TIESUS KELIAS Į LAIMĘ. 2019 metų apdovanojimai. Alytus

VYTAUTAS STANEVIČIUS

image

Tas kelias nepažymėtas jokiame žemėlapyje ir nerasime jokiame atlase. Jo ieškome visą gyvenimą, dažnai nesuprasdami, kad mes jau esame tame kelyje, neretai net stabtelėjame ir pabuvojame to kelio jaukioje stotelėje. Vėl tęsdami kelionę gyvenimo vingiais, prisimename – juk ten, toje Vilties bei Laimės paunksmėje mes jau apsilankėme ir dabar su džiaugsmu paviešėtumėme joje ilgiau. Tas ilgas ir vingiuotas kelias tuo ir patrauklus, kad vėl vilioja mus, žadina naujas viltis ir svajones, versdamas be perstojo judėti. O gal nuspauskime „stop“ pedalą ir apsižvalgykime, juk mes esame ČIA ir DABAR, o ta LAIMĖ greta…

 

Tokią akimirką patyriau, kai trise: Albertas Antanavičius-Šekspyras, Algirdas Verbauskas ir aš, juodai baltu žiemos keliu iš Vilniaus nuo Lietuvos nacionalinės filharmonijos, „palaiminti“ pačio Basanavičiaus, judėjome Algirdo vairuojamu „Golfu“ į Alytų. Mano draugų laukė pasirodymas miesto teatro scenoje. Tai buvo tarsi grįžimas atgal. Kažkada iš Alytaus jie pajudėjo savo gyvenimo keliu laimės ieškot. Retai susieinantis žemiečių duetas buvo pakviestas į Alytaus miesto Garbės piliečių apdovanojimo ceremoniją atlikti Alberto kūrybos dainą. Pakeliui prisiminėme „gerus dalykus“, klausėmės per radiją portugališkų fado dainų iš Koimbros (Coimbros) bei maestro Algirdo įspūdžių iš gyvo fado dainų koncerto toje pačioje Koimbroje (Coimbroje). Šie „antraeiliai“ dalykai ramino draugus prieš pasirodymą gimtinėje. Nesvarbu, kad abu matę šilto ir šalto, bet kaskart lipimas ant scenos, tuo labiau gimtinėje, verčia būti atsakingais. Šiek tiek baltai pavydžiu tiems, kas groja ir dainuoja. Bet kelionės draugai draugiškai man paaiškino, „nėr ko pavydėt, važiuojam kartu, tu tik fotografuok, o mes ir už tave pagrosim ir padainuosim“.

 

Alytaus teatro salė pilnutėlė. Kyla uždanga. Prožektorių šuorų apšviestas šauniausias ryšininkas tarp publikos ir atlikėjų Liudas Ramanauskas nuo scenos pradeda megzti kontaktą. Kviečiami Albertas-Šekspyras ir maestro Algirdas Verbauskas. Prigesta šviesos. Pasigirsta gitaros akordai ir smuiko tyli rauda, o dainos žodžiai sminga į širdį. Alberto atlikta jo kūrybos daina apie senąjį Alytaus parką, pritariant Algirdo smuikui, nepaliko abejingo nė vieno. Dar daugiau šarmingumo šiam pasirodymui įnešė Alytaus teatro aktorių sceniniai vaizdeliai. Kai kam tai asocijavosi su jaunystės dienomis, kai kam tai buvo gražus šokis sename parke, vasaros vakarą, o gal priminė pirmąjį pasimatymą… Ech, tas Alytaus miesto sodo fontanas…

Tačiau pagrindiniai veikėjai tą vakarą scenoje buvo paprasti ir tuo pačiu nepaprasti alytiškiai, kurie savo kasdieniniu darbu ar išskirtiniais poelgiais nusipelnė Alytaus Garbės piliečio vardo. Jų geri darbai buvo įvertinti ir pastebėti. Užlipę ant scenos jie glaudėsi pakraštyje, kuklinosi, bet, be abejo, buvo laimingi, kad apie juos sužinojo, pamatė, kad jų idėjos, veikla, gražūs sumanymai ir išpildymai reikalingi visiems miestelėnams. Laimė savo laime dalintis su kitais.

 

Kaip ir dera, šventinės nuotaikos persikėlė į antrąjį teatro svetainės aukštą, kuriame, sklindant ramioms saksofono melodijoms, vakaro svečiai tęsė guvų tarpusavio bendravimą, dalindamiesi įspūdžiais ir čia pat gimstančiais planais. Atskleisiu paslaptį: Algirdas, tarsi įspėjęs Alberto-Šekspyro mintis, paragino kolegą pasiūlyti daugiau savo kūrybos dainų bendriems projektams. Žinant maestro užimtumą, tai didelės pagarbos verta idėja, kurią brandino ir pats Albertas. Tad Glūkas 2019 žada siurprizų.

