Juozas Jonkus ir Aisčiai

Ką tik atsisveikinome su ilgamečiu Alytaus Ryšių Mazgo vadovu JUOZU JONKUMI (1928 – 2018). Šias pareigas jis ėjo dar sovietmečiu, o 1970 metais, dirbant atsakingose pareigose, toleruoti savo aplinkoje 18 – 20 metų jaunuolius, grojančius maištingą, Alytuje dar negirdėtą muziką buvo rizikinga. Gal todėl ir grupės pavadinimas “Aisčiai” kėgėbistų buvo suspenduotas. Bet po Juozo Jonkaus sparneliu, pašto patalpose vis tiek vykdavo repeticijos su tikrais instrumentais. Įstaigos vadovui palaiminus, buvo nupirktos vokiška Elgita elektrinė gitara, dar čekų Jolana ir bulgariška bass gitara Orfėjus, Trowa būgnai, bulgariška mikrofoninė aparatūra ir kiti aksesuarai. Tada tokie dalykai muzikantams buvo didelis turtas, be kurio tu būtum buvęs niekas.

Prisiminkime šį puikų žmogų ir dėl jo neeilinių asmeninių savybių ir gebėjimų. Tai jis išugdė savo sūnuje profesionalų elektrotechnikos-elektronikos profį. Viktoras Aisčiuose grojo bass gitara, kartu buvo nepakeičiamas specialistas garso stiprinimo aparatūros priežiūros, gedimų šalinimo ir novatoriškų idėjų realizavimo srityje.

Aisčiai numirė 2015 metais po koncerto Miesto Sode, kuriame dar buvo galima įžvelgti Aisčių dvasią. Juozas Jonkus pergyveno savo kūdikį pora metų ilgėliau. Tokia istorija.

Glūkoidų vardu, velionio žmoną, sūnų Viktorą su  žmona Jule, anūkes Aistę ir Agnę su šeimomis užjaučiame ir liūdime kartu su jumis.

 

 

Vienos nuotraukos istorija. „Bunda rokas“ 2017

Paskutinė rugsėjo savaitė ir spalio pradžia stebina gimtadienių gausa. Maestro Alvydas, apie kurį šis postas, Laima, Rasa, Ilona, Myklolas, Domas. Visiems linkėjimai sėkmės Jūsų asmeniniams siekiams pildytis. Ir sveikatos. Gera kūno būsena netrukdys gyventi tobulą gyvenimą. Su būsimu gimtadieniu, netrukus ateisiančiu į šį pasaulį, avansu sveikimame Vėją. Bus dar vienas glukoidžiukas!

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Turi dar parako maestro, roko veteranas Alvydas Jegelevičius. Kad trenkė, tai trenkė Bundoriuose, esančiuose Alytaus pašonėje, Nemuno kilpų regioninio parko teritorijoje, rugpjūčio 12 dieną vykusiame originaliame tikro garso koncerte „Bunda rokas“, sau į akompanimentą pasitelkęs nei daug, nei mažai – gamtos stichiją su liūtimi, žaibais ir siautėjančiu vėju. Nuaidėjus pirmiesiems maestro akordams, tą pačią akimirką buvo nurautas scenos stogas. Į tai „Aisčių“ ekslyderis sureagavo tardamas frazę: „ką aš gi čia darau?!“, bet nepasimetė ir su savo ištikimu ginklu – gitara vos spėjo laiku pasitraukti nuo scenos, kad netrukus, nurimus audrai gyvas ir sveikas vėl tęstų savo pasirodymą. Organizatoriai greit rado išeitį – ekspromtu surentė naują sceną šalia esančiame kluone bei stebuklingu būdu, didelių pastangų dėka sugebėjo išsaugoti gamtos stichijos nepažeistą aparatūrą.

Ši nuotrauka, kurioje maestro Alvydas Jegelevičius (stovi dešinėje) su simniškiu muzikantu, šviesos bei garso operatoriumi Jonu Kazakevičiumi, mena tą audringą laiką, dabar jau atrodantį kaip nuotykį trečiajame iš eilės „Bunda rokas“ gyvo garso koncerte, kuris subūrė alytiškius roko atlikėjus iš Airijos, Anglijos, Lietuvos, Australijos bei muzikos mylėtojus ir klausytojus iš Dzūkijos.

Alvydo Jegelevičius akordas.

baneris-new-year

Alvydas Jegelevičius sumanė išleisti kelias kompaktines plokšteles – savo dainų, parašytų pagal iškiliausių bendraautorių tekstus

main_000x000
Alvydo asmeninio fotoarchyvo nuotrauka

Visą straipsnį skaitykite Lietuvos Žinių portale

 

Dusios saga: atsuktas laikas. KETVIRTA DIENA

dUSIOS-SAGA-HEADER

 

Tai KETVITRTOJI dalis. Ankstesnes galite rasti čia:
Dusios saga: atsuktas laikas. PIRMA DIENA
Dusios saga: atsuktas laikas. ANTRA DIENA
Dusios saga: atsuktas laikas. TREČIA DIENA  
 Sukame laiką atgal, tiesiai į 1971. O rubrika SENOS NAUJIENOS apims 1955 – 1982 laikotarpį. Nuotraukos savyje turi daugiau info negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jas reikia ne tik žiūrėti, bet ir skaityti. Gero studijavimo.

<<< KETVIRTA DIENA. Pirmadienis, 12 liepos. 1971

Šiandien mano gimimo diena, taigi Šekspyras su Viduku, tik pabudę, dar sulipusiomis akimis, spaudė ranką ir sveikino. Kaip įprasta, padarėm rytinį apsimaudymą. Idėja sakė, jog šiandien turėtų atvažiuoti svečių. Laukėm Kapitono, nes jis kažką žadėjo, jog pirmadienį prisistatys. Gimimo dieną švęsti gal geriau kažkur kabake ir su triukšmeliais, bet kaliau sau į galvą, kad  dabartinėmis sąlygomis prisiminimas liks gilesnis.

Prieš pietus jawa atvažiavo Vycka su Alvi Jago. Pakėlėm bokalus su putokšliu – juk šiandian mano gimimo diena. Gerai, kad atplaukė žvejai, su šviežia žuvimi. Šekspyras už pora stiklinių vyno suderėjo ešerių krūvelę, bet sugebėjo dar dvigubai tiek, žvejams nematant, iš jų valties į žilvičio krūmą sumesti. Taigi užteko visai dienai ir dviem į priekį. Vėliau sužinojome, jog liepos 12 – kažkokia žvejų diena.

BAIKERIAITTT AlviJago

Diena pasitaikė super gera, net perkaršta. Reikalus taisė nedidelis vėjelis. Chebra maudėsi, žuvavo, valgė keptą ešerį. Mūsų, jau senbūvių, tikslas buvo užlaikyti Alvį ir Vycką per naktį. Šekspyras su Vycka nuvažiavo į Seirijus vinco. Vėl maudynės. Su Vycka ant matracų nuplaukėm toli į ežerą. Keista, bet sušalau. Šio, vieno didžiausio Lietuvos ežero viduryje klimatas keičiasi, tad vėsa stebėtis gal nederėtų. Su Vycka buvome nuvažiavę ir į Simną cigarų, alaus. Vakare laužas, žuvienė, karšti ginčai apie Gintarėlius ir apie pop ir rok muziką aplamai.

Jau sutemus Vycka, Alvis ir Šekspyras nuėjo ieškoti nuotykių ežero pakrantėje, o tiksliau, moteriškos lyties atstovių. Man su Vidu atsibodo jų laukti, nutarėm ieškoti pačių nuotykių ieškotojų. Paėję gerą gabalą, radom juos koncertuojančius kažkokiems klajojantiems po Lietuvą moksleiviams, taigi prisijungėm ir mes su Viduku. Po pasisekusio performanso, norėjom tai pakartoti kapsukiečių stovyklai, bet tik liežuvius paleidom. Alvydas suvalkietiškai: „Gerai, kad aš tavė-ė-ės nepažįstu“. Šekspyras: „Atleiskit, kad neužpykom“.  Grįžę dar atgaivinom laužą ir pasėdėjom prie stalo. Atkalbinėjom abu dėl važaivimo ir siūlėm pasilikti. Bet Vycka su Alviu užsispyrė ir, mažumėlę apdusę, išvažaivo. Pažadėjo ryt ryte mus pažadinti. Na, na.

Apie vizitą Šekspyras eksprontu sukūrė kupletą, kuriam greitai padarėm muzikinį apipavidalinimą. Labai sutirštinti ir neatitinkantys tiesos vaizdeliai čia apdainuojami, bet mums patiko.

Čia fragmentas:
… aš nepamenu daugiau
Tik žinau, kad Vikcius Alvį
Išvežė „trūpu“ paskiau.
Pribudau ryte duobėj aš,
Šalta krečia drebulys.
Žiūriu Dzilbus šalia tako
Dilgėlėse begulįs.
Aš ieškojau palapinės
Šalta liepos naktimis.
Antai stalą apkabinęs,
Vidas kalė dantimis …

SENOS NAUJIENOS

KLASIFIKACIJA.  Atskirti  kuris   kaimietis ir kuris chebrantas lakmuso popierėliu pasitarnavo elementaraus klausimas. Tai ką, tu nežinai Santanos ar Rollingų? Juozas „Šulė“ Šuliauskas dar aiškiau sakė: tai ką, tu ŠULĖS nepažįsti?! Tai ką iš vis su tavimi kalbėti.

sule-pliazas_cr

Palangoje vasaros mėnesiais nuolat vyko Panevėžio, Kauno, Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių grupuočių konfliktėliai. Ten Šulė pateko tarp girnų, bet išsisuko nuo gavimo į skūrą: pasakė, kad iš Alytaus. A, iš to miesto, kurime visi neturi vardų. Laisvas.

GINTARĖLIAI.  Reikia nepamiršti, jog “Gintarėliai“ Kaune, o “Gėlių Vaikai“ su Stasiu Daugirdu Vilniuje buvo jėga. 1971 kultūrkėje koncertavo “Gintarėliai“. Kefyras, Burokas, Styga, Šulė, Vytas Balynas po koncerto įteikė Eimiui dovaną: nerūdijančio plieno lakštą, kuriame Kolka suvirinimo aparatu išvirino tekstą – FREE LIFE LOVE POP. Šio “pakabuko“ skersmuo – 40 cm. Po koncerto milicija jau laukė prie išėjimo. Kai kurie roko gerbėjai milicijos buvo sumušti. Kefas buvo greitas ir nelabai įsiutęs, todėl paspruko. Vėliau jais domėjosi KGB. Kolka buvo pagaminęs du tokius ženklus. Kitas atiteko “Aisčiams“.

gintarai

 

kolkapop-club

 

free-life-love

Šio ženklo dublikatas apie 40 metų išgulėjo po žeme – dengė kiemo dušo įrenginio nuotekų surinkimo šulinėlį. Atsitiktinai surastas 2016 metais. Saugomas garbingoje vietoje.

Kolka, atrodo, ir šiandien gyvena prie tilto, priešingoje pirčiai gatvės pusėje. Reikėtų jį aplankyti ir paspausti ranką.

Nepamirškime ir kito jo darbo: Jim Morrison Memory Pop Club ženkliukų. Gal dar kas turite išsaugoję tokį?

Daugiau šia tema ir smulkiau::

Jim Morrison’s Memory Pop Club

SKONIS. Vienuoliktoje klasėje Dzilbus pas Virgį namuose, jo pamokų ruošimo kambaryje, aiškinasi suvokimą apie moterišką grožį. Dzilbui grožio etlonas buvo lenkų aktorė Polia Raksa, o Virgis įrodinėjo, jog Raksa tai tiesiog klasika, o paslapties, egzotikos ir tikro grožio reikia ieškoti Karibų jūros baseine. Dar ir nuotrauką iš Przyjaciółkos žurnalo išsikirpo ir po stiklu ant stalo pasidėjo.

