PASKUTINIS BITLŲ KONCERTAS ARBA THE BEATLES FOREVER!

VYTAUTAS STANEVIČIUS                                                                               AUDRIUS JANECKA                                                                               

 

 

 

Buvo laikas, kai visiems atrodė, kad Bitlų koncertai tęsis amžinai, bus nauji filmai, naujos dainos,
nauji kūrybiniai projektai. Tačiau viskas baigiasi, net pačios gražiausios pasakos. Jei Liverpulio
ketveriukės iškilimą galima vadinti fenomenaliu, tai pabaiga, kad ir kaip bebūtų liūdna, tokia banali.
Niekam nebūtų šovusi mintis, kad Lenonas ir Makartnis pyksis dėl smulkmenų, grauš kits kitą bei
pasiduos pavydui. Deja, grupės gyvavimo pabaigą lydėjo finansinės rietenos, nesusipratimai ir
chaosas.
Kokios priežastys sąlygojo jų iširimą? Kas pirmas paliko Bitlus? Klausimas atviras. Jie net patys
nežinojo. Polas kaltino likusią trijulę, šie – Polą. Moterys čia irgi suvaidino ne paskutinį vaidmenį.
Kaipgi be jų. Bitlai nustojo būti Bitlais, kai nutraukė savo koncertinę veiklą dar 1966 metais. Tai jau
buvo ne ta „chebrytė“, kuomet Džonas ir Polas, keliaudami, įsitaisę ant autobuso galinės sėdynės
galėjo brazdinti gitara, kurdami naują „gabalą“, vertą pakilti į topų viršūnes. Vėliau sekę įvykiai
nepadėjo grupės ryšių tvirtumui. 1967 metais rugpjūčio 27 d. randamas miręs vadybininkas
Brajenas Epšteinas. Be koncertų darbas įrašų studijoje virto rutina. Nebuvo tos kibirkšties ir
emocijų, nebuvo gyvo bendravimo su publika. Kiekvienas gyveno savame pasaulyje. Jie atitolo.
Džonas išsiskyrė su Sintija ir svaigo Joko keruose, kuri darė didžiulę įtaką ne tik jo asmeniniam,
bet ir kūrybiniam gyvenimui. Polas pavargo nuo Džono griežtumo, cinizmo. Jam reikėjo palaikymo
bet kurioje situacijoje ir tuomet atsirado Linda. Džordžas paniro į indų kultūrą. Nutraukus koncertinę veiklą Ringo reiškė didžiulį nepasitenkinimą. Darbas įrašų studijoje jį slėgė, jis prarado net tą savo, tegu kiek ir menkesnę nei kitų grupės narių, rolę. Viskas rutuliojosi link neišvengiamo iširimo.

 

Prieš 50 metų, 1969 m. sausio 30 d., įvyko paskutinis Bitlų koncertas. Ir ne bet kur, o ant pastato
stogo, kuriame buvo įsikūrusi jų įrašų kompanija Apple Corps, adresu 3 Savile Row,
Londone, kaip kviestinis muzikantas, grojo klavišininkas Billy Preston. Koncertas truko 42 minutes,
jo metu buvo atliktos 5 dainos, iš kurių 3 buvo pergrotos po kelis kartus, nepavykus dubliams. Kol
garso inžinierius keitė magnetines įrašų juostas, Bitlai improvizuodami spėjo sugroti „God Save the
Queen“. Viskas buvo filmuojama ir vaizdo medžiaga buvo panaudota dokumentiniame filme „Let It
Be“, išėjusiame 1970 metais.

Pasak autoritetingiausio Bitlų biografo Mark Lewisohn, niekas tiksliai nežino, kam šovė į galvą
mintis surengti koncertą ant namo stogo. Klavišininkas Billy Preston, kurį George Harrison
pasikvietė groti kartu, kad grupė susikoncentruotų ties grojimu, o ne tarpusavio vaidams bei
muštynėms, teigė, jog idėja groti ant stogo priklauso John’ui Lennon’ui. Apple Corps direktorius
Ken Mansfield teigia, jog tai filmo režisieriaus Michael Lindsay – Hogg idėja. Įrašų inžinierius Glyn
Johns savo autobiografinėje knygoje autorystę groti ant stogo prisiima sau. Tačiau daugelis teigia,
jog groti ant stogo buvo Ringo Starr pasiūlymas.
Po daugiau kaip 2 metų pertraukos, Bitlų koncertas turėjo būti ypatingoje vietoje. Vietoj pradinės
minties koncertuoti Londono Palladium ar Roundhouso teatruose, nustelbė idėjos groti Sacharos
dykumoje, Gizos piramidžių papėdėje, kruiziniame laive Queen Elizabeth 2, ar 2.000 metų senumo
romėnų amfiteatre Tunise. Nieko konkrečiai nebuvo sutarta, tad nuspręsta groti ant stogo.
Pati idėja groti ant stogo priklauso amerikiečių roko grupei Jefferson Airplane. Jie tai padarė keletu
mėnesių anksčiau – 1968 m. gruodžio 7 d., kai New York mieste užsiropštė ant Shuyler Hotel
viešbučio stogo. Jie tespėjo atlikti vieną dainą „The House at Pooneil Corners“, kai atvykusi policija
liepė nutraukti koncertą, pagrasinusi areštu už nesankcionuotą koncertą, neturint tam leidimo ir
triukšmo kėlimą. Neaišku, ar šis koncertas turėjo tiesioginės įtakos Bitlams, bet bičiulystės su šia
grupe jie nevengė.

Bitlų koncertą filmavo 5 kameros įvairiais kampais, plius buvo išdėstyta slaptų kamerų ant kitų
pastatų stogų bei gatvėje, kad būtų galima stebėti žmonių reakciją ir emocijas. Likus iki koncerto
keletui minučių, Bitlų muzikantai susitelkė laiptų viršuje esančiame mažame vestibiulyje. Buvo labai
šalta. George Harrison nenorėjo to daryti. Ringo Starr pradėjo kalbėti, kad nemato prasmės. Tada
John Lennon pasakė: „Ai, velniop, na gi padarome tai“.
Oro temperatūra buvo vos 7,5’C šilumos. Pūtė ledinis vėjas ir lietaus grėsmė buvo reali. Dėl
kylančio rūko buvo atsisakyta idėjos filmuoti koncertą iš malūnsparnio. Kai Bitlai pradėjo groti, iš
pradžių aplinkiniuose pastatuose kilo nustebimas, nes daugelis darbuotojų buvo pradėję savo pietų
pertraukėles. Žinia apie tai pasklido žaibo greitumu ir minios žmonių pradėjo rinktis gatvėje bei ant
aplinkinių namų stogų.
Sąlygos groti rokenrolą nebuvo idealios. „Mano plaštakos per daug sustingusios groti akordus“, –
pertraukėlėse tarp dainų bumbėjo J. Lennon. Apple Corps vadovas pastoviai palaikė cigaretės
degimą, kad George Harrison galėtų pasišildyti pirštų galiukus. Kad būtų šilčiau, John buvo
pasiskolinęs is Yoko Ono kailinį paltą. Ringo Starr dėvėjo savo žmonos Maureen raudoną lietpaltį.
Šalti vėjo gūsiai kėlė problemų jautriems studijiniams mikrofonams, būgnų bei gitarų stiprintuvams.
Siekiant sumažinti foninį triukšmą, garso režisierius Alan Parson buvo nusiųstas nupirkti moteriškų
pėdkelnių. „Aš įėjau į moteriškų rūbų skyrių ir pasakiau, kad man reikia trijų porų pėdkelnių,
nesvarbu kokio dydžio. Jie pagalvojo, kad aš esu banko plėšikas ar transvestitas“.
Šis paskutinis koncertas buvo pirmas kartas po 1966 m. rugpjūčio 29 d. koncerto San Francisco
Candlestick Park’e. Tik šiame (stogo) koncerte Bitlai pakeitė tradicinį muzikantų išsidėstymą
scenoje: Lennon stovėjo centre, o jam iš kairės Harrison, kuris grojo Fender gamintojo dovanota
gitara The Telecaster, pagaminta iš raudonmedžio. Tai buvo pirmas atvejis muzikos istorijoje, kai
muzikantas grojo ne serijinės gamybos gitara, o specialiai jam pagaminta, rankų darbo gitara.
Šiandien tai vadinama Signature Guitar, kai gitara pagaminama konkrečiam gitaristui pildant jo
norus ir pageidavimus.
John Lennon visada turėjo problemų atsimenant tekstą, tad Apple darbuotojas tupėjo po filmavimo
kamera ir laikė rankose popierių lapus su dainų tekstu. Vis gi ir čia Lennon sugebėjo sudainuoti į
netaktą dainoje „Don’t Let Me Down“, dainuodamas savo išgalvotus žodžius.
Netoliese esanti policijos nuovada, tik per lanko strėles šūvį, adresu 27 Savile Row, į tai žiūrėjo
palankiai ir jokių priemonių nesiėmė. Kylantis triukšmas, besiformuojantis transporto kamštis ir
aplinkinių parduotuvių savininkų telefoniniai skambučiai privertė susirūpinti saugumu ir veikti. Iš
pradžių policija paskambino į įrašų kompaniją ir pareikalavo nutraukti koncertą. To neatsitikus, po
10-ies minučių pareigūnai jau stovėjo prie kompanijos durų. Iš pradžių niekas nenorėjo jų įleisti, bet
pagrasinus areštu, policininkai pateko ant stogo viršaus, leido pabaigti grojamą dainą ir tada
pareikalavo nutraukti koncertą.

