Prie ruso buvo geriau. Abejonių analizė.

• Puiki laida! Nors lyginti buvusią sistemą su dabartine yra didelis išškūkis, šioje laidoje buvo atlikta gera analizė ir, kiek įmanoma, parinkti tikslūs palyginimai. Nemanau, kad tai pakeis sakančių, jog prie ruso buvo geriau nuomonę, bet gal susimąstys tie, kurie linksta į jų pusę.

• Patiko laida. Ypatingai skaičiavimai. Mano mama uždirbdavo 120 rublių, ir visą laiką mums pinigų trūkdavo.. Atsimenu sekciją kai gavo, sakė reikėjo baldų kombinate stumdytis ir muštis su kitais pirkėjais. Tas pats su šaldytuvu “Snaigė“, gavom tik su talonu. O mano pirmas mangetofonas – panaši istorija kaip laidoj. Parodysiu šią laidą dėdėms…

• Ačiū partijai,tėvynei už taloną patalynei.Prie ruso buvo geriau tik partiniams ir vagims. Tų kuriems buvo geriau ir paklauskite: kiek pavogdavo. Tiek jiems ir buvo geriau. Juk viskas paprasta. Aš pensijoje.

Tai keletas atsiliepimų po Andriaus Tapino laidos “Prie ruso buvo geriau ir konservuoti ananasai“. Laikykitės ten su Andriumi Tapinu. Beje, tai tikrai laisva ir objektyvi internetinė, žiūrovų remiama televizija. Tokia seniai seniai buvo reikalinga Lietuvai. O laidos tema amžinai lietuviška. Ar tada buvo geriau ar dabar?? Sveiki ir argumentuoti palyginimai su lengva humoro doze – sėkmes laidas net į Kremliaus trolių protą. Nors, jei jie trolina už rusiškus pinigus vargu ar laida tikslą pasieks. Glūkoidai rekomenduoja pažiūrėti patiems ir kaimynui, draugui, draugei parekomenduoti.

O BUVO TAIP…

Ivanas Jakovlevičius mėgo dėvėti dryžuotas kelnes. Bet sykį, tiesa, niekur nebuvo galima gauti dryžuotų kelnių. Ivanas Jakovlevičius ir “Leningradodiežd“ buvo, ir universalinėje, ir prekybos kieme, ir pasaže. Netgi i Ochtą nusitrenkė, bet niekur dryžuotų kelnių nerado. O senosios Ivanas Jakovlevičius kelnės taip susidėvėjo, kad buvo nebeįmanoma jų apsimauti. Ivanas Jakovlevičius lopė jas keletą kartų, bet galiausiai ir tai nepadėjo. Ivanas Jakovlevičius vėl apėjo visas parduotuves ir vėl neradęs dryžuotų kelnių pagaliau nusprendė nusipirkti languotas. Bet languotu kelnių niekur nebuvo.

LAISVĖS TV LAIDOS “PRIE RUSO BUVO GERIAU IR KONSERVUOTI ANANASAI“. LAIKYKITĖS TEN SU ANDRIUMI TAPINU LAIDOS FRAGMENTAS

Tuomet Ivanas Jakovlevičius nusprendė nusipirkti pilkas kelnes, bet pilkų niekur nerado. Niekur nebuvo ir juodu kelnių, tinkančiu Ivano Jakovlevičiaus ūgiui. Tuomet Ivanas Jakovlevičius ėjo pirkti mėlynų kelnių, bet kol ieškojo, visur dingo ir mėlynos ir rudos. Ir štai Ivanas Jakovlevičiui teko pirkti žalias kelnes su geltonais taškučiais. Parduotuvėje Ivanas Jakovlevičius pasirodė, jog kelnės ne itin ryškios spalvos ir geltoni taškučiai visai nerėžia akies. Bet grįžęs namo, Ivanas Jakovlevičius pastebėjo, kad viena klešnė tarsi kilnaus atspalvio, užtat kita tiesiog melsvai žalsva, o geltoni taškeliai švieste šviečia. Ivanas Jakovlevičius pabandė išversti kelnes, bet kitoje pusėje abi kiškos kėsinosi pereiti į geltoną spalvą su žaliais žirniais ir atrodė tikrai linksmai …

Reklama

Rinkimai 2019. Glūkoidiškos įžvalgos.

Apie komitetininkus

Aksioma: socializmas-liberalizmas-konservatyvizmas. Šimtmečiais pasiteisinęs modelis demokratijos šalyse. Bet pridygo komitetininkų, ir jau po rinkimų susiformuoja kontraversiškos koalicijos. Pavyzdžiui, Anykščiuose prie ėdžių visiškai nesistumdo konservatoriai, darbiečiai, 2 Puteikio komitetininkai, 1 liberalas ir 3 valstiečiai. Taika ir darna stoja dviem atvejais: kai tarp koalicijos partnerių viršpelniai pasidalijami teisingai  arba   partneriai (o stebukle) dori, kompetentingi, darbštūs ir atsidavė tam, kam juos išrinko: gerinti miesto gyvenimą. Dar vienas fenomenas: po rinkimų niekas nevyksta, visi atsipūtę, vėliau jie pradeda tarpusavyje rietis, nes artėja rinkimai. Ir taip kadencija po kadencijos.