Raksa-done

Tačiau gyvenime tiems vaikinams viskas susiklostė priešingai:  Virgis pasirinko Raksą, vardu Rima, o Dzilbus – Laimą su Karibų prieskoniu.

[skaitalas turi tęsinį]

copyright-2016

Dusios saga: atsuktas laikas.TREČIA DIENA

dUSIOS-SAGA-HEADER

Tai TREČIA dalis rašinio “Dusios saga: atsuktas laikas. Vardai, nikai, pavardės naudojami rašinyje, priklauso realiems asmenims, kai kurie šiandien – jau asmenybės. Kai kurių nėra gyvų. Tai laikotarpis, prisotintas nereikšmingų, bet giliai įsirėžusių į atmintį įvykių gausa.
Dienoraščio tekstus šiandien būtų galima išgražinti, tačiau tada jūs nepajusite to laikmečio dvasios, jaunimo autentiškų pokalbių niuansų. Svarbu atsukti laiką atgal, tiesiai į 1971. O rubrika SENOS NAUJIENOS apims 1955 – 1982 laikotarpį. Nuotraukos savyje turi daugiau info negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jas reikia ne tik žiūrėti, bet ir skaityti. Gero studijavimo.

<<< TREČIA DIENASekmadienis, 11 liepos. 1971

Kai atsikėlėm, danguje nebuvo nei vieno debesėlio ir, kas šlykščiausia – nepučia vėjas, galima iškepti be riebalų. Be spaso nusimaudėm. Pakrovėm akumuliatorius baltymais, krakmolu ir juoda kava, kaitinomės. Nors ir baisiai karšta buvo, sugalvojom palošti kortomis. Maudėmės milijoną kartų.

Prie Šumausko vilos pirmą kartą iš arti apžiūrėjom čaiką ir Šumauską, [nežinantiems: prabangiausias sovietmečio limuzinas, kuriuo važinėdavo komunistų šulai; Šumauskas – LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas]  kuris, apsirengęs šeimyniškais trusikais iki kelių, keista balta kepure, storas, prisikrovė spiningų ir su lydinčia svita išplaukė  šiaurės pusėn.

TTT-gintas-44a

Pykau ant saulės, kad nė trupučio nenudegina. Į vakarą Vidukas su Šekspyru nusprendė, kad man su samokatu labai vertėtų nuvažiuoti į Seirijus. Nuvažiavau, buvau užėjęs pas brolį, bet neradau. Užpirkau parduotuvėje putojančio, kavos, duonos. Vakare su palapinės kaimynų vaikais vienuolikamečiu Gintaru ir šešiamete Aušrele suorganizavom laužą. Jų tėvams atrodėm padorūs, gal todėl netrukdė savo mažamečiams bendrauti su mumis. Mes lengvai kaifavom ir, kaip įprasta, koncertavom. Netikėtai išniro Viščius, KPI studentas, mažumėlę įkalęs, ir, sutikęs mus, labai nudžiugo. Pasišauna suorganizuoti vakarienę. Jau sutemus, nusigauna į Metelių ančių fermą ir vieną gyvį iš ten „pasiskolina“. Kepėm ant laužo, buvo tamsu, neiškepė, valgėme tokį tysalą, bet kai  nori valgyti – neproblema.  Tarp dantų labai girgždėjo smėlis.  Nuo pirmos valandos nakties bandžiau užrašyti į Viduko magą Radio Liuksemburg topus, bet, atrodo, ant T. Rex – Get It On užmigau.

SENOS NAUJIENOS

PINTA. 1971. Antro kurso KPI studentai Vidukas, Vidma, Remis Baliulevičius, Lionka Gembickas ir Dzilbus paskaitų metu sėdi Apynėlyje Šančiuose. Visi grynakraujai kauniečiai, išskyrus Dzilbų, kurį Lionka klausia: Gintai, valgysi natoteniją? Šis pasimeta, o kas ta natotenija, gal gėlė, o pasirodyti, kad nežino – nenori, todėl sako: gėlių aš nevalgau, geriau žuvies užsakykim. Nugriaudi griausmingas kvarteto juokas. Prieina padavėja. Dzilbus sako: prašau penkias pintas. Dabar sumišimas padavėjos veide, nes tokio termino ji nežinojo,  o kolegos studentai taip pat demonstruoja nesusupratimą ir sako: nereikia, mes žuvies jau užsakėm. Rezultatas 1:1

sanciu-magnatai

Dzilbus jau mokykloje domėjosi nesisteminiais mato vienetais, todėl jau tada žinojo, jog anglosaksų kraštuose alų geria pintomis, bet į zoologiją  žiūrėjo pro pirštus, todėl nesuprato, jog sterkinė nototenija yra žuvis, o dar šaltai rūkyta – superdelikatesas prie alaus.  Plonai papjaustyta spindėjo visomis vaivorykštės spalvomis …

PANA.  Dar tada, kai Alytuje visi visus pažinojo, naujo veido atsiradimas buvo įvykis.  Šokiai vykdavo ploščiadkėje, Centro panos puikiai išmanė apie Kurorto berniukus, o Madrido blatniakai bent iš matymo pažinojo Kriaušiaus gražuoles. Visi žino, kas su kuo draugauja. Jokios rutinos, jokių netikėtumų. Sukrėtimai prasidėjo tada, kai mieste pasirodė pana-paslaptis, niekad anksčiau nematyta, graikiškų bruožų, puikaus sudėjimo, subtiliai apsirengus, labai trumpais plaukais ir su apvaliais auskarais ausyse. Susidomėjimas naujiena tapo tokiu grandioziniu, jog kai kurie vaikinukai nevalingai primiršo net SAVO panas, su kuriomis jau ne vieną mėnesį draugavo. Aršiausia konkurencija vyko tarp Alvydo, Alvydo ir Alberto. Alda vieną vakarą iš ploščiadkės leisdavosi palydima vieno, kitą – kito gerbėjo. Trečią  – trečio.  Kad patekti į jos išsinuomuotą kambarėlį Miško gatvėje Madride, palydovams kartais tekdavo ir stogais palaipioti. Kaip netikėtai ji atsirado, taip paslaptingai ir išnyko.

2016-01-16 11.07.09

Liko tik vieno jos gerbėjo piešinys. Kas ją nupiešė, nežinome. Aldos portretas saugomas pas Dzilbų. Kaip piešinys pateko čia – jis neprisimena …

STOGAS. Vaiknamiai buvo įsikūrę P. Cvirkos ir J. Basanavičiaus gatvių kampe. Šalia Romo Kalantos, Vyto Dumbliausko, brolių Jurgio, Algio ir Vytauto Kunčinų namų. Pirmoje vidurinėje mokykloje (baltoje, prie stadiono) 1 – 4 klasėse  mokėsi bent 10 –12 vaiknamio vaikų, po karo ir kitų negandų likę našlaičiais ir be artimųjų. Tai įgūdžius, bet kokiom sąlygom išlikti, įsisavinę vaikai. Visi jie buvo vyresni 1-4 metais už klasiokus-miesto vaikus ir fiziškai stipresni. Vytas Žalkauskas – pats neramiausiais iš visų, jau rūkė, todėl mokytoja Šapalienė, kai pasakojo apie dujas, lengvesnes už orą, paprašė Žalkausko (4 klasėje, žr. foto), kad, nuėjęs į lauko WC, pripūstų cigarečių dūmų į balioną ir taip pademonstruotų bendraklasiams fizikos reiškinius. Tie vaikai buvo amžinai alkani. Leonas Vainutis (žr. foto),  buvo Dzilbaus suolo draugas ir „stogas”. Kiekvienas, kuris vaiknamių vaikui atnešdavo tėvų įdėtą buterbrodą ir atiduodavo, buvo apsaugotas nuo visų skriaudėjų. „Stogai“ iš vaikų namų duodavo į liūlį visiems buterbrodų nešikų skriaudėjams iš eilės. Tokios taisyklės vyravo mokykloje ir niekas dėl to nesuko galvos.

balta-mokykla-4-klase

pirmunaiDar vaiknamio bernaičiai padėdavo žiemą laimėti sniego karus prieš rusiukus, jų mokykla tik tvora prie lauko tualetų ribojosi su Pirma vidurine. Kartais sniego karas virsdavo kumščių karu ir sniegas nusidažydavo raudonai.

Patirtis persiduoda metams bėgant. Tie skriaudžiamieji jau 6-toje klasėje patys ėmė skriauti kitus. Jonas Pangonis iš Nemuno gatvės, ateityje tapsiantis LR seimo nariu, gerai sprendė algebros uždavinius, bet namų darbų klasiokui Vladui Tkačiovui nusirašyti neduodavo. Tada Vladas su suolo draugu Dzilbumi pririšo Joną prie pušies, augusios šalia karuselės, Žaliosios mokyklos (arklidės) teritorijoje.

Jonai, mes Tavęs nuoširdžiai atsiprašome, kad ir po 53 metų, ir tikimės, jog mums atleisi. Juk pririštas pabuvai tik 5 minutes, o vėliau Vladas, Tau padedant,  dvejetų iš algebros jau negaudavo.

[skaitalas turi tęsinį]

copyright-2016

Dusios saga: atsuktas laikas. PIRMA DIENA

dUSIOS-SAGA-HEADER

 

Saga, tai skandinaviškas terminas ir reiškia padavimą, sakmę ar pasakojimą su enciklopedinių požymių turinčiomis vertybėmis. Dar SAGA tai kanadiečių grupsas, kurios geriausių gabalų kompiliaciją, Igoriui tarpininkaujant, Dzilbus rekordino iš Daivio Sirūno, jau tada, po LT revoliucijos, sukaupusio ne tik roko klasiką, bet ir 1965-1975 undergraundą orginaliose CD versijose. Galima tik paspėlioti, ką jis turi šiandien.
Rašyti dienoraštį – jokia prabanga ar išskirtinumas, panašiau į marazmą. Jei viena persona 1971 metais nebūtų nusipirkus knygyne blonknotą už 40 kapeikų, šio posto nebūtų.
Vardai, nikai, pavardės naudojami rašinyje, priklauso realiems asmenims, kai kurie šiandien – jau asmenybės. Kai kurių nėra gyvų. Tai laikotarpis, prisotintas nereikšmingų, bet giliai įsirėžusių į atmintį įvykių gausa.
Leksika, tokia, kurią naudojo dauguma, net ir priešakinis jaunimo būrys – studentai. Yra kaunietiško slengo ir kitokių šiandien primirštų ar nežinomų kalbos elementų. Dienoraščio tekstus šiandien būtų gaima išgražinti, tačiau tada jūs nepajusite to laikmečio dvasios, jaunimo autentiškų pokalbių niuansų. Literatūros kritikams, pasigalandus dantukus, gera proga pigiai pasireikšti. Bet mums tai nėra svarbu. Svarbu atsukti laiką atgal, tiesiai į 1971. O rubrika SENOS NAUJIENOS apims 1955 – 1982 laikotarpį. Nuotraukos savyje turi daugiau info negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jas reikia ne tik žiūrėti, bet ir skaityti. Gero studijavimo.

