PAUKŠČIŲ AKADEMIJA (11). JIE. IRONIŠKAS NOVELIŲ APSAKYMAS

Publikuota by dzilbus
Autorius dėkoja Glukoidų skaitytojams už kantrybę skaitant jo kuklų opusą. Jei garbieji skaitytojai norėtų ko nors paklausti apie šį kūrinėlį – mielai atsakysiu. Pagarbiai, Vytautas Matulevičius

 

VYTAUTAS MATULEVIČIUS

Ateis tau dienelė. Tavęs lauks
(74) KOMPAUKŠTIJA
-Negalvokite ,kad taip ilgai tęsis,- klyks grupės seniūnė. Geriauia akademinė grupė. O tu…Ne kompaukštijos narys. Gėda džiunglėms. Ir tau.
Grauš tave sąžinė. Grauš. Kad tu toks. Negeras. Geriausioj kompaukštijos grupėje. Nemiegosi. Kalsi. Kompaukštijos įstatus. Atmintinai. Kaip kokio (75) V.Majakovskio eilėraštį.
Tavo triūsas nueis. Šuniui ant uodegos. Grupės kompaukštijos vadė pasakys: “Kompaukštijos posėdžio nebus. Negali visi suskristi.” Apsidžiaugsi. Trumpam. Vėl išgirsi. Kad reikia ruoštis.Vėl kalsi. Įstatus. Atmintinai. Vėl posėdžio nebus. Vėl nesimokysi. O trečią kartą…

 

Grupės kompaukštijos vadė paims tave už rankos. Ir nuves. Tiesiai. Ne. Ne. Ne. Ne į Santuokų rūmus. Į AKADEMIJOS KOMPAUKŠTIJOS KOMITETĄ. O ten…
Bus ilga. Ilga auditorija. Ilgas stalas. Abiejose pusėse tupės. Komiteto nariai. Tokie tvarkingi. Kaip iš Vilniaus modelių namų. O tu? Kiurksosi per vidurį. Paklaus:
_ Mokesčiai renklami ar mokami? “ Velnias juos žino- galvosi”. Atsakyti reikės. Kaip? Tvarkinguoliai dešinėje sufleruos. Tvarkinguoliai kairėje sufleruos. O tu? Per vidurį. Kažką išlemensi. Lieps palaukt .Už durų. Palauksi. Po dešimties minučių. Tave priims . Į šauniuoliausias kompaukštijos gretas. Ir bilietą duos. Tokį bordo. Spalvos. Ne vyno. Grupės kompaukštijos vadė trins rankas. Kaip pirmykštis žmogus. Bandantis įžiebti ugnį. Tarp delnų laikantis medgalį. Grupė šimtaprocentinė. Kompaukštinė. Ne tik geriausia, bet ir kompauktiškiausia.
Kaip geriausią grupę išparceliuos. Po (76) valstybinių egzaminų.
PO VISĄ PAUKŠTUKIJĄ
Konvejeris veiks idealiai. Pavardė? Vardas? Grupė? A…Važiuosi į… Ačiū. Pavardė? Vardas? Grupė? A… Važiuosį į… Ačiū nesakysi. Kai išgirsi,kur tave išsiųs…Džiaugsiesi, kad motinėlė (77) Jekaterina pardavė (78) Aliaską. Nes ir ten tave galėtų išsiųsti. Mokyti (79) čiukčius. Lakštingalų kalbos.
Vakare – svaigiųjų limonadų ragavimas. Paskutiniai šokiai. Tais metais. Naktiniame bare. Paskutiniai atodūsiai .Tais metais. Vilniuje. O paskui? Nuostabus įrašas popieriuke. “Su šimto sliekų mėnesiniu atlyginimu”. O kas toliau? Tai- kita istorija. Dabar viskas. Taškas.

Žodžių reikšmės
74. Tokios partijos. Jaunesnė partija. 75. V.Majakovskis- toks sniegenų poetas.Garbus. 76. Valstybiniai egzaminai- egzaminai ,skirti galutinai pribaigti vargšą studentą. 77. Jekaterina- tokia rusų imperatorienė “apdairiai” pardavusi dalį savo imperijos. 78. Aliaska- “šiltas” kraštas Amerikoje. Ypač žiemą. 79. Čiukčiai- tokios tautos žmonės. “Plačiomis” akimis.

