Karštuma-šaltumai

ALVYDAS A. JEGELEVIČIUS

Pakumpusi senukė eina, bara šitą vasarą ir Dzievulį, aktyviai mojuoja diriguoja savo bloznom rankutėm ir laiko stipriai savo taktą, melodeklamuoja kažką niurnėdama panosėj, kuria savo mantras – mur mur, mar mar, dar dar, bar bar – ir mina savo taką, muša savo taktą su savo muzika ir vis kartoja savo poterius-mantras…

Nu jir kam tu, Dzievuli, užleidai tokį karštumą, kad net dusas ima – nėr kuom kvėpuot, o žolukės ir gėlukės kokios – užtroškį ir nudegį – pažiūrėk ir pasigailėk, o paukštukai taigi balukių neranda, ba nėra ir va – tik plunksnukės tų paukštukų guli, ba skruzdės su kitais vabalukais jau iš jų atsigėrė, gal dar ir vanagucis kokis…

Tai ką dartės pasakysi, Dzievuli?.. Gal jau gana, pagailėk tu savo sukurtos žemelės jir savo vaikelių, kad tik nenusbaigtų šventa gyvastis mūsų žemelėj ir nepavirstų viskas juodom pieskom…

Bet vos tik kiek atšalo oras ir vėl pakumpusi senukė eina, mina savo taką, kala taktą, mojuoja diriguoja rankelėm ir vis bara Dzievulį, ir kartoja savo poterius-mantras…

Nu jir kam tu, Dzievuli, taip greitai mus atšaldei, kad net drebas ima – nėr kaulam oro anei šilumos, tik diegliai ir tas nesbaigiantis maudulys strėnose, sąnariuose…

Gal jau gana, pasigailėk tu savo žmonelių an šito svieto, katrie tavo žemelę purena drabnom rankelėm ir kasdien kartoja tavo vardą…

O bažnyčios stovi kaip įkaltos ir nekruta, nekruta visai. Ar jos girdi ką, ar negirdi?..

Tik jų varpai naktį atsikabina ir dangun nuskrieja pas Dzievulį. O jis cinksina sau, groja varpais, žaidžia spindulukais, su žvaigždukėm šoka pagal tos senukės muziką ir taktą, ale paryčiui, dar gerokai prieš gaidžius, varpai tie vėlei sukrenta sugrįžta atgalios ir pasikabina bokštų celėse, lyg niekur nieko čia nebuvo neįvyko…

O pakumpusi senukė vėlei mina savo taką, kala taktą, mojuoja diriguoja tom bloznom savo rankelėm, murmuliuoja panosėj savo mantras-poterius ir vis bara bara tą Dzievulį – nu jir kam, nu jir kam tu, Dzievuli, nu jir kam tu šitep…

