Nirvana fan klubas Alytuje

 

Šlovė ir pinigai Kurto Cobaino nesudomino. “Nirvanai“ pasiekus zenitą, jis vis dažniau jautėsi užspiestas kampe ir turintis daryti tai, ko iš jo tikisi kiti. Jį, kaip ir Jimmi Hendrixsą išsiurbė ir suvalgė sistema. Gal todėl ir parašė šiuos žodžius – “gyvenu gerai, o baisiausias nusikaltimas – apsimetinėti, kad jus matydamas labai džiaugiuosi ir jaučiuosi laimingas“.
Kultinė grupė Nirvana, grunge atstovai, sunkaus roko arenoje paliko antrą ženklą. Pirmas priklauso banginiams Deep Purple-Led Zeppelin-Black Subbath. Kas paliks trečią ženklą? Reikia kantriai laukti.

RASA JUODIŠIENĖ

PRADŽIA
1994-ieji, ne-Alytus: nusižudo Nirvanos lyderis Kurt’as Cobain’as. Alytus: įkuriamas Nirvanos fanų klubas “Ginklo vaikai“. Viskas labai oficialu – nepelno siekianti organizacija užregistruojama Alytaus miesto savivaldybėje. Trise, kaip kokia Nirvana: Marukas – Marius Aukštikalnis, svajojo tapti lakūnu, muzika, kiek pamenu, nelabai domėjosi, Mika – Loreta Mikučionytė, klasiokė, bendražygė Nirvanos nemėgo ir klausė tik U2 ir aš, Rasa Unguraitytė, Nirvanos ir muzikos fanė, nutariam imtis VEIKSMŲ, ne tik trintis Alytaus parke ar prie “Lyros“ su Utenos “Bočių“ alum. Artimiausias tikslas buvo iškrapštyti visas Alytaus garažines grupes, ištraukti nirvanas iš rūsių ir padaryti koncertą.

Klubo patalpos buvo Alytaus parkas , prie “Angeles“ (suprask: Laisvės Angelo statula) . Ten rinkdavosi Alytaus neformalai: pankai, metalistai ir kiti prijaučiantys muzikai ar alui. Galėjai sutikt tokiu tipų kaip: Šimas (ma-tum-baa!), Pocė, kuris turėjo kalendorių su užbrauktom dienom kuriom gerė, išbraukydavo DAUG, Zwibelis – “Lyros“ ex-barmenas, miesto veikėjas, Bosas ex-bosistas grupėj Furija/Pessimus, Krylas, jis iki šiol aktyvus, grupė: BORA, zinas – Kablys, pankas Sirė iš grupės “Be Pavadinimo“ ir kiti.
Klubo veikla virė: ieškojom rėmėjų, Alytaus radijas skelbė apie susirinkimus, vietinė TV ėmė interviu (berašant straipsnelį pasiteiravom Alytaus TV dėl archyvinių įrašų, atsakymas: supelijo, nieko neišliko: Dalyvavom Alytaus radio laidoje (Povilo laida apie pankus). Kai dvi merginos pagaliau susirašė ant lapelio kokių “fuzų“ ir aparatūros reikia koncertui, beliko organizuoti Alytaus grupių koncertą Šaulių namuose 1994 vasarą, kodiniu pavadinimu IR KITOS ALYTAUS GRUPĖS. Grojo dauguma tuometinių alternatyvinių Alytaus grupių, o kai kurios ir susikūrė koncerto metu. Koncertas, aišku, buvo visiškas punk: nei įgarsinimo, nei kokybės, nei apšvietimo jame nebuvo, visos grupės dalinosi vienu girtu ex-Pessimus grupės būgnininku Sauliuku, bet koncertas įvyko ir, anot seno panko Povilo Kazlausko, jis buvo TIKRAS. Na, jei pankai giria, belieka tikėti. Tai buvo nuogas reginys, nekomercinis, be reklamos ir bilietų, be apsaugos ir vedėjų. PUNKS NOT DEAD.