Yra lengva politinio autizmo forma, kai negebi kritiškai vertinti  besidauginančių bestuburių darinių: judėjimų ir komitetų, sąmbūrių ir susivienijimų, kurių vėliavose pažadai ir tikslai, primena šviesaus komunistinio rytojaus šūkių ekvilibristiką. Šios rinkiminės grupuotės savyje akumulioja partijų lūzerius ir nepritapėlius, išvytus (iškikintus) iš partijų, narcizus ar susipykusius su teisėtvarka, avantiūristus ir tipus su nuostata – eisiu ir aš, gal išrinks. Nors apie miesto valdymo peripetijas neišmano nei BŪ nei MĖ. Bet veržiasi.

Kai tokie dariniai formuojasi provicijos administraciniuose rinkimuose, labai nuogastauti nereikėtų. Kartais pasitaiko ir pilkų atspalvių. Nebūtinai 50. Ten gali rastis visiškai padorių asmenų-asmenybių, galinčių tinkamai atstovauti rinkėjo interesus. Tik, balsuojant už juos, reikia būti itin atidžiam.  Alytuje galimas teisingas rinkėjo pasirinkimas – Liudo Ramanausko žmona Vilija. Liudas daug prisidėjęs miestui puoselėti kultūrą ir elegantiškai pristatinėti miestą viešuose renginiuose. Jo žmona – verta savo vyro ir turinti galingą vidinį potencialą dalyvauti svarbiuose miestui sprendimuose.

Įdomus egzempliorius iš judėjimų, komitetų, būrelių ir šiaip organų tarpo. Iškarpa iš Laisvės TV laidos. Pažiūrėkite.

Kas yra Lietuvos socdemai

Ištakos – pogrindinė marksistų organizacija 1896. Paskutinės Nepriklausomybės aušroje nuo Kremliaus komunistų atskilo komunistai-pragmatikai ir pasivadino Demokratine Darbo partija. G. Kirkilas, A. Brazauskas, J. Bernatonis, kiti. Jie tiesiog buvo gudresni už Jermalavičių, Kuolelį ar kitus komunizmo idėjų vergus. Jie žaibiškai prisitaikė prie aplinkybių ir, nors kaišiojo pagaliukus į Nepriklausomybės atstatymą, suprato, jog Lietuvoje bus mėgiami (Stokholmo sindromas), bet tuometinių rinkimų fone gali atrodyti skystai.

Ką jie daro? Ogi susiranda socdemus, kuriems nusispjauti su kuo eiti obuoliauti. Kad tik daugiau rinkėjų pritraukti, kad tik daugiau valdžios kabinetų užpildyti. Už tokius socdemus, sudariusius sandorį su komunistais, padorus tautietis neturėjo balsuoti 25 pastaruosius metus, bet balsavo. Ar padorus tautietis galėtų balsuoti už atsiskyrėlius-asketus Kirkilo bebrus šiandien? Na, ne. Padorus tautietis jiems padėkotų už nieko neveikimą ir palinkėtų smagios kelionės į Grūto parką. O štai už G. Palucko socdemus padorus tautietis jau balsuotų. Pastarieji išsigrynino, nors nuopelnas ne jų – bebrai išėjo patys. Jei tikrieji socdemai bebrus būtų išsiviję, padorus tautietis tokiems socdemams pagarbą galėtų reikšti jau atvirai. Tikėtina, ateityje koks nors naujai iškeptas G. Palucko socdemas-meras neskambins socdemui-ministrui ir neprašys “pareguliuoti“ įstatymą. O  A. Sysas nustos dainuoti ilgai trunkančias oratorijas apie progresinius mokesčius. Nors aplamai, socialdemokratų pamatinės idėjos nėra blogis. Svarbu kokie žmonės tas idėjas įgyvendina. Trumpa istorija, galinti rinkėją paskatinti balsuoti už vieną G. Palucko socdemą Henriką Šivoką. Kai pamatinio alytiškio gatvėje 60 metų telkšojo Rusnės pavasarius primenanti bala, miesto valdžiažmogiams tai buvo 50-tos eilės reikaliukas. Jie taip ir pasakė: tokių gatvių Alytuje 50. Bet Henrikui taip neatrodė. Jo pastangų dėka gatvė pasipuošė asfalto danga, lietaus nuotekų surinkimu ir šaligatviais. Paprastai tariant, Henrikas Šivokas padarė laimingais 22 namų 65 gyventojus.

