TIESUS KELIAS Į LAIMĘ. 2019 metų apdovanojimai. Alytus

VYTAUTAS STANEVIČIUS

image

Tas kelias nepažymėtas jokiame žemėlapyje ir nerasime jokiame atlase. Jo ieškome visą gyvenimą, dažnai nesuprasdami, kad mes jau esame tame kelyje, neretai net stabtelėjame ir pabuvojame to kelio jaukioje stotelėje. Vėl tęsdami kelionę gyvenimo vingiais, prisimename – juk ten, toje Vilties bei Laimės paunksmėje mes jau apsilankėme ir dabar su džiaugsmu paviešėtumėme joje ilgiau. Tas ilgas ir vingiuotas kelias tuo ir patrauklus, kad vėl vilioja mus, žadina naujas viltis ir svajones, versdamas be perstojo judėti. O gal nuspauskime „stop“ pedalą ir apsižvalgykime, juk mes esame ČIA ir DABAR, o ta LAIMĖ greta…

 

Tokią akimirką patyriau, kai trise: Albertas Antanavičius-Šekspyras, Algirdas Verbauskas ir aš, juodai baltu žiemos keliu iš Vilniaus nuo Lietuvos nacionalinės filharmonijos, „palaiminti“ pačio Basanavičiaus, judėjome Algirdo vairuojamu „Golfu“ į Alytų. Mano draugų laukė pasirodymas miesto teatro scenoje. Tai buvo tarsi grįžimas atgal. Kažkada iš Alytaus jie pajudėjo savo gyvenimo keliu laimės ieškot. Retai susieinantis žemiečių duetas buvo pakviestas į Alytaus miesto Garbės piliečių apdovanojimo ceremoniją atlikti Alberto kūrybos dainą. Pakeliui prisiminėme „gerus dalykus“, klausėmės per radiją portugališkų fado dainų iš Koimbros (Coimbros) bei maestro Algirdo įspūdžių iš gyvo fado dainų koncerto toje pačioje Koimbroje (Coimbroje). Šie „antraeiliai“ dalykai ramino draugus prieš pasirodymą gimtinėje. Nesvarbu, kad abu matę šilto ir šalto, bet kaskart lipimas ant scenos, tuo labiau gimtinėje, verčia būti atsakingais. Šiek tiek baltai pavydžiu tiems, kas groja ir dainuoja. Bet kelionės draugai draugiškai man paaiškino, „nėr ko pavydėt, važiuojam kartu, tu tik fotografuok, o mes ir už tave pagrosim ir padainuosim“.

 

Alytaus teatro salė pilnutėlė. Kyla uždanga. Prožektorių šuorų apšviestas šauniausias ryšininkas tarp publikos ir atlikėjų Liudas Ramanauskas nuo scenos pradeda megzti kontaktą. Kviečiami Albertas-Šekspyras ir maestro Algirdas Verbauskas. Prigesta šviesos. Pasigirsta gitaros akordai ir smuiko tyli rauda, o dainos žodžiai sminga į širdį. Alberto atlikta jo kūrybos daina apie senąjį Alytaus parką, pritariant Algirdo smuikui, nepaliko abejingo nė vieno. Dar daugiau šarmingumo šiam pasirodymui įnešė Alytaus teatro aktorių sceniniai vaizdeliai. Kai kam tai asocijavosi su jaunystės dienomis, kai kam tai buvo gražus šokis sename parke, vasaros vakarą, o gal priminė pirmąjį pasimatymą… Ech, tas Alytaus miesto sodo fontanas…

Tačiau pagrindiniai veikėjai tą vakarą scenoje buvo paprasti ir tuo pačiu nepaprasti alytiškiai, kurie savo kasdieniniu darbu ar išskirtiniais poelgiais nusipelnė Alytaus Garbės piliečio vardo. Jų geri darbai buvo įvertinti ir pastebėti. Užlipę ant scenos jie glaudėsi pakraštyje, kuklinosi, bet, be abejo, buvo laimingi, kad apie juos sužinojo, pamatė, kad jų idėjos, veikla, gražūs sumanymai ir išpildymai reikalingi visiems miestelėnams. Laimė savo laime dalintis su kitais.

