PASKUTINIS BITLŲ KONCERTAS ARBA THE BEATLES FOREVER!

Publikuota by dzilbus

VYTAUTAS STANEVIČIUS                                                                               AUDRIUS JANECKA                                                                               

 

 

 

Buvo laikas, kai visiems atrodė, kad Bitlų koncertai tęsis amžinai, bus nauji filmai, naujos dainos,
nauji kūrybiniai projektai. Tačiau viskas baigiasi, net pačios gražiausios pasakos. Jei Liverpulio
ketveriukės iškilimą galima vadinti fenomenaliu, tai pabaiga, kad ir kaip bebūtų liūdna, tokia banali.
Niekam nebūtų šovusi mintis, kad Lenonas ir Makartnis pyksis dėl smulkmenų, grauš kits kitą bei
pasiduos pavydui. Deja, grupės gyvavimo pabaigą lydėjo finansinės rietenos, nesusipratimai ir
chaosas.
Kokios priežastys sąlygojo jų iširimą? Kas pirmas paliko Bitlus? Klausimas atviras. Jie net patys
nežinojo. Polas kaltino likusią trijulę, šie – Polą. Moterys čia irgi suvaidino ne paskutinį vaidmenį.
Kaipgi be jų. Bitlai nustojo būti Bitlais, kai nutraukė savo koncertinę veiklą dar 1966 metais. Tai jau
buvo ne ta „chebrytė“, kuomet Džonas ir Polas, keliaudami, įsitaisę ant autobuso galinės sėdynės
galėjo brazdinti gitara, kurdami naują „gabalą“, vertą pakilti į topų viršūnes. Vėliau sekę įvykiai
nepadėjo grupės ryšių tvirtumui. 1967 metais rugpjūčio 27 d. randamas miręs vadybininkas
Brajenas Epšteinas. Be koncertų darbas įrašų studijoje virto rutina. Nebuvo tos kibirkšties ir
emocijų, nebuvo gyvo bendravimo su publika. Kiekvienas gyveno savame pasaulyje. Jie atitolo.
Džonas išsiskyrė su Sintija ir svaigo Joko keruose, kuri darė didžiulę įtaką ne tik jo asmeniniam,
bet ir kūrybiniam gyvenimui. Polas pavargo nuo Džono griežtumo, cinizmo. Jam reikėjo palaikymo
bet kurioje situacijoje ir tuomet atsirado Linda. Džordžas paniro į indų kultūrą. Nutraukus koncertinę veiklą Ringo reiškė didžiulį nepasitenkinimą. Darbas įrašų studijoje jį slėgė, jis prarado net tą savo, tegu kiek ir menkesnę nei kitų grupės narių, rolę. Viskas rutuliojosi link neišvengiamo iširimo.

 

Prieš 50 metų, 1969 m. sausio 30 d., įvyko paskutinis Bitlų koncertas. Ir ne bet kur, o ant pastato
stogo, kuriame buvo įsikūrusi jų įrašų kompanija Apple Corps, adresu 3 Savile Row,
Londone, kaip kviestinis muzikantas, grojo klavišininkas Billy Preston. Koncertas truko 42 minutes,
jo metu buvo atliktos 5 dainos, iš kurių 3 buvo pergrotos po kelis kartus, nepavykus dubliams. Kol
garso inžinierius keitė magnetines įrašų juostas, Bitlai improvizuodami spėjo sugroti „God Save the
Queen“. Viskas buvo filmuojama ir vaizdo medžiaga buvo panaudota dokumentiniame filme „Let It
Be“, išėjusiame 1970 metais.

Pasak autoritetingiausio Bitlų biografo Mark Lewisohn, niekas tiksliai nežino, kam šovė į galvą
mintis surengti koncertą ant namo stogo. Klavišininkas Billy Preston, kurį George Harrison
pasikvietė groti kartu, kad grupė susikoncentruotų ties grojimu, o ne tarpusavio vaidams bei
muštynėms, teigė, jog idėja groti ant stogo priklauso John’ui Lennon’ui. Apple Corps direktorius
Ken Mansfield teigia, jog tai filmo režisieriaus Michael Lindsay – Hogg idėja. Įrašų inžinierius Glyn
Johns savo autobiografinėje knygoje autorystę groti ant stogo prisiima sau. Tačiau daugelis teigia,
jog groti ant stogo buvo Ringo Starr pasiūlymas.
Po daugiau kaip 2 metų pertraukos, Bitlų koncertas turėjo būti ypatingoje vietoje. Vietoj pradinės
minties koncertuoti Londono Palladium ar Roundhouso teatruose, nustelbė idėjos groti Sacharos
dykumoje, Gizos piramidžių papėdėje, kruiziniame laive Queen Elizabeth 2, ar 2.000 metų senumo
romėnų amfiteatre Tunise. Nieko konkrečiai nebuvo sutarta, tad nuspręsta groti ant stogo.
Pati idėja groti ant stogo priklauso amerikiečių roko grupei Jefferson Airplane. Jie tai padarė keletu
mėnesių anksčiau – 1968 m. gruodžio 7 d., kai New York mieste užsiropštė ant Shuyler Hotel
viešbučio stogo. Jie tespėjo atlikti vieną dainą „The House at Pooneil Corners“, kai atvykusi policija
liepė nutraukti koncertą, pagrasinusi areštu už nesankcionuotą koncertą, neturint tam leidimo ir
triukšmo kėlimą. Neaišku, ar šis koncertas turėjo tiesioginės įtakos Bitlams, bet bičiulystės su šia
grupe jie nevengė.

Bitlų koncertą filmavo 5 kameros įvairiais kampais, plius buvo išdėstyta slaptų kamerų ant kitų
pastatų stogų bei gatvėje, kad būtų galima stebėti žmonių reakciją ir emocijas. Likus iki koncerto
keletui minučių, Bitlų muzikantai susitelkė laiptų viršuje esančiame mažame vestibiulyje. Buvo labai
šalta. George Harrison nenorėjo to daryti. Ringo Starr pradėjo kalbėti, kad nemato prasmės. Tada
John Lennon pasakė: „Ai, velniop, na gi padarome tai“.
Oro temperatūra buvo vos 7,5’C šilumos. Pūtė ledinis vėjas ir lietaus grėsmė buvo reali. Dėl
kylančio rūko buvo atsisakyta idėjos filmuoti koncertą iš malūnsparnio. Kai Bitlai pradėjo groti, iš
pradžių aplinkiniuose pastatuose kilo nustebimas, nes daugelis darbuotojų buvo pradėję savo pietų
pertraukėles. Žinia apie tai pasklido žaibo greitumu ir minios žmonių pradėjo rinktis gatvėje bei ant
aplinkinių namų stogų.
Sąlygos groti rokenrolą nebuvo idealios. „Mano plaštakos per daug sustingusios groti akordus“, –
pertraukėlėse tarp dainų bumbėjo J. Lennon. Apple Corps vadovas pastoviai palaikė cigaretės
degimą, kad George Harrison galėtų pasišildyti pirštų galiukus. Kad būtų šilčiau, John buvo
pasiskolinęs is Yoko Ono kailinį paltą. Ringo Starr dėvėjo savo žmonos Maureen raudoną lietpaltį.
Šalti vėjo gūsiai kėlė problemų jautriems studijiniams mikrofonams, būgnų bei gitarų stiprintuvams.
Siekiant sumažinti foninį triukšmą, garso režisierius Alan Parson buvo nusiųstas nupirkti moteriškų
pėdkelnių. „Aš įėjau į moteriškų rūbų skyrių ir pasakiau, kad man reikia trijų porų pėdkelnių,
nesvarbu kokio dydžio. Jie pagalvojo, kad aš esu banko plėšikas ar transvestitas“.
Šis paskutinis koncertas buvo pirmas kartas po 1966 m. rugpjūčio 29 d. koncerto San Francisco
Candlestick Park’e. Tik šiame (stogo) koncerte Bitlai pakeitė tradicinį muzikantų išsidėstymą
scenoje: Lennon stovėjo centre, o jam iš kairės Harrison, kuris grojo Fender gamintojo dovanota
gitara The Telecaster, pagaminta iš raudonmedžio. Tai buvo pirmas atvejis muzikos istorijoje, kai
muzikantas grojo ne serijinės gamybos gitara, o specialiai jam pagaminta, rankų darbo gitara.
Šiandien tai vadinama Signature Guitar, kai gitara pagaminama konkrečiam gitaristui pildant jo
norus ir pageidavimus.
John Lennon visada turėjo problemų atsimenant tekstą, tad Apple darbuotojas tupėjo po filmavimo
kamera ir laikė rankose popierių lapus su dainų tekstu. Vis gi ir čia Lennon sugebėjo sudainuoti į
netaktą dainoje „Don’t Let Me Down“, dainuodamas savo išgalvotus žodžius.
Netoliese esanti policijos nuovada, tik per lanko strėles šūvį, adresu 27 Savile Row, į tai žiūrėjo
palankiai ir jokių priemonių nesiėmė. Kylantis triukšmas, besiformuojantis transporto kamštis ir
aplinkinių parduotuvių savininkų telefoniniai skambučiai privertė susirūpinti saugumu ir veikti. Iš
pradžių policija paskambino į įrašų kompaniją ir pareikalavo nutraukti koncertą. To neatsitikus, po
10-ies minučių pareigūnai jau stovėjo prie kompanijos durų. Iš pradžių niekas nenorėjo jų įleisti, bet
pagrasinus areštu, policininkai pateko ant stogo viršaus, leido pabaigti grojamą dainą ir tada
pareikalavo nutraukti koncertą.