Liberali tragedija

Liberalai. Viskas būtų gerai, jei nebūtų prisitapšnoję. Net apsivalyti laiku nesugebėjo. O šansas buvo. Pamenate, kai A. Guoga buvo jų laikinas vadas ir po skandalo su MG Baltic sakė: mes čia viduje susitvarkysime patys. Bet partijos verchai išeliminavo patį A. Guogą. Taigi apsivalyti laiku nepavyko. Už dabartinius liberalų griuvėsius padorus tautietis bent 10 metų balsuoti neturėtų. Tiek laiko rinkėjo nemalonė turėtų tęstis partijai, atidirbinėjusiai vietinės reikšmės oligarchui. R. Šimašius su A. Armonaite kuria naują darinį, tačiau, kad užsitarnautų bent minimalią padoraus rinkėjo pagarbą, abu turėtų viešai prisiekti, jog su Masiulio šutve ir oligarchais neturėjo jokių sąsajų. Labai tikėtina, jog provincijos liberalai išliko padorūs ir jaučia ribą tarp lobizmo ir bakšišo (10 % atgal derybų partneriui).

Konservatoriai

Jų dalia – kabinti kitų pridegintą košę. Ar tai būtų pasulinė krizė ar vietinių veikėjų neadekvatus elgesys tos  krizės akivaizdoje.  Roterdamo Erasmus universiteto Ekonomikos fakulteto asociacija premjerui Andriui Kubiliui suteikė 2012 m. Pasaulio lyderio apdovanojimą už nuopelnus ekonomikos srityje ir  krizės suvaldymą. Prisiminkime: karavanui ypatingai sunkiai judant teisinga kryptimi, nuolat girdėjosi neveislinių šunėkų amsėjimas. Negi reikėjo elgtis graikiškai, tur būt ne, nes jie dar ir šiandien chroniškai skrepliuoja. Padorus tautietis bent du kandidatus iš konservatorių tarpo tikrai rinktų. Tai Povilas Labukas ir Vytas Jazepčikas. Povilas – jaunas žmogus, trykštantis pozityvia energija ir  atsidavęs miesto reikalų sprendiniams iki panagių. Jo tėvai – miesto šviesuomenės atstovai: mama Dalia gydytoja, tėtis Valdas verslininkas, dar ir melomanas. O Povilo brolis Martynas su grupe virina visiškai priimtiną rock muziką. Vytas Jazepčikas – gydytojas, savivaldybės senbūvis, profis tavo kūno atsatymo reikaluose, pakankamai patyręs ir doras politikas.

KETURIOS PLYTOS IKI KARUSELĖS– MAN GERAI  ||  Vaizdas ir garsas pagaminti  Andriaus Abromavičiaus 3A studijoje || Sumiksavo Garažų Klipai  2015

 

Žaliasis fenomenas

Valstiečiai-žalieji tvirtai sėdi valdžios olimpe, jei dar ir savo (ne Lietuvos) prezidentą turės, gims Baltarusijos ar Rusijos analogas Europos Sąjungoje. Na dar televiziją ir žiniasklaidą reikėtų nuhakinti. Oponentai konservatoriai kažkodėl patogiai tyli, na, kartais garsiai sušnabžda. Tai gal viskas gerai? Kaimynas, mėgstantis valgyti vaistus sako. Mano kasdieniniai, jau treti metai geriami, pabrango dvigubai. Po “reformos”. Kalbi su medikais. Sako – kas čia vyksta, kas čia daros – mirga, marga pionierių skaros. Rokių rezultatų, tik mirguliai. Kai kalbi su varguoliu Maximos priengyje, tas sako: žinai,  kai pradedi po 22 valandos spazmuoti dėl moonshaino trūkumo organizme, no problem, dabar  po 22 valandos yra “taškų”, atidarytų 24 valandas paroje.  Po “reformos” atsirado. Tikri startuoliai.

Partijos, kurioms vietos  Lietuvoje būti neturėtų

Partinis šedevras – R. Pakso ereliai. Tai atvirai antieuropinė, antieurinė ir prorusiška partija. Kuo greičiau ši ir populistų Darbo partijos išdundės į Rytus, kur ir buvo suprojektuotos, tuo Lietuvėlėje gyvensim taikiau, išoriškai saugiau ir vieningiau.  Net ir tuo atveju, kai  primėtys iš helikopterio saldainių – tai Judo grašiai, būkite išdidūs ir sąmoningi piliečiai, nepasiduokite pagundai. O kiek šios partijos po savo sparneliu priglobę Kremliaus trolių ir kitokio brudo. Jų paklausa politiniame gyvenime palaipsniui mažėja ir yra atvirkščiai proporcinga tautos imuninės sistemos tvirtėjimui. Nepraeis ir 10 metų, kai šios partijos atsidurs atliekų deginimo krosnyse. Tokius ir žemėn užkasti būtų prastas sprendimas. Nes neekologiškas.

Artėja Prezidento rinkimai. Ten dar įdomiau. Šalia potencialiai tinkamų pretendentų eiti prezidento pareigas, iš krūmų išlindo ir politiniai vargetos. Šoksim kankaną. Glūkoiduose bus ką paskaityti.