 

Kaip ir dera, šventinės nuotaikos persikėlė į antrąjį teatro svetainės aukštą, kuriame, sklindant ramioms saksofono melodijoms, vakaro svečiai tęsė guvų tarpusavio bendravimą, dalindamiesi įspūdžiais ir čia pat gimstančiais planais. Atskleisiu paslaptį: Algirdas, tarsi įspėjęs Alberto-Šekspyro mintis, paragino kolegą pasiūlyti daugiau savo kūrybos dainų bendriems projektams. Žinant maestro užimtumą, tai didelės pagarbos verta idėja, kurią brandino ir pats Albertas. Tad Glūkas 2019 žada siurprizų.

Grįžtant namo laukė pora siurprizų. Kupinas idėjų ir sumanymų Šekspyras pasiūlė 11 val. vakaro užsukti pas dailininką Benjaminą Jenčių pažiūrėti jo darbų. Nesunku buvo perkalbėti šį idėjų generatorių, nes kelionei dirigavo Algirdas. Įdomu, kaip Benjaminas, ar labai būtų nudžiugęs pamatęs tokiu metu tris naktibaldas? Iš kitos pusės, kai pagalvoji: „menas priklauso liaudžiai“, tad slėpti jo nevalia
Antras siurprizas mus užklupo lyg kelininkus žiema. Kaip pasakytų mano mama – „maišėsi dangus su „pekla“. Juoda naktis tarsi varžėsi su stipraus snygio baltuma, kuris bus pranašesnis. Peštynėse tarp balto ir juodo mums pavyko, kad ir neskubant, išnešti sveiką kailį ir saugiai pasiekti namus Vilniuje. Tą akimirką buvome laimingi…

FOTOGALERA. Algirdas ir Albertas 2019

 

 

 

Reklama

Metai, kai neturime KERTUKŲ įkūrėjo Vydmanto Juronio

Kauno halė 1968. Rugsėjo pirmąją Kauno politechnikos instituto Mechanikos fako  fuksai (dabartiniai glukoidai) Vidukas, Vidma, Kapitonas ir Dzilbus, iš susižavėjimo spindinčiais veidais, stebi kai į sceną, užsimaukšlinę ant galvų baltus perukus, įbėga “Kertukai“ ir koncertą pradeda bičboisų gabalu Barabara Ann. Dvasinio pakilimo pikas ir įspūdžio ataka prilygsta šių metų Red Hot Chili Peppers ar Lenny Kravitz pasirodymams Kauno Arenoje. Reikia nepamiršti, jog tai buvo laikai, kai karaliavo sovietmečio pseudomuzikinis stilius, vadinamas tarybine estrada. Prieš  metus, 2012 gruodžio 13 dieną mirė “Kertukų“ grupės narys Vydmantas Juronis. Žiniasklaida tylėjo. Albertas “Šekspyras“ Antanavičius pažinojo, bendravo su Kertukų gitaristu. Tada jis pirmasis glūkoidams ir pranešė apie LT roko istorijos figūros (ne pėstininko) praradimą

 

juronis“Kertukai“ – legendinė 60-ųjų Kauno bigbyto grupė ir Lietuvos roko pirmeiviai. Aktyvi veikla 1966-1971. Susikūrė 1966 Kauno Politechnikos institute. Tais laikais oficialiai vadinosi KPI “vokaliniu-instrumentiniu ansambliu“. Dauguma grupės narių buvo KPI studentai. Pradžioje daugiausia grojo studentiškuose šokiuose. Šiame etape grupės veikloje dalyvavo ir vokalistė Janina Miščiukaitė. 1968 grupė laimėjo “Gintarinės triūbos“ prizą Kauno festivalyje “Muzikinis pavasaris“ ir išsiveržė į plačiąją sceną. Šis įvykis lėmė tai, kad “Kertukai“ tapo bene pirmuoju gitariniu kolektyvu Lietuvoje, apie kurį negalėjo nutylėti ir sovietinė Lietuvos spauda, radijas ir net televizija. Tai smarkiai išpopuliarino grupę. Vien per 1968-uosius metus “Kertukai“ turėjo daugiau nei šimtą koncertų visoje Lietuvoje, ir visur salės lūžo nuo klausytojų antplūdžio. Jų atliekamos dainos “Mes ne Bitlai“, “Lopšinė“ tapo tuometinės jaunimo kartos “hitais“. Vėlesniais metais “Kertukai“ ir toliau sėkmingai koncertavo tiek Lietuvoje, tiek ir už jos ribų. 1969-taisiais įrašė muzikinį takelį lietuviškam kino filmui “Ave Vita“. 1971 metais daugumai narių baigus mokslus – grupė išsiskirstė.

