Alvydas Jegelevičius šį laiškelį glūkoidams parašė 2018-07-20, bet tada buvau toli nuo Tėvynės, be neto. Operatyviai įkelti į tinklapį nepavyko. Rašinį teko atidėti, nes ir Alvydų vardadieniai praėjo. Alvydui Petkevičiui balandžio 19 d. sukaks 69. Toks skaičius, kurio reikšmė, pagal mūsų jau iškeliavusį draugą Viktorą Jonkų, nusako “sriubos kepimą“. Jei 64 metai pagal bitlus yra branda, tai sriubos kepimo metai 69 turėtų sugrąžinti (realiai arba mintyse) į potencialią jaunystę. To tapytojui Alvydui Petkevičiui ir linkime. Dar kūrybinių ieškojimų, palaipsniui virstančių meno kūriniais, optimizmo ir geros pavasariškos nuotaikos.
ALVYDAS A. JEGELEVIČIUS
Šįryt mane (primename: tai vyko 2018-07-20. Red. pastaba) su vardadieniu pasveikino klasės draugė, Ivano našlė Zina. Suspurdėjau iš netikėtumo, nes nebūčiau net ir žvilgterėjęs kalendoriun, nors čia ir mano motinos Česlovos vardadienis… Bet pagalvojau ir apie kitą, dar ir dar apie kitą Alvydą…
Taigi, turbūt nebus nekuklu, jei priminsiu, kad galima lengvai pasveikint su nelabai populiariu vardadieniu tapytoją Alvydą Petkevičių-Petkę ir ex alytiškį, kompozitorių, rašytoją Alvydą Jegelevičių-Jegelę, na ir kitus tos dienos vardus gražu paminėti, nes mes kasdieną švenčiame kažkokią šventą šventę, kurią reikia švęst ne šiaip sau, o nuo dūšios, kol nudūši, nutautėsi nuo tos švenčių lavinos, o tada tapsi tikras laisvos Lietuvos tapinas, kuriam nors sunku bus grįžt namo, bet tipensi iš paskutinių jėgų ir tavo šventė bus padaryta, va, kokia tikros šventės tiesa laisvoj Lietuvoj. Tai, aišku ne taisyklė. Čia, žinoma, špilka sau pačiam kaip rašė Markas Aurelijus, bet ir špilka iškreiptom tradicijom, kai velkamės maisto perteklius didžiausiais krepšiais ir šypsenas mieruojam pagal lizinginius džipozus – čia aš, čia tu, čia mes – viena xebra, kas dar ?.. Bet visada rytinė graužatis išduos tautišką nenuoširdumą… Atsikelsi, čirkštelsi po krūmu, nusispjausi, nusikeiksi trusiškai ir tyliai sau prisipažinsi – aš esu toks pats ir be viso šito shit’o…
Vaizdas, kurį Alvydas dovanoja Alvydui arba Jegelevičius ⇒ Petkevičiui arba kompozitorius-rašytojas ⇒ tapytojui arba draugas ⇒ draugui
Čia netyčia ir mažas esė išėjo, bet svarbiausia, kad du minėti Alvydai dar kūdikystėje gyveno tam pačiam name pas stikliorių dėdę Šmagą (Jakubauską) Traktoristų gatvėje, šalia mūrinės parduotuvės ir tai yra čysta prauda, ot.
Kiekvieną pavasarį, Vidzgirio botaniniame draustinyje susirenka keletas glūkzaurų. Čia jie praleido vaikystę-paauglystę. Čia Dzilbus ir Alvydas Petkevičius1966, klausydami Liuksemburgo radiją svarstė – tai kurie geresni: rolingai ar bitlai. Virgis Beiša, apie 1968, slidinėdamas Petrovo kalnuose kartu su Viktoru Reinikovu, ėjo sniege ieškoti Viktoro pamestų dantų. Taip prisakė odontologas, į kurį jie kreipėsi pagalbos, kai po nesėkmingo nusileidimo stačiu šlaitu, Viktorui slidžių lazda išrovė keletą priekinių. Čia Antanas Ga-Ga Antanavičius su Dzilbum apkase lošė šachmatais, o Albertas Šekspyras Antanavičius su Romėnu (Romu Zdanavičium), Dzilbum ir Virgium Lepeška pavasariais gaudė ežges (kai jų dar buvo) su meškere, kurioje bent 4 kabliukai pririšti.
Rimvydo “Viduko“ Aglinsko foto
Šiandien (matysite filme) jie ramiai nepraeina pro turnyką (skersinį, prisitraukimams atlikti ir prikaltą prie dviejų šalia augančių medžių). Tai akivaizdus įrodymas, kad paslaptingiausia sąvoka visatoje – laikas – nestovi vietoje. Susitikimas sutapo su Aisčių drumerio ir vokalisto Vaclovo Kazlausko (1948-2019) laidotuvėms ir po keleto valandų jau rinkomės ant Linijos kalno Vidzgiryje. Nepamiršom ir Viktoro Jonkaus (1950-2019), Aisčių bosisto, kurio netekome metų pradžioje. Liūdni reikaliukai pradėjo lankytis miesto muzmenų pasaulyje. Kad ir kaip bemąstytum – ši objektyvi realybė neaplenks nė vieno.
GLŪKZAURAI IŠ MADRIDO 2019 || Garažų Klipai || 2019
Šis projektas gimė bendradarbiaujant Vytautui ir “freelanceriui“ Audriui (Simno legionierius Airijoje). Kūrybinė veikla skirta glūkoidams. Kalbant futbolo terminais, Audrius atliko rezultatyvų “pasą“, o Vytautas jį nukreipė ten, kur šis projektas turėjo atsirasti. Tikimės, kad laimės glūkoidų komanda.
Pabandysiu suvesti draugėn, atrodo, du neįmanomus reiškinius – Bitlus ir futbolą. Ar Bitlai domėjosi futbolu? Į šį klausimą jau kelis dešimtmečius neturėjau atsakymo. Mintijau, bet juk jie britai, o šiems, didžiai daugumai, futbolo virusas į jų kraują patenka su motinos pienu. Tačiau ir britas britui nelygu. Fantazavau, ginčijausi su savimi ir draugu, o atsakymo kaip nebuvo, taip nebuvo. Dėl tų pačių Bitlų pamėgau Liverpulio miestą ir, žinoma, futbolo komandą FC Liverpool.
Šiek tiek futbolo istorijos. Žaidimas, panašus į futbolą, žaidžiamas nuo neatmenamų laikų. Šiuolaikinio futbolo istorija skaičiuojama nuo 1863 m. Kaip žinia, anglai pirmieji suvienodino futbolo taisykles, nes iki tol vos ne kiekvienas kaimas žaidė pagal savas. Jie nusprendė, kiek komandoje turi būti žaidėjų, uždraudė žaidėjams (išskyrus vartininką) griebti kamuolį rankomis, atskyrė futbolą nuo regbio ir t. t. Tuo pačiu metu buvo įkurta ir Anglijos futbolo federacija. Futbolo žaidimas įgavo kiekvienam futbolo mėgėjui žinomus kontūrus.
