Datos ir žmonės

Jei 1990 m. kovo 11 diena svarbi tautai, tai 1918 m. vasario 16 d. yra kertinė data Lietuvos valstybei. 1940 dar vienas taškas laike, kai komunistinis rusų režimas aneksuoja mūsų žemes. Su gėlemis juos pasitinka penktoji kolona. Kiek tokių išeitų į gatves pasitikti Putino divizijų, jei miegosime toliau? Vasario 16-tosios proga papasakosiu apie savo dėdę VYTAUTĄ BULVIČIŲ. Šaltiniai: mamos, tetos pasakojimai, knygos – Stasys Knezys. Lietuvos kariuomenės naikinimas (1940 m. birželio 15 d.–1941 m.), Gediminas Zemlickas. Lietuvos Laikinoji vyriausybė

Sukilimo idėjos šalininkai Vilniuje apie 1940 m. rudenį susibūrė į organizaciją, pasivadinusia Lietuvai išlaisvinti komitetu. Komitetą sudarė daugiausia jaunesnieji karininkai, bet nemažai buvo ir universiteto dėstytojų, mokytojų ir kitų profesijų atstovų. Pagrindinis komiteto organizatorius – generalinio štabo majoras VYTAUTAS BULVIČIUS. Nors sukilimas kilo spontaniškai, išnaudojant susiklosčiusias aplinkybes, bet Lietuvos Laikinoji vyriausybė pogrindyje buvo sudaryta anksčiau ir patvirtinta 1941 m. balandžio 22 d. Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) Vilniaus ir Kauno štabo.

Laikinosios vyriausybės ministru pirmininku patvirtintas pulkininkas Kazys Škirpa (iš LAF štabo Berlyne, buvęs Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje). Krašto apsaugos ministru tapo generalinio štabo majoras VYTAUTAS BULVIČIUS, užsienio reikalų ministru – Rapolas Skipitis ( iš LAF štabo Berlyne), vidaus reikalų ministru – Vladas Nasevičius, švietimo ministru – prof. Juozas Ambrazevičius, finansų ministru – Jonas Matulionis, prekybos ministru – Vytautas Statkus, pramonės ministru – dr. inž. Adolfas Damušis, žemės ūkio ministru – prof. Balys Vitkus, socialinės apsaugos ministru – dr. Jonas Pajaujis, komunalinio ūkio ministru – inž. Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, susisiekimo ministru – Jonas Masiliūnas, valstybės kontrolieriumi – Jonas Vainauskas.

bulvicius vytautas

Rengiantis sukilimui, štabo viršininkas gen. št. mjr. V. BULVIČIUS drauge su gen. št. kpt. Juozu Kiliumi buvo numatę sovietų įguloje Vilniuje esančių Lietuvos karių veiksmus prasidėjus Vokietijos–SSRS karui. Deja, 1941 m. pavasari NKGB susekė LAF’o Vilniaus štabą. Mjr. V. BULVIČIUS buvo suimtas naktį iš birželio 8-osios į 9-ąją. Prasidėjus karui, 1941 m. birželio 23 d. V. BULVIČIUS drauge su penkiolika LAF’o Vilniaus štabo organizatorių, po kankinimų, sukaustyti grandinėmis, buvo sugrūsti į traukinį ir išvežti į Rusiją, Gorkio 1-ąjį kalėjimą. Lapkričio 26–27 d. įvykęs Maskvos karinės apygardos karo tribunolo teismas mjr. V. BULVIČIŲ ir dar septynis jo bendražygius nuteisė sušaudyti. Kiti buvo nuteisti kalėti 7–20 metų.

VYTAUTAS BULVIČIUS. Karo lakūnas. Gen. štab. majoras.
1908 – 1941

1908 05 05 Kunigiškių k., Bartininkų vis., Vilkaviškio aps., gimė Bulvičius Vytautas, žymaus knygnešio Juozo Bulvičiaus šeimoje. Baigė Vilkaviškio g-ją.
1927 09 07 baigęs Karo mokyklą (IX laid.) leitenanto laipsniu paskirtas į 9 pėst. pulką.
1928 09 25 perkeltas į Šarvuočių rinktinę.
1929 11 23 suteiktas vyr. leitenanto laipsnis.
1931 03 31 perkeltas į Karo mokyklą.
1933 11 23 suteiktas kapitono laipsnis.
1933 baigė Vytauto Didžiojo karininkų kursų Kulkosv. skyrių (I laid.).
1934 09 01 perkeltas į karo aviaciją, kur paskirtas 6 eskadrilės karo lakūnu.
1937 06 28 baigė Vytauto Didžiojo karininkų kursų Gen. štabo skyrių (II laid.) ir perkeltas į Kariuomenės štabą, paskirtas mokymo dalies karininku bataliono, vėliau – pulko vado padėjėjo teisėmis. VDU dėstė karinio rengimo kursą.
1937 09 08 suteiktas gen. štab. majoro laipsnis.
1939 parengė knygą „Karinis valstybės rengimas“ Sovietų Sąjungai okupuojant Lietuvą tarnavo 1 pėst. pulke, ėjo 1 bataliono vado pareigas.
1940 07 17 komandiruotas Kariuomenės štabo I skyriaus viršininko žinion.
1940 09 24 likviduojant Lietuvos kariuomenę paskirtas RA 29 ŠTK 179 šaulių divizijos operacijų skyriaus viršininko padėjėju. Nuo pirmųjų sovietų okupacijos dienų aktyviai įsitraukė į pasipriešinimo kovą.
1940 rudens LAF Vilniaus štabo viršininkas. Palaikė ryšius su LAF štabu Vokietijoje, dalyvavo rengiant LLV sudėtį.
1941 06 13 suimtas.
1941 12 18 sušaudytas Gorkio kalėjime.
Žmona — Marija Danevičiūtė, dukros — Dalia ir Laima.
Apdovanotas:
DLK Gedimino 4 laipsnio ordinu (1938),
Lietuvos nepriklausomybės medaliu (1928),
Pirmojo laipsnio Vyčio kryžiumi (po mirties, 1997).

Tetos Aldonos Kanienės-Bulvičiūtės atsiminimai apie 1991 metus apie brolį ir mano dėdę Vytautą Bulvičių ir savo seserį ir mano tetą Birutę Strazdienę:

Vytautas Bulvičius. Gimė 1908 metais. Penkiametis Bartninkuose (Vilkaviškio apskritis) jau ėjo į mokyklą. Majoras. 1941 spalio mėnesį rusai sušaudė prie Mogiliovo. Kitais duomenimis Gorkio (dabar Nižnij Novgorod) kalėjime.

Birutė Strazdienė. Po karo dirbo švietimo skyriuje vaikų darželių tarnyboje Kaune. Kažkam įskundus, NKVD atliko kratą. Rado Lietuvos vėliavą, brolio VYTAUTO BULVIČIAUS karininko paradinės uniformos diržą, keliasdešimt litų (prieškarinės nepriklausomos Lietuvos), kelis karo metų vokiškus žurnalus ir partizanų atsišaukimą, kurį gaudavo paskaityti. Tada gyveno Lietuvių gatvėje netoli Kauko laiptų. Buvo išmesta į gatvę, nedavė darbo.  1946 metais sovietų NKVD suėmė ir nuteisė 5 metus kalėjimo ir 3,5 metų tremties. Iš Sibiro grįžo 1954 metais liepos 15 dieną. Gyveno Kaune Dainos gatvėje, viename name su seserimi Aldona. Apie 1970 metus išvyko gyventi į Kanadą (Toronto) pas savo vyrą Jurgį.

Visiems, kuriems Lietuva ne tik arealas, kuriame kažkas duoda pinigų, linkime gražiai paminėti LT Nepriklausomybės dieną – Vasario 16.  

Reklama

Rinkimai ir pasirinkimai

Nugalabiją mamutą, baltų protėviai dėkodavo vadui, kurio sumanumo dėka gentis bus kurį laiką soti. Vadas turėjo būti stiprus ir sumanus, įtakingas, superinis strategas ir taktikas. Nors tokiomis kategorijomis tada niekas neoperavo ir pasiekimų  neanalizavo, vadas ir be demokratinių rinkimų de facto buvo vadas. Šiandien miestų piliečiai įgavo teisę patys rinkti savo MERĄ. Būtent savo, o ne partijų tiesioginiuose ir užkulisiniuose debatuose sutartą. Gerai tai ar ne, dar nežinom, nes nepatyrėm. Potencialaus rinkėjo smegenų sritys, atsakingos už teisingą pasirinkimą turėtų dirbti keliomis kryptimis. Jas ir panagrinėsime.

P o l i t i k a   i r   s a u g u m a s

Neprikausomos Lietuvos politinis gyvenimas susiduria su iššūkiais nepriklausomybei. Čia pat Rusijos agresija Ukrainos atžvilgiu, o kiek abejojančių ar gerai Europos Sąjunga, euras ir NATO. Yra du dariniai Lietuvoje, kurie tokią popogandą tiesiai arba terp eilučių afišuoja. Priminsiu, kas yra propaganda: tai ypatingai šališkos arba klaidinančios informacijos skleidimas tam, kad būtų pasiekti politiniai tikslai arba skatinamas tam tikras mąstymas.

Tai V. Uspaskicho Darbo partija, nieko bendro neturinti su darbu ir visas veiklas nukreipus, kaip ištraukti savo bosą iš grėsmės sėsti į kaliūzę. Prisimenate, kaip jis bėgo pas šeimininkus į Maskvą užtarimo ir pilietybės prašyti. Prisimenate, kaip visa šutvė su L. Graužiniene priešakyje lėkė į Maskvą tremtyje kenčiantį vadą lankyti. Lygiagretė su Lietuvos “šviesuolių“ delegacija 1940 metais. Niekas nepasikeitė iki šiol. Tai partija – pažadų patikliems tautiečiams dalintoja ir tyliai, kaip kantrus žvejys laukianti, kiek dar po eilinės miglos pūtimo, glūpų lietuvaičių užsikabins. Ar verta rinkti šio  kenksmingo Lietuvai darinio atstovus, padorų rinkėją turėtų apnikti gilios abejonės.

Kitas partinis šedevras – R. Pakso ereliai. Tai atvirai antieuropinė, antieurinė ir prorusiška partija. Kuo greičiau ši ir Darbo partijos išdundės į Rytus, kur ir buvo suprojektuotos, tuo Lietuvėlėje gyvensim taikiau, išoriškai saugiau ir vieningiau.  Net ir tuo atveju, kai  primėtys iš helikopterio saldainių – tai Judo grašiai, būkite išdidūs ir sąmoningi piliečiai, gerai pagalvokite.

G e b ė j i m a i

Ar sugebės mūsų smegenų sritys, atsakingos už teisingą pasirinkimą, dirbti atsakingai ir be emocijų, kai tokia lavina panorusių į valdžią būti išrinktiems jas užgriuvo?  Venkite rinkti kandidatus, kurių išlaižyti atvaizdai žvelgia iš kelių kvadratinių metrų reklaminų stendų, puošiančių ar “puošiančių“ miesto gatves. Tokie plakatai kainuoja daug pinigų. Tas kandidatas, atėjęs į valdžią turės visą kadenciją atidirbti paramos davėjui, arba tam vietinės reikšmės oligarchui ar jų grupei. Ar tikiesi iš tokio kandidato ko nors sau? Ar žinote kas tie reklamos ir pinigų rinkimams davėjai vienam ar kitam būsimam merui? Ar sugebės nauji valdinikai su nauju meru priešakyje sumažinti bedarbystę mieste kuri siekia apie 15 %. Juk europinigais pagražinti miestą bile durnas gali, o pritraukti INVESTICIJAS jau reikia sugebėti. Gal per paskutinę valdančiųjų kadenciją BOSCH Alytuje įkūrė filialą elektros generatoriams gaminti, o gal APPLE čia iPhonus surenka? Gal bent jau koks lenkas sniego šiūpelių fabrikėlį atidarė?  Na, turkas atidarė kebabinę. Pliusas, tikrai skanūs tie lavaše suvynioti dalykėliai su jautienos pėdsakais. Bet ne to miestui reikia.

rinkimai-002015

P a s i ū l y m a i

Glūkoidų tinklapis savo gretose turi kompetentingų ir žinomų medikų, dailininkų, architektų, muzikų, verslinikų ir politikos apžvalgininkų. Todėl, bet kuria tema bekalbėtume, visad rasime apibendrintus, pasvertus ir minimaliai kelenčius abejones pasiūlymus ar verdiktus.

