Kodėl jie atėjo paminėti Romo Kalantos žūtį?

Respektas dviems piliečiams, padėjusiems realizuoti šį postą ir montuoti filmuką:
– Juozui Muzikevičiui (Alytus), už dvi labai reikalingas foto filmui,
– Kristupui Petkūnui (Kaunas), už Kauno Company foto albumą

 

Šalia nugriauto Kunčinų namo, ten kur vaikystę leido Romas Kalanta, Vytas Dumbliauskas glūkoidų politologas, Rička “Žakas“ Žukauskas, dar mokykloje mušęs būgnus su būsimais Aisčiais: Viktoru ir Dzilbum, šia gyveno Alvydas Jegelevičius  ir kiti Kurorto miestiečiai, vyko ypač kuklus Romo Kalantos žūties minėjimas (1972 – 2018). Smalsumą kėlė mintis – kiek piliečių čia atėjo vedini supratimo, jog Romas Kalanta buvo vienas iš nedaugelio istorijoje laisvės šauklių Lietuvai.

Dalyvavo: simpatiškos fotografės kartu su miesto įvykių viešintoju feisbuke Juozu Muzikevičium. Nikonai, canonai ir pentaksai fiksavo akimirkas be perstojo, tik kur ta info vėliau pasidėjo. Čia klaustukas (anot Juozo). Buvo savivaldybės organizatoriai ir jų kviesti dainuotojai, muzikantai ir vienas pasakotojas apie 1972 metų gegužės įvykius Kaune. Dar buvo garso operatorius ir samdytas pranešėjas. Klausimas, kiek piliečių čia atėjo vedini supratimo, jog Romas Kalanta buvo vienas iš nedaugelio istorijoje laisvės šauklių Lietuvai, tampa pragmatišku.

Ogi, buvo šauliai-veteranai, buvo Vytas Watas Malinauskas, Vytas Galbuogis, Romas Stankevičius, keletas jaunų ir pagyvenusių piliečių. Tariant trumpai, sąmoningai čia atėjusių, buvo apverktinai nedidelis skaičiukas. Tokia realybė. Vertinant apskritai, renginys pavyko, svarbiausi kampai buvo pagauti. Renginį vertiname TRIMIS pušies šakelėmis.  Nežinojusiems apie ar negalėjusiems atvykti į renginį, Garažų Klipai sumontavo filmuką.

Romas Kalanta 2018 || Garažų Klipai 2018

Reklama

Kauno hipiai: mažoji išpažintis

company_title


„Tada dėl pasipriešinimo to vidinio buvo įdomu. Būtinai reikėjo išmokti anglų kalbą. „Bitlai” dainuoja, reikia žinot. Kristupas iš tų glušilkų užrašinėdavo dainas. Klausinėjam, kaip tu tą supratai, kaip tu tą? Nors visi turėjom telefonus, bet slapčia susirinkdavom, kad jokia informacija nepraeitų. Naktimis sėdi, klausai „Golos Ameriki”(…) „60–70 proc. anglų kalbos nežinojo, bet muzika, ritmai, viršelis celofanuotas, išvaizda tų žmonių. Jautėsi ta laisvė, o (…) tau sako – su kliošais negalima, į šokius neįleisim, – tai dar labiau norisi” (Aleksandras).

1967-aisiais džinsus Kaune buvo sunku įsigyti net undergroundo rinkose. Be to, jie brangiai kainuodavo, apie 50–70 rublių. Tai buvo kitiems vos ne visas atlyginimas. Pasak Visvaldo, „Lee”, „Wrangler”, „Levi Strauss” [vadino „Strausais”, „Vranglioriais”] firmų džinsus jie nusipirkdavo iš žmonių, kurie gaudavo siuntinius iš užsienio.

„Plaukai mokykloje buvo nesuderinama. Vienintelė paguoda atostogos, per kurias stengiesi nesikirpt, kad vasaros pabaigoj jau plaukai būtų normalūs (…). Mano tėvai toleravo tuos plaukus, vis sakydavo: „Tik tu mokykis, mokykis”. O Aleksandrui dar buvo paprasčiau. Jo plaukai ilgi buvo. Jis sako: „Kai mokytojai priekaištauja, kad plaukai, aš jiems rodau Gogolį, Turgenevą – visi plaukuoti”. Jis pirmas pradėjo ilgesnius [nešioti], už ausų, paskui net po kalnierium pakišdavo” (Kristupas).

Pirmoji Aleksandro su Kristupu mokyklos laikais sukurta grupė vadinosi „Chairs”. Pavadinimas sugalvotas su potekste. „C” nubraukus lieka „hair” – plaukai, o šiaip – taburetės… (Aleksandras). Grupės turėjo savo gerbėjus. Aleksandras pasakojo apie anšlagus. „Darai koncertą patalpoje, kur telpa 6 žmonės. Jeigu ateina 9 – jau anšlagas”.

Pasak Visvaldo, jis įsivaizdavo, kad hipis yra „labai laisva asmenybė, labai laisvas žmogus”. Jeigu gali toks būti, yra labai žavu, „ypač gyvenant sistemoj, kai tau gali nukirpt plaukus, kada žinai, jog gali būti labai pažemintas – bet kuriuo metu. O pats suvoki, kad čia nieko blogo” (Visvaldas).

Visvaldas prisiminė, kaip viename roboksiuke susitiko su Mudriu Tenisonu ir siūlė jam interpretuoti pantomimos teatre tuo metu garsią roko operą „Hairs”. Tačiau 70-ųjų Kauno teatre to nebuvo įmanoma įgyvendinti. Miesto sode buvo daug diskutuojama apie kūrybą, bandoma suvokti draudimų priežastis.

