Vytauto Stanevičius foto reportažas Į RYGĄ, Į RYGĄ…

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Oi, kur reiks tuos diedus dėt?
Oi, kur reiks tuos diedus dėt?
Į Rygą, į Rygą, į tabokos fabriką.
Į Rygą, į Rygą, į tabokos fabriką.

Tai linksmos SADŪNŲ dainelės žodžiai, kurie pritiko ir man, nors nei rūkau, nei ką ir važiavau ne į tabokos fabriką, bet į futbolą. O iki tol spėjau Rygos centre pamatyti originalią ekspoziciją su lokiais. Parodą Latvijos žmonėms padovanojo menininkai iš Berlyno. Kaip žinome, lokys yra laisvos ir demokratiškos Vokietijos simbolis. Apkeliavusi Hong Kongą, Stambulą, Kairą, Jeruzalę, Rio de Žaneirą, Buenos Aires, Havaną, Varšuvą, Helsinkį ir kitus pasaulio miestus spalvingi lokiai Rygoje svečiuosis iki rugpjūčio 22 d. Gražuoliai lokiai simbolizuoja 140 pasaulio valstybių ir tarsi kviečia gyventi taikoje, darnoje bei draugystėje.

Tad glūkoidų mergos, bernai, bobos su diedais, keliaukit mano lokio pėdomis į Rygą, į Rygą pamatyti parodą

Riga BEARS. 2018 || Vytautas Stanevičius || Garažų Klipai 2018

Karštuma-šaltumai

ALVYDAS A. JEGELEVIČIUS

Pakumpusi senukė eina, bara šitą vasarą ir Dzievulį, aktyviai mojuoja diriguoja savo bloznom rankutėm ir laiko stipriai savo taktą, melodeklamuoja kažką niurnėdama panosėj, kuria savo mantras – mur mur, mar mar, dar dar, bar bar – ir mina savo taką, muša savo taktą su savo muzika ir vis kartoja savo poterius-mantras…

Nu jir kam tu, Dzievuli, užleidai tokį karštumą, kad net dusas ima – nėr kuom kvėpuot, o žolukės ir gėlukės kokios – užtroškį ir nudegį – pažiūrėk ir pasigailėk, o paukštukai taigi balukių neranda, ba nėra ir va – tik plunksnukės tų paukštukų guli, ba skruzdės su kitais vabalukais jau iš jų atsigėrė, gal dar ir vanagucis kokis…

Tai ką dartės pasakysi, Dzievuli?.. Gal jau gana, pagailėk tu savo sukurtos žemelės jir savo vaikelių, kad tik nenusbaigtų šventa gyvastis mūsų žemelėj ir nepavirstų viskas juodom pieskom…

Bet vos tik kiek atšalo oras ir vėl pakumpusi senukė eina, mina savo taką, kala taktą, mojuoja diriguoja rankelėm ir vis bara Dzievulį, ir kartoja savo poterius-mantras…

Nu jir kam tu, Dzievuli, taip greitai mus atšaldei, kad net drebas ima – nėr kaulam oro anei šilumos, tik diegliai ir tas nesbaigiantis maudulys strėnose, sąnariuose…

Gal jau gana, pasigailėk tu savo žmonelių an šito svieto, katrie tavo žemelę purena drabnom rankelėm ir kasdien kartoja tavo vardą…

O bažnyčios stovi kaip įkaltos ir nekruta, nekruta visai. Ar jos girdi ką, ar negirdi?..

Tik jų varpai naktį atsikabina ir dangun nuskrieja pas Dzievulį. O jis cinksina sau, groja varpais, žaidžia spindulukais, su žvaigždukėm šoka pagal tos senukės muziką ir taktą, ale paryčiui, dar gerokai prieš gaidžius, varpai tie vėlei sukrenta sugrįžta atgalios ir pasikabina bokštų celėse, lyg niekur nieko čia nebuvo neįvyko…

O pakumpusi senukė vėlei mina savo taką, kala taktą, mojuoja diriguoja tom bloznom savo rankelėm, murmuliuoja panosėj savo mantras-poterius ir vis bara bara tą Dzievulį – nu jir kam, nu jir kam tu, Dzievuli, nu jir kam tu šitep…

…O kas Jus praminė „Šekspyru“?