Šalia daugelio kitų tinkamų kandidatų į kuklaus provicijos miestelio valdininkus,  siūlome balsuoti už  VYTAUTĄ  JEZEPČIKĄ (Tėvynės Sąjunga) – geba rūpintis ne tik jūsų sveikata, bet ir miesto gerove. Stiprus komandiniam žaidime, supratingas, geba įsigilinti į problemą ir ją spręsti. HENRIKAS  ŠYVOKAS (socialdemokratai)  – jis jau įrodė kaip galima pasirūpinti eilinių miestelėnų problemomis, kai jo skirtu dėmesiu ir pastangomis buvo sutvarkyta 50 metų miesto pakraštyje paskendusi balose ir tvanuose gatvė, kai kiti mūsų išrinktieji nėrė į krūmus nuo sprendimų. GIEDRIUIS  ČEREŠKEVIČIUS (Už Alytų) –  patirtis ūkinėje ir valdininko sferose. Jaunas ir energingas, greitai atskiria esminius dalykus nuo miglos. Pareigingas ir imlus problemų sprendimo organizatorius.  VYTAUTAS  GRIGARAVIČIUS (Alytaus piliečiai) teisininko išsilavinimą turintis, sėkmingai triuškinęs lietuvišką cosa nostra, nepriekaištingai vadovavęs LT policijai, rūpinosi eilinių policijos darbuotojų reikalais, už ką  buvo apkaltintas politikavimu. Šis garbingas vyras atsistatydino iš Generalinio komisaro pareigų, išėjo oriai ir pakelta galva. Gebėjimas vadovauti abejonių nekelia. ALBERTAS  ANTANAVIČIUS (Alytaus Sąjūdis) – nuopelnus miestui kultūrine prasme  žinome: renginiai, dainos miestui, istorinės studijos apie pokario partizanus dainos forma. Miesto kultūros srityje Albertas gali atnešti naudą. Duokime jam šansą. GEDIMINAS  JEGELEVIČIUS (liberalų sąjūdis) – patyręs politikas, nuoseklus, darbštus ir patikimas. LAIMUTIS  URBANAVIČIUS (Alytaus Sąjūdis) – daug metų valdiniko duoną krimtęs, puikiai orientuojasi miesto problemų rate.

Linkime skaidrių ir pilietiškų rinkimų ir pasirinkimų

Šveicarijos Armija

1954 sovietų šalies lyderis Nikita Chruščiovas padovanoja Ukrainai  Krymo pusiasalį ir, kaip šiandien teigia jo sūnus Sergejus Chruščiovas, JAV Browno universiteto T.Watsono tarptautinių studijų instituto vyresnysis mokslo darbuotojas, tai tik formalus žingsnis, tai liko mūsų atostogų vieta. Tada daviau, šiandien atsiimu. Tai rytų slavų genties šiandininių įpročių apraiška. Tokia logika vadovaujantis pretenzijas į Krymą turi Graikija (valdė prieš 2,5 tūkst. metų), Italija (romėnų valda), Švedija (vikingų valda 854 metais), vėliau Kijevo Rusia. Krymas priklausė Lietuvos-Lenkijos valstybei iki XV a., 1428 m. į Krymą įsiveržė totoriai ir jame įsikūrė, išstūmę genujiečius. Krymo chanatas egzistavo iki 1783 m. O 1917 metais bolševikams pasirašius su Vokietija taikos sutartį, Ukraina buvo perleista vokiečiams. Tai kam šiandien turėtų priklausyti Krymas?  Atsakymas paprastas: šaliai, kuriai pagal civilizuoto pasaulio nerašytas taisykles ir priklausė – Ukrainai. O jei kažkam šaus į galvą, kad caras per pigiai Aliaską amerikiečiams pardavė. Ko reikia, kad rytų gentys, kurios save netapatina su Vakarais, nesielgtų kaip Chingis Chanas viduramžiais? Turėti armiją, kuri gintų savo šalies teritoriją. Kiek laiko ginti: metus, mėnesį ar savaitę. Priklauso nuo armijos kokybės ir kiekybės.

Mūsų neetatinis korespondentas Vytas Pavilonis glūkoidų skaitytojams atsiuntė savo straipsnį  apie Šveicarijos armiją. Svarbu, kad Vytas, tarnaudamas LT armijoje, lankėsi pas kolegas šveicarus ir matė jų ginkluotę ir personalą savo akimis, dalijosi patirtimi ir kitaip gilino karo žiniais.  Dėkojame. Nors Šveicarija laikosi jau keletą šimtmečių neutraliteto, tačiau savo gynyba rūpinasi ne mažiau kaip Vokietija ar Prancūzija. Kodėl? Todėl, kad generalisimas Aleksandras Suvorovas IX a. pradžioje perlipo šveicarų Alpes ir dabar koks nors rusų gastarbaiteris užsinorės ten autonomijos. Sutikime, sutirštinau spalvas, bet tos Rytų šalies įpročiai būtent tokie. Moldova, Gruzija, Ukraina, kas toliau?… Ar su tokia, kaip šveicarų armija (jei turėtų) Lietuva atsilaikytų 2-4 dienas rytinių kaimynų invazijos atveju? Jei turėtų?!..

Šaltinis: www.gunstalk.lt
VYTAUTAS PAVILONIS
Pavilonis vytĮsivaizduokite šalį, su didžiausiu pasaulyje tarnaujančių kariuomenėje gyventojų procentu. Valstybė, kurioje visi vyrai nuo 20 iki 50 – kariuomenės įskaitoje. Tiesiogine prasme miega su savo šautuvu po lova. Valstybė, kuri ir po to, kai sukanka Jums 50 metų suteikia Jums teisę pasilikti ginklą, ir džiaugiasi Jus matydami pratybų stovyklose ir mokymų lauke. Valstybė, kuri “maldauja“ Jus nusipirkti bent pistoletą (dar geriau pusiau automatinį šautuvą) su didele nuolaida. Valstybė, galinti per 2 – 4 valandas išskleisti savo kariuomenę nuo 22000 iki 650000 karių. O per dvi paras, gerai apmokytą, puikiai organizuotą, ir labai gerai ginkluotą, iki 1,7 milijonų Armiją. Pavyzdžiui – Jungtinių Valstijų armiją sudaro – 1,3 mln. plius toks pats armijos rezervas, Kinijos – 2,4 mln., plius 1 mln. rezervo karių. Turėkite omenyje, kad beveik visa, iki dantų ginkluota, nuo Ženevos iki Davoso, nuo Ciuricho iki Lugano – aukštų kalnų šalis, išrausta/išgraužta tuneliais ir urvais, sudarančiais branduolinės atakos pastogę savo žmonėms, slaptas ginklų saugyklas, maisto ir medikamentų sandėlius, raketų paleidimo šachtas, kalnų granite įrengtomis įvairių kalibrų artilerijos pabūklų aikštelėmis, susisiekiančiomis tuneliais, su atskyrimo šliuzais, lėktuvų, sraigtasparnių ir tankų angarais.

karys

Kiekvienas Šveicarijos miestas ar miestelis turi puikiai įrengtą, su būtiniausiomis, išgyvenimui reikalingomis priemonėmis ir resursais, bunkerį – slėptuvę. Jie visa tai nuolatos prižiūri ir puoselėja, tobulina ir modernizuoja. Šveicarijoje nėra nei vieno neveikiančio įrengimo, nors, galbūt jis sumontuotas dar antro pasaulinio karo metais ar kiek vėliau. Reikia tik paspausti (Schalten) mygtuką.

Šveicarų armija – ne vienintelė šalis pasaulyje, turinti milicinę – gynybinę struktūrą. Tuo pačiu principu (kai kuriais bruožais) yra organizuotas, pavyzdžiui, Bundeswehr‘ras (Vokietijos gynyba). Tai yra sistema: – nedaug karių + daug kadrinių karininkų ir puskarininkių, + rezervo karininkų + nuolatiniai mokymai/pratybos = visa tai išskleidžiama (mobilizuojama), kai tai yra būtina.
Šveicarijos kariuomenė atrodo taip. Nuolatos tarnaujančių profesionalių karių tik apie 9000, daugiausia jų tarnauja aviacijos daliniuose. Tarnyboje ir perkvalifikavimo kursuose apie 10 -15.000 karių vienu metu. Kariai pašaukiami 90-čiai dienų, į vadinamą Rekrutenschule – Ecole de recrue (rekrūtų mokyklą). Baigusiam šią mokyklą, valstybė kariui duoda asmeninį ginklą su dviem pilnomis apkabomis šovinių (šautuvui ar pistoletui), vadinamą “ministro davinys“. Karys gauna tris uniformos rinkinius, pritaikytus visiems metų laikams, kario reikmenis, neperšaunamą liemenę ir šalmą. Su išvardinta ekipiruote ir ginklu Šveicarijos karys vyksta į savo nuolatinę gyvenamąją vietą. Namie visą tai karys saugo/sandėliuoja taip, kaip jis nori – niekas to netikrina (tačiau yra nerašytos taisyklės – tvarkingumas).
Skaityti toliau “Šveicarijos Armija“

Trys žinutės

STIPRI NAUJIENA. Mūsų bendražygis Albertas “Šekspyras“ Antanavičius išplėšė prizą už ypatingus nuopelnus Alytaus miesto kultūrai. Rėmėjų tarpe buvo ir glūkoidų tinklapis. Šio Alberto nuopelno įvertinimas sutapo su double CD išleidimu plačiai klausytojų auditorijai. Tai 29 laiškai iš mūsų tėvų jaunystės arba BUNKERIŲ PAUKŠČIAI. Arba tiesiog nuoširdžių, istoriškai motyvuotų baldžių rinkinys apie žiaurią pokario prozą, kurias sukūrė ir atliko pats autorius. Šiam kilniam Alberto pasiekimui įteisinti, labai daug energijos išeikvojo mūsų bendražygis Algirdas Žemaitis. Padėka Algiui.

SHEKSPYROCD

STAIGMENA. Didysis pasaulio bastūnas Sigitas Kefas Kizala grįžo trumpam iš Norvegijos kartu su kitu mums žinomu saviškiu – Virgiumi Grigaičiu. Abu gyvena šiaurinėje šalies dalyje gražiame fiorde, ten vykdo užsakomuosious darbus ir vakarais Virgis gitara, o Sigis lūpine armonikėle brazdina ir čirpina Uriah Heep, Neil Young ir kitus hipeiskus gabalus, su nostalgija prisimindami rock muzikos aušrą Lietuvoje. Trumpos atostogos tik iki birželio 20, taigi Glūko sueigoje liepos 4 – 6 dienomis Sigis su Virgium nedalyvaus. Sigis audžia planą, jog po N.Metų taps sėsliu LT gyventoju.

kefas

TAUTA BLAIVĖJA. Prezidento rinkimai parodė ir tam tikrą balsų pasiskirstymą palaikant politines partijas. Kaip  glūkoidų politinėse apžvalgose kartojome, jog tik trys partijos Lietuvoje gali turėti piliečių pasitikėjimą – tai liberalai, konservatoriai ir socdemai. Taip ir įvyko, šios trys partijos – prizininkai. Vienaip ar kitaip vertinant, partijos, kurių tarpe yra prisitapšnojusių, apvogusių valstybę, LT dergėjų, superpatrijotų, gamtai ar kaimui meilę deklaruolančių  ar kitokio politinio surogato prisišveitusios – liko eilutės vairuoti valstybę pačiame gale. Tai rodo, jog  tautos budrumas ir sąmoningumas, laikui bėgant, kyla į kalnelį. Gal dėka to, kad naturaliai mažėja tų, kuriems “prie ruso buvo geriau“, o metai po metų vis daugiau jaunimo naturaliai įgauna teisę balsuoti.

