Alvydas Alvydui

Alvydas Jegelevičius šį laiškelį glūkoidams parašė 2018-07-20, bet tada buvau toli nuo Tėvynės, be neto. Operatyviai įkelti į tinklapį nepavyko. Rašinį teko atidėti, nes ir Alvydų vardadieniai praėjo. Alvydui Petkevičiui balandžio 19 d. sukaks 69. Toks skaičius, kurio reikšmė, pagal mūsų jau iškeliavusį draugą Viktorą Jonkų, nusako “sriubos kepimą“. Jei 64 metai pagal bitlus yra branda, tai sriubos kepimo metai 69 turėtų sugrąžinti (realiai arba mintyse) į potencialią jaunystę. To tapytojui Alvydui Petkevičiui ir linkime. Dar kūrybinių ieškojimų, palaipsniui virstančių meno kūriniais, optimizmo ir geros pavasariškos nuotaikos.

ALVYDAS A. JEGELEVIČIUS

Šįryt mane (primename: tai vyko 2018-07-20. Red. pastaba) su vardadieniu pasveikino klasės draugė, Ivano našlė Zina. Suspurdėjau iš netikėtumo, nes nebūčiau net ir žvilgterėjęs kalendoriun, nors čia ir mano motinos Česlovos vardadienis… Bet pagalvojau ir apie kitą, dar ir dar apie kitą Alvydą…

Taigi, turbūt nebus nekuklu, jei priminsiu, kad galima lengvai pasveikint su nelabai populiariu vardadieniu tapytoją Alvydą Petkevičių-Petkę ir ex alytiškį, kompozitorių, rašytoją Alvydą Jegelevičių-Jegelę, na ir kitus tos dienos vardus gražu paminėti, nes mes kasdieną švenčiame kažkokią šventą šventę, kurią reikia švęst ne šiaip sau, o nuo dūšios, kol nudūši, nutautėsi nuo tos švenčių lavinos, o tada tapsi tikras laisvos Lietuvos tapinas, kuriam nors sunku bus grįžt namo, bet tipensi iš paskutinių jėgų ir tavo šventė bus padaryta, va, kokia tikros šventės tiesa laisvoj Lietuvoj. Tai, aišku ne taisyklė. Čia, žinoma, špilka sau pačiam kaip rašė Markas Aurelijus, bet ir špilka iškreiptom tradicijom, kai velkamės maisto perteklius didžiausiais krepšiais ir šypsenas mieruojam pagal lizinginius džipozus – čia aš, čia tu, čia mes – viena xebra, kas dar ?.. Bet visada rytinė graužatis išduos tautišką nenuoširdumą… Atsikelsi, čirkštelsi po krūmu, nusispjausi, nusikeiksi trusiškai ir tyliai sau prisipažinsi – aš esu toks pats ir be viso šito shit’o…

 

Vaizdas, kurį Alvydas dovanoja Alvydui arba Jegelevičius ⇒ Petkevičiui arba kompozitorius-rašytojas ⇒ tapytojui arba draugas  ⇒ draugui

Čia netyčia ir mažas esė išėjo, bet svarbiausia, kad du minėti Alvydai dar kūdikystėje gyveno tam pačiam name pas stikliorių dėdę Šmagą (Jakubauską) Traktoristų gatvėje, šalia mūrinės parduotuvės ir tai yra čysta prauda, ot.

Visiem Jum – Geriausi linkėjimaAJ

Reklama

ALVYDO PETKEVIČIAUS tapybos parodos atidarymas įvyko

ALVYDO PETKEVIČIAUS tapybos parodos „Post Scriptum“ atidarymas vyko balandžio 19 dieną ir sutapo su dailininko gimtadieniu. Racionalu tokias progas sulieti į vieną datą. Pasigrožėti naujausiais kūriniais ir pasveikinti  dailininką gimtadieniu susirinko draugai, draugės, kolegos, artimieji, vaikystės draugai iš Madrido (nepainioti su Ispanijos sostine), taip pat iš Kauno ir Alytaus ir tolimesnių vietų. Giedrei Bulgakovienei ir jos komandai Alvydo draugai dėkoja už gražią prasmingą progą susitikti nekasdieniškoje aplinkoje.

Surengti tapybos parodą nėra paprasta. Teko būti liudininku ir padėjėju, todėl pradedi suprasti, kaip svarbu eksponuoti paveikslų grupes, kad jie susilietų stilistika ar noru išreikšti tą ar kitą mintį. Ir pavieniai kūriniai turi rasti salėje vietą: Algirdui Maineliui atminti ar kinoteatras „Taika“ turi įsikomponuoti į visumą.

Visas detales apie tapytoją ALVYDĄ PETKEVIČIŲ, parodą ir jos dalyvius rasite FM99 ir Garažų klipų bendrame darbe-filme.

A. Petkevičius. Tapybos paroda 2017 || FM99 ir Garažų Klipai || 2017

Nuoseklų dailininko Alvydo Petkevičiaus ir Liudo Ramanausko (FM99) pokalbį klausykite įrašuose.

>> Tarp kabučių – Tapytojas Alvydas Petkevičius. 1 dalis
>> Tarp kabučių – Tapytojas Alvydas Petkevičius. 2 dalis
>> Tarp kabučių – Tapytojas Alvydas Petkevičius. 3 dalis

Alvydo Petkevičiaus tapybos paroda 2017

Alvydas surengė savo tapybos parodą. Sako – paskutinė. Įvykis prasmingas ir sutampa su dailininko gimtadieniu. Kas galite – nepraleiskite progos apsilankyti. Puse lūpų kalbama, jog atidarymo dieną ten pagros ir padainuos Šekspyras ir Aisčių veteranai. Būkime drauge

Balandis. Alvydui P. – 67 ||  Albertas “Šekspyras“ Antanavičius
(Draugiškas šaržas)

Balandy lepina gamta ir akį,
Ir gomurį, ir kepenis, ir skrandį;
Balandy bunda erkės, blusos, blakės,
Net genijai – ir tie – tiktai balandy;