Grįžtant namo laukė pora siurprizų. Kupinas idėjų ir sumanymų Šekspyras pasiūlė 11 val. vakaro užsukti pas dailininką Benjaminą Jenčių pažiūrėti jo darbų. Nesunku buvo perkalbėti šį idėjų generatorių, nes kelionei dirigavo Algirdas. Įdomu, kaip Benjaminas, ar labai būtų nudžiugęs pamatęs tokiu metu tris naktibaldas? Iš kitos pusės, kai pagalvoji: „menas priklauso liaudžiai“, tad slėpti jo nevalia
Antras siurprizas mus užklupo lyg kelininkus žiema. Kaip pasakytų mano mama – „maišėsi dangus su „pekla“. Juoda naktis tarsi varžėsi su stipraus snygio baltuma, kuris bus pranašesnis. Peštynėse tarp balto ir juodo mums pavyko, kad ir neskubant, išnešti sveiką kailį ir saugiai pasiekti namus Vilniuje. Tą akimirką buvome laimingi…

FOTOGALERA. Algirdas ir Albertas 2019

 

 

 

Reklama

ŽMOGUS IŠ „RADIJOS“

Šiandien atsiverčiu FM99 saitą ir iš kart randu info apie Syd Barrettą, pinkų influencerį, idėjų generatorių. Gimęs tą pačią dieną kaip ir FM99. Aišku, tai tik maloni detalė. Visuma ta, jog šioje radio stotyje darbuojasi Liudas Ramanauskas. Kalbant apie jo muzikines laidas – jos auklėja klausytoją, informuoja ir lavina skonį. Prisimenant ištakas, užkliuvo atmintyje Liudo ir Igorio švietėjiškos laidos apie roko klasiką ir progresyvias jo atmainas. Tai atitikmuo Dariaus Užkuraičio “Woodstock’o vaikų“, tik mūsiškiai tai padarė dešimtmečiais anksčiau. Jei M1+ užsnūdę ties 1980 metais, tai Liudas suteikia mielų akimirkų dar neišmirusiems hipeicams: ištransliuoja Doors ir Jimi Hendrix, Kinks ir Grateful Dead, Small Faces ir Ten Years After, Janis Joplin ir Move. Apie tai ir dar daugiau – skaitykite Vytauto “SanSimno“ Stanevičiaus straipsnyje

VYTAUTAS STANEVIČIUS

image

Pamenu iš labai ankstyvos vaikystės turėjom tokią nemažą juosvą dėžę užapvalintais kampais. Vėliau išsiaiškinau, kad ji turėjo savo vardą – VEF BALTIKA. Jos apačioje buvo gelsva stiklo lentelė, ant kurios surašyti skaičiukai su įvairiomis juostelėmis. Viduryje įtaisyta stiklinė „akis“, o kiek aukščiau – įdomiai išsiraičiusi trijų raidžių kombinacija VEF. Iš abiejų stiklo lentelės pusių, dėžės šonuose, buvo po dvi apvalias rankenėles – viena didesnė, kita mažesnė. Pasukus rankenėlę, kairėje pasigirsdavo caktelėjimas ir užsidegdavo lemputės. Dar labiau pasukus rankenėlę, išgirsdavau dėdę, kartais tetą, sakant: „Kalba Vilnius, dabar yra 20 val. 50 min., arčiau radijo imtuvų kviečiame mažuosius…“ Sekdavo pasaką. Man atrodė, kad toje dėžėje ir gyvena tie kalbantys žmogeliukai, bet įkišus nosį pasižiūrėti, kaip atrodo tas „radijos“ žmogus, matydavau tik stiklinius bokštelius, visokias spalvotas vielutes ir metalinius dalykėlius. Jokio ten gyvenančio ir kalbančio žmogaus nebuvo. Nieko nesuprasdavau. Dar įdomiau, kad sukiojant kitą rankenėlę, per stiklinę lentelę lėtai judėjo siauras brūkšnelis. Jam judant, iš dėžės sklido įvairūs garsai: girdėjosi muzika, kalbėjo nepažįstami žmonės – lietuviškai ir nesuprantamomis kalbomis. Tačiau dažniausiai tas nesuprantamas kalbas užgoždavo keisti garsai, cypimas ir gergždimas. Ai, nedidelė bėda buvo, vis tiek nesuprasdavau, ką jie pasakoja. Besukant rankenėlę, brūkšneliui kuo labiau slenkant į kairę, triukšmai garsėdavo. Būdavo labai pikta, nes jie trukdė paklausyti vos girdimą muziką, dainas nesuprantamais žodžiais. Svarbiausia, kad tos dainos man pradėjo patikti. Smagu būdavo, kai jos, prasiskverbę pro cypimą, kartais neblogai girdėdavosi. Ir aš vis dažniau sukau rankenėlę į kairę, brūkšnelis pasiekdavo beveik patį stiklo lentelės kraštą ant tos vietos, kur per šnypštimą girdėjosi muzika. Dar vėliau supratau, kad tai radijo stotis LUXEMBOURG…

 

Po daug daug metų, parvažiavęs į Simną, vėl sukioju radijo aparato rankenėles (gaila ne VEF BALTIKOS). Nors dažniausiai ta radijo stotis, kurią noriu išgirsti, būna palikta, tereikia tik įjungti aparatą. Šiokiadieniais, rytą, 08 val. 35min., o sekmadieniais valanda vėliau, išgirstu gerai pažįstamą ir išskirtinį LIUDO RAMANAUSKO balsą, tariantį: „ Ši diena muzikos istorijoje. Nupūskime laiko užmaršties dulkes…“ Suskamba mano mėgstamų atlikėjų dainos, pritariant gitarų akordams. Galima išgirsti pasiilgto džiazo garsus, ar gero žmogaus „dūšią“ atveriantį bliuzmeną. Ir būtinai pikantiški LIUDO komentarai.

