Mano visų laikų geriausi hitai

 

Tai pirmieji  Jūsų visų laikų geriausi muzikiniai kūriniai. Jei  širdagraužis sakys, kad kažką pamiršau – siųskite pataisas. Čia VISKAS GALIOJA. Pirmas įspūdis: dominuoja roko klasika. Jei mėgstate Alą Pugačiovą ar Muslimą Magomajevą, Bachą ar Hendelį, Stasį Povilaitį ar Nelę Paltinienę, Šekspyrą ar A. Jegelevičių, Gintarėlius ar Raganius ar dar kažką, kas suformavo Jūsų muzikinį skonį – siųskite. Čia VISKAS GALIOJA. Užsimerkite ir įsivaizduokite jog jus skraidina į Marsą su bilietu į vieną pusę. Kokius kūrinius pasiimtumėte klausyti? Štai juos ir surašykite. Būkime atviri ir visiems matomi – lai visi žino, ką mes mėgstame. Įvairovė – privalumas. Atvirumas stiprybė. O mes išsirinksime savo penketuką ar dešimtuką. Kaip  nutarsime, taip ir bus. Daugiau info rasite čia.

# 1.  Dedi varnelę ant Tau patikusių kūrinių || # 2.  Spaudi VOTE (balsuoju) || # 3.  Norint pamatyti rezultatą, spaudi VIEW RESULTS || # 4. Taip peržiūri visus apklausos lapus. 


Reklama

Muzikiniai rezistentai ir garbingi geradariai

Apie muzikos badmetį sovietmečiu rašėme straipsnių serijoje Pirmieji melomanai. Būtinai paskaitykite. Tai bus uvertiūra ir aiškumas šio rašinio kontekstui, kuriam gimti impulsą davė melomanas-veteranas Algirdas Žemaitis. Tai jo idėja paminėti ir prisiminti tuos išeivijos lietuvius, kurie nesavanaudiškai siųsdavo The Beatles, Deep Purple, The Who, Uriah Heep ir galybę kitų grupių ilgai grojančio, 33 apsukų per minutę besisukančio vinilo (Long Play Album) muzika badaujantiems tautiečiams, gyvenusiems šiapus kordono

Jaunimui, gimusiam Rytų Europoje ne laiku, o šviesaus komunizmo kūrimo dešimtmečiais, pažinti pop, rock, jazz ir begalę kitų Laisvajame pasaulyje gyvenusių pilnavertį gyvenimą muzikinių krypčių, virto kova su Sistema. Geriausias dokumentinis pavyzdys – Jannos glūkoidams atsiųstas sovietinė sistemos sudarytas užsienio atlikėjų sąrašas, kurių kūrinių nedera klausytis komunistinį rytojų kuriančiam jaunam žmogui, nes prisiklausęs, dar režimą  sugriaus.

Tuos, kurie apeidavo draudimus ar  pusiau legaliais būdais kaupė vinilo kolekcijas, kažkas pavadino muzikiniais rezistentais, gal net su ironija, bet taiklesnį  pavadinimą  to meto reiškiniui sunku būtų priklijuoti. Gūdus sovietmetis, beje,  kurio dar ir dabar  Lietuvoje dalis žmogelių labai ilgisi, roko muzikos gerbėjams buvo tikras iššūkis. Išgirdai, tarkim, Rolling Stones – Satisfaction per radiją su KGB radio trukdymo stočių keliamais triukšmais, bet kaip miela būtų  „švariai“ tai paklausyti  užsidėjus ant patefono.  Ko norėsi – to negausi. Vinilas patekdavo į Lietuvą dviem keliais. Paštu, kurį cenzūravo KGB ir kartais išimdavo iš siuntinio diskus, lakoniškai  paaiškinę, jog  grupė ar jos kūriniai neatitinka sovietinės visuomenės moralinių normų. Kitas – atveždavo jūreiviai ar patys sovietų nomenklatūrininkai, kuriems visi užsieniai buvo atviri. Paradoksas, bet tai tiesa.

