PREZIDENTO INAUGURACIJOS FRAGMENTAI. EUGENIJUS VNARAUSKAS PRISTATO

EUGENIJUS VNARAUSKAS

 

Liepos 12 dieną Lietuvai priesaiką davė ir oficialiai pradėjo eiti šalies vadovo pareigas naujasis Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda.

G. Nausėdos inauguracijos ceremonija prasidėjo nuo pat ankstyvo ryto. Pirmiausia jis aplankė patriarcho Jono Basanavičiaus paminklą prieš filharmoniją, taip išreikšdamas pagarbą vienam iškiliausių mūsų šalies žmonių. Po to nuvyko į Seimą ir davė priesaiką. Po priesaikos išėjęs iš Seimo rūmų į lauką, jau kaip vyriausias ginkluotųjų pajėgų vadas pasveikino karius ir šaulių atstovus, priėmė karinį paradą. Po to G. Nausėda su artimaisiais dalyvavo Šv. Mišiose Katedroje. Po mišių katedros aikštėje susitiko su susirinkusiais žmonėmis iš visų Lietuvos miestų ir miestelių, kurie buvo su savo gyvenviečių heraldinėmis vėliavomis. Ceremonijos pabaigoje G. Nausėda perėmė iš D. Grybauskaitės prezidentūros rūmus ir taip prasidėjo naujojo prezidento kadencija.

 

Katedros aikštėje tarp gausybės vėliavų, matėsi ir Alytaus herbu papuošta vėliava. Alytiškis vėliavnešys sutiko man papozuoti. Man befotografuojant, greitai prisistatė keletas vilniečių iš Dzūkijos krašto, kurie taip pat norėjo kartu įsiamžinti. Buvo smagu netikėtai sutikti žemiečius Vilniuje.

FOTOREPORTAŽAS ||  PREZIDENTO INAUGURACIJA || Garažų Klipai & Eugenijus Vnarauskas || 2019

 

Reklama

Ar mėgstate protingas ir orginaliai mąstančias moteris? 

Ar mėgstate protingas ir orginaliai mąstančias moteris?  Atsakymų, tur būt, turėtume visą įvairovę. Turime pasiūlymą kaifuoti, žiūrint Nijolės Oželytės pokalbį su Andrium Tapinu. Ponia Nijolė, Vilniaus hipiakų Zitos Kelmickaitės, Vytauto Kernagio ir kitų Beno chebrytės bendraamžė, o daugelyje požiūrio į mus supančius reiškinius – ir bendramintė. Pokalbyje tiek temų, jog smegenys raibsta, nors pašnekesio trukmė – nepilna valanda. Dabar rinkimų metas, nesvetima ir ši tema, tik Nijolės pamąstymai kartais pranoksta subtiliausius politologų vertinimus Skanaus pasižiūrėjimo. Nenusivilsite ir respektas Laisvės TV.

„SVAJONĖS YRA KALĖJIMAS. NETURĖKIT SVAJONIŲ” – NIJOLĖ OŽELYTĖ || LAIKYKITĖS TEN POKALBIAI

Prezidento rinkimai apnuogino labai svarbų tautiečio virsmą – jis įrodė, jog, metams bėgant, tampa vis mažiau vatnykas, mažiau daržovė, jam vis rečiau atrodo, jog prie ruso buvo geriau, jis tiesiog išmaniai atrinko tikrai tinkamus kandidatus Prezidento kėdei: Ingridą Šimonytę ir Gitaną Nausėdą. Ir tuo pat metu politinį šiūkšlynėlį “praturtino” koloradiniu Tomaševskiu, Jėzum Kristum-Nevykėliu Juozaičiu, pakelės dilgėlių gyvūnu Puidoku ir politiniu migrantu Puteikiu.

———–

Tauta teikia vilčių, jog teisingai atrinks ir LT atstovus Europarlamentui. Siaurame glukoidų ratelyje, plepant apie šį bei tą, pastebėjome visuomeninio rinkimų komiteto “Lemiamas Šuolis” (sąrašas # 6) lyderį Paulių Kunčiną. Beje, jis mūsų poeto Jurgio Kunčino sūnus, mokslus krimtęs Danijoje ir Jungtinėje Karalystėje (Oksforde). Šis politikos, ekonomikos ir filosofijos žinovas, besivystančių ekonomikos rinkų analitikas. Nors ir jaunas (duokime šansą jauniems ir gabiems) didelė tikimybė, jog Lietuvai atstovaus tinkamai. Nepamirškime ir konservatorių (sąrašas # 5), kurie 100 % neparduos ir neišduos pamatinių mūsų valstybės principų ten – Briuselyje. Tauta, nebalsuok už Kremliaus projektą R. Paksą ir koloradinį V. Tomaševskį ir manipuliatorių mokesčiais ir kvailių paieškos specialistą-populistą V. Uspaskichą.

Atsižvelkite į praeitos kadencijos mūsų deleguotų atstovų nuveiktus darbus, lankomumą, tai irgi palengvins jūsų apsisprendimą prie balsadėžės.

 

Kodėl jie atėjo paminėti Romo Kalantos žūtį?

Respektas dviems piliečiams, padėjusiems realizuoti šį postą ir montuoti filmuką:
– Juozui Muzikevičiui (Alytus), už dvi labai reikalingas foto filmui,
– Kristupui Petkūnui (Kaunas), už Kauno Company foto albumą

 

Šalia nugriauto Kunčinų namo, ten kur vaikystę leido Romas Kalanta, Vytas Dumbliauskas glūkoidų politologas, Rička “Žakas“ Žukauskas, dar mokykloje mušęs būgnus su būsimais Aisčiais: Viktoru ir Dzilbum, šia gyveno Alvydas Jegelevičius  ir kiti Kurorto miestiečiai, vyko ypač kuklus Romo Kalantos žūties minėjimas (1972 – 2018). Smalsumą kėlė mintis – kiek piliečių čia atėjo vedini supratimo, jog Romas Kalanta buvo vienas iš nedaugelio istorijoje laisvės šauklių Lietuvai.

Dalyvavo: simpatiškos fotografės kartu su miesto įvykių viešintoju feisbuke Juozu Muzikevičium. Nikonai, canonai ir pentaksai fiksavo akimirkas be perstojo, tik kur ta info vėliau pasidėjo. Čia klaustukas (anot Juozo). Buvo savivaldybės organizatoriai ir jų kviesti dainuotojai, muzikantai ir vienas pasakotojas apie 1972 metų gegužės įvykius Kaune. Dar buvo garso operatorius ir samdytas pranešėjas. Klausimas, kiek piliečių čia atėjo vedini supratimo, jog Romas Kalanta buvo vienas iš nedaugelio istorijoje laisvės šauklių Lietuvai, tampa pragmatišku.

Ogi, buvo šauliai-veteranai, buvo Vytas Watas Malinauskas, Vytas Galbuogis, Romas Stankevičius, keletas jaunų ir pagyvenusių piliečių. Tariant trumpai, sąmoningai čia atėjusių, buvo apverktinai nedidelis skaičiukas. Tokia realybė. Vertinant apskritai, renginys pavyko, svarbiausi kampai buvo pagauti. Renginį vertiname TRIMIS pušies šakelėmis.  Nežinojusiems apie ar negalėjusiems atvykti į renginį, Garažų Klipai sumontavo filmuką.

Romas Kalanta 2018 || Garažų Klipai 2018

Referendumas – brangiai kainuojantis pigus triukas. Dviguba pilietybė: gėris ar blogis

Ar teko girdėti, jog referendumo dėl dvigubos pilietybės nušvietimo klausimais yra skirta apie 230 tūkstančių  eurų? Ar teko girdėti informacijos srautą už šiuos pinigus, padedantį tautiečiui apsispręsti kaip  referendume balsuoti:  UŽ ar PRIEŠ? Man ne, bet teko pabuvoti viename diskusijų klube, kuriame lietuvių Britanijoje bendruomenės vadovė šia tema emocingai grindė dvigubos pilietybės būtinumą. Pavyzdžiui, ten gyvenantys lietuviai moko savo vaikus kalbėti lietuviškai. Jie organizuoja tarpusavio susibūrimus, žiūri LT televiziją, siunčia pinigėlius varguoliams Lietuvoje ir atveža savo dantis gydymui. Arba, jei turėtų ir britų pilietybę, verslauti būtų paprasčiau. Bet balsuoja mūsų rinkimuose apverktinai mažas procentas mūsų tautiečių-išeivių, nes jiems į namus niekas neatneša biuletenių.

