BITLAI ir FUTBOLAS. DETALUS TYRIMAS.

VYTAUTAS STANEVIČIUS                                                                               AUDRIUS JANECKA                                                                               

 

 

Šis projektas gimė bendradarbiaujant Vytautui ir “freelanceriui“ Audriui (Simno legionierius Airijoje). Kūrybinė veikla skirta glūkoidams. Kalbant futbolo terminais, Audrius atliko rezultatyvų “pasą“,  o Vytautas jį nukreipė ten, kur šis projektas turėjo atsirasti. Tikimės, kad laimės glūkoidų komanda.
Pabandysiu suvesti draugėn, atrodo, du neįmanomus reiškinius – Bitlus ir futbolą. Ar Bitlai domėjosi futbolu? Į šį klausimą jau kelis dešimtmečius neturėjau atsakymo. Mintijau, bet juk jie britai, o šiems, didžiai daugumai, futbolo virusas į jų kraują patenka su motinos pienu. Tačiau ir britas britui nelygu. Fantazavau, ginčijausi su savimi ir draugu, o atsakymo kaip nebuvo, taip nebuvo. Dėl tų pačių Bitlų pamėgau Liverpulio miestą ir, žinoma, futbolo komandą FC Liverpool.
Šiek tiek futbolo istorijos. Žaidimas, panašus į futbolą, žaidžiamas nuo neatmenamų laikų. Šiuolaikinio futbolo istorija skaičiuojama nuo 1863 m. Kaip žinia, anglai pirmieji suvienodino futbolo taisykles, nes iki tol vos ne kiekvienas kaimas žaidė pagal savas. Jie nusprendė, kiek komandoje turi būti žaidėjų, uždraudė žaidėjams (išskyrus vartininką) griebti kamuolį rankomis, atskyrė futbolą nuo regbio ir t. t. Tuo pačiu metu buvo įkurta ir Anglijos futbolo federacija. Futbolo žaidimas įgavo kiekvienam futbolo mėgėjui žinomus kontūrus.

Seniausiu futbolo klubu pasaulyje laikomas Anglijos Šefildo miesto „Sheffield football club“, įkurtas 1857 metais. Mano favoritas FC Liverpool įsikūrė 1892 m. Yra Liverpulyje ir dar viena puiki komanda – Everton FC. Beje, ši net anksčiau įkurta – 1878 m. Iki konkurento atsiradimo Everton FC žaidė „Anfield“ stadione, pastatytame 1884 m., tame pačiame, kuriame dabar šeimininkauja vokiečio Jurgeno Kloppo treniruojamas FC Liverpool. Kodėl taip atsitiko? Priežastis banali – nesutarimai dėl nuomos mokesčio, tarp tuomečio Everton FC prezidento (jis buvo miesto meru bei stadiono savininku) ir klubo direktorių tarybos. Konfliktas išaugo iki tokio lygio, kad įvyko skyrybos: taryba perėmė Evertono klubą į savo rankas ir pradėjo žaisti Goodison Park stadione. „Anfield“ stadiono šeimininkas ir buvęs Everton FC prezidentas liko be žaidėjų. Stadionas yra, komandos nėra. Tačiau meras nepasimetė ir įkūrė naują komandą. Naujai įkurtam FC Liverpool užteko vienų metų, kad prasimuštų į aukščiausią Anglijos futbolo divizioną. Per savo ilgą istoriją raudonieji (marškinėlių spalva) FC Liverpool patyrė ir nuopuolių, ir pakilimų. 18 kartų laimėjo Anglijos čempionatą, 5 kartus buvo stipriausias Europoje, iškovojo gausybę įvairių titulų, taurių, bet jau 3 dešimtmečius, nuo 1990 m., negali laimėti Anglijos čempionų vardo. Paskutinį kartą stipriausiu Europoje tapo 2005 m., laimėdamas UEFA Čempionų lygą. Beje, tais pačiais metais, gindami šį titulą, Liverpulio futbolininkai žaidė Kaune su FBK Kaunu. Lietuvos atstovai, kad ir pralaimėjo, bet rezultatas 1:3 – gan garbingas. Tas rungtynes stebėjau Kauno sporto kombinato stadione. Šį sezoną raudonieji labai sėkmingai žaidžia visais frontais, bet kada laimės Anglijos Premier lygą, žino tik ponas Dievas. Manoma, kad jų sirgaliai patys geriausi pasaulyje. Futbolo klubas FC Liverpool ir jų sirgaliai verti vieni kitų, jie yra viena didelė šeima! Deja, aš „Anfield” stadione rungtynių nemačiau, bet kai lankiausi Liverpulyje, pašmirinėjau po stadiono tribūnomis esančiomis erdvėmis, firminėje klubo parduotuvėje nupirkau anūkei raudoną futbolo kamuolį, ant kurio puikavosi klubo emblema.
Tiesiog nuodėmė būtų nepabuvoti mėlynųjų arenoje – Goodison park, kai atstumas tarp dviejų nesutaikomų priešų stovyklų tik 765 metrai.
Everton FC yra 8 kartus tapę Anglijos čempionais bei laimėję daug taurių turnyrų. Šiemet kol kas sekasi prasčiau, jie stiprūs vidutiniokai Anglijos futbole.
O dabar pakapstysime giliau, ar Bitlai domėjosi futbolu? Glūkoidų naujasis draugas, mano žemietis iš Simno, šiuo metu gyvenantis Airijoje, Audrius Janecka operatyviai atsiliepė į užuominą apie Bitlus ir futbolą. Vienu klaviatūros klavišo paspaudimu išgydė nuo viruso, kuris graužė mane dešimtmečius. Ačiū jam už puikų darbą, kurį atliko pasidomėjęs britų informacijos kanaluose, tokiuose kaip The Guardian bei kituose.