Namas, ant kurio stogo koncertavo Bitlai, pastatytas 1735 metais. Bėgant metams, jis pakeitė daug savininkų. Vienu metu jis buvo nupirktas lordo Nelsono savo meilužei Lady Hamilton. 1968 m. jį nusipirko Bitlai ir iki 1976 metų čia buvo Apple įrašų studija. 2012 metais pastatą nusipirko Abercrombie&Fitch ir dabar čia yra vaikiškų rūbų parduotuvė.
2009 m. liepos 15 d. Paul McCartney surengė netikėtą mini koncertą Manhattan’e, New York’e, ant
Ed Sullivan Theatre teatro stogo, kur jis filmavosi laidoje Late Show With David Letterman. Žinia
greitai sklido iš lūpų į lūpas ir per Twitter, tad atvykusi policija užblokavo aplinkinių gatvių kampus,
kad susirinkę fanai galėtų ramiai, saugiai ir netrukdomi pasiklausyti koncerto.
2019 metų balandžio mėnesį Londono valdžia pakabino ant buvusio Apple Corp pastato atminimo
lentą, minint Bitlų 50-ies metų koncerto ant stogo jubiliejų.

Parengta pagal Standart, Wikipedia, Telegraph ir Rolling Stones.

P.S. Praėjo 50 metų, o Bitlų dainos, išlaikę laiko išbandymus, tebedžiugina naujas jų gerbėjų
kartas.
The Beatles forever!

Reklama

IŠTAPYTAS ZENONO BULGAKOVO PASAULIS

Publikuota by dzilbus

Neišvengiamai artėja Alytaus miesto gimtadienis, iki jo liko vos pora savaičių. Nuo penktadienio mieste prasidės didžiulis šventinis šurmulys. O jo išvakarėse (ketvirtadienio vakarą), tarsi įžanga į visą tą daugiaskambį, daugiaveiksmį linksmybių katilą – Alytų irgi labai mylinčio žmogaus Zenonas Bulgakovas dovana miesto gimtadieniui.
IŠTAPYTAS ZENONO BULGAKOVO PASAULIS pasitiks jus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje (Ligoninės g. 2)
birželio 13 d. 17 val.
Lauksime ❣️

Albertui “Šekspyrui“ Antanavičiui – 65

Publikuota by dzilbus

Dar, atrodo, neseniai Duobėje su Romėnu ir Dzilbum ežges gaudė (1972), su Mince stebėjo kaip dega žmogaus išskirtos dujos (1976), su Aisčiais Žuvinte (restorane) dainavo “O, meile“(1982), vėliau brandžiai kūrė savas dainas apie glūkoidams labai artimus dalykus: gimtą miestą ir partizanus, Dubicko kalną ir žolės žalumą, draugus ir brolį Antaną. Gavo valstybinius apdovanojimus už kūrybą.  Yra draugų mylimas, vertinamas ir nejučia sulaukė 65-to gimtadienio.

SU GIMTADIENIU, ALBERTAI. LINKIME SAUGOTI SVEIKATĄ. TIK DVASIOS IR KŪNO STIPRYBIŲ TENDEMAS SUDARYS GALIMYBĘ TAVO DRAUGAMS, ŽMONAI IR DUKRAI DŽIAUGTIS TAVO DAINOMIS IR TAVO ESYBE ATEITYJE. NEPAMIRŠK, JOG GLŪKOIDAI VISADA IR VISUR SU TAVIMI

 

O “Garažų Klipai“ ir Vytas “San Simnas“ Stanevičius sukurpė atmintinus Tavo veiklos epizodus ir tikisi, jog Tau patiks.

O kolega Vytas “San Simnas“ Stanevičius Tau net eilėraštį sukūrė. Pasidžiaukime visi!

BALTOSIOS ROŽĖS RITERIS

Birželis – vasaros pradžia.
Žaliuoja, žydi Dzūkija.
Ir jau nuo pat pirmos dienos
Sulaukiame žinios geros.

Ne paslaptis, kad dieną šią
Šekspyras gimė, gaila ne Simne.
Nedzingė, Mergalaukis ir būtinai Alytus
Bandys įrodyt, kad jis ten darytas.

Nereikia nieko mums įrodinėt,
Tereikia Bytautą paklausinėt.
Nors Albertas ir nežaidė „Realè“,
Bet pėdsaką paliko „Madridè“.

O Alberto dūšia kaip tikro dzūko
Dosni, plati ir atvira tokia.
Jūs tik dainų jo paklausykit,
Kurias dainuoja pritariant septinstyge.

Beklausant pradeda spurdėt širdis
Ne tik gražuolei iš Lelijų gatvės,
Kuri jau pasiruošus jį sutikt
Alytuj vėl prie pašto šeštą.

Ant dzūkų žemės mylimos
Albertas gimė poetu,
Dabar dar tapo riteriu šauniu
Bei mano Alytaus Garbės piliečiu iškiliu.

Baltosios rožės riteris šaunus,
Jo ginklas – kardas toks aštrus.
Skelbiu gerbėjom jo visom,
Kad apipiltų rožėm kvepiančiom…

2019.05.30 San Simnas

 

Ar mėgstate protingas ir orginaliai mąstančias moteris? 

Publikuota by dzilbus

Ar mėgstate protingas ir orginaliai mąstančias moteris?  Atsakymų, tur būt, turėtume visą įvairovę. Turime pasiūlymą kaifuoti, žiūrint Nijolės Oželytės pokalbį su Andrium Tapinu. Ponia Nijolė, Vilniaus hipiakų Zitos Kelmickaitės, Vytauto Kernagio ir kitų Beno chebrytės bendraamžė, o daugelyje požiūrio į mus supančius reiškinius – ir bendramintė. Pokalbyje tiek temų, jog smegenys raibsta, nors pašnekesio trukmė – nepilna valanda. Dabar rinkimų metas, nesvetima ir ši tema, tik Nijolės pamąstymai kartais pranoksta subtiliausius politologų vertinimus Skanaus pasižiūrėjimo. Nenusivilsite ir respektas Laisvės TV.