 

Zebrų banda nelipa į Kilimandžarą, o sodrios žolės ieško savanoje. Tai ką kalbėti apie žmogų?! Tai ir yra laisvė apsispręsti kur ir kaip geriau. Vilniuje ar Londone, Biržuose ar Lutone. Dažnas tos laimės neranda nei Airijoj nei Lietuvoj, nes yra visiškas neišmanėlis, tinginys ir  lūzeris. Arba kita istorija: dirbu juodai 10 metų be atostogų, užsidirbau trims namams, bet jaučiuosi kaip tremtyje. Žmogau, dirbtum TAIP ir TIEK Lietuvoje kaip dirbi Jungtinėje Karalystėje, tavo supratimas apie „laimę“ netėvynėje pasikeistų.  Vis tik, laisvė apsispręsti kur geriau – pamatinė vertybė, visa kita – tik spekuliacijos. Tame tarpe ir dvigubos pilietybės draudimas.

Dviguba pilietybė vienu aspektu gali turėti naudą su minuso ženklu. Pavyzdžiui,  prieškaryje lenkai su dviguba pilietybe valstybei būtų tokia pati grėsmė, kaip Antrosios Nepriklausomybės pradžioje dvigubos pilietybės suteikimas rusams. Padniestrė, Gruzija, Donbasas, Krymas įrodė, jog šis saugiklis pilnai pasiteisino. Šiandien tai daugiau politinės higienos reikalas, nors niekas negali paneigti, jog rusai ir prorusiškai nusiteikę ir turėsiantys dvigubą pilietybę nepaprašys Motinos Rusijos juos ginti nuo Lansbergio ir nesvarbu nuo kurio: senelio ar anūko. Šiandien esame NATO nariai, todėl tikimybė būti užpultiems ir neginamiems – sumažėjus. Bet ne iki nulio.

Suteikti galimybę turėti dvigubą pilietybę mūsų tautiečiams ir jų vaikams, išvykusiems laimės ieškoti svetur – geras sprendimas, tik būtina turėti aiškias taisykles UŽ KĄ, KAM ir KOKIU ATVEJU tokią dovaną įteikti. Neesant šių taisyklių, pats balsavimo faktas UŽ ar PRIEŠ yra pigus triukas, paremtas emocijomis.

Kalbant apie šį referendumą, laiko šiek tiek dar yra, gal tokios nuostatos-taisyklės bus parengtos ir priimtos, kurios ir atsakys į klausimus: UŽ KĄ, KAM ir KOKIU ATVEJU,  o tada eikite ir balsuokite. Jei to nebus padaryta, geriau tokiame referendume nedalyvauti.

Kartu paspėliokite, kur pasidės 230 tūkstančių eurų, skirtų jūsų švietimui referendumo klausimais. Gal jums suteiks žinių, kuria ranka mesti balsavimo lapą į balsadėžę: kaire ar dešine?

Mes renkame PREZIDENTĄ

Ingrida ŠIMONYTĖ
Tinkama eiti Prezidento pareigas. Puikiai orentuojasi ekonominiuose klausimuose, turi politinį stuburą, jei išrinksim – tautą atstovaus tinkamai.

Vytenis ANDRIUKAITIS
Tinkamas eiti Prezidento pareigas. Svarbu, jog kartu su Kirkilo komunistais nenuėjo į Grūto parką. Turi patirtį ir supratimą apie valstybę ir jos valdymą

Arvydas JUOZAITIS
Misteris Istorinė Klaida. Tai ne Prezidentas, tai tik abejotinos vertės filosofas, o ir jo deklaruojamas suvokimas apie valstybės valdymą pakankamai miglotas. Bet, jei pasirinksite A. Juozaitį – tai geriau negu M. Puidoką, V. Tomaševskį, N. Puteikį kartu sudėjus

Valentinas MAZURONIS
R. Pakso bendražygis. Daug metų skelbė nušalinto valstybės veikėjo įdėjas, vėliau iš partijos pasitraukė. Bet nuėjo pas trintuką Uspaskichą. Kur jis nueis toliau? Kalbant glaustai, Prezidento pareigoms netinkamas, bet gali eiti Aplinkosaugos ministro pareigas. Tą jis įrodė.

Bankų skandalai ir kandidatų klipai || Laikykitės ten su Andriumi Tapinu

Saulius SKVERNELIS
Jis, dar nebūdamas Prezidentu, žarstė prezidentinę “išmintį“ 2018 sausio mėnesį susirūpinimu gerinti sąntykius su Rusija. Mėgsta atlikti veiksmus, dubliuojančius dabartinę Prezidentę. Gal treniruojasi? Prezidento kėdei – tiesiog nepribrendęs, o ir premiero postas jam per sunkus. Gali būti neblogas vidaus reikalų ministras ar generalinis komisaras.

Gitanas NAUSĖDA
Tinkamas eiti Prezidento pareigas. Pakankamai stiprus ekonominiuose klausimuose, prioritetus valstybės valdyme dėlioja įžvalgiai.

Mindaugas PUIDOKAS
Lengvas nesusipratimas politinėje arenoje, nors mintis dėlioja rišliai. Dėmesio galite nekreipti.

Naglis PUTEIKIS
Vaikinas, kuris šokinėja iš partijos į judėjimus ar vice versa. Mintyse toks pats šokis. Toks “Jumpin’ Jack Flash“ – pagal rollingus. Ilgiau jo pasiklausius, supranti ribotumą, norą kažkam atkeršyti. Aišku viena – tauta jo neišrinkas.

Valdemaras TOMAŠEVSKIS
Koloradinis vyrukas. Žadantis nesąmones daliai rinkėjų, kuriems saldūs kliedesiai labai patrauklūs.

 

O mes pažaiskime rinkimus ir jau dabar balsuokime už patikusį kandidatą.

 

 

Prie ruso buvo geriau. Abejonių analizė.

• Puiki laida! Nors lyginti buvusią sistemą su dabartine yra didelis išškūkis, šioje laidoje buvo atlikta gera analizė ir, kiek įmanoma, parinkti tikslūs palyginimai. Nemanau, kad tai pakeis sakančių, jog prie ruso buvo geriau nuomonę, bet gal susimąstys tie, kurie linksta į jų pusę.

• Patiko laida. Ypatingai skaičiavimai. Mano mama uždirbdavo 120 rublių, ir visą laiką mums pinigų trūkdavo.. Atsimenu sekciją kai gavo, sakė reikėjo baldų kombinate stumdytis ir muštis su kitais pirkėjais. Tas pats su šaldytuvu “Snaigė“, gavom tik su talonu. O mano pirmas mangetofonas – panaši istorija kaip laidoj. Parodysiu šią laidą dėdėms…

• Ačiū partijai,tėvynei už taloną patalynei.Prie ruso buvo geriau tik partiniams ir vagims. Tų kuriems buvo geriau ir paklauskite: kiek pavogdavo. Tiek jiems ir buvo geriau. Juk viskas paprasta. Aš pensijoje.

Tai keletas atsiliepimų po Andriaus Tapino laidos “Prie ruso buvo geriau ir konservuoti ananasai“. Laikykitės ten su Andriumi Tapinu. Beje, tai tikrai laisva ir objektyvi internetinė, žiūrovų remiama televizija. Tokia seniai seniai buvo reikalinga Lietuvai. O laidos tema amžinai lietuviška. Ar tada buvo geriau ar dabar?? Sveiki ir argumentuoti palyginimai su lengva humoro doze – sėkmes laidas net į Kremliaus trolių protą. Nors, jei jie trolina už rusiškus pinigus vargu ar laida tikslą pasieks. Glūkoidai rekomenduoja pažiūrėti patiems ir kaimynui, draugui, draugei parekomenduoti.

O BUVO TAIP…

Ivanas Jakovlevičius mėgo dėvėti dryžuotas kelnes. Bet sykį, tiesa, niekur nebuvo galima gauti dryžuotų kelnių. Ivanas Jakovlevičius ir “Leningradodiežd“ buvo, ir universalinėje, ir prekybos kieme, ir pasaže. Netgi i Ochtą nusitrenkė, bet niekur dryžuotų kelnių nerado. O senosios Ivanas Jakovlevičius kelnės taip susidėvėjo, kad buvo nebeįmanoma jų apsimauti. Ivanas Jakovlevičius lopė jas keletą kartų, bet galiausiai ir tai nepadėjo. Ivanas Jakovlevičius vėl apėjo visas parduotuves ir vėl neradęs dryžuotų kelnių pagaliau nusprendė nusipirkti languotas. Bet languotu kelnių niekur nebuvo.

LAISVĖS TV LAIDOS “PRIE RUSO BUVO GERIAU IR KONSERVUOTI ANANASAI“. LAIKYKITĖS TEN SU ANDRIUMI TAPINU LAIDOS FRAGMENTAS

Tuomet Ivanas Jakovlevičius nusprendė nusipirkti pilkas kelnes, bet pilkų niekur nerado. Niekur nebuvo ir juodu kelnių, tinkančiu Ivano Jakovlevičiaus ūgiui. Tuomet Ivanas Jakovlevičius ėjo pirkti mėlynų kelnių, bet kol ieškojo, visur dingo ir mėlynos ir rudos. Ir štai Ivanas Jakovlevičiui teko pirkti žalias kelnes su geltonais taškučiais. Parduotuvėje Ivanas Jakovlevičius pasirodė, jog kelnės ne itin ryškios spalvos ir geltoni taškučiai visai nerėžia akies. Bet grįžęs namo, Ivanas Jakovlevičius pastebėjo, kad viena klešnė tarsi kilnaus atspalvio, užtat kita tiesiog melsvai žalsva, o geltoni taškeliai švieste šviečia. Ivanas Jakovlevičius pabandė išversti kelnes, bet kitoje pusėje abi kiškos kėsinosi pereiti į geltoną spalvą su žaliais žirniais ir atrodė tikrai linksmai …

Rinkimai 2019. Glūkoidiškos įžvalgos.