Namas, ant kurio stogo koncertavo Bitlai, pastatytas 1735 metais. Bėgant metams, jis pakeitė daug savininkų. Vienu metu jis buvo nupirktas lordo Nelsono savo meilužei Lady Hamilton. 1968 m. jį nusipirko Bitlai ir iki 1976 metų čia buvo Apple įrašų studija. 2012 metais pastatą nusipirko Abercrombie&Fitch ir dabar čia yra vaikiškų rūbų parduotuvė.
2009 m. liepos 15 d. Paul McCartney surengė netikėtą mini koncertą Manhattan’e, New York’e, ant
Ed Sullivan Theatre teatro stogo, kur jis filmavosi laidoje Late Show With David Letterman. Žinia
greitai sklido iš lūpų į lūpas ir per Twitter, tad atvykusi policija užblokavo aplinkinių gatvių kampus,
kad susirinkę fanai galėtų ramiai, saugiai ir netrukdomi pasiklausyti koncerto.
2019 metų balandžio mėnesį Londono valdžia pakabino ant buvusio Apple Corp pastato atminimo
lentą, minint Bitlų 50-ies metų koncerto ant stogo jubiliejų.

Parengta pagal Standart, Wikipedia, Telegraph ir Rolling Stones.

P.S. Praėjo 50 metų, o Bitlų dainos, išlaikę laiko išbandymus, tebedžiugina naujas jų gerbėjų
kartas.
The Beatles forever!

Reklama

Kodėl jie atėjo paminėti Romo Kalantos žūtį?

Respektas dviems piliečiams, padėjusiems realizuoti šį postą ir montuoti filmuką:
– Juozui Muzikevičiui (Alytus), už dvi labai reikalingas foto filmui,
– Kristupui Petkūnui (Kaunas), už Kauno Company foto albumą

 

Šalia nugriauto Kunčinų namo, ten kur vaikystę leido Romas Kalanta, Vytas Dumbliauskas glūkoidų politologas, Rička “Žakas“ Žukauskas, dar mokykloje mušęs būgnus su būsimais Aisčiais: Viktoru ir Dzilbum, šia gyveno Alvydas Jegelevičius  ir kiti Kurorto miestiečiai, vyko ypač kuklus Romo Kalantos žūties minėjimas (1972 – 2018). Smalsumą kėlė mintis – kiek piliečių čia atėjo vedini supratimo, jog Romas Kalanta buvo vienas iš nedaugelio istorijoje laisvės šauklių Lietuvai.

Dalyvavo: simpatiškos fotografės kartu su miesto įvykių viešintoju feisbuke Juozu Muzikevičium. Nikonai, canonai ir pentaksai fiksavo akimirkas be perstojo, tik kur ta info vėliau pasidėjo. Čia klaustukas (anot Juozo). Buvo savivaldybės organizatoriai ir jų kviesti dainuotojai, muzikantai ir vienas pasakotojas apie 1972 metų gegužės įvykius Kaune. Dar buvo garso operatorius ir samdytas pranešėjas. Klausimas, kiek piliečių čia atėjo vedini supratimo, jog Romas Kalanta buvo vienas iš nedaugelio istorijoje laisvės šauklių Lietuvai, tampa pragmatišku.

Ogi, buvo šauliai-veteranai, buvo Vytas Watas Malinauskas, Vytas Galbuogis, Romas Stankevičius, keletas jaunų ir pagyvenusių piliečių. Tariant trumpai, sąmoningai čia atėjusių, buvo apverktinai nedidelis skaičiukas. Tokia realybė. Vertinant apskritai, renginys pavyko, svarbiausi kampai buvo pagauti. Renginį vertiname TRIMIS pušies šakelėmis.  Nežinojusiems apie ar negalėjusiems atvykti į renginį, Garažų Klipai sumontavo filmuką.

Romas Kalanta 2018 || Garažų Klipai 2018

Tikras muzikantas, tikras garsas, tikra muzika

 

 

“Pušies“ kavinė, kurioje prieš 50 metų rinkdavosi kiečiausias jaunimas iš Kriaušiaus ir Kurorto, Centro ir Madrido, šiandien atvėrė vartelius dainininkui ir gitaristui iš Jungtinių Valstijų ADAMUI “BOMB“ BRENNERIUI. Atlikėjui 56 metai, kūrybinė biografija tiek turtinga, jog čia reikėtų išsiplėsti iki begalybės. Geriau skaitykite Wikipedijoje arba čia.

ADAM BOMB in Alytus 2019 || Garažų Klipai 2019

Akcentas – grojo kartu su: Aerosmith, AC/DC, Alice Cooper, Foreigner, Guns‘n‘Roses, Billy Idol, Kiss, Metallica, Gary Moore, Rod Stewart, Chuck Berry. Tokio žinomumo grupsai į pagalbą tikrai nepasikvies bet ką, todėl Adamui Bomb nuolat tekdavo talkinti garsenybėms studijoje, įrašant albumus ar kartu važiuoti į pasaulinį turne. Be to, jis pats su savo grupe surengęs nesuskaičiuojamą turų skaičių Valstijose, U.K. ir kituose kraštuose. O dabar dar ir kukliame provincijos miestelyje. Kai Alvydas Jegelevičius persiuntė Dariaus Babijono mailą su prašymu paskelbti glūkoidų tinklapyje apie vakarėlį “Pušyje“, manėme, jog tai fakenews, tiesiog protu neįkandamas įvykis ir įvykti negalėsiantis niekaip. Bet jis įvyko. Ir dar: Adamas, pradėdamas pasirodymą, paskelbė, jog šis koncertas, tai dovana Alytaus roko 50-mečiui. Ir tai tiesa: 1969 metų rudenį su  pirmaisiais  viešais  pasirodymais startavo Aisčiai.

 

Pasaulinio lygio gitaristas ir nevisai pilna kavinė. Gal reklamos buvo mažai, ar tai tik kuklaus provincijos miestelio kuklumo apraiška. Kai miesto valdžia miesto šventei už dešimtis tūkstančių eurų samdo atlikėjus grojančius visišką niekalą, čia įėjimas kainuoja €2, o pats Adamas vaikšto tarp stalelių ir siūlo loterijos kuponus už €1, kuriais galima laimėti jo įvaizdžio atributiką: T-shirts, kepuraitę ar kompaktinį diską. Kas gali būti paprasčiau ir dar absurdiškai pigiai.

Klubinės muzikos privalumas, jog gali sėdėti, stovėti ar jaustis dinamiškoje pozoje visiškai šalia atlikėjo. Jei esi brazdinęs gitarą, tave hipnotizuotų gitatisto pirštų bėgionės po gitaros ladus ir stygas. Tai nepakartojami įspūdžiai, kurių nepatirsi Wemblio stadijone būdamas minioje, kad ir kokio legendinio atlikėjo koncertą stebėtum.

Adamo Bomb Brennerio pasirodymas – puiki ir dėkinga proga-seminaras viems Alytaus muzikantams, bandantiems ar imituojantiems roko muziką, jauniesiem gitaristams ir veteranams. Kavinėje juos galima buvo skaičiuoti vienos rankos pirštais.

Labai priminė žinomo USA, Izraelyje kineziterapeuto Samuelio Taco (Shmuel Tatz), beje Aisčių grupės 1969 metų dalyvio vizitą Alytuje 2014 metais. Tada jis dalinosi savo ilgamete patirtimi ir seminaro metu pajuokavo, jog prie salės durų galėjo būriuotis visi miesto kinezioterapijos specai. Deje, tokių atėjo vienetai.