„SVAJONĖS YRA KALĖJIMAS. NETURĖKIT SVAJONIŲ” – NIJOLĖ OŽELYTĖ || LAIKYKITĖS TEN POKALBIAI

Prezidento rinkimai apnuogino labai svarbų tautiečio virsmą – jis įrodė, jog, metams bėgant, tampa vis mažiau vatnykas, mažiau daržovė, jam vis rečiau atrodo, jog prie ruso buvo geriau, jis tiesiog išmaniai atrinko tikrai tinkamus kandidatus Prezidento kėdei: Ingridą Šimonytę ir Gitaną Nausėdą. Ir tuo pat metu politinį šiūkšlynėlį “praturtino” koloradiniu Tomaševskiu, Jėzum Kristum-Nevykėliu Juozaičiu, pakelės dilgėlių gyvūnu Puidoku ir politiniu migrantu Puteikiu.

———–

Tauta teikia vilčių, jog teisingai atrinks ir LT atstovus Europarlamentui. Siaurame glukoidų ratelyje, plepant apie šį bei tą, pastebėjome visuomeninio rinkimų komiteto “Lemiamas Šuolis” (sąrašas # 6) lyderį Paulių Kunčiną. Beje, jis mūsų poeto Jurgio Kunčino sūnus, mokslus krimtęs Danijoje ir Jungtinėje Karalystėje (Oksforde). Šis politikos, ekonomikos ir filosofijos žinovas, besivystančių ekonomikos rinkų analitikas. Nors ir jaunas (duokime šansą jauniems ir gabiems) didelė tikimybė, jog Lietuvai atstovaus tinkamai. Nepamirškime ir konservatorių (sąrašas # 5), kurie 100 % neparduos ir neišduos pamatinių mūsų valstybės principų ten – Briuselyje. Tauta, nebalsuok už Kremliaus projektą R. Paksą ir koloradinį V. Tomaševskį ir manipuliatorių mokesčiais ir kvailių paieškos specialistą-populistą V. Uspaskichą.

Atsižvelkite į praeitos kadencijos mūsų deleguotų atstovų nuveiktus darbus, lankomumą, tai irgi palengvins jūsų apsisprendimą prie balsadėžės.

 

POLAS IR LINDA… ant sparnų

Publikuota by dzilbus

VYTAUTAS STANEVIČIUS                                                                               AUDRIUS JANECKA                                                                               

 

 

 

Prieš 50 metų ir du mėnesius viso pasaulio laikraščių antraštės tiesiog rėkė antraštėmis: „Veda paskutinis bitlas.“ Tas paskutinis – Polas Makartnis. Jo išrinktoji – fotografė Linda Eastman. Deja, auksinių vestuvių nepavyko atšvęsti. Praėjus 29 metams, 1998 m. balandžio 17 d. Linda po sunkios ligos iškeliavo Anapilin.
Po to Polas vedė dar du kartus. Su antrąja žmona, buvusiu modeliu Heather Mills, po audringų skyrybų išsiskyrė 2008 metais. Beje, kalbėdamas apie antrąją savo santuoką, Polas sakė, jog velionė Linda pritartų šiam pasirinkimui, nes jos su Heather esą labai panašios ne tik išore, bet ir dvasios stiprybe. Pirmoji stengėsi padėti gyvūnams, antroji – žmonėms. Kaip ten būtų, – didelis klaustukas. 26 metais už Polą jaunesnė Heather, įsiplieskus nesantaikai savo vyrą viešai netgi vadino „senu pirdžiumi“. 17 metų už legendinį bitlą jaunesnė Nancy Shevell 2011 metais tapo jo trečiąja žmona.

1969 metų kovo 12 diena įeis į istoriją kaip “tragiška“ įsimylėjusioms Bitlų gerbėjoms.
Šlapią rytą Londone paskutinis Bitlų viengungis, 26-erių metų Paul McCartney vedė 27-erių metų Linda Eastman. “Lietus tiko tai dienai, nes vis tiek šaligatvis būtų buvęs šlapias šalia Marylebone santuokos rūmų nuo ašarų tų merginų, kurios slapta vylėsi tapti Mrs. McCartney“, –- rašė The Guardian reporteris.
Nors planuota santuokų ceremonija turėjo būti slapta, santuokų rūmų laiptai buvo apgulti minios žiūrovų ir reporterių. Viskas prasidėjo viena valanda vėliau, nes Polo brolis Mike McGear, kuris buvo pabrolys vestuvėse, vėlavo dėl sugedusio traukinio, kuris važiavo iš Birmingemo į Londoną. McGear ir Bitlų asistentė Mal Evans buvo santuokos liudininkai. Prie poros prisijungė Heather, Lindos 6-ių metu duktė iš pirmos santuokos, kuri buvo pamerge vestuvėse.

Pora susitiko 1967 metu gegužės mėnesį Bag O’Nails klube, kur grojo Georgie Fame. Fotografė Linda su redakcijos užduotimi viešėjo Londone. Praeinant pro staliuką, už kurio sėdėjo Paul, jis užkalbino ją. Draugiškai pasišnekėjo ir išsiskyrė. Po 4 dienų jie vėl susitiko Brian Epstein bute, kur buvo suorganizuotas vakarėlis ką tik išleisto albumo “Sgt. Pepper’s Lonely Hearts Club Band“ išleidimo proga. Čia užsimezgusi draugystė po dviejų metų virto abiejų santuoka, kuri truko 29 metus.
Bitlų muzikantų vestuvėse nebuvo. “Aš tiksliai neatsimenu, kviečiau bitlų muzikantus į savo vestuves, ar ne. Kodėl ne? Esu šunsnukis, bent jau aš taip apie save manau. Galbūt dėl to, kad grupė buvo ties iširimo riba. Buvome vienas kitam atsibodę. Mes jau nebuvome “chebra“.
Visa santuokos ceremonija užtruko 4 valandas. Pora tik su policijos pagalba prasiskynė kelią iki limuzino pro klykiančių merginų minią. Dalis merginų, dainuojančių bitlų dainas, bandė neleisti atidaryti mašinos durų. Kitos, stovėdamos priekyje, bandė neleisti mašinai pajudėti. Policininkai kaip buldozeriai nustūmė merginas, ir McCartney’iai nuvažiavo tolyn atlikti bažnytinės ceremonijos.
Po savaitės, 1969 metų kovo 20 dieną, John Lennon vedė Yoko Ono. Ir kai 1970 metų balandžio 10 dieną Paul McCartney viešai pareiškė išeinantis iš grupės, tuo oficialiai baigiant  Bitlu egzistavimą, abi moterys spaudoje buvo apipiltos purvu, kaltinant grupės sugriovimu.
Abiejų meilės romaną McCartney įamžino dainose “The Lovely Linda“, “Man He Was Lonely“ ir “Maybe I’am Amazed“. Bet Linda prisiminė, kad ji, kaip mūza, įkvėpė McCartney parašyti dainą Bitlams “Two of Us“. “Norėdami pabėgti nuo nuolatinio žmonių ir spaudos dėmesio, mes tiesiog sėsdavome į automobilį ir nuvažiuodavome kažkur už Londono, tiesiog išnykdavome. Važiuodavome nekreipdami dėmesio į kelio ženklus ir nuorodas, ir sustoję kur nors periferijoje prabūdavome neribotą laiką. Vienos iš tokių kelionių metu aš vaikštinėjau viena po miškelį Londono apylinkėse, o Paul, likęs mašinoje, pradėjo rašyti dainą “Two of Us“. Ši daina – apie mus, išvažiavusius kažkur ir būnant tik dviese.
Linda Eastman gimė 1941 metais rugsėjo 24 dieną New York mieste, žydų šeimoje. Jos tėvas buvo žydas iš Lenkijos, motina – Vokietijos žydė. 1962 metais ištekėjo už Melville See Jr. ir susilaukė dukros. 1965 metais porai išsiskyrus, ji tapo muzikinių įžymybių fotografe, taip susipažindama su Paul McCartney.
Jie abu susilaukė 3-jų vaikų: Mary (g.1969 m.), Stella (g.1971 m.) ir James (g.1977 m.). Po vestuvių dukrą Heather iš pirmosios santuokos, McCartney oficialiai įdukrino. Lindos įtakotas 1971 metais Paul tapo vegetaru.
1971–1981 metais abu grojo grupėje Wings. Iširus grupei, ji tęsė savo veiklą kaip fotografė ir gyvūnų teisių aktyvistė, PETA narė. 1984 metais Barbadose ji buvo sulaikyta už marichuanos laikymą. 1997 metais ji gavo Lady titulą, kai Paul McCartney Britų karalienės buvo įšventintas į riterius.
1995 metais jai buvo diagnozuotas krūties vėžys, ir 1998 metais, balandžio 17 dieną ji mirė, būdama 56 metų amžiaus. Jos kūnas buvo kremuotas šeimos rančoje Tucson, Arizona, JAV. Pelenai buvo išbarstyti šeimos fermoje Anglijoje, Sussex grafystėje.
“Ji buvo mano mergina“, – pasakė McCartney per laidotuvių ceremoniją. “Aš netekau savo draugės“.