Tad atkartojant LIUDĄ, kokia ši diena? Tai diena, kai 1993 m. sausio 6 Alytuje transliacijas pradėjo radijo stotis FM99!
„Radijo stotis FM99 iki šiol yra vienintelė Pietų Lietuvos radijo stotis. Jos gali klausytis kiekvienas, turintis internetinį priėjimą.
Radijo stotis tikrai turi kuo pasigirti, kadangi yra ne kartą pasižymėjusi ir apdovanota įvairiuose radijo, televizijos, bei spaudos renginiuose. Pavyzdžiui, radijas  buvo ne kartą pastebėtas “Pragiedruliai” rėmimo fondo apdovanojimuose, bei gavo garbės premiją už dėmesį kultūrai, o viena iš radijo laidų skirta vaikams “Tauškučių skrynelė” netgi dvejus metus buvo pripažinta esanti geriausia vaikų laida Lietuvoje. Be viso to, FM 99 žurnalistų komanda dažni laureatai žiniasklaidos konkursuose. Juk tai tikrai stulbinami pasiekimai, parodantys kad radijo komandoje dirba ypatingai produktyvus, kokybės siekiantis ir profesionalus kolektyvas!
Eteryje skamba tik gera laiko patikrinta muzika ir yra suteikiama nešališka informacija, žavinti savo įdomumu. Pagrindinis radijo aspektas- pateikti tik pačią reikalingiausią informaciją ir būti su savo klausytojais, praskaidrinant jų nuotaikas, bei kiekvienos dienos lūkesčius. Publikos spektrą sudaro klausytojai nuo 20 iki 55 metų amžiaus“.
Kalbant apie amžių, manau, klystama, o man pritars dauguma glūkoidų. Nepatenku į čia minimas amžiaus ribas, bet esu prisiekęs FM99 klausytojas. Ypač mėgstama LIUDO RAMANAUSKO vedama laida „Ši diena muzikos istorijoje“.
Su gimtadieniu, FM99! Su gimtadieniu, RADIJO ŽMONĖS! Geros kloties, kūrybinės sėkmės, plataus klausytojų rato!
MAN PATINKA FM99!

Liudas Italijoje. Nuotrauka iš asmeninio L. Ramanausko archyvo

Šios radijo stoties įsteigėjas ir vadovas LIUDAS RAMANAUSKAS tikriausiai nesupyks ir priims sveikinimus artėjančio jo gimtadienio (sausio 16 dieną) proga. Jokių užmaršties dulkių. Liudai, kelk dulkių debesis, mindamas dviračio pedalus…

Nuotrauka iš asmeninio L. Ramanausko archyvo

Būk sveikas, tebebūk kūrybingas, geidžiamiausias ALYTAUS kultūrinių renginių vedėjau LIUDAI!

OLIMPINIS ČEMPIONAS V. CHOMIČIUS PRISTATO KNYGĄ Alytaus futbolas nuo… iki…

 

VYTAUTAS STANEVIČIUS

image

OLIMPINIS ČEMPIONAS V. CHOMIČIUS PRISTATO KNYGĄ…
ALYTAUS FUTBOLAS nuo… iki… ir sveikina visus ALYTAUS, SIMNO gerus žmones bei GLŪKOIDUS su artėjančiomis šventėmis… Būkit sveiki, sportiški, mylimi, laimingi…