BONUS ŽINUTĖ. Birželio 13 – 15 dienomis vyko Alytaus miesto šventė. Gausa renginių ir, svarbiausia, susitikimų. Tai ir fotomeninkai, teatro manageriai, mokytojai, verslo atstovai, Norvegijos ekonomiką gerinantys klajūnai. Šį kartą matysite ir gerbiamą miesto senatorių Henriką Šyvoką su šeima, broliu ir artimaisiais. Tai šis žmogus įdėjo begalę pastangų, kad po 50 metų išnyktų vandens tvenkinys Sūduvos ir Skalvos gatvių susisikirtime. Dėkojame jam. Visa istorija čia

svente2014_13

 

 

Daugiau miesto šventės vaizdų::

galera_miesto-svente-2

 

Apie Prezidento rinkimus 2014 – glaustai

Jeigu politinės temos glūkoidų portale nevyrauja, dar nereiškia, jog čia visi praradę orentaciją ir kaidžioja TV, spaudos skleidžiamos beribės informacijos srautuose, neturėdami nei supratimo nei nuomonės. Pakalbėkim kuo dabartiniai pretendentai į Lietuvos Prezidento pareigybę blogi.

DALIA GRYBAUSKAITĖ

Tipinis pokalbis su Dalios Grybauskaitės nemėgėju: žinai, netekėjus, turime eiti už šeimą. Tarkime – minusas. Dar nuomonė: žinai,  jau sovietmečio griūties metais rašė dizertaciją apie sovietų sistemos privalumus ir kažką veikė Leningrade, odabar apie tai tyli.  Tarkime – minusas. Kai klausi: kas dar blogai, pamatai gilią mintį bandantį išspausti pašnekovo veidą, bet nieko aiškaus jau neišgirsti.

ZIGMANTAS BALČYTIS

Kas blogo. Ogi blogai, kad nieko gero. Jei socdemai būtų racionalūs, būtų siūlę premierministro Algirdo  Butkevičiaus kandidatūrą. Dabar, kai krizės nėra, palanku puikuotis gerėjančiais reikalais valstybėje. Išorinius efektus mėgstančius tautiečius tai būtų galėję užburti ir A. Butkevičiui būtų teikę realų šansą.

ARTŪRAS PAULAUSKAS

Šis kandidatas, vienas iš nedaugelio, kuris moka kalbėti. Jis niekad nesikarščiuoja, kalba argumentų kalba, kuriuos apdairiai dėlioja taip, kad nelabai nuovokus pilietis klauso išsižiojęs ir linkčioja galva. Politikas turi pakankamą patirtį, tik čigoniškas gyvenimo būdas  – nuolatinė migracija po partijas-partijėles, kaip dūšia be vietos, iššifruoja elementarų  bruožą: eisiu su tais, su kuriais man gerai ir visai nesvarbu kas tie pakeleiviai. Toks,  tapęs Tautos vadu, gali tą tautą nuvesti ten, kur Artūrui atrodys geriau. Kai visos partijos jį atsijojo, prieglobstį rado V. Uspaskicho darinyje, turinčiame penktosios kolonos požymių. Tai neseniai teigė Prezidentė. Ir be šių teiginių, pastabūs ir nepraradę atminties, nepamiršo suvirintojo staigaus išvykimo į Maskvą pas šeimininkus ir prašyti ten prieglobsčio. Nes Lietuvoje prokurorai jį ir kompaniją užspaudė dėl išgaravusių partijos pinigų. Darbo partiečių delegacija, kaip 1940 Komunizmo Saulės prašytojai, vyksta į metropoliją Maskvon užtarti ir gelbėti savo komisaro. Ta proga, nepamiršdami “pavaryti“ ant Lietuvos nemažai mėšlo. Šuo turi auksinę savybę, kad ir kiek prisilakstęs, grįš pas šeimininką. Ir nesvarbu, atlikęs užduotį ar pavojaus akimirkoje. Nepamirškime, kad kandidatas į Prezidentus A. Paulauskas priklauso būtent šiai partijai, nežinia kokiems tikslams sukurtoje ir kokią misiją čia Lietuvoje vykdančią. Atsargus ir apdairus pilietis turėtų bent mylios atstumu laikytis atokiau nuo šios partijos ir jos kandidato-migranto Artūro Paulausko.

prezidentai-2

KITI KANDIDATAI

Kalbant šachmatų terminais, apie figūras jau pakalbėjome, o apie pėstininkus geriau patylėti, nes tai tik įneš painiavą. Arba kalbėti trumpai. Jau vien kandidatų gausa rodo, jog kas netingi, tas kandidatuoja. Ir tai yra gerai,  nes tai ir yra  demokratija.

‘‘Ekologas‘‘  LINAS BALSYS, kol dirbo D. Grybauskaitės komandoje, pasižymėjo racionaliu mąstymu  ‘‘per prievartą‘‘, bet kai jį iš prezidentūros išspyrė, tapo ir arkliui aiškių tiesų skleidimo virtuozu. Lyg nežinotume, kad reikia naudoti saulę, vėją ar žilvičius deginti ir taip  gauti energiją, nesusijusią su naftos produktais. Žino net septynmetis Pijus. Taip pigiai L. Balsiui įjoti į Daukanto aikštę tauta tiesiog neleis.

Žiauriai Konstitucija “nubaudė“  ROLANDĄ PAKSĄ. Jis vis dar populiarus. Bet tada reikėjo elgtis adekvačiai ir saugoti Prezidento garbę. Dabartiniai bandymai reanimuotis primena nuotykius politikos zombyne. O štai tvarkietis Valentinas Mazuronis parodė, kad tuščiažodžiavimą esant opozicijoje, jau pozicijoje galima keisti rimtų darbų atlikimu Aplinkos ministerijoje.  Ir jam sekasi. Galėjo būti tinkamo prezidento bruožų turintis kandidatas. Gal dar ne šį kartą.

KAS LIKO?

Kas liko, tai dėl Miko. Nieko neliko. VOLDEMARAS TOMAŠEVSKIS, ir nebūdamas prezidentu, jau spėjo apdergti Lietuvą Europarlamente. Ką jis atstovautų būdamas Lietuvos Prezidentu? Geriau nespėlioti. Ostapas Benderis arba ARTŪRAS ZUOKAS visais atžvigiais geriau, lyginant su likusiais nepaminėtais. Tais, kurie nieko ryškaus Lietuvai nenuveikė. Tiesiog išlindo iš dilgėlių ir sušuko: norime būti Prezidentu.

Tai ką rinksime?

Terminai ir likimai (viskas labai paprasta)

(ištraukos iš genealoginio medžio apie kito draugo dėdę ir tetą)
Dėdė Vytautas Bulvičius. Sukilimo idėjos šalininkai Vilniuje apie 1940 m. rudenį susibūrė į organizaciją, pasivadinusia Lietuvai išlaisvinti komitetu. Komitetą sudarė daugiausia jaunesnieji karininkai, bet nemažai buvo ir universiteto dėstytojų, mokytojų ir kitų profesijų atstovų. Pagrindinis komiteto organizatorius – gen. št. mjr. Vytautas Bulvičius.
Rengiantis sukilimui, štabo viršininkas gen. št. mjr. V. Bulvičius drauge su gen. št. kpt. Juozu Kiliumi buvo numatę sovietų įguloje Vilniuje esančių Lietuvos karių veiksmus prasidėjus Vokietijos–SSRS karui. Deja, 1941 m. pavasari NKGB susekė LAF’o Vilniaus štabą. Mjr. V. Bulvičius buvo suimtas naktį iš birželio 8-osios į 9-ąją. Prasidėjus karui, 1941 m. birželio 23 d. V. Bulvičius drauge su penkiolika LAF’o Vilniaus štabo organizatorių, sukaustyti grandinėmis, buvo sugrūsti į traukinį ir išvežti į Rusiją, Gorkio 1-ąjį kalėjimą. Po tardymų ir kankinimų lapkričio 26–27 d. įvykęs Maskvos karinės apygardos karo tribunolo teismas mjr. V. Bulvičių ir dar septynis jo bendražygius nuteisė sušaudyti. Kiti buvo nuteisti kalėti 7–20 metų.
Teta Birutė Strazdienė. Po karo dirbo švietimo skyriuje vaikų darželių tarnyboje Kaune. Kažkam įskundus, NKVD atliko kratą. Rado Lietuvos vėliavą, brolio Vytauto karininko paradinės uniformos diržą, keliasdešimt litų (prieškarinės nepriklausomos Lietuvos), kelis karo metų vokiškus žurnalus ir partizanų atsišaukimą, kurį gaudavo paskaityti. Tada gyveno Lietuvių gatvėje netoli Kauko laiptų, Kaune. Buvo išmesta į gatvę, nedavė darbo. 1946 metais sovietų NKVD suėmė ir nuteisė 5 metus kalėjimo ir 3,5 metų tremties. Iš Sibiro grįžo 1954 metais liepos 15 dieną. Gyveno Kaune, Dainos gatvėje, viename name su seserimi Aldona. Apie 1970 metus išvyko gyventi į Kanadą (Toronto) pas savo vyrą Jurgį.

SOCIALIAI SVETIMI ELEMENTAI

Šiandien Lietuvoje minima Gedulo ir vilties diena. 1941 m. birželio 14 d. pirmieji vagonai, prigrūsti Lietuvos gyventojų, pajudėjo Sibiro link. Pirmoji tremties banga to nesitikėjusiems žmonės buvo žiauriausia. Vyriausiojo sovietų budelio Lavrentijaus Berijos pavaduotojo V. Černyšovo išsiųstoje telegramoje trėmimų koordinatoriams I. Serovui ir V. Abakumovui nurodoma išvežti iš Lietuvos 21 114 žmonių, iš jų 7498 – į lagerius, o 13 616 – į tremtį. Ši direktyva buvo įvykdyta beveik tiksliai – 1941 metų birželio 14–18 dienomis į lagerius buvo išvežta 7,35 tūkst., į tremtį – 12,33 tūkstančiai tų, kuriuos sovietiniai okupantai vadino „socialiai svetimais elementais“. Štai čia ir sustokime. Vadino “socialiai svetimi elementai“.

Ką tokia terminologija galėjo reikšti?

Sovietiniai išgamos, kuriuos tautos išdavikai 1940 metais, nuvykę į Maskvą, pasiprašė Lietuvon, suskirstė mūsų piliečius į 11 kategorijų. Septynios kategorijos apėmė su Lietuvos valstybės ir visuomeninių bei politinių organizacijų veikla susijusius Lietuvos piliečius ir jų šeimas: Lietuvos valstybės vadovus, politikus, vyriausybių narius, tarnautojus, policininkus, partijų vadovus ir aktyvistus, karininkus, šaulius, pedagogus, verslininkus, ūkininkus.

Likimas: jie buvo ištremti ir dauguma amžiams.

BANDITAI

Banditai ar partizanai. Vyresnieji puikiai prisimena terminą “banditai“. Okupanto propaganda taip vadino kovotojus (partizanus) už laisvą Lietuvą. O partizanauti į miškus šie garbingi vyrai ir moterys išėjo dėl įvairių priežasčių: vedini idėjos, norėdami išvengti tremtinio likimo ar tarnavimo sovietinėje armijoje, tikėdami amerikiečių pažadu jau netrukus pradėti karą su ateiviais iš Rytų.

Kad buvo ypatingai sunkus ir sudėtingas pokario laikotarpis ir įvykdavo visiškai nepateisinamų klaidų, pasibaigusių nekaltų žmonių žūtimi – nepaneigsi. Tačiau partizaninį karą prieš okupantus vadinti banditizmu, nors kiek save gerbiančiam tautiečiui neapsiverstų liežuvis.

Likimas: buvo išduoti okupanto tarnų, išgaudyti ir sušaudyti, nukankinti ar ištremti.