Seniausiu futbolo klubu pasaulyje laikomas Anglijos Šefildo miesto „Sheffield football club“, įkurtas 1857 metais. Mano favoritas FC Liverpool įsikūrė 1892 m. Yra Liverpulyje ir dar viena puiki komanda – Everton FC. Beje, ši net anksčiau įkurta – 1878 m. Iki konkurento atsiradimo Everton FC žaidė „Anfield“ stadione, pastatytame 1884 m., tame pačiame, kuriame dabar šeimininkauja vokiečio Jurgeno Kloppo treniruojamas FC Liverpool. Kodėl taip atsitiko? Priežastis banali – nesutarimai dėl nuomos mokesčio, tarp tuomečio Everton FC prezidento (jis buvo miesto meru bei stadiono savininku) ir klubo direktorių tarybos. Konfliktas išaugo iki tokio lygio, kad įvyko skyrybos: taryba perėmė Evertono klubą į savo rankas ir pradėjo žaisti Goodison Park stadione. „Anfield“ stadiono šeimininkas ir buvęs Everton FC prezidentas liko be žaidėjų. Stadionas yra, komandos nėra. Tačiau meras nepasimetė ir įkūrė naują komandą. Naujai įkurtam FC Liverpool užteko vienų metų, kad prasimuštų į aukščiausią Anglijos futbolo divizioną. Per savo ilgą istoriją raudonieji (marškinėlių spalva) FC Liverpool patyrė ir nuopuolių, ir pakilimų. 18 kartų laimėjo Anglijos čempionatą, 5 kartus buvo stipriausias Europoje, iškovojo gausybę įvairių titulų, taurių, bet jau 3 dešimtmečius, nuo 1990 m., negali laimėti Anglijos čempionų vardo. Paskutinį kartą stipriausiu Europoje tapo 2005 m., laimėdamas UEFA Čempionų lygą. Beje, tais pačiais metais, gindami šį titulą, Liverpulio futbolininkai žaidė Kaune su FBK Kaunu. Lietuvos atstovai, kad ir pralaimėjo, bet rezultatas 1:3 – gan garbingas. Tas rungtynes stebėjau Kauno sporto kombinato stadione. Šį sezoną raudonieji labai sėkmingai žaidžia visais frontais, bet kada laimės Anglijos Premier lygą, žino tik ponas Dievas. Manoma, kad jų sirgaliai patys geriausi pasaulyje. Futbolo klubas FC Liverpool ir jų sirgaliai verti vieni kitų, jie yra viena didelė šeima! Deja, aš „Anfield” stadione rungtynių nemačiau, bet kai lankiausi Liverpulyje, pašmirinėjau po stadiono tribūnomis esančiomis erdvėmis, firminėje klubo parduotuvėje nupirkau anūkei raudoną futbolo kamuolį, ant kurio puikavosi klubo emblema.
Tiesiog nuodėmė būtų nepabuvoti mėlynųjų arenoje – Goodison park, kai atstumas tarp dviejų nesutaikomų priešų stovyklų tik 765 metrai.
Everton FC yra 8 kartus tapę Anglijos čempionais bei laimėję daug taurių turnyrų. Šiemet kol kas sekasi prasčiau, jie stiprūs vidutiniokai Anglijos futbole.
O dabar pakapstysime giliau, ar Bitlai domėjosi futbolu? Glūkoidų naujasis draugas, mano žemietis iš Simno, šiuo metu gyvenantis Airijoje, Audrius Janecka operatyviai atsiliepė į užuominą apie Bitlus ir futbolą. Vienu klaviatūros klavišo paspaudimu išgydė nuo viruso, kuris graužė mane dešimtmečius. Ačiū jam už puikų darbą, kurį atliko pasidomėjęs britų informacijos kanaluose, tokiuose kaip The Guardian bei kituose.
Fotogalera. Vytautas “San Simnas“ Stanevičius lankėsi Liverpulyje ir fiksavo patrauklius futbolo fanams momentus
Paskaitykime, ką gi atsiuntė Audrius…
Laikydamiesi politinio korektiškumo the Beatles niekada viešai nedemonstravo simpatijų savo miesto klubams, nenorėdami sukiršinti ir atstumti fanų.
The Beatles filme Yellow Submarin, “Eleanor Rigby“ scenoje yra užuomina į futbolą, gal būt Merseyside derbis, nes rodoma žaidžiant 2 komandas, kurios vieni marškinėliai mėlyni, o kitos raudoni.
Tačiau tikėtina, kad Paul McCartney yra slaptas evertonietis, nes vieną kartą yra pastebėtas tribūnose per 1968 metu FA Cup finalą tarp West Brom ir Everton.
Jis yra pareiškęs, kad “kaip liverpulietis, aš myliu abi miesto komandas, bet jei kas prispaustų ginklą prie mano kaktos – tada aš tikras mėlynasis“.
“Čia yra sandėris: mano tėvas yra gimęs Evertone, mano šeima oficialiai yra evertoniečiai, tad jei kas liečia miesto derbį, aš turėčiau palaikyti Everton“ „ teigė McCartney radijo stočiai “Radio Merseyside“.
“Kartą po koncerto Wembley Arenoje aš sutikau Kenny Dalglish (Liverpool žaidejas) ir draugiškai pasikalbėjome. Ir žinai ką? Aš nusprendžiau palaikyti abi miesto komandas, nes tai Liverpool, ir manęs nedomina katalikų – protestantų kivirčai“.
“Jos abi yra geros komandos, bet prispaustas prie sienos – aš esu evertonietis.
McCartney brolis Mike McGiear yra absoliutus raudonasis. Filmuojant savo grupės The Scaffolds promo filmą “Thank you very much“, jis nusifilmavo stovintis priekyje sausakimšo Spion Kop ir dainuojantis klubo himną.
Pasak the Beatles istoriko Ray O’Brien, John Lennon niekada nebuvo futbolo ar aplamai sporto gerbėjas. Jo tėvas buvo Liverpool gerbėjas, ir jo prašymu John įtraukė buvusio Liverpool žvaigždės Albert Stubbins atvaizdą į Sgt. Pepper albumo viršelį, kur jis buvo vienintelis futbolininkas iš minios žmonių. Jis stovi šalia Marlene Dietriech peties.
Kito eks Liverpool žaidėjo Sir. Matt Busby, kuris 5 metus praleido „Anfield“ stadione prieš tampant Manchester United treneriu, vardas paminėtas Lennon’o the Beatles dainoje “Dig it“.
Nei John Lennon, nei George Harrison niekada nėra buvę stadione žiūrėti futbolo varžybų, George Harrison sūnus Dhani yra karštas raudonųjų fanas ir pastovus „Anfield“ žiūrovas.
George Harrison iš visų the Beatles mažiausiai domėjosi sportu aplamai arba buvo labai užsislaptinęs futbolo gerbėjas, nes siekiant išvengti nepageidaujamų klausimų, yra pareiškęs: “Liverpulyje yra 3 komandos ir aš palaikau vieną iš jų“.
Kurioziška, bet Ringo Starr yra Arsenal fanas. Jo patėvis buvo iš Londono ir pasiimdavo įsūnį į visas klubo rungtynes, tiek išvykoje, tiek namuose. Tačiau Ringo Starr augo, žinodamas apie raudonuosius ir abu jo sūnūs turi nuolatinius bilietus į „Anfield“ stadioną.
Pats aiškiausias įrodymas tarp the Beatles ir futbolo yra jų telegrama Liverpool treneriui Bill Shankly 1965 metais su palinkėjimu raudoniesiems sėkmės artėjančiame FA Cup finale. Ši telegrama yra pakabinta Shankley Hotel viešbučio foje Liverpulyje, kurioje rašoma: “Visokeriopos sėkmės, vaikinai. Mes jus žiurėsime per TV. John, Paul, George ir Ringo“.
