„MOZAIKA“ KITAIP ARBA GLŪKOIDŲ DESANTAS GRIGIŠKĖSE

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Viduržiemis. Sausis. Beveik visur balta, juoda. Tik ne Vytauto Matulevičiaus „Mozaikoje“, sudėliotoje šiltomis, pastelinėmis, taip derančiomis viena su kita poezijos spalvų eilėmis…
Grigiškių kultūros centre, nors ir sausį, įvyko šiltas antros poeto knygos sutikimas. Beveik prieš du mėnesius mūsų kraštietis, glūkoidas, poetas Vytautas Matulevičius su savo naujiena – poezijos rinkiniu „Mozaika“ apsilankė Alytaus kraštotyros muziejuje, pradžiuginęs savo kūryba Dzūkijos sostinės poezijos mylėtojus. Šįkart panašus ir kitoks renginys vyko Vilniaus pašonėje, Grigiškėse. Neatsitiktinai. Čia, Grigiškėse, buvęs alytiškis (širdyje alytiškiu ir pasilikęs) su žmona Maryte įsikūręs, čia jų namai. Šių namų durys, kaip ir poeto siela, atviros glūkoidams, tad „griekas“ mums su Šekspyru nepasisvečiuoti pas neišdidų, šiltą žmogų, dar kartą pasiklausyti jo skambančių eilių. Šekspyras į svečius eina tik su gitara. Juolab, kad buvo kviestas pasidalyti savo kūrybos perliukais.

 

Manote, dviems poetams ankšta „po saule“? Tada klystate. Čia atsirado vietos ir trečiam – Juozui Žitkauskui, taip pat dzūkui, kuris dirigavo šiam renginiui. Kaip sekėsi apipavidalinti savo buvusio lietuvių kalbos mokytojo poezijos knygą papasakojo jos dizaineris, Vytauto mokinys Šarūnas Mazaliauskas. Nepašykštėjo Vytautui gražių žodžių jo pusbrolis, iš Alytaus kilęs architektas Jonas Anuškevičius, atvykęs į renginį su žmona Danute, taip pat dzūke, alytiške. Po pono Jono žodžiais drąsiai galėjo pasirašyti ir poeto mokytojavimo laikų kolegė Grigiškių „Šviesos“ vidurinėje mokykloje, biologijos mokytoja bei Vytauto buvusios auklėtinės, atvykusios išgirsti iškalbingojo poeto. Šioje mokykloje jos krikštatėvis (pasiūlė „Šviesos“ vardą) Vytautas Matulevičius jaunąją kartą lietuvių kalbos mokė 14 metų. Posmai keitė posmus, netikėčiausi klausimai sulaukė atsakymų, kalboms ir prisiminimams vos užteko laiko. Tarp posmų griežė smuikai, švelniai gitarą, o tuo pačiu ir Vytauto Matulevičiaus poezijos mylėtojų širdis, virkdė Šekspyras. Poezija su muzika tą vakarą valdė Grigiškes. Kaip gi kitaip, jei kūrybingiems dzūkams net ir ilgi žiemos vakarai tampa trumpais…
Glūkoidų desantas įvykdęs savo misiją sėkmingai, kad nenoriai evakavosi iš Grigiškių…

Susitikimo foto galerija. Foto: V. Stanevičius

 

Trys akcentai. Ir visi verti dėmesio

# PIRMAS FAKTAS

Pirmaisiais atkurtos Nepriklausomos Lietuvois metais du glūkoidai: Kęstas Beiša kartu su   Augustu, tada dar vaiku, Vilniuje nugriovė žalingiausios pasaulio istorijoje dvasinio ir fizinio genocido sąntvarkos teoretiko ir kūrėjo Lenino paminklą. Nuotraukoje juos abu ir matome Lukiškių aikštėje po darbo. Tada Kęstas dirbo ekskavatorininku. Šiandien vairuoja trekus po Europą. Kęstai ir Augustai, jums sveikinimai LT Nepriklausomybės proga.

 

# ANTRASIS FAKTAS

Rusijos interneto kanalas, kurio, matyt, niekaip neveikia Putino ruporai, palygino dviejų miestų pasiekimus laikotarpyje nuo Kovo 11-osios Lietuvoje ar Gorbačiovo laikų Rusijoje iki dabar. Lygino Rusijos miestą Maskvos srityje su, o kaip miela, su Alytumi… Abu panašaus dydžio. Tokie palyginimai ir kai tai daro patys rusai, kelia pasitikėjimą didžiąja kaimyne  todėl, kad atsiranda nuoširdžių spindulėlių, turinčių objektyvumo požymių. Jei tokių rusų ten būtų 80%, o ne 20%, kaip yra dabar, šiandien išnyktų daugybė prieštarų su šia tauta. Tačiau šiandien Rusija, tai Bangla Desh su raketomis ir pavojinga ideologija aplinkiniams. Žiūrėkite filmuką. Nesuprantantys rusiškai, skaitykite titrus angliškai.