Apie komitetininkus

Aksioma: socializmas-liberalizmas-konservatyvizmas. Šimtmečiais pasiteisinęs modelis demokratijos šalyse. Bet pridygo komitetininkų, ir jau po rinkimų susiformuoja kontraversiškos koalicijos. Pavyzdžiui, Anykščiuose prie ėdžių visiškai nesistumdo konservatoriai, darbiečiai, 2 Puteikio komitetininkai, 1 liberalas ir 3 valstiečiai. Taika ir darna stoja dviem atvejais: kai tarp koalicijos partnerių viršpelniai pasidalijami teisingai  arba   partneriai (o stebukle) dori, kompetentingi, darbštūs ir atsidavė tam, kam juos išrinko: gerinti miesto gyvenimą. Dar vienas fenomenas: po rinkimų niekas nevyksta, visi atsipūtę, vėliau jie pradeda tarpusavyje rietis, nes artėja rinkimai. Ir taip kadencija po kadencijos.

Yra lengva politinio autizmo forma, kai negebi kritiškai vertinti  besidauginančių bestuburių darinių: judėjimų ir komitetų, sąmbūrių ir susivienijimų, kurių vėliavose pažadai ir tikslai, primena šviesaus komunistinio rytojaus šūkių ekvilibristiką. Šios rinkiminės grupuotės savyje akumulioja partijų lūzerius ir nepritapėlius, išvytus (iškikintus) iš partijų, narcizus ar susipykusius su teisėtvarka, avantiūristus ir tipus su nuostata – eisiu ir aš, gal išrinks. Nors apie miesto valdymo peripetijas neišmano nei BŪ nei MĖ. Bet veržiasi.

Kai tokie dariniai formuojasi provicijos administraciniuose rinkimuose, labai nuogastauti nereikėtų. Kartais pasitaiko ir pilkų atspalvių. Nebūtinai 50. Ten gali rastis visiškai padorių asmenų-asmenybių, galinčių tinkamai atstovauti rinkėjo interesus. Tik, balsuojant už juos, reikia būti itin atidžiam.  Alytuje galimas teisingas rinkėjo pasirinkimas – Liudo Ramanausko žmona Vilija. Liudas daug prisidėjęs miestui puoselėti kultūrą ir elegantiškai pristatinėti miestą viešuose renginiuose. Jo žmona – verta savo vyro ir turinti galingą vidinį potencialą dalyvauti svarbiuose miestui sprendimuose.

Įdomus egzempliorius iš judėjimų, komitetų, būrelių ir šiaip organų tarpo. Iškarpa iš Laisvės TV laidos. Pažiūrėkite.

Kas yra Lietuvos socdemai

Ištakos – pogrindinė marksistų organizacija 1896. Paskutinės Nepriklausomybės aušroje nuo Kremliaus komunistų atskilo komunistai-pragmatikai ir pasivadino Demokratine Darbo partija. G. Kirkilas, A. Brazauskas, J. Bernatonis, kiti. Jie tiesiog buvo gudresni už Jermalavičių, Kuolelį ar kitus komunizmo idėjų vergus. Jie žaibiškai prisitaikė prie aplinkybių ir, nors kaišiojo pagaliukus į Nepriklausomybės atstatymą, suprato, jog Lietuvoje bus mėgiami (Stokholmo sindromas), bet tuometinių rinkimų fone gali atrodyti skystai.

Ką jie daro? Ogi susiranda socdemus, kuriems nusispjauti su kuo eiti obuoliauti. Kad tik daugiau rinkėjų pritraukti, kad tik daugiau valdžios kabinetų užpildyti. Už tokius socdemus, sudariusius sandorį su komunistais, padorus tautietis neturėjo balsuoti 25 pastaruosius metus, bet balsavo. Ar padorus tautietis galėtų balsuoti už atsiskyrėlius-asketus Kirkilo bebrus šiandien? Na, ne. Padorus tautietis jiems padėkotų už nieko neveikimą ir palinkėtų smagios kelionės į Grūto parką. O štai už G. Palucko socdemus padorus tautietis jau balsuotų. Pastarieji išsigrynino, nors nuopelnas ne jų – bebrai išėjo patys. Jei tikrieji socdemai bebrus būtų išsiviję, padorus tautietis tokiems socdemams pagarbą galėtų reikšti jau atvirai. Tikėtina, ateityje koks nors naujai iškeptas G. Palucko socdemas-meras neskambins socdemui-ministrui ir neprašys “pareguliuoti“ įstatymą. O  A. Sysas nustos dainuoti ilgai trunkančias oratorijas apie progresinius mokesčius. Nors aplamai, socialdemokratų pamatinės idėjos nėra blogis. Svarbu kokie žmonės tas idėjas įgyvendina. Trumpa istorija, galinti rinkėją paskatinti balsuoti už vieną G. Palucko socdemą Henriką Šivoką. Kai pamatinio alytiškio gatvėje 60 metų telkšojo Rusnės pavasarius primenanti bala, miesto valdžiažmogiams tai buvo 50-tos eilės reikaliukas. Jie taip ir pasakė: tokių gatvių Alytuje 50. Bet Henrikui taip neatrodė. Jo pastangų dėka gatvė pasipuošė asfalto danga, lietaus nuotekų surinkimu ir šaligatviais. Paprastai tariant, Henrikas Šivokas padarė laimingais 22 namų 65 gyventojus.

Liberali tragedija

Liberalai. Viskas būtų gerai, jei nebūtų prisitapšnoję. Net apsivalyti laiku nesugebėjo. O šansas buvo. Pamenate, kai A. Guoga buvo jų laikinas vadas ir po skandalo su MG Baltic sakė: mes čia viduje susitvarkysime patys. Bet partijos verchai išeliminavo patį A. Guogą. Taigi apsivalyti laiku nepavyko. Už dabartinius liberalų griuvėsius padorus tautietis bent 10 metų balsuoti neturėtų. Tiek laiko rinkėjo nemalonė turėtų tęstis partijai, atidirbinėjusiai vietinės reikšmės oligarchui. R. Šimašius su A. Armonaite kuria naują darinį, tačiau, kad užsitarnautų bent minimalią padoraus rinkėjo pagarbą, abu turėtų viešai prisiekti, jog su Masiulio šutve ir oligarchais neturėjo jokių sąsajų. Labai tikėtina, jog provincijos liberalai išliko padorūs ir jaučia ribą tarp lobizmo ir bakšišo (10 % atgal derybų partneriui).

Konservatoriai

Jų dalia – kabinti kitų pridegintą košę. Ar tai būtų pasulinė krizė ar vietinių veikėjų neadekvatus elgesys tos  krizės akivaizdoje.  Roterdamo Erasmus universiteto Ekonomikos fakulteto asociacija premjerui Andriui Kubiliui suteikė 2012 m. Pasaulio lyderio apdovanojimą už nuopelnus ekonomikos srityje ir  krizės suvaldymą. Prisiminkime: karavanui ypatingai sunkiai judant teisinga kryptimi, nuolat girdėjosi neveislinių šunėkų amsėjimas. Negi reikėjo elgtis graikiškai, tur būt ne, nes jie dar ir šiandien chroniškai skrepliuoja. Padorus tautietis bent du kandidatus iš konservatorių tarpo tikrai rinktų. Tai Povilas Labukas ir Vytas Jazepčikas. Povilas – jaunas žmogus, trykštantis pozityvia energija ir  atsidavęs miesto reikalų sprendiniams iki panagių. Jo tėvai – miesto šviesuomenės atstovai: mama Dalia gydytoja, tėtis Valdas verslininkas, dar ir melomanas. O Povilo brolis Martynas su grupe virina visiškai priimtiną rock muziką. Vytas Jazepčikas – gydytojas, savivaldybės senbūvis, profis tavo kūno atsatymo reikaluose, pakankamai patyręs ir doras politikas.