 

Ankstesnės dalys:

         > PAUKŠČIŲ AKADEMIJA (1). IRONIŠKAS NOVELIŲ APSAKYMAS. PIRMA DALIS
         > PAUKŠČIŲ AKADEMIJA (2). IRONIŠKAS NOVELIŲ APSAKYMAS. ANTRA DALIS 
         > PAUKŠČIŲ AKADEMIJA (3). BULVIAKASIS. IRONIŠKAS NOVELIŲ APSAKYMAS
         > PAUKŠČIŲ AKADEMIJA (4). ŠOKIAI. IRONIŠKAS NOVELIŲ APSAKYMAS
         > PAUKŠČIŲ AKADEMIJA (5). POKALBIAI ANT STOGO. IRONIŠKAS NOVELIŲ APSAKYMAS
         > PAUKŠČIŲ AKADEMIJA (6). VANDENS ŠVENTĖ. IRONIŠKAS NOVELIŲ APSAKYMAS
         > PAUKŠČIŲ AKADEMIJA (7). INSTRUKTYVINĖJE STOVYKLOJE. IRONIŠKAS NOVELIŲ APSAKYMAS
         > PAUKŠČIŲ AKADEMIJA (8). KAPTEPSIJOJE. IRONIŠKAS NOVELIŲ APSAKYMAS
         > PAUKŠČIŲ AKADEMIJA (9). PELYTĖS MAUDYNĖS. IRONIŠKAS NOVELIŲ APSAKYMAS
         > PAUKŠČIŲ AKADEMIJA (10). JIE. IRONIŠKAS NOVELIŲ APSAKYMAS

 

Reklama

Papildėme MUZMENŲ galeriją

Publikuota by dzilbus

Dėkui Gedui Manerskui, dabar gyvenančiam USA, kuris rado savo archyvuose žinomų to laikmečių muzikantų nuotrauką. Jie užsilipo ant kultūrkės stogo ir nusifotografavo. Robertas, Rolando Daučiūno pusbrolis, Valdas ‘Vatuvkė’ Ogijenko, Rolandas ir Gedas Manerskas ant kulrūrkės stogo. Ši istorinė foto nugulė į glūkoidų galerijas.

Aplankykite glūkoidų FOTOGALERĄ

Arba eikite tiesiai į ALYTAUS MUZMENAI

KAZIUKAS MUGĖJE. NUŠVIEČIA GENIUS

Publikuota by dzilbus

EUGENIJUS VNARAUSKAS

Vilniuje šurmuliavo Kaziuko mugė. Ir aš nutariau, kad reikia ir man iškišti nosį iš savo chatos. Su savo „kledariškom“ kojom teko apeiti ir apžvelgti tik nedidelę dalį mugės, perėjau per senamiesčio širdį, per Didžiąją, Pilies ir Maironio gatves. Mugėje buvo galima įsigyti tradicinių riestainių, bei liaudies meistrų dirbinių iš Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos ir Sakartvelo. Pakeliui kai ką ir nufotografavau. Šiaip Kaziuko mugėje vyko nemaža ir kultūrinė programa. Rotušės aikštėje ant pakylos „Rūkstam į svečius“ vyko įvairių tautybių folkloro grupių ir ansamblių pasirodymai, tai totorių “ILLSU“, lenkų „Landwarowianki“ ir „Vilija“, rusų „Vertiance“ ir „Rusų romansų salonas“, žydų „Fajerlech“ bei baltarusų „Shchodrytsa“, o Sirvydo skvere „Drožiam į gatves“ vyko „The Swing Cats“, Aleksandro Makejevo, tarptautinis duetas „Pai X“, „Babilono vartai“ pasirodymai. O prie Bernardinų sodo vartų „Neriam į folklorą“ parodė savo programas folkloro ansambliai „Ratilio“, „Laukis“, „Labirintas“ ir „Mindrė“. Oras buvo nuostabus, todėl žmonių buvo labai daug, bet su pirkiniais ėjo vienas kitas, dauguma vaikščiojo ir grožėjosi kaip muziejuje. Buvo ir gatvės muzikantų.