Atlikėjui ant scenos talkino du jauni vyrukai: bosistas ir drumeris, abu iš Lenkijos ir sugrojo nepriekaištingai.

Padėka Dariui Babijonui už kažkokiu nesvokiamu būdu priprašiusį atvykti pasaulinio lygio atlikėją į Alytų. Padėka Andriui Abromavičiui už teisingą garsą. Žiūrovų ir klausytojų tarpe miela buvo matyti melomanus: Joną Kudirką su žmona Onute, Valdą Labuką, Vladą “Kapitoną“ Dimavičių su Vale ir būrelį supratingo jaunimo.

Renginys įvertintas 4 pušies šakelėm. Excellent įverinimui pritrūko masiškumo.

Adam BOMB – Alytaus rokenrolo 50-mečio proga koncertuoja “Pušyje“

Gegužės 10-osios vakarą vienintelį Europos turo koncertą Lietuvoje (Alytuje) surengs roko muzikos legenda iš Niujorko (JAV) Adam BOMB su grupe.
1969 m. įvyko pirmas garsus alytiškių grupės „Aisčiai“ pasirodymas, nuo kurio ir turėtume skaičiuoti rokenrolo, roko (bigbyto) istoriją. Tuomet A. BOMB (Adam Brenner) buvo dar tik šešeri, tačiau per savo karjerą, pradėtą 1979-metais, jis sudalyvavo, sugrojo tiek, kad tam neužtenka vienos roko enciklopedijos. Adam muzikavo bendruose projektuose su „Aerosmith“, AC/DC, Alice Cooper, „Foreigner“, „Guns‘n‘Roses“, Billy Idol, „Kiss“, „Metallica“, Gary Moore, Rod Stewart muzikantais, yra koncertavęs su Chuck Berry ir daugeliu kitų pasaulinių muzikos garsenybių.
dfsdfsdfsdfsdfsdfsdf
Legendinis A. BOMB į Alytų penktadienį atvyksta savo grupe ir koncertą surengs legendinėje menininkų kavinėje PUŠIS. Durys atidaromos 20 valandą, numatoma koncerto pradžia – po 21 val.
 
Daugiau apie Adam BOMB – dokumente:

YELLOW SUBMARINE KŪRĖJAS IŠKELIAVO AMŽINYBĖN

VYTAUTAS STANEVIČIUS                                                                               AUDRIUS JANECKA                                                                               

 

 

 

Kovo 26 d. mirė povandeninio laivo Yellow Submarine sumanytojas, konstruktorius ir statytojas Artūras Džonsonas (Arthur Johnson), kurio geltonasis povandeninis laivas ir dabar, drauge su Bitlais, plaukioja ir nardo beribėse mūsų (ir ne tik mūsų, bet jau ir anūkų) svajų bei fantazijų gelmėse…
Beveik prieš 51 metus, 1968 m. liepos 17 d., Londono paviljone “Piccadilly Circus“ įvyko trečiojo filmo “Beatles“ premjera, animacinė, “Geltonas povandeninis laivas“. Tais metais Bitlai vengė viešumo ir net nedalyvavo filmo kūrime. Didžiąją laiko dalį jie praleido Indijoje, Himalajų prieškalnių ašrame, globojami guru Maharishi Mahesho, kur bandė perprasti transcedentinės meditacijos pamokas ir įrašė “White Album“.
Kuomet dėl filmo premjeros pasirodė Bitlai, jų gerbėjai blokavo gatves ir paralyžiavo Londono eismo laviną. Tai buvo vienas iš paskutinių milžiniškų viešų “Beatlemania“ parodymų Anglijoje.
Bitlai, vykdydami sutartinius įsipareigojimus, pasirodė animacinių filmų kūrime, kuriuos jie įgyvendino su “United Artists“. Su kompanija pasirašė sutartį trims filmams: “Hard Days Night“ (1964 m.), taip pat “Help!“ (1965 m.). Tačiau vis dar liko skola – trečiajam.
Filmo „Yellow Submarine“ animacinė funkcija buvo laikoma idealia. Toks sprendimo būdas leido sėkmingai įvykdyti sutartį. Bitlai nenorėjo veltis į šią kino avantiūrą, bet juos slėgė sudėtinga to meto situacija. Tai tragiška jų vadybininko Brajeno Epšteino mirtis, finansiniai sunkumai, kuriuos sukėlė biznio taisyklių neišmanymas, nori nenori vertė spręsti šią problemą. Sukurtas multfilmas visus padarė laikinai laimingais.
1969 metų sausį Bitlai Didžiojoje Britanijoje išleido savo dešimtąjį studijinį albumą „Yellow Submarine“ su šešiomis dainomis, kuris yra ir bendravardžio nuotaikingo animacinio filmo garso takelis.
Daugiau apie talentingą britų inžinierių Arthur Johnson, kurio geltonas povandeninis laivas dalyvavo Bitlų filmo pristatyme, atsiuntė Audrius.
2019 metu kovo 26 dieną Grimsby mieste (Anglija) mirė Arthur Johnson, kuris dėl pomėgio išradinėti atsidūrė dėmesio centre, petis į petį su Bitlais. 1968 metais Arthur Johnson, visiškai nežinodamas apie Bitlų filmą, savo namų galiniame sode sukonstravo vienvietį povandeninį laivą. Vieninteliai dažai, kuriuos rado garaže, buvo geltoni. Laivas svėrė pusė tonos. Arthur pavadino ji Resurgam, lotyniskai “vel“. Vietinis laikraštis Grimsby Telegraph aprašė apie šį submariną ir jis atsidūrė dėmesio centre.


Kai United Artist (Bitlų įrašų kompanija) apie tai perskaitė, jie panoro, kad jis reklamuotų filmą. 1968 metų liepos 17 dieną submarinas buvo vežamas Londono gatvėmis, su vienu iš “blue meanies“, kurie buvo muzikos nemėgstantys personažai Bitlų filme “Yellow Submarine“. Priekyje jo senoviniu Rolls Royce važiavo Bitlų muzikantai. Submarinas buvo pastatytas priešais Piccadilly Circus teatrą, kuriame vyko pasaulinė “Yellow Submarine“ filmo premjera. Arthur su žmona Paula dalyvavo premjeroje ir po to vykusiame vakarėlyje The Royal Lancaster Hotel viešbutyje.
Paula prisimena: “Jis sukonstravo submariną iš metalo laužo, ir tada atsirado ši daina. Taip jau sutapo. Submarinas buvo vežamas Oxford gatve. Bitlai negalėjo kartu važiuoti su submarinu dėl draudimo kontrakto subtilybių, tačiau jie buvo apsirengę kaip Blue Meanies.
Buvo susirinkusios tenai visos žvaigždės: Keith Richards (Rolling Stones), The Who, Status Quo, Mary Hopkins ir Tony Blackburn. Mes su vyru stovėjome šalia Bitlų. Bet aš dėl jų nesukau galvos, nebuvau jų gerbėja. Aš labiau domėjausi PJ Proby (amerikiečių dainų kūrėjas ir atlikėjas)“.
Buvęs gvardietis, jaunystėje Arthur mėgo sunkumų kilnojimą ir kultūrizmą. Vėliau tapo patyrusiu naru povandenininku, kurio darbas buvo prižiūrėti ir taisyti povandeninius vamzdžius bei montuoti naftos platformų povandenines dalis.
Savo talento dėka Arthur prisijungė prie kompanijos Norvegijoje, gaminusios vienviečius submarinus. Vėliau, ieškojo galimybių pratęsti šį verslą Amerikoje. Likimo ironija – visą gyvenimą būdamas šviesaus ir blaivaus proto, paskutinį savo dešimtmetį žmogus kovojo su Alzhaimerio liga, tačiau mirties priežastis buvo vėžys. Jis mirė būdamas 80-ies metų. Su žmona kartu išgyveno 58 metus. Arthur paliko 5 vaikus, 8 anūkus ir 4 proanūkius.
Balandžio 15 dieną įvyko laidotuvės – jo pelenai buvo išbarstyti į jūrą šalia Humber Mounth Yacht Club klubo, pagerbiant jo talentą ir meilę jūrų inžinerijai. Ceremonijos metu skambėjo Bitlų “Yellow Submarine“ daina, Mario Lanzos “I will walk with God“ ir himnas “To be a piligrim“. Visi laidotuvių dalyviai privalėjo dėvėti kažką geltoną, šitaip pagerbiant talentingą išradėją, kurio sukonstruotas povandeninis aparatas reklamavo Bitlų filmą “Yellow Submarine“.
Dabar submarinas stovi po atviru dangumi Penny Lane gatvėje, Liverpool pietinėje dalyje.
Parengta pagal: Peter Craig, GrimsbyLive.