Parengta pagal Ultimate Classic Rock.

Kodėl jie atėjo paminėti Romo Kalantos žūtį?

Publikuota by dzilbus

Respektas dviems piliečiams, padėjusiems realizuoti šį postą ir montuoti filmuką:
– Juozui Muzikevičiui (Alytus), už dvi labai reikalingas foto filmui,
– Kristupui Petkūnui (Kaunas), už Kauno Company foto albumą

 

Šalia nugriauto Kunčinų namo, ten kur vaikystę leido Romas Kalanta, Vytas Dumbliauskas glūkoidų politologas, Rička “Žakas“ Žukauskas, dar mokykloje mušęs būgnus su būsimais Aisčiais: Viktoru ir Dzilbum, šia gyveno Alvydas Jegelevičius  ir kiti Kurorto miestiečiai, vyko ypač kuklus Romo Kalantos žūties minėjimas (1972 – 2018). Smalsumą kėlė mintis – kiek piliečių čia atėjo vedini supratimo, jog Romas Kalanta buvo vienas iš nedaugelio istorijoje laisvės šauklių Lietuvai.

Dalyvavo: simpatiškos fotografės kartu su miesto įvykių viešintoju feisbuke Juozu Muzikevičium. Nikonai, canonai ir pentaksai fiksavo akimirkas be perstojo, tik kur ta info vėliau pasidėjo. Čia klaustukas (anot Juozo). Buvo savivaldybės organizatoriai ir jų kviesti dainuotojai, muzikantai ir vienas pasakotojas apie 1972 metų gegužės įvykius Kaune. Dar buvo garso operatorius ir samdytas pranešėjas. Klausimas, kiek piliečių čia atėjo vedini supratimo, jog Romas Kalanta buvo vienas iš nedaugelio istorijoje laisvės šauklių Lietuvai, tampa pragmatišku.

Ogi, buvo šauliai-veteranai, buvo Vytas Watas Malinauskas, Vytas Galbuogis, Romas Stankevičius, keletas jaunų ir pagyvenusių piliečių. Tariant trumpai, sąmoningai čia atėjusių, buvo apverktinai nedidelis skaičiukas. Tokia realybė. Vertinant apskritai, renginys pavyko, svarbiausi kampai buvo pagauti. Renginį vertiname TRIMIS pušies šakelėmis.  Nežinojusiems apie ar negalėjusiems atvykti į renginį, Garažų Klipai sumontavo filmuką.

Romas Kalanta 2018 || Garažų Klipai 2018

Tikras muzikantas, tikras garsas, tikra muzika

Publikuota by dzilbus

 

 

“Pušies“ kavinė, kurioje prieš 50 metų rinkdavosi kiečiausias jaunimas iš Kriaušiaus ir Kurorto, Centro ir Madrido, šiandien atvėrė vartelius dainininkui ir gitaristui iš Jungtinių Valstijų ADAMUI “BOMB“ BRENNERIUI. Atlikėjui 56 metai, kūrybinė biografija tiek turtinga, jog čia reikėtų išsiplėsti iki begalybės. Geriau skaitykite Wikipedijoje arba čia.

ADAM BOMB in Alytus 2019 || Garažų Klipai 2019

Akcentas – grojo kartu su: Aerosmith, AC/DC, Alice Cooper, Foreigner, Guns‘n‘Roses, Billy Idol, Kiss, Metallica, Gary Moore, Rod Stewart, Chuck Berry. Tokio žinomumo grupsai į pagalbą tikrai nepasikvies bet ką, todėl Adamui Bomb nuolat tekdavo talkinti garsenybėms studijoje, įrašant albumus ar kartu važiuoti į pasaulinį turne. Be to, jis pats su savo grupe surengęs nesuskaičiuojamą turų skaičių Valstijose, U.K. ir kituose kraštuose. O dabar dar ir kukliame provincijos miestelyje. Kai Alvydas Jegelevičius persiuntė Dariaus Babijono mailą su prašymu paskelbti glūkoidų tinklapyje apie vakarėlį “Pušyje“, manėme, jog tai fakenews, tiesiog protu neįkandamas įvykis ir įvykti negalėsiantis niekaip. Bet jis įvyko. Ir dar: Adamas, pradėdamas pasirodymą, paskelbė, jog šis koncertas, tai dovana Alytaus roko 50-mečiui. Ir tai tiesa: 1969 metų rudenį su  pirmaisiais  viešais  pasirodymais startavo Aisčiai.

 

Pasaulinio lygio gitaristas ir nevisai pilna kavinė. Gal reklamos buvo mažai, ar tai tik kuklaus provincijos miestelio kuklumo apraiška. Kai miesto valdžia miesto šventei už dešimtis tūkstančių eurų samdo atlikėjus grojančius visišką niekalą, čia įėjimas kainuoja €2, o pats Adamas vaikšto tarp stalelių ir siūlo loterijos kuponus už €1, kuriais galima laimėti jo įvaizdžio atributiką: T-shirts, kepuraitę ar kompaktinį diską. Kas gali būti paprasčiau ir dar absurdiškai pigiai.

Klubinės muzikos privalumas, jog gali sėdėti, stovėti ar jaustis dinamiškoje pozoje visiškai šalia atlikėjo. Jei esi brazdinęs gitarą, tave hipnotizuotų gitatisto pirštų bėgionės po gitaros ladus ir stygas. Tai nepakartojami įspūdžiai, kurių nepatirsi Wemblio stadijone būdamas minioje, kad ir kokio legendinio atlikėjo koncertą stebėtum.

Adamo Bomb Brennerio pasirodymas – puiki ir dėkinga proga-seminaras viems Alytaus muzikantams, bandantiems ar imituojantiems roko muziką, jauniesiem gitaristams ir veteranams. Kavinėje juos galima buvo skaičiuoti vienos rankos pirštais.

Labai priminė žinomo USA, Izraelyje kineziterapeuto Samuelio Taco (Shmuel Tatz), beje Aisčių grupės 1969 metų dalyvio vizitą Alytuje 2014 metais. Tada jis dalinosi savo ilgamete patirtimi ir seminaro metu pajuokavo, jog prie salės durų galėjo būriuotis visi miesto kinezioterapijos specai. Deje, tokių atėjo vienetai.

Atlikėjui ant scenos talkino du jauni vyrukai: bosistas ir drumeris, abu iš Lenkijos ir sugrojo nepriekaištingai.