KOMUNISTAS

Vienas draugas pavadina “komunistu“ kitą draugą. Tas kitas draugas niekada nebuvo šlovingosios partijos narys, jo tėvas dirbo ministro referentu prieškarinės Lietuvos Žemės ūkio ministerijoje, o motina odontologė sėkmingai gydė dantis savo privačiame  kabinete. Dėdės – Lietuvos kariuomenės karininkai, vienas jų žvėriškai nukankintas Gorkio kalėjime. Senelis – Suvalkijos ūkininkų sąjungos pirmininkas. Net brolis, išlaikęs aukščiausiais balais stojamuosius egzaminus į Kauno Politechnikos Instituto Radiotechnikos fakultetą, buvo priverstas studijuoti pedagoginiame rusų kalbą. Tai bausmė liaudies priešo sūnui. Taip brolio charakteristikoje ir įvardinta: “liaudies priešo sūnus“.  Šio kito draugo giminės linijoje nebuvo nei vieno, kuris nebūtų vienaip ar kitaip nukentėjęs nuo sovietinio marazmo. Vien tremtiniai, sovietinio teroro aukos ir priverstiniai emigrantai.

Likimas: to kito draugo niekas nenužudė, neištrėmė, tik apšmeižė.

bulviciai

Viskas labai paprasta. Taigi, terminai yra svarbūs, todėl tolerantiškai-diplomatiškai jų glaistyti nederėtų. Juos visad verta IŠGRYNINTI viešai.

Prisimenant šiuos sunkius tautai išgyvenimus, Albertas “Šekspyras“ Antanavičius kalbasi su Liudu Ramanausku (radiostotis FM99). Albertas pasakoja apie savo dainą “Paskutinis laiškas“, kurią dedikuoja pokario partizanams ir glūkoidui Algirdui Žemaičiui, pasiūliusiam idėją atsirasti šiai puikiai dainai.

Partizanai. Montažas – Dzilbus 

Labai asmeniškas Tėvynės skaudėjimas

“Gintai, siunčiu Tau vieną tekstą. Jį rašiau Lietuvos Nepriklausomybės 20-mečiui. Gal jis kartais įneš aiškumo, kodėl ir kas mus kartais “bado“ Glūkoidų debatuose. Mūsų skirtingos nepažintos patirtys verčia mus atsidurti skirtingose barikadų pusėse. Priedo dar pridedu (dėl autentikos) mūsų šeimos relikviją  – Močiutės laišką nuo Laptevų – Rasa“

RASA PETKEVIČIENĖ

rasa_petkNesu aktyvi patriotinių akcijų dalyvė, nebuvau ir atkakli Tėvynės laisvės gynėja ar tos laisvės puoselėtoja. Bet yra dienų Lietuvos laike, kai širdyje aštriai jaučiu geluonį, o visa esybe – nusileidusį „skausmo slenkstį“. Iš kur kyla šis skausmas – sunku nuspėti, nes dažniausiai jis savaiminis, spontaniškas. Nors būna atvejų, kai išprovokuojamas „laiko aktualijų“ ar visiškai asmeniškų netikėtų kasdienybės aplinkybių.
Štai jau prasidėjo trečias atkurtos laisvės dešimtmetis – apie 8 tūkstančiai tavo dienų už laisvę apsisprendusioje Tėvynėje. Visokių tų dienų būta, bet prisiminimas, jog gyveni šalyje, oriai pareiškusioje „aš Esu ir Būsiu“, ir paskelbusioje tai ją niekine laikiusiam pasauliui, tave motyvuoja gyventi produktyvų ir kūrybingą gyvenimą, puoselėjant naujus orius santykius, vaduojantis iš sistemos tau primestos baimės, prievartaujančios atlikti šios sistemos sraigtelio funkcijas. Bet štai išsiritulioja tam tikra laiko „aktualija“ ir ne savo valia esi įmetamas į balą: „yra kaip yra“. Tuomet pajunti, kaip tavo gyveniman įsiveržia ir jį užlieja vergystės laiko atsinaujinimas, savotiškas recidyvas. Gerai visiems pažįstama „Gyvulių ūkio“ situacija. Tu esi įstumiamas į terpę, kur „visi lygūs, bet yra lygesnių“. A priori. Arba, sakykim, tavim, lyg kokiu kamuoliuku ima svaidytis sena bolševikinė nuostata: tu už „jį“ – tuomet tu prieš mane. Tokia situacija tave glumina, žeidžia ir žemina, nes esi pasiruošęs gyventi normalų normalių žmonių bendruomenės gyvenimą, kur bus leista išsiskleisti tavo dienų kūrybiškumui, įvykdant savo profesinę pareigą, išliekant laisvu ir nežeminamu žmogumi. Tu to tikiesi, kol nepajunti , jog „didysis brolis stebi tave“ ir „kiekvienas tavo sukeltas garsas bus išgirstas, o kiekvienas judesys – pamatytas“. O jei tu bandai nepastebėti pasikeitusios situacijos ir toliau išlikti laisvas ir orus, tuomet esi sustabdomas veidmainišku, gana subtiliu, bet labai aiškiu galios demonstravimu: „segtuvas viską gali – SEGTUVAS čia karalius.“ Ir visi tavo norai dirbti ne tik savo naudai, bet ir bendram interesui, nomenklatūrine kalba, tave paneigiant, pažeminant ir „sudirbant“ yra nukanalizuojami į situaciją, kurią dar Arkadijus Raikinas, genialusis sovietinės sistemos kritikas – pasityčiotojas, yra pavadinęs vieno savo herojaus lūpomis:“ Lieschospromdrovnet“ . Būtų juokinga, jei nebūtų beviltiška. Nes SEGTUVE teisine kalba užkoduota tokia „teisybė“: KARAS – TAI TAIKA; LAIVĖ – TAI VERGIJA; NEŽINOJIMAS – TAI JĖGA. Aš nujaučiu, kodėl taip reikalinga šitokia manipuliacija, bet nesuprantu KAM.
Netikėtai širdy pajuntu geluonį, o kartu su juo ir prisiminimą, jog jau virš 7 tūkstančių dienų gyvenu laisvei apsisprendusios Tėvynės laike ir tuo esu išgelbėjama nuo dvasinio regreso, taip pat išvaduojama iš Gyvulių ūkio gardo. Kad vėl atsiverčiau laisvei ir … pažeidžiamumui bei (žinau tai) – atsinaujinančiam skausmui.
Taigi, pabėgusi nuo „Gyvulių ūkio“ jausenos, norėdama išsivaduoti nuo paskutinių baimės ir pažeminimo likučių, pasiimu knygą apie pašvęstąjį gyvenimą:Vaclovas Aliulis MIC. „Vieno žąsiaganio istorija.“ – Aidai, 2007., turėdama viltį, jog autentiškas gražaus gyvenimo liudijimas mane išblaškys ir suteiks vilties. Perskaičius keletą puslapių, 12 – ąjame skaitau pastraipą, kurioje Autorius pasakoja apie savo giminę: „Pagal dėdės šeimą galima parašyti mūsų Lietuvos XX a. pirmos pusės istoriją. 1941 m. žentas Martynas Abramavičius, mokytojas, areštuotas ir prie Laptevų jūros sušalęs, tik Monika Abramavičienė-Kuncaitė (mano puseserė) su vaikais ištremta į Sibirą, iš ten neįtikimai pabėgusi( vyriausias jos brolis, mokytojas Albinas atsiuntė pinigų, ir už juos pavyko baržos dugne parplaukti į Obės aukštupį)“… Pastraipa, kaip pastraipa – daug tokių atsiminimų knygose. Bet … Tas minėtas Martynas Abramavičius – yra mano senelis, o Monika Abramavičienė – mano močiutė. Tėvynės likimas priartėja tokiu mastu, jog pradeda tekėti mano krauju. Susksta.
Esu priversta vėl sugrįžti prie visagalio SEGTUVO, dabar jau netekusio galių, bet nulėmusio likimus:

gulag_sepia2

NUTARIMAS

(dėl iškeldinimo)
Alytus

Aš , Lietuvos TSR NVSK Sekretoriato Vyr. oper. įgal. Valst. saug. leitinantas Kariagin, peržiūrėjęs gautą medžiagą apie šeimą buv. fašistinės Tautininkų organizacijos apygardos skyriaus pirmininko Abramavičiaus Martyno, Simano sūnaus, areštuoto Lietuvos TSR NVSK organų 1941 metais, susidedančią iš 5 asmenų)
NUSTAČIAU:
Abramavičius Martynas, Simano sūnus, gimęs 1895 metais, areštuotas kaip buv. fašistinės Tautininkų organizacijos apygardos skyriaus pirmininkas, vykdęs kovą prieš darbininkų judėjimą Lietuvoje, ir kad jo šeima, susidedanti:

1) žmona – Abramavičienė Monika, gimusi 1902 m., namų šeimininkė;
2) duktė – Abramavičiūtė Birutė, gimusi 1921 m., moksleivė;
3) sūnus – Abramavičius Algimantas, gimęs 1928 m., moksleivis;
4) sūnus – Abramavičius Arvydas, gimęs 1932m., moksleivis
5) sūnus – Abramavičius Audrius, gimęs 1940 m.
yra socialiai pavojinga.

DERĖTŲ:
Areštuotą Abramavičių Martyną, Simano sūnų ir jo šeimą, susidedančią iš 5 asmenų, kaip socialiai pavojingą iškeldinti už Lietuvos TSR ribų.
Įgaliotinis Liet. TSR NVSK sekretoriato Valst. saug. leit. Kariagin

SUTINKU: Viršininkas Alytaus Valsčiaus NVSK sk. Valst. saug. jaun. leit. Judin.“
(Tekstas verstas iš rusų kalbos)
Ir“ iškeldino“. Prie Laptevų jūros, Lenos žiočių, į „paseliniją“ Bykov Mys. Per atsitiktinumą liko tik mano mama, Martyno ir Monikos Abramavičių duktė Birutė Abramavičiūtė – Muraškienė. Suėminmo metu ji buvo jau ne moksleivė, o studijavo Dotnuvoje. Likusi slapstėsi, vėliau grįžo į Ūdriją, kad išsaugotų tėvo namus.
Teisus kunigas Vaclovas Aliulis, – mano senelių likimas visiškai sutapo su tuomečiu Tėvynės likimu. Jei aprašytum jų gyvenimą bet kokiu žanru, išeitų nepakartojamas literatūros kūrinys
ar autentiškas tam tikro Lietuvos likiminio momento liudijimas. Bet tai jau ne mano jėgom. Tačiau vieną dalyką, jaučiu, privalau padaryti. Pasiųsti Tau, mielas Skaitytojau, Tėvynės laisvės vartotojau, sutramdytą Jos aimaną, vienu iš sunkiausių Jai momentų, perduotą mano Močiutės laišku, rašytu savo dukrai, mano mamai:

Bykov-Mis 1945.X.25.

„Mano Miela Birute!