BANDOM DAR KARTĄ.
Rudenį išvažiavau mokytis į Kauną. Bet ir KTU “barake“ (Vydūno al, KTU 14-as bendrabutis) galima rasti muzikų-mechanikų (Vaidas, grupė F.U. Porno J). Supratau, kad einam teisingu keliu. Šįkart apžiojom plačiai (burnelė ne uogelėm valgyt), kvietėm grupes iš Vilniaus, Kauno, Marijampolės. Mika rūpinosi vieta ir aparatūra, aš – dalyviais, plakatais, info platinimu, scenos apipavidalinimu, aišku, turėjom pagalbininkų. Vieta: Alytaus statybos tresto salė, ant scenos buvo Nirvanos fan clubo “paklodė“, įėjimas su bilietais – net 3 Lt. Laikas: 1994 metu lapkričio 25 d. Stilius: alternatyva / metal / punk.

 

Drąsūs dalyviai:

Blyškūs Veidai (Vilnius)
F.U. Porno J. (Kaunas)
Wallow (Marijampole)
Garotte (Marijampole )
Sndrom of Chaos (Kaunas) (plakate nėra, bet dalyvavo)
Outcast (Alytus) (plakate nėra, bet dalyvavo)
Prosecutor (Kaunas)
Be Pavadinimo (Alytus)
Akiniai (Alytus)

Išplaukė tokios detalės kaip įgarsinimas, apšvietimas, garso kokybė. Bet pamenu, kai vienas iš F.U. Porno J. prasmego scenoje, nes ne tik purtė galvas, bet ir šokinėjo. Matyt Statybos trestas “pachalturino“ su scenos grindimis. Nežinau ar bankas “Hermis“, kaip rėmėjas, bent nutuokė kokia muzika skambės koncerte. Bet po šio koncerto su rėmėjais tapo sunku, o be jų ir klubo veikla nurimo. Sau ir kitiems įrodėm, kad ir merginos šį tą sugeba daugiau, nei būti puošmena prie alaus bokalo. Malonu buvo prisiminti ir ačiū visiems visaip prisidėjusiems, sudalyvavusiems, taip pat fan klubo nariams ir svečiams, pakentusiems profanišką koncerto organizaciją ir Nirvanos fan klubą!

It’s better to burn out than to fade away!

Reklama

ABBEY ROAD arba bulvarinis vasaros skaitalas

Glūkoidų būrelis iš Vabalų (aliuzija į beetles/beatles) klubo, vasaros karščių poveikyje prognozuoja, jog po 16 metų Nemune plaukios krokodilai. Nuotraukoje pirmas iš dešinės  – Vytas San Simnas Stanevičius. Samokslo teorijos, pranašystės visad buvo net ir ant mąstančio žmogelio liežuvio, o ką kalbėti apie minčių varguolius. Jiems tai duona kasdieninė.

404D15E4-BEBD-4A73-80AA-86FF872C622A

Prieš 49 metus, 1969-ųjų rugpjūčio 8 dieną, buvo surengta fotosesija, kurios rezultatas tapo vienu žymiausių visų laikų albumų viršeliu.
Įdomu tai, kad jis nemaža dalimi atsirado iš tingėjimo – The Beatles savo albumą iš pradžių planavo pavadinti “Everest” ir albumo viršeliui nusifotografuoti Himalajuose. Visgi, atėjus laikui nė vienas jų nebenorėjo trenktis į kitą pasaulio kraštą, albumą pavadino šalia įrašų studijos esančios gatvės vardu, joje ir nusifotografavo viršeliui.

