Alvydas Jegelevičius: Romui Kalantai ir hipių kartai

ALVYDAS A. JEGELEVIČIUS

Romo deglas
(zongas)

 

 

 

Romo Kalantos ir gėlių
vaikų kartos atminimui

Skamba, skamba, skamba
Romo žodžiai neištarti
liko, liko randas
ir širdy ir atminty

Dega, dega, dega
Romo fakelas Kaune
niekad, niekad, niekad
jau negrįšim atgal – ne

Veda, veda, veda
mus du broliai svetimi
vienas šaukia – gėda
kitas guodžia – mon ami

Eikim, eikim, eikim
nesustokim niekados
neškim, neškim, neškim
savo širdis „vardan tos“

Vėliava laisvės žydės virš pilies
nieks neišdrįs mūsų laisvės paliest
nieks neišdrįs mūsų laisvės paliest
vytis ir vilkas budės prie pilies

Dega, dega, dega
Romo fakelas Kaune
niekad, niekad, niekad
jau negrįšim atgal – ne

Eikim, eikim, eikim
nesustokim niekados
neškim, neškim, neškim
savo širdis „vardan tos“

Vilnius, 2011–14

Susipažinkite – Vytautas Matulevičius. Asmenybės mozaika

 

Vytautas Matulevičius, poeto Anzelmo Matučio sūnus parašė ir išleido eilėraščių knygelę “Mozaika”. Tai jo antroji. Pirmoji pasaulį pamatė prieš kelis dešimtmečius. Ši  – antroji –   plona, bet koncentruota giliais pamąstymais ir net poezijos nemėgėjams gali rastis patraukli. Būtent tada, kai liečia prisiminimus apie, anot Rasos Petkevičienės – muzikinius rezistentus, čia Vytas sako: aš pasiilgau seno gero roko…Asociacija „Matučio namai“ ir autorius pakvietė gruodžio 2 d., šeštadienį, 12 val. Alytaus kraštotyros muziejuje susitikti. Ir susitikome.
Ar galima eilėmis aprašyti The Beatles dainas “Something“ ar “While My Guitar Gently Weeps“?  Galima ir dar įtaigiai. Ar galima hardroko stiliumi poezijoje išreikšti save. Tai tiesiog paprasta, kai sugebi. Vytautas Matulevičius tą įrodė savo išskirtinio dizaino ir undergroundinių minčių, paverstų eilėmis, knygelėje “Mozaika”. “Lietuvi, niekam nesakyk žalčio vardo” – eilutė iš neskelbtų eilių – išsako autoriaus pilietines nuostatas.  Trumpai tariant, šis vaikinas yra visiškas mūsiškis.
Renginio vedančiųjų duetas Vilmantė Petrusevičienė ir Vytautas Matulevičius nusipelno ovacijų. Vilmantės cituoti poeto Anzelmo Matučio laiškai savo sūnui Vytautui ar žmonai yra autentiškumo topas, pasakojant ir pristatant autorių. Dalyviai – kaimynai, draugai, artimieji dėliojo Vyto gyvenimo mozaiką iš atsitiktinių gabaliukų ir jiems tai pavyko.
Gera poezijos knyga, be debesėlių, be pseudo romantikos ir feisbukinių kačiukų. Imkite ir skaitykite. Vienu skaitymo prisėdimu ji įsiskverbs į mūsų jaunystės dieneles ir dar giliai. Kitas faktas iš praeities. Kas nežino Hiperbolės hito “Vandens Ženklai“? Ar žinote, kad tekstą šiai dainai parašė Vytautas Matulevičius? Hiperbolės manageriai pasielgė kiauliškai, visaip manipuliuodami autoryste dainos tekstui, dar ir šiandien tiesa vaikšto kažkur aplinkui.
Renginys vertinamas PENKIOMIS PUŠIES ŠAKELĖMIS. Atitinka glūkoidų mentalitetą, poreikius ir lūkesčius. Mūsų čia susirinko tikrai nedaug. Kai į D. Butkutės koncertus susirenka minia dvasios lūzerių, tai dar nieko nesako apie renginio kokybę. Minia dar niekada žmonijos istorijoje nepagimdė ko nors išskirtinai teigiamo.
Visur ir visada esantis Vytautas “San Simnas” Stanevičius parengė jums žiupsnį fotoakimirkų.
Virgilijui Beišai ir Samueliui Tacui: jums pas Dzilbų yra paliktos knygos su autoriaus linkėjimais ir padėka už paramą.

EMOCIJŲ MOZAIKA „MOZAIKOS“ PRISTATYME

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Mano neakivaizdinė pažintis su poetu įvyko glūkoidų tinklapyje ankstyvą pavasarį, kai jame įkėlė mano pirmą rašinį apie Alytaus futbolo istoriją. Pasipylė komentarai apie… tinklinį, lengvąją atletiką, minėti treneriai A. Šukaitis, Šimkevičius ir kiti. Visą šį nesusipratimą (kaip man tada atrodė) ir pradėjo Vytautas Matulevičius, pageidaudamas, kad „atsirastų koks nors maniakas, kuris parašytų apie Alytaus tinklinį“. Nei pykti, nei juoktis, mėgstu futbolą, pats žaidžiau, o čia alytiškiams lyg ir neįdomus tas futbolas. Bet pats Vytautas ir sustatė viską į savo vietas pažymėdamas, kad tinklinis Alytuje buvo sporto šaka Nr. 2. Vėliau Šekspyras pasakė, kad tai poeto Anzelmo Matučio sūnaus komentarai ir lyg tarp kitko pridūrė, jog jis, Vytautas, irgi rašo eiles. Pasidarė įdomu. Nebuvau jo matęs, tad įsivaizdavau, jog tai liesas, išblyškęs „berniokas“…