kertukai_cr

Albertas Antanavičius su Vydmantu Juroniu Vilniuje

“Kertukų“grupės įkūrėjas – Vydmantas Juronis (gitara/vokalas), kuris rašė muziką ir tekstus visoms originalioms grupės dainoms. Oficialus grupės lyderis buvo Gediminas Jurgilas (elektrovargonai). Kiti: Saulius Lukošius – vokalas/ guitar, Feliksas Tulčinas – bass gitara, Alius Tatarskis – būgnai. Taip pat dalyvavo Simas Taršys ir Gražina Akstinaitė (vokalas)

Vydmantas Juronis domėjosi ezoterizmu. Tai žinios, laikomos vertingomis žmogaus dvasinei raidai, nors ne visad pagrįstos moksline įžvalga, kartais mokslininkų vadinamos pseudomokslu. Domėjosi ikikrikščioniškais lietuvių tikėjimais. Muzika lydėjo nuolat: dalyvavo bardų žygyje per Lietuvą, darbas iki pensijos buvo susijęs su garsais – talkinant kriminalistams, iššifruojant audio įrašus ar bendradarbiaujant su garso įrašų firmoms. Vydmantą Juronį palaužė sunki liga.

Lietuva neteko vieno rocko muzikos pradininko, nepasukusio pigios muzikos produkavimo keliu. Gal todėl šiandien turime Andrių Mamontovą, Bix, Raigardą Tautkų, Happyendless, Jurgą Šeduikytę, Garbanotą Bosistą ir daug kitų, kurie po 20 metų Nepriklausomybės įrodė, jog sovietmečio muzikinei stagnacijai atėjo galas.

 

 

Dusios saga: atsuktas laikas. PENKTA DIENA

dUSIOS-SAGA-HEADER

 

Tai PENKTOJI dalis. Ankstesnes galite rasti čia:
Dusios saga: atsuktas laikas. PIRMA DIENA
Dusios saga: atsuktas laikas. ANTRA DIENA
Dusios saga: atsuktas laikas. TREČIA DIENA  
Dusios saga: atsuktas laikas. KETVIRTA DIENA 
 Sukame laiką atgal, tiesiai į 1971. O rubrika SENOS NAUJIENOS apims 1955 – 1982 laikotarpį. Nuotraukos savyje turi daugiau info negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jas reikia ne tik žiūrėti, bet ir skaityti. Gero studijavimo.

<<<Penkta diena. Antradienis, 13 liepos. 1971

Atsikėliau anksčiausiai – nesimiega. Daug pastangų įdėjau prikeldamas numirusius kolegas. Nusimaudėm. Dangus biskį debesuotas, bet bangos be spaso. Kai pavalgėm bajoriško valgio – kiaušų su bulvėm, chebra sulindo į palapinės miegamąjį ir vėl sumigo. Taip pasireiškė pirmi aptingimo požymiai. Nedaug žmonių liko prie ežero. Nuotaikų periversijos. Truputėlį pasikeitė oras. Ką tik jautėsi kaifas prie ežero ir staiga apninka mintis, kad geriau sėdėt savo faterhause. Šmikius agitavau nusimaudyti. Jokio efekto. Sugalvojom važiuoti ėdalo. Metėm morskoj, išpuolė man. Buvau Meteliuose. Mažumą nervino samokatas. Grįžęs nusimaudžiau. Tie šmikiai nesimaudė – atseit, šalta. Mižai. Po to ir mane apėmė apsnūdimas.

romenas-su-draugeTTT-lina-dusianaujas-plastas

Išvažiavo kaimynai, likome vieni, bent artimiausioje aplinkoje. Gerai, kad sugalvojome kurti naujus gabalus. Šekspyras sugalvojo tekstus apie mūsų koloniją,  o aš su Viduku – muziką. Kol Šekspyras turgavojo su kaimiečiais dėl maisto produktų, spėjom surepetuoti ir naujas šlageris buvo iškeptas. Dar su Viduku užsivedėm ir padarėm Gintarėlių, Beatles, Czerwone Gitary, Animals, Christie, Creedence Clearwater Revival gabaliukus ir sudėjom į naują plastą. Nuotaika vėl pasidarė apynormalė. Mat man vis lenda mintis ar iš mūsų šios laukinių stovyklos liks koks nors YPAČ prisiminimas. Dabar taip neatrodo. Nors abejoju, negi visa kas čia vyksta yra  taip kasdieniška, jog ir prisiminti nebus ką.