Balandy – ir tiktai, – anot poetės,
Ateina genijai ir vėl išnyksta – – –
Štai Leninas tik – pyst! nuo taburetės –
Ir kramto Krupskajos plaukuotą vištą;

Štai Hitleris – šlamakšt! į nuogą liepsną –
Benzino mostelėjęs vietoj brendžio – – –
Istorija tokius šmikius po vieną
Sutraiško ir išspjauna iš balandžio – – –

O štai – prieš mus Petkevičių Alvydas –
Be revoliucijų, karų ir net peruko –
Sau sėdi parodoj kaip monolitas,
Širdim prisirakinęs prie teptuko;

Laimingas, linksmas lyg nepilnametis,
Įkalęs sienon pirmą savo vinį,
Iš rėmų šviečia “Amžinybės medis“ –
Toks panašus į pradžią ar kiaušinį,

Kurio tarsi medum dažytą lukštą,
Tuoj, regis, žmonės ims aptūps it kandys, –
Visus, kam grožio vitaminų trūksta,
Išgelbės tik Alvydas ir… balandis – – –
– – –
Balandy gera vėl atgimt ir kilti,
Burkuoti prie molberto it po langu,
Sudėt į drobę visą savo širdį
Ir – tarsi paukštį – imt paleist per dangų;

Balandis meistrui – ne tik darbo mėnuo,
Balandy meistras kartais parodauja:
Balandy – per Gimtadienį – jo venom
Širdis pumpuoja vyną, o ne kraują – – –

Todėl ir mums gana liežuviais pliaukšti –
Pats laikas UŽSISVEIKINT su Alvydu,
Papuošusiu ir mėnesį, ir paukštį,
Ir mus, ir biblioteką, ir Alytų – – –
– – –
Balandis – kiek į gylį, tiek į aukštį –
Susitapatina su tapančiu Alvydu,
Papuošusiu ir mėnesį, ir paukštį,
Ir mus, ir biblioteką, ir Alytų – – –

Alytus,170419

Glūkoidų svečias ALVYDAS PETKEVIČIUS su savo tapybos darbais


alvydas-petkevicius iphonerŠi parodėlė skirta 50 metų kūrybinio kelio proga. Garbaus smetoniško inteligento, šviesuolio JONO UNGURAIČIO paskatintas ir padrąsintas ir su jo nubraižytu Kauno žemėlapiu 1966 metais leidausi į ilgą kelionę, siekdamas įsisavinti tapybos paslaptis. Glūkoidai, kuriami jo sūnaus Ginto, sudarė galimybę parodyti savo darbus.

Norinčius pamatyti originalus, padiskutuoti apie kūrybą, skambinkite tel. +370 686 61696

A.P.

Daugiau apie Alvydą Petkevičių::

<  Alvydas Petkevičius ir menas stebinti
<  Senos naujienos iš Alvydo studijos

 

 

Alvydas Petkevičius ir menas stebinti

Dar anais laikais, kai koncertų salėse karaliavo įvairios estradinės melodijos ar nemuno žiburiai ir kiti panašūs ansambliai, “Aisčių“ bosistas Viktoras Jonkus tokių koncertų nelankė. Bet Viktoras nuvažiavo į Vilnių klausyti Bonnie Tyler. Kai grįžo, sakė: dabar galiu vėl 5 metus neiti į koncertą, tiek mane įkrovė. Alvydas Petkevičius tapybos PARODA įvairių parodėlių fone įkrovė ilgam. Po 15 metų pertraukos pasirodyti šviesoje – teisingas sprendimas

Na susirinks 15 artimiausių mano draugų ir tai gerai, sakė Alvydas. Į parodos atidarymą Giedrės bibliotekoje susirinko keliariopai daugiau. Čia buvo ir kolegos: Kostas Poškus, Benjaminas Jenčius, Arvydas Švirmickas, Valentinas Butanavičius, rašytoja Irena Buivydaitė-Kupčinskienė, architektas Robertas Šiūša su žmona, ilgamete menininkų kalvės Žaliojoje mokykloje vadove, fotomeistrai Zenonas Bulgakovas ir Vytautas Stanionis, dar Alvydą sveikino dvi simpatiškos ponios iš savivaldybės, kurios kalbėjo nevaldiškai, o rišliai ir nuoširdžiai, dalyvavo kiti, žinomi ir nelabai, žmonės, kuriuos Juozo “Kamo“ Kaminsko  leksika įvardintų štai taip – “susirinko visas kuklaus provincijos miestelio žiedas“. Kompozitorius-prozininkas-poetas Alvydas A. Jegelevičius padžiazavo.  Architektas Algirdas Mainelis nėra didis oficialių renginių fanas, todėl į atidarymą atsiuntė savo žmoną Jadvygą. Gražu. Beje, Alvydo speciali padėka Algirdui, kuris išvakarėse daug prisidėjo rengiant šią parodą ir interviu FM99. Kaip Liudas Ramanauskas kalbino Alvydą Petkevičių ir Algirdą Mainelį,  girdėsite filmo apie parodos atidarymą garso takelyje.

Jei japonai susidomėjo Alvydo tapyba, kodėl neturėtų ja žavėtis vietiniai meno gerbėjai, žinovai ar prijaučiantys. Jokia paslaptis, kad menininkai žiauriai nemėgsta kritikos savo adresu. Net jei tai daroma racionaliai ir argumentuotai. Alvydui tai negresia. Jį galima pagąsdinti tik tuo, kad tu neesi modernistas, kurių šiandien tiek, kiek šiūkšlių po tropinės liūties drumzliname upės vandenyje. Dar galima pranašauti, jog tavo drobės nekabos Guggenheime. Ir muzikoje Leonard Cohen niekas nelygina su Slayer.  Bet ta statinė filosofija, subtilus žaismas spalvomis ir šviesa, nepriekaištinga technika, kritikai sunkiai pasiduoda.