Nesulaukdama ilgai nuo Tavęs jokios žinios, rašau Tau ketvirtą laišką. Nuo Tavęs iki šiolei gauta tik du laiškai. Vienas man ir antras Algučiui ir pinigų 500 rublių. Aš nežinau, ar Tu nerašei, ar aš jų negalėjau gauti, neramu kaip negaunu nuo Tavęs jokios žinelės, visokios baisios mintys mane kankina, visaip prigalvoju, manau, gal kokių nelaimių ištiko Tave ar šeimą, kada šiuo laiku taip blogumo netrūksta. Apie savo gyvenimą rašiau Tau anksčiau ir dabar maža daug tas pats, tik Algutis anksčiau dirbo, o dabar išėjo į mokyklą. Ir mokosi šeštoj klasėj. Pirmiaus irgi norėjo mokytis, bet negalėjo, reikėjo padėt man duoną uždirbti. Dabar kai gavome nuo Jūsų pagalbos gal šiaip taip praleisim žiemą. Vasarą vėl eis dirbti, nes žiema čia bloga ir dirbi visą laiką ant lauko. Nors šiais metais su drabužiais tai geriau aprūpino. Aš irgi gavau leidimą nusipirkti veltinius ir kitus drabužius. Tas viskas daug kainavo, bet vistik nupirkau. Kiekvienais metais kartą gauname nusipirkti iš maisto naujieną. Bulvių ir daržovių šį mėnesį irgi gavau savo šeimai 26 klg. bulvių ir po ½ klg. džiovintų morkų ir kopūstų. Už viską sumokėjau 100 rb. Tas viskas mums šiaurėje didelis skanėsys. Šią vasarą tikėjomės iš čia išvažiuoti, įvairūs gandai ir kalbos ėjo pakol ušalo. Dabar jau viskas nurimo, nes jau mėnesis laiko kai čia prasidėjo žiema ir visi kastik gali išėjo žvejoti. Mano Algis su Arvydu irgi pasistatė du tinklu dėl savęs ir šiandiena jau parnešė 12 štukų kandiovkų.

laiskas1laiskas2

Šios žuvys panašios kaip pas jus silkės. Šiuo laiku materijalė padėtis pagerėjo. Aš dabar gyvenu geriau negu anksčiau, nereikia taip vargti ir drebėti dėl duonos kasnio. Ačiū Dievui esame sotūs ir Jums visiems ką mus sušelpėte. Bet atskirtai vienai nuo savųjų ir artimųjų tolimam krašte jaučiuosi atskirta nuo pasaulio. Niekas man nemiela, be galo ilgiuosi Tavęs, savųjų, savo brangaus ir mielo man gimtojo kraštelio. Neturiu nieko artimo, kas mane suprastų, užjaustų. Tas kuris su manimi ilgėjosi, mane ramino, padėjo vargą vargti, jau treti metai kaip guli ledų kalnelyj. Tik jis vienas mane suprato užjautė, tai Tavo, Birutėle, Tėvelis. Kada laikas leidžia atlankau tą brangų mūsų šeimai kapą, pasiskundžiu savo skausmus ir vargus. Bet jis jau manęs nesuramina, nepadeda, guli sau ramiai užbaigęs šios žemės vargingą kelionę. 1946 m. 4 sausio sueis trys metai, kaip Tėtė mirė.
Neužmiršk, Dukrele tą dieną už jį mirusį atminti. Parašyki, Birutėle, man daugiau apie save, kaip Tu gyveni, Tavo šeimynėlė, sūnukas sveikas auga. Koks derlius šiais metais buvo vaisių sode ir ar buvo. Kiek turite gyvulių, bendrai daugiau apie viską, kaip gyvena mano kaimynai ir pažįstami, man viskas labai įdomu. Dėdei Mikui jau senai laišką parašiau, o nuo jo dar negavau, kodėl jis neparašo. Aš taip labai esu visų pasiilgus, tegul man visi rašo ko daugiausia. Būtinai Birutėle prisiųski savo su šeima fotografiją.

Bučiuojame Tave, Tavęs pasiilgę
Tavo mama ir broliukai

Geriausių linkėjimų mano Mamutei.”

copyright-2013

Sausio 13 minėjimas Vilniuje

Vilniaus TV bokštas mena kruvinus 1991 m. sausio 13-osios nakties įvykius, kurių metu žuvo 12 žmonių: Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Algimantas Petras Kavoliukas, Vidas Maciulevičius, Titas Masiulis, Apolinaras Juozas Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus, Vytautas Koncevičius (Vytautas tragišką 1991 m. sausio 13-osios naktį saugojo TV bokšto vartus ir buvo sužeistas, nuo sužeidimų 1991 m. vasario mėn. mirė). Tris bokšto gynėjus (L.Asanavičiūtę, R.Jankauską ir A.Kavoliuką) suvažinėjo tankai, kiti gynėjai mirė nuo įvairių šautinių sužeidimų.

Eugenijus Vnarauskas siunčia keletą foto apie šių metų atmintinos dienos minėjimą Vilniuje

Tai ką rinksime?

Ten užsienis ir jų protinga valdžia. Užsienyje nebūna nei biudžeto deficito, nei valstybės skolos, nei korupcijos: ten visi varguoliai gyvena oriai, valdžia rūpinasi žmogumi, verslas visuomet nori pasamdyti kuo daugiau žmonių ir ne tik mokėti jiems atlyginimus, bet ir rengti jiems nemokamus tūsus, iškylas į vandens pramogų parkus. Ten visi niekšai – kalėjimuose, žmonės gyvena iki vėlyvos senatvės, kurioje nebūna nei skausmų, nei ligų, tik didelės pensijos, apdraustos santaupos ir begalinės atostogos prie šiltų jūrų.
Kvailesnio absurdo sugalvoti posto pradžiai nepavyko.

Politinės temos neturėtų mus priešinti. Igorio straipsnis (2012 kovo 23 d.) parodė, jog esame vaikiškai įžeidūs ir gana pikti ir sergame smėlio dėžės sindromu. Roma nepasistatė per dieną. Mūsų politinei kultūrai suklestėti reikia laiko ir pamokų. Linkiu draugiškų pasispardymų (ne piktų).

Diržų veržimasis

Kai į Lietuvą užsuko krizė, premjiero G. Kirkilo vartotojiškumo orgijos dar tęsėsi. Reikia prisiminti, kad estai jau buvo sukaupę pinigėlio juodai dienai ir pakankamai sumažinę poreikį gyventi ne pagal pajamas. Anot mūsų kraštiečio politologo Vytauto Dumbliausko niekas per daug ir nenorėjo eiti į valdžią 2008-aisiais.  Premjeras A. Kubilius rado „nelabai linksmą situaciją“. Teigiamai vertinu, kad A. Kubilius priėmė tą smūgį. Iš esmės ant jo „korė“ visus šunis. A. Kubilius liks vienintelis kaltas, o socialdemokratai į valdžią ateis kaip ant balto arklio – nieko ypatingo nedarydami pakeis nepopuliarųjį A. Kubilių. Tas pats kaip Prancūzijoje, kai prezidento postą laimėjo neryškus kandidatas Francois Hollande`as“, – LRT laidoje dėstė V. Dumbliauskas.

Ką darote, kai šeimoje situacija susiklosto taip, kad neužtenka net būtiniems poreikiams tenkinti (vadinkime tai – krizė šeimoje). Labai tikėtina, kad skaičiuojate centus, juos išleidžiate labai pamatavę ir dar vis pasiskolidami iš kaimyno „iki kito mėnesio“. Trumpai tariant – veržiatės diržus. Lygiagrečiai smegenys dirba didelėmis apsukomis, spręsdamos uždavinį, kaip pasilengvinti savo nepavydėtiną dalią. Manau, sutiksite, kad tokia veiksmų schema gyva. Jei taip, tai valstybės lyderiai turėtų mąstyti labai panašiai, o jų pirmas veiksmas – susiveržti diržus. Taip Lietuvoje ir buvo padaryta. Ne visose srityse, ne iš karto, ne visada ir visur optimaliai. Bent mane, ypač liūdino kažkokių veikėjų vojažas į Borneo (Indonezija) pasisemti kažkokios patirties. Viršyti įžūlumo limitai. O galėjo nuvažiuoti pas lenkus ar estus ir patirtį semti kibirais.

Kaip elgiasi kitos ES šalys toje pačioje situacijoje? Graikai, kai tik pajuto, kad reikės susimažinti apetitą neuždirbtoms pramogoms, reagavo, sakyčiau kvailokai. Kažkur padebesiais skrajodami dar sugebėjo sudeginti, išdaužyti, išvogti savo turto už kelias dešimtis milijonų eurų, bet dirželius turės veržtis vis tiek. Suprantamas pyktis, kai graikų vyriausybė klastojo ir slėpė labai apverktinus ekonominius-finansinius rezultatus nuo Europos Komisijos. Kodėl darbštūs ir preciziški vokiečiai turi šelpti amžinoje siestoje gyvenančius pietiečius. Čia galima pasiguosti (gal pasidžiaugti), kad diržų veržimasis pas mus eina į pabaigą, o pas graikus, portugalus, ispanus ir, gal būt, italus tik prasideda. Diržų veržimasis reikalavo kantrybės, o ją turėjome, nes iškentėjom sovietų okupaciją ir ekonominius sunkmečius, esame daug labiau užsigrūdinę nei išlepę vakariečiai.

Ar kylame iš duobės

 Norint kilti reikalingi tikslūs veiksmai. Reikia sutvarkyti mokesčius. Čia aršiai spekuliojama progresiniais. Taip, saujelę turtuolių tai paliestų, bet, ekonomistų skaičiavimai rodo, laimėjimas labai jau varganas. Nebent, dalį tautiečių džiugintų žinia, jog iš to, va atėmė ir jis turės mažiau. Aklai kopijuoti skandinavus gali tik politinių partijų agitatoriai, gaudydami lengvatikių balsus rinkimuose. Konservatoriai pažadėjo 1 milijardą litų ištraukti iš šešėlio. Ištraukė 400 milijonų. Gerai tai ar blogai, spęskite patys. Bet kad vajus prasidėjo ir duoda rezultatus, sutikime – gerai, bent pradžia yra. Prisiminkime Vilniaus taksi imperijos žlugimą. Valstybė valstybėje. Važiuojant Bostone taksu iš aerouosto į viešbutį ant sėdynės nugaros parašyta kiek žaliukų kainuoja toks vojažas. Ir nė cento daugiau. Ir visais atvejais  pigiau nei Vilniuje.

Sukurti uabą ar individualią įmonę šiandien  lengviau nei prieš keletą metų. Tik reikėtų verslo naujokus bent penkis metus nuo mokesčių atleisti. Taip geidžiamas mimimalaus atlyginimo didinimas turi du galus. Vienas mielas, nes daugiau uždirbtų mažas pajamas gaunantieji, kitas žlugdytų mažuosius verslautojus, turinčius mažas apyvartines apsukas ir kelis darbuotojus. Įvertinus ir vokelių istorijas,  įsivelia dar didesnė painiava, tačiau minimumo didinimas turi daugiau privalumų, su sąlyga, jei vokeliai jau reliktas ir  eksponuojami finansinių machinacijų muziejuje.

Keletas pastebėjimų apie Andriaus Kubiliaus vyriausybę. Jeigu būtų blogai dirbus, opozicija būtų juos seniai nušlavus į paraštes. Taip neįvyko. Dar daugiau, berods, tai pirma vyriausybė išdirbusi visą kadenciją. To Lietuvoje dar nebuvo. Apklausų statistika, o ir draugų tarpe sutinki kategoriškai neigiamai vertinančius šią vyriausybę. Tai daugiau prigimtinė tokių žmonių savybė. Jie visais laikais visas valdžias dėjo ir dės į šuns dienas ir jokie argumentai jų neveikia. Tiesiog tokia poza ir nieko daugiau. Šiai vyriausybei turi priekaištų ir populiari prezidentė dėl ne iki galo atliktų namų darbų, bet veiksmams ir jų vektoriams pritaria. Pagalvokime kokios kitos partijos ar partijų vyriausybė tomis pačiomis sąlygomis dirbtų kitaip. Gali būti, kad būtų padarę truputėlį mažiau ar truputėlį daugiau klaidų.

Stenkimės suprasti vieną tiesą, kad valstybę valdyti demokratijos sąlygomis visiškai nereikia begalinio partijų-partijėlių skaičiaus. Jų tiek daug prisikūrė, lyg kiekviena turėtų savo unikalų metodą, kuris atitiktų posto uvertiūroje išsakytą idealų valstybės modelį. Totalus blefas. Nieko jie neturi pasiūlyti kardinalaus, tiesiog iš visiems priimtinų tikslų konteksto išima detalę ir pastato į vitriną. Visa tai neturi jokio ryšio su pajėgumu valdyti valstybę, greičiau lengvatikių paieška siauriems interesams tenkinti. Šiandien ir dar šimtmečiui į priekį visuomenės poreikius tenkinti pajėgios trys politinės srovės: konservatyvioji, liberalioji ir socialinė. Epizodiškai šmėžuos žalieji ar violetiniai, keršytojai už interpeliaciją Prezidentui ar lengvatikių paieškos virtuozai iš Darbo partijos.

Deje, jiems apklausos prognozuoja pergalę rinkimuose.