KETURIOS PLYTOS IKI KARUSELĖS– MAN GERAI  ||  Vaizdas ir garsas pagaminti  Andriaus Abromavičiaus 3A studijoje || Sumiksavo Garažų Klipai  2015

 

Žaliasis fenomenas

Valstiečiai-žalieji tvirtai sėdi valdžios olimpe, jei dar ir savo (ne Lietuvos) prezidentą turės, gims Baltarusijos ar Rusijos analogas Europos Sąjungoje. Na dar televiziją ir žiniasklaidą reikėtų nuhakinti. Oponentai konservatoriai kažkodėl patogiai tyli, na, kartais garsiai sušnabžda. Tai gal viskas gerai? Kaimynas, mėgstantis valgyti vaistus sako. Mano kasdieniniai, jau treti metai geriami, pabrango dvigubai. Po “reformos”. Kalbi su medikais. Sako – kas čia vyksta, kas čia daros – mirga, marga pionierių skaros. Rokių rezultatų, tik mirguliai. Kai kalbi su varguoliu Maximos priengyje, tas sako: žinai,  kai pradedi po 22 valandos spazmuoti dėl moonshaino trūkumo organizme, no problem, dabar  po 22 valandos yra “taškų”, atidarytų 24 valandas paroje.  Po “reformos” atsirado. Tikri startuoliai.

Partijos, kurioms vietos  Lietuvoje būti neturėtų

Partinis šedevras – R. Pakso ereliai. Tai atvirai antieuropinė, antieurinė ir prorusiška partija. Kuo greičiau ši ir populistų Darbo partijos išdundės į Rytus, kur ir buvo suprojektuotos, tuo Lietuvėlėje gyvensim taikiau, išoriškai saugiau ir vieningiau.  Net ir tuo atveju, kai  primėtys iš helikopterio saldainių – tai Judo grašiai, būkite išdidūs ir sąmoningi piliečiai, nepasiduokite pagundai. O kiek šios partijos po savo sparneliu priglobę Kremliaus trolių ir kitokio brudo. Jų paklausa politiniame gyvenime palaipsniui mažėja ir yra atvirkščiai proporcinga tautos imuninės sistemos tvirtėjimui. Nepraeis ir 10 metų, kai šios partijos atsidurs atliekų deginimo krosnyse. Tokius ir žemėn užkasti būtų prastas sprendimas. Nes neekologiškas.

Artėja Prezidento rinkimai. Ten dar įdomiau. Šalia potencialiai tinkamų pretendentų eiti prezidento pareigas, iš krūmų išlindo ir politiniai vargetos. Šoksim kankaną. Glūkoiduose bus ką paskaityti.

Nepriklausomybės diena su nauju Šekspyro klipu ir intro rinkimams

Tai ne apie paminklą P. Cvirkai, ne apie kitus – vienokius ar kitokius, nes ir ant Petro, ir ant vienokių ar kitokių paminklų balandžiai… (š)dergia; tai – apie paminklą TĖVYNEI, kurios ŠIRDY atsiranda ir ugnija mūsų gyvybė… Taip Albertas “Šekspyras” Antanavičius pristato savo naujausią dainą, skirtą Nepriklausomybės dienai paminėti

ALBERTAS ”ŠEKSPYRAS” ANTANAVIČIUS – PAMINKLAS || garsas – Giedrius Balutis || vaizdas – Garažų Klipai 

Nepriklausomybės diena,  kitaip 1918 metų vasario 16 data mūsų tautai tiek svarbi, jog ją minėti ir švęsti tampa Padoraus Tautiečio prerogatyva. Toks pilietis suvokia: tą dieną priimti sprendimai Lietuvai –  gyvybiškai svarbūs. Svarbesnių ir reikšmingesnių tiesiog nėra. Nebent Žalgirio mūšis, kuris atvėrė galimybę Lietuvai kelis šimtmečius viena ar kita forma neišsitrinti iš politinio Europos žemėlapio.

Nebūtų Vasario 16 – nebūtų ir Kovo 11. Lietuvos teritorija būtų įkorporuota į šiaurės vakarų guberniją Rusijos valstybėje, geriausiu atveju taptų pusiau kolonija, kaip dabar Baltarusija. Bet tokia situacija labai džiugintų šiandieninius sovietmečio aborigenus, vis dar kliedinčius apie sugriautus kolūkius ar pramonę.

Į Vasario 16 ir į artėjančius rinkimus žvelkime Padoraus Tautiečio akimis. Kad žvelgti, būtina nupiešti vidinį Padoraus Tautiečio portretą. Požiūris į du svarbius Lietuvai aspektus. Pavyzdžiui, glūkzauras Virgius Beiša 2004 metais sako: dabar aš sąlyginai ramus – Lietuva NATO ir ES narė, o viduje palaipsniui susitvarkysime. Šiandien tai kertinis požiūris į mūsų valstybę aplamai. Nuo to reikėtų pradėti konstruoti savo suvokimą apie prezidentus, seimūnus, merus ir visą renkamą valdininkiją in corpore.

Toliau.  Padorus Tautietis niekada nebalsuos už  pakelės krūmuose tūnantį politinį narcizą, dažnai populistą ar tautos gelbėtoją (nuo ko?) Tačiau tokie, išdygę iš niekur, sugeba virtuoziškai manipuliuoti plebso jausmais. Paprastuomenė nesunkiai tam pasiduoda, ba: menko išsilavinimo, moka vieną (beveik) užsienio kalbą, todėl pasaulėžiūrą jiems labai sėkmingai formuoja Sankt Peterburgo trolių fabrikas. Jie šventai tiki, kad valdžia kelia atlyginimus, pensijas. Beje, apie pensijas: jas nekelia, o, atsižvelgiant į kainų lygį, tik bando indeksuoti ir dar nesėkmingai.

 

Kai Padorių Tautiečių kritinė masė viršys vidutinį rinkėjų skaičių, Lietuvos valdžiažmogių gretose niekada nematysite tokių “perliukų” kaip Šustauskas ar Gražulis, Paksas ar Uspaskich.

Padorus Tautietis atiduos pirmumą kompetencijai, ne partiškumui. Pavyzdys. Rokas Masiulis, Jaroslav Neverovič, Ingrida Šimonytė, Linas Linkevičius. Šie ministrai, buvę ir esami yra skirtingų partijų (ar nepartiečiai) atstovai, tačiau juos vienija vienas bruožas – kompentencija ir suvokimas tai ką daro.

Padorus Tautietis turi išsiugdęs kur kas jautresnes antenas valdžiažmogių manipuliacijoms su paprastuomene atpažinti. Pavyzdys. Premjeras išsikvietė parduotuvių viršininkus ir barėsi, kad maisto kainos per didelės. Matote, koks aš kietas. Bet nejučiomis parodo, kad dar ir bukas. Savybės kietas ir bukas nėra blogis ir tam tikrose pareigose gali praversti. Paspėliokime kokiose.

Tai tik įžanga rinkimams. O dabar minėkime ir švęskime Nepriklausomybės dieną. Ateikime prie Angelo, susitikime su bendraminčiais, išgerkime po pintą alaus, pažiūrėkime koncertą ar filmą. Pažiūrėkite naujausią Šekspyro klipą. Jis ten – posto viršuje. Dar aplankykite Garažų Klipus mūsų tinklapyje.

Sveikiname su Nepriklausomybės diena. Švęsk linksmai ir vilkis, jog  Lietuva išmoks demokratijos pamokas ir nepraras budrumo tarptautinėje sferoje, mažins valdininkų armiją, mokesčius ir draudimus.

Muzikiniai rezistentai ir garbingi geradariai

Apie muzikos badmetį sovietmečiu rašėme straipsnių serijoje Pirmieji melomanai. Būtinai paskaitykite. Tai bus uvertiūra ir aiškumas šio rašinio kontekstui, kuriam gimti impulsą davė melomanas-veteranas Algirdas Žemaitis. Tai jo idėja paminėti ir prisiminti tuos išeivijos lietuvius, kurie nesavanaudiškai siųsdavo The Beatles, Deep Purple, The Who, Uriah Heep ir galybę kitų grupių ilgai grojančio, 33 apsukų per minutę besisukančio vinilo (Long Play Album) muzika badaujantiems tautiečiams, gyvenusiems šiapus kordono

Jaunimui, gimusiam Rytų Europoje ne laiku, o šviesaus komunizmo kūrimo dešimtmečiais, pažinti pop, rock, jazz ir begalę kitų Laisvajame pasaulyje gyvenusių pilnavertį gyvenimą muzikinių krypčių, virto kova su Sistema. Geriausias dokumentinis pavyzdys – Jannos glūkoidams atsiųstas sovietinė sistemos sudarytas užsienio atlikėjų sąrašas, kurių kūrinių nedera klausytis komunistinį rytojų kuriančiam jaunam žmogui, nes prisiklausęs, dar režimą  sugriaus.

