VALANDA SU DŽONU LENONU

The Beatles teisingos muzikos suvokimo prasme glūkoidų asmenybėms paliko neišdildomą, gilų ir negrįžtamą spaudą. Prisiminkime Džoną Lenoną ir pažiūrėkime youtubinį filmuką. Taip siūlo Vytas SanSimnas Stanevičius. Tad įsipilame Kolumbijos Andų priekalnėse išaugintos kavos, sėdame prie TV ar iPado ir nugrimstame į nostalgiškus prisiminimus apie bitlų lyderį. Kad suprasti ir atminti kokios personos neteko muzikos pasaulis 1980 gruodžio 8 dieną

Prabėgo jau 38 metai, kai tragišką 1980 m. gruodžio 8 d. pamišėlis Džono Lenono gerbėjas Deividas Čepmenas paleido penkis šūvius į savo dievuką, prieš tai pašaukdamas jį vardu. Keturios kulkos, deja, buvo taiklios. Pasikėsinimo priežastis – žudikas jautė pyktį, kad jo garbinamas Dž. Lenonas tapo kitokiu. Atskubėję medikai dar bandė gelbėti Džoną, bet 23 val. 15 min. konstatuota, kad “Bitlų” lyderis mirė. Jam buvo 40 metų. Pasikėsinimas įvyko prie prabangių Dž. Lenono namų, Niujorke, Džonui išėjus iš jų su savo žmona Joko Ono. Tądien, likus kelioms valandoms iki tragedijos, Dž. Lenonas pasirašė autografą ant savo albumo 25-erių metų žudikui D. Čepmenui. Šis buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos.
Dabar Niujorko Centriniame parke apie Lenoną primena braškių laukai (Strawberry Fields) ir mozaika “Imagine”. Daina “Imagine” (tokiu pačiu vardu pavadintas ir albumas) – visų kovotojų už taiką įkvėpėja, parašyta Vietnamo karo metais.
Dž. Lenonas liko visos epochos simboliu tais maištingais, jaunimo pasipriešinimo karui laikais.
Glūkoidai kviečia bendraminčius į “Namų kino teatrą”, jaukiai įsitaisius, pasižiūrėti kino filmą, kaip 1971-aisiais metais buvo kuriamas albumas “Imagine”. Šiame filme “reikalų turėjo” ir Lenono draugas, avangardinio kino pradininkas, lietuvis Jonas Mekas, kuris garsiajai Džono Lenono ir Joko Ono porai padėjo įžengti į avangardinio kino pasaulį.

Taip buvo kuriamas albumas IMAGINE

 

 

Reklama

Mano visų laikų geriausi hitai

 

Tai pirmieji  Jūsų visų laikų geriausi muzikiniai kūriniai. Jei  širdagraužis sakys, kad kažką pamiršau – siųskite pataisas. Čia VISKAS GALIOJA. Pirmas įspūdis: dominuoja roko klasika. Jei mėgstate Alą Pugačiovą ar Muslimą Magomajevą, Bachą ar Hendelį, Stasį Povilaitį ar Nelę Paltinienę, Šekspyrą ar A. Jegelevičių, Gintarėlius ar Raganius ar dar kažką, kas suformavo Jūsų muzikinį skonį – siųskite. Čia VISKAS GALIOJA. Užsimerkite ir įsivaizduokite jog jus skraidina į Marsą su bilietu į vieną pusę. Kokius kūrinius pasiimtumėte klausyti? Štai juos ir surašykite. Būkime atviri ir visiems matomi – lai visi žino, ką mes mėgstame. Įvairovė – privalumas. Atvirumas stiprybė. O mes išsirinksime savo penketuką ar dešimtuką. Kaip  nutarsime, taip ir bus. Daugiau info rasite čia.

# 1.  Dedi varnelę ant Tau patikusių kūrinių || # 2.  Spaudi VOTE (balsuoju) || # 3.  Norint pamatyti rezultatą, spaudi VIEW RESULTS || # 4. Taip peržiūri visus apklausos lapus. 


