Tiltelis pagal Jurgį Kunčiną

Miesto šviesuoliai realizavo seną gerą idėją – rašytojo, publicisto, poeto Jurgio Kunčino vardu pavadinti  tiltelį per Dailidę. Gražų lapkrčio rytą tuzinui miesto piliečių, linkusių gerbti ir saugoti poeto atminimą, prie tiltelio per jau užšalusią Daildę, Benas Jenčius papasakojo Jurgio, TADA realizuotą, mintį –  suteikti tilteliui vardą, kurį sudarytų gerų savo draugų inicialų miksas. TADA taip ir padarė. Šiandien miesto šviesuomenė jo paties vardu pervadino tiltelį. Jurgiui, tikėtina, būtų patikusi ceremonija, kurioje nebuvo valdžiažmogių, pompastikos ir pigių kalbų. Viskas vyko greitai ir tiksliai, santūriai ir nuoširdžiai.  Garažų Klipai dovanoja jums trumpą filmėką apie rytmetį prie Dailidės.

KUNČINO TILTELIS || Garažų Klipai 2018

 

Reklama

Lietuvos kariuomenei 100 metų

FB4C18F0-15E0-4D39-A8F1-07488CF4F240

Padėka Vytautui SanSimnui Stanevičiui ir Eugenijus Vnarauskui-Geniui. Jų dėka atsirado šis įrašas apie svarbius kraštui įvykius. Dr. J. Basanavičiaus paminklas Vilniuje tinkamu laiku: minint LT kariuomenės 100-metį

EUGENIJUS VNARAUSKAS

Lapkričio 24 dieną, šeštadienį, sostinės Konstitucijos prospekte įvyko atkurtos Lietuvos kariuomenės 100 metų jubiliejaus proga surengtas šventinis kariuomenės ir karinės technikos paradas. Paradą priėmė ir stebėjo aukščiausi Lietuvos Respublikos vadovai, taip pat svečiai atvykę iš 27 valstybių. Apie 1800 karių dalyvavo iškilmingoje karių rikiuotėje. Be Lietuvos karių dalyvavo kariai iš keturiolikos NATO šalių, kurie su savo šalių vėliavomis pražygiavo Konstitucijos prospektu. Po karių eisenos pravažiavo prospektu 80 vienetų įvairios šiuolaikinės karinės technikos. Po parado vilniečiai iš arčiau galėjo susipažinti  su karine technika.

Fotogalerija. Nuotraukos: Eugenijus Vnarauskas

Keturi metai be Džyzos

2014 lapkrityje mirė ilgametis LRT darbuotojas, antisovietinio pasipriešinimo dalyvis Aleksandras Jegorovas, daugelio pažįstamas kaip „Džyza“. Laisvę muzikoje ir gyvenime labiausiai vertinęs žurnalistas gimė 1952 m. rugsėjo 6 dieną Kaune. Po R. Kalantos susideginimo dalyvavo protesto akcijose, buvo persekiojamas KGB. Aldona Marcinkevičienė tada pirmoji pranešė glūkoidams apie Aleksandro “Džyzos“ Jegorovo netektį. Tai Igorio jaunystės Kauno laikų geras draugas. Tai Kristupo Petkūno ir kitų Kauno hipiakų iš Company bendražygis ir idėjų pakeleivis (brothers and sisters, are you ready). Romo Kalantos amžininkas, amžinasis hipis, muzikantas, buvęs kaunietis, o dabar vilnietis. Dar miela detalė prisiminti: tai jis glūkoidę Laimą po “Nuogų ant Slenksčio“ atgroto šokių vakarėlio Automatikos fake (Kauno Politechnikos Institutas – dabar KTU) 1973 palydėjo namo ir elgėsi kaip tikras džentelmenas…

 

Keletas Džyzos minčių, išsaklytų pokalbiuose su žurnalistais
Su Kristupu Petkūnu likome tikri draugai. Labai kukliu, bet dvasingu žmogumi. Buvo toks posakis – neturėk 100 rublių, bet turėk 100
draugų (Kristupas Petkūnas, Kauno Company 1968 – 1973- glūkoidų pastaba).