Nepriklausomybės diena su nauju Šekspyro klipu ir intro rinkimams

Tai ne apie paminklą P. Cvirkai, ne apie kitus – vienokius ar kitokius, nes ir ant Petro, ir ant vienokių ar kitokių paminklų balandžiai… (š)dergia; tai – apie paminklą TĖVYNEI, kurios ŠIRDY atsiranda ir ugnija mūsų gyvybė… Taip Albertas “Šekspyras” Antanavičius pristato savo naujausią dainą, skirtą Nepriklausomybės dienai paminėti

ALBERTAS ”ŠEKSPYRAS” ANTANAVIČIUS – PAMINKLAS || garsas – Giedrius Balutis || vaizdas – Garažų Klipai 

Nepriklausomybės diena,  kitaip 1918 metų vasario 16 data mūsų tautai tiek svarbi, jog ją minėti ir švęsti tampa Padoraus Tautiečio prerogatyva. Toks pilietis suvokia: tą dieną priimti sprendimai Lietuvai –  gyvybiškai svarbūs. Svarbesnių ir reikšmingesnių tiesiog nėra. Nebent Žalgirio mūšis, kuris atvėrė galimybę Lietuvai kelis šimtmečius viena ar kita forma neišsitrinti iš politinio Europos žemėlapio.

Nebūtų Vasario 16 – nebūtų ir Kovo 11. Lietuvos teritorija būtų įkorporuota į šiaurės vakarų guberniją Rusijos valstybėje, geriausiu atveju taptų pusiau kolonija, kaip dabar Baltarusija. Bet tokia situacija labai džiugintų šiandieninius sovietmečio aborigenus, vis dar kliedinčius apie sugriautus kolūkius ar pramonę.

Į Vasario 16 ir į artėjančius rinkimus žvelkime Padoraus Tautiečio akimis. Kad žvelgti, būtina nupiešti vidinį Padoraus Tautiečio portretą. Požiūris į du svarbius Lietuvai aspektus. Pavyzdžiui, glūkzauras Virgius Beiša 2004 metais sako: dabar aš sąlyginai ramus – Lietuva NATO ir ES narė, o viduje palaipsniui susitvarkysime. Šiandien tai kertinis požiūris į mūsų valstybę aplamai. Nuo to reikėtų pradėti konstruoti savo suvokimą apie prezidentus, seimūnus, merus ir visą renkamą valdininkiją in corpore.

Toliau.  Padorus Tautietis niekada nebalsuos už  pakelės krūmuose tūnantį politinį narcizą, dažnai populistą ar tautos gelbėtoją (nuo ko?) Tačiau tokie, išdygę iš niekur, sugeba virtuoziškai manipuliuoti plebso jausmais. Paprastuomenė nesunkiai tam pasiduoda, ba: menko išsilavinimo, moka vieną (beveik) užsienio kalbą, todėl pasaulėžiūrą jiems labai sėkmingai formuoja Sankt Peterburgo trolių fabrikas. Jie šventai tiki, kad valdžia kelia atlyginimus, pensijas. Beje, apie pensijas: jas nekelia, o, atsižvelgiant į kainų lygį, tik bando indeksuoti ir dar nesėkmingai.

 

Kai Padorių Tautiečių kritinė masė viršys vidutinį rinkėjų skaičių, Lietuvos valdžiažmogių gretose niekada nematysite tokių “perliukų” kaip Šustauskas ar Gražulis, Paksas ar Uspaskich.

Padorus Tautietis atiduos pirmumą kompetencijai, ne partiškumui. Pavyzdys. Rokas Masiulis, Jaroslav Neverovič, Ingrida Šimonytė, Linas Linkevičius. Šie ministrai, buvę ir esami yra skirtingų partijų (ar nepartiečiai) atstovai, tačiau juos vienija vienas bruožas – kompentencija ir suvokimas tai ką daro.

Padorus Tautietis turi išsiugdęs kur kas jautresnes antenas valdžiažmogių manipuliacijoms su paprastuomene atpažinti. Pavyzdys. Premjeras išsikvietė parduotuvių viršininkus ir barėsi, kad maisto kainos per didelės. Matote, koks aš kietas. Bet nejučiomis parodo, kad dar ir bukas. Savybės kietas ir bukas nėra blogis ir tam tikrose pareigose gali praversti. Paspėliokime kokiose.

Tai tik įžanga rinkimams. O dabar minėkime ir švęskime Nepriklausomybės dieną. Ateikime prie Angelo, susitikime su bendraminčiais, išgerkime po pintą alaus, pažiūrėkime koncertą ar filmą. Pažiūrėkite naujausią Šekspyro klipą. Jis ten – posto viršuje. Dar aplankykite Garažų Klipus mūsų tinklapyje.

Sveikiname su Nepriklausomybės diena. Švęsk linksmai ir vilkis, jog  Lietuva išmoks demokratijos pamokas ir nepraras budrumo tarptautinėje sferoje, mažins valdininkų armiją, mokesčius ir draudimus.