Fotogalera. Vytautas “San Simnas“ Stanevičius lankėsi Liverpulyje ir fiksavo patrauklius futbolo fanams momentus

 

 

 

 

Paskaitykime, ką gi atsiuntė Audrius…

Laikydamiesi politinio korektiškumo the Beatles niekada viešai nedemonstravo simpatijų savo miesto klubams, nenorėdami sukiršinti ir atstumti fanų.
The Beatles filme Yellow Submarin, “Eleanor Rigby“ scenoje yra užuomina į futbolą, gal būt Merseyside derbis, nes rodoma žaidžiant 2 komandas, kurios vieni marškinėliai mėlyni, o kitos raudoni.

Tačiau tikėtina, kad Paul McCartney yra slaptas evertonietis, nes vieną kartą yra pastebėtas tribūnose per 1968 metu FA Cup finalą tarp West Brom ir Everton.
Jis yra pareiškęs, kad “kaip liverpulietis, aš myliu abi miesto komandas, bet jei kas prispaustų ginklą prie mano kaktos – tada aš tikras mėlynasis“.
“Čia yra sandėris: mano tėvas yra gimęs Evertone, mano šeima oficialiai yra evertoniečiai, tad jei kas liečia miesto derbį, aš turėčiau palaikyti Everton“ „ teigė McCartney radijo stočiai “Radio Merseyside“.
“Kartą po koncerto Wembley Arenoje aš sutikau Kenny Dalglish (Liverpool žaidejas) ir draugiškai pasikalbėjome. Ir žinai ką? Aš nusprendžiau palaikyti abi miesto komandas, nes tai Liverpool, ir manęs nedomina katalikų – protestantų kivirčai“.
“Jos abi yra geros komandos, bet prispaustas prie sienos – aš esu evertonietis.
McCartney brolis Mike McGiear yra absoliutus raudonasis. Filmuojant savo grupės The Scaffolds promo filmą “Thank you very much“, jis nusifilmavo stovintis priekyje sausakimšo Spion Kop ir dainuojantis klubo himną.

 

Pasak the Beatles istoriko Ray O’Brien, John Lennon niekada nebuvo futbolo ar aplamai sporto gerbėjas. Jo tėvas buvo Liverpool gerbėjas, ir jo prašymu John įtraukė buvusio Liverpool žvaigždės Albert Stubbins atvaizdą į Sgt. Pepper albumo viršelį, kur jis buvo vienintelis futbolininkas iš minios žmonių. Jis stovi šalia Marlene Dietriech peties.
Kito eks Liverpool žaidėjo Sir. Matt Busby, kuris 5 metus praleido „Anfield“ stadione prieš tampant Manchester United treneriu, vardas paminėtas Lennon’o the Beatles dainoje “Dig it“.

Nei John Lennon, nei George Harrison niekada nėra buvę stadione žiūrėti futbolo varžybų, George Harrison sūnus Dhani yra karštas raudonųjų fanas ir pastovus „Anfield“ žiūrovas.
George Harrison iš visų the Beatles mažiausiai domėjosi sportu aplamai arba buvo labai užsislaptinęs futbolo gerbėjas, nes siekiant išvengti nepageidaujamų klausimų, yra pareiškęs: “Liverpulyje yra 3 komandos ir aš palaikau vieną iš jų“.

Kurioziška, bet Ringo Starr yra Arsenal fanas. Jo patėvis buvo iš Londono ir pasiimdavo įsūnį į visas klubo rungtynes, tiek išvykoje, tiek namuose. Tačiau Ringo Starr augo, žinodamas apie raudonuosius ir abu jo sūnūs turi nuolatinius bilietus į „Anfield“ stadioną.

Pats aiškiausias įrodymas tarp the Beatles ir futbolo yra jų telegrama Liverpool treneriui Bill Shankly 1965 metais su palinkėjimu raudoniesiems sėkmės artėjančiame FA Cup finale. Ši telegrama yra pakabinta Shankley Hotel viešbučio foje Liverpulyje, kurioje rašoma: “Visokeriopos sėkmės, vaikinai. Mes jus žiurėsime per TV. John, Paul, George ir Ringo“.

P.S. Paskutinė pastraipa paglostė širdį, visgi vyrukai – FC Liverpool gerbėjai

Reklama

Žinutė iš Grand Canarijos

VYTAUTAS STANEVIČIUS

image

Mano mėgiamiausia futbolo komanda – FC LIVERPOOL. Rašau tai dėl to, kad su vienu draugu iš Simno spėliojom ir fantazavom, už kokią Liverpulio futbolo komandą galėjo sirgti bitlai? Primenu, jog patys bitlai iš Liverpulio. Kita gera komanda – EVERTON. Juk anglams futbolas įaugęs į kraują. Niekur neradau informacijos, tai manau, kad jiems futbolas buvo “dzin“. Būtų gražus siurprizas, jei atsirastų kažkas, turintis patikimos informacijos apie bitlų požiūrį į futbolą ir ja pasidalintų.

 

Siurprizas, kuris jau maloniai nudžiugino, tai ką tik perskaitytas mano žemiečio iš Simno Audriaus Janeckos laiškas, kuriuo ir noriu pasidalinti. Ne, ten aš nebuvau, bet kai gaunu tokią informaciją visokių minčių kyla…

Priežastis, kodėl aš rašau šį laišką jums, yra tokia: kaip įprastai, kas 3 mėnesiai bastausi po Europą, turėdamas norą pažinti pasaulį. Ką tik apsilankiau Gran Canaria saloje, Kanarų salos, Ispanija. Viešint 2-ame pagal dydį salos mieste Telde, netikėtai susidūriau su skulptūra (nuotraukose), skirta bitlų muzikantui Jonui Leninui (aka John Lennon). Žinant, kad esate “nepagydomas“ bitlų gerbėjas, turiu teisę ir pareigą jus informuoti apie šį (siurprizas man) faktą. Jei apie tai jau žinote, ar net esate buvęs šalia jos, prašau nekreipti dėmesio į tai ir skaniai pasijuokti.

