Juozas Jonkus ir Aisčiai

Ką tik atsisveikinome su ilgamečiu Alytaus Ryšių Mazgo vadovu JUOZU JONKUMI (1928 – 2018). Šias pareigas jis ėjo dar sovietmečiu, o 1970 metais, dirbant atsakingose pareigose, toleruoti savo aplinkoje 18 – 20 metų jaunuolius, grojančius maištingą, Alytuje dar negirdėtą muziką buvo rizikinga. Gal todėl ir grupės pavadinimas “Aisčiai” kėgėbistų buvo suspenduotas. Bet po Juozo Jonkaus sparneliu, pašto patalpose vis tiek vykdavo repeticijos su tikrais instrumentais. Įstaigos vadovui palaiminus, buvo nupirktos vokiška Elgita elektrinė gitara, dar čekų Jolana ir bulgariška bass gitara Orfėjus, Trowa būgnai, bulgariška mikrofoninė aparatūra ir kiti aksesuarai. Tada tokie dalykai muzikantams buvo didelis turtas, be kurio tu būtum buvęs niekas.

Prisiminkime šį puikų žmogų ir dėl jo neeilinių asmeninių savybių ir gebėjimų. Tai jis išugdė savo sūnuje profesionalų elektrotechnikos-elektronikos profį. Viktoras Aisčiuose grojo bass gitara, kartu buvo nepakeičiamas specialistas garso stiprinimo aparatūros priežiūros, gedimų šalinimo ir novatoriškų idėjų realizavimo srityje.

Aisčiai numirė 2015 metais po koncerto Miesto Sode, kuriame dar buvo galima įžvelgti Aisčių dvasią. Juozas Jonkus pergyveno savo kūdikį pora metų ilgėliau. Tokia istorija.

Glūkoidų vardu, velionio žmoną, sūnų Viktorą su  žmona Jule, anūkes Aistę ir Agnę su šeimomis užjaučiame ir liūdime kartu su jumis.

 

 

Rolandas Daučiūnas. Fotogalera „Alytaus muzmenai“ pildosi

baneris-new-yearFotogalera „Alytaus muzmenai“ vis pildosi. Čia vietą pelnytai surado Rolandas Daučiūnas. Tai kultūrkėje ir Miesto Sode  apie 1978 grojęs vyrukas. Sakydavome: kietai groja gitara, gal neblogiau už Bulką (Liudą Bulkevičių). Vienas įvykis labai susijęs su Role. Aisčiuose vyko didysis muzikantų kraustymasis. Tada Romas Stankevičius sukūrė savo grupę, Dalia Meisnerytė išplaukė į profesionalų lygą. Tiesiog buvo krizinis laikotarpis ir restorane „Nemunas“ Aisčiai pusmetį liko groti trise: Viktoras, Vacys ir Dzilbus, o čia dar, šeštadienio grojimo metu, Dzilbaus gitarai nutrūko 6-ta styga. Viktoras patarė per pertrauką nubėgti į kultūrkę, ten šokiams grojo Liudo „Bulkos“ Bulkevičiaus chebrytė. Nors Rolando Dzilbus nepažinojo (ar čia pažinsi visus jaunesnius), tačiau Rolandas Aisčių muzikantus pažinojo visus, ir, suprasdamas ką reiškia groti be stygų, be žodžių ir išlygų sušelpė  Dzilbų čekų gamybos styga.

role

Rolandai, kad ir pavėluotai, po 40-ties metų nuoširdi padėka Tau už kolegišką pagalbą. Geriausi šventiniai linkėjimai visų glūkoidų vardu. Taip pat kviečiame Tave su artimaisiais į „Glūkas 2017“ bendraminčių susibūrimą kitų metų vasarą. Pasiimk gitarą.

galera_alytaus muzmenai ico

Klipas išėjusiems

Po 45 metų atsikūrę „Aisčiai“ surengė pernai ir šiais metais koncertus Miesto Sode. Laikas prisiminti jau į nebūtį išėjusius aisčius: bosistą Valdą Jurgelevičių, būgnininką Stasį Simanavičių, vokalistą ir gitarą grojusį Rikantą Lilį, vokalistę Svetlaną Serioginaitę, gitara, vargonais grojusį ir dainavusį Rimgaudą Drumžlį. Visus, gal išskyrus Rimgaudą, tragiška lemtis ištiko ne laiku ir tai dar labiau skaudina. 2010 lapkričio 13 d Prancūzijoje buvo nužudyta buvusi “Aisčių” dainininke Svetlana Serioginaite-Levašova. Kiti išėjo visiškai jauni.aisciai-atminimui-mire

Visus, juos pažinojusius, kviečiame pažiūrėti pirmąjį iš dviejų klipų, skirtų pirmosios Alytaus roko atspalvį nešiojusios grupės dalyviams prisiminti. Klipas pagamintas Garažų Klipų Nidos padalinyje, naudojant iPhoną. Visi garsai: gitara, įdainavimai, net bosas (koks ten bosas, tai tik keturios žemosios akustinės gitaros stygos) įrašyta su telefono mikrofonu. Viskas sumiksuota ir sumontuota taip pat su telefono aplikacijomis: iMovie, Quik, PhotoGrid, MusicMemos. Projekto biudžetas – 0,00 €.

Rasa&Dzilbus – “Aisčių daina“. Garažų Klipai 2016. 4:41

Daugiau apie AISČIUS::

Klausykite FM99 apie roko pradmenis Alytuje
Žiniasklaida apie Aisčius
Aisčių istorijos fotogalerija
〉 Aisčiai: Rimgaudas Drumžlys prisimena
〉 Vienos dienos kronika (3): RESTORANAS
Vilniaus alytiškiu klubas ir Aisčiai
„Lietuvos roko pionieriai“ rašo apie „Aisčius“
 Apie Aisčius knygoje “Lietuvos rokas”
〉 Alytaus muzmenai 1960 – 1980. O kur Airija, Svaras 409?

 

 

Miesto sodo veidai 2016 (papaildyta foto)

“Aisčiai suskambėjo, fanai sugužėjo…“ – taip dainavo “Aisčiai“ lygiai prieš metus Miesto Sode. Šiais metais ši daina neskambėjo, bet atnaujinta programa ir aukštesnė garso kokybė nenuvylė gerbėjų. Algirdo Verbausko pasirodymas ir Alytaus dainiaus Alberto “Šekspyro“ baladės įsipiešė į renginį teisingai. Miesto sodas su “Aisčių“ pasirodymu gali tapti kasmetine vieta seniems miesto draugams pasimatyti iš naujo. Nekalbėsime apie tą gausą draugų, dalį kurių išvysite galerijoje, bet nepaminėti Gedo Manersko, specialiai atvykusio iš U.S.A., būtų tiesiog nuodėmė. Jis su broliu Kęstu prie Glūko žada padaryti ką nors įsimintino. Jų muzikavimas mieste nepamirštas ir tai suteiks šansą glūkoidų sueigos dalyviams išvysti juos imptovizuotoje miško scenoje. Ten bus ir daugiau jums gerai žinomų, kas jie, lai lieka maža paslaptimi. Tiesiog toks mikro Woodstockas. Dar dera priminti, jog šiemet tai TRISDEŠIMT PENKTAS glūkoidų susirinkimas šioje eroje. Glūkoidų pakūrėjams taip pat stukteli jubiliejinis skaičiukas, iliustruojantis atstumą metais nuo jų pačių atsiradimo pradžios šiame pasaulyje.

Šiais metais turėtų gausiai atvykti ir tie, kurie dar nebuvo čia, nors, kaip jie sako: mes mintyse visad buvome ir esame su jumis. Yra proga pabūti ne tik mintimis. Išnaudokite ją. Išmeskite iš galvos visokius – skauda šoną, reikia kažkur kitur kažką nežinia kažkodėl veikti, man nepatogu ir kitą destruktyvų gaivalą.
Skriskite, važiuokite, eikite liepos 1-2-3 (Pn-Š-S) prie Glūko ir jūs bent keletą dienų išsivalysite sielą (garantuotai) ir kūną (jei nedauginsite) nuo kasdieninių, žiauriai įkirėjusių nesąmonėlių, kurių apstu šiandieniniame gyvenimo ritme ir bliuze.

AISČIŲ KONCERTAS 2015. “Tik neišsibėgiokit, jūsų gerbėjai ir gerbėjos dar neišmirė“

Gerbiama publika, į sceną žengė lyg feniksas iš pelenų atgijusi big byto grupė “Aisčiai”. Trys jos senbuviai – Valentinas Chlevickas (solo gitara, vokalas), Romualdas Stankevičius (klavišiniai, boso gitara, vokalas), Gintautas Unguraitis – Dzilbus (gitara, vokalas). Brolį Valdą, pirmąjį Aisčių bosistą, išėjusį Anapilin, pakeitęs Romas Jurgelevičius (mušamieji) ir naujokas Virgaudas Lėlius (boso gitara, gitara, vokalas). Taip Miesto Sode birželio 20 dienos vakare juos pristatė FM99 radio stoties frontmenas Liudas Ramanauskas

Aisčių pasirodymas po 45 metų jau įvyko. O įvykiai klostėsi taip: Albertas “Šekspyras“ Antanavičius su savo dainomis pravėrė duris į dviejų dalių AISČIŲ koncertą-šokių vakarą ploščiadkėje Alytaus Miesto sode. Teisėta miesto valdžia įteikia nuostabius angelus (keramikė Ilona Kalibatienė) Algirdui Verbauskui už muzikinius indėlius miestui, Aldonai Marcinkevičienei už puikią idėją verčiant kūnu: energingus veiksmus atkuriant Miesto Sodą ir Dzilbui už šio tinklapio gyvasties palaikymą.

Negalima pamiršti Lino Jakštonio, kuris nepaprastai daug nuveikė, kad šis renginys gražiai įsiterptų miesto šventės kontekste. Padėka žodžio meistrams, palaikiusiems gerą nuotaiką: Liudui Ramanauskui ir Emiliui.

AISCIAI-KOLIAZAS-VISI

 

Kad Aisčiai suburs tokią gausą “jaunuomenės“, kuriems jau virš 50, turbūt niekas nesitikėjo. Jei pradėsime juos čia vardinti, jums neužteks kantrybės skaityti. Patogiau dalį jų bus galima pamatyti galerijoje apie šį renginį, kuri bus papildoma, kai tik jūs patys atsiųsite daugiau foto. O daugiausia senųjų Alytaus mohikanų atvyko iš Vilniaus, dar iš Kauno. Kažkas, girdime, sako, žinai per pusvalandį sutikau ir paspaudžaiu ranką 30 kartų savo draugams, kurių daugelio buvau nematęs 20 – 40 metų. Po koncerto apie 70 ar daugiau kviestinių svečių susirinko tikrai jau legendinėje PUŠIES kavinėje pasėdėti, pakalbėti, pagroti, padainuoti. Iki aušros…

Atsiliepimai be pataisymų apie Aisčių koncertą::

< na, seneliai gerai pavarė…
< o kodėl negrojo Yellow River ar San Bernardino?..
< Žorka labai gražai įsiklijavo, o tai buvome jau jį pamiršę
< o kas tas vyrukas, kuris bliuzą taip fainiai sugrojo?
< kad jūs grosit ir pagrosit, abejonių nebuvo. Jūs padarėt žymiai daugiau nei galėjau įsivaizduoti
< tie ritmiški gabalai vežė, o lėti kažkaip neskambėjo
< reikėjo pradėti koncertą nuo Smoke On The Water
< o žmonių tai surinkot daugiau nei prie pagrindinės scenos Rotušės aikštėje
< dar negirdėjom “o vakarais, kai suskamba daina“, čia Jegelevičiaus?..
< gal garso operatoriai jūsų konkurentai, kad su garsu ne viskas buvo gerai
< tokią muziką paprastai groja tik už pinigus
< tik neišsibėgiokit, jūsų gerbėjai ir gerbėjos dar neišmirė

…  ir taip toliau ir panašiai.