P.S. Paskutinė pastraipa paglostė širdį, visgi vyrukai – FC Liverpool gerbėjai
• Puiki laida! Nors lyginti buvusią sistemą su dabartine yra didelis išškūkis, šioje laidoje buvo atlikta gera analizė ir, kiek įmanoma, parinkti tikslūs palyginimai. Nemanau, kad tai pakeis sakančių, jog prie ruso buvo geriau nuomonę, bet gal susimąstys tie, kurie linksta į jų pusę.
• Patiko laida. Ypatingai skaičiavimai. Mano mama uždirbdavo 120 rublių, ir visą laiką mums pinigų trūkdavo.. Atsimenu sekciją kai gavo, sakė reikėjo baldų kombinate stumdytis ir muštis su kitais pirkėjais. Tas pats su šaldytuvu “Snaigė“, gavom tik su talonu. O mano pirmas mangetofonas – panaši istorija kaip laidoj. Parodysiu šią laidą dėdėms…
• Ačiū partijai,tėvynei už taloną patalynei.Prie ruso buvo geriau tik partiniams ir vagims. Tų kuriems buvo geriau ir paklauskite: kiek pavogdavo. Tiek jiems ir buvo geriau. Juk viskas paprasta. Aš pensijoje.
Tai keletas atsiliepimų po Andriaus Tapino laidos “Prie ruso buvo geriau ir konservuoti ananasai“. Laikykitės ten su Andriumi Tapinu. Beje, tai tikrai laisva ir objektyvi internetinė, žiūrovų remiama televizija. Tokia seniai seniai buvo reikalinga Lietuvai. O laidos tema amžinai lietuviška. Ar tada buvo geriau ar dabar?? Sveiki ir argumentuoti palyginimai su lengva humoro doze – sėkmes laidas net į Kremliaus trolių protą. Nors, jei jie trolina už rusiškus pinigus vargu ar laida tikslą pasieks. Glūkoidai rekomenduoja pažiūrėti patiems ir kaimynui, draugui, draugei parekomenduoti.
O BUVO TAIP…
Ivanas Jakovlevičius mėgo dėvėti dryžuotas kelnes. Bet sykį, tiesa, niekur nebuvo galima gauti dryžuotų kelnių. Ivanas Jakovlevičius ir “Leningradodiežd“ buvo, ir universalinėje, ir prekybos kieme, ir pasaže. Netgi i Ochtą nusitrenkė, bet niekur dryžuotų kelnių nerado. O senosios Ivanas Jakovlevičius kelnės taip susidėvėjo, kad buvo nebeįmanoma jų apsimauti. Ivanas Jakovlevičius lopė jas keletą kartų, bet galiausiai ir tai nepadėjo. Ivanas Jakovlevičius vėl apėjo visas parduotuves ir vėl neradęs dryžuotų kelnių pagaliau nusprendė nusipirkti languotas. Bet languotu kelnių niekur nebuvo.
LAISVĖS TV LAIDOS “PRIE RUSO BUVO GERIAU IR KONSERVUOTI ANANASAI“. LAIKYKITĖS TEN SU ANDRIUMI TAPINU LAIDOS FRAGMENTAS
Tuomet Ivanas Jakovlevičius nusprendė nusipirkti pilkas kelnes, bet pilkų niekur nerado. Niekur nebuvo ir juodu kelnių, tinkančiu Ivano Jakovlevičiaus ūgiui. Tuomet Ivanas Jakovlevičius ėjo pirkti mėlynų kelnių, bet kol ieškojo, visur dingo ir mėlynos ir rudos. Ir štai Ivanas Jakovlevičiui teko pirkti žalias kelnes su geltonais taškučiais. Parduotuvėje Ivanas Jakovlevičius pasirodė, jog kelnės ne itin ryškios spalvos ir geltoni taškučiai visai nerėžia akies. Bet grįžęs namo, Ivanas Jakovlevičius pastebėjo, kad viena klešnė tarsi kilnaus atspalvio, užtat kita tiesiog melsvai žalsva, o geltoni taškeliai švieste šviečia. Ivanas Jakovlevičius pabandė išversti kelnes, bet kitoje pusėje abi kiškos kėsinosi pereiti į geltoną spalvą su žaliais žirniais ir atrodė tikrai linksmai …
MIRĖ ILGAMETIS “AISČIŲ” BŪGNININKAS, VOKALISTAS IR PUIKUS DRAUGAS
VACLOVAS KAZLAUSKAS 1948-2019
Pašarvotas senos mašinų gamyklos salėje balandžio 4 d., 17 val. Laidotuvės šeštadienį 11 val.
Paskutinis Vaciaus Kazlausko pasirodymas glūkoidų filmotekoje 2016 metais. Albertui “Šekspyrui“ Antanavičiui tarpininkaujant, jie susirinko pas Dzilbų “altankėje“ porai valandų pasidalinti paskutinių 20-ties metų įspūdžiais. Čia pamatysite ir ką tik išėjusį Aisčių boso gitaristą Viktorą Jonkų ir Dzilbų. Šie trys vyrukai Aisčiuose grojo apie dešimtį metų kartu
ŠEKSPYRAS IR AISČIAI || Garažų Klipai 2016
Išėjo Vaclovas Kazlauskas – charizmatiškas žmogus ir mūsų, bitliakų kartos artistas, konferansjė, būgnininkas, dainininkas, dainavęs kultūrkėj Jono Pavilonio vad. estr. ansamblyje, su “Aisčiais“. Alytaus “Nemune“ ir “Žuvinte“ šildė publiką savo savo nepakartojamu ir lengvu žavesiu… Vėliau mušė būgną Alytaus kariniam orkestre, buvo visad orus ir pasitempęs, deja liga atėmė iš mūsų visų šį puikų amžininką…
Gera buvo būt šalia Vaclovo, nes gerų emocijų užtaisas su jo užkrečiančiu juoku būdavo garantuotas… Kol esam gyvi – nepamiršim Vaclovo. Ilsėkis ramybėje, brangus drauge
Mano mėgiamiausia futbolo komanda – FC LIVERPOOL. Rašau tai dėl to, kad su vienu draugu iš Simno spėliojom ir fantazavom, už kokią Liverpulio futbolo komandą galėjo sirgti bitlai? Primenu, jog patys bitlai iš Liverpulio. Kita gera komanda – EVERTON. Juk anglams futbolas įaugęs į kraują. Niekur neradau informacijos, tai manau, kad jiems futbolas buvo “dzin“. Būtų gražus siurprizas, jei atsirastų kažkas, turintis patikimos informacijos apie bitlų požiūrį į futbolą ir ja pasidalintų.
Siurprizas, kuris jau maloniai nudžiugino, tai ką tik perskaitytas mano žemiečio iš Simno Audriaus Janeckos laiškas, kuriuo ir noriu pasidalinti. Ne, ten aš nebuvau, bet kai gaunu tokią informaciją visokių minčių kyla…
Priežastis, kodėl aš rašau šį laišką jums, yra tokia: kaip įprastai, kas 3 mėnesiai bastausi po Europą, turėdamas norą pažinti pasaulį. Ką tik apsilankiau Gran Canaria saloje, Kanarų salos, Ispanija. Viešint 2-ame pagal dydį salos mieste Telde, netikėtai susidūriau su skulptūra (nuotraukose), skirta bitlų muzikantui Jonui Leninui (aka John Lennon). Žinant, kad esate “nepagydomas“ bitlų gerbėjas, turiu teisę ir pareigą jus informuoti apie šį (siurprizas man) faktą. Jei apie tai jau žinote, ar net esate buvęs šalia jos, prašau nekreipti dėmesio į tai ir skaniai pasijuokti.