Iki.
Pagarbiai,
Audrius Janecka,
Airija, bitlu protėviu salis.

ALYTUS TARPUKARIO ISTORIJA. PIKANTIŠKAI IR ŠMAIKŠČIAI

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Tris dienas Vilniuje šurmuliavo tradicinė, jau dvidešimtoji knygų mugė su aibe pasiūlymų smalsuoliams skaitytojams ir iš to duoną valgantiems plunksnos broliams, įvairių menų mėgėjams bei profesionalams.
Kaip ir ankstesnės, ši džiugino lankytojų gausa. Tarp jų malonu buvo sutikti studijų laikų draugus, iš matymo pažįstamus žmones, gerai nusiteikusius bukinistus (senų knygų pirkėjus ir pardavėjus), senų knygų žinovus. Smagu, kad mugėje knyga drauge su muzika, kad šioje bendraminčių šventėje ir vaikas, ir senjoras pamiršo apie laiką, – jaunieji užsižaidę savo erdvėse, vyresnieji – susitikimuose bei diskusijose su rašytojais, poetais, menininkais. Nieko nestebino, kad koks nors lankytojas patogiai įsitaisęs, tarsi jogas, sėmė į save išmintį, klausydamasis autoritetingų pranešėjų. Muzikos salės vaizdelis buvo spalvingesnis dėl tolerancijos koncertų metu ant grindų prigulusiems žiūrovams. Pabandyk ištverti tokį maratoną nuo ryto iki vėlaus vakaro

KNYGŲ MUGĖ PAGAL GLŪKOIDUS || Vytautas Stanevičius @ Garažų Klipai || 2019

Susipažinęs su mugės renginių programa, riebiai pabraukiau Alytaus kraštotyros muziejaus renginį, kuriame Birutė Malaškevičiūtė pristatė savo knygą „Kasdieniai nutikimai tarpukario Alytuje.“
Kiekvieno miesto istorija savita, turtinga ir įdomi, o kad ji keltų smalsumą kiekvienam miesto gyventojui ar svečiui, tenka pasirinkti tik tinkamą pasakojimo būdą. Galima pasakoti dokumentuotą versiją, pažeriant daugybę faktų, pasigiriant praeities pasiekimais, įžymybėmis, miesto pastatais, tačiau šią versiją papildžius kasdienybės istorija, kasdieniais nutikimais, ji virsta įtaigiu, intriguojamu ir įdomiu pasakojimu. Pasakojant Alytaus tarpukario istoriją, kasdieniai nutikimai – būtinybė.
Leidinį pristatyti padėjo Vida Grišmanauskienė ir Audronė Jakunskienė. Į knygos pristatymą susirinkę klausytojai negailėjo komplimentų, klausimų autorei, šmaikščiai ir vaizdingai pasakojusiai apie tarpukario Alytų. Alytaus muziejininkai džiaugiasi galėję pasigirti nuveiktais darbais ir parodyti juos platesniam skaitytojų ratui, tarp kurių buvo ir du glūkoidai Vytautai – politologas Dumbliauskas ir aš, atsargos istorikas, šio straipsnio autorius.
Šiek tiek apie šią knygą, kuriai rasti vietos privalo alytiškiai savo bibliotekėlėse.
Tūlam glūkoidui tūrėtų būti įdomu susipažinti su gimtojo miesto – Alytaus – tarpukario istorija. Alytiškė muziejininkė Birutė Malaškevičiūtė, remdamasi 1918–1940 m. Lietuvos periodine spauda, parašė knygą „Kasdieniai nutikimai tarpukario Alytuje“. Kaip knygos pratarmėje rašo pati autorė, „ši knyga – bandymas ne rimtai žvilgtelėti į tarpukario Alytaus kasdienį, savaip žavingą gyvenimą, kad skaitytojas galėtų ir nusišypsoti, ir nustebti ar net pyktelėti.“
Jei knygoje rastume vien sausus faktus, ji tikriausiai būtų skirta tik profesionalams istorikams. Tačiau Birutė nutarė atspindėti tarpukario alytiškių gyvenimą įtaigiau. Faktai tampa patrauklesni bei labiau įsimenami, kai pasakojama apie pikantiškus nutikimus miestelėnams bei jų svečiams. Kuriozines situacijos atskleidžiamos šmaikščiai ir su nemenka humoro doze. Juolab, kad knygos personažai ne šventieji, o šiam nuodėmingame pasaulyje „griešijantys“ dzūkai. Dažnai minimas laikotarpis yra idealizuojamas, bet ir tada Alytuje buvo savų „pijokėlių“, „razbajnykų“, sukčių, vagišių. Jei buvo šie, tai kaip galėjo nebūti ir laisvo elgesio merginų. Buvo, kaip gi be jų. Tačiau „kovojant“ su prostitucija, policija, „plaštakių“ šantažuotojai kartais perlenkdavo lazdą ir nukentėdavo niekuo nekaltos merginos, netgi nekaltos mergaitės. Įdomu, kad šiame kontekste pagarsėjo ir Simnas, kur apie policijos savivalę aprašė netgi to meto respublikinė spauda. Šios gyvenimiškos istorijos labai dažnai būna įdomesnės nei oficialios versijos. Kad ir kaip „cekava“ skaityti apie to meto išdaigas, bet jos neužgožia ir solidžių to meto miesto gyvenimo įvykių.
B. Malaškevičiūtė supažindina su garsiojo Zimavičienės mūro bei jo šeimininkų istorija, atskleidžia Alytaus Laisvės angelo paminklo pastatymo datos paslaptį, karininko Antano Juozapavičiaus gelžbetoninio tilto atidarymo šventę 1937m. Plačiai mini 1929 m. verslininkų brolių Cvilingų pastatytą žemės ūkio mašinų fabriką „Ūkmaš“ (kartais vadinama „Ūkmašina“). Atskiri skyreliai skirti vieniems gražiausių tuo metu Lietuvoje Alytaus pašto rūmams, miesto autobusų stočiai, geležinkeliui, miesto turgui. Nepamirštas ir Alytaus miesto kultūrinis gyvenimas, švietimas, pramogos, pirmojo Alytaus kino teatro istorija bei Alytaus Kurortas. Sportinio gyvenimo pėdsakų, deja, neaptinkame, bet plačiai aprašoma pirmoji Lietuvoje masinė kelionė baidarėmis, kuri startavo Alytuje 1934 m. liepos 7 d.
250 psl. knygoje gausu karikatūrų iš to meto spaudos, nuotraukų iš Alytaus kraštotyros muziejaus rinkinių bei žmonių asmeninių albumų, dokumentų, atvirukų, piešinių, įdomybių…