Padėka Dariui Babijonui už kažkokiu nesvokiamu būdu priprašiusį atvykti pasaulinio lygio atlikėją į Alytų. Padėka Andriui Abromavičiui už teisingą garsą. Žiūrovų ir klausytojų tarpe miela buvo matyti melomanus: Joną Kudirką su žmona Onute, Valdą Labuką, Vladą “Kapitoną“ Dimavičių su Vale ir būrelį supratingo jaunimo.

Renginys įvertintas 4 pušies šakelėm. Excellent įverinimui pritrūko masiškumo.

Adam BOMB – Alytaus rokenrolo 50-mečio proga koncertuoja “Pušyje“

Publikuota by dzilbus
Gegužės 10-osios vakarą vienintelį Europos turo koncertą Lietuvoje (Alytuje) surengs roko muzikos legenda iš Niujorko (JAV) Adam BOMB su grupe.
1969 m. įvyko pirmas garsus alytiškių grupės „Aisčiai“ pasirodymas, nuo kurio ir turėtume skaičiuoti rokenrolo, roko (bigbyto) istoriją. Tuomet A. BOMB (Adam Brenner) buvo dar tik šešeri, tačiau per savo karjerą, pradėtą 1979-metais, jis sudalyvavo, sugrojo tiek, kad tam neužtenka vienos roko enciklopedijos. Adam muzikavo bendruose projektuose su „Aerosmith“, AC/DC, Alice Cooper, „Foreigner“, „Guns‘n‘Roses“, Billy Idol, „Kiss“, „Metallica“, Gary Moore, Rod Stewart muzikantais, yra koncertavęs su Chuck Berry ir daugeliu kitų pasaulinių muzikos garsenybių.
dfsdfsdfsdfsdfsdfsdf
Legendinis A. BOMB į Alytų penktadienį atvyksta savo grupe ir koncertą surengs legendinėje menininkų kavinėje PUŠIS. Durys atidaromos 20 valandą, numatoma koncerto pradžia – po 21 val.
 
Daugiau apie Adam BOMB – dokumente:

Referendumas – brangiai kainuojantis pigus triukas. Dviguba pilietybė: gėris ar blogis

Publikuota by dzilbus

Ar teko girdėti, jog referendumo dėl dvigubos pilietybės nušvietimo klausimais yra skirta apie 230 tūkstančių  eurų? Ar teko girdėti informacijos srautą už šiuos pinigus, padedantį tautiečiui apsispręsti kaip  referendume balsuoti:  UŽ ar PRIEŠ? Man ne, bet teko pabuvoti viename diskusijų klube, kuriame lietuvių Britanijoje bendruomenės vadovė šia tema emocingai grindė dvigubos pilietybės būtinumą. Pavyzdžiui, ten gyvenantys lietuviai moko savo vaikus kalbėti lietuviškai. Jie organizuoja tarpusavio susibūrimus, žiūri LT televiziją, siunčia pinigėlius varguoliams Lietuvoje ir atveža savo dantis gydymui. Arba, jei turėtų ir britų pilietybę, verslauti būtų paprasčiau. Bet balsuoja mūsų rinkimuose apverktinai mažas procentas mūsų tautiečių-išeivių, nes jiems į namus niekas neatneša biuletenių.

 

Zebrų banda nelipa į Kilimandžarą, o sodrios žolės ieško savanoje. Tai ką kalbėti apie žmogų?! Tai ir yra laisvė apsispręsti kur ir kaip geriau. Vilniuje ar Londone, Biržuose ar Lutone. Dažnas tos laimės neranda nei Airijoj nei Lietuvoj, nes yra visiškas neišmanėlis, tinginys ir  lūzeris. Arba kita istorija: dirbu juodai 10 metų be atostogų, užsidirbau trims namams, bet jaučiuosi kaip tremtyje. Žmogau, dirbtum TAIP ir TIEK Lietuvoje kaip dirbi Jungtinėje Karalystėje, tavo supratimas apie „laimę“ netėvynėje pasikeistų.  Vis tik, laisvė apsispręsti kur geriau – pamatinė vertybė, visa kita – tik spekuliacijos. Tame tarpe ir dvigubos pilietybės draudimas.

Dviguba pilietybė vienu aspektu gali turėti naudą su minuso ženklu. Pavyzdžiui,  prieškaryje lenkai su dviguba pilietybe valstybei būtų tokia pati grėsmė, kaip Antrosios Nepriklausomybės pradžioje dvigubos pilietybės suteikimas rusams. Padniestrė, Gruzija, Donbasas, Krymas įrodė, jog šis saugiklis pilnai pasiteisino. Šiandien tai daugiau politinės higienos reikalas, nors niekas negali paneigti, jog rusai ir prorusiškai nusiteikę ir turėsiantys dvigubą pilietybę nepaprašys Motinos Rusijos juos ginti nuo Lansbergio ir nesvarbu nuo kurio: senelio ar anūko. Šiandien esame NATO nariai, todėl tikimybė būti užpultiems ir neginamiems – sumažėjus. Bet ne iki nulio.

Suteikti galimybę turėti dvigubą pilietybę mūsų tautiečiams ir jų vaikams, išvykusiems laimės ieškoti svetur – geras sprendimas, tik būtina turėti aiškias taisykles UŽ KĄ, KAM ir KOKIU ATVEJU tokią dovaną įteikti. Neesant šių taisyklių, pats balsavimo faktas UŽ ar PRIEŠ yra pigus triukas, paremtas emocijomis.

Kalbant apie šį referendumą, laiko šiek tiek dar yra, gal tokios nuostatos-taisyklės bus parengtos ir priimtos, kurios ir atsakys į klausimus: UŽ KĄ, KAM ir KOKIU ATVEJU,  o tada eikite ir balsuokite. Jei to nebus padaryta, geriau tokiame referendume nedalyvauti.

Kartu paspėliokite, kur pasidės 230 tūkstančių eurų, skirtų jūsų švietimui referendumo klausimais. Gal jums suteiks žinių, kuria ranka mesti balsavimo lapą į balsadėžę: kaire ar dešine?

Mes renkame PREZIDENTĄ

Publikuota by dzilbus

Ingrida ŠIMONYTĖ
Tinkama eiti Prezidento pareigas. Puikiai orentuojasi ekonominiuose klausimuose, turi politinį stuburą, jei išrinksim – tautą atstovaus tinkamai.

Vytenis ANDRIUKAITIS
Tinkamas eiti Prezidento pareigas. Svarbu, jog kartu su Kirkilo komunistais nenuėjo į Grūto parką. Turi patirtį ir supratimą apie valstybę ir jos valdymą

Arvydas JUOZAITIS
Misteris Istorinė Klaida. Tai ne Prezidentas, tai tik abejotinos vertės filosofas, o ir jo deklaruojamas suvokimas apie valstybės valdymą pakankamai miglotas. Bet, jei pasirinksite A. Juozaitį – tai geriau negu M. Puidoką, V. Tomaševskį, N. Puteikį kartu sudėjus

Valentinas MAZURONIS
R. Pakso bendražygis. Daug metų skelbė nušalinto valstybės veikėjo įdėjas, vėliau iš partijos pasitraukė. Bet nuėjo pas trintuką Uspaskichą. Kur jis nueis toliau? Kalbant glaustai, Prezidento pareigoms netinkamas, bet gali eiti Aplinkosaugos ministro pareigas. Tą jis įrodė.

Bankų skandalai ir kandidatų klipai || Laikykitės ten su Andriumi Tapinu

Saulius SKVERNELIS
Jis, dar nebūdamas Prezidentu, žarstė prezidentinę “išmintį“ 2018 sausio mėnesį susirūpinimu gerinti sąntykius su Rusija. Mėgsta atlikti veiksmus, dubliuojančius dabartinę Prezidentę. Gal treniruojasi? Prezidento kėdei – tiesiog nepribrendęs, o ir premiero postas jam per sunkus. Gali būti neblogas vidaus reikalų ministras ar generalinis komisaras.