Priėmimui į ratą turėjo pritarti kompanijos neoficialūs lyderiai. Vienas iš tokių buvo Visvaldas. Pasak jo, į Company nekviesdavo tų, kurie galėdavo ją sukompromituoti, „kurie keikiasi, turi prastą praeitį, išėję iš kompanijos chuliganavoja” (Visvaldas).

Kuo reikėjo būti, kad patekti į kompaniją? Pasak Visvaldo, „turėjai turėti tam tikrą intelekto, erudicijos lygį, turėjai nebūti kriminalistas, chuliganas. (…) Turėjai turėt kilnumo, būti civilizuotas, džentelmenas”.

„Tai buvo savotiškas laiko prastūmimas. Man tai buvo faina, kad aš galėjau galvot. Galėjau girdėt ką jie mąsto. Gretint su tuo, ką aš mąstau” (Visvaldas).

„Įsijungi garsiai muziką, užsidegi žvakes. Panelės virdavo kavą, rūkydavom, šokdavom, voliodavomės ant grindų. Jokių narkotikų. Vienas guli ant grindų, žiūri į lubas, mąsto sau, tyli. Nebuvo jokių kompleksų, viskas dingdavo. Mes pasijusdavom labai laisvi ir švarūs [toje aplinkoje]. Tai labai traukė, turėjo labai daug reikšmės (…) Žmonėms reikia savų religijų” (Visvaldas).

„Jis iš pradžių pasakė, kad „turim duomenų, kad tu užrašei užrašą „Laisvę Čekoslovakijai”. Ištirta buvo, kad dažais iš tavo sandėlio. „Iš mano sandėlio, – sakau, – daug kas dažų ima”.(…) Tada mes jau su Aleksandru rašydavom (Kristupas)

„Mes ėjome ne prieš, mes ėjome labiau šalikelėje, atsiribodami, gyvendami sau, ieškodami galimybių surasti vienas kitą, kad sukurti savo bendravimą iš savo muzikos bei simbolių. Reikėjo vieno – kad netrukdytų tai daryti” (Aleksandras).

Į klausimą, ar išnyko hipių judėjimo dvasia atsakytume – ne. Pasak respondentų, tai buvo romantiškas, gražus ir humaniškas laikotarpis. Jaunystės romantizmas „pradedant pačia ideologija, baigiant muzika išlieka ilgam”. Daugelis iš jų ir dabar tuo gyvena, nors seniai užsiima kita veikla.

Tai ištraukos iš Egidijos Ramanauskaitės  studijos “Jaunimo kultūrinė rezistencija sovietmečiu: hipių kultūrinės idėjos Lietuvoje“. Jeigu suintrigavo – skaitykite visą straipsnį. Tai Kauno istorijos metraščio sudėtinė dalis. Skaitytojai  pasijus lyg laiko mašina nukeliavę į tą laikmetį ir patirs tikrą katarsį. Tokios išsamios studijos apie dalies jaunimo patirtus dalykus neperskaityti tiesiog negalima. Tiems, kuriuos ši tema gal ir nelabai domina, vertėtų bent susipažinti su unikaliu reiškiniu sovietinėje Lietuvoje. Jaunimui straipsnis padės atrasti  tėvelių ar senelių nutylėtas gyvenimo detales.   Amžinai tarybiniams skaityti net nerekomenduojama –  jų stora oda tiesiog netoleruos tokio “skaitalo“. Kai straipsnio autorė buvo atvykusi rinkti info į Alytų, Igoris Riabovas ir Liudas Ramanauskas papasakojo keletą epizodų iš alytiškių hipiavimo periodo. Taip, atspėjote, Liudas tai tas FM99 frontmenas, kurio balsą išgirdus, visada galima tikėtis, kad laidoje skambės teisinga muzika ir lydės profesionalūs komentarai. Pastebėsite, straipsnyje kalbama apie kauniečius, nors panašūs dalykai virė visoje Lietuvoje. Taip pat iš naujo atrasite  Igorio vaikystės draugą ir bendražygį – Aleksandrą “Džizą“ Jegorovą, glūkoiduose publikuoto bliuzmenų sešeno dalyvį.

Kaunietis Kristupas Petkūnas padarė titanišką darbą – surinko iš bendražygių archyvų krūvą nuotraukų, kurias sudėjo į DVD . Glūkoidai padarė to disko screenshotus truputėlį remasterino ir patalpino galerijoje. Glūkoidai nuoširdžiai dėkoja kauniečiams už suteiktą galimybę bent virtualiai sugrįžti į septintą-aštuntą dešimtmetį, vėl pamatyti mielas personas,   iš naujo prisiminti kaip pas Rimą įrašinėjo Uriah Heep – Salisbury, Deep Purple – In Rock, prisiminti, kaip pas Lesčių namuose aptarinėjo LP mainų reikalus. O viena glukoidė, pamačiusi Džizos nuotrauką, prisipažino, kad šis vaikinas tada ją palydėjo iš šokių vakarėlio, vykusio Automatikos fake (Kauno politechnikos institutas). Tik nepamena kas tada grojo: Raganiai ar Nuogi ant Slenksčio.

FLOWER POWER WILL NEVER DIE

galera_company

 

Jaunimo kultûrinë
rezistencija sovietmeèiu:
hipiø kultûrinës idëjos
Lietuvoje