TIESUS KELIAS Į LAIMĘ. 2019 metų apdovanojimai. Alytus

VYTAUTAS STANEVIČIUS

image

Tas kelias nepažymėtas jokiame žemėlapyje ir nerasime jokiame atlase. Jo ieškome visą gyvenimą, dažnai nesuprasdami, kad mes jau esame tame kelyje, neretai net stabtelėjame ir pabuvojame to kelio jaukioje stotelėje. Vėl tęsdami kelionę gyvenimo vingiais, prisimename – juk ten, toje Vilties bei Laimės paunksmėje mes jau apsilankėme ir dabar su džiaugsmu paviešėtumėme joje ilgiau. Tas ilgas ir vingiuotas kelias tuo ir patrauklus, kad vėl vilioja mus, žadina naujas viltis ir svajones, versdamas be perstojo judėti. O gal nuspauskime „stop“ pedalą ir apsižvalgykime, juk mes esame ČIA ir DABAR, o ta LAIMĖ greta…

 

Tokią akimirką patyriau, kai trise: Albertas Antanavičius-Šekspyras, Algirdas Verbauskas ir aš, juodai baltu žiemos keliu iš Vilniaus nuo Lietuvos nacionalinės filharmonijos, „palaiminti“ pačio Basanavičiaus, judėjome Algirdo vairuojamu „Golfu“ į Alytų. Mano draugų laukė pasirodymas miesto teatro scenoje. Tai buvo tarsi grįžimas atgal. Kažkada iš Alytaus jie pajudėjo savo gyvenimo keliu laimės ieškot. Retai susieinantis žemiečių duetas buvo pakviestas į Alytaus miesto Garbės piliečių apdovanojimo ceremoniją atlikti Alberto kūrybos dainą. Pakeliui prisiminėme „gerus dalykus“, klausėmės per radiją portugališkų fado dainų iš Koimbros (Coimbros) bei maestro Algirdo įspūdžių iš gyvo fado dainų koncerto toje pačioje Koimbroje (Coimbroje). Šie „antraeiliai“ dalykai ramino draugus prieš pasirodymą gimtinėje. Nesvarbu, kad abu matę šilto ir šalto, bet kaskart lipimas ant scenos, tuo labiau gimtinėje, verčia būti atsakingais. Šiek tiek baltai pavydžiu tiems, kas groja ir dainuoja. Bet kelionės draugai draugiškai man paaiškino, „nėr ko pavydėt, važiuojam kartu, tu tik fotografuok, o mes ir už tave pagrosim ir padainuosim“.

 

Alytaus teatro salė pilnutėlė. Kyla uždanga. Prožektorių šuorų apšviestas šauniausias ryšininkas tarp publikos ir atlikėjų Liudas Ramanauskas nuo scenos pradeda megzti kontaktą. Kviečiami Albertas-Šekspyras ir maestro Algirdas Verbauskas. Prigesta šviesos. Pasigirsta gitaros akordai ir smuiko tyli rauda, o dainos žodžiai sminga į širdį. Alberto atlikta jo kūrybos daina apie senąjį Alytaus parką, pritariant Algirdo smuikui, nepaliko abejingo nė vieno. Dar daugiau šarmingumo šiam pasirodymui įnešė Alytaus teatro aktorių sceniniai vaizdeliai. Kai kam tai asocijavosi su jaunystės dienomis, kai kam tai buvo gražus šokis sename parke, vasaros vakarą, o gal priminė pirmąjį pasimatymą… Ech, tas Alytaus miesto sodo fontanas…

Tačiau pagrindiniai veikėjai tą vakarą scenoje buvo paprasti ir tuo pačiu nepaprasti alytiškiai, kurie savo kasdieniniu darbu ar išskirtiniais poelgiais nusipelnė Alytaus Garbės piliečio vardo. Jų geri darbai buvo įvertinti ir pastebėti. Užlipę ant scenos jie glaudėsi pakraštyje, kuklinosi, bet, be abejo, buvo laimingi, kad apie juos sužinojo, pamatė, kad jų idėjos, veikla, gražūs sumanymai ir išpildymai reikalingi visiems miestelėnams. Laimė savo laime dalintis su kitais.

