Alvydas Jegelevičius: Romui Kalantai ir hipių kartai

ALVYDAS A. JEGELEVIČIUS

Romo deglas
(zongas)

 

 

 

Romo Kalantos ir gėlių
vaikų kartos atminimui

Skamba, skamba, skamba
Romo žodžiai neištarti
liko, liko randas
ir širdy ir atminty

Dega, dega, dega
Romo fakelas Kaune
niekad, niekad, niekad
jau negrįšim atgal – ne

Veda, veda, veda
mus du broliai svetimi
vienas šaukia – gėda
kitas guodžia – mon ami

Eikim, eikim, eikim
nesustokim niekados
neškim, neškim, neškim
savo širdis „vardan tos“

Vėliava laisvės žydės virš pilies
nieks neišdrįs mūsų laisvės paliest
nieks neišdrįs mūsų laisvės paliest
vytis ir vilkas budės prie pilies

Dega, dega, dega
Romo fakelas Kaune
niekad, niekad, niekad
jau negrįšim atgal – ne

Eikim, eikim, eikim
nesustokim niekados
neškim, neškim, neškim
savo širdis „vardan tos“

Vilnius, 2011–14

Juozas Jonkus ir Aisčiai

Ką tik atsisveikinome su ilgamečiu Alytaus Ryšių Mazgo vadovu JUOZU JONKUMI (1928 – 2018). Šias pareigas jis ėjo dar sovietmečiu, o 1970 metais, dirbant atsakingose pareigose, toleruoti savo aplinkoje 18 – 20 metų jaunuolius, grojančius maištingą, Alytuje dar negirdėtą muziką buvo rizikinga. Gal todėl ir grupės pavadinimas “Aisčiai” kėgėbistų buvo suspenduotas. Bet po Juozo Jonkaus sparneliu, pašto patalpose vis tiek vykdavo repeticijos su tikrais instrumentais. Įstaigos vadovui palaiminus, buvo nupirktos vokiška Elgita elektrinė gitara, dar čekų Jolana ir bulgariška bass gitara Orfėjus, Trowa būgnai, bulgariška mikrofoninė aparatūra ir kiti aksesuarai. Tada tokie dalykai muzikantams buvo didelis turtas, be kurio tu būtum buvęs niekas.

Prisiminkime šį puikų žmogų ir dėl jo neeilinių asmeninių savybių ir gebėjimų. Tai jis išugdė savo sūnuje profesionalų elektrotechnikos-elektronikos profį. Viktoras Aisčiuose grojo bass gitara, kartu buvo nepakeičiamas specialistas garso stiprinimo aparatūros priežiūros, gedimų šalinimo ir novatoriškų idėjų realizavimo srityje.

Aisčiai numirė 2015 metais po koncerto Miesto Sode, kuriame dar buvo galima įžvelgti Aisčių dvasią. Juozas Jonkus pergyveno savo kūdikį pora metų ilgėliau. Tokia istorija.

Glūkoidų vardu, velionio žmoną, sūnų Viktorą su  žmona Jule, anūkes Aistę ir Agnę su šeimomis užjaučiame ir liūdime kartu su jumis.

 

 

Vienos nuotraukos istorija. „Bunda rokas“ 2017

Paskutinė rugsėjo savaitė ir spalio pradžia stebina gimtadienių gausa. Maestro Alvydas, apie kurį šis postas, Laima, Rasa, Ilona, Myklolas, Domas. Visiems linkėjimai sėkmės Jūsų asmeniniams siekiams pildytis. Ir sveikatos. Gera kūno būsena netrukdys gyventi tobulą gyvenimą. Su būsimu gimtadieniu, netrukus ateisiančiu į šį pasaulį, avansu sveikimame Vėją. Bus dar vienas glukoidžiukas!