Gitanas NAUSĖDA
Tinkamas eiti Prezidento pareigas. Pakankamai stiprus ekonominiuose klausimuose, prioritetus valstybės valdyme dėlioja įžvalgiai.

Mindaugas PUIDOKAS
Lengvas nesusipratimas politinėje arenoje, nors mintis dėlioja rišliai. Dėmesio galite nekreipti.

Naglis PUTEIKIS
Vaikinas, kuris šokinėja iš partijos į judėjimus ar vice versa. Mintyse toks pats šokis. Toks “Jumpin’ Jack Flash“ – pagal rollingus. Ilgiau jo pasiklausius, supranti ribotumą, norą kažkam atkeršyti. Aišku viena – tauta jo neišrinkas.

Valdemaras TOMAŠEVSKIS
Koloradinis vyrukas. Žadantis nesąmones daliai rinkėjų, kuriems saldūs kliedesiai labai patrauklūs.

 

O mes pažaiskime rinkimus ir jau dabar balsuokime už patikusį kandidatą.

 

 

YELLOW SUBMARINE KŪRĖJAS IŠKELIAVO AMŽINYBĖN

Publikuota by dzilbus

VYTAUTAS STANEVIČIUS                                                                               AUDRIUS JANECKA                                                                               

 

 

 

Kovo 26 d. mirė povandeninio laivo Yellow Submarine sumanytojas, konstruktorius ir statytojas Artūras Džonsonas (Arthur Johnson), kurio geltonasis povandeninis laivas ir dabar, drauge su Bitlais, plaukioja ir nardo beribėse mūsų (ir ne tik mūsų, bet jau ir anūkų) svajų bei fantazijų gelmėse…
Beveik prieš 51 metus, 1968 m. liepos 17 d., Londono paviljone “Piccadilly Circus“ įvyko trečiojo filmo “Beatles“ premjera, animacinė, “Geltonas povandeninis laivas“. Tais metais Bitlai vengė viešumo ir net nedalyvavo filmo kūrime. Didžiąją laiko dalį jie praleido Indijoje, Himalajų prieškalnių ašrame, globojami guru Maharishi Mahesho, kur bandė perprasti transcedentinės meditacijos pamokas ir įrašė “White Album“.
Kuomet dėl filmo premjeros pasirodė Bitlai, jų gerbėjai blokavo gatves ir paralyžiavo Londono eismo laviną. Tai buvo vienas iš paskutinių milžiniškų viešų “Beatlemania“ parodymų Anglijoje.
Bitlai, vykdydami sutartinius įsipareigojimus, pasirodė animacinių filmų kūrime, kuriuos jie įgyvendino su “United Artists“. Su kompanija pasirašė sutartį trims filmams: “Hard Days Night“ (1964 m.), taip pat “Help!“ (1965 m.). Tačiau vis dar liko skola – trečiajam.
Filmo „Yellow Submarine“ animacinė funkcija buvo laikoma idealia. Toks sprendimo būdas leido sėkmingai įvykdyti sutartį. Bitlai nenorėjo veltis į šią kino avantiūrą, bet juos slėgė sudėtinga to meto situacija. Tai tragiška jų vadybininko Brajeno Epšteino mirtis, finansiniai sunkumai, kuriuos sukėlė biznio taisyklių neišmanymas, nori nenori vertė spręsti šią problemą. Sukurtas multfilmas visus padarė laikinai laimingais.
1969 metų sausį Bitlai Didžiojoje Britanijoje išleido savo dešimtąjį studijinį albumą „Yellow Submarine“ su šešiomis dainomis, kuris yra ir bendravardžio nuotaikingo animacinio filmo garso takelis.
Daugiau apie talentingą britų inžinierių Arthur Johnson, kurio geltonas povandeninis laivas dalyvavo Bitlų filmo pristatyme, atsiuntė Audrius.
2019 metu kovo 26 dieną Grimsby mieste (Anglija) mirė Arthur Johnson, kuris dėl pomėgio išradinėti atsidūrė dėmesio centre, petis į petį su Bitlais. 1968 metais Arthur Johnson, visiškai nežinodamas apie Bitlų filmą, savo namų galiniame sode sukonstravo vienvietį povandeninį laivą. Vieninteliai dažai, kuriuos rado garaže, buvo geltoni. Laivas svėrė pusė tonos. Arthur pavadino ji Resurgam, lotyniskai “vel“. Vietinis laikraštis Grimsby Telegraph aprašė apie šį submariną ir jis atsidūrė dėmesio centre.


Kai United Artist (Bitlų įrašų kompanija) apie tai perskaitė, jie panoro, kad jis reklamuotų filmą. 1968 metų liepos 17 dieną submarinas buvo vežamas Londono gatvėmis, su vienu iš “blue meanies“, kurie buvo muzikos nemėgstantys personažai Bitlų filme “Yellow Submarine“. Priekyje jo senoviniu Rolls Royce važiavo Bitlų muzikantai. Submarinas buvo pastatytas priešais Piccadilly Circus teatrą, kuriame vyko pasaulinė “Yellow Submarine“ filmo premjera. Arthur su žmona Paula dalyvavo premjeroje ir po to vykusiame vakarėlyje The Royal Lancaster Hotel viešbutyje.
Paula prisimena: “Jis sukonstravo submariną iš metalo laužo, ir tada atsirado ši daina. Taip jau sutapo. Submarinas buvo vežamas Oxford gatve. Bitlai negalėjo kartu važiuoti su submarinu dėl draudimo kontrakto subtilybių, tačiau jie buvo apsirengę kaip Blue Meanies.
Buvo susirinkusios tenai visos žvaigždės: Keith Richards (Rolling Stones), The Who, Status Quo, Mary Hopkins ir Tony Blackburn. Mes su vyru stovėjome šalia Bitlų. Bet aš dėl jų nesukau galvos, nebuvau jų gerbėja. Aš labiau domėjausi PJ Proby (amerikiečių dainų kūrėjas ir atlikėjas)“.
Buvęs gvardietis, jaunystėje Arthur mėgo sunkumų kilnojimą ir kultūrizmą. Vėliau tapo patyrusiu naru povandenininku, kurio darbas buvo prižiūrėti ir taisyti povandeninius vamzdžius bei montuoti naftos platformų povandenines dalis.
Savo talento dėka Arthur prisijungė prie kompanijos Norvegijoje, gaminusios vienviečius submarinus. Vėliau, ieškojo galimybių pratęsti šį verslą Amerikoje. Likimo ironija – visą gyvenimą būdamas šviesaus ir blaivaus proto, paskutinį savo dešimtmetį žmogus kovojo su Alzhaimerio liga, tačiau mirties priežastis buvo vėžys. Jis mirė būdamas 80-ies metų. Su žmona kartu išgyveno 58 metus. Arthur paliko 5 vaikus, 8 anūkus ir 4 proanūkius.
Balandžio 15 dieną įvyko laidotuvės – jo pelenai buvo išbarstyti į jūrą šalia Humber Mounth Yacht Club klubo, pagerbiant jo talentą ir meilę jūrų inžinerijai. Ceremonijos metu skambėjo Bitlų “Yellow Submarine“ daina, Mario Lanzos “I will walk with God“ ir himnas “To be a piligrim“. Visi laidotuvių dalyviai privalėjo dėvėti kažką geltoną, šitaip pagerbiant talentingą išradėją, kurio sukonstruotas povandeninis aparatas reklamavo Bitlų filmą “Yellow Submarine“.
Dabar submarinas stovi po atviru dangumi Penny Lane gatvėje, Liverpool pietinėje dalyje.
Parengta pagal: Peter Craig, GrimsbyLive.