Nereitinguotas TOP ir praeities aidai

Nors mėgiamiausių muzikos kūrinių top rinkimai pasibaigė mūsų tinklapyje, tačiau jie niekada nesibaigs realiame gyvenime. Mūsų foto reporteris Eugenijus Vnarauskas atsiunčia savo nereitinguotų muzikos kūrinių sąrašą. 2018 pabaigoje buvo užimtas įvairiais daug laiko valgančiais reikalais, todėl sąrašiukas išvydo viešumą tik dabar. Dar būtina pastebėti, jog Genius priklauso tai žmonių kategorijai, kurie pažadų nedalina, o juos tiesiog tęsi.

Genius – Vilniaus alytiškis, pirmųjų diskotekų, vykusių “Dzūkijos“ kavinėje 1975 metais, kartu su Vytautu Kernagiu, Laimučiu Urbanavičium, Donatu Tarcijonu, Linu Jakštoniu, Sigitu “Kefu“ Kizala, Dzilbum ir kitais, dalyvis. Melomanas tos kartos, kai muzikos kolekcionavimas buvo pogrindinė profesija, nelabai mėgstama kolonistų.

 

 

 

 

 

 

 

 

Nereitinguotas Eugenijaus Vnarausko mėgiamiausių visų laikų muzikos kūrinių sąrašas. Abėcėlės tvarka. Ir dar. Įdomus unikalus Geniaus pastebėjimas: tai The Beatles – I Want to Hold Your Hand, vokiška versija – Komm Gib Mir Deine Hand. Būtent 1964 metais bitliukai sudainavo šią superinę dainą vokiškai. Hamburgo kabakų atgarsiai atsiliepė ir jų kūryboje

3 SMS: Parama, Topai ir Šulė

 

2017 pabaigoje jūs atsiliepėte į prašymą paremti glūkoidų tinklapį ir paaukojote € 512 eurų. Lėšos pasitarnavo tinklapio techninių priemonių gerinimui: wordpress Premium planas 2018 ir 2019 ir domenas dviems metams kainavo €198, banko mokestis € 11, aplikacijos vaizdui ir foto vaizdams apdoroti,  kiti programiniai priedai – € 71. Iš viso nuo 2017 lapkričio išleidome € 280. Liko € 232.

Ši parama lukštena ir padeda įgyvendinti pažangius tinklapio techninius sprendimus. O ar nebūtų šaunu mokėti, lai ir simbolinį honorarą, aktyviems veikėjams. Kaip? Skaičiai prie euro ženklo tokioms reikmėms labai kuklūs. Turime realią užduotį. Tai sumaketuoti tinklapio langą panašiai, kaip daro Delfi, 15min ir taip dar labiau pritaikyti mobiliems įrenginiams. Savo tarpe, žinančių kaip tai programinti, turime, bet jie tiek apkrauti darbais, kad vargu ar ras galimybę padėti. Pasamdyti? Mūsų skaičiukai su euro ženklu per maži. Tai tik planai-idėjos, svajoti niekas nedraudžia.

Paaukotas euras ar du – solidarumo ženklas. Principas panašus kaip muzikinių topų rinkimuose.

Mus parėmė 2019 metais:

Virgius Beiša – € 100
Vytautas Malinauskas – € 20

Mus parėmė 2018 metais:

Aldona Marcinkevičienė – €100
Gintautas Kašėta – € 20,25
Virgius Beiša – € 100
Valdas Labukas – € 5
Diana Stanevičienė – € 10
Edmundas Gegužis – USD 100
Alvydas Petkevičius – € 2
Shmuel Tatz – USD 100
Vytautas Matulevičius – € 10
Vytautas Galbuogis – € 5
Rasa Juodišienė – € 100
Laimutė Unguraitienė – € 10
Zenonas Langaitis – € 10

Dėka Jūsų mes judame priekin. Jeigu apsispręsite prisidėti, visą info rasite čia.

———

 

Šventinėje Kalėdų ir Naujųjų savaitėje paskelbėme jūsų išrinktas dainas. Per glūkoidų susitikimą ir anksčiau kalbėjomės apie stabdžius, kurie trukdė kai kuriems dalyvauti. Argumentai tokie silpni, kad neverta juos čia aptarinėti.

Geriau geras pavyzdys. Štai Virgius Lepeška atsiuntė savo sąrašą tiesiai į gruodžio 31 dienos susitikimą. Na pavėlavo, bet  su paaiškinimu, kodėl. Bet svarbiausia, jis tiesiog pagavo kampą, kurį deklaravome: PASIDALINTI SU BENDRAMINČIAIS muzika, kurią mėgsti ir sužinoti ką mėgsta tavo kolega. Pakeliui išrinkti mūsų TOP 10. Žvelgiant į Virgiaus Crosby Stills Nash and Young – Almost Cut My Hair – kaip neprisiminsi tų laikų Virgiaus, šį gabalą jis visad mėgdavo, nė vienas seišenas neapseidavo be jo. Arba kai valkiojomės po USA, naktį važiuojant išnuomuotu forduku iš Cape Code, buvome taip įsitraukę į Led Zeppelin – Since I’ve Been Loving You, jog paklydome. Tai dar vienas niuansas: muzika visad primena įvykius.

Speciali padėka dalyviams iš Lenkijos, Ispanijos ir USA. Jūs šaunuoliai, kad prisidėjote.

Virgiaus Lepeškos topas. Virgius: čia dainos, kurios man yra kažkaip įstrigę, kurias ir dabar nuolat klausau. Jų nereitingavau, bet kažkaip Led Zeppelin dainos savaime atsidūrė viršuje.

Led Zeppelin – Stairway To Heaven
Led Zeppelin – Since I’ve Been Loving You
Led Zeppelin – Whole Lotta Love
Procol Harum – A Whiter Shade Of Pale
George Harrison (from “Live in Japan”1991) – While My Guitar Gently Weeps
Crosby, Stills, Nash and Young – Almost Cut My Hair
Yes – Long Distance Runaround
Deep Purple – Child In Time
Uriah Heep – July Morning
Jimi Hendrix – Hey Joe
Doors – Riders On The Storm
Marmalade – Reflections Of My Life
America – A Horse With No Name
Judas Priest – Before the Dawn
David Bowie – China Girl
Aerosmith – Dream On
John Lennon – Imagine
Black Sabbath – Iron Man
Neil Young – Heart of Gold
Rolling Stones – Gimme Shelter
Hollies – He Ain’t Heavy He’s My Brother
Creedence Clearwater Revival – Have You Ever Seen the Rain
Chicago – If You Leave Me Now
The Who – Behind Blue Eyes
The Beach Boys – California Dreamin’

———

 

Netikėti šventiniai susitikimai nei Anglijoje, nei Graikijoje, o Vilniaus Akropolyje. Bėgant metams Juozas Šuliauskas tapo sentimentalesnis, sakosi jį aplanko ir nostalgija jaunystei bei Alytaus draugams 🙂 Jis net paskolino savo “mandrą“ ir išmanųjį telefoną, kad įamžint šį įvykį glūkoidams. N.M. proga Juozas siunčia sveikinimus Alytaus chebrai ir glūkoidams…

Bendravo Vytautas SanSimnas Stanevičius

 

ŽMOGUS IŠ „RADIJOS“

Šiandien atsiverčiu FM99 saitą ir iš kart randu info apie Syd Barrettą, pinkų influencerį, idėjų generatorių. Gimęs tą pačią dieną kaip ir FM99. Aišku, tai tik maloni detalė. Visuma ta, jog šioje radio stotyje darbuojasi Liudas Ramanauskas. Kalbant apie jo muzikines laidas – jos auklėja klausytoją, informuoja ir lavina skonį. Prisimenant ištakas, užkliuvo atmintyje Liudo ir Igorio švietėjiškos laidos apie roko klasiką ir progresyvias jo atmainas. Tai atitikmuo Dariaus Užkuraičio “Woodstock’o vaikų“, tik mūsiškiai tai padarė dešimtmečiais anksčiau. Jei M1+ užsnūdę ties 1980 metais, tai Liudas suteikia mielų akimirkų dar neišmirusiems hipeicams: ištransliuoja Doors ir Jimi Hendrix, Kinks ir Grateful Dead, Small Faces ir Ten Years After, Janis Joplin ir Move. Apie tai ir dar daugiau – skaitykite Vytauto “SanSimno“ Stanevičiaus straipsnyje