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Turi dar parako maestro, roko veteranas Alvydas Jegelevičius. Kad trenkė, tai trenkė Bundoriuose, esančiuose Alytaus pašonėje, Nemuno kilpų regioninio parko teritorijoje, rugpjūčio 12 dieną vykusiame originaliame tikro garso koncerte „Bunda rokas“, sau į akompanimentą pasitelkęs nei daug, nei mažai – gamtos stichiją su liūtimi, žaibais ir siautėjančiu vėju. Nuaidėjus pirmiesiems maestro akordams, tą pačią akimirką buvo nurautas scenos stogas. Į tai „Aisčių“ ekslyderis sureagavo tardamas frazę: „ką aš gi čia darau?!“, bet nepasimetė ir su savo ištikimu ginklu – gitara vos spėjo laiku pasitraukti nuo scenos, kad netrukus, nurimus audrai gyvas ir sveikas vėl tęstų savo pasirodymą. Organizatoriai greit rado išeitį – ekspromtu surentė naują sceną šalia esančiame kluone bei stebuklingu būdu, didelių pastangų dėka sugebėjo išsaugoti gamtos stichijos nepažeistą aparatūrą.

Ši nuotrauka, kurioje maestro Alvydas Jegelevičius (stovi dešinėje) su simniškiu muzikantu, šviesos bei garso operatoriumi Jonu Kazakevičiumi, mena tą audringą laiką, dabar jau atrodantį kaip nuotykį trečiajame iš eilės „Bunda rokas“ gyvo garso koncerte, kuris subūrė alytiškius roko atlikėjus iš Airijos, Anglijos, Lietuvos, Australijos bei muzikos mylėtojus ir klausytojus iš Dzūkijos.

Alvydo Jegelevičius akordas.

baneris-new-year

Alvydas Jegelevičius sumanė išleisti kelias kompaktines plokšteles – savo dainų, parašytų pagal iškiliausių bendraautorių tekstus

main_000x000
Alvydo asmeninio fotoarchyvo nuotrauka

Visą straipsnį skaitykite Lietuvos Žinių portale

 

Dusios saga: atsuktas laikas. KETVIRTA DIENA

dUSIOS-SAGA-HEADER

 

Tai KETVITRTOJI dalis. Ankstesnes galite rasti čia:
Dusios saga: atsuktas laikas. PIRMA DIENA
Dusios saga: atsuktas laikas. ANTRA DIENA
Dusios saga: atsuktas laikas. TREČIA DIENA  
 Sukame laiką atgal, tiesiai į 1971. O rubrika SENOS NAUJIENOS apims 1955 – 1982 laikotarpį. Nuotraukos savyje turi daugiau info negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jas reikia ne tik žiūrėti, bet ir skaityti. Gero studijavimo.

<<< KETVIRTA DIENA. Pirmadienis, 12 liepos. 1971

Šiandien mano gimimo diena, taigi Šekspyras su Viduku, tik pabudę, dar sulipusiomis akimis, spaudė ranką ir sveikino. Kaip įprasta, padarėm rytinį apsimaudymą. Idėja sakė, jog šiandien turėtų atvažiuoti svečių. Laukėm Kapitono, nes jis kažką žadėjo, jog pirmadienį prisistatys. Gimimo dieną švęsti gal geriau kažkur kabake ir su triukšmeliais, bet kaliau sau į galvą, kad  dabartinėmis sąlygomis prisiminimas liks gilesnis.

Prieš pietus jawa atvažiavo Vycka su Alvi Jago. Pakėlėm bokalus su putokšliu – juk šiandian mano gimimo diena. Gerai, kad atplaukė žvejai, su šviežia žuvimi. Šekspyras už pora stiklinių vyno suderėjo ešerių krūvelę, bet sugebėjo dar dvigubai tiek, žvejams nematant, iš jų valties į žilvičio krūmą sumesti. Taigi užteko visai dienai ir dviem į priekį. Vėliau sužinojome, jog liepos 12 – kažkokia žvejų diena.

BAIKERIAITTT AlviJago

Diena pasitaikė super gera, net perkaršta. Reikalus taisė nedidelis vėjelis. Chebra maudėsi, žuvavo, valgė keptą ešerį. Mūsų, jau senbūvių, tikslas buvo užlaikyti Alvį ir Vycką per naktį. Šekspyras su Vycka nuvažiavo į Seirijus vinco. Vėl maudynės. Su Vycka ant matracų nuplaukėm toli į ežerą. Keista, bet sušalau. Šio, vieno didžiausio Lietuvos ežero viduryje klimatas keičiasi, tad vėsa stebėtis gal nederėtų. Su Vycka buvome nuvažiavę ir į Simną cigarų, alaus. Vakare laužas, žuvienė, karšti ginčai apie Gintarėlius ir apie pop ir rok muziką aplamai.