Tuos, kurie apeidavo draudimus ar  pusiau legaliais būdais kaupė vinilo kolekcijas, kažkas pavadino muzikiniais rezistentais, gal net su ironija, bet taiklesnį  pavadinimą  to meto reiškiniui sunku būtų priklijuoti. Gūdus sovietmetis, beje,  kurio dar ir dabar  Lietuvoje dalis žmogelių labai ilgisi, roko muzikos gerbėjams buvo tikras iššūkis. Išgirdai, tarkim, Rolling Stones – Satisfaction per radiją su KGB radio trukdymo stočių keliamais triukšmais, bet kaip miela būtų  „švariai“ tai paklausyti  užsidėjus ant patefono.  Ko norėsi – to negausi. Vinilas patekdavo į Lietuvą dviem keliais. Paštu, kurį cenzūravo KGB ir kartais išimdavo iš siuntinio diskus, lakoniškai  paaiškinę, jog  grupė ar jos kūriniai neatitinka sovietinės visuomenės moralinių normų. Kitas – atveždavo jūreiviai ar patys sovietų nomenklatūrininkai, kuriems visi užsieniai buvo atviri. Paradoksas, bet tai tiesa.

Nuo 1968 iki 1990 į Lietuvą keliavo vinilo plokštelės, kurias siuntė mūsų dėdės, tetos, pusseserės ir pusbroliai gyvenusieji ten, kur protu nesuvokiami draudimai dėl muzikos klausymo negaliojo: Kanadoje ir Jungtinėse Valstijose, Kolumbijoje ir Venesueloje, Ispanijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Gaila, bet pavėlavome viešai prisiminti tuos puikius nesavanaudiškus žmones ir padėkoti jiems čia.  Daugelis jų jau Anapilyje.

Tikimės, jod tokį būdą prisiminimui ir padėkai pareikšti tiems puikiems žmonėms glūkoidų tinklapyje, pasirinks ir daugiau muzikinių rezistentų.

ĮDOMESNI MOMENTAI

Galima teigti, jog vyko kultūriniai mainai. Mes siųsdavome savo giminėms Lietuvos nuotraukų albumus, knygas, kurios rinkdavome pagal vieną kriterijų: turi būti minimaliai prifarširuota sovietine propoganda. Žiauriai sunki užduotis arba neįmanoma. Algirdas pasakoja, kai siųsdavo į Jungtines Valstijas Melodijos firmos lietuviškas plokšteles, ten privaloma tvarka būdavo įtraukta ir pora rusiškų dainų. Giminaičius Amerikoje tai nuoširdžiai stebindavo. Kitas atvejis. Dėdė Zenonas į Dzilbaus prašymą atsiųsti Stevie Wonder reagavo taip: žinai, vaikeli, siunčiu tą juoduką, bet šiaip tai mes čia Amerikoje nelabai žavimės juodukais, mechikonais ir komunistais. Aišku, dėdė tai nesusiejo su muzika, todėl jo ir jo pusserės Donatos Grajauskas dėka, Alytaus melomanai praturtėjo Judas Priest, Alice Cooper, Santana, Elton John, Queen, Rainbow ir begale kitų diskų. Turėjo vargo mūsų giminės dėl The Beatles –  Srg. Pepper’s Lonely Heart Club Band ir Carol King – Tapestry. Kaip rašė Aleksandra Unguraitis iš Karakaso (Venesuela), išniukštinėjau visą valstybės sostinę, kai neradau, parašiau pagalbos laišką draugams į USA. Ten jie, atlikę paiešką, pagaliau surado tuos diskus, persiuntė į Venesuelą, o iš ten jie atkeliavo į pas mus. Reikia nepamiršti, jog mūsų giminaičiai jau tada buvo solidaus amžiaus ir ieškoti visokių hipiškų plokštelių nelabai tiko prie veido. Bet gal taip tik atrodo tik mums, sovietiname narve dešimtmečius laikytiems žmogėnams.

Kai Vytas Galbuogis iš Birutės Antanaitis (Kanada) gavo dovaną Uriah Heep  diską Demonds And Wizards, kukliame provincijos mieste buvo pastebimas sujudimas. Šį albumą, dar užpakuotą mikliai iš Vyto nupirko Alberas “Kobra“ Sakalninkas. Taip būdavo, jei pas kažkurį smogiamoji naujiena, jo namų durys varstomos įkyriai dažnai. Bet Albertas visad visus priimdavo ir atlikdavo ritualą: pagarbiai iš voko išimdavo diską, atsargiai nuleisdavo patefono galvutę ant The Wizard gabalo. Kad pajustumėt tą aurą šiandien, paleiskite būtent The Wizard iš disko “Demons and Wizards“,  Uriah Heep, 1972 metai. Patartina naudoti padorią audio aparatūrą, negailint watų. Tada pakako Simfonia radiolos su AS35 kolonomis.

SIUNTINIAI

Plokštelės iš Vakarų keliavo į Lietuvą supakuotos į gofruotą kartoną.  Algirdas pasakojo, jog  siunčiant kažką iš Lietuvos, reikėdavo sukalti mediną dėžę, į kurią ir buvo sudedamos lauktuvės giminaičiams už Atlanto. Aldona Tamulionis iš Floridos, gavusi tokią dovanėlę, stebėdavosi, jog reikia įvairių įrankių dėžei atidaryti.

Jokia paslaptis , kad vinilas nebuvo vienintelė siunčiama gėrybė. Angliška medžiaga kostiumui, madingi vakarietiški drabužiai, būtinai TIKRI džinsai, batai, kiti atributai okupuotoje Lietuvoje buvo neišpasakytai paklausūs. Kai Dzilbus 1960 metais iš savo dėdės Kęstučio Bulvičiaus (Kolumbija) gavo SPALDING firmos badmintono raketes su plunksniniais kamuoliukais, Lietuvoje tik labai informuoti žmonės žinojo, ką su tomis raketėmis reikia daryti.

SOLIDARUMAS

Kad lietuviai solidarūs, įrodo mūsų giminaičių Vakaruose įvairialypė pagalba mums tada ir dabar. Girdime daugybę faktų, jog šiandien dirbantys Anglijoje, Norvegijoje, Airijoje remia gyvenančius tautiečius Nepriklausomoje Lietuvoje. Tai natūralu ir gerbtina. Jei gali, tai ir padėk. Svarbu ir tai, jog muzikinių rezistentų nebeliko. Bet kokio stiliaus, krypties, žanro, kokybės, pavidalo muziką rasite rimtoje parduotuvėje arba piratų saite, pas kolekcininką- draugą ar nuvykęs į Žalgirio areną gyvai paklausyti. Vidukas sako: ten gera akustika. Ir niekada nevažiuok ko nors klausyti į Siemens Areną – ten vyrauja totalus akustinis chaosas.

ATMINTINĖ

Tikimės, jog tokį būdą prisiminimui ir padėkai pareikšti glūkoidų tinklapyje, pasirinks ir daugiau muzikinių rezistentų.  Atsiųskite nuotrauką (miestą ir šalį) garbingo žmogaus, kuris niekeno neverčiamas, be jokių savanaudiškų paskatų, tiesiog suvokdamas tautiečių būklę tuometinėje Lietuvoje, rėmė mus moraliai, dvasiškai ir materialiai. Tai papildys galeriją, kuri šiandien dar labai kukli.  Vėliau gali būti per vėlu. Kaip minėjome, dauguma tų gerų žmonių jau iškeliavę. Tiems, kurie juos prisimena – jau filmo pabaigos titrai rodomi. O užmiršti – nevalia.

Lietuvai 100. Juozas Bulvičius –mano senelis

BIRUTĖ GAUČIENĖ Lietuvos valstybingumo 100-mečio proga  deklamuoja savo eilėraštį ir sveikina visus teisingus žmones su svarbia Lietuvai švente. Linki kantrybės ir išminties. Valio!

 

Kai tapome NATO ir ES nariais, glūkzauras Virgilijus Beiša 2004 metais Dzilbui sakė: dabar aš ramus, visa kita sutvarkoma. Dzilbus: aš taip džiaugiuosi šiais dviem, be galo svarbiais įvykiais ir, Virgi, visiškai sutinku su Tavimi, tačiau tiems “kitiems“ reikalams, manau,  sutvarkyti prireiks 50 metų, lygiai tiek, kiek buvome okupuoti. Tiek metų prireiks, kol tauta atstatys savo mentalitetą, o piliečio moralinės nuostatos priartės prie  prieškarinės smetoninės Lietuvos lygmens. 2040 metais neliks Lietuvoje vatnykų, runkelių, Kremliaus trolių, uspaschininkų ir paksininkų. Kai tokių nebus, niekas nerinks įvairių šustauskų ar gražulių. Tauta pasveiks.  Sveika tauta rinks teisingai mąstančius politikus, sugebančius vairuoti kraštą link giluminių europinių vertybių. Šiandien turime Laisvę ir Nepriklausomybę – tai, ką privalu  saugoti ir branginti, bet “kiti“ reikaliukai dar plaukioja vėjyje. Iki apsivalymo liko 22 metai. Būkime kantrūs, sumanūs ir susikaupę. 

Vasario 16-toji – tinkama proga prisiminti prieškario Lietuvos garbingus žmones. Besikapstydamas po savo genealoginio medžio archyvus, Dzilbus randa straipsnį apie savo senelį, jį pažinojusio amžininko rašytą.