K ū r i n i o   v e r t ė

Pakalbėkim apie žemiškus dalykus. Kodėl vienų kūrėjų darbus perka, kitų nelabai. Kodėl Suomijos ambasada perka Alvydą, o ne kitą kuklaus provincijos miestelio kūrėją? Kodėl vienas dailininkas “išgyvena“ iš kūrybos, o kitas visą gyvenimą įrodinėja savo genialumą, bet taip ir iškeliauja nesuprastas. Gal aplinka kalta? Kad būtum pastebėtas, šiandien veikia daugybė mechanizmų: parodos, reklama, susitikimai, bienalės, masmedia laidos, plenerai. Bet kartais užtenka kartą per 15 metų kažką parodyti ir pačiam pasirodyti.

Tai kas yra meno kūrinio vertė, kas ją sudaro? Žiauriai subtilus klausimas. Nors šia tema rasite kalną informacijos, bet,  kad tai suvokti, būtina IQ turėti nemažiau 100. Bandome atsakyti, pasitelkus labiau įkandamus palyginimus iš kasdieninio įvairių reiškinių ar tiesiog daiktų vertinimo pavyzdžių. Kai kurie būdai gali pasirodyti labai sterotipiniai, bet bendram suvokimui tai nekenks.

12

Šiandien visos auto yra trijų rūšių: geros, labai geros ir brangios. Kokio brendo auto važinėjate, ar teikiate pirmumą, tarkime, BMW, Audi, Mercedes, Lexus? Jei taip – norite išsiskirti iš minios, tai ir prestižas, o ir mašinytės yra labai geros.  Apie brangias, pavyzdžiui Bugatti Veyron, kurios vienas varžtas ratui prisukti kainuoja 147 litus, lyg ir neverta kalbėti, nors Pablo Picaso drobių ar automobilio Bugatti kainos šiurpina vienodai. Štai čia ir išsikristalizuoja elementari tiesa. Tikras menas nesidėvi ir jo vertė laikui bėgant nemažėja, o tas Bugatti kažkada virs metalo laužu. Tačiau tai liečia tik TIKRĄ meną sukurtą TIKRO kūrėjo. Jei toks neesi, būsi pastebėtas tik savo kieme, net kaimynas nesužinos apie tavo apgailėtiną hobby.

Ar Alvydas brangus? Kaip jis pats pasakojo, kartais ateina žmogus, sunkiau besiverčiantis, bet su troškimu turėti jo darbą. Ir parduoda už pusdykę. Būna ir priešingai. Dar tik Nepriklausomybei išaušus apie 1993 – 1995, kai į Lietuvą iš Marso atskrido multimilionierių sluoksnis, jie pirkdavo Alvydo paveikslus, mokėdami už juos brangiai ir labai brangiai. O jei tiksliai reziumuoti, tai sumokėdavo nei brangiai nei pigiai, o tiek, kiek drobės realiai buvo tada vertos. Kita įdomi detalė. Alvydą dažnai tokie pirkėjai prašydavo parinkti tinkamą vietą jų būste paveikslui kabinti. Kartais (ne visad) nuvykus, pajusdavo beskonę erdvę, apstatytą kičiniais baldais, dažnai ir klaikiai išplanuotą, bet alsuojančią dideliais ir labai dideliais pinigais. Taigi dar viena tiesa: už pinigus skonio nenusipirksi. Kaip ir prestižo. Prisimenate F. Draizerio romane “Finansininkas“ aprašytą situaciją, kai milijonierių klubas niekaip į savo gretas nenori įsileisti kolegos milijonieriaus vien dėl to, kad pastarasis susikrovė savo kapitalą, kai iš Smith & Wesson sistemos revolverio nupylė keturis konkurentus. Dailininkas savo reputaciją puoselėja tik savo talento dėka. Kalbant apie meną, reputacijos sąvoka plačiaja prasme čia netinka. Kai Van Gogas nusipjovė ausį, jo reputacijai tai nepakenkė, jis ir liko genijum.

Į t a k a

Jei ne tie du mano guru, nebūčiau dabar tuo, kuo esu – sako Alvydas prisimindamas Joną Unguraitį, baigusį teisės ir ekonomikos mokslus dar smetoninėje Lietuvoje, prieš ateinant bolševikams, jaunuolis jau dirbo ministro referentu. Kaip pats sakydavo – buvau viršūnių pakalnėje. Bet atėjo raudonoji tamsa ir viskas apsivertė aukštyn kojomis. Atrodytų, ką gali rasti bendra penkiolikmetis aštuntokas ir ir jau solidaus amžiaus anos Lietuvos inteligentas.

Pasakoja Alvydas: kai pamačiau pas Joną Unguraitį namuose tiek knygų, albumų, žurnalų – netekau žado. “Švyturio“ žurnalo ketvirtame puslapyje būdavo tapybos darbų reprodukcijų, kurios mane ir užbūrė. Šiandien gal išsiskirtų mūsų požiūris į F. Dostojevskį, nes man tada aiškino, jog šiuo rašytoju žavėtis galima tik KAIP jis rašo, o ne KĄ rašo. Matydamas mano tvirtą apsisprendimą įvaldyti teptuką, Jonas Unguraitis džiaugėsi, bet santūriai – menininko kelias slidus, nors, kaip vėliau pats prisipažino – jau tada šventai tikėjau, kad tas vaikis pasieks savo! Jis vis man sakydavo, užeik ir klausk, ir klausk… O temos, temos: menas ir astronomija, istorija ir valios stiprinimas…

Kai jau pasirengiau studijoms į Kauną, kuriame mano globėjas prieš II Pasulinį karą gyveno ir dirbo, jis man nubraižė detalų planą su kaligrafiškais užrašais, kaip iš stoties nueiti iki St. Žuko koledžo senamiestyje. Gali įsivazduoti, 15 metų vaikinukas, vienoje rankoje portfelis, kitoje planas ir eina 5 kilometrus svetimame mieste. Bet tikslus planas tiksliai ir nuvedė.  Kai pamačiau technikumo pastatą – kolonos, o viduje piešiniai kabo tokie, kad pagalvojau, reikia grįžti atgal į Alytų. Čia ne man. Bet viskas po truputį pajudėjo… Gaila neišsaugojau to plano. Šiandien įrėminčiau ir pasikabinčiau namie ant sienos. Juk tai mano kelio simbolis.