# TREČIAS FAKTAS

Ir dar. Kovo 11-osios proga linkime valdžiai vykdyti pažadus. Svarbiausias: nuimti smulkiam verslui idiotiškus mokesčius, taxas turi būti bent toks, kaip pas britus. Sumažinti ministerijų darbuotojų skaičių. Šlapiu skuduru, jei nėra kitų metodų, išvalyti ministerijas nuo jas  aplipusių parazitinių įmonių, įstaigų, asociacijų, komisijų, tarnybų ir kito brudo. O gal jie TAI padarys?..

Albertas “Šekspyras” Antanavičius eiliuota forma primina Lietuvos istorijos tarpsnį. Eilėraščio pabaiga  optimistinė. To, turbūt, visi norime. Skaitykite ir kaifuokite. Arba nekęskite, piktinkitės ir emigruokite į Maskvos sritį.

SLIBINAS
(Kovas,11)

Senų senų senovėje,
Kai dar nebuvo pragaro,
Kai laimę rėčkom plovėme
Kaip auksą – rytą vakarą,

Kone iš pačio Sibiro
Apžergęs kūjį-pjautuvą
Užpuolė šalį slibinas –
Toks valkata su šautuvu;

Kankino, trėmė, kalino,
O mes tikėjom, vylėmės,
Kad susitelkus galima
Pargriaut tą išsigimėlį.

Ir vieną sykį, vasarą,
Po viesulo, po prievartos
Įsisiūbavo Sąjūdis –
Kaip kokios penkios Lietuvos;

Tas Sąjūdis tą slibiną
Pagriebęs tarsi plūdurą
Apliejo šikną žibalu
Ir padegė kaip skudurą!

Ak, fejerverkais džiaugėsi
Ir Latvija, ir Estija – – –
Ak, dar ir šiandien raitosi
Tas slibinas kaip bestija

Ir klykia – ar iš skausmo, ar
Bejėgiškumo slibinas:
– Jėgų mažai, vergų mažai,
O toks bekraštis Sibiras – – –

Teklykia – man negaila jo:
Mažiau kariaus – mažiau sugriaus,
Negers, neplėšikaus, nevogs, –
Žiūrėk, ir dirbt dorai pramoks – – –
– – –
Ak, gal po šimtmečio kada
Koks šviežias slibinas suruoš
Ir Slibinijoj dorą šventę –
Bus visko: juoko ir spalvų,
Koldūnų ir beržų sulos
Gražių žmonių, gerų kalbų,
Dainų ir šokių, ir… tylos…

Ak, gal po šimtmečio kada
Sukvietęs slibinas į šventę
Vaišins kaimynus arbata,
O ne švinu – kaip šiandien – – –

V., 91-170212

 

 # BONUS FAKTAS
dshfgdjhfsdgj
 Lietuvai – 27 metai || Fiji – 4 mėnesiai || Garažų Klipai 2017

A.Antanavičius: Daina prasideda nuo gimtinės

Rimvydas STANKEVIČIUS, „Respublikos“ žurnalistas

sekspyras-respublika

Albertas Antanavičius. Stasio Žumbio nuotrauka

Dainuojamosios poezijos kūrėją ir atlikėją Albertą Antanavičių, ko gero, teisinga jau būtų vadinti Dzūkijos dainiumi, atskirai apdainavusiu kone kiekvieną šio žalio ir nuostabaus krašto vietovę, kiekvieną Dzūkijai svarbų istorinį įvykį, kiekvieną jos miškuose galvą padėjusį Lietuvos partizaną… Šiandien, ir vėl sulaukę jo solidaus (jau aštuntojo), net kelių dešimčių dainų albumo, šį kartą skirto gimtajam dainiaus miestui – Alytui, su A.Antanavičiumi kalbamės apie meilę Tėvynei, kuri, pasak menininko, negali būti tikra, jeigu ji neprasideda nuo meilės konkrečiam gimtosios žemės lopinėliui.

 

– Jau yra išleistas jūsų albumas, skirtas Dzūkijos žemei, taip pat – atskiri jūsų dainų rinkiniai jos miškuose kovojusiems partizanams, Vilniaus kraštui, Varėnos kraštui… Juokai juokais, bet baigiat apdainuoti kiekvieną savo gimtojo krašto upę ir medį atskirai, todėl noriu paklausti, ar su tokiu homeriškuoju dainiaus pašaukimu yra gimstama, ar jis užgyvenamas?