Jau sutemus Vycka, Alvis ir Šekspyras nuėjo ieškoti nuotykių ežero pakrantėje, o tiksliau, moteriškos lyties atstovių. Man su Vidu atsibodo jų laukti, nutarėm ieškoti pačių nuotykių ieškotojų. Paėję gerą gabalą, radom juos koncertuojančius kažkokiems klajojantiems po Lietuvą moksleiviams, taigi prisijungėm ir mes su Viduku. Po pasisekusio performanso, norėjom tai pakartoti kapsukiečių stovyklai, bet tik liežuvius paleidom. Alvydas suvalkietiškai: „Gerai, kad aš tavė-ė-ės nepažįstu“. Šekspyras: „Atleiskit, kad neužpykom“.  Grįžę dar atgaivinom laužą ir pasėdėjom prie stalo. Atkalbinėjom abu dėl važaivimo ir siūlėm pasilikti. Bet Vycka su Alviu užsispyrė ir, mažumėlę apdusę, išvažaivo. Pažadėjo ryt ryte mus pažadinti. Na, na.

Apie vizitą Šekspyras eksprontu sukūrė kupletą, kuriam greitai padarėm muzikinį apipavidalinimą. Labai sutirštinti ir neatitinkantys tiesos vaizdeliai čia apdainuojami, bet mums patiko.

Čia fragmentas:
… aš nepamenu daugiau
Tik žinau, kad Vikcius Alvį
Išvežė „trūpu“ paskiau.
Pribudau ryte duobėj aš,
Šalta krečia drebulys.
Žiūriu Dzilbus šalia tako
Dilgėlėse begulįs.
Aš ieškojau palapinės
Šalta liepos naktimis.
Antai stalą apkabinęs,
Vidas kalė dantimis …

SENOS NAUJIENOS

KLASIFIKACIJA.  Atskirti  kuris   kaimietis ir kuris chebrantas lakmuso popierėliu pasitarnavo elementaraus klausimas. Tai ką, tu nežinai Santanos ar Rollingų? Juozas „Šulė“ Šuliauskas dar aiškiau sakė: tai ką, tu ŠULĖS nepažįsti?! Tai ką iš vis su tavimi kalbėti.

sule-pliazas_cr

Palangoje vasaros mėnesiais nuolat vyko Panevėžio, Kauno, Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių grupuočių konfliktėliai. Ten Šulė pateko tarp girnų, bet išsisuko nuo gavimo į skūrą: pasakė, kad iš Alytaus. A, iš to miesto, kurime visi neturi vardų. Laisvas.

GINTARĖLIAI.  Reikia nepamiršti, jog “Gintarėliai“ Kaune, o “Gėlių Vaikai“ su Stasiu Daugirdu Vilniuje buvo jėga. 1971 kultūrkėje koncertavo “Gintarėliai“. Kefyras, Burokas, Styga, Šulė, Vytas Balynas po koncerto įteikė Eimiui dovaną: nerūdijančio plieno lakštą, kuriame Kolka suvirinimo aparatu išvirino tekstą – FREE LIFE LOVE POP. Šio “pakabuko“ skersmuo – 40 cm. Po koncerto milicija jau laukė prie išėjimo. Kai kurie roko gerbėjai milicijos buvo sumušti. Kefas buvo greitas ir nelabai įsiutęs, todėl paspruko. Vėliau jais domėjosi KGB. Kolka buvo pagaminęs du tokius ženklus. Kitas atiteko “Aisčiams“.

gintarai

 

kolkapop-club

 

free-life-love

Šio ženklo dublikatas apie 40 metų išgulėjo po žeme – dengė kiemo dušo įrenginio nuotekų surinkimo šulinėlį. Atsitiktinai surastas 2016 metais. Saugomas garbingoje vietoje.

Kolka, atrodo, ir šiandien gyvena prie tilto, priešingoje pirčiai gatvės pusėje. Reikėtų jį aplankyti ir paspausti ranką.

Nepamirškime ir kito jo darbo: Jim Morrison Memory Pop Club ženkliukų. Gal dar kas turite išsaugoję tokį?

