Beatles Forever arba koncertas Alytaus pabe

 

Facebooke paplito reklama apie vilniečių bliuzmenų Aleksandro Belkino, Olego Sochino ir kitų pasirodymą Alytuje su bitlų dainomis. Šį renginį glūkoidai įvertinino – 3-mis Pušies Šakelėmis. Tokiam renginiui ­ – gana padorus įvertis. Kas sutrukdė gauti penkias? Ogi kuklaus provincijos miestelio santūri reakcija. Įprasta, jog dalis atėjo iš smalsumo, o ne iš meilės bitlams.

Tikrųjų bitlų dainų grožis ir jėga daugeliu atvejų – du arba trys balsai. Tie, tikrieji iš Liverpulio tada,  sulaužė tercijų intervalo monopolį ir įteisino “keiksmus” – kvartas ir kvintas. Alytuje muzikantai visas dainas atliko vieno solisto balso stygomis ir tai atėmė dar vieną Pušies Šakelę.

ghgh
Tačiau vienas epizodas viršijo visus lūkesčius. Gitaristas Olegas Sochinas, grodamas improvyzą ‘While My Guitar Gentlie Weeps’ gabale, pasiekė tokias aukštumas, kad  įrodė, jog galima patekti į vieną lygmenį, atitinkantį garsiausių pasaulio roko gitaristų statusą. Tai buvo nepakartojamas skambesys.

Dalyvavo tuzinas glūkoidų ir dar tiek jiems prijaučiančių. Gaila, kad nebuvo mūsų Vytauto San Simno Stanevičiaus, kuris tokiuose renginiuose sugeba padaryti išskirtines foto, kokybiškas techninės  ir  vizualinės įtaigos prasmėmis. Filmukas būtų turtingesnis. O jis lankėsi panašiuose renginiuose Liverpulyje legendiniame Cavern Club ir Maltoje. Šie reportažai fiksuoti glūkoidų tinklapyje anksčiau.

Laukiame atvažiuojant rollingstonų!

Beatles Forever arba koncertas Alytaus pabe || Garažų Klipai 2018

Mano visų laikų geriausi hitai

 

Tai pirmieji  Jūsų visų laikų geriausi muzikiniai kūriniai. Jei  širdagraužis sakys, kad kažką pamiršau – siųskite pataisas. Čia VISKAS GALIOJA. Pirmas įspūdis: dominuoja roko klasika. Jei mėgstate Alą Pugačiovą ar Muslimą Magomajevą, Bachą ar Hendelį, Stasį Povilaitį ar Nelę Paltinienę, Šekspyrą ar A. Jegelevičių, Gintarėlius ar Raganius ar dar kažką, kas suformavo Jūsų muzikinį skonį – siųskite. Čia VISKAS GALIOJA. Užsimerkite ir įsivaizduokite jog jus skraidina į Marsą su bilietu į vieną pusę. Kokius kūrinius pasiimtumėte klausyti? Štai juos ir surašykite. Būkime atviri ir visiems matomi – lai visi žino, ką mes mėgstame. Įvairovė – privalumas. Atvirumas stiprybė. O mes išsirinksime savo penketuką ar dešimtuką. Kaip  nutarsime, taip ir bus. Daugiau info rasite čia.

# 1.  Dedi varnelę ant Tau patikusių kūrinių || # 2.  Spaudi VOTE (balsuoju) || # 3.  Norint pamatyti rezultatą, spaudi VIEW RESULTS || # 4. Taip peržiūri visus apklausos lapus. 


MANO VISŲ LAIKŲ GERIAUSI HITAI

Realizuojam melomano Algirdo Žemaičio idėją – išrinkti visų laikų mėgiamiausią muzikinį kūrinį.
#1.  Dalyvauja visi kas tik nori. Sudaryk SAVO mėgstamiausių visų laikų dainų ar instrumentinių kūrinių bet kokio muzikinio žanro SĄRAŠĄ. Stenkis apsiriboti iki 20, bet tai ne taisyklė, surašyk 100. Jauskis laisvai. Šį sąrašą siunčiate GLŪKOIDŲ PAŠTAS