Iki. Pagarbiai, Audrius Janecka, Airija, bitlu protėviu salis.
Mes bandome kiekvienam Jūsų padėti pagauti savo didžiausią žuvį. „ŽVEJONYS“ KLUBAS – vienintelis Lietuvoje nuo 2000-ųjų metų veikiantis moksleivių sportinės žūklės klubas „Žvejonys“.
Klubo nariai dalyvauja ekologinėse programose ( 2006 metų EFTTA projektas Youth Grant), sportinės žūklės varžybose, rengia tarptautines sportinės dugninės (feeder‘io) varžybas.
Šiais metais suplanavome Grand renginį vaikams – „Nemunas Monst3r 2019“. Šio renginio tikslas – padėti vaikams pagauti Lietuvos didžiausią žuvį – šamą.
Taip pat, rengsime ir du, vaikams skirtus, tarptautinius Feeder stiliaus žūklės turus. Dalyvaus svečiai iš Latvijos ir kitų Europos sąjungos šalių.
Nedideliam mūsų klubui yra finansiškai sunku tiek aprūpinti savo klubo narius reikiama profesionalia žūklės įranga, tiek rengti varžybas.
Todėl pradedame lėšų rinkimo akciją. Visos surinktos lėšos bus panaudotos tik klubo reikmėms, ir žūklės sezono pabaigoje pateiksime finansinę lėšų panaudojimo ataskaitą.
Prašome padėti mūsų klubui ir paaukoti pagal išgales lėšų. Tai, galite padaryti, apsilankę mūsų lėšų rinkimo akcijos puslapyje ir paspaudę „DONATE NOW“ mygtuką.
Autorius dėkoja Glukoidų skaitytojams už kantrybę skaitant jo kuklų opusą. Jei garbieji skaitytojai norėtų ko nors paklausti apie šį kūrinėlį – mielai atsakysiu. Pagarbiai, Vytautas Matulevičius
VYTAUTAS MATULEVIČIUS
Ateis tau dienelė. Tavęs lauks (74) KOMPAUKŠTIJA -Negalvokite ,kad taip ilgai tęsis,- klyks grupės seniūnė. Geriauia akademinė grupė. O tu…Ne kompaukštijos narys. Gėda džiunglėms. Ir tau. Grauš tave sąžinė. Grauš. Kad tu toks. Negeras. Geriausioj kompaukštijos grupėje. Nemiegosi. Kalsi. Kompaukštijos įstatus. Atmintinai. Kaip kokio (75) V.Majakovskio eilėraštį. Tavo triūsas nueis. Šuniui ant uodegos. Grupės kompaukštijos vadė pasakys: “Kompaukštijos posėdžio nebus. Negali visi suskristi.” Apsidžiaugsi. Trumpam. Vėl išgirsi. Kad reikia ruoštis.Vėl kalsi. Įstatus. Atmintinai. Vėl posėdžio nebus. Vėl nesimokysi. O trečią kartą…
Grupės kompaukštijos vadė paims tave už rankos. Ir nuves. Tiesiai. Ne. Ne. Ne. Ne į Santuokų rūmus. Į AKADEMIJOS KOMPAUKŠTIJOS KOMITETĄ. O ten… Bus ilga. Ilga auditorija. Ilgas stalas. Abiejose pusėse tupės. Komiteto nariai. Tokie tvarkingi. Kaip iš Vilniaus modelių namų. O tu? Kiurksosi per vidurį. Paklaus: _ Mokesčiai renklami ar mokami? “ Velnias juos žino- galvosi”. Atsakyti reikės. Kaip? Tvarkinguoliai dešinėje sufleruos. Tvarkinguoliai kairėje sufleruos. O tu? Per vidurį. Kažką išlemensi. Lieps palaukt .Už durų. Palauksi. Po dešimties minučių. Tave priims . Į šauniuoliausias kompaukštijos gretas. Ir bilietą duos. Tokį bordo. Spalvos. Ne vyno. Grupės kompaukštijos vadė trins rankas. Kaip pirmykštis žmogus. Bandantis įžiebti ugnį. Tarp delnų laikantis medgalį. Grupė šimtaprocentinė. Kompaukštinė. Ne tik geriausia, bet ir kompauktiškiausia. Kaip geriausią grupę išparceliuos. Po (76) valstybinių egzaminų. PO VISĄ PAUKŠTUKIJĄ Konvejeris veiks idealiai. Pavardė? Vardas? Grupė? A…Važiuosi į… Ačiū. Pavardė? Vardas? Grupė? A… Važiuosį į… Ačiū nesakysi. Kai išgirsi,kur tave išsiųs…Džiaugsiesi, kad motinėlė (77) Jekaterina pardavė (78) Aliaską. Nes ir ten tave galėtų išsiųsti. Mokyti (79) čiukčius. Lakštingalų kalbos. Vakare – svaigiųjų limonadų ragavimas. Paskutiniai šokiai. Tais metais. Naktiniame bare. Paskutiniai atodūsiai .Tais metais. Vilniuje. O paskui? Nuostabus įrašas popieriuke. “Su šimto sliekų mėnesiniu atlyginimu”. O kas toliau? Tai- kita istorija. Dabar viskas. Taškas.
Žodžių reikšmės 74. Tokios partijos. Jaunesnė partija. 75. V.Majakovskis- toks sniegenų poetas.Garbus. 76. Valstybiniai egzaminai- egzaminai ,skirti galutinai pribaigti vargšą studentą. 77. Jekaterina- tokia rusų imperatorienė “apdairiai” pardavusi dalį savo imperijos. 78. Aliaska- “šiltas” kraštas Amerikoje. Ypač žiemą. 79. Čiukčiai- tokios tautos žmonės. “Plačiomis” akimis.
Dėkui Gedui Manerskui, dabar gyvenančiam USA, kuris rado savo archyvuose žinomų to laikmečių muzikantų nuotrauką. Jie užsilipo ant kultūrkės stogo ir nusifotografavo. Robertas, Rolando Daučiūno pusbrolis, Valdas ‘Vatuvkė’ Ogijenko, Rolandas ir Gedas Manerskas ant kulrūrkės stogo. Ši istorinė foto nugulė į glūkoidų galerijas.
Vilniuje šurmuliavo Kaziuko mugė. Ir aš nutariau, kad reikia ir man iškišti nosį iš savo chatos. Su savo „kledariškom“ kojom teko apeiti ir apžvelgti tik nedidelę dalį mugės, perėjau per senamiesčio širdį, per Didžiąją, Pilies ir Maironio gatves. Mugėje buvo galima įsigyti tradicinių riestainių, bei liaudies meistrų dirbinių iš Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos ir Sakartvelo. Pakeliui kai ką ir nufotografavau. Šiaip Kaziuko mugėje vyko nemaža ir kultūrinė programa. Rotušės aikštėje ant pakylos „Rūkstam į svečius“ vyko įvairių tautybių folkloro grupių ir ansamblių pasirodymai, tai totorių “ILLSU“, lenkų „Landwarowianki“ ir „Vilija“, rusų „Vertiance“ ir „Rusų romansų salonas“, žydų „Fajerlech“ bei baltarusų „Shchodrytsa“, o Sirvydo skvere „Drožiam į gatves“ vyko „The Swing Cats“, Aleksandro Makejevo, tarptautinis duetas „Pai X“, „Babilono vartai“ pasirodymai. O prie Bernardinų sodo vartų „Neriam į folklorą“ parodė savo programas folkloro ansambliai „Ratilio“, „Laukis“, „Labirintas“ ir „Mindrė“. Oras buvo nuostabus, todėl žmonių buvo labai daug, bet su pirkiniais ėjo vienas kitas, dauguma vaikščiojo ir grožėjosi kaip muziejuje. Buvo ir gatvės muzikantų.