Daugiau šia tema ir smulkiau::

Jim Morrison’s Memory Pop Club

SKONIS. Vienuoliktoje klasėje Dzilbus pas Virgį namuose, jo pamokų ruošimo kambaryje, aiškinasi suvokimą apie moterišką grožį. Dzilbui grožio etlonas buvo lenkų aktorė Polia Raksa, o Virgis įrodinėjo, jog Raksa tai tiesiog klasika, o paslapties, egzotikos ir tikro grožio reikia ieškoti Karibų jūros baseine. Dar ir nuotrauką iš Przyjaciółkos žurnalo išsikirpo ir po stiklu ant stalo pasidėjo.

Raksa-done

Tačiau gyvenime tiems vaikinams viskas susiklostė priešingai:  Virgis pasirinko Raksą, vardu Rima, o Dzilbus – Laimą su Karibų prieskoniu.

[skaitalas turi tęsinį]

copyright-2016

Dusios saga: atsuktas laikas.TREČIA DIENA

dUSIOS-SAGA-HEADER

Tai TREČIA dalis rašinio “Dusios saga: atsuktas laikas. Vardai, nikai, pavardės naudojami rašinyje, priklauso realiems asmenims, kai kurie šiandien – jau asmenybės. Kai kurių nėra gyvų. Tai laikotarpis, prisotintas nereikšmingų, bet giliai įsirėžusių į atmintį įvykių gausa.
Dienoraščio tekstus šiandien būtų galima išgražinti, tačiau tada jūs nepajusite to laikmečio dvasios, jaunimo autentiškų pokalbių niuansų. Svarbu atsukti laiką atgal, tiesiai į 1971. O rubrika SENOS NAUJIENOS apims 1955 – 1982 laikotarpį. Nuotraukos savyje turi daugiau info negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jas reikia ne tik žiūrėti, bet ir skaityti. Gero studijavimo.

<<< TREČIA DIENASekmadienis, 11 liepos. 1971

Kai atsikėlėm, danguje nebuvo nei vieno debesėlio ir, kas šlykščiausia – nepučia vėjas, galima iškepti be riebalų. Be spaso nusimaudėm. Pakrovėm akumuliatorius baltymais, krakmolu ir juoda kava, kaitinomės. Nors ir baisiai karšta buvo, sugalvojom palošti kortomis. Maudėmės milijoną kartų.

Prie Šumausko vilos pirmą kartą iš arti apžiūrėjom čaiką ir Šumauską, [nežinantiems: prabangiausias sovietmečio limuzinas, kuriuo važinėdavo komunistų šulai; Šumauskas – LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas]  kuris, apsirengęs šeimyniškais trusikais iki kelių, keista balta kepure, storas, prisikrovė spiningų ir su lydinčia svita išplaukė  šiaurės pusėn.

TTT-gintas-44a

Pykau ant saulės, kad nė trupučio nenudegina. Į vakarą Vidukas su Šekspyru nusprendė, kad man su samokatu labai vertėtų nuvažiuoti į Seirijus. Nuvažiavau, buvau užėjęs pas brolį, bet neradau. Užpirkau parduotuvėje putojančio, kavos, duonos. Vakare su palapinės kaimynų vaikais vienuolikamečiu Gintaru ir šešiamete Aušrele suorganizavom laužą. Jų tėvams atrodėm padorūs, gal todėl netrukdė savo mažamečiams bendrauti su mumis. Mes lengvai kaifavom ir, kaip įprasta, koncertavom. Netikėtai išniro Viščius, KPI studentas, mažumėlę įkalęs, ir, sutikęs mus, labai nudžiugo. Pasišauna suorganizuoti vakarienę. Jau sutemus, nusigauna į Metelių ančių fermą ir vieną gyvį iš ten „pasiskolina“. Kepėm ant laužo, buvo tamsu, neiškepė, valgėme tokį tysalą, bet kai  nori valgyti – neproblema.  Tarp dantų labai girgždėjo smėlis.  Nuo pirmos valandos nakties bandžiau užrašyti į Viduko magą Radio Liuksemburg topus, bet, atrodo, ant T. Rex – Get It On užmigau.

