DAUGIAVAIKĖ BITLŲ ŠEIMA

Audrius kruopščiai, tarsi viščiukus, suskaičiavo Bitlų palikuonis. Šis sąrašas ne toks ir
trumpas ir, suprantama, ne galutinis. Tačiau šiai dienai jų tiek… Poste pažiūrėkite, kaip Dave Grohl (exNirvana) kartu su Jeff Lyne (ex ELO) interpretuoja bitlų Hey Bulldog. Dvigubai svarbu tai, jog jų klausosi Paul McCartney ir Ringo Starr.

VYTAUTAS STANEVIČIUS                                                                               AUDRIUS JANECKA                                                                               

fghfghfghfg
fghdfghdfgdfg
fdghdhghfgh
hjfhjhj

Vietoje prologo, vaizdelis iš Lukiškių aikštės Vilniuje su smėliniu Johnu Lennonu

 

Vytautas “San Simnas“ Stanevičius su MARGARITA STARKEVIČIŪTE, buvusia europarlamentare, žymia finasų analitike (šios garbingos ledi laukiame Glūko meete 2019), o mums svarbu, jog ji buvo viena  pradininkių diskotekų bumo 70- aisias metais. Vilniuje tais laikais viršūnėje buvo Rimo Vizbaro diskoteka, kurioje Bitlai sulaukdavo išskirtinio dėmesio. Vyko universiteto Aktų salėje, vėliau VISI IV rūmuose, o dar vėliau studentų kavinėje Saulėtekio alėjoje, “Visytėje“ ten ji uždegančiai vedė kartu su dabartiniu fizinių mokslų daktaru, profesorium ir Fizikos fakulteto dekanu (2007-2017m.) Vytautu Balevičiumi “Čigonu“. Tada Vytas gerai leido laiką ir turėjo malonumą matyti vidinį, užkulisinį diskotekos gyvenimą. Ir be galo svarbu: ten susipažino ir su savo būsima žmona Diana.

John Lennon vaikai.
1. Julian Lennon – vienintelis vaikas iš John Lennon ir Cynthia Powell santuokos. John Charles Julian Jules Lennon gimė 1963 metų balandžio 8 dieną ir yra vyriausias iš visų Bitlų vaikų. Vardą gavo savo senelės, iš tėvo pusės, garbei. Jo krikštatėvis – Bitlų menedžeris Brian Epštein. Po savo “atsiradimo“ šiame pasaulyje, jis įkvėpė Bitlus parašyti dainas Lucy in the Sky with Diamonds, Good Night ir Hey Jude. Pastaroji daina originaliai vadinosi Hey Jules, bet Paul McCartney, kad būtų lengviau dainuoti, pakeitė žodį į Jude.
Būdamas 11-os metų amžiaus jis sugrojo būgnais dainoje Ya-Ya savo tėvo soliniame albume Walls and Bridges. Šiuo metu Julian yra menininkas, muzikantas ir fotografas. Yra išleidęs 6 solo albumus; 12 kartų bendradarbiavo studijoje kaip kviestinis muzikantas, įrašant albumus kitiems muzikantams; epizodiškai suvaidino 5-iuose filmuose; sukūrė 1 dokumentinį filmą; parašė 3 knygas vaikams; išleido knygą apie The Beatles muzikantams priklausančius daiktus, kurie parduodami aukcionuose. 2007 metais įkūrė White Feather (Balta plunksna) Foundation labdaros organizaciją, kuri padeda spręsti aplinkosaugos problemas bei vykdo humanitarines misijas 3-iojo pasaulio šalyse. Julian niekada nebuvo vedęs ir neturi vaikų.
2. Sean Taro Ono Lennon gimė 1975 metais spalio 9 dieną. Jo krikštatėvis yra dainininkas Elton John. Po savo atsiradimo šiame pasaulyje, jis įkvėpė John Lennon parašyti dainą
Beautiful Boy savo solo albumui Double Fantacy. Būdamas 6-ių metų įgarsino mamos solo albumą Season of Glass kuriame pasakoja pasaką. Šiuo metu Sean yra muzikantas, prodiuseris, kompozitorius. Yra išleidęs 3 solo albumus; 7-iems filmams sukūrė garso takelius; prodiusavo 16 muzikinių albumų; 12 kartų epizodiškai pasirodė filmuose; 20 kartų bendradarbiavo studijoje kaip kviestinis muzikantas, įrašant albumus kitiems muzikantams. Šiuo metu Sean gyvena su drauge, vaikų neturi.
3. Kyoko Chan Cox gimė 1963 metais rugpjūčio 8 dieną. Tai Yoko Ono ir amerikiečių filmų prodiuserio bei menų rėmėjo Anthony Cox vaikas. Po Lennon’o santuokos su Yoko, jis tapo patėviu jaunajai Kyoko. Po jų vedybų Cox pogrobė savo dukrą ir užaugino religinėje sektoje The Living World Fellowship, duodamas jai vardą Ruth Holman. Nors Lennon jos neaugino, ji priskiriama prie Bitlų vaikų. Nuo 1997 metų ji pradėjo bendrauti su savo motina Yoko. Šiuo metu ji yra mokyklos mokytoja ir augina 2 vaikus.

Dave Grohl ir  Jeff Lyne – Hey Bulldog

Paul McCartney vaikai.

1. Heather McCartney gimė 1962 metais gruodžio 31 dieną. Po motinos mirties 1998 metais ir po biologinio tėvo savižudybės 2000 metais, ji pripažįsta, kad Paul yra tikrasis jos tėvas.
Šiuo metu ji yra menininkė, fotografė, keramikė. Netekėjusi, vaikų neturi.
2. Mary McCartney gimė 1969 metais rugpjūčio 28 dieną. Šiuo metu ji fotografė; yra išleidusi 3 kulinarines knygas. Ištekėjusi antrą kartą, augina 4 vaikus.
3. Stella McCartney gimė 1971 metais rugsėjo 13 dieną. Ji yra mados dizainerė. Ištekėjusi, augina 4 vaikus.
4. James McCartney gimė 1977 metais rugsėjo 12 dieną. Šiuo metu jis yra muzikantas, išleidęs 2 solo albumus; 3 kartus bendradarbiavo studijoje, įrašant savo tėvų albumus.
Savo šeimos ir vaikų neturi.
5. Beatrice McCartney gimė 2003 metais spalio 28 dieną iš santuokos su Heather Mills (Paul antroji zmona). Šiuo metu ji domisi jūros biologija.
6. Arlen Blakeman gimė 1992 metais. Jis yra Nancy Shevell (dabartinė Paul žmona) sūnus iš jos pirmosios santuokos. Po motinos vestuvių, jis metė mokslus koledže ir dabar jo
darbas – rodytis viešumoje kartu su tėvais. Dėl to bulvarinė spauda jį vadina laimingiausias pasaulyje vaikas. Įdomus pastebėjimas: pirmosios Paul žmonos Lindos Eastman motina buvo Lenkijos žydė. Dabartinės žmonos Nancy seneliai iš motinos pusės yra Lenkijos žydai.

George Harrison vaikai.
Su pirmąja žmona Pattie Boyd (1966–1977 m.) vaikų nesusilaukė. Po vedybų su Olivia Arias, 1978 metais rugpjūčio 1 dieną, George susilaukė sūnaus. Sužavėtas indų filosofijos,
sūnui vardą davė pagal indų muzikinę skalę: dha yra 6-oji, ni – 7-oji natos. Šiuo metu Dhani Harrison yra muzikantas, išleidęs 1 solo albumą; 4 kartus bendradarbiavo studijoje kaip kviestinis muzikantas, įrašant albumus kitiems muzikantams. Išsiskyręs, vaiku neturi.

Ringo Starr vaikai.
1. Zak Starkey gimė 1965 metais rugsėjo 13 dieną. Tą pačią dieną buvo išleistas hitas Yesterday. Šiuo metu jis yra muzikantas – būgnininkas, 24 kartus bendradarbiavęs studijoje kaip kviestinis muzikantas, įrašant albumus kitiems muzikantams. Vedęs, 1985 metais rugsėjo 7 dieną susilaukė dukters Tatia, kuri yra pirmoji Bitlų anūkė. Šiuo metu ji yra muzikantė (boso gitara), naudojanti muzikinį pseudonimą Veronica Avant. 2016 metais rugpjūčio 14 dieną ji susilaukė sūnaus Stone Zakamo Low. Tai pirmasis Bitlų provaikaitis.
2. Jason Starkey gimė 1967 metų rugpjūčio 19 dieną. Muzikantas – bembačius fotografas, koncertinių turų menedžeris. Vedęs, turi 4 vaikus. Jason – vienintelis iš visų Bitlų vaikų, nepriekaištingai saugantis savo reputaciją, niekada nėra papuolęs į jokį skandalą ar geltonos spaudos akiratį.
3. Lee Starkey gimė 1970 metais lapkričio 1 dieną. Šiuo metu ji yra mados dizainerė, makiažo specialistė. Ištekėjusi, turi 3 vaikus. 1981 metais Ringo vedė Barbara Bach (James Bond merginą filme The Spy Who Loved Me. Jos tėvas – Austrijos žydas, motina airė. Abu su Ringo vaikų neturi, bet Barbara turi 2 vaikus iš pirmosios santuokos su italų verslininku.
4. Francesca Gregorini gimė 1968 metais rugpjūčio 7 dieną. Ji yra filmų režisierė, rašytoja. Vaikų neturi, gyvena poroje su kita moterimi.
5. Giani Gregorini gimė 1972 metais. Verslininkas. Šiuo metu Bitlų šeimoje yra 17 atžalų, tarp jų – viena anūkė ir vienas proanūkis. Obuolys nuo obels netoli rieda, didžioji dauguma savo gyvenimą susiejo su menais, nors savo tėvų ir įtėvių šlovės niekada nepasieks. O ir ar reikia?

Parengta pagal Wikipedia, Ultimate Classic Rock ir CheatSheet.

Reklama

Aisčiams 50. Filmas-koncertas prie Dailidės. 2019

Šį kartą, minint „Aisčių“ 50-metį, glūkoidų korespondentai Juozas Muzikevičius ir Vytautas San Simnas Stanevičius dėl labai rimtų priežasčių nukrypo nuo kurso ir nedalyvavo renginyje prie Dailidės, todėl likome be tikslių, intriguojančių ir kokybiškų nuotraukų. Tik atsitiktinumas lėmė, jog koncertas buvo nufilmintas. Tai padarė Aidas, sugebėjęs pačiu laiku sugrįšti iš Lenkijos, kur dalyvavo panašiuose šventiniuose renginiuose. Dar Laima ir Vytas Galbuogis „pašaudė telefonais“ ir tokiu būdu Garažų Klipams padėjo kažką tokio sumontuoti ir pateikti vartotojui.
Filmas-koncertas skirtas tiems, kurie negalėjo pamatyti ir išgirsti ar tiesiog nežinojo, jog išmirštanti senelių grupė „Aisčiai“ dar kvėpsi.