Tarp 20 autorių ir aš, dėka rašinių apie Alytaus futbolą, kuriuos pirmiausiai perskaitė glūkoidai. Kaip pastebėjo Dzilbus: “The Long And Winding Road“ – taip dainavo bitlai 1970. Po penkerių metų Alytaus “Dainavos“ vyrukai iškovojo Lietuvos futbolo auksą. Vingiuotu keliu eina Alytaus futbolas. Su pergalėmis ir nuopuoliais. Apie tai penki akcentai, penki straipsniai.“ Kaip šie straipsniai rado kelią į knygą? Knygos sudarytoją Darių Babijoną ant „kelio užvedė“ Albertas – Šekspyras, o aš labai nesispyriojęs su šia mintimi patraukiau pakeliui.
Alytaus centre, kavinėje, sklaidau tik ką išleistą, dar dažais kvepiančią knygą ALYTAUS FUTBOLAS nuo… iki… Įsigilinęs į nuotraukas nekreipiu dėmesio, kas šalia dedasi, bet išgirstu balsą, kažkam už kaimyninio staliuko tariantį: “Nuo Simno aš, bet dabar gyvenu Kaune“. Pasidarė “cekava“. Atitraukęs akis nuo knygos išvystu sportiškos išvaizdos vyruką. Akimirką nesusigaudžiau, kas čia toks, lyg matytas. Dar po sekundės supratau, jog tai VALDEMARAS CHOMIČIUS, legendinis Kauno “Žalgirio“ krepšininkas. Klestelėjo netoliese, užsisakęs kavos ir pyrago, įniko į savo “mobiliaką“. VALDAS nejuokavo. Taip, jo tėtis kilęs iš SIMNO. Gyveno name netoli buvusios geležinkelio stoties. Vėliau išsikėlė į Kauną ir dažnai parvažiuodavo į gimtinę. Atsiveždavo jis savo gražuoliu juodu ZIM’u ir mažąjį VALDĄ. Tai va, kaip malonu, kad olimpinis čempionas V. CHOMIČIUS taip paprastai prisistatė… ,, nuo SIMNO aš“… dviem moterims, gurkšnojančioms kavą.
Dar po keleto minučių bendravome jau abu. Pasikapstėm Simno vaikystės laikų istorijose, taip pat metui, kai būdamas studentu, uždarbiavau Vilniaus sporto rūmų bare, o jis žaidė Kauno „Žalgiryje“. Šį bei tą prisiminė iš rinktinės išvykos į Ameriką. Pasmalsavo, kokią knygą skaitau. Pavartė, o pamatęs, kad knygoje yra skyrelis “Futbolas populiaresnis už… krepšinį?!“ tik šelmiškai mirktelėjo, nenorėdamas ginčytis. Staigiai sumečiau, kad tą knygą jam padovanosiu. Pasidomėjęs Simno dabartimi, padėkojęs bei palinkėjęs gražių švenčių tarė, kad kai tik turės laiko, susipažins su SIMNO ir ALYTAUS futbolo istorija, negi tiesa, kad futbolas čia populiaresnis už krepšinį. Valdas šiuo klausimu turi savo nuomonę, o kiek vėliau prie Alytaus kalėdinės eglutės sutikta AUSTĖJA, kuriai tądien sukako aštuoniolika, prisipažino, jog nors ir per pertraukėles šoko krepšininkų palaikymo komandoje, nuo šiol labiau mėgs futbolą. Labai gera proga patikėti drąsiu jaunos mergaitės prisipažinimu. Džiaugiuosi, kad pavyko sudominti futbolu naująją jo gerbėją. Kuo daugiau dailiosios lyties atstovių stebės futbolininkų veiksmus aikštėje tuo labiau kils jų pastangos ir reitingai kovoje dėl pergalės.
ALYTAUS FUTBOLAS nuo… iki… supažindina su ALYTAUS, SIMNO, VEISIEJŲ futbolo istorija, Lietuvos čempionais “Dainavos“ futbolininkais, jų treneriu JONU KUBILEVIČIUMI ir kitomis Alytaus futbolo legendomis. 287 puslapių knygoje gausu fotografijų, faktų, statistikos, pašmaikštavimų, šaržų ir kitų įdomybių. 35 puslapiai skirti glūkoido Vytauto Stanevičiaus rašinių ciklui.
Knygą galima nusipirkti ALYTUJE, S. DARIAUS ir S. GIRĖNO g. 1, ALYTAUS TURIZMO INFORMACIJOS CENTRE.
Tai puiki Kalėdinė dovana futbolo mėgėjui ir jaunam, ir brandžiam…

Fotogalera:: Knyga apie Alytaus futbolą

SALDŽIOS IR SVAIGIOS ŠLOVĖS MINUTĖS

VYTAUTAS STANEVIČIUS

image

Futbolas grįžta į glūkoidus. Ir tai byloja apie platų glūkoidų interesų spektrą. Čia jaukiai įsikūrę rokeriai, melomanai, muzikai, kompozitoriai, poetai, režisieriai, dailininkai, skulptoriai, medikai, keliautojai, hipiai, pankai… Galima vardinti ir vardinti. Vienu žodžiu – GLŪKOIDAI. Ir tai yra puiku.