 

Viktorui 69. Būtų sukakę

Publikuota by dzilbus

VIKTORAS. ATMINK || Garažų Klipai 2018

Kefas, Kolka, Vikcius. Tai mūsų draugai.  Nepamirškime

“Sveiki visi, kas pažinojote Nikolajų Kuznecovą (Kolką), noriu pranešti liūdną žinią, šiandien geras draugas ir mano tėvas mirė 2019 – 01-15. Tai buvo ypatingas žmogus“. Tokią žinutę-komentarą pamatėme mūsų tinklapyje. Ne visiems pavyko atsisveikinti su Kolka, todėl čia ir dabar prisiminkime šį mūsiškį ir ryškų jo ir mūsų gyvenimo periodą tada, tolimais 1970- 1974.
Nikolajus Kuznecovas buvo pagrindinis ir vienintelis Jim Morrison Memory Club

free pop rock loveaksesuarų gamintojas: žalvariniai ženkliukai visiems klubo nariams, kuriuose kiekvieną raidelę reikėjo padaryti atskirai, juvelyriškai. Kolka pagamino ir pagarbos ženklą – nerūdijančio plieno lakšte suvirinimo aparatu “išgraviruotu” tekstu – FREE LIFE  LOVE POP, kurį padovanojome kauniečių roko grupei Gintarėliai. Šį veiksmą milicija įvertino smurtu prieš hipiuojantį miesto jaunimą. Nikolajus daug metų dirbo siuvimo fabrike. Ten vykdė pramoninių siuvimo mašinų techninį aptarnavimą, prikeldavo sudėtingus įrenginius naujam gyvenimui, net tada, kai verdiktas būdavo: nurašyti į metalo kaužą. Tai buvo žmogus auksinėmis rankomis, puikus šeimos tėvas ir patikimas draugas.

 

Kartu prisiminkime ir amžinai buvusį kelyje (pagal J. Keruaką) Sigitą Kizalą (Kefą), Kolkos gerą draugą. Šiems dviems vyrukams atminti Garažų Klipai ekspromtu pagamino trumpą filmuką apie hipiakus šiandien. Tiems, kurie keliauja po Pietų Europos salas, filmo epizodai prisimins matytus vaizdelius. O gal tai sužadins mintį patraukti į hipių irštvą San Franciske… Judėk kol gali!

hd_ico  HIPIAKAI (NEMIRĖ) || Garažų Klipai 2019

Sausio pabaigoje netekome dar vieno Aisčių muzikanto – Viktoro Jonkaus. Viktoras daug metų sirgo reta liga, bet gyveno kaip visi: gaudė lydekas, remontavo PC ar kitą su elektra-elektronika susijusią įrangą, gyveno internetinės prekybos svetainėse. Nepraleido glukoidų susibūrimų, kepė išskirtinio skonio duoną, kuria nuolat vaišindavo draugus. Įsiminė, kai prieš pat Naujuosius mane aplankė Viktoras su Jule ir įteikė tos skaniosios kepalą, kurią galiu valgyti ir be nieko. Taip, atrodo, Viktoras anksčiau nedarė. Dabar užsuko minutei, lyg amžiams atsisveikinti norėdamas. Sakiau, pabūkite. Ne, sako, dar reikia kelis TOKIUS aplankyti.
Viktoro durys neužsidarė keletą pastarųjų dešimtmečių. Pataisyk, sureguliuok tą ar aną, radiją ar televizorių (sovietiniai dažnai gesdavo), o 21-me amžiuje kompą ar kokį nors modernų divaisą. Viskas, jam prisilietus, startuodavo naujam gyvenimui. Kai patenki pas gydytoją, jis klausia: kuo skundžiatės? Ir pradedi pasakoti kur diegia, peršti, gelia. Tada išgirsti, jog sergi tuo ar anuo ir reikės to ar kito, kad pasveiktum. Gan ilgas pažinimo procesas. O Vikcius įrangos ligas nustatydavo taip: pamenu, gal apie 1980 skambinu jam, žinai, ta mano spalvota Raduga kažkaip kartais neįsijugia, kartais vaizdas dingsta, o dabar ekrane tik sniegas. Kas galėtų būti? Viktoras kantriai išklauso, patyli ir sako: TAI GAL SUGEDO. Reta žmogaus savybė: kalbėti mažai, pasakyti viską ir lakoniškai. Tą jis atlikdavo nepriekaištingai. Be to, kalbėdavo be užuominų. Už tai mes jį mylėjom. Ir už nuoširdumą.
O kiek pas Viktorą žvejų lankėsi pagalbos ar patarimo dėl meškerių ir tų visokių voblerių. Jis buvo prisiekęs žvejys ir suprato principą: darbas sutvertas žmonėms, kurie nemoka žuvauti.  Jei sustreikuodavo automašinos elektrinė dalis, o serviso specai nuleido rankas – Viktoras gedimą rasdavo.