Nuo 1968 iki 1990 į Lietuvą keliavo vinilo plokštelės, kurias siuntė mūsų dėdės, tetos, pusseserės ir pusbroliai gyvenusieji ten, kur protu nesuvokiami draudimai dėl muzikos klausymo negaliojo: Kanadoje ir Jungtinėse Valstijose, Kolumbijoje ir Venesueloje, Ispanijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Gaila, bet pavėlavome viešai prisiminti tuos puikius nesavanaudiškus žmones ir padėkoti jiems čia.  Daugelis jų jau Anapilyje.

Tikimės, jod tokį būdą prisiminimui ir padėkai pareikšti tiems puikiems žmonėms glūkoidų tinklapyje, pasirinks ir daugiau muzikinių rezistentų.

ĮDOMESNI MOMENTAI

Galima teigti, jog vyko kultūriniai mainai. Mes siųsdavome savo giminėms Lietuvos nuotraukų albumus, knygas, kurios rinkdavome pagal vieną kriterijų: turi būti minimaliai prifarširuota sovietine propoganda. Žiauriai sunki užduotis arba neįmanoma. Algirdas pasakoja, kai siųsdavo į Jungtines Valstijas Melodijos firmos lietuviškas plokšteles, ten privaloma tvarka būdavo įtraukta ir pora rusiškų dainų. Giminaičius Amerikoje tai nuoširdžiai stebindavo. Kitas atvejis. Dėdė Zenonas į Dzilbaus prašymą atsiųsti Stevie Wonder reagavo taip: žinai, vaikeli, siunčiu tą juoduką, bet šiaip tai mes čia Amerikoje nelabai žavimės juodukais, mechikonais ir komunistais. Aišku, dėdė tai nesusiejo su muzika, todėl jo ir jo pusserės Donatos Grajauskas dėka, Alytaus melomanai praturtėjo Judas Priest, Alice Cooper, Santana, Elton John, Queen, Rainbow ir begale kitų diskų. Turėjo vargo mūsų giminės dėl The Beatles –  Srg. Pepper’s Lonely Heart Club Band ir Carol King – Tapestry. Kaip rašė Aleksandra Unguraitis iš Karakaso (Venesuela), išniukštinėjau visą valstybės sostinę, kai neradau, parašiau pagalbos laišką draugams į USA. Ten jie, atlikę paiešką, pagaliau surado tuos diskus, persiuntė į Venesuelą, o iš ten jie atkeliavo į pas mus. Reikia nepamiršti, jog mūsų giminaičiai jau tada buvo solidaus amžiaus ir ieškoti visokių hipiškų plokštelių nelabai tiko prie veido. Bet gal taip tik atrodo tik mums, sovietiname narve dešimtmečius laikytiems žmogėnams.

Kai Vytas Galbuogis iš Birutės Antanaitis (Kanada) gavo dovaną Uriah Heep  diską Demonds And Wizards, kukliame provincijos mieste buvo pastebimas sujudimas. Šį albumą, dar užpakuotą mikliai iš Vyto nupirko Alberas “Kobra“ Sakalninkas. Taip būdavo, jei pas kažkurį smogiamoji naujiena, jo namų durys varstomos įkyriai dažnai. Bet Albertas visad visus priimdavo ir atlikdavo ritualą: pagarbiai iš voko išimdavo diską, atsargiai nuleisdavo patefono galvutę ant The Wizard gabalo. Kad pajustumėt tą aurą šiandien, paleiskite būtent The Wizard iš disko “Demons and Wizards“,  Uriah Heep, 1972 metai. Patartina naudoti padorią audio aparatūrą, negailint watų. Tada pakako Simfonia radiolos su AS35 kolonomis.

SIUNTINIAI

Plokštelės iš Vakarų keliavo į Lietuvą supakuotos į gofruotą kartoną.  Algirdas pasakojo, jog  siunčiant kažką iš Lietuvos, reikėdavo sukalti mediną dėžę, į kurią ir buvo sudedamos lauktuvės giminaičiams už Atlanto. Aldona Tamulionis iš Floridos, gavusi tokią dovanėlę, stebėdavosi, jog reikia įvairių įrankių dėžei atidaryti.