Na o antrasis guru man dėstė prancūzų kalbą, 1938–1939 m. stažavosi Prancūzijoje, Nansì ir Bezansono universitetuose Vaclovas Šiugždinis. Tai vertėjas, poetas, pedagogas, eruditas – viskas viename. Nepaprastai gyvas su smailu liežuviu, mandagus. Kai tik jis pasirodydavo technikume, tuojau apspisdavo kolegos dėstytojai ir studentai. Tai jis išmokė pažinti daugybę tiesų ir žavėjo kaip asmenybė.

Lankykitės parodoje, ji veiks iki birželio 11 dienos. Nepavydėkite talento tam vyrukui iš Madrido. Tiesiog gėrėkitės jo darbais.

copyright-2015-geras-

 

 

 

Alvydo Petkevičiaus darbų parodos atidarymas. 2015 || FM99 ir Garažų Klipai Pristato

 

Haikingas ir debatai arba glūkzaurai 2015

Glūkzaurai 2015. Vidzgiris || Garažų Klipai Pristato || 2015

Kai miesto bendruomenė, įvardinta, kaip Senamiesčio, Ulonų, Kurorto ar dar kitaip,  suskilus ir pešasi dėl garbės, valdžios,  įtakos ir pinigų, Madrido veteranai ramiu žingsniu traukia į Vidzgirį ar prie Dailidės. Ir dėl visko daugmaž sutaria, net gyvendami atskiruose geografiniuose taškuose: Putinuose,  Vilniuje ar Šikučių prospekte. Tokie “emigrantų“ susibūrimai maždaug 72 kartus vertingesni visomis prasmėmis, negu miesto bendruomenių biurokratų nuožmios kovos dėl laimės po saule.

Kai žibučių mėlynė persipina su baltų žibučių šviesa (baltomis žibutėmis  vadindavome būdami dar vaikais, o iš tiktųjų tai plūkės) ,  pirmojo –  1981 metų meeto dalyviai renkasi Vidzgiryje. Prieš kultinį haikingą į Sustok Pasigrožėk #2, Virgis su Rima, lydimas gidės Laimos, vyksta prie Dailidės, kad vilniečiai įvertintų ES pinigų pagimdytą grožį, infrastruktūrą ir kardinalius pokyčius.

glukzaurai_keturi

Vėliau pro Vidzgirio vietas, kuriose prieš pusę amžiaus Alvydas Petkevičius rinkdavo baravykus (šiandien baravykas Vidzgiryje išskirtinis raritetas), patraukė link paskutinio ledynmečio suformuotų Nemuno šlaitų, kokius išvysite nebent Slovakijoje ir išsikepė baltų dešrelių, su mažiau nei kitų brendų gaminiuoe esančių chemikalų kiekiu. Kalbėjo apie prognozuojamus tautiečių veiksmus, galimo karo akivaizdoje. Spontaniška Laimos idėja pasiųsti 500 tūkstančių LT pensininkų jungtinį padalinį į fronto liniją, sulaukė santūraus pokalbio dalyvių pritarimo. Virgius suteikė bendrą vardiklį fiziologinei ir moralinei-patrijotinei piliečio būklei ir pasirinkimui: kas geriau, mirti lovoje insulto sužalotomis smegenimis, apkaišytam pampersais AR žūti apkase su medžiokliniu  Blaser D-99 vamzdžiu rankose. Neramu, kai nežinai  kiek ant Lietuvos vaikšto žmogėnų, kurie mąsto taip: man Putinas nepadarė nieko blogo, o Lietuva nedavė nieko gero. Jei tokių daug, 1940 metų scenarijus gali kartotis begalę kartų. Gal tai ir yra lietuvių tautos prakeikimas. Jie nuolat kalba apie emigracijas. Airijoje apie pusė tautos savu laiku emigravo, o šiandien kiti į juos imigruoja. Žydai emigracijoje išbuvo 2000 metų ir šiandien vieningi kaip niekad. Žmonės visais laikais kraustėsi iš vietos į vietą. Afrika laivais jau keletą metų plaukia į Europą. Geresnio gyvenimo ekonomine prasme  ieško. Kiek tragiškų likimų. Tai ženkliai blogesnė emigracijos forma nei tautiečio uždarbiavimai Norvegijoje. Bet tai visiškas NIEKALAS, palyginus su situacija, kuri formuojasi globalaus atšilimo fone. Jei tendencijos išsilaikys, po 100 metų prasidės tautų kraustymaisi jau ne dėl ekonominių problemų (kaimynas turi mersą, o aš tik suknistą renuką), bet dėl IŠLIKIMO. Dėl nepakeliamo karščio pusiaujo platumose, tarkim, milijardas Bangla Desh’o piliečių “emigruos“ šiauriau. Įdomu kaip tada putiniškos propogandos prifarširuotais smegenimis filosofuos LT pilietis.

glukzaurai_trys-vyrai

Dar kalbėjo apie: kas yra privati medicina? Pavyzdžiui, apie chirurgiją. Privatusis medikas pacientą “išmaniai“ pasirenka, tvirtai žinodamas, jog  operacijos baigtį beveik 100 %  lydės sėkmė. Visas kitos intervencijas, kurios yra supersudėtingos, atsakingos,  unikalios, kurių prognozė dažnai neaiški ar  su neišvengiamai lydinčiomis komplikacijomis ar net letalia baigtimi, atlieka tie tikrieji “juodadarbiai“: talentingi, sąžiningi ir atsidavę. Ir jų didžioji dauguma.

Miško gūdumoje jie kalbino dvi paneles ir bandė sužinoti, ką jos žino apie grupę “4 Plytos Iki Karuselės“. Apie tai ir kitas smulkmenas žiūrėkite filme.

panos

Su Igoriu jie aptarė džiazroko kryptį muzikoje. Tai vertingas stilius savo prigimtimi. Kalbant paprastai: sumaišius lygiomis porcijomis roką su džiazu gauname nepakartojamo įspūdžio muzikavimo stilių. Rasių maišymasis kelia panašias emocijas, pavyzdžiui, antros kartos mulatė Whitney Houston buvo žiauriai simpatiška ir patraukli, bet palyginus ir kalbant atskirai apie, tarkime, vyrą zulusą iš Kongo Liaudies Respublikos ar vyriškų bruožų skandinavę moterį, abiejų grožis ir išorinis patrauklumas bus santūresnis. Tad grynumas ne visad privalumas. Už tokias mintis, Gebelsas paleistų mus per kaminą.