<<< PIRMA DIENA. Penktadienis, 9 liepos 1971

Baigėsi sesija, prasidėjo studentų atostogos. Viduko tėvas su moskviaku atvežė mus prie Dusios, taip tariant, pailsėti. Nuo Kauno šurmulio, šturmu paimtos sesijos, panų ir kasdienybės. Atvažiavom į vakarą, nes prieš tai reikėjo užsukti pas mane į Alytų paimti kai kurių daiktų, o aš būtinai norėjau papildyti chebrą nors Šekspyru. Buvau užsukęs pas jį į namus, bet neradau. Įpareigojau jo mamą niekur nešleisti jo ryte iš namų, nes žadėjau užsukti iš Dusios į Alytų ir pasiimti jį. Pavargom kol ištiesėm palapinę.

TTT-Dusia_74 Čia buvo prisistatę turistai iš Leningrado, kurie fotografavo  tą palapinę visais rakursais ir vis gyrė – vot eto to palatka. Du kambariai su dugnu, trečias – garažas, zapas netilptų, bet dėl jawos ar poros samokatų, vietos pakaktų. Viduko tėvai Kauno inteligentai turėjo kažkur blatą, tad gauti lenkišką Sopot 5 palapinę pastangų įdėti nereikėjo. Kaunas yra Kaunas. Kai ji pagaliau atsistojo ant kojų, mums užėjo noras būti prie ežero žymiai ilgiau nei planavome. Žiūrėsim, kaip bus ištikrųjų. Jautėmės svečiais, nes palapinių buvo pristatyta gera pusė milijono. Veikti lyg ir nebuvo ką, bet nauja aplinka, Viduko nešiojamas magas skleidė bitlų diskelį Abbey Road ir psichiką veikė teigiamai.

TTT zasinas-jule

SENOS NAUJIENOS

NATAŠA.  Norint suvokti apie ką čia bus rašoma, rekomenduojame paskaityti  čia,  dar pažiūrėti unikalų filmuką apie studentų su hipiakišku atspalviu nuotykius 1971 Palangoje. akmenysBūtent tada ir ten filmo herojai sutiko simpatišką, kaip vėliau paaiškėjo, dar ir smalsią, draugišką panelę vardu Nataša, kuri juos kelias dienas atidžiai stebėjo, bet kartą, įsidrąsinusi priėjo prie kompanijos ir panoro susipažinti. Nataša, Maskvos Lunačarskio teatro menų instituto studentė prisipažino: Palangoje pirmą kartą, labai norėjo pamatyti Pribaltiką, nes pas juos kalba, kad čia daug kas kitaip, o Talinas – visiški Vakarai. O jūs tokie ir pasirodėt. Lietuviškai nesuprantu, bet kai išgirstu jūsų kalboje angliškus žodžius, pasidarė įdomu. Tada tie mūsiškiai dėvėjo dailininko Alvydo Petkevičiaus sukurtus Emerson, Lake & Palmer T-Shirts, petkevicius-eraspidolų nuolat sklido Ten Years After, The Who ar Mountain muzika, elgėsi jie kiek išaukiančiai, kalbėdami apie muziką, aišku, įterpdavo kokį nors dainos ar grupės pavadinimą: The Doors, Waiting For The Sun ar Whole Lotta Love.t shirts

augis-mundaius-dzilbus-vidzEugenijus “Augis“ Morozas, kuris jau tada filmavo ir svajojo tapti kino operatorium, pirmasis pasišovė apšviesti Natašą neįtikimais ir neįsivaizduojamais įvykiais. Nors pasakojo labai rimta veido veido išraiška apie Lietuvą, bet  tokias nesąmones ir tik mūsų kikenimai būsimąjai aktorei galėjo kelti abejones ar Augis kalba rimtai. Neatsiliko ir Dzilbus: jis jai sakė, jog Kaune, Laisvės alėjoje važinėja konkės (vien pavadinimas „Laisvės alėja“ Natašai darė įspūdį), o 1968 metais inkognito į Kauną buvo atvažiavę Animalsai ir surengė nedidelį koncertą Tulpės kavinėje. Romėnas, Vidukas, Raimundas Banionis, Vidma, Benas iš Panevėžio skiedė ženkliai santūriau. Ištisą savaitę Nataša buvo kartu. Rytais į palapinę vaikinams atnešdavo batončikų s iziumom ir pienu, kartu ėjo į pliažą, ant tilto kartu 31,6 metro trumosiomis bangomis, per SPIDOLĄ klausė Radio Prahą –  ascoltato alone trasmissione in lungo italiano, vakare – šachmatinėje. Dar dalyvaudavo afterparty, ten vyravo pokalbiai apie kiną ir muziką, pramoko kelis žodžius lietuviškai. Visi kalbino atvažiuoti į Kauną, čia ji pamatys ir pajus tai, ką jai čia pripasakojom. Tiesiog niekas netikėjo, kad ji galėtų atvažiuoti.

Bet atvažiavo. Ruduo, lietus, virš senamiesčio smogas. Trolike girti. Čigonai brome siūlo: batukai, bitlovkės… Vaizdelis prastas. Jautėmės dar prasčiau. Atpirko Karo muziejus, Kauno pilis, Perkūno namai ir šiltas priėmimas. Nataša hipsteriams padovanojo Zolotoje Runo bloką. KPI bendrabutyje Vydūno alėjoje kvapnaus tabako aromatas sklido per visus keturis aukštus… Reziume: niekada, net juokaudamas, nekalbėk nesąmonių.

Alvydo Jegelevičiaus komentaras po filmo „Diagnozė: gėlių vaikai“ pristatymo glūkoiduose.


Apie kino operatorių, scenaristą, fotografą Eugenijų Morozą. Stilingas, bohemiškas menininkas… Jis baigė Maskvos kino univerą. Dirbo LTV. Susipažinom Panevėžy. Iš Maskvos parsivežė gražią žmoną-sibiriačką. Moteris kaip nulieta – modelis – “ne tas žodis”. Ne vaikščiojo, bet plasnojo, deja… Vieną dieną „x“ išskrido iš TV bendrabučio 8-o aukšto (Skroblų gatvėj)… Gaila, labai gaila.
Su Augiu esam sukūrę keletą kino novelių trumpametražiniam  k/f. Dažnai kalbėdavom apie tuos gėlių laikus, bendrus pažįstamus.
Laisvoje LT Augis įsisuko į verslą. Apdegė, pateko į Pravieniškes, ten rodė kiną “bratanam”. Kai išėjo (prieš kokius 5 metus) Vilniaus TV kartu susukom keletą reportažų, reklaminių klipų, dar su Obuoliu mane nufilmavo…
Turėjo gerą ir ištikimą draugę Chicagoje. Abu užsukdavo į “Markus ir Co”, kur aš jau 10 m jazz’uoju. Taigi – greit ir išlėkė paskui ją.
Tiek trumpai apie Augį.

NEŠIKAS.   Ar sunku nešti iš Zimavičienės mūro Riga stereo 101aparatūrą 2 kilometrus iki namų vien dėl to, jog tai pirmasis sovietmečio aparatas ir vienas pirmųjų mieste. Labai nelengva. Tiuneris su patefonu pririštas prie pečių, rankose kolonėlės, žiema, slidu. Bet koks kaifas kai uždedi ką tik atsiūstą iš štatų Deep Purple – Fireball. Koks gilus staklių įsijungimo garsas, kurio startuoja gabalas Fireball. Nepasimirštamas įspūdis dar todėl, kad ant grindų sėdi Igoris, Kobra, Šmitas, Žana, Kefas, Romėnas …

Bet iki šio svarbaus  įvykio, įrašus downloadinti tekdavo pėsčiomis, spaudžiant – 20 ˚C. Tada pas Kobrą reikėjo eiti  iki Kurorto paskutinės gatvės, kur jauna šeima laikinai gyveno pas Dalios tėvus Žemaitės gatvėje. Rankoje nešiesi magnetofoną-priedėlį NOTA 101. Kai nupėdini, turi valandą laukti kol aparatas sušils iki kambario temperatūros,  darai įrašus. Dar nesiseka, nutrūko juosta, su Dalios nagų laku klijuojam. Po keleto valandų, jau sutemus ir  lašančia nosimi  parsirandi namo. Prikabini magą prie VEF-Spidolos ir  suskamba bitlų Seržantas Pipiras. Štai, atrodo, kiek nedaug reikia, kad tavo sielą užpiltų džiaugasmas, sumišęs su teisingos muzikos garsais.

kobra-su-dalia-prie-zuvinto

virgius  L senos foto kobra„KAUNIEČIAI“.  1969. Antanas “Jaška“ Jasionis, tinklininkas iš prigimties, metus pasimokęs Kauno Kūno Kultūros institute (KKI), vasaros atostogų grįžo į gimtą provincijos miestelį. Prie Nemuno restorano su draugais iš bačkos geria girą. „Kokia šy-y-y-lta gy-y-y-ra‘‘ – sako Antanas. Mundžius (broliai Ilgieji Peiliai) Kaune studijavo radiotechnikos mokslą, o po pamokų mėgdavo sukinėtis Laisvėj su centro chebryte. Kai pamato nuo Soboro pusės, pačiu alėjos viduriu artėjančius Kapitoną, Romėną ir Dzilbų, trumpam nusliūkina į artimiausią bromą, idant nereikėtų sveikintis su provincialais Kauno chebrantų akivaizdoje. Niekas ant Mundžiaus nepyko, nes kai kurie nuoširdžiai stengėsi atrodyti kauniečiais. Jei nepavykdavo, tai bent kalbėdami patampydavo balses.

[skaitalas turi tęsinį]

copyright-2016

Apžvalga. Vasara baigėsi

Info•••1. BUNDA ROKAS

Bunda Rokas. Tokiu pavadinimu šalia Alytaus vyko roko festivalis, o gal tik sueiga. Ar pabudo  rokas? Ten lankėsi mūsų muzikos apžvalgininkas Igoris su Jurga. Pasikalbėjome Facebooke. Parašiau jiems, kad  taip pat labai norėjau važiuoti ten, bet šeštadienį, Bunda Rokas išvakarėse,  netyčia užsukau pas Algį Žemaitį, ten mes  netikėtai ir sąžiningai jo muzono klausykloje nuo pirmo iki paskutinio gabalo perklausėm King Crimson – “In the Court of the Crimson King“.  Ir kažkaip pranyko noras važiuoti į Bunda Rokas. Tiesiog išgaravo.

zemaicio namas 2015 (1) - Copy

Algirdo Žemaičio  muzono klausykla

Jurgos ir Igorio klausiau: gal žiauriai apsirikau ir dabar iš apmaudo turiu nusigraužti nagus? Atsakymas: “Galima sakyt, kad neapsirikai. Roku mažai kvepėjo…“ Ačiū, sakau. Bet tendencijos nesikeičia nuo E. Preslio laikų. Na niekaip LT rokmenai, jei tokių yra, neįstengia nusikratyti rūpintojėlių stilistikos su gilios provincijos atributais. Prie Glūko Sigitas “Kefas“ Kizala taikliai pastebėjo: kai užgroja lietuvių “rokeriai“, pradžioje keletas akordų ir ritmo taktų lyg ir žada kažką viltingo. Tačiau vėliau prasideda nuobodus baladinis verksmas, kuris galutinai nužudo klausytoją ir tai yra LT roko tragedija.