EILĖS LIEJOSI LAISVAI

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Vilniuje, Žinijos draugijos Virtuvės klubą, birželio 6–osios, trečiadienio pavakarę užplūdo išalkę poezijos mylėtojai. Šio vakaro virtuvės šefui ALVYDUI AUGUSTINUI JEGELEVIČIUI nestigo nei dėmesio, nei pagyrų. Priežastis – septintosios jo poezijos knygos „EILĖS IŠ EILĖS“ sutiktuvės. Ją atspausdino Punsko „Aušros“ leidykla. Poezijos gurmanai turėjo unikalią galimybę „ragauti“ Alvydo „patiekalus“, kuriuos pateikė aktorius RAMŪNAS ABUKEVIČIUS, poetės Rita Makselytė, Neda Letukaitė bei jų plunksnos brolis Albinas Galinis. Ir visa tai fortepijonu akomponuojant pačiam maestro A. Jegelevičiui bei šmaikštaujant vakaro moderatoriui, „Naujosios Romuvos“ kultūros žurnalo vyr. redaktoriui Andriui Konickiui.
Gaila, bet poezijos vakare negalėjo dalyvauti naujosios A. Jegelevičiaus knygos „Eilės iš eilės“ redaktorius Vainius Bakas. Raštu dėkodamas „už galimybę prisiliesti prie poezijos, kuri suteikė daug gražių ir prasmingų vakarų“, redaktorius susirinkusiems padėjo ypatingai įsiklausyti į mūsų kraštiečio, „cikro“ dzūko talento dovaną. Toliau rašoma: „naujausioje Alvydo Augustino Jegelevičiaus – gerai žinomo kompozitoriaus, novelisto, poeto – knygoje „Eilės iš eilės“ iš tikrųjų chronologiškai publikuojami eilėraščiai, parašyti per pastarųjų šešerių metų laikotarpį (2011-2017 m.). Tekstuose autorius muzikaliai rikiuoja fonetinį skambesį. Rodos, pačios eilės plaukte plaukia iš ne sykį šioje knygoje apdainuotų Nemuno vilnių.
A. Jegelevičiaus poetikai šalia sąskambių ir metrinių formų būdingas gilus istorinis žvilgsnis. Eilėraščiai čia tartum sąmonės (ir savosios, ir tautinės-kolektyvinės) archeologija. Gausu archetipinės simbolikos, antropologiškos senųjų baltų genčių pajautos. Eilėraščiuose tarsi perkasami gausūs, tam tikrus savitus simbolius išlaikę istorijos klodai, mitopoetika. Kartu juntama ir topografiškai įvietinta poeto sąmonė, pasireiškianti ypatinga atida ir meile Dzūkijos kraštui. Čia į vienį susilydo protėvių ir dabartiniai pasaulio ataudai, paties poeto žodžiai tariant, „raktažodžiai, aidažodžiai, garsaraščiai“. Paprastų, šiuolaikinių žmonių pasaulis autoriui rūpi ne ką mažiau nei senasis, istorinis. Jų buitis paprasta, o kartu ir dvelkianti šiuolaikinio folkloro mitologija. Tai husqvarnų birbimas, kertantis andainykščius topolius ir kitokios paprastų žmonių „šnektavonės“. Eilėraščiuose gausu dzūkavimų, pašmaikštavimų, o kartais ir egzistencinio liūdesio dėl naikinamo senovės paveldo. A. Jegelevičiaus poetikoje įprasminamos įvairios istorinės temos nuo genetinės kultūros iki Romo Kalantos ir „gėlių vaikų“ atminimo, reflektuojama laisvė kaip gamtinė, kaip idėjinė, kokia ji gali būti žvelgiant per dabarties prizmę.
Autoriaus akiračiuose randasi įvairūs literatūriniai ženklai – dialogai su Faustu, kalbinama Gintaro Patacko poetika. Daugeliui eilėraščių būdingi leitmotyvai, rečitatyvai, primenantys liaudies dainas, kurias iš (pa)sąmonės, iš jautrios klausos, iš istorinių gelmių gaudimo užrašė tikras šiuolaikinis jotvingis – Alvydas Augustinas Jegelevičius.“

Alvydo Jegelevičiaus kūrybos sąvadas arba kūrybinis palikimas. Tai dar ne pabaiga. Laukiame daugiau …

Eilės liejosi laisvai || A. Jegelevičiaus knygos pristatymas || Garažų Klipai 2018

 

Alvydas Jegelevičius: Romui Kalantai ir hipių kartai

ALVYDAS A. JEGELEVIČIUS

Romo deglas
(zongas)

 

 

 

Romo Kalantos ir gėlių
vaikų kartos atminimui

Skamba, skamba, skamba
Romo žodžiai neištarti
liko, liko randas
ir širdy ir atminty

Dega, dega, dega
Romo fakelas Kaune
niekad, niekad, niekad
jau negrįšim atgal – ne

Veda, veda, veda
mus du broliai svetimi
vienas šaukia – gėda
kitas guodžia – mon ami

Eikim, eikim, eikim
nesustokim niekados
neškim, neškim, neškim
savo širdis „vardan tos“

Vėliava laisvės žydės virš pilies
nieks neišdrįs mūsų laisvės paliest
nieks neišdrįs mūsų laisvės paliest
vytis ir vilkas budės prie pilies

Dega, dega, dega
Romo fakelas Kaune
niekad, niekad, niekad
jau negrįšim atgal – ne

Eikim, eikim, eikim
nesustokim niekados
neškim, neškim, neškim
savo širdis „vardan tos“