Dar naujiena. Igoris trumpam išvyksta į Londoną aplankyti Jurgą. Jam linkime turiningai prasiblaškyti ir būtinai nusifotografuoti einant per Abbey Road zebra crossing. Jau turime Alvydo A. Jegelevičiaus nuotrauką čia. Igoris būtų antras? Kursime galeriją glukoiduose, tik reikia daugiau foto. Kal turite save įamžinę istorinėje sąnkryžoje?

glukzaurai_-beatles-abbeyro

 

Visi į Ligoninės gatvę

Giedrė Bulgakovienė kviečia į kultūros oazę – Jurgio Kunčino biblioteką Ligoninės gatvėje prisiminti Rimo Buroko literatūrinį palikimą ir aplankyti Alvydo Petkevičiaus tapybos parodą. Abu kūrėjai gimę balandžio mėnesį, abu gimę mažame provincijos miestelyje prie Nemuno ir abu neeilinės asmenybės.

Alvydas parodų nerengė daugiau nei dešimtmetį, todėl natūralus alkis susipažinti su naujais (ir senais) darbais jo talento gerbėjams bus patenkintas. Aišku, parodos parodoms nelygios. Dabar pastebimas pilkų vidutinybių, lyg skėrių antplūdis ir tokią parodą aplankius nusivili. Daug susireikšminusių asmenybių, besireklamuojančių kiekviena įmanoma proga dažnai užgožia tikrąją meno prasmę ir esmę, klaidina tuos, kurie dar tik bando suprasti savo suvokimo gylį apie meną.

Jei norite atgaivos savo dvasiai, apsilankykite pas Giedrę. Detaliau žiūrėkite bukletuose.

DAUGIAU GLŪKOIDUOSE::

< Rasa Petkevičienė. Rimas Burokas: aš liksiu Jums sutrešę rėmai …
< Rimas Burokas – laisvas žmogus
< Alvydas Petkevičius. Studija 2014
< Senos naujienos iš Alvydo studijos

sdasdsadsa
petkevi¤ius paBUROKO vakaras crop

Dailininkai sugrįžta

Kai pietinėje miesto dalyje, į ramią gatvelę įvažiavo dviratininkas, Dzilbus pagalvojo – kažkur matytas  ir dar ant TIKRO dviračio. “Laba diena. Norėjau paprašyti vandens atsigerti“. Paprastai taip kreipiasi tik didi keliautojai. Tokie kaip Marko Polo ar Antanas Poška. Apie tai vėliau. Dzilbaus smegenų laikrodis atsisuka atgal 35 metus ir atpažįsta Stasį “Klaipėdą“ Kerėžą (Madridas), vieną tų, kuriuos mieste 1975 ir vėliau vadino dailininkais. Tada kukliame provincijos miestelyje pūtė vėjelis iš Vakarų. Vokiečių-austrų kompanija statė Skydinių namų kombinatą. Bendravimas su jų darbininkais ir inžinieriais vakarais kavinėse, restoranuose ir betarpiškai parodė, kad tie vyrukai yra ženkliai įdomesni visomis prasmėmis nei tipiškas sovietinis produktas. Vyko kultūriniai mainai: plaukė vinilas į vietinių melomanų kolekcijas, apsukrūs vyrukai: Alvydas “Žydas“ Miliauskas (Ana Pusė arba Alytus I), Jonas Buzas (Kurortas), kiti darbavosi barterinių mainų srityje, tuometinis “Aisčių“ vadovas Romualdas Stankevičius gavo dovanų 12-stygę švedišką elektrinę gitarą. Pikti liežuviai plakė, jog tie vaikinai  į Vakarų Vokietiją, Austriją išsivežė visas miesto pasakų namelių mergaites, tačiau tokie teiginiai gali būti nepagrįstai sutirštinti. „Išsivežtos“ panelės galėjo buvo tyrai pamilusios du objektus: arba  vakariečius-skydinių statytojus arba vakarietišką gyvenimo būdą, nors pastarasis  joms dar buvo terra incognita.

kerezaAlytaus mėsos kombinate darbavosi  keturi šaunūs dailininkai (taip jų darbo knygelės sakė): Alvydas Petkevičius, Stasys Kerėža, Eugenijus Vnarauskas, Vygantas Skrodenis. Kaip ir kitose stambesnėse įmonėse buvo samdomi žmonės, sugebantys meniškai apipavidalinti įmonės informacinius stendus ar kurti didžiulius plakatus, užrašus: “šlovė didžiąjam spaliui“ ar “dvidešimtkažkuriam komunistų partijos suvažiavimui“, “penkmetį per keturis metus“ ar “šlovė socialistinio darbo didvyriams“. Tokie ir panašūs propagandiniai žaidimai turėjo tautą vesti į šviesų komunistinį rytojų. Tačiau tų kūrinių kūrėjai absoliučiai netikėjo savo kūrinių kūrybinėms nuostatoms ir laikė tai totaliu absurdu. O ir patys, vietoj to, kad siekti tapti socialistinio darbo didvyriais, valandų valandas diskutavo filosofinėmis temomis, aptarinėjo Salvadoro Dali revoliucijas ir  klausė Deep Purple per Eugenijaus Vnarausko iš vakariečių įsigytą Telefunken radiolą su fiksuota Radio Luxembourg stotimi ar garsiai skaitė “Vieną Ivano Denisovičiaus dieną“ pagal A. Solženiciną. Toje kompanijoje buvo dar vienas aktyvistas stalius Jonas Prabulis, buvęs tremtinys, kalėjęs dar 1940 dėl antikomunistinės veiklos ir vokiečių išlaisvintas 1941 metais, vėliau, sugrįžus “išvaduotojams“,  15 metų vergavo gulage Vorkutoje. Jonas sakydavo, kad tai kas rašoma A. Solženicino knygoje yra tik muliažas to ką teko jam pačiam patirti.