VLADAS  ŽEMAITIS

Tuomet gyvenau Vilniaus gatvės galugatvyje, netoli išvaizdaus Bulvičių namo. Juozas Bulvičius – Lietuvos knygnešys, Tėvynei nusipelnęs, labai nuoširdus. Nors ir labai turtingas, valdė Simanėliškių dvarą, turėjo, kiek pamenu, gal net pagrindinį akcijų paketą Marijampolės cukraus fabrike, tačiau mėgdavo bendrauti su paprastais ir neturtingais žmonėmis. Dažnai sakydavo žmogų ne plunksnos puošia, bet darbai, santūrumas, meilė artimui. Bulvičiai buvo religingi žmonės. Kalėdodami Vilniaus gatvėje kunigai visuomet Bulvičynėje vakarieniaudavo. Jo žmona labai dažnai mane pakviesdavo tai gatvę nušluoti, tai kokį darbą atlikti. Už paslaugas dosniai atsilygindavo. Tačiau labiausiai stebindavo Bulvičiaus maudymasis eketėje. Netoli Bulvičių daržo tekėjo vandeningas Vilkaujos upelis, šiandien grioveliu tapęs. Anuomet pilnas gilynių. Kunigai, dalį upelio aptvėrę aklina tvora, maudyklę įsirengė. Bulvičius, palikęs ant ledo kailinius, nuogas panirdavo į prakirstą eketę. Joje maudydavosi. Smalsius vaikus net šiurpas krėsdavo. O turtuolis, nekreipdamas į juos dėmesio, lėtai eketėje maudydavosi. Tada nesupratau, kodėl toks turtingas žmogus, kurio namuose buvo vonia, drąsiai lysdavo į ledinį vandenį. Tiktai vėliau sužinojau – jo širdelė negalavo…

Bulvičius mėgo humorą. Retkarčiais, su kairiųjų pažiūrų kaimynais, gyvenančiais Vilniaus gatvėje, juokais pasiginčydavo: kaimyne, kiek žinau, esi buvęs Rusijoje. Kovojai raudonųjų pusėje. Aš – kaptalistas, nepykstu. Tavo vienoki įsitikinimai, mano kitoki. Tiktai kvailiai dėl politikos pykstasi, juk visi esame lietuviai… Jam atsakydavo: tave pirmajį nušaučiau, jeigu tarybų valdžia sugrižtų [turima galvoje 1917-1919 metai – gluk.pastaba]. Bulvičius kvatodavo: netikiu, jog šautum. Esi neblogas kaimynas…

Kuomet rusai užėmė Vilnių, vėliau jį sugrąžino Lietuvai, Bulvičius nujautė: “Negerai viskas klostosi. Rusai ne gera valia Lietuvai “padovanojo“ sostinę“. Pergyveno. Rūpesčiai dar labiau alino nesveiką širdį. Vilniaus gatvės gyventojai vis rečiau matydavo buvusi knygnešį. Bulvičius mirė okupacijos išvakarėse, dar laisvoje Lietuvoje… Buvęs Lietuvos knygnešys vertas šviesaus atminimo. Vikaviškio ar gretimų rajonų žmonės, kurie geriau pažinojo Bulvičių, galėtų parašyti “Sūduvos kraštui“. Jo dukros, kiek teko girdėti, pasitraukė į Ameriką. Sūnus, tarnavęs Lietuvos kariuomenėje, nespėjo i Vakarus pasitraukti. Retkarčiais aplankydamas tėviškės sodą, stabteliu ties nugriautu Bulvičių namu. Net pamatai baigiami išardyti…

 

Dzilbaus seneliai, mama, dėdės ir tetos arba visa Bulvičių  šeima 1938.  Vilkaviškis. Iš Kauno atostogų parvykusios studentės: Gražina (būsima Dzilbaus mama gydytoja-odontologė) ir būsima pedagogė Birutė (vėliau: tremtis Sibire, 1967 emigravo į Kanadą),  Kęstutis – Paryžiaus Sorbonos universiteto absolventas, Kauno Pieno centro direktorius –  po karo pasitraukė į Kolumbiją, karo aviacijos kapitonas Albinas – žuvo pirmomis karo dienomis, palaidotas Kauno Panemunės kapinėse, generalinio štabo majoras Vytautas – vėliau raudonųjų “išlaisvintojų“ nukankintas ir Gorkio kalėjime sušaudytas, jaunėlės: Danutė (emigravo į Kanadą) ir Aldona (visą laiką gyveno Kaune, Dainos gatvėje, pažinojo “Gintarėlius“, nes dirbo jų mokyklos bibliotekoje). Centre –  Suvalkijos ūkininkų sąjungos pirmininkas, knygnešys JUOZAS BULVIČIUS su žmona Konstancija. Po trejų metų iš Rytų atsibastę raudonieji vandalai  sujaukė šios laimingos šeimos gyvenimą.

Daugiau Vasario 16-tosios  temų glūkoiduose:
> DATOS IR ŽMONĖS (apie majorą Vytautą Bulvičių išsamiai)
> TERMINAI IR LIKIMAI (VISKAS LABAI PAPRASTA)  (rasite kaip menami Dzilbaus draugai jį vadino komunistu)

 

Fotopasakojimas apie Punską – lietuvių citadelę Lenkijoje

Kai Stalinas, išgėręs čiačios brėžė Sovietų Sąjungos – Lenkijos sieną, tūkstančiai lietuvių liko Lenkijoje. Kartais siena ėjo per kiemą: troba Lenkijoje, ūkinis pastatas Lietuvoje. Jei anūkė svečiavosi pas močiutę, tai po sienų perbraižymo ir liko Lenkijoje, tėvai Lietuvoje.
Kaip šiandien gyvena tie atskirtieji? Punsko lietuviai susitvarkę geriau negu Lietuvos Daugai ar Simnas. Punskiečiai geriau susitvarkę negu panašaus dydžio grynai lenkiškas miestelio analogas Lenkijoje. Todėl, kad miestelio bendruomenė ir valdžia sugeba iš Lenkijos vyriausybės išprašyti pinigėlių infrastruktūrai plėsti ir gerinti. Ir ta Lenkijos valdžia tautinei lietuvių mažumai atriekia pakankamai. Ten niekam nekelia psichozės dėl “Ū“ ar “Ą“ lietuviškuose mokyklų, gatvių ar kitų informacinių užrašų tekstuose.
Fotopasakojimas apie Punską – lietuvių citadelę Lenkijoje

Kaip mūsų saugumas susijęs su Brexit, D. Trumpu ir R. Karbauskiu

 

baneris-new-year

Prisipažinkite: išgąsdino, nustebino, nuvylė ar nudžiugino Brexit, D. Trumpas ir R. Karbauskis? Visus juos vienija rūpestis sava šalimi ir deklaruojamos pastangos realizuoti tai kitaip, nei jų pirmtakiai darė. Šiame kontekste saugaus išgyvenimo užtikrinimas Lietuvai – bene svarbiausias. Ar D. Trumpo nuostata neremti tų NATO narių, kurie dešimtmečiais nesusimoka sutartos mokesčio dalies, yra įdinga, išgalvota, įžūli? Tai kad ne. Ši, dabar jau išrinktojo JAV prezidento išsakyta nuostata, yra absoliučiai teisinga. Kiek galima joti ant amerikiečių mokesčių mokėtojų pinigų. Savo sauga, pirmiausia rūpinamės patys, glaudžiai bendradarbiaudami su sąjugininkais. Šis perspėjimas – savalaikis, todėl nepaprastai svarbus. Iš R. Karbauskio saugos srityje reikėtų tikėtis, jog jis nedarys reveransų agresyviam kaimynui iš Rytų ir tai jau būtų pakankamai neblogai.

Laisvas darbo rankų judėjimas Europoje nepatiko britams, o nelegalūs migrantai –  amerikiečiams. Dzilbaus dėdės Zenono, gyvenančio JAV 60 metų patirtis sako: kai tik šalia apsigyvena puertorikai, mechikonai ar juodukai, reikia ieškotis kitos gyvenamosios vietos. Europiečiams nepatinka 8 iš dešimties nelegaliai atvykusių iš Artimųjų Rytų ir Afrikos, nes tik 2 atvykėliai iš dešimties tikri nelaimėliai. Kitų troškulys apsigyventi šiltnamio sąlygomis Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje ar Švedijoje – tiesiog neišmatuojamas. Todėl ir traukia ordos į Senajį žemyną. Kaip prieš 2000 metų į Romos valstybę. Kai romėnai ištižo, barbarams tapo lengvu grobiu. Europa – miegančioji gražuolė, A. Merkel lūpomis dar paragina: važiuokite, mes laukiame jūsų. Vengrai pastatė sieną, D. Trumpas taip pat žada. Sienos visais laikais turėjo prasmę nors ir ne amžiną. Kinai pastatė 9000 km ilgio savo Didžiąją Sieną, kad apsisaugoti nuo panašių tipų ir keletą šimtmečių ji gelbėjo. Kai savo protu, darbu ir išmone Singapūras ir Malaizija sukūrė savo gerbūvį, ten taip par veržiasi lengvo gyvenimo ieškotojai. Pasienio tarnybos jų pirogas nutempia atgal į neutralius vandenis ir palieka. Žiauru? Gali būti.