Kartą metuose, pirmą gruodžio savaitgalį, Alytus pakviečia vakaronei jaunystėje jį garsinusius alytiškius sportininkus. Pagerbiami sporto žmonės – veteranai, padėkojama, palinkima sveikatos ir stiprybės. Greit bėga laikas, rodos visai neseniai su bendraamžiais rungtyniavai bėgimo takelyje, žaliojoje futbolo vejoje, rankinio, tinklinio ar krepšinio aikštelėje, kėlei virš galvos rekordinę štangą ar spaudei varžovą ant menčių, galbūt “sodinai” kulkas į dešimtuką, o šiandien jau gerinami Tavo rekordai, kyla naujos žvaigždutės. O Tu tik palinguoji galva ir pagalvoji: kad man tokios sąlygos, kad aš galėčiau žaisti šiuose Alytaus sporto rūmuose, stadione. Nors ne viskas sportininkų treniruočių kokybei padaryta ir dabar. Laikai pasikeitė, pasikeitė požiūris į sportą, bet, ko gero, veteranams atrodo, kad jie labiau ir nesavanaudiškiau jį mylėjo. Dėl to Alytus turėjo futbolo čempionę “Dainavą”, dėl jos ir surinkdavo tūkstančius aistruolių senutis miesto centrinis stadionas. O kur dar šaunuoliai Alytaus plento dviratininkai, Albino Šukaičio tinklininkai ir “Kooperatininko” tinklininkės. Prisimenam ėjimo takelyje sporto meistrą Kąstytį Pavilonį, kuris „mandrai“ kraipydamas užpakalį taip greit žingsniavo, kad jo nepavydavo dažnas bėgdamas. Nepamirštas ir amžinai jaunas mūsų atmintyje išliko Donatas Tarcijonas, smagiai, tarsi žiogas šuoliuojantis per barjerus, „nešdamasis“ į finišą, pakeliui gerindamas rekordus. Alytaus Kurorte gyvenusi šešiasdešimtųjų greitakojė gazelė Marytė Marcinkevičiūtė tapo sąjunginės moksleivių spartakiados prizininke. Dabar ji gerbiama sporto žurnalistė. Iki šiol ausyse skamba Antano Jasionio „Jaškos“ ir jo komandos draugų kalamos „vinys“ į sporto mokyklos senutėlės salės tinklinio aikštelės grindis. Alytus išaugino ir olimpiečių: parolimpietį disko metiką Algirdą Tatulį bei ėjikę Brigitą Virbalytę ir sprinterį Rytį Sakalauską, o krepšininkas Tomas Pačėsas 1996 m. Atlantos olimpinėse žaidynėse, gindamas Lietuvos garbę, laimėjo bronzos medalį. Pasiilgstam mes Jūsų. Kai ką dar turim laimės pamatyti nors retai, nors labai retai, o kiti, jau mus stebi iš aukštai šiose gyvenimo lenktynėse, kuriose taip nesinori perkirsti finišo liniją. Gyvenimo trasoje, kuri kupina kliūčių, skubėkime lėtai, kad dar ilgai būtume joje, o finišo juostelė artėtų kuo lėčiau.


Gruodžio 7 d. žiema trumpam nubalino Alytų. Tiesa, ne rogėmis tą vakarą į Alytaus teatro salę skubėjo sporto veteranai – jubiliatai. Džiugu buvo pasimatyti, paspausti dešinę vienas kitam, žila barzda pakutenti tų laikų sporto gracijų skruostus, pabendrauti, išgirsti linkėjimus, pajuokauti.
Juokų nestigo ir juos savo adresu geraširdiškai priėmė futbolininkai, paprastai patys žodžio kišenėje neieškantys. Visai šiai smagiai nuotaikai impulsą davė nepamainomi vakaro vedėjai eksrankininkas, nepasipūtęs ir betarpiškas radijo stoties FM 99 savininkas Liudas Ramanauskas ir elegantiškas šelmis, iki šiol nepasunkėjęs lengvaatletis Kąstytis Pavilonis. Jam futbolo bendruomenė padovanojo tik ką išleistą, dar dažai kvepiančią, Alytaus futbolo istoriją. Joje pasinaudota ir rašiniais Alytaus futbolo tematika, skelbtais pirmiausiai glūkoiduose. Tikėsimės, kad glūkoidai bus nepamiršti ir turės šį gražų leidinį, juolab, kad šiomis dienomis vyko jo pristatymas visuomenei.
Vienas po kito į sceną kilo iškilmių kaltininkai atsiimti dovanėlių ir dėmesio porciją iš kolegų sportininkų. Užtikrintai, tarsi futbolo aikštėje, scenoje jautėsi buvęs Lietuvos moksleivių futbolo rinktinės narys Albertas Antanavičius Šekspyras, o jo dainos, lyg juvelyrinis „pasas“, atakuojant varžovų vartus, pasiekdavo sporto veteranų širdis.
Buvo ir nepatogių klausimų valdžios žmonėms: kada Alytus turės patalpas sporto muziejui? Pasveikinti sporto veteranų atvykusi Alytaus vicemerė Valė Gibienė nesijautė svetima sportiškoje aplinkoje. Būdama gracinga, tarsi meninės gimnastikos atstovė, ji į klausimą atsakė nuoširdžiai kerinčia šypsena, kuria susirinkusieji vyrai buvo nuginkluoti. Ką reiškia tikėti gražios moters šypsena?
Šypsenų nestigo ir po iškilmingos dalies. Vakaras persikėlė į teatro kavinę. Smagu buvo regėti šioje šventėje draugišką glūkoidą Virgilijų Beišą – medicinos mokslų daktarą, rimtą vyrą, puikų chirurgą.