Visiškai nekeista, kad nuolatinis dailininkų svečias buvo Dzilbus, tada tik iškeptas jaunas inžinierius ir darbavosi  konstruktorių biure, vakarais grojo su Aisčiais kabake. Ir dar vienas ypatingai mėgiamas tos kompanijos žmogus –Voldemaras Tompsonas, dirbęs tiekimo skyriuje. Jam jau tada buvo arti 60-ties ir dvigubas amžiaus skirtumas visiškai netrukdė, atvirkščiai Voldemaras jangsteriams pasakojo apie “buržuazinę“ Lietuvą, o ir kitos temos buvo glaudžiai susiję: hipiai ir pacifizmas, smetoninės Lietuvos išmanūs anekdotai ir dabartiniai riebūs rusiški, kas geriau, juk juoką kelia tie ir anie. Voldemaras elgėsi ir atrodė kaip tikras inteligentas, taisyklingi veido bruožai, siauri ūseliai po nosimi, nepakartojamos formos subtiliai išlankstyta beretė ir, pro primerktas mėlynas akis, nuolatinė ironiška šypsenėlė veide. Kartais diskusijų metu jis kelis kart prisistatydavo: esu norvego ir lietuvės sūnus, todėl manau taip ir anaip… Jegu kompanijoje, kažkuris iš jaunųjų suregzdavo rišlų ir prasmingą sakinį, Voldemaras Tomsonas nedelsiant tai įvertindavo: tu kalbi kaip jaunas Dievas. Ši frazė iš Voldemaro lūpų būdavo didi paskata jauniesiems nekalbėti kvailų banalybių.

Kur šiandien šie rašinio herojai? Voldemaras Tompsonas, Jonas Prabulis ir Vygantas Skrodenis jau Anapilyje.

Vygantas, taip pat kaip šiandien Stasys “Klaipėda“ Kerėža, galėjo atvažiuoti į ramią gatvelę   pietinėje miesto dalyje ir paprašyti atsigerti vandens. Vygantui viskas susiklostė kitaip. Dešimties metų būdamas sunkiai išgyveno tėvų skyrybas, vėliau paliko žmona, nes Vygis buvo išdykęs. Būnant Alvydo Petkevičiau mokiniu, jį graužė nesėkmingi bandymai tapyti. Dar prisiklausė Lucy in the Sky with Diamonds ir galutinai susipyko su gyvenimu.
Eugenijus Vnarauskas sėkmingai gyvena ir darbuojasi Vilniuje. Sritis ta pati. Glūkoidų fotokorespondentas, Glūko meetų dalyvis ir, aplamai, šaunuolis.
Alvydas Petkevičius, atsigavęs po pastaraisiais metais jį persekiojusių negandų, paskendęs prie molberto, panašu, kad pasieks produktyvumo viršūnę. Liepą aplankys glūkoidus nuolatiniame objekte, kad visi įtikėtų, kad jis gyvas ir niekur nežada dingti.
Stasys “Klaipėda“ Kerėža, gyvena Vilniuje,  tapo keliautoju dviratininku ir, jei mes čia, kukliame provincijos miestelyje, dviračių taku nuvažiuojame iki pylimo ar iki sanatorijos, tai Stasys važiuoja Prancūzijoje, Ispanijoje, Portugalijoje po 1000 – 2000 kilometrų, per dieną įveikdamas vidutiniškai 100 km. Dabar ruošiasi kelionei po Turkiją.
LAIMA: keliauji vienas, ar saugu?
STASYS: galą gauti, gali ir į Luksnėnus važiuodamas, bet svarbiausia kelionėje susipykti gali tik pats su savim. O taip nepasitaiko. Gal tik vakarais, kai jau lieka valanda iki miego, kiek liūdnoka, lyg norėtum pabendrauti su kažkuo. Vis gi keliauti vienam yra smagu.
DZIBUS: o šeima nemėgina prisijungti?
STASYS: Bretanėje (Prancūzija) važiavau su 12-mečiu sūnumi. Jam tai visai ne vaikiškas iššūkis, bet ištvėrė. Todėl dabar jaučiasi kaip tikras vyras. Tada vietiniai prancūzai labai stebėjosi, matydami mus tokioje kelionėje.
Pasakojo Stasys apie vienkartinius dviračius ir kitus keistus tokių kelionių aspektus. Žadėjo reportažą iš Turkijos. Linkime, kad džihadisto kalašnikovas nenukryptų  į mūsų šaunųjį keliauninką ir sėkmingai, nuotykių patyręs, grįžtų į LT ir atvažiuotų prie Glūko. Žadėjo tvirtai.

MUZIKOS-KLAUSYTOJAS

Stasys “Klaipėda“ Kerėža klauso Jean Michel Jarre – Oxygène. Tą vakarą visi pavargo nuo Uriah Heep ir nutarė pakeisti stilistiką. Švieselės kairėje-viršuje, tai radiola Estonija.
ALVYDAS PETKEVIČIUS “MUZIKOS KLAUSYTOJAS“ 1976

 

Jei sugrįžta į glūkoidų pasaulį Stasys, prieš metus sugrįžo Algirdas Adomaitis (Madridas) su šeima, Vytas Balynas (Centras) su Birute, kodėl negalėtų prisijungti ir Raimundas “Munka“ Augustėnas. Raimi, atvažiuok su žmona, vaikais ir anūkais. Gal proanūkių turi, juk buvai tada greitesnis už mus. Paskaitysim dar 1972 Šekspyro rašytą eilėraštį, kuriame posmelis ir tau skirtas. O kur dar Zenonas Langaitis, kuris visiems suprantamai išaiškintų kur dingo Telefunken, Maineliai, Šiūšai, Bulgakovai, Kauno Company veteranai ir kiti garbingi piliečiai… Liepą meete vietos visiems užteks. Tų, kurie nors kartą jau buvo ten –  net neminime, jūs būsite, nebent force majaure ištiktų…