Alvydas Alvydui

Publikuota by dzilbus

Alvydas Jegelevičius šį laiškelį glūkoidams parašė 2018-07-20, bet tada buvau toli nuo Tėvynės, be neto. Operatyviai įkelti į tinklapį nepavyko. Rašinį teko atidėti, nes ir Alvydų vardadieniai praėjo. Alvydui Petkevičiui balandžio 19 d. sukaks 69. Toks skaičius, kurio reikšmė, pagal mūsų jau iškeliavusį draugą Viktorą Jonkų, nusako “sriubos kepimą“. Jei 64 metai pagal bitlus yra branda, tai sriubos kepimo metai 69 turėtų sugrąžinti (realiai arba mintyse) į potencialią jaunystę. To tapytojui Alvydui Petkevičiui ir linkime. Dar kūrybinių ieškojimų, palaipsniui virstančių meno kūriniais, optimizmo ir geros pavasariškos nuotaikos.

ALVYDAS A. JEGELEVIČIUS

Šįryt mane (primename: tai vyko 2018-07-20. Red. pastaba) su vardadieniu pasveikino klasės draugė, Ivano našlė Zina. Suspurdėjau iš netikėtumo, nes nebūčiau net ir žvilgterėjęs kalendoriun, nors čia ir mano motinos Česlovos vardadienis… Bet pagalvojau ir apie kitą, dar ir dar apie kitą Alvydą…

Taigi, turbūt nebus nekuklu, jei priminsiu, kad galima lengvai pasveikint su nelabai populiariu vardadieniu tapytoją Alvydą Petkevičių-Petkę ir ex alytiškį, kompozitorių, rašytoją Alvydą Jegelevičių-Jegelę, na ir kitus tos dienos vardus gražu paminėti, nes mes kasdieną švenčiame kažkokią šventą šventę, kurią reikia švęst ne šiaip sau, o nuo dūšios, kol nudūši, nutautėsi nuo tos švenčių lavinos, o tada tapsi tikras laisvos Lietuvos tapinas, kuriam nors sunku bus grįžt namo, bet tipensi iš paskutinių jėgų ir tavo šventė bus padaryta, va, kokia tikros šventės tiesa laisvoj Lietuvoj. Tai, aišku ne taisyklė. Čia, žinoma, špilka sau pačiam kaip rašė Markas Aurelijus, bet ir špilka iškreiptom tradicijom, kai velkamės maisto perteklius didžiausiais krepšiais ir šypsenas mieruojam pagal lizinginius džipozus – čia aš, čia tu, čia mes – viena xebra, kas dar ?.. Bet visada rytinė graužatis išduos tautišką nenuoširdumą… Atsikelsi, čirkštelsi po krūmu, nusispjausi, nusikeiksi trusiškai ir tyliai sau prisipažinsi – aš esu toks pats ir be viso šito shit’o…

 

Vaizdas, kurį Alvydas dovanoja Alvydui arba Jegelevičius ⇒ Petkevičiui arba kompozitorius-rašytojas ⇒ tapytojui arba draugas  ⇒ draugui

Čia netyčia ir mažas esė išėjo, bet svarbiausia, kad du minėti Alvydai dar kūdikystėje gyveno tam pačiam name pas stikliorių dėdę Šmagą (Jakubauską) Traktoristų gatvėje, šalia mūrinės parduotuvės ir tai yra čysta prauda, ot.

Visiem Jum – Geriausi linkėjimaAJ

Glūkzaurai iš Madrido Linijos kalne

Publikuota by dzilbus

Kiekvieną pavasarį, Vidzgirio botaniniame draustinyje susirenka keletas glūkzaurų. Čia jie praleido vaikystę-paauglystę. Čia Dzilbus ir Alvydas Petkevičius1966, klausydami Liuksemburgo radiją svarstė – tai kurie geresni: rolingai ar bitlai.  Virgis Beiša, apie 1968, slidinėdamas Petrovo kalnuose kartu su Viktoru Reinikovu, ėjo sniege ieškoti Viktoro pamestų dantų. Taip prisakė odontologas, į kurį jie kreipėsi pagalbos,  kai po nesėkmingo nusileidimo stačiu šlaitu, Viktorui slidžių lazda išrovė keletą priekinių. Čia Antanas Ga-Ga Antanavičius su Dzilbum apkase lošė šachmatais, o Albertas Šekspyras Antanavičius su Romėnu (Romu Zdanavičium), Dzilbum ir Virgium Lepeška pavasariais gaudė ežges (kai jų dar buvo)  su meškere, kurioje  bent 4 kabliukai pririšti.

Rimvydo “Viduko“ Aglinsko foto

Šiandien (matysite filme) jie ramiai nepraeina pro turnyką (skersinį, prisitraukimams atlikti ir prikaltą prie dviejų šalia augančių medžių). Tai akivaizdus įrodymas,  kad paslaptingiausia sąvoka visatoje – laikas –  nestovi vietoje. Susitikimas  sutapo su  Aisčių drumerio ir vokalisto Vaclovo Kazlausko (1948-2019) laidotuvėms ir  po keleto valandų jau  rinkomės ant Linijos kalno Vidzgiryje. Nepamiršom ir Viktoro Jonkaus (1950-2019), Aisčių bosisto, kurio netekome metų pradžioje. Liūdni reikaliukai pradėjo lankytis miesto muzmenų pasaulyje. Kad ir kaip bemąstytum – ši objektyvi realybė neaplenks nė vieno.

GLŪKZAURAI IŠ MADRIDO 2019 ||  Garažų Klipai || 2019

BITLAI ir FUTBOLAS. DETALUS TYRIMAS.

Publikuota by dzilbus

VYTAUTAS STANEVIČIUS                                                                               AUDRIUS JANECKA                                                                               

 

 

Šis projektas gimė bendradarbiaujant Vytautui ir “freelanceriui“ Audriui (Simno legionierius Airijoje). Kūrybinė veikla skirta glūkoidams. Kalbant futbolo terminais, Audrius atliko rezultatyvų “pasą“,  o Vytautas jį nukreipė ten, kur šis projektas turėjo atsirasti. Tikimės, kad laimės glūkoidų komanda.
Pabandysiu suvesti draugėn, atrodo, du neįmanomus reiškinius – Bitlus ir futbolą. Ar Bitlai domėjosi futbolu? Į šį klausimą jau kelis dešimtmečius neturėjau atsakymo. Mintijau, bet juk jie britai, o šiems, didžiai daugumai, futbolo virusas į jų kraują patenka su motinos pienu. Tačiau ir britas britui nelygu. Fantazavau, ginčijausi su savimi ir draugu, o atsakymo kaip nebuvo, taip nebuvo. Dėl tų pačių Bitlų pamėgau Liverpulio miestą ir, žinoma, futbolo komandą FC Liverpool.
Šiek tiek futbolo istorijos. Žaidimas, panašus į futbolą, žaidžiamas nuo neatmenamų laikų. Šiuolaikinio futbolo istorija skaičiuojama nuo 1863 m. Kaip žinia, anglai pirmieji suvienodino futbolo taisykles, nes iki tol vos ne kiekvienas kaimas žaidė pagal savas. Jie nusprendė, kiek komandoje turi būti žaidėjų, uždraudė žaidėjams (išskyrus vartininką) griebti kamuolį rankomis, atskyrė futbolą nuo regbio ir t. t. Tuo pačiu metu buvo įkurta ir Anglijos futbolo federacija. Futbolo žaidimas įgavo kiekvienam futbolo mėgėjui žinomus kontūrus.