Kefas, Kolka, Vikcius. Tai mūsų draugai. Nepamirškime
“Sveiki visi, kas pažinojote Nikolajų Kuznecovą (Kolką), noriu pranešti liūdną žinią, šiandien geras draugas ir mano tėvas mirė 2019 – 01-15. Tai buvo ypatingas žmogus“. Tokią žinutę-komentarą pamatėme mūsų tinklapyje. Ne visiems pavyko atsisveikinti su Kolka, todėl čia ir dabar prisiminkime šį mūsiškį ir ryškų jo ir mūsų gyvenimo periodą tada, tolimais 1970- 1974.
Nikolajus Kuznecovas buvo pagrindinis ir vienintelis Jim Morrison Memory Club
aksesuarų gamintojas: žalvariniai ženkliukai visiems klubo nariams, kuriuose kiekvieną raidelę reikėjo padaryti atskirai, juvelyriškai. Kolka pagamino ir pagarbos ženklą – nerūdijančio plieno lakšte suvirinimo aparatu “išgraviruotu” tekstu – FREE LIFE LOVE POP, kurį padovanojome kauniečių roko grupei Gintarėliai. Šį veiksmą milicija įvertino smurtu prieš hipiuojantį miesto jaunimą. Nikolajus daug metų dirbo siuvimo fabrike. Ten vykdė pramoninių siuvimo mašinų techninį aptarnavimą, prikeldavo sudėtingus įrenginius naujam gyvenimui, net tada, kai verdiktas būdavo: nurašyti į metalo kaužą. Tai buvo žmogus auksinėmis rankomis, puikus šeimos tėvas ir patikimas draugas.
Kartu prisiminkime ir amžinai buvusį kelyje (pagal J. Keruaką) Sigitą Kizalą (Kefą), Kolkos gerą draugą. Šiems dviems vyrukams atminti Garažų Klipai ekspromtu pagamino trumpą filmuką apie hipiakus šiandien. Tiems, kurie keliauja po Pietų Europos salas, filmo epizodai prisimins matytus vaizdelius. O gal tai sužadins mintį patraukti į hipių irštvą San Franciske… Judėk kol gali!
HIPIAKAI (NEMIRĖ) || Garažų Klipai 2019
Sausio pabaigoje netekome dar vieno Aisčių muzikanto – Viktoro Jonkaus. Viktoras daug metų sirgo reta liga, bet gyveno kaip visi: gaudė lydekas, remontavo PC ar kitą su elektra-elektronika susijusią įrangą, gyveno internetinės prekybos svetainėse. Nepraleido glukoidų susibūrimų, kepė išskirtinio skonio duoną, kuria nuolat vaišindavo draugus. Įsiminė, kai prieš pat Naujuosius mane aplankė Viktoras su Jule ir įteikė tos skaniosios kepalą, kurią galiu valgyti ir be nieko. Taip, atrodo, Viktoras anksčiau nedarė. Dabar užsuko minutei, lyg amžiams atsisveikinti norėdamas. Sakiau, pabūkite. Ne, sako, dar reikia kelis TOKIUS aplankyti.
Viktoro durys neužsidarė keletą pastarųjų dešimtmečių. Pataisyk, sureguliuok tą ar aną, radiją ar televizorių (sovietiniai dažnai gesdavo), o 21-me amžiuje kompą ar kokį nors modernų divaisą. Viskas, jam prisilietus, startuodavo naujam gyvenimui. Kai patenki pas gydytoją, jis klausia: kuo skundžiatės? Ir pradedi pasakoti kur diegia, peršti, gelia. Tada išgirsti, jog sergi tuo ar anuo ir reikės to ar kito, kad pasveiktum. Gan ilgas pažinimo procesas. O Vikcius įrangos ligas nustatydavo taip: pamenu, gal apie 1980 skambinu jam, žinai, ta mano spalvota Raduga kažkaip kartais neįsijugia, kartais vaizdas dingsta, o dabar ekrane tik sniegas. Kas galėtų būti? Viktoras kantriai išklauso, patyli ir sako: TAI GAL SUGEDO. Reta žmogaus savybė: kalbėti mažai, pasakyti viską ir lakoniškai. Tą jis atlikdavo nepriekaištingai. Be to, kalbėdavo be užuominų. Už tai mes jį mylėjom. Ir už nuoširdumą.
O kiek pas Viktorą žvejų lankėsi pagalbos ar patarimo dėl meškerių ir tų visokių voblerių. Jis buvo prisiekęs žvejys ir suprato principą: darbas sutvertas žmonėms, kurie nemoka žuvauti. Jei sustreikuodavo automašinos elektrinė dalis, o serviso specai nuleido rankas – Viktoras gedimą rasdavo.
Kai su Virgium bastėmės po USA, radome šį užrašą, dedikuotą prisiekusiems žvejams. Viktoras, būtent, toks ir buvo
Kruopštumą ir pažangias mintis technikos srityje paveldėjo iš savo tėvo. Tada, tolimais 1967, jo namuose buvo suvynioti pirmieji adapteriai elektros gitaroms. Jei tada Alytuje rasdavai neveikiantį telefoną-automatą, žinok ant kažkieno gitaros jau stovi adapteris. Tai jis pirmasis mieste sukonstravo reverberį, paprastai kalbant – aido efektą balsui. Jei šviesoforo stiklai mįslingai po nakties išgaravo, žinok, Aisčių muzikantai: Valdas Jurgelevičius, Rimgaudas Drumžlys ir Viktoras Jonkus sukonstravo pirmąjį mieste šviesos muzikos bloką, kurį pademonstravo Aisčių gerbėjams koncerte kultūrkėje, 1970 metų rudenį. Tai Viktoras su Simu grupei pasiūlė pavadinimą Aisčiai, kuriam kolegos pritarė. Uvertiūra: vėlų 1969 rudens vakarą, po repeticijos Viktoras Jonkus, nešinas gitara ir drumeris Stasys “Simas“ Simanavičius eina tamsia gatve, šneka apie šį bei tą ir Viktoras, lyg tarp kitko, sako, kad mūsų grupė kažkaip vadintis turėtų. Simas, o jis buvo didelis lietuvybės išpažintojas ir labai kreivai žiūrintis į tautą, kuri nuolat stengėsi ‘‘dognat i pričinit dobro“, sako – bus AISČIAI – bus įtvirtinta lietuvybė! Anokia paslaptis, Viktoras net savo dukrą Aiste pavadino. Grupės įvaizdžiui sustiprinti.
Dar vienas muzikinės karjeros epizodas. Apie 1975 buvo įprasta, grojant restorane Nemunas, dar grodavome miesto įmonių estradiniuose ansambliuose. Mums tai dar vienas atlyginimas. Tų imonių-įstaigų direktoriai laikė prestižu turėti estrados ar šokių, dramos ar dainų kolektyvus. Statybos tresto vadas K. Šimčikas protegavo ne tik estrados grupę, vadovaujamą Adolfo Juzumo, bet ir Alytaus futbolo rinktinę. Vikcius ir sako man: gal nori ateiti groti į trestą. Jis ten jau metai, kai grojo. Sakau, taigi ten žmonių netrūksta. Viktoras: jei ateisi, Juzumas išvys du vorus (taip vadino Joną Ptakauską ir dar vieną gitaritą – vardo jau nepamenu) – ir atsiras tos vietos. Taip ir buvo. Treste su Viktoru grojome, konceravome ir repetavome dar keturis metus, kol K. Šimčikas, pučian naujiems vėjams, nuleido globą ir pasiuntė mus į keturias puses. Ir futbolistus taip pat.