VYTAUTAS STANEVIČIUS

image

Pamenu iš labai ankstyvos vaikystės turėjom tokią nemažą juosvą dėžę užapvalintais kampais. Vėliau išsiaiškinau, kad ji turėjo savo vardą – VEF BALTIKA. Jos apačioje buvo gelsva stiklo lentelė, ant kurios surašyti skaičiukai su įvairiomis juostelėmis. Viduryje įtaisyta stiklinė „akis“, o kiek aukščiau – įdomiai išsiraičiusi trijų raidžių kombinacija VEF. Iš abiejų stiklo lentelės pusių, dėžės šonuose, buvo po dvi apvalias rankenėles – viena didesnė, kita mažesnė. Pasukus rankenėlę, kairėje pasigirsdavo caktelėjimas ir užsidegdavo lemputės. Dar labiau pasukus rankenėlę, išgirsdavau dėdę, kartais tetą, sakant: „Kalba Vilnius, dabar yra 20 val. 50 min., arčiau radijo imtuvų kviečiame mažuosius…“ Sekdavo pasaką. Man atrodė, kad toje dėžėje ir gyvena tie kalbantys žmogeliukai, bet įkišus nosį pasižiūrėti, kaip atrodo tas „radijos“ žmogus, matydavau tik stiklinius bokštelius, visokias spalvotas vielutes ir metalinius dalykėlius. Jokio ten gyvenančio ir kalbančio žmogaus nebuvo. Nieko nesuprasdavau. Dar įdomiau, kad sukiojant kitą rankenėlę, per stiklinę lentelę lėtai judėjo siauras brūkšnelis. Jam judant, iš dėžės sklido įvairūs garsai: girdėjosi muzika, kalbėjo nepažįstami žmonės – lietuviškai ir nesuprantamomis kalbomis. Tačiau dažniausiai tas nesuprantamas kalbas užgoždavo keisti garsai, cypimas ir gergždimas. Ai, nedidelė bėda buvo, vis tiek nesuprasdavau, ką jie pasakoja. Besukant rankenėlę, brūkšneliui kuo labiau slenkant į kairę, triukšmai garsėdavo. Būdavo labai pikta, nes jie trukdė paklausyti vos girdimą muziką, dainas nesuprantamais žodžiais. Svarbiausia, kad tos dainos man pradėjo patikti. Smagu būdavo, kai jos, prasiskverbę pro cypimą, kartais neblogai girdėdavosi. Ir aš vis dažniau sukau rankenėlę į kairę, brūkšnelis pasiekdavo beveik patį stiklo lentelės kraštą ant tos vietos, kur per šnypštimą girdėjosi muzika. Dar vėliau supratau, kad tai radijo stotis LUXEMBOURG…

 

Po daug daug metų, parvažiavęs į Simną, vėl sukioju radijo aparato rankenėles (gaila ne VEF BALTIKOS). Nors dažniausiai ta radijo stotis, kurią noriu išgirsti, būna palikta, tereikia tik įjungti aparatą. Šiokiadieniais, rytą, 08 val. 35min., o sekmadieniais valanda vėliau, išgirstu gerai pažįstamą ir išskirtinį LIUDO RAMANAUSKO balsą, tariantį: „ Ši diena muzikos istorijoje. Nupūskime laiko užmaršties dulkes…“ Suskamba mano mėgstamų atlikėjų dainos, pritariant gitarų akordams. Galima išgirsti pasiilgto džiazo garsus, ar gero žmogaus „dūšią“ atveriantį bliuzmeną. Ir būtinai pikantiški LIUDO komentarai.

Tad atkartojant LIUDĄ, kokia ši diena? Tai diena, kai 1993 m. sausio 6 Alytuje transliacijas pradėjo radijo stotis FM99!
„Radijo stotis FM99 iki šiol yra vienintelė Pietų Lietuvos radijo stotis. Jos gali klausytis kiekvienas, turintis internetinį priėjimą.
Radijo stotis tikrai turi kuo pasigirti, kadangi yra ne kartą pasižymėjusi ir apdovanota įvairiuose radijo, televizijos, bei spaudos renginiuose. Pavyzdžiui, radijas  buvo ne kartą pastebėtas “Pragiedruliai” rėmimo fondo apdovanojimuose, bei gavo garbės premiją už dėmesį kultūrai, o viena iš radijo laidų skirta vaikams “Tauškučių skrynelė” netgi dvejus metus buvo pripažinta esanti geriausia vaikų laida Lietuvoje. Be viso to, FM 99 žurnalistų komanda dažni laureatai žiniasklaidos konkursuose. Juk tai tikrai stulbinami pasiekimai, parodantys kad radijo komandoje dirba ypatingai produktyvus, kokybės siekiantis ir profesionalus kolektyvas!
Eteryje skamba tik gera laiko patikrinta muzika ir yra suteikiama nešališka informacija, žavinti savo įdomumu. Pagrindinis radijo aspektas- pateikti tik pačią reikalingiausią informaciją ir būti su savo klausytojais, praskaidrinant jų nuotaikas, bei kiekvienos dienos lūkesčius. Publikos spektrą sudaro klausytojai nuo 20 iki 55 metų amžiaus“.
Kalbant apie amžių, manau, klystama, o man pritars dauguma glūkoidų. Nepatenku į čia minimas amžiaus ribas, bet esu prisiekęs FM99 klausytojas. Ypač mėgstama LIUDO RAMANAUSKO vedama laida „Ši diena muzikos istorijoje“.
Su gimtadieniu, FM99! Su gimtadieniu, RADIJO ŽMONĖS! Geros kloties, kūrybinės sėkmės, plataus klausytojų rato!
MAN PATINKA FM99!

Liudas Italijoje. Nuotrauka iš asmeninio L. Ramanausko archyvo

Šios radijo stoties įsteigėjas ir vadovas LIUDAS RAMANAUSKAS tikriausiai nesupyks ir priims sveikinimus artėjančio jo gimtadienio (sausio 16 dieną) proga. Jokių užmaršties dulkių. Liudai, kelk dulkių debesis, mindamas dviračio pedalus…

Nuotrauka iš asmeninio L. Ramanausko archyvo

Būk sveikas, tebebūk kūrybingas, geidžiamiausias ALYTAUS kultūrinių renginių vedėjau LIUDAI!

VISŲ LAIKŲ TOPAS. MES IŠRINKOME!

Šis paveikslėlis neturi alt atributo; jo failo pavadinimas yra plakatas-top-hitai-tumb1.jpg

Graži dovana glūkoidų tinklapio dešimtmečiui. Tai ne Bilboard ar Pakartot playlistas, o Jūsų sudarytas ir išrinktas dešimtukas. Aktyvumu nepasižymėjom, nors kvietėm visus, visais įmanomais būdais prisijungti. Vieni pažiūrėjo iš debesų: kokią nesamonę jie čia sugalvojo, kiti neįkando anglų kalbos, nors jau beveik trys dešimtmečiai Nepriklausomybės turime.  Tie, kurie nuoširdžiai TO norėjo, rado 101 būdą TAI padaryti. Pavyzdžiui, mūsų gerbiamas tapytojas Alvydas Petkevičius (mokėsi prancūzų kalbą) atnešė sąrašą su pavadinimais ir sutartinėm stigmom. Bet visi supratome kas Alvydui patinka  Respektas. Kai kurie kiti taip ir liko pažadukais. Matyt amžiaus našta kamuoja ar kitos negalios. O mūsų ir taip kas metai lieka vis mažiau. Tikra katastrofa. Gerai, kad po truputį jungiasi jaunimas – glūzaurų  pamaina. 