AISČIAMS 50. Dailidė 2019 || Garažų Klipai 2019

„Lietuvos roko pionieriai“ rašo apie „Aisčius“, o glūkoidai kviečia į koncertą AISČIAI 2019

Visi, prieš 50 metų entuziastingai klausę AISČIUS, dar vaikštantys ar jau vežimėliuose vežiojami,  ateikite  su vaikais ir anūkais į AISČIAI 2019 koncertą Kurorte prie Pirmos Dailidės šį ŠEŠTADIENĮ, BIRŽELIO 15 D, 19:00. Koncertas skiriamas grupės 50-mečio sukakčiai paminėti ir Aisčių muzikantams ir solistams, jau išėjusiems amžinybėn, atminti. Tai jie, mūsų geriausieji: VALDAS JURGELEVIČIUS, STASYS SIMANAVIČIUS, RIKANTAS LILIS, SVETLANA SERIOGINAITĖ, RIMGAUDAS DRUMŽLYS, VIKTORAS JONKUS, VACLOVAS KAZLAUSKAS

 

AISČIAI 2019 [trailer] || Garažų Klipai || Foto ir video: Juozas Muzikevičius, Vytautas Palubinskas, Eugenijus Vnarauskas

 

 

A P I E   A I S Č I U S 

Tai jau antroji knyga apie Lietuvos roko muzikos pradmenis Lietuvoje, kurioje minima Alytaus grupė ”Aisčiai”. Pirmoji – Mindaugo Peleckio ”Lietuvos rokas” (2011). Miela, kad tokie minienciklopediniai rašiniai pasiekia dar gyvus to laikmečio muzikantus. Sovietmečiu tokie reiškiniai kaip roko muzika ar hipiai egzistavo tik undergraunde. Tada apie knygą šia tematika geriau nesvajoti, o informacijos buvo tiek, kiek jos išsiverždavo pro tarybinio jaunuolio moralės ir kultūros sargų saugyklų plyšius.

Pora laiškų į glūkoidų pašto dėžutę apie įvykį.

Džiugu, kad Roko Radzevičiaus knyga apie LT roką jau pasirodė ir neužilgo bus knygyne, bet internetu žymiai pigiau – 30 Lt. Džiaugiuosi, kad ir mūsų “Aisčių” muzikinė veikla čia paminėta. Šaunu.   Alvydas A. Jegelevičius

Noriu pasidžiaugti, kad knyga „Lietuvos roko pionieriai“ jau yra. Labai dėkoju visiems jums už skirtą laiką. Knyga gavosi tikrai stora – 463 psl. Tik, gaila, visiems knygos padovanoti negalėsiu. Tad tuos, kas gali, kviečiu ją  įsigyti mūsų el.parduotuvėje.  Netrukus ji pasirodys ir knygynuose. Rokas Radzevičius

Skaitykite dar tik rengiamą tekstą apie “Aisčius“ Roko Radzevičiaus knygoje „Lietuvos roko pionieriai“ (tekstas netaisytas, foto įterpta mūsų). Alvydas A. Jegelevičius kukliai nutyli savo pastangas informacijos apie “Aisčius“ skleidime, tačiau paplokime jam už iniciatyvą ir taip bent virtualiai pagerbkime “Aisčių “ grupės lyderį.

roko_pionieriai

I S T O R I J A

Grupė susikūrė 1969 m., globojama Alytaus pašto viršininko ir grupės bosisto Viktoro Jonkaus tėvo, Juozo Jonkaus. „Aisčiai“ įsikūrė Alytaus pašto pastato trečiajame aukšte buvusioje salėje. Juozui Jonkui tai buvo gana rizikinga, nes laikotarpiu savo organizacijoje priglaudė grupės narius, kurių muzika turėjo maištavimo požymių.

Pirma Aičių rock grupės sudėtis: Viktoras Jonkus „Vikcius“ – bosinė gitara, solinė gitara, pirmas ans. vadovas; Valdas Jurgelevičius „Valdukas“ – bosinė gitara; Rimgaudas Drumžlys „Bimbė“ -, gitara, vargonai, vokalas; Jonas Miliauskas – mušamieji; Lionė Navickaitė – vokalas;

Gintas Unguraitis:  „Aisčiai“ pirmieji, galima sakyt, pabandė roko muziką grot, gal ta muzika į roką nebuvo labai panaši… Tokios muzikos dar niekas nebuvo bandę grot. Buvo grojami koveriai. Dar nebuvo tokios roko muzikos, kurią būtų bandę patys kurt ir grot“ 

Igoris Riabovas:  „Aisčiai“ buvo muzikantų kalvė.“ 

Alvydas Jegelevičius: „Mes nepolitizavom ir valdžioj neieškojom priešų. Muzikos artumas buvo neginčijamas, tai buvo tas įspūdis,kai tu jauti, kad dainuoja bičiulis šalia, ne operos solistas arba ne rafinuotas estrados ideologizuotas atlikėjas su kauke veide <…> Artumo jausmas ir buvo demokratijos ir laisvės požymis, adekvatus tavo sielai.“

Pavojus buvo juntamas ne tik dėl grojamos muzikos, bet ir dėl paties grupės pavadinimo. Po pirmosios reklaminės „Aisčių“ koncerto afišos, kurioje buvo parašytas ir grupės pavadinimas, pasirodymo, Alytaus pašto grupė buvo dėl jo kritikuojama. „Aisčiams“ buvo teigiama, jog jie neturi teisės taip vadintis, todėl vėlesniuose koncertų skelbimuose buvo rašoma tik „Vokalinis – instrumentinis ansamblis“.

„Aisčiai“  ne tik grojo, taip pat pasižymėjo ir „šviesos muzika“ – ant galinės scenos sienos buvo projektuojamos trijų spalvų (geltonos, žalios, raudonos arba mėlynos, žalios, raudonos) šviesos, mirksinčios ritmiškai į taktą. Įdomu tai, jog pateikdama Lietuvos trispalvės simboliką „šviesos muzikos“ metu, grupė neturėjo politizavimo idėjų. Valdžia dėl naudojamų šviesos spalvų priekaištų taip pat nereiškė.

Pirmasis „Aisčių“ koncertas Alytuje įvyko 1969 m., po bene daugiau nei pusės metų repeticijų, tačiau jau prieš tai grupė spėjo apsilankyti Simne, Dauguose, Druskininkuose, Marijampolėje (tuometiniame Kapsuke). 1970 m. muzikantų veikla išsiplėtė – pradėjo dalyvauti įvairiuose konkursuose. 1970 m. gruodžio mėn. pradžioje Vilniaus Ryšių darbuotojų klube vyko pirmoji respublikinė ryšių įmonių meno saviveiklos kolektyvų apžiūra. Šioje apžiūroje „Aisčiai“, nors ir neseniai susikūrusi grupė, laimėjo pirmąją vietą rajonų kategorijoje. Taip pat buvo pripažinti „absoliučiai geriausio respublikoje“ vokalinio – instrumentinio ansamblio vardu.

Gintas Unguraitis:  „Konkurentai buvo vilniečiai „Gėlių vaikai“, aišku, mums ta pergalė nelabai dūšioj gera, mes vis tiktai grodavom tokią lietuvišką muziką, kuri vadinosi „estrada“. Nors gal ir pažangiai, tobulai tie dalykai būdavo atlikti, bet Stasio Daugirdo kūryba jau buvo ta, kuri vadinama „tikra“- jie patys kurdavo dainas, aranžuodavo, prasmingi tekstai… <….> Nors ir didžiuodavomės, bet žinodavom, kad ta pergalė nebuvo pelnyta“

Grupės repertuare skambėdavo įvairi muzika – tiek lietuvių bei tarybinių kompozitorių, tiek ir aranžuotų lietuvių liaudies ir užsienio kompozitorių dainos. 1970 m. prie grupės prisijungus jos naujam vadovui Alvydui Jegelevičiui, „Aisčių“ repertuaras pasipildė    ir jo kūrybos  dainomis – „Tik sapne“, „Žaliosios akys“, „Tu lauk manęs“ (visos trys alytiškio A.Saulyno tekstais), ir kitomis. Kai kurie grupės nariai jau buvo ragavę muzikos mokslų muzikos mokyklose  arba turėjo bent tam tikrus muzikinius pradmenis, todėl tų laikų garsių grupių (Monkies, Christie, Ten Years After, Manfred Mann) koverius iš klausos atkurti „Aisčiams“ nebuvo sunku – pavykdavo išmokti ir gitarų akordus, ir boso partijas, ir kt.

Grupėje „Aisčiai“ skirtingu laiku grojo nemažai muzikantų. Kai kurie jų „išėjo“ į profesionaliąją sceną, tobulėjo, kai kurie pasuko kitais keliais. Laikui bėgant „Aisčiai“ pradėjo  skalaidytis – grupės nariai pasklido po kitus Alytaus estradinius ansamblius, arba išvažiavo mokytis, dirbti  ir gyventi į kitus miestus.

Alytaus Ryšių mazgo (gal tiksliau ir paprasčiau – Alytaus pašto rock (big-byto) grupė ?) tarybiškai vadinta kaip instrumentinis – vokalinis ansamblis „Aisčiai“ gyvavo 1968 – 1982 m., vadinamas pirmąja Alytaus roko grupe.

aisciai_69

1969 -spalis. Tai gali būti pati pirmoji Aisčių nuotrauka. Grupės įkūrėjas – Viktoras Jonkus, prie “bembų“ – Simas Simanavičius.  Pirmąjį Aisčių logo trafaretą pagamino  fotografijos autorius Genius Vnarauskas. Geniaus Vnarausko fotoarchyvas 

Grupės palaikytojai – Shmuel Tatz-Mulė, Seilius, Pilvelis, Bondarevas-Žora.

Vėliau į grupę įsiliejo ir „Aisčių“ vardo krikštatėvis, būgnininkas Stasys Simanavičius-Simas ir Gintas Unguraitis-Dzilbus (gitara, klavišiniai, vokalas).