Žinokime ir prisiminkime, kad:

nesulaukę šios dienos, išėjo Anapilin: poetas, hipis Rimas Burokas, rašytojas Jurgis Kunčinas, daininkai – Rikantas Lilis (Aisčiai), Svetlana Serioginaitė (Aisčiai), Tatjana Baranauskienė ir visa plejada muzikantų: Rimgaudas Drumžlys (Aisčiai), Robertas Griškevičius, Algirdas Jasionis, Petras Verbauskas, Valdas Jurgelevičius (Aisčiai), Pranas Seilius, Vytautas Kaupinis, Romas Muliuolis, Kęstas Pilvelis, Jonas Ptakauskas, Stasys Simanavičius (Aisčiai), Romas Vaitkevičius – Cvekas.

Padėka Vytautui Galbuogiui, Vytautui “Stygai“ Palubinskui, Eugenijui Vnarauskaui, Algirdui Verbauskaui už foto reportažus. Fotogalera, kuri nuolat pasipildys, kai tik atsiųsite daugiau foto. galera_picassa-aisciai-2015

kkkk

dfgdfdfg

 

djfdhjkdhfkjdfhd

asjhaksjdhasjkdshkjasdhsjkd

sahdgsjgsajgjdg

Respektas Edgarui Judickui, kuris operatyviai įkėlė Aisčių koncertą į Youtubą. Tai ir pasižiūrėkite

AISČIAI. Roko senjorų vakaras. 2015. 06. 20. Alytus

AISČIAI: atgimė visiems laikams

Nors Baltosios Rožės miesto šventinių renginių reklaminiuose bukletuose Aisčiai pristatomi kaip legendinė roko grupė, jie tokio titulo linkę nedėvėti. Taip, tada 1970 metais mieste jie buvo pirmieji, kurie grojo kitokią muziką nei visi kiti. Būtent to pirminio laikotarpio muzika juos ir išplukdė į labai mėgiamų  grupių lygą. Koncertai, konkursai – tai buvo visiška sėkmė. Kai 3-čiame pašto aukšte jie repetuodavo, apačioje Vilniaus gatvėje nuolat būriavosi fanų būrelis, kuriems rūpėjo: ką jie čia dar naujo  suskels. Aisčiai neturėjo tiek gerbėjų kaip kokio nors Bundeslygos futbolo fanų klubas, bet kukliame provincijos miestelyje tai jau buvo šis tas.

Birželio 20 dieną apie 7 vakaro Miesto Sodo ploščiadkėje su jumis susitiks Aisčiai, pagros ir padainuos pluoštą senų gabaliukų dar iš 1970 metų. Nuskambės ir keletas negirdėtų, visiškai šviežių jų kūrybos dainų. “Aisčių dainoje“ jie apdainuos visą istoriją apie save: kaip pašte repetavo, vadovaujant Alvydui Jegelevičiui, kaip jiems valdžia uždraudė vadintis Aisčiais, kaip Vilniuje skynė laurus konkursuose ir kitas įdomybes.

 

 

aisciai-reklama_romasAlbertas “Šekspyras“ Antanavičius specialiai šiam koncertui sukūrė Aisčiams tekstą dainai  ir pavadino: “Alytus. Šeštą prie pašto“. Tada visi jaunuoliai savo panelėms pasimatymus skirdavo prie pašto, pačioje miesto širdyje. Nuogirdos sako, jog Albertui taip patiko jo paties eilės apie jaunuolį, skubantį Basanavičiaus gatve į pasimatymą, jog jis nesusilaikė ir sukūrė dar ir muziką pagal šį tekstą.  Taigi koncerte girdėsite dvi skirtingas dainos versijas, atliekamas Aisčių ir Šekspyro. Albertas visada būdavo šalia Aisčių, o Aisčiai šalia Šekspyro, todėl jie jūsų patogumui pasirodys kartu. Pradžioje Aisčiai truputėlį “pakankins“ jus džiazroku ir bliuzu, bet išgirsite ir lengvo turinio nuoširdžių songų. Norint sugrįžti į aurą, kuri gobė Miesto Sodą prieš 45 metus, šis koncertas net koncertu neturėtų vadintis, tai tiesiog šokių vakarėlis, kokie tada buvo ypatingai geidžiami tuometinio jaunimo ir jų tėvelių. Tad, kai tik Aisčiai užgros rock-polką “Arielkytė“ – pradėkite visi, kad ir nedrąsiai, šokti, visai kaip tais laikais.

Nors prieš 45 metus Aisčiai nenulipdavo nuo scenos keletą metų iš eilės ir koncertai buvo jiems įprasta dienos procedūra, nuogirdos sako, jog šiandien tie smarkiai pagyvenę jaunuoliai labai jaudinsis ir pergyvens koncerto metu. Todėl prašome labai nešvilpti, o retkarčiais kukliai paploti. Tai jiems suteiks drąsos ir pasitikėjimo savimi.

Iki susitikimo birželio 20 dieną apie 7 vakaro Miesto Sodo ploščiadkėje. Ateikite visi: tie kurie Aisčius žinojo ir tie, kurie norėtų pažinti.

Nepraleiskite progos.

Aisčiai 1969 – 2014 (treileris) || Garažų Klipai Pristato || 2014

Daugiau apie Aisčius::

□ AISČIAI sugrįžta
□ Klausykite FM99 apie roko pradmenis Alytuje
□ Žiniasklaida apie Aisčius
□ Aisčių istorijos fotogalerija
□ Aisčiai: Rimgaudas Drumžlys prisimena
□ Vienos dienos kronika (3): RESTORANAS
□ Vilniaus alytiškių klubas ir Aisčiai
□ „Lietuvos roko pionieriai“ rašo apie „Aisčius“
□ Apie Aisčius knygoje “Lietuvos rokas”
□ Alytaus muzmenai 1960 – 1980. O kur Airija, Svaras 409?

 

 

Mirė “Aisčių“ muzikantas Rimgaudas Drumžlys

baras_zalias
bimbe_nekrologMIRĖ “AISČIŲ“ GITARISTAS, KLAVIŠININKAS, PRITARIANTYSIS VOKALAS

RIMGAUDAS  DRUMŽLYS   1949 – 2015

RIMAS KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTE STUDIJAVO RADIOELEKTRONIKĄ, BET NEBAIGĖ. TAČIAU JO POMĖGIAI RADIOELEKTRONIKOS, ELEKTROTECHNIKOS SRITYSE  LYDĖJO JĮ VISĄ GYVENIMĄ. BUVO NUOŠIRDUS IR DRAUGIŠKAS VYRUKAS. PALAIDOTAS DAUGŲ GATVĖS KAPINĖSEbaras_zalias

Rimo straipsnis glūkoiduose::

Aisčiai: Rimgaudas Drumžlys prisimena

Verta prisiminti. Dar vienas muzikos kolektyvas-jubiliatas

 Po AISČIŲ sukelto furoro, miesto muzikinėje padangėje įsižiebė naujas šviesulys: Romo Stankevičiaus grupė, kurios įkūrimo jubiliejus – 40-metis sparčiai artėja. Apie tai išsamiai ir su dėmesiu rašo grupės dalyvis Vytautas Pavilonis (Barzda)

VYTAUTAS  PAVILONIS

Pavilonis vyt

Terminas “vokalinis-instrumentinis ansamblis“, atsirado apie 1960 metus, remiantis populiaria sovietinės ir Vakarų muzikos jaunimo banga. Būtent tada pradėjo formuotis muzikinės grupės, norinčios tapti Vakarų roko grupių pavyzdžiu savarankišku analogu (žinoma, pakoreguota pagal ideologija). Dėl ideologinių sumetimų/priežasčių, tais laikais, vadintis roko grupėmis nebuvo leista (roko muzika buvo paskelbta “pūvančių Vakarų kultūros produktas“). Todėl šioms grupėms, iš „ aukščiau “, buvo sukurtas pavadinimas – “vokalinis – instrumentinis ansamblis“ arba sutrumpintai – VIA. VIA buvo kuriami prie įvairių profsąjunginių kultūros institucijų: filharmonijoje, koncertinėse asociacijose. Be profesionalių kolektyvų, tuo pačiu laikotarpiu meno saviveiklos pagrindu kūrėsi VIA ansambliai ir pramonės įmonėse, globojamų vietinės valdžios ir profsąjungų. Tokios įmonės turėdavo pranašumą socialistinio darbo lenktynių rezultatams ir galimybę būti apdovanota socialistinio darbo spartuolio vėliava.

Tipinis VIA sudarė 6-10 ar daugiau žmonių, paprastai sudėtyje buvo keletas vokalistų ir multiinstrumentalistų su kolektyvo muzikos ir meno vadovu priešakyje. Dauguma muzikantų buvo profesionalai, nebūtinai su muzikiniu išsilavinimu (dokumentu), turintys nemažą muzikavimo patirtį, ir pakankamą lygį. Tuo labiau, kad racionaliai grojant vis naujus kūrinius, kiekviena repeticija arba koncertas papildo muzikantų meistriškumo bagažą.
VIA naudojami muzikos instrumentai atitiko tradicinių pop ir roko grupių rinkinį: elektrines, boso ir ritmo gitaros, garso spalvų ir tembro keitimo priedai, būgnai, įvairių tipų elektroniniai klavišiniai instrumentai, elektriniai vargonai ir sintezatoriai, garso stiprinimo įranga. Be šio rinkinio, kaip taisyklė, save gerbiantis ansamblis turėjo pučiamųjų instrumentų sekciją kūrinių improvizavimui, kontrapunktams ir replikoms įterpti, pavyzdžiui du trimitai, saksofonas (fleita) ir trombonas, įvairius liaudies instrumentus, barškučius, traškučius. Tinkamus, geresnės kokybės muzikos instrumentus įsigyti buvo pakankamai sunku, visi pirkimai vykdavo Maskvai palaiminus. Geriausiu atveju instrumentai/aparatūra būdavo vengrų, čeko slovakų, rytų vokiečių arba rusiški. Todėl buvo vargo derinant juos muzikavimo eigoje, ypač pučiamuosius. Trūkstamus komponentus gamindavome patys savo pirmaeilio darbo įmonėse arba per pažintis. Kartą, Telšiuose, po „Žemaitijos taurė“ laureatų koncerto, užkulisiuose vienas kolega, dabar neprisimenu kokio ansamblio, pasiteiravo, – kaip mes su tokiais „kibirais“ sugebame išgauti muziką ir laimėti?

Ansamblis Vynas aKoncertinį repertuarą sudarė daugiausia dainos, parašytos profesionalių kompozitorių ir poetų (t.y. kompozitorių ir rašytojų sąjungos narių), kruopščiai prižiūrima, kad nepatektų ko nors ideologiškai kenksmingo iš „supuvusių Vakarų“ arba vietinių rezistentų kūryba. Pirmoje 1980 metų dešimtmečio pusėje egzistavo net normatyvas: ne mažiau kaip 80% nuo VIA repertuaro turėjo būti “sovietinių kompozitorių dainos“ ir aranžuotės liaudies dainų temomis. Repertuaras privalėjo būti tvirtinamas miesto kultūros skyriuje. Reikia pažymėti, kad būtent VIA suformavo ir parengė pop ir roko muzikos kryptį. Tačiau, kaip sakoma – kiek galvų, tiek nuomonių. Dainų tekstai turėjo būti patriotiniai ir kariniais – patriotiniais motyvais, meilės lyrika (“platonizuotoje“ versijoje), privalėjo vyrauti grynai sovietiniai darbo romantikos motyvai, dainos aktualiomis temomis (pavyzdžiui, BAM statybai). Iš esmės dainos, ryškiai teigiamo krūvio, šlovinančios sovietinį gyvenimo būdą, tekstai apie laimę, džiaugsmą, darbo pasiekimus ir karinius žygdarbius. Teko R. Stankevičiui labai pasukti galvą, kad ansamblio repertuaras įtilptų į tuos rėmus, tuo pačiu būtų patrauklus rezistuojančiai prieš santvarką publikai. Panašu, Jam tai sekėsi daryti neblogai, nes, atrodo iš beviltiškos dainuškos instrumentuodavo labai solidų kūrinį su džiazo-roko elementais, neįtikėtinai įkomponuotais iš JAV grupės „Chicago“ muzikavimo stiliaus.