Muzikiniai rezistentai ir garbingi geradariai

Apie muzikos badmetį sovietmečiu rašėme straipsnių serijoje Pirmieji melomanai. Būtinai paskaitykite. Tai bus uvertiūra ir aiškumas šio rašinio kontekstui, kuriam gimti impulsą davė melomanas-veteranas Algirdas Žemaitis. Tai jo idėja paminėti ir prisiminti tuos išeivijos lietuvius, kurie nesavanaudiškai siųsdavo The Beatles, Deep Purple, The Who, Uriah Heep ir galybę kitų grupių ilgai grojančio, 33 apsukų per minutę besisukančio vinilo (Long Play Album) muzika badaujantiems tautiečiams, gyvenusiems šiapus kordono

Jaunimui, gimusiam Rytų Europoje ne laiku, o šviesaus komunizmo kūrimo dešimtmečiais, pažinti pop, rock, jazz ir begalę kitų Laisvajame pasaulyje gyvenusių pilnavertį gyvenimą muzikinių krypčių, virto kova su Sistema. Geriausias dokumentinis pavyzdys – Jannos glūkoidams atsiųstas sovietinė sistemos sudarytas užsienio atlikėjų sąrašas, kurių kūrinių nedera klausytis komunistinį rytojų kuriančiam jaunam žmogui, nes prisiklausęs, dar režimą  sugriaus.

Tuos, kurie apeidavo draudimus ar  pusiau legaliais būdais kaupė vinilo kolekcijas, kažkas pavadino muzikiniais rezistentais, gal net su ironija, bet taiklesnį  pavadinimą  to meto reiškiniui sunku būtų priklijuoti. Gūdus sovietmetis, beje,  kurio dar ir dabar  Lietuvoje dalis žmogelių labai ilgisi, roko muzikos gerbėjams buvo tikras iššūkis. Išgirdai, tarkim, Rolling Stones – Satisfaction per radiją su KGB radio trukdymo stočių keliamais triukšmais, bet kaip miela būtų  „švariai“ tai paklausyti  užsidėjus ant patefono.  Ko norėsi – to negausi. Vinilas patekdavo į Lietuvą dviem keliais. Paštu, kurį cenzūravo KGB ir kartais išimdavo iš siuntinio diskus, lakoniškai  paaiškinę, jog  grupė ar jos kūriniai neatitinka sovietinės visuomenės moralinių normų. Kitas – atveždavo jūreiviai ar patys sovietų nomenklatūrininkai, kuriems visi užsieniai buvo atviri. Paradoksas, bet tai tiesa.

Nuo 1968 iki 1990 į Lietuvą keliavo vinilo plokštelės, kurias siuntė mūsų dėdės, tetos, pusseserės ir pusbroliai gyvenusieji ten, kur protu nesuvokiami draudimai dėl muzikos klausymo negaliojo: Kanadoje ir Jungtinėse Valstijose, Kolumbijoje ir Venesueloje, Ispanijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Gaila, bet pavėlavome viešai prisiminti tuos puikius nesavanaudiškus žmones ir padėkoti jiems čia.  Daugelis jų jau Anapilyje.

Tikimės, jod tokį būdą prisiminimui ir padėkai pareikšti tiems puikiems žmonėms glūkoidų tinklapyje, pasirinks ir daugiau muzikinių rezistentų.

ĮDOMESNI MOMENTAI

Galima teigti, jog vyko kultūriniai mainai. Mes siųsdavome savo giminėms Lietuvos nuotraukų albumus, knygas, kurios rinkdavome pagal vieną kriterijų: turi būti minimaliai prifarširuota sovietine propoganda. Žiauriai sunki užduotis arba neįmanoma. Algirdas pasakoja, kai siųsdavo į Jungtines Valstijas Melodijos firmos lietuviškas plokšteles, ten privaloma tvarka būdavo įtraukta ir pora rusiškų dainų. Giminaičius Amerikoje tai nuoširdžiai stebindavo. Kitas atvejis. Dėdė Zenonas į Dzilbaus prašymą atsiųsti Stevie Wonder reagavo taip: žinai, vaikeli, siunčiu tą juoduką, bet šiaip tai mes čia Amerikoje nelabai žavimės juodukais, mechikonais ir komunistais. Aišku, dėdė tai nesusiejo su muzika, todėl jo ir jo pusserės Donatos Grajauskas dėka, Alytaus melomanai praturtėjo Judas Priest, Alice Cooper, Santana, Elton John, Queen, Rainbow ir begale kitų diskų. Turėjo vargo mūsų giminės dėl The Beatles –  Srg. Pepper’s Lonely Heart Club Band ir Carol King – Tapestry. Kaip rašė Aleksandra Unguraitis iš Karakaso (Venesuela), išniukštinėjau visą valstybės sostinę, kai neradau, parašiau pagalbos laišką draugams į USA. Ten jie, atlikę paiešką, pagaliau surado tuos diskus, persiuntė į Venesuelą, o iš ten jie atkeliavo į pas mus. Reikia nepamiršti, jog mūsų giminaičiai jau tada buvo solidaus amžiaus ir ieškoti visokių hipiškų plokštelių nelabai tiko prie veido. Bet gal taip tik atrodo tik mums, sovietiname narve dešimtmečius laikytiems žmogėnams.