Kodėl kažkam kažkas prie širdies

Mąstant nuosekliai, nesunku suvokti, jog kiekviena valdanti ar opozicinė partija yra valdoma iš aukščiau – milijardierių-milijonierių anstato, kurie per seimūnus ir vyriausybes realizuoja savo globalius uždavinius. Kiek laiko, pastangų, kompetencijos ir sąžinės lieka tautos reikalams spręsti, žino tik vėjas (pagal Bob Dylan dainos “Blowin‘ in the wind“ tekstą). Tai Tu jo ir paklausk.

Taigi, pasirinkti partiją, už kurią verta atiduoti balsą tampa painu. Jei sunku apsispręsti, galima vadovautis ideologinėmis-jausminėmis nuostatomis, kurias bandysiu išvardinti.

Jeigu Tu ar Tavo tėvai (seneliai, kiti giminaičiai) niekada nebuvo komunistais, kgbistais, vienaip ar kitaip buvo nukentėję nuo sovietų arba bent viduje tyliai maištavo, turėtų rinktis konservatorius arba vieną iš dviejų liberalų partijų.

Žinome kaip malonu didžiuotis savimi kai užlipi į didelį kalną, bet jei manai, jog ten užkelti privalo valdžia ir dar su sraigtasparniu, jeigu pats buvai komunistas arba augai komunistų šeimoje, buvai lepinamas  žaliais žirneliais, patyrei privelegijų palaimą, o šiandien visa to pasigedai – rinkis socdemus.

Jeigu mėgsti holivudinius filmus apie politinę fantastiką, mesijus, supermenus ir žmones vorus – tavo pasirinkimas –  keršytojo Rolando Pakso Tvarkos ir teisingumo partija arba makaronų kabinimo čempiono, iš įtarimų liūno neišbrendančio Viktoro Uspaskicho Darbo partija.

Jei esi tik naivus varguolis gali rinktis iš gausybės donkichotų, vieno vado partijų, vieno klausimo partijų, perbėgėlių ir apsimetėlių. Tokių partijomis besivadinančių darinių priskaičiavau virš dvidešimt.

Teko girdėti pasiūlymą steigti glūkoidų partiją. Ačiū blaiviam protui – mes dar tiek neiškreizėję. Teorines galimybs galima svarstyti. Ar būtume gebėję pūsti miglą varguoliams? Sudėtinga akcija, bet visad išlieka galimybė pasisamdyti konsultantą iš Rytų šalelės – kokį nors Almax ir mūsų agitatoriai jau čiulba kaip profiai. Arba pritraukti kokį nors pralobusį suvirintoją, atsiųstą iš  iš užpoliarės, ir dielo pošlo.

Vis tik negalima neminėti Dariaus Kuolio judėjimo, kuris kala prie sienos negeroves.  Tai  kokybiškesnis darinys, nei, pavyzdžiui, praėjusių rinkimų A. Valinsko artistai,  tad vadovaujantis ta pačia rinkėjo logika, šie naujokai turėtų būti renkami. Ar jie gali būti veiksnūs? Žino tik vėjas.

Pabaigai. Politika nėra religija. Tikėkite bažnyčioje kiek norite. Netikėkite niekuomet politikais, siekiantiems jais tikėti. Turėkite savo nusistatymą.

Alvydo Jegelevičiaus esė

“Ir pamažu iš to rūko išlindo puošnus, auksu dabintas mamutų kalnas, lėtai lėtai atskirdamas iš to kalno po vieną mamutą. Pirmas buvo Abejingumas. Antras – Nemeilė. Trečias – Nepagarba. Toliau – Nejautra, Tingumas ir Nauda, už jų – Išdidumas, Pasipūtimas, Tuštybė, Agresija, o dar toliau – Pyktis, Vargas, Skurdas, Badas, Baimė, Atsargumas, išdavystė ir likusi mamutų-tankų brigada. Šita baisi, klaiki kohorta, pakeliui viską traiškydama, nuo Katedros, nuo Karališkų rūmų patraukė pagrindine miesto arterija – tiesiai ten, kur ir reikia žvėrim – Žvėrynan.“

Laukėme labai laukiamo naujo Alvydo CD su jo senom-naujom dainom, o sulaukėme jo naują politinį esė  “Mamutai ateina“. Visas išspausdintas tinklapyje “Radikaliai!

Skaitykite ir vertinkite

Atviras laiškas Igoriui

Vytautas Pavilonis daug prisidėjęs prie vyresnės kartos muzmenų Alytuje veiklos, šį kartą išsako savo pilietines pažiūras į masinę isteriją – kaip Lietuvoje blogai, kas už to slypi ir kiek mes patys pažeidžiami, kurdami savo asmeninę pasulėžiūrą. Vis prisimenu 1990 metus ir vėliau, kai Vyt. Lansbergis buvo viskuo kaltas. Tiesiog kaltas ir taškas. Praėjo 20 metų ir net politiniai oponentai apie profesorių atsiliepia pagarbiai. Šiandien ši dainelė vėl topuose, tik priedainis kitas: viskuo kaltas Kubilius. Arba Europos Sąjunga. Jei ne Europos pinigai šiuo sunkmečiu, Lietuvai būtų ne krizė, o krachas. Bet skaitykite Vyto straipsnį, kurį jis pavadino atviru laišku Igoriui. Lai diskusija tęsiasi. Linkime daug korektiškų komentarų.

V. VYTAUTAS PAVILONIS

“Propaganda šiuolaikiniai “visuomenės performuotajai“ naudoja diegdami savas doktrinas ir neigdami visas kitas. Sėkmingiausiai veikia apleliuojant į neapykantą, ekonominius sunkumus (krizes). Ji yra bet kokio sąžiningo švietimo ir informacijos antitezė. Kad galėtų kuo efektyviau veikti, jai reikia „cenzūros“. Apie tai rašo savo komentare „Jurga“. Informacinėje erdvėje propaganda mobilizuoja visas priemones – internetą, spausdintas, žodines, menines ir vizualines (priklausomai nuo populiarumo) – maksimaliai efektyviai skelbia savo “tiesas“.

„Mes gyvenam stebuklingoj šaly. Visas pasaulis mums pavydi! Tai mes eksportuojam į Baltarusiją demokratiją, o importuojam pigų benziną. Tai mūsų politikai spjauna į Rusijos pusę, smagiai užsitraukdami kontrabandinę cigaretę iš Kaliningrado,“ – rašo Igoris. Kas tie mes..?

Taip manipuliuojama auditorijos pripažįstamais dalykais, kad juos galima būtų panaudoti saviems tikslams (transfuzija). Šiuo atveju turime ne pavienius ligonius, o visą visuomenę, kuriai bandoma įkalti kaip taisyklę, ištrinant visą kitą svarbią šalies informaciją (ypač – istorinę, įvadą). Naiviai mąstant, gali būti, kad ponas Igoris nežino, kad apmulkinti ar “idealistiniai“ socialistėliai iš darbo žmonių ar studentų yra tik “patrankų maistas“, tik prieš kapitalistus nuolat burnojančios marionetės — lėlės, šokdinamos tarptautinių didžturčių ir gudragalvių iš regnum.ru. Pirmieji “didžiojo melo“ pradininkai buvo bolševikai. Leninas, remdamasis Plechanovu, skyrė valdžioje esančius propagandininkus, kurie kūrė strategiją, ir žemesnio lygio agitatorius, kurie ją įgyvendindavo. Naciai irgi greit išmoko šio “agitpropo“, kurią naudojo pagal penkias taisykles:

1. Supaprastinimo taisykle: visus duomenis supaprastinti iki gero ir blogo, draugo ir priešo antitezės.

2. Sudarkymo taisykle: diskredituoti opoziciją atviru šmeižtu ir parodijomis.

3. Transfuzijos taisykle: taip manipuliuoti auditorijos pripažįstamais dalykais, kad juos galima būtų panaudoti saviems tikslams.

4. Vieningumo taisykle: savo požiūrį pateikti taip, kad atrodytu jog tai visu teisingai mąstančių žmonių nuomonė, abejojančius spausti pakeisti nuomonę, apeliuojant į žymių žmonių pasisakymus, naudojant visuomenės spaudimą ir panaudojant “psichologini užterštumą“.

5. Orkestravimo taisykle: begalinis to paties kartojimas visokiais variantais, įvairiais deriniais ir įvairiomis žiniasklaidos priemonėmis.

Stabilioje ir klestinčioje visuomenėje ganėtinai sunku paveikti masių psichiką, informacinių karų organizatoriams telieka vienas kelias: jei šalyje nėra chaoso, vadinasi, jį reikia sukelti. Komunistų forumuose bei naujienų portalų komentaruose dažnai Lietuva yra juodinama. Viso šito galima ir nepastebėti, tačiau į tai galima pažvelgti iš kitos pusės. Šovinistas rusofilas ar komunistas (be tautybės) tvirtai sakys: kaltas V. Landsbergis. Taškas. Ne kalti Rusijos imperijos veiksmai, ne kalti komunizmo-socializmo ekonomikos nepasisekimai. Nepavykęs eksperimentas su gyvais ir jau nebegyvais žmonėmis. Kaltas tik Landsbergis ir Lietuvos žmonių siekis būti šeimininkais savo šalyje. Mano manymu, taip yra pabėgama nuo rusiškojo imperializmo ir socializmo trūkumų, bandant juos maskuoti Lietuvos nepasiekimais. Rytų specialiosios tarnybos, agitpropo specialistai tai vertina, kaip didžiausią laimėjimą Lietuvoje.

Juk „virkaujantys“ patys nieko nepadarė, kad būtų geriau Lietuvoje. Tik keikė Lietuvos valdžią bei Lietuvą kaip tokią šalį, jos laisvę ir kitus dalykus. Neva tai nereikalingi dalykai. Tik Rusija gali būti laisva ir stipri, kitiems tai kažkodėl nebūtina. Toje pačioje Rusijoje kaltina Jelciną, bet ne komunistus. Lietuvoje kaltina Landsbergį, bet ne komunistus. Po to tuos pačius komunistus renka į valdžią ir vėl kaltina Landsbergį-konservatorius, dabar dar A.Kubilių.

Klausimas: ar rusofilai bei sovietofilai yra pavojingi valstybei? Nes savo veiksmais sudaro galimybes degradacijai. Be to tūkstančiai sovietinių ruskelių tapo tiesiog ruskeliais, kuriems ta laisvė ir nepriklausomybė kaip šuniui penkta koja. Jiems nereikėjo nei laisvės, nei nepriklausomybės, tik socializmo (pašalpų), balalaikų, rusiškų dainų bei vodkės. Tenka tik apgailestauti, kuomet žmonės kritikuoja ne objektyviai tą patį Landsbergį, bet tik kaip idėją, kaip laisvės simbolį. Tie patys žmonės nekritikuoja Brazausko, ji išrenka netgi keltis kartus, tie patys žmonės nekritikuoja Rusijos, jos veiklos, buvusias kolonijas energetinių resursų kainų išbandymais. Man tokie žmonės primena tuos pačius ruskelius savo šalyje, kuomet miegodami ir laukdami kažko, prisišaukia problemų – nusikaltėliai valdžioje daro bet ką, o žmonės apačioje maitinasi kaulais ir pažadais. Ar ne tas pats Lietuvoje? Juk ne tam tiek metų ugdė sovietinius žmones – kiek iš jų tapo lietuviais, o kiek ir liko tais pačiais sovietiniais žmonėmis? Kiek iš jų tapo rusofilais, Rusijos draugais? Jie nesieja ir nesies save su Lietuva, su Europa, su Europos Sąjunga bei NATO. Jiems JAV ir liks priešas (nors mielai naudojasi kapitalistų sukurtais produktais), o kartu ir Lietuvos politikai, kovoję už laisvės idėją.