SENOS NAUJIENOS

PINTA. 1971. Antro kurso KPI studentai Vidukas, Vidma, Remis Baliulevičius, Lionka Gembickas ir Dzilbus paskaitų metu sėdi Apynėlyje Šančiuose. Visi grynakraujai kauniečiai, išskyrus Dzilbų, kurį Lionka klausia: Gintai, valgysi natoteniją? Šis pasimeta, o kas ta natotenija, gal gėlė, o pasirodyti, kad nežino – nenori, todėl sako: gėlių aš nevalgau, geriau žuvies užsakykim. Nugriaudi griausmingas kvarteto juokas. Prieina padavėja. Dzilbus sako: prašau penkias pintas. Dabar sumišimas padavėjos veide, nes tokio termino ji nežinojo,  o kolegos studentai taip pat demonstruoja nesusupratimą ir sako: nereikia, mes žuvies jau užsakėm. Rezultatas 1:1

sanciu-magnatai

Dzilbus jau mokykloje domėjosi nesisteminiais mato vienetais, todėl jau tada žinojo, jog anglosaksų kraštuose alų geria pintomis, bet į zoologiją  žiūrėjo pro pirštus, todėl nesuprato, jog sterkinė nototenija yra žuvis, o dar šaltai rūkyta – superdelikatesas prie alaus.  Plonai papjaustyta spindėjo visomis vaivorykštės spalvomis …

PANA.  Dar tada, kai Alytuje visi visus pažinojo, naujo veido atsiradimas buvo įvykis.  Šokiai vykdavo ploščiadkėje, Centro panos puikiai išmanė apie Kurorto berniukus, o Madrido blatniakai bent iš matymo pažinojo Kriaušiaus gražuoles. Visi žino, kas su kuo draugauja. Jokios rutinos, jokių netikėtumų. Sukrėtimai prasidėjo tada, kai mieste pasirodė pana-paslaptis, niekad anksčiau nematyta, graikiškų bruožų, puikaus sudėjimo, subtiliai apsirengus, labai trumpais plaukais ir su apvaliais auskarais ausyse. Susidomėjimas naujiena tapo tokiu grandioziniu, jog kai kurie vaikinukai nevalingai primiršo net SAVO panas, su kuriomis jau ne vieną mėnesį draugavo. Aršiausia konkurencija vyko tarp Alvydo, Alvydo ir Alberto. Alda vieną vakarą iš ploščiadkės leisdavosi palydima vieno, kitą – kito gerbėjo. Trečią  – trečio.  Kad patekti į jos išsinuomuotą kambarėlį Miško gatvėje Madride, palydovams kartais tekdavo ir stogais palaipioti. Kaip netikėtai ji atsirado, taip paslaptingai ir išnyko.

2016-01-16 11.07.09

Liko tik vieno jos gerbėjo piešinys. Kas ją nupiešė, nežinome. Aldos portretas saugomas pas Dzilbų. Kaip piešinys pateko čia – jis neprisimena …

STOGAS. Vaiknamiai buvo įsikūrę P. Cvirkos ir J. Basanavičiaus gatvių kampe. Šalia Romo Kalantos, Vyto Dumbliausko, brolių Jurgio, Algio ir Vytauto Kunčinų namų. Pirmoje vidurinėje mokykloje (baltoje, prie stadiono) 1 – 4 klasėse  mokėsi bent 10 –12 vaiknamio vaikų, po karo ir kitų negandų likę našlaičiais ir be artimųjų. Tai įgūdžius, bet kokiom sąlygom išlikti, įsisavinę vaikai. Visi jie buvo vyresni 1-4 metais už klasiokus-miesto vaikus ir fiziškai stipresni. Vytas Žalkauskas – pats neramiausiais iš visų, jau rūkė, todėl mokytoja Šapalienė, kai pasakojo apie dujas, lengvesnes už orą, paprašė Žalkausko (4 klasėje, žr. foto), kad, nuėjęs į lauko WC, pripūstų cigarečių dūmų į balioną ir taip pademonstruotų bendraklasiams fizikos reiškinius. Tie vaikai buvo amžinai alkani. Leonas Vainutis (žr. foto),  buvo Dzilbaus suolo draugas ir „stogas”. Kiekvienas, kuris vaiknamių vaikui atnešdavo tėvų įdėtą buterbrodą ir atiduodavo, buvo apsaugotas nuo visų skriaudėjų. „Stogai“ iš vaikų namų duodavo į liūlį visiems buterbrodų nešikų skriaudėjams iš eilės. Tokios taisyklės vyravo mokykloje ir niekas dėl to nesuko galvos.

balta-mokykla-4-klase

pirmunaiDar vaiknamio bernaičiai padėdavo žiemą laimėti sniego karus prieš rusiukus, jų mokykla tik tvora prie lauko tualetų ribojosi su Pirma vidurine. Kartais sniego karas virsdavo kumščių karu ir sniegas nusidažydavo raudonai.