Kai Vytas Galbuogis iš Birutės Antanaitis (Kanada) gavo dovaną Uriah Heep  diską Demonds And Wizards, kukliame provincijos mieste buvo pastebimas sujudimas. Šį albumą, dar užpakuotą mikliai iš Vyto nupirko Alberas “Kobra“ Sakalninkas. Taip būdavo, jei pas kažkurį smogiamoji naujiena, jo namų durys varstomos įkyriai dažnai. Bet Albertas visad visus priimdavo ir atlikdavo ritualą: pagarbiai iš voko išimdavo diską, atsargiai nuleisdavo patefono galvutę ant The Wizard gabalo. Kad pajustumėt tą aurą šiandien, paleiskite būtent The Wizard iš disko “Demons and Wizards“,  Uriah Heep, 1972 metai. Patartina naudoti padorią audio aparatūrą, negailint watų. Tada pakako Simfonia radiolos su AS35 kolonomis.

SIUNTINIAI

Plokštelės iš Vakarų keliavo į Lietuvą supakuotos į gofruotą kartoną.  Algirdas pasakojo, jog  siunčiant kažką iš Lietuvos, reikėdavo sukalti mediną dėžę, į kurią ir buvo sudedamos lauktuvės giminaičiams už Atlanto. Aldona Tamulionis iš Floridos, gavusi tokią dovanėlę, stebėdavosi, jog reikia įvairių įrankių dėžei atidaryti.

Jokia paslaptis , kad vinilas nebuvo vienintelė siunčiama gėrybė. Angliška medžiaga kostiumui, madingi vakarietiški drabužiai, būtinai TIKRI džinsai, batai, kiti atributai okupuotoje Lietuvoje buvo neišpasakytai paklausūs. Kai Dzilbus 1960 metais iš savo dėdės Kęstučio Bulvičiaus (Kolumbija) gavo SPALDING firmos badmintono raketes su plunksniniais kamuoliukais, Lietuvoje tik labai informuoti žmonės žinojo, ką su tomis raketėmis reikia daryti.

SOLIDARUMAS

Kad lietuviai solidarūs, įrodo mūsų giminaičių Vakaruose įvairialypė pagalba mums tada ir dabar. Girdime daugybę faktų, jog šiandien dirbantys Anglijoje, Norvegijoje, Airijoje remia gyvenančius tautiečius Nepriklausomoje Lietuvoje. Tai natūralu ir gerbtina. Jei gali, tai ir padėk. Svarbu ir tai, jog muzikinių rezistentų nebeliko. Bet kokio stiliaus, krypties, žanro, kokybės, pavidalo muziką rasite rimtoje parduotuvėje arba piratų saite, pas kolekcininką- draugą ar nuvykęs į Žalgirio areną gyvai paklausyti. Vidukas sako: ten gera akustika. Ir niekada nevažiuok ko nors klausyti į Siemens Areną – ten vyrauja totalus akustinis chaosas.

ATMINTINĖ

Tikimės, jog tokį būdą prisiminimui ir padėkai pareikšti glūkoidų tinklapyje, pasirinks ir daugiau muzikinių rezistentų.  Atsiųskite nuotrauką (miestą ir šalį) garbingo žmogaus, kuris niekeno neverčiamas, be jokių savanaudiškų paskatų, tiesiog suvokdamas tautiečių būklę tuometinėje Lietuvoje, rėmė mus moraliai, dvasiškai ir materialiai. Tai papildys galeriją, kuri šiandien dar labai kukli.  Vėliau gali būti per vėlu. Kaip minėjome, dauguma tų gerų žmonių jau iškeliavę. Tiems, kurie juos prisimena – jau filmo pabaigos titrai rodomi. O užmiršti – nevalia.

Kodėl jie atėjo paminėti Romo Kalantos žūtį?

Respektas dviems piliečiams, padėjusiems realizuoti šį postą ir montuoti filmuką:
– Juozui Muzikevičiui (Alytus), už dvi labai reikalingas foto filmui,
– Kristupui Petkūnui (Kaunas), už Kauno Company foto albumą

 

Šalia nugriauto Kunčinų namo, ten kur vaikystę leido Romas Kalanta, Vytas Dumbliauskas glūkoidų politologas, Rička “Žakas“ Žukauskas, dar mokykloje mušęs būgnus su būsimais Aisčiais: Viktoru ir Dzilbum, šia gyveno Alvydas Jegelevičius  ir kiti Kurorto miestiečiai, vyko ypač kuklus Romo Kalantos žūties minėjimas (1972 – 2018). Smalsumą kėlė mintis – kiek piliečių čia atėjo vedini supratimo, jog Romas Kalanta buvo vienas iš nedaugelio istorijoje laisvės šauklių Lietuvai.