 

Kaip ir dera, šventinės nuotaikos persikėlė į antrąjį teatro svetainės aukštą, kuriame, sklindant ramioms saksofono melodijoms, vakaro svečiai tęsė guvų tarpusavio bendravimą, dalindamiesi įspūdžiais ir čia pat gimstančiais planais. Atskleisiu paslaptį: Algirdas, tarsi įspėjęs Alberto-Šekspyro mintis, paragino kolegą pasiūlyti daugiau savo kūrybos dainų bendriems projektams. Žinant maestro užimtumą, tai didelės pagarbos verta idėja, kurią brandino ir pats Albertas. Tad Glūkas 2019 žada siurprizų.

Grįžtant namo laukė pora siurprizų. Kupinas idėjų ir sumanymų Šekspyras pasiūlė 11 val. vakaro užsukti pas dailininką Benjaminą Jenčių pažiūrėti jo darbų. Nesunku buvo perkalbėti šį idėjų generatorių, nes kelionei dirigavo Algirdas. Įdomu, kaip Benjaminas, ar labai būtų nudžiugęs pamatęs tokiu metu tris naktibaldas? Iš kitos pusės, kai pagalvoji: „menas priklauso liaudžiai“, tad slėpti jo nevalia
Antras siurprizas mus užklupo lyg kelininkus žiema. Kaip pasakytų mano mama – „maišėsi dangus su „pekla“. Juoda naktis tarsi varžėsi su stipraus snygio baltuma, kuris bus pranašesnis. Peštynėse tarp balto ir juodo mums pavyko, kad ir neskubant, išnešti sveiką kailį ir saugiai pasiekti namus Vilniuje. Tą akimirką buvome laimingi…

FOTOGALERA. Algirdas ir Albertas 2019

 

 

 

ŽMOGUS IŠ „RADIJOS“

Šiandien atsiverčiu FM99 saitą ir iš kart randu info apie Syd Barrettą, pinkų influencerį, idėjų generatorių. Gimęs tą pačią dieną kaip ir FM99. Aišku, tai tik maloni detalė. Visuma ta, jog šioje radio stotyje darbuojasi Liudas Ramanauskas. Kalbant apie jo muzikines laidas – jos auklėja klausytoją, informuoja ir lavina skonį. Prisimenant ištakas, užkliuvo atmintyje Liudo ir Igorio švietėjiškos laidos apie roko klasiką ir progresyvias jo atmainas. Tai atitikmuo Dariaus Užkuraičio “Woodstock’o vaikų“, tik mūsiškiai tai padarė dešimtmečiais anksčiau. Jei M1+ užsnūdę ties 1980 metais, tai Liudas suteikia mielų akimirkų dar neišmirusiems hipeicams: ištransliuoja Doors ir Jimi Hendrix, Kinks ir Grateful Dead, Small Faces ir Ten Years After, Janis Joplin ir Move. Apie tai ir dar daugiau – skaitykite Vytauto “SanSimno“ Stanevičiaus straipsnyje

VYTAUTAS STANEVIČIUS

image

Pamenu iš labai ankstyvos vaikystės turėjom tokią nemažą juosvą dėžę užapvalintais kampais. Vėliau išsiaiškinau, kad ji turėjo savo vardą – VEF BALTIKA. Jos apačioje buvo gelsva stiklo lentelė, ant kurios surašyti skaičiukai su įvairiomis juostelėmis. Viduryje įtaisyta stiklinė „akis“, o kiek aukščiau – įdomiai išsiraičiusi trijų raidžių kombinacija VEF. Iš abiejų stiklo lentelės pusių, dėžės šonuose, buvo po dvi apvalias rankenėles – viena didesnė, kita mažesnė. Pasukus rankenėlę, kairėje pasigirsdavo caktelėjimas ir užsidegdavo lemputės. Dar labiau pasukus rankenėlę, išgirsdavau dėdę, kartais tetą, sakant: „Kalba Vilnius, dabar yra 20 val. 50 min., arčiau radijo imtuvų kviečiame mažuosius…“ Sekdavo pasaką. Man atrodė, kad toje dėžėje ir gyvena tie kalbantys žmogeliukai, bet įkišus nosį pasižiūrėti, kaip atrodo tas „radijos“ žmogus, matydavau tik stiklinius bokštelius, visokias spalvotas vielutes ir metalinius dalykėlius. Jokio ten gyvenančio ir kalbančio žmogaus nebuvo. Nieko nesuprasdavau. Dar įdomiau, kad sukiojant kitą rankenėlę, per stiklinę lentelę lėtai judėjo siauras brūkšnelis. Jam judant, iš dėžės sklido įvairūs garsai: girdėjosi muzika, kalbėjo nepažįstami žmonės – lietuviškai ir nesuprantamomis kalbomis. Tačiau dažniausiai tas nesuprantamas kalbas užgoždavo keisti garsai, cypimas ir gergždimas. Ai, nedidelė bėda buvo, vis tiek nesuprasdavau, ką jie pasakoja. Besukant rankenėlę, brūkšneliui kuo labiau slenkant į kairę, triukšmai garsėdavo. Būdavo labai pikta, nes jie trukdė paklausyti vos girdimą muziką, dainas nesuprantamais žodžiais. Svarbiausia, kad tos dainos man pradėjo patikti. Smagu būdavo, kai jos, prasiskverbę pro cypimą, kartais neblogai girdėdavosi. Ir aš vis dažniau sukau rankenėlę į kairę, brūkšnelis pasiekdavo beveik patį stiklo lentelės kraštą ant tos vietos, kur per šnypštimą girdėjosi muzika. Dar vėliau supratau, kad tai radijo stotis LUXEMBOURG…

 

Po daug daug metų, parvažiavęs į Simną, vėl sukioju radijo aparato rankenėles (gaila ne VEF BALTIKOS). Nors dažniausiai ta radijo stotis, kurią noriu išgirsti, būna palikta, tereikia tik įjungti aparatą. Šiokiadieniais, rytą, 08 val. 35min., o sekmadieniais valanda vėliau, išgirstu gerai pažįstamą ir išskirtinį LIUDO RAMANAUSKO balsą, tariantį: „ Ši diena muzikos istorijoje. Nupūskime laiko užmaršties dulkes…“ Suskamba mano mėgstamų atlikėjų dainos, pritariant gitarų akordams. Galima išgirsti pasiilgto džiazo garsus, ar gero žmogaus „dūšią“ atveriantį bliuzmeną. Ir būtinai pikantiški LIUDO komentarai.