Muzikiniai rezistentai ir garbingi geradariai

Apie muzikos badmetį sovietmečiu rašėme straipsnių serijoje Pirmieji melomanai. Būtinai paskaitykite. Tai bus uvertiūra ir aiškumas šio rašinio kontekstui, kuriam gimti impulsą davė melomanas-veteranas Algirdas Žemaitis. Tai jo idėja paminėti ir prisiminti tuos išeivijos lietuvius, kurie nesavanaudiškai siųsdavo The Beatles, Deep Purple, The Who, Uriah Heep ir galybę kitų grupių ilgai grojančio, 33 apsukų per minutę besisukančio vinilo (Long Play Album) muzika badaujantiems tautiečiams, gyvenusiems šiapus kordono

Jaunimui, gimusiam Rytų Europoje ne laiku, o šviesaus komunizmo kūrimo dešimtmečiais, pažinti pop, rock, jazz ir begalę kitų Laisvajame pasaulyje gyvenusių pilnavertį gyvenimą muzikinių krypčių, virto kova su Sistema. Geriausias dokumentinis pavyzdys – Jannos glūkoidams atsiųstas sovietinė sistemos sudarytas užsienio atlikėjų sąrašas, kurių kūrinių nedera klausytis komunistinį rytojų kuriančiam jaunam žmogui, nes prisiklausęs, dar režimą  sugriaus.

Tuos, kurie apeidavo draudimus ar  pusiau legaliais būdais kaupė vinilo kolekcijas, kažkas pavadino muzikiniais rezistentais, gal net su ironija, bet taiklesnį  pavadinimą  to meto reiškiniui sunku būtų priklijuoti. Gūdus sovietmetis, beje,  kurio dar ir dabar  Lietuvoje dalis žmogelių labai ilgisi, roko muzikos gerbėjams buvo tikras iššūkis. Išgirdai, tarkim, Rolling Stones – Satisfaction per radiją su KGB radio trukdymo stočių keliamais triukšmais, bet kaip miela būtų  „švariai“ tai paklausyti  užsidėjus ant patefono.  Ko norėsi – to negausi. Vinilas patekdavo į Lietuvą dviem keliais. Paštu, kurį cenzūravo KGB ir kartais išimdavo iš siuntinio diskus, lakoniškai  paaiškinę, jog  grupė ar jos kūriniai neatitinka sovietinės visuomenės moralinių normų. Kitas – atveždavo jūreiviai ar patys sovietų nomenklatūrininkai, kuriems visi užsieniai buvo atviri. Paradoksas, bet tai tiesa.

Nuo 1968 iki 1990 į Lietuvą keliavo vinilo plokštelės, kurias siuntė mūsų dėdės, tetos, pusseserės ir pusbroliai gyvenusieji ten, kur protu nesuvokiami draudimai dėl muzikos klausymo negaliojo: Kanadoje ir Jungtinėse Valstijose, Kolumbijoje ir Venesueloje, Ispanijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Gaila, bet pavėlavome viešai prisiminti tuos puikius nesavanaudiškus žmones ir padėkoti jiems čia.  Daugelis jų jau Anapilyje.

Tikimės, jod tokį būdą prisiminimui ir padėkai pareikšti tiems puikiems žmonėms glūkoidų tinklapyje, pasirinks ir daugiau muzikinių rezistentų.

ĮDOMESNI MOMENTAI

Galima teigti, jog vyko kultūriniai mainai. Mes siųsdavome savo giminėms Lietuvos nuotraukų albumus, knygas, kurios rinkdavome pagal vieną kriterijų: turi būti minimaliai prifarširuota sovietine propoganda. Žiauriai sunki užduotis arba neįmanoma. Algirdas pasakoja, kai siųsdavo į Jungtines Valstijas Melodijos firmos lietuviškas plokšteles, ten privaloma tvarka būdavo įtraukta ir pora rusiškų dainų. Giminaičius Amerikoje tai nuoširdžiai stebindavo. Kitas atvejis. Dėdė Zenonas į Dzilbaus prašymą atsiųsti Stevie Wonder reagavo taip: žinai, vaikeli, siunčiu tą juoduką, bet šiaip tai mes čia Amerikoje nelabai žavimės juodukais, mechikonais ir komunistais. Aišku, dėdė tai nesusiejo su muzika, todėl jo ir jo pusserės Donatos Grajauskas dėka, Alytaus melomanai praturtėjo Judas Priest, Alice Cooper, Santana, Elton John, Queen, Rainbow ir begale kitų diskų. Turėjo vargo mūsų giminės dėl The Beatles –  Srg. Pepper’s Lonely Heart Club Band ir Carol King – Tapestry. Kaip rašė Aleksandra Unguraitis iš Karakaso (Venesuela), išniukštinėjau visą valstybės sostinę, kai neradau, parašiau pagalbos laišką draugams į USA. Ten jie, atlikę paiešką, pagaliau surado tuos diskus, persiuntė į Venesuelą, o iš ten jie atkeliavo į pas mus. Reikia nepamiršti, jog mūsų giminaičiai jau tada buvo solidaus amžiaus ir ieškoti visokių hipiškų plokštelių nelabai tiko prie veido. Bet gal taip tik atrodo tik mums, sovietiname narve dešimtmečius laikytiems žmogėnams.