Kai su Virgium bastėmės po USA, radome šį užrašą, dedikuotą prisiekusiems žvejams. Viktoras, būtent, toks ir buvo

Kruopštumą ir pažangias mintis technikos srityje paveldėjo iš savo tėvo. Tada, tolimais 1967, jo namuose buvo suvynioti pirmieji adapteriai elektros gitaroms. Jei tada Alytuje rasdavai neveikiantį telefoną-automatą, žinok ant kažkieno gitaros jau stovi adapteris. Tai jis pirmasis mieste sukonstravo reverberį, paprastai kalbant – aido efektą balsui. Jei šviesoforo stiklai mįslingai po nakties išgaravo, žinok, Aisčių muzikantai: Valdas Jurgelevičius, Rimgaudas Drumžlys ir Viktoras Jonkus sukonstravo pirmąjį mieste šviesos muzikos bloką, kurį pademonstravo Aisčių gerbėjams koncerte kultūrkėje, 1970 metų rudenį. Tai Viktoras su Simu grupei pasiūlė pavadinimą Aisčiai, kuriam kolegos pritarė. Uvertiūra: vėlų 1969 rudens vakarą, po repeticijos Viktoras Jonkus, nešinas gitara ir drumeris Stasys “Simas“ Simanavičius eina tamsia gatve, šneka apie šį bei tą ir Viktoras, lyg tarp kitko, sako, kad mūsų grupė kažkaip vadintis turėtų. Simas, o jis buvo didelis lietuvybės išpažintojas ir labai kreivai žiūrintis į tautą, kuri nuolat stengėsi ‘‘dognat i pričinit dobro“, sako – bus AISČIAI – bus įtvirtinta lietuvybė! Anokia paslaptis, Viktoras net savo dukrą Aiste pavadino. Grupės įvaizdžiui sustiprinti.

 

Dar vienas muzikinės karjeros epizodas. Apie 1975 buvo įprasta, grojant restorane Nemunas, dar grodavome miesto įmonių estradiniuose ansambliuose. Mums tai dar vienas atlyginimas. Tų imonių-įstaigų direktoriai laikė prestižu turėti estrados ar šokių, dramos ar dainų kolektyvus. Statybos tresto vadas K. Šimčikas protegavo ne tik estrados grupę, vadovaujamą Adolfo Juzumo, bet ir Alytaus futbolo rinktinę. Vikcius ir sako man: gal nori ateiti groti į trestą. Jis ten jau metai, kai grojo. Sakau, taigi ten žmonių netrūksta. Viktoras: jei ateisi, Juzumas išvys du vorus (taip vadino Joną Ptakauską ir dar vieną gitaritą – vardo jau nepamenu) – ir atsiras tos vietos. Taip ir buvo. Treste su Viktoru grojome, konceravome ir repetavome dar keturis metus, kol K. Šimčikas, pučian naujiems vėjams, nuleido globą ir pasiuntė mus į keturias puses. Ir futbolistus taip pat.

Viktoro namuose, Tvirtovės gatvėje, 1968 vienas pirmųjų mieste, jau stovėjo juostinis magnetofonas iš kurio sklido Jimi Hendrix. Šį Sietlo genijų Vikcius mėgo. Tada, sovietmečiu, jis niekada nesilankė vadinamųjų grandų (Estradinių melodijų, Nemuno žiburių, Nerijos ir kitų) koncertuose. O kam? Sakydavo. Geriau vieną gerą pamatyti. Ir važiuodavo į Vilnių ar Kauną pas Bonnie Tyler, Wishbone Ash ar Nazaret. Laidotuvių dieną Julė paprašė manęs įrašyti ką nors iš Carlos Santana. Pasirodo, šią muziką Viktoras nepaprastai mėgo. Mums,  artimiausiems draugams tai buvo lengvas šokas ir didelė staigmena-naujiena. Vėlyva naujiena. Nežinojome. Santaną visad mėgau ir aš, dabar namuose jis skamba dažnai.
Kovo 10 dieną Viktorui būtų 69. Sriubos kepimo ženklas. Išsireiškimas iš Viktoro terminologijos naujadarų aruodo.