Viktoro namuose, Tvirtovės gatvėje, 1968 vienas pirmųjų mieste, jau stovėjo juostinis magnetofonas iš kurio sklido Jimi Hendrix. Šį Sietlo genijų Vikcius mėgo. Tada, sovietmečiu, jis niekada nesilankė vadinamųjų grandų (Estradinių melodijų, Nemuno žiburių, Nerijos ir kitų) koncertuose. O kam? Sakydavo. Geriau vieną gerą pamatyti. Ir važiuodavo į Vilnių ar Kauną pas Bonnie Tyler, Wishbone Ash ar Nazaret. Laidotuvių dieną Julė paprašė manęs įrašyti ką nors iš Carlos Santana. Pasirodo, šią muziką Viktoras nepaprastai mėgo. Mums, artimiausiems draugams tai buvo lengvas šokas ir didelė staigmena-naujiena. Vėlyva naujiena. Nežinojome. Santaną visad mėgau ir aš, dabar namuose jis skamba dažnai.
Kovo 10 dieną Viktorui būtų 69. Sriubos kepimo ženklas. Išsireiškimas iš Viktoro terminologijos naujadarų aruodo.
Kai pasirodys JIE Kaip nuskendusį laivą jūroje apninka visokios siurbėlės. Kriauklelės. Ir kitokia dugno augmenija. Taip ir Akademijos bendralizdį aptūps. Visokie neaiškios plunksnų spalvos. Ir gymio. Paukščiai. Tai va. Juos vadins „Onais“. Tie drums ramių. Gerų. Fantastiškai nuostabių. Bendralizdiečių gyvenimą. Ypač onai mėgs paukštukes. Įskris onai į antrą aukštą. Atsistos balkono gale. Ten durys dar stiklus turi. Apnuogins savo (69) dzinguliukus. Apmirs. Alpės. Horizonte pasirodys paukštukė. Skubės į (70) tupyklą. Onas išsišieps. Onas krutins savo dzinguliukus. Paukštukė išvys vaizdelį. Klyks . Nerealiai. Žinoma, ne iš laimės. Onas staigiai nuplasnos. Nuo balkono.
Kitą kartą bus kitaip. Niekas balkone nejudins. Nieko. Atlapatos iš rūsio. Uždususi paukštukė. Vos išlemens:“ T-eeeeeeeeeeen . J-iiiis.“ Gerai,kad tai išgirs kiti paukštukai. Nuzvimbs į rūsį. Kur bendralizdiečių dušai. Piš. Neras. Nieko. Iškart. Paskui ras. Oną. Pasislėpusį už durų. Leis pauostyti. Kumščių. Onas klyks. Kaip skerdžiama kiaulė. Viena rankute gins . Dzinguliukus. Kita- snapą. Ir vis prašys. „ Tik nekvieskit. Tik nekvieskit marmaronų.“ Pakvies .Tik prieš tai pažais. (71) Spirdalų mėgstamą žaidimą. Pastatys oną prie slenksčio. Vyrukai smūgiuos. Vienuolikos metrų baudinį. Į minkštą ono užpakaliuką. Marmaronai atvažiuos. Plekštelės onui per petį. (72) „Pojiechali“ mestels. O paukštukams mirktelės :(73) „ my s nim pogovorim“. Oną išveš. Onas kuriam laikui dings. Ir visi bus laimingi…
Žodžių reikšmės. 69. Dzinguliukai- vyr. Lyties atstovų regalijos. 70. Tupykla- vieta, į kurią net karalius vaikšto pėsčias. 71. Spirdalai- žmonės žaidžiantys spirdalą. 72. „Pojiechali“- daugiareikšmis rusų kalbos žodis. Čia- „važiuojam“. 73.“My s nim pagovorim“-marmaronų žargonas. Reiškia : „ Mes dar jam pridėsim . Nuovadoj. Be protokolo.“
Tris dienas Vilniuje šurmuliavo tradicinė, jau dvidešimtoji knygų mugė su aibe pasiūlymų smalsuoliams skaitytojams ir iš to duoną valgantiems plunksnos broliams, įvairių menų mėgėjams bei profesionalams.
Kaip ir ankstesnės, ši džiugino lankytojų gausa. Tarp jų malonu buvo sutikti studijų laikų draugus, iš matymo pažįstamus žmones, gerai nusiteikusius bukinistus (senų knygų pirkėjus ir pardavėjus), senų knygų žinovus. Smagu, kad mugėje knyga drauge su muzika, kad šioje bendraminčių šventėje ir vaikas, ir senjoras pamiršo apie laiką, – jaunieji užsižaidę savo erdvėse, vyresnieji – susitikimuose bei diskusijose su rašytojais, poetais, menininkais. Nieko nestebino, kad koks nors lankytojas patogiai įsitaisęs, tarsi jogas, sėmė į save išmintį, klausydamasis autoritetingų pranešėjų. Muzikos salės vaizdelis buvo spalvingesnis dėl tolerancijos koncertų metu ant grindų prigulusiems žiūrovams. Pabandyk ištverti tokį maratoną nuo ryto iki vėlaus vakaro
KNYGŲ MUGĖ PAGAL GLŪKOIDUS || Vytautas Stanevičius @ Garažų Klipai || 2019
Susipažinęs su mugės renginių programa, riebiai pabraukiau Alytaus kraštotyros muziejaus renginį, kuriame Birutė Malaškevičiūtė pristatė savo knygą „Kasdieniai nutikimai tarpukario Alytuje.“
Kiekvieno miesto istorija savita, turtinga ir įdomi, o kad ji keltų smalsumą kiekvienam miesto gyventojui ar svečiui, tenka pasirinkti tik tinkamą pasakojimo būdą. Galima pasakoti dokumentuotą versiją, pažeriant daugybę faktų, pasigiriant praeities pasiekimais, įžymybėmis, miesto pastatais, tačiau šią versiją papildžius kasdienybės istorija, kasdieniais nutikimais, ji virsta įtaigiu, intriguojamu ir įdomiu pasakojimu. Pasakojant Alytaus tarpukario istoriją, kasdieniai nutikimai – būtinybė.
Leidinį pristatyti padėjo Vida Grišmanauskienė ir Audronė Jakunskienė. Į knygos pristatymą susirinkę klausytojai negailėjo komplimentų, klausimų autorei, šmaikščiai ir vaizdingai pasakojusiai apie tarpukario Alytų. Alytaus muziejininkai džiaugiasi galėję pasigirti nuveiktais darbais ir parodyti juos platesniam skaitytojų ratui, tarp kurių buvo ir du glūkoidai Vytautai – politologas Dumbliauskas ir aš, atsargos istorikas, šio straipsnio autorius.
Šiek tiek apie šią knygą, kuriai rasti vietos privalo alytiškiai savo bibliotekėlėse.