Atlikom  bajorišką valgymo apeigą. Užsidarėm langus, nes vėjas suįžulėjo. Maloniai pasėdėjom palatkėje labai jaukioje aplinkoje. Pirmas vakaras be silpnų narkotikų, kaip Kefyras sakytų: gamza yra gerai, išskyrus 5-ias cigaretes. Labai anksti patraukė ant miego. Šekspyras suskiedė neblogą anekdotą, po kurio mes pusę milijono sekundžių žviegėm.

 

SENOS NAUJIENOS

MENAS.  Suvokti meną, jei neturi prigimtinių pradų, gali būti sudėtinga. Situacija, kuri atvėrė takoskyrą tarp  šulerio darbo, kičo ir šedevro.  Kaunas, Mechanikos fako bendrabutis, 1971. Nors sekmadienis, rytas, studentai turėtų ilsėtis, tačiau Rimvydas „Žebžetas“ Vaitiškis ir Dzilbus, išsiėmę kambario langus, pakišę stalines lempas po stiklu, kopijuoja degančius mašinų detalių kursinius projektus.

kestas-zebze-fantomas)

Apie 11 valandą prasiveria durys. Įeina kambariokas Kęstas Paplauskas, sako, buvau talkučkėje. Na, ir..? Klausiam. Štai –  paveikslas, bet tai toks mėšliukas, pirkau tik iš gailesčio tam dažytojui. Išvyniojo: trys gulbės plaukioja baloje. Kęstas pakabina KŪRINĮ nišoje prie durų, iš sakvojažo ištraukia tris šipučkės ir sako: šaudysim kamščiais į gulbes. Tas, kuris pataikys, laikysime, jog suprato kas yra turgaus menas ir kas yra Velaskesas. Kas pataikė, kas ne – sunku prisiminti, tačiau šios švietėjiškos Kęsto pastangos nenuėjo veltui. Sauką ar Petkevičių visi atskiriam nuo pažengusio gulbių tapytojo ar susireikšminusio akvarelių liejiko. Gorbulskį nuo Stivo Wonderio taip pat …

SANDORIS. Žavėtis naujovėm – nenuodėmė. Ar labai stebėsimės, kai šaldytuve įsiūtas čipsas užsakys Maximoje dešros, varškės ar alaus? Kažin. Kas buvo stebuklas 1974? Tada melomanui stereo ausinės prilygo Armstrongo pasivaikščiojimui Mėnulio dulkėse. Nes sterevų ausinių tiesiog nebuvo. Valius Stadulis visad pasižymėjo novatoriaus savybėmis, pašarintomis su verslumu.

Valius-pas-save-namuose-197pas-shmitaceska

Kai tik Dzilbus apsilankė su krūvele diskų jo stilingame dviaukštyje Melninkaitės ir Vilniaus gatvių susikirtime, Valius iš stalčiaus ištraukė tankisto ausines ir pasiūlė jas išbandyti. Puikiai suprasdamas, kad koks nors monofoninis, senas rolingų ar animalsų diskas jokio efekto neduos, jis UŽDĖJO Pink Floyd – Dark Side Of The Moon ir ne bet ką, o Money. Jei nesunku, pabandykite įsivaizduoti besiklausančio Dzilbaus veidą, kuriame atsispindėjo susižavėjimo, kvailos šypsenos ir transo miksas.  Į tokį vaizdelį Valius reaguoja nedelsiant ir teikia pasiūlymą: keičiam į Neil Young – After Gold Rush? Kai jie taip ir padarė, vėliau vietos melomanai sakė: Valius “išmaudė“ Dzilbų. Jų argumentas: tokias ausines galima už kelis rublius įsigyti iš sovietinės armijos praporščiko, o, va, Neil Youngas, tai 40 mažiausia … Tačiau tiesa ta, jog sandoris buvo legimityvus ir abiems pusėms kėlė satisfakciją. Tai ir yra svarbiausia. Kiek vėliau, pablatum galima parduotuvėje gauti rusiškas stereo ausines. Apie 1980 Eugenijus Vnarauskas iš kažkur iškniso KOSS ausines ir tai buvo super . O šiandien Donatas pademonstravo SENNHEISER firmos gaminį, o tai jau prilygsta kelionei į Marsą …  Kaip viskas šiame pasaulyje reliatyvu.