Alvydas Jegelevičius-Jegelė (solo gitara, klavišiniai, solistas) Aisčiams vadovavo 1970-73 m.;

aisciai_3_slide

Alvydas Jegelevičius kairėje. Iš pašto veža aparatus į  restoraną “Nemunas“, kuriame jie grojo beveik dešimtmetį. 

Romas Stankevičius – bosinė gitara, klavišiniai, Aisčių vadovas nuo 1973-76;

aisciai_slide_8

1975. Romas Stankevičius stovi kairėje . Centre Dalia Meisnerytė. Ir trys vyrukai, ilgiausia kartu groję Aisčiuose:  Viktoras Jonkus – sėdi kairėje, Gintautas Unguraitis-Dzilbus – sėdi dešinėje ir Vaclovas Kazlauskas – stovi dešinėje.

Gintas Unguraitis – Aisčiams vadovavo iki 1982 m.

aisciai_slide_11

 

bimbe

Rimgaudas Drumžlys-Bimbė pirmas kairėje. 1973

 

Rikantas Lilis – solistas-vokalistas, gitara;

 vacius-6

Rikantas Lilis antras iš dešinės . “Aisčiai“  išdykauja. Su Janna. 1974 repeticijų salė pašte.

Dalia Meisnerytė – solistė-vokalistė;

Svetlana Serioginatė – solistė-vokalistė;

aisciai_4_slide

Visi trys aukščiau minėti dirbo LTSR Valstyb. Filharmonijoje.

Onutė Patackaitė – solistė-vokalistė, pranešėja;

Janina Jegelavičiūtė – solistė-vokalistė

Vaclovas Kazlauskas – solistas-vokalistas, mušamieji;

muzmenaivacius-5

Vaclovas Kazlauskas. Už jo poetas, bardas Albertas “Šekspyras“ Antanavičius  – niekada nevengdavo “Aisčių“ 

Ir prie Aisčių prisišlieję atlikėjai iš kitų Alytaus grupių

Algis Jakutis – solistas-vokalistas.

jakutis

1980.  Dainuoja Algis Jakutis. Drums – Valdas “Vatuvkė“ Ogijenko, dešinėje su akordeonu “Abramo“. Juozo Muzikevičiaus fotoarchyvas.

Valentinas Chlevickas – vokalas, gitara;

aisciai_slide_17

Valentinas Chlevickas (dešinėje) su Gintu Unguraičiu-Dzilbum 1982

 

Dainius Prusevičius – mušamieji;

aisciai_21_slide_cr

Dainius Prusevičius pas Dzilbų kieme 1981

 

2009. “Aisčių“ pasirodymas po 40 metų. Romas, Alvydas ir Gintas miesto sode. Geniaus Vnarausko fotoarchyvas 

aisciai_2009

Parengta remiantis:

  1. Liudo Ramanausko interviu su A. Jegelevičiumi, I. Riabovu ir G. Unguraičiu (FM99);
  2. Komunistinis rytojus, 1970 lapkričio 7d., Nr. 132;
  3. Komunistinis rytojus, 1970 gruodžio 22, Nr. 151;
  4. Darbo vėliava, 1970 lapkričio 19 d. Nr. 137;
  5. www.glukoidai.wordpress.com
  6.  M.Peleckis-Kaktavičius, Rokas vienija, Mintis, 2011, Vilnius
  7. R. Radzevičiaus  interviu su A. Jegelevičiumi 2012 10 02

“Aisčių “ foto galerija:

galera_aisciai1

AISČIAI gros krūmuose

The Beatles garsino Jungtinę Karalystę. Aisčiai  – savo kuklų provincijos miestą, kurio pavadinimas – Alytus, o Pocelonis ar Alovę garsino vietinės reikšmės armonikos maestro ar koks nors šviesuolis-keistuolis. Esmė ta pati, tik mastelis skiriasi.

Kaip elgiasi Jungtinė Karalystė su savo žmonėmis, kurie dainų ir muzikos forma tampa įdomūs pasauliui? Pavyzdžiui, su bitliukais. Ogi karalienė įtekia jiems ordinus, o vėliau suteikia lordų titulus. Negana to, jų gimtasis Liverpulis pilnas grupės narių skulptūrų ir kitokios atributikos. Paskaitykite ir pažiūrėkite glūkoiduose Vyto “San Simno“ Stanevičiaus reportažą ir įsitikinsite. Aisčiai ne bitlai, lyginti nederėtų, paminklų ar garbės piliečio statuso jie neverti, bet. Bet valdžios požiūrio skirtumai į tą patį reiškinį akivaizdūs. Palyginkime ir pasvarstykime. Jei The Beatles visame pasaulyje garsino britus, tai Aisčiai garsino Alytų, apie juos rašė Kauno ir Vilniaus, Druskininkų ir Lazdijų, Marijampolės (tada Kapsuko) ir Prienų laikraščiai. Tai jie du kartus iškovojo geriausiųjų Lietuvoje vardą 1971 ir 1973. Kažkodėl Aisčiai yra įtraukti į solidžius Lietuvos muzikinius leidinius, turinčius enciklopedinių požymių: Roko Radzevičiaus “Lietuvos roko archeologija“ ir Mindaugo Peleckio “Lietuvos rokas: ištakos ir raida“.

 

Net iš Jungtinių Valstijų atvykęs 56 metų rokeris Adamas “Bomb“ Brenneris (verta priminti, jog šis vyrukas grojo su šiomis grupėmis: Aerosmith, AC/DC, Alice Cooper, Foreigner, Guns‘n‘Roses, Billy Idol, Kiss, Metallica, Gary Moore, Rod Stewart, Chuck Berry) gegužės 10 dieną, pradėdamas savo pasirodymą “Pušies“ kavinėje, pradėjo šiais žodžiais: aš čia todėl, jog noriu paminėti Alytaus roko muzikos 50-ties metų sukaktį (anniversary) ir šia proga jums pagroti ir padainuoti. Ir tai šventa tiesa. Lygiai prieš 50 metų su viešais pasirodymais startavo Aisčiai. Paradoksalu, kad amerikietis rokeris iš kažkur sužino apie miesto roko pirmeivius, o šiais metais naujai išrinktų partijų, judėjimų, komitetų miesto valdžia net nėra girdėjusi apie jau istorija virtusius Alytaus roko pradininkus.

Nuogirdos sako, jog jubiliejinei Alytaus muzikinio gyvenimo sukakčiai paminėti, Aisčiai miesto šviesuomenei ruošiasi surengti pasirodymą. Kur?  Ogi krūmuose prie Pirmos Dailidkės. Kodėl ne Miesto Sodo ploščiadkėj?  Juk čia visų miesto rokmuzikos, estrados Meka ir Medina. Čia vykdavo legendiniai šokių vakarai, Kūrikų su Romu “Cviaku“ Vaitkevičium pasirodymai, čia grojo Jono Pavilonio geriausi tų laikų estrados muzmenai, dainavo legenda Vladimiras Žora Bondarevas ir Aisčių lyderis Alvydas Jegelevičius. Aisčių pasirodymas turėtų vykti tik čia ir niekur kitur. Jei norime pakartoti 2015 metų furorą, keisti susitikimo vietos negalima. Ta, tikrųjų alytiškių, senjorų, Aisčių fanų dar sugebančių judėti karta nesupras ir bus nuvilti, sužinoję, jog jų mylima grupė gros krūmuose, kažkur prie Pylimo.

2015 metais, kai Miesto Sode miesto šventės metu, po 45 metų pertraukos koncertavo Aisčiai, tikrinių alytiškių anplūdis buvo neregėtas. Iš Vilniaus ir Kauno, iš Amerikos ir Norvegijos iš Kurorto ir Anos Pusės susirinko gimtojo miesto vyrai ir moterys, nesimatę 30-40 metų ir “po grybu“ klausė Alberto “Šekspyro“ Antanavičiaus, Vladimiro “Žorkos“ Bondarevo ir Aisčių. Šiais metais vietinių valdžiažmogių sprendimas neįsileisti Aisčių į ploščiadkę – keistas ir sunkiai suvokiamas.

Beje, apie pinigus. Aisčiams savivaldybė už 2015 metų dviejų dalių koncertą Miesto Sode atsilygino VIENU burbono buteliu “Pušies “ kavinėje. Berods, Jim Beam. Dešimtis tūkstančių eurų skiriama svetimiems, o saviems – vėžio išėsta karvės galva, kaip pasakytų šviesaus atminimo Jurgis Kunčinas.

PASKUTINIS BITLŲ KONCERTAS ARBA THE BEATLES FOREVER!

VYTAUTAS STANEVIČIUS                                                                               AUDRIUS JANECKA                                                                               

 

 

 

Buvo laikas, kai visiems atrodė, kad Bitlų koncertai tęsis amžinai, bus nauji filmai, naujos dainos,
nauji kūrybiniai projektai. Tačiau viskas baigiasi, net pačios gražiausios pasakos. Jei Liverpulio
ketveriukės iškilimą galima vadinti fenomenaliu, tai pabaiga, kad ir kaip bebūtų liūdna, tokia banali.
Niekam nebūtų šovusi mintis, kad Lenonas ir Makartnis pyksis dėl smulkmenų, grauš kits kitą bei
pasiduos pavydui. Deja, grupės gyvavimo pabaigą lydėjo finansinės rietenos, nesusipratimai ir
chaosas.
Kokios priežastys sąlygojo jų iširimą? Kas pirmas paliko Bitlus? Klausimas atviras. Jie net patys
nežinojo. Polas kaltino likusią trijulę, šie – Polą. Moterys čia irgi suvaidino ne paskutinį vaidmenį.
Kaipgi be jų. Bitlai nustojo būti Bitlais, kai nutraukė savo koncertinę veiklą dar 1966 metais. Tai jau
buvo ne ta „chebrytė“, kuomet Džonas ir Polas, keliaudami, įsitaisę ant autobuso galinės sėdynės
galėjo brazdinti gitara, kurdami naują „gabalą“, vertą pakilti į topų viršūnes. Vėliau sekę įvykiai
nepadėjo grupės ryšių tvirtumui. 1967 metais rugpjūčio 27 d. randamas miręs vadybininkas
Brajenas Epšteinas. Be koncertų darbas įrašų studijoje virto rutina. Nebuvo tos kibirkšties ir
emocijų, nebuvo gyvo bendravimo su publika. Kiekvienas gyveno savame pasaulyje. Jie atitolo.
Džonas išsiskyrė su Sintija ir svaigo Joko keruose, kuri darė didžiulę įtaką ne tik jo asmeniniam,
bet ir kūrybiniam gyvenimui. Polas pavargo nuo Džono griežtumo, cinizmo. Jam reikėjo palaikymo
bet kurioje situacijoje ir tuomet atsirado Linda. Džordžas paniro į indų kultūrą. Nutraukus koncertinę veiklą Ringo reiškė didžiulį nepasitenkinimą. Darbas įrašų studijoje jį slėgė, jis prarado net tą savo, tegu kiek ir menkesnę nei kitų grupės narių, rolę. Viskas rutuliojosi link neišvengiamo iširimo.