Vilnius, 2011–14

Juozas Jonkus ir Aisčiai

Ką tik atsisveikinome su ilgamečiu Alytaus Ryšių Mazgo vadovu JUOZU JONKUMI (1928 – 2018). Šias pareigas jis ėjo dar sovietmečiu, o 1970 metais, dirbant atsakingose pareigose, toleruoti savo aplinkoje 18 – 20 metų jaunuolius, grojančius maištingą, Alytuje dar negirdėtą muziką buvo rizikinga. Gal todėl ir grupės pavadinimas “Aisčiai” kėgėbistų buvo suspenduotas. Bet po Juozo Jonkaus sparneliu, pašto patalpose vis tiek vykdavo repeticijos su tikrais instrumentais. Įstaigos vadovui palaiminus, buvo nupirktos vokiška Elgita elektrinė gitara, dar čekų Jolana ir bulgariška bass gitara Orfėjus, Trowa būgnai, bulgariška mikrofoninė aparatūra ir kiti aksesuarai. Tada tokie dalykai muzikantams buvo didelis turtas, be kurio tu būtum buvęs niekas.

Prisiminkime šį puikų žmogų ir dėl jo neeilinių asmeninių savybių ir gebėjimų. Tai jis išugdė savo sūnuje profesionalų elektrotechnikos-elektronikos profį. Viktoras Aisčiuose grojo bass gitara, kartu buvo nepakeičiamas specialistas garso stiprinimo aparatūros priežiūros, gedimų šalinimo ir novatoriškų idėjų realizavimo srityje.

Aisčiai numirė 2015 metais po koncerto Miesto Sode, kuriame dar buvo galima įžvelgti Aisčių dvasią. Juozas Jonkus pergyveno savo kūdikį pora metų ilgėliau. Tokia istorija.

Glūkoidų vardu, velionio žmoną, sūnų Viktorą su  žmona Jule, anūkes Aistę ir Agnę su šeimomis užjaučiame ir liūdime kartu su jumis.

 

 

Vienos nuotraukos istorija. „Bunda rokas“ 2017

Paskutinė rugsėjo savaitė ir spalio pradžia stebina gimtadienių gausa. Maestro Alvydas, apie kurį šis postas, Laima, Rasa, Ilona, Myklolas, Domas. Visiems linkėjimai sėkmės Jūsų asmeniniams siekiams pildytis. Ir sveikatos. Gera kūno būsena netrukdys gyventi tobulą gyvenimą. Su būsimu gimtadieniu, netrukus ateisiančiu į šį pasaulį, avansu sveikimame Vėją. Bus dar vienas glukoidžiukas!

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Turi dar parako maestro, roko veteranas Alvydas Jegelevičius. Kad trenkė, tai trenkė Bundoriuose, esančiuose Alytaus pašonėje, Nemuno kilpų regioninio parko teritorijoje, rugpjūčio 12 dieną vykusiame originaliame tikro garso koncerte „Bunda rokas“, sau į akompanimentą pasitelkęs nei daug, nei mažai – gamtos stichiją su liūtimi, žaibais ir siautėjančiu vėju. Nuaidėjus pirmiesiems maestro akordams, tą pačią akimirką buvo nurautas scenos stogas. Į tai „Aisčių“ ekslyderis sureagavo tardamas frazę: „ką aš gi čia darau?!“, bet nepasimetė ir su savo ištikimu ginklu – gitara vos spėjo laiku pasitraukti nuo scenos, kad netrukus, nurimus audrai gyvas ir sveikas vėl tęstų savo pasirodymą. Organizatoriai greit rado išeitį – ekspromtu surentė naują sceną šalia esančiame kluone bei stebuklingu būdu, didelių pastangų dėka sugebėjo išsaugoti gamtos stichijos nepažeistą aparatūrą.

Ši nuotrauka, kurioje maestro Alvydas Jegelevičius (stovi dešinėje) su simniškiu muzikantu, šviesos bei garso operatoriumi Jonu Kazakevičiumi, mena tą audringą laiką, dabar jau atrodantį kaip nuotykį trečiajame iš eilės „Bunda rokas“ gyvo garso koncerte, kuris subūrė alytiškius roko atlikėjus iš Airijos, Anglijos, Lietuvos, Australijos bei muzikos mylėtojus ir klausytojus iš Dzūkijos.