– Nuoširdžiai dainuoti žmogus juk tegali iš meilės. Tad ir čia, manau, viskas prasideda ne nuo pašaukimo dainuoti, o nuo meilės savajam kraštui – meilės, kuri liepia jį apdainuoti, nepalikdama jokio pasirinkimo. Vaikystėje pirmiausia įsimylėjau savo gimtąjį kiemą, vėliau – gimtąjį miestą, dar vėliau – visą Dzūkiją, Lietuvą… Dainose man rūpi žmonėms apie visa tai papasakoti. Todėl manosiose dainose svarbiausia yra ne poetinis kalbėjimas, ne metafizinės gelmės ir net ne melodija, o epinis pasakojimas – istorinė dokumentika, geografija, vietovardžiai, konkretūs įvykiai, konkretūs žmonės… Ką nors mylėdamas, juk negali nustoti tuo meilės objektu domėjęsis, todėl gyvendamas apie savo gimtąjį kraštą vis daugiau sužinau, mane įkvepia ir sukrečia vis kiti dalykai, kuriuos panūstu išsaugoti žmonių atmintyje, širdyse ir lūpose. Na, o daina, jei tik ji išties prigyja žmonių lūpose, mano nuomone, yra pati patikimiausia nacionalinės atminties ir nacionalinės savasties saugotoja. Kaip tik todėl kurdamas dainas didžiausią dėmesį visuomet skiriu tekstui, o muzika mano – pabrėžtinai paprasta, „suręsta“ iš keturių – penkių gitarinių akordų… Tokio melodijos paprastumo taip pat siekiu sąmoningai – noriu, kad manąsias dainas galėtų atlikti ne tik profesionalūs dainininkai, bet ir kiekvienas žmogus miške su gitara prie laužo arba prie šventinio stalo…

– O ar dainuoja?

– Dainuoja. Ypač bendruomenės mėgsta dainuoti tas dainas, kuriose skamba jų gimtųjų kaimų pavadinimai. Jau esama ir tokių dainų, kurias, neretai persiaranžavę ar net šiek tiek pakeitę melodijas, atlieka chorai ir liaudies kapelos…

– „Čia mes gimstam iš tylios dainos/ Geraširdės dzūkės širdyje/ Čia nebūna negražios dienos,/ Nes mes patys spalviname ją“… O juk tikrai – nereta jūsų daina turi savy tokio, sakyčiau, himniškumo?..

– Manau, visus meno kūrinius tam tikra prasme dera laikyti žmonijos himnais pasauliui ir gyvenimui. Tad ne išimtis ir manieji – tai himnai mano tėvams, mano šeimai, namams, kuriuose užaugau, gimtajam miestui, Lietuvai… Kitaip tariant – manajam pasauliui, kuriame išties gyvenu ir kurį išties myliu.

– Lietuvoje gimęs ir augęs Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas yra sakęs, kad nemylėdamas savo gimtosios parapijos žmogus neįstengia mylėti nei savęs, nei pasaulio. Sutinkate?

– Be jokios abejonės. Dar moksleivis būdamas perskaičiau Tomo Vulfo knygą „Žvelk, angele, į savo būstą“, kurios pagrindinis herojus Judžinas sakė: „Aš nenoriu tapti JAV prezidentu, scenos žvaigžde, pasaulyje žinoma asmenybe – tenoriu, kad mano gimtojo miestelio žmonės apie mane gerai atsilieptų“. Labai giliai įstrigo man šitie žodžiai ir būtent tuomet apsisprendžiau – kad ir ką šiame gyvenime darysiu, kad ir kur likimas mane nublokš – visada gyvensiu su savuoju gimtuoju kraštu širdy, o dirbdamas visuomet stengsiuosi, kad mano kraštiečiai nesigėdintų manęs pavadinti savu.

– Gyvenime turime ir patiriame visi daugiau ar mažiau – panašiai, tačiau juk ne visi taip spirga iš meilės savajam kraštui, kaip jūs. Sakykit, kas užkrėtė jus tąja meile?

– Dainingumą, be abejo, paveldėjau iš mamos ir visos balsingosios jos giminės. Mama buvo ir pirmoji mano muzikos mokytoja – pamokė groti akordeonu. Dabar mano mamai – aštuoniasdešimt septyneri, ir visai neseniai ji dar giedojo bažnyčios chore, o balsas jos – visai kaip Beatričės Grincevičiūtės…

Na, o šviesaus atminimo tėvas mane vaikystėje labai nemažai kur apvedžiojo – po miškus, savo gimtųjų kaimų apylinkes, vaizdingus paupius… Riešutaudamas ar grybaudamas tėvas visuomet papasakodavo apie konkrečias vietoves nepaprastai įdomių, širdin atgulančių istorijų, o aš klausydavau ir įsimindavau.

