KELIAUJANTI POEZIJOS KNYGA

VYTAUTAS STANEVIČIUS

image

Kasdieninio gyvenimo rūpesčiai suirzusio pasaulio fone, mus jungiantis, nenumaldomai vedantis- genantis laikas ir vis dar svarbiais praeities ženklais kalbanti mūsų tėvynės žemė -įsiklausykim, išgirskim vardan tos – Alvydas Jegelevičius

Gražų rugsėjo pavakarį Lietuvos rašytojų sąjungoje gausiai rinkosi knygos ir poezijos bičiuliai. Čia vyko jau antrasis mūsų kraštiečio, glūkoido, kompozitoriaus, muzikanto, poeto, eseisto Alvydo Augustino Jegelevičiaus poezijos knygos  EILĖS IŠ EILĖS sutikimas. Pirmasis – biržely apie kurį taip pat rašė glūkoidai. Kuo jie panašūs ir kuo skyrėsi? Ir tada, ir dabar buvo daug poezijos, bet šįkart solenizantas labiau jaudinosi, gal, kad vakaro programą papildė savo kompozicijomis gitarai jo jaunėlis sūnus Saulius. Malonu buvo matyti dviejų Jegelevičių bendradarbiavimą. Sauliaus gitaros akordai ir kerintis jo balso skambesys puikiai derėjo kupinoje poezijos atmosferoje. Šiltais aplodismentais renginio svečiai apdovanojo aktorių Ramūną Abukevičių. Ypatinga vakaro viešnia – aktorė Gražina Urbonaitė, užvaldė publiką jausmingu, nuoširdžiu  Alvydo kūrybos skaitymu, už ką buvo apdovanota glėbiu raudonų rožių. Šioje poezijos šventėje dalyvavo poetas, literatūros kritikas Vainius Bakas, kuris pažymėjo, jog tai svarbus Dzūkijai ir Alytaus kraštui įvykis. Įsismarkavus kūrybiniam vakarui Alvydas padovanojo naujutėlaičių savo poezijos knygų EILĖS IŠ EILĖS su pageidavimu, kad perskaičius jos keliautų iš rankų į rankas.

Tie, kurie negalėjo kartu su Alvydu pasidžiaugti jo nauja poezijos knyga, spalio 12 dieną kviečiami į Punską. Tai puiki galimybė apsilankyti šiame lietuviškos žemės lopinėlyje ir atrasti tą nuostabų bendrumo jausmą, kartu klausant jausmingų, meile Lietuvos žemelei pulsuojančių eilių, apie kurias aktorė Gražina Urbonaitė pasakė “Tokio grožio neįmanoma blogai perskaityti…“ Telieka pritarti, eilės tiesiog užburia, žadina meilę Tėvynei, jos praeičiai, padeda subtiliau pažvelgti į mūsų tėviškės grožį. Jų
beklausydamas supranti, kiek daug ir nedaug tereikia žmogui mūsų žemelėje…

Kūrybinės sėkmės Tau, Alvydai, ir toliau dainuok meilę Tėvynei, kuri ataidėtų kiekvieno iš mūsų širdyse…

Reklama

Karštuma-šaltumai

ALVYDAS A. JEGELEVIČIUS

Pakumpusi senukė eina, bara šitą vasarą ir Dzievulį, aktyviai mojuoja diriguoja savo bloznom rankutėm ir laiko stipriai savo taktą, melodeklamuoja kažką niurnėdama panosėj, kuria savo mantras – mur mur, mar mar, dar dar, bar bar – ir mina savo taką, muša savo taktą su savo muzika ir vis kartoja savo poterius-mantras…

Nu jir kam tu, Dzievuli, užleidai tokį karštumą, kad net dusas ima – nėr kuom kvėpuot, o žolukės ir gėlukės kokios – užtroškį ir nudegį – pažiūrėk ir pasigailėk, o paukštukai taigi balukių neranda, ba nėra ir va – tik plunksnukės tų paukštukų guli, ba skruzdės su kitais vabalukais jau iš jų atsigėrė, gal dar ir vanagucis kokis…