Glūkzaurai take

Šis postas publikuotas ankstų šv. Velykų rytą, todėl visus kviečiame susirasti savo fonotekose “Jesus Christ Superstar“ pagal Andrew Lloyd Webber ir Tim Rice ir paklausyti. Jeigu to nepadarėte, nevėlu tai išgirsti kitais metais ta pačia proga

TAKAS
Vidzgirio botaniniame draustinyje įrengti trys takai, kurių bendras ilgis kiek daugiau nei keturi kilometrai. Gali važiuoti dviračiu iki Radžiūnų piliakalnio, vaikščioti. Yra poilsio-apžvalgų aikštelės su stalais ir suolais, yra stovai dviračiams pastatyti, takų krypčių rodyklės ir informacinės lentos su svarbia draustiniui informacija apie florą ir fauną.
Visa tai – bendrų LT ir ES pastangų dėka. Džiugu, miela, malonu ir norisi sumanytojams tarti padėkos žodį.

PAVADINIMAI
Kūdrų takas, Skroblynų takas, Upės takas. Puiku, bet tai kabinetuose sukurpti pavadinimai. Visiškas atminties nebuvimas ir nežinojimas demonstruoja, jog beveik šimtmetį vartojami Vidzgirio miško dalių, takų, balų pavadinimai iškrito iš klerkų sprendinių ir liko už borto. Todėl nėra Linijos kalno, Sustok-Pasigrožėk, Rusų kalnelio, Po Girininku, Lankučių, Duobės, Petrovo kalnų, Samanynbalos, Raisto, Bagnos… gal todėl Sustok-Pasigrožėk kalne, iš kur net Nemunaičio bažnyčia matosi, neįrengė net suoliuko. O tokie čia stovėjo dešimtmečius. Ir mediniai ir iš neržaveikės.
Kodėl nėra, jau nestebina, nes ir miesto dalių tradiciniai autentiški pavadinimai trinami iš alytiškių atminties. Sukurtos (nesusikūrė pačios) bendrijos, bet istoriniai pavadinimai nugaravo. Kriaušius, Madridas, kur jie – Ispanijoje ar Punios gubernijoje? Kas Alytuje tai žino ar kalba. Neveltui glūkoidų tinklapis pagimdė sparnuotą frazę, jog Alytuje alytiškių tiek, kiek Amerikoje indėnų (procentais). Kokie tikslai tai skatina daryti, žino tik vėjas. Gal todėl, kad sprendimus priima žmonės, gimę aplinkiniuose kaimuose ar atvykę iš Žemaitijos ar dar kokio pasviečio. Jiems Alytus tiesiog patogi buvimo vieta. Nieko neįprasto ir smerktino, tik kai tokie žmonės vadovauja paradams, istoriniai trupiniai nerenkami. Jie jų tiesiog nežino.

takas_done-3

INFORMACIJA NIURGZLIAMS
Tako įrengimas kainavo apie 700 tūkstančių litų. Štai komentaras iš Alytusplius.lt (be pataisymų):
“Kazkas eilini karta, praplove pinigus ir nieko gero nepadares dingo,cia jau Alytui taip daznai nutinka,as su savo traktoriuku ir uz 7000 litu buciau padares,nuleistu peiliu pervaziavai pirmyn ir toks pat takas ne 700 000 o 7000 litu butu buve“

Na, už 7000 lt nebūtum padaręs, bet už 70 tūkst. – gal būt. Nors už darbus sumokėta 700 tūkst. Neturime tikslo įtarinėti tako sumanytojų machinacijomis, nes reikia gerai žinoti, koks tako profilio aukštis projekte ir koks realybėje. Kas matavo? Ten kur medžių šaknys trukdė pasiekti projektinį gylį, tako danga įgavo tako imitacijos požymius. Koks skaldos kiekis kitose frakcijose žino tik vėjas. Labai graži ta Bob Dylano daina (the answer is blowing in the wind).
Ar niekad nekilo jums mintis savęs paklausti,  kodėl vienos aferos išaušta, o kitos tampa juodosiomis skylėmis. Pavyzdžiui ½ milijono litų vaidmuo Alytaus stadiono rekonstrukcijos darbuose kažkam kėlė galvos skausmą ir apie tai sužinojo teisėsauga. Kodėl ir kada tokie nemalonūs procesai prasideda ir vyksta. Ogi tada, kai derybų partneriai komisiniams gauti nesugeba pasidalinti bakšišo. Vieni gauna mažiau negu tikėjosi, kiti negauna išviso. Kyla begalinis pasipiktinimas, kurio išdava – teismų virtinė su neaiškiom baigtim. Kai viskas padalijama tobulai, neloja net Reksas.

takas_done-2

BŪKIME OPTIMISTAIS
Šie pamąstymai apie avantiūras neliečia Vidzgirio tako. Jis mums patinka, mes džiaugiamės ir jokių pretenzijų niekam neturime. Štai Laima, kuri pernai žiemą slidinėdama Vidzgirio miške išsisuko koją, jai medikai prognozavo invalido vežimėlį, dabar dviračiu važinėja puikiais europiniais miško takais ir džiaugiasi kad takas “nekrato“. Šiuo taku pasivaikščiojo ir glūkoidų būrelis. Ant Linijos kalno jie pasikepė baltų dešrelių, paragavo gėrimo, pagaminto Konjako provincijoje (Prancūzija), valgė salotas su krevetėm. Kompaniją lydėjo šunėkė Oxi.