CISTERNA.  Baigę koncertinius turne, karjerą Aisčiai tęsė grodami Nemuno restorane. Po grojimo, namo eiti tekdavo jau naktį. Iki kepyklos šviesoforo, gatvės dar apšviestos, toliau Madride  – tamsa. Iš tos tamsos išnyra siluetas, gan agresyviai ir tiesiai eina į Dzilbų. Nors ekscesų tada būdavo retai, vis tik pirmos mintys: neparodyti, jog išsigandai ir, jei čia tik tas vienas, susitvarkyti pačiam. Negi bėgsi pas Šekspyro brolį Antaną „Žąsiną“ Antanavičių pagalbos prašyti.

Daiva_ir_Rasa

Artėdamas siluetas pradeda kalbėti: gerk, sako, jei išgersi, dar atnešiu. Ir tiesia kibirą, sklidiną kažko skysto. Lyg ir vanduo. Bet kažkas tą vandenį pavertė vynu. Taip, tai buvo tikriausias vynas, kurį futbolo trenerio Antano  Bytauto auklėtinis, Lietuvos futbolo čempionas Romas Elsneris dalino naktiniams praeiviams. Labai pasigedome Franko Sinatros ir jo gabaliuko „Strangers in the Night“. Romas ir dabar ištikimas futbolo sportui, tiesa, dabar jis šios srities funkcionierius, tikras profis ir vyno kibirais nenešioja.

Kad Romas tokia neįprasta forma pavaišino Dzilbų, stebėtis nederėtų, nes pasisemti kibirą-kitą vyno galėjo bet kuris, žinantis, jog  po glūkzauro Virgiaus namų langais, geležinkelio atšakoje ant bėgių, prie žibalo krautuvėlės stovėjo 60 m3 cisternos su vynu iš Moldavijos. Tiesiog atsidarai liuką ir semi. Žaliava vyno gamyklai, kurią ten  technologiškai pagerindavo, išpilstydavo į butelius, užlipindavo skirtingas etiketes ir tiekė į gastronomus neišrankiai tarybinei liaudžiai.

[skaitalas turi tęsinį]

copyright-2016

 

Albertas “Šekspyras“ Antanavičius pristato savo CD apie pokario partizanus

Gegužės penkioliktąją Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijoje pristatyta Alberto Antanavičiaus-Šekspyro kompaktinė plokštelė „Bunkerių paukščiai arba 29 laiškai iš mūsų tėvų jaunystės“. Skaitykite::  Savivaldybės tinklapyje “Šekspyro kompaktinės plokštelės pristatymas Adolfo-Ramanausko Vanago gimnazijoje“

sekspyras_cd

cd_cover1 cd_cover2

 

A t g a r s i a i::

# 1
Prisimenant šiuos sunkius tautai išgyvenimus, Albertas ”Šekspyras” Antanavičius 2013 metais kalbasi su Liudu Ramanausku (radiostotis FM99). Albertas pasakoja apie savo dainą ”Paskutinis laiškas”, kurią dedikuoja pokario partizanams ir glūkoidui Algirdui Žemaičiui, pasiūliusiam idėją atsirasti šiai puikiai dainai.

Partizanai. Montažas – Dzilbus

# 2
Artėja Gedulo ir vilties diena. 1941 m. birželio 14 d. pirmieji vagonai, prigrūsti Lietuvos gyventojų, pajudėjo Sibiro link. Verta paskaityti. Šalia to, aprašytas įdomus įvykis glūkoidų pasaulyje, kai vienas “draugas“ pavadina kitą draugą komunistu. Tai analogija į pokario partizanus, kai jiems buvo lipdoma bandito leiblas. Skaitykite:: Terminai ir likimai (viskas labai paprasta).