja“. Auklėtiniui skirdamas didelį dėmesį jį lenkė tarsi medį, kol šis buvo jaunas ir lankstus, puoselėjo, kad per daug „nesišakotų“, o savo gyvybingumą ir energiją nukreiptų reikiama linkme ne tik futbolo aikštėje. Mokyklos laikais Albertas žaidė Lietuvos moksleivių rinktinėje. Vaikystės ir jaunystės pomėgį futbolui išsaugojo iki šiol.

Abertas “Šekspyras” Antanavičius su žmona Janina. Mokyklos laikais Albertas žaidė Lietuvos futbolo moksleivių rinktinėje

Poezija ir daina jam jau daugiau nei pomėgis. Šia Dievo dovana Alytaus „Šekspyras“ dosniai dalijasi su kraštiečiais savojoje dainuojamoje poezijoje, apdainuodamas Dainavos krašto išvaikščiotas vietas bei dzūkų godas. Neliko skolingas Albertas už duotą „antrąjį vardą“, sukurdamas eiles apie Alytaus futbolą, kurias įkėlė į smagią dainą ir dedikavo savo pirmajam treneriui.
Dar vienas glūkoidas V. Malinauskas-Watas taip pat „perėjo per A. Bytauto rankas“. Gaila, kad vaikai treneriui nepašnibždėjo, jog Watas gražiai dainuoja, tai šiandien matyt, Alytus turėtų ne „Watą“, o „Karuzą“, galbūt „Robertino Loreti“ ar „Kiprą Petrauską“. Mano pirmas susitikimas su Watu įvyko 1967 metų vasarą, kai atostogavau pas pusbrolį Albiną Stanaitį, gyvenusį Liepų gatvėje. Greta Liepų ir Medelyno gatvių sankryžos, dulkėjusioje dykynėje, gatvės vaikai žaidėm futbolą. Buvo toje kompanijoje ir Wato jaunesnis brolis Romas „Molis“ (Bytauto auklėtinis), Jeronimas Palukaitis „Siera“, Sipavičiukai – Bronius su Vyga, mano pusbrolis Albinas (trumpai lankė pas Bytautą) bei kiti savamoksliai „pylkės“ spardytojai. Pasirodė už mus pora metelių vyresnis Watas su tikru odiniu kamuoliu. Pažongliravo galva, kojomis., pamušė petimi… Meistras, ką besakysi. Paskirstė mus į komandas. Žaidžiam. Jis su broliu vienoj komandoj, aš buvau kitoj. Koks džiaugsmas, kai Watui mus „maustant“ man pavyko padarius beveik „špagatą“ iš jo vieną kartą atimti tą tikrą odinį futbolo kamuolį. Į tai iš virtuozo išgirdau tik trumpą „Ooo…“, reiškusį nuostabą. Ko gero, tai buvo pirmas komplimentas man skirtas už futbolą. Žinojau, kad jis „tikras futbolistas“, žaidė už Lietuvos moksleivių rinktinę. Jaučiau pagarbą ir, ką čia slėpti, baltą pavydą. Beje, kaimynystėje, Liepų gatvėje, gyveno ir dar du „tikri futbolistai“ – broliai Žukauskai Benas ir Arnoldas „Aninė“. Šie „buvo metuose“, jau bernai.

Glūkoidai: Vytas “Watas” Malinauskas ir smuikininkas Algirdas Verbauskas Alytaus stadione apie 1973.

Nuo vaikystės pažinojau ir auksinės „Dainavos“ puikų žaidėją, gynybos ramstį ir atakų organizatorių Romą Dumbliauską „Dumblę“. Tik ta pažintis savotiška, aš jį pažinojau, jis manęs ne. Romas tada mokėsi Simno internatinėje mokykloje (nepainioti su dabar tem esama pagalbine internatine mokykla), aš – Simno vidurinėje. Man buvo 11 ar 12 metų, o jis pora metelių vyresnis… Žiema Simne. Ji tada būdavo tikra, sniego į valias ir skatino draugystę su slidėmis ar pačiūžomis. Pamenu, kaip mažasis Romas su slidėmis nutrūktgalviškai leisdavosi nuo Simno šventoriaus kalno pro siaurus vartelius tvirtoje akmeninėje bažnyčios tvoroje, o įsibėgėjęs smagiai šokdavo nuo iš sniego supilto tramplino. Nepaisant mažo ūgio buvo sportiškas ir judrus. Dar iki armijos pradėjo žaisti už „Alytį“. Kaip sakė Watas: „Grįžo iš kariuomenės ir mes jo nepažinom. Ūgtelėjęs kone 10 cm, sustiprėjęs fiziškai, o puikus kamuolio valdymas ir koordinacija niekur neprapuolę“. Suprantama, „Dainavai“ toks žaidėjas, ir dar alytiškis, labai ir labai tiko.
Grįžtant į mūsų kartos moksleiviškus laikus, pasakysiu, kad tuomet Simno internate gabių vaikų netrūko nei mokslui, nei muzikai, nei sportui. Anksčiau populiarus bardas, country muzikos Lietuvoje pradininkas Gintautas Babravičius-Simas, „Dainavos“ saugas, KKI absolventas Remigijus Klimavičius iki 9 klasės, kaip ir „Dumblė“, mokslus ir gyvenimo pradžiamokslį krimto Simne. Labai kieti buvo Simno internato jaunieji šaškininkai tarp respublikos mokyklų laimėję pirmąją vietą iki 14 metų amžiaus vaikų grupėje. Tarp jų buvo Vytautas Krutulis. Jis vėliau šaškes ir šachmatus iškeitė į futbolą. Buvo judrus, nors ir moksliukas. Tačiau mokslų nekeitė į nieką, jie buvo pirmiausia, o futbolui irgi radosi sava vieta. Puikus loginis mąstymas jam labai padėjo kaip futbolininkui žaisti gynybos grandyje, skaityti galimus įvykius aikštėje keletu ėjimų į priekį. Tą pastebėjęs A. Bytautas pradėjo Vytautą, jau besimokiusį Simno vidurinėje mokykloje, ir kitus Simno berniukus: R. Klimavičių, Alvydą Verbicką, Valdą Stagniūną, Romą Blaževičių kviesti žaisti už Alytaus sporto mokyklą. Jie pateisino trenerio lūkesčius, o trys pastarieji su „Dainavos“ jaunučių komanda tapo Lietuvos čempionais.
A. Bytauto vaikams futbolas nesibaigdavo niekad. Gainiojo jie kamuolį ir per treniruotes, ir po jų. Moksleiviškų vasaros atostogų metu vyko gatvių turnyrai, atskleisdami naujus talentus, kurie žaidė komandose su skambiais „Spartako“, „Lokomotyvo“ ir kitais pavadinimais. Skiriami buvo ir individualūs prizai geriausiems kiekvienos pozicijos žaidėjams. Atėjus rudeniui – vėl treniruotės ir varžybos. Tokioje aplinkoje augo ir glūkoidas, tikras dzūkas, pavarde Žemaitis, vardu Algis, kurį tikras žemaitis A. Bytautas taip pat mokė gyvenimo ir futbolo abėcėlės. Norint išvardinti visus gabiausius trenerio A. Bytauto auklėtinius būtų galima sukurti specialų kalendorių, kuriame kiekvienai datai ar abėcėlės raidei rastumėme tinkamą vietą jo mokiniui vietą.

[Trečios dalies pabaiga. Bus daugiau]

Fotogalerija. ALYTAUS FUTBOLAS (papildyta)