Alvydas Jegelevičius ir Vacys Matažinskas džiugina kūrybiniais purslais

〉〉 Alvydas visiems alyciškiams: tai knygelė – proga išsisakyt, atsiskaityt už tuos septynerius metus, kuriuose sutilpo 39-ios poetinės vibracijos, o svarbiausia susitikimas…

 

—   —   —  

〉〉 Vacys pristato antrą knygelę ir kviečia susitikti: gėlių neneškite, geriau paremkite euru-kitu. Leidyba – nepigus užsiėmimas.

Glūkzaurai take

Šis postas publikuotas ankstų šv. Velykų rytą, todėl visus kviečiame susirasti savo fonotekose “Jesus Christ Superstar“ pagal Andrew Lloyd Webber ir Tim Rice ir paklausyti. Jeigu to nepadarėte, nevėlu tai išgirsti kitais metais ta pačia proga

TAKAS
Vidzgirio botaniniame draustinyje įrengti trys takai, kurių bendras ilgis kiek daugiau nei keturi kilometrai. Gali važiuoti dviračiu iki Radžiūnų piliakalnio, vaikščioti. Yra poilsio-apžvalgų aikštelės su stalais ir suolais, yra stovai dviračiams pastatyti, takų krypčių rodyklės ir informacinės lentos su svarbia draustiniui informacija apie florą ir fauną.
Visa tai – bendrų LT ir ES pastangų dėka. Džiugu, miela, malonu ir norisi sumanytojams tarti padėkos žodį.

PAVADINIMAI
Kūdrų takas, Skroblynų takas, Upės takas. Puiku, bet tai kabinetuose sukurpti pavadinimai. Visiškas atminties nebuvimas ir nežinojimas demonstruoja, jog beveik šimtmetį vartojami Vidzgirio miško dalių, takų, balų pavadinimai iškrito iš klerkų sprendinių ir liko už borto. Todėl nėra Linijos kalno, Sustok-Pasigrožėk, Rusų kalnelio, Po Girininku, Lankučių, Duobės, Petrovo kalnų, Samanynbalos, Raisto, Bagnos… gal todėl Sustok-Pasigrožėk kalne, iš kur net Nemunaičio bažnyčia matosi, neįrengė net suoliuko. O tokie čia stovėjo dešimtmečius. Ir mediniai ir iš neržaveikės.
Kodėl nėra, jau nestebina, nes ir miesto dalių tradiciniai autentiški pavadinimai trinami iš alytiškių atminties. Sukurtos (nesusikūrė pačios) bendrijos, bet istoriniai pavadinimai nugaravo. Kriaušius, Madridas, kur jie – Ispanijoje ar Punios gubernijoje? Kas Alytuje tai žino ar kalba. Neveltui glūkoidų tinklapis pagimdė sparnuotą frazę, jog Alytuje alytiškių tiek, kiek Amerikoje indėnų (procentais). Kokie tikslai tai skatina daryti, žino tik vėjas. Gal todėl, kad sprendimus priima žmonės, gimę aplinkiniuose kaimuose ar atvykę iš Žemaitijos ar dar kokio pasviečio. Jiems Alytus tiesiog patogi buvimo vieta. Nieko neįprasto ir smerktino, tik kai tokie žmonės vadovauja paradams, istoriniai trupiniai nerenkami. Jie jų tiesiog nežino.

takas_done-3

INFORMACIJA NIURGZLIAMS
Tako įrengimas kainavo apie 700 tūkstančių litų. Štai komentaras iš Alytusplius.lt (be pataisymų):
“Kazkas eilini karta, praplove pinigus ir nieko gero nepadares dingo,cia jau Alytui taip daznai nutinka,as su savo traktoriuku ir uz 7000 litu buciau padares,nuleistu peiliu pervaziavai pirmyn ir toks pat takas ne 700 000 o 7000 litu butu buve“