Apie Romualdą Stankevičių galima rašyti labai daug. Tačiau neišsiplečiant, – tai akivaizdžiai Dievo dovaną (charizmą) muzikavimui, kūrybai gavęs, labai jautrus, suprantantis, nuoširdus aplinkiniams ir korektiškas žmogus. Puikus aranžuotojas, kūrinio partijas (sekvenciją) sudėliodavo taip, kad skambėjimas būtų solidus anksčiau negirdėtas. Vokaliniam – instrumentiniam ansambliui didelę įtaką turėjo Lietuvos valstybinės filharmonijos ansamblis „Nerija“, vadovaujama Romualdo Bieliausko.
Taip pat buvo skiriamas nemažas dėmesys muzikantų sceninei estetikai/aprangai. Kostiumus kūrė ir siuvo profesionalių siuvyklų modeliuotojai atsižvelgiant į VIA kolektyvo narių pageidavimus. Elgesio norma, artistiškumas scenoje taip pat turėjo didelę svarbą VIA pasirodymui. Ypač dalyvaujant patriotinės dainos konkursuose. Judėjimas scenoje turėjo būti ribotas, šukuosenos – tvarkingos be išsišokimų. Už nuopelnus meno saviveiklai, kolektyvo vadovo teikimu, kultūros skyrius suteikdavo nusipelniusiems meno saviveiklos žymūno vardą, įteikdavo ženklelį ir pažymėjimą.
Ansamblis Vynas bTaigi, visą šį „užtaisą“ panoro turėti Alytaus vyno gamyklos vadovybė ir profsąjunga.
Grįžtant į 1975 metus svarbu pažymėti keletą detalių. Tų metų vasarą atostogų metu, atsitiktinai sutikau Palangos paplūdimyje besivoliojantį smėlyje Romualdą Stankevičių. Tuo metu Jis buvo Lietuvos valstybinės filharmonijos (LVF) VIA „Estradinės Melodijos“ boso gitaros virtuozu, vakarais koncertavo Palangos vasaros estradoje. Mudviem bendraujant kalba visą laiką sukosi apie muziką. Romas sakė, kad linkęs atsisakyti garbės groti LVF ansamblyje „Estradinės Melodijos“ (vadovas Juozas Tiškus), tikslu suburti alytiškius muzikantus rimtam muzikavimui Alytuje.
Savo žodį Romualdas ištesėjo jau 1976 metais rudenį. Atsisveikino su J. Tiškumi ir prasidėjo medžiagos ant rėmo tempimas būsimam vyno gamyklos VIA paveikslui Alytuje. Sekantis žingsnis – muzikantų ir dainininkų parinkimas.
Pradžiai Romualdas pats sėdo prie vargonų, pasitelkė gitarų valdytojus Kęstutį Manerską (ir vokalas), Liudą Bulkevičių (solinė gitara), Romą Muliuolį (boso gitara ir vokalas), būgnininką Vaclovą Kazlauską (taip pat dainuojantį solinius kūrinius). Tai vadinosi ritmo grupė. Dirbo intensyviai ir kryptingai, kad galėtų prisijungti vokalistai – Tatjana Baranauskienė, Romutė Skumanaitė, Danutė Mitrulevičiūtė. Vėliau atėjo eilė surinkti pūtikus – Algimantas Jasionis (sax, fleita, vokalas), Liudas Vaitkus (trombonas), Rimas Žukauskas (pavaduojantis trombonas), Edmundas Insoda (trimitas), Vytautas Pavilonis (trimitas, vokalas). Garso reguliavimui – aparatūros derinimui operuoti buvo pakviestas Vilius Čyžius.

Ansamblis VynasaŠiuos surinktus į vieną kolektyvą žmones jungė viena, galinga jungtis, – jie buvo bendraminčiai. Nuoširdžiai dirbo vardan bendro tikslo – muzikuoti taip, kaip dar niekas iki tol Alytuje to nedarė.
Visi muzikantai buvo įdarbinti, tais laikais tradicines pareigas: kai kurie dirbo ryšininkais automatinėje telefono stotyje pilnu etatu, kiti (pūtikai į vamzdžius) buvo įforminti šaltkalviais arba santechnikais antraeilėms pareigoms (pusei etato). Taigi, hobi, pamaitintas atlyginimu davė puikių rezultatų. Ansamblio vyrai ir moterys iš tiesų uoliai vykdė vadovo Romualdo nurodymus, todėl meistriškumas augo tarsi ant mielių.

Buvo ir juokučių. Pavyzdžiui, kai mane oficialiai priėmė į darbą, ir tapau pilnateisiu įmonės nariu. Gitaros burtininkas, dar nuo miesto parko estrados laikų, Liudas Bulkevičius, jau „patyręs“ vyno gamyklos darbuotojas sutiko supažindinti su produkcijos gamybos technologiniu procesu ir asortimentu. Man nematant dėl viso pikto įsidėjo stiklinę į chalato kišenę ir mudu išvykome. Kontroliniame punkte budintis, patikrinęs tik ką mano vardu išrašytą leidimą šelmiškai nusišypsojo. Panašu, jis iš karto suprato kuo tai baigsis. Matyt, toks, besidomintis vyno gamybos technologijomis buvau ne primas. Grįždamas nustebau, pasirodė, kad budinčių jau buvo du. Po viso šito vengiau vaikščioti tuo maršrutu, nes tai galėjo rimtai pakenkti karjerai.
Koncertų/pasirodymų skaičius vis augo. Vyrai iš savęs šaipėsi esantys ir juodadarbiai krovikai.

VynasTurimą aparatūrą, aprangą ir instrumentus reikėjo nunešti pakrovimui į autobusą žemyn iš ketvirto aukšto, o grįžus po koncerto (pirmą, antrą valandą nakties) viską tvarkingai užnešti atgal, nepaisant nuovargio. Išstudijavome visų tuometinių markių autobusus, – kaip patogiai ir saugiai pakrauti savo inventorių, kad dar ir patiems liktų vietos. Palankiausias iš jų mums buvo, kaimo daržinę primenantis, LIAZ markės autobusas. To meto vokalo ir instrumentų įgarsinimo aparatūra, įvairūs stovai būgnų sąstatui ir mikrofonams buvo griozdiški ir sunkūs, o vokiškius elektrinius vargonus „Vermona“ vyrai pavadino sofa – lova. Buvo griežtai priskirti atsakingi asmenys už tam tikros aparatūros pakrovimą ir iškrovimą. Pvz. pūtikai buvo atsakingi už vokalo įgarsinimo aparatūrą ir savo instrumentus.
Zemaitijos TaurePo keleto respublikinių ir tarptautinių konkursų ansamblis tapo žinomu ne tik Alytuje ir apylinkėse, vadovas nuosekliai rūpinosi, ieškojo naujovių, bandė įtraukti naujų muzikantų ir vokalistų. Ansamblyje debiutavo, puikiai grojantis gitara Valentinas Chlevickas, pagal profesiją architektas – širdyje bliuzmenas, turėjęs nemažą patirtį muzikuojant sostinėje su kompozitoriumi, architektu, dailininku Kęstučiu Antanėliu. O trimitininką E. Insodą pakeitė Juozas Korsakas. Tačiau muzikantų branduolys liko tas pats.
Ansamblio muzikantai turėjo ir neoficialų kampelį (apie 18 kv/m, įskaitant laiptus ir lengvą WC), vadinamą „Studio 2“ – diskusijų ringą. Talpinanti devynis klubo narius, o kartai jų tilpdavo ir daugiau. Čia, neskubantys namo, norintys giliau ir atviriau pakalbėti, prie taurelės mėgstamo gėrimo (galima buvo išsivirti arbatos), 2.20 metrų žemiau Alytaus lygio, aptarinėdavo koncertus, diskutuodavo apie muzikos raidą lokaliai ir pasaulyje.

Zymunas Gintarine Triuba 78 Auditorijoje buvo net „budinti“ gitara ir akordeonas, demonstraciniam reikalui esant. Galima buvo rūkyti (veikė ventiliacija, šildymas, vandentiekis ir nuotekos), ir net nusikeikti (pritrūkus argumentų). „Studio 2“ turėjo savo himną – Marlene Dietrich atliekamos dainos interpretaciją – „Wenn die Soldaten”: – Wenn die Soldaten Durch die Stadt marschieren, Öffnen die Mädchen Fenster und die Türen… Antroje dalyje himans pasibaigdavo žodžiais – “Glory, Glory, Hallelujah“… Tačiau dainos žodžiai buvo sukoreguoti, kai studijoje apsilankė Jurgis Kunčinas. Jis mokėjo vokiečių kalbą puikiai, įskaitant bavarų tarmę ir net slengą. Bunkerio tipo „Studio 2“ sienos apsaugodavo nuo kitų profesijų ir pomėgių žmonių ausis, nes diskusijų įkarštyje visko pasitaikydavo. „Studio 2“ buvo apsilankę ir garbūs svečiai (kompozitoriai, kultūros veikėjai) iš Lietuvos ir užsienio (Rusijos), tuo pačiu tikslu – aptarti prie taurelės arbatos. Filmavimo grupė iš Maskvos, kūrusi reportažą apie medvilnės kombinato kultūros rūmų veiklą centrinei sovietų TV, niekaip negalėjo suprasti, kad „Studio 2“ – tai privati valda. Jie sakė, kad ir pas juos Maskvoje yra kažkas panašaus, – užeiga centriniame bulvare…

Medvilnes VIA a1980 metai VIA buvo ypač reikšmingi, kai vyno gamyklos vadovybė nusprendė, kad ansamblį įmonei išlaikyti per didelė, nemažai kainuojanti prabanga. Laimei, tuo pačiu metu ėjo į pabaigą Alytaus medvilnės kombinato kultūros rūmų statybos pabaiga. Partijos ir profsąjungų sprendimu, kultūros rūmai, vadovaujami direktoriaus Vytauto Viskačkos (buvusį Kauno statybos tresto estradinio orkestro vadovą – saksofonininką), privalėjo knibždėti meno saviveiklos kolektyvais. Mūsų ansambliui visa tai labai tiko. Erdvios patalpos ansambliui buvo numatytos antrame aukšte. Kol vyko kultūros rūmų baigiamieji apdailos darbai glaudėmės laikinai mums skirtoje patalpoje. Akustinės garso savybės laikiname būste buvo siaubingos, tačiau dirbome toliau. Netinkamos sąlygos taip pat praplečia bendrą supratimą apie muzikos garsų sklidimą, kitu atveju nesugebėsime skirti gero nuo blogo.

