Nirvana fan klubas Alytuje

 

Šlovė ir pinigai Kurto Cobaino nesudomino. “Nirvanai“ pasiekus zenitą, jis vis dažniau jautėsi užspiestas kampe ir turintis daryti tai, ko iš jo tikisi kiti. Jį, kaip ir Jimmi Hendrixsą išsiurbė ir suvalgė sistema. Gal todėl ir parašė šiuos žodžius – “gyvenu gerai, o baisiausias nusikaltimas – apsimetinėti, kad jus matydamas labai džiaugiuosi ir jaučiuosi laimingas“.
Kultinė grupė Nirvana, grunge atstovai, sunkaus roko arenoje paliko antrą ženklą. Pirmas priklauso banginiams Deep Purple-Led Zeppelin-Black Subbath. Kas paliks trečią ženklą? Reikia kantriai laukti.

RASA JUODIŠIENĖ

PRADŽIA
1994-ieji, ne-Alytus: nusižudo Nirvanos lyderis Kurt’as Cobain’as. Alytus: įkuriamas Nirvanos fanų klubas “Ginklo vaikai“. Viskas labai oficialu – nepelno siekianti organizacija užregistruojama Alytaus miesto savivaldybėje. Trise, kaip kokia Nirvana: Marukas – Marius Aukštikalnis, svajojo tapti lakūnu, muzika, kiek pamenu, nelabai domėjosi, Mika – Loreta Mikučionytė, klasiokė, bendražygė Nirvanos nemėgo ir klausė tik U2 ir aš, Rasa Unguraitytė, Nirvanos ir muzikos fanė, nutariam imtis VEIKSMŲ, ne tik trintis Alytaus parke ar prie “Lyros“ su Utenos “Bočių“ alum. Artimiausias tikslas buvo iškrapštyti visas Alytaus garažines grupes, ištraukti nirvanas iš rūsių ir padaryti koncertą.

Klubo patalpos buvo Alytaus parkas , prie “Angeles“ (suprask: Laisvės Angelo statula) . Ten rinkdavosi Alytaus neformalai: pankai, metalistai ir kiti prijaučiantys muzikai ar alui. Galėjai sutikt tokiu tipų kaip: Šimas (ma-tum-baa!), Pocė, kuris turėjo kalendorių su užbrauktom dienom kuriom gerė, išbraukydavo DAUG, Zwibelis – “Lyros“ ex-barmenas, miesto veikėjas, Bosas ex-bosistas grupėj Furija/Pessimus, Krylas, jis iki šiol aktyvus, grupė: BORA, zinas – Kablys, pankas Sirė iš grupės “Be Pavadinimo“ ir kiti.
Klubo veikla virė: ieškojom rėmėjų, Alytaus radijas skelbė apie susirinkimus, vietinė TV ėmė interviu (berašant straipsnelį pasiteiravom Alytaus TV dėl archyvinių įrašų, atsakymas: supelijo, nieko neišliko: Dalyvavom Alytaus radio laidoje (Povilo laida apie pankus). Kai dvi merginos pagaliau susirašė ant lapelio kokių “fuzų“ ir aparatūros reikia koncertui, beliko organizuoti Alytaus grupių koncertą Šaulių namuose 1994 vasarą, kodiniu pavadinimu IR KITOS ALYTAUS GRUPĖS. Grojo dauguma tuometinių alternatyvinių Alytaus grupių, o kai kurios ir susikūrė koncerto metu. Koncertas, aišku, buvo visiškas punk: nei įgarsinimo, nei kokybės, nei apšvietimo jame nebuvo, visos grupės dalinosi vienu girtu ex-Pessimus grupės būgnininku Sauliuku, bet koncertas įvyko ir, anot seno panko Povilo Kazlausko, jis buvo TIKRAS. Na, jei pankai giria, belieka tikėti. Tai buvo nuogas reginys, nekomercinis, be reklamos ir bilietų, be apsaugos ir vedėjų. PUNKS NOT DEAD.