 

Prieš 50 metų, 1969 m. sausio 30 d., įvyko paskutinis Bitlų koncertas. Ir ne bet kur, o ant pastato
stogo, kuriame buvo įsikūrusi jų įrašų kompanija Apple Corps, adresu 3 Savile Row,
Londone, kaip kviestinis muzikantas, grojo klavišininkas Billy Preston. Koncertas truko 42 minutes,
jo metu buvo atliktos 5 dainos, iš kurių 3 buvo pergrotos po kelis kartus, nepavykus dubliams. Kol
garso inžinierius keitė magnetines įrašų juostas, Bitlai improvizuodami spėjo sugroti „God Save the
Queen“. Viskas buvo filmuojama ir vaizdo medžiaga buvo panaudota dokumentiniame filme „Let It
Be“, išėjusiame 1970 metais.

Pasak autoritetingiausio Bitlų biografo Mark Lewisohn, niekas tiksliai nežino, kam šovė į galvą
mintis surengti koncertą ant namo stogo. Klavišininkas Billy Preston, kurį George Harrison
pasikvietė groti kartu, kad grupė susikoncentruotų ties grojimu, o ne tarpusavio vaidams bei
muštynėms, teigė, jog idėja groti ant stogo priklauso John’ui Lennon’ui. Apple Corps direktorius
Ken Mansfield teigia, jog tai filmo režisieriaus Michael Lindsay – Hogg idėja. Įrašų inžinierius Glyn
Johns savo autobiografinėje knygoje autorystę groti ant stogo prisiima sau. Tačiau daugelis teigia,
jog groti ant stogo buvo Ringo Starr pasiūlymas.
Po daugiau kaip 2 metų pertraukos, Bitlų koncertas turėjo būti ypatingoje vietoje. Vietoj pradinės
minties koncertuoti Londono Palladium ar Roundhouso teatruose, nustelbė idėjos groti Sacharos
dykumoje, Gizos piramidžių papėdėje, kruiziniame laive Queen Elizabeth 2, ar 2.000 metų senumo
romėnų amfiteatre Tunise. Nieko konkrečiai nebuvo sutarta, tad nuspręsta groti ant stogo.
Pati idėja groti ant stogo priklauso amerikiečių roko grupei Jefferson Airplane. Jie tai padarė keletu
mėnesių anksčiau – 1968 m. gruodžio 7 d., kai New York mieste užsiropštė ant Shuyler Hotel
viešbučio stogo. Jie tespėjo atlikti vieną dainą „The House at Pooneil Corners“, kai atvykusi policija
liepė nutraukti koncertą, pagrasinusi areštu už nesankcionuotą koncertą, neturint tam leidimo ir
triukšmo kėlimą. Neaišku, ar šis koncertas turėjo tiesioginės įtakos Bitlams, bet bičiulystės su šia
grupe jie nevengė.

Bitlų koncertą filmavo 5 kameros įvairiais kampais, plius buvo išdėstyta slaptų kamerų ant kitų
pastatų stogų bei gatvėje, kad būtų galima stebėti žmonių reakciją ir emocijas. Likus iki koncerto
keletui minučių, Bitlų muzikantai susitelkė laiptų viršuje esančiame mažame vestibiulyje. Buvo labai
šalta. George Harrison nenorėjo to daryti. Ringo Starr pradėjo kalbėti, kad nemato prasmės. Tada
John Lennon pasakė: „Ai, velniop, na gi padarome tai“.
Oro temperatūra buvo vos 7,5’C šilumos. Pūtė ledinis vėjas ir lietaus grėsmė buvo reali. Dėl
kylančio rūko buvo atsisakyta idėjos filmuoti koncertą iš malūnsparnio. Kai Bitlai pradėjo groti, iš
pradžių aplinkiniuose pastatuose kilo nustebimas, nes daugelis darbuotojų buvo pradėję savo pietų
pertraukėles. Žinia apie tai pasklido žaibo greitumu ir minios žmonių pradėjo rinktis gatvėje bei ant
aplinkinių namų stogų.
Sąlygos groti rokenrolą nebuvo idealios. „Mano plaštakos per daug sustingusios groti akordus“, –
pertraukėlėse tarp dainų bumbėjo J. Lennon. Apple Corps vadovas pastoviai palaikė cigaretės
degimą, kad George Harrison galėtų pasišildyti pirštų galiukus. Kad būtų šilčiau, John buvo
pasiskolinęs is Yoko Ono kailinį paltą. Ringo Starr dėvėjo savo žmonos Maureen raudoną lietpaltį.
Šalti vėjo gūsiai kėlė problemų jautriems studijiniams mikrofonams, būgnų bei gitarų stiprintuvams.
Siekiant sumažinti foninį triukšmą, garso režisierius Alan Parson buvo nusiųstas nupirkti moteriškų
pėdkelnių. „Aš įėjau į moteriškų rūbų skyrių ir pasakiau, kad man reikia trijų porų pėdkelnių,
nesvarbu kokio dydžio. Jie pagalvojo, kad aš esu banko plėšikas ar transvestitas“.
Šis paskutinis koncertas buvo pirmas kartas po 1966 m. rugpjūčio 29 d. koncerto San Francisco
Candlestick Park’e. Tik šiame (stogo) koncerte Bitlai pakeitė tradicinį muzikantų išsidėstymą
scenoje: Lennon stovėjo centre, o jam iš kairės Harrison, kuris grojo Fender gamintojo dovanota
gitara The Telecaster, pagaminta iš raudonmedžio. Tai buvo pirmas atvejis muzikos istorijoje, kai
muzikantas grojo ne serijinės gamybos gitara, o specialiai jam pagaminta, rankų darbo gitara.
Šiandien tai vadinama Signature Guitar, kai gitara pagaminama konkrečiam gitaristui pildant jo
norus ir pageidavimus.
John Lennon visada turėjo problemų atsimenant tekstą, tad Apple darbuotojas tupėjo po filmavimo
kamera ir laikė rankose popierių lapus su dainų tekstu. Vis gi ir čia Lennon sugebėjo sudainuoti į
netaktą dainoje „Don’t Let Me Down“, dainuodamas savo išgalvotus žodžius.
Netoliese esanti policijos nuovada, tik per lanko strėles šūvį, adresu 27 Savile Row, į tai žiūrėjo
palankiai ir jokių priemonių nesiėmė. Kylantis triukšmas, besiformuojantis transporto kamštis ir
aplinkinių parduotuvių savininkų telefoniniai skambučiai privertė susirūpinti saugumu ir veikti. Iš
pradžių policija paskambino į įrašų kompaniją ir pareikalavo nutraukti koncertą. To neatsitikus, po
10-ies minučių pareigūnai jau stovėjo prie kompanijos durų. Iš pradžių niekas nenorėjo jų įleisti, bet
pagrasinus areštu, policininkai pateko ant stogo viršaus, leido pabaigti grojamą dainą ir tada
pareikalavo nutraukti koncertą.

Namas, ant kurio stogo koncertavo Bitlai, pastatytas 1735 metais. Bėgant metams, jis pakeitė daug savininkų. Vienu metu jis buvo nupirktas lordo Nelsono savo meilužei Lady Hamilton. 1968 m. jį nusipirko Bitlai ir iki 1976 metų čia buvo Apple įrašų studija. 2012 metais pastatą nusipirko Abercrombie&Fitch ir dabar čia yra vaikiškų rūbų parduotuvė.
2009 m. liepos 15 d. Paul McCartney surengė netikėtą mini koncertą Manhattan’e, New York’e, ant
Ed Sullivan Theatre teatro stogo, kur jis filmavosi laidoje Late Show With David Letterman. Žinia
greitai sklido iš lūpų į lūpas ir per Twitter, tad atvykusi policija užblokavo aplinkinių gatvių kampus,
kad susirinkę fanai galėtų ramiai, saugiai ir netrukdomi pasiklausyti koncerto.
2019 metų balandžio mėnesį Londono valdžia pakabino ant buvusio Apple Corp pastato atminimo
lentą, minint Bitlų 50-ies metų koncerto ant stogo jubiliejų.

Parengta pagal Standart, Wikipedia, Telegraph ir Rolling Stones.

P.S. Praėjo 50 metų, o Bitlų dainos, išlaikę laiko išbandymus, tebedžiugina naujas jų gerbėjų
kartas.
The Beatles forever!

Kodėl jie atėjo paminėti Romo Kalantos žūtį?

Respektas dviems piliečiams, padėjusiems realizuoti šį postą ir montuoti filmuką:
– Juozui Muzikevičiui (Alytus), už dvi labai reikalingas foto filmui,
– Kristupui Petkūnui (Kaunas), už Kauno Company foto albumą

 

Šalia nugriauto Kunčinų namo, ten kur vaikystę leido Romas Kalanta, Vytas Dumbliauskas glūkoidų politologas, Rička “Žakas“ Žukauskas, dar mokykloje mušęs būgnus su būsimais Aisčiais: Viktoru ir Dzilbum, šia gyveno Alvydas Jegelevičius  ir kiti Kurorto miestiečiai, vyko ypač kuklus Romo Kalantos žūties minėjimas (1972 – 2018). Smalsumą kėlė mintis – kiek piliečių čia atėjo vedini supratimo, jog Romas Kalanta buvo vienas iš nedaugelio istorijoje laisvės šauklių Lietuvai.

Dalyvavo: simpatiškos fotografės kartu su miesto įvykių viešintoju feisbuke Juozu Muzikevičium. Nikonai, canonai ir pentaksai fiksavo akimirkas be perstojo, tik kur ta info vėliau pasidėjo. Čia klaustukas (anot Juozo). Buvo savivaldybės organizatoriai ir jų kviesti dainuotojai, muzikantai ir vienas pasakotojas apie 1972 metų gegužės įvykius Kaune. Dar buvo garso operatorius ir samdytas pranešėjas. Klausimas, kiek piliečių čia atėjo vedini supratimo, jog Romas Kalanta buvo vienas iš nedaugelio istorijoje laisvės šauklių Lietuvai, tampa pragmatišku.