Kai Vytas Galbuogis iš Birutės Antanaitis (Kanada) gavo dovaną Uriah Heep  diską Demonds And Wizards, kukliame provincijos mieste buvo pastebimas sujudimas. Šį albumą, dar užpakuotą mikliai iš Vyto nupirko Alberas “Kobra“ Sakalninkas. Taip būdavo, jei pas kažkurį smogiamoji naujiena, jo namų durys varstomos įkyriai dažnai. Bet Albertas visad visus priimdavo ir atlikdavo ritualą: pagarbiai iš voko išimdavo diską, atsargiai nuleisdavo patefono galvutę ant The Wizard gabalo. Kad pajustumėt tą aurą šiandien, paleiskite būtent The Wizard iš disko “Demons and Wizards“,  Uriah Heep, 1972 metai. Patartina naudoti padorią audio aparatūrą, negailint watų. Tada pakako Simfonia radiolos su AS35 kolonomis.

SIUNTINIAI

Plokštelės iš Vakarų keliavo į Lietuvą supakuotos į gofruotą kartoną.  Algirdas pasakojo, jog  siunčiant kažką iš Lietuvos, reikėdavo sukalti mediną dėžę, į kurią ir buvo sudedamos lauktuvės giminaičiams už Atlanto. Aldona Tamulionis iš Floridos, gavusi tokią dovanėlę, stebėdavosi, jog reikia įvairių įrankių dėžei atidaryti.

Jokia paslaptis , kad vinilas nebuvo vienintelė siunčiama gėrybė. Angliška medžiaga kostiumui, madingi vakarietiški drabužiai, būtinai TIKRI džinsai, batai, kiti atributai okupuotoje Lietuvoje buvo neišpasakytai paklausūs. Kai Dzilbus 1960 metais iš savo dėdės Kęstučio Bulvičiaus (Kolumbija) gavo SPALDING firmos badmintono raketes su plunksniniais kamuoliukais, Lietuvoje tik labai informuoti žmonės žinojo, ką su tomis raketėmis reikia daryti.

SOLIDARUMAS

Kad lietuviai solidarūs, įrodo mūsų giminaičių Vakaruose įvairialypė pagalba mums tada ir dabar. Girdime daugybę faktų, jog šiandien dirbantys Anglijoje, Norvegijoje, Airijoje remia gyvenančius tautiečius Nepriklausomoje Lietuvoje. Tai natūralu ir gerbtina. Jei gali, tai ir padėk. Svarbu ir tai, jog muzikinių rezistentų nebeliko. Bet kokio stiliaus, krypties, žanro, kokybės, pavidalo muziką rasite rimtoje parduotuvėje arba piratų saite, pas kolekcininką- draugą ar nuvykęs į Žalgirio areną gyvai paklausyti. Vidukas sako: ten gera akustika. Ir niekada nevažiuok ko nors klausyti į Siemens Areną – ten vyrauja totalus akustinis chaosas.

ATMINTINĖ

Tikimės, jog tokį būdą prisiminimui ir padėkai pareikšti glūkoidų tinklapyje, pasirinks ir daugiau muzikinių rezistentų.  Atsiųskite nuotrauką (miestą ir šalį) garbingo žmogaus, kuris niekeno neverčiamas, be jokių savanaudiškų paskatų, tiesiog suvokdamas tautiečių būklę tuometinėje Lietuvoje, rėmė mus moraliai, dvasiškai ir materialiai. Tai papildys galeriją, kuri šiandien dar labai kukli.  Vėliau gali būti per vėlu. Kaip minėjome, dauguma tų gerų žmonių jau iškeliavę. Tiems, kurie juos prisimena – jau filmo pabaigos titrai rodomi. O užmiršti – nevalia.