Vėliau – prisidėjo mokykla, krašto muziejus. Turėjau tikrai puikius, savąjį kraštą mylinčius ir neprastai pažįstančius mokytojus, todėl, nors mokyklą baigiau niūriais „brežneviniais“ sovietinės priespaudos laikais, tačiau ir teisingą Lietuvos istoriją, ir užgintąją lietuvių pasipriešinimo sovietų okupacijai istoriją žinojau puikiai, nors tais laikais visa tai žinoti buvo gan pavojinga. Matyt, čia kerojo tvirtos patriotinės tradicijos, nes juk kaip tik manojoje mokykloje prieš išeidamas kautis į mišką buvo mokytojavęs Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Beje, ši mokykla šiandien ir vadinasi jo vardu. Nors, kai ją baigiau aš, šio vardo mokykla dar nenešiojo, bet neslėpsiu – labai juo didžiuojuosi.

Mano šeima, kaip vėliau supratau, galėjo man apie visus šiuos dalykus papasakoti kur kas smulkiau ir išsamiau, mat tarp giminių, pasirodo, turėjau ir į lagerius išvežtų, ir partizanavusių, ir galvas už Lietuvos laisvę padėjusių… Tačiau tėvai apie tai kalbėdavo šykščiai, kaip vėliau prisipažino, tokiu būdu siekdami mudu su broliu apsaugoti nuo galimų persekiojimų.

– Nemanote, kad su savąja patriotine dainų tematika labai jau nemadingas šiais laikais esate? Kodėl gi nedainuojate apie ES, apie globalizaciją, homoseksualų eitynes ir panašius dalykus, šiandien laikytinus vienintele teisinga pilietiškumo išraiška?

– Kuo nuoširdžiausiai pritariu – esu labai nemadingas, ir negana to – madingas niekada nebuvau ir nebūsiu. Mylėti savąjį kraštą niekada netaps mada, todėl ta meilė nerizikuoja ir niekad iš mados išeiti.

O eitynės, globalizacija – ne mano gyvenimo atributai… Jau sakiau, kad dainuoju tik apie tą pasaulį, kuriame pats gyvenu, kurį branginu.

Žinoma, kiekvieno žmogaus asmeninio apsisprendimo reikalas yra emigruoti arba gyventi globaliuose kontekstuose ir abstrakčiose formose net ir neemigravus, tiesiog nepastebint tokių darinių kaip gimtinė, gimtoji kalba, tauta, jos kuriama valstybė… Tačiau mane labai liūdina ir netgi erzina, kai tie, kurie fiziškai arba vidujai yra emigravę, moko, kaip dera gyventi tuos, kurie yra likę gyventi Lietuvoje ir stengtis dėl jos ateities.

– Vadinasi, su tokiais Lietuvos dainiais kaip Bernardas Brazdžionis jums ne pakeliui?

– Ką ir kalbėti, B.Brazdžionis labai gražiai rašė apie Lietuvą, tačiau man jis nėra ir nebus toks artimas kaip Maironis ar V.Krėvė, nes Tėvynę jis mylėjo iš toli. O Tėvynę mylėti iš toli yra kartais lengviau, kartais sunkiau, bet niekada nėra ir nebus tolygu gyvenimui čia, kai Tėvynės likimas ir tavasis likimas reiškia visiškai tą patį.

– Turime tokį puikų, „Lietuvą dainuojantį“ fotomenininką Algimantą Aleksandravičių, kuris jau yra sudaręs ir išleidęs nuotraukų albumus apie Žemaitiją, Aukštaitiją, Dzūkiją, o šiuo metu, kiek žinau, intensyviai pluša ties Sūduva. Gal, sakau, panašiai daryti ketinate ir jūs – galbūt išsamiai ir nuosekliai apdainavęs gimtąją Dzūkiją, imsitės dainuoti apie kitus regionus, ilgainiui savo dainomis apipindamas visą Lietuvą?

– Keista, kad klausiate – kaip tik neseniai gavau pasiūlymą iš brolių aukštaičių apdainuoti jų kraštą, tad, kas žino, gal kada nors į šį jūsų klausimą galėsiu atsakyti teigiamai. Tačiau kolei kas apie tai negalvoju – dar yra kas veikti ir gimtojo savo krašto kontekstuose.

Tarp mano planų esama dar sumanymo išleisti dainų albumą, skirtą Alytaus rajono žmonėms ir vietovėms, taip pat atskirai – Lazdijų kraštui. Daugelis dainų jau yra sukurtos, tereiktų jas surinkti, vykusiai sudėlioti ir išleisti.

Negaliu prižadėti, kad gyvenimo trukmės ir kūrybinių galių man užteks apdainuoti Lietuvą, bet dėl mylimos Dzūkijos – esu įsitikinęs – ją išdainuosiu visą.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“