Jokia paslaptis , kad vinilas nebuvo vienintelė siunčiama gėrybė. Angliška medžiaga kostiumui, madingi vakarietiški drabužiai, būtinai TIKRI džinsai, batai, kiti atributai okupuotoje Lietuvoje buvo neišpasakytai paklausūs. Kai Dzilbus 1960 metais iš savo dėdės Kęstučio Bulvičiaus (Kolumbija) gavo SPALDING firmos badmintono raketes su plunksniniais kamuoliukais, Lietuvoje tik labai informuoti žmonės žinojo, ką su tomis raketėmis reikia daryti.

SOLIDARUMAS

Kad lietuviai solidarūs, įrodo mūsų giminaičių Vakaruose įvairialypė pagalba mums tada ir dabar. Girdime daugybę faktų, jog šiandien dirbantys Anglijoje, Norvegijoje, Airijoje remia gyvenančius tautiečius Nepriklausomoje Lietuvoje. Tai natūralu ir gerbtina. Jei gali, tai ir padėk. Svarbu ir tai, jog muzikinių rezistentų nebeliko. Bet kokio stiliaus, krypties, žanro, kokybės, pavidalo muziką rasite rimtoje parduotuvėje arba piratų saite, pas kolekcininką- draugą ar nuvykęs į Žalgirio areną gyvai paklausyti. Vidukas sako: ten gera akustika. Ir niekada nevažiuok ko nors klausyti į Siemens Areną – ten vyrauja totalus akustinis chaosas.

ATMINTINĖ

Tikimės, jog tokį būdą prisiminimui ir padėkai pareikšti glūkoidų tinklapyje, pasirinks ir daugiau muzikinių rezistentų.  Atsiųskite nuotrauką (miestą ir šalį) garbingo žmogaus, kuris niekeno neverčiamas, be jokių savanaudiškų paskatų, tiesiog suvokdamas tautiečių būklę tuometinėje Lietuvoje, rėmė mus moraliai, dvasiškai ir materialiai. Tai papildys galeriją, kuri šiandien dar labai kukli.  Vėliau gali būti per vėlu. Kaip minėjome, dauguma tų gerų žmonių jau iškeliavę. Tiems, kurie juos prisimena – jau filmo pabaigos titrai rodomi. O užmiršti – nevalia.

Glūkoidai koncertuoja Vašingtone

Visad miela išgirsti, ką glūkoidai sugeba nuveikti greitai besikeičiačiame pasaulyje. Vieni jau nesiekia nieko, nes ką galėjo, jau pasiekė. Kiti nerimsta. Donatas su Gintu K. jau dešimtmetį bendradarbiauja garso ekspermentuose. Taip vadinti jų veiklą galima tik neįsigilinus į niuansus. Kalbant su Donatu, supranti, jog tai ką jie daro yra muzika. Jis sako: kas yra muzika – tai taip pat garsai. Man labiau priimtinas pavadinimas – garso menas. Tokiu pavadinimu gavau CD dovanų, perklausiau ir sudomino.
Kalbant apie Donato ir Ginto K. projektus geriau nebandyti dėlioti į kategorijas, nes nuomonių įvairovė bus rekordinė, net lyginant su požiūriu į Popiežių pasveikinusius įvairiaodžius vaikus. Tai ką daro mūsų rašinio herojai, mano nuomone yra muzika, užimanti kraštinę padėtį avangardo sparne ir turi ateitį. Abu pasiskirstę rolėmis: Gintas K. sintezatoriais gamina garsą, Donatas aprengia visa tai vizualiais efektais, kuria CD dizainą jų CD koveriams. Koncertuoja Europos šalyse, šį kartą, Jungtinėse Valstijose