Patirtis persiduoda metams bėgant. Tie skriaudžiamieji jau 6-toje klasėje patys ėmė skriauti kitus. Jonas Pangonis iš Nemuno gatvės, ateityje tapsiantis LR seimo nariu, gerai sprendė algebros uždavinius, bet namų darbų klasiokui Vladui Tkačiovui nusirašyti neduodavo. Tada Vladas su suolo draugu Dzilbumi pririšo Joną prie pušies, augusios šalia karuselės, Žaliosios mokyklos (arklidės) teritorijoje.

Jonai, mes Tavęs nuoširdžiai atsiprašome, kad ir po 53 metų, ir tikimės, jog mums atleisi. Juk pririštas pabuvai tik 5 minutes, o vėliau Vladas, Tau padedant,  dvejetų iš algebros jau negaudavo.

[skaitalas turi tęsinį]

copyright-2016

Dusios saga: atsuktas laikas. PIRMA DIENA

dUSIOS-SAGA-HEADER

 

Saga, tai skandinaviškas terminas ir reiškia padavimą, sakmę ar pasakojimą su enciklopedinių požymių turinčiomis vertybėmis. Dar SAGA tai kanadiečių grupsas, kurios geriausių gabalų kompiliaciją, Igoriui tarpininkaujant, Dzilbus rekordino iš Daivio Sirūno, jau tada, po LT revoliucijos, sukaupusio ne tik roko klasiką, bet ir 1965-1975 undergraundą orginaliose CD versijose. Galima tik paspėlioti, ką jis turi šiandien.
Rašyti dienoraštį – jokia prabanga ar išskirtinumas, panašiau į marazmą. Jei viena persona 1971 metais nebūtų nusipirkus knygyne blonknotą už 40 kapeikų, šio posto nebūtų.
Vardai, nikai, pavardės naudojami rašinyje, priklauso realiems asmenims, kai kurie šiandien – jau asmenybės. Kai kurių nėra gyvų. Tai laikotarpis, prisotintas nereikšmingų, bet giliai įsirėžusių į atmintį įvykių gausa.
Leksika, tokia, kurią naudojo dauguma, net ir priešakinis jaunimo būrys – studentai. Yra kaunietiško slengo ir kitokių šiandien primirštų ar nežinomų kalbos elementų. Dienoraščio tekstus šiandien būtų gaima išgražinti, tačiau tada jūs nepajusite to laikmečio dvasios, jaunimo autentiškų pokalbių niuansų. Literatūros kritikams, pasigalandus dantukus, gera proga pigiai pasireikšti. Bet mums tai nėra svarbu. Svarbu atsukti laiką atgal, tiesiai į 1971. O rubrika SENOS NAUJIENOS apims 1955 – 1982 laikotarpį. Nuotraukos savyje turi daugiau info negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jas reikia ne tik žiūrėti, bet ir skaityti. Gero studijavimo.

<<< PIRMA DIENA. Penktadienis, 9 liepos 1971

Baigėsi sesija, prasidėjo studentų atostogos. Viduko tėvas su moskviaku atvežė mus prie Dusios, taip tariant, pailsėti. Nuo Kauno šurmulio, šturmu paimtos sesijos, panų ir kasdienybės. Atvažiavom į vakarą, nes prieš tai reikėjo užsukti pas mane į Alytų paimti kai kurių daiktų, o aš būtinai norėjau papildyti chebrą nors Šekspyru. Buvau užsukęs pas jį į namus, bet neradau. Įpareigojau jo mamą niekur nešleisti jo ryte iš namų, nes žadėjau užsukti iš Dusios į Alytų ir pasiimti jį. Pavargom kol ištiesėm palapinę.