Mes galime išimti Landsbergį iš istorijos, bet laisvė vis tiek būtų atėjusi. Nes griuvo, imperija (superderžava) krachą patyrė iš vidaus, be jokio šūvio iš NATO. Tik klausimas: ką tada kaltintų rusofilai ir sovietofilai? Vis tiek rastų atpirkimo ožį, kam suversti visas problemas. Galbūt tai būtų Kovo 11 dienos nepriklausomybės idėjos šalininkai? Galbūt nacionalistai lietuviai? Kuriems Rusija ne motina. Manau, kad tam tikras sluoksnis gyventojų yra pavojingi dėl to, kad jie niekada netaps normaliais piliečiais. Jie iki gyvenimo pabaigos liks rusofilais -mankurtais, kovojančiais su Lietuvos valstybės politikais (dešiniaisiais).

Kaip rodo įvykiai Gruzijoje, pagrindinis mūsų dienų europiečio ir mūsų dienų ruso mentaliteto skirtumas yra tai, kad pirmasis išdidžiai jaučiasi save identifikuodamas su vidutiniu piliečiu, nepamiršdamas nacionalinio pasididžiavimo. Tačiau kas tai yra “prancūziškas išdidumas“ arba “vokiškas išdidumas“. Iki 1945 metų vokiečiai didžiavosi, kad teutonų batai galėjo trypti Amsterdamo ir Briuselio gatves. Prancūzai didžiavosi savo Afrikos ir Azijos kolonijomis, o britai – imperija, kurioje niekada nenusileidžia saulė.

Bet XX amžiaus 6-ąjį ir 7-ąjį dešimtmetį šiuolaikinės Europos valstybės ėmė suprasti, kad nacionalinis pasididžiavimas kyla ne iš svetimos šalies okupacijos, bet iš kūrybinio dinamiškumo, sugebėjimo sukurti klestinčią visuomenę kuo didesniam skaičiui savo piliečių nacionalinėje teritorijoje. Kai kas gali prieštarauti, kad kai kurios socialinės programos, pavyzdžiui, Prancūzijos atostogų politika, Vokietijos darbo įstatymai arba Švedijos sveikatos apsaugos sistema, nuėjo kiek per toli, tačiau niekas negali paneigti, kad tose valstybėse didžioji dalis žmonių yra patenkinta gyvenimu ir neturi noro veržtis į kaimynų šalį dėl “nacionalinio pasididžiavimo“. Tačiau net XXI amžiuje to negalima pasakyt apie Rusiją, kurioje ir toliau nacionalinis pasididžiavimas siejamas su brutaliu dominavimu gretimose valstybėse. Jis pasireiškia ir rusų kareivių žygiavimu per Gruziją, ir kiek subtilesne forma Ukrainoje, Baltarusijoje kuriai ėmus atvirai flirtuoti su Vakarais, Rusija griebėsi energetinės politikos, šantažo. Aktyvuodama visokio plauko rezervistus, įtakos agentėlius.

Ar Rusija kada nors vykdė savo įsipareigojimus/sutartis? Komentarai internetiniuose portaluose, kuomet puolama motulė Rusija turi kitokią nuomonę. Jie mano, kad kalta Lietuva ir jos gyventojai nukentėję nuo Rusijos imperijos teroro yra paprasčiausi niekšai, jei prašo žalos atlyginimo. Jei tave ar tavo šeimą vežė į Sibirą – tu pats kaltas. Jei tave Sausio 13 dieną traiškė rusų tankas – tu pats kaltas. Žinoma, galima pagalvoti, jog tai Lietuvos Seimo provokacijos: suprask, žmogau motulė Rusija niekada neatlygins niekam žalos. Provokuoja vargšę ir skurdžią šalį… Tuo tarpu motulės Rusijos garbintojai nerimsta ir visada išlieka ištikimi Imperijai. Tai tarsi mažyčiai Imperijos vienetukai, kurie sudaro tą bendrą pilką masę, kurią jau daugiau nei 400 metų kontroliuoja iš Kremliaus. Jei kaltas – tai bet kas, tik ne Rusijos imperija. Kažkada matai Sovietų Rusija ne okupavo, bet aneksavo Lietuvą. Tebūnie, nors ir pati Lietuva “pasiprašė”. Tačiau esmė čia slypi kitur. Turim akivaizdžius faktus – buvo 50 metų kuriamas “komunizmas”. Nepavyko – ką padarysi. Milijonai liko be darbų, milijonai sužlugdytų žmonių. Kas kaltas? Niekas arba Landsbergis su konservatoriais. Sausio 13 d. važinėjo rusų-sovietiniai tankai ir šaudė žmones Vilniuje. Kas kaltas? Niekas arba pati Lietuva su konservatoriais.

Tuo ir skiriasi Rusijos garbintojai nuo Vakarų Europos piliečių. Pastariesiems rūpi žmogaus teisės, jiems svarbu, kad būtų europietiška tvarka ir kokybė gyvenime. Rusijos imperijoje svarbu yra imperija, o žmogus – niekingas vienetas, sudarantis tą jau anksčiau minėtą pilką masę. Bet kodėl taip žmonės komentaruose gina savo motulę Rusiją? Todėl, kad šiems žmonėms Lietuva, Estija, Latvija niekada netapo Tėvynėmis. Tėvynė buvo, yra ir išliks Rusijos imperija. Kurios nusikaltimai negali būti įvertinti. Tarp garbintojų juk daug praradusių viltį savo šalimi, nemokančių valdyti padėties, galvojančių, kad kažkas kitas turi pasirūpinti ateitimi, tik ne jie patys (išugdytas kazarminis mąstymas). Tai atviri rusofilai, garbinantys Rusijos imperiją.

Keista, kuomet užsimini apie žmogaus teises, kad Sausio 13 d. nukentėję žmonės turėjo savo teises, savo gyvenimus, kodėl taip aršiai sutinkamas pasipriešinimas? Nes Imperija mokė 400 metų ir išmokė vergus nemaištauti, ginti savo motiną Rusiją. Tu negali būti jai kritiškas, blogas. Turi aukotis dėl caro, Stalino, Putino ar dar kokio bandito. Garbintojas yra aklai fanatiškas, kaip ir religiniai fanatikai Pakistane, Afganistane, kurie sprogdinasi, kad tik sužalotų kitus. Taip ir Lietuvoje gyvenantys Rusijos imperijos garbintojai darys bet ką, kad tik Rusijos prestižas ir garbė būtų apginti. Jei gali nutylėti apie padarytus nusikaltimus – nutylėk. Neerzink motulės Rusijos.

Suprask, kad dujas ir nafta tu gauni tik iš malonės. Jie pamiršta, kad viskas, net ir nafta bei dujos, yra perkama už Rusijai arachi reikalingus dolerius. Daugiau nieko ta šalis negali pasiūlyti pasaulinei rinkai. Neperkamos tik vertybės ir žmogaus teisės bei laisvės. Rusijos imperija neprisiima savo padarytų nusikaltimų, nepavykusių eksperimentų su žmonėmis, žudynių, trėmimų. Savus žmones milijonais žudė, kitus irgi, bet kaltų nebūna ir nebus.


Nuomonės. Viešai cenzūruota tiesa

Igoris, atsiliepdamas į Vytauto Galbuogio rašinį „Back in us… back in us… back in U.S.S.R“, pateikė sąrašą postulatų apie mūsų krašto ypatumus. Rašinio autorius paprašė vertinti tai su tam tikra humoro doze. Kadangi dalis pastebėjimų yra diskutuotini, todėl pabandėme prie kiekvieno teiginio pridėti komentarus, kuriuos skaitytojas, manome, dar kartą pakomentuos. Su tam tikra humoro doze. Tai panašu į cenzūrą. Viešą cenzūrą, bet tik todėl, kad nebūtų viskas „į vienus vartus“

IGORIS RIABOVAS

Mes gyvenam stebuklingoj šaly. Visas pasaulis mums pavydi! Tai mes eksportuojam į Baltarusiją demokratiją, o importuojam pigų benziną. Tai mūsų politikai spjauna į Rusijos pusę, smagiai užsitraukdami kontrabandinę cigaretę iš Kaliningrado. Tai mūsų moksleiviai ir studentai mūru stoja už lietuvybę, nesugebėdami pacituoti bent eilutės iš Donelaičio. Tai mūsų patriotai patys patriotiškiausi, ypač tuo metu, kai išsikrauna lagaminus ispanijose, airijose, anglijose ir kitose amerikose.

Mes mylim savo šalį,

– todėl, kad tik mes, uždirbdami 600 litų, už butą mokam 800. (Snoro banko bankrotas parodė, jog dalis pensininkų prašė sugražinti dešimtis tūkstančių litų, ne visi uždirba tik 600 Lt, tie kurie turi motyvuotą tikslą uždirbti daugiau, dažnai ir uždirba daugiau)

– todėl, kad atostogos Palangoje brangesnės nei Turkijoj. (Šventa tiesa)

– todėl, kad tik pas mus alus pigesnis už duoną, o kiaušiniai brangesni už mėsą. (Tik nebranginkime alaus – žlugs valstybė. Jaroslavo Hašeko knygos herojus Šveikas seniai tą įrodė. Kiaušinius reikėtų pirkti ten, kur pigiau juos parduoda. Danai važiuoja į Vokietiją pirkti alaus, suomiai į Estiją – vodkės)

– todėl, kad tik pas mus kalinius maitina geriau už pensininkus. (Pasitaiko turtingų kalinių ir vargšų pensininkų. Net jei tektų prasčiau maitintis už kalinį, vis tik geriau rinktis gyventi laisvėje)

– todėl, kad tik pas mus baigęs mokslus iškart registruojiesi darbo biržoj. (Nereikia baigti tokių mokslų, kad atsidurtum bedarbių biržoje. Rinkis informacinių technologijų sritį, tiksliąją mechaniką, lazerius ar kitą techninę specialybę, kurios reikia šiandien arba reikės po 10 metų. Žinomas ne vienas atvejis, kai paskutinio kurso studentai  priimami nuolatiniam darbui. Šiandien darbdavys baigusiojo paklausia: ar mokėjai už mokslą ar valstybė finansavo. Jei mokėjai – į darbą nebūsi priimtas, nes stipendijos negavai todėl, kad buvai tingus, taigi anoks ir specialistas esi)

– todėl, kad tik pas mus pica į namus atvažiuoja greičiau už „greitąją“. (Liūdna, bet pasitaiko)

– todėl, kad tik pas mus už pavogtą vištą duoda 3 metus, o už žmogžudystę – 5 lygtinai, o su nusikaltėliais kovoja atleisdami policininkus. (Be komentarų)

– todėl, kad tik pas mus saugiausiai guli tai, kas privirinta ar užbetonuota. (Be komentarų)

– todėl, kad tik mes turim būti pranašais, ir žinoti, kada susirgsim, kad laiku užsirašytume pas gydytoją. (Be komentarų)

– todėl, kad tik pas mus gali pamatyti tvorą, dalinančią ežerą pusiau. (Jeigu negalima susitarti dėl nuosavybės ribų, tenka statyti tvorą. Bet ir valstybių sienos dažnai padalina upes, ežerus ir tai įprasta visame pasaulyje)

– todėl, kad tik mes išeinam pasigrožėti, kaip linksmai pleška kaimyno namas. (Stereotipas prikergtas lietuvių tautai. Teko matyti, kai degant namui visi aplinkiniai, kaimynai puolė padėti, rizikuodami savo sveikata ir gyvybe. Jei kalbėtume apie abejingumą ir pavydą – būtume truputėlį arčiau tiesos)

– todėl, kad mes „durnių ir vagių nacija, nes dirbam už mažiau kaip 5000 litų“(Sunku suvokti šį teiginį. Be komentarų)

– todėl, kad tik pas mus milijonieriumi tampama per naktį. (Ne tik pas mus. Rusijoje per naktį tampama milijardieriumi)

– todėl, kad tik pas mus „remtiniai“ gauna 350 litų, o tūlo „uabo“ bosas- 350.000 litų. (Jeigu privati firma užėmė teisingą poziciją rinkoje, gali uždirbti ir daugiau. Blogai, kai eilinis tos firmos darbuotojas teuždirba minimumą ir dar vokelyje)

– todėl, kad tik pas mus kanceliarinės prekės kainuoja tūkstančius. (Be komentarų)

– todėl, kad tik pas mus patys gražiausi fejerverkai ir surūdiję „vamzdecai“. ( … )

– todėl, kad tik pas mus valstybė išlaiko skurstančius bedarbius avižinėm kruopom, o bedarbiai ir visi kiti savo mokesčiais statys atominę. (Be komentarų)

– todėl, kad tik pas mus pensininkė per naktį prisilašina 4 kibirus vandens „našaru“. (Negražu vogti vandenį, tačiau skurstančiai pensininkei – atleistina)

– todėl, kad tik pas mus kiemsargiais gali dirbti tik mokantys kinų, suomių ir genties „ubu-ubu“ kalbas. (Galima pridurti, jog šiandien nekonkurencingų specialybių –  vadybininkų, ekonomistų, teisininkų diplomais pasirūpinę universitetų absolventai taip pat turi galimybę atlikti kiemo švarinimo darbus. Visi juk negali būti astronautais)

– todėl, kad tik pas mus vonioje išsimaudo visa šeima, o vandenį įšpilame į klozeto bakelį. (Taupumas visada puošia žmogų. Tik ar higienos poreikiai nenukenčia. Indai maudosi Gange ir taip apvalo ne tik kūną, bet ir dvasią)

– todėl, kad tik mes kojas valomės į kilimėlį, padėtą prie kaimyno durų. (Tikras vandalizmo aktas prie kaimyno durų. Kokia gėda!!)