Tikslai buvo daugiaprasmiai: #1 pasidalinti savo mėgstamais kūriniais su kolegomis melomanais ir glūkoidų visuomene, kad žinotume kas ką mėgsta. #2 netikėtai atrasti kūrinį, kurio anksčiau nežinojai. Jei kolegai jis patinka, tai natūraliai klausi savęs: kodėl jam patinka – reikia susirasti Spotify, Deezer ar Youtube ir būtinai paklausyti. O jei tai atradimas!? Buvo ir fenomenalių nuomonių sutapimų. Pavyzdžiui Dzilbus balsavo už beveik visą Igorio sąrašą. Štai kaip kartais nutinka.
#3. išrinkti visų laikų top 10. Tai ir padarėm

Gražu, kad  mėgstamų kūrinių sąrašuose įtraukėte ir lietuviškus. Tik labai mažai. Negi nieko tokio įsimenančiai vertingo nesukūrėme nuo 1918 metų?? Lietuviški kūriniai išsirikiavo taip::

Hiperbolė – Vandens Ženklai (21), Kertukai – Lopšinė (14), Jurga Šeduikytė – Nebijok (13), Danutė Neimontaitė – Vėjas Man Pasakė ​(10), Virgilijus Noreika – Švelnumas (10), Ovidijus Vyšniauskas – Mažyte mano (10), Laimis Vilkončius – Laivas (8), Kertukai – Jei turėčiau aš kapeikų maišą (8), Albertas Antanavičius – Aš lauksiu tavęs Simne (7). Aisčiai – Arielkytė  (7). Mantas – Čiuožki (4), Happyendless – Power Forever (3)

O čia, tai, ką rinkote JŪS. Galutinis rezultatas neskundžiamas ir todėl galioja::
[paspaudę ant kūrinio, galėsite perklausyti. Galioja tik pirmam dešimtukui]

11. Beatles – Hey Jude (44)
12. Pink Floyd – Shine On You Crazy Diamond (40)
13. Christie – Yellow River (39)
14. Boston – More Than A Feeling (39)
15. Led Zeppelin – Whole Lotta love (38)
16. The Beatles – Yesterday (37)
17, Uriah Heep – July Morninig (36)
18, T.Rex – Children Of The Revoliution (36)
19, Jimi Hendrix – Hey Joe (35)
20, AC/DC – Highway To Hell (35)
21, Neil Young – Old Man (33)
22, Pink Floyd – Wish You Were Here (32)
23, The Beatles – A Day in a Life (28)
24, Queen – We Will Rock You (28)​
25, Pink Floyd – Another Brick In The Wall (27)

Mano visų laikų geriausi hitai

 

Tai pirmieji  Jūsų visų laikų geriausi muzikiniai kūriniai. Jei  širdagraužis sakys, kad kažką pamiršau – siųskite pataisas. Čia VISKAS GALIOJA. Pirmas įspūdis: dominuoja roko klasika. Jei mėgstate Alą Pugačiovą ar Muslimą Magomajevą, Bachą ar Hendelį, Stasį Povilaitį ar Nelę Paltinienę, Šekspyrą ar A. Jegelevičių, Gintarėlius ar Raganius ar dar kažką, kas suformavo Jūsų muzikinį skonį – siųskite. Čia VISKAS GALIOJA. Užsimerkite ir įsivaizduokite jog jus skraidina į Marsą su bilietu į vieną pusę. Kokius kūrinius pasiimtumėte klausyti? Štai juos ir surašykite. Būkime atviri ir visiems matomi – lai visi žino, ką mes mėgstame. Įvairovė – privalumas. Atvirumas stiprybė. O mes išsirinksime savo penketuką ar dešimtuką. Kaip  nutarsime, taip ir bus. Daugiau info rasite čia.

# 1.  Dedi varnelę ant Tau patikusių kūrinių || # 2.  Spaudi VOTE (balsuoju) || # 3.  Norint pamatyti rezultatą, spaudi VIEW RESULTS || # 4. Taip peržiūri visus apklausos lapus. 


Muzikiniai rezistentai ir garbingi geradariai

Apie muzikos badmetį sovietmečiu rašėme straipsnių serijoje Pirmieji melomanai. Būtinai paskaitykite. Tai bus uvertiūra ir aiškumas šio rašinio kontekstui, kuriam gimti impulsą davė melomanas-veteranas Algirdas Žemaitis. Tai jo idėja paminėti ir prisiminti tuos išeivijos lietuvius, kurie nesavanaudiškai siųsdavo The Beatles, Deep Purple, The Who, Uriah Heep ir galybę kitų grupių ilgai grojančio, 33 apsukų per minutę besisukančio vinilo (Long Play Album) muzika badaujantiems tautiečiams, gyvenusiems šiapus kordono

Jaunimui, gimusiam Rytų Europoje ne laiku, o šviesaus komunizmo kūrimo dešimtmečiais, pažinti pop, rock, jazz ir begalę kitų Laisvajame pasaulyje gyvenusių pilnavertį gyvenimą muzikinių krypčių, virto kova su Sistema. Geriausias dokumentinis pavyzdys – Jannos glūkoidams atsiųstas sovietinė sistemos sudarytas užsienio atlikėjų sąrašas, kurių kūrinių nedera klausytis komunistinį rytojų kuriančiam jaunam žmogui, nes prisiklausęs, dar režimą  sugriaus.

Tuos, kurie apeidavo draudimus ar  pusiau legaliais būdais kaupė vinilo kolekcijas, kažkas pavadino muzikiniais rezistentais, gal net su ironija, bet taiklesnį  pavadinimą  to meto reiškiniui sunku būtų priklijuoti. Gūdus sovietmetis, beje,  kurio dar ir dabar  Lietuvoje dalis žmogelių labai ilgisi, roko muzikos gerbėjams buvo tikras iššūkis. Išgirdai, tarkim, Rolling Stones – Satisfaction per radiją su KGB radio trukdymo stočių keliamais triukšmais, bet kaip miela būtų  „švariai“ tai paklausyti  užsidėjus ant patefono.  Ko norėsi – to negausi. Vinilas patekdavo į Lietuvą dviem keliais. Paštu, kurį cenzūravo KGB ir kartais išimdavo iš siuntinio diskus, lakoniškai  paaiškinę, jog  grupė ar jos kūriniai neatitinka sovietinės visuomenės moralinių normų. Kitas – atveždavo jūreiviai ar patys sovietų nomenklatūrininkai, kuriems visi užsieniai buvo atviri. Paradoksas, bet tai tiesa.

Nuo 1968 iki 1990 į Lietuvą keliavo vinilo plokštelės, kurias siuntė mūsų dėdės, tetos, pusseserės ir pusbroliai gyvenusieji ten, kur protu nesuvokiami draudimai dėl muzikos klausymo negaliojo: Kanadoje ir Jungtinėse Valstijose, Kolumbijoje ir Venesueloje, Ispanijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Gaila, bet pavėlavome viešai prisiminti tuos puikius nesavanaudiškus žmones ir padėkoti jiems čia.  Daugelis jų jau Anapilyje.

Tikimės, jod tokį būdą prisiminimui ir padėkai pareikšti tiems puikiems žmonėms glūkoidų tinklapyje, pasirinks ir daugiau muzikinių rezistentų.

ĮDOMESNI MOMENTAI

Galima teigti, jog vyko kultūriniai mainai. Mes siųsdavome savo giminėms Lietuvos nuotraukų albumus, knygas, kurios rinkdavome pagal vieną kriterijų: turi būti minimaliai prifarširuota sovietine propoganda. Žiauriai sunki užduotis arba neįmanoma. Algirdas pasakoja, kai siųsdavo į Jungtines Valstijas Melodijos firmos lietuviškas plokšteles, ten privaloma tvarka būdavo įtraukta ir pora rusiškų dainų. Giminaičius Amerikoje tai nuoširdžiai stebindavo. Kitas atvejis. Dėdė Zenonas į Dzilbaus prašymą atsiųsti Stevie Wonder reagavo taip: žinai, vaikeli, siunčiu tą juoduką, bet šiaip tai mes čia Amerikoje nelabai žavimės juodukais, mechikonais ir komunistais. Aišku, dėdė tai nesusiejo su muzika, todėl jo ir jo pusserės Donatos Grajauskas dėka, Alytaus melomanai praturtėjo Judas Priest, Alice Cooper, Santana, Elton John, Queen, Rainbow ir begale kitų diskų. Turėjo vargo mūsų giminės dėl The Beatles –  Srg. Pepper’s Lonely Heart Club Band ir Carol King – Tapestry. Kaip rašė Aleksandra Unguraitis iš Karakaso (Venesuela), išniukštinėjau visą valstybės sostinę, kai neradau, parašiau pagalbos laišką draugams į USA. Ten jie, atlikę paiešką, pagaliau surado tuos diskus, persiuntė į Venesuelą, o iš ten jie atkeliavo į pas mus. Reikia nepamiršti, jog mūsų giminaičiai jau tada buvo solidaus amžiaus ir ieškoti visokių hipiškų plokštelių nelabai tiko prie veido. Bet gal taip tik atrodo tik mums, sovietiname narve dešimtmečius laikytiems žmogėnams.