D2B272DB-AE1B-4485-B990-0000D92F3D4E

Albumo viršelis dar labiau pakurstė sąmokslo teorijų entuziastų kalbas, jog tikrasis Paul McCartney yra miręs, o grupės nariu šiuo metu yra jo antrininkas. Keletas jų argumentų:

> Tikrasis McCartney yra kairiarankis, o Paulas nuotraukoje cigaretę laiko dešine ranka;
>> Nuotraukoje Lennonas dėvi baltą kostiumą. Balta yra gedulo spalva kai kuriose kultūrose;
>> Paulas nuotraukoje yra basas. Kai kuriose kultūrose žmonės laidojami basi;
>> Fone stovinčio automobilio numeriuose yra skaičių ir raidžių derinys “28IF”. Tai reiškia, kad Paului būtų 28 metai, jei jis būtų gyvas. Iš tikro jam būtų buvę 27, bet tai kažkiek gadintų teoriją;
>> Fone matomas policijos automobilis. Tai simbolizuoja struktūrų spaudimą slėpti tikrąją tiesą apie McCartney mirtį;
>> Galiniame albumo viršelyje matoma mergina su mėlyna suknele. Sąmokslo teorija teigia, kad McCartney žuvo važiuodamas automobiliu su grupės fane Rita. Sujunkite taškus – mergina su mėlyna suknele ir yra Rita!
>> Galiniame albumo viršelye matome keletą taškų. Juos sujungus, gauname kažką panašaus į skaičių “3”. Būtent tiek gyvų narių liko grupėje po Paulo mirties!

A12D6906-5B09-4711-9964-FC812CC143D5.jpeg

 

 

 

 

Alvydas Jegelevičius: Romui Kalantai ir hipių kartai

ALVYDAS A. JEGELEVIČIUS

Romo deglas
(zongas)

 

 

 

Romo Kalantos ir gėlių
vaikų kartos atminimui

Skamba, skamba, skamba
Romo žodžiai neištarti
liko, liko randas
ir širdy ir atminty

Dega, dega, dega
Romo fakelas Kaune
niekad, niekad, niekad
jau negrįšim atgal – ne

Veda, veda, veda
mus du broliai svetimi
vienas šaukia – gėda
kitas guodžia – mon ami

Eikim, eikim, eikim
nesustokim niekados
neškim, neškim, neškim
savo širdis „vardan tos“

Vėliava laisvės žydės virš pilies
nieks neišdrįs mūsų laisvės paliest
nieks neišdrįs mūsų laisvės paliest
vytis ir vilkas budės prie pilies

Dega, dega, dega
Romo fakelas Kaune
niekad, niekad, niekad
jau negrįšim atgal – ne

Eikim, eikim, eikim
nesustokim niekados
neškim, neškim, neškim
savo širdis „vardan tos“

Vilnius, 2011–14

Ateikite pas Romą Kalantą

2018 m. gegužės 14 d. 17.30 val.  šalia V. Krėvės 6 namo kukliai paminėsime Romo Kalantos žūties 46-osios metines. Jei tau nesvetimos “Flower Power” nuotaikos, ateik. Ir atsivesk vaikus.

O pernai buvo taip:

KAS IR KAIP BRANGINA ROMO KALANTOS ATMINIMĄ
ROMO KALANTOS DEGLAS

Hipių laikų muzikantai. Padėkite atpažinti

Ką tik gavome ZENONO LANGAIČIO laišką su POVILO GIRDENIO  prašymu atpažinti nuotraukose esančius jaunus žmones

Labai prašyčiau prisimenančių arba žinančių pakomentuoti tris nuotraukas, kurių skaitmenines kopijas gavau iš asmeninių kolekcijų ir savininkai tikslesnės informacijos nežino:

↑  Pirmoji pavadinta “Džyzos chebra“ ir panašu, kad languotais marškiniais be instrumento Aleksandras Jegorovas-Džyza (1952-2014), o kiti muzikantai, pasirodymo vieta ir laikas nežinomi.

 

↑ Skaitmeninis antros nuotraukos vaizdas pavadintas “GRUPĖ“. Nei vieta, nei laikas, nei žmonių vardai-pavardės nežinomi.

 

↑ Trečia pavadinta “Gatvės muzikantai“, nei vieta, nei laikas, nei joje esantys žmonės nežinomi.