– todėl, kad tik pas mus „akcijinė“ prekė su 90% nuolaida nėra pati pigiausia. (Be komentarų)

– todėl, kad tik pas mus mūsų problemos labiausiai rūpi skustagalviams, kurie visada tavęs paklaus: “Turi problemų???“. (Tai jau praeitis. Dabar tai įteisinama kreivais įstatymais, poįstatyminiais aktais ir kitais dokumentais)

– todėl pusė Lietuvos gyventojų gyvena skurde, o kita puse – Londone ar Dubline. (Reikėtų patikslinti kas yra skurdas ir su kuria kita šalimi Lietuvą lyginti)

Sąrašą galite tęsti…

Back in us… back in us… back in U.S.S.R

Artėjant rinkimams į Seimą, politikos tema neaplenks ir mūsų tinklapio. Prieš penkiolika ar daugiau metų Alvydo Petkevičiaus studijoje vykusių pokalbių sesijos metu, drįsau švelniai reikšti nepasitenkinimą Juozo Erlicko lietrytyje spausdinamais klasiškais straipsniais apie Lietuvos kasdienybę. Na, sakau, negalima apie jauną nepriklausomą valstybę taip rašyti. Tada Alvydas atsakė, kad tik stipri ir nepriklausoma tauta gali leisti pasišaipyti iš savęs, nepadarydama žalos nei savo įvaizdžiui nei autoritetui ir tai yra stiprybės požymis. Atsakymas tikslus ir teisingas. Šiandien, kai negatyvios informacijos apie kraštą pilna visur, o pozityvą surasti neapsakomai sunku, nejučiomis pradedi galvoti, kad gyvename blogoje valstybėje. Ar tikrai taip? A. Čekuolis savo TV laidoje sakė, kad dabar ir ateityje netgi vidutinybės negali tikėtis gero gyvenimo. Konkurencija didžiulė ir tikrai nemažės. Visiems niekada nebuvo vienodai gera ir nebus. Graiko minimalios pajamos apie 2500 Lt, bet jie velniškai nepatenkinti. Amerikoje 1 litro benzino kaina tik truputį daugiau negu 2 litai, bet jie pikti, nes ji pakilo dar keliais centais. O kiek varguolių Indijoje, bet jų karma sako – laimė ne tai, kad  gyvenu brazilkoje, bet kad jaučiuosi laimingas. Aišku, susitapatinti su aplinka ir nesiekti geriau – nėra tiesus kelias į gerovę, bent jau mums europiečiams. Tačiau nuolat, jau du dešimtmečius save įkalinti psichologinėje transo būsenoje – viskas blogai arba labai blogai – tai jau ligos požymis. Vytas savo rašinyje su sarkazmo ir ironijos doze dar įlies negatyvo į visuotinį informacijos srautą ir tai dar vienas mūsų neprikausomo krašto privalumas – reikšti savo nuomonę atvirai ir viešai. 

VYTAUTAS GALBUOGIS

Greit prašvilpė 22 nepriklausomos Lietuvos metai. Jau mažumą apvargęs galvos procesorius iš atminties ištraukė seną Bitlų dainą „Back in U.S.S.R.“ Juos į “Ten“ neįleido, mes sėkmingai iš “Ten“ pabėgom. Tik dabar galva nepajėgia sudėstyti visų pliusų ir minusų. Žinoma atgal tikrai negrįšime, o kokios perspektyvos, nelabai aišku tam tautos patriotui. Jaunimas kartais pašiepia: iškovojot mums laisvę laisvai emigruoti. Lyg ir kaltas pradedi jaustis, kad daugybė mūsų sūnų ir dukterų mus palieka. O mes kaip ir nesuvokiam nuo ko mes dabar priklausomi. Nuo rusiškų dujų, ar nuo visiško savo verslo ryklių chamizmo ir įžūlumo. Žmogeliukai vis porina: va prie sovietų buvo geriau. Politika toks dalykas. Tautos mama važiuoja į Briuselį sužinoti, kokia bedarbystė tarp jos vaikų, grįžus tėvui galvos “prapūtimą“ padaro ir toliau visi pečiais trauko – kaip čia?, kaip čia? Joo… ir mano patrioto makaulė nesuvokia, kas darosi Lietuvoj. Einu keist “motininę plokštę“, gal pradės geriau veikti.

Valio, prašviesėjo. Nulekiu į Armėniją, užlipu ant Ararato kalno: oi, kaip gerai iš toli ir dar nuo kalno, Lietuva matosi. Viskas, padarysiu Lietuvą laimingą. Pristatysiu vėjo jėgainių, saules kolektorių, jaunimą aprūpinsiu darbu, šildysimės vietiniu biokuru, pasistengsiu pramušti dvi atomines elektrinukes vietoj vienos, tada elektra du kart pigiau kainuos, kur du stos visados daugiau padarys. Nulipęs nuo kalno supratau, kaip labai noriu patekti į įmonę “Seimas“ ir įsigyti specialybę – seimeris. Amerikiečiai visą gyvenimą apie kažką svajoja, o aš tik dvi dešimtis metų. Jei išrinktumėt mane, pasižadu sąžiningai sėdėti – kad ir keletą kadencijų, pirmais metais net kanceliarinių prekių nereikalaučiau, dar nuo vaikų mokslų daug pieštukų mėtosi. Nieko jums rinkėjai blogo nedaryčiau, o ir gero – taip pat. Svarbiausia vertybė – sąžinė. Balsuočiau sąžiningai: kas lieps, už ką ir svarbu už kiek. O balsus atidavusiam piliečiui būtina priminti, jog turim naikintuvų eskadrilę , galingą policiją, vis prašančią batų, vandens patrankų. Žioptelsi per daug – čiurkšt į burnytę šalto vandenėlio ir ramu.

Dabar apie kultūrą ir muziką. Tautiečiai-ruoškimės didžiausiai ir mėgstamiausiai šalies šventei. Brazilai turi super sambo karnavalą. Mes priešrinkiminį kadrilio šokio festivalį, super renginys. Galės dalyvauti ištisos šeimos, bilietai bus dalinami nemokamai. Kas beliko tautai, tik brangstantys kiaušiniai, kuriais per festivalį nepasimėtysi.

Tegyvuoja glūkoidai, nuo Glūko tiesiai į festivalį.

PS. o kas gali paneigti, gal po kažkiek metų, kažkas ištrauks dainą (….kalinka…kalinka…kalinka moja)

Minime Vasario 16

Brangi ir miela valstybės šventė tautiečiui yra vasario 16. Tie garbūs vyrai, pasirašę Nepriklausomybės aktą tikėjosi atgimstančios, pasiturinčios ir gerą vardą turinčios valstybės.  Tie, padėję galvas ano amžiaus pradžioje ir po II Pasaulinio karo sudėjo viltis ir gyvybes to paties tikslo vedini. Tiems, kurie nelabai mėgsta minėti šią šventę, palinkėčiau vieno paprasto dalykėlio: niekada nesusieti šunponių valdžios su Lietuvos valstybe. Kai krizės akivaizdoje estai kaupia atsargas kojinėje, 2009 metų sutikimo proga Lietuvoje keletas milijonų paleidžiami ferjerverkams. Nenusimeskime savo “indėlio“ rinkimuose, kai šoumenai atsiduria Seime. Jei jie savo amplua užsirekomenduoja bent jau pakenčiamai, tai Seime tampa visišku niekalu. Tradiciškai ponai rūpinasi savo baudžiauninkais, šunponiai rūpinasi dešimčia procentų derybų partneriui, pradedant uabų vadovėliais, baigiant aukštais ministerijų ar savivaldybių klerkais. “Samanėlių“ herojai ir vaikų luošintojai, turėdami patikimą užnugarį, kikena į kumštį. Vis tiek šveskime ir minėkime Nepriklausomybės dieną ir nepraraskime vilties.

Kamera  Dzilbus     ||     Trukmė  00:03:43

Renku savo prezidentą (atnaujinta)

Kodėl kai kurie pretendentai kelia savo kandidatūras į Lietuvos Respublikos prezidentus aišku tik jiems patiems. O kurį kandidatą pasirinksite Jūs?

tumb_butkevAlgirdas  BUTKEVIČIUS

Privalumas: jis nuo 1992 metų buvo tikrosios, o ne surogatinės (susijungusios su komunistais) socialdemokratų partijos nariu. Lietuvos moterų krepšinio lygos prezidentas. Tai irgi patirtis.


tumb_-grauzinien Loreta  GRAUŽINIENĖ

Gerai prisimename kaip Loreta pasiaukojamai iš savanoriškos tremties vadavo savo bosą. Galima paaudrinti vaizduotę, įsivaizduojant šią kandidatę su tokia pat meile ir atsidavimu ginančią Lietuvos interesus pasaulio bendrijoje.

bbb

tumb_grybausk Dalia  GRYBAUSKAITĖ

Tai tas žmogus, kuris nutrauks bambagyslę tarp verslo ir politikų. Išnyks korupcija, protekcionizmas. Tik ar tai įmanoma šiandieninėje Lietuvoje?..
cccc

ggggg

tumb_jezersk Česlovas  JEZERSKAS

Kai žmogus sunkiai surezga rišlų sakinį, apninka abejonės ar toks kandidatas tinkamas valstybės flagmano pareigybei užimti. Sportiniai pasiekimai rodo kandidatą esant ryžtingu ir valingu žmogumi.

bbb

tumb_mazuron Valentinas  MAZURONIS

Liūdnas liūdnos partijos kandidatas, nuolat kartojantis: o ką pasakys Lietuvos žmonės …, juk tai Lietuvos žmonių valia…, Lietuvos žmonės pritaria…, atsižvelkime į Lietuvos žmonių …, mes su Lietuvos žmonėmis… ir taip be pabaigos. Toks liūliavimas tikrai kažkam pataikys į širdį.

tumb_prunskien Kazimira Danutė  PRUNSKIENĖ

Turi politinę patirtį, 1990 metais kritiniu valstybei momentu pakėlė vartojimo prekių kainas, būdama ministre jau bandė vykdyti prezidento V. Adamkaus funkcijas (nuotykiai Kaliningrado srityje). Tvirtina, jog ankstesni kaltinimai promaskvietiška pozicija šiandien niekas jau negalėtų jos apkaltinti. Nes dabar plačiai atmerktomis akimis žiūri į Vakarus. Juk tuoj Prezidento rinkimai.

tumb_tomasevskValdemar TOMAŠEVSKI

Barteriniai mainai: mes jums Jogailą, jūs mums Tomaševskį. Kodėl ne? Pastabūs sako – labai jau nelygiaverčiai tie mainai…

bbb

mmm

Prezidento rinkimų ir mūsų tinklapio skaitytojų rezultatų palyginimas

surway_ prezidentas2