Tūlam glūkoidui tūrėtų būti įdomu susipažinti su gimtojo miesto – Alytaus – tarpukario istorija. Alytiškė muziejininkė Birutė Malaškevičiūtė, remdamasi 1918–1940 m. Lietuvos periodine spauda, parašė knygą „Kasdieniai nutikimai tarpukario Alytuje“. Kaip knygos pratarmėje rašo pati autorė, „ši knyga – bandymas ne rimtai žvilgtelėti į tarpukario Alytaus kasdienį, savaip žavingą gyvenimą, kad skaitytojas galėtų ir nusišypsoti, ir nustebti ar net pyktelėti.“
Jei knygoje rastume vien sausus faktus, ji tikriausiai būtų skirta tik profesionalams istorikams. Tačiau Birutė nutarė atspindėti tarpukario alytiškių gyvenimą įtaigiau. Faktai tampa patrauklesni bei labiau įsimenami, kai pasakojama apie pikantiškus nutikimus miestelėnams bei jų svečiams. Kuriozines situacijos atskleidžiamos šmaikščiai ir su nemenka humoro doze. Juolab, kad knygos personažai ne šventieji, o šiam nuodėmingame pasaulyje „griešijantys“ dzūkai. Dažnai minimas laikotarpis yra idealizuojamas, bet ir tada Alytuje buvo savų „pijokėlių“, „razbajnykų“, sukčių, vagišių. Jei buvo šie, tai kaip galėjo nebūti ir laisvo elgesio merginų. Buvo, kaip gi be jų. Tačiau „kovojant“ su prostitucija, policija, „plaštakių“ šantažuotojai kartais perlenkdavo lazdą ir nukentėdavo niekuo nekaltos merginos, netgi nekaltos mergaitės. Įdomu, kad šiame kontekste pagarsėjo ir Simnas, kur apie policijos savivalę aprašė netgi to meto respublikinė spauda. Šios gyvenimiškos istorijos labai dažnai būna įdomesnės nei oficialios versijos. Kad ir kaip „cekava“ skaityti apie to meto išdaigas, bet jos neužgožia ir solidžių to meto miesto gyvenimo įvykių.
B. Malaškevičiūtė supažindina su garsiojo Zimavičienės mūro bei jo šeimininkų istorija, atskleidžia Alytaus Laisvės angelo paminklo pastatymo datos paslaptį, karininko Antano Juozapavičiaus gelžbetoninio tilto atidarymo šventę 1937m. Plačiai mini 1929 m. verslininkų brolių Cvilingų pastatytą žemės ūkio mašinų fabriką „Ūkmaš“ (kartais vadinama „Ūkmašina“). Atskiri skyreliai skirti vieniems gražiausių tuo metu Lietuvoje Alytaus pašto rūmams, miesto autobusų stočiai, geležinkeliui, miesto turgui. Nepamirštas ir Alytaus miesto kultūrinis gyvenimas, švietimas, pramogos, pirmojo Alytaus kino teatro istorija bei Alytaus Kurortas. Sportinio gyvenimo pėdsakų, deja, neaptinkame, bet plačiai aprašoma pirmoji Lietuvoje masinė kelionė baidarėmis, kuri startavo Alytuje 1934 m. liepos 7 d.
250 psl. knygoje gausu karikatūrų iš to meto spaudos, nuotraukų iš Alytaus kraštotyros muziejaus rinkinių bei žmonių asmeninių albumų, dokumentų, atvirukų, piešinių, įdomybių…
Nors mėgiamiausių muzikos kūrinių top rinkimai pasibaigė mūsų tinklapyje, tačiau jie niekada nesibaigs realiame gyvenime. Mūsų foto reporteris Eugenijus Vnarauskas atsiunčia savo nereitinguotų muzikos kūrinių sąrašą. 2018 pabaigoje buvo užimtas įvairiais daug laiko valgančiais reikalais, todėl sąrašiukas išvydo viešumą tik dabar. Dar būtina pastebėti, jog Genius priklauso tai žmonių kategorijai, kurie pažadų nedalina, o juos tiesiog tęsi.
Genius – Vilniaus alytiškis, pirmųjų diskotekų, vykusių “Dzūkijos“ kavinėje 1975 metais, kartu su Vytautu Kernagiu, Laimučiu Urbanavičium, Donatu Tarcijonu, Linu Jakštoniu, Sigitu “Kefu“ Kizala, Dzilbum ir kitais, dalyvis. Melomanas tos kartos, kai muzikos kolekcionavimas buvo pogrindinė profesija, nelabai mėgstama kolonistų.
Nereitinguotas Eugenijaus Vnarausko mėgiamiausių visų laikų muzikos kūrinių sąrašas. Abėcėlės tvarka. Ir dar. Įdomus unikalus Geniaus pastebėjimas: tai The Beatles – I Want to Hold Your Hand, vokiška versija – Komm Gib Mir Deine Hand. Būtent 1964 metais bitliukai sudainavo šią superinę dainą vokiškai. Hamburgo kabakų atgarsiai atsiliepė ir jų kūryboje
Aksioma: socializmas-liberalizmas-konservatyvizmas. Šimtmečiais pasiteisinęs modelis demokratijos šalyse. Bet pridygo komitetininkų, ir jau po rinkimų susiformuoja kontraversiškos koalicijos. Pavyzdžiui, Anykščiuose prie ėdžių visiškai nesistumdo konservatoriai, darbiečiai, 2 Puteikio komitetininkai, 1 liberalas ir 3 valstiečiai. Taika ir darna stoja dviem atvejais: kai tarp koalicijos partnerių viršpelniai pasidalijami teisingai arba partneriai (o stebukle) dori, kompetentingi, darbštūs ir atsidavė tam, kam juos išrinko: gerinti miesto gyvenimą. Dar vienas fenomenas: po rinkimų niekas nevyksta, visi atsipūtę, vėliau jie pradeda tarpusavyje rietis, nes artėja rinkimai. Ir taip kadencija po kadencijos.
Yra lengva politinio autizmo forma, kai negebi kritiškai vertinti besidauginančių bestuburių darinių: judėjimų ir komitetų, sąmbūrių ir susivienijimų, kurių vėliavose pažadai ir tikslai, primena šviesaus komunistinio rytojaus šūkių ekvilibristiką. Šios rinkiminės grupuotės savyje akumulioja partijų lūzerius ir nepritapėlius, išvytus (iškikintus) iš partijų, narcizus ar susipykusius su teisėtvarka, avantiūristus ir tipus su nuostata – eisiu ir aš, gal išrinks. Nors apie miesto valdymo peripetijas neišmano nei BŪ nei MĖ. Bet veržiasi.
Kai tokie dariniai formuojasi provicijos administraciniuose rinkimuose, labai nuogastauti nereikėtų. Kartais pasitaiko ir pilkų atspalvių. Nebūtinai 50. Ten gali rastis visiškai padorių asmenų-asmenybių, galinčių tinkamai atstovauti rinkėjo interesus. Tik, balsuojant už juos, reikia būti itin atidžiam. Alytuje galimas teisingas rinkėjo pasirinkimas – Liudo Ramanausko žmona Vilija. Liudas daug prisidėjęs miestui puoselėti kultūrą ir elegantiškai pristatinėti miestą viešuose renginiuose. Jo žmona – verta savo vyro ir turinti galingą vidinį potencialą dalyvauti svarbiuose miestui sprendimuose.
Įdomus egzempliorius iš judėjimų, komitetų, būrelių ir šiaip organų tarpo. Iškarpa iš Laisvės TV laidos. Pažiūrėkite.