Kai Vytas Galbuogis iš Birutės Antanaitis (Kanada) gavo dovaną Uriah Heep  diską Demonds And Wizards, kukliame provincijos mieste buvo pastebimas sujudimas. Šį albumą, dar užpakuotą mikliai iš Vyto nupirko Alberas “Kobra“ Sakalninkas. Taip būdavo, jei pas kažkurį smogiamoji naujiena, jo namų durys varstomos įkyriai dažnai. Bet Albertas visad visus priimdavo ir atlikdavo ritualą: pagarbiai iš voko išimdavo diską, atsargiai nuleisdavo patefono galvutę ant The Wizard gabalo. Kad pajustumėt tą aurą šiandien, paleiskite būtent The Wizard iš disko “Demons and Wizards“,  Uriah Heep, 1972 metai. Patartina naudoti padorią audio aparatūrą, negailint watų. Tada pakako Simfonia radiolos su AS35 kolonomis.

SIUNTINIAI

Plokštelės iš Vakarų keliavo į Lietuvą supakuotos į gofruotą kartoną.  Algirdas pasakojo, jog  siunčiant kažką iš Lietuvos, reikėdavo sukalti mediną dėžę, į kurią ir buvo sudedamos lauktuvės giminaičiams už Atlanto. Aldona Tamulionis iš Floridos, gavusi tokią dovanėlę, stebėdavosi, jog reikia įvairių įrankių dėžei atidaryti.

Jokia paslaptis , kad vinilas nebuvo vienintelė siunčiama gėrybė. Angliška medžiaga kostiumui, madingi vakarietiški drabužiai, būtinai TIKRI džinsai, batai, kiti atributai okupuotoje Lietuvoje buvo neišpasakytai paklausūs. Kai Dzilbus 1960 metais iš savo dėdės Kęstučio Bulvičiaus (Kolumbija) gavo SPALDING firmos badmintono raketes su plunksniniais kamuoliukais, Lietuvoje tik labai informuoti žmonės žinojo, ką su tomis raketėmis reikia daryti.

SOLIDARUMAS

Kad lietuviai solidarūs, įrodo mūsų giminaičių Vakaruose įvairialypė pagalba mums tada ir dabar. Girdime daugybę faktų, jog šiandien dirbantys Anglijoje, Norvegijoje, Airijoje remia gyvenančius tautiečius Nepriklausomoje Lietuvoje. Tai natūralu ir gerbtina. Jei gali, tai ir padėk. Svarbu ir tai, jog muzikinių rezistentų nebeliko. Bet kokio stiliaus, krypties, žanro, kokybės, pavidalo muziką rasite rimtoje parduotuvėje arba piratų saite, pas kolekcininką- draugą ar nuvykęs į Žalgirio areną gyvai paklausyti. Vidukas sako: ten gera akustika. Ir niekada nevažiuok ko nors klausyti į Siemens Areną – ten vyrauja totalus akustinis chaosas.

ATMINTINĖ

Tikimės, jog tokį būdą prisiminimui ir padėkai pareikšti glūkoidų tinklapyje, pasirinks ir daugiau muzikinių rezistentų.  Atsiųskite nuotrauką (miestą ir šalį) garbingo žmogaus, kuris niekeno neverčiamas, be jokių savanaudiškų paskatų, tiesiog suvokdamas tautiečių būklę tuometinėje Lietuvoje, rėmė mus moraliai, dvasiškai ir materialiai. Tai papildys galeriją, kuri šiandien dar labai kukli.  Vėliau gali būti per vėlu. Kaip minėjome, dauguma tų gerų žmonių jau iškeliavę. Tiems, kurie juos prisimena – jau filmo pabaigos titrai rodomi. O užmiršti – nevalia.

Glūkoidai koncertuoja Vašingtone

Visad miela išgirsti, ką glūkoidai sugeba nuveikti greitai besikeičiačiame pasaulyje. Vieni jau nesiekia nieko, nes ką galėjo, jau pasiekė. Kiti nerimsta. Donatas su Gintu K. jau dešimtmetį bendradarbiauja garso ekspermentuose. Taip vadinti jų veiklą galima tik neįsigilinus į niuansus. Kalbant su Donatu, supranti, jog tai ką jie daro yra muzika. Jis sako: kas yra muzika – tai taip pat garsai. Man labiau priimtinas pavadinimas – garso menas. Tokiu pavadinimu gavau CD dovanų, perklausiau ir sudomino.
Kalbant apie Donato ir Ginto K. projektus geriau nebandyti dėlioti į kategorijas, nes nuomonių įvairovė bus rekordinė, net lyginant su požiūriu į Popiežių pasveikinusius įvairiaodžius vaikus. Tai ką daro mūsų rašinio herojai, mano nuomone yra muzika, užimanti kraštinę padėtį avangardo sparne ir turi ateitį. Abu pasiskirstę rolėmis: Gintas K. sintezatoriais gamina garsą, Donatas aprengia visa tai vizualiais efektais, kuria CD dizainą jų CD koveriams. Koncertuoja Europos šalyse, šį kartą, Jungtinėse Valstijose

GINTAS KRAPTAVIČIUS

Rugsėjo 28 – spalio 01 dienomis Vašingtone įvyko 18 – asis kasmetinis tarptautinis eksperimentinės Ir improvizacinės muzikos festivalis Sonic Circuits. Pasak nepailstančio  festivalio direktoriaus Jeffo Surako Sonic Circuits, tai visuomet fluxistinis nuotykis, priverčiantis klausytojus išeiti iš komforto zonos ir būti pasirengusiems netikėtoms garsinėms patirtims.
Festivalyje šiemet susirinko gausus menininkų būrys iš įvairių pasaulio kraštų – Amerikos, Argentinos, Kinijos, Vokietijos, Austrijos, Olandijos ir Lietuvos. Trijų dienų festivalis vyko  Rhizone erdvėje – dviejų aukštų pastate, kuris priklauso besikooperuojantiems tarpusavyje  įvairių sričių menininkams. Čia nuolat vyksta įvairiausi renginiai – koncertai, worksopai, paskaitos, diskusijos, parodos.
Šiemet dalyvauti festivalyje buvome pakviesti ir mes –  t.y. aš, Gintas Kraptavičius, ir video menininkas Donatas Juodišius su audiovizualiniu projektu Acousma Light. Koncertuoti teko pirmąją festivalio dieną. Pagal sudarytą festivalio programą, kurios vienas iš tikslų  aprėpti kuo įvairesnių sričių menininkus, festivalyje buvome vieninteliai grojantys kompiuterinę elektroakustinę muziką su gyvomis vizualizacijomis. Pasirodymas praėjo puikiai, klausytojai šiltai  dėkojo už koncertą, prašė paatvirauti apie mūsų dueto kolaboravimo ypatumus, besidomintiems teko papasakoti apie garso ir video programas, kurias naudojame savo kūrybai.

 

Pirmąją festivalio dieną  taip pat pasirodė šiuolaikinės akademinės muzikos saksofonininkų duetas Ogni Suono, atlikęs  Amerikos kompozitorių kūrinius. Puikiai grojo free jazz‘o, noiso atlikėjai  iš Filadelfijos Hatchers, grojantys moduliniais sintezatoriais, savadarbe elektronika ir būgnais.O juostinių magnetofonų koliažo techniką naudojančios niujorkietės   Armirthos Kidambi ir Lea Bertucci privertė naujai pažvelgti į šią 1970 metų mėgstamą elektroakustinių kompozitorių naudotą techniką.
Antrąją  dieną pradėjo Kinijos atstovai Second River, derinantys tradicinius Kinijos instrumentus su gyvąja elektronika, taip sukurdami puikų šiuolaikinės ir folklorinės muzikos derinį. Vakaro  pagrindinis akcentas buvo  Vienos akcionizmo kvapą turintis David Grollman ir Valerie Kuehne  performansas, pasirodymui naudojęs violončelės, balionų ir kūno išgaunamus garsus, kviečiantis apmąstyti šiuolaikinės muzikos prasmę vartotojiškoje visuomenėje.
Trečiąją dieną pasirodė garso menininkė Canned Fit iš Austrijos, muziką kurianti motoriukų, stiklo, metalo, akmenų, aplinkos įrašų pagalba  ir argentinietė Tatjana Heuman, visus sužavėjusi puikiai derinant šiuolaikinės elektronikos, elektroakustinės ir pop muzikos elementus.  Tą vakarą taip pat pasirodė pučiamųjų ansamblis The December 1952 Project: Exfoliage / The Sloth Ensemble, interpretuojantis šešiasdešimtųjų metų kūrinius ir  mikrotoninės muzikos duetas Christopher Williams ir Robin Hayward,  grojantys tūba ir kontrabosu.
Festivalis praėjo puikiai, be nesklandumų, kas vis tik gali nutikti,  kai pasirodo 22 įvairiausias muzikines kryptis atstovaujantys atlikėjai. Po paskutinio festivalio Sonic Circuits pasirodymo žiūrovai ir atlikėjai, nors ir buvo pakankamai pavargę (kasdieniniai koncertai tęsdavosi po 5-6 valandas),  ilgai nesiskirstė  ir šiltai, betarpiškai  bendraudami  dalinosi festivalio sukeltais įspūdžiais.