 O štai mūsų melomano Valiaus Stadulio su kompanija aplankytoje sesijoje MetalFest Vokietijoje, rokas tiesiog  sproginėjo marteno krosnyse, purslai taškėsi nakties danguje ir fanų galvose.  Pasirodė ne vietinės reikšmės kūrikai, o EDGUY, WASP, MEGADEATH, IN EXTREMO, etc.
1.MES
Valius Stadulis su kompanija Dessau (Vokietija) 
Atidarome naują fotogalerą mūsų pačių aplankytiems rockfestivalių akimirkoms viešinti. Pirmosios nuotraukos atsirado Jono Kudirkos, Aido Unguraičio dėka, dabar pluoštą atsiuntė Valius Stadulis, kuris sako:  mes –  tai keturi alytiškiai, visą savaitę neišsigandę sunkumų ir nepatogumų, bet gavę nepakartojamų įspūdžių ir įvairios muzikos. Metalfest koncertai vyko 2012.05.31- 06.02 Dessau (Vokietija). Dalyvavo virš 60 grupių. Visa info yra ant bileto – 2012.05.31- 06.02, tai buvusio aerouosto teritorija, Dessau miestas, grupės koncertavo dviejose scenose, viskas vienoje vietoje. Šio mėnesio pabaigoje važiuojam į 3-jų dienų festivalį Rock-of-Ages prie Štutgarto (Vokietija).
Pasidalinkime džiaugsmu to, ką matome ir girdime.
galera_rock-koncertai

 

 

 

 

 

 

 

Info•••2. SAULIUS JEGELEVIČIUS – AMPLUA ĮVAIROVĖ

Saulius Jegelevičius vaizdo klipe įteisino savo tėčio maestro Alvydo A. Jegelevičiaus kultūrinį-dvasinį genetinį paveldą. Čia galima rasti sąsajų su Suvingio, taip Alvydo mėgstama paežere ir nesvetimu (abiems?) pomėgiu žvejoti. Klipas vertas talpinti ir viešinti, žiūrėti, klausytis ir pamėgti. Saulius nuolat nesiliauja stebinti. Dzilbui niekaip neišblėsta Paganini, kurį abu su maestro Algirdu Verbausku 2011 atliko prie Glūko. Šaunuolis, Sauliau, taip ir toliau daryk.

Šis klipas dalyvauja respublikiniame KLIPVID 2015 videoklipų konkurse. Kviečiame balsuoti už labiausiai patikusį vaizdo klipą: spauskite PATINKA prie Sauliaus Jegelevičiaus klipo “Visada taip buvo“

Saulius Jegelevičius ,,Visada taip buvo“ || Directed&Edited – Saulius Jegelevičius || Director of photography – Giedvilė Karinauskaitė

 

Info•••3. KAUNO COMPANY – HIPIŲ FOTOGALEROS PAPILDYMAS

Kristupas facebooke paskelbė keletą senų Kauno Company nuotraukų. Jas sudėjome į fotogaleriją.

galera_company

 

 

 

 

 

 

 

Info•••4. DAR NESKELBTOS GLŪKAS 2015 FOTO

 

Info•••5. AISČIŲ KONCERO FOTO PAPILDYMAS – ŽIŪROVAI

Info•••6. DAINIUS PRUSEVIČIUS NIEKUR NEDINGO

Iš Švedijos trumpų atostogų parvyko vėlyvųjų Aisčių (1978 – 1982) bembačius Dainius Prusevičius. Jis ten su žmona Alvyda jau 15 metų ir  gyvenimą susitvarkę eurostiliuje. Dainius dirba žemės ūkio srityje, stambioje fermoje atsakingas už darbų organizavimą, kontrolę ir bendrą tvarką. Kitais metais atvyks prie Glūko. Jaučiasi, jog kažkada Paskutinei Vakarienei po glūkoidų vėliava susirinks visi tų laikų bendražygiai ir bendraminčiai.

prusevicius RESAIZ dainius

 

 

Info•••6. SIMO BROLIS

Visai netikėtai Dzilbus sulaukė pirmojo Aisčių būgnininko Stasio “Simo“ Simanavičiaus brolio Petro iš Žaliosios gatvės skambučio. Susitiko jie kavinėje ir prisiminė tuos laikus, kai dar Alytuje visi visus pažinojo. Kadangi Petras baigęs aukštuosius sporto mokslus, tad ir šiandien sėkmingai darbuojasi šioje srityje. Sesuo Vitalija laikosi gerai. Tai ji 1968 su Viktoru, Dzilbum ir Rička “Žaku“ Žukausku on drums padainavo 1 vidurinėje mokykloje “Saulės namus“ (Animals – The House Of Rising Sun).

Info•••7. NIDA: EILĖRAŠTIS IR KLIPAS

Glūkoidų puslapiuose pašlovinome Nidą, o dabar sulaukėme Alvydo A. Jegelevičiaus eilėraščio iš Nidos. Įtariame, jog Alvydas ten poilsiauja.

Dvidešimt laipteliu
Baltos durys
Varna alkana
Pro langa žiūri

Vos dangaus kraštelis
Matos pro pušis
Švyturio kepurė
Ir rugpjūtis šis

Sidabrinę plunksna
Meta į mane
Šitiek ir užtenka
Per akis – gana

Baltos plunksnos renkas
Rudenio paunksmėj

Nida, 2015 08 20-25

Pratęsiant nidinę tematiką, kai kurie kūrikai Nidai paskyrė romantišką klipą, kuris buvo įkorporuotas į filmuką apie Nidą.

 

Info•••7. DOVANA

Dviems glūkoidams jų gimtadienio proga Laima padovanojo po Kosto Poškaus knygą “(Ne) Šventųjų gyvenimai“. Ne kokį ten Remarką ar Tolstojų, bet Tave, Kostai. Dalį Tavęs, kurią demonstruoji savo rašiniuose apie mūsų mėgiamą kuklų provincijos miestelį.

Glukas_2015 movie_LAST.mp4_snapshot_03.09_[2015.09.07_14.47.20]_cr

Laima įteikia Virgiui dovaną – Kosto Poškaus knygą 

Alvydas Petkevičius ir menas stebinti

Dar anais laikais, kai koncertų salėse karaliavo įvairios estradinės melodijos ar nemuno žiburiai ir kiti panašūs ansambliai, “Aisčių“ bosistas Viktoras Jonkus tokių koncertų nelankė. Bet Viktoras nuvažiavo į Vilnių klausyti Bonnie Tyler. Kai grįžo, sakė: dabar galiu vėl 5 metus neiti į koncertą, tiek mane įkrovė. Alvydas Petkevičius tapybos PARODA įvairių parodėlių fone įkrovė ilgam. Po 15 metų pertraukos pasirodyti šviesoje – teisingas sprendimas

Na susirinks 15 artimiausių mano draugų ir tai gerai, sakė Alvydas. Į parodos atidarymą Giedrės bibliotekoje susirinko keliariopai daugiau. Čia buvo ir kolegos: Kostas Poškus, Benjaminas Jenčius, Arvydas Švirmickas, Valentinas Butanavičius, rašytoja Irena Buivydaitė-Kupčinskienė, architektas Robertas Šiūša su žmona, ilgamete menininkų kalvės Žaliojoje mokykloje vadove, fotomeistrai Zenonas Bulgakovas ir Vytautas Stanionis, dar Alvydą sveikino dvi simpatiškos ponios iš savivaldybės, kurios kalbėjo nevaldiškai, o rišliai ir nuoširdžiai, dalyvavo kiti, žinomi ir nelabai, žmonės, kuriuos Juozo “Kamo“ Kaminsko  leksika įvardintų štai taip – “susirinko visas kuklaus provincijos miestelio žiedas“. Kompozitorius-prozininkas-poetas Alvydas A. Jegelevičius padžiazavo.  Architektas Algirdas Mainelis nėra didis oficialių renginių fanas, todėl į atidarymą atsiuntė savo žmoną Jadvygą. Gražu. Beje, Alvydo speciali padėka Algirdui, kuris išvakarėse daug prisidėjo rengiant šią parodą ir interviu FM99. Kaip Liudas Ramanauskas kalbino Alvydą Petkevičių ir Algirdą Mainelį,  girdėsite filmo apie parodos atidarymą garso takelyje.

Jei japonai susidomėjo Alvydo tapyba, kodėl neturėtų ja žavėtis vietiniai meno gerbėjai, žinovai ar prijaučiantys. Jokia paslaptis, kad menininkai žiauriai nemėgsta kritikos savo adresu. Net jei tai daroma racionaliai ir argumentuotai. Alvydui tai negresia. Jį galima pagąsdinti tik tuo, kad tu neesi modernistas, kurių šiandien tiek, kiek šiūkšlių po tropinės liūties drumzliname upės vandenyje. Dar galima pranašauti, jog tavo drobės nekabos Guggenheime. Ir muzikoje Leonard Cohen niekas nelygina su Slayer.  Bet ta statinė filosofija, subtilus žaismas spalvomis ir šviesa, nepriekaištinga technika, kritikai sunkiai pasiduoda.

K ū r i n i o   v e r t ė

Pakalbėkim apie žemiškus dalykus. Kodėl vienų kūrėjų darbus perka, kitų nelabai. Kodėl Suomijos ambasada perka Alvydą, o ne kitą kuklaus provincijos miestelio kūrėją? Kodėl vienas dailininkas “išgyvena“ iš kūrybos, o kitas visą gyvenimą įrodinėja savo genialumą, bet taip ir iškeliauja nesuprastas. Gal aplinka kalta? Kad būtum pastebėtas, šiandien veikia daugybė mechanizmų: parodos, reklama, susitikimai, bienalės, masmedia laidos, plenerai. Bet kartais užtenka kartą per 15 metų kažką parodyti ir pačiam pasirodyti.

Tai kas yra meno kūrinio vertė, kas ją sudaro? Žiauriai subtilus klausimas. Nors šia tema rasite kalną informacijos, bet,  kad tai suvokti, būtina IQ turėti nemažiau 100. Bandome atsakyti, pasitelkus labiau įkandamus palyginimus iš kasdieninio įvairių reiškinių ar tiesiog daiktų vertinimo pavyzdžių. Kai kurie būdai gali pasirodyti labai sterotipiniai, bet bendram suvokimui tai nekenks.

12

Šiandien visos auto yra trijų rūšių: geros, labai geros ir brangios. Kokio brendo auto važinėjate, ar teikiate pirmumą, tarkime, BMW, Audi, Mercedes, Lexus? Jei taip – norite išsiskirti iš minios, tai ir prestižas, o ir mašinytės yra labai geros.  Apie brangias, pavyzdžiui Bugatti Veyron, kurios vienas varžtas ratui prisukti kainuoja 147 litus, lyg ir neverta kalbėti, nors Pablo Picaso drobių ar automobilio Bugatti kainos šiurpina vienodai. Štai čia ir išsikristalizuoja elementari tiesa. Tikras menas nesidėvi ir jo vertė laikui bėgant nemažėja, o tas Bugatti kažkada virs metalo laužu. Tačiau tai liečia tik TIKRĄ meną sukurtą TIKRO kūrėjo. Jei toks neesi, būsi pastebėtas tik savo kieme, net kaimynas nesužinos apie tavo apgailėtiną hobby.

Ar Alvydas brangus? Kaip jis pats pasakojo, kartais ateina žmogus, sunkiau besiverčiantis, bet su troškimu turėti jo darbą. Ir parduoda už pusdykę. Būna ir priešingai. Dar tik Nepriklausomybei išaušus apie 1993 – 1995, kai į Lietuvą iš Marso atskrido multimilionierių sluoksnis, jie pirkdavo Alvydo paveikslus, mokėdami už juos brangiai ir labai brangiai. O jei tiksliai reziumuoti, tai sumokėdavo nei brangiai nei pigiai, o tiek, kiek drobės realiai buvo tada vertos. Kita įdomi detalė. Alvydą dažnai tokie pirkėjai prašydavo parinkti tinkamą vietą jų būste paveikslui kabinti. Kartais (ne visad) nuvykus, pajusdavo beskonę erdvę, apstatytą kičiniais baldais, dažnai ir klaikiai išplanuotą, bet alsuojančią dideliais ir labai dideliais pinigais. Taigi dar viena tiesa: už pinigus skonio nenusipirksi. Kaip ir prestižo. Prisimenate F. Draizerio romane “Finansininkas“ aprašytą situaciją, kai milijonierių klubas niekaip į savo gretas nenori įsileisti kolegos milijonieriaus vien dėl to, kad pastarasis susikrovė savo kapitalą, kai iš Smith & Wesson sistemos revolverio nupylė keturis konkurentus. Dailininkas savo reputaciją puoselėja tik savo talento dėka. Kalbant apie meną, reputacijos sąvoka plačiaja prasme čia netinka. Kai Van Gogas nusipjovė ausį, jo reputacijai tai nepakenkė, jis ir liko genijum.