Tai ką dartės pasakysi, Dzievuli?.. Gal jau gana, pagailėk tu savo sukurtos žemelės jir savo vaikelių, kad tik nenusbaigtų šventa gyvastis mūsų žemelėj ir nepavirstų viskas juodom pieskom…

Bet vos tik kiek atšalo oras ir vėl pakumpusi senukė eina, mina savo taką, kala taktą, mojuoja diriguoja rankelėm ir vis bara Dzievulį, ir kartoja savo poterius-mantras…

Nu jir kam tu, Dzievuli, taip greitai mus atšaldei, kad net drebas ima – nėr kaulam oro anei šilumos, tik diegliai ir tas nesbaigiantis maudulys strėnose, sąnariuose…

Gal jau gana, pasigailėk tu savo žmonelių an šito svieto, katrie tavo žemelę purena drabnom rankelėm ir kasdien kartoja tavo vardą…

O bažnyčios stovi kaip įkaltos ir nekruta, nekruta visai. Ar jos girdi ką, ar negirdi?..

Tik jų varpai naktį atsikabina ir dangun nuskrieja pas Dzievulį. O jis cinksina sau, groja varpais, žaidžia spindulukais, su žvaigždukėm šoka pagal tos senukės muziką ir taktą, ale paryčiui, dar gerokai prieš gaidžius, varpai tie vėlei sukrenta sugrįžta atgalios ir pasikabina bokštų celėse, lyg niekur nieko čia nebuvo neįvyko…

O pakumpusi senukė vėlei mina savo taką, kala taktą, mojuoja diriguoja tom bloznom savo rankelėm, murmuliuoja panosėj savo mantras-poterius ir vis bara bara tą Dzievulį – nu jir kam, nu jir kam tu, Dzievuli, nu jir kam tu šitep…

EILĖS LIEJOSI LAISVAI

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Vilniuje, Žinijos draugijos Virtuvės klubą, birželio 6–osios, trečiadienio pavakarę užplūdo išalkę poezijos mylėtojai. Šio vakaro virtuvės šefui ALVYDUI AUGUSTINUI JEGELEVIČIUI nestigo nei dėmesio, nei pagyrų. Priežastis – septintosios jo poezijos knygos „EILĖS IŠ EILĖS“ sutiktuvės. Ją atspausdino Punsko „Aušros“ leidykla. Poezijos gurmanai turėjo unikalią galimybę „ragauti“ Alvydo „patiekalus“, kuriuos pateikė aktorius RAMŪNAS ABUKEVIČIUS, poetės Rita Makselytė, Neda Letukaitė bei jų plunksnos brolis Albinas Galinis. Ir visa tai fortepijonu akomponuojant pačiam maestro A. Jegelevičiui bei šmaikštaujant vakaro moderatoriui, „Naujosios Romuvos“ kultūros žurnalo vyr. redaktoriui Andriui Konickiui.
Gaila, bet poezijos vakare negalėjo dalyvauti naujosios A. Jegelevičiaus knygos „Eilės iš eilės“ redaktorius Vainius Bakas. Raštu dėkodamas „už galimybę prisiliesti prie poezijos, kuri suteikė daug gražių ir prasmingų vakarų“, redaktorius susirinkusiems padėjo ypatingai įsiklausyti į mūsų kraštiečio, „cikro“ dzūko talento dovaną. Toliau rašoma: „naujausioje Alvydo Augustino Jegelevičiaus – gerai žinomo kompozitoriaus, novelisto, poeto – knygoje „Eilės iš eilės“ iš tikrųjų chronologiškai publikuojami eilėraščiai, parašyti per pastarųjų šešerių metų laikotarpį (2011-2017 m.). Tekstuose autorius muzikaliai rikiuoja fonetinį skambesį. Rodos, pačios eilės plaukte plaukia iš ne sykį šioje knygoje apdainuotų Nemuno vilnių.
A. Jegelevičiaus poetikai šalia sąskambių ir metrinių formų būdingas gilus istorinis žvilgsnis. Eilėraščiai čia tartum sąmonės (ir savosios, ir tautinės-kolektyvinės) archeologija. Gausu archetipinės simbolikos, antropologiškos senųjų baltų genčių pajautos. Eilėraščiuose tarsi perkasami gausūs, tam tikrus savitus simbolius išlaikę istorijos klodai, mitopoetika. Kartu juntama ir topografiškai įvietinta poeto sąmonė, pasireiškianti ypatinga atida ir meile Dzūkijos kraštui. Čia į vienį susilydo protėvių ir dabartiniai pasaulio ataudai, paties poeto žodžiai tariant, „raktažodžiai, aidažodžiai, garsaraščiai“. Paprastų, šiuolaikinių žmonių pasaulis autoriui rūpi ne ką mažiau nei senasis, istorinis. Jų buitis paprasta, o kartu ir dvelkianti šiuolaikinio folkloro mitologija. Tai husqvarnų birbimas, kertantis andainykščius topolius ir kitokios paprastų žmonių „šnektavonės“. Eilėraščiuose gausu dzūkavimų, pašmaikštavimų, o kartais ir egzistencinio liūdesio dėl naikinamo senovės paveldo. A. Jegelevičiaus poetikoje įprasminamos įvairios istorinės temos nuo genetinės kultūros iki Romo Kalantos ir „gėlių vaikų“ atminimo, reflektuojama laisvė kaip gamtinė, kaip idėjinė, kokia ji gali būti žvelgiant per dabarties prizmę.
Autoriaus akiračiuose randasi įvairūs literatūriniai ženklai – dialogai su Faustu, kalbinama Gintaro Patacko poetika. Daugeliui eilėraščių būdingi leitmotyvai, rečitatyvai, primenantys liaudies dainas, kurias iš (pa)sąmonės, iš jautrios klausos, iš istorinių gelmių gaudimo užrašė tikras šiuolaikinis jotvingis – Alvydas Augustinas Jegelevičius.“