Na, už 7000 lt nebūtum padaręs, bet už 70 tūkst. – gal būt. Nors už darbus sumokėta 700 tūkst. Neturime tikslo įtarinėti tako sumanytojų machinacijomis, nes reikia gerai žinoti, koks tako profilio aukštis projekte ir koks realybėje. Kas matavo? Ten kur medžių šaknys trukdė pasiekti projektinį gylį, tako danga įgavo tako imitacijos požymius. Koks skaldos kiekis kitose frakcijose žino tik vėjas. Labai graži ta Bob Dylano daina (the answer is blowing in the wind).
Ar niekad nekilo jums mintis savęs paklausti,  kodėl vienos aferos išaušta, o kitos tampa juodosiomis skylėmis. Pavyzdžiui ½ milijono litų vaidmuo Alytaus stadiono rekonstrukcijos darbuose kažkam kėlė galvos skausmą ir apie tai sužinojo teisėsauga. Kodėl ir kada tokie nemalonūs procesai prasideda ir vyksta. Ogi tada, kai derybų partneriai komisiniams gauti nesugeba pasidalinti bakšišo. Vieni gauna mažiau negu tikėjosi, kiti negauna išviso. Kyla begalinis pasipiktinimas, kurio išdava – teismų virtinė su neaiškiom baigtim. Kai viskas padalijama tobulai, neloja net Reksas.

takas_done-2

BŪKIME OPTIMISTAIS
Šie pamąstymai apie avantiūras neliečia Vidzgirio tako. Jis mums patinka, mes džiaugiamės ir jokių pretenzijų niekam neturime. Štai Laima, kuri pernai žiemą slidinėdama Vidzgirio miške išsisuko koją, jai medikai prognozavo invalido vežimėlį, dabar dviračiu važinėja puikiais europiniais miško takais ir džiaugiasi kad takas “nekrato“. Šiuo taku pasivaikščiojo ir glūkoidų būrelis. Ant Linijos kalno jie pasikepė baltų dešrelių, paragavo gėrimo, pagaminto Konjako provincijoje (Prancūzija), valgė salotas su krevetėm. Kompaniją lydėjo šunėkė Oxi.

GLŪKOIDAMS TAKAS PATIKO
Balandžio viduryje glūkzaurai: habil. dr. Virgilijus Beiša su žmona Rima, dailininkas tapytojas Alvydas Petkevičius, kompozitorius atlikėjas poetas rašytojas Alvydas A. Jegelevičius ir glūkoidų tinklapio adminas Dzilbus su žmona Laima susitiko ir suriko: kaip gera būti drauge po daugelio metų. Mat atskirai jie vienaip ar kitaip pasimato, bet visi kartu… galima tik spėlioti: 20 ar 30 metų jau praėjo.
Jie, be kita ko, aptarė medicinos ir gydymo aspektus, bandė atsakyti į sunkiai atsakomus klausimus. Alvydas Petkevičius pasipasakojo kelionės į Olandiją įspūdžius, apie tai, kaip tyrinėjo Rembrantą, apie tai, kaip jo vaikai pildė jo muzikinius poreikius, iškviesdami Procol Harum ar Bob Marley į TV ekraną.
Alvydas Jegelevičius įteikė susitikimo dalyviams savo naują knygą “Vydutis“. Pirmas įspūdis: knygai daug šarmo įlieja Kosto Poškaus piešiniai. Pastelė, vaikystėje graužtų knygų vaikams skandinaviškas stilius vizualiai daro knygą ypač patrauklia. O dailininkas Alvydas Petkevičius net spėliojo, jog Kosto paišyba gali lemti knygos populiarumo reikalus. Bet reikia perskaityti ir įspūdį išreikšti komentuojant glūkoiduose.

takas_done

Bendravimas vyko šiltai ir draugiškai. Apie tai trumpas filmukas. Kviečiame žiūrėti. Muzikinis fonas, kaip ir ankstesniuose filmukuose apie pavasarinius susitikimus,  įsodrintas glūkzaurų vaikystėje iš spidolų skambėjusia muzika (light version).

ico_slides_v2 Daugiau nuotraukų

Ankstesni filmukai:

ico_video Glūkzaurai tikslina detales. 2007

ico_video Glūkzaurai 2012: PADAROM

ico_video Glūkoidai Veikia 2013

Glūkzaurai take. 2014  ||    Kamera ir montažas::  Dzilbus