Keturi metai be Džyzos

2014 lapkrityje mirė ilgametis LRT darbuotojas, antisovietinio pasipriešinimo dalyvis Aleksandras Jegorovas, daugelio pažįstamas kaip „Džyza“. Laisvę muzikoje ir gyvenime labiausiai vertinęs žurnalistas gimė 1952 m. rugsėjo 6 dieną Kaune. Po R. Kalantos susideginimo dalyvavo protesto akcijose, buvo persekiojamas KGB. Aldona Marcinkevičienė tada pirmoji pranešė glūkoidams apie Aleksandro “Džyzos“ Jegorovo netektį. Tai Igorio jaunystės Kauno laikų geras draugas. Tai Kristupo Petkūno ir kitų Kauno hipiakų iš Company bendražygis ir idėjų pakeleivis (brothers and sisters, are you ready). Romo Kalantos amžininkas, amžinasis hipis, muzikantas, buvęs kaunietis, o dabar vilnietis. Dar miela detalė prisiminti: tai jis glūkoidę Laimą po “Nuogų ant Slenksčio“ atgroto šokių vakarėlio Automatikos fake (Kauno Politechnikos Institutas – dabar KTU) 1973 palydėjo namo ir elgėsi kaip tikras džentelmenas…

 

Keletas Džyzos minčių, išsaklytų pokalbiuose su žurnalistais
Su Kristupu Petkūnu likome tikri draugai. Labai kukliu, bet dvasingu žmogumi. Buvo toks posakis – neturėk 100 rublių, bet turėk 100
draugų (Kristupas Petkūnas, Kauno Company 1968 – 1973- glūkoidų pastaba).

Nors esu Lietuvos patriotas, žinau, kad už patriotizmą niekas pinigų nemokėjo ir nemokės. O jaunam žmogui reikia gyventi. Jei Lietuvos kultūros ministerija menininkams finansavimą nurėžia, tai išaugs ne kultūros, bet picų karta.

Žinoma, kas darytų gera, jei nebūtų blogio? Abu dalykai susiję. Tik gaila, kad ne už tai kovojome. Mes praradome sveikatą, o kai kas – sąžinę. Per šias „kalantines“ Kaune susirinko politikai gedulingais veidais ir pradėjo savo monologus skaityti iš lapų. Jei žmogus nuoširdžiai kalba, jis neskaito iš lapo. Esu gavęs Sausio 13-osios medalį. Norėčiau pasielgti kaip Džonas Lenonas. Jis protestuodamas atidavė savo apdovanojimą karalienei.

Kuo ši karta skiriasi nuo mūsų kartos? Žiaurumu. Ir naujų technologijų išprievartauta smegenine. Kaip atrodys ateityje 16-18 metų žmogus? Su motociklo šalmu, kuriame įmontuotas garsiakalbis. Iš priekio – belaidžio ryšio išmanusis mobilusis telefonas. Dar priekyje – ekranas, o kitoje pusėje „vidiakai“…

Skirtingų kartų klausimas visada buvo aktualus žmonijai, bet ypač istorinių virsmų laikais. Kuo skiriasi hipiavusi sovietinės Lietuvos jaunuolių karta nuo dabartinės kartos, jaunuoliškai įnikusios į „feisbukus“ ir „jutiubus“? Kuo ši karta pranašesnė? Ar žmonės, prarandantys bendruomenės jausmą, gali būti laimingi?

Istorinis filmukas, skirtas Džyzai ir visai muzikinių rezistentų plejadai (rusų kalba, šaltinis: Facebook, LRT medioteka)

company_dzyza

Arkadijus Vinokuras, dar vienas nemarios kartos Kauno Company hipis-intelektualas apie Džyzą (šaltinis: LRT)
Prieš išeidamas Džyza, jau negalėdamas kalbėti, perdavė savo antrajai pusei (tapusiai jo užuovėja nuo negailestingos tikrovės) laikrodį. Amžinybėje mat laikas nebeegzistuoja. Jis reikalingas tik mums, kad nepamirštume, jog vis dar esame mirtingi.