Alvydo Jegelevičiaus kūrybos sąvadas arba kūrybinis palikimas. Tai dar ne pabaiga. Laukiame daugiau …

Eilės liejosi laisvai || A. Jegelevičiaus knygos pristatymas || Garažų Klipai 2018

 

Alvydas Jegelevičius: Romui Kalantai ir hipių kartai

ALVYDAS A. JEGELEVIČIUS

Romo deglas
(zongas)

 

 

 

Romo Kalantos ir gėlių
vaikų kartos atminimui

Skamba, skamba, skamba
Romo žodžiai neištarti
liko, liko randas
ir širdy ir atminty

Dega, dega, dega
Romo fakelas Kaune
niekad, niekad, niekad
jau negrįšim atgal – ne

Veda, veda, veda
mus du broliai svetimi
vienas šaukia – gėda
kitas guodžia – mon ami

Eikim, eikim, eikim
nesustokim niekados
neškim, neškim, neškim
savo širdis „vardan tos“

Vėliava laisvės žydės virš pilies
nieks neišdrįs mūsų laisvės paliest
nieks neišdrįs mūsų laisvės paliest
vytis ir vilkas budės prie pilies

Dega, dega, dega
Romo fakelas Kaune
niekad, niekad, niekad
jau negrįšim atgal – ne

Eikim, eikim, eikim
nesustokim niekados
neškim, neškim, neškim
savo širdis „vardan tos“

Vilnius, 2011–14

Juozas Jonkus ir Aisčiai

Ką tik atsisveikinome su ilgamečiu Alytaus Ryšių Mazgo vadovu JUOZU JONKUMI (1928 – 2018). Šias pareigas jis ėjo dar sovietmečiu, o 1970 metais, dirbant atsakingose pareigose, toleruoti savo aplinkoje 18 – 20 metų jaunuolius, grojančius maištingą, Alytuje dar negirdėtą muziką buvo rizikinga. Gal todėl ir grupės pavadinimas “Aisčiai” kėgėbistų buvo suspenduotas. Bet po Juozo Jonkaus sparneliu, pašto patalpose vis tiek vykdavo repeticijos su tikrais instrumentais. Įstaigos vadovui palaiminus, buvo nupirktos vokiška Elgita elektrinė gitara, dar čekų Jolana ir bulgariška bass gitara Orfėjus, Trowa būgnai, bulgariška mikrofoninė aparatūra ir kiti aksesuarai. Tada tokie dalykai muzikantams buvo didelis turtas, be kurio tu būtum buvęs niekas.