TTT-Dusia_74 Čia buvo prisistatę turistai iš Leningrado, kurie fotografavo  tą palapinę visais rakursais ir vis gyrė – vot eto to palatka. Du kambariai su dugnu, trečias – garažas, zapas netilptų, bet dėl jawos ar poros samokatų, vietos pakaktų. Viduko tėvai Kauno inteligentai turėjo kažkur blatą, tad gauti lenkišką Sopot 5 palapinę pastangų įdėti nereikėjo. Kaunas yra Kaunas. Kai ji pagaliau atsistojo ant kojų, mums užėjo noras būti prie ežero žymiai ilgiau nei planavome. Žiūrėsim, kaip bus ištikrųjų. Jautėmės svečiais, nes palapinių buvo pristatyta gera pusė milijono. Veikti lyg ir nebuvo ką, bet nauja aplinka, Viduko nešiojamas magas skleidė bitlų diskelį Abbey Road ir psichiką veikė teigiamai.

TTT zasinas-jule

SENOS NAUJIENOS

NATAŠA.  Norint suvokti apie ką čia bus rašoma, rekomenduojame paskaityti  čia,  dar pažiūrėti unikalų filmuką apie studentų su hipiakišku atspalviu nuotykius 1971 Palangoje. akmenysBūtent tada ir ten filmo herojai sutiko simpatišką, kaip vėliau paaiškėjo, dar ir smalsią, draugišką panelę vardu Nataša, kuri juos kelias dienas atidžiai stebėjo, bet kartą, įsidrąsinusi priėjo prie kompanijos ir panoro susipažinti. Nataša, Maskvos Lunačarskio teatro menų instituto studentė prisipažino: Palangoje pirmą kartą, labai norėjo pamatyti Pribaltiką, nes pas juos kalba, kad čia daug kas kitaip, o Talinas – visiški Vakarai. O jūs tokie ir pasirodėt. Lietuviškai nesuprantu, bet kai išgirstu jūsų kalboje angliškus žodžius, pasidarė įdomu. Tada tie mūsiškiai dėvėjo dailininko Alvydo Petkevičiaus sukurtus Emerson, Lake & Palmer T-Shirts, petkevicius-eraspidolų nuolat sklido Ten Years After, The Who ar Mountain muzika, elgėsi jie kiek išaukiančiai, kalbėdami apie muziką, aišku, įterpdavo kokį nors dainos ar grupės pavadinimą: The Doors, Waiting For The Sun ar Whole Lotta Love.t shirts

augis-mundaius-dzilbus-vidzEugenijus “Augis“ Morozas, kuris jau tada filmavo ir svajojo tapti kino operatorium, pirmasis pasišovė apšviesti Natašą neįtikimais ir neįsivaizduojamais įvykiais. Nors pasakojo labai rimta veido veido išraiška apie Lietuvą, bet  tokias nesąmones ir tik mūsų kikenimai būsimąjai aktorei galėjo kelti abejones ar Augis kalba rimtai. Neatsiliko ir Dzilbus: jis jai sakė, jog Kaune, Laisvės alėjoje važinėja konkės (vien pavadinimas „Laisvės alėja“ Natašai darė įspūdį), o 1968 metais inkognito į Kauną buvo atvažiavę Animalsai ir surengė nedidelį koncertą Tulpės kavinėje. Romėnas, Vidukas, Raimundas Banionis, Vidma, Benas iš Panevėžio skiedė ženkliai santūriau. Ištisą savaitę Nataša buvo kartu. Rytais į palapinę vaikinams atnešdavo batončikų s iziumom ir pienu, kartu ėjo į pliažą, ant tilto kartu 31,6 metro trumosiomis bangomis, per SPIDOLĄ klausė Radio Prahą –  ascoltato alone trasmissione in lungo italiano, vakare – šachmatinėje. Dar dalyvaudavo afterparty, ten vyravo pokalbiai apie kiną ir muziką, pramoko kelis žodžius lietuviškai. Visi kalbino atvažiuoti į Kauną, čia ji pamatys ir pajus tai, ką jai čia pripasakojom. Tiesiog niekas netikėjo, kad ji galėtų atvažiuoti.

Bet atvažiavo. Ruduo, lietus, virš senamiesčio smogas. Trolike girti. Čigonai brome siūlo: batukai, bitlovkės… Vaizdelis prastas. Jautėmės dar prasčiau. Atpirko Karo muziejus, Kauno pilis, Perkūno namai ir šiltas priėmimas. Nataša hipsteriams padovanojo Zolotoje Runo bloką. KPI bendrabutyje Vydūno alėjoje kvapnaus tabako aromatas sklido per visus keturis aukštus… Reziume: niekada, net juokaudamas, nekalbėk nesąmonių.