GINTAS KRAPTAVIČIUS

Rugsėjo 28 – spalio 01 dienomis Vašingtone įvyko 18 – asis kasmetinis tarptautinis eksperimentinės Ir improvizacinės muzikos festivalis Sonic Circuits. Pasak nepailstančio  festivalio direktoriaus Jeffo Surako Sonic Circuits, tai visuomet fluxistinis nuotykis, priverčiantis klausytojus išeiti iš komforto zonos ir būti pasirengusiems netikėtoms garsinėms patirtims.
Festivalyje šiemet susirinko gausus menininkų būrys iš įvairių pasaulio kraštų – Amerikos, Argentinos, Kinijos, Vokietijos, Austrijos, Olandijos ir Lietuvos. Trijų dienų festivalis vyko  Rhizone erdvėje – dviejų aukštų pastate, kuris priklauso besikooperuojantiems tarpusavyje  įvairių sričių menininkams. Čia nuolat vyksta įvairiausi renginiai – koncertai, worksopai, paskaitos, diskusijos, parodos.
Šiemet dalyvauti festivalyje buvome pakviesti ir mes –  t.y. aš, Gintas Kraptavičius, ir video menininkas Donatas Juodišius su audiovizualiniu projektu Acousma Light. Koncertuoti teko pirmąją festivalio dieną. Pagal sudarytą festivalio programą, kurios vienas iš tikslų  aprėpti kuo įvairesnių sričių menininkus, festivalyje buvome vieninteliai grojantys kompiuterinę elektroakustinę muziką su gyvomis vizualizacijomis. Pasirodymas praėjo puikiai, klausytojai šiltai  dėkojo už koncertą, prašė paatvirauti apie mūsų dueto kolaboravimo ypatumus, besidomintiems teko papasakoti apie garso ir video programas, kurias naudojame savo kūrybai.

 

Pirmąją festivalio dieną  taip pat pasirodė šiuolaikinės akademinės muzikos saksofonininkų duetas Ogni Suono, atlikęs  Amerikos kompozitorių kūrinius. Puikiai grojo free jazz‘o, noiso atlikėjai  iš Filadelfijos Hatchers, grojantys moduliniais sintezatoriais, savadarbe elektronika ir būgnais.O juostinių magnetofonų koliažo techniką naudojančios niujorkietės   Armirthos Kidambi ir Lea Bertucci privertė naujai pažvelgti į šią 1970 metų mėgstamą elektroakustinių kompozitorių naudotą techniką.
Antrąją  dieną pradėjo Kinijos atstovai Second River, derinantys tradicinius Kinijos instrumentus su gyvąja elektronika, taip sukurdami puikų šiuolaikinės ir folklorinės muzikos derinį. Vakaro  pagrindinis akcentas buvo  Vienos akcionizmo kvapą turintis David Grollman ir Valerie Kuehne  performansas, pasirodymui naudojęs violončelės, balionų ir kūno išgaunamus garsus, kviečiantis apmąstyti šiuolaikinės muzikos prasmę vartotojiškoje visuomenėje.
Trečiąją dieną pasirodė garso menininkė Canned Fit iš Austrijos, muziką kurianti motoriukų, stiklo, metalo, akmenų, aplinkos įrašų pagalba  ir argentinietė Tatjana Heuman, visus sužavėjusi puikiai derinant šiuolaikinės elektronikos, elektroakustinės ir pop muzikos elementus.  Tą vakarą taip pat pasirodė pučiamųjų ansamblis The December 1952 Project: Exfoliage / The Sloth Ensemble, interpretuojantis šešiasdešimtųjų metų kūrinius ir  mikrotoninės muzikos duetas Christopher Williams ir Robin Hayward,  grojantys tūba ir kontrabosu.
Festivalis praėjo puikiai, be nesklandumų, kas vis tik gali nutikti,  kai pasirodo 22 įvairiausias muzikines kryptis atstovaujantys atlikėjai. Po paskutinio festivalio Sonic Circuits pasirodymo žiūrovai ir atlikėjai, nors ir buvo pakankamai pavargę (kasdieniniai koncertai tęsdavosi po 5-6 valandas),  ilgai nesiskirstė  ir šiltai, betarpiškai  bendraudami  dalinosi festivalio sukeltais įspūdžiais.

gintas k & juodo – “Acousma light“

Beatles Forever arba koncertas Alytaus pabe

 

Facebooke paplito reklama apie vilniečių bliuzmenų Aleksandro Belkino, Olego Sochino ir kitų pasirodymą Alytuje su bitlų dainomis. Šį renginį glūkoidai įvertinino – 3-mis Pušies Šakelėmis. Tokiam renginiui ­ – gana padorus įvertis. Kas sutrukdė gauti penkias? Ogi kuklaus provincijos miestelio santūri reakcija. Įprasta, jog dalis atėjo iš smalsumo, o ne iš meilės bitlams.