Alvydo Jegelevičius akordas.

baneris-new-year

Alvydas Jegelevičius sumanė išleisti kelias kompaktines plokšteles – savo dainų, parašytų pagal iškiliausių bendraautorių tekstus

main_000x000
Alvydo asmeninio fotoarchyvo nuotrauka

Visą straipsnį skaitykite Lietuvos Žinių portale

 

Dusios saga: atsuktas laikas. KETVIRTA DIENA

dUSIOS-SAGA-HEADER

 

Tai KETVITRTOJI dalis. Ankstesnes galite rasti čia:
Dusios saga: atsuktas laikas. PIRMA DIENA
Dusios saga: atsuktas laikas. ANTRA DIENA
Dusios saga: atsuktas laikas. TREČIA DIENA  
 Sukame laiką atgal, tiesiai į 1971. O rubrika SENOS NAUJIENOS apims 1955 – 1982 laikotarpį. Nuotraukos savyje turi daugiau info negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jas reikia ne tik žiūrėti, bet ir skaityti. Gero studijavimo.

<<< KETVIRTA DIENA. Pirmadienis, 12 liepos. 1971

Šiandien mano gimimo diena, taigi Šekspyras su Viduku, tik pabudę, dar sulipusiomis akimis, spaudė ranką ir sveikino. Kaip įprasta, padarėm rytinį apsimaudymą. Idėja sakė, jog šiandien turėtų atvažiuoti svečių. Laukėm Kapitono, nes jis kažką žadėjo, jog pirmadienį prisistatys. Gimimo dieną švęsti gal geriau kažkur kabake ir su triukšmeliais, bet kaliau sau į galvą, kad  dabartinėmis sąlygomis prisiminimas liks gilesnis.

Prieš pietus jawa atvažiavo Vycka su Alvi Jago. Pakėlėm bokalus su putokšliu – juk šiandian mano gimimo diena. Gerai, kad atplaukė žvejai, su šviežia žuvimi. Šekspyras už pora stiklinių vyno suderėjo ešerių krūvelę, bet sugebėjo dar dvigubai tiek, žvejams nematant, iš jų valties į žilvičio krūmą sumesti. Taigi užteko visai dienai ir dviem į priekį. Vėliau sužinojome, jog liepos 12 – kažkokia žvejų diena.

BAIKERIAITTT AlviJago

Diena pasitaikė super gera, net perkaršta. Reikalus taisė nedidelis vėjelis. Chebra maudėsi, žuvavo, valgė keptą ešerį. Mūsų, jau senbūvių, tikslas buvo užlaikyti Alvį ir Vycką per naktį. Šekspyras su Vycka nuvažiavo į Seirijus vinco. Vėl maudynės. Su Vycka ant matracų nuplaukėm toli į ežerą. Keista, bet sušalau. Šio, vieno didžiausio Lietuvos ežero viduryje klimatas keičiasi, tad vėsa stebėtis gal nederėtų. Su Vycka buvome nuvažiavę ir į Simną cigarų, alaus. Vakare laužas, žuvienė, karšti ginčai apie Gintarėlius ir apie pop ir rok muziką aplamai.

Jau sutemus Vycka, Alvis ir Šekspyras nuėjo ieškoti nuotykių ežero pakrantėje, o tiksliau, moteriškos lyties atstovių. Man su Vidu atsibodo jų laukti, nutarėm ieškoti pačių nuotykių ieškotojų. Paėję gerą gabalą, radom juos koncertuojančius kažkokiems klajojantiems po Lietuvą moksleiviams, taigi prisijungėm ir mes su Viduku. Po pasisekusio performanso, norėjom tai pakartoti kapsukiečių stovyklai, bet tik liežuvius paleidom. Alvydas suvalkietiškai: „Gerai, kad aš tavė-ė-ės nepažįstu“. Šekspyras: „Atleiskit, kad neužpykom“.  Grįžę dar atgaivinom laužą ir pasėdėjom prie stalo. Atkalbinėjom abu dėl važaivimo ir siūlėm pasilikti. Bet Vycka su Alviu užsispyrė ir, mažumėlę apdusę, išvažaivo. Pažadėjo ryt ryte mus pažadinti. Na, na.