BANDOM DAR KARTĄ.
Rudenį išvažiavau mokytis į Kauną. Bet ir KTU “barake“ (Vydūno al, KTU 14-as bendrabutis) galima rasti muzikų-mechanikų (Vaidas, grupė F.U. Porno J). Supratau, kad einam teisingu keliu. Šįkart apžiojom plačiai (burnelė ne uogelėm valgyt), kvietėm grupes iš Vilniaus, Kauno, Marijampolės. Mika rūpinosi vieta ir aparatūra, aš – dalyviais, plakatais, info platinimu, scenos apipavidalinimu, aišku, turėjom pagalbininkų. Vieta: Alytaus statybos tresto salė, ant scenos buvo Nirvanos fan clubo “paklodė“, įėjimas su bilietais – net 3 Lt. Laikas: 1994 metu lapkričio 25 d. Stilius: alternatyva / metal / punk.

Drąsūs dalyviai:

Blyškūs Veidai (Vilnius)
F.U. Porno J. (Kaunas)
Wallow (Marijampole)
Garotte (Marijampole )
Sndrom of Chaos (Kaunas) (plakate nėra, bet dalyvavo)
Outcast (Alytus) (plakate nėra, bet dalyvavo)
Prosecutor (Kaunas)
Be Pavadinimo (Alytus)
Akiniai (Alytus)

Išplaukė tokios detalės kaip įgarsinimas, apšvietimas, garso kokybė. Bet pamenu, kai vienas iš F.U. Porno J. prasmego scenoje, nes ne tik purtė galvas, bet ir šokinėjo. Matyt Statybos trestas “pachalturino“ su scenos grindimis. Nežinau ar bankas “Hermis“, kaip rėmėjas, bent nutuokė kokia muzika skambės koncerte. Bet po šio koncerto su rėmėjais tapo sunku, o be jų ir klubo veikla nurimo. Sau ir kitiems įrodėm, kad ir merginos šį tą sugeba daugiau, nei būti puošmena prie alaus bokalo. Malonu buvo prisiminti ir ačiū visiems visaip prisidėjusiems, sudalyvavusiems, taip pat fan klubo nariams ir svečiams, pakentusiems profanišką koncerto organizaciją ir Nirvanos fan klubą!

It’s better to burn out than to fade away!

Vinilas: mistinė garso kokybė [Fizika 2/4]

Fizika

Primenu: garsai, įrašomi į vinilinę plokštelę (būtent tada, senais laikais), vadinami analoginiais. Jie apima visą garso skleidžiamą dažnių diapazoną, ženkliai platesnį nei žmogus gali girdėti. Skaitmena (šie laikai), taip pat apima visą garso skleidžiamą dažnių diapazoną, bet kai įrašomas kompaktinis diskas, elgiamasi racionaliai: tuos garsus, kurių žmogus negirdi, tiesiog “išpjauna’’ – jų nelieka. Logika čia tokia: kodėl reikėtų klausyti garsų, kurių negirdi? Taigi pliusų vienai ar kitai pusei nerasta. Čia apie garso dažnius.