Alvydo Jegelevičiaus komentaras po filmo „Diagnozė: gėlių vaikai“ pristatymo glūkoiduose.


Apie kino operatorių, scenaristą, fotografą Eugenijų Morozą. Stilingas, bohemiškas menininkas… Jis baigė Maskvos kino univerą. Dirbo LTV. Susipažinom Panevėžy. Iš Maskvos parsivežė gražią žmoną-sibiriačką. Moteris kaip nulieta – modelis – “ne tas žodis”. Ne vaikščiojo, bet plasnojo, deja… Vieną dieną „x“ išskrido iš TV bendrabučio 8-o aukšto (Skroblų gatvėj)… Gaila, labai gaila.
Su Augiu esam sukūrę keletą kino novelių trumpametražiniam  k/f. Dažnai kalbėdavom apie tuos gėlių laikus, bendrus pažįstamus.
Laisvoje LT Augis įsisuko į verslą. Apdegė, pateko į Pravieniškes, ten rodė kiną “bratanam”. Kai išėjo (prieš kokius 5 metus) Vilniaus TV kartu susukom keletą reportažų, reklaminių klipų, dar su Obuoliu mane nufilmavo…
Turėjo gerą ir ištikimą draugę Chicagoje. Abu užsukdavo į “Markus ir Co”, kur aš jau 10 m jazz’uoju. Taigi – greit ir išlėkė paskui ją.
Tiek trumpai apie Augį.

NEŠIKAS.   Ar sunku nešti iš Zimavičienės mūro Riga stereo 101aparatūrą 2 kilometrus iki namų vien dėl to, jog tai pirmasis sovietmečio aparatas ir vienas pirmųjų mieste. Labai nelengva. Tiuneris su patefonu pririštas prie pečių, rankose kolonėlės, žiema, slidu. Bet koks kaifas kai uždedi ką tik atsiūstą iš štatų Deep Purple – Fireball. Koks gilus staklių įsijungimo garsas, kurio startuoja gabalas Fireball. Nepasimirštamas įspūdis dar todėl, kad ant grindų sėdi Igoris, Kobra, Šmitas, Žana, Kefas, Romėnas …

Bet iki šio svarbaus  įvykio, įrašus downloadinti tekdavo pėsčiomis, spaudžiant – 20 ˚C. Tada pas Kobrą reikėjo eiti  iki Kurorto paskutinės gatvės, kur jauna šeima laikinai gyveno pas Dalios tėvus Žemaitės gatvėje. Rankoje nešiesi magnetofoną-priedėlį NOTA 101. Kai nupėdini, turi valandą laukti kol aparatas sušils iki kambario temperatūros,  darai įrašus. Dar nesiseka, nutrūko juosta, su Dalios nagų laku klijuojam. Po keleto valandų, jau sutemus ir  lašančia nosimi  parsirandi namo. Prikabini magą prie VEF-Spidolos ir  suskamba bitlų Seržantas Pipiras. Štai, atrodo, kiek nedaug reikia, kad tavo sielą užpiltų džiaugasmas, sumišęs su teisingos muzikos garsais.

kobra-su-dalia-prie-zuvinto

virgius  L senos foto kobra„KAUNIEČIAI“.  1969. Antanas “Jaška“ Jasionis, tinklininkas iš prigimties, metus pasimokęs Kauno Kūno Kultūros institute (KKI), vasaros atostogų grįžo į gimtą provincijos miestelį. Prie Nemuno restorano su draugais iš bačkos geria girą. „Kokia šy-y-y-lta gy-y-y-ra‘‘ – sako Antanas. Mundžius (broliai Ilgieji Peiliai) Kaune studijavo radiotechnikos mokslą, o po pamokų mėgdavo sukinėtis Laisvėj su centro chebryte. Kai pamato nuo Soboro pusės, pačiu alėjos viduriu artėjančius Kapitoną, Romėną ir Dzilbų, trumpam nusliūkina į artimiausią bromą, idant nereikėtų sveikintis su provincialais Kauno chebrantų akivaizdoje. Niekas ant Mundžiaus nepyko, nes kai kurie nuoširdžiai stengėsi atrodyti kauniečiais. Jei nepavykdavo, tai bent kalbėdami patampydavo balses.

[skaitalas turi tęsinį]

copyright-2016