#2. Glūkoidų tinklapyje bus kiekvienam atsiuntusiam sukurtas apklausos lapas (pollas), kuriuos, visi čia apsilankiusieji (ir atsiuntusieji savo mėgstamus hitus ir šiaip smalsuoliai), matys ir uždės varnelę ant patikusio kūrinio. Pavyzdžiui, Jonas studijuoja Algio pollą. Aha, Algiui patinka Uriah Heep – July Morning. Jonas mąsto: bet ir man patinka. Tai ir deda varnelę. Tai bus įskaitinis taškas. Kūriniai, kurie Jonui neatrodo verti – juos palieka ramybėje. Ir taip Jonas peržiūri visų dalyvių atsiųstus sąrašus. Pradžioje jų bus keli, bet nuolat daugės. Kiek jų bus – priklausys nuo mūsų pačių. Kuo daugiau sąrašų, tuo objektyvesni rinkimai.
#3. Apie šv. Kalėdas suskaičiuosime mūsų pačių išrinktus VISŲ LAIKŲ LABIAUSIAI VERTINAMUS KŪRINIUS.
Tinklapio adminų laukia kruopštus ir labai daug laiko atimantis darbas, o jūsų – tik atsiųsti dainų sąrašą GLŪKOIDŲ PAŠTAS Paprasčiau nebūna!
Visa, kas čia vyksta matysite http://www.glukoidai.com po kelių dienų.

Vinilas: mistinė garso kokybė [Komercija 3/4]

Komercija

Gerai, kad niekada nekilo mintis kliedėti apie vinilinio  garso išskirtinius privalumus (būtent garso, apie emocinius vinilo teikiamus viražus turiu tik geriausias patirtis, o apie tai 4-toje rašinio dalyje), nors jais žavėjausi nuo 1967 iki 1990. Giminės Kanadoje, USA, Venesueloje, Kolumbijoje ištisus dešimtmečius siuntė vinilinius LP (Long Play album). Tie diskai buvo orginalūs, didžioji dauguma iškepti analoginio garso virtuvėse. Pavyzdys suvokimui, kas yra tikras orginalus vinilinis diskas. Jei tu turi 1973 metų kovo 23 dieną Harvest firmos su serijos numeriu:  1E 064 o 05249 išleistą Pink Floyd vinilinį albumą “Dark Side Of The Moon”, tai tu laimingas melomanas – tu turi TIKRĄ vinilinį diską. Tikėtina, jog jis traška, bet šiuo atveju, tai nėra svarbiausia. Jei šį Pink Floyd vinilo diską šiandien išleido NoName firma kur nors Pietryčių Kinijoje, garso šaltiniu pasirinkus piratinį mp3 196 kbps kokybės įrašą, tai toks diskas yra totalus feikas su skaitmeniniu įrašu, įrašytu į plastmasės gabalą.

Kad būtų aiškiau, pasiklaukite pats savęs – ar į rimtą priėmimą eitumėte su Armani kostiumu, pirktu Gariūnuose už  viskio butelio kainą? Gal pirktumėte Rolex laikrodį už 15 eurų. Man tokį siūlė Kanaruose už 35, nusiderėjau iki 15, bet vis tiek nepirkau. Jūs neperkate žmonai perlų karolių, kurie pagaminti iš polietileno? Turtingi ir protingi tarpsta kvailių sąskaita. Tai aksioma. Reikia jums vinilo? Prikepsim. Tad kolekcionuoti falšyvus vinilo gabalus gal vis tik nėra rimtas užsiėmimas? Dar vienas geras pavyzdys: VolksWagen koncerno viceprezidento viešas atsakymas spaudos konferencijoje. Jo klausė, kodėl į mažo litražo automobilius montuojate dyzelinius variklius. Jis atsakė, mes suprantame, jog tai nerimta, bet pirkėjas to reikalauja. Pagavote mintį? PIRKĖJUI REIKIA. Prigaminsim. 

Visa tai neliečia šakninių vinilą produkuojančių firmų, kurios šiandien remasterina senuosius orginalius įrašus ir taip tenkina vinilo gerbėjų poreikius. Tai yra toks pats gėris garso kokybės prasme, kaip ir CD ar kiti lossless (FLAC, WAV, kiti) garso įrašų formatai, tik klausyti jų skleidžiamą kokybišką garsą reikia didesnių investicijų nei CD aparatūrai. Jūsų valia rinktis. Ketvirtoje dalyje sužinosite, kodėl dalis samoningų piliečių vinilui teikia pirmumą, nors dažniausiai tai nesusiję su garso kokybe.

Melomanų galera::

Pradžia::

>>  Vinilas: mistinė garso kokybė [Fiziologija 1/4]

>>  Vinilas: mistinė garso kokybė [Fizika 2/4]

(dar bus 1 tęsinys)