Tikrųjų bitlų dainų grožis ir jėga daugeliu atvejų – du arba trys balsai. Tie, tikrieji iš Liverpulio tada,  sulaužė tercijų intervalo monopolį ir įteisino “keiksmus” – kvartas ir kvintas. Alytuje muzikantai visas dainas atliko vieno solisto balso stygomis ir tai atėmė dar vieną Pušies Šakelę.

ghgh
Tačiau vienas epizodas viršijo visus lūkesčius. Gitaristas Olegas Sochinas, grodamas improvyzą ‘While My Guitar Gentlie Weeps’ gabale, pasiekė tokias aukštumas, kad  įrodė, jog galima patekti į vieną lygmenį, atitinkantį garsiausių pasaulio roko gitaristų statusą. Tai buvo nepakartojamas skambesys.

Dalyvavo tuzinas glūkoidų ir dar tiek jiems prijaučiančių. Gaila, kad nebuvo mūsų Vytauto San Simno Stanevičiaus, kuris tokiuose renginiuose sugeba padaryti išskirtines foto, kokybiškas techninės  ir  vizualinės įtaigos prasmėmis. Filmukas būtų turtingesnis. O jis lankėsi panašiuose renginiuose Liverpulyje legendiniame Cavern Club ir Maltoje. Šie reportažai fiksuoti glūkoidų tinklapyje anksčiau.

Laukiame atvažiuojant rollingstonų!

Beatles Forever arba koncertas Alytaus pabe || Garažų Klipai 2018

MANO VISŲ LAIKŲ GERIAUSI HITAI

Realizuojam melomano Algirdo Žemaičio idėją – išrinkti visų laikų mėgiamiausią muzikinį kūrinį.
#1.  Dalyvauja visi kas tik nori. Sudaryk SAVO mėgstamiausių visų laikų dainų ar instrumentinių kūrinių bet kokio muzikinio žanro SĄRAŠĄ. Stenkis apsiriboti iki 20, bet tai ne taisyklė, surašyk 100. Jauskis laisvai. Šį sąrašą siunčiate GLŪKOIDŲ PAŠTAS

#2. Glūkoidų tinklapyje bus kiekvienam atsiuntusiam sukurtas apklausos lapas (pollas), kuriuos, visi čia apsilankiusieji (ir atsiuntusieji savo mėgstamus hitus ir šiaip smalsuoliai), matys ir uždės varnelę ant patikusio kūrinio. Pavyzdžiui, Jonas studijuoja Algio pollą. Aha, Algiui patinka Uriah Heep – July Morning. Jonas mąsto: bet ir man patinka. Tai ir deda varnelę. Tai bus įskaitinis taškas. Kūriniai, kurie Jonui neatrodo verti – juos palieka ramybėje. Ir taip Jonas peržiūri visų dalyvių atsiųstus sąrašus. Pradžioje jų bus keli, bet nuolat daugės. Kiek jų bus – priklausys nuo mūsų pačių. Kuo daugiau sąrašų, tuo objektyvesni rinkimai.
#3. Apie šv. Kalėdas suskaičiuosime mūsų pačių išrinktus VISŲ LAIKŲ LABIAUSIAI VERTINAMUS KŪRINIUS.
Tinklapio adminų laukia kruopštus ir labai daug laiko atimantis darbas, o jūsų – tik atsiųsti dainų sąrašą GLŪKOIDŲ PAŠTAS Paprasčiau nebūna!
Visa, kas čia vyksta matysite http://www.glukoidai.com po kelių dienų.