GLŪKOIDAMS TAKAS PATIKO
Balandžio viduryje glūkzaurai: habil. dr. Virgilijus Beiša su žmona Rima, dailininkas tapytojas Alvydas Petkevičius, kompozitorius atlikėjas poetas rašytojas Alvydas A. Jegelevičius ir glūkoidų tinklapio adminas Dzilbus su žmona Laima susitiko ir suriko: kaip gera būti drauge po daugelio metų. Mat atskirai jie vienaip ar kitaip pasimato, bet visi kartu… galima tik spėlioti: 20 ar 30 metų jau praėjo.
Jie, be kita ko, aptarė medicinos ir gydymo aspektus, bandė atsakyti į sunkiai atsakomus klausimus. Alvydas Petkevičius pasipasakojo kelionės į Olandiją įspūdžius, apie tai, kaip tyrinėjo Rembrantą, apie tai, kaip jo vaikai pildė jo muzikinius poreikius, iškviesdami Procol Harum ar Bob Marley į TV ekraną.
Alvydas Jegelevičius įteikė susitikimo dalyviams savo naują knygą “Vydutis“. Pirmas įspūdis: knygai daug šarmo įlieja Kosto Poškaus piešiniai. Pastelė, vaikystėje graužtų knygų vaikams skandinaviškas stilius vizualiai daro knygą ypač patrauklia. O dailininkas Alvydas Petkevičius net spėliojo, jog Kosto paišyba gali lemti knygos populiarumo reikalus. Bet reikia perskaityti ir įspūdį išreikšti komentuojant glūkoiduose.

takas_done

Bendravimas vyko šiltai ir draugiškai. Apie tai trumpas filmukas. Kviečiame žiūrėti. Muzikinis fonas, kaip ir ankstesniuose filmukuose apie pavasarinius susitikimus,  įsodrintas glūkzaurų vaikystėje iš spidolų skambėjusia muzika (light version).

ico_slides_v2 Daugiau nuotraukų

Ankstesni filmukai:

ico_video Glūkzaurai tikslina detales. 2007

ico_video Glūkzaurai 2012: PADAROM

ico_video Glūkoidai Veikia 2013

Glūkzaurai take. 2014  ||    Kamera ir montažas::  Dzilbus

 

 

Iškilminga kalba dailininko-tapytojo Alvydo Valdo Petkevičiaus garbingo jubiliejaus proga

 

 

Tapytojui Alvydui Petkevičiui 60 metų. Branda: kūryba ir amžius. Šia proga Alvydas A. Jegelevičius glūkoidų rupore sako nuoširdžią virtualią  kalbą. Visų tinklapio skaitytojų, komentuotojų ir prižiūrėtojų vardu Tave, Alvydai, sveikina adminai dzilbus (Gintas) ir juodo (Donatas). Lai Tavo kūryba verčia mus žavėtis ir mąstyti, lai Tavo subtilios gyvenimo įžvalgos bendraujant, tęsiasi neribotą laiką. Būk koks esi, būk tobulas ir laimingas.

ffff
2010 04 19  Vilnius – Alytus
f
Gerbiamas Alvydai, brangus amžininke, mielas mūsų visų bičiuli, šią iškilmingą dieną, kaip menininkas menininką  ir kaip Alvydas Alvydą, didžiuodamasis sveikinu, apkabinu Tave kaip gerą draugą-kolegą, iškilų ir pasišventusį menininką-riterį, ištikimai tarnaujantį mūzoms jau daugelį metų. Turbūt, tik jos ir žino kaip Tu kantriai ir nuosekliai dirbi ir kiek iš tikro esi sukūręs. Taigi – nesikuklink, nesivaržyk savo nuopelnų. Esi tikrai nusipelnęs. Su Tavo paveikslais jau eilę metų kartu gyvena ir jais džiaugiasi daugybė  žmonių. Ir mes – Tavo bičiuliai: “Aisčiai”, “Nemuno” restorano ir “plaščiadkės” šokėjai, nenuoramos gėlių vaikai – glukoidai.
Maža to – savo paveikslais esi “užkrėtęs” ne tik Dzūkiją, Lietuvą, bet ir svečius kraštus – ir ten gyvena žmonės su tavo darbais…
Tačiau pirmiausia – šią iškilmingą dieną, tegu eina, tegu skamba garsas apie Tave, mielas Alvydasi Valdai, nuog Ulonų ir buvusios Traktoristų g. – per gelžkelį, centrinę Pulko g., pro miesto parką, pro kurortą ir ‘Gegutę’ ir atgal – link pliažo, Juozapavičiaus tilto, senos pirties, Kauno g. kriaušiaus, Pieninės kalno – pro Putinus, Likiškėlių aukštumą, į Vidzgirį,.. Ten visada sutiksi artimą “dūšią” (žinai gi), o gal ir mes netyčia susitiksim ?..
Norisi Tau pasakyt dar daug daug karštų sveikinimo, pagarbos ir gražių palinkėjimo žodžių. Tu jų tikrai nusipelnei ir tikrai jų daug išgirsi iš savo artimiausių ir brangiausių žmonių. Tegu tie žodžiai glosto Tavo širdį, ramina, guodžia ir tegu skatina nerimti, kurti ir toliau. Ilgų, džiaugsmingų ir kūrybingų metų Tau,  mūsų mielas Alvydai !!!
O mes – septinto ir aštunto dešimtmečio alyciškiai – gerai Tave žinom ir vertinam kaip nepaprastą savo kartos amžininką – gerą, linksmą draugą, puikų menininką-estetą, kuriam nepaprastai svarbus ne tik paveikslo turinys, dvasia, bet ir kiekvienas drobės centimetras. Tu seniai tai įrodei savo kruopštumu ir pagarba menui. Tavo drobėse, mus supantys daiktai atgyja, kalbėdami mūsų užmirštas paslaptis, o šventieji nulipa iš dangaus ir tampa vaidilomis, žyniais,.. Ačiū Tau !!!
Būk pagarbintas ir pašlovintas šaunus vyre, Alvydai Valdai Petkevičiau, sulaukęs garbingo jubiliejaus !!!
Būk tvirtas – negęsk, šviesk ir toliau !!!
Mes žinom ir nepamiršom  Tavo žynio piršto…
Ilgų ir kūrybingų Tau metų !!!
f
Alvydas Jegelevičius su “Aisčiais” ir Vilniaus alyciškiais (jiems leidus), bet, neabejoju – Alvydą būtinai sveikins ir kitų pasviečių dzūkai.

ŠIO POSTO INDĖLININIKAI:GINTAS(INTRO)DONATAS(PORTRETAS)ALVYDAS(SVEIKINIMAS)