Dalyvavo: simpatiškos fotografės kartu su miesto įvykių viešintoju feisbuke Juozu Muzikevičium. Nikonai, canonai ir pentaksai fiksavo akimirkas be perstojo, tik kur ta info vėliau pasidėjo. Čia klaustukas (anot Juozo). Buvo savivaldybės organizatoriai ir jų kviesti dainuotojai, muzikantai ir vienas pasakotojas apie 1972 metų gegužės įvykius Kaune. Dar buvo garso operatorius ir samdytas pranešėjas. Klausimas, kiek piliečių čia atėjo vedini supratimo, jog Romas Kalanta buvo vienas iš nedaugelio istorijoje laisvės šauklių Lietuvai, tampa pragmatišku.

Ogi, buvo šauliai-veteranai, buvo Vytas Watas Malinauskas, Vytas Galbuogis, Romas Stankevičius, keletas jaunų ir pagyvenusių piliečių. Tariant trumpai, sąmoningai čia atėjusių, buvo apverktinai nedidelis skaičiukas. Tokia realybė. Vertinant apskritai, renginys pavyko, svarbiausi kampai buvo pagauti. Renginį vertiname TRIMIS pušies šakelėmis.  Nežinojusiems apie ar negalėjusiems atvykti į renginį, Garažų Klipai sumontavo filmuką.

Romas Kalanta 2018 || Garažų Klipai 2018

Lietuvai 100. Juozas Bulvičius –mano senelis

BIRUTĖ GAUČIENĖ Lietuvos valstybingumo 100-mečio proga  deklamuoja savo eilėraštį ir sveikina visus teisingus žmones su svarbia Lietuvai švente. Linki kantrybės ir išminties. Valio!

 

Kai tapome NATO ir ES nariais, glūkzauras Virgilijus Beiša 2004 metais Dzilbui sakė: dabar aš ramus, visa kita sutvarkoma. Dzilbus: aš taip džiaugiuosi šiais dviem, be galo svarbiais įvykiais ir, Virgi, visiškai sutinku su Tavimi, tačiau tiems “kitiems“ reikalams, manau,  sutvarkyti prireiks 50 metų, lygiai tiek, kiek buvome okupuoti. Tiek metų prireiks, kol tauta atstatys savo mentalitetą, o piliečio moralinės nuostatos priartės prie  prieškarinės smetoninės Lietuvos lygmens. 2040 metais neliks Lietuvoje vatnykų, runkelių, Kremliaus trolių, uspaschininkų ir paksininkų. Kai tokių nebus, niekas nerinks įvairių šustauskų ar gražulių. Tauta pasveiks.  Sveika tauta rinks teisingai mąstančius politikus, sugebančius vairuoti kraštą link giluminių europinių vertybių. Šiandien turime Laisvę ir Nepriklausomybę – tai, ką privalu  saugoti ir branginti, bet “kiti“ reikaliukai dar plaukioja vėjyje. Iki apsivalymo liko 22 metai. Būkime kantrūs, sumanūs ir susikaupę. 

Vasario 16-toji – tinkama proga prisiminti prieškario Lietuvos garbingus žmones. Besikapstydamas po savo genealoginio medžio archyvus, Dzilbus randa straipsnį apie savo senelį, jį pažinojusio amžininko rašytą.

VLADAS  ŽEMAITIS

Tuomet gyvenau Vilniaus gatvės galugatvyje, netoli išvaizdaus Bulvičių namo. Juozas Bulvičius – Lietuvos knygnešys, Tėvynei nusipelnęs, labai nuoširdus. Nors ir labai turtingas, valdė Simanėliškių dvarą, turėjo, kiek pamenu, gal net pagrindinį akcijų paketą Marijampolės cukraus fabrike, tačiau mėgdavo bendrauti su paprastais ir neturtingais žmonėmis. Dažnai sakydavo žmogų ne plunksnos puošia, bet darbai, santūrumas, meilė artimui. Bulvičiai buvo religingi žmonės. Kalėdodami Vilniaus gatvėje kunigai visuomet Bulvičynėje vakarieniaudavo. Jo žmona labai dažnai mane pakviesdavo tai gatvę nušluoti, tai kokį darbą atlikti. Už paslaugas dosniai atsilygindavo. Tačiau labiausiai stebindavo Bulvičiaus maudymasis eketėje. Netoli Bulvičių daržo tekėjo vandeningas Vilkaujos upelis, šiandien grioveliu tapęs. Anuomet pilnas gilynių. Kunigai, dalį upelio aptvėrę aklina tvora, maudyklę įsirengė. Bulvičius, palikęs ant ledo kailinius, nuogas panirdavo į prakirstą eketę. Joje maudydavosi. Smalsius vaikus net šiurpas krėsdavo. O turtuolis, nekreipdamas į juos dėmesio, lėtai eketėje maudydavosi. Tada nesupratau, kodėl toks turtingas žmogus, kurio namuose buvo vonia, drąsiai lysdavo į ledinį vandenį. Tiktai vėliau sužinojau – jo širdelė negalavo…