Vinilas: mistinė garso kokybė [Komercija 3/4]

Komercija

Gerai, kad niekada nekilo mintis kliedėti apie vinilinio  garso išskirtinius privalumus (būtent garso, apie emocinius vinilo teikiamus viražus turiu tik geriausias patirtis, o apie tai 4-toje rašinio dalyje), nors jais žavėjausi nuo 1967 iki 1990. Giminės Kanadoje, USA, Venesueloje, Kolumbijoje ištisus dešimtmečius siuntė vinilinius LP (Long Play album). Tie diskai buvo orginalūs, didžioji dauguma iškepti analoginio garso virtuvėse. Pavyzdys suvokimui, kas yra tikras orginalus vinilinis diskas. Jei tu turi 1973 metų kovo 23 dieną Harvest firmos su serijos numeriu:  1E 064 o 05249 išleistą Pink Floyd vinilinį albumą “Dark Side Of The Moon”, tai tu laimingas melomanas – tu turi TIKRĄ vinilinį diską. Tikėtina, jog jis traška, bet šiuo atveju, tai nėra svarbiausia. Jei šį Pink Floyd vinilo diską šiandien išleido NoName firma kur nors Pietryčių Kinijoje, garso šaltiniu pasirinkus piratinį mp3 196 kbps kokybės įrašą, tai toks diskas yra totalus feikas su skaitmeniniu įrašu, įrašytu į plastmasės gabalą.

Kad būtų aiškiau, pasiklaukite pats savęs – ar į rimtą priėmimą eitumėte su Armani kostiumu, pirktu Gariūnuose už  viskio butelio kainą? Gal pirktumėte Rolex laikrodį už 15 eurų. Man tokį siūlė Kanaruose už 35, nusiderėjau iki 15, bet vis tiek nepirkau. Jūs neperkate žmonai perlų karolių, kurie pagaminti iš polietileno? Turtingi ir protingi tarpsta kvailių sąskaita. Tai aksioma. Reikia jums vinilo? Prikepsim. Tad kolekcionuoti falšyvus vinilo gabalus gal vis tik nėra rimtas užsiėmimas? Dar vienas geras pavyzdys: VolksWagen koncerno viceprezidento viešas atsakymas spaudos konferencijoje. Jo klausė, kodėl į mažo litražo automobilius montuojate dyzelinius variklius. Jis atsakė, mes suprantame, jog tai nerimta, bet pirkėjas to reikalauja. Pagavote mintį? PIRKĖJUI REIKIA. Prigaminsim. 

Visa tai neliečia šakninių vinilą produkuojančių firmų, kurios šiandien remasterina senuosius orginalius įrašus ir taip tenkina vinilo gerbėjų poreikius. Tai yra toks pats gėris garso kokybės prasme, kaip ir CD ar kiti lossless (FLAC, WAV, kiti) garso įrašų formatai, tik klausyti jų skleidžiamą kokybišką garsą reikia didesnių investicijų nei CD aparatūrai. Jūsų valia rinktis. Ketvirtoje dalyje sužinosite, kodėl dalis samoningų piliečių vinilui teikia pirmumą, nors dažniausiai tai nesusiję su garso kokybe.

Melomanų galera::

Pradžia::

>>  Vinilas: mistinė garso kokybė [Fiziologija 1/4]

>>  Vinilas: mistinė garso kokybė [Fizika 2/4]

(dar bus 1 tęsinys)