Nors esu Lietuvos patriotas, žinau, kad už patriotizmą niekas pinigų nemokėjo ir nemokės. O jaunam žmogui reikia gyventi. Jei Lietuvos kultūros ministerija menininkams finansavimą nurėžia, tai išaugs ne kultūros, bet picų karta.

Žinoma, kas darytų gera, jei nebūtų blogio? Abu dalykai susiję. Tik gaila, kad ne už tai kovojome. Mes praradome sveikatą, o kai kas – sąžinę. Per šias „kalantines“ Kaune susirinko politikai gedulingais veidais ir pradėjo savo monologus skaityti iš lapų. Jei žmogus nuoširdžiai kalba, jis neskaito iš lapo. Esu gavęs Sausio 13-osios medalį. Norėčiau pasielgti kaip Džonas Lenonas. Jis protestuodamas atidavė savo apdovanojimą karalienei.

Kuo ši karta skiriasi nuo mūsų kartos? Žiaurumu. Ir naujų technologijų išprievartauta smegenine. Kaip atrodys ateityje 16-18 metų žmogus? Su motociklo šalmu, kuriame įmontuotas garsiakalbis. Iš priekio – belaidžio ryšio išmanusis mobilusis telefonas. Dar priekyje – ekranas, o kitoje pusėje „vidiakai“…

Skirtingų kartų klausimas visada buvo aktualus žmonijai, bet ypač istorinių virsmų laikais. Kuo skiriasi hipiavusi sovietinės Lietuvos jaunuolių karta nuo dabartinės kartos, jaunuoliškai įnikusios į „feisbukus“ ir „jutiubus“? Kuo ši karta pranašesnė? Ar žmonės, prarandantys bendruomenės jausmą, gali būti laimingi?

Istorinis filmukas, skirtas Džyzai ir visai muzikinių rezistentų plejadai (rusų kalba, šaltinis: Facebook, LRT medioteka)

company_dzyza

Arkadijus Vinokuras, dar vienas nemarios kartos Kauno Company hipis-intelektualas apie Džyzą (šaltinis: LRT)
Prieš išeidamas Džyza, jau negalėdamas kalbėti, perdavė savo antrajai pusei (tapusiai jo užuovėja nuo negailestingos tikrovės) laikrodį. Amžinybėje mat laikas nebeegzistuoja. Jis reikalingas tik mums, kad nepamirštume, jog vis dar esame mirtingi.

Nesiilsėk ramybėje, mielas mano drauge, nes ten, danguje, susitiksi su visais mūsų anos epochos nepakartojamais veikėjais. Jok lyg
Don Kichotas ant savo Seno Kuino, prisidėjęs prie lūpų armonikėlę!

Jok, skleisdamas bliuzo garsus, ir angelai dainuos ir juoksis kartu su Tavimi. Nepamiršim Tavęs, Džyza, tu hipiškasis kaunietiškasis Kristau! Žinok, mes, Tavo Company ir tūkstančiai Tave regėjusių, girdėjusių, Tave pažinusių, plosime tik Tave prisiminę!

Gūdūs sovietų okupacijos laikai, 1970-ieji… KGB-istai kaip velnias kryžiaus bijojo laisvo, bebaimio juoko. O jis, Džyza, juoktis mokėjo.
Besiplaikstančiais ilgiausiais plaukais žingsniuodavo Laisvės alėja taip atkreipdamas praeivių, milicininkų, draugovininkų ir jaunimo dėmesį. Gimęs Kauno senamiesčio širdyje prieš 63 metus…

Ne, prieš 45 metus, nes tada jis pasirodė lyg iškritęs iš kito pasaulio, to, iki kurio buvo skaičiuojami sovietiniai šviesmečiai. Koks ten buvo jo gatvės pavadinimas? The Love street (The Doors grupės hitas “Love Street“ – glūkoidų pastaba). Taip didžiulėmis raidėmis ant sienos ir buvo parašyta.

Džyza savo greitakalbe, pilna anglicizmų, ironiška kalba ir išvaizda iškrisdavo iš konteksto. Visiškai kaip ir dabar: kitoks, kitokios
hipiškos vertybės, vienas paskutiniųjų hipių dinozaurų, niekaip nesugebančių prisitaikyti prie normalumo.