Daugiau glūkoiduose šia tema:

REVOLIUCIJA NO 9. KAUNAS 1970
KAUNO HIPIAI: MAŽOJI IŠPAŽINTIS
FOTOPARODA: HIPSTERIAI SU MOTOBAIKAIS ARBA “NERAMŪS KELIAUTOJAI”

Rimas Burokas: aš liksiu Jums sutrešę rėmai …

RASA PETKEVIČIENĖ

Gal prieš penketą metų Giedrės bibliotekoje man teko išgyventi retrospektyvų „susitikimą“ su Rimu Buroku. Pateikiu Jums spontanišką to įvykio aprašymą. Jis gimė tuoj pat po „susitikimo“, o vakarai „pas Giedrę“ (taip dažnai mes juos vadinam) – išskirtinis reiškinys Alytaus kultūriniame gyvenime, kaip, beje, visa jos pačios ir jos vadovaujamos bibliotekos veikla. Čia tvyro sunkiai paaiškinama kultūrinės laisvės atmosfera, čia niekuomet ant galų pirštelių nešokinėjama prieš pakviestą vakaro „žvaigždę“, čia vieni kitus šaukia vardais, čia kiekvienas kultūrai neabejingas žmogus gali pasijusti „labiau namie“. Ir vis dėlto jautriausia atmosfera apgaubia tuos vakarus, kuriuose po ilgų kelionių į gimtąjį miestą sugrįžta (kažkodėl dažniausiai pas Giedrę) šio miesto pagimdyti, išauginti, iš šio miesto išėję poetai ar kiti įžymieji ir mylimieji. Atklysta jie miglotais tiltais, o kartu su jais, lyg grįžtančios gervės, nutupia ir buvusios dienos. Mes susirenkam, juntam švelnų jų buvimą ir mielai šypsomės vieni kitiems… Galbūt tai, Rimo žodžiais tariant, „tik liūdnokas amžinybės žaidimas“. Galbūt…

Rimo Buroko aš nepažinojau taip artimai, jog galėčiau prisiminti gyvenimo įvykius, susijusius su juo . Mes tik buvom vieno laiko vaikai, buvom truputį pažįstami, tas truputis – tai keli prasilenkimai. Aš nebuvau patekusi į šio efemeriškos išvaizdos, elegantiško , grakštaus, juodų melancholiškų akių gražuolio magijos lauką. Vienintelis labiausiai man įsiminęs bruožas – aristokratiškumas. Paviršutiniškai bendrauti su Rimu buvo lengva ir įdomu, net žaisminga, bet visuomet intuicija kuždėdavo, jog prisiartinus pernelyg arti šis žmogus skaudžiai žeistų. Žeistų panašiai kaip žeidžia Džimis Morisonas, Jackas Kerouacas, Williamas Blake‘as ar Andrejus Tarkovskis, Julio Cortazaras. Žeidžia jis ir dabar. Savo poezija ir savo likimu.
Skaitai Rimo eiles ir jauti, jog jos – tai abipusis poeto ir tavo vienatvės produktas. (Gal dėl to taip sunku buvo klausytis viešai skaitomų jo eilių). Skaitai ir suvoki, jog jis nieko nedaro tyčia. Labiau rašo tai, ko netenka. Paprasčiausia rašo tai, ką jaučia, ką galvoja, ką mano suprantąs. Vidinės laisvės momentai, kai protas atviras, o siela palikta klajoti, truputį apsvaigusi ir sumišusi… Taigi tikroji poezija nieko neišsako, ji tik atveria galimybes, atidaro visas duris… Į mirtį – taip pat. Nes gyvenimas žeidžia labiau nei mirtis. Mirties akimirką skausmas baigiasi, taigi – poetas manė, jog mirtis yra jo draugė – – – O gal jis koketavo? Gal turėjo relišerį, bet labai giliai? Atrodo Aidas Marčėnas yra sakęs, jog kiekvienas įvykęs eilėraštis – svarbi mirties proceso repeticija, nedidelis svarbiausio mūsų gyvenimo įvykio modelis. Turintis visą seką – neigimą, priešinimąsi, kančią, skausmą, susitaikymą, euforiją, nusivylimą. Rašydamas geras poetas numiršta. Tačiau kad ir kaip ten bebūtų, net pati sąžiningiausia poeto kelionė, palyginti su tikruoju mirštančiųjų išėjimu, visada tik karikatūra… Gali būti, kad jis žaidžia. Gali būti…