Ogi, buvo šauliai-veteranai, buvo Vytas Watas Malinauskas, Vytas Galbuogis, Romas Stankevičius, keletas jaunų ir pagyvenusių piliečių. Tariant trumpai, sąmoningai čia atėjusių, buvo apverktinai nedidelis skaičiukas. Tokia realybė. Vertinant apskritai, renginys pavyko, svarbiausi kampai buvo pagauti. Renginį vertiname TRIMIS pušies šakelėmis.  Nežinojusiems apie ar negalėjusiems atvykti į renginį, Garažų Klipai sumontavo filmuką.

Romas Kalanta 2018 || Garažų Klipai 2018

Tikras muzikantas, tikras garsas, tikra muzika

 

 

“Pušies“ kavinė, kurioje prieš 50 metų rinkdavosi kiečiausias jaunimas iš Kriaušiaus ir Kurorto, Centro ir Madrido, šiandien atvėrė vartelius dainininkui ir gitaristui iš Jungtinių Valstijų ADAMUI “BOMB“ BRENNERIUI. Atlikėjui 56 metai, kūrybinė biografija tiek turtinga, jog čia reikėtų išsiplėsti iki begalybės. Geriau skaitykite Wikipedijoje arba čia.

ADAM BOMB in Alytus 2019 || Garažų Klipai 2019

Akcentas – grojo kartu su: Aerosmith, AC/DC, Alice Cooper, Foreigner, Guns‘n‘Roses, Billy Idol, Kiss, Metallica, Gary Moore, Rod Stewart, Chuck Berry. Tokio žinomumo grupsai į pagalbą tikrai nepasikvies bet ką, todėl Adamui Bomb nuolat tekdavo talkinti garsenybėms studijoje, įrašant albumus ar kartu važiuoti į pasaulinį turne. Be to, jis pats su savo grupe surengęs nesuskaičiuojamą turų skaičių Valstijose, U.K. ir kituose kraštuose. O dabar dar ir kukliame provincijos miestelyje. Kai Alvydas Jegelevičius persiuntė Dariaus Babijono mailą su prašymu paskelbti glūkoidų tinklapyje apie vakarėlį “Pušyje“, manėme, jog tai fakenews, tiesiog protu neįkandamas įvykis ir įvykti negalėsiantis niekaip. Bet jis įvyko. Ir dar: Adamas, pradėdamas pasirodymą, paskelbė, jog šis koncertas, tai dovana Alytaus roko 50-mečiui. Ir tai tiesa: 1969 metų rudenį su  pirmaisiais  viešais  pasirodymais startavo Aisčiai.

 

Pasaulinio lygio gitaristas ir nevisai pilna kavinė. Gal reklamos buvo mažai, ar tai tik kuklaus provincijos miestelio kuklumo apraiška. Kai miesto valdžia miesto šventei už dešimtis tūkstančių eurų samdo atlikėjus grojančius visišką niekalą, čia įėjimas kainuoja €2, o pats Adamas vaikšto tarp stalelių ir siūlo loterijos kuponus už €1, kuriais galima laimėti jo įvaizdžio atributiką: T-shirts, kepuraitę ar kompaktinį diską. Kas gali būti paprasčiau ir dar absurdiškai pigiai.

Klubinės muzikos privalumas, jog gali sėdėti, stovėti ar jaustis dinamiškoje pozoje visiškai šalia atlikėjo. Jei esi brazdinęs gitarą, tave hipnotizuotų gitatisto pirštų bėgionės po gitaros ladus ir stygas. Tai nepakartojami įspūdžiai, kurių nepatirsi Wemblio stadijone būdamas minioje, kad ir kokio legendinio atlikėjo koncertą stebėtum.

Adamo Bomb Brennerio pasirodymas – puiki ir dėkinga proga-seminaras viems Alytaus muzikantams, bandantiems ar imituojantiems roko muziką, jauniesiem gitaristams ir veteranams. Kavinėje juos galima buvo skaičiuoti vienos rankos pirštais.

Labai priminė žinomo USA, Izraelyje kineziterapeuto Samuelio Taco (Shmuel Tatz), beje Aisčių grupės 1969 metų dalyvio vizitą Alytuje 2014 metais. Tada jis dalinosi savo ilgamete patirtimi ir seminaro metu pajuokavo, jog prie salės durų galėjo būriuotis visi miesto kinezioterapijos specai. Deje, tokių atėjo vienetai.

Atlikėjui ant scenos talkino du jauni vyrukai: bosistas ir drumeris, abu iš Lenkijos ir sugrojo nepriekaištingai.

Padėka Dariui Babijonui už kažkokiu nesvokiamu būdu priprašiusį atvykti pasaulinio lygio atlikėją į Alytų. Padėka Andriui Abromavičiui už teisingą garsą. Žiūrovų ir klausytojų tarpe miela buvo matyti melomanus: Joną Kudirką su žmona Onute, Valdą Labuką, Vladą “Kapitoną“ Dimavičių su Vale ir būrelį supratingo jaunimo.

Renginys įvertintas 4 pušies šakelėm. Excellent įverinimui pritrūko masiškumo.

Adam BOMB – Alytaus rokenrolo 50-mečio proga koncertuoja “Pušyje“

Gegužės 10-osios vakarą vienintelį Europos turo koncertą Lietuvoje (Alytuje) surengs roko muzikos legenda iš Niujorko (JAV) Adam BOMB su grupe.
1969 m. įvyko pirmas garsus alytiškių grupės „Aisčiai“ pasirodymas, nuo kurio ir turėtume skaičiuoti rokenrolo, roko (bigbyto) istoriją. Tuomet A. BOMB (Adam Brenner) buvo dar tik šešeri, tačiau per savo karjerą, pradėtą 1979-metais, jis sudalyvavo, sugrojo tiek, kad tam neužtenka vienos roko enciklopedijos. Adam muzikavo bendruose projektuose su „Aerosmith“, AC/DC, Alice Cooper, „Foreigner“, „Guns‘n‘Roses“, Billy Idol, „Kiss“, „Metallica“, Gary Moore, Rod Stewart muzikantais, yra koncertavęs su Chuck Berry ir daugeliu kitų pasaulinių muzikos garsenybių.
dfsdfsdfsdfsdfsdfsdf
Legendinis A. BOMB į Alytų penktadienį atvyksta savo grupe ir koncertą surengs legendinėje menininkų kavinėje PUŠIS. Durys atidaromos 20 valandą, numatoma koncerto pradžia – po 21 val.
 
Daugiau apie Adam BOMB – dokumente:

YELLOW SUBMARINE KŪRĖJAS IŠKELIAVO AMŽINYBĖN

VYTAUTAS STANEVIČIUS                                                                               AUDRIUS JANECKA                                                                               

 

 

 

Kovo 26 d. mirė povandeninio laivo Yellow Submarine sumanytojas, konstruktorius ir statytojas Artūras Džonsonas (Arthur Johnson), kurio geltonasis povandeninis laivas ir dabar, drauge su Bitlais, plaukioja ir nardo beribėse mūsų (ir ne tik mūsų, bet jau ir anūkų) svajų bei fantazijų gelmėse…
Beveik prieš 51 metus, 1968 m. liepos 17 d., Londono paviljone “Piccadilly Circus“ įvyko trečiojo filmo “Beatles“ premjera, animacinė, “Geltonas povandeninis laivas“. Tais metais Bitlai vengė viešumo ir net nedalyvavo filmo kūrime. Didžiąją laiko dalį jie praleido Indijoje, Himalajų prieškalnių ašrame, globojami guru Maharishi Mahesho, kur bandė perprasti transcedentinės meditacijos pamokas ir įrašė “White Album“.
Kuomet dėl filmo premjeros pasirodė Bitlai, jų gerbėjai blokavo gatves ir paralyžiavo Londono eismo laviną. Tai buvo vienas iš paskutinių milžiniškų viešų “Beatlemania“ parodymų Anglijoje.
Bitlai, vykdydami sutartinius įsipareigojimus, pasirodė animacinių filmų kūrime, kuriuos jie įgyvendino su “United Artists“. Su kompanija pasirašė sutartį trims filmams: “Hard Days Night“ (1964 m.), taip pat “Help!“ (1965 m.). Tačiau vis dar liko skola – trečiajam.
Filmo „Yellow Submarine“ animacinė funkcija buvo laikoma idealia. Toks sprendimo būdas leido sėkmingai įvykdyti sutartį. Bitlai nenorėjo veltis į šią kino avantiūrą, bet juos slėgė sudėtinga to meto situacija. Tai tragiška jų vadybininko Brajeno Epšteino mirtis, finansiniai sunkumai, kuriuos sukėlė biznio taisyklių neišmanymas, nori nenori vertė spręsti šią problemą. Sukurtas multfilmas visus padarė laikinai laimingais.
1969 metų sausį Bitlai Didžiojoje Britanijoje išleido savo dešimtąjį studijinį albumą „Yellow Submarine“ su šešiomis dainomis, kuris yra ir bendravardžio nuotaikingo animacinio filmo garso takelis.
Daugiau apie talentingą britų inžinierių Arthur Johnson, kurio geltonas povandeninis laivas dalyvavo Bitlų filmo pristatyme, atsiuntė Audrius.
2019 metu kovo 26 dieną Grimsby mieste (Anglija) mirė Arthur Johnson, kuris dėl pomėgio išradinėti atsidūrė dėmesio centre, petis į petį su Bitlais. 1968 metais Arthur Johnson, visiškai nežinodamas apie Bitlų filmą, savo namų galiniame sode sukonstravo vienvietį povandeninį laivą. Vieninteliai dažai, kuriuos rado garaže, buvo geltoni. Laivas svėrė pusė tonos. Arthur pavadino ji Resurgam, lotyniskai “vel“. Vietinis laikraštis Grimsby Telegraph aprašė apie šį submariną ir jis atsidūrė dėmesio centre.