Prisimenant Džyzą turėtų gražiai įsikomponuoti Frank Zappa, kurį, vartydamas savo fotoarchyvus  surado Vytas “ San Simnas“ Stanevičius. Garsiojo muzikinių ekspermentų ir atradimų autoriaus biustas stovi Vilniuje (savaitės foto). Lietuva šia prasme – avandarde. Kita foto: Vytas su F. Zappa, bet jau Glazge. Fotografavo Vyto prietelius Sergiejus iš Sankt Peterburgo, glūkoidiškos sielos žmogus.
ert

Daugiau glūkoiduose ::

Revoliucija No 9. Kaunas 1970 [balandžio 8, 2012]
〉 Kauno hipiai: mažoji išpažintis [gegužės 22, 2009]
Prisimenant klavišininką Robertą Griškevičių [lapkričio 29, 2007]
Romo Kalantos deglas (kartojama) [gegužės 14, 2013]
galera_company

 

Džonui Lenonui – 78. Mini glūkoidai ir visas, teisingą muziką išpažįstantis pasaulis

DŽONAS LENONAS parašė daug itin garsių dainų, tarp kurių Strawberry Fields Forever, In My Life, Help, All You Need is Love, Come Together etc. Džonas visuomet buvo laikomas The Beatles grupės lyderiu. Ši grupė sudėliojo tris pagaliukas tokia tvarka, kuri vadinama Mersey Sound, bitlomanija, British Invasion.
Prisiminkime šį talentingą muzikantą, kompozitorių su didžiausia pagarba. Mokykimės iš jo, kaip galima laužyti nusistovėjusius muzikos standartus ir kurti. Tai nebuvo kūriko darbai – tokių šiandien gausu – tai buvo KŪRĖJAS. Vakar Vytas atsiuntė keletą foto su idėja. Garažų Klipai ją realizavo. Pažiūrėkite.

Džonui Lennonui – 78 || Vytautas Stanevičius || Garažų Klipai 2018

 

 

 

FINALAS ALYTUJE: TAURĖ – VILNIAUS “ŽALGIRIUI”

Fotogaleroje dviejose nuotraukose matosi Anatolijaus Dubicko, 1966 m. Alytaus “Alyčio’ futbolo komandos žaidėjo, pažymėjimas. Su šiuo dokumentu jis sėkmingai pamatė finalą, vykusį 2018 metais Alytuje. Tolka yra Madrido senbūvis, kartu augo ir brendo su Albertu “Šekspyru“ Antanavičium, Romu Elsneriu, Virgilijum Beiša, Stasiu “Klaipėda“ Kerėža, Alvydu Petkevičium, Dzilbum, Laima Elsneriene-Antanavičiūte, Mindaugu “Fantomasu“ Pilkoniu ir kitais garbingais pietinio Alytaus rajono frylenderiais. O postas apie svarbų 2018 metų futbolo įvykį

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Futbolo sezonas eina į pabaigą. Ruduo, metas skaičiuoti “viščiukus”. Paskutinę rugsėjo dieną, saulėtą sekmadienį, centriniame miesto stadione alytiškiai svetingai priėmė Lietuvos futbolo federacijos taurės finalinių rungtynių dalyvius. Dėl LFF tradicinės taurės varžėsi Vilniaus “Žalgirio” ir Kauno “Stumbro” futbolininkai.

 