Apie vizitą Šekspyras eksprontu sukūrė kupletą, kuriam greitai padarėm muzikinį apipavidalinimą. Labai sutirštinti ir neatitinkantys tiesos vaizdeliai čia apdainuojami, bet mums patiko.

Čia fragmentas:
… aš nepamenu daugiau
Tik žinau, kad Vikcius Alvį
Išvežė „trūpu“ paskiau.
Pribudau ryte duobėj aš,
Šalta krečia drebulys.
Žiūriu Dzilbus šalia tako
Dilgėlėse begulįs.
Aš ieškojau palapinės
Šalta liepos naktimis.
Antai stalą apkabinęs,
Vidas kalė dantimis …

SENOS NAUJIENOS

KLASIFIKACIJA.  Atskirti  kuris   kaimietis ir kuris chebrantas lakmuso popierėliu pasitarnavo elementaraus klausimas. Tai ką, tu nežinai Santanos ar Rollingų? Juozas „Šulė“ Šuliauskas dar aiškiau sakė: tai ką, tu ŠULĖS nepažįsti?! Tai ką iš vis su tavimi kalbėti.

sule-pliazas_cr

Palangoje vasaros mėnesiais nuolat vyko Panevėžio, Kauno, Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių grupuočių konfliktėliai. Ten Šulė pateko tarp girnų, bet išsisuko nuo gavimo į skūrą: pasakė, kad iš Alytaus. A, iš to miesto, kurime visi neturi vardų. Laisvas.

GINTARĖLIAI.  Reikia nepamiršti, jog “Gintarėliai“ Kaune, o “Gėlių Vaikai“ su Stasiu Daugirdu Vilniuje buvo jėga. 1971 kultūrkėje koncertavo “Gintarėliai“. Kefyras, Burokas, Styga, Šulė, Vytas Balynas po koncerto įteikė Eimiui dovaną: nerūdijančio plieno lakštą, kuriame Kolka suvirinimo aparatu išvirino tekstą – FREE LIFE LOVE POP. Šio “pakabuko“ skersmuo – 40 cm. Po koncerto milicija jau laukė prie išėjimo. Kai kurie roko gerbėjai milicijos buvo sumušti. Kefas buvo greitas ir nelabai įsiutęs, todėl paspruko. Vėliau jais domėjosi KGB. Kolka buvo pagaminęs du tokius ženklus. Kitas atiteko “Aisčiams“.

gintarai

 

kolkapop-club

 

free-life-love

Šio ženklo dublikatas apie 40 metų išgulėjo po žeme – dengė kiemo dušo įrenginio nuotekų surinkimo šulinėlį. Atsitiktinai surastas 2016 metais. Saugomas garbingoje vietoje.

Kolka, atrodo, ir šiandien gyvena prie tilto, priešingoje pirčiai gatvės pusėje. Reikėtų jį aplankyti ir paspausti ranką.

Nepamirškime ir kito jo darbo: Jim Morrison Memory Pop Club ženkliukų. Gal dar kas turite išsaugoję tokį?

Daugiau šia tema ir smulkiau::

Jim Morrison’s Memory Pop Club

SKONIS. Vienuoliktoje klasėje Dzilbus pas Virgį namuose, jo pamokų ruošimo kambaryje, aiškinasi suvokimą apie moterišką grožį. Dzilbui grožio etlonas buvo lenkų aktorė Polia Raksa, o Virgis įrodinėjo, jog Raksa tai tiesiog klasika, o paslapties, egzotikos ir tikro grožio reikia ieškoti Karibų jūros baseine. Dar ir nuotrauką iš Przyjaciółkos žurnalo išsikirpo ir po stiklu ant stalo pasidėjo.

Raksa-done

Tačiau gyvenime tiems vaikinams viskas susiklostė priešingai:  Virgis pasirinko Raksą, vardu Rima, o Dzilbus – Laimą su Karibų prieskoniu.

[skaitalas turi tęsinį]

copyright-2016