VYTAUTAS STANEVIČIUS

PIRMAS ĮVYKIS

Įsibėgėja visų ilgai lauktoji, bet taip greit pralekianti žalioji vasara. „Lenktyniauju“ ir aš su ja. Kol finišo juostelės nematyti, stengiuosi palaikyti tempą. Vasaros pasiūlyta sparta, jau nuo pat starto aukšta, tačiau laikausi žingsnis žingsnin, kaip ir „senais gerais laikais“. Renginys veja renginį. Koncertai, parodos, gimtadieniai, šventės, kelionės, atlaidai, susitikimai… Tačiau laukiamiausias įvykis (man) šią vasarą… pasaulio futbolo čempionatas. Rašau tai drąsiai, gal net per drąsiai, bet toks esu ne vienas ir pritariančių čia, glūkoiduose, taip pat netrūks. Komentaruose pasiruošęs išklausyti kiekvieną, o dar geriau – prie Glūko.
Taip, taip, susitikimas prie Glūko liepos pirmą savaitgalį irgi turi savo reikšmingą ir nepajudinamą vietą glūkoidų reitinguose. Pirmas liepos savaitgalis – susitikimas prie GLŪKO ir TAŠKAS. GLŪKOIDUI – ŠVENTA.
Šiandien dar tik birželis, kuris jau pasiūlė ir vykdo savo programą. Prieš keletą dienų vykęs glūkoido Jegelės poezijos knygos „Eilės iš eilės“ pristatymas buvo tarsi pirmasis ratas šioje vasariškoje karuselėje. Jau visai nedaug beliko ir iki Alytaus miesto gimtadienio…

Jaunųjų muzikantų forumo fotoreportažą, autorius Vytautas “San Simnas“ Stanevičius, rasite fotogaleroje :

Tarp šių glūkoidams svarbių įvykių įsipaišė kuklus, bet labai šiltas ir malonus pasimatymas Alytaus muzikos mokykloje. Alytiškiai muzikos pedagogai pakvietė į svečius „Šekspyrą“ (Albertą Antanavičių) į ten prasidėjusią jaunųjų muzikantų vasaros stovyklą. Patyręs bardas puikiai žinojo, kas domina mažuosius, kad bendravimas virstų švente. Tam pasitarnavo ir puikiai parengtas repertuaras. Vaikučiai, jų pedagogai su svečiu, jaukiai įsitaisę ant šalia mokyklos žaliuojančios pievelės, negailėjo vienas kitam abipusių katučių, nors dainavo tik vienas iš jų – „Šekspyras“. Neatsispyrė jo balso ir dainų žodžių magijai pro šalį Kurorto gatve ėjusios moterys, stabtelėjusios, kaip joms atrodė, trumpam, bet taip ir išklausiusios viską nuo pradžių iki paskutinio akordo. Juk viskas iš širdies į širdį. Pauzėse tarp dainų svečias neturėjo atokvėpio, nes žingeidūs vaikai beklausinėdami stengėsi sužinoti viską apie šį įdomų dėdę. Vienos pertraukėlės metu linksma trimitininkė leido man pasijusti laimingu Louis Armstrongu, parodžiusi, kaip reikia pūsti „dūdą“ ir man pasaulis tapo nuostabus.

 

Tada ir pastebėjau šiame nuostabiame Alytaus gamtos kampelyje tarp žiūrovų (o gal jis mane, trimito „virtuozą“, pamatė anksčiau) dar vieną dėdę – glūkoidą Algirdą Žemaitį, juolab, kad jo namai „rubežiuojasi“ su muzikos mokykla. Linksmai bei gražiai gyvena Algirdas. Linksma bei gražu buvo ir man, pamačius ant balto popieriaus lapo vaikų nupieštus glūkoidus: maestro Alvydą A. Jegelevičių, „Šekspyrą“ bei kitus Alytui ir muzikos mokyklai nusipelniusius muzikus. Kaip ir dera menininkams, jų portretai smagiai plevėsavo vėjuje tarsi pabrėždami laisvą, nevaržomą menininko prigimtį.

Kartu su Algirdu klastingų vaikų klausimų dėka sužinojome šį tą naujo bei netikėto apie dar mažojo Alberto vaikystę. Kantri mergaitė iš „ketvirto suolo“, ilgai laukus savo eilės, nesivaržydama paklausė: „…O kas Jus praminė „Šekspyru?“ Sužinojome visą tiesą apie Albertą, o tas krikštatėvis – jo treneris Antanas Bytautas. Nemažas siurprizas mažiesiems alytiškiams, būsimiems scenų liūtams, buvo tai, kad jų svečias vaikystėje puikiai žaidė futbolą, mušė įvarčius ir gynė Lietuvos moksleivių futbolo rinktinės garbę.
Na, o mes to niekada nepamiršome. Tolimi ir rodos tokie artimi prisiminimai skatina norą dažniau matytis, bendrauti. Draugai iš vaikystės – dažniausiai visam gyvenimui.

 

 

ANTRAS ĮVYKIS

Jau kitą dieną Šekspyro sulaukė Simnas. Ten jis, charizmatiškoji sunkiojo metalo grupė iš Kauno THUNDERTALE bei vietos muzikantai grojo patriotiniame-sportiniame renginyje…. Čia ir Kastytis Pavilonis ir Liudas Ramanauskas, Šekspyras ir Simno jaunasis  (būsimasis) elitas

 

Dainuojanti mergaitė įkala dar vieną vinutę sovietmečio estrados karstan

Dalyvavau  vieno seno draugo puikiai organizuotame, rimtame jubiliejuje ir, jei tai nebūtų privatu, o vieša, renginiui būtų skirta 5 PUŠIES ŠAKELĖS, bet rašau ne apie tai. Ten trylikmetė mergaitė sudainavo bene 20 dainų, keletą nupaparacinau. 50 metų lietuviška pop muzika sliūkino vieškeliaias, nes pamatai buvo grindžiami kobzonais ir pugačiovom. Nors talentingų muzikantų netrūko ir tada. Pamenu, po koncerto pas mane į namus užsuko “Estradinių melodijų“ bembačius Kontvainis. O, sako, matau turi Chicago, uždėk. Kodėl jūs tokios muzikos negrojat, paklausiau. Konjuktūra neleidžia, atsakė vienas geriausių tų metų būgnininkų.