Finalas Alytuje 2018: taurė – Vilniaus “Žalgiriui“

dfgfg

Anatolijus Dubickas – Alytaus futbolo veteranas

Kauno žaidėjai pernai kėlė šį trofėjų viršų. Alytaus “Dainavos” vienuolikei pritrūko vieno žingsnio, kad savų žiūrovų akivaizdoje mestų iššūkį svečiams iš sostinės. Kaip pamename, pusfinalyje dzūkai buvo priversti pripažinti kauniečių pranašumą. Tad šįkart vietos futbolo mėgėjai, “Dainavos” ir “Alyčio” veteranai, “Dzūkų tankų” fanai, besidomintys futbolu glūkoidai galėjo atsipūsti ir išlikti neutralūs. Tačiau įtampos, bekompromisės kovos, gražių momentų aikštėje netrūko. O tribūnose “Dzūkų tankų” fanus sėkmingai pakeitė Pietų IV aistruoliai iš Vilniaus, kuriems daug teigiamų emocijų suteikė žalgiriečiai. Po jų pergalės tribūna paskendo žaliai baltuose dūmuose. Aidėjo pergalingos skanduotės, o “Žalgirio” futbolininkai dėkojo ištikimiems savo gerbėjams, susilieję su jais į darnų vyrišką chorą. Po to liko maloniausia procedūra – iš Alytaus miesto mero Vytauto Grigaravičiaus ir LFF prezidento Tomo Danilevičiaus rankų priimti gražuolę taurę, iššauti šampaną bei be pozos, džiugiai prieš foto objektyvus reikšti savo emocijas.

Atsakingų varžybų fotogalera. Autorius Vytautas Stanevičius

 

KELIAUJANTI POEZIJOS KNYGA

VYTAUTAS STANEVIČIUS

image

Kasdieninio gyvenimo rūpesčiai suirzusio pasaulio fone, mus jungiantis, nenumaldomai vedantis- genantis laikas ir vis dar svarbiais praeities ženklais kalbanti mūsų tėvynės žemė -įsiklausykim, išgirskim vardan tos – Alvydas Jegelevičius

Gražų rugsėjo pavakarį Lietuvos rašytojų sąjungoje gausiai rinkosi knygos ir poezijos bičiuliai. Čia vyko jau antrasis mūsų kraštiečio, glūkoido, kompozitoriaus, muzikanto, poeto, eseisto Alvydo Augustino Jegelevičiaus poezijos knygos  EILĖS IŠ EILĖS sutikimas. Pirmasis – biržely apie kurį taip pat rašė glūkoidai. Kuo jie panašūs ir kuo skyrėsi? Ir tada, ir dabar buvo daug poezijos, bet šįkart solenizantas labiau jaudinosi, gal, kad vakaro programą papildė savo kompozicijomis gitarai jo jaunėlis sūnus Saulius. Malonu buvo matyti dviejų Jegelevičių bendradarbiavimą. Sauliaus gitaros akordai ir kerintis jo balso skambesys puikiai derėjo kupinoje poezijos atmosferoje. Šiltais aplodismentais renginio svečiai apdovanojo aktorių Ramūną Abukevičių. Ypatinga vakaro viešnia – aktorė Gražina Urbonaitė, užvaldė publiką jausmingu, nuoširdžiu  Alvydo kūrybos skaitymu, už ką buvo apdovanota glėbiu raudonų rožių. Šioje poezijos šventėje dalyvavo poetas, literatūros kritikas Vainius Bakas, kuris pažymėjo, jog tai svarbus Dzūkijai ir Alytaus kraštui įvykis. Įsismarkavus kūrybiniam vakarui Alvydas padovanojo naujutėlaičių savo poezijos knygų EILĖS IŠ EILĖS su pageidavimu, kad perskaičius jos keliautų iš rankų į rankas.

Tie, kurie negalėjo kartu su Alvydu pasidžiaugti jo nauja poezijos knyga, spalio 12 dieną kviečiami į Punską. Tai puiki galimybė apsilankyti šiame lietuviškos žemės lopinėlyje ir atrasti tą nuostabų bendrumo jausmą, kartu klausant jausmingų, meile Lietuvos žemelei pulsuojančių eilių, apie kurias aktorė Gražina Urbonaitė pasakė “Tokio grožio neįmanoma blogai perskaityti…“ Telieka pritarti, eilės tiesiog užburia, žadina meilę Tėvynei, jos praeičiai, padeda subtiliau pažvelgti į mūsų tėviškės grožį. Jų
beklausydamas supranti, kiek daug ir nedaug tereikia žmogui mūsų žemelėje…

Kūrybinės sėkmės Tau, Alvydai, ir toliau dainuok meilę Tėvynei, kuri ataidėtų kiekvieno iš mūsų širdyse…