HIPIAI KINE

VYTAUTAS STANEVIČIUS

imageNuo rugpjūčio 20 d., pirmadienio Vilniaus „Forum CinemasVingis“ prasidėjo „Baltijos kino dienos“, kurios tęsis visą savaitę. Renginys žymi šalių valstybingumo atkūrimo šimtmetį. Pas mus rodomi estų ir latvių kino kūrėjų darbai. Kino seansai nemokami.Suintrigavo estų filmas „Sovietiniai hipiai“. Tai režisierės TerjeToomistu 2017 metais sukurta 75 min. dokumentinė kino juosta, pasakojanti apie sovietmečiu vykusį pogrindinį hipių judėjimą…

hippie jago

Po daugelio metų maža ekscentriškų hipių grupelė iš Estijos keliauja į Maskvą, kur žmonės iki šiol kasmet renkasi paminėti atmintiną datą, kai 1971 m. birželio 1 d. tūkstančiai sovietinių hipių buvo suimti KGB. Filme prisimenamas ir Romas Kalanta, parodoma nuotraukų su tuometiniais Kauno gegužės tragiškais įvykiais. Nedaug, bet nepraėjo pro šalį, o ir neįmanoma būtų.

Pasibaigus filmui įvyko pokalbis su filmo prodiusere Liss Lepik, kuri į žiūrovės klausimą „gal vertėjo paieškoti žmonių menančių 1972 m. gegužės mėn. Kauno įvykius?“, atsakė, jog toks buvo režisierės pasirinkimas pašnekinti būtent šiuos žmones, kurie filme parodyti keliaują, pagerbti ir prisiminti bendraminčius.Prodiuserės teigimu idėja sukurti filmą kilo 2011 m. Pradžioje surengė parodą iš negausios medžiagos susijusios su hipių judėjimu. Parodos dėka atsiliepė žmonių, galinčių pasidalinti archyvine medžiaga. Teko vykti į Maskvą. Kontaktai plėtėsi, atsiminimai ir faktai gausėjo. Tartu ir Taline, Kaune ir Vilniuje, Rygoje ir Lvove, Maskvoje ir tuometiniame Leningrade, Kijeve irSevastopolyje bei Minske, Novosibirske ir Irkutske gyveno jaunižmonės, nesitaikstantys su prievartiniais tuometinės sistemos metodais bei taikiu būdu norintys įprasminti savo egzistenciją konfliktuojančioje su jais aplinkoje. Šiuos ekscentriškus jaunuolius vienijo ir maitino laisvės idėjos, poetiškas požiūris į gyvenimą, meilė bitlų, rollingų užburiančiai muzikai, sklindančiai per Liuksemburgo radiją. Turint laisvės jausmą vilioja ir kelias. Tranzuoti – tai būtent tas būdas iš taško A pasiekti tašką B, susitikti su bendraminčiais. Hipiai turėjo adresus, koordinates, kur galėjo apsistoti, būti svetingai sutikti, nuvykę į kitą sovietinę respubliką ar miestą. Tačiau sistemai jie tapo svetimkūniais. Eiliniams žmonėms, liaudžiai sovietinė propaganda pūtė miglą į akis, jog hipių simboliu tapęs pacifistinis ženklas yra fašistinis. Tikslas aiškus – įžūlaus melo pagalba priešiškai nuteikti hipių atžvilgiu visuomenės narius, kelti jiems neapykantą. Kaip minėjo vienas filmo herojų: „Išeiti į gatvę, reiškė išeiti į karą. Namai apkasai, gatvė frontas. O jei esi gatvėje, geriau nežiūrėti sau po kojomis, matyti mažiausia kokius 150 metrų į priekį, kad pastebėtum iš tolo milicininko „furažkę“, nes toks susitikimas hipiui galėjo tapti lemtingas.“ Prisimename ir mes, – lemtingas ne tik ilgaplaukei šukuosenai, bet ir biografijai.

Filme neliko nepastebėta ir narkotikų tema. Apie tai kalba patys filmo veikėjai. Įdomi scena, kai šiuolaikinis jaunimas „kamantinėja“ šilto ir šalto mačiusius hipius apie jų požiūrį į tai.

Įstrigo vienos praėjusio šimtmečio septyniasdešimtųjų metųmerginos po filmo, išeinant iš salės. mestelta frazė: „taip nebuvo“. Tad gal verta rugpjūčio 26 d., sekmadienį, apsilankyti Vilniaus „Forum Cinemas Vingis“ 14 val. ir pamatyti „Sovietinių hipių“ papildomą seansą, kad galėtum pasakyti, buvo taip, ar ne?

Vinilas: mistinė garso kokybė [Fizika 2/4]

Fizika

Primenu: garsai, įrašomi į vinilinę plokštelę (būtent tada, senais laikais), vadinami analoginiais. Jie apima visą garso skleidžiamą dažnių diapazoną, ženkliai platesnį nei žmogus gali girdėti. Skaitmena (šie laikai), taip pat apima visą garso skleidžiamą dažnių diapazoną, bet kai įrašomas kompaktinis diskas, elgiamasi racionaliai: tuos garsus, kurių žmogus negirdi, tiesiog “išpjauna’’ – jų nelieka. Logika čia tokia: kodėl reikėtų klausyti garsų, kurių negirdi? Taigi pliusų vienai ar kitai pusei nerasta. Čia apie garso dažnius.