Tad atkartojant LIUDĄ, kokia ši diena? Tai diena, kai 1993 m. sausio 6 Alytuje transliacijas pradėjo radijo stotis FM99!
„Radijo stotis FM99 iki šiol yra vienintelė Pietų Lietuvos radijo stotis. Jos gali klausytis kiekvienas, turintis internetinį priėjimą.
Radijo stotis tikrai turi kuo pasigirti, kadangi yra ne kartą pasižymėjusi ir apdovanota įvairiuose radijo, televizijos, bei spaudos renginiuose. Pavyzdžiui, radijas  buvo ne kartą pastebėtas “Pragiedruliai” rėmimo fondo apdovanojimuose, bei gavo garbės premiją už dėmesį kultūrai, o viena iš radijo laidų skirta vaikams “Tauškučių skrynelė” netgi dvejus metus buvo pripažinta esanti geriausia vaikų laida Lietuvoje. Be viso to, FM 99 žurnalistų komanda dažni laureatai žiniasklaidos konkursuose. Juk tai tikrai stulbinami pasiekimai, parodantys kad radijo komandoje dirba ypatingai produktyvus, kokybės siekiantis ir profesionalus kolektyvas!
Eteryje skamba tik gera laiko patikrinta muzika ir yra suteikiama nešališka informacija, žavinti savo įdomumu. Pagrindinis radijo aspektas- pateikti tik pačią reikalingiausią informaciją ir būti su savo klausytojais, praskaidrinant jų nuotaikas, bei kiekvienos dienos lūkesčius. Publikos spektrą sudaro klausytojai nuo 20 iki 55 metų amžiaus“.
Kalbant apie amžių, manau, klystama, o man pritars dauguma glūkoidų. Nepatenku į čia minimas amžiaus ribas, bet esu prisiekęs FM99 klausytojas. Ypač mėgstama LIUDO RAMANAUSKO vedama laida „Ši diena muzikos istorijoje“.
Su gimtadieniu, FM99! Su gimtadieniu, RADIJO ŽMONĖS! Geros kloties, kūrybinės sėkmės, plataus klausytojų rato!
MAN PATINKA FM99!

Liudas Italijoje. Nuotrauka iš asmeninio L. Ramanausko archyvo

Šios radijo stoties įsteigėjas ir vadovas LIUDAS RAMANAUSKAS tikriausiai nesupyks ir priims sveikinimus artėjančio jo gimtadienio (sausio 16 dieną) proga. Jokių užmaršties dulkių. Liudai, kelk dulkių debesis, mindamas dviračio pedalus…

Nuotrauka iš asmeninio L. Ramanausko archyvo

Būk sveikas, tebebūk kūrybingas, geidžiamiausias ALYTAUS kultūrinių renginių vedėjau LIUDAI!

OLIMPINIS ČEMPIONAS V. CHOMIČIUS PRISTATO KNYGĄ Alytaus futbolas nuo… iki…

 

VYTAUTAS STANEVIČIUS

image

OLIMPINIS ČEMPIONAS V. CHOMIČIUS PRISTATO KNYGĄ…
ALYTAUS FUTBOLAS nuo… iki… ir sveikina visus ALYTAUS, SIMNO gerus žmones bei GLŪKOIDUS su artėjančiomis šventėmis… Būkit sveiki, sportiški, mylimi, laimingi…