Nelaimė. Būgnininkas Vaclovas Kazlauskas stipriai susižalojo ranką. Likome be pagrindinio ansamblio mušeikos, todėl vadovui skubiai teko ieškoti, kas galėtų pakeisti Vaclovą. Buvo pasirinktas Dainius Prusevičius, vėliau Supranavičius. Prie ansamblio prisijungė patyręs estrados vilkas, Vladimiras Bondarevas, žinomas slapyvardžiu „Žora“, Engelbert Humperdinck (tikrasis vardas Arnold George Dorsey) stiliaus dainų atlikėjas. Panašu, ir pravardę buvo gavęs nuo vardo – George (Žorž ☺), tiksliai nežinau. Tuo pačiu metu garso reguliatoriumi (operatoriumi) tapo Vytautas Kaupinis, daugelį metų muzikavęs kartu su jau minėtu V. Bondarevu. Taip pat koncertų konferansjė – Vytautas Kunčinas, skelbė ir aiškino žiūrovams programą, trumpai supažindindavo su atlikėjais, kūrinių autoriais, suskeldavo anekdotų, kol atsikvėps muzikantai.

Medvilnes VIAEpizodiškai vokaliniame – instrumentiniame ansamblyje grojo: saksofoninikas Rimantas Jočys (vėliau perėmęs kapelos „Dzūkija“ vairą), trimitininkas Bronius Plikionis, klavišininkas – akordeonistas Algimantas Jazbutis, saksofoninikas Kazimieras Jucys. Ir teatleidžia man tie, kurių čia nepaminėjau. Paprasčiausiai, dienoraščio nerašiau, o po tiek daug metų, labai pakeitusių gyvenimą ir įpročius Lietuvoje, kartu išblunka ir detalės. Daugelis mano minėtų žmonių senai paliko šį pasaulį.
Kviečiu diskusijai.

AISČIAI sugrįžta

Apie 1970 metus vėlų vakarą po repeticijos Viktoras Jonkus, nešinas gitara ir drumeris Stasys “Simas“ Simanavičius eina tamsia gatve, šneka apie šį bei tą ir Viktoras, lyg tarp kitko, sako, kad mūsų grupė kažkaip vadintis turėtų. Simas, o jis buvo didelis lietuvybės išpažintojas ir labai kreivai žiūrintis į tautą, kuri nuolat stengėsi ‘‘dognat i pričinit dobro“, sako – bus AISČIAI. Iš karto gavęs Viktoro pritarimą, jie sekančią dieną tai pristatė kitiems grupės nariams. Taip gimė AISČIAI. Gražus lietuviškas, baltiškos kilmės pavadinimas. Po poros mėnesių, kai Viktoro ir Julės šeimoje šviesą išvydo jų pirmagimė, Viktoras davė jai Aistės vardą, taip įrodydamas, kokią svarbą grupė turi jų vertybių lentynoje. Aistė – gražus lietuviškas vardas, bet pati Aistė dar gražesnė ir už savo vardą. Anot Dzilbaus, tokios Lietuvoje tik kelios per šimtmetį gimsta.

Aisčiai 1969 – 2014 (treileris) || Garažų Klipai Pristato || 2014

Paradoksas, jog  apie savo atsikūrimą 2014 metais, jie patys  daugiau sužino iš gandų, pokalbių su pažįstamais ir net iš jaunimo, kuris dar ir gimęs tada nebuvo. Dar linksmiau,  jau sulaukė dviejų pasiūlymų koncertuoti ir, visai linksma – dalyvauti Elektrėnų bliuzmenų festivalyje. Tai jau viršijo visus realius ir menamus,  lakią vaizduotę turinčio subjekto, įsivaizdavimus.

O nuoga tiesa tokia, kad keletas pagyvenusių vaikinų susinešė keletą trofėjinių gitarų, įvairių flanžerių, boosterių, įsigijo Ludwig drumsus, ieško Hammond‘o vargonų ir jau kažką bando brazdinti.  Gal tai Aisčiai? Pasvarstykim kartu: Romas Stankevičius, vienas iš grupės lyderių  ir gimęs groti bass gitara, daug nuveikė, kad grupė Vilniuje LT ryšininkų apžiūroje 1973 laimėtų pirmąją vietą. Gintautas Dzilbus Unguraitis Aisčiuose su pertraukomis grojęs nuo 1970 iki 1982. Valentinas Chlevickas, rimtas gitaristas ir vokalistas, architektas, prie Aisčių prisijungė nuo 1976.  Romas Jurgelevičius užtikrintai atstovauja savo brolį, Valdą, pirmąjį Aisčių bosistą, jau iškeliavusį Anapilin. Tiesa Romas muša būgnus ir jam, atrodo, sekasi. Ir buvęs Aisčių gerbėjas, dabar pavyzdingai stengiasi pritapti prie veteranų – Vytautas “Styga“ Palubinskas. Jie laukia prisijungiant bene svarbiausios personos – Alvydo Jegelevičiaus. Tai jis, lyderiaudamas grupėje, 1971 pasiekia pirmą pergalę konkurse Vilniuje, nurungdamas tuometinius grandus vilniečius “Gėlių vaikus“ su Stasiu Daugirdu priešakyje. Toje pačioje salėje Vilniuje, ką Romas Stankevičius padarė pora metų vėliau. Vaclovas Kazlauskas, ilgametis grupės solistas ir būgnininkas taip pat artimiausiu laiku žada apsilankyti repeticijoje. Viktoras Jonkus taip pat turėtų pasirodyti proginiame koncerte ir suvirpinti dar orginalios Aisčių bosinės gitaros stygas. Viktoras ją išsaugojo, lyg žinodamas, jog dar gali prisireikti. Su Rimgaudu “Bimbe“ Drumžliu kol kas nepavyko susisiekti. Kitus prašome atsiliepti.

Aisčių geneologinis medis ir grupės narių aktyvios veiklos metai. Kai tik pastebėsite netikslumus ir komente tai parašysite, nedelsiant patikslinsime.

aisciu-GENeALOGIJA

 

Nuo 1969 iki 1974 Aisčiai koncertavo, dalyvavo konkursuose, vėliau susibūrė Nemuno restorane, o nuo 1978 – Žuvinto restorane. Publika sakydavo: jūs čia rengiate koncertus ir todėl mes nuolat čia. Daugiau apie šį laikotarpį skaitykite glūkoiduose. “Nemune“ vykdavo tikri koncertai ir publikos atsiliepimai buvo ypač palankūs. Vykdavo jam sesijos, kai grodavo visi buvę aisčiai, kolegos iš kitų grupių ir svečiai. Lygiagrečiai Viktoras ir Gintas grojo Statybos tresto vokaliniame-instrumentiniame Adolfo Juzumo vadovaujamame  ansamblyje (VIA) ir koncertinė veikla buvo ne mažiau aktyvi, nei Aisčių prieš keletą metų. Vacys grojo Romo vadovaujamuose Vyno gamyklos, vėliau Medvilnės kombinato VIA, kur dalyvavo konkursuose Lietuvoje ir nugalėdavo arba tapdavo prizininkais, daug koncertavo. Beje Romualdo Stankevičiaus vadovaujami muzmenai pasiekė visų laikų profesionaliausią muzikinį skambesį mūsų kukliame provicijos miestelyje. Bet apie tai turėtų būti atskira studija glukoiduose.

 

Istorinis Alvydo Jegelevičiaus dokumentas apie Aisčius, surašytas apie 1973 metus. Šį almanachą saugo Viktoras Jonkus, vienintelis iš Aisčių  nuėjęs kelią nuo grupės susikūrimo 1969 iki kolapso 1982.

Yra netikslumų, pavyzdžiui,  trečiame lape rašoma “Valdui išėjus, į ans. atėjo gerai pažįstamas Gintas Unguraitis“. Beje, kai dokumento autorius dar tarnavo rekrūtuose, tai Gintas JAU grojo Aisčiuose kartu su Valdu (čia dvi foto, kurios tai patvirtina) ir jau vėliau, prisijungus Alvydui,  buvo liudininku bei dalyviu scenos, vykusios III pašto aukšte, kai Valdui teko palikti grupę.

aisciai-irodymas-0Visiška analogija kaip atsitiko su Sidu Barettu iš Pink Floyd. Ir priežastys panašios. Tik negalvokite, kad Aisčiai lyginasi su pinkais. Jiems iki Pink Floyd šešėlio tiek toli, kaip nuo čia iki Honkongo. Tačiau būkime kuklūs ir išdidūs – džiaukimės ką turėjome ir ką dar žadame nuveikti.

Istorija renkama po trupinį ir tikslinama, todėl šis procesas gali būti begalinis. Ateityje reikėtų analizuoti Aisčių grotą muziką, pavyzdžiui vertinant kas BLOGIAU: harmonizuotos Gorbulskio užstalės dainos ar užsienio grupių koverių grojimas. Gal veringiausi – savi gabalai?

Šiandien jie turi svajonę. Mielai pagrotų Lino Jakštonio autentiškai atstatytoje Miesto Sodo ploščiadkės scenoje, kurioje skambėtų porą Aisčių ankstyvųjų hitų, pora šiandieninių kūrinių, pora Alvydo Jegelevičiaus, gal maestro atgaivins kažkodėl primirštą songą “Šeštadienį šeštą valandą“, pora Vaclovo Kazlausko anų laikų hitų. Ir koncerto siurprizas turėtų būti Alytaus veteranų veterano Vladimiro “Žoros“ Bondarevo pasirodymas. Akomponuotų Aisčiai.

Tokia ateities vizija.

Daugiau apie AISČIUS::

Klausykite FM99 apie roko pradmenis Alytuje
Žiniasklaida apie Aisčius
Aisčių istorijos fotogalerija
〉 Aisčiai: Rimgaudas Drumžlys prisimena
〉 Vienos dienos kronika (3): RESTORANAS
Vilniaus alytiškiu klubas ir Aisčiai
„Lietuvos roko pionieriai“ rašo apie „Aisčius“
 Apie Aisčius knygoje “Lietuvos rokas”
〉 Alytaus muzmenai 1960 – 1980. O kur Airija, Svaras 409?

Alytaus gimtadienis 2013 [rock‘o reikaliukai]

RIMTAI IR BE EMOCIJŲ

Alytaus gimtadienio šventės metu dėmesys krypo į vietinių rockmenų pasirodymus. Tai R.Vymeris (ex ,,Svaras 409″), A. Jegelevičius (ex ,,Aisčiai“), A. Abromavičius (ex ,,Heraldika“),  A. Sikorskis (ex ,,Vynas“), Alytaus roko lyga „Laiko sala“, Moonshine, dar kai kurie svečiai.

Koks įspūdis. Kas tuos įspūdžius akumuliuoja? Jei tai žmonės VISĄ savo gyvenimą klausę, kolekcionavę Deep Purple ar Nirvana, Iron Maiden ar Oasis, matę krūvas koncertų DVD ar gyvai– jie dažnai turi supratimą apie hard&heavy muziką. Gyvas pavyzdys šventėje: susitinkame   melomaną Valių Stadulį, ką tik iš Vokietijos, kur dvi paras kaifavo  rocko fiestoje, kurioje dalyvavo Europe, Whitesnake, Journey ir kiti grandai. Ką gali Valius pasakyti apie Alytaus sproginėjančius garsus? Jis tik nusišypso ir kukliai patyli. Ta tyla ir yra pirmas vertinimas.

Kitas epizodas. Dzilbus, jau besibaigiant grupių pasirodymams, klausia Valentiną Chlevicką (gitara, vokalas, muzikos kolekcijos, grojęs su Kęstučio Antanėlio grupe Vilniuje su exAisčiais ir begale kitų): na, Valiau, koks įspūdis, kaip grojo, kas patiko-nepatiko? Valius kiek patylėjęs: –  žinai, aparatūra tikrai neblogai skamba…

Vertinti mūsų vietinius šaunuolius, lyginant juos su Led Zeppelin, labai NEGARBINGAS užsiėmimas, todėl toliau juos tik girsime.