Šiandien, kai atsigręžta į ištakas: ritmenbliuzą ir soul, džiazroką ir Mersey sound – rezultatai ant delno, bet tai jau diskusijų tema ateičiai.

Paskaitykite mūsų tinklapio admino Donato “Juodo“ Juodišiaus straipsnį APIE POPSĄ IR NE POPSĄ . Gerų minčių ten rasite.

Abiturientų valsas ir glūkoidų susitikimas – jau greitai

ALBERTAS ANTANAVIČIUS

Padedamas kompozitoriaus Jaroslavo Cechanovičiaus (aranžavo) ir dainininkės Juditos Leitaitės (uždainavo) bei garso meistro Giedriaus Klimkos (įrašė) sudėjau žodžius ir muziką tokiai dainukei:
“Išleistuvių valsas“. Dovanoju JĄ Jums, glūkoidai; Jums, nes MES visi (ar beveik visi) turime mielų savo širdžiai žmonių vienaip ar kitaip netgi dabar susijusių su mokykla: mokytojai – tėvai, vyrai, žmonos (patys); mokiniai – vaikai, anūkai (vėlgi – patys). Kita vertus, abiturientais visi esame buvę… gal tik koks nors vienas kitas kapitonas yra baigęs kokį nors institutą ar  universitetą be vidurinės mokyklos baigimo atestato – na ir nakam JIS reikalingas – tas popiera – po londonų tiltais (Tikram Kapitonui – netaikau) – – –

Turiu, – o ir privalau, – pažymėti, kaip buvo valCukas įrašytas; prieš gerą savaitę su Judita užsisakėm Giedriaus studiją (BalkTon) – antradienį, keturioliktą valandą. Savaitgalį mirė maestro Virgilijus Noreika, mes, žinoma, įrašymą atidėjom. MAESTRO mes abu puikiai pažinojom: Judita JO klasėje mokėsi, aš rašiau visas “Trijjų tigrų“ programas
(kalbines dalis; kompozitoriai: Tomas Leiburas ir Andrius Kulikauskas), prieš keletą metų buvau konkurso “Dainų dainelė“ komisijos, kurios pirmininkas buvo Šviesiausios atminties MAESTRO, narys; JIS – aukščiausios pasaulinės prabos, aksominio tembro – TENORAS  yra dainavęs ir keletą dainų mano tekstais; o dabar – tikrai pasigirsiu ir pasididžiuosiu:
berods, 2008 – ar devintais – metais Marcinkonių bendruomenė sumanė pažymėti (paminėti) žymius Varėnos krašto žmones NEDZŪKUS, o… suvažiavėlius, vasarojančius, sodybaujančius Dzūkijoj. (Ponas Virgilijus, regis, prie Lieluko ežero turėjo sodybą – lyg ir Jakėnų seniūnija). Tataigi… Marcinkonių etnografinio muziejaus kieme buvo susirinkę daug garbių Lietuvos žmonių – Dzūkijos sodybAUtojų (ir K.Saja, ir jau a.a. R. Ozolas, ir t.t., ir panašūs ŠVIESULIAI). Organizatorių prašymu parašiau (ir įrašiau) Varėnos krašto dainą; niekada – NIEKADA – nepamiršiu: padaviau
(žinoma, kad paprašiau, – bet jokių problemų nebuvo) maestro V.Noreikai dainos tekstą ir… jau po kelių minučių mes KARTU ją muziejaus kieme padainavom; TIK paklausykit: Virgilijus Noreika
yra buvęs mano PRITARIAMASIS balsas… Jetau… (Šypsausi, – bet vis tik: argi blogai buvo gyventa?)

… atsiprašau: buvau lyriškai nukrypęs… (gerai, kad tik lyriškai, pasakytų Vikcius)… Paklausykit, glūkoidai, “Išleistuvių valso“. Pamaniau, kad jis ir mums beveik tinka, tik ne kaip išleistuvių, o susitikimų valsas: abiturientai LIEPĄ išsiskirsto, o MES, glūkoidai, LIEPĄ – susitinkam. (Mes, glūkoidai, – amžini abiturientai).

IŠLEISTUVIŲ VALSAS || muzika&žodžiai -Albertas Antanavičius | aranžavo – Jaroslavas Cechanovičius || dainuoja – Judita Leitaitė | || Garažų Klipai 2018