Nesiilsėk ramybėje, mielas mano drauge, nes ten, danguje, susitiksi su visais mūsų anos epochos nepakartojamais veikėjais. Jok lyg
Don Kichotas ant savo Seno Kuino, prisidėjęs prie lūpų armonikėlę!

Jok, skleisdamas bliuzo garsus, ir angelai dainuos ir juoksis kartu su Tavimi. Nepamiršim Tavęs, Džyza, tu hipiškasis kaunietiškasis Kristau! Žinok, mes, Tavo Company ir tūkstančiai Tave regėjusių, girdėjusių, Tave pažinusių, plosime tik Tave prisiminę!

Gūdūs sovietų okupacijos laikai, 1970-ieji… KGB-istai kaip velnias kryžiaus bijojo laisvo, bebaimio juoko. O jis, Džyza, juoktis mokėjo.
Besiplaikstančiais ilgiausiais plaukais žingsniuodavo Laisvės alėja taip atkreipdamas praeivių, milicininkų, draugovininkų ir jaunimo dėmesį. Gimęs Kauno senamiesčio širdyje prieš 63 metus…

Ne, prieš 45 metus, nes tada jis pasirodė lyg iškritęs iš kito pasaulio, to, iki kurio buvo skaičiuojami sovietiniai šviesmečiai. Koks ten buvo jo gatvės pavadinimas? The Love street (The Doors grupės hitas “Love Street“ – glūkoidų pastaba). Taip didžiulėmis raidėmis ant sienos ir buvo parašyta.

Džyza savo greitakalbe, pilna anglicizmų, ironiška kalba ir išvaizda iškrisdavo iš konteksto. Visiškai kaip ir dabar: kitoks, kitokios
hipiškos vertybės, vienas paskutiniųjų hipių dinozaurų, niekaip nesugebančių prisitaikyti prie normalumo.

Prisimenant Džyzą turėtų gražiai įsikomponuoti Frank Zappa, kurį, vartydamas savo fotoarchyvus  surado Vytas “ San Simnas“ Stanevičius. Garsiojo muzikinių ekspermentų ir atradimų autoriaus biustas stovi Vilniuje (savaitės foto). Lietuva šia prasme – avandarde. Kita foto: Vytas su F. Zappa, bet jau Glazge. Fotografavo Vyto prietelius Sergiejus iš Sankt Peterburgo, glūkoidiškos sielos žmogus.
ert

Daugiau glūkoiduose ::

Revoliucija No 9. Kaunas 1970 [balandžio 8, 2012]
〉 Kauno hipiai: mažoji išpažintis [gegužės 22, 2009]
Prisimenant klavišininką Robertą Griškevičių [lapkričio 29, 2007]
Romo Kalantos deglas (kartojama) [gegužės 14, 2013]
galera_company

 

Glūkoidai koncertuoja Vašingtone

Visad miela išgirsti, ką glūkoidai sugeba nuveikti greitai besikeičiačiame pasaulyje. Vieni jau nesiekia nieko, nes ką galėjo, jau pasiekė. Kiti nerimsta. Donatas su Gintu K. jau dešimtmetį bendradarbiauja garso ekspermentuose. Taip vadinti jų veiklą galima tik neįsigilinus į niuansus. Kalbant su Donatu, supranti, jog tai ką jie daro yra muzika. Jis sako: kas yra muzika – tai taip pat garsai. Man labiau priimtinas pavadinimas – garso menas. Tokiu pavadinimu gavau CD dovanų, perklausiau ir sudomino.
Kalbant apie Donato ir Ginto K. projektus geriau nebandyti dėlioti į kategorijas, nes nuomonių įvairovė bus rekordinė, net lyginant su požiūriu į Popiežių pasveikinusius įvairiaodžius vaikus. Tai ką daro mūsų rašinio herojai, mano nuomone yra muzika, užimanti kraštinę padėtį avangardo sparne ir turi ateitį. Abu pasiskirstę rolėmis: Gintas K. sintezatoriais gamina garsą, Donatas aprengia visa tai vizualiais efektais, kuria CD dizainą jų CD koveriams. Koncertuoja Europos šalyse, šį kartą, Jungtinėse Valstijose