Bet Rimo žaidimai liūdnesni nei įprasta, nes mirti jis išėjo tikrai , šis gražuolis aristokratas, su savimi pasiėmęs vienintelį daiktą – J. Cortazaro „Žaidžiame klases“, – knygą apie sunkias kelio į vidinę laisvę paieškas, – beje, prieš tai įkalintas Lukiškėse dėl to, jog buvo laisvas. Išėjo jaunas, vos sulaukęs 26 – erių, savo arisrokratiška laikysena gyvenime ir mirtyje pasipriešinęs ano meto marazmui – pastangoms paversti asmenybę „visuomeniniu gyvuliu“, – išsaugojęs savo egzistavimo privatumą, individualumą, unikalumą ir atskirumo pojūtį. Savo gyvenimu ir likimu, kaip gyvu priekaištu, perspėjo mus, bet paliko senti ir sulaukti laikų, kai visuotinės gerovės rėmėjai, masių viešpačiai, istorinės būtinybės skelbėjai nervinsis, susidūrę su menu, nes jo nemėgsta apskritai, ypač literatūros ir būtent poezijos, nes, Josifo Brodskio žodžiais tariant, „ menas įrašo tašką tašką ir kablelį (točka točka zapetaja…) su minusu, paversdamas kiekvieną nuliuką tegul ir ne visuomet patraukliu, bet žmogišku snukučiu, kuriuo jau sunkiau manipuliuoti. Išėjo palikęs mus lemčiai: „dirbk, pirk ir mirk“. O gal dar yra pasirinkimas?

„There are things known; there are things unknown; in between there are doors…“ (Williamas Blake‘ as)

Trys Rimo eilėraščiai

LIETUVA – TAI JĖGA. PANKAI NEMIRĖ

VYTAUTAS STANEVIČIUS

Artėjant istorinei datai, Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, šventiniai renginiai įgauna vis didesnį pagreitį. Tautiečiai įsitraukia į įvairias iniciatyvas, projektus, renginius, skirtus išskirtiniam mūsų atkurtos valstybės gyvavimo jubiliejui. Prisimenami seni ir, rodos, tik vakar buvę įvykiai, kurių dalyviais bei liudininkais buvome mes patys.
Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka parengė įspūdingą kino filmų ir renginių programą. Čia pirmosiomis vasario dienomis vyko dokumentinio muzikinio filmo „Lietuva – tai jėga“ premjera.
„Lietuva – tai jėga“ – pilno metražo dokumentinis filmas, kuriame pasakojama apie 1984–1992 metų neformalaus jaunimo gyvenimą ir istorinius įvykius Lietuvoje: disidentų mitingus, KGB persekiojimą, pankroką, protesto koncertus. Apie tai liudija roko muzikantai. Dokumentiniame filme skamba grupių „Genocidas Raudonajam Interventui“, „WC“, „Už Tėvynę“, „Hidroelektra“, „Foje“ dainos. Pagrindinis filmo herojus – Vikintas Darius Šimanskas-Varveklis, jau penkiolika metų gyvenantis Londone. 1983 metais jis sudegino savo komjaunuolio bilietą, buvo įskųstas ir atsidūrė KGB. 1984 metais planavo pabėgimą į Vakarus. Vėl buvo įskųstas. 1986 metais jis sukūrė pankroko grupę „WC“. Įsisiūbavus „perestroikai“, Varveklis dalyvavo daugybėje istorinių mitingų, roko muzikos festivalių ir buvo tikras sovietų valdžios priešas, ryškus Vilniaus jaunimo lyderis. 1988 metais Vikintas Darius Šimanskas sukūrė naują roko grupę, kuri vadinosi „Genocidas Raudonajam Interventui“, ir nemažai koncertavo. Filme „Lietuva – tai jėga“ papasakota istorija baigiasi 1991 m. sausio 13-ąją, kai Vikintas Darius Šimanskas atsidūrė Gedimino pilyje, kur kartu su savo tėvu Romualdu Šimansku ir kitais savanoriais šauliais saugojo trispalvę – Lietuvos nepriklausomybės simbolį. Filmo režisierius – Vincas Grigas.