 

PAUKŠČIŲ AKADEMIJA (10). JIE. IRONIŠKAS NOVELIŲ APSAKYMAS

Publikuota by dzilbus

KEISTAS KĘSTAS

Kai pasirodys
JIE
Kaip nuskendusį laivą jūroje apninka visokios siurbėlės. Kriauklelės. Ir kitokia dugno augmenija. Taip ir Akademijos bendralizdį aptūps. Visokie neaiškios plunksnų spalvos. Ir gymio. Paukščiai. Tai va.
Juos vadins „Onais“. Tie drums ramių. Gerų. Fantastiškai nuostabių. Bendralizdiečių gyvenimą. Ypač onai mėgs paukštukes. Įskris onai į antrą aukštą. Atsistos balkono gale. Ten durys dar stiklus turi. Apnuogins savo (69) dzinguliukus. Apmirs. Alpės. Horizonte pasirodys paukštukė. Skubės į (70) tupyklą. Onas išsišieps. Onas krutins savo dzinguliukus. Paukštukė išvys vaizdelį. Klyks . Nerealiai. Žinoma, ne iš laimės. Onas staigiai nuplasnos. Nuo balkono.


Kitą kartą bus kitaip. Niekas balkone nejudins. Nieko. Atlapatos iš rūsio. Uždususi paukštukė. Vos išlemens:“ T-eeeeeeeeeeen . J-iiiis.“ Gerai,kad tai išgirs kiti paukštukai. Nuzvimbs į rūsį. Kur bendralizdiečių dušai. Piš. Neras. Nieko. Iškart. Paskui ras. Oną. Pasislėpusį už durų. Leis pauostyti. Kumščių. Onas klyks. Kaip skerdžiama kiaulė. Viena rankute gins . Dzinguliukus. Kita- snapą. Ir vis prašys. „ Tik nekvieskit. Tik nekvieskit marmaronų.“ Pakvies .Tik prieš tai pažais. (71) Spirdalų mėgstamą žaidimą. Pastatys oną prie slenksčio. Vyrukai smūgiuos. Vienuolikos metrų baudinį. Į minkštą ono užpakaliuką.
Marmaronai atvažiuos. Plekštelės onui per petį. (72) „Pojiechali“ mestels. O paukštukams mirktelės :(73) „ my s nim pogovorim“.
Oną išveš. Onas kuriam laikui dings. Ir visi bus laimingi…


Žodžių reikšmės.
69. Dzinguliukai- vyr. Lyties atstovų regalijos. 70. Tupykla- vieta, į kurią net karalius vaikšto pėsčias. 71. Spirdalai- žmonės žaidžiantys spirdalą. 72. „Pojiechali“- daugiareikšmis rusų kalbos žodis. Čia- „važiuojam“. 73.“My s nim pagovorim“-marmaronų žargonas. Reiškia : „ Mes dar jam pridėsim . Nuovadoj. Be protokolo.“ 

Ankstesnės dalys:

         > PAUKŠČIŲ AKADEMIJA (1). IRONIŠKAS NOVELIŲ APSAKYMAS. PIRMA DALIS
         > PAUKŠČIŲ AKADEMIJA (2). IRONIŠKAS NOVELIŲ APSAKYMAS. ANTRA DALIS 
         > PAUKŠČIŲ AKADEMIJA (3). BULVIAKASIS. IRONIŠKAS NOVELIŲ APSAKYMAS
         > PAUKŠČIŲ AKADEMIJA (4). ŠOKIAI. IRONIŠKAS NOVELIŲ APSAKYMAS
         > PAUKŠČIŲ AKADEMIJA (5). POKALBIAI ANT STOGO. IRONIŠKAS NOVELIŲ APSAKYMAS
         > PAUKŠČIŲ AKADEMIJA (6). VANDENS ŠVENTĖ. IRONIŠKAS NOVELIŲ APSAKYMAS
         > PAUKŠČIŲ AKADEMIJA (7). INSTRUKTYVINĖJE STOVYKLOJE. IRONIŠKAS NOVELIŲ APSAKYMAS
         > PAUKŠČIŲ AKADEMIJA (8). KAPTEPSIJOJE. IRONIŠKAS NOVELIŲ APSAKYMAS
         > PAUKŠČIŲ AKADEMIJA (9). PELYTĖS MAUDYNĖS. IRONIŠKAS NOVELIŲ APSAKYMAS