Virgis, būdamas moksleiviu, lankė mokytojo Kazimiero Svetiko kulkinio šaudymo sekciją. Kaip jis atskleidė, dar studijuodamas mediciną, pirmame kurse bandė nušauti du zuikius – medicinos studijas Vilniaus universitete ir sportą. Tačiau, kai prieš egzaminų sesiją reikėjo vykti į varžybas ir komandos vadovai padrąsino, sakydami, kad važiuotų, o egzaminuose jie pagelbės, įžvalgus „fuksas“ padėkojęs atsisakė, supratęs, kad šautuvą teks kabinti ant sienos. Vadovavosi lotyniška sentencija – „aut bene, aut nihil“ („arba gerai, arba nieko“). Anksti užbaigęs sportinę karjerą nesigailėjo, visą save atidavęs medicinai. Štai tik pora atsiliepimų apie jį, kaip asmenybę, nepaprastą žmogų, daktarą, kuriuos parašė žmonės, patekę į didelę bėdą:
„Dydis zmogus, tikras medikas, malonus, rupestingas, didziausia padeka, “tokie zmones laiko pasauli“.
„DAKTARE, labai Jums ačiū už šiandien mano mamai labai profesionaliai atliktą sudėtingą skydliaukės operaciją. Jūs gyvenate labai prasmingą gyvenimą.
Linkiu niekada nepavargti. Tokie ŽMONĖS gelbėja likusią Lietuvą…
Telaimina Dievas Jus ir Jūsų šeimą.“

Gera, kad mes esame šalia tokio doro, inteligentiško ir kuklaus žmogaus.
Nepaminėti dar vieno glūkoido Vyto Malinausko Wato – būtų didžiausias nesusipratimas, o ir neįmanoma dėl jo puikiai išpildytos garsios arijos iš operos „Esmeralda“ linksmojoje vakaro dalyje. Po šio tradicinio atlikimo daugelis nerado ramybės… Iki šiol arija tebeskamba mano ausyse… Tad buvo galima pamanyti, kad Watas metė rimtą išūkį trio el Fuego. Watui bis!


Vakaras buvo smagus…

Periūrėkite daugiau vakaro foto. Autorius: Vytas SanSimnas Stanevičius

VALANDA SU DŽONU LENONU

The Beatles teisingos muzikos suvokimo prasme glūkoidų asmenybėms paliko neišdildomą, gilų ir negrįžtamą spaudą. Prisiminkime Džoną Lenoną ir pažiūrėkime youtubinį filmuką. Taip siūlo Vytas SanSimnas Stanevičius. Tad įsipilame Kolumbijos Andų priekalnėse išaugintos kavos, sėdame prie TV ar iPado ir nugrimstame į nostalgiškus prisiminimus apie bitlų lyderį. Kad suprasti ir atminti kokios personos neteko muzikos pasaulis 1980 gruodžio 8 dieną

Prabėgo jau 38 metai, kai tragišką 1980 m. gruodžio 8 d. pamišėlis Džono Lenono gerbėjas Deividas Čepmenas paleido penkis šūvius į savo dievuką, prieš tai pašaukdamas jį vardu. Keturios kulkos, deja, buvo taiklios. Pasikėsinimo priežastis – žudikas jautė pyktį, kad jo garbinamas Dž. Lenonas tapo kitokiu. Atskubėję medikai dar bandė gelbėti Džoną, bet 23 val. 15 min. konstatuota, kad “Bitlų” lyderis mirė. Jam buvo 40 metų. Pasikėsinimas įvyko prie prabangių Dž. Lenono namų, Niujorke, Džonui išėjus iš jų su savo žmona Joko Ono. Tądien, likus kelioms valandoms iki tragedijos, Dž. Lenonas pasirašė autografą ant savo albumo 25-erių metų žudikui D. Čepmenui. Šis buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos.
Dabar Niujorko Centriniame parke apie Lenoną primena braškių laukai (Strawberry Fields) ir mozaika “Imagine”. Daina “Imagine” (tokiu pačiu vardu pavadintas ir albumas) – visų kovotojų už taiką įkvėpėja, parašyta Vietnamo karo metais.
Dž. Lenonas liko visos epochos simboliu tais maištingais, jaunimo pasipriešinimo karui laikais.
Glūkoidai kviečia bendraminčius į “Namų kino teatrą”, jaukiai įsitaisius, pasižiūrėti kino filmą, kaip 1971-aisiais metais buvo kuriamas albumas “Imagine”. Šiame filme “reikalų turėjo” ir Lenono draugas, avangardinio kino pradininkas, lietuvis Jonas Mekas, kuris garsiajai Džono Lenono ir Joko Ono porai padėjo įžengti į avangardinio kino pasaulį.

Taip buvo kuriamas albumas IMAGINE

 

 

DVI “DAINAVOS” (atnaujinta 21 rugs. 2018)

VYTAUTAS STANEVIČIUS

imageFutbolas grįžta į glūkoidus. Ir tai byloja apie platų glūkoidų interesų spektrą. Čia jaukiai įsikūrę rokeriai, melomanai, muzikai, kompozitoriai, poetai, režisieriai, dailininkai, skulptoriai, medikai, keliautojai, hipiai, pankai… Galima vardinti ir vardinti. Vienu žodžiu – GLŪKOIDAI. Ir tai yra puiku.