Į t a k a

Jei ne tie du mano guru, nebūčiau dabar tuo, kuo esu – sako Alvydas prisimindamas Joną Unguraitį, baigusį teisės ir ekonomikos mokslus dar smetoninėje Lietuvoje, prieš ateinant bolševikams, jaunuolis jau dirbo ministro referentu. Kaip pats sakydavo – buvau viršūnių pakalnėje. Bet atėjo raudonoji tamsa ir viskas apsivertė aukštyn kojomis. Atrodytų, ką gali rasti bendra penkiolikmetis aštuntokas ir ir jau solidaus amžiaus anos Lietuvos inteligentas.

Pasakoja Alvydas: kai pamačiau pas Joną Unguraitį namuose tiek knygų, albumų, žurnalų – netekau žado. “Švyturio“ žurnalo ketvirtame puslapyje būdavo tapybos darbų reprodukcijų, kurios mane ir užbūrė. Šiandien gal išsiskirtų mūsų požiūris į F. Dostojevskį, nes man tada aiškino, jog šiuo rašytoju žavėtis galima tik KAIP jis rašo, o ne KĄ rašo. Matydamas mano tvirtą apsisprendimą įvaldyti teptuką, Jonas Unguraitis džiaugėsi, bet santūriai – menininko kelias slidus, nors, kaip vėliau pats prisipažino – jau tada šventai tikėjau, kad tas vaikis pasieks savo! Jis vis man sakydavo, užeik ir klausk, ir klausk… O temos, temos: menas ir astronomija, istorija ir valios stiprinimas…

Kai jau pasirengiau studijoms į Kauną, kuriame mano globėjas prieš II Pasulinį karą gyveno ir dirbo, jis man nubraižė detalų planą su kaligrafiškais užrašais, kaip iš stoties nueiti iki St. Žuko koledžo senamiestyje. Gali įsivazduoti, 15 metų vaikinukas, vienoje rankoje portfelis, kitoje planas ir eina 5 kilometrus svetimame mieste. Bet tikslus planas tiksliai ir nuvedė.  Kai pamačiau technikumo pastatą – kolonos, o viduje piešiniai kabo tokie, kad pagalvojau, reikia grįžti atgal į Alytų. Čia ne man. Bet viskas po truputį pajudėjo… Gaila neišsaugojau to plano. Šiandien įrėminčiau ir pasikabinčiau namie ant sienos. Juk tai mano kelio simbolis.

Na o antrasis guru man dėstė prancūzų kalbą, 1938–1939 m. stažavosi Prancūzijoje, Nansì ir Bezansono universitetuose Vaclovas Šiugždinis. Tai vertėjas, poetas, pedagogas, eruditas – viskas viename. Nepaprastai gyvas su smailu liežuviu, mandagus. Kai tik jis pasirodydavo technikume, tuojau apspisdavo kolegos dėstytojai ir studentai. Tai jis išmokė pažinti daugybę tiesų ir žavėjo kaip asmenybė.

Lankykitės parodoje, ji veiks iki birželio 11 dienos. Nepavydėkite talento tam vyrukui iš Madrido. Tiesiog gėrėkitės jo darbais.

copyright-2015-geras-

 

 

 

Alvydo Petkevičiaus darbų parodos atidarymas. 2015 || FM99 ir Garažų Klipai Pristato

 

AISČIAI sugrįžta

Apie 1970 metus vėlų vakarą po repeticijos Viktoras Jonkus, nešinas gitara ir drumeris Stasys “Simas“ Simanavičius eina tamsia gatve, šneka apie šį bei tą ir Viktoras, lyg tarp kitko, sako, kad mūsų grupė kažkaip vadintis turėtų. Simas, o jis buvo didelis lietuvybės išpažintojas ir labai kreivai žiūrintis į tautą, kuri nuolat stengėsi ‘‘dognat i pričinit dobro“, sako – bus AISČIAI. Iš karto gavęs Viktoro pritarimą, jie sekančią dieną tai pristatė kitiems grupės nariams. Taip gimė AISČIAI. Gražus lietuviškas, baltiškos kilmės pavadinimas. Po poros mėnesių, kai Viktoro ir Julės šeimoje šviesą išvydo jų pirmagimė, Viktoras davė jai Aistės vardą, taip įrodydamas, kokią svarbą grupė turi jų vertybių lentynoje. Aistė – gražus lietuviškas vardas, bet pati Aistė dar gražesnė ir už savo vardą. Anot Dzilbaus, tokios Lietuvoje tik kelios per šimtmetį gimsta.

Aisčiai 1969 – 2014 (treileris) || Garažų Klipai Pristato || 2014

Paradoksas, jog  apie savo atsikūrimą 2014 metais, jie patys  daugiau sužino iš gandų, pokalbių su pažįstamais ir net iš jaunimo, kuris dar ir gimęs tada nebuvo. Dar linksmiau,  jau sulaukė dviejų pasiūlymų koncertuoti ir, visai linksma – dalyvauti Elektrėnų bliuzmenų festivalyje. Tai jau viršijo visus realius ir menamus,  lakią vaizduotę turinčio subjekto, įsivaizdavimus.

O nuoga tiesa tokia, kad keletas pagyvenusių vaikinų susinešė keletą trofėjinių gitarų, įvairių flanžerių, boosterių, įsigijo Ludwig drumsus, ieško Hammond‘o vargonų ir jau kažką bando brazdinti.  Gal tai Aisčiai? Pasvarstykim kartu: Romas Stankevičius, vienas iš grupės lyderių  ir gimęs groti bass gitara, daug nuveikė, kad grupė Vilniuje LT ryšininkų apžiūroje 1973 laimėtų pirmąją vietą. Gintautas Dzilbus Unguraitis Aisčiuose su pertraukomis grojęs nuo 1970 iki 1982. Valentinas Chlevickas, rimtas gitaristas ir vokalistas, architektas, prie Aisčių prisijungė nuo 1976.  Romas Jurgelevičius užtikrintai atstovauja savo brolį, Valdą, pirmąjį Aisčių bosistą, jau iškeliavusį Anapilin. Tiesa Romas muša būgnus ir jam, atrodo, sekasi. Ir buvęs Aisčių gerbėjas, dabar pavyzdingai stengiasi pritapti prie veteranų – Vytautas “Styga“ Palubinskas. Jie laukia prisijungiant bene svarbiausios personos – Alvydo Jegelevičiaus. Tai jis, lyderiaudamas grupėje, 1971 pasiekia pirmą pergalę konkurse Vilniuje, nurungdamas tuometinius grandus vilniečius “Gėlių vaikus“ su Stasiu Daugirdu priešakyje. Toje pačioje salėje Vilniuje, ką Romas Stankevičius padarė pora metų vėliau. Vaclovas Kazlauskas, ilgametis grupės solistas ir būgnininkas taip pat artimiausiu laiku žada apsilankyti repeticijoje. Viktoras Jonkus taip pat turėtų pasirodyti proginiame koncerte ir suvirpinti dar orginalios Aisčių bosinės gitaros stygas. Viktoras ją išsaugojo, lyg žinodamas, jog dar gali prisireikti. Su Rimgaudu “Bimbe“ Drumžliu kol kas nepavyko susisiekti. Kitus prašome atsiliepti.

Aisčių geneologinis medis ir grupės narių aktyvios veiklos metai. Kai tik pastebėsite netikslumus ir komente tai parašysite, nedelsiant patikslinsime.

aisciu-GENeALOGIJA

 

Nuo 1969 iki 1974 Aisčiai koncertavo, dalyvavo konkursuose, vėliau susibūrė Nemuno restorane, o nuo 1978 – Žuvinto restorane. Publika sakydavo: jūs čia rengiate koncertus ir todėl mes nuolat čia. Daugiau apie šį laikotarpį skaitykite glūkoiduose. “Nemune“ vykdavo tikri koncertai ir publikos atsiliepimai buvo ypač palankūs. Vykdavo jam sesijos, kai grodavo visi buvę aisčiai, kolegos iš kitų grupių ir svečiai. Lygiagrečiai Viktoras ir Gintas grojo Statybos tresto vokaliniame-instrumentiniame Adolfo Juzumo vadovaujamame  ansamblyje (VIA) ir koncertinė veikla buvo ne mažiau aktyvi, nei Aisčių prieš keletą metų. Vacys grojo Romo vadovaujamuose Vyno gamyklos, vėliau Medvilnės kombinato VIA, kur dalyvavo konkursuose Lietuvoje ir nugalėdavo arba tapdavo prizininkais, daug koncertavo. Beje Romualdo Stankevičiaus vadovaujami muzmenai pasiekė visų laikų profesionaliausią muzikinį skambesį mūsų kukliame provicijos miestelyje. Bet apie tai turėtų būti atskira studija glukoiduose.

 

Istorinis Alvydo Jegelevičiaus dokumentas apie Aisčius, surašytas apie 1973 metus. Šį almanachą saugo Viktoras Jonkus, vienintelis iš Aisčių  nuėjęs kelią nuo grupės susikūrimo 1969 iki kolapso 1982.

Yra netikslumų, pavyzdžiui,  trečiame lape rašoma “Valdui išėjus, į ans. atėjo gerai pažįstamas Gintas Unguraitis“. Beje, kai dokumento autorius dar tarnavo rekrūtuose, tai Gintas JAU grojo Aisčiuose kartu su Valdu (čia dvi foto, kurios tai patvirtina) ir jau vėliau, prisijungus Alvydui,  buvo liudininku bei dalyviu scenos, vykusios III pašto aukšte, kai Valdui teko palikti grupę.

aisciai-irodymas-0Visiška analogija kaip atsitiko su Sidu Barettu iš Pink Floyd. Ir priežastys panašios. Tik negalvokite, kad Aisčiai lyginasi su pinkais. Jiems iki Pink Floyd šešėlio tiek toli, kaip nuo čia iki Honkongo. Tačiau būkime kuklūs ir išdidūs – džiaukimės ką turėjome ir ką dar žadame nuveikti.

Istorija renkama po trupinį ir tikslinama, todėl šis procesas gali būti begalinis. Ateityje reikėtų analizuoti Aisčių grotą muziką, pavyzdžiui vertinant kas BLOGIAU: harmonizuotos Gorbulskio užstalės dainos ar užsienio grupių koverių grojimas. Gal veringiausi – savi gabalai?

Šiandien jie turi svajonę. Mielai pagrotų Lino Jakštonio autentiškai atstatytoje Miesto Sodo ploščiadkės scenoje, kurioje skambėtų porą Aisčių ankstyvųjų hitų, pora šiandieninių kūrinių, pora Alvydo Jegelevičiaus, gal maestro atgaivins kažkodėl primirštą songą “Šeštadienį šeštą valandą“, pora Vaclovo Kazlausko anų laikų hitų. Ir koncerto siurprizas turėtų būti Alytaus veteranų veterano Vladimiro “Žoros“ Bondarevo pasirodymas. Akomponuotų Aisčiai.

Tokia ateities vizija.