Tarp 20 autorių ir aš, dėka rašinių apie Alytaus futbolą, kuriuos pirmiausiai perskaitė glūkoidai. Kaip pastebėjo Dzilbus: “The Long And Winding Road“ – taip dainavo bitlai 1970. Po penkerių metų Alytaus “Dainavos“ vyrukai iškovojo Lietuvos futbolo auksą. Vingiuotu keliu eina Alytaus futbolas. Su pergalėmis ir nuopuoliais. Apie tai penki akcentai, penki straipsniai.“ Kaip šie straipsniai rado kelią į knygą? Knygos sudarytoją Darių Babijoną ant „kelio užvedė“ Albertas – Šekspyras, o aš labai nesispyriojęs su šia mintimi patraukiau pakeliui.
Alytaus centre, kavinėje, sklaidau tik ką išleistą, dar dažais kvepiančią knygą ALYTAUS FUTBOLAS nuo… iki… Įsigilinęs į nuotraukas nekreipiu dėmesio, kas šalia dedasi, bet išgirstu balsą, kažkam už kaimyninio staliuko tariantį: “Nuo Simno aš, bet dabar gyvenu Kaune“. Pasidarė “cekava“. Atitraukęs akis nuo knygos išvystu sportiškos išvaizdos vyruką. Akimirką nesusigaudžiau, kas čia toks, lyg matytas. Dar po sekundės supratau, jog tai VALDEMARAS CHOMIČIUS, legendinis Kauno “Žalgirio“ krepšininkas. Klestelėjo netoliese, užsisakęs kavos ir pyrago, įniko į savo “mobiliaką“. VALDAS nejuokavo. Taip, jo tėtis kilęs iš SIMNO. Gyveno name netoli buvusios geležinkelio stoties. Vėliau išsikėlė į Kauną ir dažnai parvažiuodavo į gimtinę. Atsiveždavo jis savo gražuoliu juodu ZIM’u ir mažąjį VALDĄ. Tai va, kaip malonu, kad olimpinis čempionas V. CHOMIČIUS taip paprastai prisistatė… ,, nuo SIMNO aš“… dviem moterims, gurkšnojančioms kavą.
Dar po keleto minučių bendravome jau abu. Pasikapstėm Simno vaikystės laikų istorijose, taip pat metui, kai būdamas studentu, uždarbiavau Vilniaus sporto rūmų bare, o jis žaidė Kauno „Žalgiryje“. Šį bei tą prisiminė iš rinktinės išvykos į Ameriką. Pasmalsavo, kokią knygą skaitau. Pavartė, o pamatęs, kad knygoje yra skyrelis “Futbolas populiaresnis už… krepšinį?!“ tik šelmiškai mirktelėjo, nenorėdamas ginčytis. Staigiai sumečiau, kad tą knygą jam padovanosiu. Pasidomėjęs Simno dabartimi, padėkojęs bei palinkėjęs gražių švenčių tarė, kad kai tik turės laiko, susipažins su SIMNO ir ALYTAUS futbolo istorija, negi tiesa, kad futbolas čia populiaresnis už krepšinį. Valdas šiuo klausimu turi savo nuomonę, o kiek vėliau prie Alytaus kalėdinės eglutės sutikta AUSTĖJA, kuriai tądien sukako aštuoniolika, prisipažino, jog nors ir per pertraukėles šoko krepšininkų palaikymo komandoje, nuo šiol labiau mėgs futbolą. Labai gera proga patikėti drąsiu jaunos mergaitės prisipažinimu. Džiaugiuosi, kad pavyko sudominti futbolu naująją jo gerbėją. Kuo daugiau dailiosios lyties atstovių stebės futbolininkų veiksmus aikštėje tuo labiau kils jų pastangos ir reitingai kovoje dėl pergalės.
ALYTAUS FUTBOLAS nuo… iki… supažindina su ALYTAUS, SIMNO, VEISIEJŲ futbolo istorija, Lietuvos čempionais “Dainavos“ futbolininkais, jų treneriu JONU KUBILEVIČIUMI ir kitomis Alytaus futbolo legendomis. 287 puslapių knygoje gausu fotografijų, faktų, statistikos, pašmaikštavimų, šaržų ir kitų įdomybių. 35 puslapiai skirti glūkoido Vytauto Stanevičiaus rašinių ciklui.
Knygą galima nusipirkti ALYTUJE, S. DARIAUS ir S. GIRĖNO g. 1, ALYTAUS TURIZMO INFORMACIJOS CENTRE.
Tai puiki Kalėdinė dovana futbolo mėgėjui ir jaunam, ir brandžiam…

Fotogalera:: Knyga apie Alytaus futbolą

SALDŽIOS IR SVAIGIOS ŠLOVĖS MINUTĖS

VYTAUTAS STANEVIČIUS

image

Futbolas grįžta į glūkoidus. Ir tai byloja apie platų glūkoidų interesų spektrą. Čia jaukiai įsikūrę rokeriai, melomanai, muzikai, kompozitoriai, poetai, režisieriai, dailininkai, skulptoriai, medikai, keliautojai, hipiai, pankai… Galima vardinti ir vardinti. Vienu žodžiu – GLŪKOIDAI. Ir tai yra puiku.

Kartą metuose, pirmą gruodžio savaitgalį, Alytus pakviečia vakaronei jaunystėje jį garsinusius alytiškius sportininkus. Pagerbiami sporto žmonės – veteranai, padėkojama, palinkima sveikatos ir stiprybės. Greit bėga laikas, rodos visai neseniai su bendraamžiais rungtyniavai bėgimo takelyje, žaliojoje futbolo vejoje, rankinio, tinklinio ar krepšinio aikštelėje, kėlei virš galvos rekordinę štangą ar spaudei varžovą ant menčių, galbūt “sodinai” kulkas į dešimtuką, o šiandien jau gerinami Tavo rekordai, kyla naujos žvaigždutės. O Tu tik palinguoji galva ir pagalvoji: kad man tokios sąlygos, kad aš galėčiau žaisti šiuose Alytaus sporto rūmuose, stadione. Nors ne viskas sportininkų treniruočių kokybei padaryta ir dabar. Laikai pasikeitė, pasikeitė požiūris į sportą, bet, ko gero, veteranams atrodo, kad jie labiau ir nesavanaudiškiau jį mylėjo. Dėl to Alytus turėjo futbolo čempionę “Dainavą”, dėl jos ir surinkdavo tūkstančius aistruolių senutis miesto centrinis stadionas. O kur dar šaunuoliai Alytaus plento dviratininkai, Albino Šukaičio tinklininkai ir “Kooperatininko” tinklininkės. Prisimenam ėjimo takelyje sporto meistrą Kąstytį Pavilonį, kuris „mandrai“ kraipydamas užpakalį taip greit žingsniavo, kad jo nepavydavo dažnas bėgdamas. Nepamirštas ir amžinai jaunas mūsų atmintyje išliko Donatas Tarcijonas, smagiai, tarsi žiogas šuoliuojantis per barjerus, „nešdamasis“ į finišą, pakeliui gerindamas rekordus. Alytaus Kurorte gyvenusi šešiasdešimtųjų greitakojė gazelė Marytė Marcinkevičiūtė tapo sąjunginės moksleivių spartakiados prizininke. Dabar ji gerbiama sporto žurnalistė. Iki šiol ausyse skamba Antano Jasionio „Jaškos“ ir jo komandos draugų kalamos „vinys“ į sporto mokyklos senutėlės salės tinklinio aikštelės grindis. Alytus išaugino ir olimpiečių: parolimpietį disko metiką Algirdą Tatulį bei ėjikę Brigitą Virbalytę ir sprinterį Rytį Sakalauską, o krepšininkas Tomas Pačėsas 1996 m. Atlantos olimpinėse žaidynėse, gindamas Lietuvos garbę, laimėjo bronzos medalį. Pasiilgstam mes Jūsų. Kai ką dar turim laimės pamatyti nors retai, nors labai retai, o kiti, jau mus stebi iš aukštai šiose gyvenimo lenktynėse, kuriose taip nesinori perkirsti finišo liniją. Gyvenimo trasoje, kuri kupina kliūčių, skubėkime lėtai, kad dar ilgai būtume joje, o finišo juostelė artėtų kuo lėčiau.