Seniausiu futbolo klubu pasaulyje laikomas Anglijos Šefildo miesto „Sheffield football club“, įkurtas 1857 metais. Mano favoritas FC Liverpool įsikūrė 1892 m. Yra Liverpulyje ir dar viena puiki komanda – Everton FC. Beje, ši net anksčiau įkurta – 1878 m. Iki konkurento atsiradimo Everton FC žaidė „Anfield“ stadione, pastatytame 1884 m., tame pačiame, kuriame dabar šeimininkauja vokiečio Jurgeno Kloppo treniruojamas FC Liverpool. Kodėl taip atsitiko? Priežastis banali – nesutarimai dėl nuomos mokesčio, tarp tuomečio Everton FC prezidento (jis buvo miesto meru bei stadiono savininku) ir klubo direktorių tarybos. Konfliktas išaugo iki tokio lygio, kad įvyko skyrybos: taryba perėmė Evertono klubą į savo rankas ir pradėjo žaisti Goodison Park stadione. „Anfield“ stadiono šeimininkas ir buvęs Everton FC prezidentas liko be žaidėjų. Stadionas yra, komandos nėra. Tačiau meras nepasimetė ir įkūrė naują komandą. Naujai įkurtam FC Liverpool užteko vienų metų, kad prasimuštų į aukščiausią Anglijos futbolo divizioną. Per savo ilgą istoriją raudonieji (marškinėlių spalva) FC Liverpool patyrė ir nuopuolių, ir pakilimų. 18 kartų laimėjo Anglijos čempionatą, 5 kartus buvo stipriausias Europoje, iškovojo gausybę įvairių titulų, taurių, bet jau 3 dešimtmečius, nuo 1990 m., negali laimėti Anglijos čempionų vardo. Paskutinį kartą stipriausiu Europoje tapo 2005 m., laimėdamas UEFA Čempionų lygą. Beje, tais pačiais metais, gindami šį titulą, Liverpulio futbolininkai žaidė Kaune su FBK Kaunu. Lietuvos atstovai, kad ir pralaimėjo, bet rezultatas 1:3 – gan garbingas. Tas rungtynes stebėjau Kauno sporto kombinato stadione. Šį sezoną raudonieji labai sėkmingai žaidžia visais frontais, bet kada laimės Anglijos Premier lygą, žino tik ponas Dievas. Manoma, kad jų sirgaliai patys geriausi pasaulyje. Futbolo klubas FC Liverpool ir jų sirgaliai verti vieni kitų, jie yra viena didelė šeima! Deja, aš „Anfield” stadione rungtynių nemačiau, bet kai lankiausi Liverpulyje, pašmirinėjau po stadiono tribūnomis esančiomis erdvėmis, firminėje klubo parduotuvėje nupirkau anūkei raudoną futbolo kamuolį, ant kurio puikavosi klubo emblema.
Tiesiog nuodėmė būtų nepabuvoti mėlynųjų arenoje – Goodison park, kai atstumas tarp dviejų nesutaikomų priešų stovyklų tik 765 metrai.
Everton FC yra 8 kartus tapę Anglijos čempionais bei laimėję daug taurių turnyrų. Šiemet kol kas sekasi prasčiau, jie stiprūs vidutiniokai Anglijos futbole.
O dabar pakapstysime giliau, ar Bitlai domėjosi futbolu? Glūkoidų naujasis draugas, mano žemietis iš Simno, šiuo metu gyvenantis Airijoje, Audrius Janecka operatyviai atsiliepė į užuominą apie Bitlus ir futbolą. Vienu klaviatūros klavišo paspaudimu išgydė nuo viruso, kuris graužė mane dešimtmečius. Ačiū jam už puikų darbą, kurį atliko pasidomėjęs britų informacijos kanaluose, tokiuose kaip The Guardian bei kituose.

Fotogalera. Vytautas “San Simnas“ Stanevičius lankėsi Liverpulyje ir fiksavo patrauklius futbolo fanams momentus

 

 

 

 

Paskaitykime, ką gi atsiuntė Audrius…

Laikydamiesi politinio korektiškumo the Beatles niekada viešai nedemonstravo simpatijų savo miesto klubams, nenorėdami sukiršinti ir atstumti fanų.
The Beatles filme Yellow Submarin, “Eleanor Rigby“ scenoje yra užuomina į futbolą, gal būt Merseyside derbis, nes rodoma žaidžiant 2 komandas, kurios vieni marškinėliai mėlyni, o kitos raudoni.

Tačiau tikėtina, kad Paul McCartney yra slaptas evertonietis, nes vieną kartą yra pastebėtas tribūnose per 1968 metu FA Cup finalą tarp West Brom ir Everton.
Jis yra pareiškęs, kad “kaip liverpulietis, aš myliu abi miesto komandas, bet jei kas prispaustų ginklą prie mano kaktos – tada aš tikras mėlynasis“.
“Čia yra sandėris: mano tėvas yra gimęs Evertone, mano šeima oficialiai yra evertoniečiai, tad jei kas liečia miesto derbį, aš turėčiau palaikyti Everton“ „ teigė McCartney radijo stočiai “Radio Merseyside“.
“Kartą po koncerto Wembley Arenoje aš sutikau Kenny Dalglish (Liverpool žaidejas) ir draugiškai pasikalbėjome. Ir žinai ką? Aš nusprendžiau palaikyti abi miesto komandas, nes tai Liverpool, ir manęs nedomina katalikų – protestantų kivirčai“.
“Jos abi yra geros komandos, bet prispaustas prie sienos – aš esu evertonietis.
McCartney brolis Mike McGiear yra absoliutus raudonasis. Filmuojant savo grupės The Scaffolds promo filmą “Thank you very much“, jis nusifilmavo stovintis priekyje sausakimšo Spion Kop ir dainuojantis klubo himną.

 

Pasak the Beatles istoriko Ray O’Brien, John Lennon niekada nebuvo futbolo ar aplamai sporto gerbėjas. Jo tėvas buvo Liverpool gerbėjas, ir jo prašymu John įtraukė buvusio Liverpool žvaigždės Albert Stubbins atvaizdą į Sgt. Pepper albumo viršelį, kur jis buvo vienintelis futbolininkas iš minios žmonių. Jis stovi šalia Marlene Dietriech peties.
Kito eks Liverpool žaidėjo Sir. Matt Busby, kuris 5 metus praleido „Anfield“ stadione prieš tampant Manchester United treneriu, vardas paminėtas Lennon’o the Beatles dainoje “Dig it“.

Nei John Lennon, nei George Harrison niekada nėra buvę stadione žiūrėti futbolo varžybų, George Harrison sūnus Dhani yra karštas raudonųjų fanas ir pastovus „Anfield“ žiūrovas.
George Harrison iš visų the Beatles mažiausiai domėjosi sportu aplamai arba buvo labai užsislaptinęs futbolo gerbėjas, nes siekiant išvengti nepageidaujamų klausimų, yra pareiškęs: “Liverpulyje yra 3 komandos ir aš palaikau vieną iš jų“.

Kurioziška, bet Ringo Starr yra Arsenal fanas. Jo patėvis buvo iš Londono ir pasiimdavo įsūnį į visas klubo rungtynes, tiek išvykoje, tiek namuose. Tačiau Ringo Starr augo, žinodamas apie raudonuosius ir abu jo sūnūs turi nuolatinius bilietus į „Anfield“ stadioną.

Pats aiškiausias įrodymas tarp the Beatles ir futbolo yra jų telegrama Liverpool treneriui Bill Shankly 1965 metais su palinkėjimu raudoniesiems sėkmės artėjančiame FA Cup finale. Ši telegrama yra pakabinta Shankley Hotel viešbučio foje Liverpulyje, kurioje rašoma: “Visokeriopos sėkmės, vaikinai. Mes jus žiurėsime per TV. John, Paul, George ir Ringo“.

P.S. Paskutinė pastraipa paglostė širdį, visgi vyrukai – FC Liverpool gerbėjai