Kai United Artist (Bitlų įrašų kompanija) apie tai perskaitė, jie panoro, kad jis reklamuotų filmą. 1968 metų liepos 17 dieną submarinas buvo vežamas Londono gatvėmis, su vienu iš “blue meanies“, kurie buvo muzikos nemėgstantys personažai Bitlų filme “Yellow Submarine“. Priekyje jo senoviniu Rolls Royce važiavo Bitlų muzikantai. Submarinas buvo pastatytas priešais Piccadilly Circus teatrą, kuriame vyko pasaulinė “Yellow Submarine“ filmo premjera. Arthur su žmona Paula dalyvavo premjeroje ir po to vykusiame vakarėlyje The Royal Lancaster Hotel viešbutyje.
Paula prisimena: “Jis sukonstravo submariną iš metalo laužo, ir tada atsirado ši daina. Taip jau sutapo. Submarinas buvo vežamas Oxford gatve. Bitlai negalėjo kartu važiuoti su submarinu dėl draudimo kontrakto subtilybių, tačiau jie buvo apsirengę kaip Blue Meanies.
Buvo susirinkusios tenai visos žvaigždės: Keith Richards (Rolling Stones), The Who, Status Quo, Mary Hopkins ir Tony Blackburn. Mes su vyru stovėjome šalia Bitlų. Bet aš dėl jų nesukau galvos, nebuvau jų gerbėja. Aš labiau domėjausi PJ Proby (amerikiečių dainų kūrėjas ir atlikėjas)“.
Buvęs gvardietis, jaunystėje Arthur mėgo sunkumų kilnojimą ir kultūrizmą. Vėliau tapo patyrusiu naru povandenininku, kurio darbas buvo prižiūrėti ir taisyti povandeninius vamzdžius bei montuoti naftos platformų povandenines dalis.
Savo talento dėka Arthur prisijungė prie kompanijos Norvegijoje, gaminusios vienviečius submarinus. Vėliau, ieškojo galimybių pratęsti šį verslą Amerikoje. Likimo ironija – visą gyvenimą būdamas šviesaus ir blaivaus proto, paskutinį savo dešimtmetį žmogus kovojo su Alzhaimerio liga, tačiau mirties priežastis buvo vėžys. Jis mirė būdamas 80-ies metų. Su žmona kartu išgyveno 58 metus. Arthur paliko 5 vaikus, 8 anūkus ir 4 proanūkius.
Balandžio 15 dieną įvyko laidotuvės – jo pelenai buvo išbarstyti į jūrą šalia Humber Mounth Yacht Club klubo, pagerbiant jo talentą ir meilę jūrų inžinerijai. Ceremonijos metu skambėjo Bitlų “Yellow Submarine“ daina, Mario Lanzos “I will walk with God“ ir himnas “To be a piligrim“. Visi laidotuvių dalyviai privalėjo dėvėti kažką geltoną, šitaip pagerbiant talentingą išradėją, kurio sukonstruotas povandeninis aparatas reklamavo Bitlų filmą “Yellow Submarine“.
Dabar submarinas stovi po atviru dangumi Penny Lane gatvėje, Liverpool pietinėje dalyje.
Parengta pagal: Peter Craig, GrimsbyLive.

BITLAI ir FUTBOLAS. DETALUS TYRIMAS.

VYTAUTAS STANEVIČIUS                                                                               AUDRIUS JANECKA                                                                               

 

 

Šis projektas gimė bendradarbiaujant Vytautui ir “freelanceriui“ Audriui (Simno legionierius Airijoje). Kūrybinė veikla skirta glūkoidams. Kalbant futbolo terminais, Audrius atliko rezultatyvų “pasą“,  o Vytautas jį nukreipė ten, kur šis projektas turėjo atsirasti. Tikimės, kad laimės glūkoidų komanda.
Pabandysiu suvesti draugėn, atrodo, du neįmanomus reiškinius – Bitlus ir futbolą. Ar Bitlai domėjosi futbolu? Į šį klausimą jau kelis dešimtmečius neturėjau atsakymo. Mintijau, bet juk jie britai, o šiems, didžiai daugumai, futbolo virusas į jų kraują patenka su motinos pienu. Tačiau ir britas britui nelygu. Fantazavau, ginčijausi su savimi ir draugu, o atsakymo kaip nebuvo, taip nebuvo. Dėl tų pačių Bitlų pamėgau Liverpulio miestą ir, žinoma, futbolo komandą FC Liverpool.
Šiek tiek futbolo istorijos. Žaidimas, panašus į futbolą, žaidžiamas nuo neatmenamų laikų. Šiuolaikinio futbolo istorija skaičiuojama nuo 1863 m. Kaip žinia, anglai pirmieji suvienodino futbolo taisykles, nes iki tol vos ne kiekvienas kaimas žaidė pagal savas. Jie nusprendė, kiek komandoje turi būti žaidėjų, uždraudė žaidėjams (išskyrus vartininką) griebti kamuolį rankomis, atskyrė futbolą nuo regbio ir t. t. Tuo pačiu metu buvo įkurta ir Anglijos futbolo federacija. Futbolo žaidimas įgavo kiekvienam futbolo mėgėjui žinomus kontūrus.

Seniausiu futbolo klubu pasaulyje laikomas Anglijos Šefildo miesto „Sheffield football club“, įkurtas 1857 metais. Mano favoritas FC Liverpool įsikūrė 1892 m. Yra Liverpulyje ir dar viena puiki komanda – Everton FC. Beje, ši net anksčiau įkurta – 1878 m. Iki konkurento atsiradimo Everton FC žaidė „Anfield“ stadione, pastatytame 1884 m., tame pačiame, kuriame dabar šeimininkauja vokiečio Jurgeno Kloppo treniruojamas FC Liverpool. Kodėl taip atsitiko? Priežastis banali – nesutarimai dėl nuomos mokesčio, tarp tuomečio Everton FC prezidento (jis buvo miesto meru bei stadiono savininku) ir klubo direktorių tarybos. Konfliktas išaugo iki tokio lygio, kad įvyko skyrybos: taryba perėmė Evertono klubą į savo rankas ir pradėjo žaisti Goodison Park stadione. „Anfield“ stadiono šeimininkas ir buvęs Everton FC prezidentas liko be žaidėjų. Stadionas yra, komandos nėra. Tačiau meras nepasimetė ir įkūrė naują komandą. Naujai įkurtam FC Liverpool užteko vienų metų, kad prasimuštų į aukščiausią Anglijos futbolo divizioną. Per savo ilgą istoriją raudonieji (marškinėlių spalva) FC Liverpool patyrė ir nuopuolių, ir pakilimų. 18 kartų laimėjo Anglijos čempionatą, 5 kartus buvo stipriausias Europoje, iškovojo gausybę įvairių titulų, taurių, bet jau 3 dešimtmečius, nuo 1990 m., negali laimėti Anglijos čempionų vardo. Paskutinį kartą stipriausiu Europoje tapo 2005 m., laimėdamas UEFA Čempionų lygą. Beje, tais pačiais metais, gindami šį titulą, Liverpulio futbolininkai žaidė Kaune su FBK Kaunu. Lietuvos atstovai, kad ir pralaimėjo, bet rezultatas 1:3 – gan garbingas. Tas rungtynes stebėjau Kauno sporto kombinato stadione. Šį sezoną raudonieji labai sėkmingai žaidžia visais frontais, bet kada laimės Anglijos Premier lygą, žino tik ponas Dievas. Manoma, kad jų sirgaliai patys geriausi pasaulyje. Futbolo klubas FC Liverpool ir jų sirgaliai verti vieni kitų, jie yra viena didelė šeima! Deja, aš „Anfield” stadione rungtynių nemačiau, bet kai lankiausi Liverpulyje, pašmirinėjau po stadiono tribūnomis esančiomis erdvėmis, firminėje klubo parduotuvėje nupirkau anūkei raudoną futbolo kamuolį, ant kurio puikavosi klubo emblema.
Tiesiog nuodėmė būtų nepabuvoti mėlynųjų arenoje – Goodison park, kai atstumas tarp dviejų nesutaikomų priešų stovyklų tik 765 metrai.
Everton FC yra 8 kartus tapę Anglijos čempionais bei laimėję daug taurių turnyrų. Šiemet kol kas sekasi prasčiau, jie stiprūs vidutiniokai Anglijos futbole.
O dabar pakapstysime giliau, ar Bitlai domėjosi futbolu? Glūkoidų naujasis draugas, mano žemietis iš Simno, šiuo metu gyvenantis Airijoje, Audrius Janecka operatyviai atsiliepė į užuominą apie Bitlus ir futbolą. Vienu klaviatūros klavišo paspaudimu išgydė nuo viruso, kuris graužė mane dešimtmečius. Ačiū jam už puikų darbą, kurį atliko pasidomėjęs britų informacijos kanaluose, tokiuose kaip The Guardian bei kituose.

Fotogalera. Vytautas “San Simnas“ Stanevičius lankėsi Liverpulyje ir fiksavo patrauklius futbolo fanams momentus

 

 

 

 

Paskaitykime, ką gi atsiuntė Audrius…

Laikydamiesi politinio korektiškumo the Beatles niekada viešai nedemonstravo simpatijų savo miesto klubams, nenorėdami sukiršinti ir atstumti fanų.
The Beatles filme Yellow Submarin, “Eleanor Rigby“ scenoje yra užuomina į futbolą, gal būt Merseyside derbis, nes rodoma žaidžiant 2 komandas, kurios vieni marškinėliai mėlyni, o kitos raudoni.

Tačiau tikėtina, kad Paul McCartney yra slaptas evertonietis, nes vieną kartą yra pastebėtas tribūnose per 1968 metu FA Cup finalą tarp West Brom ir Everton.
Jis yra pareiškęs, kad “kaip liverpulietis, aš myliu abi miesto komandas, bet jei kas prispaustų ginklą prie mano kaktos – tada aš tikras mėlynasis“.
“Čia yra sandėris: mano tėvas yra gimęs Evertone, mano šeima oficialiai yra evertoniečiai, tad jei kas liečia miesto derbį, aš turėčiau palaikyti Everton“ „ teigė McCartney radijo stočiai “Radio Merseyside“.
“Kartą po koncerto Wembley Arenoje aš sutikau Kenny Dalglish (Liverpool žaidejas) ir draugiškai pasikalbėjome. Ir žinai ką? Aš nusprendžiau palaikyti abi miesto komandas, nes tai Liverpool, ir manęs nedomina katalikų – protestantų kivirčai“.
“Jos abi yra geros komandos, bet prispaustas prie sienos – aš esu evertonietis.
McCartney brolis Mike McGiear yra absoliutus raudonasis. Filmuojant savo grupės The Scaffolds promo filmą “Thank you very much“, jis nusifilmavo stovintis priekyje sausakimšo Spion Kop ir dainuojantis klubo himną.