GINTAS KRAPTAVIČIUS

Rugsėjo 28 – spalio 01 dienomis Vašingtone įvyko 18 – asis kasmetinis tarptautinis eksperimentinės Ir improvizacinės muzikos festivalis Sonic Circuits. Pasak nepailstančio  festivalio direktoriaus Jeffo Surako Sonic Circuits, tai visuomet fluxistinis nuotykis, priverčiantis klausytojus išeiti iš komforto zonos ir būti pasirengusiems netikėtoms garsinėms patirtims.
Festivalyje šiemet susirinko gausus menininkų būrys iš įvairių pasaulio kraštų – Amerikos, Argentinos, Kinijos, Vokietijos, Austrijos, Olandijos ir Lietuvos. Trijų dienų festivalis vyko  Rhizone erdvėje – dviejų aukštų pastate, kuris priklauso besikooperuojantiems tarpusavyje  įvairių sričių menininkams. Čia nuolat vyksta įvairiausi renginiai – koncertai, worksopai, paskaitos, diskusijos, parodos.
Šiemet dalyvauti festivalyje buvome pakviesti ir mes –  t.y. aš, Gintas Kraptavičius, ir video menininkas Donatas Juodišius su audiovizualiniu projektu Acousma Light. Koncertuoti teko pirmąją festivalio dieną. Pagal sudarytą festivalio programą, kurios vienas iš tikslų  aprėpti kuo įvairesnių sričių menininkus, festivalyje buvome vieninteliai grojantys kompiuterinę elektroakustinę muziką su gyvomis vizualizacijomis. Pasirodymas praėjo puikiai, klausytojai šiltai  dėkojo už koncertą, prašė paatvirauti apie mūsų dueto kolaboravimo ypatumus, besidomintiems teko papasakoti apie garso ir video programas, kurias naudojame savo kūrybai.

 

Pirmąją festivalio dieną  taip pat pasirodė šiuolaikinės akademinės muzikos saksofonininkų duetas Ogni Suono, atlikęs  Amerikos kompozitorių kūrinius. Puikiai grojo free jazz‘o, noiso atlikėjai  iš Filadelfijos Hatchers, grojantys moduliniais sintezatoriais, savadarbe elektronika ir būgnais.O juostinių magnetofonų koliažo techniką naudojančios niujorkietės   Armirthos Kidambi ir Lea Bertucci privertė naujai pažvelgti į šią 1970 metų mėgstamą elektroakustinių kompozitorių naudotą techniką.
Antrąją  dieną pradėjo Kinijos atstovai Second River, derinantys tradicinius Kinijos instrumentus su gyvąja elektronika, taip sukurdami puikų šiuolaikinės ir folklorinės muzikos derinį. Vakaro  pagrindinis akcentas buvo  Vienos akcionizmo kvapą turintis David Grollman ir Valerie Kuehne  performansas, pasirodymui naudojęs violončelės, balionų ir kūno išgaunamus garsus, kviečiantis apmąstyti šiuolaikinės muzikos prasmę vartotojiškoje visuomenėje.
Trečiąją dieną pasirodė garso menininkė Canned Fit iš Austrijos, muziką kurianti motoriukų, stiklo, metalo, akmenų, aplinkos įrašų pagalba  ir argentinietė Tatjana Heuman, visus sužavėjusi puikiai derinant šiuolaikinės elektronikos, elektroakustinės ir pop muzikos elementus.  Tą vakarą taip pat pasirodė pučiamųjų ansamblis The December 1952 Project: Exfoliage / The Sloth Ensemble, interpretuojantis šešiasdešimtųjų metų kūrinius ir  mikrotoninės muzikos duetas Christopher Williams ir Robin Hayward,  grojantys tūba ir kontrabosu.
Festivalis praėjo puikiai, be nesklandumų, kas vis tik gali nutikti,  kai pasirodo 22 įvairiausias muzikines kryptis atstovaujantys atlikėjai. Po paskutinio festivalio Sonic Circuits pasirodymo žiūrovai ir atlikėjai, nors ir buvo pakankamai pavargę (kasdieniniai koncertai tęsdavosi po 5-6 valandas),  ilgai nesiskirstė  ir šiltai, betarpiškai  bendraudami  dalinosi festivalio sukeltais įspūdžiais.