Daugiau apie AISČIUS::

Klausykite FM99 apie roko pradmenis Alytuje
Žiniasklaida apie Aisčius
Aisčių istorijos fotogalerija
〉 Aisčiai: Rimgaudas Drumžlys prisimena
〉 Vienos dienos kronika (3): RESTORANAS
Vilniaus alytiškiu klubas ir Aisčiai
„Lietuvos roko pionieriai“ rašo apie „Aisčius“
 Apie Aisčius knygoje “Lietuvos rokas”
〉 Alytaus muzmenai 1960 – 1980. O kur Airija, Svaras 409?

Alvydas pristato savo naują knygą (atnaujinta 2014.04.01)

2014 kovo 31

Alvydas  pristato savo naują knygą ”Vydutis”

Be daugybės Alvydo kolegų, gerbėjų, knygos pristatyme dalyvavo ir Vilniaus alytiškiai – Albertas Antanavičius, Vidas Lubauskas, Algirdas Verbauskas su žmonyte Onyte, Eugenijus Vnarauskas, kuris fotografavo šį vakarą, dar Vilniaus Jegelevičiu sparnas – Gintaras Jegelevičius su žmona Vaiva ir mama Rūta, Alvydo sūnus Saulius Jegelevičius, Vilniaus rinktinės šauliai, kiti kolegos-menininkai, bendražygiai.

1-IMG_7203__m IMG_7338__mIMG_7210__m

Vakarą filmavo legendinis kino operatorius, Alvydo bendraamžis Algimantas Mikutėnas-Mikas. Žada sumontuot filmuką, kuriame nemažas dėmesys bus skirtas ir vakaro dalyviams.

Visas Eugenijaus Vnarausko foto apie renginį rasite čia.

Dalis foto nugulė

Vilniaus alytiškių klubo galeroje.

galera_klubas

 

___________________________________________

Alvydas  pristato savo naują knygą “Vydutis“. Vilniaus alytiškių klubas dalyvaus, paspaus autoriui ranką, patapšnos per petį. Prašome mūsų neetatinį korespondentą Genių Vnarauską dalyvauti ir parengti fotoreportažą iš įvykio vietos. Veiksmas vyks Vilniaus Rašytojų Klube, K. Sirvydo g. 6,  2014 kovo 27 dieną  17:30 Vydutis_Jegeleviciaus-pl

ALIUZIJA Į NAUJĄ KNYGĄ

Dar 9- am dešimtmety vežiodavau savo berniukus-panevėžiečius pas močiutę, prie Nemuno – Joną ir Julių. Su Julium pradėjo vartaliot žodžius, kaitaliot vietom priebalses ir taip atradom kitokią lietuvių kalbą – IŠVERSTINĘ, arba liaudiškai vadinant – atbulišių kalbą, nes šis žodis buvo taikomas tiems, kas viską tarsi atbulom rankom daro, va. Taigi – tapom ir mes atbulišiais, tačiau kalbos žaidimai (prisimenat Cvirkos ver-tu, ver-aš, ver-mes… Po to – sėdėk užu kėdės, kumpytas rūkis  ir t.t. Bet mūsų atbulišių kalba – kitokia. Čia reikia staigiai išlupt priebalsę iš žodžio vidurio ir „pastatyt“ prieky, o priekinę – vidurin. Pvz. Balas tyras (labas rytas), bala nieda (diena), balas kavaras – vakaras (rakavas), sivo rego (viso gero), Dyvutis (Vydutis), dėdė Plešas (Šlepas),talbas takinas (baltas katinas) ir t.t. Taip pat galima vartaliot ir pavadinimus, vardus – Atylus, Tingas Ungutairis, Girvius Šeiba, Girvis Peleška, Alterbas Antavaničius, Aldyvas Gelejevičius ir galiausiai – TIELUVA, bet tai primena šiek tiek rusišką žodį, todėl išversiu – KŪNUVA (čia gyvena KŪNAI). Čia šiek tiek per anksti prasitariau, nes esu paruošęs spaudai knygą tokiu pavadinimu. Tai tiek apie atbulišių kalbą. O knygą ? Knygą reikia skaityt kaip apie save ir savo parašytą. Čia svarbiausia – vaikystės dvasia ir tas laikmetis – kokia 10-15 metų po karo. Viena geriausių nuotraukų iš Glukoidų fotogalerijos geriausiai atspindinti tą laikmetį yra – kurorto trumpakelnių nuotr., kurioje yra Dzilbukas, Piteriukas (Verbauskų) ir kiti kurorto trumpakelniai. Ir aš toks buvau ir daugelis mūsų valgėm duoną su obuoliais ir džiaugėmės pilnais pilvais… Tiek ir užtektų trumpam nupasakojimui. Vardan tos – A.J.

Kurorto-vaikai

AUTORIAUS ŽODIS

Gerb. Skaitytojau, Manau, kad vaikystės prisiminimai mus savotiškai maitina, kurstydami tą dvasinę ugnelę, kurios šviesa lydi visą gyvenimą. Kiekvienam iš mūsų bandymas sugrįžti į vaikystę ir pakeliauti seniai pradingusiais pėdsakais, takais, o dar bandyti pasekti ir prakalbinti tą savo mažą herojų – ne visada yra paprastas ir lengvas, tačiau,.. Kadangi viską piešia ir rašo pats gyvenimas, o laikmetis veda mus visus kartu – čia daug bendrų, kartu patirtų ir lengvai suprantamų panašumų… Vydučio kartą po karo pagimdė karo išgąsdinti jaunuoliai kartu su savo tėvais ir seneliais skaudžiai jautę ir kentę ne tik okupaciją, antrą karą, skausmingą pokarį, bet ir sudėtingą gyvenimą – kaip išlikt gyviem, sveikiem, susikurt kuklią, jaukią gūžtą ir saugiai užaugint vaikus ?.. Visokių čia istorijų būta. Daugybė panašiai supintų likimų, kartu patirto sielvarto ir skausmo, išdraskytų šeimos lizdų, vaikų našlaičių ir pusiau našlaičių, koks yra Vydutis, tačiau, gal tas skausmas užgrūdino ir sutelkė prie pačių svarbiausių ir pagrindinių dalykų – šventos kantrybės, vidinės šviesos, vilties, tikėjimo ir sugebėjimo džiaugtis kad ir paprastais dalykais, bet visada kartu, vardan mūsų visų ?..

Vydutis – vienas iš tų pakiemių vaikų, kurie minėtu laikmečiu Lietuvoje augo ir ragavo gyvenimą paskirai ir visi kartu, drauge, o juos pačius – gyvenimas savo čiuptuvėliais dar stipriau kuteno, dilgino, žnaibė, vartė, mėtė kaip šunyčius ir mokė pažint, suprast pasaulį, gintis ir išlikt. Nors laikas buvo neramus ir, atrodytų, vaikams tikrai sunkiai nesuprantamas, bet šie maži šnipeliai viską greit užuosdavo ir pajusdavo. Tai pokarinio nerimo vaikai, nepaprasti – padaužiški, drąsūs ir gilūs – įžvalgūs, išradingi ir kūrybingi. Kiekvienas jų yra patyręs pakankamai skausmo ir skriaudų ne tik iš svetimų, bet ir pačių artimiausių žmonių, net ir savo tėvų. Kiekvienas jų galėtų papasakot savas istorijas, tačiau tikiu – daugelis tų istorijų iš to laikmečio, be savų šeimyninių gyvenimo detalių, būtų vistiek šiek tiek panašios savo vaikiška ir žmogiška patirtim. Gal todėl jos tokios artimos ir brangios… Vydučio istorijoje autobiografinis momentas atviras ir lengvai suprantamas.

Autorius veda Vydutį nuo pirmų ryškių prisiminimų atkarpėlių šeimoje, po to išveda kieman, supažindina su keistais ir įdomiais žmonėmis, suveda su kiemo vaikais, stebi ir seka jų pėdsakais, kol Vydutis pamažu susilieja su savo amžininkais, įgaudamas bendrų bruožų ir tapdamas šios knygos herojumi, įprasminančiu ir tą sudėtingą laikmetį ir savo kartą. Tuo pačiu siekta ir savotiškai apginti, bei pagerbti mažą, smalsų vaiką. Tas vaikas, žinoma, seniai jau ir jūsų tėvas, jūsų senelis, bet – kamantinėkit, kalbinkit jį. Tegu kalba, tegu pasigiria, truputėlį pameluoja, tegu prisipažįsta klydęs ir tegu papasakoja savo istoriją…

VYDUČIO CITATA

… na, Dyvuti, na, pasneli, talbas bedesėli, apie ką valgoji – juokdavomės vėl abu nesąmoniaudami, vartydami žodžius… Dėdė Šlepas šičia buvo nepralenkiamas – na, Dyvuti, na, kaivuti, na, žamuti – tu žragus kaip talbas takinas kur lepes daugo ir miaužoja po dėke – aš tik juokdavaus pašniurkšdamas, kniaukiau kaip talbas takinas… kol tardavau išeidamas – na, dėde Plešai, sivo rego – sivo rego, atsiliepdavo, ir – nešdavaus jį su visa dirbtuve savoj širdy…

Nauja Alvydo knyga

Alvydas A. Jegelevičius vėl apžvalgų, vertinimų, nuomonių pasikeitimo centre. Jis pristato dar vieną knygą apie “prarastąją“ kartą.  Alytaus spaustuvė išspausdino, o Naujosios Romuvos fondas išleido. Iliustracijos alytiškio dailininko ir eseisto Kosto Poškaus. Šiūmetinėj knygų mugėj “Vydučio“ pristatymas vyks 20 d. 18 val. Konferencijų salėje 5.3 antrame aukšte. Maloniai kviečiam Vilniaus alyciškius, o alytiškiam knygos pristatymą “padarys“ Alytaus kultūros ambasadorė G. Bulgakovienė  J. Kunčino vardo bibliotekoj. Kada – bus pranešta.
Beje – ši knyga apie pokarinio nerimo kartos vaikus. Toks yra Vydutis – vienas iš jų.

vydutis

Pasiskaitymas apie glūkoidą, kuris ir Visorių parke – glūkoidas

ALDONA MARCINKEVIČIENĖ

aldona_2

Siunčiu ramiam ir ypač maloniam pasiskaitymui skirto straipsnio nuorodą apie mūsų visų mylimą ir laukiamą glūkoidą, kuris ir vilniečiams Visorių parke pažįstamas kaip žalias žmogiukas su ypatingai jautria ir ne mažiau žalia širdimi. Perfrazuojant žinomą sakinį, galima sušukti, kad glūkoidas ir  Visoriuose – glūkoidas. VISUR.

Birutės Vyšniauskaitės rašinys Lietuvos Ryte: “Vizorių miškas kompozitoriui Alvydui Jegelevičiui – tarsi mūza“

Viskas apie Žorką, viešai ir su meile!!

Kai kalbame apie viešumą ir bjauriąją viešumo atmainą – totalų sekimą: telefonų pokalbiai, e-mailus, serverių nulaužimą ir slaptų duomenų paviešinimą, vis prisimename australą Julianą Assange ar amerikietį Edwardą Snowdeną. Pastarasis paviešino tai, ką visi visada žinojo, gerai kad globėjus susirado, o tai būtų Guantaname pamokytas “viešumo“ etikos.
Bet svarbiausia vieša žinia, jog Žora, ką tik kukliai paminėjo savo 70-metį. Mes paviešinsime, ką turi glūkoidų infotarnyba: e-mailus, sms, pokalbių nuotrupas etc. apie garbingą mūsų muzikantą-veteraną Vladimirą Žorą Bondarevą. Kodėl tokią formą renkamės? Todėl, kad glūkoiduose į daugelį įprastų dalykų stengiamasi žvelgti neįprastai, laužant stereotipus, kvailus įpročius ar archaiškus papročius. Bet svarbiausia viešoje erdvėje neįžeidinėti kolegų internautų ir neužsigauti, jei jie reiškia kitą nuomonę. Vis neišdyla iš atminties, kai viena garbinga ponia glūkoidų komentarų skiltyje labai supyko ant oponento tik todėl, kad jo nuomonė violetinės bylos kontekste buvo kita. Jei tai būtų kokia nors persisukus ir kosinti bobutė, mat ją bala. Pamirštume ir tiek. Gaila, o gal jau nepyksta?..
Toliau, Alvydo A. Jegelevičiaus žodžiais tariant, viskas apie vienintelį, nepakartojamą, unikalų žmogų, kurio ištikimybė ir muzikai, ir žmonai, ir Alytui – tiesiog akivaizdi.