NUOŠIRDŽIAI IR SU EMOCIJOMIS

Pagarbą reikia atiduoti exAisčių vadui Alvydui A. Jegelevičiui, padėkoti už pasirodymą ir priminimą, jog būtent “Aisčiai“ Alytuje 1969 įpūtė pirmąjį rocko j o n v a b a l į. Kai “Aisčiai“ grodavo koverius iš grupių Ten Years After, Chistie, Manfred Man, CCR, liepsnojo scenos užuolaidos Prienuose, lūždavo salės Alytuje ar Elektrėnuose. Tai fanų darbas, jie net lydėdavo grupę koncertų metu, kaip kokie Manchester United F.C. futbolo klubo gerbėjai. Tada tokia muzika buvo kažkas negirdėto ir gaivaus.

Šiandien, klausant exHeraldika Andriaus Abromavičiaus gitarinius papjaustymus ar Ričardo Vymerio atliekamus gabalus, suvoki, kad rock‘o reikaliukai ženkliai pasistūmėjo į priekį. Tai DŽIUGINA. Pora savaičių anksčiau, šalia Žaliosios mokyklos pasirodė grupė iš Austrijos (matysite filmuke). Vyrukai sugrojo tiksliai ir subalansuotai. Tai tikra hardrocko klasika. Jokio jovalo.  Dar matėme ir girdėjome Moonshine su Gabriele Dzekunskaite. Glukoidų verdiktas: tai Alytaus rock‘o viltis. Gabrielė parodė, kad ladies in rock gali ne mažiau už patikrintus rockmenus. Esi šaunuolė. Dar pagyrimas Moonshine gitaristui. Gaila, nežinome Tavo vardo ar bent niko (tikimės, komentuose kažkas vis tik parašys), bet linkime Tau savo Fender Stratocaster‘iu  daryti taip kaip Ritchie Blackmore, daryti geriau už Ritchie.

rocko_reikalai

DALYVIAMS IR GERBĖJAMS

Filme matysite Alytaus grupių beveik visus penktadienio pasirodymus. Ten bus dar daugiau vertinimų, tad neužsigaukite, jei kas ne taip. Tobulumui nėra ribų. Roma irgi nepasistatė per dieną. Ir neužsilenkite iš laimės, jei sulauksite pagyrų.

Rock’o reikaliukai || kamera ir montažas  Dzilbus || Trukmė 00:10:17

Alytaus muzmenai 1960 – 1980. O kur Airija, Svaras 409?

Gražu, kai apie pirmąją Alytaus roko grupę “Aisčiai“ rašo jau antroje enciklopedijos požymių turinčioje knygoje, bet ar teisinga būtų primiršti kitas, taip pat Alytų garsinusias grupes? Šiame poste skelbiame dalelę istorijos, kurią Alytaus senieji muzikos veteranai atplėšė iš savo prisiminimų  ir padovanojo glūkoidams. Tai būgnininkas Jonas Miliauskas, saksofonininkas, dainininkas Žora Bondarevas ir sintezatorių entuziastas Juozas Muzikevičius.

baras_zalias

valdas_ogijenkoKĄ TIK GAVOME LIŪDNĄ ŽINIĄ, KURIĄ PRANEŠĖ ALDONA MARCINKEVIČIENĖ, JOG DAUGŲ GATVĖS KAPUOSE SUPILTAS NAUJAS KAUBURĖLIS SU UŽRAŠU

VOLDEMARAS OGIJENKA  1956 – 2013.

VALDAS GROJO SU ALYTAUS GRUPĖMIS, BŪGNUS MUŠĖ IR “HIPERBOLĖJE“.

baras_zalias

Tai, kad Alytaus muzikantų galerija pildosi, rodo, kad patys ir esame savos istorijos kūrėjai ir metraštininkai. Tai tam tikros rūšies savitarna. Arūnas Lepeška papasakojo kaip nuosekliai ir primygtinai prašė Joną Miliauską, vieną pirmųjų Alytaus būgnininkų, pasidalinti nuotraukomis su glūkoidais. Jonas Miliauskas grojo kultūros namuose (ir ne tik), vadovaujant Jonui Paviloniui. Tai ir Viktoro Jonkaus (Aisčiai) kolega pagal motociklų “Jawa“  liniją. Jonas Miliauskas su savo Jawa sugebėjo tada ir Krymo pusiasalį Juodojoje jūroje pasiekti.

gongalvis_2-moldova

»» Jonas Miliauskas Moldovoje 1967. Kažkas pajuokavo, kad Trowos barabanams labai tiktų šio mielo gyvūno oda…

Tai jis Vaclovui Kazlauskui (Aisčiai) parodė pirmus bembų breikus. Dėkojame Jonui už foto, kurios sugulė į muzmenų galeriją.
Žora Bondarevas dar kartą revizavo savo fotovizualinius resursus ir surado vertų prisiminti epizodų iš laikotarpio, apimančio pasirodymus mašinų gamyklos klube, kultūros namuose ir koncertinės išvykos į Liepoją (Latvija). Jo surastos nuotraukos taip pat jau galerijoje.
Šių abiejų veteranų pateiktose fotonuotraukose rasime maestro Joną Pavilonį, V. Zokienę, Vidą Balyną, Vytą Pisaravičių, Liudą Vaitkų, Tanią Baranauskienę ir Vytautą Kaupinį (gaila, jų abiejų jau nėra gyvųjų tarpe) ir kitus.

gongalvis_kulturke

»» Jonas Miliauskas, Jonas Pavilonis, Žora Bondarevas, Algirdas Jasionis,  Liudas Vaitkus

Dar vienas įdomus faktas mūsų muzikiniame gyvenime. Juozas Muzikevičius sintezatoriui, jau tapusiam  legenda „Korg i3“, yra sukūręs visą tembrų paletę. Naturalu, kai muzikantai ekspermentuoja. Šį kartą Juozo sukurtais tembrais pasinaudojo muzikantas-vakarietis Denny Flynn ir kaip padėką, atsiuntė  CD su savo autografu. Daugiau apie Juozo veiklą rasite čia.

Denny_Flynnn

»» Šiame kompakte Denny Flynn naudojo Juozo Muzikevičiaus sukurtus KORG tembrus

Skaitytojo laiškas:

Sveiki,

Nesenai vienas jūsų bičiulis užsiminė apie Jūsų puslapį, kuriame suradau foto, kurią prikabinau.
Jeigu yra noras patikslinti duomenis, tai vienas iš nuotraukoje užfiksuotų muzikantų pagelbėjo.

Pagarbiai, Virginijus Jurkonis

44_elektros tinkla_sepia

»» Iš kairės į dešinę: 1. Smolskytė (vokalas), 2. Juozas Stasionis (akordeonas, klavišiniai, vokalas), 3. Justinas Lukoševičius (gitara, vokalas),4. Juozas Meisneris (klavišiniai, vokalas, vadovas), 5. Alfredas (Valdas) Bielskus (bosinė gitara), 6. Valė Orlova (vokalas), 7. Gintautas Makauskas (mušamieji).

Žora Bondarevas dar surado vertingų nuotraukų žyminčių 1965 – 1980 laikotarpį . Vienoje atpažinsite “Nemuno“ restorano senbūvius (apie 1965), grojusius dar iki “Aisčių“ dešimtmečio. Vis tik įdomi foto, kurioje groja Silvos, Kaupo ir Žorkos žmonos. Gaila neišliko audio …. Daugiau Žoros fotografijų rasite Muzmenų galerijoje

tratas

LIEPOJA2

(Nukrypimas). Norisi paminėti vieną muzikinę veiklą, nepelnytai bandančią išsprūsti iš atminties. Apie 1980 metus pramogauti vakarais galima buvo “Vaivos“ kavinėje ir “Žuvinto“ restorane. Gyva muzika. Tai dviejų grupių, nuožmiai konkuravusių Alytaus pramogų pasaulyje kova. Tai Ginto Pikūno komanda iš Vaivos kavinės ir exAisčiai (Viktoras Jonkus, Gintas “Dzilbus“ Unguraitis, Vacys “Septynios arklio jėgos“  Kazlauskas, Valentinas Chlevickas ir Dainius Prusevičius), tuomet užėmę strategiškai svarbiausią miesto tašką – Žuvinto restoraną. Jeigu “Vaivoj“ Kęstas sudainavo Elton John’o – “Daniel“, tai exAisčiai turi atsakyti Valiaus Chlevicko “Jumpin‘ Jack Flash“ (Rolling Stones). Vieni pas kitus retkarčiais svečiuodavosi, o tai įpareigodavo konkurentus muzikuoti pasitempus. Tą vakarą, kai prie tolimo stalo Žuvinte aplipusi jų gerbėjų sėdi “Vaivos“  komanda , scenoje exAisčiai priversti negroti niekalo, groti tik gabalus, kuriuos jau atidirbę, dar gali išmesti kažką specialaus, kad ir “I Shot Sheriff“ pagal Ericą Claptoną ir dar reggae stiliuje. Aišku, apie tai galima būtų daug parašyti, tik reikia užsivesti. (Nukrypimo pabaiga)

vaiva kavine

»» Ginto Pikūno (centre) komanda (“Vaivos“ kavinė) apie 1980 metus.  Kairėje matote nuolatinį glūkoidų sueigų dalyvį bosistą Vytą “Stygą“ Palubinską. O Gintui sakome: kada, pagaliau,  atvažiuosi prie Glūko, dar ir Dainių (prapuolenį) atsivežk (Dainius Prūsevičius – dešinėje) ir Dzilbaus Laimos klasiokę Romutę Skumanaitę (antra iš dešinės) nepamiršk pakviesti.

Grįžkime prie pagrindinės minties. Žinome, kad glūkoidus skaito bent du tos grupės nariai: Gintas Pikūnas ir Vytautas “Styga“ Palubinskas. Todėl abiejų ir prašome pasidalinti su glūkoidais atsiminimais apie grupės narius, svarbius arba specialiais ypatumais persunktus grupės veiklos epizodus.

Logiška fotogalerijos tęstinumo idėja rutuliojasi į elementarų klausimą: ar tik Aisčiai, kultūrnamio, Vyno gamyklos, Medvilnės kombinato, Šiluminių tinklų, Statybos tresto muzikantai formavo estrados ar roko veidą Alytuje. Taigi, kad ne. Airija su Darium Mileriu-Nojum, Svaras 409 su Ričardu Vymeriu, dar kažkas. Kas tie “dar“?  O jie tikrai buvo, yra ir mes tai žinome. Tad pasidalinkime tuo ką žinome. Rašykite į  Glūkoidų paštas
_Vynas-Airija-Aisciai-Sekspyras

»» Darius Mileris-Nojus (“Airija“) – dešinėje-viršuje su kolegomis miesto šventėje 2008. Vytauto Stanionio nuotr.

Ar negali būti taip, kad undergrounde kažkas dabar kuria šedevrus, tik lieka inkognito, nes neturi turtingo strateguotojo, todėl daro sau ar  kukliam gerbėjų ratui. Taigi mintis ta: visi turintys info, galintys ir norintys suteikti informaciją apie Alytaus grupes nuo 1980 metų iki šių laikų – YPATINGAI PAGEIDAUJAMI apsireikšti glūkoidų svetainėje. Nuotraukos, bent trumpi grupių veiklos aprašymai – tai ir būtų ta svarbi info, kuria čia mielai pasidalinsime.

„Lietuvos roko pionieriai“ rašo apie „Aisčius“

Tai jau antroji knyga apie Lietuvos roko muzikos pradmenis Lietuvoje, kurioje minima Alytaus grupė ”Aisčiai”. Pirmoji – Mindaugo Peleckio ”Lietuvos rokas” (2011). Miela, kad tokie minienciklopediniai rašiniai pasiekia dar gyvus to laikmečio muzikantus. Sovietmečiu tokie reiškiniai kaip roko muzika ar hipiai egzistavo tik undergraunde. Tada apie knygą šia tematika geriau nesvajoti, o informacijos buvo tiek, kiek jos išsiverždavo pro tarybinio jaunuolio moralės ir kultūros sargų saugyklų plyšius.