gintas k & juodo – “Acousma light“

Beatles Forever arba koncertas Alytaus pabe

 

Facebooke paplito reklama apie vilniečių bliuzmenų Aleksandro Belkino, Olego Sochino ir kitų pasirodymą Alytuje su bitlų dainomis. Šį renginį glūkoidai įvertinino – 3-mis Pušies Šakelėmis. Tokiam renginiui ­ – gana padorus įvertis. Kas sutrukdė gauti penkias? Ogi kuklaus provincijos miestelio santūri reakcija. Įprasta, jog dalis atėjo iš smalsumo, o ne iš meilės bitlams.

Tikrųjų bitlų dainų grožis ir jėga daugeliu atvejų – du arba trys balsai. Tie, tikrieji iš Liverpulio tada,  sulaužė tercijų intervalo monopolį ir įteisino “keiksmus” – kvartas ir kvintas. Alytuje muzikantai visas dainas atliko vieno solisto balso stygomis ir tai atėmė dar vieną Pušies Šakelę.

ghgh
Tačiau vienas epizodas viršijo visus lūkesčius. Gitaristas Olegas Sochinas, grodamas improvyzą ‘While My Guitar Gentlie Weeps’ gabale, pasiekė tokias aukštumas, kad  įrodė, jog galima patekti į vieną lygmenį, atitinkantį garsiausių pasaulio roko gitaristų statusą. Tai buvo nepakartojamas skambesys.

Dalyvavo tuzinas glūkoidų ir dar tiek jiems prijaučiančių. Gaila, kad nebuvo mūsų Vytauto San Simno Stanevičiaus, kuris tokiuose renginiuose sugeba padaryti išskirtines foto, kokybiškas techninės  ir  vizualinės įtaigos prasmėmis. Filmukas būtų turtingesnis. O jis lankėsi panašiuose renginiuose Liverpulyje legendiniame Cavern Club ir Maltoje. Šie reportažai fiksuoti glūkoidų tinklapyje anksčiau.

Laukiame atvažiuojant rollingstonų!

Beatles Forever arba koncertas Alytaus pabe || Garažų Klipai 2018

MANO VISŲ LAIKŲ GERIAUSI HITAI

Realizuojam melomano Algirdo Žemaičio idėją – išrinkti visų laikų mėgiamiausią muzikinį kūrinį.
#1.  Dalyvauja visi kas tik nori. Sudaryk SAVO mėgstamiausių visų laikų dainų ar instrumentinių kūrinių bet kokio muzikinio žanro SĄRAŠĄ. Stenkis apsiriboti iki 20, bet tai ne taisyklė, surašyk 100. Jauskis laisvai. Šį sąrašą siunčiate GLŪKOIDŲ PAŠTAS

#2. Glūkoidų tinklapyje bus kiekvienam atsiuntusiam sukurtas apklausos lapas (pollas), kuriuos, visi čia apsilankiusieji (ir atsiuntusieji savo mėgstamus hitus ir šiaip smalsuoliai), matys ir uždės varnelę ant patikusio kūrinio. Pavyzdžiui, Jonas studijuoja Algio pollą. Aha, Algiui patinka Uriah Heep – July Morning. Jonas mąsto: bet ir man patinka. Tai ir deda varnelę. Tai bus įskaitinis taškas. Kūriniai, kurie Jonui neatrodo verti – juos palieka ramybėje. Ir taip Jonas peržiūri visų dalyvių atsiųstus sąrašus. Pradžioje jų bus keli, bet nuolat daugės. Kiek jų bus – priklausys nuo mūsų pačių. Kuo daugiau sąrašų, tuo objektyvesni rinkimai.
#3. Apie šv. Kalėdas suskaičiuosime mūsų pačių išrinktus VISŲ LAIKŲ LABIAUSIAI VERTINAMUS KŪRINIUS.
Tinklapio adminų laukia kruopštus ir labai daug laiko atimantis darbas, o jūsų – tik atsiųsti dainų sąrašą GLŪKOIDŲ PAŠTAS Paprasčiau nebūna!
Visa, kas čia vyksta matysite http://www.glukoidai.com po kelių dienų.

Vinilas: mistinė garso kokybė [Komercija 3/4]

Komercija

Gerai, kad niekada nekilo mintis kliedėti apie vinilinio  garso išskirtinius privalumus (būtent garso, apie emocinius vinilo teikiamus viražus turiu tik geriausias patirtis, o apie tai 4-toje rašinio dalyje), nors jais žavėjausi nuo 1967 iki 1990. Giminės Kanadoje, USA, Venesueloje, Kolumbijoje ištisus dešimtmečius siuntė vinilinius LP (Long Play album). Tie diskai buvo orginalūs, didžioji dauguma iškepti analoginio garso virtuvėse. Pavyzdys suvokimui, kas yra tikras orginalus vinilinis diskas. Jei tu turi 1973 metų kovo 23 dieną Harvest firmos su serijos numeriu:  1E 064 o 05249 išleistą Pink Floyd vinilinį albumą “Dark Side Of The Moon”, tai tu laimingas melomanas – tu turi TIKRĄ vinilinį diską. Tikėtina, jog jis traška, bet šiuo atveju, tai nėra svarbiausia. Jei šį Pink Floyd vinilo diską šiandien išleido NoName firma kur nors Pietryčių Kinijoje, garso šaltiniu pasirinkus piratinį mp3 196 kbps kokybės įrašą, tai toks diskas yra totalus feikas su skaitmeniniu įrašu, įrašytu į plastmasės gabalą.

Kad būtų aiškiau, pasiklaukite pats savęs – ar į rimtą priėmimą eitumėte su Armani kostiumu, pirktu Gariūnuose už  viskio butelio kainą? Gal pirktumėte Rolex laikrodį už 15 eurų. Man tokį siūlė Kanaruose už 35, nusiderėjau iki 15, bet vis tiek nepirkau. Jūs neperkate žmonai perlų karolių, kurie pagaminti iš polietileno? Turtingi ir protingi tarpsta kvailių sąskaita. Tai aksioma. Reikia jums vinilo? Prikepsim. Tad kolekcionuoti falšyvus vinilo gabalus gal vis tik nėra rimtas užsiėmimas? Dar vienas geras pavyzdys: VolksWagen koncerno viceprezidento viešas atsakymas spaudos konferencijoje. Jo klausė, kodėl į mažo litražo automobilius montuojate dyzelinius variklius. Jis atsakė, mes suprantame, jog tai nerimta, bet pirkėjas to reikalauja. Pagavote mintį? PIRKĖJUI REIKIA. Prigaminsim. 

Visa tai neliečia šakninių vinilą produkuojančių firmų, kurios šiandien remasterina senuosius orginalius įrašus ir taip tenkina vinilo gerbėjų poreikius. Tai yra toks pats gėris garso kokybės prasme, kaip ir CD ar kiti lossless (FLAC, WAV, kiti) garso įrašų formatai, tik klausyti jų skleidžiamą kokybišką garsą reikia didesnių investicijų nei CD aparatūrai. Jūsų valia rinktis. Ketvirtoje dalyje sužinosite, kodėl dalis samoningų piliečių vinilui teikia pirmumą, nors dažniausiai tai nesusiję su garso kokybe.

Melomanų galera::

Pradžia::

>>  Vinilas: mistinė garso kokybė [Fiziologija 1/4]

>>  Vinilas: mistinė garso kokybė [Fizika 2/4]

(dar bus 1 tęsinys)