Filmo premjera pritraukė didelę auditoriją žiūrovų, juolab, kad joje dalyvavo Lietuvos pankų tėvu vadinamas Nėrius Pečiūra-Atsuktuvas, grojęs žinomoje pankroko grupėje „Už Tėvynę“. Jo ir
bendraminčių aktyvi veikla aštuoniasdešimtųjų metų antroje pusėje, įnešusi į pankroko sceną didžiulį indėlį yra ir Lietuvos pankroko aukso amžius. N. Pečiūros-Atsuktuvo iniciatyva pradėti organizuoti pankroko festivaliai iš gilaus pogrindžio ištraukė niekam nežinomas grupes. Filmo premjeros vakare Nėrius dėkojo žmonėms, pasidalinusiems archyvine medžiaga, be kurios nebūtų įgyvendintas sumanymas.

Susirinkusieji – įvairaus amžiaus publika, kuri smalsavo sužinoti maištingo pankiško gyvenimo užkulisius, o jame, be pasipriešinimo okupaciniam režimui, netrūko ir ryškių atspalvių, kurie būdingi jaunosios kartos saviraiškai, ypač pankams. Suprantama, kad ne visi jaunystės laikais propagavo pankišką gyvenimo būdą. Iš „laukinių Vakarų“ srauniai tekėjo ir į savo verpetus suko įvairios muzikinės bei kultūrinio gyvenimo srovės. Tačiau pankų grupės bei jų skelbiamos idėjos, anot N. Pečiūros, labai tiko tais permainų laikais, žlungant Sovietų Sąjungai. Filme skamba maištinga lietuviško pankroko muzika, kurią reikėjo perrašyti, nes originalūs to laikmečio įrašai, pasak Nėriaus, „supuvo“. Faktai ir įvykiai kino juostoje pasakojami nuosekliai. Istorinė medžiaga susisteminta. Po peržiūros salėje pasigirdo entuziastingų balsų, raginančių įtraukti kino filmą „Lietuva – tai jėga“ į mokymo programas mokyklose.
Dabar N. Pečiūra – vedęs, jo antra pusė – Daiva. Kaip pats sakė, „žmoną siunčia Dievas“. Neliko firminės skiauterės, savaime suprantama, socializavęsis, mėgstantis bendrauti. Išlikęs toks pats lieknas, energingas, žodžio kišenėje neieškantis veikėjas, tarsi gimęs scenai. Jo prisiminimai, šmaikštūs pasakojimai ir komentarai apie pankišką gyvenimo būdą, muzikavimus, pankroko festivalius, filmo kūrimą sulaukė aplodismentų, juoko ir žingeidžių klausimų…
Šis premjerinis filmas, kaip minėjo N. Pečiūra, ko gero, oficialiai nebus demonstruojamas Lietuvos kino teatruose. Tai ne komercinis projektas ir žiūrovai „Lietuva – tai jėga“ galės matyti tik
specialiuose pristatymo renginiuose. Dar kartą Vilniuje filmas bus rodomas kovo 24 dieną, Kaune – balandžio 7 d., o kiek vėliau gal ir Klaipėdoje. Trečioji premjera Vilniuje įvyks 2018 metų rugpjūčio  mėnesio pabaigoje, kai į sostinėje vyksiantį festivalio „Vilnius Punk’88“ trisdešimtmetį iš Londono atvyks lietuviško pankroko legenda Vikintas Darius Šimanskas-Varveklis.
Dokumentinis muzikinis filmas „Lietuva – tai jėga“ – daugiau nei valanda svaiginančio laisvės troškimo.