Pora laiškų į glūkoidų pašto dėžutę apie įvykį.

Džiugu, kad Roko Radzevičiaus knyga apie LT roką jau pasirodė ir neužilgo bus knygyne, bet internetu žymiai pigiau – 30 Lt. Džiaugiuosi, kad ir mūsų “Aisčių” muzikinė veikla čia paminėta. Šaunu.   Alvydas A. Jegelevičius

Noriu pasidžiaugti, kad knyga „Lietuvos roko pionieriai“ jau yra. Labai dėkoju visiems jums už skirtą laiką. Knyga gavosi tikrai stora – 463 psl. Tik, gaila, visiems knygos padovanoti negalėsiu. Tad tuos, kas gali, kviečiu ją  įsigyti mūsų el.parduotuvėje.  Netrukus ji pasirodys ir knygynuose. Rokas Radzevičius

Skaitykite dar tik rengiamą tekstą apie “Aisčius“ Roko Radzevičiaus knygoje „Lietuvos roko pionieriai“ (tekstas netaisytas, foto įterpta mūsų). Alvydas A. Jegelevičius kukliai nutyli savo pastangas informacijos apie “Aisčius“ skleidime, tačiau paplokime jam už iniciatyvą ir taip bent virtualiai pagerbkime “Aisčių “ grupės lyderį.

roko_pionieriai

„Aisčiai“ (Alytaus)

Alytaus Ryšių mazgo (gal tiksliau ir paprasčiau – Alytaus pašto rock (big-byto) grupė ?) tarybiškai vadinta kaip instrumentinis – vokalinis ansamblis „Aisčiai“ gyvavo 1968 – 1976 m., vadinamas pirmąja Alytaus roko grupe.

Pirma Aičių rock grupės sudėtis: Viktoras Jonkus „Vikcius“ – bosinė gitara, solinė gitara, pirmas ans. vadovas; Valdas Jurgelevičius „Valdukas“ – bosinė gitara; Rimgaudas Drumžlys „Bimbė“ -, gitara, vargonai, vokalas; Jonas Miliauskas – mušamieji; Lionė Navickaitė – vokalas;

aisciai_69

1969 -spalis. Tai gali būti pati pirmoji Aisčių nuotrauka. Grupės įkūrėjas – Viktoras Jonkus, prie “bembų“ – Simas Simanavičius.  Pirmąjį Aisčių logo trafaretą pagamino  fotografijos autorius Genius Vnarauskas. Geniaus Vnarausko fotoarchyvas 

Grupės palaikytojai – Shmuel Tatz-Mulė, Seilius, Pilvelis, Bondarevas-Žora.

Vėliau į grupę įsiliejo ir „Aisčių“ vardo krikštatėvis, būgnininkas Stasys Simanavičius-Simas ir Gintas Unguraitis-Dzilbus (gitara, klavišiniai, vokalas).

Alvydas Jegelevičius-Jegelė (solo gitara, klavišiniai, solistas) Aisčiams vadovavo 1970-73 m.;

aisciai_3_slide

Alvydas Jegelevičius kairėje. Iš pašto veža aparatus į  restoraną “Nemunas“, kuriame jie grojo beveik dešimtmetį. 

Romas Stankevičius – bosinė gitara, klavišiniai, Aisčių vadovas nuo 1973-76;

aisciai_slide_8

1975. Romas Stankevičius stovi kairėje . Centre Dalia Meisnerytė

Gintas Unguraitis – Aisčiams vadovavo iki 1977m.

aisciai_slide_11

 

bimbe

Rimgaudas Drumžlys-Bimbė pirmas kairėje. 1973

 

Rikantas Lilis – solistas-vokalistas, gitara;

 vacius-6

Rikantas Lilis antras iš dešinės . “Aisčiai“  išdykauja. Su Janna. 1974 repeticijų salė pašte.

Dalia Meisnerytė – solistė-vokalistė;

Svetlana Serioginatė – solistė-vokalistė;

aisciai_4_slide

Visi trys aukščiau minėti dirbo LTSR Valstyb. Filharmonijoje.

Onutė Patackaitė – solistė-vokalistė, pranešėja;

Janina Jegelavičiūtė – solistė-vokalistė

Vaclovas Kazlauskas – solistas-vokalistas, mušamieji;

muzmenaivacius-5

Vaclovas Kazlauskas. Už jo poetas, bardas Albertas “Šekspyras“ Antanavičius  – niekada nevengdavo “Aisčių“ 

Ir prie Aisčių prisišlieję atlikėjai iš kitų Alytaus grupių

Algis Jakutis – solistas-vokalistas.

jakutis

1980.  Dainuoja Algis Jakutis. Drums – Valdas “Vatuvkė“ Ogijenko, dešinėje su akordeonu “Abramo“. Juozo Muzikevičiaus fotoarchyvas.

Valentinas Chlevickas – vokalas, gitara;

aisciai_slide_17

Valentinas Chlevickas (dešinėje) su Gintu Unguraičiu-Dzilbum 1982

Romas Vaitkevičius „Cvekas“ – vokalas, gitara;

cvekas

1972. “Kūrikai“: Vidas Lubauskas, Liudas “Bulka“ Bulkevičius,  Algis Verbauskas. Aukščiau –    Ričardas Čmieliauskas, Romas “Cviakas“ Vaitkevičius, Jonas Ptakauskas. Aldonos Marcinkevičienės fotoarchyvas 

Dainius Prusevičius – mušamieji;

aisciai_21_slide_cr

Dainius Prusevičius pas Dzilbų kieme 1981

[‘Aisčiai’]

Grupė susikūrė 1969 m., globojama Alytaus pašto viršininko ir grupės bosisto Viktoro Jonkaus tėvo, Juozo Jonkaus. „Aisčiai“ įsikūrė Alytaus pašto pastato trečiajame aukšte buvusioje salėje. Juozui Jonkui tai buvo gana rizikinga, nes laikotarpiu savo organizacijoje priglaudė grupės narius, kurių muzika turėjo maištavimo požymių.

Gintas Unguraitis:  „Aisčiai“ pirmieji, galima sakyt, pabandė roko muziką grot, gal ta muzika į roką nebuvo labai panaši… Tokios muzikos dar niekas nebuvo bandę grot. Buvo grojami koveriai. Dar nebuvo tokios roko muzikos, kurią būtų bandę patys kurt ir grot“ 

Pavojus buvo juntamas ne tik dėl grojamos muzikos, bet ir dėl paties grupės pavadinimo. Po pirmosios reklaminės „Aisčių“ koncerto afišos, kurioje buvo parašytas ir grupės pavadinimas, pasirodymo, Alytaus pašto grupė buvo dėl jo kritikuojama. „Aisčiams“ buvo teigiama, jog jie neturi teisės taip vadintis, todėl vėlesniuose koncertų skelbimuose buvo rašoma tik „Vokalinis – instrumentinis ansamblis“.

Pirmasis „Aisčių“ koncertas Alytuje įvyko 1969 m., po bene daugiau nei pusės metų repeticijų, tačiau jau prieš tai grupė spėjo apsilankyti Simne, Dauguose, Druskininkuose, Marijampolėje (tuometiniame Kapsuke). 1970 m. muzikantų veikla išsiplėtė – pradėjo dalyvauti įvairiuose konkursuose. 1970 m. gruodžio mėn. pradžioje Vilniaus Ryšių darbuotojų klube vyko pirmoji respublikinė ryšių įmonių meno saviveiklos kolektyvų apžiūra. Šioje apžiūroje „Aisčiai“, nors ir neseniai susikūrusi grupė, laimėjo pirmąją vietą rajonų kategorijoje. Taip pat buvo pripažinti „absoliučiai geriausio respublikoje“ vokalinio – instrumentinio ansamblio vardu.

Gintas Unguraitis:  „Konkurentai buvo „Gėlių vaikai“, aišku, mums ta pergalė nelabai dūšioj gera, mes vis tiktai grodavom tokią lietuvišką muziką, kuri vadinosi „estrada“. Nors gal ir pažangiai, tobulai tie dalykai būdavo atlikti, bet Stasio Daugirdo kūryba jau buvo ta, kuri vadinama „tikra“- jie patys kurdavo dainas, aranžuodavo, prasmingi tekstai… <….> Nors ir didžiuodavomės, bet žinodavom, kad ta pergalė nebuvo pelnyta“

Grupės repertuare skambėdavo įvairi muzika – tiek lietuvių bei tarybinių kompozitorių, tiek ir aranžuotų lietuvių liaudies ir užsienio kompozitorių dainos. 1970 m. prie grupės prisijungus jos naujam vadovui Alvydui Jegelevičiui, „Aisčių“ repertuaras pasipildė    ir jo kūrybos  dainomis – „Tik sapne“, „Žaliosios akys“, „Tu lauk manęs“ (visos trys alytiškio A.Saulyno tekstais), ir kitomis. Kai kurie grupės nariai jau buvo ragavę muzikos mokslų muzikos mokyklose  arba turėjo bent tam tikrus muzikinius pradmenis, todėl tų laikų garsių grupių (Monkies, Christie, Ten Years After, Manfred Mann) koverius iš klausos atkurti „Aisčiams“ nebuvo sunku – pavykdavo išmokti ir gitarų akordus, ir boso partijas, ir kt.

Igoris Riabovas:  „Aisčiai“ buvo muzikantų kalvė.“

„Aisčiai“  ne tik grojo, taip pat pasižymėjo ir „šviesos muzika“ – ant galinės scenos sienos buvo projektuojamos trijų spalvų (geltonos, žalios, raudonos arba mėlynos, žalios, raudonos) šviesos, mirksinčios ritmiškai į taktą. Įdomu tai, jog pateikdama Lietuvos trispalvės simboliką „šviesos muzikos“ metu, grupė neturėjo politizavimo idėjų. Valdžia dėl naudojamų šviesos spalvų priekaištų taip pat nereiškė.

Alvydas Jegelevičius: „Mes nepolitizavom ir valdžioj neieškojom priešų. Muzikos artumas buvo neginčijamas, tai buvo tas įspūdis,kai tu jauti, kad dainuoja bičiulis šalia, ne operos solistas arba ne rafinuotas estrados ideologizuotas atlikėjas su kauke veide <…> Artumo jausmas ir buvo demokratijos ir laisvės požymis, adekvatus tavo sielai.“

Grupėje „Aisčiai“ skirtingu laiku grojo nemažai muzikantų. Kai kurie jų „išėjo“ į profesionaliąją sceną, tobulėjo, kai kurie pasuko kitais keliais. Laikui bėgant „Aisčiai“ pradėjo  skalaidytis – grupės nariai pasklido po kitus Alytaus estradinius ansamblius, arba išvažiavo mokytis, dirbti  ir gyventi į kitus miestus.

2009. “Aisčių“ pasirodymas po 40 metų. Romas, Alvydas ir Gintas miesto sode. Geniaus Vnarausko fotoarchyvas 

aisciai_2009

Parengta remiantis:

  1. Liudo Ramanausko interviu su A. Jegelevičiumi, I. Riabovu ir G. Unguraičiu (FM99);
  2. Komunistinis rytojus, 1970 lapkričio 7d., Nr. 132;
  3. Komunistinis rytojus, 1970 gruodžio 22, Nr. 151;
  4. Darbo vėliava, 1970 lapkričio 19 d. Nr. 137;
  5. www.glukoidai.wordpress.com
  6.  M.Peleckis-Kaktavičius, Rokas vienija, Mintis, 2011, Vilnius
  7. R. Radzevičiaus  interviu su A. Jegelevičiumi 2012 10 02

“Aisčių “ foto galerija:

galera_aisciai1

Apie Aisčius knygoje “Lietuvos rokas“

Alvydas A. Jegelevičius, vienas “Aisčių“ lyderių, parengė trumpą apžvalgą apie grupę. Visa tai įtraukta į Mindaugo Peleckio knygą “Lietuvos rokas“. Tai Alvydo dovana ir glūkoidų susitikimų 30-mečiui.  