IMG_0183
Tada visa įrašų studijos technika buvo analoginė. Ar atsirastų kažkas, galintis patvirtinti, kad tuometiniai mikrofonai, juostiniai studijiniai magnetofonai, miksavimo pultai ir kita įrašų gaminimo įranga buvo geresnės kokybės nei šuolaikinės skaitmeninės įrašų studijos? Neatsiras, nes niekas nenorėtų pasirodyti kvailiu. Net Andriaus Abromavičiaus “Studio A3” Alytuje esanti studija kokybe pranoktų 1965 anglų Parlophone ar amerikiečių Capitol.
Kai vinilinė plokštelė sukasi ant grotuvo ir kai tonarmas artėja prie centro, jos linijinis greitis mažėja (kampinis lieka pastovus – 33 apsisukimai per minutę). Taigi, atkuriant vinilą, garso kokybė kinta blogio kryptimi. Palyginimui, CD grotuvas kompaktą suka nuo 200 aps/min iš krašto ir 500 aps/min artėjant prie kompakto centro. Dar: plokštelę reikia atidžiai prižiūrėti, nes dėl kiekvienos dulkelės nukenčia garso švarumas, o, laikui bėgant, traškesiai neišvengiami. Patefonas turi variklį, perdavimo sistemą, kad išgauti maksimalų sukimosi stabilumą ir atkūrimo tikslumą kuriami be proto brangūs įrenginiai. Pigiau kainuos padėvėtas Rolls Roycas. O jei klausai kad ir senąjį tikrą vinilą, bet per antikvaro aparatūrą: AS35 kolonėles, prieštvaninį stipriaką ir patefoną, reikėtų nepraleisti progos patylėti apie vinilinio garso kokybinius pranašumus. Senieji melomanai prisimena, kai tik tonarmas paliečia plokštelę, pasigirsta žemas gaudesys. Jis lydi viso grojimo metu, tik muzika užgožia jį ir todėl buvome įpratę nekreipti dėmesio. Tai dar vienas minusas. Tiksliau – vieni minusai.

Pradžia:

>> Vinilas: mistinė garso kokybė [Fiziologija 1/4]

(dar bus 2 tęsiniai)

Vinilas: mistinė garso kokybė [Fiziologija 1/4]

Vinilas atgimsta, tiksliau, jau atgimė. Ir nereikia toli dairytis. Vien tik glūkoidų tarpe: Igoris jau dešimtmetį kaupia istorinius LP. Donatas, lygiagrečiai savo fonotekai, surado keletą nepamirštamų vinilinių LP. O Edmundas Gegužis netgi turi internetinę vinilo parduotuvę. Būtinai apsilankykite, čia tikrai rasite tai ko ieškote. Vinilas tarp jaunimo: glūkoidų filmotekoje fiksuota, kai Liudo Ramanausko sūnus domisi ir perka Emerson Lake & Palmer – Works.

Mintis parašyti šį postą gali driokstelti tik tada, kai perskaitai tokią “išmintį”: liaudies išmintis byloja – muzikos mėgėjai klausosi muzikos, audiofilai – triukšmo pauzėse.

Pirma mintis – melomanai tokie tūpi, jog į garso kokybę jiems nusispjauti. Plastmasiniai traškesiai garso take yra tokie patrauklūs, jog dėl šios “unikalios” savybės vinilas ir atgimė. Yra dar keletas teiginių su sparneliais: kompaktinių diskų garsas kažkoks nenatūralus, netikras. Cha-Cha-cha …

 

Tačiau šio posto tikslas nėra užsiimti pseudoteiginių devalvavimu, o pabandyti pasiaiškinti apie garsą, kartu ir vinilą, keturiais pjūviais: fiziologiniu, fizikiniu, komerciniu ir emociniu.

Fiziologija.

Žmogaus ausis girdi garsus, kurie prasideda nuo 20 Hz žemiems dažniams ir siekia 20 000 Hz – aukštiems. Ir ne daugiau ir ne mažiau. Ką girdite jūs, atrasite praklausę šį įrašą. Atvirauju, kai perklausiau, supratau, kad girdžiu nuo 40Hz iki 12000 Hz. O jūs? Pastabėlė: kad testas būtų panašus į tiesą ir jei neturite po ranka High End aparatų, pakaks telefono su ausinukėmis.

Nepamirškime, jog aukščiausius (20000 Hz) šio diapazono garsus girdi tik vaikai, paaugliai, dar jauni žmonės.

(dar bus 3 tęsiniai)