Gruodžio 7 d. žiema trumpam nubalino Alytų. Tiesa, ne rogėmis tą vakarą į Alytaus teatro salę skubėjo sporto veteranai – jubiliatai. Džiugu buvo pasimatyti, paspausti dešinę vienas kitam, žila barzda pakutenti tų laikų sporto gracijų skruostus, pabendrauti, išgirsti linkėjimus, pajuokauti.
Juokų nestigo ir juos savo adresu geraširdiškai priėmė futbolininkai, paprastai patys žodžio kišenėje neieškantys. Visai šiai smagiai nuotaikai impulsą davė nepamainomi vakaro vedėjai eksrankininkas, nepasipūtęs ir betarpiškas radijo stoties FM 99 savininkas Liudas Ramanauskas ir elegantiškas šelmis, iki šiol nepasunkėjęs lengvaatletis Kąstytis Pavilonis. Jam futbolo bendruomenė padovanojo tik ką išleistą, dar dažai kvepiančią, Alytaus futbolo istoriją. Joje pasinaudota ir rašiniais Alytaus futbolo tematika, skelbtais pirmiausiai glūkoiduose. Tikėsimės, kad glūkoidai bus nepamiršti ir turės šį gražų leidinį, juolab, kad šiomis dienomis vyko jo pristatymas visuomenei.
Vienas po kito į sceną kilo iškilmių kaltininkai atsiimti dovanėlių ir dėmesio porciją iš kolegų sportininkų. Užtikrintai, tarsi futbolo aikštėje, scenoje jautėsi buvęs Lietuvos moksleivių futbolo rinktinės narys Albertas Antanavičius Šekspyras, o jo dainos, lyg juvelyrinis „pasas“, atakuojant varžovų vartus, pasiekdavo sporto veteranų širdis.
Buvo ir nepatogių klausimų valdžios žmonėms: kada Alytus turės patalpas sporto muziejui? Pasveikinti sporto veteranų atvykusi Alytaus vicemerė Valė Gibienė nesijautė svetima sportiškoje aplinkoje. Būdama gracinga, tarsi meninės gimnastikos atstovė, ji į klausimą atsakė nuoširdžiai kerinčia šypsena, kuria susirinkusieji vyrai buvo nuginkluoti. Ką reiškia tikėti gražios moters šypsena?
Šypsenų nestigo ir po iškilmingos dalies. Vakaras persikėlė į teatro kavinę. Smagu buvo regėti šioje šventėje draugišką glūkoidą Virgilijų Beišą – medicinos mokslų daktarą, rimtą vyrą, puikų chirurgą.

Virgis, būdamas moksleiviu, lankė mokytojo Kazimiero Svetiko kulkinio šaudymo sekciją. Kaip jis atskleidė, dar studijuodamas mediciną, pirmame kurse bandė nušauti du zuikius – medicinos studijas Vilniaus universitete ir sportą. Tačiau, kai prieš egzaminų sesiją reikėjo vykti į varžybas ir komandos vadovai padrąsino, sakydami, kad važiuotų, o egzaminuose jie pagelbės, įžvalgus „fuksas“ padėkojęs atsisakė, supratęs, kad šautuvą teks kabinti ant sienos. Vadovavosi lotyniška sentencija – „aut bene, aut nihil“ („arba gerai, arba nieko“). Anksti užbaigęs sportinę karjerą nesigailėjo, visą save atidavęs medicinai. Štai tik pora atsiliepimų apie jį, kaip asmenybę, nepaprastą žmogų, daktarą, kuriuos parašė žmonės, patekę į didelę bėdą:
„Dydis zmogus, tikras medikas, malonus, rupestingas, didziausia padeka, “tokie zmones laiko pasauli“.
„DAKTARE, labai Jums ačiū už šiandien mano mamai labai profesionaliai atliktą sudėtingą skydliaukės operaciją. Jūs gyvenate labai prasmingą gyvenimą.
Linkiu niekada nepavargti. Tokie ŽMONĖS gelbėja likusią Lietuvą…
Telaimina Dievas Jus ir Jūsų šeimą.“

Gera, kad mes esame šalia tokio doro, inteligentiško ir kuklaus žmogaus.
Nepaminėti dar vieno glūkoido Vyto Malinausko Wato – būtų didžiausias nesusipratimas, o ir neįmanoma dėl jo puikiai išpildytos garsios arijos iš operos „Esmeralda“ linksmojoje vakaro dalyje. Po šio tradicinio atlikimo daugelis nerado ramybės… Iki šiol arija tebeskamba mano ausyse… Tad buvo galima pamanyti, kad Watas metė rimtą išūkį trio el Fuego. Watui bis!


Vakaras buvo smagus…

Periūrėkite daugiau vakaro foto. Autorius: Vytas SanSimnas Stanevičius