Idėja – Mindaugas Peleckis. Pagrindiniai bendraautoriai – Lukas Devita ir Z’EV (Stefan Joel Weisser). Taip pat – Gediminas Kajėnas, Vituolis Joneliūnas, Simonas Bendžius, Akvilė Šustavičiūtė, Gintarė Čiuladaitė ir šviesaus atminimo Šiaurys Narbutas. Knyga pasirodys 2011 m. birželį. Gali būti, kad ji bus pristatyta ir Alytuje. Knygoje paminima ir apžvelgiama, aprašoma daugiau kaip 1100 grupių ir muzikantų, joje rasite daugybę interviu, taip pat muzikologinių straipsnių, esė, reportažų, albumų recenzijų, prisiminimų. Aptariamas visas Lietuvos roko laikotarpis nuo 1960 m. kovo 8-osios, kai gimė grupė “Vairas“ iki 2011 metų. Taip pat kalbama apie ištakas – pirmieji lietuviški įrašai daryti dar 1908 metais. Esminė knygos idėja, žymima šūkiu “Rokas vienija!“, turi dvi prasmes: muzikologinę (visi stiliai tarpusavyje susiję, todėl, kalbėdami apie roką, negalime pamiršti ir estradinės muzikos, klezmerių grupių, klasikos, džiazo, etnografinės, liaudies muzikos) ir visuomeninę. Tikimės, kad ši knyga padės suvienyti žmones iš skirtingų epochų, muzikinių stilių; niekas neturi būti užmirštas; žinoma, tobulų knygų nėra, tad visi skaitytojai mielai kviečiami diskutuoti Facebook’o grupėje “Knyga “Lietuvos rokas“, taip pat rašyti prisiminimus, pastabas, kritiką, informaciją, siųsti įrašus, fotografijas adresu mindaugas.peleckis@gmail.com

ALVYDAS A. JEGELEVIČIUS

„Aisčiai“ (Alytaus pašto grupė – 1968-1977)

Alytaus ryšių mazgo grupė (vokalinis instrumentinis ansamblis) – VIA pagal tuometinį sąjunginį ir profsąjunginį statusą, buvo sumanytas ir įkurtas Viktoro Jonkaus-Vikciaus, pirmo  „Aisčių“ vadovo, sujungusio į viena ir garso techniką ir gitarinę muziką. Kartu su Valdu Jurgelevičium-Valduku Viktoras pasigamino pirmas savadarbes elektrines gitaras ir pradėjo groti, eksperimentuoti. 1969 m. Alytaus mašinų gamyklos klubo šokiuose įvyko pirmas garsus „Aisčių“ pasirodymas. Raudonais „čebatais“ avėdami į sceną išėjo – Viktoras, Valdukas ir dar du muzikantai – Rimgaudas  Drumžlys-Bimbė (vargonai, gitara, vokalas), būgnininkas Jonas Miliauskas ir vienintelė mergina, mašinų g-los dainininke Lionė Navickaitė. Tą įsimintiną vakarą garsiausiai nuskambėjo grupės atliekama liet. l. daina rock stiliuje „Atvažiavo meška“ kartu su vyresniu grupės bičiuliu Mule (Smuel Tatz). Jis su A. Jusioniu, K. Pilveliu, P. Seilium ir Žorka Bondarevu jau seniau „ruošė dirvą“ Aisčiams. Taigi – stipri pradžia jau buvo padaryta ir neužilgo į grupę atėjo ir „Aisčių“ vardo krikštatėvis, būgninkas Stasys Simanavičius-Simas ir Kauno KPI studentas, „cikras alyciškis“ Gintas Unguraitis-Dzilbus (gitara, vokalas). Tuoj pat buvo sukurtas kitas „Aisčių“ topas – iš Valduko senos plokštelės nurašyta ir naujai aranžuota „Arielkytė“. Grupės globėjais tapo Viktoro tėvas – pašto viršininkas Juozas Jonkus (techninė bazė) ir pašto profsąjungos pirmininkė O. Seriogina (administravimas). Tais laikais „Aisčiai“ buvo gana gerai aprūpinti gitaromis ir kita būtina technika, o jei ko trūko – Vikcius su Valduku pasidarydavo patys, net šviesos muziką sukūrė ir pagamino. Grojant, spalvos – geltona, žalia, raudona – pulsavo ant sienų, bet niekas tada taip ir neįsigilino į tų spalvų reikšmę (!) 1970 m. iš „vaisko“ sugrįžo Alvydas Jegelevičius-Jėgelė ir „Aisčiai“ pradėjo kantriai zubrinti Alvydo nurašytas populiariausias pasaulio grupių, kurios dažnai skambėdavo per Radio Luxembourg, dainas. Radosi kita kokybė, kuri Ryšių Ministerijos rengiamose respublikinėse grupių konkursuose net keletą metų iš eilės „Aisčiams“ atnešė pirmas vietas ir laureatų vardus, nors tarp konkurentų buvo ir „Gėlių vaikai“, K. Antanėlio ir kitos žinomos tais laikais grupės. Vėliau Telšiuose „Aisčiai“ buvo apdovanoti ir Žemaitijos taure, o Alvydas – geriausio instrumentalisto prizu, tačiau visiems pats mieliausias apdovanojimas buvo liaudies menininko, alytiškio V. Seriogino sukurti ir pagaminti  “Aisčių „ medaliai. Jais pasipuošę „Aisčiai“ koncertavo, nors, kai kur patriukšmaudami, susilaukdavo ir tarybinių priekaištų, bet spaudoje būdavo kartais ir pagiriami ne tik Dzūkijoje, bet ir Žemaitijoje, didžiuosiuose miestuose. „Aisčių“ fanų tarpe buvo ne tik daugelis tos kartos alytiškių, bet suvažiuodavo jaunimo ir iš Kauno KPI, iš Vilniaus Konservatorijos, kitų aukštų mokyklų, kurie lydėdavo „Aisčius‘ net po koncertinius turus. 1971 ir 72m.  „Aisčiai“dalyvavo „Vilniaus bokštuose“, po kurių,1973 m. grupės lyderis Alvydas buvo pakviestas į „Estradines melodijas“, o „Aisčių“ vairą perėmė ir sėkmingai vairavo profesionalus muzikas Romas Stankevičius, vėliau taip pat pradėjęs groti „Estradinėse melodijose“. Paskutiniu „Aisčių“ vardo saugotoju tapo Gintas Unguraitis-Dzilbus ir likę muzikantai pamažu pasklido po kitus Alytaus miesto ansamblius, tačiau „Aisčių“ dvasia dar ilgai gyvavo, ypač – kai vyrai sueidavo pagroti į garsų „Nemuno“ restoraną. Galima pelnytai teigt, kad tais laikais Alytaus pašto grupė „Aisčiai“ savo meniniu lygiu buvo ne tiktai Ryšių Ministerijos sistemos, bet ir respublikinės reikšmės ansamblis. „Aisčių“ šlovė sukūrė ir atvedė naujus gitaristus – V. Pisaravičių-Pisarą, V. Bulkevičių-Bulką, brolius Maniarskus, R. Vaitkevičių-Cveką ir daugelį kitų gabių muzikantų, o taip pat ir grupių. Tais laikais Alytuje buvo tikras populiarios muzikos ansamblių ir grupių sąjūdis. Miesto parke tada grojo, dabar gerai žinomi ir garsūs Vilniaus muzikantai – Vidas Lubauskas ir Algis Verbauskas, bet muzikantai nepastebimai keitėsi. Gaila garso įrašų galimybės tais laikais buvo sudėtingos. Tada „Aisčiuose“ dainavo gana stiprūs vokalistai – R. Lilis, D. Meisnerytė, S. Serioginaitė (visi trys dirbę Vilniaus Valstybinės Filharmonijos estradiniuose ansambliuose), dar V. Kazlauskas, V. Chlevickas ir kiti, o juk „Aisčių“muzikantai savo gabumais ir kruopštumu taip pat nenusileido solistams. Tai buvo gana darnus ir darbštus kolektyvas palikęs savo ženklą ne tik Alytaus, bet ir visos Lietuvos gėlių vaikų kartos laikmetyje.

aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa

Daugiau apie “Aisčius“:

Klausykite FM99 apie roko pradmenis Alytuje
Žiniasklaida apie Aisčius
Aisčių istorijos fotogalerija
Aisčiai: Rimgaudas Drumžlys prisimena
Vienos dienos kronika (3): RESTORANAS
Vilniaus alytiškių klubas ir Aisčiai

AISČIAI  miesto sode. 2009. Reunion.

Lietuvos Big Bito 45-mečio paminėjimas Druskininkuose

2010 m. liepos 24 d. (šeštadienį) puikiame Lietuvos kurorte – Druskininkuose, Pramogų aikštėje, vyks Lietuvos Big Bito jubiliejinis koncertas.
Tai – kartu ir grupės “BASSVIM” įkūrimo jubiliejus, ir M.Suraučiaus kūrybinio darbo 45-metis. Nebe pirmą kartą rengiamas festivalis pritraukia
didelį Lietuvos žiūrovų ir svečių dėmesį.
Sovietmečiu drausta muzika, grupių “AIDA BAND”, „AISČIAI“, “AITVARAI”, “BASSVIM”, “GĖLIŲ VAIKAI”, „GINTARĖLIAI“, “KERTUKAI”,
“METEORAI”, „POLIARIZUOTI STIKLAI“, “RAGANIAI”, „SAULĖS VAIKAI”, „SUN CITY BEAT“, „VAIZBŪNAI“ ir kitų dėka, Lietuvoje paplito praeito šimtmečio 6-7ame dešimtmečiais ir padėjo pagrindą šiuolaikinei pop muzikai. Deja, laikui bėgant, paaiškėjo, kad dėl įvairių priežasčių ta pradinė roko muzikos rūšis neįsitvirtino kaip Lietuvos pop meno pamatas.
Informaciją pateikė Alvydas A. Jegelevičius (Vilnius) ir Kristupas Petkūnas (Kaunas)

Vienos dienos kronika (3): RESTORANAS

Septintame dešimtmetyje alytiškius „Nemuno“ restorane linksmino Kęstas Pilvelis, Zenonas Bulgakovas, Žora Bondarevas, Vytautas Kaupinis, Juozas Navickas, Silvestras Seilius, Juzė Cegelskas, kiti. Jų įnašas į Alytaus subkultūrą nevienareikšmis. Nuo 1970 metų juos pakeitė jaunesni kolegos – “Aisčių“ muzikantai …

Galvos skausmo kur aštuntą dešimtmetį Alytuje praleisti savaitgalio vakarą nebuvo, nes nebuvo ir pasirinkimo. Tie laikai, kai miesto inteligentai vesdavosi savo atžalas į kultūrnamį žiūrėti Valentino Kirlio vaidintą Herkų Mantą jau buvo praėję.  „Nemuno “ restorane publika susirinkdavo iki devintos vakaro, nebent tai būtų uždaras užsakytas vakarėlis ir jau aštuntą šveicorius pro stiklines duris įtaigiai mojuoja ranka neigiamus ženklus, nepalikdamas vilties patekti į vidų. Tik ne muzikantams. Nors, kai naujai priimtas į darbą durų viršininkas karjieros pradžioje dar neatpažindavo etatinių muzmenų, Vacys pravesdavo jam supažindinimo procedūrą: esu Vaclovas Kazlauskas – septynios arklio jėgos, muzikantas, o čia mano kovos draugai – Vycka ir Dzilbus. Šį kartą atleidžiu, bet ryt vakare vartelius atkelk laiku ir plačiai.

restoran_maket
Restorane baro tada dar nebuvo, bet tik įėjus, pirmame aukšte, šalia rūbinės buvo toks bufetas, kuriame  ant kuolų sėdėjo pusamžiai vyrai, įvairiomis dingstimis atitrūkę nuo žmonų, darė po šimtą. Ramus, melancholiškas vaizdelis, staiga bufetininkė, pamačiusi pro lango stiklą  žmogelį, visiems lankytojams praneša: ana, vėl ateina tas, kur po pusantro litro ant galvos pakelia ir negriūna … Taip tiesiai ir be užuolankų visiems ir pasakė. Jau neprisiminsime to čempiono vardo, kuris nustebino net ilgametę patirtį miesto girdyklose sukaupusią bufetininkę, matyt, jis galėjo būti vertas Jurgio Žukausko vario dirbinio – apdovanojimo. Taip, kaip Petras I „apdovanodavo“ girtuoklius.