 

ALYTUS TARPUKARIO ISTORIJA. PIKANTIŠKAI IR ŠMAIKŠČIAI

Publikuota by dzilbus

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Tris dienas Vilniuje šurmuliavo tradicinė, jau dvidešimtoji knygų mugė su aibe pasiūlymų smalsuoliams skaitytojams ir iš to duoną valgantiems plunksnos broliams, įvairių menų mėgėjams bei profesionalams.
Kaip ir ankstesnės, ši džiugino lankytojų gausa. Tarp jų malonu buvo sutikti studijų laikų draugus, iš matymo pažįstamus žmones, gerai nusiteikusius bukinistus (senų knygų pirkėjus ir pardavėjus), senų knygų žinovus. Smagu, kad mugėje knyga drauge su muzika, kad šioje bendraminčių šventėje ir vaikas, ir senjoras pamiršo apie laiką, – jaunieji užsižaidę savo erdvėse, vyresnieji – susitikimuose bei diskusijose su rašytojais, poetais, menininkais. Nieko nestebino, kad koks nors lankytojas patogiai įsitaisęs, tarsi jogas, sėmė į save išmintį, klausydamasis autoritetingų pranešėjų. Muzikos salės vaizdelis buvo spalvingesnis dėl tolerancijos koncertų metu ant grindų prigulusiems žiūrovams. Pabandyk ištverti tokį maratoną nuo ryto iki vėlaus vakaro