HIPIAI KINE

VYTAUTAS STANEVIČIUS

imageNuo rugpjūčio 20 d., pirmadienio Vilniaus „Forum CinemasVingis“ prasidėjo „Baltijos kino dienos“, kurios tęsis visą savaitę. Renginys žymi šalių valstybingumo atkūrimo šimtmetį. Pas mus rodomi estų ir latvių kino kūrėjų darbai. Kino seansai nemokami.Suintrigavo estų filmas „Sovietiniai hipiai“. Tai režisierės TerjeToomistu 2017 metais sukurta 75 min. dokumentinė kino juosta, pasakojanti apie sovietmečiu vykusį pogrindinį hipių judėjimą…

hippie jago

Po daugelio metų maža ekscentriškų hipių grupelė iš Estijos keliauja į Maskvą, kur žmonės iki šiol kasmet renkasi paminėti atmintiną datą, kai 1971 m. birželio 1 d. tūkstančiai sovietinių hipių buvo suimti KGB. Filme prisimenamas ir Romas Kalanta, parodoma nuotraukų su tuometiniais Kauno gegužės tragiškais įvykiais. Nedaug, bet nepraėjo pro šalį, o ir neįmanoma būtų.

Pasibaigus filmui įvyko pokalbis su filmo prodiusere Liss Lepik, kuri į žiūrovės klausimą „gal vertėjo paieškoti žmonių menančių 1972 m. gegužės mėn. Kauno įvykius?“, atsakė, jog toks buvo režisierės pasirinkimas pašnekinti būtent šiuos žmones, kurie filme parodyti keliaują, pagerbti ir prisiminti bendraminčius.Prodiuserės teigimu idėja sukurti filmą kilo 2011 m. Pradžioje surengė parodą iš negausios medžiagos susijusios su hipių judėjimu. Parodos dėka atsiliepė žmonių, galinčių pasidalinti archyvine medžiaga. Teko vykti į Maskvą. Kontaktai plėtėsi, atsiminimai ir faktai gausėjo. Tartu ir Taline, Kaune ir Vilniuje, Rygoje ir Lvove, Maskvoje ir tuometiniame Leningrade, Kijeve irSevastopolyje bei Minske, Novosibirske ir Irkutske gyveno jaunižmonės, nesitaikstantys su prievartiniais tuometinės sistemos metodais bei taikiu būdu norintys įprasminti savo egzistenciją konfliktuojančioje su jais aplinkoje. Šiuos ekscentriškus jaunuolius vienijo ir maitino laisvės idėjos, poetiškas požiūris į gyvenimą, meilė bitlų, rollingų užburiančiai muzikai, sklindančiai per Liuksemburgo radiją. Turint laisvės jausmą vilioja ir kelias. Tranzuoti – tai būtent tas būdas iš taško A pasiekti tašką B, susitikti su bendraminčiais. Hipiai turėjo adresus, koordinates, kur galėjo apsistoti, būti svetingai sutikti, nuvykę į kitą sovietinę respubliką ar miestą. Tačiau sistemai jie tapo svetimkūniais. Eiliniams žmonėms, liaudžiai sovietinė propaganda pūtė miglą į akis, jog hipių simboliu tapęs pacifistinis ženklas yra fašistinis. Tikslas aiškus – įžūlaus melo pagalba priešiškai nuteikti hipių atžvilgiu visuomenės narius, kelti jiems neapykantą. Kaip minėjo vienas filmo herojų: „Išeiti į gatvę, reiškė išeiti į karą. Namai apkasai, gatvė frontas. O jei esi gatvėje, geriau nežiūrėti sau po kojomis, matyti mažiausia kokius 150 metrų į priekį, kad pastebėtum iš tolo milicininko „furažkę“, nes toks susitikimas hipiui galėjo tapti lemtingas.“ Prisimename ir mes, – lemtingas ne tik ilgaplaukei šukuosenai, bet ir biografijai.

Filme neliko nepastebėta ir narkotikų tema. Apie tai kalba patys filmo veikėjai. Įdomi scena, kai šiuolaikinis jaunimas „kamantinėja“ šilto ir šalto mačiusius hipius apie jų požiūrį į tai.

Įstrigo vienos praėjusio šimtmečio septyniasdešimtųjų metųmerginos po filmo, išeinant iš salės. mestelta frazė: „taip nebuvo“. Tad gal verta rugpjūčio 26 d., sekmadienį, apsilankyti Vilniaus „Forum Cinemas Vingis“ 14 val. ir pamatyti „Sovietinių hipių“ papildomą seansą, kad galėtum pasakyti, buvo taip, ar ne?