Gruodžio pirmas šeštadienis. Sužinojęs iš glūkoidų, kad tą dieną Alytaus kraštotyros muziejuje savo poezijos naująjį rinkinį „Mozaika“ pristatys poetas Vytautas Matulevičius, be abejo patraukiau į šią poezijos šventę. Iki tol nieko iš Vytauto kūrybos nebuvau skaitęs. Tiesa, glūkoidų anonsuotame knygos pristatyme vietoje komentarų buvo išspausdinta pora poeto eilėraščių ir Wato (Vyto Malinausko) komentaras-įvertinimas, „man patiko“. Aš „palaikinau“, nes ir man patiko bei nusprendžiau pasinaudoti puikia proga pamatyti poetą „gyvai“. Atėjau vos ne pirmas. Paskubėjau nusipirkti „Mozaiką“, beliko gauti tik poeto autografą ir, aišku, perskaityti knygą. Įžengiau į salę. Išvydau sėdintį… aktorių-muzikantą Stiveną Sigalą su dviem simpatiškomis merginomis… poeto nė kvapo. Tas tvirto, sportiško stoto vyras mane guviai pasisveikino: “Sveikas, mafija“… Man dingtelėjo mintis, iš kur jis sužinojo, kad kai buvau studentas mane taip kartais vadindavo, nors su mafija neturėjau nieko bendro. O supermenas tęsia: „Susipažink, man iš dešinės – mano knygos krikštamotė“ (vėl asociacijos su mafija) Pasijutau visiškas mulkis, juk su manim kalba šios šventės solenizantas, ne koks Stivenas Sigalas, bet pats Vytautas Matulevičius. Ir tai ne išblyškęs berniokas, o tinklinio veteranas, mėgstąs sportą, žvejybą, turįs ką prisiminti iš savo sportinės praeities. Taip buvo sunaikinta nesąmoningai man atsiradusi klišė apie poeto išvaizdą.

Kaip ir priderėjo, tą šeštadienį renginyje karaliavo Vytauto Matulevičiaus poezija ir jos nuolankusis tarnas – pats poetas. Trumpomis pertraukėlėmis tarp eilių grojo Alytaus muzikos mokyklos jaunatviškas akordeonistų duetas. Rasdavosi vietos ir prisiminimams iš padaužiškos vaikystės, įspūdingos kelionės su tėčiu poetu Anzelmu Matučiu į Kolos pusiasalį. Šventės vertas siurprizas – moksleiviškų laikų klasės draugo, kaimyno Rimo atvykimas iš Klaipėdos į knygos pristatymą. Juk draugai nesimatė 30 metų. Paaiškėjo, jog Rimas buvo pirmasis septintoko būsimo poeto eilėraščių skaitytojas. Atvyko pasveikinti ir brolis Valentas, pasidalinęs linksmais nuotykiais bei „pasipuikavęs“, kad yra tėčio Anzelmo Matučio eilėraščio „Valius dvejetų karalius“ herojus. Dabar šis herojus – solidus mokslo žmogus. O kaip gali būti pamiršti studentiški metai bei mamos rūpesčiai, tėčio patarimai „su draugais išlikti sąžiningu ir visada garbingu“, nes ką daugiau gali patarti į sostinę iškeliavusiam savarankiškam jaunuoliui. Pasidalino Vytautas paslaptimi, kad įkvėpdavo kūrybai Vilniaus paveikslų galerijoje vykę vargonų muzikos koncertai bei siurrealistiniai rusų režisieriaus Andrejaus Tarkovskio filmai. Jo manymu, išlieti savo emocijas eilėmis padėjo genai. Vytautas pasakojo apie savo senelį, kuris vesdavosi vaikus klausyti lakštingalų čiulbėjimo. Nerašė jis eilių, bet turėjo poetišką sielą. Vytauto tėtis – poetas Anzelmas Matutis, nereikalaujantis išskirtinio pristatymo.
Poezija ir muzika Vytautui greta viena kitos. Nemaža eilių jai paskyręs. Deja, šiais visuotinio skubėjimo ir informacinių technologijų laikais šiuolaikinė muzika Vytauto „neveža“. Jis pasiilgo seno gero roko, mėgstąs bliuzą. Įdomu, ar suskambės bliuzas Vytauto eilėmis… Čia jam būtų ir atsakymas, kokios jo eilės man patiko. Dar paminėsiu eiles, skirtas amžinybėn iškeliavusiam broliui Šarūnui. Senoviškas irgi, nes šios man artimos. Galiu ir pajuokauti, kaip pats poetas juokavo, kad visos patinka (kiekvienam juoke juk yra dalis tiesos).

Brolis Valentas minėjo, kad kūrybiniam procese poetas būna nenormalus žmogus. Su tokiu „nenormaliu“, kūrybingu žmogumi daug metų kartu žmona Marytė. Džiaugsme ir varge.
Nemaža atradimų padariau tądien, bet ypač nustebau sužinojęs, kad „Hiperbolės“ atliekama daina „Vandens ženklai“ – tai Vytauto žodžiais sukurta daina. Ne „Hiperbolės“ muzikanto Ričardo Bartusevičiaus, sąmoningai ar ne, prisiskyrusio šį tekstą, o VYTAUTO MATULEVIČIAUS! Pasakysiu dešimtam. Manau, tai daugeliui naujiena. Autorius pašmaikštavo, kad iš Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos (LATGA) tai įrodęs gavo 300 vagnorkų, lygiai tiek, kiek kainavo viena plokštelė su ta daina.

Susirinkę poezijos mylėtojai linkėjo Vytautui greičiau išleisti naują poezijos rinktinę, o ją parašyti įsikūrus bei pasisėmus įkvėpimo tėčio Anzelmo Matučio magiškoje drevėje.