Fizinės sienos prasmė šiandien labai laikina. Apsisaugoti nuo pamišusių komunizmo apologetų šiaurinėje Korėjoje ar naujųjų kūjo ir pjautuvo imperinių siekių, žmonija  gali tik raketiniais skydais  ir kosminėmis gynybos sistemomis.

Pasižiūrėkite kaip migrantą vėžį priima senbūvis vėžlys. Prieš keletą metų nufilmavau. Tada aktualu dar nebuvo. Vaikams, davatkoms ir puritonams geriau nežiūrėti

 

Kodėl palaikome Andrių Jučą?

Glūkoiduose skelbiamas rinkimų apklausos lapas sufleruoja, jog didesnio palaikymo nusipelnė Tėvynės Sąjunga-Krikščionys Demokratai. Šia politinę partiją atstovauti Seime pasiryžęs ANDRIUS JUČAS. Glūkoidai palaiko šį kandidatą.

jucas_crop_cr

Andriau, kai jau tapsi Seimo nariu, įpareigojame per 4 metus Tave atlikti tris darbus:

< Pasiekti, jog iš Lietuvos nebėgtų pasaulinio lygmens ekonominiai dariniai, kaip Coca Cola, Estrella, o atvirkščiai, ateitų: Intel, BMW, Apple ar panašios kompanijos.

< Smulkiam verslui ir tik startavusiems – jokių mokesčių pirmuosius 5 metus. Dar 5 metus – pusę to, kas yra šiandien.

< Negailestingą karą korupcijai. Kadangi konservatoriai per pastarąjį dešimtmetį mažiausiai prisitapšnojo, jie turi moralinę teisę tai daryti.

Andriau, prisidėk ir būk šių idėjų realizavimo smaigalyje. To nuoširdžiai linki TAVE palikantys

Glūkoidų ir tinklapio skaitytojų balsavimo rezultatai, kuriais vadovaujantis skelbiame šį postą:

BALASVIMO REZULTATAI

Savo pasirinkimą galite dar skelbti čia.

 

Jaunasis politikas kelia atlyginimus

Svarbi informacija apie tai, ko nereikėtų daryti. Jaunasis politikas Andrius Jučas startuoja savo karjerą, pateikdamas idėją, kaip nustatyti privalomas sąlygas Savivaldybės ir jai pavaldžių įstaigų skelbiamuose viešuosiuose pirkimuose, kurios įpareigotų viešus pirkimus laimėjusias įmones oficialiai mokėti ne mažesnį atlyginimą nei buvo nustatyta viešojo pirkimo sąlygų sutarties projekte.

Ką slepia ir ką išryškina toks siūlymas?

PATIRTIS IR FAKTAI.  Andrius baksnoja į skandinavus: taip daro jie, nors skandinavų atlyginimai visiškai nekelia problemų pirkimo konkursų organizatoriams, jie, įvesdami pataisas įstatymuose, koncentruojasi į darbų kokybės užtikrinimą ir skaidrumą. Šie du komponentai yra kertinės temos tobulinant  Švedijos Karalystės  pirkimų įstatymą. Dar Andrius rodo į Vilniaus savivaldybę, bet jie JAU nusvilo nuo tokio eksperimento.

LOBIZMAS. Su tokia Andriaus nuostata sutinka didžiosios su statyba susijusios įmonės. Kodėl nesutikti,  jei A. Jučas dar siūlo bonusą: „įstatymiškai“ eliminuoti mažuosius konkurentus. Toks, visiškai nepridengtas lobizmas, garbės jaunajam politikui nepadarys. Lobizmas nėra blogis, tačiau užsiimti šia veikla reikia subtiliai ir išmaniai.

ĮSTATYMŲ KARAI. Bus pažeistas įstatymų viršenybės principas. Negali savivaldybės priimtos žaidimo taisyklės prieštarauti valstybėje galiojančioms. Laukime teismų maratonų. Laimi advokatai, konsultantai, kiti susinteresuoti užsidirbti iš teismo procesų. Gal tai dar viena lobizmo apraiška?

POPULIZMAS. Darbdavys priverstas mokėti darbuotojui didesnį atlyginimą. Na tiesiog fantastika. Įstatyme įkorporuoji abrakadabra ir atlyginimai pakyla. Šiaurės Korėjoje, Kuboje dar Venesueloje tai norma. Bet Venesuelos piliečiai jau važiuoja į kaimyninę Kolumbiją makaronų pirkti. Jei jaunasis politikas pasidomėtų, kodėl mažieji verslininkai ne visad išgali mokėti deramus atlyginimus savo darbuotojams, tai suvoktų, jog mokestinė našta pradedantiems yra nepakeliama. Jis, turbūt, girdėjo, jog, norint judėti priekin, reikia investicijų. Jis galbūt, girdėjo, jog mažieji verslininkai ir jų komandos tam tikrą laiką dirba be atlyginimo, nes tiki, kad tikslus tikrai pasieks vėliau. Dar, šie mažieji verslininkai tiki, jog Alytaus Savivadybės tarybos nariai išliks ištikimi blaivaus, pasverto proto padiktuotai išvadai, kuri sako:

  • Nenorime, jog brangtų Savivaldybės perkami darbai ir paslaugos
  • Nenorime eliminuoti mažųjų verslininkų iš rinkos
  • Nenorime teismų maratonų
  • Nenorime priimti nerimtų nuostatų, nes esame tarybos nariai, o ne kokio nors TV šou dalyviai

Andriui linkime sėkmės Seimo rinkimuose, gal šaltas dušas bus naudingas ateities idėjų generavimui. Jauni žmonės lems mūsų ateitį. Tik nieko nedarantys neklysta. Tai ne minusas. Tai tiesiog pamoka, kai ją suvoki.

Partijos, mažiausiai kenkiančios Lietuvai

Glūkoiduose politikuojame retai: kai renkame Prezidentą, Seimą ar apžvelgiame savivaldybių rinkimus. Vaikai suvokia pasaulį nuoširdžiai ir savo kalba. Vaizdelis iš glūkoidų pasaulio. Vidmos sūnus keturmetisTomukas, kažkada nuvežtas prie Baltijos, konstatavo: tėte, žiūrėk kokia didelė krūva vandens. Arba tokio pat amžiaus Aidukas, pamatęs lojantį keturkojį, sakė: šuo išskėtė galvą. Jei mes, suaugėliai, išmoktume kandidatų į valdžią pažadų tiradas lyginti su jų nuveiktais darbais, taip kaip vaikai sugeba pažinti ir apibūdinti savo pasaulį, į valdžią prasmuktų ženkliai mažiau blogio. Tik reikia atjungti emocijas, simpatijas-antipatijas, aktyvuoti analitinį mąstymą ir pirmyn.

Už ką balsuosime, provincialiai slepiame nuo draugų, bendradarbių ir tuo skiriamės nuo amerikiečių. Ši anketa yra anoniminė, todėl galite drąsiai balsuoti už jums patinkančią partiją. Antras tikslas: sužinoti, koks kontingentas lankosi glūkoidų puslapyje, kokias politines kryptis atstovauja ir tai yra įdomu mums patiems. Drąsiai spauskite šalia jums patinkančios partijos, toliau: apačioje paspauskite VOTE (balsuoju). Jei norite pamatyti rezultatus, spauskite View Results (pamatyti rezultatus). Sėkmės.

Opozicija

Taigi, kurios partijos mažiausiai kenksmingos Lietuvai? Viena iš keleto –  Liberalų Sąjūdis, bet misteris Šimtas Tūkstančių prisitapšnojo, kaip kažkada Kremliaus garbintojas R. Paksas ar beveik 10 metų teisėsaugą maustęs V. Uspaskichas su savo sėbrais. Iki aferos, buvo patikimiausių Lietuvai partijų sąraše, bet mes, rinkėjai, kaip kokie krepšinio treneriai juos turime pasodinti ant atsarginių suolelio ir iki pat varžybų pabaigos. Kad pamąstytų, jog tarnauti reikia Lietuvai, o ne kažkokiam koncernui. Tiesiog: draugas-ne draugas – lipk iš grūšios. Paprastame gyvenime taip elgtis būtų nesąžininga: reikia mokėti suprasti, atjausti ir atleisti. Politikoje – jokių nuolaidų. Kitaip liksime Europos autsaideriais neribotą laiką. Liberalų sąjūdis iki to nelemto įvykio buvo viena iš mažiausiai Lietuvai kenkiančių partijų.