Šįkart pakalbėsime apie futbolą, dvi Alytaus “Dainavas”- čempionšką ir naująją, kuri dar nenuskynė čempionų laurų, bet šiame sezone neblogai sublizgėjo Lietuvos futbolo federacijos taurės turnyre, iškopdama į pusfinalį.

Pradėkime nuo linksmosios dalies, t. y. nuo senosios – legendinės “Dainavos” komandos draugų susitikimo. Šie veteranai, turėdami savo gretose tokį šaunų organizatorių ir visokių “vibiegų” pramanytoją Vytą Malinauską – Watą, jo paskatinti, daug negalvoję, susibėgo pas jį į namus prisiminti senas kovų dienas futbolo aikštėje. Juolab, kad Alytuje viešėjo trumpam iš Anglijos sugrįžęs Romas Dumbliauskas – Dumblė (beje, Dzilbaus suolo draugas mokykliniais laikais). Ne, Romas Anglijoje futbolininko kontrakto nepasirašė ir tikriausiai gyvena kiek kukliau nei futbolininkas milijonierius, bet mena milijoną džiugių akimirkų, praleistų su “Dainavos” komandos draugais ir nesiskundžia savo senjorišku statusu. Kaip Watas sakė: “milijonų neturim, bet žarstom”. Laikas šiems vyrukams pabalino smilkinius, praretino bitliškas šukuosenas, bet neatėmė akių žvilgesio, kalbant apie jo didenybę FUTBOLĄ.  Kalbėta apie kurioziškus įvarčius vos ne iš aikštės vidurio, apie nuotykius išvykose, apie tai, kas dabar kokioje svorio kategorijoje, o čia nepralenkiamas Romas Elsneris su savo + 100, atsivežęs užkandžiui… arbūzą, taip patikusį Watui. Tyliai užsiminta, bet garsiai pakvatota ir apie tai, kas lieka tik draugų rate (kažin? ☺). Daug kas geru žodžiu paminėtas, o jeigu ir pašposinta, tai be sarkazmo – vyriškai, linksmai ir atvirai… Šie vyručiai žodžio kišenėje neieško. Gaila, bet aplinkybės sutrukdė pasisvečiuoti kai kuriems lauktiems draugams, tačiau jie prisiminti tą vakarą ir turėjo žagsėti ☺ Prisiminti ir tie, kurie jau niekada nebus kartu, o pasimatysime tik TEN.

Įsismarkavus vakarui, kai kurių kolegų paprašyta telefonu pasiaiškinti, kodėl jie ne kartu. Pavyzdžiui, Šekspyras turėjo geležinį alibi – žvejojo kažkur… Svėdasuose. Nežinia, ką jis pripasakojo Tolikui Dubickui pagavęs, nes tas nepatikėjęs sakė, kad kitą dieną perskambins ir pasitikslins, ar šis “ribokas” nepamelavo apie laimikį. Šekspyras dar tik žvejojo, o pas Watą kompanija smaguriavo skanią, kvapnią dūmu ir dar šiltą rūkytą žuvį – sterką, pagautą Simno ežere Aurimo Vilkinio. Kiek pavėlavęs atriedėjo savo Toyota minėtas Romas Elsneris. Draugai nepyko, priežastis daugiau nei pateisinama – teko būti rungtynių komisaru Marijampolėje. O va, Romas Radivonas, papriekaištavęs Dumblei, kad neskambino apie trumpą sugrįžimą, kiek pabendravęs su bičiuliais, pats anksčiausiai “nusiplovė”. Bet užtat atsirado linksmai nusiteikęs Jonelis Eidukevičius su gitara. Jis, kaip ir pridera, gyvenant Wato kaimynystėje, “atskubėjo” paskutinis. Gi Juozas Aleksierius nevėlavo kaip ir žaisdamas gynybos grandyje. Dar daugiau, jis puikiai atrodė, kaip iš kokio LIDLO reklamos… Nors “po teisybei” ir Elsneris atrodė kaip iš holivudinio atviruko ☺ Kas žino, gal turėsime puikų aktorių neeilinio mafijozo rolei.