IMG_0183
Tada visa įrašų studijos technika buvo analoginė. Ar atsirastų kažkas, galintis patvirtinti, kad tuometiniai mikrofonai, juostiniai studijiniai magnetofonai, miksavimo pultai ir kita įrašų gaminimo įranga buvo geresnės kokybės nei šuolaikinės skaitmeninės įrašų studijos? Neatsiras, nes niekas nenorėtų pasirodyti kvailiu. Net Andriaus Abromavičiaus “Studio A3” Alytuje esanti studija kokybe pranoktų 1965 anglų Parlophone ar amerikiečių Capitol.
Kai vinilinė plokštelė sukasi ant grotuvo ir kai tonarmas artėja prie centro, jos linijinis greitis mažėja (kampinis lieka pastovus – 33 apsisukimai per minutę). Taigi, atkuriant vinilą, garso kokybė kinta blogio kryptimi. Palyginimui, CD grotuvas kompaktą suka nuo 200 aps/min iš krašto ir 500 aps/min artėjant prie kompakto centro. Dar: plokštelę reikia atidžiai prižiūrėti, nes dėl kiekvienos dulkelės nukenčia garso švarumas, o, laikui bėgant, traškesiai neišvengiami. Patefonas turi variklį, perdavimo sistemą, kad išgauti maksimalų sukimosi stabilumą ir atkūrimo tikslumą kuriami be proto brangūs įrenginiai. Pigiau kainuos padėvėtas Rolls Roycas. O jei klausai kad ir senąjį tikrą vinilą, bet per antikvaro aparatūrą: AS35 kolonėles, prieštvaninį stipriaką ir patefoną, reikėtų nepraleisti progos patylėti apie vinilinio garso kokybinius pranašumus. Senieji melomanai prisimena, kai tik tonarmas paliečia plokštelę, pasigirsta žemas gaudesys. Jis lydi viso grojimo metu, tik muzika užgožia jį ir todėl buvome įpratę nekreipti dėmesio. Tai dar vienas minusas. Tiksliau – vieni minusai.

Pradžia:

>> Vinilas: mistinė garso kokybė [Fiziologija 1/4]

(dar bus 2 tęsiniai)

Vinilas: mistinė garso kokybė [Fiziologija 1/4]

Vinilas atgimsta, tiksliau, jau atgimė. Ir nereikia toli dairytis. Vien tik glūkoidų tarpe: Igoris jau dešimtmetį kaupia istorinius LP. Donatas, lygiagrečiai savo fonotekai, surado keletą nepamirštamų vinilinių LP. O Edmundas Gegužis netgi turi internetinę vinilo parduotuvę. Būtinai apsilankykite, čia tikrai rasite tai ko ieškote. Vinilas tarp jaunimo: glūkoidų filmotekoje fiksuota, kai Liudo Ramanausko sūnus domisi ir perka Emerson Lake & Palmer – Works.

Mintis parašyti šį postą gali driokstelti tik tada, kai perskaitai tokią “išmintį”: liaudies išmintis byloja – muzikos mėgėjai klausosi muzikos, audiofilai – triukšmo pauzėse.

Pirma mintis – melomanai tokie tūpi, jog į garso kokybę jiems nusispjauti. Plastmasiniai traškesiai garso take yra tokie patrauklūs, jog dėl šios “unikalios” savybės vinilas ir atgimė. Yra dar keletas teiginių su sparneliais: kompaktinių diskų garsas kažkoks nenatūralus, netikras. Cha-Cha-cha …

 

Tačiau šio posto tikslas nėra užsiimti pseudoteiginių devalvavimu, o pabandyti pasiaiškinti apie garsą, kartu ir vinilą, keturiais pjūviais: fiziologiniu, fizikiniu, komerciniu ir emociniu.

Fiziologija.

Žmogaus ausis girdi garsus, kurie prasideda nuo 20 Hz žemiems dažniams ir siekia 20 000 Hz – aukštiems. Ir ne daugiau ir ne mažiau. Ką girdite jūs, atrasite praklausę šį įrašą. Atvirauju, kai perklausiau, supratau, kad girdžiu nuo 40Hz iki 12000 Hz. O jūs? Pastabėlė: kad testas būtų panašus į tiesą ir jei neturite po ranka High End aparatų, pakaks telefono su ausinukėmis.

Nepamirškime, jog aukščiausius (20000 Hz) šio diapazono garsus girdi tik vaikai, paaugliai, dar jauni žmonės.