Konservatorių dalia paskutinį dešimtmetį – vadovauti paradui tada, kai sunkiausia. Tai krizė Rusijoje, tai pasaulinė. Ir priimti nepopuliarius sprendimus, ko niekas nemėgsta. Ketveri metai opozicijoje juos pakeitė iš vidaus. Jauni žmonės po truputėlį perima valdžią, ir tai partiją daro atviresnę naujovėm, pažangai ir suteikia veiklumo. Viena iš mažiausiai galinčių pakenkti Lietuvai partija. Be to, jos nariai ir rėmėjai tikrai neišeitų su gėlėmis pasitikti rusų tankų, jei taip įvyktų.

Pozicija

Pokrizinis laikotarpis socdemams buvo palankus snūduriuoti: ekonomika ir be jų (tik netrukdykite) palengva atsigavo.  Įrodė, jog valdyti procesus telefoninės teisės formomis nepamiršta. Tai jie sėkmingai taikė dar sovietmečiu. Taigi, šiais laikais Druskininkų meras skambina draugeliui ministrui, būk geras, „pakraipyk“ tą įstatymą, kad galėčiau čia dvarelį įteisinti ir daryk greitai … Jie turėtų rausti iš gėdos, laikydami savo gretose tokį ministrą, kuris dar būdamas sveikatos šefu, pripirko brangios chirurginės įrangos, kurios naudojimas išskirtinai ribotas. Arba pripirkti kūno temperatūros matavimo termometrų su Farenheito skale. Išskirtinis debilumas. Šiandien Juozas Olekas, tik jau vadovaujantis ministerijai, kuri rūpinasi mūsų saugumu, sugeba pripirkti žiauriai brangių šaukštų ir šakučių. Viešųjų pirkimų nerašyta taisyklė sako: 8 – 10 % sandėrio vertės atitenka derybų partneriui. „Taisyklė“ pamąstymui. Šis ponas atsakomybės neprisiima. Tai tas pats, kaip prikakoti prie kaimyno durų, paspausti skambutį ir dar paprašyti popieriuko. Tai įžūlumo viršūnė. Panašiai elgiasi ir V. Baltraitienė, J. Milius (abu Darbo partija). Tačiau socdemai turi gražų, sektiną pavyzdį. Kai kažkada V. Andriukaičiui buvo mestas  šešėlis, jis sustabdė, atsisakė visų valstybinių įgaliojimų iki bus išsiaiškinta, kas čia vyksta. Šurmuliui nurimus, jis, pakelta galva, grįžo į darbą.

Socdemams vadovaujant,  ekonominiai migrantai iš Lietuvos kaip važiavo taip ir važiuoja. Dabar pradėjo važiuoti ne koks Džono Smito batų užtrauktukų fabrikėlis, o gigantai: Coca cola, Estrella, bankai. Tai jau katastrofa. Kaip tada suprasti migreną keliančias rinkimines maldas: pritraukti investicijas, sudaryti sąlygas verslui??? Airija atsisakė 13 milijardų eurų mokesčių, kad pritraukti pasaulinį investuotoją į savo šalį, Lietuvoje sąlygos verčia jau esančius dingti ir įsikurti šalyse, kur ekonominis mąstymas ir matymas nesutrikę.

Jauniems verslininkams ir aplamai mažiesiems kybo dilema: vegetuoju ir bankrutuoju ARBA rizikuoju ir apgaudinėju. Sąlygos kurti jaunam verslą, apgailėtinos. Čia siaubingi mokesčiai smulkiam verslui. Kai viską sudedi, gauni rezultatą, sakantį jog turi atiduoti daugiau nei 50 proc savo. Už ką mokėti atlyginimus, už ką investuoti???  Tokia mokesčių sistema. Ir šiame fone socdemas A. Sysas 20 metų suokia apie progresinius mokesčius. Jis nori skalpuoti kelis šimtus daug uždirbančių žmonių, atseit, taip švedai daro. Šiam politiniam spekuliantui norisi pasakyti, jog pirma reikia sukurti gėrį ir tik tada jį parceliuoti. Giliai įsiminė epizodas Švedijoje 1994 metais, kai ten lankiausi  darbo reikalais. Sėdžiu su kolega kauniečiu Vytu naktinbaryje Noršiopinge ir, jau gerokai po vidurnakčio, greta atsisėda šeima, išsikalbam. Jie tik ką parskrido iš kito Pasaulio krašto ir užėjo vėlyvos vakarienės. Tai vienas tų švedų, kuris dėl jau švediško Syso progresinių mokesčių buvo priverstas savo arabų grynakraujų, andalūzų, fryzų žirgų veisimo  fermas iškelti į Pietų Afrikos Respubliką. Jis net sakė, galiu atsinešti didelę skrybėlę, bet netilps praeiti pro šio baro duris – tokia ji didelė.  Ši didelė skrybėlė, tai aliuzija į mokesčio dydį, kuris netelpa į ekonominio padorumo kontekstą. Per rinkimus laikykitės nuošaliau nuo įvairių sysų, kurie propoguoja progresinius mokesčius. Atminkite, jog mūsų turtingieji JAU DABAR moka tokius mokesčius, apie kuriuos didžioji dauguma tautiečių ir sapnuose neišvys. Verdiktas socdemams: nei kenkia nei padeda.

Dar viena pozicijos partija, atvirai antieuropinė, prorusiška, prisitapšnojus iki ausų – Tvarkos ir Teisingumo. Kuo greičiau ši partija išnyks iš politinio horizonto, tuo lengviau kvėpuosime. Politinio zombio vadovaujama partija per ketverius metus nieko apčiuopiamo nenuveikę, nebent nepaliaujamai save garsinanti korupcijos skandalais „Pirk dramblį“,  „Praktiškus žmones renkasi „Norfa“. Laikykitės šūvio atstumu atokiau nuo šios partijos.

Rinkėjai

Mes, rinkėjai galime atverti ar uždaryti kelią besiveržiantiems į Seimą. Elkimės, pavyzdžiui, taip: jei pasirinksite socdemus, neduokite nė vieno taško tokiam ponui A. Olekui. Už “nuopelnus“, kuriuos jau žinote. Jei balsuosite už konservatorius, drąsiai stumkite į sąrašo priekį Andrių Jučą. Tai energijos ir pažangių minčių pilnas jaunas gabus žmogus. Jei pasirinksite darbiečius – dabartinis jų vadas V. Mazuronis turi būti būti pirmuoju. To vertas dėl kelių priežasčių: pabėgo iš skandalais prisotintos Tvarkos ir Teisingumo partijos, nes protingi, mąstantys ir galintys dirbti tautos labui ten ir neturėtų likti. Kai dirbo Aplinkosaugos ministru, blykstelėjo veiklumu ir kompetencija.

Taigi principas toks: prisitapšnojusiems neskiriate nė vieno taško, gabius, jaunus, rišliai kalbančius, perspektyvius – į sąrašo viršų. Venkite tuščiai švaistyti SAVO balsus už mikroskopines, vieno tikslo, vieno žmogelio darinius, pasivadinusius partijomis. Vėl pavyzdys: Antikorupcinė koalicija. Taip, mes visi mūru prieš korupciją, bet, pardon, tuo užsiima STT, prokuratūra ir įžvalgūs piliečiai. Arba Ostapas Benderis, kitaip A. Zuokas. Tipažas žmogaus, kuris, būdamas valdžioje sugeba ir tautai ir sau vienodai sėkmingai priveikti. Tiesiog aferų genijus, tą įvertino teismai. Vėl labai aktyviai ir išmaniai meilinasi lengvatikiams.

L. Balsio aplinkosaugininkai. Juk ir arkliui aišku, jog planetos tarša ir žmogaus kvailumas yra dvi didžiausios grėsmės žmonijai. Bet dėl to kurti partiją? Tokios partijėlės yra bedantės ir neįgalios ir rinkimų sąraše tokių bent dešimt-dvylika. Joms tiesiog neeikvokite laiko, jos niekada nieko nenuveikė, tik drumstė vandenėlį ir bandė į save fokusuoti JŪSŲ dėmasį. Tiesiog demokratijos apraiška ir nieko daugiau.

Mėgstantys eksperimentuoti, basuos už ateivius iš kaimo arba R. Karbauskio valstiečius. Tik būkite atsargūs, prisiminkite šoumenų partiją, Šustausko fenomeną, į nežinią nugrimzdusią A. Paulausko Naująją Sąjungą (Nusipelnėme gyventi geriau) ar kitas, jau dūlančias politiniame kapinyne. Ramūno biznio planą reikėtų vertinti rezervuotai ir nepamiršti, jog staiga „ant šakių“ iškeltas veikėjas, prabėgus trumpam laikui, jį palaikiusius rinkėjus nuvilia.

Kaip ir pašalintojo prezidento ar violetinės tetos atveju – atsiras naujo vado ieškanti kvailių minia ir sena viltis, kad kažkas kitas pasirūpins jų duona ir žaidimais. Būkite toje minioje, bet nepasiduokite tos minios įtakai. Taip sakė Seneka.

Eikite ir balsuokite! Taip sako glūkoidai.