Kas yra Lietuvos socdemai
Ištakos – pogrindinė marksistų organizacija 1896. Paskutinės Nepriklausomybės aušroje nuo Kremliaus komunistų atskilo komunistai-pragmatikai ir pasivadino Demokratine Darbo partija. G. Kirkilas, A. Brazauskas, J. Bernatonis, kiti. Jie tiesiog buvo gudresni už Jermalavičių, Kuolelį ar kitus komunizmo idėjų vergus. Jie žaibiškai prisitaikė prie aplinkybių ir, nors kaišiojo pagaliukus į Nepriklausomybės atstatymą, suprato, jog Lietuvoje bus mėgiami (Stokholmo sindromas), bet tuometinių rinkimų fone gali atrodyti skystai.
Ką jie daro? Ogi susiranda socdemus, kuriems nusispjauti su kuo eiti obuoliauti. Kad tik daugiau rinkėjų pritraukti, kad tik daugiau valdžios kabinetų užpildyti. Už tokius socdemus, sudariusius sandorį su komunistais, padorus tautietis neturėjo balsuoti 25 pastaruosius metus, bet balsavo. Ar padorus tautietis galėtų balsuoti už atsiskyrėlius-asketus Kirkilo bebrus šiandien? Na, ne. Padorus tautietis jiems padėkotų už nieko neveikimą ir palinkėtų smagios kelionės į Grūto parką. O štai už G. Palucko socdemus padorus tautietis jau balsuotų. Pastarieji išsigrynino, nors nuopelnas ne jų – bebrai išėjo patys. Jei tikrieji socdemai bebrus būtų išsiviję, padorus tautietis tokiems socdemams pagarbą galėtų reikšti jau atvirai. Tikėtina, ateityje koks nors naujai iškeptas G. Palucko socdemas-meras neskambins socdemui-ministrui ir neprašys “pareguliuoti“ įstatymą. O A. Sysas nustos dainuoti ilgai trunkančias oratorijas apie progresinius mokesčius. Nors aplamai, socialdemokratų pamatinės idėjos nėra blogis. Svarbu kokie žmonės tas idėjas įgyvendina. Trumpa istorija, galinti rinkėją paskatinti balsuoti už vieną G. Palucko socdemą Henriką Šivoką. Kai pamatinio alytiškio gatvėje 60 metų telkšojo Rusnės pavasarius primenanti bala, miesto valdžiažmogiams tai buvo 50-tos eilės reikaliukas. Jie taip ir pasakė: tokių gatvių Alytuje 50. Bet Henrikui taip neatrodė. Jo pastangų dėka gatvė pasipuošė asfalto danga, lietaus nuotekų surinkimu ir šaligatviais. Paprastai tariant, Henrikas Šivokas padarė laimingais 22 namų 65 gyventojus.
Liberali tragedija
Liberalai. Viskas būtų gerai, jei nebūtų prisitapšnoję. Net apsivalyti laiku nesugebėjo. O šansas buvo. Pamenate, kai A. Guoga buvo jų laikinas vadas ir po skandalo su MG Baltic sakė: mes čia viduje susitvarkysime patys. Bet partijos verchai išeliminavo patį A. Guogą. Taigi apsivalyti laiku nepavyko. Už dabartinius liberalų griuvėsius padorus tautietis bent 10 metų balsuoti neturėtų. Tiek laiko rinkėjo nemalonė turėtų tęstis partijai, atidirbinėjusiai vietinės reikšmės oligarchui. R. Šimašius su A. Armonaite kuria naują darinį, tačiau, kad užsitarnautų bent minimalią padoraus rinkėjo pagarbą, abu turėtų viešai prisiekti, jog su Masiulio šutve ir oligarchais neturėjo jokių sąsajų. Labai tikėtina, jog provincijos liberalai išliko padorūs ir jaučia ribą tarp lobizmo ir bakšišo (10 % atgal derybų partneriui).
Konservatoriai
Jų dalia – kabinti kitų pridegintą košę. Ar tai būtų pasulinė krizė ar vietinių veikėjų neadekvatus elgesys tos krizės akivaizdoje. Roterdamo Erasmus universiteto Ekonomikos fakulteto asociacija premjerui Andriui Kubiliui suteikė 2012 m. Pasaulio lyderio apdovanojimą už nuopelnus ekonomikos srityje ir krizės suvaldymą. Prisiminkime: karavanui ypatingai sunkiai judant teisinga kryptimi, nuolat girdėjosi neveislinių šunėkų amsėjimas. Negi reikėjo elgtis graikiškai, tur būt ne, nes jie dar ir šiandien chroniškai skrepliuoja. Padorus tautietis bent du kandidatus iš konservatorių tarpo tikrai rinktų. Tai Povilas Labukas ir Vytas Jazepčikas. Povilas – jaunas žmogus, trykštantis pozityvia energija ir atsidavęs miesto reikalų sprendiniams iki panagių. Jo tėvai – miesto šviesuomenės atstovai: mama Dalia gydytoja, tėtis Valdas verslininkas, dar ir melomanas. O Povilo brolis Martynas su grupe virina visiškai priimtiną rock muziką. Vytas Jazepčikas – gydytojas, savivaldybės senbūvis, profis tavo kūno atsatymo reikaluose, pakankamai patyręs ir doras politikas.
KETURIOS PLYTOS IKI KARUSELĖS– MAN GERAI || Vaizdas ir garsas pagaminti Andriaus Abromavičiaus 3A studijoje || Sumiksavo Garažų Klipai 2015
Žaliasis fenomenas
Valstiečiai-žalieji tvirtai sėdi valdžios olimpe, jei dar ir savo (ne Lietuvos) prezidentą turės, gims Baltarusijos ar Rusijos analogas Europos Sąjungoje. Na dar televiziją ir žiniasklaidą reikėtų nuhakinti. Oponentai konservatoriai kažkodėl patogiai tyli, na, kartais garsiai sušnabžda. Tai gal viskas gerai? Kaimynas, mėgstantis valgyti vaistus sako. Mano kasdieniniai, jau treti metai geriami, pabrango dvigubai. Po “reformos”. Kalbi su medikais. Sako – kas čia vyksta, kas čia daros – mirga, marga pionierių skaros. Rokių rezultatų, tik mirguliai. Kai kalbi su varguoliu Maximos priengyje, tas sako: žinai, kai pradedi po 22 valandos spazmuoti dėl moonshaino trūkumo organizme, no problem, dabar po 22 valandos yra “taškų”, atidarytų 24 valandas paroje. Po “reformos” atsirado. Tikri startuoliai.
Partijos, kurioms vietos Lietuvoje būti neturėtų
Partinis šedevras – R. Pakso ereliai. Tai atvirai antieuropinė, antieurinė ir prorusiška partija. Kuo greičiau ši ir populistų Darbo partijos išdundės į Rytus, kur ir buvo suprojektuotos, tuo Lietuvėlėje gyvensim taikiau, išoriškai saugiau ir vieningiau. Net ir tuo atveju, kai primėtys iš helikopterio saldainių – tai Judo grašiai, būkite išdidūs ir sąmoningi piliečiai, nepasiduokite pagundai. O kiek šios partijos po savo sparneliu priglobę Kremliaus trolių ir kitokio brudo. Jų paklausa politiniame gyvenime palaipsniui mažėja ir yra atvirkščiai proporcinga tautos imuninės sistemos tvirtėjimui. Nepraeis ir 10 metų, kai šios partijos atsidurs atliekų deginimo krosnyse. Tokius ir žemėn užkasti būtų prastas sprendimas. Nes neekologiškas.
Artėja Prezidento rinkimai. Ten dar įdomiau. Šalia potencialiai tinkamų pretendentų eiti prezidento pareigas, iš krūmų išlindo ir politiniai vargetos. Šoksim kankaną. Glūkoiduose bus ką paskaityti.
Kai pasirodys