(dar bus 3 tęsiniai)

ABBEY ROAD arba bulvarinis vasaros skaitalas

Glūkoidų būrelis iš Vabalų (aliuzija į beetles/beatles) klubo, vasaros karščių poveikyje prognozuoja, jog po 16 metų Nemune plaukios krokodilai. Nuotraukoje pirmas iš dešinės  – Vytas San Simnas Stanevičius. Samokslo teorijos, pranašystės visad buvo net ir ant mąstančio žmogelio liežuvio, o ką kalbėti apie minčių varguolius. Jiems tai duona kasdieninė.

404D15E4-BEBD-4A73-80AA-86FF872C622A

Prieš 49 metus, 1969-ųjų rugpjūčio 8 dieną, buvo surengta fotosesija, kurios rezultatas tapo vienu žymiausių visų laikų albumų viršeliu.
Įdomu tai, kad jis nemaža dalimi atsirado iš tingėjimo – The Beatles savo albumą iš pradžių planavo pavadinti “Everest” ir albumo viršeliui nusifotografuoti Himalajuose. Visgi, atėjus laikui nė vienas jų nebenorėjo trenktis į kitą pasaulio kraštą, albumą pavadino šalia įrašų studijos esančios gatvės vardu, joje ir nusifotografavo viršeliui.

D2B272DB-AE1B-4485-B990-0000D92F3D4E

Albumo viršelis dar labiau pakurstė sąmokslo teorijų entuziastų kalbas, jog tikrasis Paul McCartney yra miręs, o grupės nariu šiuo metu yra jo antrininkas. Keletas jų argumentų:

> Tikrasis McCartney yra kairiarankis, o Paulas nuotraukoje cigaretę laiko dešine ranka;
>> Nuotraukoje Lennonas dėvi baltą kostiumą. Balta yra gedulo spalva kai kuriose kultūrose;
>> Paulas nuotraukoje yra basas. Kai kuriose kultūrose žmonės laidojami basi;
>> Fone stovinčio automobilio numeriuose yra skaičių ir raidžių derinys “28IF”. Tai reiškia, kad Paului būtų 28 metai, jei jis būtų gyvas. Iš tikro jam būtų buvę 27, bet tai kažkiek gadintų teoriją;
>> Fone matomas policijos automobilis. Tai simbolizuoja struktūrų spaudimą slėpti tikrąją tiesą apie McCartney mirtį;
>> Galiniame albumo viršelyje matoma mergina su mėlyna suknele. Sąmokslo teorija teigia, kad McCartney žuvo važiuodamas automobiliu su grupės fane Rita. Sujunkite taškus – mergina su mėlyna suknele ir yra Rita!
>> Galiniame albumo viršelye matome keletą taškų. Juos sujungus, gauname kažką panašaus į skaičių “3”. Būtent tiek gyvų narių liko grupėje po Paulo mirties!

A12D6906-5B09-4711-9964-FC812CC143D5.jpeg

 

 

 

 

Dainuojanti mergaitė įkala dar vieną vinutę sovietmečio estrados karstan

Dalyvavau  vieno seno draugo puikiai organizuotame, rimtame jubiliejuje ir, jei tai nebūtų privatu, o vieša, renginiui būtų skirta 5 PUŠIES ŠAKELĖS, bet rašau ne apie tai. Ten trylikmetė mergaitė sudainavo bene 20 dainų, keletą nupaparacinau. 50 metų lietuviška pop muzika sliūkino vieškeliaias, nes pamatai buvo grindžiami kobzonais ir pugačiovom. Nors talentingų muzikantų netrūko ir tada. Pamenu, po koncerto pas mane į namus užsuko “Estradinių melodijų“ bembačius Kontvainis. O, sako, matau turi Chicago, uždėk. Kodėl jūs tokios muzikos negrojat, paklausiau. Konjuktūra neleidžia, atsakė vienas geriausių tų metų būgnininkų.

Šiandien, kai atsigręžta į ištakas: ritmenbliuzą ir soul, džiazroką ir Mersey sound – rezultatai ant delno, bet tai jau diskusijų tema ateičiai.