 

Pasak the Beatles istoriko Ray O’Brien, John Lennon niekada nebuvo futbolo ar aplamai sporto gerbėjas. Jo tėvas buvo Liverpool gerbėjas, ir jo prašymu John įtraukė buvusio Liverpool žvaigždės Albert Stubbins atvaizdą į Sgt. Pepper albumo viršelį, kur jis buvo vienintelis futbolininkas iš minios žmonių. Jis stovi šalia Marlene Dietriech peties.
Kito eks Liverpool žaidėjo Sir. Matt Busby, kuris 5 metus praleido „Anfield“ stadione prieš tampant Manchester United treneriu, vardas paminėtas Lennon’o the Beatles dainoje “Dig it“.

Nei John Lennon, nei George Harrison niekada nėra buvę stadione žiūrėti futbolo varžybų, George Harrison sūnus Dhani yra karštas raudonųjų fanas ir pastovus „Anfield“ žiūrovas.
George Harrison iš visų the Beatles mažiausiai domėjosi sportu aplamai arba buvo labai užsislaptinęs futbolo gerbėjas, nes siekiant išvengti nepageidaujamų klausimų, yra pareiškęs: “Liverpulyje yra 3 komandos ir aš palaikau vieną iš jų“.

Kurioziška, bet Ringo Starr yra Arsenal fanas. Jo patėvis buvo iš Londono ir pasiimdavo įsūnį į visas klubo rungtynes, tiek išvykoje, tiek namuose. Tačiau Ringo Starr augo, žinodamas apie raudonuosius ir abu jo sūnūs turi nuolatinius bilietus į „Anfield“ stadioną.

Pats aiškiausias įrodymas tarp the Beatles ir futbolo yra jų telegrama Liverpool treneriui Bill Shankly 1965 metais su palinkėjimu raudoniesiems sėkmės artėjančiame FA Cup finale. Ši telegrama yra pakabinta Shankley Hotel viešbučio foje Liverpulyje, kurioje rašoma: “Visokeriopos sėkmės, vaikinai. Mes jus žiurėsime per TV. John, Paul, George ir Ringo“.

P.S. Paskutinė pastraipa paglostė širdį, visgi vyrukai – FC Liverpool gerbėjai

Papildėme MUZMENŲ galeriją

Dėkui Gedui Manerskui, dabar gyvenančiam USA, kuris rado savo archyvuose žinomų to laikmečių muzikantų nuotrauką. Jie užsilipo ant kultūrkės stogo ir nusifotografavo. Robertas, Rolando Daučiūno pusbrolis, Valdas ‘Vatuvkė’ Ogijenko, Rolandas ir Gedas Manerskas ant kulrūrkės stogo. Ši istorinė foto nugulė į glūkoidų galerijas.

Aplankykite glūkoidų FOTOGALERĄ

Arba eikite tiesiai į ALYTAUS MUZMENAI

Nereitinguotas TOP ir praeities aidai

Nors mėgiamiausių muzikos kūrinių top rinkimai pasibaigė mūsų tinklapyje, tačiau jie niekada nesibaigs realiame gyvenime. Mūsų foto reporteris Eugenijus Vnarauskas atsiunčia savo nereitinguotų muzikos kūrinių sąrašą. 2018 pabaigoje buvo užimtas įvairiais daug laiko valgančiais reikalais, todėl sąrašiukas išvydo viešumą tik dabar. Dar būtina pastebėti, jog Genius priklauso tai žmonių kategorijai, kurie pažadų nedalina, o juos tiesiog tęsi.

Genius – Vilniaus alytiškis, pirmųjų diskotekų, vykusių “Dzūkijos“ kavinėje 1975 metais, kartu su Vytautu Kernagiu, Laimučiu Urbanavičium, Donatu Tarcijonu, Linu Jakštoniu, Sigitu “Kefu“ Kizala, Dzilbum ir kitais, dalyvis. Melomanas tos kartos, kai muzikos kolekcionavimas buvo pogrindinė profesija, nelabai mėgstama kolonistų.

 

 

 

 

 

 

 

 

Nereitinguotas Eugenijaus Vnarausko mėgiamiausių visų laikų muzikos kūrinių sąrašas. Abėcėlės tvarka. Ir dar. Įdomus unikalus Geniaus pastebėjimas: tai The Beatles – I Want to Hold Your Hand, vokiška versija – Komm Gib Mir Deine Hand. Būtent 1964 metais bitliukai sudainavo šią superinę dainą vokiškai. Hamburgo kabakų atgarsiai atsiliepė ir jų kūryboje

3 SMS: Parama, Topai ir Šulė

 

2017 pabaigoje jūs atsiliepėte į prašymą paremti glūkoidų tinklapį ir paaukojote € 512 eurų. Lėšos pasitarnavo tinklapio techninių priemonių gerinimui: wordpress Premium planas 2018 ir 2019 ir domenas dviems metams kainavo €198, banko mokestis € 11, aplikacijos vaizdui ir foto vaizdams apdoroti,  kiti programiniai priedai – € 71. Iš viso nuo 2017 lapkričio išleidome € 280. Liko € 232.

Ši parama lukštena ir padeda įgyvendinti pažangius tinklapio techninius sprendimus. O ar nebūtų šaunu mokėti, lai ir simbolinį honorarą, aktyviems veikėjams. Kaip? Skaičiai prie euro ženklo tokioms reikmėms labai kuklūs. Turime realią užduotį. Tai sumaketuoti tinklapio langą panašiai, kaip daro Delfi, 15min ir taip dar labiau pritaikyti mobiliems įrenginiams. Savo tarpe, žinančių kaip tai programinti, turime, bet jie tiek apkrauti darbais, kad vargu ar ras galimybę padėti. Pasamdyti? Mūsų skaičiukai su euro ženklu per maži. Tai tik planai-idėjos, svajoti niekas nedraudžia.

Paaukotas euras ar du – solidarumo ženklas. Principas panašus kaip muzikinių topų rinkimuose.

Mus parėmė 2019 metais:

Virgius Beiša – € 100
Vytautas Malinauskas – € 20

Mus parėmė 2018 metais:

Aldona Marcinkevičienė – €100
Gintautas Kašėta – € 20,25
Virgius Beiša – € 100
Valdas Labukas – € 5
Diana Stanevičienė – € 10
Edmundas Gegužis – USD 100
Alvydas Petkevičius – € 2
Shmuel Tatz – USD 100
Vytautas Matulevičius – € 10
Vytautas Galbuogis – € 5
Rasa Juodišienė – € 100
Laimutė Unguraitienė – € 10
Zenonas Langaitis – € 10

Dėka Jūsų mes judame priekin. Jeigu apsispręsite prisidėti, visą info rasite čia.

———

 

Šventinėje Kalėdų ir Naujųjų savaitėje paskelbėme jūsų išrinktas dainas. Per glūkoidų susitikimą ir anksčiau kalbėjomės apie stabdžius, kurie trukdė kai kuriems dalyvauti. Argumentai tokie silpni, kad neverta juos čia aptarinėti.

Geriau geras pavyzdys. Štai Virgius Lepeška atsiuntė savo sąrašą tiesiai į gruodžio 31 dienos susitikimą. Na pavėlavo, bet  su paaiškinimu, kodėl. Bet svarbiausia, jis tiesiog pagavo kampą, kurį deklaravome: PASIDALINTI SU BENDRAMINČIAIS muzika, kurią mėgsti ir sužinoti ką mėgsta tavo kolega. Pakeliui išrinkti mūsų TOP 10. Žvelgiant į Virgiaus Crosby Stills Nash and Young – Almost Cut My Hair – kaip neprisiminsi tų laikų Virgiaus, šį gabalą jis visad mėgdavo, nė vienas seišenas neapseidavo be jo. Arba kai valkiojomės po USA, naktį važiuojant išnuomuotu forduku iš Cape Code, buvome taip įsitraukę į Led Zeppelin – Since I’ve Been Loving You, jog paklydome. Tai dar vienas niuansas: muzika visad primena įvykius.

Speciali padėka dalyviams iš Lenkijos, Ispanijos ir USA. Jūs šaunuoliai, kad prisidėjote.

Virgiaus Lepeškos topas. Virgius: čia dainos, kurios man yra kažkaip įstrigę, kurias ir dabar nuolat klausau. Jų nereitingavau, bet kažkaip Led Zeppelin dainos savaime atsidūrė viršuje.

Led Zeppelin – Stairway To Heaven
Led Zeppelin – Since I’ve Been Loving You
Led Zeppelin – Whole Lotta Love
Procol Harum – A Whiter Shade Of Pale
George Harrison (from “Live in Japan”1991) – While My Guitar Gently Weeps
Crosby, Stills, Nash and Young – Almost Cut My Hair
Yes – Long Distance Runaround
Deep Purple – Child In Time
Uriah Heep – July Morning
Jimi Hendrix – Hey Joe
Doors – Riders On The Storm
Marmalade – Reflections Of My Life
America – A Horse With No Name
Judas Priest – Before the Dawn
David Bowie – China Girl
Aerosmith – Dream On
John Lennon – Imagine
Black Sabbath – Iron Man
Neil Young – Heart of Gold
Rolling Stones – Gimme Shelter
Hollies – He Ain’t Heavy He’s My Brother
Creedence Clearwater Revival – Have You Ever Seen the Rain
Chicago – If You Leave Me Now
The Who – Behind Blue Eyes
The Beach Boys – California Dreamin’

———

 

Netikėti šventiniai susitikimai nei Anglijoje, nei Graikijoje, o Vilniaus Akropolyje. Bėgant metams Juozas Šuliauskas tapo sentimentalesnis, sakosi jį aplanko ir nostalgija jaunystei bei Alytaus draugams 🙂 Jis net paskolino savo “mandrą“ ir išmanųjį telefoną, kad įamžint šį įvykį glūkoidams. N.M. proga Juozas siunčia sveikinimus Alytaus chebrai ir glūkoidams…

Bendravo Vytautas SanSimnas Stanevičius

 

ŽMOGUS IŠ „RADIJOS“

Šiandien atsiverčiu FM99 saitą ir iš kart randu info apie Syd Barrettą, pinkų influencerį, idėjų generatorių. Gimęs tą pačią dieną kaip ir FM99. Aišku, tai tik maloni detalė. Visuma ta, jog šioje radio stotyje darbuojasi Liudas Ramanauskas. Kalbant apie jo muzikines laidas – jos auklėja klausytoją, informuoja ir lavina skonį. Prisimenant ištakas, užkliuvo atmintyje Liudo ir Igorio švietėjiškos laidos apie roko klasiką ir progresyvias jo atmainas. Tai atitikmuo Dariaus Užkuraičio “Woodstock’o vaikų“, tik mūsiškiai tai padarė dešimtmečiais anksčiau. Jei M1+ užsnūdę ties 1980 metais, tai Liudas suteikia mielų akimirkų dar neišmirusiems hipeicams: ištransliuoja Doors ir Jimi Hendrix, Kinks ir Grateful Dead, Small Faces ir Ten Years After, Janis Joplin ir Move. Apie tai ir dar daugiau – skaitykite Vytauto “SanSimno“ Stanevičiaus straipsnyje