Prisiminkime šį puikų žmogų ir dėl jo neeilinių asmeninių savybių ir gebėjimų. Tai jis išugdė savo sūnuje profesionalų elektrotechnikos-elektronikos profį. Viktoras Aisčiuose grojo bass gitara, kartu buvo nepakeičiamas specialistas garso stiprinimo aparatūros priežiūros, gedimų šalinimo ir novatoriškų idėjų realizavimo srityje.

Aisčiai numirė 2015 metais po koncerto Miesto Sode, kuriame dar buvo galima įžvelgti Aisčių dvasią. Juozas Jonkus pergyveno savo kūdikį pora metų ilgėliau. Tokia istorija.

Glūkoidų vardu, velionio žmoną, sūnų Viktorą su  žmona Jule, anūkes Aistę ir Agnę su šeimomis užjaučiame ir liūdime kartu su jumis.

 

 

Vienos nuotraukos istorija. „Bunda rokas“ 2017

Paskutinė rugsėjo savaitė ir spalio pradžia stebina gimtadienių gausa. Maestro Alvydas, apie kurį šis postas, Laima, Rasa, Ilona, Myklolas, Domas. Visiems linkėjimai sėkmės Jūsų asmeniniams siekiams pildytis. Ir sveikatos. Gera kūno būsena netrukdys gyventi tobulą gyvenimą. Su būsimu gimtadieniu, netrukus ateisiančiu į šį pasaulį, avansu sveikimame Vėją. Bus dar vienas glukoidžiukas!

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Turi dar parako maestro, roko veteranas Alvydas Jegelevičius. Kad trenkė, tai trenkė Bundoriuose, esančiuose Alytaus pašonėje, Nemuno kilpų regioninio parko teritorijoje, rugpjūčio 12 dieną vykusiame originaliame tikro garso koncerte „Bunda rokas“, sau į akompanimentą pasitelkęs nei daug, nei mažai – gamtos stichiją su liūtimi, žaibais ir siautėjančiu vėju. Nuaidėjus pirmiesiems maestro akordams, tą pačią akimirką buvo nurautas scenos stogas. Į tai „Aisčių“ ekslyderis sureagavo tardamas frazę: „ką aš gi čia darau?!“, bet nepasimetė ir su savo ištikimu ginklu – gitara vos spėjo laiku pasitraukti nuo scenos, kad netrukus, nurimus audrai gyvas ir sveikas vėl tęstų savo pasirodymą. Organizatoriai greit rado išeitį – ekspromtu surentė naują sceną šalia esančiame kluone bei stebuklingu būdu, didelių pastangų dėka sugebėjo išsaugoti gamtos stichijos nepažeistą aparatūrą.

Ši nuotrauka, kurioje maestro Alvydas Jegelevičius (stovi dešinėje) su simniškiu muzikantu, šviesos bei garso operatoriumi Jonu Kazakevičiumi, mena tą audringą laiką, dabar jau atrodantį kaip nuotykį trečiajame iš eilės „Bunda rokas“ gyvo garso koncerte, kuris subūrė alytiškius roko atlikėjus iš Airijos, Anglijos, Lietuvos, Australijos bei muzikos mylėtojus ir klausytojus iš Dzūkijos.

Alvydo Jegelevičius akordas.

baneris-new-year

Alvydas Jegelevičius sumanė išleisti kelias kompaktines plokšteles – savo dainų, parašytų pagal iškiliausių bendraautorių tekstus

main_000x000
Alvydo asmeninio fotoarchyvo nuotrauka

Visą straipsnį skaitykite Lietuvos Žinių portale