Bulvičius mėgo humorą. Retkarčiais, su kairiųjų pažiūrų kaimynais, gyvenančiais Vilniaus gatvėje, juokais pasiginčydavo: kaimyne, kiek žinau, esi buvęs Rusijoje. Kovojai raudonųjų pusėje. Aš – kaptalistas, nepykstu. Tavo vienoki įsitikinimai, mano kitoki. Tiktai kvailiai dėl politikos pykstasi, juk visi esame lietuviai… Jam atsakydavo: tave pirmajį nušaučiau, jeigu tarybų valdžia sugrižtų [turima galvoje 1917-1919 metai – gluk.pastaba]. Bulvičius kvatodavo: netikiu, jog šautum. Esi neblogas kaimynas…

Kuomet rusai užėmė Vilnių, vėliau jį sugrąžino Lietuvai, Bulvičius nujautė: “Negerai viskas klostosi. Rusai ne gera valia Lietuvai “padovanojo“ sostinę“. Pergyveno. Rūpesčiai dar labiau alino nesveiką širdį. Vilniaus gatvės gyventojai vis rečiau matydavo buvusi knygnešį. Bulvičius mirė okupacijos išvakarėse, dar laisvoje Lietuvoje… Buvęs Lietuvos knygnešys vertas šviesaus atminimo. Vikaviškio ar gretimų rajonų žmonės, kurie geriau pažinojo Bulvičių, galėtų parašyti “Sūduvos kraštui“. Jo dukros, kiek teko girdėti, pasitraukė į Ameriką. Sūnus, tarnavęs Lietuvos kariuomenėje, nespėjo i Vakarus pasitraukti. Retkarčiais aplankydamas tėviškės sodą, stabteliu ties nugriautu Bulvičių namu. Net pamatai baigiami išardyti…

 

Dzilbaus seneliai, mama, dėdės ir tetos arba visa Bulvičių  šeima 1938.  Vilkaviškis. Iš Kauno atostogų parvykusios studentės: Gražina (būsima Dzilbaus mama gydytoja-odontologė) ir būsima pedagogė Birutė (vėliau: tremtis Sibire, 1967 emigravo į Kanadą),  Kęstutis – Paryžiaus Sorbonos universiteto absolventas, Kauno Pieno centro direktorius –  po karo pasitraukė į Kolumbiją, karo aviacijos kapitonas Albinas – žuvo pirmomis karo dienomis, palaidotas Kauno Panemunės kapinėse, generalinio štabo majoras Vytautas – vėliau raudonųjų “išlaisvintojų“ nukankintas ir Gorkio kalėjime sušaudytas, jaunėlės: Danutė (emigravo į Kanadą) ir Aldona (visą laiką gyveno Kaune, Dainos gatvėje, pažinojo “Gintarėlius“, nes dirbo jų mokyklos bibliotekoje). Centre –  Suvalkijos ūkininkų sąjungos pirmininkas, knygnešys JUOZAS BULVIČIUS su žmona Konstancija. Po trejų metų iš Rytų atsibastę raudonieji vandalai  sujaukė šios laimingos šeimos gyvenimą.

Daugiau Vasario 16-tosios  temų glūkoiduose:
> DATOS IR ŽMONĖS (apie majorą Vytautą Bulvičių išsamiai)
> TERMINAI IR LIKIMAI (VISKAS LABAI PAPRASTA)  (rasite kaip menami Dzilbaus draugai jį vadino komunistu)

 

Fotopasakojimas apie Punską – lietuvių citadelę Lenkijoje

Kai Stalinas, išgėręs čiačios brėžė Sovietų Sąjungos – Lenkijos sieną, tūkstančiai lietuvių liko Lenkijoje. Kartais siena ėjo per kiemą: troba Lenkijoje, ūkinis pastatas Lietuvoje. Jei anūkė svečiavosi pas močiutę, tai po sienų perbraižymo ir liko Lenkijoje, tėvai Lietuvoje.
Kaip šiandien gyvena tie atskirtieji? Punsko lietuviai susitvarkę geriau negu Lietuvos Daugai ar Simnas. Punskiečiai geriau susitvarkę negu panašaus dydžio grynai lenkiškas miestelio analogas Lenkijoje. Todėl, kad miestelio bendruomenė ir valdžia sugeba iš Lenkijos vyriausybės išprašyti pinigėlių infrastruktūrai plėsti ir gerinti. Ir ta Lenkijos valdžia tautinei lietuvių mažumai atriekia pakankamai. Ten niekam nekelia psichozės dėl “Ū“ ar “Ą“ lietuviškuose mokyklų, gatvių ar kitų informacinių užrašų tekstuose.
Fotopasakojimas apie Punską – lietuvių citadelę Lenkijoje