Dabar nusikelkime į jaukų Alytaus stadioną, kuriame LFF taurės pusfinalio rungtynes žaidė šiandieninė Alytaus „Dainava“ su Kauno „Stumbru“. Kauniečiai yra aukštesnio rango komanda nei alytiškiai. Vasarą jie gan sėkmingai žaidė preliminarinėse Europos taurės varžybose, o dabar žengia trečioje „A“ lygos pirmenybių vietoje. „Dainava“ Lietuvos 1 lygos pirmenybėse – penkta. Ir jau patekimas į pusfinalį yra nemenkas jaunos Alytaus komandos pasiekimas. Saulėtas oras, daug futbolo mėgėjų bei aktyvi „Dzūkų tankų“ fanų parama tribūnose leido tikėtis sėkmingo alytiškių žaidimo. Suprantama, kad ir „Dainavos“ veteranai buvo stadione, tik šįkart tarp žiūrovų, kurių tarpe buvo galima išvysti ir glūkoidą Joną Kudirką su savo ištikima bendražyge ir supratingąja gyvenimo meile. Rungtyniaujant netrūko emocijų nei aikštėje, nei tribūnose. Bet jei pats neįmuši, varžovai nesnaus ir stengsis pasinaudoti tavo klaidomis. Tad nors nagus graužk iš apmaudo, kaip ta simpatiška žiūrovė tribūnose, kad kamuolys nelindo į varžovų vartus. Nepadėjo nei jos kerintys apžavai, nei San Simno burtai su kamuoliu už Kauno „Stumbro“ vartų ☺ Nepasinaudota istoriniu šansu iškopti į finalą, kuris įvyks rugsėjo 30 d., ne kur kitur, o čia, Alytuje. Pralaimėta stipresniam varžovui. Paprašius šių rungtynių komisaro Romo Elsnerio pakomentuoti susitikimo baigtį, jis buvo diplomatiškas: „rezultatas galėjo būti didesnis ir mažesnis…“, pagalvojęs akimirką dar pajuokavo, „pirmiausia reikia apsiginti, o varžovai įsimuš į savo vartus patys“ ☺

Kitas legendinės „Dainavos“ veteranas Kęstutis Giedraitis buvo lakoniškas ir tarsi norėdamas perfrazuoti  režisieriaus Gajaus Ričio filmo „Lok, šauk arba stauk“ pavadinimą, tarstelėjo: „lėk, spirk, išsiimk…“ Labai paprasta.

Dauguma sirgalių po rungtynių skirstėsi nesubjurusios nuotaikos ir dėkojo saviškiams žaidėjams už norą pasiekti pergalę.

Reziumė, vaizdų nestokojo nei dieną prieš rungtynes, nei rungtynių metu aikštėje bei tribūnose..

Fotogalera: auksinė ‘DAINAVA’ pas Watą

 

 

 

 

Alytus: futbolas atgimsta || Foto Vytautas Stanevičius || Garažų klipai 2018

KELIAUJANTI POEZIJOS KNYGA

VYTAUTAS STANEVIČIUS

image

Kasdieninio gyvenimo rūpesčiai suirzusio pasaulio fone, mus jungiantis, nenumaldomai vedantis- genantis laikas ir vis dar svarbiais praeities ženklais kalbanti mūsų tėvynės žemė -įsiklausykim, išgirskim vardan tos – Alvydas Jegelevičius

Gražų rugsėjo pavakarį Lietuvos rašytojų sąjungoje gausiai rinkosi knygos ir poezijos bičiuliai. Čia vyko jau antrasis mūsų kraštiečio, glūkoido, kompozitoriaus, muzikanto, poeto, eseisto Alvydo Augustino Jegelevičiaus poezijos knygos  EILĖS IŠ EILĖS sutikimas. Pirmasis – biržely apie kurį taip pat rašė glūkoidai. Kuo jie panašūs ir kuo skyrėsi? Ir tada, ir dabar buvo daug poezijos, bet šįkart solenizantas labiau jaudinosi, gal, kad vakaro programą papildė savo kompozicijomis gitarai jo jaunėlis sūnus Saulius. Malonu buvo matyti dviejų Jegelevičių bendradarbiavimą. Sauliaus gitaros akordai ir kerintis jo balso skambesys puikiai derėjo kupinoje poezijos atmosferoje. Šiltais aplodismentais renginio svečiai apdovanojo aktorių Ramūną Abukevičių. Ypatinga vakaro viešnia – aktorė Gražina Urbonaitė, užvaldė publiką jausmingu, nuoširdžiu  Alvydo kūrybos skaitymu, už ką buvo apdovanota glėbiu raudonų rožių. Šioje poezijos šventėje dalyvavo poetas, literatūros kritikas Vainius Bakas, kuris pažymėjo, jog tai svarbus Dzūkijai ir Alytaus kraštui įvykis. Įsismarkavus kūrybiniam vakarui Alvydas padovanojo naujutėlaičių savo poezijos knygų EILĖS IŠ EILĖS su pageidavimu, kad perskaičius jos keliautų iš rankų į rankas.

Tie, kurie negalėjo kartu su Alvydu pasidžiaugti jo nauja poezijos knyga, spalio 12 dieną kviečiami į Punską. Tai puiki galimybė apsilankyti šiame lietuviškos žemės lopinėlyje ir atrasti tą nuostabų bendrumo jausmą, kartu klausant jausmingų, meile Lietuvos žemelei pulsuojančių eilių, apie kurias aktorė Gražina Urbonaitė pasakė “Tokio grožio neįmanoma blogai perskaityti…“ Telieka pritarti, eilės tiesiog užburia, žadina meilę Tėvynei, jos praeičiai, padeda subtiliau pažvelgti į mūsų tėviškės grožį. Jų
beklausydamas supranti, kiek daug ir nedaug tereikia žmogui mūsų žemelėje…

Kūrybinės sėkmės Tau, Alvydai, ir toliau dainuok meilę Tėvynei, kuri ataidėtų kiekvieno iš mūsų širdyse…