gintas k & juodo – “Acousma light“

Beatles Forever arba koncertas Alytaus pabe

 

Facebooke paplito reklama apie vilniečių bliuzmenų Aleksandro Belkino, Olego Sochino ir kitų pasirodymą Alytuje su bitlų dainomis. Šį renginį glūkoidai įvertinino – 3-mis Pušies Šakelėmis. Tokiam renginiui ­ – gana padorus įvertis. Kas sutrukdė gauti penkias? Ogi kuklaus provincijos miestelio santūri reakcija. Įprasta, jog dalis atėjo iš smalsumo, o ne iš meilės bitlams.

Tikrųjų bitlų dainų grožis ir jėga daugeliu atvejų – du arba trys balsai. Tie, tikrieji iš Liverpulio tada,  sulaužė tercijų intervalo monopolį ir įteisino “keiksmus” – kvartas ir kvintas. Alytuje muzikantai visas dainas atliko vieno solisto balso stygomis ir tai atėmė dar vieną Pušies Šakelę.

ghgh
Tačiau vienas epizodas viršijo visus lūkesčius. Gitaristas Olegas Sochinas, grodamas improvyzą ‘While My Guitar Gentlie Weeps’ gabale, pasiekė tokias aukštumas, kad  įrodė, jog galima patekti į vieną lygmenį, atitinkantį garsiausių pasaulio roko gitaristų statusą. Tai buvo nepakartojamas skambesys.

Dalyvavo tuzinas glūkoidų ir dar tiek jiems prijaučiančių. Gaila, kad nebuvo mūsų Vytauto San Simno Stanevičiaus, kuris tokiuose renginiuose sugeba padaryti išskirtines foto, kokybiškas techninės  ir  vizualinės įtaigos prasmėmis. Filmukas būtų turtingesnis. O jis lankėsi panašiuose renginiuose Liverpulyje legendiniame Cavern Club ir Maltoje. Šie reportažai fiksuoti glūkoidų tinklapyje anksčiau.

Laukiame atvažiuojant rollingstonų!

Beatles Forever arba koncertas Alytaus pabe || Garažų Klipai 2018

MANO VISŲ LAIKŲ GERIAUSI HITAI

Realizuojam melomano Algirdo Žemaičio idėją – išrinkti visų laikų mėgiamiausią muzikinį kūrinį.
#1.  Dalyvauja visi kas tik nori. Sudaryk SAVO mėgstamiausių visų laikų dainų ar instrumentinių kūrinių bet kokio muzikinio žanro SĄRAŠĄ. Stenkis apsiriboti iki 20, bet tai ne taisyklė, surašyk 100. Jauskis laisvai. Šį sąrašą siunčiate GLŪKOIDŲ PAŠTAS

#2. Glūkoidų tinklapyje bus kiekvienam atsiuntusiam sukurtas apklausos lapas (pollas), kuriuos, visi čia apsilankiusieji (ir atsiuntusieji savo mėgstamus hitus ir šiaip smalsuoliai), matys ir uždės varnelę ant patikusio kūrinio. Pavyzdžiui, Jonas studijuoja Algio pollą. Aha, Algiui patinka Uriah Heep – July Morning. Jonas mąsto: bet ir man patinka. Tai ir deda varnelę. Tai bus įskaitinis taškas. Kūriniai, kurie Jonui neatrodo verti – juos palieka ramybėje. Ir taip Jonas peržiūri visų dalyvių atsiųstus sąrašus. Pradžioje jų bus keli, bet nuolat daugės. Kiek jų bus – priklausys nuo mūsų pačių. Kuo daugiau sąrašų, tuo objektyvesni rinkimai.
#3. Apie šv. Kalėdas suskaičiuosime mūsų pačių išrinktus VISŲ LAIKŲ LABIAUSIAI VERTINAMUS KŪRINIUS.
Tinklapio adminų laukia kruopštus ir labai daug laiko atimantis darbas, o jūsų – tik atsiųsti dainų sąrašą GLŪKOIDŲ PAŠTAS Paprasčiau nebūna!
Visa, kas čia vyksta matysite http://www.glukoidai.com po kelių dienų.