Salėje keli staliukai jau užimti: Aninė, Petras Visockas, ponas Kaminskas įsitaisę po balkonu, kampe. Tai vyriška kompanija, ir jie čia atėjo tiesiog praleisti laiką, vėliau gal kils kitų minčių. Jie jaučiasi laisvai, kalba garsiai ir tai šiek tiek disonuoja su vis dar ramia restorano aplinka. Ant stalo – tradicinis repertuaras už 10 rublių: burbuliukas su moonshainu, ąsotis gaivos ir nerealaus dydžio karbonadai, kurie niekaip nesutelpa į dviejų delnų dydžio lėkštę. Dar žalieji žirneliai, kurių parduotuvėje nenusipirksi, nebent būtum kompartijos ar kitos išrinktųjų kastos narys. Būtinai fri-bulvytės, kurias visi labai mėgo. Ir kažkodėl kelios juodos duonos riekelės.

Ant pakylos sėdi dvi porelės, apsirengę tvarkingai, vaikinukai mandagiai patarnauja mergytėms –  jie „kietuoliai“, nes į restoraną atsivedė panas. Keturi stalai ant pakylos sustumti į krūvą,  pagražinti baltomis medžiaginėmis servietėlėmis, nukrauti šaltais užkandžiais – kažkas švęs gimtadienį. Juozas Kašėta, kiti padavėjai trina rankas – bus nedarbinių pajamų. Muzikantai taip pat įžiūri neapmokestintą pelną – gali tekti groti iki antros nakties, o jubiliatai taip mėgsta būti pasveikinti viešai, skiriant gražiausius linkėjimus per mikrofoną. Kartais sveikinimų susikaupdavo tiek daug, jog pasimetę muzikantai, tarkime,  Antosę, mininčią gimtadienį, pasveikino sėkmingai laimėjus skyrybų bylą ir taip sukėlė aršų jubiliatės nepasitenkinimą. Tada stalo įgaliotinis, priėjęs prie scenos, atvirai priekaištauja muzikantams. Vacys, pasitelkęs įgimtą gražbilystę, surezgia tokį impozantišką sveikinimą,  po kurio visi lieka patenkinti ir nesusipratimą jau traktuoja kaip linksmą pokštą.

Scenoje ant pakylos pianinas, vokiški elektrovargonai, būgnai, stiprintuvai,  gitaros. Mikrofoninės kolonėlės pririštos prie salės kolonų. Šiandien šioje scenoje prekiaujama labai prasto skonio šviestuvais. Viktoras – bosistas-garso operatorius-elektrotechnikas (viskas viename) dar patikrina ar teisingai ir patikimai sujungti aparatai. Vacys, tvarkydamas  būgnus, sėsdamas ant kėdės, kurios viena koja grindų skylėje, neišlaiko pusiausvyros ir su visu komplektu nuvirsta. Pustuštė salė paploja. Vacys nusilenkia į tris puses, tuo parodydamas, jog nieko neįvyko, o jei tai įvykis, tai jis nereikšmingas. Romas Stankevičius – grupės siela ir  drausmingiausias iš visų, tyliai sunerimsta: gal mūsų bembačius atėjo švediško alaus paragavęs. Na neragavo  tada to švediško ir ne tai svarbu. Tokį brendą „užpatentavo“ Vacys, išmokęs restorano bufetininkę tetą Mašą  ruošti žigulinio alaus ir 50 gramų degtinės mix’ą. Ir aplamai „švediški“ nutikimai  nebuvo toleruojami, nes kenkė muzmenų įvaizdžiui ir komandiniam darbui.

Vakaro metu  Vaclovo Kazlausko atliekamos S. Povilaičio, kitų estradininkų dainos buvo labai populiarios ir  mėgstamos tuometinės publikos. Grojant tokius gabaliukus įtikti lankytojams didelių pastangų neprireikdavo ir  Vacys savo pasirodymą ištempdavo iki keturių-penkių non-stop šlageriukų su triukšmingu anšlagu. Vieną gražų vakarą gitaristas ir solistas Valius Chlevickas pasakė:  publiką reikia auklėti!  Valius – vilnietis, grojęs su K. Antanėliu, kitais žinomais muzmenais. Nors gyvename kukliame provincijos miestelyje, nederėtų apsiriboti tik pigia „populiarščina“, kodėl nepagroti bliuzo, jazzrock‘o ar tuometinių pasaulinių popso galiūnų gabaliukų. Atsirado abejojančių – publika šnairuos, nebus užsakymų. Laikas parodė, kad George Benson ar Boney M, Stevie Wonder ar Santana, bitlai ar rollingų „Jumpin‘ Jack Flash“ publikos kotiruojami  taip pat puikiai, kaip ir polivaika, ypač studentų, kurie sugrįžę savaitgaliui į gimtą miestą, mielai ledo vakarus „Nemune“. Šiandien televizininkai tokių idėjų nepropoguoja. Tai kas vertinga, sukišta į Lietuvos TV2, kitaip tariant, į gilų stalčių, o mėšliuką pateikia vitrinose. Be studentų, muzikos vertintojais dar buvo tuometinių skydinių (ENSK) statytojai – Zukerman AG firmos darbuotojai Stefanas, Peteris, Maksas, Diteris. Tai jie užsisakydavo patį pirmą staliuką po palme, prie pat scenos ir linksmai leisdavo vakarus, sakydami – tik pas jus girdime tokią muziką, kokią mėgstame ir įpratę klausyti Vakaruose.  Jų stalelį puošė ir  grupės solistė Dalia Meisnerytė, kurios galingu balsu atliekama It’s Five o’clock (Remis Roussos) kėlė pelnytas ovacijas. Leonido Brežnevo laikmečiu šie austrų ir vokiečių vaikinai suteikė techninę pagalbą vietiniams melomanams  ir muzikantams, parduodami ar dovanodami dvylikastygę gitarą, stereo ausines ar kitą, vietiniams neįkandamą equipmentą. Jais naudojosi ir verslo pionieriai – iškaulydavo iš vakariečių naudotus marškinius, batus ir parduodavo juos amžino deficito kamuojamiems miestelėnams. Pikti liežuviai plakė, jog tie vaikinai  į Vakarų Vokietiją, Austriją išsivežė visas miesto „k“, tačiau tokie teiginiai prasilenkia su objektyviais pasvarstymais. Didžioji dauguma „išsivežtų“ panelių iš tikro buvo tyrai pamilusios arba vakariečius-skydinių statytojus arba vakarietišką gyvenimo būdą, nors pastarasis  joms dar buvo terra incognita.

restoran_crew

Apie pusę vienuolikos šokių aikštelę užplūsta nauji šokėjai. Pasisotinę deficitinio maisto, priragavę deficitinių gėrimų, pasirodo banketų salėje besilinksminantis miesto elitas: partorgai ir sandėlininkai, komjaunimo lyderiai ir prekybinių bazių vedėjai su damomis. Bufetininkė teta Maša pakužda muzikantams, jog banketinis elitas nesunaudos viso specialiai jų vakarėliui skirto deficitinio „Tauro“ alaus. Kitą dieną Viktoras ir Dzilbus, tik restoranui atkėlus vartelius, savo drauges Julę ir Laimą jau vaišina trupiniais nuo elito stalo. Dar viena žinutė apie muzikantų žmonas. Žinant įgimtą ir nenumaldomą moterų potraukį dalintis naujausia informacija, jos nusipelno ypatingos pagarbos, nes  neplatino jokių žinių apie vyrų paklydimus, nukrypimus, paslydimus ar sriubos kepimą nei tarpusavyje, nei už muzmenų gildijos ribų. Gal todėl ir jų šeimos išliko užsigrūdinusios, patvarios ir   ilgalaikės.  Kaip joms tai pavykdavo – tai psichologų ir  socialinių mokslų specialistų tyrinėjimo objektas.
Vėliau, kai po balkonu įrengė barą, ten retkarčiais prisišvartuodavo Jurgis Kunčinas.  Dažnas darydavo jam reveransą – prisėda prie poeto ir persimeta keliais sakiniais apie šį bei tą. Pasėdėti po balkonu užklysdavo poetas Antanas Saulynas, architektai ir gydytojai, tapytojai ir mokytojai  – baro inteligentija.

Dar vienas išskirtinis restorano eksterjero bruožas – lauko balkonas pagal visą salės perimetrą. Pertraukėlių tarp grojimo metu čia renkasi muzikantų draugai ir draugės, čia gimsta alternatyvus vakaro repertuaras, dalyviai – tai  į svečius užklydęs Vytas Dumbliauskas, kuris, padedant broliams Gedui ir  Kęstui Manerskams, padainuos kažką kernagiško. Iš sostinės nostalgijos gimtam Alytui ir savo kolegoms genamas Alvydas A. Jegelevičius publikai dar  pristatys naują savo kūrybos „Nemunėlio dainą“, o nacionalinio simfoninio orkestro pažiba Algis Verbauskas smuiką pakeis į boso gitarą ir padžiazuos. Sueigos balkone kėlė galvos skausmą restorano administratoriui Algiui Norui, pareigingam ir budriam tvarkos prižiūrėtojui, be to Algis nuolat prikišdavo muzikantams dėl netvarkingos aprangos, todėl Viktoras prisegė jam kamerdinerio pravardę.
Baigiamasis vakaro akordas – tai vakarėlio metu kilusių nesutarimų išsiaiškinimas. Karate ar džiu-džitsu tada niekas nemokėjo, todėl boksas buvo ta sporto šaka, kuri idealiai tiko. Aikštėje prieš pat paradines restorano duris abiejų konfliktuojančių pusių atstovai atidžiai stebėjo, kad kovos vyktų garbingai ir pagal taisyklę – vienas prieš vieną. Šiandien nereta, kai visi muša vieną, o jau gulintį – dar ir pasimėgaujant.

Išsikviesti taksi galėjo tik turintys pažinčių dispečerinėje, nes norinčių važiuoti daug, taksi vienas-kitas. Šiandien nestebintų, jei konkuruojantys taksistai pasiimti klijentų įvažiuotų į pirmo aukšto foje.

Salė pamažu ištuštėja, kur nekur dar sėdi niekaip nesusitaikę su realybe lankytojai, o salės šviesų mirksėjimas primena, jog vakarėlis baigtas. Padavėjai skaičiuoja sudaužytas lėkštes ir stikliukus – reikia perduoti pamainą ir jų darbas pasibaigs gerokai po vidurnakčio.

Daugiau apie aną Alytų glūkoiduose:

Vienos dienos kronika (1): PLIAŽAS
Vienos dienos kronika (2): MIESTO SODAS

copyright2009