VYTAUTAS STANEVIČIUS

image

Pamenu iš labai ankstyvos vaikystės turėjom tokią nemažą juosvą dėžę užapvalintais kampais. Vėliau išsiaiškinau, kad ji turėjo savo vardą – VEF BALTIKA. Jos apačioje buvo gelsva stiklo lentelė, ant kurios surašyti skaičiukai su įvairiomis juostelėmis. Viduryje įtaisyta stiklinė „akis“, o kiek aukščiau – įdomiai išsiraičiusi trijų raidžių kombinacija VEF. Iš abiejų stiklo lentelės pusių, dėžės šonuose, buvo po dvi apvalias rankenėles – viena didesnė, kita mažesnė. Pasukus rankenėlę, kairėje pasigirsdavo caktelėjimas ir užsidegdavo lemputės. Dar labiau pasukus rankenėlę, išgirsdavau dėdę, kartais tetą, sakant: „Kalba Vilnius, dabar yra 20 val. 50 min., arčiau radijo imtuvų kviečiame mažuosius…“ Sekdavo pasaką. Man atrodė, kad toje dėžėje ir gyvena tie kalbantys žmogeliukai, bet įkišus nosį pasižiūrėti, kaip atrodo tas „radijos“ žmogus, matydavau tik stiklinius bokštelius, visokias spalvotas vielutes ir metalinius dalykėlius. Jokio ten gyvenančio ir kalbančio žmogaus nebuvo. Nieko nesuprasdavau. Dar įdomiau, kad sukiojant kitą rankenėlę, per stiklinę lentelę lėtai judėjo siauras brūkšnelis. Jam judant, iš dėžės sklido įvairūs garsai: girdėjosi muzika, kalbėjo nepažįstami žmonės – lietuviškai ir nesuprantamomis kalbomis. Tačiau dažniausiai tas nesuprantamas kalbas užgoždavo keisti garsai, cypimas ir gergždimas. Ai, nedidelė bėda buvo, vis tiek nesuprasdavau, ką jie pasakoja. Besukant rankenėlę, brūkšneliui kuo labiau slenkant į kairę, triukšmai garsėdavo. Būdavo labai pikta, nes jie trukdė paklausyti vos girdimą muziką, dainas nesuprantamais žodžiais. Svarbiausia, kad tos dainos man pradėjo patikti. Smagu būdavo, kai jos, prasiskverbę pro cypimą, kartais neblogai girdėdavosi. Ir aš vis dažniau sukau rankenėlę į kairę, brūkšnelis pasiekdavo beveik patį stiklo lentelės kraštą ant tos vietos, kur per šnypštimą girdėjosi muzika. Dar vėliau supratau, kad tai radijo stotis LUXEMBOURG…

 

Po daug daug metų, parvažiavęs į Simną, vėl sukioju radijo aparato rankenėles (gaila ne VEF BALTIKOS). Nors dažniausiai ta radijo stotis, kurią noriu išgirsti, būna palikta, tereikia tik įjungti aparatą. Šiokiadieniais, rytą, 08 val. 35min., o sekmadieniais valanda vėliau, išgirstu gerai pažįstamą ir išskirtinį LIUDO RAMANAUSKO balsą, tariantį: „ Ši diena muzikos istorijoje. Nupūskime laiko užmaršties dulkes…“ Suskamba mano mėgstamų atlikėjų dainos, pritariant gitarų akordams. Galima išgirsti pasiilgto džiazo garsus, ar gero žmogaus „dūšią“ atveriantį bliuzmeną. Ir būtinai pikantiški LIUDO komentarai.

Tad atkartojant LIUDĄ, kokia ši diena? Tai diena, kai 1993 m. sausio 6 Alytuje transliacijas pradėjo radijo stotis FM99!
„Radijo stotis FM99 iki šiol yra vienintelė Pietų Lietuvos radijo stotis. Jos gali klausytis kiekvienas, turintis internetinį priėjimą.
Radijo stotis tikrai turi kuo pasigirti, kadangi yra ne kartą pasižymėjusi ir apdovanota įvairiuose radijo, televizijos, bei spaudos renginiuose. Pavyzdžiui, radijas  buvo ne kartą pastebėtas “Pragiedruliai” rėmimo fondo apdovanojimuose, bei gavo garbės premiją už dėmesį kultūrai, o viena iš radijo laidų skirta vaikams “Tauškučių skrynelė” netgi dvejus metus buvo pripažinta esanti geriausia vaikų laida Lietuvoje. Be viso to, FM 99 žurnalistų komanda dažni laureatai žiniasklaidos konkursuose. Juk tai tikrai stulbinami pasiekimai, parodantys kad radijo komandoje dirba ypatingai produktyvus, kokybės siekiantis ir profesionalus kolektyvas!
Eteryje skamba tik gera laiko patikrinta muzika ir yra suteikiama nešališka informacija, žavinti savo įdomumu. Pagrindinis radijo aspektas- pateikti tik pačią reikalingiausią informaciją ir būti su savo klausytojais, praskaidrinant jų nuotaikas, bei kiekvienos dienos lūkesčius. Publikos spektrą sudaro klausytojai nuo 20 iki 55 metų amžiaus“.
Kalbant apie amžių, manau, klystama, o man pritars dauguma glūkoidų. Nepatenku į čia minimas amžiaus ribas, bet esu prisiekęs FM99 klausytojas. Ypač mėgstama LIUDO RAMANAUSKO vedama laida „Ši diena muzikos istorijoje“.
Su gimtadieniu, FM99! Su gimtadieniu, RADIJO ŽMONĖS! Geros kloties, kūrybinės sėkmės, plataus klausytojų rato!
MAN PATINKA FM99!

Liudas Italijoje. Nuotrauka iš asmeninio L. Ramanausko archyvo

Šios radijo stoties įsteigėjas ir vadovas LIUDAS RAMANAUSKAS tikriausiai nesupyks ir priims sveikinimus artėjančio jo gimtadienio (sausio 16 dieną) proga. Jokių užmaršties dulkių. Liudai, kelk dulkių debesis, mindamas dviračio pedalus…

Nuotrauka iš asmeninio L. Ramanausko archyvo

Būk sveikas, tebebūk kūrybingas, geidžiamiausias ALYTAUS kultūrinių renginių vedėjau LIUDAI!

VISŲ LAIKŲ TOPAS. MES IŠRINKOME!

Šis paveikslėlis neturi alt atributo; jo failo pavadinimas yra plakatas-top-hitai-tumb1.jpg

Graži dovana glūkoidų tinklapio dešimtmečiui. Tai ne Bilboard ar Pakartot playlistas, o Jūsų sudarytas ir išrinktas dešimtukas. Aktyvumu nepasižymėjom, nors kvietėm visus, visais įmanomais būdais prisijungti. Vieni pažiūrėjo iš debesų: kokią nesamonę jie čia sugalvojo, kiti neįkando anglų kalbos, nors jau beveik trys dešimtmečiai Nepriklausomybės turime.  Tie, kurie nuoširdžiai TO norėjo, rado 101 būdą TAI padaryti. Pavyzdžiui, mūsų gerbiamas tapytojas Alvydas Petkevičius (mokėsi prancūzų kalbą) atnešė sąrašą su pavadinimais ir sutartinėm stigmom. Bet visi supratome kas Alvydui patinka  Respektas. Kai kurie kiti taip ir liko pažadukais. Matyt amžiaus našta kamuoja ar kitos negalios. O mūsų ir taip kas metai lieka vis mažiau. Tikra katastrofa. Gerai, kad po truputį jungiasi jaunimas – glūzaurų  pamaina. 

Tikslai buvo daugiaprasmiai: #1 pasidalinti savo mėgstamais kūriniais su kolegomis melomanais ir glūkoidų visuomene, kad žinotume kas ką mėgsta. #2 netikėtai atrasti kūrinį, kurio anksčiau nežinojai. Jei kolegai jis patinka, tai natūraliai klausi savęs: kodėl jam patinka – reikia susirasti Spotify, Deezer ar Youtube ir būtinai paklausyti. O jei tai atradimas!? Buvo ir fenomenalių nuomonių sutapimų. Pavyzdžiui Dzilbus balsavo už beveik visą Igorio sąrašą. Štai kaip kartais nutinka.
#3. išrinkti visų laikų top 10. Tai ir padarėm

Gražu, kad  mėgstamų kūrinių sąrašuose įtraukėte ir lietuviškus. Tik labai mažai. Negi nieko tokio įsimenančiai vertingo nesukūrėme nuo 1918 metų?? Lietuviški kūriniai išsirikiavo taip::

Hiperbolė – Vandens Ženklai (21), Kertukai – Lopšinė (14), Jurga Šeduikytė – Nebijok (13), Danutė Neimontaitė – Vėjas Man Pasakė ​(10), Virgilijus Noreika – Švelnumas (10), Ovidijus Vyšniauskas – Mažyte mano (10), Laimis Vilkončius – Laivas (8), Kertukai – Jei turėčiau aš kapeikų maišą (8), Albertas Antanavičius – Aš lauksiu tavęs Simne (7). Aisčiai – Arielkytė  (7). Mantas – Čiuožki (4), Happyendless – Power Forever (3)

O čia, tai, ką rinkote JŪS. Galutinis rezultatas neskundžiamas ir todėl galioja::
[paspaudę ant kūrinio, galėsite perklausyti. Galioja tik pirmam dešimtukui]

11. Beatles – Hey Jude (44)
12. Pink Floyd – Shine On You Crazy Diamond (40)
13. Christie – Yellow River (39)
14. Boston – More Than A Feeling (39)
15. Led Zeppelin – Whole Lotta love (38)
16. The Beatles – Yesterday (37)
17, Uriah Heep – July Morninig (36)
18, T.Rex – Children Of The Revoliution (36)
19, Jimi Hendrix – Hey Joe (35)
20, AC/DC – Highway To Hell (35)
21, Neil Young – Old Man (33)
22, Pink Floyd – Wish You Were Here (32)
23, The Beatles – A Day in a Life (28)
24, Queen – We Will Rock You (28)​
25, Pink Floyd – Another Brick In The Wall (27)