Mielas Žora, su gimtadieniu! Sveikas sulaukęs 70 metų. Linkime daug prasmingų judesių, saugok sveikatą, neprarask geros nuotaikos ir džiaukis kiekviena diena. Kitų metų glūkoidų susirinkime tikimės išgirsti Tave dainuojant “Hello, Dolly“. Ir sudainuoti taip, kad L. Armstrongo dvasia nušvistų naktiniame Glūko danguje.  Akordus jau atsirinkome.

Tavo draugai, draugės, glūkoidų tinkliuko skaitytojai ir visi geros valios žmonės

nemunas-jago-zora

gravatar_jagoAlviJago e-mail

Sveikas, Gintai,

pasveikink vienintelį, nepakartojamą, unikalų žmogų, kurio ištikimybė ir muzikai, ir žmonai, ir Alytui – tiesiog akivaizdi. Spalio 15 d. Jo didžioji G.D. Glukoidų galerijoje yra daugybė nuotraukų.

zora_3

Ir aš didžiuojuosi, kad 1968 m. karštą pavasarį (Čekoslovakija), prieš vaiską nusifotografavau su juo ir su kitais žinomais kultūrkės muzikantais ACP (Alytaus Centriniam Parke). Gali patalpint šią nuotrauką. Tai – ne todėl, kad ten aš, o todėl – kad Žorka su manim. Nepaprastai vertinu tuos laikus ir žmones su kuriais teko bendraut, draugaut. Beje, Žoros G.D. – tai puiki proga išsiaiškinti jo tikrą vardą. Kaip kadaise Albertas Sčastlyvas gražiai ir garbingai pastebėjo, išgirdęs netikusiai tariant savo žmonos vardą – kam Janė, o kam Janina. Taigi – ar tik nebus mūsų originalusis BONDAREVAS pakrikštytas GEORGIJAUS vardu ?… Ką manot ?.. Išversti nesunku –JURGIS, bet,.. Gal dar yra kokių paslapčių ?..

Pasveikink nuo visų, nusiųsk ir muzikinį sveikinimą Tu moki.

Menu kai Žorka kultūrkėj kriokdavo kaip Armstrongas „Iz za ostrova, na streženj..Stenki Razina čelny…“ Tik grodavo ne triūba, o trombonu. Beje – mokėjo suprast ir pateikt kiekvieno instrumento spalvą. Tai patvirtina jo prigimtinį talentą ne tik suprasti, bet dar svarbiau – pajusti muziką, garsą, skambesį…

gravatar_dzilbusDzilbus e-mail

Gerai, Alvydai, kažką sugalvosiu, bet jau lapkričio mėnesį, mat Laimai 60 metų jubiliejui dukra Rasa padovanojo šipkortę į Maljorkos salą, o man reikės ją lydėti ir saugoti. Kalbi apie nuotrauką, bet jos prisegtos neradau, bet, manau, kalbi apie šią (prisegu) iš muzmenų galeros. Tik jos raiška ir dydis labai prasti. Gal tavo geresnės kokybės. Prikabink dar kartą.  Del Žoros vardo abejonės menkos, jis tikrai Jurgis (Georgijus), tik mes, kaip paprastai: Vania, Kolia, Žora, Slava, Alioša etc.

gravatar_dzilbusDzilbus mobil

… Žora, vis tik nusprendėm apie tave kažką gražaus parašyti, taigi kaip ten su tavo vardu?

gravatar_zoraŽorka mobil

Vladimiras mano vardas, o Žorka pradėjo vadinti dar studentavimo laikais, kai rodė filmą, o herojus buvo visais atžvilgiais: kūno kalba, mimika ir iš veido panašus į mane. Kažkas pavadino – taip ir prilipo.

gravatar_zoraŽorka komentaras

Vakar vakare per MEZZO kanalą žiurejau Marsaliso sekstetą džiazo festivalyje. Labai kaifavau, kai grojo garsųjį Louis Armstrong – “When The Saints Go Marching In“ ir prisiminiau 1963 metų rudenį. Alytaus kulturkė. Pilna salė. Po partminejimo koncertas. Mes su tik ką susikūrusiu kulturkės estradiniu ansambliu atlikom tą patį “When The Saints Go Marching In“ (Kai šventieji marširuoja). Dainavau angliškai, nors kokia ten buvo kalba, bet… Keista, bet katučiu buvo daug. Tai tikrai buvo pirmas mieste dainavimas angliškai iš didelės scenos. Kita dieną bėgau gesinti gaisrą viduriuose į valgyklą, ant kurios vėliau pastatė Rotušės mūrą. Bufetava įpylė iš bačkos alaus, pagyrė už koncertą. Ir daug kas tuo metu dėkojo už gerą muziką. O juk tuo metu šokiams dar grojo A. Galakvosčiaus dūdų orkestras kulturkės salei ir ploščiadkei: Rozammociut unda, Dunojaus bangos ir pan. Gal ir nebūtina, bet noriu paminėti to mūsų estradinio ansamblio šviesios atminties muzikantus: Antaną Račkauską: sax, vadovas, Antaną Navicką: triūba, sax, trombonas, daktarė su papirosu Čeponytė: kliapas, Juozas Cegelskas:  gitara, J. Zagorskas: kontrabosas, Antanas Leonavicius: būgnai. Kultūrkės ansamblis gyvavo dar ilgai. Kurį laiką vadovavo J. Karpavičius. Kai stojo vadovauti  Jonas Pavilonis, mes daug kur konkursuose, visokiausiuose renginiuose sublizgėjom. Tai tiek, gal ir nelabai įdomiai, bet tai istorija apie estradinės muzikos pradininkus mūsų mieste.

gravatar_zoraŽorka komentaras

Jam dabar butu 75. Jeigu Kefyras (Sigitas “Kefas“ Kizala*) Vakaruose buvo greta Erico Claptono, tai aš Rytuose pabuvau greta Vladimiro Visockio. 1973 metai, Maskva, Naujasis  Arbatas, alaus baras-restoranas ,,Žiguli‘‘. Prie gretimo staliuko atėjo toks neišvaizdus vyriokas. Volodia,Volodia – visi sveikino ji. Įkalė alaus, šnapso. Pradėjo jo prašyti padainuoti. Atsirado gitara. Ir gal tik antroje dainoje mes supratom, kad tai Visockis. Nu, kaifas – tas jo prikimęs baritonas, kokie žodžiai, energija. O juk jis kūrė 3-4 akordų ribose. Beveik visi suėjo arčiau jo, net du mentai stovejo, bet ramiai. 50 metu praėjo, o užmiršti negaliu. Toks aktorius, poetas, atlikejas-bardas.

* glūkoidas Sigitas “Kefas“ Kizala, gyvendamas USA,  turėjo progą bendrauti su Ericu Claptonu, buvo stalo kaimynai vienoje tavernoje. Tai įvyko po Sigito gimtadienio, kurį šventė naktį Vajomingo valstijos greitkelio stovėjimo aikštelėje apspistas kojotų [ tik akys blizga, baisu ir siusiuko nueiti…]

gravatar_zoraŽorka komentaras

Pirmi Alytui elektrovargonai atsirado kultūrkėj, ir vadinosi jie ”Jonika”. Ir dar gana ilgai ir kitus vargonus vis vadindavom jonikom.

gravatar_zoraŽorka komentaras

O man patinka kai kas iš anų laikų pop stagnatorių: T. Makačino, B. Gorbiulskio, Raudonikio ir kt. Pats kai ką iš jų niūniavau. Nespjaunu ir ant Gillespie, Armstrongo, Chicago, Tom Jones, Creedence C. Revival ir kt.

gravatar_zoraŽorka komentaras (apie Mindaugą Tamošiūną)

Norėdamas prisiminti šį puikų muziką, pasigirsiu, kad du mėnesius mokiausi pas jį pūsti tromboną. Eilę kartų V KPI rūmuose žaidžiau su juo stalo tenisą. Gaudavau. Idomus, tik tankiai piktokas žmogus buvo. Visada mėgdavau padainuoti jo ”Užmirštoji taurė”. Faina daina, kurią gerai atlikti buvo kaifas.

gravatar_zoraŽorka komentaras

Atsakau į Alvydo J. klausimėlius. Pasišnekėjus su A. Bytautu*,  prisiminėm, kad ta (gana neblogai dainavusi) buvo Lionė Navickaitė. Ka ji nuveikė soscinėi – nežinom. Iš Kurorto dainavo Pinkus, bet ne Vytas (a†a Vytautas Pinkevičius), o Česka. Dabar apie Jono Pavilonio vadovaujamą kultūrkės ansamblį galiu pasakyti tik tiek: buvo gera, stipri chebra. Vadovas Jonas Pavilonis netgi gana neblogai užgrodavo triūba. Nevardysiu visų, nes yra glūkoidų galerijoje [muzmenai] nuotrauka, kur stovim prie tokios didelės betoninės vazos su gėlėm už kultūrkės link Miesto Sodo. Ten visi stipriausio sąstato muzmenai. Daug grojom, koncertavom mieste, rajone, po visą L.T. Taurės Utenoje, Telšiuose, Jonavoje ir kt. Grojom Liepojoje karinio laivyno jūreiviams. Prie Palangos netgi buvom įsikūrę su stovykla. Koncertavom Palangoje, Kretingoje ir kt. Tada su Vaclovu Kazlausku** net pabandę pavaidint italus, kelias užkadrinom. Aš pagavau vienintelę per gyvenimą plekšnę. Kelis kartus bandėm laimę ”Vilniaus bokštuose”. Bet aš ir Jaška***  toliau antro turo nepakilom.Tarp kitko, esame vienintelis kolektyvas Alytuje kur visi [be a†a Alg. Jasionio] dar gyvi. Oi, pavargau tokį diktantą rašyti. Einu įkalsiu ALAUS. Tiek Alvydai tau ir kitiems prikūrė Žora iš Kurorto. P.S. Prašymas Gintui Dz.- jei netingi, aprašyk ar papaišyk artimiausią kelią iki Glūko. Adijos.

* A. Bytautas – futbolo treneris, išauginės visą futbolininkų kartą Alytuje, tarp jų glūkoidą Vytą Watą Malinauską, Romą Dumbliauską, Algimantą Liubą Eidukevičių, etc.

** Vaclovas Kazlauskas – ilgametis Aisčių bembačius ir vokalistas, grojo pas Joną Pavilonį, Romą Stankevičių;

*** a†a Algirdas Jasionis – Alytaus muzmenų Shmuel Tatz, Zenono Gramacko, bendraamžis ir kolega

gravatar_zoraŽorka komentaras (apie Aisčius)

Susikurėt 1969. Vikcius*, Valdas,  Simas (Algis jo vardas). Ar čia pats pirmas sąstatas? Dėl pirmo, reikėtų klausti Vikcių, bet man atėjus, buvo Vikcius, Valdas** ,  Bimbė***, Svetlana**** ir dar viena juodukė Ona, vėliau Janė, bet gal su tavim kartu atėjo, nepamenu. Pradėjote groti mašinu gamyklos klube. Tacas pasakojo, kad jis pasiūlė sugroti vieną pirmųjų dainų “Atvažiavo meška”. Tada aš buvau vaiske, gavau nuo Romuko***** laiską, kad Aisčiai su raudonais čebatais groja !!! Čia ir buvo pirmas sąstatas, kažką Vikcius minėjo. Buvo ir “Atvažiavo meška“, Mulė už 200 rublių turėjo čekų gitarą. Ir su čiabatais ir apranga grojo klube, pats mačiau – tada studentavau.