KNYGŲ MUGĖ PAGAL GLŪKOIDUS || Vytautas Stanevičius @ Garažų Klipai || 2019

Susipažinęs su mugės renginių programa, riebiai pabraukiau Alytaus kraštotyros muziejaus renginį, kuriame Birutė Malaškevičiūtė pristatė savo knygą „Kasdieniai nutikimai tarpukario Alytuje.“
Kiekvieno miesto istorija savita, turtinga ir įdomi, o kad ji keltų smalsumą kiekvienam miesto gyventojui ar svečiui, tenka pasirinkti tik tinkamą pasakojimo būdą. Galima pasakoti dokumentuotą versiją, pažeriant daugybę faktų, pasigiriant praeities pasiekimais, įžymybėmis, miesto pastatais, tačiau šią versiją papildžius kasdienybės istorija, kasdieniais nutikimais, ji virsta įtaigiu, intriguojamu ir įdomiu pasakojimu. Pasakojant Alytaus tarpukario istoriją, kasdieniai nutikimai – būtinybė.
Leidinį pristatyti padėjo Vida Grišmanauskienė ir Audronė Jakunskienė. Į knygos pristatymą susirinkę klausytojai negailėjo komplimentų, klausimų autorei, šmaikščiai ir vaizdingai pasakojusiai apie tarpukario Alytų. Alytaus muziejininkai džiaugiasi galėję pasigirti nuveiktais darbais ir parodyti juos platesniam skaitytojų ratui, tarp kurių buvo ir du glūkoidai Vytautai – politologas Dumbliauskas ir aš, atsargos istorikas, šio straipsnio autorius.
Šiek tiek apie šią knygą, kuriai rasti vietos privalo alytiškiai savo bibliotekėlėse.
Tūlam glūkoidui tūrėtų būti įdomu susipažinti su gimtojo miesto – Alytaus – tarpukario istorija. Alytiškė muziejininkė Birutė Malaškevičiūtė, remdamasi 1918–1940 m. Lietuvos periodine spauda, parašė knygą „Kasdieniai nutikimai tarpukario Alytuje“. Kaip knygos pratarmėje rašo pati autorė, „ši knyga – bandymas ne rimtai žvilgtelėti į tarpukario Alytaus kasdienį, savaip žavingą gyvenimą, kad skaitytojas galėtų ir nusišypsoti, ir nustebti ar net pyktelėti.“
Jei knygoje rastume vien sausus faktus, ji tikriausiai būtų skirta tik profesionalams istorikams. Tačiau Birutė nutarė atspindėti tarpukario alytiškių gyvenimą įtaigiau. Faktai tampa patrauklesni bei labiau įsimenami, kai pasakojama apie pikantiškus nutikimus miestelėnams bei jų svečiams. Kuriozines situacijos atskleidžiamos šmaikščiai ir su nemenka humoro doze. Juolab, kad knygos personažai ne šventieji, o šiam nuodėmingame pasaulyje „griešijantys“ dzūkai. Dažnai minimas laikotarpis yra idealizuojamas, bet ir tada Alytuje buvo savų „pijokėlių“, „razbajnykų“, sukčių, vagišių. Jei buvo šie, tai kaip galėjo nebūti ir laisvo elgesio merginų. Buvo, kaip gi be jų. Tačiau „kovojant“ su prostitucija, policija, „plaštakių“ šantažuotojai kartais perlenkdavo lazdą ir nukentėdavo niekuo nekaltos merginos, netgi nekaltos mergaitės. Įdomu, kad šiame kontekste pagarsėjo ir Simnas, kur apie policijos savivalę aprašė netgi to meto respublikinė spauda. Šios gyvenimiškos istorijos labai dažnai būna įdomesnės nei oficialios versijos. Kad ir kaip „cekava“ skaityti apie to meto išdaigas, bet jos neužgožia ir solidžių to meto miesto gyvenimo įvykių.
B. Malaškevičiūtė supažindina su garsiojo Zimavičienės mūro bei jo šeimininkų istorija, atskleidžia Alytaus Laisvės angelo paminklo pastatymo datos paslaptį, karininko Antano Juozapavičiaus gelžbetoninio tilto atidarymo šventę 1937m. Plačiai mini 1929 m. verslininkų brolių Cvilingų pastatytą žemės ūkio mašinų fabriką „Ūkmaš“ (kartais vadinama „Ūkmašina“). Atskiri skyreliai skirti vieniems gražiausių tuo metu Lietuvoje Alytaus pašto rūmams, miesto autobusų stočiai, geležinkeliui, miesto turgui. Nepamirštas ir Alytaus miesto kultūrinis gyvenimas, švietimas, pramogos, pirmojo Alytaus kino teatro istorija bei Alytaus Kurortas. Sportinio gyvenimo pėdsakų, deja, neaptinkame, bet plačiai aprašoma pirmoji Lietuvoje masinė kelionė baidarėmis, kuri startavo Alytuje 1934 m. liepos 7 d.
250 psl. knygoje gausu karikatūrų iš to meto spaudos, nuotraukų iš Alytaus kraštotyros muziejaus rinkinių bei žmonių asmeninių albumų, dokumentų, atvirukų, piešinių, įdomybių…

Nereitinguotas TOP ir praeities aidai

Publikuota by dzilbus

Nors mėgiamiausių muzikos kūrinių top rinkimai pasibaigė mūsų tinklapyje, tačiau jie niekada nesibaigs realiame gyvenime. Mūsų foto reporteris Eugenijus Vnarauskas atsiunčia savo nereitinguotų muzikos kūrinių sąrašą. 2018 pabaigoje buvo užimtas įvairiais daug laiko valgančiais reikalais, todėl sąrašiukas išvydo viešumą tik dabar. Dar būtina pastebėti, jog Genius priklauso tai žmonių kategorijai, kurie pažadų nedalina, o juos tiesiog tęsi.

Genius – Vilniaus alytiškis, pirmųjų diskotekų, vykusių “Dzūkijos“ kavinėje 1975 metais, kartu su Vytautu Kernagiu, Laimučiu Urbanavičium, Donatu Tarcijonu, Linu Jakštoniu, Sigitu “Kefu“ Kizala, Dzilbum ir kitais, dalyvis. Melomanas tos kartos, kai muzikos kolekcionavimas buvo pogrindinė profesija, nelabai mėgstama kolonistų.

 

 

 

 

 

 

 

 

Nereitinguotas Eugenijaus Vnarausko mėgiamiausių visų laikų muzikos kūrinių sąrašas. Abėcėlės tvarka. Ir dar. Įdomus unikalus Geniaus pastebėjimas: tai The Beatles – I Want to Hold Your Hand, vokiška versija – Komm Gib Mir Deine Hand. Būtent 1964 metais bitliukai sudainavo šią superinę dainą vokiškai. Hamburgo kabakų atgarsiai atsiliepė ir jų kūryboje