Paskaitykite mūsų tinklapio admino Donato “Juodo“ Juodišiaus straipsnį APIE POPSĄ IR NE POPSĄ . Gerų minčių ten rasite.

Kodėl jie atėjo paminėti Romo Kalantos žūtį?

Respektas dviems piliečiams, padėjusiems realizuoti šį postą ir montuoti filmuką:
– Juozui Muzikevičiui (Alytus), už dvi labai reikalingas foto filmui,
– Kristupui Petkūnui (Kaunas), už Kauno Company foto albumą

 

Šalia nugriauto Kunčinų namo, ten kur vaikystę leido Romas Kalanta, Vytas Dumbliauskas glūkoidų politologas, Rička “Žakas“ Žukauskas, dar mokykloje mušęs būgnus su būsimais Aisčiais: Viktoru ir Dzilbum, šia gyveno Alvydas Jegelevičius  ir kiti Kurorto miestiečiai, vyko ypač kuklus Romo Kalantos žūties minėjimas (1972 – 2018). Smalsumą kėlė mintis – kiek piliečių čia atėjo vedini supratimo, jog Romas Kalanta buvo vienas iš nedaugelio istorijoje laisvės šauklių Lietuvai.

Dalyvavo: simpatiškos fotografės kartu su miesto įvykių viešintoju feisbuke Juozu Muzikevičium. Nikonai, canonai ir pentaksai fiksavo akimirkas be perstojo, tik kur ta info vėliau pasidėjo. Čia klaustukas (anot Juozo). Buvo savivaldybės organizatoriai ir jų kviesti dainuotojai, muzikantai ir vienas pasakotojas apie 1972 metų gegužės įvykius Kaune. Dar buvo garso operatorius ir samdytas pranešėjas. Klausimas, kiek piliečių čia atėjo vedini supratimo, jog Romas Kalanta buvo vienas iš nedaugelio istorijoje laisvės šauklių Lietuvai, tampa pragmatišku.

Ogi, buvo šauliai-veteranai, buvo Vytas Watas Malinauskas, Vytas Galbuogis, Romas Stankevičius, keletas jaunų ir pagyvenusių piliečių. Tariant trumpai, sąmoningai čia atėjusių, buvo apverktinai nedidelis skaičiukas. Tokia realybė. Vertinant apskritai, renginys pavyko, svarbiausi kampai buvo pagauti. Renginį vertiname TRIMIS pušies šakelėmis.  Nežinojusiems apie ar negalėjusiems atvykti į renginį, Garažų Klipai sumontavo filmuką.

Romas Kalanta 2018 || Garažų Klipai 2018

Hipių laikų muzikantai. Padėkite atpažinti

Ką tik gavome ZENONO LANGAIČIO laišką su POVILO GIRDENIO  prašymu atpažinti nuotraukose esančius jaunus žmones

Labai prašyčiau prisimenančių arba žinančių pakomentuoti tris nuotraukas, kurių skaitmenines kopijas gavau iš asmeninių kolekcijų ir savininkai tikslesnės informacijos nežino:

↑  Pirmoji pavadinta “Džyzos chebra“ ir panašu, kad languotais marškiniais be instrumento Aleksandras Jegorovas-Džyza (1952-2014), o kiti muzikantai, pasirodymo vieta ir laikas nežinomi.

 

↑ Skaitmeninis antros nuotraukos vaizdas pavadintas “GRUPĖ“. Nei vieta, nei laikas, nei žmonių vardai-pavardės nežinomi.

 

↑ Trečia pavadinta “Gatvės muzikantai“, nei vieta, nei laikas, nei joje esantys žmonės nežinomi.

Daugiau glūkoiduose šia tema:

REVOLIUCIJA NO 9. KAUNAS 1970
KAUNO HIPIAI: MAŽOJI IŠPAŽINTIS
FOTOPARODA: HIPSTERIAI SU MOTOBAIKAIS ARBA “NERAMŪS KELIAUTOJAI”