* Viktoras Jonkus – ilgametis Aisčių bosistas ir garso operatorius, vienintelis grupėje, nuėjęs visą kelią nuo įsikūrimo [1969] iki išsiskirstymo [1982], pirmasis grupės vadovas, nors pirmaisiais metais daug veikloje reiškėsi Shmuel Tatz-Mulė;

** a†a Valdas Jurgelevičius – Aisčių pirmasis bosistas;

*** Rimgaudas Drumžlys – Aisčių klavišininkas;

**** a†a Svetlana Serioginaitė – Aisčių vokalistė;

***** Romualdas Stankevičius – vienas Aisčių vadovų, vadovavo Vyno gamyklos, Medvilnės kombinato VIA, grojęs profesionaliuose Filharmonijos ansambliuose

gravatar_dzilbusDzilbus komentaras (apie Aisčius)

Reikėtų paminėti ir Aisčių aušrą, apie tai net enciklopedijose* nerašo: 1 vidurinė mokykla, 1967, kai Vikcius** padarė elektro gitarą, bet niekas gerai nemokėjo ja naudotis, tai  mokykloj AlviJago*** visus nustebino, kai parodė kaip ta gitara turi skambėti. 11-toje klasėje jie: Vikcius** guit., Gintas**** – guit, a†a Ričardas Žukauskas (Žakas)  – drums, grojom be boso ir per pavojaus grūšią, kuri leido baisius garsus, akompanuodami a†a Vytui Pinkevičiui iš Kurorto, kuris dainavo Hard Days Night, Dizzi Miss Lizzy [Beatles gabalai]. Dar Simo***** sesuo Vitalija dainavo Trakų pilį (pagal Animals) ir/ar dar kažką. Visa tai vykdavo 1 vidurinės mokyklos šokių vakaruose. Dar šis sąstatas važiavo į Nemunaitį ir dar kažkur koncertuoti su konferansu a†a Vytu Kunčinu ir Vikciaus**  Jule, kuri ant scenos darydavo špagatą ir kitus gimnastikos triukus. Anksciau 1 vidurinės mokyklos šokiams grojo mokyklos moksleiviai klasiokai Vidas Pranevičius – klarnetu, Strazdas trombonu, triūba, Rička (Žakas) mušė būgnus, bet atėję “elektrikai“ Viktoras su Dzilbum juos nukonkuravo. Jiems grojant, salės kampuose pasislėpę nuo griežtų mokytojų-prižiūrėtojų, moksleiviai šokdavo twistą (draudžiamą šokį).

*Knygos, turinčios enciklopedijos požymių ir rašiusios apie Aisčius. Tai  Mindaugo Peleckio ”Lietuvos rokas” 2011 ir Roko Radzevičiaus  „Lietuvos roko pionieriai“ 2013

** Viktoras Jonkus – ilgametis Aisčių bosistas ir garso operatorius, pirmasis grupės vadovas, vienintelis grupėje, nuėjęs visą kelią nuo įsikūrimo [1969] iki išsiskirstymo [1982]

*** Alvydas A. Jegelevičius – vienas Aisčių vadovų, kompozitorius, atlikėjas, grojęs profesionaliuose Filharmonijos ansambliuose

****Gintautas Unguraitis – Aisčių gitara, klavišiniai, paskutinis grupės vadovas

***** a†a Stasys Simanavičius – Aisčių bembačius

Alvydui 64. Gimtadienis. Kokie skaičiukai svarbūs?

Jei skaičiukas baigiasi nuliu, įpročiai sako, kad reikia, tiesiog būtina, sublizgėti giminės, draugų, kolegų ar net valstybės mastu. Kad visi žinotų: štai tokia ar anokia pilka asmenybė šiandien švenčia 30-40-50-60 metų gimtadienį. Dažnai tas jubiliatas atlieka krūvą nekoordinuotų judesių: iš po pagalvės ištraukia savo varganų kupiūrų pundelį ir “investuoja“ į savo garbę ir orumą. Kad tik ko žmonės blogai nepasakytų. Jau kulminacijoje, kai visi žeria trafaretinius-internetinius linkėjimus, dažnai kreivai sueiliuotus (gal “baltos“ eilės?), jubiliatas net negirdi ką jam linki, jis jau ekstazėje, lyg lazerių apšviestas (nereikia nei LSD), bet tai nieko blogo, nes pliusinė nuotaika  stiprina sveikatą ir tampa veiksminga profilaktine priemone prieš vėžinius susirgimus. Kiek sveikatą stiprina skysti baliaus katalizatoriai, žino tik vėjas (pagal Bobą Dylaną).
Šis ruduo kažkoks šaltokas. Žmogelis, tik išleidęs savo jubiliejui sumą, lygią metinei būsto šildymo paslaugai apmokėti, šiandien sako – kad tik valdžia nepradėtų šildyti, geriau jau pašalsiu, nes pinigėlių jau visai neliko . Kas tai – papročiai ar įpročiai? Vienas gėrisi, kai gimtadienio proga paspaudžiama ranka, išgirstama pora nuošidžių sakinių tavo adresu, kitam reikia pompastikos, show elementų ir troškimo išsivaduoti iš destruktyvios psichologinės (o gal begalinio kvailumo) priklausomybės – “o ką žmonės pamanys“. Iš tikro tai papročių ir įpročių miksas ir kiekvienas gali ir turi teisę švesti gimtadienį taip, kaip jam priimtina

Mūsų visų ir menų pasaulyje žinomam ir mėgiamam Alvydui A. Jegelevičiui – 64.

             Sveikatos, kūrybinio nusiteikimo ir geros nuotaikos.
             Su gimtadieniu, ALVYDAI !! 

“Aisčių“ vadovas, aktyvus šio tinklapio gyvasties palaikytojas, muzikantas, kompozitorius, poetas ir rašytojas (šiuo metu dirba prie naujos knygos užbaigos) sulaukė 64. Štai čia tai jubiliejus. Tie, bitlų “pagimdyti“ visad, klausydami dainą “When I’m Sixty Four“ iš The Beatles albumo “Sgt. Pepper’s Lonely Hearts Club Band“, išleisto 1967 metais, nejučiomis pagaudavo save mintyje: gal ir aš sulauksiu 64, kaip viskas atrodys tada, kodėl 64?  Jei jau glūkoidai Naujus Metus skaičiuoja nuo liepos pradžios, tai nieko neįprasto minėti 64 metų jubiliejų, kaip svarbų, siektiną ir brandą žymintį. Alvydai,  Tu vienas pirmųjų mūsiškių atidarei  bitlų sukonstruotas amžiaus duris. Kaip ten, anoje pusėje? [pagal The Doors – Break On Through (To the Other Side)]
Visiems glūkoidams ir jiems prijaučiantiems linkime sulaukti šio svarbaus jubiliejaus.

alvi_gdiena_done

Ir, kaip įpratę buvome sakyti  “Nemuno“ ‘restorano gyvos muzikos laikais –  siunčiame tau muzikinį sveikinimą:

Alytaus gimtadienis 2013 [rock‘o reikaliukai]

RIMTAI IR BE EMOCIJŲ

Alytaus gimtadienio šventės metu dėmesys krypo į vietinių rockmenų pasirodymus. Tai R.Vymeris (ex ,,Svaras 409″), A. Jegelevičius (ex ,,Aisčiai“), A. Abromavičius (ex ,,Heraldika“),  A. Sikorskis (ex ,,Vynas“), Alytaus roko lyga „Laiko sala“, Moonshine, dar kai kurie svečiai.

Koks įspūdis. Kas tuos įspūdžius akumuliuoja? Jei tai žmonės VISĄ savo gyvenimą klausę, kolekcionavę Deep Purple ar Nirvana, Iron Maiden ar Oasis, matę krūvas koncertų DVD ar gyvai– jie dažnai turi supratimą apie hard&heavy muziką. Gyvas pavyzdys šventėje: susitinkame   melomaną Valių Stadulį, ką tik iš Vokietijos, kur dvi paras kaifavo  rocko fiestoje, kurioje dalyvavo Europe, Whitesnake, Journey ir kiti grandai. Ką gali Valius pasakyti apie Alytaus sproginėjančius garsus? Jis tik nusišypso ir kukliai patyli. Ta tyla ir yra pirmas vertinimas.

Kitas epizodas. Dzilbus, jau besibaigiant grupių pasirodymams, klausia Valentiną Chlevicką (gitara, vokalas, muzikos kolekcijos, grojęs su Kęstučio Antanėlio grupe Vilniuje su exAisčiais ir begale kitų): na, Valiau, koks įspūdis, kaip grojo, kas patiko-nepatiko? Valius kiek patylėjęs: –  žinai, aparatūra tikrai neblogai skamba…

Vertinti mūsų vietinius šaunuolius, lyginant juos su Led Zeppelin, labai NEGARBINGAS užsiėmimas, todėl toliau juos tik girsime.

NUOŠIRDŽIAI IR SU EMOCIJOMIS

Pagarbą reikia atiduoti exAisčių vadui Alvydui A. Jegelevičiui, padėkoti už pasirodymą ir priminimą, jog būtent “Aisčiai“ Alytuje 1969 įpūtė pirmąjį rocko j o n v a b a l į. Kai “Aisčiai“ grodavo koverius iš grupių Ten Years After, Chistie, Manfred Man, CCR, liepsnojo scenos užuolaidos Prienuose, lūždavo salės Alytuje ar Elektrėnuose. Tai fanų darbas, jie net lydėdavo grupę koncertų metu, kaip kokie Manchester United F.C. futbolo klubo gerbėjai. Tada tokia muzika buvo kažkas negirdėto ir gaivaus.

Šiandien, klausant exHeraldika Andriaus Abromavičiaus gitarinius papjaustymus ar Ričardo Vymerio atliekamus gabalus, suvoki, kad rock‘o reikaliukai ženkliai pasistūmėjo į priekį. Tai DŽIUGINA. Pora savaičių anksčiau, šalia Žaliosios mokyklos pasirodė grupė iš Austrijos (matysite filmuke). Vyrukai sugrojo tiksliai ir subalansuotai. Tai tikra hardrocko klasika. Jokio jovalo.  Dar matėme ir girdėjome Moonshine su Gabriele Dzekunskaite. Glukoidų verdiktas: tai Alytaus rock‘o viltis. Gabrielė parodė, kad ladies in rock gali ne mažiau už patikrintus rockmenus. Esi šaunuolė. Dar pagyrimas Moonshine gitaristui. Gaila, nežinome Tavo vardo ar bent niko (tikimės, komentuose kažkas vis tik parašys), bet linkime Tau savo Fender Stratocaster‘iu  daryti taip kaip Ritchie Blackmore, daryti geriau už Ritchie.

rocko_reikalai

DALYVIAMS IR GERBĖJAMS

Filme matysite Alytaus grupių beveik visus penktadienio pasirodymus. Ten bus dar daugiau vertinimų, tad neužsigaukite, jei kas ne taip. Tobulumui nėra ribų. Roma irgi nepasistatė per dieną. Ir neužsilenkite iš laimės, jei sulauksite pagyrų.

Rock’o reikaliukai || kamera ir montažas  Dzilbus || Trukmė 00:10:17